Panevėžio žydų bendruomenė rugsėjį surengė pažintinę ekskursiją po Liepojos  istorines žydų vietas

Panevėžio žydų bendruomenė rugsėjį surengė pažintinę ekskursiją po Liepojos  istorines žydų vietas

Rugsėjo 14 d. Ankstyvą rytą nuvykome į Pakruojo Sinagogą. Ten mūsų laukė kultūros darbuotoja, kuri šiltai mus sutiko ir papasakojo apie Pakruojyje 1801m pastatytą medinę vietos žydų bendruomenės sinagogą. Didžioji sinagoga keitė savo funkciją: veikė ne tik kaip  maldos namai bet ir pagrindinė mokykla. Po Holokausto tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais sinagoga buvo nacionalizuota. Sovietmečiu ten buvo kino teatras, vėliau sporto salė. Unikalus pastatas buvo nudėvėtas ir sugriautas. 2017 medinė sinagoga restauruota, atkurtos vidinės sienos autentiškai pagal rastas nuotraukas. Pagal nuotraukas atkurtos lubos su žaismingais piešiniais. Šiuo metu medinė sinagoga funkcionuoja kaip kultūrinių renginių erdvė. Antrame aukšte – buvusioje moterų sekcijoje – veikia žydų praeitį menanti ekspozicija, bei autentiški sienų pavyzdžiai.

Iš Pakruojo ekskursija tęsėsi toliau, nuvykome į Liepoją – vėjų karalystę. Tai gintaro šalis, tai – uostas ir kurortas. Liepų šlamesys ir kvapas davė miestui vardą. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik  apžiūrėti miestą, bet ir aplankyti didžiausią memorialą Holokausto aukoms Latvijoje. Ant Škėdės kopos prie pat Baltijos jūros Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 7060 Latvijos žydų, iš jų daugiau nei 3000 Liepojos žydų. Ant šios kopos buvo sušaudyta virš 19000 žmonių įvairių tautybių. Ši vieta mena vieną didžiausių praėjusio amžiaus žmonijos sukrėtimų. Memorialas užima 4120m2 teritoriją, tai žydų nacionalinis simbolis Menora (septinšakė žvakidė). Jos kontūrai , suformuoti iš lauko akmenų ir granito luitų. Menoros „šviesos“ padaryutos iš granito piliastrų. Ant jų hebrajų, anglų, latvių ir rusų kalbomis yra iškalti pranašo Jeremijo žodžiai. Prie memorialo Panevėžio bendruomenė pagerbė aukas, paliko gėlių puokštę.

Ekskursija tęsėsi toliau prie jūros karinio uosto, kuris dabar vadinamas „Karuosta“. Tai didžiausia karinė – istorinė zona Baltijos šalyse, Liepojos dalis kaip atskiras pasaulis, unikalus ir žavintis, kartu jis gali būti atšiaurus ir atstumiantis. Čia Rusijos imperijos karinių bazių statyba pradėta 1890m.

Matėme Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvę. Ji pradėta statyti 1901m.  Prieš Antrąjį pasaulinį karą šie maldos namai priklausė Liepojos garnizono liuteronų parapijai.

Sekantis ekskursijos objektas – Liepojos muziejus.  Šis pastatas anksčiau priklausė žydų daktaro Nisano Kacenelsono šeimos nariams iš Babruisko – žymiems verslininkams, kurie turėjo Liepojoje  savo  prekybinius laivus ir prekiavo mišku bei žuvimi. Pastatas pastatytas XIX a. už  Nisano Kacenelsono lėšas ir buvo naudojamas kaip vasarinė poilsiavietė. Šiuo metu  Liepojos muziejus pagrįstai laikomas didžiausiu miesto kultūrinio ir istorinio paveldo saugotoju. Yra daugiau kaip 120000 įvairių eksponatų.

 Liepoja visada troško būti ypatinga ir puošni – tai liudija ilgą amžių menantys seni miesto pastatai, medinė architektūra, žydų sinagogos ir apleisti kvartalai.

Apžiūrėjome šiuolaikinį šedevrą, pastatytą iš gelžbetonio, metalo ir stiklo –  koncertų salę, kurios projekto pagrindas yra Latvijos ir kitų Baltijos jūros šalių simbolis – gintaras.  “Lielais dzintars“. aštuonių aukštų salės patalpos pritaikytos koncertams, spektakliams, parodoms ir įvairaus pobūdžio konferencijoms. Sužinojome daugiau apie Liepojaus žydų istoriją ir miesto įžymybes   su puikiais įspūdžiais grįžome i Panevėžį.

Andrius Navickas. Neapykanta visada yra bailus pasirinkimas

Andrius Navickas. Neapykanta visada yra bailus pasirinkimas

Rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, taip pat dar liko tie, kurie pasitraukė pas sovietinius partizanus į miškus. Šiaurės Jeruzalė buvo užsmaugta, nuskurdome mes visi.

Krikščionys puikiai žino, kad prisikėlimas neįmanomas be nukryžiavimo. Užkelti holokausto istoriją ant mūsų atminties kryžiaus, tai pirmiausia širdimi pripažinti, kad tai ne JŲ, bet MŪSŲ skausmas ir tragedija. Tai nėra istorija apie nuskriaustą tautą, kuri reikalauja keršto.

Kviečiame į hebrajų kalbos kursus pradedantiems ir pažengusiems

Kviečiame į hebrajų kalbos kursus pradedantiems ir pažengusiems

Niekada nevėlu pradėti mokytis naujų kalbų ar atnaujinti bei praturtinti savo žinias visados pravartu,
todėl kviečiame pradėti spalio 6d.  pamokomis hebrajų kalba drauge su Dr. Ruta Reches!

Sekmadieniais: 9:45 – PAŽENŽGUSIŲJŲ grupė,
13:00 – MINIMALIAS ŽINIAS turinčių grupė,
14:45 – PRADEDANČIŲJŲ grupė.

Pamoka vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4, II a. Konferencijų salėje. Kviečiame prisijungti, laukiame visų! Būtina registruotis el-laišku ruthreches@gmail.com
Sekmadieniais  susitiksime hebrajų kalbos pamokoje .
Pamoka vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4, Konferencijų salėje (II a.)

Kviečiame prisijungti, laukiame visų!

Teiginys „Nausėda: Šimašiaus sprendimas nukabinti lentelę Noreikai sukiršino visuomenę“neatitinka istorinės tikrovės

Teiginys „Nausėda: Šimašiaus sprendimas nukabinti lentelę Noreikai sukiršino visuomenę“neatitinka istorinės tikrovės

“Every nation has to have its heroes. I understand Lithuanians on this. But how can we have heroes like Noreika?” said Pinchos Fridberg, the only Jew left in the Lithuanian capital of Vilnius who was born in the city before the Nazis invaded in 1941.

Photo by Brendan Hoffman for The New York Times

 

Profesorius Pinchos Fridberg

Rugsėjo 6 d. portalas Delfi.lt paskelbė BNS pranešimą „Nausėda: Šimašiaus sprendimas nukabinti lentelę Noreikai sukiršino visuomenę“.

Manau, kad Prezidento teiginys prieštarauja istorinei tiesai. Ir štai kodėl: dėl Noreikos lentos visuomenėje niekada nebuvo vieningos nuomonės, šiuo klausimu visuomenė visada buvo susiskaldžiusi, pasidalinusi į dvi, gerokai nelygias dalis.

Prezidento žodžiai „Mes rasime šio sprendimo būdus, ką daryti, kad istorinė atmintis būtų gerbiama“ man skamba labai dviprasmiškai. Jie aiškiai parodo, kad šiuo metu yra žmonės, gerbiantys istorinę atmintį, ir kiti – jos negerbiantys. Toks klausimo pateikimas yra klaidingas, nes jo formulavimas atmeta visapusišką mokslinį istorinės atminties tyrimą bei perkelia požiūrį į nenuspėjamą ir labai nekorektišką emocinį lygį.

Aš klausiu: ar žmonės, pasirašę „įsakymą dėl Kauno žydų koncentracijos stovyklos įkūrimo“, nusipelnė užimti garbingą vietą istorinėje lietuvių tautos atmintyje?

Pone Prezidente, ar vertas istorinės atminties Ambrazevičiaus vyriausybės narių teiginys jog, cituoju: „žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją  morališkai …“?

Užuot pašalinę iš istorinės atminties tų tragiškų įvykių autorius, organizatorius ir vykdytojus,- šiandien elgiamasi priešingai, jų vardai yra prikeliami gatvių pavadinimais, įrengiant memorialinius ženklus, paminklus ir pan.

Netgi bandymai moraliai įvertinti tokį elgesį sukelia agresyvų V.Landsbergio, jo bendraminčių pasipriešinimą, kurį matėme, svarstant Noreikos ir Škirpos vardų įamžinimą.

Savo inauguracinėje kalboje Jūs pavadinote V. Landsbergį prezidentu:

Jūsų ekscelencijos Prezidentai Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Vytautai Landsbergi,

Your Excellencies, President Dalia Grybauskaitė, Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis!

Esu tikras, kad inauguracinėse kalbose nebūna atsitiktinių klaidų. Tačiau Lietuvos Konstitucija aiškiai nurodo, kad Prezidentą renka Lietuvos žmonės.

Gal Jūs primintumėt man, kada V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos prezidentu?

P.S. Kai solidžios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, BBC ar „Laisvės radijas” vadina V. Landsbergį Lietuvos PREZIDENTU, aš  atkreipiu jų dėmesį į netikslumą ir jie iškart pataiso tekstą (žr. mano straipsni „Noriu atnaujinti ,,Laisvės radijo” atmintį: Vytautas Landsbergis niekada nebuvo Lietuvos prezidentu“, rusų kalba).

P.P.S. Pone Nausėda! Prezidento rinkimų kampanijos metu Jūs save apibūdinote kaip nepriklausomą kandidatą, tik todėl mano žmona ir aš atidavėme savo balsus už Jus. Po inauguracinės kalbos man kilo įtarimas, kad Jūsų nepriklausomybė turi ribas, kurias, galbūt, nustato V. Landsbergio vadovaujami konservatoriai.

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Kviečiame aplankyti S. Teitelbaumo parodą Užsienio reikalų ministerijoje

Kviečiame aplankyti S. Teitelbaumo parodą Užsienio reikalų ministerijoje

Užsienio reikalų ministerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 2) eksponuojama vieno ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos tapytojų Solomono Teitelbaumo paroda. Paroda skirta paminėti rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Šią dieną 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus getas.

Paroda veiks iki spalio 15 dienos. Ją galima aplankyti užsiregistravus ir sutarus laiką el. paštu viesojidiplomatija@urm.lt. Su savimi maloniai prašome turėti asmens tapatybės dokumentą.

 

Izraelio ambasadorius apie svastiką šalia LŽB centro: tai bailus, apgailėtinas ir antisemitinis aktas

Izraelio ambasadorius apie svastiką šalia LŽB centro: tai bailus, apgailėtinas ir antisemitinis aktas

„Jei tokie veiksmai nesusilaukia deramos savalaikės reakcijos ir pasmerkimo, ilgainiui jie gali sukurti labai pavojingą klimatą visuomenėje. Tai yra bailus ir apgailėtinas antisemitinis aktas, netoleruotinas jokioje civilizuotoje valstybėje, juo labiau tokiame mieste, kaip Vilnius, sostinėje šalies, kuri tragiškai prarado beveik visą jos žydų bendruomenę per Holokaustą. Tikiuosi, jog atsakingos institucijos bei valstybinės įstaigos imsis reikiamų priemonių ištirti ir užkirsti kelią tokiems gėdingiems poelgiams, o mes, žydai ir ne žydai, kartu kovosime prieš neapykantos kurstymą” – Yossef Levy, Izraelio ambasadorius Lietuvoje.

Vilniuje, prie Lietuvos žydų bendruomenės, sekmadienį iš žemių supylus svastikos ženklą policija pradėjo tyrimą dėl neapykantos kurstymo.
Istorikas L.Venclauskas apie svastiką iš žemių: „Didžioji ironija ta, kad nesimokome iš istorijos“

Istorikas L.Venclauskas apie svastiką iš žemių: „Didžioji ironija ta, kad nesimokome iš istorijos“

15min.

Pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje jaučiamas gana stiprus antisemitizmo suaktyvėjimas. Rugpjūčio pradžioje Lietuvos žydų bendruomenė dėl galimo pavojaus uždarė sinagogą, o prieš kelias dienas prie bendruomenės būstinės iš žemių buvo supilta svastika. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, dr. Linas Venclauskas sako, kad antisemitizmo bangą galimai išprovokavo pastarieji ginčai dėl istorinių asmenybių, bei neatmeta galimybės, kad tokių incidentų daugės.

Sekmadienį prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato iš žemių buvo supilta svastika, „papuošta“ keliomis gėlėmis. Šios bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky komentavo, kad išpuolis tikrai kelia nerimą, ypač turint omenyje, kad beveik po savaitės bus minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Arkadijus Vinokuras. Teisinė valstybė? Nejuokinga

Delfi.lt

Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.

Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams. Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.