I. Makaraitytė.www.DELFI.lt
…Nei ji dingo kur toji neapykanta žydams ir kitokiems, nei ką. Ir „pozityvas“ nepadeda jos atsikratyti. Yra dalis lietuvių, kurie vis dar nekenčia žydų. Ne, ne visi komentarai yra Kremliaus trolių darbas, nes jų viešojoje erdvėje buvo pilna dar tada, kai apie socialinę žiniasklaidą niekas nė nesvajojo. Jei būtų kitaip, politikų kalbos nebūtų apvalios, vis dar paradinės ir ne šiaip apie kažkokį Holokaustą, išžudytus žydus, o apie žydus, kurie buvo Lietuvos dalis. Ir susėdus aplink stalą girti vyrai nesisielotų, kad, kaip, girdi, gaila, ne visus žydus ištraiškėm čia pas mus.
Dar didesnei daliai visuomenės ši tragedija išvis net neegzistuoja. Sena apgriuvusi sinagoga mažo miestelio privataus kiemo vidury yra viso labo tik apipuvęs pastatas, kurio nei nugriausi, nei padegsi. Dar iš senos daržinės bent malkų būtų. O kokia nauda iš griūvančios sinagogos? Ir kiek jų tokių? Kiekvieną sykį, kai tik užeina kalba apie apleistas žydų kapines, lietuviai beda pirštu – mes tai savas prižiūrime, juk net į Sibirą važiuojame, o kur žydai, kur žydų bendruomenė, kad savų negali apeiti, vis mūsų kieman dairosi? Bet jų nėra… nėra miesteliuose žydų, išžudyti jie…
Diskusija apie vietos gyventojų atmintį, Holokaustą bei žydus nuo mirties gelbėjusius lenkų ir lietuvių Teisuolius.
Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyks diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.
Diskusijos atspirties taškas bus knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Nepaprastai įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir išaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalins su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties kodai ir falsifikuota istorija. Diskusija palies ir būtinybę saugoti vietinę atmintį apie holokaustą.
SPAUDOS PRANEŠIMAS
„Žmogus tvirtu stuburu”
Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyks diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.
Diskusijos atspirties taškas bus knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Nepaprastai įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir išaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalins su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties kodai ir falsifikuota istorija. Diskusija palies ir būtinybę saugoti vietinę atmintį apie holokaustą.
„Holokaustas tai viena didžiausių, siaubingiausių tragedijų žmonijos istorijoje. Milijonai žydų prarado gyvybes dėl vokiečių kruopščiai suplanuoto nusikaltimo. Beveik pusė iš 6 milijonų Lenkijos piliečių, žuvusių II pasaulinio karo metu, sudarė žydai. Reikėtų prisiminti, kad lenkai sudaro net 25 procentus visų asmenų, pelniusių Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimą už didvyrišką žydų gelbėjimą. Jie yra pirmoje apdovanotojų sąrašo vietoje. Taip pat ir Lietuvoje lenkų šeimos padėjo žydams. Kaip pavyzdį galima paminėti Katarzyną i Ignacą Bujel iš Vaidotų, Mariją ir Antonį Kruminis-Łozowskius iš Jašunų arba būtent Emiliją ir Piotrą Waszkinelius iš Švenčionių. Tarp beveik 900 Lietuvos piliečių – Pasaulio tautų teisuolių – lenkų yra dauguma“, pasakė Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcin Łapczyński.
Debatus ves Vytautas Toleikis, žinomas Vilniaus pedagogas, bibliofilas, daugiakultūrės Lietuvos propaguotojas, besigilinantis į mažumų, ypač žydų, problemas. Po jų bus rodomas Grzegorzo Linkowskio režisuotas dokumentinis filmas „…Kryžius Dovydo žvaigždėje”, kuriame Romualdas Waszkinelis pasakoja savo dramatišką likimą, dalijasi dilemomis ir apmąstymais, atvedusiais jį iki vidinės ramybės ir tikrumo.
Romuald Jakub Weksler-Waszkinel gimė 1943 metais Švenčionių gete, žydų Wekslerių šeimoje. Visa jo šeima žuvo per holokaustą. Per stebuklą išgelbėtas nuo mirties vaikas buvo išaugintas katalikų Waszkinelių šeimos, po karo išvykusios į Pasłęką prie Elblągo. Romualdas buvo išauklėtas kataliku ir 1966 metais priėmė kunigo šventimus, o nuo 1971 metų iki pat pensijos dėstė filosofiją Liublino Katalikiškajame Universitete. Jis tik 1978 metais sužinojo apie savo žydišką kilmę. Dėl dvigubos savo tautinės ir religinės tapatybės jis tapo aktyviu krikščionių ir žydų dialogo dalyviu. Gyvena Tel Avive, dirba Yad Vashemo institute.
Dariusz Rosiak, gimęs 1962 metais, yra nusipelnęs radijo ir spaudos žurnalistas, vertinamas reportažų ir knygų autorius. Jis dirbo Lenkijos ir užsienio redakcijose, tokiose, kaip prancūzų RFI ar britų BBC. Šiuo metu veda laidą tarptautinėmis temomis Lenkijos radijo antrojoje ir trečiojoje programose. Už knygą „Grūdas ir kraujas. Artimųjų Rytų krikščionių pėdsakais” gavo Beatos Pawlak apdovanojimą ir buvo nominuotas literatūros premijai „Nike”. Už reportažą apie kurdus buvo įvertintas Ryszardo Kapuścińskio apdovanojimu.
Susitikimas vyks trečiadienį, rugsėjo 27d., 18:00, Lietuvos Žydų bendruomenės namuose (Pylimo g. 4, Vilnius). Diskusija vyks lietuvių ir lenkų kalbomis su sinchroniniu vertimu. Filmas bus rodomas lenkų kalba su lietuviškais titrais. Įėjimas nemokamas.
Į diskusiją kviečia Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos žydų bendruomenė, Geros valios fondas ir leidykla “Czarne” iš Lenkijos.
Įžangą iš Jafos Eliachos knygos išvertė Geoff Vasil
Eišiškės arba Eišišok yra paradoksas – labiausiai pasaulyje žinomas štetlas yra mažiausiai pažįstamas Lietuvos miestelis. Jidiš literatūroje Eišišok netgi garsus savo nežinomumu – figūruoja kaip atitolusio nuo pasaulio miestelio šedevras, kaip kartais bandoma pateikti Slobodką, arba dar neseniai Pabradę arba Balbieriškį.
Eišišok yra štetlo prototipas istoriografijoje – 1979 m. JAV prezidento Karterio sudarytos komisijos surasti būdą tinkamai paminėti Holokaustą narė Jafa Eliacha, kilusi iš Eišišok, gilinosi į savo gimtinės istoriją 17metų, ir rašė pirmą mokslinę studiją apie štetlus apskritai. Pasak autorės, nors buvo vietinės reikšmės skirtumų tarp štetlų Rytų Europoje – vieni papasakodavo aibę anekdotų ir istorijų, kiti turėjo savitus papročius ir elgseną – bendrais bruožais štetlo gyvenimas visur buvo vienodas. Tai yra, vieno štetlo pavyzdys beveik tinka visiems. Jafos Eliachos darbas davė pradžią JAV Holokausto muziejui ir štetlų studijoms, jos dėka pasaulį išvydo daugiau nei 800 puslapių knyga, skirta vien Eišišiškių štetlui. Ši knyga puošia ne vieną amerikiečių knygų spintą, bet Lietuvoje apie Jafą Eliachą žino kol kas labai siauras ratas specialistų ir istorikų.
Pagal Eliachą dar XIX amžiuje senosiose Eišišok kapinėse tebestovėjo antkapis su seniausia žydų buvimo dabartinėje Lietuvoje data – velionis mirė 1097 metais. Pasaulio mastu data sutampa su pirmosiomis vikingų kolonijomis Grenlandijoje, apytikriai su normanų invazija į Angliją ir maždaug su pagonių Lietuvos pirmaisiais susiformavimo reiškiniais. Lenkų ir lietuvių padavimai apie Eišiškių atsiradimą aiškūs savo legendiniu ir mitologiniu pobūdžiu – esą buvo karvedys Eisyk arba Eiseika, kuris atkovojo teritoriją besikuriančiai valstybei ir kaip padėką gavo žemės plotą dabartinėse Eišiškių apylinkėse, arba kad pavadinimas, anot lenkų, kilo iš lenkiško žodžio šiški, nes ten augo daug pušų. Tuo tarpu antkapio data yra istorinis faktas, teisingas ar ne, istorikai gali ginčytis. Lietuvių ir dar labiau lenkų apsigyvenimas Eišišoke yra remiasi mitais, o žydų atsikraustymas turi datą. Kuri grupė buvo pirma, kai Vilnius geriausiu atveju dar buvo tik vieta palei Nerį, kur pavasarį žvejodavo vietiniai? O gal istorikai Bumblauskas ir Gudąvičius šiek tiek klysta teigdami, kad Vakarų civilizacija atkeliavo į Lietuvą su lenkų krikštu, gal antikos helenizmas ir dar senesnės tradicijos atsirado žymiai anksčiau ir atkeliavo žydų prekybininkų vežimėliais iš pietų?
Eliach knygoje minimos pirmos penkios žydų šeimos Eišiškėse ir pateikiama versija, kad jos pradininkai atvyko ne iš Vakarų, iš kur vėliau dauguma Lietuvos žydų atkeliavo, o iš pietų, iš Krymo, iš būsimosios Turkijos ir iš Babilonijos. Iki XX amžiaus dar liko tam tikri karaimų atributai Eišišok žydų bendruomenėje ir ne vienas tyrinėtojas mano, kad pirmi eišiškėnai žydai buvo būtent karaimai, tai yra, žydų sekta, kuri nepripažįsta Talmudo ir laiko Toros skaitymą bei asmeninį skaitytojo interpretavimą aukščiausia vertybe.
Nuotraukoje: Anykščių žydų senųjų kapinių vartai.
LŽB vykusioje 2017 Europos žydų kulltūros dienoje, skirtoje Lietuvos štetlams prisiminti, dalyvavo ir rašytojas, Anykščių žydų istorijos tyrinėtojas Rimantas Vanagas. Čia publikuojamas jo tekstas su keliais epizodais iš Anykščių žydų gyvenimo .
Rimantas Vanagas
Senieji kaimynai
Anykščių žydai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti dar 1567 m. Ir kaip! Joachimas Šaja apkaltino valsčiaus vaitą Valentiną Buitvydą, kad su pastarojo žinia jo karčemoje buvo nužudyti du jo broliai ir žentas. Du žudikai buvo sugauti ir nuteisti myriop…
XIX amžiaus pabaigoje Anykščiuose gyveno apie 3000 žydų, t.y. beveik 70% visų miestelio gyventojų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro įsakymu žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą. Karo metu Anykščiai smarkiai nukentėjo. Apie 1920 metus žydai ėmė grįžti namo. Išvarginti klajonių apsigyveno pusiau apgriautuose namuose. Gelbėjo platūs tarptautiniai ryšiai: į Anykščius pradėjo keliauti piniginės perlaidos, pašto siuntiniai. Pamažu ėmė keltis pramonė, prekyba, atsirado naujos gatvės su šaligatviais. Ypač suklestėjo linų apdirbimo bei veltinių gamybos įmonėlės. 1921 metais Anykščiuose gyveno 1800 žydų, apie 400 šeimų. Be veltinių pramonės, nemažai žydų siuvo batus (apie 150), mezgė kojines (40), gamino žemės ūkio mašinas (20). Tuo metu Anykščiuose gyveno 166 žydai amatininkai: 42 batsiuviai, 16 siuvėjų, 11 kepėjų, 9 mėsininkai, 9 metalo meistrai, 4 laikrodininkai, juvelyras, stalius ir kitų amatų mokovai. Apie 50 žydų plukdė sielius Šventąja į Vokietiją.
Mieste veikė 6 žydų maldos namai, didžioji jų dalis buvo sutelkta viename kieme, vadinamame Šulhoifu („mokyklos kiemas“). Ten stovėjo Senoji ir Naujoji sinagogos, „Kalno sinagoga“. Veikė trijų pakraipų žydiškos mokyklos: tarbut, javne, jidiš. Nedidelė žydų jaunimo dalis mokėsi lietuvių gimnazijoje. Žydai turėjo dvi bibliotekas, labai mėgo teatro vaidinimus, teatralizuodavo tradicines Purimo ir Chanukos šventes.
Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 – visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Premjeroje dalyvavo apie 350 žmonių, tarp jų Lietuvos pasiuntinys Izraelyje ir Izraelio pasiuntinys Lietuvoje.
Prieš pradedant filmo peržiūrą pasisakė prodiuseris Cvi Kricer ir režisierius Eli Geršzon. Jie akcentavo, kad pavyko sukurti filmą-dokumentą, galbūt, vienintelį, pasakojantį apie Lietuvos Molėtų miestelio žydų likimą.
Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą tvyrojo Lietuvoje 75 metus. Filme dokumentiškai pasakojama apie tuos, kurie žudė, tuos, kurie gelbėjo, tuos, kurie gyvena su šia našta šiandien.
Rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną, Lietuvos paštas išleidžia į apyvartą pašto ženklą litvakų kultūrai atminti.
„Tautinės mažumos ir bendrijos, gyvenančios mūsų šalyje, yra neatsiejama valstybės dalis; jos su Lietuva susijusios ne tik ilgalaikiais istoriniais, bet ir prasmingais kultūriniais saitais. Tęstine pašto ženklų serija siekiame plėtoti tarpkultūrinį dialogą ir prisidėti prie artimesnio drauge gyvenančių tautų pažinimo“, – teigia Lietuvos pašto Komunikacijos grupės vadovas Tomas Bašarovas.
Naująjį pašto ženklą, kuriame vaizduojama menora (septynšakė žvakidė, judaizmo simbolis) su inkorporuotu Gediminaičių stulpų motyvu, sukūrė litvakė Viktorija Sidaraitė Alon. Ženklas bus išleistas 40 tūkst. egzempliorių tiražu jo nominalas – 0,94 Eur.
„Plačiai atveriame duris kiekvienam, norinčiam pažinti mūsų bendruomenės istorijos Lietuvoje ištakas. Glaudaus bendradarbiavimo su Lietuvos paštu rezultatas – išleidžiamasis pašto ženklas simbolizuoja, kad beveik 700 metų Lietuvoje gyvenanti žydų bendruomenė yra integrali lietuvių valstybės piliečių dalis.
Lietuvos žydų tapatinimasis su Lietuvos istorijos simboliais atskleidžia esminį mūsų tapatybės dėmenį – Lietuva litvakams buvo, yra ir bus Tėvynė“, – įsitikinusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Straipsnis publikuotas satenai.lt
Neseniai Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyko konferencija, kurios metu buvo diskutuojama, kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimą. Siūlome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininko Grigorijaus Kanovičiaus esė, parašytą dar 1994 metais. Tekstą vertė a. a. Feliksas Vatiekūnas.
Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį suodiną glėbį; daug anksčiau, negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus: juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.
Per savo netrumpą gyvenimą lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų – didingų, nepakartojamų, išsvajotų – neatklydo į mano sapnus.
Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.
Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mergaičių skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.
Sveikinu draugus, kaimynus ir visus žydų (litvakų) bendruomenės narius Naujųjų, 5778-ųjų, metų proga (Roš Hašana). Linkiu sveikatos, gerumo ir ramybės Jūsų šeimose ir bendruomenėje.
Tegu Jus lydi santarvė, supratimas ir nuoširdi bendrystė. Tegul žydų tautos istorija ir geroji patirtis, neblėstantis atminties ir tradicijų puoselėjimas praturtina visuomeninį gyvenimą ir stiprina Lietuvos valstybingumą.
„Koks reikalas gali būti svarbesnis už žmogaus gyvybę? Koks reikalas gali būti svarbesnis už įvertinimą to, kas įvyko prieš daugelį metų?“ – retoriškai klausė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kai dalyvauti akcijoje – vidurdienį skaityti Holokausto aukų vardų Vilniaus senamiestyje neatėjo nė vienas politikas ar visuomenei žinomas žmogus.
Artėjant Lietuvos žydų genocido dienai, pilietinės iniciatyvos „Vardai“ organizatoriai pakvietė prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas. Nužudytųjų vardai skaitomi siekiant juos prisiminti bei pagerbti ir kad tokių nusikaltimų žmogiškumui daugiau niekada nebebūtų. Vidurdienį nužudytųjų vardai buvo skaitomi Vilniuje Vokiečių gatvėje prie „Atminimo akmens“.
© Lietuvos žinios
Antroji viktorina, skirta Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimui vyko Panevėžio žydų bendruomenės patalpose. Visa renginio idėjos esmė – sukurti atmosferą, kuri sudomintų ir skatintų pažinti Holokausto istoriją visus Panevėžio gimnazijų ir mokyklų moksleivius. Atrinktos 4 gimnazijos ir 1 mokykla. Renginyje dalyvavo Panevėžio miesto gimnazijų ir mokyklų moksleiviai kartu su mokytojais: Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazija ir Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla. Šių švietimo įstaigų mokytojai suteikia galimybę savo mokiniams kūribingai nagrinėti Holoakausto istoriją: rašyti referatus, kurti kompozicijas ir spektaklius, dokumentinius filmus, publikacijas ir netgi leisti brošiūras apie atskirų žydų šeimų istorijas, kurie pergyveno Holokaustą. Jie visi turi tolerancijos centrus, o jų vadovai buvo stažuotėje Izraelyje, Jad Vašemo muziejuje.
Žiūri, vertinusi moksleivių žinias apie Holokaustą, buvo mokytojai, kurie pristatė savo komandas ir vertino moksleivių patirtį bei pasirodymus. Pirmajame viktorinos etape buvo užduotii 20 klausimų. Mokiniai parodė geras istorijos žinias bei susidomėjimą žydų tautos istorija, tragišku žydų likimu. Kiekvieną atsakymą į užduotus klausimus papildė kitų mokyklų moksleiviai.Toks mokinių susidomėjimas rodo, kad Panevėžio mokyklose jie mokomi tolerancijos, istorijos, kultūros. Mokytojų dėka auga protinga ir tolerantiška jaunoji karta.
Vilniaus senamiestyje šiandien skaitomi VARDAI. Holokausto metu nužudytų žmonių vardus taria visuomenininkai, prie iniciatyvos jungtis kviečiami praeiviai bei visi norintys. Vardų skaitymai prasideda vidurdienį Vokiečių gatvėje, kur įrengti „Atminimo akmenys“ kulinarei Fania Lewando ir jos vyrui Lazar Lewando. Tarpukariu šioje gatvėje ties numeriu 14 veikė vegetariškų patiekalų restoranas „Dietiška-Vegetariška valgykla“. Jame pagal savo pačios originalius receptus patiekalus ruošė Fania Lewando, o restorano svečių knygoje įrašą buvo palikęs ir dailininkas Markas Šagalas. Prasidėjus Holokaustui, Lewando pora dingo be žinios, jų likimas nežinomas iki šiol.
„Kasmetinė VARDŲ skaitymo iniciatyva mums primena tūkstančius Holokausto metu Lietuvoje užgesintų gyvybių. Vadovėliai šį skaudų istorijos tarpsnį atskleidžia nepakankamai, todėl svarbu, kad visuomenės dėmesys į Holokausto atmintį atkreipiamas ir tokiu paprastu būdu kaip VARDŲ skaitymai. Tardami nužudytųjų vardus žmonės susimąsto apie skaudų jų likimą. Tegu ši nedidelė, bet labai reikšminga iniciatyva primena mums ne tik apie skaudžią praeitį, bet ir įkvepia dideliems pokyčiams tolerantiškesnės visuomenės link“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, pradėsianti skaitymus.
Atmenant tiek Lewando šeimą, tiek kitus Holokausto metu dingusius arba nužudytus vilniečius, VARDAI Vokiečių gatvėje bus skaitomi dvi valandas, juos rengia Žmogaus teisių organizacijų koalicija.
Iki pat XX a. vidurio žydų kultūra buvo neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, rugsėjo 26 d. (antradienį) 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiantis koncertas „Žydiški motyvai atminties labirinte“ pristatys dviejų žydų kilmės austrų kompozitorių Alexanderio von Zemlinsky ir Ericho Zeislo kūrinius bei lietuvių kompozitoriaus Jono Jurkūno naujo kūrinio premjerą.
Mūsų valstybės – lygiai kaip ir daugelio kitų pasaulio šalių – istorijoje ir kultūroje raiškias žymes paliko daugybė žydų asmenybių. Daugybė talentingų mokslininkų ir menininkų buvo (ar yra) šios tautos atstovai, todėl žydų tragedija – XX a. Holokaustas – kartu yra viso pasaulio tragedija, per kurią pasaulis neteko didžiulio turto – didžiulės dalies žmogiškosios kūrybinės ir protinės jėgos. Išgyvenusiems ar suspėjusiems pabėgti taip pat teko sudėtinga dalia – gyvenimas svetimoje šalyje, dažnai – neturint nei šeimos, nei artimų draugų. Toks likimas ištiko ir austrų kompozitorius A. von Zemlinsky ir E. Zeislą. A. von Zemlinsky (1871–1942) gimė Vienoje ir ten gyveno iki pat 1933 m., kuomet buvo priverstas išvykti iš Vienos, o 1938 m. visai palikti Europą. Emigravęs į JAV dirbo muzikos mokytoju, tačiau svečioje šalyje nesulaukė šlovės kaip kompozitorius. Koncerte skambėsianti „23 Psalmė” chorui ir orkestrui, sukomponuota dar jam gyvenant Vienoje, ir liudijanti jam visada svarbias buvusias žydiškas šaknis – kūrinio tekstu pasirinkta Dovydo psalmė.
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos paminėjimui visoje Lietuvoje skaitomi Holokausto aukų vardai. Ištariant konkrečioje vietovėje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes pilietinė iniciatyva VARDAI kviečia prisiminti žiauriai sunaikintus Lietuvos gyventojus.
Būtent toks Holokausto aukų prisiminimas padeda labai asmeniškai pajusti tragedijos mąstą. Einant pro šalį, pakanka stabtelėti 5 minutėm. Kai ištari žmogaus vardą, nebegali apsimesti, kad tas žmogus negyveno, ir statistika, jog Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinti 90 procentų iš 220 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų, pradeda reikšti ne tik skaičius.
VARDŲ skaitymai viešose Lietuvos miestų ir miestelių vietose vyksta jau septintus metus, Ukmergėje susirinkome juos skaityti antrą kartą.
Šiais metais aukų vardų skaitymas vyko senosiose Ukmergės žydų kapinėse (Vilniaus g.), rugsėjo 20 d. 15 val.
Dėkojame Renginio koordinatorei Ukmergėje Jurgai Jackevičiūtei už iniciatyvos VARDAI įgyvendinimą mieste.
2017 rugsėjo 17 d. Kaune geriausiame Lietuvos plaukimo baseine ( Kauno m. daugiafunkcinis sporto ir pramogų kompleksas „GIRSTUTIS“) vyko LSK „Makabi“ rudens plaukimo varžybos, kuriose dalyvavo plaukikai iš Vilniaus ir Kauno. Sportininkai rungtyniavo 7-iose amžiaus grupėse. Varžybos buvo vykdomos 25 m. laisvu stiliumu ir 50 m. krūtine distancijose tarp moterų ir vyrų.
Po 2 pirmąsias vietas iškovojo vilniečiai Erika Filipavičiūtė, Dovidė Raizgytė, Daniel Bedulskij , Danielė Balčiūnaitė ir Valentina Timofejeva taip pat kauniečiai Vadim Major, Gercas Žakas (Kauno žydų bendruomenės pirmininkas).Po 1 pirmąją vietą laimėjo vilniečiai Robert Nikitin, Nikita Zykov bei broliai Andrej ir Aleksej Fadejevai taip pat kauniečiai Raja Verblinskienė, Dovidas Ganelinas ir Leonid Levin .
