Lenta žmonėms žymėti Kauno kiemuose

Lenta žmonėms žymėti Kauno kiemuose

Čia tikras žydų kiemas, šalia Sinagoga, šalia kiti kiemai. Prieš keletą metų į mūsų kiemą atvyko Dita Šperling, ji čia gyveno, o jos tėvas šaukdavo per langus

„…pas mus namie šventė nevyksta!!“

Tada aš ją užkalbinau…ir kiemo istoriją sužinojo visas Kaunas.

-pasakoja kiemo galerijos idėjos autorius Vytenis Jakas

 

Ši lenta kabėjo tuščia, mūsų vardai atsirado po kaimynų vakarienės, kurios  nuotrauką matote. Tarpukariu, prasidėjus Stalino režimui ir represijoms reikėjo greitai surasti žmones, kuriuos reikia suimti, represuoti išvežti. Tų  gyventojų pavardės buvo rašomos į tokias lentas. Čia informacija buvo matoma. Bet padažnėjus žmonių dingimui, tokios lentos nepadėjo, o atvirkščiai – demaskuodavo jų veiklą. Todėl lentos buvo uždraustos, liepta jas nukabinti, o „Kieme“ ji išliko. Lentos buvo neilgai , keletą metų, greitai jų nebeliko.

Lankomės kiemo galerijoje kartu su Kauno bendruomenių koalicija ir sužinome, kaip kaimynai gali susiburti ir sukurti tokią nepaprastą erdvę, saugančią Kauno – daugiakultūrio miesto istoriją.

>>Kviečiame į virtualų pasivaikščiojimą >>ČIA

Projekto tikslas –  sustiprinti Žmogaus teisių koalicijos partnerių – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Romų visuomenės centro ir Žmogaus teisių centro matomumą ir dalyvavimą pilietinės visuomenės iniciatyvose Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Vilniaus regioniniuose centruose. Ši koalicija atstovaus etnines mažumas Lietuvoje ir skatins netoleruoti neapykantos, romafobijos ir antisemitinių apraiškų viešojoje erdvėje.

#CoalitionBuilding #MusuBendruomenes #AtmintisAtsakomybeAteitis

 

Užuojauta

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 3d. mirė ilgametis bendruomenės ir minjano narys
Chaim Zagin (1928 – 2020).
Reiškiame nuoširdžia užuojautą velionio vaikams. ir artimiesiems.
Užuojauta

Užuojauta

Netekome aktyvaus ilgamečio Lietuvos žydų bendruomenės nario,- rugpjūčio 3d. anapilin išėjo Lev Jagniatinskij. (1926 -2020).

Nuoširdžiai reiškiame užuojautą sūnui Aleksandrui, anūkams ir artimiesiems.

 

Kokių vaikų kraują geria žydai?

Kokių vaikų kraują geria žydai?

Kaune vykusio Koalicijos formavimo seminaro 7 ŽINGSNIAI metu pristatyta daug emocijų ir diskusijų sukėlus tema – Žydų sudievinimas ir demonizavimas: antisemitiniai prietarai viešumoje?

Prietarai apie žydus neatsiejami nuo antisemitizmo, tačiau jie nėra antisemitizmo priežastis, – teigė seminare šią temą pristatę Eva ir Viktoras Tombakai.

„Žydas – smarvė, žydas – sukčius, makliorius, žydai – ne krikščionys, Kristų nukankino. Žydai ir po šiai dienai katalikų vaikus grobsto, užbadę jų kraują deda į macas. Žydai – išnaudotojai, siurbėlės, žydai sukūrė Covid virusą…“

Vyriausybė perdavė Didžiosios sinagogos liekanas žydų Geros valios fondui

Vyriausybė perdavė Didžiosios sinagogos liekanas žydų Geros valios fondui

Vyriausybė perdavė Vilniuje esančias Didžiosios sinagogos bei Mikvių liekanas Geros valios fondui, besirūpinančiam Lietuvos skiriamomis kompensacijomis už Holokausto laikotarpiu nusavintą žydų turtą.

Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, Žydų gatvėje esančios pastatų liekanos perduodamos fondui sumažinant mokėtiną kompensaciją šių pastatų pamatų verte – 1 244 eurais. „Tai yra šių pastatų liekanos, pamatai, atidengti archeologinių tyrimų metu. Pastatai buvo apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais ir galutinai nugriauti sovietmečiu“, – priminė M.Kvietkauskas. Anot jo, Geros valios fondas kreipėsi dėl pastatų perdavimo nurodydamas, kad juos naudos Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimui „tenkinant žydų kultūrinius ir religinius tikslus“. Statinių liekanos 2017-aisiais įtrauktos į saugomų kultūros vertybių registrą. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais

Vyriausybė šį pavasarį buvo perdavusi sinagogos bei ritualinių vonių – Mikvių pastatus valdyti Kultūros paveldo departamentui.

Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimai vyko nuo 2011 metų, darbai iš dalies finansuojami Geros valios fondo. Lietuva jam lėšas perveda kaip kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą. Pernai liepą ten aptikti du rūsiai, kur laikytos senos knygos, ir Mikvė. Lietuvoje jau ne vienus metus diskutuojama, kaip įamžinti sinagogą. Sostinės meras Remigijus Šimašius yra pažadėjęs, kad sinagoga bus įprasminta iki 2023-iųjų, kai Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. Mūrinė sinagoga pastatyta XVII amžiuje, iki tol čia buvusios medinės sinagogos vietoje. Teigiama, kad Vilniaus Didžioji sinagoga savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų Respublikos sinagogas.

 

Faina Kukliansky. Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų

Faina Kukliansky. Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų

LRT.lt

Rinkimai – metas, kai svarbias socialines problemas užgožia iš piršto laužtos pseudopatriotinės istorijos. Net ir amoralios. Pavyzdžiui, piktybiškai iškraipant mano ir Amerikos žydų komiteto (AJC) atstovo rabino A. Bakerio laišką Seimui dėl partizano Juozo Lukšos – Daumanto pagerbimo kitais metais. Kad nekiltų jokių „netiesioginių“ abejonių, liepos 18 dienos LNK reportaže pabrėžiau: „Mes neturime jokių priekaištų dėl J. Lukšos – Daumanto praeities“.

Tačiau nerimaujame, kad kartu su juo nebūtų pagerbta fašistinė – antisemitinė organizacija „Lietuvių aktyvistų frontas“ (LAF). LAF suburtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas dalyvavo tūkstančių žydų žudynėse Kauno VII–ajame forte ir kitur. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras savo tinklapyje skelbia, kad „1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, J. Lukša – Daumantas priklausė Lietuvių aktyvistų frontui. Dėl to jis buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino“.

Mane kaltina „netiesioginiu“ J. Lukšos – Daumanto menkinimu. Pamenu laikus, kai už netiesioginę komunistinės valdžios kritiką uždarydavo į psichiatrinę ligoninę arba kalėjimą. Galbūt ir dabar mane mielai kas nors kur nors uždarytų ir pravestų ugdymo valandėlę, ką galima ir ko negalima sakyti. Bet esmė ne ta. Esmė ta, kad mano žodžiai apie LAF–ą perkeliami visam partizaniniam judėjimui ir su juo sutapatinami, nors tai – tas pats, kaip kaltinti visą Lietuvą antisemitizmu dėl vieno ar kito išsišokėlio radikalių pasisakymų.

Taip, man sako, tiksliau – rėkia į ausį, kad LAF–e būta visokių žmonių, ne visi buvo nusikaltėliai. Tiesa, bet ir komunistų partijoje taip pat ne visi buvo nusikaltėliai, vieną net Nepriklausomoje Lietuvoje išsirinkome prezidentu. Ir nacių valstybėje buvo Šindleris. Bet ir nacistinė, ir komunistinė partijos Lietuvoje šiandien uždraustos.

Manau, kad pribrendome pagaliau apsibrėžti savo santykį su fašistuojančiomis ir joms prijautusioms ano laikmečio organizacijomis. Pats laikas, jeigu ne šiai, tai būsimai Vyriausybei ir prezidentui Gitanui Nausėdai pagaliau viešai atsiriboti nuo LAF–o kaip antidemokratinės organizacijos. Kol to nepadarysime, Kremliaus propagandistai iš laimės plos katučių.

Šia proga noriu padėkoti Seimo nariui, gerbiamam istorikui ir politikui Arvydui Anušauskui už pastangas atriboti didvyrį partizaną nuo LAF–o. Priešingai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro skelbiamai informacijai, Seimo narys teigia, kad J. Lukša – Daumantas nebuvo LAF–o narys. Istorikas – politikas supranta, kad fašistinių, nacistinių, komunistinių organizacijų garbinimas šiandien uždraustas įstatymu. Dar kartą dėkui, pone A. Anušauskai. Būdamas istorikas, puikiai žinote, kad LAF–as buvo fašistinė – antisemitinė organizacija, siekusi atkurti Lietuvos valstybę nacistinės Vokietijos pavyzdžiu ir pasiryžusi sudoroti (išvaryti lauk) Lietuvos piliečius žydus. Netgi tuos, kurie 1918–1920 metais kovojo už Lietuvos laisvę.

Atvirame laiške Seimo pirmininkui kartu su kolega iš AJC A. Bakeriu būtent ir išreiškėme abejonę, ar dera Lietuvos valstybei 2021–uosius pavadinti Lietuvos aktyvistų fronto dalyvio J. Lukšo – Daumanto vardu, neatribojus jo (ir patiems neatsiribojus) nuo antisemitinio LAF–o.

Neketinu polemizuoti su neonaciais ir chuliganais. Tegu juos auklėja tėvai arba pataisos įstaigos. Mano straipsnis skirtas šviesuomenei, intelektualams, apsiskaičiusiems žmonėms, kritiškai mąstantiems ir bent kiek susipažinusiems su istorija. Skiriu žmonėms, kurie, labai tikiuosi, sudaro Lietuvos gyventojų daugumą.

Faktai neleidžia abejoti, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo žydų naikinimo Lietuvoje vienas iš ideologų. Tai pripažino prezidento V. Adamkaus sudaryta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas buvo suformuotas kaip nacistinės Vokietijos talkininkas. Tai buvo išdidžiai antisemitinė organizacija, daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų̨ persekiojimu ir žudymu. Nors LAF–o nuostatos buvo antisovietinės, nors jis vėliau konfliktavo su nacių valdžia, tačiau nepriklausomą Lietuvą LAF–as matė pirmiausiai kaip etniškai „gryną“ Tėvynę, kurioje nebūtų vietos piliečiams žydams.

Gerbiamieji pasipiktinę kritikai, jūs gyvenate savo namuose Lietuvoje. Mano tėvai taip pat galvojo, kad jie gyvena savo namuose, savo Lietuvoje. Tėvelio šeima Kuklianskiai prie Ančios ežero Veisiejuose ir greta esančiame Bor – Babrų dvare. Mamos šeima – Taubesai – gyveno savo name Šiauliuose, Vilniaus g. 154, prie nuosavo malūno.

„Saugodamas“ nuo negerų žmonių Lietuvos didvyris ir humanistas, o dabar jau net ir žydų gelbėtojas, Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika juos sukėlė į getą. Į tą, iš kurio prie duobių nuvedė Šiaulių apskrities policininkai. Ta proga pats J. Noreika persikėlė į gretimą jau nužudyto žydo namą. Juk nestovėti namui tuščiam? Na, dar sąžiningai įsigijo nužudytų žydų turto – tai patvirtina nacių dokumentai, saugomi Vrublevskio bibliotekoje. Toje pačioje, kurios fasadą vis dar puošia neteisėtai iškabinta garbės lenta šiam humaniškam veikėjui.

Ir aš ilgai galvojau, kad žydai gyveno Lietuvoje kaip lygiateisiai piliečiai. Mano nuomonės nepakeitė į paviršių iš kloakų išnėrę nacių gerbėjai, nepakeitė ir minia internautų, trykštančių neapykanta ir kviečiančių susidoroti. Tūlas Gustave Le Bon aprašė minios psichologiją, jos impulsyvumą, nepastovumą, dirglumą. Jis rašė, kad minia pasiduoda išoriniams stimulams ir nuolat kinta. Minios mąstymo atkurti vaizdai tampa tikrove. Jis rašė ir apie minios netoleranciją, autoritarizmą, konservatizmą. Minios vergiškumą ir pataikavimą stipriai valdžiai. Minia nesąmoningai priešinasi pažangai. Minios samprotavimai visada menki.

Ir štai akivaizdus pavyzdys: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą. Pasigirdo kvietimų „fiziškai saugoti Vilniaus žydų bendruomenę, nes su ja esą gali susidoroti kiti, neįtinkantys tai miniai žydai“. O kodėl tie, kurie piktinasi, taip paprastai, lengvabūdiškai PATYS deda lygybės ženklą tarp LAF–o ir visų pokario partizanų? Kodėl nesusimąsto, kad ir prie partizanų galėjo prisiplakti koks kovotojas už etniškai „švarią“ Lietuvą? Ar vien dėl to, kad išėjo į mišką, jis nusipelnė mūsų besąlygiškos meilės ir jo visos ankstesnės nuodėmės jau atleistos? Už kokią Lietuvą tas kovotojas kovojo miške? Gal už tą pačią etniškai „švarią“? Nors tuo metu Lietuva jau buvo švari, nes jos piliečiai žydai, tarp jų – ir Nepriklausomybės kovų veteranai, jau buvo sumesti į duobę kartu su savo ordinais arba gyvuliniais vagonais iškomandiruoti į Sibirą.

Gyvename įdomiame pasaulyje. Gyvename visuomenėje, kurioje, pasirodo, visi turi mąstyti ir jausti vienodai. Pasakyta, kad partizanai geri – reiškia, geri. Visi, be išimties. Lietuvių aktyvistų frontas? Ar tai tie baltaraiščiai? Bet juk juos vedė meilė Lietuvai, o ji neginčijama ir šventa. J. Noreika? Pasirašė įsakymą įsteigti getą? Tylėk, moterie, ar, kaip sakė, „žydelka“, ir žiūrėk į savavališkai pakabintą lentą ant bibliotekos. Tėvai, siųskite savo vaikus į Krikštaponio, Noreikos, Barzdos vardo mokyklas, ir šiukštu neaiškinkite jiems, kas tas LAF–as – aišku, jei patys tokį žinote. O jei nežinote – ir nereikia.

Bet aš, Lietuvos pilietė, nenoriu ir negaliu tylėti. Todėl ir klausiu: taip ir minėsime J. Lukšos – Daumanto metus, nepasakę, ką Lietuvos valstybė galvoja apie LAF–ą? Na, buvo LAF–o vadovo K. Škirpos atsišaukimas atsikratyti žydo jungo, buvo laikinosios Vyriausybės šeštasis ir kiti protokolai, atėmę iš žydų visas prigimtines teises, buvo jos paskirto vietininko sprendimai steigti getą – čia viskas OK?

Beje, o kur ta garsioji Vytauto Bubnio studija apie Holokaustą? Jau prieš šitiek metų Gyventojų genocido ir rezidencijos centro darbuotojai sudarė daugiau nei 2 tūkst. žydšaudžių sąrašą, bet jis iki šiol slepiamas po devyniais užraktais. Gal manoma, kad mūsų žmonės per kvaili, gali nesuprasti?

Žmogus negimsta antisemitu. Ir Goethe rašė apie „atlaidumą svetimoms ir savoms silpnybėms“. Bet tas silpnybes reikia pažinti, nebijoti pažvelgti tiesai į akis. Todėl klausiu: kodėl nenorite į gyvenimą pažiūrėti mano, Lietuvos žydės, akimis? Kodėl nenorite matyti ir suprasti, ką teko išgyventi Lietuvos žydams – tiems, kurie išgyveno? Kodėl taip stebina, kad mes, žydai, visada jautriai reaguosime į asmenis, dalyvavusius LAF–o veikloje, ir ne mums turėtų tekti našta įrodinėti šių asmenų kaltę ar nekaltumą?

Nuoširdžiai linkiu nusiraminti, jei reikia – išgerti raminančių ir pasaulis gal taps šiek tiek malonesnis, be pykčio ir be neapykantos. Savo piliulę jau nurijau.

 

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Filmo idėja – perskaičius knygą „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“

Filmo idėja – perskaičius knygą „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“

Lietuvos televizijos dokumentinių laidų ciklo „ZACHOR. ATSIMINK“
scenarijaus autorei Julijai Ciurupai, bibliotekoje Vilniuje atsitiktinai į rankas pateko Aušros
Jonušytės sudarytas leidinys „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“.
Įdėmiai ją perskaičiusi, nutarė, remdamasi knyga, kupiškėnų lietuvių ir litvakų pasakojimais,
sukurti dokumentinį filmą apie Kupiškyje tarpukariu gyvenusius žydus. Julija Ciurupa ir
prodiuserė Indrė Zelbaitė-Ciesiūnienė, pasidalinę scenarijų per pusę, atvyko į Kupiškį su
gausia dviejų filmavimo grupiu komanda.

Rasa SKAISGIRYTĖ

Miestelis, išsaugojęs litvakų palikimą

Prieš filmavimą pirmą kartą apsilankiusi Kupiškyje ir jame praleidusi visą dieną J.
Ciurupa sužinojo, kad Kupiškis ne tik garsus litvakų palikimu, išlikusiais pastatais, bet ir jų
detalėmis, žiniomis kas kai kuriuose iš jų gyveno, kokiais verslais užsiėmė, apie kuriuos pasakojo
istorikė A. Jonušytė. Džiaugėsi, kad ir dabar yra gyvenančių lietuvių kupiškėnų, kurie po detalę
dėlioja tą mozaiką ir bando atkurti kas buvo seniau. Todėl filmo kūrėjams pasirodė, kad visa tai
labai vertinga. Tuo labiau, kad šiandien ne kiekvienas miestelis gali pasidžiaugti sukauptomis
žiniomis ir straipsniais apie vietines žydų bendruomenes spaudoje. Matosi, kad tuo užsiimantys
žmonės dirba savo darbą nuoširdžiai ir su užsidegimu.

Sužinojo, kad prie kupiškėnų darbo prisideda Lietuvos žydų bendruomenės nariai,
Lietuvos mokslininkai, Kupiškio žydų palikuonys, kurie čia atvykę papildo jau žinomus istorinius
faktus ir senesnius pasakojimus.

Sukurtuose filmuose bus parodyta penkiolika Lietuvos miestų ir miestelių: Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Rokiškis, Telšiai. Kupiškis, Plungė, Ukmergė ir kt.

Pagal scenarijų ir aktorių vaidyba

Du draugai aktoriai Dovilė Kundrotaitė ir žydiško kraujo turintis Marius Povilas Elijas

Projektas “Šolom, Akmene!” puikiai pavyko

Projektas “Šolom, Akmene!” puikiai pavyko

Keturios su puse dienos ir rezultatas – ,,Puikiai pavyko”- rašo akmenės laikraštis ,,Vienybė”.

Taip apie projekto “Šolom, Akmene!” veiklas ir renginius, vykusius praėjusią savaitę, sakė dalyviai bei svečiai iš Šiaulių ir Vilniaus. Taip pat kalbėta ir apie penktadienio susitikimus štetlo prisiminimams skirtoje konferencijoje, pamokas  su saldumynais apie Šabato papročius bei koncertą.

Iš anksto rengta jaunimo kūrybinė stovykla, žydų kapinių Vegeriuose, Klykoliuose, Viekšniuose, Tryškiuose lankymas ir tvarkymas su dideliu užmoju skaitmenizuoti šių vietų epitafijas.

Konferencijoje kalbėjo Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas, tapęs ir Akmenės ambasadoriumi, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Todesas, apie vaikystės metus Žagarėje nuotoliniu būdu išklausyta F. Šteinienė, papildymų pateikė iš Kauno atvykęs Chaimas Bargmanas

Su prieš tai įvykusia  Šabato saldumynų edukacija susišaukė ir baigiamasis koncertas. Degė žvakės,  skaityta toros išminties, sceniniais vaizdeliais pasakota apie  vertybes ir tradicijas, muzikuota. Šabatas – dvasios diena, ir ji apšviečia dvasingumu visas likusias savaitės dienas. Šeima susirenka prie Šabato stalo: žvakės, balta staltiesė,  Šabatinės dainos, Toros žodžiai…

Skambėjo tradicinės Šabato vakaro giesmės ir dainos. Pasirodė rajono muzikos mokyklų bei Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai…

Kūrę gailestingumo stebuklą

Kūrę gailestingumo stebuklą

 

Daiva Savickienė

Tragedijų kupinoje Holokausto istorijoje būta ir prošvaisčių, padėjusių to meto kartai išsaugoti tikėjimą žmogiškumu.

Antrojo pasaulinio karo siaubai išryškino tiek blogiausias, tiek ir pačias geriausias žmonių savybes. Tų, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Dabar ne vienas jų vadinamas Pasaulio tautų teisuoliu.

Šis vardas – garbės, jį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Nemaža dalis Lietuvos piliečių už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, be jo, yra apdovanoti ir Lietuvos prezidento žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Tarp gelbėtojų buvo ir ne vienas Bažnyčios tarnas, susijęs su Panevėžiu. Du iš jų – Alfonsas Lipniūnas ir Marija Rusteikaitė – dėl savo viso gyvenimo veiklos yra kandidatai ir į šventuosius.

Nesitaikstė su žudynėmis

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus duomenimis, 2019 metų rugpjūčio 11 dieną Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis Holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų įamžinimu – Pasaulio tautų teisuoliais buvo pripažinęs 915 Lietuvos piliečių. Tačiau šis sąrašas nuolat pildomas. Kai vieną gyvybę dažnai gelbėjo dvi dešimtys ar net daugiau žmonių, bėgant laikui, surinkti tikslią informaciją apie juos visus nėra lengva.

Dabartiniais muziejaus duomenimis, žydus gelbėjo 159 šalies dvasininkai, tačiau, remiantis kitais šaltiniais, jų galėjo būti 162.

Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002 metų suteiktas 14 Lietuvos kunigų, tarp jų dirbusių Panevėžyje ar jo krašte. Gelbėjant žydus, prisidėjo ir vienuolės.

Žydų tautos gedulas – Tiša B’Av (devinta žydų mėnesio Av diena)

Žydų tautos gedulas – Tiša B’Av (devinta žydų mėnesio Av diena)

Tą dieną (šiais metais tai liepos 29 d. vakare)  buvo sugriautos abi žydų Šventovės (Pirma – Babilono 586 m. iki m.e., antra – Romos imperijos 70 m.e. metais).

9 Avo metu gedėsime, bet ir pasnikausime, skaitysime ypatingas  Eicha ir Kinot ritinėlių maldas.

Šiandien pasaulio judėjai sutinka Tiša B‘Av, kai greitai kinta gyvenimo realijos: globali pandemija be aiškios jos pabaigos, su uždarytomis valstybių sienos, ekonominėmis krizėmis ir pilietiniais neramumais.

Žinome, kad Antroji Šventovė buvo sugriauta dėl judėjų nepagrįstų tarpusavio nesutarimų. Tiša B‘Av šiandien rezonuoja  gilų liūdesį  dėl Šventovės ir realybės, kurioje mes šiandien esame. Tai ne tik pandemija, bet ir gilus, nesuprantamas visuomenės susiskaldymas.

Nauja fizinio ir moralinio žmonių susiskaldymo forma verčia mus dar labiau liūdėti dėl vienybės ir bendrų tikslų praradimo.

Šiandien labai svarbu atsiminti praeitį vardan mūsų ateities.                                               Gyva istorija, kai imperatorius Napoleonas Bonapartas išgirdęs kaip judėjai rauda sinagogoje  9 Av‘o naktį – paklausė, kodėl jie taip liūdi. Jam paaiškino, kad jie rauda dėl prarastos savo Šventovės.

Kaip seniai jie ją prarado?

Jam atsakė: prieš tūkstančius metų.

Tauta, kuri daugiau  kaip tūkstantį metų dar gedi savo sugriautos Šventovės, – tikrai turi ateitį.

Nepaisant milžiniškų netekčių per savo 4000 metų istoriją, judėjai liedami ašaras žinojo ir tikėjo, kad Mošijach (Mesijas) ateis per Tiša B‘Av.

Istorija su koronovirusu įrodo, kad žmogus – ne visagalis. Ne jis valdo pasaulį. Mes galime padaryti tai, ką pajėgia padaryti žmogus, bet tos veiklos rezultatas priklauso nuo Jo.

Tiša B‘AV – liūdniausia, bet ir viltį nešanti diena.

Maariv maldos sinagogoje šiandien prasideda 20 val.

Pasninkas – šiandien – trečiadienį, liepos 29 d., 21:25val.    

Tradicinis RITINĖLIO EICHA skaitymas sinagogoje – tą pačią dieną  22 v.     

Pasninkas baigiasi ketvirtadienį, liepos 30 d.22:09 v.

 

Simas Levin, Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” kviečia skaityti jos internetinį puslapį

Kviečiame skaityti naujausius straipsnius bendruomenės “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” interneto puslapyje vilniauszydai.lt: Viktoro Tombako interviu su vokiečių istoriku, Rūtos Vanagaitės knygos “Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei.” bendraautoriumi Christophu Dieckmannu lietuvių ir rusų kalbomis.

Предлагаем вашему вниманию последние статьи, размещенные на сайте нашего сообщества – vilniauszydai.lt: интервью Виктора Томбака с немецким историком, соавтором книги Руты Ванагайте «Как это произошло? Кристоф Дикманн отвечает Руте Ванагайте» Кристофом Дикманном на литовском и русском языках.

 

https://www.vilniauszydai.lt/post/pilki-atspalviai-kas-atsitiko-ir-kod%C4%97l?fbclid=IwAR0EQP0ErIDpp8y22xG-mZyuTicTzfVNE315sNy93hK2yyNw6H6NLMq6Tw8 https://www.vilniauszydai.lt/post/ottenki?fbclid=IwAR31yV2QWRhFX5ZLldzAabjTtTutL7ehXY1gqHX4UYX5w722lDobKeddzV8

 

Koalicijos stiprinimo seminaras Kaune – 7 ŽINGSNIAI

Koalicijos stiprinimo seminaras Kaune – 7 ŽINGSNIAI

Projektas “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje” tęsiasi. Liepos 24 d. Kaune vyko Koalicijos formavimo seminaras 7 ŽINGSNIAI. Seminaro metu Kauno žydų bei romų bendruomenių nariai pristatė bendruomenėse iškilusias aktualias etninės diskriminacijos, stereotipinio neigiamo mąstymo problemas, teigiamos žiniasklaidos sklaidos apie tautines mažumas trūkumą ir galimus sprendimo būdus. Seminaro dalyviams bendrystės idėjų linkėjo Kauno miesto vicemeras Mantas Jurgutis, patirtimi kuriant daugiakultūrinį miestą, kuris burtų bendruomenes dalijosi doc. Aurelijus Zykas, Kauno – Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, Sugiharos savaitės rengėjas. Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja bei Tautinių mažumų departamento tarpininkas, Romų intelektualų organizacijos vadovas Gopalas Michailovskis kalbėjo apie romų situaciją Lietuvoje, romų integracijos į visuomenę strategiją, romų istorijos paraleles, o Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė ir manoteises.lt redaktorė pristatė Žmogaus teisių organizacijų koalicija‘os veiklą .
PROGRAMA
Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”

Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”

Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”. Šiemet juo pagerbtas mokytojas, visuomeninkas Vytautas Toleikis, atradęs ir išviešinęs rusniškio litvako Hermanno Kallenbacho draugystę su Mahatma Gandžiu.

Gandžio ir Kallenbacho draugystė įamžinta garsaus skulptoriaus, a.a. Romo Kvinto, sukurtame paminkle, kuris 2015 metais buvo atidengtas Rusnėje, ant Atmatos upės kranto. Prie paminklo pastatymo prisidėjo Lietuvos ambasada Indijoje.

Šeštadienį V. Toleikiui įteiktas apdovanojimas – sumažinta šio paminklo kopija. Ceremonijoje dalyvavo Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis, Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, JAV ambasadorius Robertas Gilchristas, Vokietijos ambasadorius Matthias P.Sonnas, Izraelio ambasadorius Yossi Levy, Indijos ambasadorius Tsewang Namgyal, Lietuvos ambasadorius Indijoje Julius Pranevičius, Indijos garbės konsulas Rajinder Chaudhary, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kuri pasveikino V.Toleikį su apdovanojimu.

Su M. Gandžio ir H. Kallenbacho pažintimi ir jų bendra veikla Pietų Afrikoje bus galima plačiau susipažinti šią savaitę išleistame straipsnių rinkinyje “Sielos dvyniai”, kuris taip pat pristatytas Rusnėje. Būtent taip – “sielos dvyniu” – H. Kallenbachą vadino M. Gandis. Knygą bus galima rasti bibliotekose, taip pat Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre.

Apdovanojimas už Lietuvos ir Indijos ryšių skatinimą teikiamas antrą kartą. Laureatą atrenka visuomeninė asociacija Lietuvos ir Indijos forumas. Pernai apdovanojimas įteiktas Indijos garbės konsului Lietuvoje Rajinderiui Chaudhary.

Gandhi ir Rusnėje augęs H. Kallenbachas susipažino Pietų Afrikoje 20 amžiaus pradžioje. H. Kallenbachas tapo ne tik ypač artimu M.Gandžio draugu, bet ir finansiškai rėmė jo inicijuotą nesmurtinio pasipriešinimo sąjūdį.

Kallenbachas gimė 1871 metais Žemaičių Naumiestyje. Netrukus šeima įsikūrė Rusnėje. Jo tėvas turėjo nedidelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. H.Kallenbachas baigė Tilžės gimnaziją, pasirinkęs architekto profesiją mokėsi Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene. 1896 metais H. Kallenbachas išvyko į Pietų Afriką ir iki 1906-ųjų sėkmingai dirbo architektu Durbane bei Johanesburge. 1904 metais H. Kallenbachas susipažino su M. Gandžiu, ėmė jį remti finansiškai, kartu rengė taikias protesto akcijas ir jose dalyvavo. Jis tapo ir Gandžio pasaulėžiūros sekėju. Už savo lėšas H.Kallenbachas šalia Johanesburgo nupirko nemažą žemės sklypą ir ten įkūrė rašytojo Levo Tolstojaus vardu pavadintą sodybą. H. Kallenbachas mirė 1945 metais.

2021 metais bus minimos 150-osios H. Kallenbacho gimimo metinės.