Filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėja: šaknų paieškų klausimas darosi vis aktualesnis

Didžioji dalis Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos, dauguma jų – iškilūs menininkai, verslininkai ar visuomenės veikėjai, buvo ir nobelistų bei žinomų aktorių, „Oskaro“ nominantas, portalui LRT.lt sako viena iš dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėjų, žurnalistė ir dokumentinių istorijų pasakotoja Ieva Balsiūnaitė. Kai kurie filmo herojai gimė Lietuvoje, kai kurie – jau PAR, tad ir jų ryšys su šiuo kraštu labai skirtingas. Vyresnei kartai yra sunku suvokti, kaip visos gražios ir šiltos istorijos virto Holokaustu, tad apie tai herojai kalbėjo labai jautriai, emocionaliai ir atvirai, sako režisierė.
Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune

Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt

Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis  palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje  dar gana nauja  ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]

 Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.

Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti  naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis:  jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir  net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Užuojauta

Su dideliu skausmu ir liūdesiu  pranešame, kad po sunkios ligos mirė žinoma Rebecinė  ponia Judith Schlesinger, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto (CPJCE), svarbiausio halachic (žydų įstatymų) viršenybės ir priežiūros autoriteto – pirmininko, garsaus Rabino Elyakimo Schlesingerio žmona.

Lietuvos žydai nuoširdžiai užjaučia Rabinus E. Schlesingerį ir jo sūnus, rabiną Yeshaya Schlesingerį. Šiuo metu šeima išgyvena gedulingos savaitės laikotarpį Shiva,  (septynias gedulo dienas) savo namuose  Londone.

Lankymo laikas yra kasdien nuo 10 iki 14 val. ir nuo 17 iki 22 val.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukaciniai renginiai

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukaciniai renginiai

S. Karczmaras. „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“

Sausio mėnesį  kviečiama į penkis edukacinius renginius, kurie vyks Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).

Sausio 13 d. (sekmadienį) 12 val. dailininko Simono Karczmaro tapybos ir grafikos darbų apsuptyje, atskleidžiančioje pačius įvairiausius gyvenimo štetle aspektus, įvyks edukacinis susitikimas su lektore Natalja Cheifec „Gyvenimo ratas tradiciniame štetle“. Susitikimo metu sužinosite apie svarbiausius žydų gyvenimo įvykius – gimimą, apipjaustymą, pilnametystę, vestuves, šventes ir gedulo tradicijas bei galėsite pasigrožėti S. Karczmaro, kurio įkvėpimu tapo vaikystėje lankytas Dieveniškių štetlas, kūryba.

Edukacinio susitikimo kaina suaugusiems – 3,00 €, studentams, senjorams – 1,00 €.

Sausio 15 d. (antradienį) 16 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks šeimoms, o ypač jų mažiausiems nariams skirtas edukacinis užsiėmimas „Gyvenimas štetle“. Jo metu sužinosite, ką reiškia žodis „štetlas“, be kokių pastatų štetlas negalėdavo apsieiti ir kuo jie buvo svarbūs žydų bendruomenei. Pakalbėsime ir apie miesteliuose vykusias žydų šventes bei svarbius gyvenimo įvykius – vestuves, vaiko gimimą, šabą, Sukotą, Chanuką, jų papročius ir tradicijas. Susitikimo metu taip pat apžiūrėsime spalvingą Simono Karczmaro parodą, kurioje įamžintos tiek šventinės, tiek kasdieniškos gyvenimo Dieveniškių štetle akimirkos.

Padėka

Padėka

Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir bendrijos „Atgaiva“  2019 metų sausio 7 vakarą surengto koncerto Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, klausytis susirinko pilna bažnyčia.

Koncertavo puikūs gerai žinomi atlikėjai: Fortepijoninis trio „Musica Camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Borisas Traubas ir Valentinas Kaplūnas ir solistė Judita Leitaitė – viena ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų.

Nuostabi bažnyčios akustika, aušto lygio atlikėjai, pasirinkta gera programa pakerėjo visus susirinkusius. Publika atsistojusi ilgai plojo, dėkodama už nepakartojamą, neaprėpiamą klasikinės muzikos ir meninio pasigerėjimo vertą koncertą.

Už šį koncertą rengėjams ir atlikėjams nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Plačiau apie atlikėjus:

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Sergejus Kanovičius

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais  galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau,  nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:

– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.

Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.

1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)

Mirė Kaune gimęs buvęs Izraelio gynybos ministras Moshe Arensas

Mirė Kaune gimęs buvęs Izraelio gynybos ministras Moshe Arensas

AP-BNS:
Eidamas 94-us metus mirė buvęs Izraelio gynybos ir užsienio reikalų ministras bei ankstyvasis premjero Benjamino Netanyahu (Benjamino Netanjahaus) politinis mentorius Moshe Arensas (Mošė Arensas).

B. Netanyahu pirmadienį pareiškė, kad nebuvo „didesnio patrioto už jį“. Premjeras tvirtino, kad mylėjo M. Arensą „kaip sūnus myli tėvą“.

M. Arensas 1925 metais gimė Lietuvoje, Kaune. 1939 metais šeima emigravo į Jungtines Valstijas. Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo JAV kariuomenėje. Atvykęs į Izraelį jis tapo ištikimu dešiniojo sparno „Likud“ partijos nariu. Jos vyriausybėse jis triskart ėjo gynybos ministro pareigas.

Inžinieriaus išsilavinimą turintis M. Arensas prisidėjo prie Izraelio kariuomenės ir orlaivių pramonės vystymo.

Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis pirmasis pastebėjo B. Netanyahu gabumus ir atvedė jį į Izraelio politiką.

Skaityti daugiau

Geros valios fondo lėšos – svarbiausiems Lietuvos žydų projektams

Taip nusprendė VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) valdybos posėdyje. Taip pat patvirtinta GVF 2019 m. administracinių išlaidų dydžio suma ir suplanuotas 2019 m. GVF administracinių išlaidų biudžetas.

Vienas įdomiausių projektų, kuris bus finansuojamas iš GVF lėšų, – tęsiami archeologiniai kasinėjimai Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje, toliau tyrinėjant bimą iš vidaus ir iš lauko pusės. Be to, bus paremtas Jurbarko Sinagogų aikštės memorialo, kurį kuria garsus skulptorius Dovydas Zundelovičius, projektas. Nepamirštas ir pasaulyje pripažinto dirigento, pedagogo, profesoriaus Sauliaus Sondeckio atminimas – GVF skyrė lėšų monografijos išleidimui.

GVF valdyba 2018 m. lapkričio pabaigoje taip pat vienbalsiai nusprendė dėl buvusios hebrajų gimnazijos „Tarbut“ pastato (Pylimo g. 4, Vilnius), kuriame veiklą panaudos pagrindais vykdo LŽB, perdavimo GVF nuosavybėn, užtikrinant Lietuvos žydams galimybę juo disponuoti ir naudoti tenkinant jų poreikius.

alfa.lt

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena

Kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Lietuvos vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvė laisvos Lietuvos ženklas pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamas būrys – du karo valdininkai ir kareiviai.

Apie Kazį Škirpą šiandien primena jo vardu pavadinta alėja, esanti Vilniuje, šalia Gedimino kalno. Lietuvos žydų bendruomenė jau kelerius metus prašo sostinės valdžios pakeisti, su Holokaustu susijusio veikėjo vardo alėjos pavadinimą, žydų bendruomenės pozicija  – Kazio Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams. 

Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune

Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune

2018 m. Gruodžio 27 d. Kauno žydų bendruomenė ir jos vadovas Gercas Žakas bei Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” organizavo didžio poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus.

Tai, kad Osipas Mandelštamas, miręs pakeliui į antrąją tremtį Kolymos gulage, ilgai nebuvo žinomas, kaip ir faktas, kad jis yra litvakas, kad jo tėvas ir motina yra iš Lietuvos: jo tėvas Emilis Mandelštamas – iš Žagarės miesto, mama Flora Verblovskaya – iš Vilniaus. Archyvuose esantys dokumentai iki šiol nebuvo žinomi net filologijos specialistams.

„Šios informacijos išslaptinimo pradžia prasidėjo neseniai. Tuo pačiu metu, net ir naujausiuose straipsniuose apie Osipą Mandelštamą (Pavel Nerler „Osip Mandelštam: gimimas ir šeima“, „Знамя“ 2016, 12 ) teigiama, kad, nepaisant visų pastangų, Osipo Mandelštamo metrikai nebuvo rasti. Džiaugiamės, kad ši informacija yra neteisinga: šiuo metu vilnietis Geršonas Taicas rado Varšuvoje gimusio Osipo  Mandelštamo metrikus. Tai iš tiesų istorinis atradimas.

G.Taicas  taip pat atliko tyrimą ir paaiškino, kodėl 1896 m. Kaune gyveno Osipas Mandelštamas (tėvas, motina ir du sūnūs Osipas ir Aleksandras). G.Taicas mano, kad pavardė „Mandelštam“ gali turėti šiek tiek kitokią prasmę nei „migdolų medžio“ interpretacija, kaip manoma iki šiol.

Visa tai yra ryškūs įrodymai, kad tema „Osipas Mandelštamas – litvakas“ arba „Osipas Mandelštamas turi lietuviškų šaknų“ nėra išsamiai ištirta ir laukia rimtų gilesnių tyrimų. Šiuo atveju viskas svarbu, net jei vaiko įspūdžiai nesąmoningai įtakojo tolesnį kūrybiškumą ar genijaus poeto pasaulėžiūrą.

Gruodžio 27 diena Kaune oras nelepino, buvo lijundra ir šaltoka.  Tačiau Kauno žydų bendruomenė susirinko paminėti garsaus poeto mirties metinių, atėjo  garbingi protingi žmonės, švietė susidomėjusios akys. Taip pat dalyvavo Lietuvos rusų inteligentijos atstovai,  – Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubo “Nadežda” atstovai, literatūros studijos „Poetogrado“ atstovai, mokytojai, žurnalistai, universitetų dėstytojai, rinkosi žmonės, perskaitę pranešimą spaudoje – visi, kuriuos galima vadinti  “Kauno miesto bendruomene”, susirinko į šį atminimo renginį, kuris vyko ir kituose Europos miestuose tuo pačiu metu, todėl jis tapo ryškesnis, kai suvokiama, kad dalyvaujama dėl svarbios geros priežasties: prisiminti ir prisidėti prie visuotinės kultūrinės ir istorinės žmonijos atminties tarsi atspaustoje tiek akmenyje, tiek žmonėse, ir nemirtinguose tikrojo meno kūriniuose.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas Osipo Mandelštamo mirties metinių proga kalbėjo apie mūsų dalyvavimą miesto istorijoje ir apie istorinės atminties išsaugojimo svarbą.

Po to žodis buvo suteiktas poetei Elenai Suodienei, ji kalbėjo apie Osipo Mandelštamo šaknis, gyvybinius ryšius su Lietuva, Kaunu, Vilniumi, Žagare, Jurbarku. Poetė perskaitė Osipo Mandelštamo eilėraštį, kuris iš anksto numatė tragišką didžiojo poeto likimą.