Julius Palaima, lrytas.lt
6 milijonai žydų buvo kraupiai nužudyti Holokausto metais. Tačiau koncentracijos stovyklose jų sukurta muzika išliko iki šių dienų ir dabar atkuriama. Ji buvo tapusi savotiška atgaiva nuo žudančios tikrovės.
Užrašas virš plieninių Osvencimo koncentracijos stovyklos vartų byloja: „Darbas išlaisvina“. Akivaizdu, kad tai buvo tik bjaurus melas šiurpiai realybei nuslėpti. Tačiau viena priemonė padėjo žmonėms nors trumpam pabėgti nuo koncentracijos stovyklos siaubų.
Tai buvo muzika. Kaliniai sugebėjo kurti net ir sudėtingiausiomis ir šiurpiausiomis gyvenimo sąlygomis. Prie įspūdingos kūrybos išsaugojimo vairo stovi kompozitorius iš Italijos – Francesco Lotoro. Vyras jau daugiau nei tris dešimtmečius bando atkurti, atlikti ir pabaigti muzikos kūrinius, kurie buvo parašyti nepavydėtinomis sąlygomis. Jo darbas išties unikalus. F.Lotoro teigia, kad visa tai galėjo niekad nepasiekti klausytojų ausų. Liejo daug prakaito „Visa tai galėjo išnykti ir būti prarasta, tačiau įvyko stebuklas.
Muzika yra fenomenas, kuris laimi. Niekas negali jos atimti arba įkalinti“, – CBS televizijai kalbėjo F.Lotoro. Kartais neįtikimai atrodo tai, kad kas nors galėjo kurti tokio blogio fone, kai buvo atimamos milijonų žmonių gyvybės. Osvencimo koncentracijos stovykla Pietų Lenkijoje buvo pagrindinis žydų naikinimo fabrikas. Čia nuo nacių rankų žuvo daugiau negu milijonas vyrų, moterų ir vaikų.
Holokausto laikotarpiu buvo sunaikinta ištisa talentingų muzikantų ir kompozitorių karta. Dabar, prabėgus 75 metams, italas F.Lotoro jų paliktiems darbams suteikia gyvybę.
„Šie kūriniai galėjo pakeisti muzikinės kalbos raidą, jeigu jie būtų buvę parašyti laisvame pasaulyje“, – tikino F.Lotoro. Jo darbų kulminacija – įspūdingi muzikiniai pasirodymai, bet tai tik paskutinės – paprasčiausios detalės.
F.Lotoro atliekamos muzikos gelbėjimo operacijos, kurias jis pats ir finansuoja, iš pradžių kainavo nepaprastai daug pastangų. Vyras pasakoja, jog reikėjo belstis į nepažįstamų žmonių duris, akis į akį kalbėtis su holokausto siaubą išgyvenusių asmenų artimaisiais.
Pasak italų muziko, ne visi suvokia, kokį muzikinį lobyną jie slepia savo palėpėse ir rūsiuose. „Pažįstu žmonių, kurie koncentracijos stovyklos baisumus patyrusio tėvo popierinius užrašus paslėpė rūsiuose.
Man juos išvydus ten knibždėjo tuntai kirmėlių. Visa tai reikėjo kruopščiai dezinfekuoti“, – juokdamasis tarė F.Lotoro. 8 tūkstančiai muzikos kūrinių Muzikos kūrėjas šiuo metu gyvena nedideliame Italijos pietuose įsikūrusiame Barletos miestelyje.
Jo nedideliuose namuose pilna audiokasečių, dienoraščių ir filmų. Padedamas savo žmonos Grazios F.Lotoro jau surinko daugiau nei 8 tūkst. muzikos kūrinių, tarp kurių yra daugybė simfonijų, operų, liaudies dainų ar tiesiog melodijų, kurios buvo užrašytos ant maisto produktų, telegramų arba net bulvių maišų.
Vienas įkalintų asmenų savo kūrybai užrašyti naudojo anglies gabaliuką, kurį gavo kaip vaistą nuo dizenterijos, ir tualetinį popierių. To jam užteko ištisai simfonijai užrašyti. „Kai prarandi laisvę, tualetinis popierius ir anglis gali tapti tavo išlaisvinimu“, – sakė F.Lotoro. Kompozitorius ne tik pats kolekcionuoja muziką, bet ir ją aranžuoja ar net pabaigia koncentracijos stovyklose nebaigtus kūrinius.
F.Lotoro buvo ugdomas katalikų šeimoje, tačiau sulaukęs 15 metų nutarė pakeisti religiją. Jis tapo judėju. Pats kūrėjas tvirtina, kad nuo jaunystės turi žydišką sielą: „Vienas rabinas man pasakojo, kad kai žmogus atsiverčia į judaizmą, jis nepasikeičia, paprasčiausiai grįžta būti žydu.“
Susižavėjo kalinių talentu Vyro muzikinės gelbėjimo operacijos prasidėjo dar 1988 metais, kai jis sužinojo apie vienoje Čekijos koncentracijos stovykloje sukurtus kūrinius. Naciai Holokausto metais darė viską, kad apkvailintų pasaulį ir įtikintų žmones, kad jie žydus laiko humaniškomis sąlygomis. Tam buvo sukurti propagandiniai filmai, kuriuose rodomi belaisvių rengiami pasirodymai.
F.Lotoro sužavėjo filme pamatyti kalinių gebėjimai. Jis susisiekė su JAV Holokausto memorialinio muziejaus muzikos kuratoriumi Bretu Werbu ir paprašė pagalbos. B.Werbas teigia, kad tai, ką daro menininkas iš Italijos, yra neįtikėtina, nes jo indėlis suteikia galimybę išgirsti ir atlikti koncentracijos stovyklose sukurtus kūrinius.
Muzikos kuratorius taip pat tikino, kad muzika buvo vienas būdų mintimis pabėgti nuo šiurpios realybės ar net išsaugoti gyvybę: „Nėra jokių abejonių, jog buvimas stovyklos orkestro nariu padidino galimybę gyventi.“
Moterį išgelbėjo violončelė Anita Lasker-Wallfisch yra viena paskutinių gyvų Osvencimo koncentracijos stovyklos moterų orkestro narių. 94 metų moteris dabar gyvena Londone ir papasakojo, ką jai teko patirti. Moters tėvai, Vokietijos žydai, buvo suimti dar 1942 metais ir ji jų niekada nebematė.
