Mes

Lietuvos regioninės žydų bendruomenės švenčia Pesach

SU PESACH ŠVENTE – VIENA SVARBIAUSIŲ JUDAIZMO  RELIGINE METINE PAVASARIO ŠVENTE.

SVEIKINAME VISUS SU PESACH ŠVENTE. GRAŽAUS PASIBUVIMO IR ŠILTO PABENDRAVIMO ŠEIMOSE.

Tai aukojimo vakaras, įvykęs prieš pat Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto. Per Pesach valgoma nerauginta duona – maca. Pirmas, antras ir paskutinis vakarai pažymimi didele vakariene su griežtomis tradicijomis: šeimos galva skaito išėjimo knygos fragmentą, maldas, liturginių himnų rinkinį. Prieš valgį atliekamos rankų plovimo apeigos. Prieš sventės vakarienės pabaigą, pastatoma graži taurė su vynuogių sultimis ir paliekamos pravertos durys, tai „pranašo Elijo taurė“

Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Visos Lietuvos žydų bendruomenės laiku gavo šventines siuntas su košeriniais macais. Šioje nuotraukoje macus priima Kauno žydai.

 

 

SVEIKINA KlAIPĖDOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖS PIRMININKAS FELIKSAS PUZEMSKIS.

Mieli broliai, draugai ir tiesiog geri žmonės! Sveikinu jus su Pesah švente, šiandien mes visi kartu palikome Egiptą. „Seder“ metu mes išgyvename išsilaisvinimą iš vergijos, mokiname savo vaikus ir anūkus likti laisviems. Laisvė – nedaryti to, ko nori,  laisvė – gyventi pagal kūrėjo įsakymus! Sėkmė ir pergalė tada visada bus su mumis, su Dievo pagalba mes išeisime ir iš koronaviruso. Visiems sveikatos, klestėjimo ir džiaugsmo!
PESACH ŠVENTĖ ŠIAULIŲ KRAŠTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖJE

Kovo 27 d. žydų tauta visame pasaulyje pradėjo švęsti Pesach šventę, – tai pavasario šventė, susijusi su žydų išėjimu iš Egipto vergovės – pradedant 15-ąją Nisano mėnesio diena, šventė bus švenčiama visą savaitę iki balandžio 4 d. Dalinamės Šiaulių krašto žydų bendruomenės narių jaukiomis šventinės Pesach vakarienės akimirkomis savo namuose. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai antrus metus iš eilės dėl karantino negali susirinkti visi kartu ir skambant žydiškoms melodijoms linksmai kartu atžymėti šią gražią pavasario šventę. Šiemet ir vėl kiekvienas švenčiame savo namuose.

 Lietuvos žydų bendruomenė pasirūpino macų pristatymu visoms regioninėms bendruomenėms, o Šiaulių krašto žydų bendruomenės administracija pasirūpino, jog iki švenčių visiems bendruomenės nariams macų dėžutės būtų saugiai išdalintos arba pristatytos į namus.

     

Be to, pirmąją šventinę dieną visų Šiaulių krašto žydų bendruomenės narių stalus pasiekė šventinės Pesach vakarienės rinkiniai su tradiciniais žydiškais patiekalais: kapota silke (foršmaku), vištienos kepenėlių paštetu, vištienos vyniotiniu, vištienos sultiniu su macos kukuliais (maca kneidlach) bei imberlach. Už tai esame dėkingi restoranui „Žemaitis“ ir Geros valios fondui. Tad nors pandemija ir pakeitė mūsų tradiciją susėsti prie vieno bendro šventinio stalo, stengiamės išlaikyti šventinę dvasią Šiaulių krašto žydų bendruomenėje ir bent jau mintimis pabūti kartu prie bendro stalo.

Kalba Gercas

Kaip Kauno žydų bendruomenė ir jos nariai įveikia karantiną?

Pokalbis su bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, kalbina  Olga Ugriumova.

Tarptautinė konferencija Panevėžyje „DRAUDIMAS GYVENTI. DABARTIES IR PRAEITIES SĄVEIKA“

Tarptautinė konferencija Panevėžyje „DRAUDIMAS GYVENTI. DABARTIES IR PRAEITIES SĄVEIKA“

Nuotraukoje:V. Žigo paminklas „Geto vartai“, skirtas įamžinti buvusį žydų getą, pastatytas 1993 09 23 prie Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirtos. P. Židonio nuotrauka

Tarptautinės konferencijos „DRAUDIMAS GYVENTI. DABARTIES IR PRAEITIES SĄVEIKA“, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.

Konferenciją moderuoja Greta Kėvelaitienė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vadovė.

Konferencijos partneriai: Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio miesto žydų bendruomenė,

 

     

Išmanus žemėlapis kviečia pažinti Kauno žydų kultūros paveldą

Išmanus žemėlapis kviečia pažinti Kauno žydų kultūros paveldą

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pristato atnaujintą ir papildytą žydų kultūros paveldo Kaune žemėlapį. Išmanus žemėlapis keturiomis kalbomis leidžia virtualiai aplankyti daugiau kaip 40 kultūros paminklų, pamatyti unikalius archyvinius kadrus, pažaisti interaktyvų žaidimą arba po mieste esančius paveldo objektus pasivaikščioti savarankiškai, naudojantis išmaniąja programėle.

Žydų kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos ir Kauno istorijos dalis. XX a. pradžioje žydai buvo viena gausiausių miesto bendruomenių, aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, kūrė savo mokyklas, sinagogas, ligonines, vaikų namus. Kaune gyveno esperanto kalbos kūrėjas L. Zamenhofas, žinomas filosofas E. Levinas, visame pasaulyje žinomi rašytojai A. Mapu, I. Eljaševas. Šiandien Kauno žydų kultūrą mini tik išlikę pastatai, kurie dėl per okupacijos laikotarpį prarastos miesto atminties daugeliui yra nežinomi ir svetimi.

Projekto „Žydų paveldas Kaune 2“, finansuoto Lietuvos kultūros tarybos, metu praplėstas ir papildytas virtualus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kuriame patraukliai supažindinama su daugiau kaip 40 svarbiausių žydų kultūros ir istorijos paminklų. Tekstus žemėlapiui rengė architektūros istorikė, gidė dr. M. Oniščik. Šių dienų pastatų vaizdai papildyti senomis nuotraukomis iš Kauno miesto muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Informacija pateikiama ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių bei rusų kalbomis. Pasirinktu maršrutu galima keliauti virtualiai arba gyvai – klausantis audiogido aplankyti Senamiestyje, Žaliakalnyje, Vilijampolėje ir Žemuosiuose Šančiuose išsidėsčiusius objektus.

Virtualus turas po žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus leidžia ne tik pasižvalgyti po teritorijas, bet ir pasivaikščioti jose, naudojant virtualiosios realybės akinius. Tiems, kurie nėra susipažinę su Kaunu arba dvejoja, nuo ko pradėti, į pagalbą ateis gidas, kuris praves pasirinktu teminiu maršrutu. Žemėlapis pritaikytas ne tik besidomintiems istorija, bet ir žaidimų mėgėjams – norintieji galės pasirinkti sužaidybintą maršruto versiją ir dalyvauti pateiktose rungtyse bei laimėti virtualius apdovanojimus. Atnaujinta ir šiam projektui skirta išmanioji programėlė „Atminties portalai“. Virtualų turą po žydų kultūros paveldo objektus galima rasti čia:

>>ŽEMĖLAPIS

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka projektą skiria Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams pažymėti ir kviečia miesto bendruomenę bei svečius pažinti Kauno žydų kultūros paveldą.

Projektą „Žydų paveldas Kaune 2“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projekto partneriai: KTU Informatikos fakultetas, VDU Užsienio kalbų institutas, VšĮ „Kaunas IN“, Kauno miesto muziejus, Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, Kauno žydų bendruomenė.

Daugiau informacijos: Monika Straupytė, kultūrinės veiklos vadybininkė, tel. 8 617 95 294, el. p. monika.straupyte@kaunas.mvb.lt.

 

Šviesos šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Šviesos šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

2020 m. gruodžio 10 d. vakarą žydai visame pasaulyje pradėjo švęsti Chanukos šventę, uždegdami pirmąją žvakę. Chanuka – tai šventė, kuri mini šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę.

Kasmet Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai per Chanuką susėsdavo prie bendro šventinio stalo, skambant gyvai žydiškai muzikai vaišindavosi tradiciniais žydiškais patiekalais, latkėmis ir spurgomis, smagiai šokdavo bei dainuodavo vakaro metu. Deja, šiemet negalėjome susirinkti ir drauge pažymėti šią gražią žiemos šventę. Ir nors pandemija pakeitė šių metų tradiciją susėsti prie vieno bendro šventinio stalo.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai turėjo galimybę tą patį vakarą visi kartu susėsti prie šventinio stalo, tiesa, kiekvienas savo namuose. Antrąją Chanukos dieną kiekvienas bendruomenės narys (tiek mažas, tiek didelis) gavo šventinės vakarienės rinkinuką su tradiciniais žydiškais patiekalais: kapota silke (foršmaku), vištienos kepenėlėmis, vištienos vyniotiniu, bulvinių blynų tarke, paruošta blynų kepimui, bei spurgomis su džemu. Už tai esame dėkingi restoranui „Žemaitis“ ir Geros valios fondui. Taigi, šį kartą antrąją Chanukos žvakę uždegėme kiekvienas savo namuose, skanavome tradicinius šventinius patiekalus, bet mintimis mes buvome kartu.

Nors karantinas ir esama padėtis mūsų, deja, nedžiugina, tačiau uždegtos Chanukos žvakės į mūsų visų namus įnešė šviesos bei vilties.

Nuotraukose Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai dalijasi jaukiomis šventinės Chanukos vakarienės akimirkomis savo namuose.

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Raimondas RAMANAUSKAS, muziejininkas

XIX a. 6–7 dešimtmetyje Ukmergėje gyveno vienas žymiausių judaizmo reformatorių, švietimo sąjūdžio „Haskala“ aktyvistas Mošė Lilienbliumas. Kaip tik iš Ukmergės jis ėmė skleisti savo judaizmo reformų raginimus, siūlymus glaudinti ryšius tarp religijos ir gyvenimo. Dauguma vietinės žydų bendruomenės narių buvo tradicinių ortodoksinių pažiūrų, M. Lilienbliumas buvo apšauktas bedieviu ir 7 dešimtmečio pabaigoje turėjo Ukmergę palikti. Ant buvusios sinagogos sienos kabo paminklinė lenta jo atminimui.

Nebuvo turtingi

Nepaisant gana aktyvios žydų pramoninkų, prekybininkų bei amatininkų veiklos, Ukmergės žydų bendruomenė nebuvo turtinga. Dar 1819 m. anoniminis autorius lenkų spaudoje rašydamas apie Ukmergės apskritį teigė, jog „vietiniai žydai neturi žydams įprasto suktumo, jų būklė gana varginga“.

Nuo pat XVIII a. iki XX a. pradžios daug kartų Ukmergės žydų bendruomenė dėl savo neturto prašė valdžios mažinti jai skirtus mokesčius, panaikinti įsiskolinimus, suteikti jai pašalpą ir t. t. Vietiniai Ukmergės valdininkai dažniausiai patvirtindavo tokių prašymų teisingumą. Pvz., 1887 m. Ukmergės ispravnikas (apskrities policijos viršininkas) Bateninas, atsakydamas į valdžios užklausimą, teigė, kad „Ukmergės žydų didžioji dalis tikrai labai neturtinga ir sunkiai prasimaitina remiant labiau pasiturintiems tautiečiams, o ta parama yra nepakankama ypač šiuo metu, kai yra sąstingis tiek prekiaujant, tiek realizuojant žemės ūkio produktus“.

Pagalbos Ukmergės žydų bendruomenė kartais susilaukdavo iš užsienio žydų. Pvz., 1868 m. kilus badui lėšų buvo gauta iš Klaipėdos (tuomet priklausiusios Vokietijai) badaujančiųjų gelbėjimo komiteto. Kai 1877 m. vasarą sudegė beveik visas Ukmergės miestas, aukos padegėliams buvo gautos iš Klaipėdos žydų bendruomenės, Montefiore šeimos iš Anglijos bei garsiojo žydų milijonieriaus Rotšildo.

Bandydavo pelnytis ir nesąžiningai

Ne visada žydai savo sunkią būklę mėgino gerinti gausiais skundais ir prašymais valdžiai bei sąžiningu darbu. Neretai pasitaikydavo pačių įvairiausių nusižengimų. Atvirose vagystėse žydai dalyvaudavo nedažnai, nors ir jų pasitaikydavo. Keli vikruoliai įsigudrino vogti lagaminus iš pro miestą vykstančių keliautojų vežimų, tačiau įkliuvo nusikaltimo vietoje. Ukmergės kalėjimo teritorijoje be valdžios leidimo namelį pasistačiusi bei kalėjimo markinante (maisto tiekėja) XIX a. 3 dešimtmetyje tapusi žydė Belia ne tik pasisavindavo didesnę dalį kalinių maitinimui skirtų pinigų, bet ir iš jų išviliojo nemažai pinigų bei vertingų daiktų, žadėdama per savo pažintis su miesto valdžia anksčiau laiko pasiekti kalinių išlaisvinimą. Laisvės nesulaukę kaliniai ėmė skųstis. Skundų tyrimas labai užsitęsė, tad Beliai kaltinimai nebuvo pareikšti, tačiau ji vis vien pakliuvo kalėjiman už ryšius su plėšikų Krivočionokų gauja.

Neretai Ukmergės prekybininkai žydai prekiavo kontrabandinėmis prekėmis, pasitaikė padirbtų pinigų platinimo atvejų (kaltininkams pavyko pasislėpti). Sukčius Leiba Kackelis XIX a. 6 dešimtmetyje ne kartą apmovė vietinius kariškius ir dvarininkus skelbdamasis tarpininku perkant pašarus, išvežant statybines šiukšles ir t. t. Pasiėmęs iš klientų rankpinigius „tiekėjas“ daugiau pas juos nesirodydavo. Ukmergės ispravnikas, L. Kackeliui pareiškus, kad jis neturi pinigų grąžinti nukentėjusiems, paėmė iš jo įvairius asmeninius daiktus (žvakides, lėkštes, puodą ir t. t.). Kai L. Kackelis pasiskundė aukštesnei valdžiai, daiktus teko grąžinti, o nukentėjusiems siūlyta kreiptis į teismą. XIX a. antroje pusėje demaskuoti keli nepavykę žydų namų padegimai, kuriuos mėgino padegti patys namų savininkai dėl didelių draudimo sumų.

Piliakalnis iš vakarų pusės, vaizdas nuo Pilies kalno, apie 1901–1902 m. S. Kosakovskio nuotrauka

Sinagogoje meldėsi tik elitas

Gausėjant žydų skaičiui, mieste daugėjo ir jų maldos namų. XVIII–XIX a. Ukmergės mieste ir visoje apskrityje buvo tik viena sinagoga. Pirmas jos paminėjimas – 1721 m., maždaug nuo 1773 m. ji stovėjo dabartinėje vietoje (ten, kur dabar Sporto centras). Pastatas buvo kelis kartus perstatytas. Paskutinieji didesni darbai vyko 1851 m. bei 1877 m. po miesto gaisro.

Maldos namų įvairiose miesto dalyse 1842 m. buvo 6, 1869 m. – 12, o 1891 m. – net 20. Vėliau mažėjant žydų skaičiui, truputį sumažėjo ir maldos namų. 1912 m. jų buvo 17. Anot žydų, į sinagogą melstis eidavo žydų bendruomenės elitas (labiausiai pasiturintys prekybininkai, amatininkai), o į maldos namus – neturtinga prastuomenė. Tikintieji Ukmergės žydai neišvengė ginčų tarp įvairių judaizmo srovių. Renkant naują rabiną, 1860 m. birželio 18 d. prie sinagogos kilo didelės muštynės tarp konservatyviosios judaizmo krypties atstovų izraelitų ir reformatorių chasidų. Muštynes nutraukė miesto policija. Kitą dieną izraelitai kerštaudami išdaužė chasidams priklausiusių maldos namų langus.

Istorija, slypinti archyvuose

Istorija, slypinti archyvuose

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, jų uoliai kaupiamas archyvas per beveik du dešimtmečius ne vienam buvusių panevėžiečių palikuoniui padėjo čia surasti savo šaknis. PB ARCHYVŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Kad pažintų savo šaknis, Panevėžio žydų palikuonys brangią informaciją nepailsta rinkti ir po kruopelytę. Kadaise gausios miesto žydų bendruomenės palikimas turtingas, tačiau fragmentiškas. Tarsi mozaika, kuriai sudėlioti reikia ypatingo kruopštumo, nes tų, kurie galėtų papasakoti net ir apie gana netolimą bendruomenės praeitį, beveik nebeliko: ko nepražudė Holokaustas, pasiėmė laikas.

Iškalbingos knygos

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, bendruomenės archyvas aktyviai renkamas nuo maždaug 2001 metų. Pradėta nuo kreipimosi į tuometinį Panevėžio apskrities archyvą – leisti išvysti dokumentus, susijusius su kadaise klestėjusia miesto žydų bendruomene, – ir uoliai tebedirbama iki šiol.

„Žmonės, ieškodami savo giminių, šaknų, atvažiuoja iš viso pasaulio. Jie žino, kad Panevėžyje gimė, augo, dirbo jų seneliai, proseneliai, žino, kur stovėjo jų namai“, – pabrėžia šios misijos atsakingumą pirmininkas.

Vienas svarbiausių bendruomenės siekių buvo pamatyti Panevėžyje išlikusias senąsias registracijos knygos iš žydų metrikacijos punkto.

Pasak G. Kofmano, jos ilgą laiką saugotos dabartiniame miesto Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (dabar šie dokumentai jau perduoti saugoti Lietuvos valstybiniam istorijos archyvui). Kol gavo leidimą ir pasidarė kopijas, užtruko kelis mėnesius, bet buvo verta. Nes dabar turima žinių apie mieste gimusius, mirusius, susituokusius žydus nuo 1925 metų iki pat 1940-ųjų birželio.

Rašyti rabinų, metrikai, pasak G. Kofmano, atskleidžia labai daug informacijos apie kadaise mieste gyvenusią gausią žydų bendruomenę. Pavyzdžiui, santuokų knygoje fiksuoti ne tik jaunųjų vardai ir gimimo datos, iš kur kilę ir kada bei kur jie tuokėsi, liudininkų duomenys, bet ir poros socialinė padėtis, užsiėmimas. Taip pat nurodomi tėvai, o motinų – net mergautinės pavardės. Ir visa tai būtinai užtvirtinama dviejų rabinų parašais.

Iškalbingos ir mirčių registravimo knygos. Jose nurodomi velionio vardas, pavardė, kas buvo tėvai, kur gyveno, mirties priežastis bei dvi datos – pagal hebrajų kalendorių ir pagal bendrąjį. Anot G. Kofmano, net stebina, kaip informacija apie mirtį tiek daug atskleidžia apie gyvenimą: kokia buvo tarpukariu gyvenimo trukmė, kokiomis ligomis sirgo žmonės (akivaizdu, kad daug to meto žydų gyvybių nusinešdavo tuberkuliozė, pneumonija).

Iš vaikų gimimo knygų matyti, kad nuo 1925-ųjų krašto žydų bendruomenė kasmet pasipildydavo bent dviem šimtais naujų narių – gimdavo apie 110 berniukų ir apie 100 mergaičių. Krašto, nes šiose knygose registruoti ne tik Panevėžyje, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, neturėjusiuose žydų metrikacijos punkto, naujagimiai.

Daug žinių pasisemta ir apie bendruomenės religinius lyderius – rabinus. Vien iš jų parašų metrikose suskaičiuotos net 55 pavardės. Kodėl tiek daug, paaiškėjo ėmus domėtis to meto tradicijomis. Pasirodo, registruojant santuoką, jeigu vienas iš jaunųjų būdavo ne iš Panevėžio, kartu su juo į miestą vykdavo tenykštis rabinas. Ir abu patvirtindavo tuoktuvių faktą parašais.

 

Miesto žydų paveldas kaupiamas ne tik popieriuje – bendruomenė rūpinasi ir jam priklausančiais pastatais, palaiko savo narius. PB ARCHYVŲ nuotr.

Gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties

Gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties

Miesto žydų bendruomenę, jos pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, sieja šilti ryšiai su tautiečiais visame pasaulyje. Ypač juos puoselėja kadaise Panevėžyje gyvenusių, iš čia kilusių žydų palikuonys. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Nors šiuolaikinio Panevėžio etninis veidas nebėra toks margas, kaip kadaise, net ir negausiai miesto žydų bendruomenei veiklos netrūksta.

Kiekviena bendruomenė, jei tik aktyvi, suranda veiklos, patikina Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Netrukdo net kartais susiklostančios ypatingos gyvenimo sąlygos – kaip kad dabar, kai karantinas riboja galimybės bendrauti akis į akį ir keičia organizacinius planus.

Tautiškumo branduolys

G. Kofmano teigimu, jų bendruomenės veikla labai plati, papasakoti apie viską būtų tiesiog neįmanoma – tiek sričių ji apima.

Panevėžio žydai savo bendruomenės veiklą atkūrė 1991 metais ir buvo vieni pirmųjų Lietuvoje. Valstybei atgavus nepriklausomybę, pagaliau atsirado galimybė drąsiai pareikšti, kad esi žydas, atvirai rengti susirinkimus ir švęsti tradicines šventes. Tiesa, dabar ši euforija, patirta Lietuvai susigrąžinus laisvę, gerokai nuslūgusi, neslepia G. Kofmanas.

Kaip rodo surašymų duomenys, ne visi žydiškų šaknų turintys Panevėžio gyventojai įvardija save kaip žydus: jeigu vienas tėvų lietuvis, dažniau priima jų tautybę. Bendruomenės pirmininko žiniomis, Panevėžyje žydiška kilme galėtų didžiuotis daugiau nei šimtas asmenų. Panevėžiečių, kurių abu tėvai žydai, – gerokai mažiau: G. Kofmano skaičiavimu, tesusirinktų dvi trys dešimtys.

Ir, žinoma, ne visi miesto žydai dalyvauja savo bendruomenės veikloje. Tačiau pati bendruomenė nepamiršta nė vieno tautiečio ir bendrai, visų vardų stengiasi išsaugoti turtingą Panevėžio žydų paveldą.

Misija – dalytis praeitimi ir dabartimi

„Atrodo, ateini ir nieko nėra ką daryti, o žiūrėk, jau ir vakaras“, – juokauja apie savo, kaip bendruomenės pirmininko, kasdienybę G. Kofmanas.

Šiemet dėl karantino apribojimų daug lauktų renginių teko atsisakyti arba jie vyko kiek kitaip nei įprasta, tačiau bendruomenės tradicijų tai esą nė kiek nesutrikdė – tik sutvirtino ryžtą jų laikytis.

Panevėžiečių bendruomenė visada parengia kasmetį renginių ir veiklos planą, kurio dalį įgyvendina su partnere – Lietuvos žydų bendruomene. Ir šie metai, žada G. Kofmanas, nebus išimtis. Net jei dėl karantino tenka daugiau darbuotis nuotoliniu būdu.

Bendruomenės planuose tarp gausybės švenčių – jų žydų tauta itin turtinga, – išsiskiria datos, kurių nevalia pamiršti niekam, nepriklausomai nuo tautybės. „Holokausto ir jo aukų atminimas yra viena pagrindinių misijų. Mums reikia pranešti visuomenei apie šią tragediją“, – sako G. Kofmanas.

Daug dėmesio skiriama ir amžius skaičiuojančiai Lietuvos žydų istorijai. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, Panevėžio kraštotyros muziejumi, miesto bibliotekomis. Rengiamos įvairios konferencijos, žydų istoriją ir dabartinį bendruomenės gyvenimą atspindinčios parodos.

Tačiau ypatingas dėmesys skiriamas ryšiams su jaunimu. Ne tik organizuojami susitikimai gimnazijose, bet ir kviečiama pasisvečiuoti pačios bendruomenės būstinėje, kur irgi sukaupta daugybė dokumentinės, vaizdinės, filmuotos medžiagos apie mūsų krašto žydų istoriją.

Visos kartos svarbios  

Naujosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, pasak G. Kofmano, – viena svarbiausių veiklos krypčių. Šiam tikslui prieš keletą metų buvo atkurta ir žydų skautų organizacija. „Dabar vaikai noriai važiuoja į skautų stovyklas, užsiima savanoryste. Žydų vaikai įsiliejo į Panevėžio skautų bendrystę“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkas.

Pasak jo, su jaunimu daug bendraujama ir Atvirame jaunimo centre, kuris įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir organizacijos būstinė. Tačiau žydų bendruomenėje Panevėžyje yra ir nemažai pagyvenusių žmonių – su jais susijusi organizacijos vykdoma socialinė veikla.

Jaunosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą – irgi vienas būdų išsaugoti turtingą Panevėžio miesto žydų istoriją bei paveldą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kofmano pasakojimu, pasaulinė organizacija, pavadinta „Claims Conference“ ir turinti skyrius įvairiose šalyse, rūpinasi žydų materialiniais ieškiniais iš Vokietijos, atstovauja jiems derybose dėl kompensacijų ir restitucijos nacių persekiojimo aukoms ir šių įpėdiniams.

Panevėžyje irgi gyvena keletas per Antrąjį pasaulinį kartą nuo nacių nukentėjusių asmenų. Tad, bendruomenės pirmininko teigimu, jiems pagal tam tikras programas išrūpinama finansinė parama.

Be bendruomenės globos, G. Kofmano teigimu, nelieka ir pokario sunkmečiu gimę jos nariai. „Karas pakeitė daugybės žmonių likimus“, – jis kviečia nepamiršti visų, buvusių evakuotų, priverstų tapti karo pabėgėliais, patyrusių sovietų tremtį.

Tie, kuriems pavyko po visų išbandymų grįžti į gimtinę, savų namų neberado – viską turėjo pradėti iš naujo.

Ženklai šalia

Dar viena svarbi Panevėžio miesto žydų bendruomenės veiklos sritis – paveldas.

G. Kofmanas sako, kad senųjų žydų pastatų, kapinių, sinagogų išlikę ne tik Aukštaitijos miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose: pavyzdžiui, Raguvoje, Krekenavoje, Pumpėnuose, Pušalote, kituose. Kartais, jo pastebėjimu, jau ir nebepamena, kad kadaise šalia raguviškių ar pumpėniškių gyveno kaimynai žydai. Bet visa tai – paveldas, kurį būtina išsaugoti, priminti žmonėms.

Bendruomenės pirmininkui džiugu, jog yra entuziastų, kurie daug nuveikė tvarkydami žydų paveldą. Tačiau vis dar atrandama apleistų kapinių ar masinių žudynių vietų. Prieš gerus metus nustatyta, kad senosios žydų kapinės Naujamiestyje buvo gerokai didesnės, nei iki šiol manyta ir žinota.

Teko tikslinti jų ribas. Rūpinamasi ir atminimo ženklų, paminklų statymu. Panevėžyje bendruomenė jau įamžino aktorių Benjaminą Zuskiną, gydytoją Šachnelį Abraomą Merą, rabiną Josifą Kahanemaną ir daugelį kitų.

„Yra daug dalykų, susijusių su žydų istorija, – sako G. Kofmanas. – Tai irgi paveldas. Ir kartu galimybė žmonėms, atvažiuojantiems iš viso pasaulio, ieškantiems savo šaknų, kažką pamatyti.

Jie sustoja Panevėžyje, gali neskubėdami apžiūrėti miestą, likusius žydų pastatus, susipažinti su istorija. Visa tai – ne tik turizmas.“

Turtingas archyvas

Panevėžio miesto žydų bendruomenė nemažai dėmesio skiria ir istoriniams dokumentams – turi sukaupusi nemenką archyvą.

Šis, G. Kofmano teigimu, leidžia surasti žmones, Panevėžyje gyvenusius iki Antrojo pasaulinio karo. Daug fotografijų, informacijos dovanoja atvykę ar kreipęsi į bendruomenę tarpukariu mieste gyvenusių žydų giminaičiai. O ir patys viliasi iš Panevėžio mainais parsivežti bent kruopele daugiau žinių apie savo artimuosius. Pasak bendruomenės pirmininko, galima didžiuotis, kad surinkta statistika apie vietos žydus net nuo 1741 metų.

Kaip tyčia, XVIII amžiuje siautė ne viena didelė epidemija – maro, choleros, – nusinešusi daugybę gyvybių. G. Kofmano teigimu, analizuojant žydų mirčių sąrašus matyti, jog didžiąją dalį netekčių sudarė vaikai nuo 3 mėnesių iki 3–6 metų.

Tokie proveržiai, piką pasiekę 1743-iaisiais, G. Kofmano manymu, išmokė daugiau dėmesio skirti higienai: kruopščiai plauti indus, rankas. „Tai patvirtina žydų košerinį gyvenimo būdą. Pagal statistiką žydų mažiau mirdavo nei lietuvių ar rusų“, – aiškina jis.

 

Kauno žydų bendruomenė minėjo karių dieną

Kauno žydų bendruomenė minėjo karių dieną

Lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės dienos proga Žaliakalnio žydų kapinėse saugiai nedideliame būrelyje uždegdami žvakeles pagerbėme Lietuvos žydų karių atminimą.
Kovose už Lietuvos nepriklausomybę dalyvavo daugiau nei 3000 žydų karių, apie 500 jų buvo savanoriai. Apie 20 buvo įvertinti aukščiausiais kariniais Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiaus ordinais. Nuo lapkričio 23 d. galima apžiūrėti Lietuvos centrinio valstybės archyvo parengtą virtualią parodą „Lietuvos žydai kariai savanoriai“:
LR Seime taip pat buvo eksponuota šiai temai skirta paroda:
Kauno žydų bendruomenės išvyka į Vilnių

Kauno žydų bendruomenės išvyka į Vilnių

“Nuoboduliu nesiskundžiu, bet gyvo kontakto, susitikimų, smagių pasibuvimų jau pasiilgau, ech…, kol kas lieka tik prisiminti…”
– sako Gercas Žakas ir dalinasi Kauno žydų bendruomenės naujienomis:
Nuostabi rugsėjo pabaigos diena, jokios rudeniškos darganos, tik saulė, visai nelietuviška šiluma ir atsipalaidavęs, besišypsantis, laisve alsuojantis Vilnius. Pagaliau su Kauno žydų bendruomenės nariais ir bičiuliais išsiruošėme į ilgai lauktą, iš pirmojo karantino atkeltą išvyką. Šiek tiek pasikeitė keliautojų sudėtis, šiek tiek ekskursijos tema: „(Ne)pamirštos Vilniaus moterys“ tapo „Žydų Vilniaus užmirštais vardais“ su nuostabia gide Svetlana Štarkman❤️, vos ne išvykos išvakarėse sutikusia pagelbėti mums, netikėtai atšaukus anksčiau suderintą ekskursiją.
Ačiū Viljamui Žitkauskui už rūpestį ir puikią rekomendaciją! Svetlana sužavėjo mus ne tik savo žiniomis, bet ir nuoširdumu, ekspresija, gebėjimu atgaivinti istoriją ir savo pasakojimų herojus. Nepasikeitė tik spektaklis, dėl kurio ir buvo sumanytas apsilankymas Vilniuje – „Rusiškas romanas“ Rusų dramos teatre, du Lietuvos teatro grandai – Marius Ivaškevičius ir Oskaras Koršunovas, įdomi scenografija, puikūs aktorių darbai! Mūsų simpatijos tarsi iš 19 a. nužengusiai auklei (nianiai) – Agafjos Michailovnos vaidmens atlikėjai Valentinai Lukjanenko.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

 

Pranešimas spaudai

2020-11-05

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

 Šių metų chalų kepimo šventė pasaulio žydų bendruomenėse bus švenčiama kiek kitaip. Šimtus tūkstančių moterų ir merginų jungiantys renginiai stadionuose, aikštėse ir bendruomenėse nevyks – chalos bus kepamos namuose, akimirkomis kviečiama dalintis socialiniuose tinkluose.

Šiais nepaprastais pasaulinės pandemijos laikais uždarius miestus, uždraudus susirinkimus, seneliai nebeapkabina anūkų, o visą darbo dieną dirbantys tėvai tapo etatiniais mokytojais. Tačiau vienintelis pastovus šiame chaose išliko Šabato (Šabo) šventimas.

Ironiška tiesa yra tai, kad šiais metais mes galime būti arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, ar kur esame – Amsterdame, Niujorke ar Johanesburge – visi esame namuose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia pasitikti pasaulio žydus vienijantį Šabatą kartu.

Šiemet, lapkričio 6 d. – penktadienio popietę kviečiame kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene kepti chalas, dalintis bendruomeniškumo ir žydiškos tradicijos šiluma. Prie kampanijos prisijungia Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, kviečiame Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Švenčionių žydų bendruomenes.

Vakare, saulei nusileidus  Šabatą pasitikti kartu su Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovu Simu Levinu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky su anūke Estera.

Susitikime prie virtualaus Šabato stalo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė socialiniuose tinkluose.

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta.

Viso pasaulio žydai šiemet, jau septintus metus iš eilės rengs chalos kepimo ir Šabo sutikimo vakarus savo bendruomenėse. Šiame užburiančiame renginyje dalyvauja tūkstančiai pasaulio miestų, o Vilnius – vienas jų. Prie pasaulinio “The Shabbos Project” ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pirmą kartą prisijungė 2016 m. rengdama nepaprastą žydiškos duonos – chalos kepimo vakarą, kartu su bendruomenės nariais ir brangiais draugais.

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms žydų šeimose kepama duona. Visa paruošimo, atplėšimo ir kepimo reikšmė glaudžiai siejasi su tradicijom ir religija. Pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai  #ShabesatHome #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose #KeepingItTogether #GeroŠabato

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

„Makabi“ stadiono vietą Kaune primins skulptūra Jonavos gatvėje

„Makabi“ stadiono vietą Kaune primins skulptūra Jonavos gatvėje

https://kauno.diena.lt/

Makabi“ stadiono vietą primins skulptūra Jonavos gatvėjeLaimučio Brundzos nuotr. „Makabi“ gatvėjeLaimučio Brundzos nuotr.

Jonavos gatvėje, netoli nuo tos vietos, kur prieš 100 metų buvo atidarytas „Makabi“ stadionas, iškilmingai atidengta menininko Gedimino Pašvensko skulptūra. Važiuodami šešių eismo juostų Jonavos gatve, veikiausiai, nei nesusimąstote, kad lygiai prieš 100 metų čia buvo futbolo stadionas – 1920-aisiais įkurta žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ dar po metų, spalio 19 dieną Neries pakrantėje įrengė futbolo aikštę, pavadintą tokiu pat vardu.   „Pirmasis stadionas buvo Ąžuolyne. Antrasis – čia, tiesa, šiek tiek toliau nuo vietos, kurioje dabar stovime. Buvo ir trečias – Panemunėje, tik Panemunė tuo metu priklausė ne Kaunui, o Kauno sričiai “, –  prisiminimais dalijosi Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, anuomet aikštėje ir pats ne kartą spardęs futbolo kamuolį.

 

Nuo 1920 iki 1940 metų veikęs stadionas talpino maždaug pustrečio tūkstančio žiūrovų, turėjo bėgimo taką ir nedidelę tribūną. „Viskas buvo gerai, tik jei kamuolys nuriedėdavo į Nerį, žiūrovai išsiskirstydavo. Nelaukdavo 10 min. kol kas nors jį ištrauks iš vandens“, – kuriozines situacijas prisiminė G.Žakas.

Jo prisiminimus savaisiais papildė Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas. Ilgametis vadovas prisiminė ne tik į vandenį krentančius kamuolius, bet ir 1926-1931 metų potvynius, kurie užsemdavo visą aikštę, palikdama kyšoti tik tribūnas. Jei kamuolys nuriedėdavo į Nerį, žiūrovai išsiskirstydavo. Nelaukdavo 10 min. kol kas nors jį ištrauks iš vandens.

Stadione buvo surengta daugybė varžybų. 1922-aisiais čia vyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, 1931 metais – pirmosios tarptautinės futbolo varžybos, kuriose susirungė Rumunijos ir Lietuvos sportininkai. Pastariesiems tąkart nepasisekė – rezultatu 4:2, šeimininkai turėjo pripažinti svečių pranašumą.   „Labai teisingai pastebėjo S.Finkelšteinas, kad šiame stadione vyko ne tik žydų „Makabi“, bet ir Lietuvos rinktinės varžybos. Tai reiškia, kad stadionas buvo atviras ne tik savo sporto klubo nariams“, – Kauno žydų bendruomenės pirmininkas neslėpė sielvarto, kad dauguma klubo narių, dovanojusių skambias pergales, neliko gyvųjų tarpe – jie buvo nužudyti.

Pagerbiant išėjusiųjų atminimą, prisimenant istoriją ir kelią, kurį per 100 metų nuėjo „Makabi“ klubas, penktadienio popietę šalia ofisų pastato „Kauno dokas“ atidengta skulptūra. Anot idėjos sumanytojo, skulptoriaus G.Pašvensko, jo darbas atkartojo futbolininko batelį bėgimo stadijoje. „Puiki mintis ir nepriekaištingai atliktas darbas“, – susirinkusieji negailėjo pagyrų kūrėjui ir vylėsi, kad Neries krantinėje paliktas ženklas, bus tarsi priminimas jaunajai kartai.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d.

Spalio 28d. kaunos žydų bendruomenė prisiminė Didžiąją akciją ir jos aukas. Pasak bendruomenės pirmininko Gerco Žako, ,,pagerbėme jas toje vietoje, kurioje Kauno geto laikais buvo Demokratų aikštė. Aikštė, kurioje prieš 79 metus nuo pat ankstyvo ryto stingdančiame šaltyje Kauno geto žydai visą dieną stovėjo ir laukė… Iš pradžių net gerai nenutuokė, ką reiškia esesininko tariami „į dešinę, į kairę… “, palydimi balta pirštine apmauto jo piršto gesto, – kuri pusė gera, kuri bloga, kuri – kelias į mirtį, kuri – į gyvenimą (bent kol kas).
Vakare gete tvyrojo niūri, slogi nuotaika, kiekviename namelyje, kiekviename žmonių prigrūstame kambarėlyje kažko trūko, vienur liko užmerktas žlugtas, kitur kelios bulvės puodelyje…
Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d. „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.
“Užmiršti nužudytuosius – tai tas pats, kas nužudyti juos antrą kartą.” Nobelio literatūros premijos laureatas Elie Wiesel.
Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Spalio 21 d. Panevėžio žydų bendruomenėje vyko pasitarimas dėl bendradarbiavimo  su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiaitės-Bitė miesto viešosios  bibliotekos darbuotojais  ir žydų bendruomene.  Pasitarime dalyvavo  Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys Rimantas Narkevičiaus.

Greta Kėvelaitienė, bibliotekos krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja paragino išlaikyti kuo glaudesnius bendradarbiavimo ryšius.  Jos pasiūlymui pritarė  bibliotekos darbuotojai:  Ilona Mažylytė ir Sigita Marcinkevičienė.

Draugiškoje atmosferoje buvo aptarti  įvairių miesto struktūrų ir organizacijų sąveikos klausimai, organizuojant viešuosius renginius. Rimantas Narkevičius atkreipė dėmesį į žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofmano darbą, renkant medžiagą, susijusią su miesto  žydų istorija.

Kasmet spalio mėnesį Švenčionyse vyksta tradicija tapęs liūdnas minėjimas Holokausto aukoms atminti

Kasmet spalio mėnesį Švenčionyse vyksta tradicija tapęs liūdnas minėjimas Holokausto aukoms atminti

 Švenčionių rajono žydų bendruomenė

2020 m. spalio 18 d. Švenčionių rajone vyko tradicija tapęs renginys, skirtas Holokausto aukoms atminti. Kiekvienais metais spalio mėnesį prie paminklinės Menoros susirenkama prisiminti  Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, nukankintus Švenčionių krašto gyventojus, kurie kalėjo miesto parke įkurtame gete ir buvo masiškai nužudyti Švenčionėlių poligone.

Žudynių aukas pagerbė Izraelio ambasadorius Yossi Levy, jis  lankėsi  Švenčionyse, kur susitiko su rajono vicemere Violeta Čepukova, Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sekretore Miranda Kaneckaja-Steckevičiene, Nalšios muziejaus muziejininke, istorike Nadežda Spiridonoviene  ir  Švenčionių žydų bedruomenės pirmininku Moisej Šapiro.

Vizito metu aplankyta Švenčionių miesto parke esanti Menora, taip pat masinių žudynių aukoms atminti skirtas memorialas Švenčionėlių apylinkėse esančiame Platumų kaime. Lankantis abejose istorinės reikšmės vietose, prie paminklų uždegtos žvakutes ir padėtos gėles, taip pagerbiant Holokausto aukų atminimą.

Iš beveik 250 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų po Holokausto liko tik apie 6 procentus. Švenčionių rajone kelis šimtmečius sėkmingai gyvavusios ir per kelis metus sunaikintos  žydų bendruomenės atminimas įamžintas ne tik monumentuose, bet ir išlikusių žmonių atmintyje.

To meto žydai buvo apsišvietę ir dvasingi. Bendruomenė turėjo žydų mokyklas ir net penkias sinagogas. Būta žydų farmacininkų, amatininkų, net daktarų. 1883 m. farmacininkas N. Taraseiskis atidarė ir dabar mums visiems gerai žinomą Švenčionių vaistažolių fabriką, tas rodo, kad ši bendruomenė buvo tikrai versli.

Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941m. birželio 29 d. užimti Švenčionys. Nuo pirmųjų karo dienų žydai pajuto savo padėties tragiškumą. Istorikas Isakas Aradas, buvęs per vokiečių okupaciją Švenčionių gete, rašė: “Tarybų Sąjungoje prasidėjo nacistinis žydų genocidas,  jų likimas skyrėsi nuo to, kuris laukė baltarusių, lietuvių ir kitų.

Ela Gurina, LŽB Socialinės komisijos narė, Holokaustą išgyvenusiųjų asmenų patariamojo komiteto pirmininkė prie paminklo kalbėjo: ,,aš čia ne svečias. Mano mamos visa šeima čia guli …Tik mama liko gyva. Kiek save prisimenu, nuo vaikystės važiuodavom su mama ir tėvu, o dabar kiekvieną pirmąjį spalio sekmadienį važiuojam kasmet su vyru pagerbti aukas. Mes jau trečioji karta, kuri mažėja nes vieni serga, sensta ar dėl kitų priežasčių negali atvažiuoti. Esam dėkingi Švenčionių valdžiai, kuri visada atvažiuodavo, dabar sulaukiam atvykstant ir Seimo narių. Čia netoliese matome pylimą, supiltą  iš nužudytų žydų, anksčiau  čia augo ir didelis beržas, dar pernai jis augo, o šiemet matau, kad jo nebėra. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti čia prisiminti žiauriai nužudytuosius”.

Forumas Panevėžyje  apie visuomenės įvairovę, talentus ir brandžią demokratiją

Forumas Panevėžyje  apie visuomenės įvairovę, talentus ir brandžią demokratiją

Panevėžyje Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje 2020m. spalio 14d. vyko forumas apie vyrų ir moterų teisių lygybės stiprinimą, demokratišką  tautinių mažumų integraciją į visuomenę.

Pranešimą  „Europos Komisija skelbia lygybės sąjungą“  pristatė Danutė Krikščiūnienė, Panevėžio politikų klubo „Veiklios moterys“ prezidentė.

Panevėžio miesto savivaldybes tarybos narys , istorikas, Romualdas Grilauskas pranešė apie sunkumus su kuriais susiduria Lietuvos moterys, vadovaujančios švietimo, sporto, kultūros ir meno įstaigoms.

Apie žmonių su negalia integraciją pasisakė Lina Trebienė, Jaunuolių dienos centro direktorė. Forume aptarta, kaip keisti žmonių nuomonę ir požiūrį į neįgaliuosius, kaip užtikrinti lygias teises.

Apie Panevėžio plėtrą, susijusią su žydų istorija, pasisakė Panevėžio tarybos narys Rimantas Norkūnas. Atkreipus didesnį dėmesį į skirtingų kultūrų asmenis, galima sukurti daugiakultūrę aplinką, kurios diskusijose galima pasiekti geresnių rezultatų.

Apie tautinių mažumų integraciją pranešimą pristatė  Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis pabrėžė, kad ne viskas taip gerai kaip atrodo. Akivaizdžiai  matome, kad pasaulis keičiasi, yra antisemitizmo apraiškų ir vyksta vandalizmo aktai nukreipti  prieš žydus. Jis pastebėjo, kad per pastaruosius  10 metų buvo  įvykdyti vandalizmo aktai: sugadintos atminimo lentos žydų kapinėse bei  paminklas „Geto Vartai“ , taip ir liko neišaiškinti. Nėra artimo bendradarbiavimo tarp policijos atstovų ir žydų visuomenės. G. Kofman kėlė aktualius klausimus, susijusius su žydų istorija bei paveldo išsaugojimu.

Forumo rezultatas – žingsnis keičiant visuomenės nuomonę apie moterį, emigrantą, tautinių mažumų atstovą, neįgalųjį. Neužtenka tik teisės aktų ir įstatymų. Reikia kompleksiškos sistemos, švietimo, savimonės keitimo. Aktyvėjanti visuomenė suinteresuota naudotis visais savo talentais ir įvairove.

Pristatyti naujausi Pakruojo sinagogų komplekso tyrimai

Pristatyti naujausi Pakruojo sinagogų komplekso tyrimai

Nuotraukoje (iš kairės): Dr. Ernesto Vasiliausko paskaitoje apsilankė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė ir mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius.

Pakruojo rajono savivaldybė praneša

Spalio 14 d. Pakruojo sinagogoje vyko dr. Ernesto Vasiliausko paskaita, kurios metu pristatyti naujausi archeologiniai tyrimai buvusiame Pakruojo sinagogų komplekse – žieminės sinagogos ir štiblo vietose. Tyrimus nuspręsta atlikti įgyvendinant projektą „Pakruojo m. Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymas“ ir jį derinant su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos.

Daugiausiai išlikusių žinių yra apie Pakruojo vasarinę sinagogą, bet informacijos apie žieminę sinagogą ir štiblą beveik nėra. Tyrimams vadovavusio archeologo dr. E. Vasiliausko teigimu, Pakruojo XIX a. medinių sinagogų kompleksas – unikalus Lietuvos sinagogų komplektas, kuriame persipynė keletas stilių – vėlyvas barokas (vasarinė sinagoga), klasicizmas (žieminė sinagoga) ir tradicinė architektūra (štiblas), buvo ryškus miesto įvaizdžio akcentas, vienas Pakruojo panoramos dominantų.

Tyrimų metu pavyko lokalizuoti žieminės sinagogos vietą – atkasti pamatus, bei aptikti Pakruojo senamiesčio XVII-XVIII a. datuojamą kultūrinį sluoksnį, tačiau štiblo atrasti nepavyko. Manoma, kad žieminė sinagoga nugriauta tarp 1945-1950 m., štiblas – 1970-1980 m.

Po renginio Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, atsakingi specialistai, archeologas susitiko su tyrimo pristatyme dalyvavusia Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir diskutavo apie panašių tyrimų svarbą, radinių įamžinimą siekiant pažymėti istorinę vietą ir išsaugoti atmintį, aptarė kitus klausimus, susijusius su projekto „Pakruojo m. Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymas“ įgyvendinimu.

Renginį organizavo: VšĮ Archeologijos centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Pakruojo r. sav. administracija.

Šiaulių    televizijos reportažas

rasite:: https://www.facebook.com/277525555601900/videos/634836544067522

Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“

Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“

Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“, skirta Gaono 300  metų ir Lietuvos žydų istorijai atminti. Pranešimą skaitė bendruomenės pirmininkė Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Susidomėjimas buvo nemažas. Dalyvavo daug Darbėnų jaunimo, moksleiviai.

Darbėnuose renginį rėmė GVF, jame dalyvavo, LŽB pirmininkė F. Kukliansky. Klaipėdos bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

Kruopščiai, apgalvotai parengtoje  konferencijos programoje pateikta žydų gyvenimo istorija, pasakojimas apie Darbėnų štetlą ir jame gyvenusias asmenybes. Per Holokaustą nužudyti visi  ten gyvenę žydai. Išsigelbėjo tik 2.

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų… Šių metų rugsėjį Darbėnuose atidengtas Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo dovanotas atminimo ženklas, žymintis čia buvusią Darbėnų sinagogos vietą. Taip pat darbėniškės mokytojos  Editos Gliožerienės iniciatyva, buvo atidengtos ir dvi memorialinės plytelės -„Atminimo akmenys“, skirtos Holokausto aukoms atminti