Šiandien Vilniuje lankosi YIVO instituto lankytojų grupė vadovaujama direktoriaus Jonathan Brent. LŽB džiaugiasi ilgamete partneryste ir prasmingu darbu kartu puoselėjant žydų kultūros paveldą Lietuvoje ir pasaulyje.
Šiemet atkurtoji Lietuvos žydų bendruomenė mini savo 30-metį. Prisiminus atgimimo laikotarpį, naudojamės proga šiandien, birželio 18d. pasveikinti Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu.
1989m. įvyko Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamasis susirinkimas, jo metu išrinktas pirmasis bendruomenės Pirmininkas, Grigorijus Kanovičius – rašytojas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Jonavos garbės pilietis, Lietuvos žydų Bendruomenės Garbės pirmininkas, apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, šiuo metu gyvenantis Izraelyje.
Gerbiame pirmąjį pirmininką ir gerą garsų rašytoją, jo dilogijos „Ožiukas už pora skatikų“ pagrindu sukurta pjesė („Nusišypsok mums, Viešpatie“ pastatyta Vilniaus Mažajame teatre), spektaklis laimėjo pagrindinį apdovanojimą Baltijos ir Šiaurės Europos teatrų festivalyje. Nepamirštamas spektaklis, daug reiškiantis kelioms kartoms.
Gyvendamas Izraelyje G. Kanovičius sukūrė romaną „Žydų parkas“, pripažintą geriausiu Izraelyje 1997 metų romanu, parašytu rusų kalba.
Mes, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojamės Jumis, gerbiamas Grigorijau, iš visos širdies sveikiname su gimtadieniu, linkėdami stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir artimųjų meilės.
Birželio 15 dieną Pušalote įvyko konferencija dėl Pušaloto miestelio žydų paveldo objektų: Pušaloto sinagogos ir „Joškės namo“ įprasminimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms ir išsaugojimo. Šios konferencijos organizatoriai: Pasvalio raj. Savivaldybės administracija ir jos meras G. Gegužinskas, LR Seimo narys A. Matulas, Pušaloto miestelio seniūnė P. Stravinskienė ir Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, kuris ir yra pagrindinis idėjos sumanytojas.
Konferencija prasidėjo nuo Pušaloto miestelio apžiūros, vėliau „Joškės namo“, kuriame buvo žydų pradinė mokykla ir sinagoga. Ši sinagoga pastatyta litvako Howard Margol prosenelio pastangomis. Visi jo giminės ir artimieji caro laikais gyveno Lietuvoje. Vienas jo giminaičių buvęs garsus politinis veikėjas, Iraelio premjeras Jachud Barak.
Visa konferencijos delegacija – J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Kultūros paveldo departamento atstovas, Pušaloto bendruomenės nariai, Panevėžio žydų bendruomenės nariai bei visuomenė apžiūrėjo sinagogos pastatą, kurio būklė yra kritiška. Daugiau nei 75 metus ši sinagoga buvo naudojama ne pagal paskirtį, buvo apleista. 2005 m. Howard Margol ir jo giminaičių pastangomis buvo atidaryta memorialinė lenta ant sinagogos pastato ir sutvarkytos senosios Pušaloto žydų kapinės. Išorinė sinagogs dalis liko autentiška, todėl ją galima restauruoti ir panaudoti vietos bendruomenės reikmėms.
Izraelio ambasadorius A. Maimonas ir Kultūros paveldo departamento atstovas, o taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininkas M. Užpelkis kartu su svečiais apžiūrėjo vidinę sinagogos dalį. Pušaloto bendruomenės pirmininkas A.Kumpauskas kartu su gyventojais, iškėlė idėją, kad sinagogą reikia restauruoti ir pritaikyti bendruomenės reikmėms: rengti susitikimus, koncertus, parodas, susijusias su Pušaloto miestelio bendruomene ir tuo pačiu pritraukti turistus keliu Pušalotas-Pakruojis-Joniškis, kur restauruotos ir atstatytos sinagogos patalpos ir erdvė, trauktų dažniau lankytis Lietuvos gyventojus ir užsieniečius. Šiandien pagrindinė užduotis – suderinti projektą, padaryti sąmatą ir ieškoti rėmėjų bei valstybės pritarimo.
Konferencijos metu J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, LŽB paveldosaugininkas M. Užpelkis pristatė viziją apie projekto įvykdymą, o LR Seimo narys A. Matulas padėkojo visiems pranešėjams už įdomias mintis ir žydų palikimą Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje. Konferencijoje pasisakė Lietuvos (litvakų) žydų bendruomenės vykdantysis direktorius R. Vaisbrodas, kuris pabrėžė, kad ši idėja labai svarbi ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir likusiems žydų palikuonims, kurie išsibarstė po visą pasaulį.
“Pajūrio naujienos”
Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.
Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.
Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.
Birželio 11 d. LŽB Jašos Heifetzo salėje pristatyta Istorijos Dr. Solomono Atamuko (1918-2014) knyga“ LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”. Naujoji knyga yra autoriaus sumanytas pirmosios knygos tęsinys. Pats autorius paskutiniais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, apako, todėl knygos tęsiniu rūpinosi, rašė ir rinko medžiagą sūnus, dukra, anūkas, marti – visi dirbo kruopščiai ir nuoširdžiai. Abi knygos, pasak dukros, ilgametės LŽB pirmininko pavaduotojos Mašos Grodnikienės, išleistos šeimos lėšomis.
Skaitytojas, kuris domisi litvakų istorija, dabar gavo gerą naudingą, informatyvią knygą, joje surinktos 458 litvakų biografijos, knygoje vadinamos biogramomis ir yra suskirstytos pagal šalis, kuriose jie galų gale apsigyveno tarsi trumpos apybraižos. Knygoje galima perskaityti ir apie neįtikėtiną pasaulio garsenybių, kilusių iš Lietuvos, likimą, išsilavinimą ir jų darbus. Autorius siekė surinkti kuo daugiau informacijos ir biogramų apie išgyvenusius Holokaustą.
Išsigelbėję karo metais litvakai, gyvendami Lietuvoje, Izraelyje ar pasklidę po pasaulį, sukūrė šeimas, didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais: jeigu gimsta ir auga jaunoji karta, vadinasi: Am Israel Chai! – Izraelio Tauta gyva!
XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai, iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių. Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. Šią knygą spaudai parengė ir pristatė autoriaus sūnus Markas Atamukas, matematikos mokslų daktaras, išvykęs su šeima iš Lietuvos gyventi į Izraelį 1990m.
Pristatyme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Amir Maimon sakė, kad važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius vis užeidavo į bibliotekas, ieškodamas knygų apie žydus ir dažniausiai rasdavo tą pačią pirmąją S.Atamuko knygą apie Lietuvos žydų 700 metų istoriją Lietuvoje. Šiandien, kai jau atlikta daug mokslinių tyrimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje, žinom, kad litvakai labai prisidėjo prie Lietuvos ir Izraelio valstybingumo stiprinimo. Jų gyvenimas nesustojo po Holokausto tragedijos. Šią naują S.Atamuko knygą ambasadorius pavadino tikros sūnaus Marko Atamuko meilės tėvui pavyzdžiu.
Pranešimas žiniasklaidai
2018 m. birželio 15 d.
Teismas padėjo tašką ginče dėl balsų skaičiaus Lietuvos žydų bendruomenės konferencijoje
Būsimose Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) konferencijose visos organizacijos-narės turės po vieną balsą. Tolimesnį vadovavimąsi šia taisykle įtvirtino šią savaitę priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis ginče dėl bendruomenės narių atstovavimo normų.
Tokios LR Asociacijų įstatymą atitinkančios tvarkos LŽB laikėsi pernai ir šiemet vykusiose bendruomenės konferencijose, kuriose priimami organizacijos veiklai svarbiausi sprendimai – renkama vadovybė ir vertinamos finansinės ir veiklos ataskaitos.
„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė savo veikloje vadovaujasi įstatymais, ir vienareikšmiškas teismo sprendimas leidžia galutinai išspręsti klausimą dėl Tarybos sprendimų priėmimo bei narių atstovavimo Konferencijoje. Tikiuosi tai sutelks bendram darbui, nes trukdymas dirbti valdymo organams ir šmeižto kampanijos nėra priemonės, kurių verta imtis skelbiant rūpestį žydais. Dabar, kai turime apeliacinės instancijos nutartį, kviečiu visas bendruomenę sudarančias organizacijas galvoti apie nesantaikos žaizdų gydymą ir sutarimo paieškas“, – sakė Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.
Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kiekvienas asociacijos narys, nepriklausomai nuo vienijamų asmenų skaičiaus, visuotiniame narių susirinkime (konferencijoje) turi po vieną balsą, taip užtikrinant visų asociacijos narių lygiateisiškumą ir vienodą sprendžiamojo balso teisę.
Tuo tarpu LŽB įstatai numatė, kad regioninės žydų bendruomenės konferencijoje turi balsų skaičių, proporcingą jų atstovaujamų narių skaičiui. Įžvelgusi šį prieštaravimą tarp įstatymo ir įstatų, LŽB Taryba, siekdama užtikrinti būsimos Konferencijos teisėtumą ir skaidrumą, 2017 m. balandžio 19 posėdyje balsų dauguma priėmė sprendimą į ataskaitinę-rinkiminę LŽB Konferenciją deleguoti po vieną kiekvienos LŽB asociacijos narės atstovą.
Principo „vienas asociacijos narys – vienas balsas“ taikymo privalomumą 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu pripažino Vilniaus apylinkės teismas, paskelbęs negaliojančiu LŽB įstatų 7.1 punktą dėl regioninių bendruomenių proporcinio atstovavimo LŽB konferencijoje.
Vėliau Vilniaus, Klaipėdos, Ukmergės ir Šiaulių žydų bendruomenės siekė atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, tačiau byloje nagrinėjant ne fakto, o teisės klausimą, kurio atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, teismas priėmė nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 18 d., bet buvo skundžiama Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo birželio 12 d. nutartimi skundas buvo atmestas – padėtas taškas Lietuvos žydų bendruomenės asociacijos narių atstovavimo normų byloje.
Daugiau informacijos:
Renaldas Vaisbrodas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius
Tel. +370 672 16114, el. paštas renaldas@lzb.lt
Kviečiame pasižiūrėti LRT laidą “Pasaulio teisuoliai”, kurioje pasakojama Kuklianskių šeimos istorija.
2018 m. Gegužės 28 d. įvykusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) konferencija patvirtino bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pateiktą veiklos ir finansinę ataskaitą, o Konferencijai pristatytoje nepriklausomo audito išvadoje LŽB finansinė veikla įvertina teigiamai.
„Džiaugiuosi, kad turiu palaikymą toliau tęsti Lietuvos žydams svarbią veiklą. Apčiuopiamas darbas turi būti dirbamas kasdien, o mitingai ir protestai ne visada atspindi geriausius siekius žydų bendruomenei. LŽB tikslu ir toliau išliks darbas kiekvienam Lietuvos žydui, nepriklausomai nuo jų politinių įsitikinimų ar pilietinių nuostatų. Bendruomenė visada buvo ir bus jų pusėje. Kviečiu visus, kam šie tikslai nesvetimi, susitelkti ir tarnauti mūsų bendruomenės interesams“, – pasibaigus konferencijai sakė Faina Kukliansky, LŽB pirmininkė.
Tuo tarpu Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas Konferencijos metu apgailestavo, jog dalis Lietuvos žydų bendruomenės narių atstovų skyrė lėšų ir laiko viešo protesto, kenkiančio žydų vardui, organizavimui, tačiau nepasinaudojo savo teise pareikšti nuomonės LŽB ataskaitinėje konferencijoje – joje nedalyvavo.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) 2017 m. gavo 2,46 mln. eurų pajamų, 10,7 proc. daugiau nei ankstesniais metais.
Pagrindiniai LŽB pajamų šaltiniai buvo programų finansavimas iš Geros valios fondo, „Conference on Jewish Material Claims Against Germany“, „American Jewish Joint Distribution Committee ir kitų fondų“. „Claims Conference“ skiriamas lėšas Lietuvos žydams audituoja Vokietijos vyriausybė. GVF projektų įgyvendinimą kontroliuoja valstybės audito institucijos.
Panašiai, 10,3 proc., iki 2,4 mln. eurų, augo ir LŽB sąnaudos. Daugiau nei pusė bendruomenės išlaidų – 1,3 mln. eurų – skirta socialinių programų įgyvendinimui.
Bendruomenės administracinės sąnaudos siekė 0,38 mln. eurų, 16 proc. visų išlaidų. Kitos sąnaudos – 40 proc. visų – skirtos kitų žydų bendruomenės programų vykdymui: nuo kultūros paveldo objektų saugojimo ir visuomenės informavimo apie žydų kultūrą iki vaikams bei jaunimui skirtų programų ir paramos žydų gelbėtojams Antrojo pasaulinio karo metais.
Visa Lietuvos žydų bendruomenės 2017 m. veiklos ataskaita skelbiama čia.
2017 m. LŽB Socialinių programų departamentas suteikė įvairių socialinių paslaugų 1122 klientams – 969 senjorams ir 153 vaikams – iš 37 miestų ir regionų. Šimtai žydų senjorų gavo lankomosios priežiūros paslaugą, sunkiai besiverčiantiems bendruomenės nariams ir jaunoms šeimoms suteikta pagalba įsigyjant būtiniausius buities ir higienos reikmenis, buvo užtikrinamas pasiruošimas mokyklai ir šildymas žiemos metu. Virš 400 žmonių pasinaudojo bendruomenės teikiama parama maistui ir vaistams įsigyti.
Socialinė veikla bendruomenėje yra pagrindinė – iš 2017m. pabaigoje čia dirbusių 159 darbuotojų 120 buvo lankomosios slaugos darbuotojai.
Lietuvos žydų bendruomenė 2017 metais taip pat buvo aktyvi kultūros ir žydų paveldo puoselėjimo srityse. Keli tūkstančių žmonių dalyvavo LŽB renginiuose, religinėse šventėse, minėjimuose, o daugiausiai dalyvių sutraukė jubiliejinis Gyvųjų maršas skirtas Holokausto aukų atminimui.
Taip pat prisidėta prie žydų masinių žudynių vietų ir žydų kapinių priežiūros, 7 paminklų ir atminimo lentų įrengimo. Kartu su Vilniaus miesto savivaldybe rengiamasi kitiems paveldo projektams – paminklo Pasaulio Tautų Teisuoliams statymui, Vilniaus Didžiosios sinagogos vietos bei sunaikintų Šnipiškių ir Užupio žydų kapinių įamžinimui.
Skleidžiant istorinę atmintį apie žydų gyvenimą Lietuvoje organizuoti leidybos projektai. Pernai LŽB parengė leidybai unikalų Vilniaus geto berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraštį ir gavo Lauryno Ivinskio premiją už anksčiau išleistą geriausią metų kalendorių, skirtą Pasaulio Teisuoliams, gelbėjusiems Lietuvos žydus Holokausto metu. 2017 m. išleistas naujas kalendorius, skirtas architektūriniam žydų paveldui, senosioms sinagogoms. Taip pat 2017 m. bendruomenės pastangomis išleistas pašto ženklas, simbolizuojantis ilgametę litvakų ir lietuvių istorinę sąveiką.
LŽB dialogas su LR Vyriausybe išliko konstruktyvus – buvo parengti sprendimai dėl vieningos antisemitizmo sąvokos taikymo šalyje. Prioritetu išliko žydų paveldo objektų apsauga šalyje. Tam suburta aukščiausio lygio tarptautinių ekspertų darbo grupė, kuri sieks tinkamo žydų paveldo Lietuvoje pagerbimo ir prasmingo sugrąžinimo gyvenimui.
Darbą tęsia LŽB įkurta „Beigelių krautuvėlė“. Vienintelė košerinė Vilniuje kavinė atlieka socialinio, kultūrinio ir edukacinio centro funkciją bei pristato žydų kulinarinį paveldą vilniečiams.
Audituotai LŽB 2017 m. veiklos ir finansinei ataskaitai buvo pritarta bendruomenės konferencijoje, kuri yra aukščiausias organizacijos valdymo organas. Eilinę konferenciją kartą metuose šaukia ir organizuoja LŽB taryba. Vadovaujantis LŽB įstatais, konferencijoje dalyvauja ir balsuoja LŽB tikrieji nariai – juridiniai asmenys, kurių veikla susijusi su žydų kultūra, švietimu, religija, tradicija, mokslu, sportu ir kt. LŽB tikrieji nariai yra ir visos teritorinės (regioninės) žydų bendruomenės. Per pastaruosius metus LŽB palaikymą išreiškė ir prie bendruomenės veiklos prisijungė 3 naujos žydų organizacijos, tarp jų – ir didžiausia litvakus Izraelyje vienijanti asociacija.
Papildomos informacijos prašome kreiptis:
Renaldas Vaisbrodas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius
Tel. +370 672 16114, el. paštas renaldas@lzb.lt
Kviečiame susipažinti su Konferencijoje patvirtintais dokumentais:
Norime viešai pranešti, kad gegužės 22 dieną Lietuvos ryto TV laidoje “Patriotai” dalyvavę Socialinio departamento klientai nepertraukiamai dalyvauja ir gauna naudą iš šių programų:
Sira Grinkevič (laidoje buvo pristatyta kaip Sira Volpertienė) teikiamos šios paslaugos:
Sulamit Lev teikiamos šios paslaugos:
Savaitinėje Toros dalyje skaitome apie Korachą ir jo klausimus, kuriuos jis pateikė Mozei. 
Kyla klausimas, kas yra blogis, kad Koracho nuomonė nesutampa su Mozės, tautos lyderio, nuomone? Argi Mozė, mūsų mokytojas, taip nepasitiki savimi, kad sunku jam išklausyti kritiką? Kodėl Mozė neduoda Korachui aiškaus ir tiesaus atsakymo į jo klausimus? Midraše parašyta, kad Koračas turėjo du klausimus.
Pirmas.
Ar namui, kuriams pilna šventų knygų, reikia „Mezuzos“ ant durų staktos?
Antras.
Ar „Talitui“, kuris yra žydros (šventumo) spalvos, taip pat reikia ir „Cicito“ (žydro siūlo)?
Žinome, kad Mozė, mūsų mokytojas, visai nieko neatsakė Korachui. Tačiau, kokį atsakymą vis dėlto gavo Korachas? Atsiveria žemė ir praryja Korachą bei jo pasekėjus…Kodėl Mozė negalėjo Korachui duoti aiškaus atsakymo, kad konfliktas nebūtų taip dramatiškai išspręstas?
Ko paklausė Korachas?
„Mezuza“ yra kabinama ant durų staktos, kai žmogus išeina iš namų, jis pabučiuoja „Mezuzą“ su mintimi: „Aš išeinu į lauką, kad atneščiau į savo namus šventumo „kibirkštį“. Iš tikro žmogus, išeidamas pabučiuoja „Mezuzą“ prisimindamas, kad jo paskirtis gyvenime – surinkti visas šventumo „kibirkštis“ ir įnešti jas į „vidų“. Korachas galvojo: „Namas, t.y. žmogaus „širdis“ yra tobula, kam dar reikalingas priminimas su „Mezuza“, kai žmogus išeina iš namų?
Mozės atsakymas Korachui turėjo būti toks: „Negali būti, kad žmogaus „širdis“ (norai) yra tobuli, t.y. jei žmogaus „vidus“ yra tobulas, jis jau negali rastis mūsų pasaulyje, nes čia žmogui jau nėra ką veikti“.
Po to Korachas paklausė iš kitaip: „jei „drabužis“ visas žydros (šventumo) spalvos, tai reiškia, kad mano „išorė“ jau yra sujungta su „galutiniu tikslu“(žydra spalva „tchelet“ nurodo į galutinį tikslą), kam man dar reikia ir „Cicito“ (žydro siūlo) ?
Mozės atsakymas Korachui turėjo būti toks: „Negali būti, kad žmogaus „išorė“ būtų tobula. „Išorė“ negali visa būti „žydros“ (šventumo – tobulumo) spalvos. Tik su „prisikėlimu iš numirusių“ bus „išorė“ visiškai ištaisyta…
Tačiau Mozė vėl nieko neatsako Korachui. Kodėl? Todėl, kad Korachas atėjo su „ginču vardan ginčo“.
Korachas uždavė klausimų, kurie neigė tikėjimo idėją, todėl į tokius klausimus nėra atsakymų iš mūsų egoistinės logikos pusės. Tai reiškia, kad tikėjimo klausimai liečia pasaulėdaros paslaptis ir negali būti suprasti „egoistine logika“. Todėl Mozė nieko neatsakė.
Iš tikrųjų egzistuoja dvi ginčo rūšys: konstruktyvus ginčas – „ginčas Dangaus vardu“, toks buvo Hilelio ir Šamajaus Toros mokyklų ginčas. Todėl Dangus ir išsprendė ginčą taikiai. Egzistuoja „ginčas dėl ginčo“ – „ginčas žemės vardu“.
Koracho konfliktas buvo „ginčas dėl ginčo“, t. y. „žemės vardu“. Todėl „žemė – Gehinomas (pragaras)“ išsprendė šį konfliktą (Korachą prarijo žemė). Korachas sulaukė labai sunkios bausmės.
Ravas Adamas Sinajus
Gero Šabo !
Yra puiki tradicija kiekvieną mėnesį minėti bendruomenės narių gimtadienius. Šį kartą net septynems nariams, senjorams, buvo paruoštas vaišių stalas. Šventinėje aplinkoje pasveikinti: Jurijus Smirnovas, Konstantinas Kružkovas, Tamara Antanaitienė , Sergejus Amitonas ir Janina Kelmienė. Tačiau ypatingas dėmesys buvo skirtas jubiliatams.
Edurdui Solovjovui šiais metais sukako 80-ties metų jubiliejus. Jo mama Roza Gozenpud gimė 1909 m., 1936 m. ištekėjo už Stepano Solovjovo. Prednestrove Stepanas sukūrė šeimą, pradėjo tarnybą, buvo karo gydytojas. Čia Solovjovų šeimą užklupo II Pasaulinis karas. Tik tėvo dėka visa šeima evakavosi į Odesą, o iš ten į Rusijos gilumą, tai buvo galimybė išsigelbėti nuo mirties. Eduardas ir jo brolis išgyveno sunkų karo laikotarpį, prarado tėvą. Eduardui teko patirti ir Holokausto žiaurumą.
Kitas jubiliatas Borisas Marijampolskis, jam sukako 60 metų. Jis ilgametis, aktyvus Panevėžio žydų bendruomenės narys, jo tėvas Jakovas Marijampolskis buvo II Pasaulinio karo dalyvis. Po karo grįžęs į savo gimtinę Panevėžio rajone, Stalino režimo už pasisakymus buvo ištremtas į Sibirą. 1953 m. reabilituotas, sukūrė šeimą, Užaugino du vaikus. Vienas jų – Borisas kaip ir jo tėvas, tapo fotografu mėgėju.
Daugumai bendruomenės senjorų, kurie gimė pokario laikotarpiu teko sunkus likimas: Holokausto metu prarado artimuosius, išgyveno badą ir skurdą arba buvo represuoti. Todėl Panevėžio žydų bendruomenė priėmė sprendimą kiekvienais metais švęsti narių gimtadieniuis, ypatingą dėmesį skiriant jubiliatams, kurie išgyveno sunkų pokario laikotarpį. Prie šventinio stalo jiems dovanojamos gėlės ir atminimo dovanos.
Nuoširdžiai sveikiname visus bendruomenės narius, kurie gimė birželio ir liepos mėnesiais. Visiems linkime stiprios sveikatos, geros nuotaikos, artimųjų meilės, gerovės, ilgų ir šviesių metų.
Mirus Svetlanai Reches, Lietuvos žydų ( litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia šeimos narius, sūnų ir dukrą, anūkus. Linkime stiprybės šį netekties laiką, netekus mamos ir močiutės.
1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus. Lietuviai ir žydai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Lietuvos piliečių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.
Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi žuvę tremtyje.
Pirmaisiais sovietų okupacijos 1940m. žydams buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis: uždarytos visos žydų institucijos, nacionalizuotas turtas, nemaža dalis žydų kartu su lietuviais deportuoti ir įkalinti Rusijos rytuose.
Kaip rašoma naujoje Solomono Atamuko knygoje (2018) „Lietuvos žydų keliai. Atmintis, tikėjimas, viltis“, pagal LSSR NKGB 1941-04-25 įsakymą Nr.0023, ruošiantis naujiems trėmimams, NKGB rengė „antisovietinių ir kontrrevoliucinių elementų“ sąrašus. Penkių dienų NKGB suvestinėse buvo tokios kategorijos:
Žemvaldžiai, stambūs fabrikantai, stambūs pirkliai ir namų savininkai, žydų nacionalinė kontrrevoliucija: visų sionistų organizacijų vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai, Bundo vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai. Taip pat žydų, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, sąjunga, žydų kombatatantų (karių) sąjunga, Beitar (žydų sionistinio jaunimo sąjunga), EL- AL emigracijos organizacijos, sionistų – revizionistų partija.
1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. Iš Lietuvos buvo deportuota apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .
Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.
1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Santykinai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė – buvo ištremta daugiau nei 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Kauno žydų bendruomenė maloniai kviečia visus atvykti į paminklo olandų diplomatui, Pasaulio tautų teisuoliui, kartu su Č. Sugihara gelbėjusiam žydus Jan Zwartendijk atidengimo ceremoniją.
Nacionalinė biblioteka turi savo istoriją. Ir ne tik pastato, fondų ir panašiai. Didžiąją ir įdomiausią jos dalį sudaro žmonės. Dirbę ar tebedirbantys. Vieną dieną žmogaus nelieka ir tada savaime į pirmą planą iškyla tai, kas liko ‒ atsiminimai, nuotraukos, o dažnai ir šis tas daugiau, kad ir kūryba…
Parodoje Meno erdvėje eksponuojama ilgametės Nacionalinės bibliotekos darbuotojos Saros Finkelšteinaitės (1941–1992) kūrybos fragmentai – keletas akvarelių ir tapybos kūrinių, pluoštelis nuotraukų iš archyvo, saugomo bibliotekoje. Parodėlės rengėjai kviečia ateiti „ne tik žiūrėti, bet ir matyti“. S. Finkelšteinaitė buvo Tautodailininkų sąjungos narė, surengusi savo kūrybos parodų ir tuometinėje Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kartu primename, kad apie S. Finkelšteinaitę galima pasiskaityti naujausiame žurnalo „Tarp knygų“ numeryje (Nr. 5).Birželio 5 d., antradienį, 11 val. Meno erdvėje vyks Saros Finkelšteinaitės parodos atidarymas. Įėjimas laisvas
BIRŽELIO 11 D. 18 VAL. LŽB J. HEIFETZO SALĖJE VYKS ISTORIJOS DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS
“LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS
XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai,
iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių.
Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje.
Knygoje glaustai atpasakojama litvakų istorija, pateikiamos 458 žymių ar menkiau žinomų litvakų biogramos:
skirtingų kartų, pažiūrų ir likimų, Lietuvos, Izraelio ir kitų šalių piliečių gyvenimų apybraižos.
Renginio moderatorius – Leonidas Melnikas.
Pristatyme dalyvaus muzikinis trio Musica Camerata Baltica:
Leonidas Melnikas (fortepijonas); Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė).
Maloniai kviečiame dalyvauti ir arčiau susipažinti su knygos sukūrimo tikslu ir istorija.
Pristatyme dalyvaus autoriaus sūnus Markas Atamukas, parengęs knygą spaudai.
|LAIKAS: 18.00| VIETA: Pylimo g. 4, Jaschos Heifetzo salė|
Įėjimas laisvas
Kai senojoje Kalvarijos sinagogoje suskambo pirmieji Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ akordai ir dainininkų balsai, juk jie dainavo sinagogų dainas ten, kur jas daugiau nei prieš 77 metus giedodavo rabinas, kantorius ir Kalvarijos žydai, o pati sinagoga buvo tokia pat pilna besimeldžiančių šio Kalvarijos štetlo gyventojų kaip dabar susirinkusių į koncertą, senasis pastatas nušvito…
Į vis dar apleistą sinagogą atvyksta puikus dainininkų tercetas iš Lenkijos, nuostabūs balsai per atidarytus sinagogos langus aidi per visą Kalvariją garsiai, o žydų dainų klausytis susirinkę miesto gyventojai, sausakimšoje sinagogos erdvėje ploja ir ne vienas tą akimirkq pagalvojo, kad garsusis Kalvarijos trijų sinagogų kompleksas vis tik turėtų atgimti kuo greičiau, kad tokia muzika ir dainos skambėtų dažniau, kad jų klausytis važiuotų iš viso pasaulio, čia gyvenusių žydų anūkai ir proanūkai, juk Kalvarijoje iki Holokausto žydai sudarė daugumą gyventojų. Jų atminimą koncerto pradžioje pagerbė vietos jaunimo choras su žydiška daina.
Kai 1713 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II žydų kahalui suteikė privilegiją užsiimti įvairiais verslais ir amatais, prekiauti, įrengti kapines, pastatyti ne aukštesnę už bažnyčią sinagogą, „Žydų Kalvarijoje“ ėmė kilti maldos namų stogai.
Kalvarijos sinagogų kompleksas dabar yra Lietuvos valstybės saugomų kultūros vertybių sąraše: barokinė sinagoga, statyta 18 amž. , eklektinė sinagoga, pastatyta 19 amž. antroje pusėje, šalia iškilo plytinė Talmudo mokykla ir rabino namas, tai buvo 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje.
2014 metais pagal panaudos sutartį Lietuvos žydų bendruomenė Kalvarijos savivaldybės administracijai 50-čiai metų perdavė teisę valdyti maldos namus, administracija įgijo galimybę į juos investuoti. Pasirašiusi panaudos sutartį, Kalvarijos savivaldybės administracija įsipareigojo šią sinagogą, radus finansų, restauruoti, o iki tol – užkonservuoti. Planuota skirti kultūrinei veiklai, tačiau iki šiol darbai nevyksta, keičiasi valdžios, požiūris į sinagogų restauravimą keičiasi taip pat. Po sutarties pasirašymo savivaldybė nedarė nieko, nerodė jokios iniciatyvos, net ir ten kur buvo galima gauti lėšas tvarkybai.
Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, jog Kalvarijos savivaldybės atstovai duotų pažadų laikysis. Prieš kelerius metus daugumos kalvarijiečių nedomino galimybė unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms.
Toliau fotografės Mildos Rūkaitės nuotraukose: „Vocal Varshe“ koncerto Kalvarijos sinagogoje akimirkos ir drauge su ansambliu nusifotografavęs, Holokaustą išgyvenęs, nes tetos buvo išgelbėtas, vienintelis kalvarijietis žydas Maušis Segalis su žmona.
Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejaus (Vilniaus g. 41) 2 a. salėje 2018 m. birželio 13 d. 16 val. atidaroma A s h e r E l h a r a r paroda.
Spalvingi, veltinio technika atlikti darbai parodoje EMOCIJOS iš Izraelio .
„Aš abejoju viskuo, išskyrus širdies jausmų šventumą ir vaizduotės tiesą”
John Keats.
Paroda veiks iki rugpjūčio 25 d. Plačiau apie parodą:
http://ltmkm.lt/lt/parodos/trumpalaikes_parodos/asher_elharar_paroda_emocijos_izraelis.html
Vasaros metu bendruomenėje apsilanko labai daug svečių iš įvairių pasaulio šalių. Ne tik iki karo Panevėžyje, Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje gyveno daug žydų, kurie dabar ieško savo šeimos šaknų.
Šį kartą į Panevėžį atvyko grupė žmonių iš Izraelio, Rusijos, JAV – Majamio. Visi jie buvę bendraklasiai, mokėsi vienoje mokykloje, kuri pradėjo veikti po Panevėžio išlaisvinimo iš vokiečių okupacijos 1944 metais rugsėjo mėnesį. Atvykusieji su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo mokyklą, kurioje mokėsi nuo pirmos ir antros klasės, tėvams sugrįžus po evakuacijos II Pasaulinio karo pabaigoje arba atvykusių iš kitų sovietinių respublikų dirbti. Nemažą dalį šios mokyklos mokinių buvo žydai.
Vienas tokių David Dworkin atvyko iš Majamio. Jo tėvas buvo aviatoriumi, karinio padalinio vadu. Kitas Semion Zuselevič Šteiman su tėvais gyveno Ramygalos gatvėje. Semion visą gyvenimą dirbo finansininku. Jo vaikai: Genadij, Leonard ir Jevgenij mokėsi minėtoje mokykloje. Vladimir Maksimičiov gyveno Panevėžyje ir yra Panevėžio žydų bendruomenės narys. Jo mama Bronislava Maksimičiova (Bradinskaja mergautinė pavardė), šeimoje buvo 7 vaikai. Broliai Genadij ir Baruch po karo taip pat mokėsi šioje mokykloje.
Toroje pasakojama, kad Mozė, mūsų mokytojas, siunčia žvalgus į Izraelio žemę. Kai žvalgai sugrįžta, jie sako, kad Izraelio žemė „valgo savo gyventojus“. Iš tikrųjų to meto kanaaniečiai laikėsi papročio, iškart nelaidoti (neužkasti savo mirusiųjų).
Tik, mirus kokiam svarbiam žmogui, jie paimdavo visus mirusius ir užkasdavo su šiuo svarbiu žmogumi. Kanaaniečiai galvojo, kad ta diena, kai miršta svarbus žmogus, turi ypatingą reikšmę.
Tą dieną, kai atėjo Izraelio žvalgai, mirė Jobas, kuris iš tikro buvo svarbus žmogus, t.y. jis buvo vienas iš faraono patarėjų. Kai Jobas mirė, su juo kartu pradėjo laidoti ir daugelį anksčiau mirusių žmonių. Todėl Izraelio žvalgai ir padarė išvadą, kad Izraelio žemė „valgo savo gyventojus“.
Ką mes turime suprasti?
Turime suprasti, kad mūsų „pasaulio matymas“ ir supratimas yra visiškai kitoks, nei jį mato pats Kūrėjas. Stebėdami tautų papročius, mes galime suklysti ir pasidaryti neteisingas išvadas.
Iš tikrųjų tiesa laikosi ant dvasinių „aukštųjų pasaulių“ pagrindo, .atspindėto Toroje. Todėl Izraelio papročiai, yra ne šiuolaikiniai, jie remiasi Tora, atspindi „dvasinių pasaulių“ struktūrą, O tai reiškia, kad atspindi tiesą.
Pagrindinė Izraelio žvalgų baimė buvo susijusi su pasaulio tautų mąstymo kategorijomis, kaip rodo pavyzdys. Todėl žvalgus apėmė baimė, kai jie pamatė „nepajudinamas“ pasaulio tautų vertybes. Jų dvejonės visiems atėmė jėgas ir visas Izraelis „nuleido rankas“, nustojo tikėjęs, kad galima pasiekti tikros meilės Kūrėjui.
Iš tikrųjų ši nuodėmė slypi kiekviename mūsų, t. y. mes netikime, kad galima ateiti prie tikros meilės artimui bei meilės Kūrėjui ir pasiekti tikrą laimę.
Iš tikrųjų žmogus turi suprasti, kad nors „blaiviu“ protu atrodo neįmanoma įeiti į Izraelio žemės dvasingumą, žmogus turi remtis tik Kūrėjo pažadu. Mes turime suprasti, kad galutinis rezultatas yra tik Kūrėjo rankose. Ir jei Kūrėjas pamatys, kad mes esame verti „Izraelio žemės“, pasieksime tikrą dvasingumą ir tikrą laimę. Tačiau, jei nepatikėsime Kūrėju iškart, būsime priversti 40 metų klaidžioti „dykumoje“, ir paskui vis tiek eiti į „Pažadėtą žemę“.
Verta patikėti iškart…
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sveikina šalies vadovės Dalios Grybauskaitės sprendimą teikti LR Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją, vertindama tai kaip svarbų žingsnį tolimesnei Žmogaus teisių Lietuvoje plėtrai. Stambulo konvencija yra svarbus teisinis instrumentas siekiant stiprinti valstybės įsipareigojimus kovoje su smurtu prieš moteris, įpareigojantis, remiantis geriausia pasaulio praktika, kurti efektyvias priemones prievartai lyties pagrindu mažinti.
Konvenciją jau yra ratifikavusios 30 iš 47 Europos Tarybos valstybių narių.
Birželio 6-os vakare, ypatingoje Vilniaus vietoje, Vokiečių g. kieme, kur dar prieš 75 metus stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga, skambėjo nepaprastos, jautrios, nuostabaus grožio kompozicijos jidiš, hebrajų ir ladino kalba. Koncertavo grupės „Vocal Varshe“ ansamblis. Renginį organizavo Lenkijos Kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos žydų bendruomenės. Lenkai muzikantai iš Varšuvos pristatė klausytojams jaudinančias dainas iš Varšuvos ir Vilniaus geto.
Lietuvos žydų bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas pradėjo renginį didžio žydų poeto Mošė Kulbako „Vilniaus“ poemos žodžiais:
Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis. (Vertė Alfonsas Bukontas)
Vilniaus meras Remigijus Šimašius sveikindamas visus susirinkusius į koncertą, kalbėjo, kad ši koncertui pasirinkta vieta visiems Vilniaus gyventojams, lietuviams ir lenkams primena, jog mes padarėme ne viską, kad Holokausto metu išgelbėtume daugiau gyvybių. „Todėl pasakymas, kad čia turi stovėti Didžiosios sinagogos bent jau atminimas ar dalinis atstatymas, ar jos ženklai, kurie telks bendruomenę, nes tai rūpi ne tik žydams, bet ir visiems Vilniaus gyventojams. Manau, kad tai būtų suvienijimas tautų, gyvenančių Vilniuje. Leisiu sau pasakyti šiek tiek apie žydų bendruomenės reikalus, nes tai gali tapti jos susitaikymo simboliu. Kai ateina reikalas kalbėti apie Didžiąją sinagogą, visi susėdame prie stalo ir kalbamės apie tai, kas čia turėtų būti. Man atrodo, kad tai labai svarbu ne tik dėl to, kad čia stovi baisus sovietinio darželio pastatas, juk stovėjo kažkada gražūs pastatai ir buvo kitokia aplinka.
Man šis darželis yra dar baisesnis ne dėl šių silikatinių plytų, bet dėl to, kad čia užaugo karta žmonių, kurie žaidė, mokėsi, jų auklėtojos rūpinosi vaikais ir nieko nežinojo ant kokių pamatų šis darželis stovi. Bandau pažvelgti akimis savo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių, ką reiškia vieną dieną suvokti , kad tu žaidei ir gražias dienas leidai ant praeities didybės griuvėsių ir net nenutuokei, kas tai yra. Man atrodo mūsų galvose jau šiandien vyksta Didžiosios sinagogos atstatymas, kai mes čia esame ir renkamės į tokį renginį. Net neabejoju, kad fizinis atstatymas vienokia ar kitokia forma, įvyks. Mano kaip mero noras, kad Vilnius savo 700 metus pasitiktų su visiškai pasikeitusia šia vieta, kur nebus baisių sovietinių paminklų ir praeities nuoskaudos bus tapusios ateities kūrimu. Ačiū visiems, kurie čia atėjo ir koncertuos, nepamirškim, mes čia šiandien pradedam atstatinėti Didžiąją sinagogą“, – kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo visiems atvykusiems pasiklausyti muzikos ir Vilniaus merui, leidusiam organizuoti koncertą tokioje ypatingoje vietoje, kur atgyja žydų dvasia, nuo kurios prasidėjo Vilniaus Gaono mokslai. „Man tas darželio pastatas, stovintis dabar sinagogos vietoje irgi nepatinka, bet Jūs, mere nuspręsite, ar jį reikia nugriauti. Mes žydai nuspręsime, ar reikia atstatyti sinagogą, o gal dar pagalvoti, ar kitokiu būdu įamžinti, bet sutvarkyti aplinką, kurioje mes čia esame, būtina, matyt, visi su manimi sutiks. Labiausiai noriu pasveikinti atvykusius svečius, dainininkus, kurie šį vakarą praskaidrins gera muzika. F. Kukliansky palinkėjo visoms bendruomenėms viso geriausio, taikos Vilniuje ir Lietuvoje“.
Lenkijos Kultūros instituto direktorius Marcinas Lapčinskis pabrėžė, kad grupės „Vocal Varshe“ koncertas yra labai simboliškas, nes visi stovi toje vietoje, kur prieš keliasdešimt metų skambėjo jidiš, hebrajų, ladino lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalba. „Tai buvo žydų pasaulio centras, labai svarbi vieta Vilniaus ir Europos žemėlapyje. Šiandien mums pasisekė pakviesti į Lietuvą vieną talentingiausių jaunų lenkų vokalinį Varšuvos ansamblį „Vocal Varshe“, kuris koncertuos Vilniuje, Kėdainiuose ir Kalvarijoje. Lenkijos Kultūros institutui labai malonu, kad galime prisidėti prie šios vietos atgimimo. Varšuvoje kaip ir Vilniuje iki karo buvo labai intensyvus žydiškas gyvenimas, dabar žydiškoji Varšuva atgimsta, ten vyksta daug koncertų, festivalių. Tikimės , kad ir ši Vilniaus vieta atgims“.
Daugiau nuotraukų ir informacijos apie ansamblį „Vocal Varshe“.
Fotografė Milda Rūkaitė.