Kauno žydų bendruomenė, tęsdama ilgametes tradicijas, džiaugsmingai paminėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną. Į šventę jau nebeatvyko nė vienas žmogus, pats dalyvavęs Antrojo pasaulinio karo mūšiuose, tačiau susirinko jų našlės, vaikai, apie karą ir jo baisumus girdėję iš pirmųjų lūpų.
Renginyje dalyvavo ir ne vienas KŽB narys, kuriam Antihitlerinės koalicijos pergalė atnešė jo asmeninę laisvę ir nežmoniškų kančių, pažeminimų pabaigą.
Taigi ši data jiems ne tik pagarbos žuvusiems diena, bet ir proga švęsti gyvenimą, liudyti gyvenimo džiaugsmą, kuriuo pripildyti renginio erdvę susirinkusiesiems padėjo saksofonininkas Michail Javič ir autorinės dainos grandas Aleksandras Rave.
Gegužės 9 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenė, kaip ir kiekvienais metais, tradiciškai pagerbė karius, žuvusius 2-jame pasauliniame kare, padėjo krepšelį ir nusilenkė jiems Šiaulių m. karių kapinėse.
Kartu su kitais minėjimo dalyviais tylos minute pagerbė visus žuvusius karius, kurie negrįžo namo iš šio baisaus karo.Po minėjimo bendruomenės nariai susirinko pabendrauti, pasidalinti prisiminimais apie tuos žiaurius laikus.
Visus susirinkusius su Pergalės diena pasveikino ŠKŽB pirmininkas Naum Gleizer. Bendruomenės nariams, kurie pergyveno tų sudėtingų laikų sunkumus, įteiktos kuklios dovanėlės.
Kiekvieną pavasarį, besiskleidžiant gražiausiems žiedams ir šventinei Pesach bei Šv. Velykų nuotaikai, Kauno žydų bendruomenė tęsia daugiau nei prieš du dešimtmečius užgimusią iniciatyvą.
Bendruomenė susirenka pagerbti žydų gelbėtojų, išreikšti begalinę padėką, parodyti dėmesį ir šilumą žmonėms, rizikavusiems savo ir brangiausių jiems artimųjų gyvybėmis, kad pačiame sužvėrėjusio pasaulio sūkuryje ištrauktų iš mirties ir siaubo nagų dažnai jiems visai nepažįstamus asmenis.
Išgelbėtieji Kauno žydų bendruomenės nariai ir jų gelbėtojai kiekvienais metais nekantraudami laukia visada šilto, jaukaus bičiuliško susitikimo. Kaip sakė vienas iš renginio dalyvių prof. Saulius Kaušinis, šie susitikimai ir už jų slypinti istorija galėtų būti humanizmo ir taikaus, draugiško bendrabūvio pavyzdžiu šiame konfliktų, neapykantos, teroristinių išpuolių vis dar krečiamame pasaulyje.
Šiais metais tradicinio renginio data sutapo su Holokausto atminimo diena, prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų, uždegtos 6 žvakutės, o Dailės gimnazijos 10 klasės moksleivė Patricija Pugžlytė violončele pagriežė abejingų nepaliekančią temą iš kino filmo “Šindlerio sąrašas”.
Šiltą, jaudinančią, kartais verčiančią susimąstyti, bet daugiausia džiaugsmingą (juk susirinkome pasidžiaugti, kad esame!) vakaro nuotaiką padėjo kurti aktorė Kristina Kazakevičiūtė, kuri pati taip pat yra gelbėtojo dukra, bei saksofonininkas Michail Javič.
Nors liūdna matyti, kaip mažėja pačių gelbėtojų ir išgelbėtųjų gretos, tačiau džiugu, kad estafetę perima mūsų bendrai istorijai neabejingi jų vaikai ir vaikaičiai, kurie noriai dalyvauja ir dalinasi savo prisiminimais ir patirtimis.
Renginys iš dalies finansuotas Geros valios fondo lėšomis
Pergalės prieš nacių Vokietiją dienos minėjimas prasidėjo Ramygalos kapinėse prie paminklo Nežinomam kareiviui. Vėliau šventė vyko Panevėžio Krekenavos g. prie memorialo, kur susirinko miesto veteranai ir visuomenė. Tarp tūkstančių žuvusiųjų – daug žydų pavardžių – karių, seržantų ir karininkų, kurie prarado savo gyvybę Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje.
Visuose renginiuose dalyvavo Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai, padėję gėles ir vainikus. Po to žydų bendruomenės nariai persikėlė prie paminklo Geto vartai, kur buvo surengtas mitingas, skirtas Panevėžio Holokausto aukoms paminėti.
Mitingo metu prie paminklo Geto vartai prisijungė religinė, rabino Mošė Saltzmano vadovaujama žydų grupė iš Pietų Afrikos (žydai, gyvenantys Johanesburge ir Keiptaune), XX a. pradžioje jų giminės iš Lietuvos (Obelių, Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Panevėžio, Šiaulių) emigravo į Pietų Afriką. Dauguma jų giminaičių, likę Lietuvoje, žuvo Holokausto metu. Pirmaisiais karo metais Panevėžio mieste žuvo apie 13 tūkstančiu žydų – vaikų, moterų ir senelių. Religinė PAR žydų grupė lankėsi įvairiuose Lietuvos miestuose, kad ten paminėtų Holokausto aukas. Minėjimo metu buvo skaitomos maldos Kadišas ir Izkoras.
Šventinė ceremonija baigėsi žydų bendruomenėje, kur Rusijos ambasados patarėjas Lietuvos Respublikoje Nikolay Lyaschenko įteikė Leningrado blokadą išgyvenusiam Efimui Grafmanui garbės ženklą, skirtą 75–osioms Leningrado blokados pabaigos metinėms ir pasveikino visus miesto žydus su Pergalės diena.
Šiais metais Kauno žydų bendruomenės nariai Pesach šventė “iš peties” visą savaitę, įvairiose erdvėse ir įvairiomis sudėtimis: rinkosi į rabino Šolom Ber Krinskio organizuotus Sederius, jidiš kalbos bei Hesed klubus, šventinį Šabatą.
Visus šiuos susitikimus vainikavo tradicinė nuotaikinga vakaronė, kurios dalyviai, minėdami žydų tautos išvadavimo, atbundančio pasaulio, laisvės šventę, azartiškai varžėsi viktorinoje, linksmame švaraus macų valgymo konkurse, šėlo skambant uždegančioms, “Fajerlach” muzikantų Michailo ir Leonardo atliekamoms žydiškoms melodijoms.
Smagu, kad šventėje dalyvavo ne tik kauniečiai, bet ir KŽB nariai, gyvenantys kituose miestuose. Beje, nors viktorinos nugalėtoju tapo kaunietis, jau ne pirmą kartą puikias žydų tradicijų, kultūros žinias pademonstravęs Arūnas Pečkis, kitus prizus susirinko svečiai: Jevgėnijus Piliuginas iš Jonavos, Algimantas Smolenskas iš Vilkijos bei jaunasis Davidas Jančius iš Vilniaus. Pakili nuotaika ir bičiuliškas bendravimas apjungė tiek seną, tiek jauną šventės dalyvį, sustiprino bendruomeniškumą ir norą būti kartu, kai kurie, dar šventei nepasibaigus, teiravosi, kada vėl susirinksime.
Šventės išlaidos apmokėtos LŽB socializacijos programos ir GVF lėšomis
Balandžio 27 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenė šventė Pesach. Renginio dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer. Frida Šteinienė perskaitė maldą, uždegė žvakes, o Svetlana Žilina trumpai priminė Pesach šventės atsiradimo istoriją, kodėl jos metu valgoma maca, ką simbolizuoja specialioje lėkštėje padėti krienai, kiaušinis, vištos kakliukas, karti žolė, tirštas saldus mišinys .
Ant šventinio stalo buvo pateikti tradiciniai patiekalai: įdarytas karpis, vištienos kepenėlės, silkė, sultinys su macekneidale ir chrenzale, maca, saldumynai, pagaminti iš macos bei macos miltų.
Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurias dalyviams dovanojo Vadim Kamrazer. Vyravo puiki nuotaika. Linksma buvo ir mažiems, ir dideliems.
Dėkojame rėmėjams
ir LŽB SPD už galimybę organizuoti tokias linksmas šventes.
Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį.Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių. Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas
1.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.
Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.
LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.
Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.
LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.
LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.
LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.
LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.
Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.
Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.
2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai
N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne 1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką, daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.
Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “
Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”
Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.
Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.
Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.
“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo Dr. A. Bubnys
Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.
Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.
3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų
(Žiūrėti 1)
Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.
Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.
Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m. Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”
Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.
LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.
4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą
Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.
Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.
Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.
5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies
„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.
1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).
Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAF valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .
J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.
Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…
6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis
1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.
7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams
J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .
8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios
J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.
9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.
Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.
Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį.Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių.
Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta
Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.
Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.
Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).
J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.
Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.
Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą, Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.
Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.
Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.
KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.
2019 m. kovo 31 d. Kaune geriausiame Lietuvos plaukimo baseine ( Kauno m. daugiafunkcinis sporto irpramogų kompleksas„GIRSTUTIS“)vyko LSK „Makabi“ pavasario plaukimo varžybos, kuriose dalyvavo plaukikai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Sportininkai rungtyniavo atskirose amžiaus grupėse. Varžybos buvo vykdomos 25 m. laisvu stiliumi ir 50 m. krūtine distancijose tarp moterų ir vyrų 25m baseine. LSK „Makabi“ rinktinės nariai plaukė papildomai kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi.
Moterų grupėje po 2 distancijas laimėjo Vilniaus plaukimo trenerė Valentina Timofejeva ir jos auklėtinės Erika Filipavičiūtė, Lingailė Bugvilionytė, Anastasija Mamčenko. Vyrų tarpe 2 kartus nugalėjo tik Kristupas Kvitko (Panevėžys), po 1 pergalę iškovojo vilniečiai Timofej Devkš, Aleksej Fadeev, Adrian Milevskij, Kristijonas Šreiberis ir Aaron Galpern, kauniečiai Raja Verblinskaja ir Leonidas Levinas, panevėžiečiai Albertas Savinčius ir Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
Kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi merginos parodė tokius rezultatus:
Vaikinų tarpe prizininkai buvo visi vilniečiai: 1. Andrej Fadeev – 1.01.06 . 2. Robert Nikitin – 1.02.30. 3. Aleksej Fadeev – 1.05.95. Visi plaukikai buvo apdovanoti atminimo medaliais, o varžybų nugalėtojai – gražiomis taurėmis, specialiomis taurėmis buvo apdovanoti jauniausia ir vyriausios varžybų dalyvės, bei greičiausi plaukikai. Sportininkai po varžybų galėjo atstatyti jėgas įvairiose pirtyse ir sukūrinėse voniose bei skaniai papietauti. Vilniaus komandą organizavo ir sėkmingai vadovavo Vilniaus LSK „Makabi“ pirmininkas Artiom Perepelica ir trenerė Valentina Timofejeva. Varžyboms sėkmingai vadovavo vyr. teisėja Aušra Štreimikytė.
Panevėžio žydų bendruomenės nariai taip pat dalyvavo makabiados plaukimo varžybose.
Draugiškose rungtynėse dalyvavo ir kitų miestų atstovai. Dalyviams buvo pasiūlytas puikus modernus baseinas ,,Girstutės, Dėkojame organizatoriams už puikia sporto šventę.
LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.
Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.
LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.
Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.
Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.
Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.
Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos Tolerancijos ugdymo centras* su pasaulio piliečio menininko Natano Karczmaro įsteigtu „Simono Karczmaro štetlo paveldu” vykdo kultūros ir švietimo projektą „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“, skirtą visiems besidomintiems įvairių Lietuvos tautų istorija ir palikimu. Projekto tikslas – supažindinti jaunimą ir plačiąją visuomenę su tradicine žydų kultūra, klestėjusia daugybėje Lietuvos miestelių iki Holokausto katastrofos.
Dailininko sūnaus Natano Karczmaro mokyklai dovanota tėvo kūrybinio palikimo rinktinė neuždaroma tarp sienų – ji keliauja, atverdama žmogaus gyvenimo ratui prasmingus kasdieninius, darbo, paprotinius ir religinius epizodus. Paveikslų personažų video animacija** ir litografijos „Turgaus vaizdai“, „Įsimylėjėliai“, „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“, „Klezmeriai“, „Simchat Tora“, „Jauno mėnulio laiminimas“ ir kt. atrakina duris į šiandien prarastą, o tuomet bendruomeniškai veikusį dieveniškiečių žydų pasaulį.
Tuo pačiu šis pasaulis universalus ir didžiąja dalimi būdingas visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusiems štetlams. Savo kelionę paroda pradėjo 2018 m. lapkričio mėnesį tapybos darbų pristatymu Dieveniškėse. Tai šiame miestelyje arba štetle pas dieveniškiečius senelius vasarodavo Varšuvoje gimęs būsimas dailininkas. Mažasis Simonas „sugėrė“ ryškias ir spalvingas žydų bendruomenės gyvenimo akimirkas. Gyvybingi vaikystės įspūdžiai įkvėpė Simoną Karczmarą kūrybai, kurios dovanomis mes dabar galime grožėtis. Šviesia jėga įkrauti paveikslai šiandien kviečia ir pasinerti, ir suprasti, ir atsiverti.
Su parodos mecenatu Natanu Karczmaru. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
Tapybos kolekcija jau džiugino Šiaurės Jeruzalės – Vilniaus – gyventojus ir svečius Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o mažoji keliaujanti litografijų paroda – Ariogalos ir Raseinių bendruomenes. Kovo 29d., bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.
Parodos atidarymas_su įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu.
Parodos macenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat – Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.
Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė
Pirmąjį pavasario mėnesį švenčiama Purimo šventė. Panevėžio m. žydų bendruomenėje ji prasidėjo bendruomenės pirmininko Gennady Kofman pasisakymu: “Purimo šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas“, – pasakė G. Kofman. Buvo perskaityti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir draugų sveikinimai.
Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai šventei paruošė spektaklį, karnavalinius rūbus, kaukes. Buvo suvaidintas spektaklis, kuriame pristatyti su Purimo švente susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester knygoje. Bendruomenės nariai spektaklyje įkūnijo Achašverošą – A. Narevič, Ester – V. Savinčė, Mordechajų – G. Kofman, Hamaną – G. Šteimanas.
Vakaro vedančioji O. Juošpaitienė papasakojo Purimo šventės istoriją, kuri yra užfiksuota Biblijoje, Esteros knygoje pasakojama apie grėsusį išnaikinimą Persijoje gyvenusiems žydams bei juos išgelbėjusį stebuklą, kuris įvyko žydaitės Esteros, Persijos karaliaus mylimosios, pastangų dėka. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną, kuris burtų keliu šią dieną išrinko kaip žydų išnaikinimo dieną, bet už tai buvo nubaustas.
Purimas yra pati linksmiausia žydų šventė, todėl bendruomenėje sklido dainos, juokas, buvo šokami įvairūs šokiai, aplink tvyrojo gera nuotaika ir draugiška atmosfera. Vaikams ir suaugusiems įteiktos dovanėlės.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ pradėjo savo kelionę po Lietuvą nuo Kauno. Parodos atidarymo proga kovo 5 d. Vytauto Didžiojo universitete susirinko gausi auditorija: Kauno žydų bendruomenės nariai ir jos pirmininkas Gercas Žakas, išsigelbėjusių ir gelbėtojų artimieji, kauniečiai ir miesto svečiai.
Sveikinimo žodį taręs VDU rektorius prof. Juozas Augutis, džiaugdamasis parodos atidarymu ir Pasaulio Tautų Teisuolių šviesumu pabrėžė, kad Holokausto metu prarasti vaikai yra didžiulė netektis visiems: „Kauno skaudulys yra visos Lietuvos skaudulys.“
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Kamilė Rupeikaitė pabrėžė muziejaus ilgametį ir nuoseklų darbą žydų gelbėjimo istorijų tyrimų srityje, o kilnojamosios parodos ir jos išleisto katalogo kuratorė, Žydų gelbėjimo atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pristatė parodos koncepciją, išryškindama Kaune vykusias gelbėjimo istorijas. Holokausto metu išgelbėta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė Pasaulio Tautų Teisuolius įvardino kaip likimo dovaną, už kurią ji vis dar yra dėkinga bei džiaugiasi dar ir šiandien galėdama bendrauti su savo gelbėtojų šeimomis. „Manau daug kas sutiks, kad dienos, kai buvo išgelbstimi žydų vaikai – buvo pačios gražiausios dienos to meto Lietuvoje“ – kalbėjo Juozas Vocelka, Teisuolio Prano Vocelkos, pašventusio savo gyvenimą žydų gelbėjimui, sūnus.
VDU eksponuojamoje parodoje galite rasti ryškiausias Kauno gelbėtojų istorijas ir geriau pažinti kilnius kauniečius. Pasaulio Tautų Teisuolių Vladimiro ir Danutės Zubovų istorija teigia, kad visi žydai, kurie buvo priglausti Čiurlionių-Zubovų namuose, buvo apgaubti šeimininkų nuoširdžiu rūpesčiu. Renginio metu Dalia Palukaitienė (Zubovų dukra) pasakojo, kad jų šeimoje rado prieglobstį muzikos dėstytoja B. Elinienė su dukrele Estera, pabėgęs iš geto garsus architektas inžinierius Rozenbliumas su žmona, sūnumi ir žmonos tėvais, kaunietis gydytojas Leonas Gurevičius ir dar ne vieno kauniečio šeima ar jos nariai.
Pasaulio Tautų Teisuolių Prano ir Antaninos Mažylių anūkas prof. Liudas Mažylis minėjo, kad pasakojimai, kuriuos girdėjo iš savo tetos, atrodė neįtikėtini – suvokimas, kad visa tai vyko šalia, savame mieste, sukrečia.
Renginį vedė VDU istorikas dr. Linas Venclauskas, muzikiniais intarpais susirinkusius džiugino smuikininkė Paulina Daukšytė.
Parodos eksponavimą ir pristatymą Kaune organizavo Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos vicepirmininkė Irena Navickienė ir visuomenininkas Rimantas Stankevičius, kelių knygų apie žydų gelbėtojus autorius.
Parodą „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaune) kviečiame apžiūrėti iki kovo 25 d. Parodą VVGŽM planuoja eksponuoti ir kituose Lietuvos miestuose. Dėl parodos eksponavimo prašome kreiptis muziejus@jmuseum.lt
Purimas – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Tai yra linksmiausia žydų šventė. Jos metu rengiami karnavalai, dabinamasi kaukėmi, gausiai vaišinamasi, aukojamas maistas kitiems. Šią šventę pakiliai pasitiko ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai. Mažieji dalyviai buvo su kaukėmis, žaidė, linksminosi, vaišinosi skanėstais. Suaugę, klausydamiesi žydiškos muzikos, maloniai bendravo tarpusavyje, vaišinosi, gėrė kavą su hamentašenais.
Sveikiname visus su pavasarį švenčiama viena linksmiausių švenčių – PURIM.
Linkime geros nuotaikos, smagių akimirkų ir sėkmės. Būtinai turėkite kaukes – juk pirmąjį
pavasario mėnesį švenčiama šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog
žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas.
Panevėžio m. žydų bendruomenė
Limudo tradicija – tai žydiškumas ir tapatybė. Kartą per metus LŽB organizuoja tradicinį Limudą, kad tris dienas bendruomenės nariai pabūtų kartu, uždegtų Šabo žvakes, išklausytų daug įvairių įdomių paskaitų, nes žodis „limudas“ lietuvių kalba reiškia konferenciją. Šiemet jau 30 metų, kai atsikūrė Lietuvos žydų bendruomenė.
Žana Skudovičienė, LŽB programų direktorė, organizavusi daug Limudų, sako, kad ilgametė tradicija – tai darbas, reikalaujantis daug energijos, jėgų ir sumanumo.
Į šių metų Limudą, vykusį Druskininkų kurorte, viešbutyje „Europe Royale“, susirinko daug įvairaus amžiaus žydų bendruomenės narių ir svečių, jaunų šeimų su mažyliais vežimėliuose. Pasak Ž. Skudovičienės, mažylių tėveliai patys vaikais būdami, pradėjo dalyvauti Limuduose prieš dešimtmečius.
Šiemet Limudas buvo nuoširdesnis už ankstesnius, tikras šeimų susibūrimas, kai žydai susirenka iš visos Lietuvos, be iškilmingų kalbų, su uždegančia žydų smuikininkų atliekama muzika, šokiais, kai visų šypsenos rodo, kad jiems gera būti kartu žydiškoje draugijoje, jidiš kalba tai reiškia žydiškumą – vadinamą „jidiš kaijt“.
Šventė gerame ir jaukiame kurorte – Druskininkuose panašėjo į mažą izraelietišką salą. Juk šį kurortą ne veltui yra labai pamėgę ir izraeliečiai.
Minint rašytojo Icchoko Mero penktąsias mirties metines Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, ir Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ su Kelmės rajono savivaldybe pakvietė į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje, Icchoko Mero aikštėje, prie Jono Graičiūno gimnazijos. Ceremonija įvyko 2019-03-13, dalyvavo šios gimnazijos mokytojai ir mokiniai, Kelmės savivaldybės atstovai, I. Mero kūrybos gerbėjai, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio.
Į paminklo atidengimo ceremoniją iš Izraelio atvyko pirmųjų Icchoko Mero romanų „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“ vertėjas į rusų kalbą Feliksas Dektoras. Šie I. Mero romanai, o taip pat ir jo apsakymų rinkinys „Geltonas lopas“ – tai pirmieji kūriniai Holokausto tema visoje Sovietų Sąjungoje, jie buvo išleisti didžiuliais tiražais ir išgarsino rašytoją.
Renginyje dalyvavo Kauno, Panevėžio ir Šiaulių krašto žydų bendruomenių vadovai ir bendruomenių nariai.
Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, negalėdamas dalyvauti paminklo atidengimo ceremonijoje, pagerbdamas talentingą rašytoją perdavė savo vardu, gražią įtaigią kalbą:
„Icchokas Meras visą gyvenimą kalbėjo nutildytos Kelmės, Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų vardu. Savo kūryba jis neatstovavo geto uždarumo, jis buvo išsiveržęs į humanizmo platumas ir nepaprastas gelmes. Sovietų laikais visi laukdavo „Pergalės“ ir „Nemuno“ žurnaluose jo romanų ir novelių pasirodymų. Tai buvo akibrokštas primestai sovietinei tikrovei. Tad Icchokas Meras buvo ir liko iškilus Lietuvos rašytojas, modernizavęs lietuvių prozos kalbą ir suradęs naujas saviraiškos formas.
Būdamas pirmuoju Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininku, susisiekiau su juo jau Izraelyje, kur jis pats savo lėšomis įkūrė Lietuvos informacinį centrą, tiesė tiltus tarp Lietuvos ir Izraelio pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais.
Tuo metu dar nebuvo aišku, kaip Lietuva įvertins baisias Lietuvos žydų netektis. Kaip tik artėjo 1995 m. Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko istorinė atsiprašymo kalba Izraelio Knesete, prie kurios prisidėjo ir Icchokas Meras.
Jo „Lygiosios trunka akimirką“ žadino prislopintą sovietinės cenzūros žmonių sąmonę ir klausimą, kas atsitiko kone pusei Lietuvos miestelių gyventojų žydų. Viso gyvenimo Icchoko Mero plunksnos palikimas skatino atvirumą tarp lietuvių ir žydų. Būnant Izraelyje jam pavyko šiuolaikiškai pavaizduoti Izraelio gyvenimo realijas romane „Sara“.
Icchokai, ačiū Tau už Lietuvos atstovavimą dar tuo metu, kai Lietuvos nepriklausomybė dar nebuvo atkurta. Šiandien atidengiamas paminklas yra visų geros valios Lietuvos žmonių siekis įsižiūrėti ir branginti lietuvių ir žydų tautų tiek skiriančius, tiek vienijančius bruožus. Tebūnie auksinėmis raidėmis įrašytos Tavo pastangos atkurti gilų supratimą ir kartu tikrą brolišką užuojautą vienas kitam. Tad „Lygiąsias“, kurios trunka tik akimirką, ir kraupų žaidimą su mirtimi šachmatų lentoje, Tave skaičiusių žmonių atmintyje, Tu laimėjai!.
Nuoširdi padėka visiems, prisidėjusiems prie šio paminklo iškiliam Lietuvos rašytojui pastatymo, ir visiems iškilaus Kelmės miesto vadovams ir gyventojams.”
