Išskirtinis Izraelyje besigydančio režisieriaus R. Tumino interviu: svajoja apie jauną sodą Lietuvoje

Išskirtinis Izraelyje besigydančio režisieriaus R. Tumino interviu: svajoja apie jauną sodą Lietuvoje

Specialiai „Lietuvos rytui“, Izraelis

Garsus Lietuvos režisierius Rimas Tuminas kuria spektaklį Tel Avivo „Gesher“ teatre. Nors praradęs darbą ir Maskvoje, ir Vilniuje buvo kviečiamas ne vienos Vakarų šalies teatrų, kūrėjas pasirinko Izraelį, nes čia jam suteikiamas ir unikalus gydymas.

Nepaisydamas jau beveik dešimtmetį kamuojančios ligos, kuri pastaraisiais metais buvo itin paaštrėjusi, R.Tuminas (70 m.) Tel Avive dirba daug. Dukart per dieną repetuoja spektaklį pagal Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ ir dar sutiko padėti „Gesher“ teatre baigti jauno režisieriaus spektaklį, kurio premjera numatyta gruodžio viduryje.

Su lietuvių režisieriumi susitikome prie teatro, kurį 1991 m. įkūrė žinomas buvusios SSRS režisierius Jevgenijus Arje. „Gesher“, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „tiltas“. Tas teatro tiltas daugiau nei prieš trisdešimt metų suvienijo daugybę talentingų rusakalbių aktorių, repatrijavusių į Izraelį.

Dabar tuo J.Arje, su kuriuo buvo daug metų pažįstamas, nutiestu tiltu jo aktorius į savo teatro pasaulį veda R.Tuminas. Per repeticijas aktoriai gaudo kiekvieną lietuvio žodį ir gestą. Nors R.Tuminui su aktoriais tenka bendrauti per vertėją, nes dabar teatre vaidinama hebrajiškai, kalbos barjerą ištirpdo emocingos režisieriaus pastabos. Jos užburia ne tik aktorius, bet ir teatro gerbėjus, kurie kartais įsiprašo į repeticijas.

„Kasdien – įtemptas darbas teatre. Be to, esu priklausomas ir nuo man gydytojų sudaryto gydymosi plano. Bet visa tai leidžia užsimiršti. Nebegalvoju apie tai, kad netekau teatro Lietuvoje ar Maskvoje, atitolinu nuo savęs ir gydymosi reikalus“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ prisipažino režisierius. Pasikeitusios ne tik R.Tumino kūrybos bei gyvenimo aplinkybės, bet ir jis pats. Iš tolo beveik neįmanoma jo atpažinti – ilgi žili plaukai, stilinga nedidelė kepurė, elegantiškas švarkas.

Į pastabą, kad primena seną hipį, kūrėjas nuotaikingai atsikirto: „Aš – nesenas!“ Su režisieriumi kalbėjomės po rytinės repeticijos prieblandos apgaubtame „Gesher“ teatro įkūrėjo J.Arje, kuris anapilin iškeliavo šių metų sausį, kabinete.

„Į Izraelį dėl savo ligos pradėjau važinėti maždaug prieš devynerius metus. Ne kartą buvau gastrolėse ir su Vilniaus mažuoju teatru, ir su Maskvos J.Vachtangovo teatru. Neseniai rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus, gyvenančio Izraelyje, sūnus Sergejus rekomendavo man vieną Tel Avivo ligoninę. Tačiau planai vėl gydytis sutapo su kvietimu padirbėti „Gesher“ teatre. Jo direktorė Jelena Kreidlina pradėjo mane kviesti gal prieš dešimtmetį. Kvietė kone kasmet. Vis atsakydavau, kad kai išeisiu į pensiją, gal ir užsuksiu į „Gesher“. Gal tuomet ką nors sukursim.

Kai išvykau iš Maskvos ir palikau J.Vachtangovo teatrą, Jelena tuoj pat paskambino ir pasidžiaugė, kad Rusijos išprovokuotas karas Ukrainoje jai padovanojo galimybę pasikviesti mane. Kad ir kaip būtų baisu ir gaila, būtent tokiomis aplinkybėmis buvau vėl prisimintas. Nors turėjau ne vieną kvietimą statyti spektaklius ir kitose šalyse, nusprendžiau vykti į Izraelį. Kaip jau sakiau, tam turėjo įtakos mano negalia.

Dirbti Izraelyje nėra lengva, bet įdomu“, – atviravo R.Tuminas.

– Ar gydymas ir medikų priežiūra Izraelyje geresnė nei Lietuvoje ar Vokietijoje, kur anksčiau gydėtės?

– Čia mane dar kartą ištyrė. Buvo pasinaudota ankstesniais tyrimais ir atkreiptas dėmesys, kaip buvau gydomas Lietuvoje ir Vokietijoje. Neseniai Tel Avive buvo atlikta dar viena nedidelė operacija, tokių niekur kitur pasaulyje kol kas nedaro. Manęs nebekankino chemoterapija. Operacija suteikė vilčių mane gydantiems medikams, o man – gyvenimo džiaugsmo. Po operacijos gydytojai pasakė: „Viskas pasisekė puikiai. Tris savaites esi laisvas.“ Todėl branginu kiekvieną dieną.

Tos trys savaitės yra nepaprastai daug. Kai išgirdau, kad tiek laiko nereikės važiuoti į ligoninę, net nusijuokiau. Anksčiau mane gydytojai paleisdavo trims mėnesiams. Po patikrinimo išleisdavo dar trims mėnesiams. Dabar jau laisvės laikas trumpėja, nes liga progresuoja. Nors mano laisvė šiuo metu trunka tik tris savaites, suprantu, kad mums gyvenimo atseikėta labai daug. Atmatuota protingai – galima daug nuveikti, bet gaila, kad neretai daug laiko iššvaistome.

– Kaip praėjus daugiau nei pusei metų po to, kai palikote J.Vachtangovo teatrą, vertinate savo kūrybinio gyvenimo periodą Maskvoje? Ar ne per vėlai iš ten išvykote?

– Žinoma, kad per vėlai, nors trauktis iš J.Vachtangovo teatro pradėjau prieš dvejus metus, po spektaklio „Eugenijus Oneginas“. Tas spektaklis man pačiam tam tikras manifestas, dokumentas apie atvirą, aiškų teatrą, o sykiu turintį savyje ir dramos, ir tragedijos, ir įvairiausių peripetijų. Po „Eugenijaus Onegino“ pats sau prisipažinau, kad daugiau nieko geresnio nebesukursiu.

Ir nereikia, nors, kaip režisierius Juozas Miltinis yra sakęs, stengiausi mirtį apgauti, atidėti dar kuriam laikui. Bet kad ir kiek stengiausi mirtį nustumti, suvokiau, kad sergu nepagydoma liga, todėl reikia ruoštis namo į Lietuvą. Deja, ne taip lengva buvo viską staiga nukirsti. Reikėjo perduoti teatrą. Reikėjo susitvarkyti buitinius reikalus ir namus, kuriuos buvau įsigijęs. Be to, atsisakiau teatro meno vadovo pareigų, kurias iš manęs perėmė teatro direktorius Kirilas Krokas.

Anksčiau teatro kolektyvas dar bandydavo mane įkalbinėti pasilikti, o jau prieš man išvažiuojant suprato situaciją, kad ir liga, ir amžius, ir nuolatinės kalbos apie kaimą, sodybą Lietuvoje – rimtos aplinkybės, skatinančios grįžti namo. Galų gale labai norėjau paskutinius savo gyvenimo metus nugyventi kaip laisvas menininkas su baltu šaliku. Neslėpsiu, labai svajojau sugrįžti į savo Vilniaus mažąjį teatrą. Gal ne kaip vadovas, o kaip režisierius, kaip užaugintų aktorių tėvas.

– Kaip ištvėrėte jums mestus kaltinimus Lietuvoje, kad kurdamas Maskvoje esate kone tėvynės išdavikas, ir dėl to buvote išvarytas iš savo kurto teatro Vilniuje?

– Puolimas prieš mane prasidėjo po sukarpytos ir sumontuotos Vladimiro Poznerio laidos, kuri eteryje pasirodė praėjusių metų lapkritį, praėjus vos dienai po „Karo ir taikos“ premjeros J.Vachtangovo teatre. Kuo tik nebuvau apkaltintas…

Tas puolimas tęsėsi iki pat karo Ukrainoje pradžios vasario 24-ąją. Per tą naktį buvau tarsi sužlugdytas, užmuštas, pažemintas. Ne teatrą manyje užmušė. Užmušė pačią idėją, kad kiekvienas spektaklis turi turėti vietą teatro raidoje. Nepretenduoju į teatro istoriją, bet tai, ką atradau J.Vachtangovo teatre statydamas spektaklį „Karas ir taika“, turėjo suskambėti. Todėl buvau išdidus, nes maniau, kad daugybėje teatro gastrolių būtina dalytis tomis teatrinėmis idėjomis. Nesvarbu, kur ir su kuo tai pavyko įgyvendinti – Maskvoje ar Vilniuje, jos tapo mano teatro manifestu. Ir tas manifestas buvo sudraskytas, išmestas.

Jo niekas nebeperskaitys. Buvo numatytos gastrolės daugybėje Vakarų šalių, taip pat ir Lietuvoje, tačiau niekur tas spektaklis nebus rodomas. Mano pavardė ir „Karo ir taikos“, ir kitų spektaklių afišose užbraukta stora juoda linija.

– Kas tai lėmė? Ar ir Maskvoje jūs tapote išdaviku?

– Išvykau pasakęs negražią kalbą vienam ponui, kuris prie manęs buvo „pristatytas“ ne vienus metus. Žinau, kas ir kodėl tai buvo padaręs. Tas žmogus su manimi Maskvoje mokėsi paraleliniame kurse. Kai atvykau į J.Vachtangovo teatrą, dažnai ateidavo į spektaklius ar šiaip pasikalbėti. Žodžiu, prižiūrėjo mane. Viską kuo puikiausiai supratau. Bet kadangi jis girdėdavo tik įvairias mano blevyzgas, nieko daugiau, matyt, savo šeimininkams neturėdavo ko pranešti. Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą mano tekstai tapo baisūs, su pačiais riebiausiais keiksmažodžiais. To iš manęs teatre niekas niekada nebuvo girdėjęs.

Visi pamanė, kad aš kuoktelėjau arba esu girtas iki sąmonės netekimo. Tikrai nebesivaldžiau. Gal ir nereikėjo keiktis, bet pasakiau, kad gaila viso to, kas jau įvyko ir kas dar įvyks po to nežmoniško karo, palinkėdamas vieną gražią dieną bombų Maskvoje. Gal tada pagaliau Rusija atsikvošėtų?

Viskas buvo plačiai po Maskvą išplatinta, bet ten jau nebeturėjau ko prarasti. O po kelių dienų iš Lietuvos sulaukiau kultūros ministro Simono Kairio pasiūlymo šalių susitarimu kuo greičiau palikti Vilniaus mažąjį teatrą. Priešingu atveju teatrui esą grėstų dideli nemalonumai. Supratau, kad tai šantažas ir blefas. Niekas negalėtų susidoroti su teatru, todėl nusprendžiau: „Mielieji, jeigu mano išėjimas jums visiems palengvins gyvenimą, prašau – išeinu.“ Tik kažin ar tas šantažas prieš teatrą su mano išėjimu nurims?

– Vis dėlto ar yra bent mažiausia tikimybė, kad į savo namus, į Vilniaus mažąjį teatrą, dar sugrįšite?

– Tikiu tuo, bet dar ankstoka apie tai galvoti ir kalbėti. Reikia laiko atsitokėti po to, kai netekau abiejų teatrų. Juk tas išvarymas atsiliepė sveikatos būklei ir išprovokavo labai stiprius išgyvenimus. Dabartinis periodas Izraelyje statant „Aną Kareniną“ ir yra tas laikas, kai galiu viską apmąstyti, suprasti, atgauti jėgas. Suprantu, kad ir Lietuvą, ir visą pasaulį žiaurus karas Ukrainoje tiesiog išmušė iš vėžių. Dėl ištikusios katastrofos karštomis galvomis buvo padaryta ir nemažai neapgalvotų sprendimų. Nors Lietuvos pagalba Ukrainai tiesiog neišmatuojama, į aikštes išėjo vidutinybės. Matyt, tai jų laikas ir veiklos metas, prisidengiant Ukrainos tragedija, pelnyti sau šlovės balų. O aš kaltas buvau dar prieš dvylika metų, kai sutikau dirbti J.Vachtangovo teatre. Bet pirmieji mano darbo metai Maskvoje buvo tas laikas, kai Rusija lyg ir atsivėrė Europai, o Europa – Rusijai.

Atrodė, kad gyvenimas klostysis visai kitaip, naujai, nebeliks tarp žmonių anksčiau buvusios atskirties, barjerų, priešiškumo. Tada tikėjau, kad esu reikalingas pats sau ir kitiems. Maskvoje buvau vadinamas Lietuvos kultūros ambasadoriumi. Iš Lietuvos atvykstantys įvairių sričių atstovai būtinai kviesdavosi mane į mūsų šalies ambasadą, norėdavo pabendrauti, prašydavo, kad suorganizuočiau kokią nors kultūrinę programą. Progai pasitaikius su Rusijos vadovais kalbėdavau apie naudą Lietuvai. Apie naftą, apie dujas, kitus būtinus dalykus.

– Kaip vertinate tai, kad kai kurie J.Vachtangovo teatro aktoriai, su kuriais tiek metų dirbote, pritaria Rusijos invazijai į Ukrainą?

– Tie, kurie pritarė Krymo okupacijai, palaiko ir Rusijos išprovokuotą karą prieš Ukrainą. Tokių aktorių nėra daug, bet yra. Kai kurie jų net priklauso Kremlių remiančioms partijoms, nes nori išsaugoti tarnybas aukštosiose mokyklose, mano, kad tokia pozicija užtikrins sotų ir ramų gyvenimą.

Kiti, netgi tie, kurie kilę iš Ukrainos, tyli. Manau, kad vieną gražią dieną jų bus paklausta: „Apie ką tyli?“ Ir tų, remiančių karą, ir tų, tylinčiųjų, neįmanoma pateisinti.

– Tačiau kaip remiantys karą aktoriai scenoje gali kalbėti apie šventas tiesas?

– O jie ir nekalba apie šventas tiesas. Nežinau, kas lėmė, galbūt Dievas taip nusprendė, tačiau tie, remiantys karą, neturi tokių vaidmenų, kuriais galėtų išpažinti šventus dalykus.

– Sakoma, kad anksčiau ar vėliau visiems už viską bus atseikėta tiek, kiek kas nusipelnė.

– Tie karo šalininkai nesupras, kad jiems būtent už tai atseikėta. Tokiems visada artimesni kerštas, pavydas. Savo nelaimes ar nesėkmes jie teisins būtent tuo. Jų sąžinė tikrai nepabus ir nebus gėda už tuos metus, kai rėmė karą arba tylėjo. Apskritai šiandienos žmogus tuoj pat suranda motyvų savo nuodėmėms arba niekšybėms pateisinti. Karalių Edipų, kurie save pasmerktų ar, radę tiesą, patys save nubaustų, šiais laikais reta. Pasiteisinti, išsisukti nuo bausmės, būti išteisintam arba tuoj pat dangstytis nekaltumo prezumpcija dabar jau yra tapę tiesiog didvyriška.

– Ne pirmąkart kuriate Šventojoje Žemėje. Ar čia jus aplanko kokie nors ypatingi apmąstymai?

– Kiekvieno apsilankymo metu apima keistas jausmas – Jis vaikščiojo čia. Kad ir kur eičiau, atrodo, kad ir čia, ir čia Jis buvo. Ir tebevaikšto. Net kartais persekioja džiaugsmo nuojauta, kad galiu su Juo susitikti. Gal Jeruzalėje, gal Cezarėjoje. Gal tame jo alyvmedžių sodelyje. O apgalvodamas savo gyvenimą dažnai prisimenu pokalbį su velioniu aktoriumi Arnu Rosenu. Kai jis jau sunkiai sirgo, atvirai paklausiau, ar jam baisu. Ilgai tylėjo, o paskui prabilo.

„Žinot, anksčiau mėgau žiūrėti televizorių, žinias išklausyti, dabar ne. Mėgau laikraščius pavartyti, dabar ne. Mėgau atvažiuoti į Aukštadvarį, kur mano tėvonija, namelis, dabar ne. Mėgau vairuoti, dabar ne.

Labai norėjau pamatyti pastatytą mūsų teatrą (Vilniaus mažąjį teatrą. – Red.), dabar ne. Vienintelio dalyko norėčiau – sulaukti anūkės. Kai jau nieko nebenori, kai jau tau nukarpyti saitai su visu tuo, ko anksčiau norėdavai, tai argi baisu?“

Per tą mūsų ilgą paskutinį pokalbį su A.Rosenu už lango žydėjo vyšnios. Jei manęs kas nors paklaustų, ar man baisu, prisipažinčiau, kad išgyvenu tokį jausmą, kai norisi pasislėpti. Man gėda.

– Kodėl?

– Man pačiam keista, kodėl mane kamuoja gėda. Sąžinė baudžia, gėda drasko. Kodėl? Kai buvome jauni ar vidutinio amžiaus, galvodavau, kad arba mes nemirtingi, arba visi gyvename, visi sykiu ir numirsime smagiai. Po velnių, pasirodo, mirštama po vieną. Kadangi ne visi, o po vieną, todėl ir gėda. Gal negražiai, ne taip gyvenau, todėl man visa tai ir atsitiko? Gal nevertas buvau, gal niekšybių pridariau?

Galbūt dėl to dabar gėda? O gal todėl, kad jie lieka, o aš išeinu? Visi dabar į mane žiūri, visi manyje akivaizdžiai mato mirtį ir gal dėl to man gėda? Betgi tiems, žiūrintiems, ko gero, atrodo, kad jie nemirtingi.

– Norėčiau priminti jūsų paties žodžius, kai kartą kalbėjote apie šviesaus atminimo aktorę Eugeniją Pleškytę: „Mes jautėme gyvenimą, nors tai buvo mūsų bėdos, gėdos, vargai, nelaimės. O juk romanai arba meilė visada – nelaimė.

Bet tos nelaimės, metams prabėgus, įrodė, kad tu toje nelaimėje gyvenai. Jei mylėjai, tai mylėjai. Jei bijojai, tai bijojai. Jei geidei, tai geidei. Bet tu ten gyvenai. Tu tame gyvenai. Pajutai gyvenimo virsmus.  Ko gi daugiau reikia?“ – Iš tikrųjų ko gi daugiau reikia? Aš buvau, gyvenau. Be to, dar turiu daug laiko. Tos trys savaitės, kurioms į laisvę mane išleido gydytojai, labai daug.

– Dar ir jūsų sodas Lietuvoje laukia.

– Taigi, dar ir sodas. Vis vadindavau jį jaunu, o jis jau senas. Reikia sodinti naują. Dar spėsiu. Ateis pavasaris, atšils ir pradėsiu sodinti. To jauno sodo nebepamatysiu, bet jis bus.

lrytas.lt

Sveikinimas

Sveikinimas

 

Nuoširdžiai sveikiname Palangos žydų bendruomenės narį Izidorių Donskovą su garbingu 65-tu jubiliejumi!

Mazal tov!
Bis  120!
„Žydų spauda kaip langas į bendruomenės gyvenimą“

„Žydų spauda kaip langas į bendruomenės gyvenimą“

Lapkričio 29 d., 18:00-19:30 val. kviečiame į Izraelio nacionalinės bibliotekos istorinės spaudos ir skaitmeninių archyvų eksperto Eyalo Millerio paskaitą „Žydų spauda kaip langas į bendruomenės gyvenimą“.
Po paskaitos – diskusija su Lietuvos žurnalistais. Paskaita anglų kalba vyks lapkričio 29 d., antradienį, 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Konferencijų salėje, V a.
Eyalas Milleris yra Izraelio nacionalinės bibliotekos istorinės žydų spaudos projekto ir svetainės „JPress“ ( https://www.nli.org.il/en/discover/newspapers/jpress) vadovas, dalyvauja ir kituose skaitmeniniuose Izraelio nacionalinės bibliotekos projektuose, daugiausia dėmesio skiria laikraščiams ir žurnalams.
E. Milleris studijavo Jeruzalės žydų universitete, dirbo prof. Yuvalio Noah’aus Harario moksliniu asistentu, daugiausia prie knygos „Sapiens: trumpa žmonijos istorija“ angliškos versijos, taip pat atliko pagrindinius tyrimus knygai „Homo Deus: glausta rytojaus istorija“. Dirbo profesoriaus Israelio Bartalo, tuometinio Jeruzalės žydų universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano, moksliniu asistentu.
Istorinės žydų spaudos projekto iniciatoriai – Tel Avivo universitetas ir Izraelio nacionalinė biblioteka. Projekto tikslas – suteikti galimybę patogiai susipažinti su suskaitmeninta įvairiakalbe žydų spauda, leista skirtingose valstybėse įvairiais laikais. Patogi paieškos sistema leidžia atlikti išsamią paiešką konkretaus spaudos leidinio tekste per visą jo leidimo laiką. Svetainėje šiuo metu galima atlikti paiešką aštuoniomis kalbomis penkiolikoje valstybių 1843–1987 m. išėjusiuose spaudos leidiniuose, tarp jų ir Lietuvos teritorijoje publikuotoje spaudoje. Platformos turinys itin greitai pildomas, projekto tikslas – surinkti visus kada nors leistus žydų periodinius leidinius iš viso pasaulio.
E. Milleris Vilniuje viešės lapkričio 28–29 d., skaitys paskaitas, ves praktinius užsiėmimus Izraelio nacionalinės bibliotekos mokymuose apie žydų istorinę spaudą, rengiamuose bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline biblioteka. Mokymai skirti žydų istorijos ir kultūros tyrėjams.
Užuojauta

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame apie Pasaulio Tautų Teisuolės Janinos  Vansovičiūtės-Grigaliūnienės mirtį. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą ir artimuosius.

2011 metais Jonas ir Natalija Vansovičiai bei jų dukra Janina Grigaliūnienė (Vansovičiūtė) pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

>>Gelbėtojų šeimos istorija.

Izraelio dovana Vilniui – ryškiaspalvis gatvės meno kūrinys

Izraelio dovana Vilniui – ryškiaspalvis gatvės meno kūrinys

Izraelio Valstybės ambasada įteikė dovaną Vilniui artėjančio 700-ojo gimtadienio ir diplomatinių santykių tarp Izraelio ir Lietuvos 30-mečio proga, rašoma pranešime žiniasklaidai.


Vilniečiai bei miesto svečiai jau gali ją pamatyti senamiestyje, Bazilijonų g. 6B. Tai naujas tarptautinės urbanistinės galerijos „Open gallery“ kūrinys – Izraelio ir Lietuvos menininkų bendromis pastangomis gimęs gatvės meno darbas, nukeliantis į saulėtąjį Izraelį. Šiame urbanistinio meno darbe galima įžvelgti trijų didžiųjų Izraelio miestų – Tel Avivo, Jeruzalės ir Haifos – motyvus. Jį sukūrė Ukrainoje gimusi ir Izraelyje gyvenanti menininkė Zoe Sever, o ant daugiabučio namo sienos perkėlė lietuvių menininkai Martynas Ivinskas ir Viktorija Starygina. Pasaulyje pripažintos menininkės Zoe Sever kūrinys simbolizuoja modernios Izraelio valstybės tėvo Theodoro Herzlio garsiąją frazę „If you will it, it is no dream“ (liet. „Jei pasiryžti – tai nebe svajonė“), kurią jis ištarė įsivaizduodamas būsimą žydų valstybę.

„Nuotrauka verta tūkstančio žodžių, tad sienos piešinys, sukurtas pagal Izraelio menininkės Zoe Sever paveikslą ir pavadintas garsiąja šiuolaikinio Izraelio tėvo Theodoro Herzlo citata „Jei pasiryžti – tai nebe svajonė“, pasakoja visą istoriją.

Šis meno kūrinys, Izraelio ambasados Lietuvoje dovana Vilniui diplomatinių santykių 30-mečio ir 700-ųjų miesto metinių proga, atspindi Izraeliui būdingą sodrumą, spalvingumą, kūrybiškumą ir vilties dvasią,“ – sakė Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein.

„Dėkodamas už jubiliejaus dovaną, kurią ambasada įteikė kiekvienam miestiečiui ir Vilniaus svečiui, džiaugiuosi, kad savivaldybė irgi planuoja dovaną Izraelio valstybei – savivaldybės Istorinės atminties komisija šiuo metu ieško geriausios įmanomos vietos Izraelio skverui“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Šiandien menininkės Tėvynė kovoja už savo laisvę. Z. Sever ir jos tautiečiai tvirtai tiki Ukrainos pergale, o jų pasiryžimu kovoti iki galo neįmanoma suabejoti. Z. Sever kilmė ir jos dėmesys Ukrainai šių dienų kontekste suteikia šiam darbui ir kitą prasmę – perduoda žinutę, kad viskas yra įmanoma.

Sveikinimas

Sveikinimas

Borisą Gelperną su garbingu 70-tuoju jubiliejumi nuoširdžiai sveikina šeima ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė!

Tad linkime Jums laimės ir sveikatos.
Tegul Jums skirtą Ilgiausių metų dar daugel kartų aidas atkartos.
Mazal tov!
Bis  120!
Užuojauta

Užuojauta

Mirė Buvusių getų kalinių sąjungos narė  Uogė Ieva Dargienė (1931-2022).

Nuoširdžiai užjaučiame velionės seserį Jadvygą Birutę, dukterėčią Rimą.

Sąjungos nariai

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovo konkursą laimėjo Simonas Strelcovas

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovo konkursą laimėjo Simonas Strelcovas

Kultūros ministerijos surengtą konkursą eiti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo Simonas Strelcovas. Iš konkurse dalyvavusių keturių pretendentų jis surinko daugiausiai konkurso komisijos vertinimo balų, rašoma Kultūros ministerijos pranešime žiniasklaidai.

Istorijos mokslų daktaro mokslinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete ir docento pedagoginį vardą Šiaulių universitete įgijęs S. Strelcovas yra dirbęs Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, vadovavęs Šiaulių universiteto Humanitarikos tyrimų centrui bei Gynybos ir karybos edukaciniam centrui, taip pat buvo Šiaulių universiteto mokslo instituto tarybos pirmininku.

Jis taip pat yra įsteigęs VšĮ „Tekančios saulės tiltai“, pastaruoju metu dirbo Nacionalinės regionų plėtros agentūros projektų vadovu. 2019 metais S. Strelcovas kaip atvykstantis tyrėjas stažavo Meijo universitete Japonijoje, kur vadovavo projektui apie trauminių patirčių kolektyvinę atmintį.

„Turėdamas istoriko išsilavinimą ilgus metus dirbau su žydų istorijos lauku. Vienas pirmųjų pagrindinių uždavinių tapus Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovu – kartu su komanda išgryninti muziejaus prioritetines veiklas, išsikeliant strateginį tikslą, kad muziejus taptų vienu iš regiono lyderių“, – pažymėjo S. Strelcovas.

Muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai. Kaip numatyta teisės aktuose, konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas tikrinamas teisėsaugos institucijų.

Sveikinimas

Sveikinimas

Nuoširdžiai sveikiname ilgametį bendruomenės narį, žurnalo PENSIONER redaktorių Josifą Userį su garbingu 85-uoju jubiliejumi.

Linkime kasdienio džiaugsmo ir sveikatos!

Mazal tov!

Bis  120!