Mokslas, Istorija ir Kultūra

JT priėmė rezoliuciją prieš Holokausto neigimą

JT priėmė rezoliuciją prieš Holokausto neigimą

JT priėmė rezoliuciją prieš Holokausto neigimą

Jungtinės Tautos,  sausio 21 d. (AFP-BNS). Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ketvirtadienį priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, raginančią visas valstybes nares kovoti su Holokausto neigimu ir antisemitizmu, ypač socialiniuose tinkluose.

Izraelio pateiktą rezoliucijos tekstą, kurį parengti padėjo Vokietija, bendrai parėmė kelios dešimtys iš 193 Jungtinių Tautų valstybių.

Tačiau Iranas nepritarė šiai rezoliucijai ir pareiškė, kad Teheranas atsiriboja nuo jos teksto.

Rezoliucija „be jokių išlygų atmeta ir smerkia bet kokį Holokausto, kaip istorinio įvykio, neigimą, visiškai ar iš dalies“, teigiama jos tekste.

Jidiš kalbos istorija.Jidiš kalba atsirado Vokietijoje, bet galiausiai ja kalbėjo žydai visoje Europoj

Jidiš kalbos istorija.Jidiš kalba atsirado Vokietijoje, bet galiausiai ja kalbėjo žydai visoje Europoj

PAGAL MORDECAI WALFISH

Jidiš literatūra XX a.

Kas yra jidiš?

Žodis jidiš reiškia „žydas“. Kalbiniu požiūriu tai reiškia kalbą, kuria kalba aškenaziai  – žydai iš Vidurio ir Rytų Europos bei jų palikuonys. Nors pagrindinis kalbos  žodynas ir gramatika yra kilę iš viduramžių Vakarų vokiečių kalbos, jidiš kalba integruoja daugybę kalbų, įskaitant vokiečių, hebrajų, aramėjų ir įvairias slavų bei romanų kalbas.

Jidiš kalbos kilmė

Vokietijos prezidentas paragino nepamiršti nacių nusikaltimų

Vokietijos prezidentas paragino nepamiršti nacių nusikaltimų

Praneša Deutsche Welle.

2022-01-19

80-ųjų Wannsee konferencijos metinių išvakarėse Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris paragino nepamiršti nacių režimo įvykdytų nusikaltimų, praneša Deutsche Welle.

„Kiekvienas prisiminimas apie nacizmo nusikaltimus reiškia ir užtikriną, kad tai nepasikartotų“, – antradienį, sausio 18 d., sakė Steinmeieris. „Demokratinėje valstybėje atsakingas yra kiekvienas“.

Tą pačią dieną Steinmeieris apsilankė konferencijos vietoje – viloje prie Wannsee ežero kranto, Berlyno priemiestyje, kur dabar yra memorialinis ir edukacinis centras.

„Negalime pamiršti, kas čia vyko prieš 80 metų, kai Vokietijos valstybės pareigūnai planavo Europos žydų genocidą“, – svečių knygoje rašė Vokietijos prezidentas. „Tegul ši atminimo ir informavimo kultūra padeda užtikrinti, kad istorija nepasikartotų“.

Dar prieš Wannsee konferenciją nacių režimo vadovybė, vadovaujama Adolfo Hitlerio, nusprendė Europoje nužudyti 11 mln. Prieš tai jau būta trėmimų ir egzekucijų. 1942 m. sausio 20 d. susirinkimo tikslas – paspartinti genocido įgyvendinimą. Wannsee konferencijoje, kuriai vadovavo SS karininkas Reinhardas Heydrichas, dalyvavo valstybės ministerijų sekretoriai, aukšti NSDAP, saugumo aparato ir okupuotų rytinių teritorijų administracijos atstovai.

Frankas-Walteris Steinmeieris taip pat pakomentavo dokumentinio filmo apie Wannsee konferenciją, numatytą sausio 24 d., transliaciją visuomeninio televizijos kanalo ZDF eteryje.

Prezidentas šį filmą pavadino ne tik įspūdingu, bet ir keliančiu nerimą. „Tai, ką matome ir patiriame, yra gerai veikiantis administracinis mechanizmas, padalinių koordinavimas, šablonai ir procesai, kurie, neskaitant susitikimo turinio, niekuo nesiskiria nuo tų, kurie vis dar egzistuoja ministerijose ir departamentuose“, – paaiškino Steinmeieris. „Mus stebina tai, kas įprasta, pažįstama, kelia siaubą ir sukuria nerimą.

Anot jo, totalitarines sistemas valdo ne tik „demonai ir monstrai“. Tai greičiau tai, kad „šiose sistemose yra susipynę tiek daug mažų varžtelių, kad individo atsakomybė tampa neatpažįstama ir nelieka prasmės jausmo.

Blogio banalumas yra bedvasė diktatūros biurokratija,- niekieno valdžia“, – sakė Steinmeier, turėdamas galvoje Hannah Arendt, vieną žymiausių moterų filosofių, išgyvenusių ir suvokusių svarbiausius XX amžiaus įvykius. Būtent Arendt įvedė „blogio banalumo“ sąvoką, kuria ji turėjo omenyje neapgalvotą paklusnumą dėsniams, ne tik nežmoniškiems, bet ir nukreiptiems prieš pačius gyvenimo pagrindus.

„Nebūkime niekas. Nevenkime atsakomybės“, – ragino Vokietijos prezidentas.

Netrukus bus išleista lietuvių k. Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės, žurnalistės Silvijos Kučėnaitės-Foti knyga

Netrukus bus išleista lietuvių k. Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės, žurnalistės Silvijos Kučėnaitės-Foti knyga

Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė, žurnalistė Silvija Kučėnaitė-Foti (gim. 1961) užaugo Čikagos lietuvių bendruomenėje, dažnai girdėdama apie savo senelio nuopelnus kovojant už Lietuvos laisvę. Jis – Birželio sukilimo organizatorius, Štuthofe jį kalino naciai, o grįžusį į Lietuvą nužudė KGB.
Mama prieš mirtį paprašė Silvijos užbaigti jos misiją – įamžinti Generolo Vėtros atminimą knygoje. Silvija sutiko. Vėliau viešnagės Lietuvoje metu ji sužinojo: yra žmonių, manančių, kad Noreika, nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, prisidėjo prie Holokausto. Silvijai, senelį laikiusiai svarbiu lietuvių tautos herojumi, tai pasirodė neįtikėtina: negi šeima galėjo nuo jos nuslėpti svarbius Noreikos gyvenimo faktus?
Šiuose beletrizuotuose atsiminimuose autorė pateikia 20 metų trukusį savo tyrimą apie galimus senelio veiksmus 1941-aisiais. Tai sunki pačios autorės kelionė siekiant sužinoti tiesą apie savo šeimą. Foti remiasi Noreikos laiškais, jo pasirašytais įsakymais, Lietuvos aktyvistų fronto skelbtais, KGB archyvo ir kitais dokumentais. Knygoje pateikti įtaigūs Noreikos bendražygių portretai ir prisiminimai.
Čia bus autorizuotas patikslintas leidimas. Iš anglų kalbos išvertė Matas Geležauskas, KGB dokumentus iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius, redagavo Asta Bučienė, Aira Niauronytė, dizaineris Kazimieras Dainovskis. Viršelio nuotraukos komanda – fotografai Audrius Solominas, Robertas Daskevičius, stilius Agnės Charašauskaitės (Might Like), grimas Kristinos Busilaitės, postprodukcija Eglės Jankauskaitės (Image Rehab).
YIVO žydų tyrimų instituto Niujorke personalo vadovė Shelly Freeman parašė laišką Lietuvos žydų bendruomenei

YIVO žydų tyrimų instituto Niujorke personalo vadovė Shelly Freeman parašė laišką Lietuvos žydų bendruomenei

Šiandien džiaugiuosi, kad YIVO Žydų tyrimų institutas (YIVO) užbaigė Edwardo Blank YIVO Vilna suskaitmenintos kolekcijos projektą (EBYVOC), istorinę 7 metų trukmės, 7 milijonų dolerių kainavusią tarptautinę iniciatyvą, skirtą apdoroti, išsaugoti ir suskaitmeninti YIVO padalintą prieškario biblioteką ir archyvines kolekcijas.

Šios Antrojo pasaulinio karo suskaldytos ir Niujorke bei Vilniuje esančios medžiagos dabar pirmą kartą buvo sujungtos skaitmeniniu būdu.

EBYVOC projektas, apimantis apie 4,1 mln. puslapių archyvinių dokumentų ir knygų, yra tarptautinė YIVO, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos partnerystė.

EBYVOC projekto užbaigimas yra epinis Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros išsaugojimo etapas. Jis buvo baigtas pagal grafiką ir neviršijant biudžeto, suteikiant pasaulinei auditorijai prieigą prie šių lobių per tam skirtą interneto portalą nemokamai.

YIVO ketina pradėti kitą didelį skaitmeninimo projektą šiais metais. 1992 m. YIVO gavo žydų darbininkų judėjimo Bund archyvą. Šis projektas, tris kartus didesnis nei EBYVOC, pirmą kartą pateiks medžiagą apie Bundą, žydų ir visuotinius politinius, darbo ir profesinių sąjungų judėjimus, taip pat medžiagą apie Holokaustą.

Lietuvos žydų bendruomenėje pokalbis ir apie  sausio 13-Laisvės Gynėjų dienos išvakarėse

Lietuvos žydų bendruomenėje pokalbis ir apie sausio 13-Laisvės Gynėjų dienos išvakarėse

Pokalbis su prof. V. Landsbergiu, Emanuelis Zingeris, Faina Kukliansky bei Arkadijus Vinokuras Laisvės Gynėjų dienos išvakarėse.
Trečiasis diskusijų ciklo pokalbis „Lietuvos žydų įnašas į Lietuvos valstybingumo įprasminimą 1918 – 1940 m. ir 1988 -2022 m.“ vyko Sausio 12 d.,  LŽB Beigelių krautuvėlėje.
Sausio 13-tosios išvakarėse atminsime kritusius už Lietuvos laisvę.
Turiningą pokalbį kviečiame stebėti tiesiogiai: https://fb.watch/auGQaAmzkk/
Baigtas YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke ir trijų Lietuvos atminties institucijų bendras projektas

Baigtas YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke ir trijų Lietuvos atminties institucijų bendras projektas

Thos Robinson (Getty Images) nuotr. / Lazdijų miesto Hevra Lomde Šas (Talmudo besimokančiųjų draugijos) Pinkas (bendruomenės metrikų knyga), 1836 m. (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir YIVO Žydų tyrimų instituto Niujorke leidimu)

Šaltinis: 15min YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke pranešė, kad užbaigtas Edwardo Blanko Vilniaus kolekcijų projektas (EBVOCP) – istorinė septynerių metų 7 milijonų JAV dolerių vertės iniciatyva, kurios tikslas – apdoroti, išsaugoti ir suskaitmeninti išsklaidytas prieškario YIVO bibliotekos ir archyvų kolekcijas.

Vykdant projektą ši medžiaga buvo skaitmeniniu būdu sujungta specialiame interneto portale ir pirmą kartą tapo prieinama visame pasaulyje, pranešė Kultūros ministerija. „Šio projekto užbaigimas – svarbus etapas naujausioje YIVO instituto istorijoje ir mūsų pagrindinės misijos įgyvendinimo išraiška.

Juo pagerbiami didvyriai ir kankiniai, kurie rizikavo ir prarado gyvybes, kad išsaugotų šias knygas ir dokumentus, taip pat pagerbiami mokslininkai ir vizionieriai, kurie supranta, kad šios medžiagos reikšmė yra kur kas platesnė, nei puslapyje užrašyti žodžiai.

Esame dėkingi už mūsų partnerių Lietuvoje dalyvavimą, nenuilstamas archyvarų ir bibliotekininkų pastangas Niujorke ir Vilniuje bei dosniems rėmėjams, be kurių visa tai nebūtų įmanoma“, – sako Ruth Levine, YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto valdybos pirmininkė. Šis projektas – tai tarptautinė YIVO ir trijų Lietuvos institucijų: Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos partnerystė.

„Šio reikšmingo projekto finišas kartu atveria ir naują atminties puoselėjimo puslapį. Jis padės užpildyti žinių spragas, išplėsti suvokimą apie regiono prieškario žydų gyvenimą, nutiesti tvirtas atminties jungtis tarp Vilniaus ir Niujorko. „YIVO Vilniaus projektas“ yra svarbus įsipareigojimas tiek visų pirma Lietuvai, tiek visam pasauliui: mes kiekvienas privalome semtis iš šio atsiveriančio begalinės informacijos vandenyno ne tik dėl būtinybės prisiminti, gerbti ir puoselėti. Mes privalome tai daryti, jei norime patys būti geresni ir kurti geresnį pasaulį“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/baigtas-yivo-zydu-moksliniu-tyrimu-instituto-niujorke-ir-triju-lietuvos-atminties-instituciju-bendras-projektas-1104-1625602?copied

 

Filosofo Levino sūnus žeria priekaištus Kaunui dėl Levino centro vardo: jis nenorėjo turėti ryšių su Lietuva

Filosofo Levino sūnus žeria priekaištus Kaunui dėl Levino centro vardo: jis nenorėjo turėti ryšių su Lietuva

Valdemaras Šukšta, LRT.lt

Lietuvos žydų kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino sūnus Michaelis Levinas neslepia apmaudo, kad Kaune atidarytas jo tėčio vardu pavadintas centras. Jis teigė, kad nebuvo atsižvelgta į jo prašymą nesuteikti centrui tėčio vardo dėl žydų tautos tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais Kaune. Centrą įsteigęs Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) tikina, kad taip siekęs pagerbti filosofą, be to, idėją esą palaikė E. Levino dukra ir anūkas.

Skaudi šeimos istorija Kaune

M. Levino pozicija buvo publikuota prieš Kalėdas Prancūzijos naujienų portale „Le Figaro“. Jis neigiamai įvertino tai, kad LSMU įsteigtą centrą pavadino jo tėčio Lietuvos žydų kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino vardu. M. Levinas straipsnyje pabrėžė – dar 2019 metais atvykęs į Kauną nepritarė tokiai idėjai ir siūlė įstaigą pavadinti Šiuolaikinės prancūzų filosofijos centru, taip esą buvo sutarta su Prancūzijos ambasada Lietuvoje bei Prancūzų institutu Vilniuje.

Nuotraukoje Michaelis Levinas, Emanuelio Levino sūnus

Pagrindinė priežastis, kodėl centrui negalima suteikti E. Levino vardo, pasak jo sūnaus, yra antisemitizmas ir nusikaltimai žmogiškumui, kuriuos patyrė jo tėtis bei žydų tauta Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje. „Le Figaro“ straipsnyje M. Levinas sakė, kad centras veikia netoli buto, kuriame gyveno jo tėtis. Ten pat per karą E. Levino šeima buvo suimta ir nuvesta į IX fortą, ten patyrė nacių bei bendradarbiaujančių lietuvių žiaurumą.

M. Levinui skaudu ir dėl to, kad 2019 metais tuometis LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas laišku pranešė, jog jo noro nebus paisoma, jokių kalbų apie tai vėliau nebūta. M. Levinas straipsnyje taip pat pažymėjo, kad tėtis ne kartą buvo pažadėjęs negrįžti į Lietuvą ir neturėti jokių ryšių su ja.

Emmanuelio Levino centras Kaune.  Šukštos/LRT nuotr.

„Jo sprendimas dėl šalies, kurioje visa jo šeima buvo nužudyta, buvo neatšaukiamas“,

„Le Figaro“ teigė M. Levinas.

LRT.lt kreipėsi komentaro į patį M. Leviną. Jis sutiko pakomentuoti, tačiau vėliau atsisakė, sužinojęs, kad straipsnyje taip pat bus ir LSMU komentaras.

Universitetas norėjo pagerbti žmogų, o ne sukurti filosofijos centrą.

LRT.lt susisiekė su LSMU dėl M. Levino pozicijos ir jo tėčio vardu pavadinto centro. Atsiųstame universiteto komentare rašoma, kad idėja kilo siekiant įamžinti E. Levino atminimą Kaune.

„Tai buvo padaryta netradicine forma, vystant socialinį projektą. Idėja, kaip jau ne kartą minėta, priklauso LSMU, Prancūzijos ambasadai Lietuvoje ir Kauno miesto savivaldybei“, – teigė LSMU.

Nuotraukoje LSMU Emmanuelio Levino centro atidarymas.

Prisimindami daugiau nei prieš metus išėjusią I. Veisaitę, kalbinome ilgametį Irenos bičiulį, garsųjį Lietuvos fotomenininką Antaną Sutkų.

Prisimindami daugiau nei prieš metus išėjusią I. Veisaitę, kalbinome ilgametį Irenos bičiulį, garsųjį Lietuvos fotomenininką Antaną Sutkų.

Šiandieną, prisimindami kiek daugiau nei prieš metus išėjusią Lietuvos šviesuolę, teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę, kalbinome ilgametį Irenos bičiulį, garsųjį Lietuvos fotomenininką Antaną Sutkų.

Dalinamės ištraukomis iš jautraus pokalbio:

R.R.: Gerbiamas Antanai, galbūt galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo judviejų su Irena Veisaite draugystė?

A.S.: [Draugystė] Prasidėjo man nelengvu gyvenimo laikotarpiu. Jinai man labai padėjo, išklausydavo, mes su ja susitikd…

 

 

A.S. – Antanas Sutkus                                                                                                        2022-01-07
R.R. – Rūta Ribinskaitė

A.S.: Šiandieną labai pasigendam, trūksta labai Irenos. Ji su jaunimu taip gerai sutardavo, o šiandien, kai [su jaunimu] susitinkame, sakome „mes Irenos našlaičiai“.

R.R.: Gerbiamas Antanai, galbūt galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo judviejų su Irena Veisaite draugystė?

A.S.: [Draugystė] Prasidėjo man nelengvu gyvenimo laikotarpiu. Jinai man labai padėjo, išklausydavo, mes su ja susitikdavom, kalbėdavom. <…> Niekas negalėjo pasakyti, kiek jai metų buvo. Ji tokia aktyvi buvo, tokia aktyvi… Atsimenu, atvažiuodavo gyvai į mūsų archyvą, sėdėdavom ir šnekėdavom, mes aptardavom visus įvykius, gyvenimą. Tiesiog ji buvo toks žmogus, kuris galėjo užgesinti bet kokį konfliktą. Bet kokį jauną žmogų palaikyti, patarti jam. Savęs ji tiesiog negailėdavo. Man dabar sunku, net jei nepajėgiu laiptais laipioti, o ji į savo butą tai laiptais lipdavo.

R.R.: Nepaslaptis, jog jums, kaip vienam ryškiausių ir svarbiausių Lietuvos fotomenininkų, bei šviesaus atminimo teatrologei, literatūrologei p. Irenai Veisaitei gyvenimas buvo neatsiejamas nuo meno, kultūros. Greičiausiai pastarasis formavo tam tikrą požiūrį į jūsų gyvenimą? Gal su Irena turėjot panašumų, kaip supratote meną?

A.S.: Irena labai vertino meninę fotografiją. Aš niekad negailėjau nei jos draugams, nei jai meninių fotografijų. Pasipuošdavo savo namus, fotografavau jos gimines, kurie gete kalėjo, kai dariau knygą „Pro Memoria”. Ruošiant „Pro Memoria” Irena buvo dvasinė fotografijų vertintoja. Žiūrėdavome kartu fotografijas, kurią gi atrinkti parodai. <…> Ilgus metus Irena nugyveno, visą laiką buvo aktyvi, domėjosi ir norėjo dalintis su kitais savo draugais. Jai niekada nebuvo galima dovanoti vienos knygos, reikėjo tris keturias, ji turėjo savo bičiulius, su kuriais dalindavosi, kas jai darydavo įspūdį. Nestokojo ji dėmesio, nei iš užsienio svečių, nei spaudos. Žinot, kartais stebėdavausi, ką ji labiau myli Izraelį ar Lietuvą. Man rodės, kad ji daugiau savęs atiduoda Lietuvai. Pasakodavo ji apie sunkius savo gyvenimo laikus, prieškario ir tarpukario laikotarpius, draugavo su daugeliu žmonių.

R.R.: Dabar vartydama „In memoriam“, noriu paklausti ar skyrėsi gerb. Irenos portretas nuo kitų jūsų fotografuotų geto kalinių? Ką jutote, išjausdavote fotografuodamas gerb. Ireną, kurios jaunystės metas skleidėsi žiaurumo, skausmo fone?

A.S.: Žinoma skyrėsi. Toje nuotraukoje ji atrodo jaunas žmogus. Aš už ją atrodydavau vyresnis – barzda ilga, plaukai neapkirpti, paltas nusmukęs.

<…>

A.S.: Su Donatu [Pusliu] kai susitinkame, sakome, kad šiandieną esame Irenos našlaičiai.

<…>

A.S.: Irena palaikė mano sumanymą dirbti su „Nostalgijos“ paroda ir, man atrodo, supažindino su Sorošu, fotografavau jo portretą. Buvo rimtas užsakymas. Kuomet buvo „Nostalgijos“ paroda, katalogo leidimą ji irgi palaikė. Mano išėjimas ir susikaupimas į save, daugiau į savo kūrybą išėjus iš sąjungos, buvo iš dalies ir Irenos nuopelnas. Irena sugebėdavo įkvėpti šalia esantį, niekada nepasiduoti ir kovoti. <…> Aš norėjau atmesti rinkos dėsnį, kad išlieka stipriausi, nors dabar jau sako, kad iš tiesų išlieka stiprūs tie, kurie sugeba prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų. Tai naujai suformuota. O mes nebuvome tie, kurie galėjome rinkos dėsniais gyventi, mes negyvenom rinkos dėsniais, mes gyvenimo žmogiškumo, humanizmo dėsniais.

<…>

A.S.: Mes su Irena kartą kalbėjome apie mirtį. Sakiau: „nu tai va, koks ten Dievas, ar krikščionių ar žydų pasitiks…?“. Irena atsakė „nesvarbu koks, basiausia, jeigu joks“.

Izraelio Sveikatos apsaugos ministerijos generalinis direktorius N. Ashas praneša, kad neskraidžių „raudonųjų“ šalių sąrašas panaikinamas

Izraelio Sveikatos apsaugos ministerijos generalinis direktorius N. Ashas praneša, kad neskraidžių „raudonųjų“ šalių sąrašas panaikinamas

Sveikatos apsaugos ministerijos generalinis direktorius Nachmanas Ashas

Izraelio Sveikatos apsaugos ministerijos generalinis direktorius Nachmanas Ashas praneša, kad sausio 6d. vakarą neskraidžių „raudonųjų“ šalių sąrašas bus panaikintas. Taip bus nutrauktas Izraelio draudimas keliauti į JAV, Didžiąją Britaniją, Jungtinius Arabų Emyratus, Turkiją, Šveicariją, Etiopiją, Tanzaniją ir Meksiką.

Ashas prognozuoja, kad kasdieniniai susirgimų atvejai artimiausiomis dienomis ir toliau laužys ankstesnius rekordus ir pasieks 30 000 per tris dienas ir 50 000 per savaitę. Jis sako, kad šalia koronaviruso Omicron  atgimsta ir Delta. Jis apskaičiavo, kad dauguma dabartinių sunkių pacientų serga Delta.

Europos žydų istorijos tyrinėtojai Lempertienei įteikta „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“

Europos žydų istorijos tyrinėtojai Lempertienei įteikta „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“

LRT.lt  L. Lempertienei įteikta „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ / URM nuotr.

Penktadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įteikė garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždę“ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vedėjai ir Judaikos tyrimų centro vadovei Larai Lempertienei, rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.

Garbės ženklas L. Lempertienei skirtas už nuopelnus, vykdant Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldo tyrimų sklaidą užsienyje bei svarų indėlį minint Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo ir Lietuvos žydų istorijos 700-uosius metus.

Ministras pabrėžė tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą. „Jūs ženkliai prisidėjote, stiprinant užsienio politiką ir vykdant mūsų bendrą misiją – skleisti žinią apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą“, – sakė G. Landsbergis.„Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ − tai apdovanojimas, nuo 2010 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos skiriamas už Lietuvos garsinimą užsienyje ir tarpvalstybinių santykių puoselėjimą.

Aušvicą išgyvenusio žydo kalbą skiepų priešininkai išnaudoja dezinformacijai

Aušvicą išgyvenusio žydo kalbą skiepų priešininkai išnaudoja dezinformacijai

Socialiniuose tinkluose platinama itin ciniška melagiena. Skiepų priešininkai dalijasi Holokaustą išgyvenusio Mariano Turskio kalba, sąmoningai iškraipydami jos kontekstą. Aušvico lagerio išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimas vyko praėjusiais metais.

Buvęs šios koncentracijos stovyklos kalinys M.Turskis įspėjo, kad visuomenė neturėtų būti pakanti jokioms diskriminacijos formoms. Nors jis ne kartą minėjo Holokaustą, kai kuriuose socialinių tinklų įrašuose melagingai tvirtinama, esą buvo kalbama apie galimybių paso sistemą.

Minint Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metines, praėjusių metų sausį Lenkijoje vyko renginys, į kurį susirinko per 120 įvairių valstybių vadovų ir atstovų, taip pat aukščiausi Lenkijos politikai.

Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje įkurtas Aušvicas buvo didžiausia koncentracijos ir naikinimo stovykla. 1940–1945 metais čia buvo nužudyta apie 1,5 mln. įvairių tautybių žmonių. Likę gyvi Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išlaisvinti 1945 metų sausio 27 dieną. Ceremonijoje daugiausia dėmesio sulaukė Holokausto pragarą Aušvice išgyvenę asmenys. Vienas jų – kalbą sakęs M.Turskis.

Ciniška dezinformacija Tiesa, praėjus daugiau nei metams nuo šių iškilmių, socialiniuose tinkluose imta platinti šios kalbos įrašą, klaidingai tvirtinant, esą koncentracijos stovyklos siaubus išgyvenęs vyras prilygino šią patirtį vakcinacijai ir galimybių paso sistemoms, įvestoms, siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją.

Tai nėra tiesa. Praėjusių metų sausį pandemija buvo vos prasidėjusi, todėl M.Turskis negalėjo kalbėti apie jos suvaldymo priemones jau vien dėl to, kad jos tuo metu nebuvo taikomos. Savo kalboje jis tarp eilučių „įkando“ Lenkijos valdžiai, dėl, jo nuomone, per griežtos valdančiųjų diskriminacinės politikos.

Jis konkrečiai neminėjo dabartinės Lenkijos nacionalistinės vyriausybės. Tačiau daugelis jo žodžius suprato kaip kritiką Lenkijos politikai ir valstybės pareigūnams, kurie vartojo diskriminuojančią kalbą prieš migrantus, LGBT asmenis ir religines mažumas ir siekė panaudoti istoriją kaip politinį įrankį. Valdantieji suprato mintį ir dėl to tarp jų ir garsaus Lenkijos žurnalisto ir visuomenės veikėjo M.Turskio kilo nemaža įtampa.

Norbertas Černiauskas. 2021-ųjų istoriniai frontai

Norbertas Černiauskas. 2021-ųjų istoriniai frontai

Norbertas Černiauskas, istorikas, LRT RADIJAS LRT.lt

Apibendrinant besibaigiančių metų įvykių gausą galime prisiminti aktualijas ir iš istorijos bei atminties frontų.

Šie metai prasidėjo besitęsiant skandalui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Visą tai, kas beveik pusmetį dėjosi centre, galime apibūdinti kaip mėginimą siauriems politiniams interesams išnaudoti atmintį, ideologizuoti istorijos tyrimus. Reikia pasidžiaugti, kad politizuota invazija į centrą ir istorinės atminties lauką buvo sustabdyta Seime, tam pasipriešino ir istorikai.

Vasarą minėjome 80 metų sukaktis nuo šiurpių ir ne visuomet vienareikšmių 1941-ųjų istorinių įvykių Lietuvoje: pirmųjų deportacijų, antisovietinio sukilimo, Holokausto pradžios. Prieš šias sukaktis būta baimių dėl to, kaip susidėlios minėjimų akcentai, įvairios diskusijos žiniasklaidoje, ekspertų komentarai, kiek į viešąją erdvę paklius manipuliacijų, antisemitizmo ar kremlinizmo.

Tačiau nutiko kiek kitaip. Kelios geros mokslinės konferencijos, žiniasklaidoje pasirodę solidūs tekstai, pokalbiai ir reportažai, parodos, taip pat savalaikis ir nuoširdus valstybės vadovų dalyvavimas renginiuose Naujojoje Vilnioje, Gargžduose, Rainiuose, Lietūkio garažo ir kitose vietose paliko gerą įspūdį. Apskritai viešasis kalbėjimas buvo pasvertas, adekvatus, kontekstualus, nepolitizuotas.

Kauno žydų bendruomenė kviečia Jus į  nuostabios muzikos pripildytą vakarą, dedikuojamą žydų gelbėtojams

Kauno žydų bendruomenė kviečia Jus į nuostabios muzikos pripildytą vakarą, dedikuojamą žydų gelbėtojams

Koncertas vyks gruodžio 27 d. 18.00 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7).
Girdėsite išskirtinių jaunosios kartos muzikantų, daugelio tarptautinių konkursų laureatų – Ievos Pranskutės (smuikas), Mislavo Brajković (violončelė) ir Roberto Lozinskio (fortepijonas) – atliekamus kūrinius:
L. van Beethoven “Gassenhauer Trio” op.11, H-Dur
S. Rachmaninoff “Elegija” Nr. 1, g-moll
A. Piazzolla Fortepijoninis Trio “Metų laikai Buenos Airėse”
Apie žydų gelbėtojus, kurie prieš 80 metų pirmieji ištiesė pagalbos ranką siaubą ir neviltį išgyvenantiems žmonėms, pasakos aktorius ir režisierius Aleksandras Rubinovas.
Koncertą organizuoja: Kauno žydų bendruomenė
Koncertą finansuoja: Geros valios fondas, Saturnas Dubininkas
Informacinis partneris: dienraštis “Kauno diena”
Renginys nemokamas, tačiau būtina registracija, užpildant elektroninę
Kalėdinė dedikacija žydų gelbėtojams. Registracija į koncertą.

Kauno žydų bendruomenė kviečia Jus į jaukų, nuostabios muzikos pripildytą šventinio laikotarpio vakarą, dedikuojamą žydų gelbėtojams.

Koncertas vyks gruodžio 27 d. 18.00 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7).

Girdėsite išskirtinių jaunosios kartos muzikantų – Ievos Pranskutės (smuikas), Mislavo Brajković (violončelė) ir Roberto Lozinskio (fortepijonas) – atliekamus L. van Beethoveno, S. Rachmaninoffo ,A. Piazzolla kūrinius. Apie žydų gelbėtojus, kurie prieš 80 metų pirmieji ištiesė pagalbos ranką siaubą ir neviltį išgyvenantiems žmonėms, pasakos aktorius ir režisierius Aleksandras Rubinovas.

Primename, kad dalyvavimui renginyje būtinas galimybių pasas ar ES skaitmeninis COVID pažymėjimas, o viso renginio metu būtina dėvėti nosį ir burną dengiančią medicininę kaukę.

Jums užsiregistravus, registraciją patvirtinantis el. laiškas nebus siunčiamas. Jei užsiregistruoti jums pavyko, vadinasi, registracija yra sėkminga, lauksime jūsų koncerte!

Kilus klausimams susisiekite:
telefonu +370 652 19204 arba
el. paštu: ieva0102@yahoo.com

Lietuvos žydų bendruomenė ,,Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ surengė garsaus litvakų smuikininko, kilusio iš Vilniaus, Aleksandro Štarko koncertą.

Lietuvos žydų bendruomenė ,,Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ surengė garsaus litvakų smuikininko, kilusio iš Vilniaus, Aleksandro Štarko koncertą.

Smuikininko A. Štarko paruoštoje programoje publika Jašos Hefetzo salėje klausėsi garsių kompozitorių kūrinius: A.Mocarto,  G.Tartini. L.van Beethoveno, N. Paganini, J. Massenet, P. Saraste, E. Bloch.

Akompanavo pianistė Aušra Marija Banaitytė. Publika plojimais išreiškė dėkingumą už puikų koncertą!

Foto iš koncerto: su A. Štarku ir V.Prudnikovu.

Smuikininkas A.Štarkas gimė Vilniuje. 1961- 1972 mokėsi M.K. Čiurlionio meno mokykloje, 1977 baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dešimt metų griežęs S.Sondeckio  vadovaujame Lietuvos kameriniame orkestre ir dar trejus metais Lietuvos nacionaliniame filharmonijos orkestruose. 1987m. išvyko į Izraelį ir tais pačiais metais pradėjo griežti Izraelio filharmonijos orkestre, kuriame dirbo iki 2021-jų.

A.Štarkas su įvairiais kameriniais ansambliais koncertuoja įvairiose šalyse ir yra pelnęs tarptautinį pripažinimą.

Telšiuose – baigiamasis „Atminties kelio“ renginys

Telšiuose – baigiamasis „Atminties kelio“ renginys

Iškilminga eisena Telšiuose.

Pranešimo dalyvių nuotraukos.

Lygiai taip, kaip prieš aštuonias dešimtis metų… Žvarboje, spaudžiant kaulus geliančiam šalčiui, bet išdidžiai. Gruodžio 9-ąją Telšiuose suorganizuotas Holokausto 80-osioms metinėms paminėti skirtas baigiamasi projekto „Atminties kelias“ renginys, prasidėjęs eisena Rainiuose.


Šis minėjimas yra vienas iš Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti „Atminties kelio“ renginių. Tokios eitynės visoje Lietuvoje rengtos nuo birželio iki gruodžio mėnesio. Baigiamąjį renginių ciklą Telšiuose kartu su komisija organizavo Žemaičių muziejus „Alka“ ir Telšių rajono savivaldybė, partneriai – Viešvėnų seniūnija, Telšių ir Viešvėnų kultūros centrai, Telšių Žemaitės dramos teatras.

Eisenoje rikiavosi dešimtys žmonių, tarp jų garbūs svečiai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Vokietijos ambasadų, žydų tautos atstovai, vietos valdžia ir bendruomenės nariai, Telšių miesto ir rajono mokyklų („Atžalyno“, „Germanto“, „Kranto“, „Ateities“ progimnazijos, Žemaitės gimnazija ir Viešvėnų pagr. mokyklos) mokiniai. Iškilminga eisena prasidėjo prie Rainių dvarelio – būtent toje vietoje, kur varu suvaryti šimtai žydų virtinėmis buvo stumiami į savo pražūties vietą – į miškelį vos už pusės kilometro.

Mokykloms dovanojamas „Vilniaus geto dienoraštis“ – daugiau nei knyga

Mokykloms dovanojamas „Vilniaus geto dienoraštis“ – daugiau nei knyga

Šiandien minime Icchoko Rudaševskio gimtadienį (1927-1943)

“Aš įkelčiau tavo kūną į žaliuojančio medžio viršūnę,
jei turėčiau medį žaliuojantį.
Aš įkelčiau tavo kūną į drėgną drobę danguj,
jei turėčiau paukštį skrajojantį.
Aš įkelčiau tavo kūną į žvaigždėjančią kalno viršūnę,
jei turėčiau vasaros saulės neblunkančios.

Algimantas Mackus „Jurekas“, 1962”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Lietuvos mokykloms dovanoja tūkstantį Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ egzempliorių. Vakar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko simbolinis dovanos įteikimo renginys, kuriame dalyvavo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, knygos sudarytojas, vertėjas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

 

Knygas mokykloms išplatins Nacionalinė švietimo agentūra. Simboliška, kad tai prasidėjo artėjant I. Rudaševskio gimtadieniui gruodžio 10 d., ši diena būtų puiki proga mokytojams ir mokiniams pasikalbėti apie šią asmenybę ir jo dienoraštį. Knyga įtraukta į lietuvių kalbos ir literatūros programą, autorius minimas ir atnaujinamoje istorijos programoje.

„Holokaustas atsirado iš to, kad dalis žmonių buvo arba blogai išsilavinę, arba lavinami kita kryptimi. Paprasčiausias dalykas žengiant Holokausto edukacijos keliu – grožinė literatūra, dažnai ji padeda kai kuriuos dalykus suprasti geriau nei istorijos vadovėliai. Juk Anos Frank dienoraštis yra skaitomas ir populiarus visame pasaulyje, tačiau ir Lietuvoje turime analogišką paauglio rašytą dienoraštį – Vilniuje gyvenusio I. Rudaševskio. Mano užduotis – padovanoti mokykloms šią knygą, o švietimo – pasakyti, kad tokių Icchokų Rudaševskių buvo milijonas“, – kalbėjo F. Kukliansky.

Ministrė J. Šiugždinienė visų mokytojų ir mokinių vardu dėkojo už didžiulį darbą, neeilinę knygą ir dovaną: „I. Rudaševskis dienoraštyje rašo ir apie švietimą, gyvendamas tame baisiame kontekste jis sakė, kad kultūra ir švietimas yra itin svarbu. Ši knyga skatina susimąstyti.“

“Auksinio fenikso” apdovanojimas įteiktas Tautinių mažumų departamentui ir jo direktorei dr. Vidai Montvydaitei

“Auksinio fenikso” apdovanojimas įteiktas Tautinių mažumų departamentui ir jo direktorei dr. Vidai Montvydaitei

2021 m. gruodžio 6 d. Vilniaus rotušėje, iškilmingos ceremonijos metu buvo įteikti prestižiniai šalies apdovanojimai „Auksinis Feniksas”. Apdovanojimų steigėjai ir iškilmingos ceremonijos rengėjai  – didžiausia šalies kultūros bendruomenė – Lietuvos kultūros centrų asociacija. Specialiai šiam apdovanojimui sukurta  „Auksinio Fenikso“ skulptūrėlė teikiama penkiose nominacijose: „Metų kultūros politikui“; „Geriausiam metų kultūros centro vadovui“; „Geriausiam metų kultūros ir meno kūrėjui“; „Geriausiam metų kultūros centro partneriui“ ir „Metų kultūros  rėmėjui“. Prestižiniai kultūros apdovanojimai buvo įteikti jau aštuntąjį kartą.

Šventės pradžioje visus sveikino LR prezidentas Gitanas Nausėda. „Šiandien dėkojame tiems, kurie savo kasdieniu darbu kultūros bendruomenėse kuria partnerystės tinklus, plėtoja pasitikėjimu ir įsiklausymu grįstą dialogą ir savo pavyzdžiu liudija kultūros reikšmę bei prasmę kiekvienam iš mūsų, kaip ir visai pilietinei bendrijai – mūsų Lietuvai“, – sveikinimo žodyje sakė prezidentas.

Didžiuojamės galėdami pasidžiaugti, kad “Metų kultūros partneriu” šiemet paskelbtas Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir jo direktorė dr. Vida Montvydaitė!

Nesėkmingas bandymas vokiečiams įskiepyti kaltę už nacių nusikaltimus: „Šitas miestas kaltas“

15min.lt

Nuotr,. iš National Archives and Records Administration, College Park, MD / Amerikiečių karys nuima Adolfo Hitlerio vardu pavadintos gatvės lentelę.

„Nusikaltimai buvo slepiami nuo visuomenės, tačiau kiekvienas vokietis galėjo būti liudininkas to, ką teko ištverti žydų kilmės bendrapiliečiams: nuo šalto abejingumo ir užslėpto nepakantumo iki atviros neapykantos.

Kas gi galėjo nieko neįtarti matydamas degančias sinagogas, pogromus, žydų stigmatizaciją šešiakampėmis žvaigždėmis, jų teisių atėmimą, nuolatinį žmogiškojo orumo žeminimą? Kas žiūrėjo ir klausėsi, kas norėjo žinoti, tie negalėjo nepastebėti deportacinių ešelonų. Gali būti, kad žmonėms neužteko fantazijos, kad įsivaizduotų metodus ir mastą naikinimo.

Tačiau vis dėlto per daug žmonių stengėsi nepastebėti to, kas vyksta“. Šiuo žodžius 1985 m. gegužės 8 d., minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-ąsias metines, ištarė tuometis Vokietijos federacinės respublikos prezidentas Richardas von Weizsaeckeris.

Ši kalba tapo labai svarbi Vokietijos visuomenei, kuri per pirmuosius pokario dešimtmečius bandė pamiršti apie savo praeitį. Nuo 1950 m. šalis išgyveno savotišką amneziją, kuri prasidėjo po to, kai kare nugalėjusios šalys nutraukė savo pastangas išnaikinti Vokietijoje visus nacizmo pėdsakus.

Baltarusių opozicinis portalas zerkalo.io pasakoja, kaip vokiečiai išgyveno denacifikaciją ir bando susitaikyti su praeitimi. „Šis miestas kaltas!“ Apie procesą, kuris buvo vadinamas denacifikacija, girdėjo daugelis. Denacifikacijos procesą Vokietijoje pradėjo Antrąjį pasaulinį karą laimėję sąjungininkai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga).

Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas: britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Kiekvienoje zonoje denacifikacija buvo vykdoma skirtingai, bet visur – vienodai nesėkmingai. Dar nesibaigus karui JAV sukūrė direktyvą JCS 1067, kuria buvo nustatyta okupuotos Vokietijos karinio valdymo tvarka. Pirmąjį direktyvos variantą JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas atmetė kaip per daug minkštą.

Jo manymu, kaltę dėl to, kas įvyko, turi prisiimti visi vokiečiai: „Per daug žmonių ir JAV, ir Anglijoje laikosi nuomonės, kad vokiečių tauta nėra atsakinga už tai, kas atsitiko, kad kalti tik kai kurie nacistai. Deja, tai neatitinka realybės. Vokiečių tauta turi suprasti, kad visa tauta dalyvavo neteisėtame suokalbyje prieš šiuolaikinę civilizaciją“.

Amerikiečių visuomenė iš esmės matė skirtumą tarp vokiečių ir nacistų, bet nuo 1944 m. JAV ypač suaktyvėjo lobistinis judėjimas „Visuomenė prieš Trečiąjį pasaulinį karą“. Šis judėjimas padarė didelę įtaką JAV politikams, tad kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės bausmės idėja tapo amerikiečių okupacinės politikos pagrindu.

Vėliau, kai amerikiečiai išvydo nuotraukas iš koncentracijos stovyklų, jų nuomonė, kad toks požiūris yra teisingas, tik dar labiau sustiprėjo. Taip atsirado psichologinio poveikio Vokietijos gyventojams metodai, kuriais buvo siekiama juos perauklėti.

Pavyzdžiui, vokiečiams buvo demonstruojamos nuotraukos iš koncentracijos stovyklų. „Minia susirinko aplink nuotraukas, kuriose, iš pirmo žvilgsnio, buvo pavaizduotos šiukšlės, tačiau iš tiesų – žmonių kūnai, prisimena anglų rašytojas Jamesas Sternas. – Po kiekviena nuotrauka buvo parašyta: „Kas kaltas?“ Susirinkusieji žiūri tyliai, lyg užhipnotizuoti, ir netrukus pradeda po vieną išeiti.

Vėliau plakatus pakeitė labiau ryškiomis nuotraukomis, po kuriomis buvo parašyta: „Šitas miestas kaltas. Jūs kalti““. Tokius viešus nacių žvėriškų nusikaltimų demonstravimus organizavo psichologinio karo padaliniai, kurie buvo dalis Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės.

Tikslas buvo vienas – padaryti taip, kad vokiečiai pajustų kolektyvinę kaltę už tai, kas įvyko. Vokiečiams buvo platinami lapeliai ir plakatai su nuotraukomis bei tekstais. Štai vienas tokių tekstų: „Tūkstančius vokiečių, gyvenančių netoli tokių vietų, nuvedė į tas stovyklas, kad jie savo akimis pamatytų, kokie nusikaltimai buvo įvykdyti jų vardu. Bet ne visi vokiečiai gali pamatyti koncentracijos stovyklas. Ši iliustruota ataskaita skirta specialiai jiems“.

Imperial War Museum nuotr./Sąjungininkų plakatas, kuriame parašyta: „Šitie žvėriškumai – tavo kaltė