Vasario 25 d. 15 val. Kaune, VDU Tolerancijos žmogaus ir Leonido Donskio premijos įteikimo iškilminga ceremonija

2018 m. vasario 25 d. 15 val.  Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje Auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) vyks 2017 metų Tolerancijos žmogaus ir Leonido Donskio premijos įteikimo iškilminga ceremonija, rengiama Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę”.
 
    Tolerancijos žmogumi gali būti skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame – visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
        Nominaciją savo vardu skelbia Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę” valdyba, atsižvelgdama į visuomeninės ekspertų komisijos siūlymus.

        Leonido Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą, už nuolatinį priminimą, jog lavinimasis ir apšvieta yra nuolat mus lydintys reiškiniai, stiprinantys abipusį supratimą ir empatiją.
    Leonido Donskio vardo premija yra skiriama Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę”  valdybos ir L. Donskio našlės Jolantos Donskienės sprendimu, svarstant ir gautas visuomeninių ekspertų rekomendacijas.   
Pirmoji Leonido Donskio premija valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu skirta istorikui profesoriui Sauliui Sužiedėliui.

Tolerancijos žmogaus titulo laureatai:
2001 Tomas Šernas, 2002 Irena Veisaitė, 2003 Algimantas Čekuolis, 2004 Saulius Beržinis, 2005 Arūnas Peškaitis, 2006 Robertas Povilaitis, 2007 Jurga Šeduikytė
2008 Mykolas Drunga, 2009 Tomas Venclova, 2010 Andrius Navickas, 2011 Daiva Čepauskaitė
2012 Sigitas Parulskis, 2013 Andrius Mamontovas, 2014 Donatas Puslys,  2015 Valdas Balčiūnas, 2016 Vanda Juknaitė,  2017 m.  Marius Ivaškevičius

Kviečiame į dviejų filmų peržiūras LŽB: “Romas, Tomas ir Josifas” bei “Man nebaisu”

Lietuvos žydų bendruomenėje Pylimo 4, J.Heifetzo salėje vasario 21d. 14 val. ir 22d. 18val.dienomis vyks dviejų filmų peržiūra. Filmų scenarijaus autorė ir režisierė Lilija Vjugina dalyvaus filmų pristatymuose. Filmų peržiūros vyks rusų kalba.

Vasario 21d bus rodomas filmas “Romas, Tomas ir Josifas”.

Vasario 22 dieną 18 val. – filmas „Man nebaisu“.

Kai literatų iš Maskvos šeima – Liudmila ir Andrejus Sergejevai pirmą kartą atvyko ilsėtis į Palangą, jie net negalėjo įsivaizduoti, kokią įtaką šeimos poilsis turės XX amžiaus literatūros istorijai bei, kad jie taps rišančia grandimi, savotišku tilteliu „Rytai–Vakarai“, nutiestu sovietiniais laikais. Palangoje sutuoktiniai susipažino ir susidraugavo su poetu Tomu Venclova, kuriam netrukus pristatė savo draugą Josifą Brodskį. Jie taip pat pakvietė Brodskį atvažiuoti į Vilnių. Brodskis ėmė dažnai lankytis Lietuvoje, kur ne tik rašydavo puikius eilėraščius, bet ir gydėsi dvasines žaizdas. Vilniuje Brodskis pirmą kartą iš Venclovos išgirdo apie lenkų poetą Česlavą Milošą, su kuriuo susipažinimo jau emigracijoje. Vėliau abu padėjo Tomui Venclovai emigruoti iš SSRS. Šių „amžiaus sūnų“ trejeto kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš Rytų Maskvos imperijos. Visi gyveno (gyvena) JAV, greičiau tapusiomis bendro likimo vieta, nei vienintele išsigelbėjimo sala. Visi – Amerikos universitetų profesoriai. Du iš jų – Nobelio premijos laureatai. Visus juos sieja ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai. „Vilno man yra atskaitos taškas ir galimybė, būtent NORMALUMO GALIMYBĖ“, – rašė Milošas. Tokia pat „normalumo galimybe“ Vilnius tapo ir Josifui Brodskiui…

Valstybės pamatus grindę žydai teisininkai: nuo kario savanorio uniformos iki kalėjimo kameros

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė adv. Faina Kukliansky, www.DELFI.lt

DELFI


Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir švęsdami Šimtmetį, prisiminkime kūrusius tokią valstybę, kurioje teisė nėra vien popierinė sąvoka, o valstybės bei jos piliečių egzistavimą grindžianti, kasdienę mūsų būtį veikianti kategorija.

Didelę Lietuvos teisininkų luomo dalį sudarė žydai. Daugumai jų patiems teko vykdyti tiek teisės sergėtojo pareigą, tiek patirti beteisio dalią. Vadovėliai nepasakoja apie teisininkus žydus – jų profesinius portretus padeda atkurti reta archyvinė medžiaga. Nedaug žinoma apie bylas iš Lietuvos Ypatingojo archyvo, kurios atskleidžia 1939 m. suimtų Vilniaus advokatų likimą. Dėl nedidelio išlikusių archyvų skaičiaus, galime apie žydų advokatų skaičių kalbėti tik gana apytiksliai, neaprėpiant visų miestų ir regionų. Lietuvos valstybingumo židinyje, Laikinojoje sostinėje 1922 m. privačių advokatų sąraše viso buvo 41 advokatas, iš jų 17 lietuvių, 8 žydai. Pagal 1933 m. “Vyriausybės žiniose” paskelbtą advokatų sąrašą, iš 194 advokatų – 83 buvo žydai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje (įskaitant Vilnių) buvo 249 advokatai, maždaug 94 iš jų buvo žydai.

Didelis žydų skaičius advokatūroje susiklostė istoriškai. Adv. J. Čivilio ir Z. Toliušio surinkta statistika rodo, kad teisėjų žydų beveik nebuvo. Kaip susiformavo žydų advokatų korpusas? Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo senieji advokatai, Teisės fakultetus baigę Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, o taip pat įvairiuose Vokietijos universitetuose ir aukštosiose mokyklose.

Antai, Peterburge studijavo Borisas Berlinzonas, Solomonas Chorožnickas, Levas Garfunkelis, Ozeris Finkelšteinas, Henrikas Landau, Varšuvoje – Marthelis Balablockis, Jokūbas Robinzonas, Maskvoje – Borisas Gelpernas, Adolfas Levy, Bazelyje – Izraelis Beršteinas, Novorosijske – Simonas Rozenbaumas. Baigę Rusijos universitetus, jie liko tenai dirbti juriskonsultais arba, geriausiu atveju, advokatų padėjėjais, nes iki 1917 m. žydų tautybės asmenims buvo ribojamas priėmimas į advokatūrą. 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto Teisės fakultetas parengė būsimąją advokatų kartą.

Šiandien stebina, kaip atkakliai tais laikais šie žmonės, neretai kilę iš visai paprastų šeimų, siekė aukštojo mokslo. Antai Aba Ganionis 1915-1917 m. studijavo Peterburge, 1919 m. vasario 26 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklos I-ąją laidą ir iki 1922 m. gegužės 5 d. tarnavo kariuomenėje.

Lietuvai – Izraelio premjero ir žmonių sveikinimas

Izraelio Ministras Pirmininkas Benjamin Netanyahu atsiuntė laišką premjerui Sauliui Skverneliui, kuriame perduoda Izraelio žmonių ir Vyriausybės sveikinimą Lietuvai.

B. Netanyahu linki Lietuvos žmonėms įsimintinos ir džiaugsmingos šventės. Šiltame laiške jis pabrėžia tamprius Lietuvos ir Izraelio žmonių istorinius ryšius, primena Lietuvos istorinės žydų bendruomenės svarbą visai žydų tautai, jos religinei ir intelektinei plėtrai. Lietuvoje gyveno ypatingos pagarbos susilaukę žydų tautybės žmonės, garsūs filosofai, rašytojai ir mokslininkai.

Izraelio premjeras taip pat akcentuoja, jog dabartinė Lietuvos žydų bendruomenė ir iš Lietuvos kilę Izraelio piliečiai puoselėja solidarumo ir glaudžių kultūrinių ryšių dvasią tarp mūsų tautų. Izraelis labai vertina tvirtą Lietuvos įsipareigojimą puoselėjant švietimą apie Holokausto tragediją ir kovojant su antisemitizmu. Izraelio premjeras pabrėžia, kad Lietuva šiandien yra vienas artimiausių  Izraelio partnerių Europoje, reikšmingai prisidedančių prie konstruktyvaus dialogo tarp Izraelio ir Europos Sąjungos.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį pažymėjo ir Tel Avivo miesto merija, kurios pastatas nušvito Lietuvos vėliavos spalvomis.

Ministro Pirmininko S. Skvernelio puslapis

 

Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4]

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Įspūdingu literatūriniu talentu apdovanotas penkiolikmetis Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.

Lietuvos žydų bendruomenė  kviečia susipažinti su šiuo  laikui nepavaldžiu Holokausto liudijimu –  lietuviškuoju “Vilniaus geto dienoraščio” leidimu.

Knygos pristatymas vyks  2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.

Dalyvauja: Faina Kukliansky,  Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Fania Brancovskaja,  Akvilė Grigoravičiūtė.

Renginio metu maestro A. Šenderovo kūrinį Cantus in memoriam Jascha Heifetz svečiams ir visiems jauniesiems žydų talentams dedikuos 16-iolikmetė smuiko meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Ugnė Liepa Žuklytė

Sveikiname Jokūbą Bastunskį su 70-uoju gimtadieniu

Sveikiname Jokūbą Bastunskį su 70-uoju gimtadieniu

Šiandien, vasario 19 d.
LŽB Socialinių programų departamento savanoriui Jokūbui Bastunskiui sukanka 70 metų.
Jokūbas padeda sunkiai vaikštantiems Dienos klubo globotiniams atvykti į Žydų bendruomenę.
Sveikiname su Jubiliejiniu gimtadieniu ir linkime stiprios sveikatos, džiaugiamės, kad gebate save dovanoti kitiems su malonia šypsena ir gera nuotaika. Dėkojame, kad esate su mumis!
Mazel Tov!
Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti  ir Panevėžio žydų savanoriai.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti ir Panevėžio žydų savanoriai.

Apie Panevėžio krašto žydus savanorius ir jų indėlį Lietuvos Nepriklausomybės kovose galima skaityti E. Bendikaitės straipsnyje “Lai kalba žygiai ir faktai”: Panevėžio krašto žydai Nepriklausomybės kovose, kurį galima rasti 2018 m. išleistoje Panevėžio kraštotyros muziejaus knygoje “Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai”.

” Nesiliaujantis civilių terorizavimas, savavališkas turto grobstymas vertė Panevėžio krašto vyrus jungtis į apsaugos būrius, kad apsigintų patys ir apgintų aplinkinius kaimus bei miestelius. Į jų gretas taip pat savanoriškai stojo jauni apylinkėse gyvenantys žydai.

Tris panevėžiečių Feinbergų šeimos sūnus karas išskyrė. Icikas ir  Leizeris tapo vokiečių karo belaisviais, o jaunesnysis Mejeris pakliuvo į rusų nelaisvę. Broliai karą išgyveno, bet į gimtąjį miestą grįžo tik trečiajame dešimtmetyje.

1919 m. savanoris eilinis Michelis Goldbergas kovojo ir žuvo kaudamasis už Lietuvos nepriklausomybę prie Panevėžio ir buvo palaidotas miesto žydų kapinėse.

Panevėžiečiai savanoriai Rafas Abraomas ir Šlavinskas Mejeris miesto komendantūros tarnybon stojo 1919 m. vasaros viduryje.

Lietuvos nepriklausomybės kovose įvairiuose Lietuvos frontuose galėjo kautis daugiau nei 80 žydų savanorių ir šauktinių iš Panevėžio krašto. Didžioji jų dalis buvo mobilizuoti į Lietuvos kariuomenę 1919–1920 m.

Parodą Halės turguje surengęs dailininkas linkėjo politikams: „Mažiau kvailiokite, mažiau piešiu“

„Prasidėjo tai staiga ir stipriai. Nepriklausomybė mus ištiko netikėtai, galima sakyti, nespėjus užsimauti kelnių. Dabar liko pieštukų nuograužos, tušti tušo buteliukai ir daugybė piešinių. Ir tai ne valstybinė ar politinė istorija, tai mūsų visų šeimos istorija su baltomis varnomis, juodomis avelėmis, puolusiais angelais ir nepripažintais genijais“, – tokiais žodžiais apie Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo išvakarėse atidarytą parodą „Šeimos albumas“ kalbėjo „Lietuvos ryto“ dailininkas Vytautas Jurkūnas.

Parodoje yra ir LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky karikatūra, kurioje atkreipiamas dėmesys į kryžiuočių ordino, įkurto Akroje (dabar Izraelio miestas) , poziciją.

Sunku patikėti, bet pralaimėję Žalgirio mūšį, vokiečiai nesuvertė kaltės žydams

Kas bendro ir kuo skiriasi Chanuka nuo Purimo

Kas bendro ir kuo skiriasi Chanuka nuo Purimo

Chanukos „stebuklas“ įvyko Izraelio žemėje, o Purimo „stebuklas“ – Persijoje ir Midijoje. Chanukos „stebuklas“ – tai „noras sąlygoti“, t.y. įvyko tik sielos „stebuklas“

Tada mūsų „kūnai“ nebuvo tremtyje, tik sielos ten  buvo.

Tai reiškia, kad mūsų „tikėjimas“ buvo „galute“ (tremtyje). Graikai siekė neleisti Izraelio tautai laikytis Toros priedermių, bet ir nenorėjo sunaikinti jų „kūnų“.

Per Purimą matome, kaip „kūnai“ jautėsi „galute“ (tremtyje).

Nusidėjėlis Hamanas siekė sunaikinti visą judėjų tautą, t.y. nužudyti visus „kūnus“.Iš tikrųjų nusidėjėlis Hamanas taip pat norėjo sumenkinti Izraelio dėmesį ir tikėjimą Tora.

Išeina, kad Hamanas norėjo „pakenkti“ ir „kūnui“, ir „sielai“. Tai reiškia, kad Purimo „stebuklas“ buvo skirtas „kūnui“ ir „sielai“. Štai todėl Purimo „stebuklas“ yra didesnis už Chanukos „stebuklą“!

Kuo žmogus mažiau galvoja apie šventumą, tuo greičiau gali įvykti ypatingas stebuklas

Lyginant dvi judėjų šventes, Purimas atspindi išminčių žodžius, jie rašė:

„Toje vietoje kur stovi baalei tšuva (atlikę atgailą), negali išstovėti absoliutūs teisuoliai“ (Talmudas, Sanhedrin 99 – 1). Čia matome analogiją Chanukai – „absoliutus teisuolis“,

Purimas – „baal tšuva“ (atlikęs atgailą). Tai reiškia, kad atgailaudamas žmogus „iškelia“ iš „purvo“ žemiausius instinktus, taiso juos ir pakelia į didžiausias aukštumas Kūrėjo garbei.

Žydų bendruomenė prie Atkurtos Lietuvos 100-ečio laužo

Vasario 16-os pavakare Vilniuje, Gedimino prospekte nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros buvo uždegta šimtas simbolinių  laužų. Prie vieno laužo, priešais Lukiškių aikštę būriavosi žydų bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Amiru  Maimonu, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriumi Marku Zingeriu. Seimo narys Emanuelis Zingeris atskubėjo su Žydų karių savanorių vėliava ir sveikindamas visus susirinkusius su Atkurtos Lietuvos valstybės 100-čiu, uždegė laužą.

Švęskime Lietuvą!

Mielieji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai,

Sveikiname su Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiu, su Vasario 16-tos švente! 1918 metų vasario 16-ąją nepriklausomybės aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių. Lietuvos valstybė buvo atkurta, remiantis demokratijos principais ir tai sudarė sąlygas žydų bendruomenei įsitraukti į šalies visuomeninį bei politinį gyvenimą.

Mylėkime ir švęskime savo valstybę Lietuvą!

“Šiandien liudijame Lietuvos laisvę”

Pilnutėlė Seimo Kovo 11-osios salė ketvirtadienį susirinko paminėti Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio. Iškilmingas minėjimas pradėtas sugiedojus Lietuvos himną ir perskaičius 1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą bei visų jį pasirašiusiųjų signatarų pavardes.

Kvietė didžiuotis pasiekimais tardamas sveikinimo žodį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sakė, kad Lietuvos atkūrimo šimtmečio akivaizdoje visi esame lygūs. „Šiandien visi liudijame Lietuvos laisvę. Kiekvienas žmogus kuria nedidelį individualumo pasaulį, neatsiejamai sujungiantį į bendruomenę“, – kalbėjo V.Pranckietis. Anot jo, lietuvių tauta visada kūrė ir gynė savo tapatumą. Parlamento vadovas sakė, kad vien už Nepriklausomybės kovas Vyčio ordinu apdovanoti penkiolikos tautybių atstovai. Jis kalbėjo, kad šimtas metų nėra daug tautai, kuri visai neseniai minėjo savo istorijos tūkstantmetį. „Daug įvykių ir asmenybių kūrė Lietuvą – tai kunigaikščių ir bevardžių piliečių žygdarbiai, sujungimai ir padalijimai, okupacijos ir sukilimai. Knygnešių takais numinti ir laisvės šauklių apdainuoti darbai“, – į susirinkusius kreipėsi V.Pranckietis.

Jis kalbėjo, kad Vasario 16-osios Aktą pasirašė tik 20 lietuvių, tačiau turėti savo šalį su sostine Vilniuje norėjo visa tauta. Seimo pirmininkas kvietė didžiuotis ne tik Lietuvos istorija, bet ir dabartimi.

 

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Sergejų Kanovičių

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu sveikiname Sergejų Kanovičių su garbingu apdovanojimu.

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius. Apdovanojimas jam skirtas už Lietuvos žydų paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Bernardinai.lt redakcija sveikina savo bendradarbį ir dalijasi jo padėkos kalba.

Dalinuosi, nes gavau. Taip esu išmokytas Tėvų. Taip Tėvai buvo išmokyti jų Tėvų – mano senelių – dalintis tuo, ką gauni, su kitais.  Visada, jei turėtum daug, ir visada, jei turėtum mažai, o kitas dar mažiau. Dalinuosi, nes tai ne vien mano nuopelnas. Tai, greičiausiai, net ne mano nuopelnas. Tai mano Tėvų, mano visos šeimos, be kurios negalėčiau Lietuvai dirbti to darbo, kurį dirbu, tai mano brolio pavyzdys dalintis, remti ir padėti, tai visų jų nuopelnas.

Kaip būčiau galėjęs nusipelnyti Lietuvai vienas? Kaip būčiau galėjęs gauti tokį apdovanojimą, jei ne nuostabūs žmonės, kurie dirba drauge su manimi? Kaip būtume galėję nusipelnyti, jei ne sunkiai dirbantys mecenatai, be kurių paramos negalėtume įgyvendinti mano vizijos ir mūsų misijos.

Nemeluosiu – malonu būti apdovanotam. Bet dar maloniau žinoti, kad tas apdovanojimas priklauso ne man vienam. Jis priklauso mums visiems. Kaip ir Lietuva, kuriai visi turime siekti nusipelnyti – matomais ir nematomais darbais. Meile ir pagarba kaimynui, pagarba istorinei tiesai ir teisingumui, atminties įamžinimui. Įamžinimui – tam, kas liko mums ir turi išlikti po mūsų.

Visi esame nusipelnę Lietuvai, nes esame jos vaikai. Mylėkime ją ir būsime mylimi.

Nuoširdžiai tikiu, kad tas apdovanojimas, nors ir man suteiktas, priklauso Jums visiems.

Mano senelis, amžiną atilsį vyriškų kostiumų siuvėjas iš Jonavos, Šloimė Kanovičius visada pasiteiraudavo pas jį atėjusio užsakovo: „O medžiagos ar turite?“ Medžiagos turime į valias. Svarbu, kad siūtume sąžiningai.

Ačiū Jums visiems. Ir, kaip panašia proga visiškai pagrįstai ir iš visos širdies parašė mano Tėvas, ačiū Lietuvai.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad vasario 10d. mirė Oleksandra Toizer (1925 01 09 – 2018 02 10).

Ji buvo ilgametė Vilniaus žydų bendruomenės narė, gydytoja savanorė.

Nuoširdžiai užjaučiame dukrą Larisą Filatovą.
Iš tamsos į šviesą

Iš tamsos į šviesą

Nuotraukoje: rožė, padėta ant paminklo Paneriuose nužudytiems per Holokaustą žydams, Gyvųjų Maršo metu, kuris rengiamas Vilniuje kasmet pavasarį, pagerbiant aukų atminimą.

jpost.com

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Lietuvos žydai padėjo kurti valstybę, o jų palikimas išlieka neatskiriama Lietuvos istorijos dalimi. Šiemet Izraelis švenčia modernios valstybės 70- metį. Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomos valstybės 100-metį.

Jau šimtmečius Lietuvos žydai buvo mūsų visuomenės išsilavinusio ir intelektualiojo elito dalis. Prieš šimtą metų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos kūrimo procese. Jie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, užėmė diplomatų postus, tarnavo kariuomenėje. Norėčiau ypač paminėti kai kuriuos iš šių didžiavyrių.

1920 metais  Vilna žydų bendruomenės pirmininkas Jakobas Vygodskis tapo pirmuoju Lietuvos žydų reikalų ministru. Šis postas buvo visiškai naujas reiškinys mūsų istorijoje. Garsus sionistų judėjimo aktyvistas Šimšonas Rosenbaumas tapo Užsienio reikalų viceministru ir buvo Lietuvos delegacijos, kuri vedė derybas dėl taikos sutarties su sovietine Rusija. Nachmanas Rachmilevičius yra dar vienas puikus pavyzdys. Jis tapo pramonės ir prekybos ministro pavaduotoju.

Vėliau tiek Rozenbaumas, tiek Rachmilevičius išvyko į Izraelį, kur jie dirbo Lietuvos garbės konsulais. Lietuvos parlamento narys Maksas Soloveičikas 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje veikė Lietuvos vardu. Vėliau jis persikėlė į Londoną kaip Pasaulio sionistų kongreso komiteto narys.

Šie drąsūs vyrai prisidėjo prie mano šalies klestėjimo. Jie buvo sionistai, tikrieji Izraelio valstybės steigėjai.

Lietuvos Respublika egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų, o po to nacių okupacijos. Tada atėjo Šoa, Holokaustas, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisiėmė istorinio teisingumo atsakomybę – gerbti  aukų atminimą. Mes pripažįstame kaltę tų, kurie bendradarbiavo su naciais.

1995 m. Lietuvos prezidentas, sakydamas kalbą Knesete, atsiprašė visos šalies vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Negalima atleisti už tai, ką jie įvykdė.

Mes gerbiame Holokausto aukų atminimą – didžiuojamės, kad buvo gelbėtojai, 891 Lietuvos vyrų ir moterų, kurie yra pripažinti Pasaulio Teisuoliais už bendrapiliečių žydų gelbėjimą.

Neįkainojamo litvakų paveldo išsaugojimas yra Lietuvos vyriausybės prioritetas – vis daugiau atstatoma unikalių medinių sinagogų. Tik neseniai buvo atrasti dokumentai, kurie stebuklingai išgyveno Holokaustą ir sovietų okupaciją. Naujausias Vilna atradimas yra niekad anksčiau neskelbtų žinomų jidiš rašytojų rankraščių, daugybės religinių ir bendruomenių kūrinių, kurie mums suteikia unikalią galimybę pažinti istorinį žydų gyvenimą Rytų Europoje. Lietuvos Jeruzalės dvasia grįžta.

Šiandien Lietuva ir Izraelis gali didžiuotis būdami tarptautinės bendruomenės nariais ir pasaulinių organizacijų  partneriais.

Abi valstybės žengia į rytojų, kaip linkėjo jau anapilin išėjęs prezidentas Šimonas Peresas, – siekti veržlių,  energingų visuomenių, sugebančių diegti  naujoves, pritaikyti mokslinę informaciją ir praktinę patirtį, bei visada ištikimai laikytis savo istorinių šaknų.

Kaip ir beveik prieš penkerius metus, mano nuoširdi žinia mūsų broliams ir sesėms žydams lieka tokia pati: mokykimės iš praeities – nepamirškime, neatleiskime, bet tuo pat metu  eikime pirmyn iš tamsos į šviesą.

jpost.com

Vasario 15d. atidaroma paroda „Lietuvą kūrėme kartu“

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse – vasario 15 d. 14 val. 30 min. Tautinių bendrijų namų svetainėje, Raugyklos g. 25, Vilniuje, atidaroma paroda „Lietuvą kūrėme kartu“, skirta visuomenei pristatyti Lietuvoje gyvenančias tautines bendruomenes ir jų indėlį į Lietuvos valstybingumo formavimą, kovą už nepriklausomybę, Lietuvos kultūros puoselėjimą ir tarptautinį pripažinimą.

Paroda, kurios pasakojimas lietuvių ir anglų kalbomis prasideda nuo XV a., supažindina žiūrovą su pagrindiniais Lietuvos tautinių bendruomenių istorijos faktais, nušviečia pagrindinius istorinius procesus, įvairiais istoriniais laikotarpiais vykusius tautinių mažumų gyvavimo mūsų šalyje, pristato istorines asmenybes – tautinių mažumų atstovus – garsinusius Lietuvą savo darbais, dalyvavusius kuriant valstybę, ginant jos laisvę ir nepriklausomybę.

Paroda parengta bendradarbiaujant su Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto studentais ir dėstytojais, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskiu biblioteka ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Taip pat prie jos kūrimo prisidėjo muziejai, archyvai ir bibliotekos iš daugelio Lietuvos miestų.

Plačiai skleidžiant informaciją apie Lietuvos tautines mažumas, po oficialaus pristatymo, parodą, dalyvaujant tautinių bendruomenių atstovams, planuojama pristatyti įvairiuose Lietuvos miestuose: bibliotekose, parodų salėse, Kauno, Visagino, Kėdainių, Klaipėdos ir Alytaus daugiakultūriuose centruose; Šalčininkų, Visagino, Eišiškių, Jašiūnų, Marijampolės, Visagino, Klaipėdos, Vilniaus ir kt. mokyklose bei rajonų bibliotekose.

Registracija į renginį vyksta iki vasario 14 d. el. paštu informacija@tmde.lt

 

Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė pabaigė kasmetinį Geros valios fondo auditą

Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė (toliau – Valstybės kontrolė) atliko Viešajai įstaigai “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas” (toliau – Geros valios fondas) skirtų valstybės biudžeto lėšų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis 2017 metais teisėtumo auditą. Valstybės kontrolė pateikė besąlyginę nuomonę dėl valstybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams. Valstybės kontrolės nuomone, Geros valios fondas visais reikšmingais atžvilgiais Vyriausybės kanceliarijos jai skirtas valstybės biudžeto lėšas 2017 metais valdė, naudojo ir disponavo jomis teisėtai. Plačiau su Valstybinio audito išvada ir ataskaita galima susipažinti čia: https://www.vkontrole.lt/audito_ataskaitos.aspx?tipas=1

Taip pat Geros valios fonde buvo atliktas kasmetinis nepriklausomas auditas, kuris apie Geros valios fondo finansines ataskaitas pateikė besąlyginę auditoriaus išvadą. Nepriklausomo auditoriaus 2018 m. vasario 5 d. pateiktoje besąlyginėje išvadoje pareikšta, kad Geros valios fondo finansinės ataskaitos parodo tikrą ir teisingą vaizdą apie Geros valios fondo 2017 m. gruodžio 31 d. finansinę padėtį ir tą dieną pasibaigusių metų finansinius veiklos rezultatus pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintas “Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisykles”

Jakovas Vygodskis – žydų reikalų ministras, Vilniaus miesto Tarybos narys ir žydų bendruomenės pirmininkas

Jaunas gydytojas Jakovas Vygodskis (1857- 1941),  baigęs Sankt Peterburgo Karo medicinos akademiją, apsigyveno Vilna (Vilniaus mieste), kuriame žydų bendruomenė buvo susiformavusi prieš keletą šimtmečių, nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1941 birželio įvairių šaltinių teigimu sudarė nuo 40 iki 80 tūkst. žmonių (skaičiuojant žydų gyventojus ir Vilniaus rajone).

Vilna visados pakako žmonių, kurie mokėjo organizuoti  žydų bendruomenės gyvenimą pagal etikos standartus, remdamiesi savitarpio pagalba silpnesniems ir vargstantiems. Žydų religija įsako visada kovoti už žmogaus gyvenimą, nes Talmude parašyta: kiekvienas žmogus – tai visas pasaulis.

Nuo XIX a. pabaigos talentingas, šaunus, sąmojingas ir mandagus dr. J. Vygodskis tampa Vilna žydų bendruomenės vadovu. Po kiek laiko vadovu tapo  dr. Cemachas Šabadas (1864-1935) ir rabinas Ichakas Rubinšteinas (1880-1945). Visi jie buvo gerbiami pasiaukoję lyderiai… Dr. C. Šabadas mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, o rabinas I. Rubinšteinas, kai nacių Vokietija 1939 užpuolė Lenkiją, buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik Jakovas Vygodskis, sulaukęs jau  senyvo amžiaus, išliko lyderiu, moraliniu autoritetu, kuriuo žydai pasitikėjo, o jis savo ruožtu,  iki paskutinės savo gyvenimo dienos dirbo sąžiningai, nesavanaudiškai ir būdamas gydytoju, visada gilino savo medicinines žinias.

Dr.  Vygodskis buvo vienas pirmųjų, priėmęs sionizmo iššūkį, supratęs, kad žydai turi susigrąžinti savo valstybę. Kai 1903 m. į Vilnių atvyko politinio sionizmo tėvu vadinamas Teodoras Herclis. Idėja sukurti nepriklausomą žydų valstybę atsirado XIX a. gale Europos žydų tarpe. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo Teodoras Herclis (Theodor Herzl). Šis judėjimas apjungė keliolika kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ („Judenstaat“) pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, taip pat ir tautinė.

Vygodskis T.Herclį priėmė su pagarba, nors jis gerai suvokė, kad žydų persikėlimas į istorinę tėvynę yra sudėtingas ir sunkiai įgyvendinamas procesas, bet būtinas.

Žydai paprastai mylėjo tas vietas, kuriose gyveno jų protėviai, jie buvo įaugę  į supančią aplinką, net plėtojo pagrindinę nacionalinę kultūrą gyvenamojoje šalyje, bet faktas, kad toje šalyje gyvenantys lietuviai juos priėmė kaip kitokius. Daugelis Vokietijos žydų tvirtino, kad jie yra “vokiečiai pagal Mozės įstatymą”, ir Vokietija yra jų tėvynė.

Pats daktaras Vygodskis tapo sionistu, būdamas carinėje Rusijoje privilegijuotoje padėtyje, gavęs teisę studijuoti mediciną. Jis susituokė su žydo, karinio gydytojo dukra  ir atvyko kaip jaunas gydytojas į “Lietuvos Jeruzalę” – Vilna.

Vygodskis pasisakė už galimybę nesunkiai įgyvendinti sionistinę idėją. Žmonės iš pradžių turi išlikti gyvi, tačiau jie privalo turėti tautinę tapatybę! Žydų tautinė savimonė reikalauja daug žinių, – kartodavo daktaras Vygodskis.

Jis puikiai suprato, kaip sunku  įtikinti siekti naujų žinių. Net išsilavinusieji žydai nesuprato, kad sąmoningas žydų paveldo dalies atmetimas reiškia, kad reikia atsisakyti viso jidiš ir Bundo paveldo.  Jei sionizmą būtų priėmusi žydų dauguma 20-aisiais metais XX amžiuje, galbūt, nebūtų Holokausto, tačiau istorija nepripažįsta posakio, kas būtų, jei būtų.

Nuotraukoje:Jidiš laikraščių kioskas tarpukario Vilna.

Vygodskis, išsilavinęs ir protingas žmogus, suprato nežinojimo ir kvailumo prigimtį visuose “lygiuose”. Pavyzdžiui, kai 1914 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Vilniaus mieste pirmiausia mobilizavo jaunus vyrus. Žygiuodami gatve, žydai vaikinai pamatę dr. Vygodskį, sušuko jam: “Mes nepavesim, išlaikysim žydų piliečių  garbę!” Taip Vygodskis rašė savo prisiminimų knygoje “Audroje” – rusų k. «В бурю» (1926 г.) Kareiviai žydai kovojo ne blogiau nei kiti, tačiau 1915 metais, po pirmųjų caro armijos nesėkmių, Rusijos žydus imta persekioti, tiek civilius, tiek ir karius. Juos kaltino šnipinėjimu vokiečių naudai, diversijomis.