Užuojauta

Netekome Juditos Mackevičienės (1936-2021), Kauno žydų bendruomenės ilgametės, labai  aktyvios  narės, Žydų gelbėtojų komiteto pirmininkės, daug metų organizavusios gelbėtojų pagerbimo renginius, kruopščiai rinkusios ir dokumentavusios jų istorijas.

Tokios žinios visada sudrebina, jos visada trenkia kaip perkūnas, tegu ir ne iš visai giedro dangaus, jų niekada nelauki, nesitiki ir nenori tikėti.

Išgyvenusi Holokaustą, patyrusi visas to žiauraus laikmečio asmenines tragedijas, ji nenešiojo savyje nuoskaudų ir pykčio akmens, visada buvo šiltas, geranoriškas, su meile į pasaulį ir žmones žvelgiantis žmogus.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą dėl netekties dukroms, anūkams ir artimiesiems.

Istorikai kreipiasi į LGGRTC generalinį direktorių prof. dr. Adą Jakubauską: mes nenorime sunaikinti centro

Istorikai kreipiasi į LGGRTC generalinį direktorių prof. dr. Adą Jakubauską: mes nenorime sunaikinti centro

Delfi.lt

Lietuvos istorikai atviru laišku kreipiasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinį direktorių prof. dr. Adą Jakubauską.

Gerbiamas kolega, drįstame taip į Jus kreiptis, nes esate mokslininkas ir turite nemažą dėstytojo darbo patirtį. Jau visas mėnuo tęsiasi vieši debatai apie padėtį Jūsų vadovaujamoje institucijoje. Juos, kaip žinia, įžiebė 17 LGGRTC istorikų kreipimasis, iškėlęs, mūsų požiūriu, labai rimtas problemas, susijusias su tyrimų būkle šioje institucijoje.

Problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio klausimai, kaip nuo pat pradžių jas mėginote pristatyti, menkindami kreipimosi reikšmę ir jo signatarų, taip pat mūsų kolegų, intencijas. Net jei būtų tokių problemų, Jūsų pasirinktas stilius jas aiškintis viešumoje – pasitelkiant atvirą melą, savo srities profesionalų kompetencijos tiesmuką menkinimą, naudojimąsi tarnybine padėtimi – neprideda balų Jūsų, kaip vadovo, įvaizdžiui ir reputacijai. LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose.

Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais. Todėl kiekvienas teiginys šiame pasakojime turi būti ne tik paremtas sąžiningų mokslinių tyrimų duomenimis, bet ir paliekantis atviras duris dialogui su kitais, turinčiais kitokias negu mūsų patirtis, – o ne gynybiškai uždaras.

Apeliavimas į tai, kad atviromis akimis leisdamiesi į nelengvų atsakymų paiešką mes neva tampame pažeidžiami blogio imperijų informacinėms atakoms, yra toks nerimtas, jog jį net argumentu pavadinti nelabai apsiverčia liežuvis.

Istorijos balinimas, valstybinis atminties reguliavimas, istorinių tyrimų cenzūra ir jų instrumentalizavimas ir yra tos žaidimo taisyklės, kurias mums siekia primesti pagal jas gyvenantys mums nedraugiški režimai.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis savo politikos pavyzdžiu rodė, kaip svarbu neįsivelti į anos pusės melagių primetamus žaidimus dėl praeities, ir laikytis savo, tiesos ir faktų kelio.

Juolab šiandien mėgdžioti pototalitarines istorijos politikas, tik išverstas „į savo pusę“, būtų ne tik trumparegiška, bet ir negarbinga savo valstybės tradicijos požiūriu. Viešai nuskambėjo Jūsų pasakymas, kad istorikai LGGRTC yra valstybės tarnautojai ir, jeigu jie nori būti tik istorikai, jie neturi būti valstybės tarnautojai.

Deja, bet šiuo atveju Jūs nepasakėte nieko originalaus, o tik perteikėte socialiniuose tinkluose radikalių visuomenininkų reiškiamą nuostatą, kad LGGRTC nėra akademinė institucija, o valstybės užsakymų vykdytojas, todėl tie, kurie nori akademinės laisvės, tegu pasiieško darbo kitur. Tik kai taip kalba fašistuojantys radikalai, gali suprasti (ne pateisinti), o kai taip prabyla institucijos, kurios pavadinime yra žodis „tyrimo“, vadovas ir dar su profesoriaus titulu, darosi nejauku. Argi jam neturėtų būti savaime suprantama, kad akademinių tyrimų kokybė ir patikimumas tiesiogiai priklauso nuo tyrėjo laisvės laipsnio?

Izraelio šiuolaikinio meno kuratorius Ory Dessau: suteikite laisvę spręsti menininkams

Izraelio šiuolaikinio meno kuratorius Ory Dessau: suteikite laisvę spręsti menininkams

Jolita Jankuvienė, www.DELFI.lt

Žinomas Izraelio meno kuratorius ir rašytojas Ory Dessau kartu su šiuolaikinio meno galerija „Vartai“ 2020 metų pabaigoje pristatė tarptautinę parodą „An Unfinished Project“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui. Organizuoti parodą pandemijos metu nebuvo lengva, kuratoriui nepavyko atvykti ir į Lietuvą, kaip buvo planuota, tačiau nepaisant visko, menas turi neįkainojama vertę – išnykstančias bet kokias ribas; jis laisvas ir keliaujantis, siunčiantis klausimus ir atsakymus, su kuriais kuratorius kviečia susipažinti virtualioje vis dar vykstančioje parodoje.

Kokia paroda Jums buvo pati svarbiausia ir įsimintiniausia?

Kaip ir didis muzikantas Duke Ellington kadaise atsakė, paklaustas apie geriausią savo sukurtą muzikinį kūrinį, paantrinčiau, kad pati svarbiausia paroda yra artimiausia paroda, kurią kuruosiu. Projektui, su kuriuo dirbu, atiduodu visą save. Šiuo metu vyksta paroda Vilniuje, šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Ši vieta paverčia meno kuravimo ir pristatymo procesą lengvu. Mane itin sudomino parodos „An Unfinished Project“ lokacijos istorinės sąlygos – tai žydų istorijos dalis. Čia slypi daugybė nepapasakotų istorijų, kurias galime pristatyti auditorijai. Žaviuosi Vilniaus gyvybingumu ne tik dėl neseniai lietuvių patirtos sėkmės 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019-aisiais, bet iš esmės jaučiu stiprią trauką šiam miestui.

Moišė Kulbakas – kankinys poetas, kurio kūryba įkvėpė vieną populiariausių skulptūrų Vilniuje

Moišė Kulbakas – kankinys poetas, kurio kūryba įkvėpė vieną populiariausių skulptūrų Vilniuje

Robertas Pukenis, www.DELFI.lt
Moišė Kulbakas gimė 1896 m. kovo 20 d. Smurgainyse (dab. Baltarusija). Augo religingoje šeimoje, puoselėjusioje judaistines tradicijas. Ir pradžių mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, o vakarais lankydavo chederį. Vėliau mokslus gilino Švenčionių, Voložino ješivose. 1914 m. M. Kulbako tėvai persikėlė į Minską, o likęs Lietuvoje Moišė mokytojavo Kauno našlaičių prieglaudoje. M. Kulbakas pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius hebrajiškai, o vėliau jidiš kalba.
Štai kaip jį prisimena to meto klausytojai, buvę jo mokiniai: „Jis dažnai sustodavo prie lango ir jo akys nuklysdavo kažkur toli, toli virš mūsų mokyklą supančių namų, tarsi poeto siela trokštų iššokti nuo kūno pančių. Jis kalbėjo mums apie Gyvenimą, kuris visada skambėjo taip, lyg jis būtų rašomas didžiosiomis raidėmis; jis kalbėjo apie horizontą apimančias svajones, apie likimą, apie poeziją. Jis mėgo šią temą ir dažnai kalbėjo apie gyvenimo grožį, išgyventą poezijos pasaulyje.
Jis švelniai kalbėjo apie Baironą, slovaką Keatsą, ir poetus žydus – Ejngorną, Nejdusą, Markishą ir kitus. Nepaisant daugybės mūsų prašymų, jis niekada neskaitė mums savo paties eilėraščių, nors jų buvo daug išleista.
Mes jo atsisakymą suprasdavome, kaip bandymą išlaikyti privatumo jausmą, ir už tai jam atleidome, visą laiką skaitydami ir deklamuodami jo eiles mažose grupėse. Taip, mes jį tikrai mylėjome. Jis buvo mūsų Poetas<…>“2
Lietuvoje praleido itin kūrybingus metus
1916 m. dvidešimtmetis M. Kulbakas išspausdino eilėraštį „Žvaigždutė“ („Shterndl“). Ši fronto kario malda, kuria jis „jautria folkloro intonacija ir mažybiniais kreipiniais“3 prašo, kad žvaigždelė nuneštų žinią namiškiams, pavirto liaudies daina, dainuojama ir šiandien.
1919 m., trumpai apsilankęs Minske, vėl sugrįžo į Vilnių. 1920 m. Vilniuje buvo išleista pirmoji M. Kulbako knyga „Dainos“ („Širim“), kuriose atskleidžiamas jidiš kalbos grožis. Eilės prasideda žodžiais: „Išvydau aš žydų žodžius tarsi balandžius, tarsi balandžius/ Burkuoja, burkuoja balandžiai širdy.“ (Vertė Mindaugas Kvietkauskas)
Gaila, kad Lenkijos okupuoto Vilniaus valdžia jam nesuteikė pilietybės (gal dėl kairiosios pasaulėžiūros?). Jis su šeima gyveno pusiau nelegaliai. 1920–1923 m. M. Kulbakas prasmingai leido laiką Berlyne.
Nors jo gyvenimo sąlygos buvo vargingos, jis lankė teatrus, parodas, studijavo modernią jidiš literatūrą ir Vakarų kultūrą. 1922 m. į rinkinį „Naujieji eilėraščiai“ („Naye lider“) įtraukta itin populiari poema „Gudija“ („Raysn“) apie žydus, kurie plukdydavo sielius Nerimi ir Nemunu. Juos pakerėdavo laukų grožis, pakrančių vaizdai, miškai, o vandens tekėjimas lyg gyvenimo srovė plukdė juos į paslaptingą šalį.
„Poemoje kuriama ypatinga žydiška Lietuvos ir Gudijos peizažo mitologija<…> perfrazuodamas Adomo Mickevičiaus dainą apie Viliją iš poemos „Konradas Valenrodas“, o drauge tartum atsiliepdamas į Maironio „Viliją“, M. Kulbakas aprašė Nemuno ir Neries santaką ties Kaunu, regimą naktį sieliais praplaukiančių žydų“4.
1923 m. M. Kulbakas sugrįžo į Vilnių. Laikraščio „Vilner Tog“ redakcija poetą pasveikino kaip „tvirtą, gyvenimo geismo kupiną ir veiklų Lietuvos žemės sūnų“5. Ir tais pačiais metais jis sukūrė poemą „Vilne“, lietuviškame vertime pavadintą „Vilnius“. Literatūros kritikai taip apibūdino poemos meninę vertę ir aktualumą Lietuvai: „<…> iš žuvusio tikėjimo ir praeities griuvėsių šiame mieste nuolat kalasi nauja gyvybė – tarsi medelis iš senųjų mūrų. Miestą gaivina amžina gamtos gyvastis (vitališkoji upė Vilija) ir gimtoji kalba. Netikėtas palyginimas („jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas / ant šventiškai kasdienių vartų miestan“) susieja žydiškąją tapatybę ir archajišką Vilniaus tradiciją, litvakų kalbą ir šventą lietuvių simbolį ąžuolą, jo tvirtybę.
Tradicija miršta ir vėl prisikelia naujomis formomis, senasis protėvių tikėjimas gęsta, bet ir vėl atgimsta jauno žmogaus širdyje – kiekvieno mokinio, skaitančio „žilus“ savo klasikos raštus.
Tad poemos pabaigoje pasirodo, kad tradicijos ir miesto gyvybės paslaptį savyje nešiojasi pats žmogus, ištariantis: „Aš – miestas!“6. Lietuvoje praleisti metai rašytojui buvo nepaprastai kūrybingi. 1923 m. jis išleido dramą „Jokūbas Frankas“ („Yankev Frank“), kurioje „siurrealistinius poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste“7. 1924 m. – romaną „Mesijas, Jefraimo sūnus“, kuriame „gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko“8.
1926 m. pasirodė filosofinis romanas „Pirmadienis“ („Montag“). 1927 m. skaitytojus pasiekė satyrinė poema „Bunė ir Berė“, ir tais pačiais metais M. Kulbakas buvo išrinktas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Kadangi jautėsi valdžios nepriimtas, neturėjo gerų sąlygų kūrybai, jį komunistai suviliojo išvykti į Baltarusiją. 1928 m. jau kaip pasaulinio masto rašytojas persikėlė į Minską. 1931 m. išleido I dalį apysakos „Zelmeniečiai“, o II dalį – 1935 m. 1933 m. literatūros pasaulį nustebino jo satyrinė poema „Čaild Haroldas iš Dysnos“ – apie 3-iajame dešimtmetyje jo matytą Berlyną.
Kūrinius uždraudė, poetą įkalino

M. Kulbakas bendradarbiavo su žurnalo „Der shtern“ redakcija, dirbo BSSR mokslų akademijoje. Jis išvertė į jidiš kalbą baltarusių rašytojų Jankos Kupalos (balt. Janka Kupala, 1882–1942) ir Jakubo Kolaso (balt. Яку́б Ко́лас, tikroji pavardė Kanstancin Mickevič, Канстанці́н Міха́йлавіч Міцке́віч, 1882– 1956) eilėraščių rinkinius. 1936 m. parašė trijų veiksmų eiliuotą dramą „Plėšikas Bojtre“, kurią režisavo Solomonas Mihoelsomas (1890 – 1948 m.), o plėšiko vaidmenį puikiai atliko aktorius V. Zuskinas (1899–1952 m.) „Bojtre“ spektaklis buvo pastatytas Tel-Avive, kamerinio teatro scenoje.

M. Kulbako kūryba susidomima Europoje, JAV9. Literatūros talentu jis priartėjo prie Avromo Suckeverio (1913–2010), Chaimo Gradės (gim. Vilniuje 1910 – Niujorke 1982 m.) šlovės. Deja, Baltarusijos valdžia norėjo, kad rašytojas savo kūrybą persmelktų socialistiniu realizmu, bet jis ir toliau rašė žydiškais motyvais. 1937 m. Stalino agentai prikabino M. Kulbakui „liaudies priešo“ etiketę, apkaltino jį neva priklausius antitarybinei organizacijai ir dirbus Lenkijos žvalgybai.

1937 m. rugsėjo 18 d. M. Kulbakas buvo įkalintas Minsko kalėjime. Jo kūriniai uždrausti, teatruose nerodomi spektakliai. Tarp suimtųjų buvo garsus poetas, irgi litvakas, gimęs Zembine (Baltarusijoje), Izi Harikas (IziKharik Yitskhok; 1898–1937), sovietų jidiš poetas.4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje jis – prestižinės Baltarusijos mokslų akademijos narys, Minsko literatūrinio laikraščio „Oktober“ redaktorius, vėliau Minsko literatūrinio žurnalo „Shtern“ redaktorius. Produktyvus rašytojas, socialistinio realizmo stiliumi aprašęs štetlo gyvenimą revoliucijos metu.

Išleidęs trečią svarbų poezijos rinkinį „Kaylekh-dike Vokhn“ („Savaitė po savaitės“) 1937 m. birželį, savo karjeros viršūnėje, jis buvo areštuotas ir tais pačiais metais nužudytas10. Toks pat likimas ištiko literatūros kritiką Jokūbą Bronšteiną ir dar keliolika žydų intelektualų. Visi jie buvo apkaltinti antitarybine veikla11. 1937 m. spalio 29 d. M. Kulbakas, šis didis žydų talentas, buvo sušaudytas. Jo palaidojimo vieta nežinoma. 1956 m. sovietinė valdžia reabilitavo poetą, t. y. pripažino nekaltu, deja, šis aktas gyvybės jam nesugrąžino. M. Kulbako giminės išnagrinėjo bylą. Kankiniui poetui atminti atverskime keletą šios bylos puslapių.
Kaltinimus panaikino po sušaudymo

Čia – sutrumpintas M. Kulbako teismo proceso išrašas. Detaliau susipažinti su bylos eiga, sužinoti, kokia buvo sovietinių teisėjų teisinė kultūra ir kaip jie vertino žmogaus gyvybę, kaip greitai Sovietų Sąjungoje būdavo sprendžiamos „liaudies priešų“ bylos, galima atsidarius šią nuorodą. Atkreipkite dėmesį, kad M. Kulbako gimimo data yra klaidinga, kai kur nėra teisėjų inicialų arba datos, o skliausteliuose A. M. reiškia žmogaus, tyrusio M. Kulbako bylą, inicialus.

Panevėžio žydų bendruomenė sveikina su džiaugsminga ir linksma pavasario PURIM švente

Panevėžio žydų bendruomenė sveikina su džiaugsminga ir linksma pavasario PURIM švente

Visa Žydų tauta švenčia pavasario, linksmą PURIM šventę. Nors laikotarpis nepalankus susitikimams ir šventimui kartu, žydai nepasiduoda liūdesiui.Kaip ir herojė Estera atskleidė blogus sumanymus ir išgelbėjo žydų tautą nuo sunaikinimo ir vergovės, taip ir PURIM šventė praskaidrins nuotaiką ir atneš džiaugsmą į kiekvienus namus.

Panevėžio miesto žydų bendruomenė paruošė šventinius Purim maisto paketus savo nariams bei dovanėles vaikams, kurios bus išdalintos, kaip Šventinė nuotaika .

Švęskime PURIM kartu!

Švęskime PURIM kartu!

Apsisuko žydų švenčių ratas ir sulaukėme PURIM – linksmiausios žydų šventės.

Jau šį vakarą nuo 19:00 val.  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  kviečia kartu švęsti, linksmintis ir klausytis sinagogos kantoriaus Šmuelio Jatomo skaitomos Megilat Ester!

Purimas yra gausus papročiais. Tarp daugybės kentėjimų, rūpesčių ir išbandymų, supančių žmogų ištisus metus, Purimas buvo kaip vieniša beatodairiško linksmumo, jumoro ir optimizmo, būdingo judėjų tautai, sala. Ypatinga Purimo literatūra, jumoristiniai vaidinimai su persirengimu ir linksmomis kaukėmis linksmino širdis. Tik šią dieną leidžiama vaidinimai su charakteringais personažais. Pavyzdžiui, renkamas „Purimo rabinas“, tuo pačiu „suvesdamos sąskaitos“ su nemėgstamais bendruomenės veikėjais, ant kurių „griežiami dantys”.

HAG PURIM SAMEACH! LINKSMO PURIMO!

 

Švęskime Purimą su nuostabiais Hamentaschen

Švęskime Purimą su nuostabiais Hamentaschen

Nuo Vasario 23 dienos iki 25 (imtinai) kepsime dviejų rūšių – tradicinius su aguonomis bei su aviečių džemu. 
 
1 kg. kaina – 12 eur.  (apie 30-35 vnt.). Galite užsisakyti ir mažiau.
 
Prašome rezervuoti iš anksto (geriausia iki vasario 23 dienos).
Bus lengviau planuoti kiekius !
Kol “Beigelių krautuvėlė” remontuojama – kviečiame Hamentašus įsigyti bendruomenės namuose pirmame aukšte prie apsaugos. 
 
Atsiėmimas galimas vasario 23 – 25 (imtinai) dienomis nuo 12 iki 16 valandos. Atsiskaitymas tik banko kortele. 
Mirė žinomas lietuvių menininkas Aleksandras Vozbinas

Mirė žinomas lietuvių menininkas Aleksandras Vozbinas

Vasario 24 d.atėjo liūdna žinia: eidamas 63-uosius metus nuo komplikacijų, susijusių su koronaviruso infekcija, mirė garsus Lietuvos menininkas, Augustino Savicko mokinys Aleksandras Vozbinas.

 

1982–1988 m. A.Vozbinas baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po to studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Jis buvo vienas tarptautinio projekto „Chaimo Soutine’o dienos“  iniciatorius ir organizatorius. Šis projektas apėmė tarptautines konferencijas, plenerus ir parodas. Menininkas buvo dažnas Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinių renginių svečias ir dalyvis.

Vozbino darbus įsigijo Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus rotušė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Dailės muziejus Šardžoje (Arabų Emyratai), taip pat daug kolekcininkų ir privačių galerijų Lietuvoje ir kitose šalyse.

Pasak Raimondo Savicko, Aleksandras Vozbinas į Lietuvą grąžino iškilaus litvakų dailininko Chaimo Soutine’o vardą. 1997 m. R. Savickas ir A. Vozbinas dalyvavo Vitebsko plenere, skirtame Marco Chagallio sukakčiai paminėti. Tada jie aplankė H. Soutine tėvynę – Smilovičių miestelį. Po to draugai nusprendė surengti plenerą po atviru dangumi Soutine’ui atminti. „Pagrindinis plenerų organizatorius buvo Aleksandras. Už šią veiklą jis gavo prezidento Valdo Adamkaus padėką “, – pabrėžė R. Savickas.

Vozbinas domėjosi geopolitika ir istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo jo paveiksluose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią  užuojautą Aleksandro šeimai ir draugams.

Purimo išvakarėse žydų bendruomenė kviečia išsikepti „Hamantašen“ sausainių

Purimo išvakarėse žydų bendruomenė kviečia išsikepti „Hamantašen“ sausainių

Vasario 25 d. švenčiamas Purimas – pati linksmiausia iš žydų švenčių, skirta prisiminti stebuklingą žydų tautos išsigelbėjimą nuo išnykimo. Šią dieną tradiciškai valgomi trikampiai „Hamantašen“ sausainiai , kuriais šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vaišins ir valstybės vadovus.

„Purimo esmė – švęsti gyvenimą visame jo pilnume. Tai linksma šventė – tą dieną reikia daug ir skaniai valgyti, ypač tradicinius „Hamantašen“ sausainius. Šis tradicinis skanėstas primena, kad piktavalių kėslai dažnai atsisuka prieš juos pačius, o išmintingi valdovai visada sulaukia pagalbos priimti teisingus sprendimus. „Hamantašen“ sausainių nusiųsime ir valstybės vadovams, linkėdami išmintingų ir žmonėms naudingų sprendimų“ , – sako  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Žydų bendruomenės religinis vadovas Simas Levinas primena pačią Purimo istoriją, kuri siekia Biblinius laikus, kai žydų tauta buvo ištremta iš Jeruzalės ir gyveno Babilone. Nors karalius buvo vedęs gražuolę žydę Esterą, Babilono didikai ir valdininkai ypač nekentė šalyje ne savo noru gyvenusių žydų. Viziris Hamanas sumanė sunaikinti visus judėjus ir metė burtus (פור), kad sužinotų, kada tam yra tinkamiausias laikas.

Tarbut gimnazijos mokiniai Pabradėje pasiruošę Purim vaidinimui, 1939 m. kovo 3 d. YIVO Institute for Jewish Research archyvo nuotrauka.

Vasario 25-oji (pagal hebrajų kalendorių Adaro 14-oji) burtų keliu buvo pasirinkta nuosprendžiui įvykdyti: „Purimas ir reiškia burtą – tik tas lemtingas burtas atsisuko prieš pačius piktavalius. Paskutinę akimirką karalienė Estera perkalbėjo savo vyrą ir žydų tauta buvo išgelbėta. Karaliaus už negarbingus kėslus nubaudė patį vizirį Hamaną ir jo dešimt sūnų. Pagal žodį פור „pur“ šventė vadinasi Purimu, o visi su juo susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester (Esteros knygoje) – aiškina S. Levinas.

Purimo tradicijos – linksmintis, skaniai ir gausiai valgyti, lankyti kaimynus ir draugus su dovanomis, persirengti įvairiais kostiumais, pasiekė ir mūsų laikus. Purimas – tai ne pačios tragedijos, o būtent išsigelbėjimo nuo jos minėjimas, todėl jis švenčiama džiaugsmingai ir triukšmingai. Ši šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas. Izraelyje Purimo šventė yra didžiulis, spalvingas, linksmas karnavalas.

Nors dėl karantino šventė vyks tik namuose, F. Kukliansky kviečia pabandyti „Hamantašen“ sausainių pasigaminti patiems ir dalinasi receptu, kurį jos šeima išsaugojo dar nuo tarpukario. „Turbūt tas pats receptas buvo naudojamas dar seniau ir mena laikus, kai šių sausainių kvapą galėjai užuosti ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir daugelyje žydų apgyvendintų Lietuvos miestų ir miestelių. Nors dabar šio skanėsto galima rasti  „Beigelių krautuvėlėje“, tačiau smagiausia jį išsikepti patiems“. Litvakiškas „Hamantašen“ – tai trikampis mielinės tešlos sausainis, tradiciškai įdarytas aguonomis.

 

Fainos Kukliansky „Hamantašen“ sausainių receptas:

Tešlai jums reikės:

125 ml pieno
1 v. š. cukraus
1 a. š. sausų mielių
1/2 a. š. druskos
500 ml miltų
100 g sviesto
1 kiaušinio trynio

Aguonų įdarui:
1/2 puodelio pieno
100 g cukraus

100 g medaus
100 g maltų aguonų sėklų
tarkuotos apelsino žievelės

Šik tiek citrinos sulčių
1/4 puodelio razinų (jei turite)

 

PARUOŠIMO BŪDAS:

Šiltą pieną sumaišyti su mielėmis, kiaušinio tryniu ir cukrumi. Miltus sumaišyti su druska, į vidurį supilti mielių masę, sudėti minkštą sviestą ir tešlą minkyti 5 – 10 min., kol tešla taps minkšta ir elastinga. Tešlą pridengti ir palaikyti 20 min.

Atriekite trečdalį tešlos. Padalinkite atriektą tešlos gabalą į 10 lygių rutuliukų. Kiekvieną rutuliuką iškočiokite arba suploninkite pirštais, padarykite apskritus 3-5 mm storio ir 10 mm skersmens skritulius. Galima kočioti visą atriektos tešlos gabalą ir skritulius išpjauti naudojant lėkštelę ar puodelį.

Į kiekvieno skritulio vidurį dėkite po 1-2 šaukštelius įdaro, užlenkite iš trijų kampų tešlos kraštus taip, kad per vidurį matytųsi šiek tiek įdaro. Viršų aptepkite plaktu kiaušiniu.

Įkaitinkite orkaitę iki 180 ˚C

Sausainius sudėkite į truputį sviestu pateptą kepimo skardą, išklotą pergamentiniu popieriumi. Kepkite 20-25 minutes, kol sausainiai gražiai paruduos. Išėmę iš orkaitės palaikykite 5-10 minučių skardoje, tada atsargiai išimkite ir palikite visiškai atvėsti ant grotelių. Prieš patiekdami pabarstykite milteliniu cukrumi.

SKANAUS!