Raimondo Savicko parodos atidarymas!
Kviečiame dirbti žydų bendruomenės vaikų vasaros stovykloje
Kviečiame 7-13 metų vaikus į interaktyvią parodą
Įsiamžinę labdaringais darbais
Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.
Daiva Savickienė
Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.
Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.
Tarp dviejų ugnių
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.
„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.
1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.
„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.
Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.
Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Amerikietiški pinigai, švediška skarda
Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“
Profesorius Pinchos Fridberg
Vilnius, obzor.lt
INFORMACIJA MANO TINKLARAŠČIO SKAITYTOJAMS
Jūsų dėmesiui straipsnis “Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“.
Šis mano straipsnis buvo kuriamas vienu metu su rusų versija “По поводу публикации «Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?» Казис Шкирпа спас раввина?”, obzor.lt/news/, 2020-06-01.
Galite paklausti: “Kodėl lietuvišką tekstą spausdinate rusiškame, o ne lietuviškame laikraščio internetiniame puslapyje?” Atsakau tiesiai šviesiai:
lietuviški portalai manęs nespausdina.
Keistas dalykas: New York Times ir „Laisvės radijas“ cituoja, o lietuviškiems portalams esu nepageidaujamas autorius.
Ar patikėsite – 2013 m. Artūras Račas, tuo metu BNS direktorius, savo straipsnyje “Mieli žydų „profesoriai“, jūsų antisemitizmas užknisa: skiriama Pinchos Fridberg” dave man puikų patarimą:
“mielas Pinchos, vadinantis save „profesoriumi“…
“užsikiškite burną kamšalu, palįskite po stalu ir tylėkit.
***
Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“
J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)
Jūratė Žuolytė DELFI.lt
Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms.
Tikisi daugiau žmonių pritraukti į Sudargo apylinkes Mintis pastatyti šį paminklą prieš porą metų gimė iš šio krašto kilusiam prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. „Žmonės turi įvairių idée fixe. Tarkime, visiems labai svarbu tėvynė, bet man viduje visada svarbiau tėviškė – galvoju, nuo jos viskas prasideda. Šakių rajone, Zanavykų krašte yra daug visokiausių kultūrinės ir istorinės atminties objektų, iš čia kilusių žinomų žmonių – pavyzdžiui, esu kūręs dokumentinius filmus apie signatarus Joną Vailokaitį, Saliamoną Banaitį. O prieš porą metų man Audrius Siaurusevičius papasakojo, kad Selindžerio prosenelis yra iš Sudargo, kuris yra netoli mano tėviškės – tada ir sugalvojome, kad reikia kažkaip pažymėti šį faktą, pastatyti paminklą ar instaliaciją“, – pasakojo R. Skaisgirys. Netrukus jie su keliais bendraminčiais, tarp kurių – prodiuseriai Lauras Lučiūnas, Justinas Garliauskas ir kiti – ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Gavus patvirtinimą iš Sudargo seniūnijos, kad tokią idėją jie labai sveikintų ir paminklą leistų pastatyti netoli Sudargo piliakalnių, buvo sutarta su skulptoriumi Nerijumi Erminu, kad jis sukurs paminklą.
Pasak Tomo Venclovos „Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tas romanas tikrai labai madingas, bent jau buvo savo metu. Tiesa, jo poveikis buvo dvilypis: šį romaną mėgo Johno Lennono žudikas, taip pat vienas pusprotis, kuris pasikėsino į prezidentą Ronaldą Reiganą – taigi, tas romanas atliepė jų vidinę krizę. Bet jį mėgo ir daugelis visiškai padorių ir vertingų žmonių, ir kaip sakiau, prieš šį romaną nieko turėti negalima – jis yra tiesiog labai neblogai parašytas. Gal ir ne taip gerai kaip „Heklberis Finas“, bet tikrai neblogai. O kadangi romanas „Rugiuose prie bedugnės“ turbūt yra vienintelis, dėl kurio Selindžeris Lietuvoje žinomas, natūralu, kad paminklas šiam romanui ir skirtas, ir gal bus pastatytas kur nors rugių lauke prie skardžio. Savotiškai sąmojingas sumanymas“, – kalbėjo prof. T. Venclova.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.
Gerbiamas Parlamentare,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) gavo Jūsų atsiprašymą dėl balsavimo Seimo komiteto posėdyje iškėlus ranką pagal nacistinės Vokietijos laikais egzistavusį pasisveikinimą. Tikriausiai neturime kartoti, kad rankos iškėlimas tokiu būdu (iškeliant du pirštus) neabejotinai asocijuojasi su nacių Hitlerio garbinimu ir šlovinimu, tuo pačiu sumaniu, brutaliu žydų žeminimu ir žudymu.
Labai norime tikėti, kad Jūsų atsiprašymas yra nuoširdus. Kartu stebina jūsų rašte išdėstyti teiginiai, kad situacija yra dirbtinai eskaluojama, o Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę bandoma įtraukti į “nekorektiškus, politikų garbę ir etiką pažeidžiančius politinius žaidimus”.
Galiu tvirtai pasakyti, kad LŽB yra nepriklausoma organizacija ir niekas ja nemanipuliuoja. Mes jau daug metų nuolat sekame informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikiame atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 95 proc. čia gyvenusių žydų, iš viso Holokauste žuvo 6 mln. mano tautiečių. Šie skaičiai niekada nebuvo ir nebus politinių žaidimų įrankiais. Bendruomenės pareiga saugoti jų atminimą ir siekti, kad nacių ir Šoa laikai niekada nepasikartotų.
Siekiant šių tikslų vieną svarbiausių vietų užima visuomenės švietimas, prie kurio galite prisidėti ir Jūs. Pavyzdžiui, jūsų Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje vietos gyventojams surengti istorikų paskaitą apie Holokaustą, susitikimą su getą išgyvenusiais asmenimis ir pan. LŽB palaikytų tokias jūsų pilietines iniciatyvas ir mielai taptų partneriu organizuojant šias veiklas. Manome, kad tokie renginiai ir panašios iniciatyvos su Seimo narių įsitraukimu prisidėtų prie tolerancijos skatinimo, geresnio tarpusavio supratimo ir istorijos pažinimo.
Todėl raginu neapsiriboti atsiprašymais raštu bei žodžiu, o parodyti tikrą lyderystę bei realią veiklą.
Užuojauta
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Irenai Zingerienei dėl mylimos mamos netekties.
Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo
15min.lt Jurgita Lieponė
Kaune pirmą kartą pristatoma personalinė menininko Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“. Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje – ir pirmą kartą pristatomi bei Lietuvoje dar nematyti menininko darbai.
Ekspozicijoje – 75 S.Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai.
Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiama į S.Bako atsiminimų miestą – nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiama ir į natiurmortų kompozicijas, kurios yra dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, atsiminimų nuotrupų, po dalelę „lipdant“ praeities pasaulį.
„Parodoje galima pamatyti jo, dar vaiko, kūrybą – 1947 metų, kai jam buvo apie 13 metų, darbą. Kaune yra pristatomas kūrinys, kurį dailininkas pasirašo dviguba – savo ir patėvio – pavarde. Parodoje – labai skirtingų laikotarpių kūriniai, yra litografijų, abstrakcijų, alegorinio realizmo kūrinių.
Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo
Abraomas Kaganas gimė 1860 m. liepos 7 d. Paberžėje (tuo metu Vilniaus gubernijoje, Rusijos imperijoje), ortodoksų, žydų šeimoje. Jo senelis buvo rabinas Vidzėje, (Vitebske), tėvas – hebrajų ir Talmudo mokytojas. Pamaldi religinga šeima 1866 persikėlė į Vilnių, kur jaunasis Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Tačiau jį traukė pasaulietinės žinios ir jis slapta mokėsi rusų kalbos, galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, jį baigęs, 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti žydų mokykloje, kurią finansavo Rusijos vyriausybė.
Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po to, kai 1881 m. kovo mėn. socialistinės revoliucijos partijos narys nužudė Rusijos imperatorių Aleksandrą II, visi revoliucijos šalininkai tapo įtariamaisiais Rusijos policijai. 1882 m. Rusijos policija Kagano kambaryje darė kratą, ieškojo radikalių leidinių. Policijos vizitas paskatino jį prisijungti prie vykstančios didžiulės Rusijos žydų emigracijos į JAV (tuo metu trys ketvirtadaliai žydų imigrantų į Ameriką atvyko iš Rusijos imperijos). Būdamas 21 metų amžiaus, Kaganas išplaukė garlaiviu į Filadelfiją 1882 m. ir iškart išvyko į Niujorką, kur pragyveno visą likusį gyvenimą.
Kaganas greitai išmoko anglų kalbą. Jis rašė įvairius straipsnius, daug laiko skyrė anglų kalbos mokymui, jo mokiniai buvo žydai imigrantai darbininkai. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas manė, kad reikia siekti ne tik išsilavinimo, bet ir integruotis į Amerikos visuomenę, imigrantams reikia derinti formalųjį mokymąsi su neformaliu vietos gyvenimo ir bendruomenės papročių pažinimu. Jis taip pat paragino moteris darbą derinti su švietimu, kad pagerintų savo statusą visuomenėje.
D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas
Ramūnas Čičelis
Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Draugas“
„Kartais skrendu virš vėl atgimusio miestelio, laisvas ir laimingas“, – poetiškai sako verslininkas, filantropas, labdaros organizacijos „Looking at the Stars“ (liet. „Žiūrint į žvaigždes“) įkūrėjas Dmitrijus Kanovičius. Apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje kaip kalėjime, vėlesnį įsikūrimą Kanadoje, informacines technologijas, tėvo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos prasmes, labdaringą veiklą ir dabartinės Lietuvos trumpą atmintį su D. Kanovičiumi kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.
Papasakokite apie gimtųjų namų Vilniuje svarbiausias gyvenimo pamokas. Kokią reikšmę jos turi dabartiniam Jūsų gyvenimui?
29 metus augau, mokiausi ir dirbau „kalėjime“, nors apie tai daug negalvojau, nes buvau jaunas, sotus ir nesubrendęs. Jaučiau, kad esu nelaisvėje nuo mažens, bet ilgą laiką iš esmės nesupratau, kokio grandiozinio melo, šmeižto ir veidmainiavimo persunktoje valstybėje (istorinė tiesa buvo slepiama nuo manęs ne tik mokykloje, bet ir namuose) gyvenau. Augau, dirbtinai patalpintas į svetimą mūsų šeimos dvasiai aplinką, kalbėjau svetima kalba ir bendravau su svetimais mano prigimčiai ir mąstymui žmonėmis – gyvenau apsuptas elito ir ilgą laiką tikėjau, kad visada būsiu jo dalis. Pamažu pergyvenau kartu su tėvais žiaurias, bet užgrūdinusias valstybinio antisemitizmo pamokas ir supratau, kad esu Lietuvoje absoliučiai svetimas. Todėl gimtųjų namų sampratą šiandien tapatinu tiktai su savo šeima.
Iš pamokų paminėčiau šias: daugiau laiko skiriu šeimai, bandau vengti žmonių, nebeieškau draugų už šeimos ribų, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, mokausi suprasti ir atleisti, pasakoju vaikams apie savo klaidas, stengiuosi nieko nebekaltinti, skubu gyventi.
Emigravote iš Lietuvos vėlyvuoju sovietmečiu. Kaip vyko šis procesas? Ar įsiminė atsisveikinimo su Lietuva diena?
Sprendimas išvažiuoti buvo netikėtas, bet dėsningas. Laipsniškai supratau, kad Lietuvoje neturiu profesinių perspektyvų, kadangi nebuvau pasiruošęs šmeižti, meluoti, pataikauti. Turėjau, skirtingai nuo daugelio tais laikais, unikalią progą bandyti kurti kitokią ateitį už „kalėjimo” ribų. Nutariau „kalėjimą” palikti 1980 metais. Teko atsisveikinti su „prestižiniu”, bet beprasmišku darbu ir trejus metus mokytis realių rankomis atliekamų darbų – rūkyti žuvį ir rišti knygas.
Pakankinusi, kaip ir dera, valstybė išleido mus tik 1983 metais. Tai buvo mainų proceso tarp valstybės ir mano tėvo rezultatas. Teisybės ieškotojas tėvas, pralaimėjęs „teismą“ prieš valstybę – Lietuvos kino studiją, pasižadėjo neatsakinėti į užsienio žurnalistų klausimus mainais į valstybės išduotas išvykimo vizas sūnaus šeimai.
Sunku buvo sakyti sudie tėvams, seneliui ir broliui – tais Andropovo laikais atsisveikindavome be vilties pasimatyti. Draugų tuo momentu jau nebeturėjome, todėl išvykome be didelių palydų, liūdnoki, bet agresyviai optimistiški. Baimės nebuvo, nors Kanadoje mūsų niekas nelaukė.
Lygiai po 10 metų mano tėvas, atsisveikindamas su laisvąja Lietuva, pasakė: „Lietuvoje niekada nebuvau svetimas, bet niekada nebuvau ir savas“. Sėdau į traukinį galvodamas panašiai.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
Naugarduko g. 10/2, Vilnius
Birželio 29 d. 15.00 val. kviečiame į virtualią Astos Vasiliauskaitės paskaitą „Prevencinio konservavimo veikla“.
Prevencinio konservavimo veiklos tikslas – maksimaliai prailginanti materialaus kultūros paveldo išlikimo laiką ir užtikrinti jo perdavimą ateities kartoms. Paskaitoje bus aptarti gerosios patirties atvejai akcentuojant požiūrio formavimo ir kvalifikacijos kėlimo svarbą.Norinčius dalyvauti paskaitoje, prašome registruotis: https://forms.gle/71sKAvtuYjFwktWf8 (kvietimą prisijungti išsiųsime el. paštu dieną prieš paskaitą).
Išleistas pašto ženklas Vilniaus Gaonui
Vilniaus Gaono biustas
Aštuonioliktame amžiuje gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio – aiškintojų. Pašto ženklo nominalas – 0,81 euro, tad šiuo pašto ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.
Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas, pranešė Lietuvos paštas. Vilniaus Gaonui skirtą pašto ženklą sukūrė kūrybinė grupė JUDVI&AŠ – Viktorija Sideraitė Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas. Pašto ženklo viršuje yra hebrajiška raidė ש (ŠIN), kuri savo grafine forma panaši į menamą simbolinę karūną Vilniaus Gaonui. Pagal Gematriją. t. y. raidžių ir skaičių atitikimo sistemą Judaizme, ši raidė reiškia skaičių 300 – Lietuva mini šį Vilniaus Gaono gimimo jubiliejų, sakoma pranešime.
Žemiau vaizduojami stilizuoti žydų šventosios knygos – Toros ritiniai, kartu tai yra ir atversta knyga, o taip pat aliuzija į Dekalogą, dvi akmens plokštės su dešimčia Dievo įsakymų, kurias Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno, bei dviejų langų suporinimo tradicija sinagogų fasaduose.
Užuojauta
Su liūdesiu pranešame, kad birželio 4d. mirė Jefim Pesin (1937 – 2020)
Nuoširdi užuojauta žmonai Jevgenijai ir sūnui Arkadijui.
Pasakojimai / Raimondo Savicko tapybos paroda ,,Pakylėjimas”
Mieli meno mylėtojai,
Savicko paveikslų galerijos parodų ciklą ,,Pasakojimai” tęsia dailininkas Raimondas Savickas. Pamatyti naujus tapybos darbus Savicko paveikslų galerijos lankytojai kviečiami nuo 2020 m. birželio 5-osios dienos.
„Parodoje „Pakylėjimas“ plėtoju miesto ir žmogaus tematinę liniją. Nežiūrint to, kad teko izoliuotis dėl karantino savo studijoje, jaučiausi pakylėtas, kad galiu dirbti nieko netrukdomas. Įprasti mano kūrybos personažai (įsimylėjelių porelės, muzikantai, užstalės kompanijonai ir, žinoma, angelai) taip pat jautėsi pakylėti ir netgi pakilę ant senamiesčio stogų“ – apie savo naująją parodą pasakoja Raimondas Savickas ir kviečia drauge pasiklausyti „Miesto serenados“, pasivaikščioti „ Romantiškajame Vilniuje“ ir sulaukti „Angelo palaiminimo“ Savicko paveikslų galerijoje nuo 2020 m. birželio 5 d.
Paroda veiks iki 2020 m. liepos 1 d.
Parodų ciklo „Pasakojimai“ globėjas – europarlamentaras Petras Auštrevičius
Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais
URM.lt
Gegužės 27-29 dienomis jau 9-ąjį kartą organizuotos Litvakų dienos Londone. Šiemet Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje organizuotas renginys dėl pandemijos persikėlė į virtualią erdvę.
Šis renginys yra populiarus tarp litvakiškų šaknų turinčių ar Lietuvos žydų istorija bei kultūriniu paveldu besidominčių londoniečių ir britų. Neeilinėmis aplinkybėmis surengti renginiai – Litvakų dienų atidarymo koncertas ir dvi virtualios diskusijos – buvo stebimi įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose, taip pat Prancūzijoje, Izraelyje, JAV, Brazilijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.
Šiemet Londono Litvakų dienos buvo skirtos kolektyvinės, istorinės atminties, Lietuvos santykio su žydiškuoju paveldu, jo kitimo per 30 nepriklausomybės metų, ypač per pastarąjį dešimtmetį, apmąstymui, aptariant pasiekimus, problemas ir iššūkius. Litvakų dienos buvo skirtos Vilniaus Gaonu vadinamo pasaulinės reikšmės rabino iš Vilniaus Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ųjų gimimo metinių paminėjimui, Lietuvos žydų istorijos metams.
Virtualioje diskusijoje „Ar Lietuva jau nuėjo reikšmingą kelią, priimdama šalies žydiškąjį paveldą kaip savastį?” susitiko įvairių kompetencijų mokslininkai iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Izraelio: Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorė, Lietuvos delegacijos atstovė Tarptautiniame Holokausto atminimo aljanse (IHRA) Kamilė Rupeikaitė, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė, Europos žydų istorijos tyrinėtoja ir žydų klasikinės raštijos specialistė Lara Lempertienė, VU TSPMI dėstytoja, istorinių traumų, atminties politikos ir kolektyvinės tapatybės klausimų tyrinėtoja Violeta Davoliūtė, archeologas, Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimų tarptautinės komandos vadovas Jonas Seligmanas, Londono universiteto koledžo moderniosios žydų istorijos profesorius Michaelis Berkovičius ir Brandeis universiteto Holokausto studijų emeritas profesorius Antonis Polonskis. Įvadiniame pranešime „Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą“ Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas apžvelgė kolektyvinės atminties padėtį Lietuvoje žydų kultūrinio paveldo ir Holokausto įsisąmoninimo požiūriu, optimistiškai žvelgdamas į ateitį, kurioje turėtų įsivyrauti dialogo kultūra.
Baigiamojoje Litvakų dienų virtualioje diskusijoje „Atminties parkai. Šiuolaikinis menas ir litvakų istorija“ dalyvavo Holokaustą išgyvenusi Lietuvos šviesuolė profesorė Irena Veisaitė, išeivio iš Lietuvos palikuonė, britų litvakė Jenny Kagan, neseniai Lietuvos pilietybę atgavusi pasaulinio garso menininkė litvakė Esther Shalev-Gerz iš Paryžiaus ir „Kaunas Europos Kultūros Sostinė 2022“ vadovė Daiva Citvarienė ir Folksestone trienalės meno direktorius Lewis Biggs. Virtualiame susitikime aptartas litvakiškų šaknų turinčių menininkų įsitraukimas į Lietuvos meno erdvę ir svarbus indėlis, ne tik sugrąžinant Lietuvos žydų istorijos naratyvą, tačiau ir susiejant jį su šiuolaikinėje visuomenėje aktualiomis temoms.
Litvakų dienų atidarymo koncertas buvo skirtas vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių – Anatolijaus Šenderovo – atminimui ir visiems Lietuvos žydų šviesuoliams.
Devintąsias Litvakų dienas Londone Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje rengė kartu su Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos kultūros ministerija, Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Vilniaus Gaono žydų muziejumi, Vilniaus Universitetu, Europos literatūros tinklu, Londono universitetu koledžu. Litvakų dienas Londone remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Visų trijų renginių įrašus galima pasižiūrėti Lietuvos Ambasados Jungtinėje Karalystėje youtube paskyroje:
Užuojauta
Birželio 4d. mirė aktyvi žydų bendruomenės narė Svetlana Šapiro (1948 – 2020).
Reiškiame nuoširdžią užuojautą sūnui Guy Šapiro, anūkams ir artimiesiems.
Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“
Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“. Pašto ženklo nominalas – 0,81 Eur, tai reiškia, kad ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.
Pašto ženklo tiražas – 20 000. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus Centriniame pašte, adresu Gedimino pr. 7, birželio 5 d, penktadienį.
Vilniaus Gaonui skirtą pašto ženklą sukūrė kūrybinė grupė JUDVI&AŠ (Viktorija Sideraitė Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas).
Pašto ženklo viršuje – hebrajiška raidė ש (ŠIN), kuri savo grafine forma panaši į menamą simbolinę karūną Vilniaus Gaonui. Pagal Gematriją (raidžių ir skaičių atitikimo sistemą Judaizme) ši raidė reiškia skaičių 300 – šiemet Lietuva mini šį Vilniaus Gaono gimimo jubiliejų. Žemiau vaizduojami stilizuoti žydų šventosios knygos – Toros ritiniai, kartu tai yra ir atversta knyga, o taip pat aliuzija į Dekalogą (dvi akmens plokštės su dešimčia Dievo įsakymų, kurias Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno) bei dviejų langų suporinimo tradicija sinagogų fasaduose. Ženklo spalvinėje ir grafinėje išraiškoje pasirinkta senuosius žydų dekoro raštus primenanti stilistika.
Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“
S. Bakas, „Peizažas su statiniais“ (1974 m). Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuotrauka
Bernardinai.lt
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, nuo birželio 6 d. pradės veikti Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“.
Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.
Tokio masto Samuelio Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą, o didelė dalis kūrinių, kurie pasiekė VGŽIM 2019 gegužę kaip S. Bako dovana Lietuvai, iki šiol nebuvo eksponuoti Lietuvoje.
Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.
S. Bakas, „Melancholijos garsai“ (1980 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka
Vasara LŽB stovykloje
