Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

1928 metų vasarą Ramygalos gatvėje duris atvėrusi „Javnės“ Panevėžio mergaičių gimnazija mokė ir siuvimo, ir muzikos, ir užsienio kalbų. PB ARCHYVŲ nuotr.

Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti. Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla.

Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo.

Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.

D. Pilkausko teigimu, tarpukariu didžiąją daugumą žydų pradžios mokyklų Lietuvoje išlaikė valstybė, o mokymo programos visiems buvo vienodos – tautinių mažumų mokyklos turėjo nedidelių skirtumų.

Pasak D. Pilkausko, Švietimo ministerijos leidinyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbtas aplinkraštis, suvienodinantis darbo tvarką aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose. Jame daug dėmesio skirta žydų mokyklų veiklai. Buvo net išvardytos žydų šventės ir ne darbo dienos joms švęsti.

Skyrėsi, istoriko žiniomis, ir stojamųjų egzaminų švietimo įstaigose, atostogų bei darbo laikas – pavyzdžiui, atsižvelgiant į religinius žydų nuostatus, šeštadienis buvo ne darbo diena. Tačiau mokymo procesas žydų mokyklose turėjo būti toks pat, kaip ir kitose.

PB ARCHYVŲ nuotr.

Dėstė hebrajų kalba

1920 metų rugsėjį buvo įkurta aštuonių klasių Panevėžio žydų gimnazija, kurioje dėstyta hebrajų kalba. Tiesa, pirmais metais joje, pasak D. Pilkausko, veikė tik parengiamoji ir penkios gimnazijos klasės. Bet mokėsi jose kone pustrečio šimto mokinių.

Patalpos gimnazijai surastos Respublikos gatvėje, buvusiuose Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Išnuomotos trejiems metams kas mėnesį mokant po 1 000 auksinų.

Pirmasis direktorius buvo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Be jo, pasak D. Pilkausko, gimnazijoje dirbo septyni mokytojai, trys iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo filosofas Leo Rozenbergas, mokslus baigęs Miunchene, Berlyno universiteto absolventas Mauša Kalvary, studijavęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas. Abu jie, kiek žinoma, buvo Vokietijos piliečiai.

Išochoras Cmieliauskas mokėsi Saratove medicinos, turėjo Rusijos pilietybę.

Lietuvos piliečiai Leonas Koščenevskis ir Judifa Koščenauskienė buvo baigę atitinkamai mokytojų kursus Gardine ir Vilniaus gimnaziją.

Moderni mokykla

Ketvirtaisiais gimnazijos gyvavimo metais joje, pasak D. Pilkausko, dirbo jau 17 mokytojų. Įstaigai tada vadovavo Geršonas Gurevičius. Gimęs Kaišiadoryse, o mokslus baigęs Elisavetgrado gimnazijoje, vėliau – Maskvoje, pedagogas nebuvo eilinio likimo asmenybė.

Kol atėjo bolševikai, G. Gurevičius dirbo komercinėje mokykloje Elisavetgrade. 1921-ųjų vasarą buvo suimtas kaip sionistų partijos centro komiteto narys, pergabentas į Maskvą ir iki 1922 metų kalėjo. Tarpininkaujant Lietuvos konsulatui, buvo paleistas, vėliau vėl suimtas Kijeve ir vėl paleistas, kol galiausiai grįžo į Lietuvą.

1927-aisiais padėtas kertinis akmuo naujų Panevėžio žydų gimnazijos rūmų statybose (mokinių šių metų pabaigoje buvo 270). Įkurtuvės švęstos 1928 metais.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/

 

 

Kviečiame į A.Vinokuro knygos „Taksi Kristaus išpažintis“ pristatymą

Kviečiame į A.Vinokuro knygos „Taksi Kristaus išpažintis“ pristatymą

Gerbiamieji,
Vasario 17 d., 18 val. kviečiame į knygos pristatymą. Kaip visada – Gedimino pr. 24, Vilnius (Mažojo teatro kieme).

Kažkam ši nauja knyga „graudžiai juokinga“ arba „arčiausiai distopijos“, kaip miglotai tai beskambėtų. Kažkam tai – ginklas nuo absurdo. O dar kažkam – „ groteskiškas, farsiškas, absurdiškas, alegoriškas, siurrealistinis, humoristiškas, bet lengvai atpažįstamas realybėje kūrinys“. Visi komentatoriai – anonimai. Kodėl? Nepabandęs nežinosi. Taigi, Arkadijaus Vinokuro „Taksi Kristaus išpažintis“ Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Autodafė ar ne? Ateikite, išklausykite, duokite išrišimą arba nuteiskite. „Geriausia ketvirčiuokite“, – kaip pasakė dar vienas anonimas.

Kviečiame registruotis.
Telefono numeris: (8-5) 219 77 48
El. pašto adresas: info@vilnius-jewish-public-library.com

Kviečiam į paskaitą rusų kalba “Tora ir 10 Dievo įsakymų”

Kviečiam į paskaitą rusų kalba “Tora ir 10 Dievo įsakymų”

Rusų kalba žr. žemiau
Vasario 19 d. 18.00 val. maloniai kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą rusų kalba.
Jūs sužinosite:
10-ties Visagalio įsakymų esmę
Kokia bausmė gresia pažeidus įsakymą
Aštuonias įstatymo “NEVOK” prasmes
Kas yra žudikas judaizme
Kurio įsakymo nevykdymo pasekmės yra nepataisomos.
Registruokites >>http://bit.ly/2WkMFV4
Apie visa tai Jums papasakos bei į Jūsų klausimus atsakys edukatorė Natalja Cheifec. Paskaita vyks Lietuvos Žydų (litvakų) bendruomenės 2-me aukšte, konferencijų salėje. Mūsų adresas – Pylimo g-ve, 4. Trukmė iki 1.5 val.
 
Iliustracija: Sandra Silberzweig – Jewish Celebrations Rejoicing In The Torah
#Nataljospaskaitos #Žydųkultūrosmetai
19 февраля, в 18.00 приглашаем Вас на лекцию ” 10 Б-жественных Заповедей в Иудаизме”(на русском языке).
Вам предстоит узнать:
– Смысл каждой из заповедей;
– Какое наказание ждет за их нарушение;
– Восемь аспектов запрета на воровство;
– Что в Иудаизме считается убийством;
– Нарушение какой из заповедей приравнивается к нарушению всех десяти?
Об этом и о многом другом Вам расскажет и на Ваши вопросы ответит эдукатор Наталья Хейфец.
Лекция состоится в конференц-зале Еврейской Общины Литвы(2-ой этаж). Наш адрес: ул.Пилимо,4.
Вход бесплатный. Registruokites >>http://bit.ly/2WkMFV4

Savicko paveikslų galerijoje Laimos Vincės paroda ,,Nepasakytas žodis…poezija tapyboje”

,,Pasakojimų” parodų cikle – poetės, rašytojos, vertėjos, tapytojos Laimos Vincės kūrybos paroda ,,Nepasakytas žodis… poezija tapyboje“

Į parodos atidarymą lankytojai kviečiami vasario 21 d., 19 val. Savicko paveikslų galerijoje ( J. Tumo – Vaižganto g. 5 – 4, Vilnius).  Paroda veiks iki kovo 10 d.

 Užaugau šeimoje, kurioje menas buvo kasdienybė. Mano mama dailininkė. Kai buvau maža, ji  daug laiko praleisdavo iliustruodama tuomet gan gausiai leidžiamus Amerikos lietuvių žurnalus vaikams. Šeimoje augome keturi broliai ir dvi seserys, o mamai, siaučiant aplinkui tokiam būriui vaikų, piešti buvo itin sudėtinga. Todėl ji iš tėčio mechaninių dirbtuvių parnešdavo didžiulius ritinius pigaus kompiuterinio popieriaus ir susodindavo mus piešti ant tų nesibaigiančių juostų. Taip nors trumpam mus priversdama nurimti ir tapti jos modeliais.

Pirmąją individualią dailės pamoką taip pat gavau iš mamos. Vieną dieną grįžusi iš mokyklos, pasididžiuodama parodžiau mamai savo pirmąjį „tikrą“ meną – pagal duotą maketą iškarpytą moliūgą ir  paprašiau,  kad pakabintų jį ant sienos. Mama atsakė, kad nekabins, nes toks menas yra bevertis. Ir paaiškino, kad kiekvienas vaikas iškirpo lygiai po tokį patį moliūgą ir todėl nė vienas iš tų moliūgų nėra menas. Jei sukurčiau kūrinį, kuris būtų mano vaizduotės vaisius, tai jį pakabintų. Antrąją pamoką gavau iš hipio vardu Sunshine, kuris buvo didžiulio geltono autobuso, kasdien vežančio mane į mokyklą, vairuotojas. Jis prašydavo, kad atneštume savo piešinius, kuriuos kabindavo ant lenktų autobuso lubų. Droviai įteikdama piešinį ir matydama,  kaip šypsena nušviečia Sunshine veidą, supratau, kad menas turi atnešti džiaugsmą ne vien man, bet ir kitiems.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija švenčia Lietuvos nepriklausomybės dieną! Maloniai kviečiame tėvelius prisijungti

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija švenčia Lietuvos nepriklausomybės dieną! Maloniai kviečiame tėvelius prisijungti

Esi Dievo palaiminta!

Nėra tau lygios,

Miela, geroji motina – Lietuva!

Kalmen Zingman, „Ven dos harts iz yung”, 1920. (Iš jidiš kalbos vertė Akvilė Grigoravičiūtė)

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija švenčia Lietuvos nepriklausomybės dieną!

Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šios ypatingos progos paminėjimo ir maloniai kviečiame gimnazijos bendruomenės narius į vasario 14 d. vyksiančius renginius:

8:45 val. Lietuvos nepriklausomybei skirtas šabato pasitikimas. Rengia 10 kl., klasės vadovė Jurgita Palikevičiūtė.

9:00 val. 5-12 klasių atliekamas Lietuvos Respublikos himnas.

9:05 val. Vilniaus „Minties“   gimnazijos folkloro ansamblio „Dagaja“  lietuvių liaudies šokių pamoka 5-12 klasių mokiniams. Ansamblio vadovė Jovita Štikelienė.

10:45 val. 2A kl. rengiamas Šabato pasitikimas, klasės vadovė Dalia Ligeikienė.

11:00 val. 1-4 kl. mokinių lietuvių liaudies šokiai ir rateliai.

Visi renginiai vyks gimnazijos 4 aukšto fojė.

Maloniai kviečiame tėvelius prisijungti!

Geros valios fondui skirta kompensacija naudojama laikantis teisės aktų

Geros valios fondui skirta kompensacija naudojama laikantis teisės aktų

2020-02-10

Aukščiausioji audito institucija – Valstybės kontrolė – atliko valstybės biudžeto lėšų, skirtų viešajai įstaigai Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondui, valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis 2019 metais teisėtumo auditą. Jo metu nustatyta, kad kompensacija naudojama laikantis teisės aktų.

Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas, kuriame nustatytas mokėtinos piniginės kompensacijos dydis – 37 071 362 Eur. Šią sumą planuojama išmokėti iki 2023 m. kovo 1 d. Kiekvienais metais Seimas valstybės biudžete kompensacijai patvirtina 3 620 000 Eur. Šią sumą Vyriausybės kanceliarija, kaip asignavimų valdytoja, išmoka fondui. Nuo įstatymo įsigaliojimo jau sumokėta 26,21 mln. Eur (70,7 proc. kompensacijos).

Valstybės kontrolė, vadovaudamasi minėtu įstatymu, fondo valstybinį auditą atlieka kasmet ir iki vasario 10 d. pateikia Vyriausybei valstybinio audito išvadą ir ataskaitą.

Informacija apie audito rezultatus perduota Seimo Audito komitetui ir Vyriausybės kanceliarijai.

Valstybinio audito ataskaita: Valstybės biudžeto lėšų, skirtų viešajai įstaigai geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondui, valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis 2019 metais teisėtumas

 

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

URM.lt

Vasario 3 dieną Dublino universitete (Airijoje) buvo oficialiai atidaryta paroda „Lietuvos ir Airijos žydų istorija”, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Parodoje pristatoma Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę  XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien bei litvakų ir jų palikuonių istorija Airijoje.

Parodos atidarymo ceremonijoje Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas sakė, kad kitais metais bus minimos diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Airijos užmezgimo trisdešimtosios metinės, tačiau litvakų dėka abi šalys pirmuosius ryšius užmezgė beveik prieš 150 metų.

Renginys susilaukė didelio dėmesio, jame gausiai dalyvavo diplomatinio korpuso, Airijos žydų bendruomenės ir lietuvių bendruomenės atstovai, politikai, kultūros, mokslo atstovai bei žurnalistai.

Parodos atidarymu Lietuvos ambasada pradėjo renginių ciklą Airijoje, skirtą Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų istorijos metams.  Vasario antroje pusėje paroda keliaus į antrąjį pagal dydį Airijos miestą Korką, kur bus eksponuojama miesto savivaldybėje.  Dubline taip pat vyks tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas, kuriame bus atliekamos litvakų dainos. Taip pat planuojama kartu su Dublino universiteto istorijos fakultetu surengti seminarą apie Lietuvos ir Airijos žydų įstoriją.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Paroda surengta bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Airijoje, Airijos žydų bendruomene ir Dublino universitetu.

Linas Vildžiūnas: murzas ir pankas gali pakeisti Sąjūdžio strategai ir filosofai, o tai kur kas pavojingiau

Linas Vildžiūnas: murzas ir pankas gali pakeisti Sąjūdžio strategai ir filosofai, o tai kur kas pavojingiau

LRT.lt

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu,šiemet atiteko savaitraščio „7 meno dienos“ direktoriui Linui Vildžiūnui.

L. Donskio premijos laureato Lino Vildžiūno kalba, sakyta atsiimant apdovanojimą:

Gerbiamoji ponia Jolanta Donskiene, gerbiamieji Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai, ponios ir ponai,

Priimdamas iš Jūsų rankų šį garbingą apdovanojimą, reiškiantį mano kuklių pastangų įvertinimą, esu giliai sujaudintas ir sykiu sutrikęs. Leonido Donskio premija – tai labai aukštas standartas, prisimenant nepakeičiamą jo vaidmenį mūsų viešajame gyvenime ir moksliniame diskurse, jo novatoriškas įžvalgas, papildžiusias filosofijos ir sociologijos žodyną (imkime kad ir Donskio sykiu su Zygmuntu Baumanu išplėtotą „takiojo blogio“ sampratą paskutinėje abiejų mąstytojų knygoje). Visi mes jaučiame tą tuštumą, kuri atsivėrė viešojoje erdvėje Leonido Donskio netekus, nes jis buvo ryškiausias, o dažnai ir vienintelis mūsų šviesuomenės balsas.

Man regis, kad piliečio, o platesne prasme – pilietinės visuomenės atsitraukimo liudininkai mes dabar ir esame. Ir ne tik todėl, kad piliečiai tampa abejingi vertybėms, – dažnas nusivylęs tiesiog nebemato prasmės ir kaip sovietiniais metais traukiasi į vidinę emigraciją. Todėl šiandien, pats būdamas panašioje situacijoje, ir jaučiuosi sutrikęs. Nebent galiu, kaip sakė Antono Čechovo „Trijų seserų“ personažas Veršininas, kiek pafilosofuoti. Žinia, filosofavo visi Čechovo pjesių personažai, jiems filosofuojant įvyko Rusiją sunaikinęs bolševikų perversmas.

Manau, kad daugeliui mūsų kelia nerimą pastaraisiais metais vykstantys visuomeninio klimato pokyčiai. Pasiremsiu sava patirtimi. Kai 2000 metais Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras „Atminties namai“ drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (dabar sunku įsivaizduoti, kad toks bendradarbiavimas buvo įmanomas) surengė Valentino Brandišausko sudaryto dokumentų rinkinio „1941 m. Birželio sukilimas“ aptarimą, šalia istorikų ir visuomenės veikėjų pakvietėme į jį ir sukilimo dalyvius. Šie dokumentai akivaizdžiai patvirtina antisemitines sukilimo organizatorių nuostatas, kuriomis buvo užkrėsti sukilėliai, mirga žydus su bolševikais tapatinančia retorika, liudija prieš žydus vykdytą terorą, ir nors diskusijos dalyvių požiūriai į sukilimo pobūdį labai skyrėsi, pokalbis įvyko ir buvo prasmingas.

O kai prieš keletą metų Darius Kuolys, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, pakvietė istorikus į pirmą viešą pokalbį apie Kazio Škirpos istorinius „nuopelnus“, diskusiją paprasčiausiai sužlugdė organizuotai atvykę dešinieji patriotai. Manau, kad radikalizmas visada tikrina leistinumo ribas ir atitinkamai planuoja tolesnes akcijas. Patikrintas nebaudžiamumas leidžia savavališkai atstatyti lentą Jonui Noreikai ir alėjos pavadinimą Kaziui Škirpai. Nuomonės dėl lentos Noreikai neturi nei Vrublevskių biblioteka, nei Mokslų akademija, kitaip tariant, mūsų intelektualinis elitas, o Prezidentas, pagal apibrėžimą – moralinis šalies autoritetas, pareiškia, kad Vilniaus mero sprendimas ją nukabinti neapgalvotai supriešino visuomenę. Sakyčiau, priešingai, – nubrėžė dėsningą visuomenės takoskyrą, parodydamas, kas yra kas ir ko vertas.

Pozicijų skirtumą išryškino virtualioje erdvėje vykstanti diskusija, tačiau to nepakanka. Ji rodo ne tik santykinį pilietinės visuomenės suaktyvėjimą, bei ir silpną jos lyginamąjį svorį. Tai tiesiog pavieniai balsai, neturintys platesnės paramos. Galime įsivaizduoti demonstracijas prieš miškų kirtimą ir parkų niokojimą, bet ne „sardinių“ judėjimą prieš dešinįjį ekstremizmą. Juo labiau kad Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, kuri priešintųsi nacionalizmo tendencijų stiprėjimui.

Čia noriu pasitelkti Donskio ir Baumano vartojamą atminties atrofijos sąvoką. Požiūris į neseną istoriją, ypač – į 1941-uosius, visą nepriklausomybės laikotarpį buvo didysis Lietuvos politikos išbandymas, egzaminas, kurio ji taip ir neišlaikė. Noras matyti savo istoriją švarią, herojišką ir be dėmės nepriklausomybės pradžioje buvo ir politikų, ir jų atstovaujamos ką tik išsilaisvinusios visuomenės bruožas, gal veikiau, – pasąmoningas siekis. Oficialusis Lietuvos istorijos naratyvas, formuojamas anaiptol ne istorijos mokslo, taip ir liko susaistytas šio tikslo. Kodėl tokia politinė nuostata nesikeitė ištisus dešimtmečius, – tai jau kitas klausimas, kurį paliksiu atvirą.

Priminsiu nebent išeivijos publicisto Zenono V. Rekašiaus 1999 m. „Akiračiams“ rašytą straipsnį „Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo reicho satelitu“, LR Seimui tuomet sumanius įteisinti Laikinąją vyriausybę kaip šalies valstybingumo tęsėją. Priėjęs išvadą, kad LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) sudaryta Laikinoji vyriausybė buvo neteisėta ir savo kreipimusi į tautą siūlėsi Vokietijai į satelites, Rekašius apžvelgia ir išeivijos požiūrį į Laikinąją vyriausybę po karo, kas man atrodo svarbu ir mažai žinoma.

Pastangų atkurti Laikinosios vyriausybės veiklą, anot Rekašiaus, buvo jau pirmosiomis išeiviško gyvenimo dienomis. Buvo pasiūlymų VLIK’ui (Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui) egzilinės vyriausybės funkcijas pavesti Laikinajai vyriausybei, kurios visi nariai tuo metu jau gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Tačiau keturios iš dešimties VLIK’ą sudariusių grupių – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (Stasys Žymantas), Lietuvos socialdemokratų partija (Juozas Kaminskas – šia pavarde po karo gyveno Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis VLIK’o pirmininkas Steponas Kairys, išvykęs iš Lietuvos su padirbtais dokumentais), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (Andrius Valuckas) ir Ūkininkų partija (Vaclovas Sidzikauskas) – įteikė ultimatyvų pareiškimą, iškeldami sąlygas, kurių neįvykdžius minėtos politinės grupės iš VLIK’o pasitrauktų. Viena iš tų sąlygų skamba taip: „Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios Vyriausybės, sudarytos 1941 metų birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme“.

1945 m. liepos 3 d. VLIK’o posėdyje buvo priimtas nutarimas, patenkinantis šiuos reikalavimus: buvo pabrėžtas būsimos Lietuvos valstybės demokratinis pobūdis ir demokratiniai jos atstatymo procesai, o Laikinoji vyriausybė nebuvo net paminėta. „Taigi, 1945 metais, – apibendrina Zenonas Rekašius, – kai 1941 metų įvykiai dar buvo gyvi žmonių atmintyje (išskirta mano – L. V.), politinės veiklos išeivijoje vadai matė reikalą visiškai atsiriboti nuo 1941 m. birželio Laikinosios vyriausybės.“

1990 metais atstatant Lietuvos nepriklausomybę, 1941-ųjų įvykiai, matyt, jau buvo išblėsę iš daugumos politikų gyvos atminties, užgožti sovietmečio nuoskaudų, ir vertinant šiuos įvykius įsigalėjo išeivijos frontininkų (kitaip tariant, LAF’o politinės tradicijos tęsėjų) naratyvas. Tai esminis Lietuvos Respublikos demokratijos paradoksas, pasireiškiantis sistemingai kartojamomis klaidomis. Paskutinis pavyzdys – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko (orveliškai skamba jau pats komisijos pavadinimas) Arūno Gumuliausko siūlomas nutarimo projektas, kuriame teigiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuo metu buvo okupuota. Tai nenauja atsakomybės permetimo logika. Ją pasitelkė frontininkai, perėmė antisemitizmo „klasikas“ Jonas Mikelinskas, tvirtinęs, kad Holokaustas lietuviams buvo vien okupacijos primestas, o žydai patys užsitraukė juos ištikusią Katastrofą. Panašių teiginių nutarimo projekte, žinoma, nerasime, tačiau jo priėmimas reikštų atsiribojimą nuo atsakomybės valstybiniu lygiu.

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Eugenijus Bunka

Vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą. Spausdiname Eugenijaus Bunkos pasisakymo tekstą.

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė…“. Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde daugiausia dėmesio skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai, ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Gricienė klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš… buvau…“.

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas, ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų Atminimo sodo kūrimo idėjų.

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji. Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai per didelė našta, todėl dėkojame visiems, padėjusiesiems kurti sodą ir dar padėsiantiesiems.

Viena iš pagrindinių tolerancijos didinimo vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai dauguma pritaria tokiai aksiomai.

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir galbūt net absoliuti tolerancija.

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli. Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.

Eugenijus Bunka

Tora ir 10 Dievo įsakymų

Tora ir 10 Dievo įsakymų

Vasario 12 d. 18.00 val. maloniai kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą.
Jūs sužinosite:
10-ties Visagalio įsakymų esmę
Kokia bausmė gresia pažeidus įsakymą
Aštuonias įstatymo “NEVOK” prasmes
Kas yra žudikas judaizme
Kurio įsakymo nevykdymo pasekmės yra nepataisomos.
Registruokites >>http://bit.ly/2WkMFV4
Apie visa tai Jums papasakos bei į Jūsų klausimus atsakys edukatorė Natalja Cheifec. Paskaita vyks Lietuvos Žydų (litvakų) bendruomenės 2-me aukšte, konferencijų salėje. Mūsų adresas – Pylimo g-ve, 4. Trukmė iki 1.5 val.

Iliustracija: Sandra Silberzweig – Jewish Celebrations Rejoicing In The Torah
#Nataljospaskaitos #Žydųkultūrosmetai

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Sausio 27 dieną Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras tradiciškai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną ir 75-ąsias Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metines kompozicija „Menas Holokausto metu“.

Renginio idėjos autoriai  mok. M. Nenachova ir  mok. S. Mikuckis siekė atskleisti savo mokiniams, žydų menininkų, Holokausto aukų, tragiškus likimus, parodyti teatro, muzikos, dailės ir švietimo  reikšmę   žmonėms, gyvenusiems nuolatinės kančios, mirties šešėlyje.

Renginyje dalyvavo  dailės gimnazijos mokiniai I. Sučilaitė, E. Masytė, L. Atstupėnas, B. Švedas. G. Giedraitis, U. Markevičiūtė ir Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studentė R. Jankauskytė. Skambant III gimn.kl. mokinės P. Pugžlytės ir  Kauno m. M. Petrausko muzikos mokyklos fortepijono mokytojos L. Sargsjan atliekamai melodijai iš  kinofilmo “Šindlerio sąrašas”, šoko jauna choreografė,  Kauno dailės gimnazijos 2009 m. abiturientė  A. Lisičkinaitė. Skambėjo Kauno dailės gimnazijos II gimn. kl. mokinės D. Grinevičiūtės ir   Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studenčių E. Bondarenko, S. Tamulavičiūtės ir Austės Sidaugaitės atliekamos  Vilniaus geto dainos jidiš kalba.

 

Ypač brangūs renginio dalyviams buvo šilti buvusių Kauno geto kalinių Frumos Vitkinaitės-Kučinskienės ir Julijanos Zarchi žodžiai.

Bendros istorijos saitais susieti

Bendros istorijos saitais susieti

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda publikuoti straipsnius apie Panevėžio žydus iš ,,Panevėžio balso”.

Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo. Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų.

Atsiverti prireikė antros kartos

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio.

„Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas. Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas.

„Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis. Pasak istoriko, buvo net laikas, kai rabinais galėjo tapti tik žydai, baigę valdišką mokyklą. Tad iš esmės prievarta varyti eiti ten mokslų. Nors tauta turėjo savo tradicinę mokymo sistemą – religines mokyklas. Jose žydai studijuodavo Talmudą, taigi, be abejonės, turėjo mokėti ir skaityti hebrajiškai.

Bet pasaulietinių dalykų – fizikos, matematikos, chemijos, kalbų – niekas ten nedėstė. „Todėl antroje XIX amžiaus pusėje valdžia ėmė stengtis specialiai kurti valstybines žydų mokyklas su pasaulietinio mokymo programa“, – dėsto istorikas. Tiesa, iš pradžių bendruomenės jas ignoravo.

„Žinomi atvejai, kai pasiturintis žydas pasamdydavo neturtingo žydo vaiką, kad pastarasis eitų už jo atžalą į tą mokyklą, nes, pagal konservatyvių žydų įsitikinimą, jei turėjai santykį su kažkokia valdiška institucija, tai religiškai buvai suterštas“, – sako, kad dalis žydų to labai saugojosi, A. Astramskas.

Visgi pamažu bendruomenė darėsi vis atviresnė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo žydų šeimų, kurių vaikai anketose kaip gimtąją kalbą nurodydavo rusų. Istorikas daro išvadą, kad antroji jų karta jau kalbėjo rusiškai ir buvo gerai integravusis į vietos bendruomenę. Juolab kad šimtmečio pradžios progresas reikalavo daugiau raštingų žmonių, atsirado profesijų, kurioms buvo reikalingi žydų turimi įgūdžiai ir jie galėjo pasinaudoti savo gebėjimais įsidarbindami.

Antisemitizmo apraiškų neišvengė

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, visais laikais pasitaikydavo buitinių konfliktų tarp įvairių tautų atstovų. Juk žmonės gyveno arti vienas kito: gerai sutarė, pykosi, taikėsi, vėl pykosi. Ir tai nepriklausė nuo etniškumo. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską“, – sako istorikas.

Lietuviai šeštadieniais – šabo dieną – eidavo pas žydus ir pagelbėdavo atlikti tam tikrus darbus, kurių patys žydai tądien dirbti negalėjo. Daktaras sako turintis gerą pavyzdį to, kaip tokie natūralūs procesai vyko tarpukario Panevėžyje. Dabartinio miesto Kraštotyros muziejaus pastato savininko – teisininko, visuomenės veikėjo Jono Moigio testamento liudininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkas, žydas, rusas. Ir dėl to neturėta jokių bėdų. Ir pačių Moigių vienas nuomininkų buvo advokatas žydas Naftalis Fridmanas. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską.“ Daktaras A. Astramskas

 

Arkadijaus Vinokuro knyga ,,TAKSI KRISTAUS IŠPAŽINTIS”

Arkadijaus Vinokuro knyga ,,TAKSI KRISTAUS IŠPAŽINTIS”

Vytenis Andriukaitis: “Prarijau per kelias valandas. Jau pats pavadinimas – unikalus ir puikus! Ir visa kita- kažkas tarp Bulgakovo, Gogolio, Mero, Gavelio!! Viskas kartu- autopatirtis visomis prasmėmis, žanrų supratimas, asociacijų jėga, paralelės, biografijos ir portretai- PUIKU. ŠAUNU. TALENTINGA. ĮTAIGU. Nežinau, kodėl kritikai anonimai? Bailumas ar kvailumas?
Na, o pabaiga yra tiesiog feliniška. Arba – Tennisoniška (Modrio pantomimas prisimenant „Mamutų medžioklėje”). Bet ir “ Pyr u Satany” iš Bulgakovo, arba epizodus iš Volando pasirodymo cirke. Taigi, viskas kartu – groteskiškas, farsiškas, absurdiškas, alegoriškas, siurrealistinis, humoristiškas (juokiausi momentais ilgai – mat ir tikslu, ir graudu, ir komiška), bet lengvai atpažįstamas realybėje kūrinys . Ir vis tiktai – koncentruotai perspėjantis, kaip netoli yra blogis nuo gėrio, ir kaip reikalingas toks žanras Budrumui žadinti. Taip, su ožiu ar arkliu Tau būtų lengviau, bet, garantuoju – KVAILIŲ turėsi saugotis iš visų keturių pusių. Ir epiloge Joške gali būti vėl sugrąžintas ant Kryžiaus. Juk meilė ne žudo, ji – vėl ir vėl prikelia. Bet ir vėl, ir vėl prikalama!! BRAVO TAU TARIU, TAKSI KRISTAU. “.

***

Šioje knygoje nerasite žodžių „Lietuva“ ir „lietuvis“. Rasite tik vilniečius. Mat vilniečiai mano, kad Vilnius yra visa ko pradžia ir visai galima visa ko pabaiga, bet tuo netiki. Žinoma, rasite ir žydus, nes kiekvienas save gerbiantis vilnietis mano esąs žydų reikalų specas. Kitaip tariant, be žydų nėra Vilniaus, nėra vilniečio. Ką jie bemanytų apie žydus, bet dėl vieno jie visi sutaria: Taksi Kristus yra jų gelbėtojas, todėl už kritikos ribų. Gi kritikuojantys Taksi Kristų yra ne vilniečiai. Ir dar reikia pabrėžti, kad vilniečiai neturi jokių ydų ir niekada neklysta. Na, gal vieną nedidelę, nereikšmingą ydelę apie kurią gal ir nevertėtų net užsiminti, vieną tokią gal ir turi: jie bijo laisvės.

Arkadijus Vinokuras

Taksi Kristaus išpažintis

„Ši knyga nėra patyčios iš tikinčiųjų. Nes giliai tikinčiųjų jausmų įžeisti neįmanoma. Nuoširdžiai tikintieji dėl tikėjimo nežudo. Giliai tikintys gėriu ir meile artimui, nepasidavę žiauriausiems išbandymams, jie ištiesė jam pagalbos ranką. Jie mylėjo savo artimą kaip patį save. „Taksi Kristaus išpažintis“ yra skirta visokios kilmės apsimetėliams, veidmainiams, apsišaukėliams tarpininkais tarp Motinos ir žmogaus, minintiems Motinos vardą be reikalo, ar ne taip, Tėve? Ir noriu pabrėžti, kad ši knyga – tikrai ne apie niekada neklystančius, neturinčius ydų tobulus vilniečius bei tobulą Vilnių. PS. Bet kokioms logikos paieškoms šioje teatrališkoje fantasmagorijoje Velnias kiš savo kanopėtą koją. Kodėl teatrališkoje? Todėl, kad žmogus noriai tiki sugebančiais meluoti, kai nebeturi drąsos išklausyti tiesos.“