Programos

LŽB klube „Ilan vyko ciklas užsiėmimų, skirtų „Pesacho“ šventei

LŽB klube „Ilan vyko ciklas užsiėmimų, skirtų „Pesacho“ šventei

Sekmadienį, pieš savaitę iki Pesacho Lietuvos žydų bendruomenės vaikų klubas „Ilan“ pakvietė vaikus į antrąją pamoką apie artėjančią Pesacho šventę.

Šį kartą vaikai ruošė lėkštę – ,,kiarą”: jie dažė plokštes su specialiais dažais. Jiems padėjo madrichė Avital. ,,Kiara” yra speciali lėkštė patiekalams, kurie svarbūs ant Sėderio  ritualinio šventinio stalo.

Žydų tradicija įpareigoja į ,,kiarą” padėti macą, rūkytą kaulą (zroa), kartų priekonį, dažniausiai – krienus (maror), kiaušinį (baitsa), saldų vaisių ir riešutų mišinį (haroset), petražoles, mirkomas sūriame vandenyje (karpas) ir romanines salotas (chazeret).

Šie produktai yra būtini šventiniam stalui, Sėderio metu jie primena apie žydų išėjimą iš Egipto.

Vaikų klubas „Ilan“ ruošiasi Pesachui

Vaikų klubas „Ilan“ ruošiasi Pesachui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rengiasi vienai iš svarbiausių žydų švenčių – Pesachui. Šiai šventei ruošiami tradiciniai patiekalai pagal griežtas produktų asortimento taisykles. Tačiau nereikėtų manyti, kad draudimas naudoti chametz – patiekalus iš miltų ir pan. šventinį stalą galėtų nuskurdinti. Anaiptol. Per Pesachą kiekviena namų šeimininkė gali parodyti tikrus fantazijos ir kulinarijos meno stebuklus, o įvairūs patiekalai iš macų patinka net išrankiems gurmanams! Pesacho išvakarėse LŽB vaikų klube „Ilan“ vaikai ir suaugusieji išmoko paruošti saldumynus šventiniam stalui – Matzų tortui. Mokymuose dalyvavo daugiau nei 20 žmonių. Siūlome pažiūrėti mūsų nuotraukas.

Ruošiantis užsiėmimui vaikų klube “Ilan” reikia tinkamai apsirengti: reikalinga kepurė, prijuostė!

Madrichės (vadovė) Elza pasakoja ir rodo, kaip pagaminti nuostabų desertą.

Atidžiai klausomės ir kartojame!


Atrodo, sekasi!


Ruošdami šventinį desertą, nepamirškite šypsotis!

Viskas vyksta pagal planą!

Galutinis patepimas!

Valio! Pasisekė! Natanas: „Aš pagaminau tortą tėčiui!“

Balionų pasaulis – puiki Ilano klubo pramoga

Balionų pasaulis – puiki Ilano klubo pramoga

Ilano klubo koordinatorė Sofja ir kelios padėjėjos pasveikino uzsiemime dalyvavusius 30 vaikų. Į užsiėmimą atejo ir klubo Dubi vaikučiai. Visiems vaikams, kurių amžius nuo 4 iki 12 metu, patiko balionų  šventė.

Vaikams buvo parodyta, kaip pripūsti ilgus permatomus balionus su rankiniu siurbliu.

Kai balionai buvo pripūsti, suaugusieji,  šio renginio vedėjai, surišo balionus  ir parodė vaikams, kaip juos modeiuoti, kad įgautų įvairias formas, panašias į šunį, kardą, ir karūną.

Tokie balionai buvo dar ir dekoruojami lipdukais. Visiems vaikams balionų užsiėmimas labai patiko. Kai visi balionai buvo pripūsti, įgavo įdomias formas, vaikai buvo vaišinami sultimis ir užkandžiais.

Nuotraukos Dovilės Abromavičiūtės

Kodėl rašytojas, Nobelio premijos laureatas Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui

Kodėl rašytojas, Nobelio premijos laureatas Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui

Druskininkuose vykusiame LŽB Limude vieną įdomiausių paskaitų skaitė rabinas Boruch Gorin (Rusija). Tema: „Nelaisvas Baševis Singeris. Apie tai kodėl Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui“.

Gorin yra „Lechaim“ žurnalo ir leidyklos ‚Knyžniki“ vyriausias redaktorius. Šiuo metu žurnalas leidžiamas ne tik popieriuje (tiražas apie 7 tūkst.), bet ir internetu, kur jį skaito 80 tūkst. prenumeratorių. Žurnalą prenumeruoja skaitytojai visame pasaulyje, Amerikoje, Europoje, Izraelyje ir kitose 75 valstybėse. „Lechaim“ vyr. redaktorius jį pristato kaip langą į šiuolaikinį žydų pasaulį, jame rašoma apie istoriją, religiją ir žydų tautos šiandienos gyvenimą. Žurnalas leidžiamas rusų kalba. Naujienose būna tekstų ir apie Lietuvos žydus. Prieš kurį laiką rašyta apie Niujorke gyvenusį rašytoją vilnietį Chaimą Grade (1910 m. balandžio 4 d. Vilniuje – 1982 m. balandžio 26 d. Niujorke, JAV) – vieną žymiausių rašytojų jidiš kalba. Mirus jo žmonai, namuose buvo surasti Ch. Grade nepublikuoti rankraščiai, pasak ekspertų, po poros metų skaitytojų laukia stebuklas. Jis rašė apie Vilnių.

Boruchas Gorinas – intelektualus pasakotojas, auditorijai pateikęs daug žinių apie Baševį Singerį – garsiausią Lenkijos žydų rašytoją pasaulyje, Nobelio premijos laureatą, rašiusį jidiš kalba. Pasak B. Gorino, yra du gerai žinomi, jidiš kalba rašę kūrėjai: Šolomas Aleichemas ir Baševis Singeris.

Singeris – „ jidiš lende“ rašytojas, rašęs apie Lenkijos žydų gyvenimą iki Holokausto. Žmogus, gavęs turtingą literatūrinį paveldą, parašęs daug knygų, skirtingai nuo savo brolio, išgarsėjusio kur kas anksčiau, tačiau anksti mirusio. Singerių šeima buvo unikali, – sudėtinga būtų rasti kitą panašią. Trys vaikai ir visi žinomi revoliucingi, talentingi rašytojai. Sesuo Ester – pirmoji moteris, žinoma rašytoja, jidiš kalba kūrusi meninę prozą. Du broliai Singeriai: Israelis Josifas Singeris ir Isakas Singeris (slapyvardis Baševis), sunku pasakyti, kuris iš jų buvo talentingesnis.

Ypatinga išsilavinusių žydų šeima – tėvas rabinas gražuolis, įdomus pasakotojas, mama aristokratė, racionali moteris. Šeima gyveno aškenazių žydų lūžio laikotarpiu, kai griuvo nusistovėjusios tradicijos.

Emigravęs į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą, pradėjo dirbti „The Jewish Daily Forward“ laikraštyje, kuriame ėmė publikuoti savo romaną – sagą apie Lenkijos žydų šeimą.

Baševio Singerio didžiausias nuopelnas – plačiai aprašytas Lenkijos žydų gyvenimas. Jis rašė po karo tarsi nebūtų įvykęs Holokaustas.

Gorinas savo paskaitoje kalbėjo, kad „žydams sunku rašyti apie žuvusius kaip apie šventuosius, bet šiuo atveju glūdi viena bėda – šventieji mums ne visiškai suprantami, todėl jie ir yra šventieji. Baševis Singeris mums parodė sunaikintą civilizaciją ir tokius žmones kaip mes patys iki Katastrofos. Skaitydami jaučiame ne kitą civilizaciją, bet mūsų pačių civilizaciją, kuri galėjo pakeisti pasaulį į geresnį…

Sakoma, jei iki šiol nerandami vaistai nuo vėžio, tai tik todėl, kad vaistų išradimai sudegė Osvencime. Tūkstančiai talentingų žmonių, gabių mokslininkų, civilizacijos nešėjų žuvo per Katastrofą. B. Singerio kūriniai skamba kitaip, kai mes ateiname į masinių žudynių vietą, lankome ištuštėjusius žydiškus kvartalus ir miestelius. Jis didis rašytojas, nes labai sunku aprašyti savąjį pasaulį, kuris tarsi niekur nedingo, jis tebėra, tragiškos baigties tarsi nebūta“- pasakojo B.Gorinas.

Baševio Singerio jidiš kalbos įgūdžiai buvo  jo pasididžiavimas. Kartą jis supyko, kai „Forward“ redaktorius bandė jam patarti kaip rašyti. “Nebandykite mokyti manęs jidiš!”- B. Singeris šaukė: “Žinau, kaip rašyti jidiš!”

Tėvas rabinas norėjo jį matyti rabinu. Bet būdamas 20-ies B. Singeris priėmė svarbų sprendimą: jis atsisakė religinių studijų ir tapo pasaulietiniu rašytoju. Žengti šį žingsnį, jį įtakojo vyresnysis brolis Izraelis Josefas Singeris, jau būdamas garsus rašytojas.1935 m. susirūpinęs dėl didėjančio nacizmo grėsmės ir blogėjančių Lenkijos žydų gyvenimo sąlygų, Baševis išvyko į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno brolis.

Niujorke „Forward“ pradėjo spausdinti jo romaną „Moskatų šeima“ mažomis dalimis kaip serialą, tai truko pusantrų metų. Kūrinys „Moskatų šeima“ išgarsėjo kaip rimtas Centrinės Europos žydų šeimos gyvenimo romanas; jame rašoma apie tai, kaip Lenkijoje per 50 metų iki Antrojo pasaulinio karo smuko gerai gyvenančios žydų šeimos reikalai. Knyga „Moskatų šeima“ 1945 m. išleista jidiš kalba, autorius ją skyrė 1944 m. mirusio brolio atminimui. 1950 m. Buvo išleistas vertimas į anglų kalbą.

Net ir po dešimtmečių Jungtinėse Amerikos Valstijose B. Singeris  rašė ir kalbėjo jidiš. Jo kūriniai pasirodydavo jidiš kalba, o po to buvo verčiami į anglų k. Rašytojas pats atidžiai stebėdavo vertėjų darbą ir visus vertimus smarkiai cenzūruodavo, išmesdamas spalvingiausias jidiš gyvenimo kultūros vietas, sakydamas, kad vis tiek skaitytojui anglų kalba žydiškumo grožio ir išsireiškimų nuotaikos spalvigumo, neįmanoma perteikti.

Skaitytojai turėtų žinoti, kad dauguma B. Singerio knygų, išleistų įvairiose šalyse buvo ir yra verčiamos iš anglų kalbos, o ne iš originalo jidiš kalba, todėl jos netenka pusės vertės. Norintys pažinti Baševio Singerio kūrybą, turėtų ieškoti jo knygų, verstų iš jidiš.

Apie Baševį rašoma, kad buvo kuklus žmogus, turintis nepriekaištingą savo  gyvenimo stilių: jam patiko dėvėti paprastus verslo kostiumus, pirmenybę teikė pieno restoranams, rašytojų barams. Jo gyvenimą pagyvino aistra metafizikai.

1978 m. gruodžio mėn. B. Singeriui buvo sutekta Nobelio premija. Ją atsiimdamas, nustebino Stokholmo auditoriją, kreipdamasis jidiš kalba. Paskelbdama apie premiją, Švedijos akademija taip pat pagerbė jidiš kalbą šiais žodžiais: “a loshon fun golus, ohn a land, ohn grenitzen, nisht gshtitzt fun kein shum meluchoch” — “kalba tremtyje, be savo šalies, be sienų ir nepalaikoma  jokios vyriausybės“.

Žydų skautų žiemos žygis

Žydų skautų žiemos žygis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vasario 17 dieną pakvietė žydų skautus žiemos žygiui. Nuvykę traukiniu į Žaslių geležinkelio stotį, vaikus pasitiko miestelio moksleiviai ir seniūnas, skautai padovanojo vietos bendruomenei ir mokyklai Icchoko Rudaševskio dienoraštį.

Žygis pajudėjo per Strošiūnų mišką, kur skautai mokėsi užkurti laužą, užkandžiavo.

Vėliau žygeiviai aplankė Strošiūnuose esančią masinę žydų žudynių kapavietę, kur visi pagerbė nužudytuosius padėdami atminties akemenukus.

Žygis baigėsi Žiežmarių kultūros centre, kur kartu su Kaišiadorių rajono meru Vyteniu Tomkumi skautai pasidžiaugė istorine Žiežmarių „Hašomer Hazair“ skautų vėliava, kurią geranoriškai šiam žygiui paskolino Vilniaus valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Skautai aplankė restauruojamą Žiežmarių sinagogą, kur Vytautas Budvytis pravedė visiems ekskursiją, taip pat papasakojo Žiežmarių miestelio žydiškos praeities reliktus.

Žygis organizuotas gavus Geros valios fondo paramą  

Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas

Žydų moterų konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ finalas

Gruodžio 23 d.sekmadienį Vilniuje, Lenkijos  kultūros namų scenoje vyko žydų moterų  konkursas „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“. 14 dalyvių nuo 18 metų iki 55+ metų demonstravo savo kulinarinius įgūdžius, talentą ir žinias.

Šio konkurso organizatorė ,,Faerlach” žydų dainų ir šokių ansamblio vadovė Larisa Vyšniauskienė pabrėžė konkurso prasmę: „Moterų grožis užkariauja pasaulį, bet deja, jis nėra amžinas. Fizinis grožis greitai su amžiumi keičiasi, bet moterų dvasinio pasaulio grožis išlieka, tuo labiau, kad su vidiniu savo grožiu, moteris yra pasirengusi daugiau aukoti nei imti. Taip atsirado konkurso idėja, – parodyti žydų moters sielos grožį.“

Kelis mėnesius dalyvės klausėsi paskaitų apie žydų istoriją ir tradicijas, kulinariją, virtuvę, makiažo ir mados meną, apie moters vaidmenį žydų šeimoje. Paskaitas skaitė gerai žinomi profesionalai – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos studijų centro vadovė Lara Lempertienė, dizaineris Seržas Gandžumianas, visažistė Svetlana Rubin, kulinarijos knygos „Izraelio skoniai” autorė Nida Degutienė.

Grožio konkurso programą lydėjo ansamblio „Fajerlach“ muzika ir šokiai. Konkurencijos iššūkis, aistra ir polėkis suteikė visiems geros linksmos nuotaikos. Renginį vedė Božena Sokolinska ir Arkadijus Vinokuras

Renginys tarsi šventė vyko su entuziastingu žiūrovų palaikymu. Vertinimo komisijai buvo nelengva išrinkti pačią gražiausią iš visų gražiausių. Atmosfera kaito.

Konkurso dalyvių talentus ir gebėjimus vertino Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius Artūras Anušauskas, visažistė Svetlana Rubin, Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT choreografė Natalija Rapoport, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, Gerosios valios fondo L.e.p. direktorė Indrė Rutkauskaitė

Prizines vietas su apdovanojimais kulinariniame konkurse, vykusiame lapkričio mėnesį „Beatos virtuvėje“ pelnė:

I grupė: 1 vieta – Michlia Lorman, 2 vieta – Faina Chackelevič, 3 vieta – Faina Smirnova

II grupė: 1-oji vieta – Sofija Sirvydienė, 2 vieta – Elena Slobodianova, 3 vieta – Teresa Fedosova.

III grupė:1 vieta – Karina Segal,  2 vieta – Rima Šechter, 3 vieta – Marija Duškina.

Konkurso „ISRAELIT DE LITA 5778/2018“ nugalėtojos:

I grupė – Michlia Lorman (1-oji vieta), Faina Chackelevič (2-oji vieta) ir Faina Smirnova (3-oji vieta);

II grupė – Tereza Fedosova (1 vieta), Sofija Sirvydienė (2 vieta), Elena Slobodianova (3 vieta);

III grupė – Karina Segal (1 vieta), Rima Šechter (2 vieta) ir Marija Duškina (3 vieta).

Ana Gurvič gavo specialų apdovanojimą iš visažistės S. Rubinos.Visos konkurso dalyvės buvo apdovanotos vertingais prizais ir dovanomis.

Didžiausią dovaną gavo žiūrovai ir gerbėjai, kurie matė savo mamų, močiučių, seserų, dukterų, žmonų ir merginų grožį, žavumą ir talentą.

Konkursą „ISRAELIT DE LITA 5778/2018 rėmė Geros valios fondas ir Vilniaus kultūros centras.

Vaikų Chanuka su dainomis ir žaidimais

Vaikų Chanuka su dainomis ir žaidimais

į LŽB organizuotą bendruomenės vaikų Chanuką, kuri vyko Vilniaus PC CUP renginių salėje “Future Live” susirinko 70 vaiku, uždegė Chanukos žvakutę, dainavo šventės daineles jidish ir hebraju kalbomis.

Vyresnieji žaidė, suko tradicinį  dreidelį, visi dalyvavo smagiose viktorinose ir estafetėse, kurias organizavo madrichai.

Kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai pamėgins drauge sukurti mini spektakliuką, paremtą tradicinėmis žydiškomis pasakomis. Spektaklis neįprastas ne tik tuo, kad jo išraiška paremta šviesos ir šešėlių žaismu, bet ir tuo, kad jo metu negalima vartoti žodžių. Spektaklio režisierė tiki, kad sąmoningas atsisakymas įprastų žodinių savo minčių ir jausmų išreiškimo būdų gali paskatinti atidžiau ir kantriau žvelgti į aplinką ir mus supančius žmones. O tai gilina empatijos jausmą, ugdo kūrybiškumą. Užsiėmimo metu dalyviai aptars spektaklio siužetą, dailininkės padedami kurs scenografiją ir šešėlines lėles, drauge su režisiere ir aktoriais išbandys įvairius personažo garsinimo „be žodžių“ būdus.

“Likimų” vakaras skirtas S.Sondeckio ir S.Alperavičiaus 90 -čiui paminėti

Spalio 11d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės J. Heifetzo salėje bendruomenės nariai susirinko pagerbti buvusio ilgamečio LŽB pirmininko Smono Alperavičiaus ir dirigento, pedagogo Sauliaus Sondeckio atminimo, nes šią dieną jiems abiems būtų sukakę 90 metų. Atminimo vakarą inicijavusi Maša Grodnikienė pažymėjo, kad šiuos du garsius ir brangius žmones, žinomas asmenybės jungė ne tik gimimo diena (jie gimė tą pačią dieną), juos siejo draugystė ir ypatingi, šilti santykiai su žmonėmis, optimizmas ir nuostabus humoro jausmas bei dar daugiau gerų bruožų.

S.Sondeckis gimė 1928.10.10 Šiauliuose. 1952 m. Baigė Vilniaus konservatoriją smuiko klasę pas Aleksandrą Livontą. Nuo 1955 m. jis dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, nuo 1957 m. – Vilniaus konservatorijoje. Nuo 1989 m. vadovavo Valstybiniam Ermitažo orkestrui, nuo 2005 m. – Lietuvos kameriniam orkestrui.

S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras koncertavo daugelyje pasaulio šalių su įvairiais atlikėjais bei dažnai pirmasis atlikdavo lietuvių kompozitorių kūrinius. Orkestras grojo tarptautiniuose muzikos festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Liuksemburge ir kt. Už muzikinę interpretacinę veiklą pristatant Lietuvos atlikėjų meną pasaulyje, 1999 metais S.Sondeckiui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Maestro Saulius Sondeckis buvo Lietuvos žydų bendruomenės (lietuvių) garbės narys. Jo tėvui Jackui Sondeckiui buvo suteiktas “Pasaulio  tautų teisuolio”, ir šis vardas buvo įamžinta “Yad Vashemo muziejuje”. Maestro tėvas buvo žinomas visuomenės veikėjas, Šiaulių burmistras. Pats Saulius Sondeckai interviu yra kalbėjęs apie savo tėvą: “Karo metu jo pavaduotoją, viceburmistrą nužudė vokiečiai, o šeima pateko į getą. Iš ten viceburmistro žmona ir sūnus sugebėjo pabėgti, o Jackus Sondeckis padėjo jiems išgyventi – pusantrų metų jis slapstė juos artimųjų ūkyje. Išgelbėtas berniukas – mano draugas, teatrologas profesorius Markas Petuchauskas. Jis patarė man siųsti gelbėtojų dokumentus į Jeruzalę. Po trijų metų svarstymo, – visi faktai yra labai atidžiai patikrinti, – jau po mirties tėvas gavo medalį ir garbės pažymėjimą. Jis mirė 1989 m. Bostone. Ir Lietuvoje, taip pat ir po mirties, jis gavo ordinį dėl žūvančiųjų gelbėjimą “.


Simonas Alperavičius gimė 1928 m. Spalio 10 d. Vilniuje. Žydų bendruomenės pirmininko giminėje buvo žinomi rabinai, vienas jų Mattityahu Strašunas, Talmudistas, senųjų rankraščių tyrinėtojas, mokslininkas, knygų kolekcionierius, bendruomenės lyderis ir filantropas. Jis sukaupė didelę privačią knygų ir retų rankraščių kolekciją, kuri sudarė pagrindą Vilniaus Strašuno bibliotekai, kuri veikė nuo 1892 iki 1941 metų.

1933 m. S. Alperavičiaus šeima persikėlė į Kauną, kur Simonas baigė šešias žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos klases. Antrojo pasaulinio karo metu Alperavičiaus šeima buvo evakuota. Po karo grįžo į Vilnių. 1952 m. jis su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.