Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai

Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai

Prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje vaikams buvo vasaros atostogos, nemažai jų stovyklavo pionierių stovyklose Palangoje, Kačerginėje ir Druskininkuose.

1941 m. vasarą Stasys Sviderskis (g.1920 – 2011) buvo paskirtas Druskininkų pionierių vasaros stovyklos komendantu. Stovykloje buvo apie 150 vaikų, iš kurių 70 buvo žydai.

Nuotraukoje: Stasys Sviderskis, Yad Vašem pripažintas Pasaulio Teisuoliu 1997 m. Tais pačiais metais prezidentas Algirdas. Brazauskas jį apdovanojo Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi.

Jo vyresnis brolis Alfonsas Sviderskis gelbėjo žydus iš Kauno geto. Yad Vašem Alfonsą Sviderskį pripažino Pasaulio Teisuoliu 1980 m.

  1941 m. Birželio 22 d. kai Lietuvoje prasidėjo karas Stasys Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus. Pirmosios nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo dienos sumaištyje Sviderskis sugebėjo įsodinti vaikus į Vilnių važiavusį traukinį, kuris vyko į ilgą kelionę iki rytinių Sovietų sąjungos miestų. Nepaisant daugybės pavojų, su kuriais jis susidūrė, Sviderskiui pavyko visus savo globojamus vaikus išvežti iš Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, todėl buvo išgelbėti visų žydų vaikų gyvenimai.1997 m. Spalio 6 d. Yad Vashem pripažino Stasį Sviderskį Pasaulio tautų teisuoliu. Yad Vašem paskelbtas ir išgelbėtų vaikų sąrašas.

Vaikai į stovyklą Druskininkuose pradėjo rinktis 1941m. birželio pradžioje. Šeštadienį, birželio 21d vaikai rengėsi stovyklos atidarymui, lyginosi drabužėlius, tvarkėsi. Šeimininkės ruošė šventinę vakarienę. Anelė Zutkytė, būdama 16 metų pradėjo dirbti pionierių stovyklos vadove, jai paskyrė septynmečių būrį. Jos prisiminimus, kuriais dalinosi  po karo, išsaugojo šeima, abu Anelės Zutkytės Šalaševičienės sūnūs. Čia pateikiame jos prisiminimus Su Anele  stovykloje vadove dirbo ir Marija Elzbecinskaitė Strumskienė.

Lietuvos žydų bendruomenė prašo pagalbos: jei kas nors žino, kur gyvena  Marijos Elzbecinskaitės – Strumskienės iš Marijampolės vaikai ar anūkai, prašome pranešti: communications@lzb.lt

Anelę tą 1941m., birželio 22d. sekmadienio ankstų rytą pažadino lėktuvų ūžesys. Ji šoko iš lovos, apsirengė ir greitai nubėgo pas stovyklos komendantą Stasį Sviderskį. Jis pranešė, kad prasidėjo karas. 1941 m. Birželio 22 d., Tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo karas Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus.

Atsikėlę vaikai neverkė, tik stovėjo labai rimtais veidais. Anelė ir kiti vadovai pradėjo ruošti vaikus evakuacijai į Tarybų sąjungos gilumą. Mažieji stovyklautojai paėmė kiek kas galėjo panešti drabužių, antklodžių, maisto. Aneliukės būrys su sunkiomis kuprinėmis žengė koją kojon.

„Turbūt savo mamyčių daugiau nebepamatysim,“- pasakė viena mergaitė.

Tačiau vaikai neaimanavo, nedejavo. Jie su vadovais patraukė į geležinkelio stotį. Kad pakeltų nuotaiką, vaikai eidami dainavo plonais balseliais ,,Jeigu karas rytoj, jeigu žygis rytoj…“

Vakarop atvažiavo traukinys, visi 150 vaikų sulipo, kitas vietas užėmė besitraukiantys poilsiautojai ir Druskininkų gyventojai. Traukinys per bombarduojamą Vilnių pasuko Minsko link. Privažiavę Minską, pamatė liepsnų liežuvius, dūmų kamuolius.

Už Minsko traukinį pastebėjo vokiečių lėktuvai, pradėjo bombarduoti stovyklautojų ešeloną, tačiau traukinį vedė bebaimis žmogus, virtuozas, jo vedamas traukinys darė stebuklus, čia jis bėgdavo baisiu greičiu, miške kartais imdavo ir sustodavo, kai tik kildavo pavojus, tada bombos krisdavo užpakaly. Bombos krisdavo ir prieš garvežio nosį. Daug kartų traukinį bombardavo, apšaudė iš kulkosvaidžių, tačiau bebaimio mašinisto dėka nei vienas vaikas nebuvo sužeistas. Kai jis traukinį sustabdydavo miške, vaikai bėgdavo slėptis po medžiais.

Reginutė, persirgusi poliomielitu, sunkiai vaikščiodavo, Aneliukė ją pakeldavo ir bėgdavo į mišką, vaikai paskui lyg viščiukai, sukidavo galvą į viržius ir jautėsi saugūs,- rašė savo prisiminimuose po karo Anelė Zutkytė Šalaševičienė.

Kartą mažoji Mira prisiglaudė prie jos ir pasakė: ,,Būk mūsų mamytė“. ,,Gerai, gerai“ – ji atsakydavo, nubraukdama ašarą paslapčia. Suskaičiuodavo vaikus ir vėl grįždavo į kulkų išvarpytus vagonus.

Traukinyje buvo karšta, trūko vandens, nebuvo kur praustis. Vaikai ėmė sirgti. Teko sustoti ir palikti  sergančius Tulos ligoninėje, gelbstint sveikuosius. Anelė ramindama vaikus, sakydavo, kad greitai susitiksim. Ir iš tikrųjų pasveikę vaikai buvo atvežti į Debiosų vaikų namus.

Anelė, kiek galėdama stengėsi palengvinti sunkią kelionę: čia vieną paglostydavo, kitam papasakodavo kokią įdomią istoriją, trečiam padainuodavo. Taip per dvi savaites vaikai pasiekė Uralą. Apsistojo Udmurtijoje, Sarapolio mieste. Ten vaikų jau laukė, nuoširdžiai sutiko, nuprausė, pagirdė pienu. Prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje. Nors buvo nelengva su maistu, vietiniai gyventojai stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.

Nuotraukoje vadovės Anelė Zutkytė Šalaševičienė iš Biržų iš dešinės ir stovyklos vadovė Marija Elzbecinskaitė  Strumskienė iš Marijampolės

Spalio mėnesį vaikus perkėlė į Šarkanų internatinę mokyklą. Čia gyvenę vaikai susispaudė, kad galėtų priimti pabėgėlius iš Lietuvos. Nors ir pavėluotai, prasidėjo pamokos. Vėliau jie persikraustė į Debiosus, kur jau gyveno lietuviai vaikai iš Palangos pionierių stovyklos.

1942 m. Anelė su grupe vyresniųjų vaikų išvyko į Vetkinsko gamybinio apmokymo mokyklą. Ten įgijo staliaus specialybę, gamino frontui reikalingas detales. Kai Lietuva 1944m. buvo išvaduota, vaikai rugpjūčio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.

Buvusios 1941m. pionierių stovyklos vietoje Druskinikuose dabar yra Darbo biržos pastatas.

Išgelbėtų stovyklos vaikų sąrašas, kurį paskelbė Yad Vašem:

Klermanaitė Sarah, Veselytė Baron, Kagen Bluma, Epshtein David, Levinaitė Sonia, Beršteinaitė Sara, Merkelytė Chana, Strelicaitė Mira, Garb Shifra, Aranovski Moshe,  Aranovski Elya, Bereznitzi Misha, Schwarc,

Yanka Gafanovich, Reizale Gafanovich, Henach Bojer, Iosef Bojer, Feiga Binsky, Girsh Grazhutis, Izhak Vizhanski, Abram Kuchevski, Reuven Milev, Chaim Arsh, Milya Goldstein, Elya Berman, Sharkevich, Hana

Binskis Bunkė, Bronšteinaitė Ella, Mitnikaitė Leja, Mitnikaitė Sara, Poznerytė Pesia,  Pozneris, vardas nežinomas, Goldmanaitė Malke, Goldmanas Meilachas, Česna Zecharia, Zachar Kurliandčikas, Chaimas, Gorunaitė Chaja, Šeraitė  Leja, Kalmanaitė  Sara. Chorozelskytė Chesia,  Vilenckis- vardas nežinomas, Sandleraitė Sara, Levinaitė Sonia, Ščubaitė Pera, Godelytė Sonia, Vainerytė Chana, Kublicaitė, Bliuma, Kublica Mejeris, Kalamanavičiutė Mira, Basel Izhak, Mende Shaya, Karabanov Chaya

Išgelbėtųjų susitikimo nuotrauka 1962.

Istorinę medžiagą straipsniui parengė Ilona Rūkienė ir Geršonas Taicas

 

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

 

Birželio 25 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje duris atvers paroda, skirta Kauno Soloveičikų giminės istorijai. Iš šios garsios giminės kildinamas ir Jeilio universiteto prezidentas, JAV psichologas, profesorius Peter Salovey, kuriam birželio 20-ąją bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.

Soloveičikai – sena, garbinga ir įtakinga rabinų, Toros studijuotojų ir Talmudo aiškintojų dinastija, kurios šaknys Lietuvoje siekia XVIII amžiaus pradžią. Soloveičikai yra Jeruzalės Šventykloje giedojusių šventikų levitų palikuonys, o jų pavardė kildinama iš slavų kalbos žodžio соловей – lakštingala. Kauno Soloveičikų giminė yra garsių Valažino ir Brastos rabinų dinastijų protėviai.

Šios giminės nariai Kaune, Raseiniuose bei kituose Lietuvos miestuose keletą šimtmečių prisidėjo prie sinagogų ir ješivų kūrimo, organizavo kahalo gyvenimą, kūrė verslus, mokyklas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir labdaros veikoje. Soloveičikų giminė garsėja rabinais ir yra aktyvūs Vilniaus Gaono (1720–1797) mokymo sekėjai, tradicinio ortodoksinio judaizmo šalininkai ir chasidizmo priešininkai.

Rabinų Soloveičikų įsteigtos ješivos žinomos visame pasaulyje. XIX a. įsteigta Vilijampolės ješiva buvo viena didžiausių ir žymiausių ješivų Europoje. Žinoma, kad 1899 m. joje mokėsi 300, o 1920 m. – daugiau kaip 500 studentų. 1945 m. ji atkurta Izraelyje.

Peter Salovey senelis Yitchak Lev, emigravęs į Niujorką, pasikeitė pavardę į Salovey ir buvo žinomas bendruomenėje dėl darbo su ligotais, senais žmonėmis. P. Salovey tėvas Ronald Salovey buvo chemijos inžinerijos profesorius Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele bei Technologijos institute Haifoje.

Šiandien Soloveičikų rabinų dinastija pasklidusi po visą pasaulį, daugiausia jų gyvena Izraelyje ir JAV. Vieni tęsia protėvių pradėtą rabinų karjerą – studijuoja Torą, komentuoja Talmudą ir steigia ješivas, kiti garsėja kaip mokslininkai, gydytojai, teisininkai ar verslininkai, treti – dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje.

Soloveičikų giminės istorijai skirta paroda Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) veiks nuo birželio 25-osios iki rugsėjo pradžios.

Parodos projekto vadovė – VDU Tarptautinių ryšių prorektorė prof. Ineta Dabašinskienė. Sudarytoja – dr. Vilma Gradinskaitė.

Vasarą daug svečių apsilanko Panevėžio žydų bendruomenėje

Vasarą daug svečių apsilanko Panevėžio žydų bendruomenėje

Sekmadienį , birželio 16 d. netikėtai PŽB bendruomenėje apsilankė  Achikam Shapira ir jo žmona Riva Shapira iš Izraelio. Jų gimines gyveno Kupiškyje,  po to persikėlė į  Panevėžį , dalis giminių emigravo į Pietų Afrikos respubliką. Senelis God Shapira ir močiutė Chana Shapira gimė Memelyje, tėvas Chercel Shapira gimė Kupiškyje,  jo brolis Davidas Shapira gyveno Kupiškyje, po to persikėlė į Panevežį.

Tik emigracija  išgelbėjo šeimą nuo Holokausto, išskyrus vyriausiąjį brolį Mordichajų Shapirą,  kuris liko gyventi Lietuvoje ir  žuvo Skuode Holokausto metu. Šiandien jo giminės prisimena viską, kas susiję su jo gyvenimu Lietuvoje.  Achikam padovanojo  savo šeimos nuotraukas  Panevėžio žydų archyvui. Palikuoniai  kasmet  aplanko masinių žudynių vietas  Kupiškyje ir Biržuose.

Birželio 17 d.  įvyko susitikimas su seserimis  Šerol Silberg ir Alin Silberg (JAV ir Kanada), kurios dalyvavo Biržuose iškilmingoje ceremonijoje, skirtoje memorialo Holokausto aukoms atminti ir suplanavo savo vizitą į Panevėžį. Susitikimo metu jos papasakojo savo šeimos istoriją. Jų proseneliai – Dora Dviera ( mergautinė pavardė Zak, 1863-1932) ir Chari Moše Meirovič gimė Panevėžyje, taip pat Panevėžyje gimė prosenelis  Jachyda Zak ir prosenelė  Liba Zak. Proseneliai iš senelio linijos Moiša Meirovič ir Cherna Meirovič gimė Panevėžyje. Proproseneliai emigravo į Pietų Afrikos Respublika 1906 m. Dalis giminių liko gyventi Lietuvoje, jie žuvo per Holokaustą  Antrojo pasaulio karo metu. Susipažinusios su archyvine medžiaga  Panevėžio m. žydų  bendruomenėje, jos panoro pamatyti vietas, susijusias su žydų paveldu mieste, o Panevėžio žydų bendruomenės archyvas pasipildė naujomis šeimų pavardėmis – Zak, Meirovič, Silberg.

 

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis

Bernardinai.lt

Minint 1941 m. Birželio sukilimą siūlome prisiminti 2010 m. rašytą a. a. Leonido Donskio tekstą. 

Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą.

 

Užburiantis Flaumen Cimes (פלוימען צימעס)

Užburiantis Flaumen Cimes (פלוימען צימעס)

Šią vasarą litvakų virtuvės paslaptimis Beigelių krautuvėlės kepėjos dalinosi su Merkinėje įsikūrusio restoranėlio Šilo kopa šeimininkėmis. Kartu kepėme beigelius, kapojom silkę ir gaminome Flaumen cimmes.
Po šiuo įmantriu pavadinimu slypi visa žydų litvakų namų ir šabo stalo jaukumo ir saldumo filosofija. Tai saldus slyvų ir jautienos troškinys, kurį dažnai gamindavo šabo stalui bei Roš ha‘ Šana , žydų naujų metų stalui. Patiekalo pavadinimo niekas neverčia, taip ir vadina jidiš kalba „Flaumen cimes“ ir priduria ach!
Slyva – פלוימען , troškinys – צימעס
Beigelių krautuvėlės kepėja Riva taip pat puikiai prisimena ir iki šiol gamina šį troškinį pagal patį paprasčiausią receptą: Jautiena (priekinė dalis) apie 1,5 kg , kaulas, slyvos apie 15-20 vnt., bulvės apie 1,5 kg. ir 1 svogūnas, kurį paskui nuvirus išimam. Net lauro lapo nereikia, tik druska. Pagrindinis akcentas – pabaigoje užpilami keli šaukštai karamelizuoto cukraus.
Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sukvietė vilniečius, garbingus svečius, diplomatus ir ministrus dalyvauti žydų mokslo instituto YIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje.. Ši lenta pastatyta Vivulskio gatvėje, kur nuo 1933 iki 1944 metų toje vietoje stovėjo pastatas, kuriame YIVO institutas veikė. Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas profesorius Leonidas Melnikas, YIVO vadovybė, Fania Brancovska.

YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje, 1925 m. Jo įkūrėjai – iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie instituto tikslu numatė Rytų Europos žydų kalbos, literatūros ir kultūros istorijos tyrinėjimus ir fiksavimą.Vilniuje atidarytas YIVO tapo didžiausiu jidiš mokslinių tyrimų centru pasaulyje, kuris tyrė ir rinko medžiagą apie Rytų Europos žydų gyvenimą, kultūrą, literatūrą, kalbą ir istoriją.  Nenujausdami netrukus regioną užgriūsiančio neįsivaizduojamo masto naikinimo, instituto mokslininkai vietinėse žydų bendruomenėse rinko įvairius dokumentus ir archyvinę medžiagą.

YIVO atminimo lentą sukūrė Viktorija Sideraitė Alonarchitektėdizainerė (pirma dešinėje).

YIVO lentos dizaino idėją pristatė jos autorė: V.Sideraitė Alon:

,,JIVO (lietuviška transkripcija) yra kiaurymė, nes instituto Vilniuje po Holokausto neliko
YIVO – auksinėmis raidėmis simbolizuoja šiandien klestintį NY YIVO, įkurtą Makso Weinreicho..
Šių dviejų pavadinimų plastinis sujungimas – tarsi jungtis tarp kartų, tarp valstybių, kuriose
žydų mokslo institutas gyvavo anksčiau ir gyvuoja dabar, savo būtimi įrodydamas, kad kultūra gali atlaikyti net Holokaustą, (dažnai sakoma – kai mūsų neliks, liks kultūra – YIVO yra gyvas įrodymas). Papildomą prasmę ši YIVO/JIVO jungtis įgyja mūsų laikais, kai vykdomas tarptautinis YIVO dokumentų skaitmeninimo projektas, paversiantis praeities palikimą viešai prieinamu ir pasiekiamu visiems kultūra besidomintiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje tie dokumentai yra saugomi, “- sakė Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė, kūrusi YIVO atminimo lentą.

Iki Antrojo Pasaulinio karo Vilniuje veikęs YIVO, tapo žydų kultūros centru ir litvakų pasididžiavimu. Nors dalis Vilniuje saugotų knygų ir dokumentų Antrojo Pasaulinio karo metais buvo sunaikinta, kitą dalį archyvų pavyko išsaugoti  ir perkelti į  per karą centrine YIVO būstine tapusį Niujorką. Šiandien YIVO išlieka vienu svarbiausiu žydų tyrimų institutu, kurio kolekciją šiuo metu sudaro beveik 400 tūkstančių knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų.

Prof. Leonidas Melnikas priminė, kad jidiš kalba skambėjo Vilniuje ne vieną šimtmetį, ši kalba kaip simbolis saugo litvakų atminimą. Prieš dešimtmečius dar skambėjusi visoje Lietuvoje, dabar ją girdime retai, bet džiugu, kad YIVO institutas sėkmingai tęsia veiklą Niujorke, o atidengiama lenta toje vietoje, kur stovėjo YIVO instituto nebeišlikęs pastatas, primena visiems kokią istoriją turėjome, žuvo žmonės, kūrę institutą ir dirbę jame, bet atmintis gyva, žodis nenugalimas.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kreipėsi į susirinkusius jidiš, jis yra išvertęs iš jidiš kalbos poetų kūrybą ir ne tik ją. Kultūros ministras priminė laikus, kai ši kalba buvo brangi Lietuvoje gyvenusiems žydams, kuri šiuo metu yra reikšmingas mūsų paveldas.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas.

YIVO direktorių tarybos atstovė Irene Pletka, gimusi Šanchajuje, Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos išduotų vizų dėka jos tėvai, Lenkijos žydai, galėjo išvykti iš Lietuvos 1941m. Pletka dabar dirbdama YIVO prisideda prie jidiš kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Irene Pletka – ,,Kronhill Pletka” fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje bei kitur.

I.Pletka (pirma iš kairės) dėkojo YIVO direktorių tarybos vardu Lietuvos Kultūros ministerijai, Vilniaus savivaldybei. Ji pasakojo, kad jjidiš kalbos ją mokė vieno YIVO įkūrėjo sūnus, karo metu partizanavęs – E. Železnikovas, po karo sugrįžęs į Vilnių, jis tikėjo, kad pavyks atkurti žydų gyvenimą, tačiau šiai jo idėjai nebuvo lemta išsipildyti, bet jis vylėsi, kad vieną dieną YIVO institutas tęs savo veiklą. „Mes esame įvykių liudininkai,- sakė I.Pletka. Didžiuojuosi, kad turime Niujorke stiprų YIVO institutą, archyvus, kad YIVO darbai ir instituto atminimas gyvas Vilniuje ir pasaulyje. Atidengta YIVO lenta įprasmina garsųjį YIVO, kuris nuo 1940 metų buvo išnykęs iš Lietuvos. Tikime ir džiaugiamės partneryste ir bendradarbiavimu, YIVO Vilniuje vėl gyvuos.”

1940 metais YIVO savo veiklą iš Vilniaus perkėlė į Niujorką, o po karo dalis Europoje išsaugotos medžiagos taip pat buvo atgabenta į naująją būstinę, kurios kolekciją šiuo metu sudaro daugiau nei 385 000 knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų ir kt. Prieš daugiau nei du dešimtmečius paaiškėjo, kad Vilniuje nuo nacių buvo išgelbėta, o vėliau nuo sovietų režimo iki pat 1989 metų buvo slapstyta dar viena dalis YIVO kolekcijos – per 10 000 retų ir unikalių leidinių bei 1,5 milijono įvairių dokumentų.

 

Augustino Savicko paveikslų galerija maloniai kviečia Jus į atminimo lentos, skirtos dailininko atminimui, atidengimo ceremoniją

 A.Savicko paveikslų galerija maloniai kviečia Jus 2019 m. birželio 25 d. (antradienį), 12 val. į atminimo lentos, skirtos Augustino Savicko atminimui, atidengimo ceremoniją, kuri vyks Trakų mieste, Vytauto g. 19, prie namo, kuriame 2008 – 2012 m. gyveno ir kūrė Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatas, dailininkas Augustinas Savickas.

Renginyje dalyvauja Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė, aktorius Juozas Budraitis, skulptorius Zigmas Buterlevičius, menotyrininkas Saulius Pilinkus, dailininko sūnus Raimondas Savickas.

12.30 – Savicko dailės mokyklos plenero ,,Aš myliu Trakus” tapybos darbų parodos atidarymas Trakų rajono savivaldybėje.

Projekto rėmėjai:

Savicko paveikslų galerija, J.Basanavičiaus g. 11/ Teatro g. 1, Vilnius

Raimondas Savickas: +370 699 63522, Birutė Savickienė: +370 685 62637

www.savickogalerija.lt

Facebook

Biržų memorialas Holokausto aukoms atminti

Biržų memorialas Holokausto aukoms atminti

Birželio 16 diena Biržuose, Pakamponyse   įvyko memorialo atidarymo ceremonija, skirta Holokausto aukoms atminti. Daugiau kaip 50 svečių (litvaku)  iš skirtingų pasaulio šalių suvažiavo į šį iškilmingą renginį.

Atidaryme dalyvavo Seimo nariai, ambasadoriai, garbingi svečiai iš kitų miestų, Biržų jaunimas ir visuomenė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę   pagerbimo  ceremonijoje atstovavo LŽB Tarybos narys, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis įteikė  Biržų rajono merui Vytui Jareckiui  padėkos  raštą.Penktadienį, birželio 14 d. Panevėžio žydų bendruomenėje lankęsi Sofija Tabakina su vyrų Michailu iš Izraelio. Ji atvažiuoja į Lietuvą dažnai, kadangi jos  gimines  kilę iš Panevėžio , Šiaulių ir Biržų. Sofija šį kartą  dalyvavo memorialo atidaryme Biržų mieste , kur Holokausto metu žuvo jos protėviai. S.Tabakina  kaip ir kiti litvakai gyvenantys Izraelyje, kasmet aplanko Lietuvos atminimo vietas, kur Antrojo pasaulinio metu buvo sušaudyti jų artimieji. Ceremonijos metu  Sofija  įteikė  užsienio svečių palikuonims Panevėžio žydų bendruomenės atminties  ženklus.

Tarptautinis projektas sujungs Niujorko ir Vilniaus YIVO archyvus

Tarptautinis projektas sujungs Niujorko ir Vilniaus YIVO archyvus

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas susitiko su YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomuoju direktoriumi Jonathanu Brentu ir šio instituto archyvų vadove dr. Stefanie Halpern.

Susitikime aptartas YIVO Vilniaus projekto įgyvendinimas. Tai septynerių metų tarptautinis projektas, skirtas išsaugoti, suskaitmeninti ir virtualiai sujungti Niujorke ir Vilniuje esančius prieškarinius YIVO archyvus. Šiame projekte numatoma skaitmeniniu būdu atkurti Strašūno biblioteką – vieną didžiausių prieškarinių žydų bibliotekų Europoje.

Tikimasi, kad kitais metais, kai Lietuva minės Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, YIVO mūsų šaliai paskolins vertingą Vilniaus Gaono sinagogos pinką – vietos bendruomenės metraštį. Tai vienas svarbiausių dokumentų, pasakojančių Vilniaus žydų bendruomenės istoriją ir gyvenimą.

  Lietuvos sporto klubo “Makabi” mažoji  “Makabiada”  

  Lietuvos sporto klubo “Makabi” mažoji  “Makabiada”  

Šių   metų  birželio  16 d. sekmadienį  Vilniuje    Vytauto Didžiojo  universitete ir   Vilniaus A. Puškino mokykloje vyko  LSK “Makabi” mažoji  Makabiada, kurioje dalyvavo   LSK “Makabi” sportininkai iš  Vilniaus, Kauno, Klaipėdos,  Panevėžio, Šiaulių, Šalčininkų ir Izraelio studentai iš Kauno. Visi  varžybų  dalyviai  buvo  apdovanoti  atminimo  medaliais. Visų komandinių sporto šakų kiekvienos komandos geriausias sportininkas buvo apdovanotas asmenine taure. Varžybų dalyvius pasveikino LSK “Makabi” prezidentas  Semionas Finkelšteinas. Sportininkai  rungtyniavo  6 sporto  šakose: salės  futbolo, krepšinio 3×3, tinklinio, stalo  teniso, šachmatų ir badmintono  (vyrai, moterys).

Salės  futbolo  varžybose  pajėgi Panevėžio “Makabi” rinktinė (vadovas A. Šteinas)  nugalėjo visus varžovus,  antroje vietoje liko Vilniaus “Makabi”(vadovas D. Gunevič) komanda. Trečią vietą iškovojo Vilniaus jaunimo komandos futbolininkai (vadovas A. Perepelica)..

Krepšinio  varžybose  Kauno-Izraelio studentų jungtinė   komanda (kapitonas E. Ušpicas)  įveikė abi Vilniaus jaunimo rinktines ir iškovojo  1-ą vietą.

Tinklinio  varžybose   Vilniaus suaugusiųjų rinktinė (vadovas D. Dubrovin) įveikė  Vilniaus jaunius (kapitonas R. Nikitin) ir jungtinės Vilniaus ir Kauno jaunių komandų  tinklininkus, kurie iškovojo 2-ą ir 3-ą vietas.

Stalo  teniso  varžybose  dalyvavo   7  sportininkai. Antrus metus iš eilės nugalėjo   Ernest Dobrinskij (Šalčininkai). Antras liko LSK “Makabi” prezidentas Semionas Finkelšteinas, vilnietis Lazaris Soloveičikas iškovojo trečią vietą.

Šachmatų  varžybose  dalyvavo  7  sportininkai. Nugalėjo Daniel Dubrovin (Vilnius), antrą  vietą  iškovojo Michail Černousov (Vilnius) , trečias  buvo  Izraelio studentas Tair Biton. Nustebino geru žaidimu vyriausias Mažosios “Makabiados” dalyvis 81m. panevėžietis Jefim Grafman.

Badmintono  varžybas (8 dalyviai) puikiai organizavo Genadijus Plavinas.Tai buvo vienas pasiruošimo etapas 2019 m. Europos ,,Makabiadai” Budapešte. Moterų ir vyrų tarpe varžybas aiškia persvara laimėjo būsimieji Europos ,,Makabiados” dalyviai: Vitalija Movšovič ir Daniel Tarachovskij. Kitas prizines vietas moterų grupėje iškovojo Estera Reches (Vilnius) ir Virginija Savinčė (Panevėžys), vyrų tarpe –  vilniečiai Dovydas Guja ir Aistis Klimavičius.  Dvejetus laimėjo: E. Reches – D. Tarachovskij (1 v.), V. Movšovič – D. Guja (2v.) ir treti liko V. Savinčė – Vilmantas Bočkus (Šiauliai).

Organizuojant varžybas ir teisėjaujant labai padėjo Matvejus Frišmanas, Gercas Žakas, Genadijus Plavinas, Marius Zimanas, Daniel Dubrovin, Elvinas Ušpicas, Aaron Galpern, Robert Nikitin, Olga Bliumenzon ir Anastasija Mamčenko. Po varžybų vyko  draugiški  visų  varžybų  dalyvių  pietūs.

 

Vykdantysis direktorius   Michailas  Duškesas

Kauno IX forto muziejaus muziejininkė Stasė Jusaitė prašo  mūsų pagalbos

Gal kas nors atpažintų prikabintos nuotraukos kairėje esančią moterį?
 
Dešinėje buvusi Ona Fridmanienė, ištekėjusi už Vulfo Fridmano, prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenusi  Italijos (dabar A. Mackevičiaus) gatvėje, žuvus vyrui ištekėjo už Gusto. Grįžtant iš slėptuvės, tik neaišku kur, krepšyje rado žydų tautybės berniuką ir parsinešė jį namo. Kai vaikui buvo apie trejus metus, iš Vilniaus atvažiavo jo mama ir  jį pasiėmė. Kai jam buvo 7- 9 metai, jie buvo atvažiavę Onos aplankyti. Tos moters ir berniuko ieško Onos proanūkė.
Amir Maimon. Lietuva – tai kelionė, kurią visada branginsiu

Amir Maimon. Lietuva – tai kelionė, kurią visada branginsiu

 DELFI.lt Amir Maimon, Izraelio ambasadorius Lietuvoje

Sunku patikėti, kad praėjo ketveri su puse metų, ir mano kelionė Lietuvoje eina į pabaigą. Kai buvau paskirtas pirmuoju reziduojančiu ambasadoriumi Lietuvoje, nedaug žinojau apie šalį, jos žmones, kultūrą, kraštovaizdį ir istoriją. Kaip eilinis, savimi pasitikintis žmogus, manąs ir taip žinantis viską, buvau tikras, jog trijų mėnesių pasirengimo visiškai pakanka suprasti, kas yra Lietuva, kur aš vykstu ir kur dirbsiu.

Indrė Makaraitytė FB

Lietuva, į kurią Izraelis pirmuoju čia reziduojančiu ambasadoriumi atsiuntė Amir Maimon.

Retam užsieniečiui Lietuva buvo ir yra tiek įdomi bei svarbi, kad tikrąją ta žodžio prasme išvažinėtų net ir tuos užkampius, į kuriuos mes patys nesivarginame užklysti.

Retas žmogus iš šalies norėjo ir sugebėjo įsigilinti ir suprasti mūsų istorinius skaudulius. Ir taip jautriai juos išgyveno, nieko nekaltindamas, bet pats darydamas viską, kad istorija nebebūtų kliūtis žmogiškam bendravimui.

Dalinuosi savo brangaus bičiulio atsisveikinimo laišku, nes jis viską čia labai gražiai surašė.

Biržuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms

Biržuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms

Biržų rajone sekmadienį, birželio 16d. atidengtas memorialas Holokausto aukoms. 30 metrų memoriale įamžinta 522 žinomų aukų vardai. Pakamponyse 1941 m. buvo sušaudyta apie 2400 žmonių, iš jų 900 vaikų, tačiau ne visų pavardės yra žinomos.  Žydai buvo neatsiejami Biržų kultūros, istorijos dalis.

Žemaitės gatvėje pasodinti atminimo medžiai Biržų krašto žmonėms, rizikavusiems savo gyvybe, kad išgelbėtų žydų tautybės žmones nuo Holokausto, pranešė Biržų žydų kultūros ir istorijos draugija.

Vėliau surengtos eitynės tuo pačiu keliu, kuriuo 1941 metais į mirtį varyti pusė miesto gyventojų – vyrai, moterys ir vaikai. Jos prasidėjo nuo buvusio geto teritorijos Žemaitės gatvėje į Pakamponių mišką – Holokausto aukų nužudymo vietą. Čia vyko naujo paminklo nužudytiems Biržų žydams atminti atidengimas. Tai šeštoji vieta Lietuvoje, kur įamžintos Holokausto aukų pavardės.

Šį paminklą suprojektavo architektas Josephas Rabie iš Prancūzijos, jo proseneliai kilę iš Biržų, o dalis giminaičių nužudyta Pakamponyse. Paminklinio komplekso iniciatoriai – Abelis ir Glenda Levittai  iš Izraelio. Pa­mink­lo pro­jek­to au­to­rius – ar­chi­tek­tas dr. Jo­seph Ra­bie (Pa­ry­žius, Pran­cū­zi­ja), ku­rio pro­se­ne­liai ki­lę iš Bir­žų, o da­lis gi­mi­nai­čių bu­vo nu­žu­dy­ta Pa­kam­po­ny­se. Pa­mink­li­nio komp­lek­so ini­cia­to­riai – Abel ir Glen­da Le­vitt (Iz­rae­lis). Pa­mink­lo pa­sta­ty­mą ypač pa­lai­kė ži­no­mas fi­lant­ro­pas Ben Ra­bi­no­witzh (Keip­tau­nas, Pie­tų Af­ri­ka), ku­rio šak­nys taip pat iš Bir­žų. „1941 metais Biržai neteko dalies savo veido. 2019 metų birželį Biržuose atidengtas memorialas – galimybė prisiminti ir deramai pagerbti buvusius mūsų krašto ir šalies gyventojus“, – sakė Biržų meras Vytas Jareckas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę žydų ir jų gelbėtojų iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje  atstovavo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmann.

Apie parodą ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“

Apie parodą ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“

2019 m. birželio mėn. 11 d.  Kauno regioninis valstybės archyvas pakvietė minėti Tarptautinę archyvų dieną. Pastebėtina, kad Tarptautinė archyvų diena kasmet minima birželio 9 d.  Sprendimą dėl šios dienos minėjimo 2007 m. priėmė Tarptautinė archyvų taryba – tarptautinė, nevyriausybinė organizacija, jungianti pasaulio archyvarų bendruomenę ir skatinanti dokumentinio paveldo išsaugojimą bei sklaidą.

Ta proga  Kauno regioninis valstybės archyvo patalpose   buvo pristatyta paroda ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“. Parodos organizatorius ir dalyvius  pasveikino direktorius Gintaras Dručkus, pasidžiaugė, kad šia paroda pradedamas naujas parodų ciklas, skirtas Kauno priemiesčiams ir pakvietė pokalbiui – diskusijai, skirtai Kauno Vilijampolės istorijai.  Su Vilijampolės istorija supažindino Kauno regioninio valstybės archyvo  vyr. specialistė – parodos kuratorė Nijolė Ambraškienė bei skyriaus vedėja Vitalija Girčytė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, dr. Mindaugas Balkus,  visuomenininkas dr. Raimundas Kaminskas, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Žydų bendruomenės atstovas Michailas Duškesas ir kiti.

Pasibaigus diskusijoms, renginys tęsėsi parodų salėje. Nijolė Ambraškienė tęsė pasakojimą apie Vilijampolę prie ekspozicijų stendų bei atsakė į dalyvių klausimus.

Džiugu tai, kad po parodos atidarymo archyvo darbuotojai organizuos edukacinių renginių dienas, skirtas moksleiviams, vilijampoliečiams,  kauniečiams ir jų svečiams. Ačiū šios parodos organizatoriams už puikią parodą ir Vilijampolės istorijos pamoką.

Raimundas Kaminskas