Savaitinis Toros skyriaus komentaras apie pasiruošimą Tamūzo mėnesiui

Savaitinis Toros skyriaus komentaras apie pasiruošimą Tamūzo mėnesiui

 Atėjo Tamūzo mėnuo ir su juo nauji „iššūkiai“ mūsų sieloms. Tamūzo mėnesį prasideda “apsupties – suspaudimo“ laikotarpis, kuris baigėsi Šventyklos sugriovimu.

Kaip jau ne kartą sakėme, mes neužsiimame vien tik istoriniais įvykiais. Iš tikrųjų mums rūpi pokyčiai, vykstantys mūsų sielose. Judėjų kalendorius – kiekvieno  mūsų „vidinio darbo“ kalendorius. Kiekvieną Roš Chodeš (Mėnesio pradžią) yra ypatingas „švytėjimas“.

Mes esame ypatingų, nelengvų mėnesių pradžioje. Apie Tamūzo ir Avo mėnesius pasakyta: „Iš akių, iš akių teka vanduo“. Rašoma apie dvi akis: Tamūzo mėnuo priešais „dešinę akį“ ir Avo mėnuo priešais „kairę akį“. Kaip sako šventasis Ari, tai reiškia, kad Avo mėnesį, po „apsupties“, prasidėjus 17 Tamūzo, sugriautos abi Šventyklos.

Lietuvos “Makabi” mažoji  “Makabiada”  skirta  Lietuvos 100-čiui

Lietuvos “Makabi” mažoji “Makabiada” skirta Lietuvos 100-čiui

    

Šių   metų  birželio  17 d. sekmadienį  Vilniuje Edukologijos universitete  įvyko    Lietuvos “Makabi” mažoji “ Makabiada”  skirta  Lietuvos  100-čiui, kurioje dalyvavo LSK “Makabi” sportininkai iš  Vilniaus, Kauno,  Panevėžio, Šalčininkų, Lentvario ir Izraelio studentai iš Kauno. Visi  varžybų  dalyviai  buvo  apdovanoti  atminimo  medaliais, o jauniausia varžybų dalyvė Grytė Vaisbrodė – atminimo taure. Visų komandinių sporto šakų kiekvienos komandos geriausias sportininkas buvo apdovanotas asmenine taure. Varžybų dalyvius pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianky ir LSK “Makabi” viceprezidentas Daumantas LevasTodesas .

Sportininkai rungtyniavo  6 sporto  šakose: salės  futbolo, krepšinio 3×3, tinklinio, stalo  teniso (vyrai, moterys), šachmatai ir badmintonas  (vyrai, moterys).

Salės  futbolo  varžybose  pajėgios Vilniaus (kapitonas Matvejus Frišmanas) ir jungtinė  Kauno-Panevėžio  komandos  (kapitonas Samuelis Ušpicas) tarpusavyje sužaidė lygiosiomis ir bendras įvarčių skirtumas taip pat buvo  lygus, todėl komandos pasidalijo 1-2 vieta. Trečią vietą iškovojo Vilniaus jaunimo komandos futbolininkai.

Krepšinio  varžybose  Kauno-Izraelio studentų jungtinė   komanda  įveikė  Vilniaus  jaunimą rezultatu 15:8.  Baudų metimo  konkurse  po įtemptos kovos netikėtai nugalėjo Šalčininkų komandos tinklininkė  Olga Skirtunienė.

Tinklinio  varžybose  Šalčininkų moterų klubas “Fortūna”  rezultatu 2:0 įveikė Vilniaus suaugusiųjų ir jaunių vyrų tinklininkus, kurie iškovojo 2-ą ir 3-ą vietas.

Stalo teniso  varžybose  dalyvavo   13  sportininkų. Nugalėjo   Ernest Dobrinskij (Šalčininkai). Vilniečiai Dmitrij Moskaliov (2v.) ir Jakov Krasilov (3v.) įtemtoje kovoje įveikęs veteraną Eduardą Gurvičių (Vilnius).

Daugiau nuotraukų.

Kaune įamžintas Nyderlandų garbės konsulo Lietuvoje, Pasaulio tautų teisuolio J. Zwartendijk atminimas

Kaune įamžintas Nyderlandų garbės konsulo Lietuvoje, Pasaulio tautų teisuolio J. Zwartendijk atminimas

Penktadienio popietę Kaune įamžintas Nyderlandų garbės konsulo Lietuvoje, Pasaulio tautų teisuolio J. Zwartendijk atminimas. Laisvės alėją, vietą priešais buvusį J. Zwartendijk, kaip kompanijos “Philips Lietuva” vadovo, ofisą, papuošė šviesos instaliacija ir atminimo plokštė grindinyje.
Nyderlandų menininkė Giny Vos savo kūriniu siekė įamžinti ne tiek  J. Zwartendijk, kuris buvo be galo kuklus žmogus ir niekada nesigyrė savo poelgiu, kurio net nelaikė žygdarbiu, asmenybę, kiek jo humanistinį poelgį, kai 1940 m. vasarą per 10 dienų jis išdavė 2400 vizų į Kiurasao salą, taip suteikdamas ateitį ne tik šiems tūkstančiams žydų, bet ir jų palikuonims. Šviečianti spiralė simbolizuoja gyvenimą, judėjimą, augimą, viltį, kiekviena joje esanti skirtingo ilgio ir spalvos LED juostelė skirta vis kitam išgelbėtam žmogui, akcentuojamas ne tų laikų tragizmas, bet išgelbėjimas, jo nešama viltis, šviesa ir ateitis.
Renginio metu J. Zwartendijk ir jo pasiaukojamą veiklą prisiminė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Lietuvos respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, J. Zwartendijk sūnus Rob Zwartendijk.
Stipriu emociniu užtaisu ceremoniją papildė trumpas, bet įspūdingas Kauno šokio teatro “Aura” pasirodymas. Atminimo plokštę atidengė J. Zwartendijk sūnus ir dukra garbingoje Nyderlandų karaliaus Willem Alexander, Prezidentės D. Grybauskaitės ir Kauno mero akivaizdoje. Atskiros padėkos nusipelno ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos fleitininkės gražia gaida pradėjusios ir užbaigusios įsimintiną įvykį.
Kalba J. Zwartendijk sūnus Rob Zwartendijk.
Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę” valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.
Buvęs Kauno vicemeras, žydų kultūrai ir istorijai neabejingas žmogus, Vytautas Vasilenka bei Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus vadovai Raimundas Kaminskas ir Julija Iskevičienė šakia KŽB pirmininkas Gercas Žakas.
Renginio programas ir daugiau nuotraukų.

Kuriamas pirmas lietuviškas vaidybinis filmas apie žydų žudynes Lietuvoje

Pastaruoju metu ypač madinga kalbėti apie Lietuvos proveržį ir kaip jį galime pasiekti. „Izaoko“, bene pirmo lietuviško vaidybinio filmo, kuriame aptariami lietuvių, dalyvavusių Holokauste, ir žydų santykiai, prodiuseris Stasys Baltakis sako, kad kaip šalis ir tauta pradėsime judėti į priekį tik tada, kai priimsime ir savyje išspręsime tamsiausios mūsų istorijos ir tapatybės problemas.

Per paskutinius kelerius metus pradedama atviriau kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje ir vietinių gyventojų dalyvavimą, kai buvo nužudyta apie 90 procentų mūsų šalies žydų. Tačiau, kaip pastebi Stasys Baltakis, visuomenėje dar trūksta konstruktyvių diskusijų ir, svarbiausia, atviro bei nuoširdaus istorijos pripažinimo.

Jau baigiamas filmuoti pirmasis Jurgio Matulevičiaus ilgo metro vaidybinis filmas pasakoja apie pagrindinį herojų Andrių Gluosnį, kuris nužudo žydą Izaoką kraupių Lietūkio garažo žudynių, įvykusių 1941 metais Kaune, metu. Filmas paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka ir yra bene pirmas lietuviškas vaidybinis filmas, kuriame minimi lietuvių ir žydų santykiai bei mūsų tautos prisidėjimas prie Holokausto.

Sveikiname Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu!

Sveikiname Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu!

Šiemet atkurtoji Lietuvos žydų bendruomenė mini savo 30-metį. Prisiminus atgimimo laikotarpį, naudojamės proga šiandien, birželio 18d. pasveikinti Grigorijų Kanovičių su 89-uoju gimtadieniu.

1989m. įvyko Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamasis susirinkimas, jo metu išrinktas pirmasis bendruomenės Pirmininkas, Grigorijus Kanovičius – rašytojas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Jonavos garbės pilietis, Lietuvos žydų Bendruomenės Garbės pirmininkas, apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, šiuo metu gyvenantis Izraelyje.

Gerbiame pirmąjį pirmininką ir gerą garsų rašytoją, jo dilogijos „Ožiukas už pora skatikų“ pagrindu sukurta pjesė („Nusišypsok mums, Viešpatie“ pastatyta Vilniaus Mažajame teatre), spektaklis laimėjo pagrindinį apdovanojimą Baltijos ir Šiaurės Europos teatrų festivalyje. Nepamirštamas spektaklis, daug reiškiantis kelioms kartoms.

Gyvendamas Izraelyje G. Kanovičius sukūrė romaną „Žydų parkas“, pripažintą geriausiu Izraelyje 1997 metų romanu, parašytu rusų kalba.

Mes, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė didžiuojamės Jumis, gerbiamas Grigorijau, iš visos širdies sveikiname su gimtadieniu,  linkėdami stiprios sveikatos, geros nuotaikos ir artimųjų meilės.

Konferencija Pušalote apie žydų paveldo išsaugojimą

Konferencija Pušalote apie žydų paveldo išsaugojimą

Birželio 15 dieną Pušalote įvyko konferencija dėl Pušaloto miestelio žydų paveldo objektų: Pušaloto sinagogos ir „Joškės namo“ įprasminimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms ir išsaugojimo. Šios konferencijos organizatoriai:  Pasvalio raj. Savivaldybės administracija ir jos meras G. Gegužinskas, LR Seimo narys A. Matulas, Pušaloto miestelio seniūnė P. Stravinskienė ir Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, kuris ir yra pagrindinis idėjos sumanytojas.

Konferencija prasidėjo nuo Pušaloto miestelio apžiūros, vėliau „Joškės namo“, kuriame buvo žydų pradinė mokykla ir sinagoga. Ši sinagoga pastatyta litvako  Howard Margol prosenelio pastangomis. Visi jo  giminės ir artimieji caro laikais gyveno Lietuvoje. Vienas jo giminaičių buvęs garsus politinis veikėjas, Iraelio premjeras Jachud Barak.

Visa konferencijos delegacija – J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Kultūros paveldo departamento atstovas, Pušaloto bendruomenės nariai, Panevėžio žydų bendruomenės nariai bei visuomenė apžiūrėjo sinagogos pastatą, kurio būklė yra kritiška. Daugiau nei 75 metus ši sinagoga buvo naudojama ne pagal paskirtį, buvo apleista. 2005 m. Howard Margol ir jo giminaičių pastangomis buvo atidaryta memorialinė lenta ant sinagogos pastato ir sutvarkytos senosios Pušaloto žydų kapinės. Išorinė sinagogs dalis liko autentiška, todėl ją galima restauruoti ir panaudoti vietos bendruomenės reikmėms.

Izraelio ambasadorius A. Maimonas ir Kultūros paveldo departamento atstovas, o taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininkas M. Užpelkis kartu su svečiais apžiūrėjo vidinę sinagogos dalį. Pušaloto bendruomenės pirmininkas A.Kumpauskas kartu su gyventojais, iškėlė idėją, kad sinagogą reikia restauruoti ir pritaikyti bendruomenės reikmėms: rengti susitikimus, koncertus, parodas, susijusias su Pušaloto miestelio bendruomene ir tuo pačiu pritraukti turistus keliu Pušalotas-Pakruojis-Joniškis, kur restauruotos ir atstatytos sinagogos patalpos ir erdvė, trauktų dažniau lankytis Lietuvos gyventojus ir užsieniečius. Šiandien pagrindinė užduotis – suderinti projektą, padaryti sąmatą ir ieškoti rėmėjų bei valstybės pritarimo.

Konferencijos metu J. E. Izraelio ambasadorius A. Maimon, Pušaloto bendruomenės pirmininkas A. Kumpauskas, LŽB paveldosaugininkas M. Užpelkis pristatė viziją apie projekto įvykdymą, o LR Seimo narys A. Matulas padėkojo visiems pranešėjams už įdomias mintis ir žydų palikimą Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje. Konferencijoje pasisakė Lietuvos (litvakų) žydų bendruomenės vykdantysis direktorius R. Vaisbrodas, kuris pabrėžė, kad ši idėja labai svarbi ne tik Lietuvos visuomenei, bet ir likusiems žydų palikuonims, kurie išsibarstė po visą pasaulį.

Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje

 “Pajūrio naujienos”

Aut. Romualdas Beniušis. Nuotraukoje : P.Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.

Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos. Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.

Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas(stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Birželio 11 d. LŽB Jašos Heifetzo salėje pristatyta Istorijos Dr. Solomono Atamuko (1918-2014) knyga“ LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”.  Naujoji knyga yra autoriaus sumanytas pirmosios knygos tęsinys. Pats autorius paskutiniais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, apako, todėl knygos tęsiniu rūpinosi, rašė ir rinko medžiagą sūnus, dukra, anūkas, marti – visi dirbo kruopščiai ir nuoširdžiai. Abi knygos, pasak dukros, ilgametės LŽB pirmininko pavaduotojos Mašos Grodnikienės, išleistos šeimos lėšomis.

Skaitytojas, kuris domisi litvakų istorija, dabar gavo gerą naudingą, informatyvią knygą, joje surinktos 458 litvakų biografijos, knygoje vadinamos biogramomis ir yra suskirstytos pagal šalis, kuriose jie galų gale apsigyveno tarsi trumpos apybraižos. Knygoje galima perskaityti ir apie neįtikėtiną pasaulio garsenybių, kilusių iš Lietuvos, likimą, išsilavinimą ir jų darbus. Autorius siekė surinkti kuo daugiau informacijos ir biogramų apie išgyvenusius Holokaustą.

Išsigelbėję karo metais litvakai, gyvendami Lietuvoje, Izraelyje ar pasklidę po pasaulį, sukūrė šeimas, didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais: jeigu gimsta ir auga jaunoji karta, vadinasi: Am Israel Chai! – Izraelio Tauta gyva!

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai, iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių. Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. Šią knygą spaudai parengė ir pristatė autoriaus sūnus Markas Atamukas, matematikos mokslų daktaras, išvykęs su šeima  iš Lietuvos gyventi į Izraelį 1990m.

Pristatyme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Amir Maimon sakė, kad važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius vis užeidavo į bibliotekas, ieškodamas knygų apie žydus ir dažniausiai rasdavo tą pačią pirmąją S.Atamuko knygą apie Lietuvos žydų 700 metų istoriją Lietuvoje. Šiandien, kai jau atlikta daug mokslinių tyrimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje, žinom, kad litvakai labai prisidėjo prie Lietuvos ir Izraelio valstybingumo stiprinimo. Jų gyvenimas nesustojo po Holokausto tragedijos. Šią naują S.Atamuko knygą ambasadorius pavadino tikros sūnaus Marko Atamuko meilės tėvui pavyzdžiu.

Teismas padėjo tašką ginče dėl balsų skaičiaus Lietuvos žydų bendruomenės konferencijoje

Pranešimas žiniasklaidai

2018 m. birželio 15 d.

Teismas padėjo tašką ginče dėl balsų skaičiaus Lietuvos žydų bendruomenės konferencijoje

Būsimose Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) konferencijose visos organizacijos-narės turės po vieną balsą. Tolimesnį vadovavimąsi šia taisykle įtvirtino šią savaitę priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis ginče dėl bendruomenės narių atstovavimo normų.

Tokios LR Asociacijų įstatymą atitinkančios tvarkos LŽB laikėsi pernai ir šiemet vykusiose bendruomenės konferencijose, kuriose priimami organizacijos veiklai svarbiausi sprendimai – renkama vadovybė ir vertinamos finansinės ir veiklos ataskaitos.

„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė savo veikloje vadovaujasi įstatymais, ir vienareikšmiškas teismo sprendimas leidžia galutinai išspręsti klausimą dėl Tarybos sprendimų priėmimo bei narių atstovavimo Konferencijoje. Tikiuosi tai sutelks bendram darbui, nes trukdymas dirbti valdymo organams ir šmeižto kampanijos nėra priemonės, kurių verta imtis skelbiant rūpestį žydais. Dabar, kai turime apeliacinės instancijos nutartį, kviečiu visas bendruomenę sudarančias organizacijas galvoti apie nesantaikos žaizdų gydymą ir sutarimo paieškas“, – sakė Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.

Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kiekvienas asociacijos narys, nepriklausomai nuo vienijamų asmenų skaičiaus, visuotiniame narių susirinkime (konferencijoje) turi po vieną balsą, taip užtikrinant visų asociacijos narių lygiateisiškumą ir vienodą sprendžiamojo balso teisę.

Tuo tarpu LŽB įstatai numatė, kad regioninės žydų bendruomenės konferencijoje turi balsų skaičių, proporcingą jų atstovaujamų narių skaičiui. Įžvelgusi šį prieštaravimą tarp įstatymo ir įstatų, LŽB Taryba, siekdama užtikrinti būsimos Konferencijos teisėtumą ir skaidrumą, 2017 m. balandžio 19 posėdyje balsų dauguma priėmė sprendimą į ataskaitinę-rinkiminę LŽB Konferenciją deleguoti po vieną kiekvienos LŽB asociacijos narės atstovą.

Principo „vienas asociacijos narys – vienas balsas“ taikymo privalomumą 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu pripažino Vilniaus apylinkės teismas, paskelbęs negaliojančiu LŽB įstatų 7.1 punktą dėl regioninių bendruomenių proporcinio atstovavimo LŽB konferencijoje.

Vėliau Vilniaus, Klaipėdos, Ukmergės ir Šiaulių žydų bendruomenės siekė atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, tačiau byloje nagrinėjant ne fakto, o teisės klausimą, kurio atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, teismas priėmė nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 18 d., bet buvo skundžiama Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo birželio 12 d. nutartimi skundas buvo atmestas – padėtas taškas Lietuvos žydų bendruomenės asociacijos narių atstovavimo normų byloje.

 Daugiau informacijos:

Renaldas Vaisbrodas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius

Tel. +370 672 16114, el. paštas renaldas@lzb.lt

Savaitinė Toros dalis „Korach“

Savaitinėje Toros dalyje skaitome apie Korachą ir jo klausimus, kuriuos jis pateikė Mozei.

Kyla klausimas, kas yra blogis, kad Koracho nuomonė nesutampa su Mozės, tautos lyderio, nuomone? Argi Mozė, mūsų mokytojas, taip nepasitiki savimi, kad sunku jam išklausyti kritiką? Kodėl Mozė neduoda Korachui aiškaus ir tiesaus atsakymo į jo klausimus? Midraše parašyta, kad Koračas turėjo du klausimus.

Pirmas.

Ar namui, kuriams pilna šventų knygų, reikia „Mezuzos“ ant durų staktos?

Antras.

Ar „Talitui“, kuris yra žydros (šventumo) spalvos, taip pat reikia ir „Cicito“ (žydro siūlo)?

 Žinome, kad Mozė, mūsų mokytojas, visai nieko neatsakė Korachui. Tačiau, kokį atsakymą vis dėlto gavo Korachas? Atsiveria žemė ir praryja Korachą bei jo pasekėjus…Kodėl Mozė negalėjo Korachui duoti aiškaus atsakymo, kad konfliktas nebūtų taip dramatiškai išspręstas?

Ko paklausė Korachas?

„Mezuza“ yra kabinama ant durų staktos, kai žmogus išeina iš namų, jis pabučiuoja „Mezuzą“ su mintimi: „Aš išeinu į lauką, kad atneščiau į savo namus šventumo „kibirkštį“. Iš tikro žmogus, išeidamas pabučiuoja „Mezuzą“ prisimindamas, kad jo paskirtis gyvenime – surinkti visas šventumo „kibirkštis“ ir įnešti jas į „vidų“. Korachas galvojo: „Namas, t.y. žmogaus „širdis“ yra tobula, kam dar reikalingas priminimas su  „Mezuza“, kai žmogus išeina iš namų?

Mozės atsakymas Korachui turėjo būti toks: „Negali būti, kad žmogaus „širdis“ (norai) yra tobuli, t.y. jei žmogaus „vidus“ yra tobulas, jis jau negali rastis mūsų pasaulyje, nes čia žmogui jau nėra ką veikti“.

Po to Korachas paklausė iš kitaip: „jei „drabužis“ visas žydros (šventumo) spalvos, tai reiškia, kad mano „išorė“ jau yra sujungta su „galutiniu tikslu“(žydra spalva „tchelet“ nurodo į galutinį tikslą), kam man dar reikia ir „Cicito“ (žydro siūlo) ?

Mozės atsakymas Korachui turėjo būti toks: „Negali būti, kad žmogaus „išorė“ būtų tobula. „Išorė“ negali visa būti „žydros“ (šventumo – tobulumo) spalvos. Tik su „prisikėlimu iš numirusių“ bus „išorė“ visiškai ištaisyta…

Tačiau Mozė vėl nieko neatsako Korachui. Kodėl? Todėl, kad Korachas atėjo su „ginču vardan ginčo“.

Korachas uždavė klausimų, kurie neigė tikėjimo idėją, todėl į tokius klausimus nėra atsakymų iš mūsų egoistinės logikos pusės. Tai reiškia, kad tikėjimo klausimai liečia pasaulėdaros paslaptis ir negali būti suprasti „egoistine logika“. Todėl Mozė  nieko neatsakė.

Iš tikrųjų egzistuoja dvi ginčo rūšys: konstruktyvus ginčas – „ginčas Dangaus vardu“, toks buvo Hilelio ir Šamajaus Toros mokyklų ginčas. Todėl Dangus ir išsprendė ginčą taikiai. Egzistuoja „ginčas dėl ginčo“ – „ginčas žemės vardu“.

Koracho konfliktas buvo „ginčas dėl ginčo“, t. y. „žemės vardu“. Todėl „žemė – Gehinomas (pragaras)“ išsprendė šį konfliktą (Korachą prarijo žemė). Korachas sulaukė labai sunkios bausmės.

                                                                                             Ravas Adamas Sinajus 

                                              Gero Šabo !

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje birželio ir liepos mėnesiai  patys turtingiausi gimtadieniais

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje birželio ir liepos mėnesiai patys turtingiausi gimtadieniais

Yra puiki tradicija kiekvieną mėnesį minėti bendruomenės narių gimtadienius. Šį kartą net septynems nariams, senjorams, buvo paruoštas vaišių stalas. Šventinėje aplinkoje pasveikinti: Jurijus Smirnovas, Konstantinas Kružkovas, Tamara Antanaitienė , Sergejus Amitonas ir Janina Kelmienė. Tačiau ypatingas dėmesys buvo skirtas jubiliatams.

Edurdui Solovjovui šiais metais sukako 80-ties metų jubiliejus. Jo mama  Roza Gozenpud gimė 1909 m., 1936 m. ištekėjo už Stepano Solovjovo. Prednestrove Stepanas sukūrė šeimą, pradėjo tarnybą, buvo karo gydytojas. Čia Solovjovų šeimą užklupo II Pasaulinis karas. Tik tėvo dėka visa šeima evakavosi į Odesą, o iš ten į Rusijos gilumą, tai buvo  galimybė išsigelbėti nuo mirties. Eduardas ir jo brolis išgyveno sunkų karo laikotarpį, prarado tėvą.  Eduardui teko patirti ir Holokausto žiaurumą.

Kitas jubiliatas Borisas  Marijampolskis, jam sukako 60 metų. Jis ilgametis, aktyvus Panevėžio žydų bendruomenės narys, jo tėvas Jakovas Marijampolskis buvo II Pasaulinio karo dalyvis.  Po karo grįžęs į savo gimtinę Panevėžio rajone, Stalino režimo už pasisakymus buvo ištremtas į Sibirą. 1953 m. reabilituotas, sukūrė šeimą, Užaugino du vaikus. Vienas jų –  Borisas kaip ir jo tėvas, tapo fotografu mėgėju.

Daugumai bendruomenės senjorų, kurie gimė pokario laikotarpiu teko sunkus likimas: Holokausto metu prarado artimuosius, išgyveno badą ir skurdą arba buvo represuoti. Todėl Panevėžio žydų bendruomenė priėmė sprendimą kiekvienais metais švęsti narių gimtadieniuis, ypatingą dėmesį skiriant jubiliatams, kurie išgyveno sunkų pokario laikotarpį. Prie šventinio stalo jiems dovanojamos gėlės ir atminimo dovanos.

Nuoširdžiai sveikiname visus bendruomenės narius, kurie gimė birželio ir liepos  mėnesiais. Visiems linkime stiprios sveikatos, geros nuotaikos, artimųjų meilės, gerovės, ilgų ir šviesių metų.

Užuojauta

Mirus Svetlanai Reches, Lietuvos žydų ( litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia šeimos narius, sūnų ir dukrą, anūkus. Linkime stiprybės šį netekties laiką, netekus mamos ir močiutės.

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus. Lietuviai ir žydai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.  Lietuvos piliečių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi žuvę tremtyje.

Pirmaisiais sovietų okupacijos 1940m. žydams buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis: uždarytos visos žydų institucijos, nacionalizuotas turtas, nemaža dalis žydų kartu su lietuviais deportuoti ir įkalinti Rusijos rytuose.

Kaip rašoma naujoje Solomono Atamuko knygoje (2018)  „Lietuvos žydų keliai. Atmintis, tikėjimas, viltis“, pagal LSSR NKGB 1941-04-25 įsakymą Nr.0023, ruošiantis naujiems trėmimams,  NKGB rengė „antisovietinių ir kontrrevoliucinių elementų“ sąrašus. Penkių dienų NKGB suvestinėse buvo tokios kategorijos:

Žemvaldžiai, stambūs fabrikantai, stambūs pirkliai ir namų savininkai, žydų nacionalinė kontrrevoliucija: visų sionistų organizacijų vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai, Bundo vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai. Taip pat žydų, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, sąjunga, žydų kombatatantų (karių) sąjunga, Beitar  (žydų sionistinio jaunimo sąjunga), EL- AL emigracijos organizacijos, sionistų – revizionistų partija.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. Iš Lietuvos buvo deportuota apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Santykinai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė – buvo ištremta daugiau nei 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).  Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

Birželio 5–17 d.: Saros Finkelšteinaitės kūrybos archyvinė parodėlė

Nacionalinė biblioteka turi savo istoriją. Ir ne tik pastato, fondų ir panašiai. Didžiąją ir įdomiausią jos dalį sudaro žmonės. Dirbę ar tebedirbantys. Vieną dieną žmogaus nelieka ir tada savaime į pirmą planą iškyla tai, kas liko ‒ atsiminimai, nuotraukos, o dažnai ir šis tas daugiau, kad ir kūryba…

Parodoje Meno erdvėje eksponuojama ilgametės Nacionalinės bibliotekos darbuotojos Saros Finkelšteinaitės (1941–1992) kūrybos fragmentai – keletas akvarelių ir tapybos kūrinių, pluoštelis nuotraukų iš archyvo, saugomo bibliotekoje. Parodėlės rengėjai kviečia ateiti „ne tik žiūrėti, bet ir matyti“. S. Finkelšteinaitė buvo Tautodailininkų sąjungos narė, surengusi savo kūrybos parodų ir tuometinėje Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kartu primename, kad apie S. Finkelšteinaitę galima pasiskaityti naujausiame žurnalo „Tarp knygų“ numeryje (Nr. 5).Birželio 5 d., antradienį, 11 val. Meno erdvėje vyks Saros Finkelšteinaitės parodos atidarymas. Įėjimas laisvas

DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS “LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

BIRŽELIO 11 D. 18 VAL. LŽB J. HEIFETZO SALĖJE VYKS ISTORIJOS DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS
“LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai,
iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių.
Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. 
Knygoje glaustai atpasakojama litvakų istorija, pateikiamos 458 žymių ar menkiau žinomų litvakų biogramos: 

skirtingų kartų, pažiūrų ir likimų, Lietuvos, Izraelio ir kitų šalių piliečių gyvenimų apybraižos.

Renginio moderatorius – Leonidas Melnikas.
Pristatyme dalyvaus muzikinis trio Musica Camerata Baltica:
Leonidas Melnikas (fortepijonas); Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė).

Maloniai kviečiame dalyvauti ir arčiau susipažinti su knygos sukūrimo tikslu ir istorija.
Pristatyme dalyvaus autoriaus sūnus Markas Atamukas, parengęs knygą spaudai.
|LAIKAS: 18.00| VIETAPylimo g. 4, Jaschos Heifetzo salė|
Įėjimas laisvas

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Kai senojoje Kalvarijos sinagogoje suskambo pirmieji Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ akordai ir dainininkų balsai, juk jie dainavo  sinagogų dainas ten, kur jas daugiau nei prieš 77 metus giedodavo rabinas, kantorius ir Kalvarijos žydai, o pati sinagoga buvo tokia pat pilna besimeldžiančių šio Kalvarijos štetlo gyventojų kaip dabar susirinkusių į koncertą, senasis pastatas nušvito…

Į vis dar apleistą sinagogą atvyksta puikus dainininkų tercetas iš Lenkijos, nuostabūs balsai per atidarytus sinagogos langus aidi per visą Kalvariją garsiai, o  žydų dainų klausytis susirinkę miesto gyventojai, sausakimšoje sinagogos erdvėje ploja ir ne vienas tą akimirkq pagalvojo, kad garsusis Kalvarijos trijų sinagogų kompleksas vis tik turėtų atgimti kuo greičiau, kad tokia muzika ir dainos skambėtų dažniau, kad jų klausytis važiuotų iš viso pasaulio, čia gyvenusių žydų anūkai ir proanūkai, juk Kalvarijoje iki Holokausto žydai sudarė daugumą gyventojų. Jų atminimą koncerto pradžioje pagerbė vietos jaunimo choras su žydiška daina.

Kai 1713 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II žydų kahalui suteikė privilegiją užsiimti įvairiais verslais ir amatais, prekiauti, įrengti kapines, pastatyti ne aukštesnę už bažnyčią sinagogą,  „Žydų Kalvarijoje“ ėmė kilti maldos namų stogai.

Kalvarijos sinagogų kompleksas dabar yra Lietuvos valstybės saugomų kultūros vertybių sąraše: barokinė sinagoga, statyta 18 amž. , eklektinė sinagoga, pastatyta 19 amž. antroje pusėje, šalia iškilo plytinė Talmudo mokykla ir rabino namas, tai buvo 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje.

2014 metais pagal panaudos sutartį Lietuvos žydų bendruomenė Kalvarijos savivaldybės administracijai 50-čiai metų perdavė teisę valdyti maldos namus, administracija įgijo galimybę į juos investuoti. Pasirašiusi panaudos sutartį, Kalvarijos savivaldybės administracija įsipareigojo šią sinagogą, radus finansų, restauruoti, o iki tol – užkonservuoti. Planuota skirti kultūrinei veiklai, tačiau iki šiol darbai nevyksta, keičiasi valdžios, požiūris į sinagogų restauravimą  keičiasi taip pat. Po sutarties pasirašymo savivaldybė nedarė nieko, nerodė jokios iniciatyvos, net ir ten kur buvo galima gauti lėšas tvarkybai.

Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, jog Kalvarijos savivaldybės atstovai duotų pažadų laikysis. Prieš kelerius metus daugumos kalvarijiečių nedomino galimybė unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms.

Toliau fotografės Mildos Rūkaitės nuotraukose: „Vocal Varshe“ koncerto Kalvarijos sinagogoje akimirkos ir drauge su ansambliu nusifotografavęs, Holokaustą išgyvenęs, nes tetos buvo išgelbėtas, vienintelis kalvarijietis žydas Maušis Segalis su žmona.