Saul Kaganas, buvęs pabėgėlis iš Lietuvos, dešimtmečius vadovavęs žydų paslaugų organizacijai, kuri pirmiausia buvo atsakinga už daugiau nei 70 milijardų dolerių grąžinimą Holokaustą išgyvenusiems žmonėms ir jų įpėdiniams.
Kaganas, atvykęs į JAV 1940 metais, nuo nacių žiaurumo netekęs motinos bei brolio, 1951 metais tapo Pasaulio žydų kongresui atstovaujantis žydų materialinių pretenzijų prieš Vokietiją konferencijos direktorius. B’nai B’rit ir kitos žydų grupės pareiškė precedento neturintį ieškinį: pareikalavo reparacijų iš „Trečiojo Reicho valstybės įpėdinės“, jie taip vadino Vakarų Vokietiją, už nacistinį Europos žydų genocidą.
Kagano susitarimai, pasirašyti per ateinančius penkiasdešimt metų, reikalavo, kad Vakarų Vokietijos ir Austrijos vyriausybės bei įmonių spekuliantų falanga atlygintų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms nacių metais atimtus namus, įmones, baldus, meną ir kitą turtą. Taip pat reikalavo mokėti pensijas, stipendijas ir senatvės pašalpas, kurios jiems būtų atitekusios, jei nebūtų persekiojami, ir kompensaciją šimtams tūkstančių buvusių nacių kalinių (žydų ir nežydų), kurie dirbo kaip vergai Vokietijos pramonės milžinams, tokiems kaip I.G Farben ir Krupp.
Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris pasirašo susitarimą dėl individualios kompensacijos Holokaustą išgyvenusiems asmenims, Liuksemburgas, 1952 m. rugsėjis.
