Mokslas

Rugsėjo 1-oji – tikra šventė Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje

Pirmokai su LŽB dovanėlių krepšeliu: Košeriniu beigeliu ir hebrajų kalbos žodynėliu. 

Visos mokyklos bendruomenę, moksleivius ir jų tėvus sveikino su naujųjų mokslo metų pradžia ir sėkmės linkėjo direktorius Miša Jakobas, Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Gintautas Paluckas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio misijos vadovo ambasadoriaus pavaduotoja Hochstetler Efrat, Izraelio garbės konsulas Prof. Vladas Algirdas Bumelis.

LŽB pirmininkė sveikina pirmokus, linki  gerai mokytis, o kad jie neišalktų, įteikia “Beigelių krautuvėlės” košerinius beigelius. Daugiau nuotraukų kitame puslapyje.

Miša Jakobas, Vilniaus  Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius sveikina su Rugsėjo 1-aja

Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius sveikina su Rugsėjo 1-aja

Miela mokyklos bendruomene, abiturientai ir mūsų pirmokėliai.

Štai ir nubėgo vasara palaukėm, palikusi savo šviesą ir spindulius, tarsi tardama mums „Pasitikime rudenį“, o rudenį Lietuva pasitinka Žinių diena, Rugsėjo 1-ąja. Aš kaip gimnazijos vadovas galiu pasidžiaugti mūsų mokyklos gražiais pasiekimais ir bendromis pergalėmis. Tikiuosi, kad ir ateityje būsim viena geriausių, gražiausių ir tolerantiškiausių mokyklų ne tik Vilniaus mieste, bet ir Lietuvoje. Man šiandien džiugu, kad pagaliau turiu moksleivę pirmokėlę, kurios vardas yra Sara. Šis vardas man kaip Lietuvos žydui yra jautrus ir ypatingas. Džiaugiuosi, kad turiu nepaprastai gražią bendruomenę, tėvelius ir mamytes, kurios rūpinasi savo vaikais. Džiaugiuosi, kad šioje mokyklos bendruomenėje yra ir akademikas ir Seimo nariai, mokslo daktarai, profesoriai, gydytojai, verslo žmonės. Gera man, kad visi supranta žinių prasmę ir yra pasiryžę savo vaikus vesti į žinių pasaulį žydų mokykloje. Džiugu, kad šioje gimnazijoje savo vietą randa įvairių tautybių vaikai, norėčiau, kad moksleivių būtų kuo daugiau, bet jų visų norinčių į vieną gimnaziją nesutalpinsi. Turiu atsiprašyti tų, kurie nepateko. Turėkime vilties, kad vienaip ar kitaip vartai gali atsidaryti, jie neuždaromi. Šiemet turėsim 420 moksleivių, didelis skaičius, didžiulė atsakomybė, bus nelengva dirbti, bet esam pasiruošę viskam.

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Kaune lankėsi, skaitė paskaitas ir su Kauno žydų bendruomenės atstovais susitiko garsus Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona. Svečiai domėjosi Kauno žydų bendruomenės gyvenimu ir žydiškuoju paveldu Kaune, aplankė žydiškąsias Kauno vietas, seniai norėtą pamatyti Sugiharos namų ekspoziciją, su kuria juos supažindino muziejaus direktorius, KŽB tarybos narys Simonas Dovidavičius, bei Žaliakalnio žydų kapines.

Niujorkiečiai bei kauniečiai bendravo ne tik anglų, bet ir jidiš kalba, šia galimybe ypač džiaugėsi KŽB pirmininkas Gercas Žakas, gimtosios kalbos įgūdžius tobulinantis kassavaitinėse jidiš pamokose, kurias veda ilgametė KŽB narė Feiga Koganskienė. Atsisveikindami garbūs svečiai džiaugėsi malonia pažintimi, dėkojo už parodytą dėmesį ir prasmingai praleistą laiką.

Liepos 27 d.: Davido G. Roskieso paskaita „Įsimylėję litvakai“

Litvakas yra ir tikras asmuo, ir stereotipas. Tikri litvakai įdarytą žuvį (orig. ) gamina su pipirais, o ne su cukrumi ir kalba specifiniu jidiš kalbos dialektu. Bet jie garsūs ir intelektualumu, racionalumu, asketiškumu, ir kitais elitiniais bruožais, dėl kurių su jais leisti laiką labai nuobodu. Kai kurie žydai netgi manė, kad litvakai yra „tseylem-kep“, t. y. galvose slepia krucifiksą.

Iš dviejų žymių litvakų šeimų kilęs garsus žydų kultūros istorikas, jidiš literatūros tyrinėtojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas G. Roskiesas nusprendė mesti iššūkį šiems tautiniams stereotipams ir juos nugalėti. Kviečiame į paskaitą, kurioje, pasiremdamas medžiaga iš asmeninio pasakojimų ir dainų aruodo bei ilgamečiais Rytų Europos žydų kultūros tyrimais, profesorius D. G. Roskiesas pristatys litvakus kaip visame pasaulyje žinomus romantikus. Jis atskleis, kad litvakai parašė pačias pirmąsias šiuolaikines žydų meilės istorijas hebrajų ir jidiš kalbomis, kad jie mylėjo mokslą kaip niekas kitas ir tryško nuoširdžia meile Lietuvos kraštovaizdžiui. Šis meilės palikimas buvo toks stiprus, kad išliko net tada, kai žydai litvakai buvo beveik visiškai sunaikinti arba išsibarstė po pasaulį.

Paskaitą organizuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras, kuris 2017–2018 m. įgyvendina projektą „Žinių apie žydų kultūros paveldą stiprinimas: akademinių paskaitų serija“.

Paskaita vyks anglų kalba. Jos vertimą į lietuvių kalbą kiek vėliau rasite Judaikos tyrimų centro tinklaraštyje. Atvykite pasiklausyti įdomių, netikėtų ir, svarbiausia, tikrų istorijų.

 

Paroda „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“ veiks iki liepos 28

Paroda „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“ veiks iki liepos 28

Paskutinės dienos, kai galima aplankyti parodą „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“, ji veiks iki liepos 28 dienos!

Tuo tarpu visus norinčius pamatyti unikalius dokumentus ar išgirsti įdomių faktų, istorijų, pavyzdžiui, kodėl Strašuno biblioteka – lyg didžiuliai suakmenėję smegenys, kviečiame į turą, kurį ves Centro vadovė Lara Lempertienė. Turo metu jūsų lauks diskusija.

Susitikime liepos 28 d. 15 val. Nacionalinėje bibliotekoje, parodų salėje, 3 a.

See More

Vidurio Europos universiteto likimas – švietimo ar antisemitizmo klausimas?

Vidurio Europos universiteto likimas – švietimo ar antisemitizmo klausimas?

Bernardinai.lt Gintarė Kubiliūtė

Vengrijos sostinėje Budapešte įsikūrusiam Vidurio Europos universiteto (CEU) išlikimui kilo grėsmė po to, kai premjero Viktoro Orbano vyriausybė pranešė apie laukiančius Švietimo įstatymo pokyčius.

Žydų kilmės verslininko George‘o Soroso iniciatyva CEU buvo įkurtas 1991 m. Universitetas akredituotas JAV ir Vengrijoje, tačiau savo veiklą vykdo tik Vengrijoje. V. Orbano valdoma dešiniųjų vyriausybė siekia, kad CEU atidarytų filialą Niujorko valstijoje arba priešingu atveju universiteto veikla Vengrijoje bus nutraukta. Be to, naujuose įstatymuose būtų reikalaujama išduoti diplomus, galiojančius tiek Vengrijoje, tiek JAV.

V. Orbano vyriausybės galimi nauji reikalavimai būtų pražūtingi Vidurio Europos universitetui, kadangi lėšų įsteigti naują filialą Niujorko valstijoje nepakaktų, o ir diplomų suteikimo derinimas su vyriausybėmis būtų lėtas, sudėtingas ir galima teigti, kad mažai kas priklausytų nuo paties universiteto. Taigi, įstatymų pataisos CEU padarytų visiškai priklausomą nuo Vengrijos valdančiųjų.

Diena su Nobelio premijos laureatu prof. Danu Schechtmanu įkvėpė planus steigti VU mokslo darželį

Diena su Nobelio premijos laureatu prof. Danu Schechtmanu įkvėpė planus steigti VU mokslo darželį

http://naujienos.vu.lt

Vilniaus universiteto (VU) Verslo mokyklos direktorė dr. Birutė Miškinienė kartu su kolegomis lankėsi Izraelyje, vienoje iš labiausiai verslumu pasižyminčių šalių. Mokslininkus į Izraelį atvedė noras tobulėti, pasisemti idėjų ir minčių, plačiau padiskutuoti apie verslumo ugdymo specifiką ir savitumą.

„Haifos miestas, kurį aplankėme, išsiskiria savo strategine vizija, kaip įvairaus amžiaus žmones įtraukti į mokslą ir kaip ugdyti asmenines savybes ir kompetencijas, sukuriant tam reikalingas sąlygas. Planuodami vizitą į Haifą su Izraelio ambasadoriumi p. Amiru Maimonu labai susidomėjome Haifos mokslo darželio koncepcija. Haifoje susitikome su savivaldybės atstove dr. Galit Rand, kuri atsakinga už strateginį planavimą. Iš jos išgirdome, kaip savivaldybė investuoja į švietimą ir šeimų gerovę, kurdama specialias vietas – žaidimo aikšteles su mažomis kavinėmis parkuose tarp gyvenamųjų namų. Tokia infrastruktūra paprasta ir labai patogi visai šeimai – tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Šeimos įtraukimą į mokslą pamatėme ir savo akimis: „Madatech“ mokslo muziejus kiekvieną trečiadienį nemokamai atveria duris šeimoms: eksponatus galima liesti, išbandyti. Daug šeimų su įvairaus amžiaus vaikais mėgavosi muziejaus siūlomomis paslaugomis“, – pasakoja dr. B. Miškinienė.

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Judaikos tyrimų centras

Judaikos tyrimų centras

Gegužės 22 dieną Judaikos tyrimų centro atidarymo proga Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta Centro parengta paroda – „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“. Parodos kuratorė Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, dizainerė metodininkė-tyrėja Miglė Anušauskaitė.
Ši paroda skirta unikaliam Vilniaus kultūros reiškiniui – pirmai žydų viešajai bibliotekai, veikusiai 1902 – 1940 m. Kartu yra minimos ir bibliotekos steigėjo, bibliofilo ir mecenato Mato Strašuno (1817-1885) 200-osios gimimo metinės. Ekspozicijoje pristatomos knygos iš M. Strašuno kolekcijos, su bibliotekos steigimu ir veikla susiję dokumentai, rodantys, kokią įtaką ir vaidmenį turėjo žydų biblioteka Vilniaus žydų kultūros gyvenime.
Parodoje eksponuojami ne tik rankraščiai ir knygos iš Nacionalinės bibliotekos fondų, bet ir mūsų kolegų bei partnerių Žydų mokslinio instituto (YIVO), Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos dailės muziejaus paskolinti dokumentai.

Parodą atidarė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. Dr. Renaldas Gudauskas. Atidaryme dalyvavo Žydų mokslinių tyrimų instituto direktorius Jonathanas Brentas ir monografijos apie Strašuno biblioteką autorė Frida Shor.

Keletą metų Vilniuje gyvenęs žymus XX amžiaus hebrajų poetas Zalmanas Šneuras miestui dedikuotoje poemoje rašė:
Strašuno biblioteka – lyg didžiuliai suakmenėję smegenys, kuriuose kaupėsi
Išsklaidytos tautos pamąstymai, kol tapo bendru veidu…
Nebeliko tų galvų, kuriose jie gimė,
O šis protas tebeveikia savaime,
Sukasi jame amžinos tautos mintys, išreikštos Dievo kalba.

Plačiau apie pirmąją Vilniaus žydų viešąją biblioteką ir jos įkūrėją Matą Strašuną galite paskaityti čia:

http://vilnius-jewish-public-library.com/…/Larisa-Lempertie…

Paroda veiks iki birželio 23 dienos.

Prigimtinės teisės idėjos kilmė

bernardinai.lt

Leo Straussas (1899–1973) – vokiečių ir JAV politikos filosofas ir politinės filosofijos istorikas, kultūrologas. Gimęs Vokietijoje, žydų šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos armijoje vertėju, 1932 m. išvyko gyventi į Paryžių, 1934 m. persikėlė į Didžiąją Britaniją, dirbo Kembridžo universitete. Nuo 1937 m. iki mirties gyveno JAV, Niujorke, Čikagoje, Anapolyje dėstė politologiją ir politinę filosofiją.

Savo darbuose plėtojo vadinamąją prigimtinės teisės teoriją, anot kurios, žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. Leo Straussas padarė daug įtakos neokonservatizmo teorijai ir praktikai. 1949 m., dirbdamas Čikagos universiteto profesoriumi, Leo Straussas perskaitė šešių paskaitų ciklą „Apie prigimtinę teisę ir istoriją“. Šios paskaitos ir tapo 1953 m. išleistos knygos Prigimtinė teisė ir istorija pagrindu.

Šiame pirmą kartą Lietuvoje išleistame veikale Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genealogiją ir reikšmę. Autorius atskleidžia priežastis ir aplinkybes, lėmusias įvairių epochų ir pasaulėžiūrų mąstytojų prigimtinės žmogaus teisės sampratą. Šiuolaikinę politinės filosofijos krizę, autoriaus nuomone, sukėlė būtent atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.

 

Iniciatyva „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“: Chemijos skyriaus studentas Chlaunė Meištovskis

Iniciatyva „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“: Chemijos skyriaus studentas Chlaunė Meištovskis

Lietuvos žinios, vu.naujienos.lt nuotraukos

Chlaunė Meištovskis – iš Vilkaviškio žydų šeimos kilęs Vilniaus universiteto studentas – greičiausiai taip ir būtų likęs niekam nežinomu, neturėjusiu galimybės baigti studijų ir Holokausto metu nužudytu dvidešimt dvejų metų jaunuoliu. Jis, atrodytų, dėl savo amžiaus nieko reikšmingesnio gyvenime, išskyrus sėkmingai besiklosčiusias chemijos studijas, taip ir nespėjo nuveikti. Tačiau šiandien jo sūnėno, izraeliečio medicinos profesoriaus Moshe‘s Lapidotho dėka mes apie jį žinome.  Turime išlikusią jo nuotrauką, įklijuotą gimnazijos baigimo atestate, žinome, kaip jam sekėsi studijuoti Vilniaus universitete, kad gyveno studentų bendrabutyje Tauro gatvėje ir kad dėjo pastangų gauti didesnę stipendiją. Domėtis šiuo studentu paskatino Vilniaus universiteto rektoratą 2016 m. vasarą pasiekęs jo sūnėno, niekada veikiausiai ir nemačiusio savo dėdės, prašymas įvertinti jo pašalinimo iš universiteto aplinkybes ir pagerbti jį kaip neteisėtai netekusį galimybės baigti studijų.

F. Nyčė ir Pesachas: kaip Exodus (žydų išėjimas iš Egipto vergijos) viską sugriovė

F. Nyčė ir Pesachas: kaip Exodus (žydų išėjimas iš Egipto vergijos) viską sugriovė

     Andres Spokoiny    

Fridrichas Vilhelmas Nyčė (19 a. garsus vokiečių filosofas ir rašytojas) įsivaizdavo, kad egiptiečiai buvo blondinai. Atsiprašau: mano mintys lenkia viena kitą, bet pradėkime nuo pradžių:

Nepaisant žmonių šnekų, F. Nyčė nebuvo antisemitas. Priešingai, jis stojo prieš antisemitizmą, kuris šėlo Vokietijoje jo gyvenimo metais. Savo privačiuose laiškuose jis rašė, kad antisemitai, net ir jo rasistė sesuo, “turėtų būti nušauti.” (O jūs manėte, kad tik jūsų šeima turėjo problemų…)

Nyčė turėjo savo požiūrį į Pesachą, nors iš tikrųjų tai – jo problema, bet ji yra svarbi.

Akiniuotam filosofijos profesoriui žydai, su savo “vergų sukilimu iškreipė natūralią tvarką” ir sukūrė “vergų moralę”, kuri prieštaravo “valdovo moralei”, pastaroji buvo natūrali ir pageidautina pasaulio tvarka. Žydų išsivadavimas iš vergovės atvedė į “kolektyvinį  žmogaus išsigimimą”. Būtent taip savo laiku suvokė Nyčė. Prancūzijos revoliucija, JAV revoliucija ir demokratija apskritai, Nyčei buvo tiesioginis žydų vergų pradėtos moralės revoliucijos rezultatas. Prigimtis – Nyčei yra galios taisyklė. Todėl šeimininkas – “valdovas” yra natūralus, reikalingas ir kilnus. Nyčė įsivaizdavo istorinius šeimininkus kaip raumeningus Šiaurės blondinus, net jei jie buvo graikai, romėnai, arba šiuo atveju – egiptiečiai. Nyčė – Tacito, Romos imperijos rašytojo, istoriko, politinio veikėjo, – pasekėjas, kuris teigė, kad tinkama pasaulio tvarka yra ta, kurioje “stiprūs daro tai, ką jie gali, o silpni kenčia, nes jiems privalu kentėti.” Žydai buvo kalti, nes apvertė šią logiką, kuri egzistavo iki jėgos nuvainikavimo kaip pagrindinė gėrio ir blogio ištaka, sukurta silpnesniojo moralei įtvirtinti.

Susitikimas su Amerikos Hebrajų akademijos vadovu Glenn A. Drew

Susitikimas su Amerikos Hebrajų akademijos vadovu Glenn A. Drew

AmericanHebrewAcademyLogo

Vilniuje lankėsi  ir su LŽB pirmininke Faina Kukliansky susitiko Amerikos Hebrajų Akademijos – žydų koledžo vadovas. Amerikos Hebrajų akademija – vienintelis pasaulyje tarptautinis žydų koledžas su parengiamąja  internatine mokykla.

Glenn A. D Drew glaudžiai bendradarbiauja su dirbančia tarptautinio švietimo srityje, Baltijos Taryba. Jis  pirmą kartą apsilankė Vilniuje 2016 spalį. Neseniai perskaitęs apie Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę ir jos  darbą žydų bendruomenėje,  Glenn A. Drew labai susidomėjo. Laiške pirmininkei Fainai Kukliansky jis rašė, kad dažnai keliauja po pasaulį, susitinka su žydų bendruomenėmis, kuriose lankydamasis, jis informuoja  apie galimybes žydams paaugliams studijuoti Amerikos Hebrajų akademijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Glenn A. Drew pageidavimu, susitikimas LŽB su F.Kukliansky įvyko, jame kalbėta apie galimybes paaugliams mokytis Amerikos Hebrajų akademijoje.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai
Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje pradedame publikuoti Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnius.

 I dalis

 Lietuvių istoriografijoje ir viešajame socialiniame-kultūriniame  diskurse didžiausia Lietuvos tragedija XX amžiuje dažniausiai įvardijama 1940-ųjų sovietinė okupacija labai greitai tapusi aneksija ir valstybingumo praradimas. Iš principo neginčijant šios modernaus lietuviško valstybingumo katastrofos istorinės reikšmės, vis dėlto, mano supratimu žvelgiant į platesnę ir gilesnę istorinę perspektyvą, istoriškai tai ne visai teisinga ir moralu. Didžiausia XX amžiuje tragedija Lietuvą vis dėlto ištiko ne 1940-ųjų birželį, kada tauta neteko laisvės bei valstybingumo. bet metais vėliau, kada jau nacių okupuotoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas. Taigi didžiausia XX a. Lietuvos tragedija yra kone pusę tūkstančio metų čia gyvenusios ir kūrusios lietuvišką pilietinę tapatybę žydų bendruomenės sunaikinimas. Nes nacionalinio valstybingumo praradimas, kaip rodo daugelio tautų istorinė patirtis, nėra negrįžtamas procesas. Kritinėmis istorinėmis aplinkybėmis tautai praradus nacionalinį valstybingumą, geopolitinei situacijai palankiai pasikeitus – jį atkurti įmanoma. Ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva tai padarė. Tuo tarpu buvusi visom prasmėm turtinga Lietuvos žydų – litvakų bendruomenė, deja, jau niekuomet nebebus atkurta. O tai gali reikšti ir reiškia tik viena, kad mūsų Lietuva, kuri daugeliui lietuvių reiškia dar dr. Jono Basanavičiaus įvardytus „Tautos namus”, taip ir liks mažesnė tuštesnė, tamsesnė, silpnesnė ir labiau pažeidžiama. Civilizaciškai. Emociškai. Kultūriškai. Demografiškai. Geopolitiškai.

Įrodymas apie Didįjį Pabėgimą

Įrodymas apie Didįjį Pabėgimą

Tunelio vieta Panerių miške.

“The New York Times” metams baigiantis, išrinko įsimintiniausius, daugiausiai dėmesio sulaukusius straipsnius mokslo srityje apie archeologijos, biologijos, fizikos pasiekimus. “The New York Times” paklausė savo žurnalistų, kokios jų praneštos naujienos buvo įsimintiniausios. Viena jų – apie pasmerktųjų pabėgimą iš Panerių miško.

Žydai priverstinių darbų metu turėjo iškasti tunelį Panerių miške, šalia Vilniaus.1943 metais naciai privertė 80 Lietuvos žydų atkasti nužudytųjų pūvančius kūnus, sumesti juos ant šakų krūvos  ir sudeginti.

Tada jiems buvo įsakyta sumaišyti pelenus su smėliu ir palaidoti palaikus, kad niekas nežinotų apie Paneriuose įvykdytas  žudynes, kur naciai nužudė daugiau nei 100.000 žmonių.

Kelis mėnesius vadinamasis Leichenkommando, arba “lavonų būrys”, iškasė tūkstančius kūnų iš masinių kapaviečių ir juos degino. Jie žinojo, kad po to, kai darbai baigsis, naciai juos taip pat sušaudys. Tuomet vyrai sugalvojo drąsų pabėgimo planą.

76 dienas kaliniai kasė tunelį, neturėdami jokių įrankių,  tik savo rankas ir kelis surastus šaukštus. Balandžio 15, 1944m. tamsiausią Pesacho naktį, jie surengė savo pabėgimą 30,5 metrų ilgio tuneliu į netoliese esantį mišką. Triukšmas atkreipė nacių patrulio dėmesį, jis ėmė šaudyti į bėglius. Tik 12 iš 80 žmonių suspėjo pabėgti.

Iš  pabėgusiųjų 11 išgyveno karą. Jų liudijimai buvo vienintelis  įrodymas apie pabėgimą. 2016m. liepos mėnesį archeologai, naudodami šiuolaikines technologijas PBS NOVA, surado tunelį. Modernios technologijos padeda mokslininkams labai tiksliai nustatyti ieškomą vietą po žeme, dar nepradėjus kasinėjimų. Tokiu būdu archeologai išvydo visą pasmerktųjų  pabėgimo kelią. Galiausiai, buvo surasti tikri fiziniai įrodymai, kurie atskleidė istoriją apie vieną  didžiausių pabėgimų per Holokaustą. Po to atsirado įvykio liudininko, pabėgusio  Mordechaijaus Zeidelio prisiminimai. Po pabėgimo iš Panerių jis grįžo išlaisvinti Vilniaus, miesto, kuriame jis kažkada gyveno: “Aš likau be šeimos, žinojau, kad aš sudeginau juos visus Paneriuose” ( tuomet jie vadinosi lenkiškai Ponary).

 Nicholas St. Fleur. Vertė Ilona Rūkienė

Netekome Dovo Levino, žydų istorijos tyrinėtojo

dov-levin

Gruodžio 3d. mirė Dovas Levinas, mokslininkas, žydų istorijos tyrinėtojas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl žinomo mokslininko netekties ir reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems. Tebūnie šviesus Jo atminimas.

Profesorius Dovas Levinas buvo vienas žymiausių šiuolaikinių mokslininkų, tyrinėjusių Rytų Europos žydų bendruomenių istoriją. D. Levinas gimė Kaune (Kovno) 1925m. Vaikystėje gavo tradicinį žydų sionistų išsilavinimą, dalyvavo žydų jaunimo sionistiniame judėjime. Nacių okupacijos metu kalėjo Kauno gete kartu su savo šeima: tėvu Tzvi Hirshu Levinu ir mama Bluma Wigoder, bei su seserimis dvynėmis, – iš šeimos nė vienas neišgyveno, išskyrus Dovą. Kauno gete jis įstojo į pogrindinę organizaciją, siejusią viltis, atėjus laikui, pasipriešinti naciams, gelbėti žydus. 1943 m. jam pavyko pabėgti iš geto ir prisijungti prie partizanų, kovojusių prieš nacius. Atėjus sovietinei armijai, partizanai iš grupės Mirtis okupantams buvo perkelti į Vilnių. D. Levinas nutarė pasitraukti iš Lietuvos ir keliauti į Palestiną. 1945 m.m.  Iš Vilniaus išvyko pėsčiomis į Jeruzalę.1945m. pabaigoje D. Levinas atvyko į Izraelį, kur dalyvavo valstybės įkūrimo ir nepriklausomybės kovose. Mokėsi Hebrajų universitete Jeruzalėje, gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį, tęsė mokslus Čikagos universitete su Fulbraito stipendija, tapo  Šiuolaikinio žydų hebrajų Universiteto Jeruzalėje, Harmano instituto,  Žodinės istorijos skyriaus direktoriumi. Per 50 metų jis įrašė daugiau nei 610 interviu apie Baltijos šalių žydų istoriją Antrojo pasaulinio karo metu.  D. Levinui vadovaujant, 1960-ųjų pradžioje buvo pradėtos Holokaustą išgyvenusių žmonių apklausos,  (ypač tų, kurie buvo suaugę karo metu), gyvų liudininkų tuomet buvo žymiai didesnis skaičius nei dabar. Šie pokalbiai transkribuoti ir archyvuoti, jie išliko kaip pirmieji gyvųjų liudijimai apie patirtą siaubą. Įrašai, sukurti per pastaruosius 60 metų, skatino mokslininkus tyrinėti nacizmo padarinius ir žydų istoriją. Taigi, ši žodine vadinama kolekcija – karo nusikaltimų liudytojų gyvenimo istorijos, kurios įamžino Holokausto aukų tragediją. Sukaupti archyvai yra neįkainojami mokslininkams, tyrinėjantiems Holokausto padarinius. D. Levinas – žinomas Rytų Europos žydų ypač Baltijos šalių žydų istorijos tyrinėtojas, paskelbė 520 straipsnių ir išleido 16 knygų hebrajų ir anglų kalbomis: Lithuanian Jewry’s Armed Resistance to the Nazis 1941-1945 (1985); Baltic Jews under the Soviets (1994); The Lesser of Two Evils: 1939-1941 (1995) and The Litvaks: A Short History of the Jews in Lithuania (2000).

Japonams apie Č. Sugiharą pasakos lietuvio knyga

Japonams apie Č. Sugiharą pasakos lietuvio knyga

lzinios.lt

Jau kitąmet Japonijoje dienos šviesą išvys knyga apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje rezidavusį ir tūkstančius gyvybių išgelbėjusį Japonijos konsulą Čijunę Sugiharą. Šios knygos autorius – mokslininkas iš Lietuvos.  Šiaulių universiteto docentas, istorikas dr. Simonas Strelcovas neseniai sugrįžo iš komandiruotės po Tekančios Saulės šalį, kur savo mokslinių tyrimų lauką praplėtė archyvuose laikomomis žiniomis apie garsųjį Pasaulio tautų teisuolį. Mokslininko surinkta medžiaga suguls į knygą japonų kalba. Č. Sugihara – jungtis tarp Japonijos ir Lietuvos