Mokslas, Istorija ir Kultūra

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pareiškimas

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pareiškimas

Prieš Naujuosius metus Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė sukurti parlamentinę rezoliuciją, skelbiančią, kad Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą, nes šalis buvo okupuota sovietų, o vėliau nacių Vokietijos. A.Gumuliauskas  nusprendė atleisti Lietuvą nuo Holokausto siaubo, nes ją okupavo Rusija ir Vokietija! Seimo narys Gumuliauskas nėra aiškus antisemitas (iš tų, kurie gyvena Lietuvoje) – jis yra humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. Jo pirmieji tyrimai sovietmečiu turėjo teigiamą poveikį Lietuvos komunistų partijai.

Matyt, 1987 m. jis nemanė, kad per trejus metus viskas bus apversta aukštyn kojomis: užuot gyrus komunizmą, reikės rasti kitokį veiksmą,  norint išsiskirti ir nutiesti kelią į Seimą, juk žydus visada galima kuo nors apkaltinti. Antisemitizmas visais laikais buvo populiarus Lietuvoje. 2016 m. mokytas profesorius buvo išrinktas į parlamentą.

Šių metų pabaigoje įvyks dar vieni Seimo rinkimai ir galimybė jam išsiskirti, pasiūlius parlamentinę rezoliuciją, leidžiančią Lietuvai ir lietuviams išsilaisvinti nuo Holokausto, per kurį žuvo 95% Lietuvos piliečių, gyvenusių iki  nužudymo. Jie buvo geri lietuvių kaimynai ištisus  600 metų. Holokausto metu lietuvių žudikai buvo „pranašesni“ savo darbe, todėl į Lietuvą buvo vežami žudyti Lietuvos žydai iš kitų Rytų Europos šalių. Nesunku žudyti kūdikius ir moteris. Lietuvių žudikų žiaurumas buvo tokio lygio, jog sukrėtė net nacių SS kariškių veteranus, kurie buvo patyrę žmogžudžiai.

Pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais lietuviai sunaikino didžiąją dalį žydų, o iš anksčiau skelbtos informacijos žudikų būta tūkstančiai kurie dalyvavo ir vykdė žmogžudystes 214-oje Lietuvos vietovių. Kai kurie iš jų pasižymėjo ir vėliau tarnavo naciams kaip apsauginiai ir žydų žudikai koncentracijos bei naikinimo stovyklose, taip pat ir Aušvice.

Kuriame etape naujasis Lietuvos antisemitizmas nori balsuoti dėl parlamento rezoliucijos, iškreipiančios istoriją? Juodoji dėmė visada bus prisiminta ir jos negalima ištrinti jokia rezoliucija! Žudikai negali būti jokios demokratijos herojais. Mes nepamiršime ir neatleisime. Visuomenės veikėjai ir Lietuvos vyriausybė tyli – jokio pasmerkimo ir jokių demonstracijų. Tyla tarsi antspaudas prilygsta patvirtinimui.

Lietuvos valstybės vadovai nenori nagrinėti situacijos esmės ir sako, kad  pasiūlymas nebuvo užregistruotas Seime, todėl šiuo metu nėra ką svarstyti. Ar apsišvietęs pasaulis pasirengęs priimti tokį nebylų Lietuvos vadovų pasiaiškinimą? Kai bus pasiūlyta rezoliucija, mes jos pakeisti nebegalėsime. Turime nedelsdami imtis veiksmų, kad panaikintume pasiūlymą, ir privalome tai padaryti iš visų jėgų ir galių.

Fašizmas Vokietijoje prasidėjo tuo pačiu metodu 1934 metais ir niekas  net nebandė sustabdyti augančio antisemitizmo aktyvumo. Galite apie tai sužinoti iš to meto Niurnbergo rezoliucijų. Daugybė tais laikais tylėjusių galėjo pakeisti padėtį. Tyla prilygsta patvirtinimui.

Kviečiame jus prisijungti prie Izraelio litvakų asociacijos demonstracijos, kuri  vyks prie Lietuvos ambasados  Izraelyje, 12 Aba Hillel, Ramat Gan, 2020 m. sausio 24 d., penktadienį, 11:00 val.

Jūsų dalyvavimas yra labai svarbus mums visiems – privalome perduoti aiškią žinią Lietuvos vadovams, išrinktiems pareigūnams, kad mes padarysime viską, kas būtina, kad nedelsdami sustabdytume šią rasistinę ir antisemitinę rezoliuciją, įskaudinančią išgyvenusių Holokaustą asmenų ir jų šeimų, tų daugiau nei 200 000 žydų, nužudytų Lietuvoje Holokausto metu atminimą. Kvieskite į demonstraciją draugus, artimuosius, ir neabejingus žmones, kuriems rūpi kova su antisemitizmu ir kurie nori matyti gražesnę ir geresnę mūsų vaikų ateitį.

Lietuvos žydų asociacija Izraelyje 

Vilniaus žydų muziejuje – paroda iš Aušvico, Izraelio kino seansas ir istoriniai pokalbiai

Vilniaus žydų muziejuje – paroda iš Aušvico, Izraelio kino seansas ir istoriniai pokalbiai

Nuotraukoje kalinio žetonas privalomas nešioti Vilniaus geto kaliniams nuo 1943 m. pavasario. 

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Pranešimas spaudai

2020-01-20

Vilniaus žydų muziejuje – paroda iš Aušvico, Izraelio kino seansas ir istoriniai pokalbiai

Prieš 75 metus, sausio 27-ąją, buvo išlaisvinti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos kaliniai, o nuo 2005-ųjų ši diena paskelbta Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia kartu minėti šią dieną ir atminti visus, nukentėjusius nuo antisemitizmo apraiškų. Šiemet, minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus kaip niekad svarbu kalbėtis ir diskutuoti ne tik apie žydus, kūrusius Lietuvą, tačiau ir apie bendrą skaudžią tautiečių istoriją bei šviesesnę visuomenės ateitį.

Sausio 27 d. muziejaus Holokausto ekspozicija (Pamėnkalnio g. 12, Vilnius) kvies nemokamai apsilankyti ekspozicijoje ir sudalyvauti ekskursijose lietuvių k. (12.00 val.) ir anglų k. (14.00 val.). Ekskursijos dalyviai sužinos apie žydų gyvenimą Lietuvoje iki Holokausto ir kaip jis pasikeitė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išgirs apie Holokausto aplinkybes ir raidą Lietuvoje, ginkluoto ir dvasinio pasipriešinimo Vilniaus ir Kauno getuose svarbą.

Norintys turės galimybę aplankyti malinos – geto slėptuvės – instaliaciją, kurioje išgirs Icchoko Rudaševskio dienoraščio fragmentus. Į nemokamas ekskursijas su gidu reikalinga registracija el.p. sarune.sedereviciute@jmuseum.lt

 

 Tądien 18.00 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g.10/2, Vilnius), bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Lietuvoje bus rodomas Amichai Greenberg filmas „Testamentas“ (hebrajų k. su liet. sub.). 2017 m. „Testamentas“ Venecijos filmų festivalyje buvo pristatytas programoje „Horizontai” ir pelnė specialųjį prizą, o Haifos filmų festivalyje buvo pripažintas geriausiu metų filmu. Izraelio režisieriaus filmas pasakoja apie Holokausto tyrėją Yoel, kuris yra įsitraukęs į teisinę kovą dėl žiaurių žydų žudynių Lensdorfe, įvykusių Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Kaip istorikas, turintis įsipareigojimą kovoti dėl tiesos iki galo, jis nusprendžia tęsti tyrimus netgi jei tai jam kainuos jo asmeninį bei profesinį gyvenimą.

Sausio 30 d. 14.00 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/), muziejui bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, į Lietuvą atvyksta paroda iš valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus. Paroda „Nacistinės Vokietijos Aušvico koncentracijos stovykla“ suteikia istorinį kontekstą iki koncentracijos stovyklos įsteigimo, jos atsiradimo procesą bei atskleidžia ten vykusių žiaurumų mastą. Renginio partneriai: Tarptautinė komisija nacių ir komunistinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Paroda veiks iki 2020 m. kovo mėn. 15 d.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tikslas – saugoti paveldą, mokytis iš istorijos ir kurti bendrą ateitį, todėl ne tik sausio 27 d., bet ir visus metus kviečiame visuomenę pažinti istoriją, meną, dalyvauti diskusijose, edukaciniuose užsiėmimuose, paskaitose, kino seansuose bei parodose.

 

Daugiau informacijos:

Gintarė Kubiliūtė

Komunikacijos koordinatorė

Tel. 8 623 57 560

  1. p. gintare.kubiliute@jmuseum.lt
Žydų gimnaziją palikęs Miša Jakobas sudėliojo taškus, kodėl Lietuvos švietimas skęsta bėdose

Žydų gimnaziją palikęs Miša Jakobas sudėliojo taškus, kodėl Lietuvos švietimas skęsta bėdose

LRT.lt Aida Murauskaitė

Vos prasidėjus sausiui, 70 metų matematikos mokytojas ir buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas jau ėjo į naują darbą, neturintį nieko bendra su mokykla. Bet turintį bendra su žydais ir matematika. Jis – Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius.

– Po pusšimčio metų palikote mokytojo darbą ir gimnaziją, kurią prieš tris dešimtmečius pats ir kūrėte. Kaip priėmėte tokį sprendimą?

– Sprendimas pribrendo dar praėjusį rugsėjį – tuomet jau norėjau palikti mokyklą. Bet jaučiau atsakomybę, supratau, kad tai sudėtingas laikotarpis, juk mokslo metų pradžia, tad susilaikiau. Iš mokyklos išėjau paskutinę praėjusių metų dieną – gruodžio 31-ąją.

Vis dėlto man 70 metų, aš jau nebe jaunuolis. Esu nuėjęs nemažą gyvenimo kelią. Būsiu atviras su jumis: pajutau, kad kartais kartoju mintis, suprantu, kad tai jau esu sakęs. Būdamas savikritiškas pagalvojau, gal kam nors esu nebeįdomus? Didžiausi kritikai yra tavo mokiniai, jie atsimena kur kas daugiau nei tu pats.

Dar vienas principas, kurio šventai laikausi, – mokytojas yra artistas. O artistui svarbu laiku nulipti nuo scenos. Aidint aplodismentams.

Noriu padėkoti savo vaikams, kurie, matyt, įvertinę, ką visi padarėme man vadovaujant, mane gražiai išlydėjo. Esu jiems labai dėkingas.

Neseniai sutikau du savo mokinius. Turėjau nemažai problemų dėl jų, jie ne kartą yra buvę mano kabinete. Vienas iš jų taip nuoširdžiai su manimi pasisveikino ir palinkėjo man sėkmės. Kitas pribėgo prie manęs – aš niekada iki tol nebuvau matęs jo besišypsančio – padavė man ranką, nusišypsojo. Supratau, kad, nepaisant nieko, esu jam nesvetimas, kad kažką jam palikau.

– Žydai garsėja patarlėmis. Kokia patarle ar priežodžiu apibūdintumėte dabartinę savo jauseną?

– Žydai, kai, apsaugok Dieve, miršta žmogus, sako: „Padėjo šaukštą.“ Aš šitą posakį interpretavau savaip ir, išeidamas iš mokyklos, kolegoms pasakiau: „Aš padedu šaukštą.“ Supraskite, išeinu, baigiau savo darbus.

– Kaip jūs dabar, po pusšimčio metų gyvenimui stojus į kitokią vėžę, gyvensite?

– Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug gražių laiškų gaudavau ir gaunu pastaruoju metu. Mane sujaudino vieno tėvelio laiškas. Jis rašo: „Gerbiamas direktoriau, šiandien atvežiau savo dukrelę į mokyklą, jūsų lange buvo šviesu. Deja, šviesą ten uždegė kitas žmogus.“

Kitas tėvelis paskambino ir sako: „Vis netikėjau, kad jūs išeisite, bet tai tapo realybe. Jūs – pedagogikos ikona.“

Kai ruošiausi išeiti, visiems sakiau, kad būsiu namie, dar daugiau skaitysiu knygų, kelsiuosi, kada norėsiu. Savo pašnekovų veiduose matydavau lengvą šypsenėlę, jų akys sakė, kad to niekada nebus.

Ir išties. Su mokykla atsisveikinau visai neseniai, o jau dirbu kitur. Nuo sausio pradžios esu Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius.

Turėjau keletą pasiūlymų. Bet apsvarstęs nuėjau šiuo keliu. Nežinau, kokia iš mano darbo bus nauda, bet aš stengiuosi, nes blogai dirbti aš nemoku.

Tai labai rimtas iššūkis. Aš labai myliu Lietuvą, sakau tai be jokio patoso. Ir labai noriu, kad dvi valstybės, kurių istorija susipynusi, kartais panaši, kartais skirtinga, draugautų, kad būtų sulaužyti stereotipai.

– Beveik 50 metų dirbote mokytoju. Kodėl kadaise rinkotės šį kelią?

– Mokytojas, gydytojas ir dvasininkas priklauso išskirtiniam luomui. Vien pagal kūno kalbą, veido išraišką, net aprangą gali nuspėti, kad tas žmogus – mokytojas.

Man teko laimė – mane mokė dar Smetonos laikų pedagogai. Jie man buvo pavyzdys vien savo kalbos gražumu, jie nuspėjo mano ateitį, sakė: „Miša, tu gali būti arba mokytoju, arba advokatu.“

Kodėl? Pirmiausia, o tai yra labai svarbu mokytojui, išsiskyriau gera iškalba, nebijojau auditorijos.

Studijas baigiau Šiauliuose, mat šis miestas netoli nuo namų, Telšių. Važiuoti į Vilnių 1967 metais buvo gana sudėtinga, mat mūsų šeima sunkiai vertėsi. Be to, aš – namų, mamos vaikas, netroškau bėgti toli.

Šiandien galiu pasakyti savo mėgstamą frazę – esu dėkingas Dievui ir likimui, kad buvau mokytojas, kad tapau žydų gimnazijos direktoriumi. Visada norėjau padaryti ką nors gera visiems, ką nors gera žydų tautai. Man atrodo, kad man pasisekė.

Nesu didvyris, bet džiaugiuosi, kad Vilniaus žydų bendruomenės vaikai turi savo mokyklą, kur gali save realizuoti, sužinoti apie savo tautą, kultūrą, papročius. Mano vaikystėje tokios galimybės buvo ribotos. Gavau tik tai, ką man davė senelis. Mes visi buvome uždaryti geležiniame narve, o tai buvo skaudu, ypač žinant, kokia turtinga yra žydų kultūra, kiek daug pasauliui ji davė.

Žydai, kai, apsaugok Dieve, miršta žmogus, sako: „Padėjo šaukštą.“ Aš šitą posakį interpretavau savaip ir, išeidamas iš mokyklos, kolegoms pasakiau: „Aš padedu šaukštą.“

Labai džiaugiuosi, kad Lietuva tapo nepriklausoma, mat tik tada mes visi galėjome atsikvėpti, tapome laisvi. Žydai, gyvenantys Lietuvoje, taip pat tapo laisvi.

Kartais kritikuojame, verkiame, esame kažkuo nepatenkinti, bet nereikia pamiršti, kokie buvome, ką turėjome ir ką dabar įgijome per palyginti neilgą laiką – 30 metų.

– Žydų gimnazija kūrėsi kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Nėsyk nesudvejojote tuomet, kad tokios mokyklos reikia?

– Lietuvoje gyvenantys žydai troško laisvės. Jiems laisvė buvo būtinybė. Dalis artimųjų buvo išsiveržę iš Sovietų Sąjungos ir gyveno nebe Lietuvoje. Jie buvo tapę keitimo objektu: kai Sovietų Sąjunga dėl ko nors susitardavo su Amerika, tada sakydavo, kad porciją žydų išleis.

Giminės atitrūko nuo mūsų. Manėme, kad taip bus amžiais. Kamavo jausmas, kad niekada daugiau nesusitiksime. Ir štai išaušo diena, kai mums visiems pasakė: jūs – laisvi. Tuomet įvyko stebuklas.

Mes nesame penktoji kolona. Kai kam nepatinka, kai kas nenori, kad mes su lietuviais draugiškai sugyventume.

Mes, žydai, nuolat apie tai kalbame. Kalbame, kai atvažiuoja mano seserys, kurių turiu dvi, kalba mano tėvas, kuriam 94 metai ir kurį aš aplankau Izraelyje.

Žydai gyveno smetoninėje, nepriklausomoje Lietuvoje, jie galėjo daryti biznį, turėti savo mokyklas, teatrus. Jie nepamiršo, kas nutiko, kai penkiasdešimčiai metų mus uždarė.

Mes visur dalyvavome – ir prie Seimo rūmų ėjome, ir vėliavas kėlėme. Mes nesame penktoji kolona. Pastaruoju metu norima visus mus prilyginti enkavėdistams, kagėbistams, kalbėti apie neištikimybę Lietuvai. Kai kam nepatinka, kai kas nenori, kad mes su lietuviais draugiškai sugyventume.

Kuriant mokyklą buvo visokių nuotaikų: ar ir kokių vaikų ateis, ko mes mokysime, kokią kalbą pasirinkti – jidiš ar hebrajų. Bet svarbiausia, kad 1989-aisiais tiek Vilniaus, tiek respublikinė valdžia palaikė mus, sakė, kad būtinai Lietuvoje turi būti žydų mokykla. Jie rėmė mus patalpomis, knygomis. Niekur nebuvo pasakyta „ne“, niekas neuždarė durų.

Iš pradžių pas mus rinkosi ir suaugusieji – vakarais jie mokėsi hebrajų kalbos, istorijos. Tuomet buvau pavaduotojas, o direktorius buvo Simas Levinas.

Kai pradėjau vadovauti, turėjome dvylika mokinių – pirmokų. Po truputį išaugome iki gimnazijos.

– Žydų gimnazijoje mokosi toli gražu ne vien žydai. Kada duris atvėrėte ir kitiems Vilniaus vaikams?

– Vilnius – ne Niujorkas. Greitai išgirsti, kas kur veikia.

Mano vektorius – akademinis mokymas, man nerūpi dainos, šokiai, estrada. Pasakiau tėvams ir vaikams, kad mūsų kelias yra mokslas. Tai sena žydų tradicija. Aš pats gerai mokiausi, žinojau, kad pirmiausia – namų darbai, o tik po to – į lauką.

Maloniai kviečiame apsilankyti Minos Levitan-Babenskienės kūrybos parodoje „ATMINTIS“

Maloniai kviečiame apsilankyti Minos Levitan-Babenskienės kūrybos parodoje „ATMINTIS“

Sausio 23 d., ketvirtadienį, 18.00 val. LDS parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) atidaroma Minos Levitan-Babenskienės gobelenų ir pastelių paroda „ATMINTIS“,
skirta dailininkės senelio Zusmano Levitano atminimui.

Ši paroda praėjusiais metais buvo eksponuota Jurbarko krašto muziejuje,
pagerbiant 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke per pirmąsias masinės žydų žudynes sušaudytą dailininkės senelį.

Mina Levitan-Babenskienė – viena iš nedaugelio menininkų Lietuvoje, dirbanti vien kūrybinį darbą. Jos kūrybiškumas yra fenomenalus, ji visiškai atsidėjusi kūrybai – tai jos buvimo šiame pasaulyje būdas.

Kokiais principais ir kokiomis plastinėmis formomis kuria M. Levitan- Babenskienė? Pagrindiniai menininkės kūrybos plastiniai elementai – erdvė ir struktūra.
Subtiliais pustoniais formuojami bekraštės erdvės toliai, spindintys žvaigždynų šviesa. Begalybė pripildoma tylos, ramybės ir susitaikymo.

Tai giliai įprasminti kūriniai, kuriuose originaliai ir savitai transformuojamos gamtos formos. Meninis išgyvenimas išsakomas sukauptai, prislopintais tonais. M. Levitan-Babenskienė savo darbuose subtiliai naudoja faktūras – organiška meninė visuma gaunama gretinant nugludintus bei reljefiškus erdvinius plotus. Su nepaprastai jautriu meniniu skoniu menininkė žaidžia plastinėmis formomis ir spalvomis. Erdvė ir struktūra susijungia į vientisą meninę visumą. Spalvos prislopintos, minorinės. Tai trijų ar keturių spalvų akordas, ne buitinio pasaulio besikeičiančios spalvos, bet išgrynintos, lyg milijonus metų derintos mineralinių junginių dermės.

M. Levitan-Babenskienė turėjo puikią mokyklą – anuometiniame Vilniaus dailės institute ji studijavo pas prof. J. Balčikonį, prof. S. Veiverytę. Atsiskleisti M. Levitan-Babenskienės kūrybinei individualybei padėjo aktyvus dalyvavimas Vilniaus meniniame gyvenime, kelionės po užsienio muziejus, galerijas, plenerai, parodos užsienyje. Svarbi jos kūryboje ir tūkstantmetė kultūrinė izraelitų tradicija. Iškiliausi Lietuvos žydų menininkai, tik perėmę savo tautos meninį, kultūrinį palikimą, pasijutę savos tautos nariais, tapo ryškiomis individualybėmis (G. Kanovičius, A. Šenderovas ir kt.).

Būdamas šalia Minos Levitan-Babenskienės kūrinių, jauti stiprią, kreipiančią harmonijon jų energiją. Ji tolima buitinio pasaulio sumaiščiai. Laikraščiai spausdina nerimastingas žinias – pasaulio miestuose sprogsta bombos, žūsta žmonės, griūva dangoraižiai.

Man regis, menininko paskirtis šiuo nerimastingu metu – kurti harmoningą meną, skleisti humanistines idėjas, tiesti susitaikymo tiltus tarp religijų, tautų.
Prie šio proceso prisideda ir M. Levitan-Babenskienės kūriniai – jie kviečia susimąstymui, ramybei ir vilčiai.

Aloyzas Stasiulevičius

Paroda LDS parodų salėje veiks iki vasario 21 d.

Pagarbiai
Lietuvos dailininkų sąjunga

tel. (370 5) 2622557
fax. (370 5) 2621986
info@ldsajunga.lt
www.ldsajunga.lt

Prezidentas apie Holokaustą: galime tik įsivaizduoti, kiek kartų netekome

Prezidentas apie Holokaustą: galime tik įsivaizduoti, kiek kartų netekome

Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Litvakų atminimo sode ketvirtadienį apsilankęs prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad galima tik įsivaizduoti, kiek kartų šalis ir pasaulis neteko dėl Holokausto.

„Šiandien galbūt ne daugelis bėra gyvų žmonių, kurie išgyveno Holokaustą, ir mes tik galime įsivaizduot, kiek mes netekome, kiek kartų po to gyvensiančių mes netekome, nes visos jos galėjo prisidėti ir prie Lietuvos, ir prie viso pasaulio raidos“, – lankydamas Plungės rajone esantį atminimo sodą sakė šalies vadovas. Jis taip pat pridūrė, kad šis sodas – įtaigiai įgyvendinta unikali idėja, įamžinanti gausias žydų bendruomenes, kurios gyveno Lietuvoje. „Unikali idėja, įgyvendinta tikrai įtaigiai, ji įamžina tas gausias žydų bendruomenes, gyvenusias Lietuvoje, ir kartu parodo, kiek daug jos davė mums“, – teigė G. Nausėda. Lietuvos teritoriją primenančiame sode įamžinti ir garsūs litvakai, kilę iš Lietuvos. „Iš tų žmonių, kurie kilo iš Lietuvos, aš dabar į kairę pasižiūriu, matau Dovydą Volfsoną – žmogų, kuris davė pavadinimą Izraelio valstybės pinigams, nes šekelis, kaip paaiškino man sodo šeimininkas, buvo sionistų organizacijos mokestis taip vadinamas – šekeliu, ir kuomet susikūrė žydų valstybė, ji perėmė šitą pavadinimą“, – sakė šalies vadovas.

„Hermanas Kalenbachas – Mahatmos Gandžio artimas draugas, kilęs iš Rusnės. Vėlgi, žmogus, daręs didelę įtaką Mahatmai Gandžiui“, – teigė jis. „Iš tikrųjų, neeilinė bendruomenė, kuriai lenkiu galvą ir kartu su jais apgailestauju, nors turbūt tai nėra tinkamas žodis, tiesiog liūdžiu ir išgyvenu tą tragediją, kuri įvyko prieš daugybę metų, bet turbūt ir šiandien ji tebėra kaip ta atvira kraujuojanti žaizda“, – pridūrė prezidentas. G. Nausėda taip pat sakė, kad derėtų suteikti litvakams galimybę įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” surengė ekskursiją į Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE parodą ,,Romantizmo amžius”

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” surengė ekskursiją į Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE parodą ,,Romantizmo amžius”

Užupyje įsikūrusiame Lietuvos meno pažinimo centre TARTLE lankytojai kviečiami gyvai susipažinti su Lietuvos meno vertybėmis ir istoriniais artefaktais nuo pagonybės laikų kultūrinio palikimo iki šiuolaikinio meno. Centro tikslas – puoselėti, surinkti ir grąžinti į Lietuvą po pasaulį išbarstytą kultūrinį bei istorinį lituanistinį paveldą, o svarbiausia – padaryti jį prieinamą visuomenei. TARTLE steigėjai – VšĮ „Lietuvos dailės fondas“ ir kolekcininkas Rolandas Valiūnas.

Antroji paroda lankytojus kviečia XIX a. pažinti per dailės istoriją. Šis laikotarpis visų pirma siejamas su romantizmu, pastangomis išsaugoti istorinę atmintį, tradicijų puoselėjimu, pasipriešinimo kovų aktualizavimu, tautos herojų ir dvasios lyderių kultu. Kita vertus, romantinis XIX a. požiūris į kultūrinį gyvenimą, kartu ir į meninę kalbą, perteikia ne tik istoriją, bet ir mitus. Derinant šiuos aspektus ekspozicijoje siekiama atskleisti laikotarpio dvasią ir į tai, kas atrodo jau puikiai pažįstama, pažvelgti kitaip. Parodoje pristatomi XIX a. Lietuvos tapytojų, grafikų, skulptorių kūriniai, taip pat kai kurie lituanistinės temos užsienio dailininkų darbai. Šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tokių garsenybių, kaip Pranciškus Smuglevičius, Juozapas Oleškevičius, Edvardas Matas Riomeris, Albertas Žametas, Mykolas Elvyras Andriolis ir kiti.

Centras unikalus tuo, kad su Lietuvos istorija galima susipažinti interaktyviai per meno prizmę, tai yra gyvai apžiūrint originalius skirtingų laikotarpių meno eksponatus. Kolekcijoje pristatomi istorinės Lietuvos menininkai, neatsižvelgiant į jų tautybę, nes nesvarbu, kokia kalba jie kalbėjo ar iš kurio pasaulio krašto yra kilę – jų darbai yra neatskiriami nuo Lietuvos istorinio ir kultūrinio konteksto.

Liudininkė papasakojo apie nacių ginekologinius eksperimentus konclageryje: šiurpu lyg pragare

Liudininkė papasakojo apie nacių ginekologinius eksperimentus konclageryje: šiurpu lyg pragare

„Claubergas į gimdą suleidžia kažkokio balto, į cementą panašaus skysčio ir daro rentgeno nuotraukas. Jo tikinimu, taip bandąs išrasti lipidolio pakaitalą. Neva Vokietijoje tyrimams rentgenu nerekomenduojama naudoti jodo kaip kontrastinės medžiagos. Nežinau, ar tai tiesa, galimas dalykas, kad savo eksperimentais jis kažkaip siekia sukelti nevaisingumą“, – rašoma knygoje „Galutinė stotis – Aušvicas“.

 

„Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus lagerį, tapo varomąja jo gyvenimo jėga, savo istoriją paskatinusia užrašyti ant popieriaus“, – apie vienintelę tokią – nuo pradžios iki galo Aušvico koncentracijos stovykloje parašytą knygą – sakė Eddy de Windo sūnus Melcheris de Windas.

Prabėgus daugiau nei 70 metų nuo pirmo leidimo pasirodymo, leidykla „Alma littera“ pirmą kartą lietuvių kalba išleido knygą „Galutinė stotis – Aušvicas“. Pasakojime apie gyvenimą koncentracijos stovykloje – susipina žvilgsnis į daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą siaubo pasaulį bei meilės istorija r

Lietuvos atsakomybę dėl Holokausto neigiančios rezoliucijos iniciatorius: buvau ne taip suprastas

Lietuvos atsakomybę dėl Holokausto neigiančios rezoliucijos iniciatorius: buvau ne taip suprastas

Žydai kasa sau kapų duobes prieš egzekuciją

Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas valstietis Arūnas Gumuliauskas ėmėsi rengti projektą, kuris, jei bus priimtas, turėtų skelbti, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Iniciatyva sukėlė daug diskusijų visuomenėje, o jos autorius, anksčiau teigęs, kad lietuvių tauta negali turėti tokio pat požiūrio į Holokaustą kaip Vakarų Europoje, panašu, keičia nuomonę ir teigia, kad jo rengiamos rezoliucijos pagrindu taps Europos Parlamento (EP) 2009 ir 2019 m. priimtos rezoliucijos dėl istorinės atminties.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky sako vienareikšmiškai vertinti rezoliucijos projekto negalinti dėl informacijos trūkumo.

„Mes apie tą projektą žinome tik iš spaudos, todėl vertinti yra labai sunku, nes nežinome, kas iš tikrųjų jame parašyta“, – Alfa.lt sakė LŽB pirmininkė.

Jos teigimu, Lietuvos žydų diaspora niekada nesiekė primesti atsakomybės už Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytus nusikaltimus visai lietuvių tautai. „Didžiausia projekto blogybė ta, kad jis surašytas tokiu būdu, jog mes turime aiškintis, kad mes niekada nesakėme, jog visi lietuviai žudė žydus. Mes niekada nekalbėjome apie kolektyvinę atsakomybę, todėl toks projektas, mūsų supratimu, yra perteklinis – jis neturi pagrindo. Neturėtume net pradėti diskusijų tuo klausimu – jis  paprasčiausiai yra perteklinis“, – vertino F. Kukliansky.

Anksčiau komentuodama situaciją Izraelio leidiniui „Jerusalem Post“ F. Kukliansky sakė esanti nusivylusi dėl nereagavimo į A. Gumuliausko pasiūlymus.

„Kažkas turi išdrįsti apie tai kalbėti. Kai kas nori priimti įstatymą parlamente, todėl susitelkime į problemą ir sustabdykime jį. Niekas neturėtų bandyti inicijuoti nieko panašaus“, – sakė F. Kukliansky.

„Jei visi tyli ir šypsosi, tai žydams primena tą pačią situaciją, kokia buvo prieš karą“, – Izraelio žurnalistams kalbėjo LŽB pirmininkė.

A. Gumuliauskas savo ruožtu patikino, kad sausio 14 d. projektas Seime svarstomas nebus, o visuomenė su juo galės susipažinti tuomet, kai bus baigtas: „Reikia laukti, kol aš užregistruosiu, ir tik tada bus galima susipažinti. O dabar jis yra šlifuojamas, visos teisinės nuostatos ir pan., dar laukia darbas, jis vyksta, bet dar nėra užbaigtas“, – sakė Seimo narys.

Žurnalistai ne taip suprato

Anksčiau atsakydamas į portalo 15min.lt klausimus LKVIAK pirmininkas teigė, kad „mes tokio pat požiūrio, kaip Vakarų Europoje, į Holokaustą negalime turėti“, tačiau Alfa.lt susisiekus su parlamentaru šis ėmė tikinti, kad jo rengiama rezoliucija su Holokaustu nesusijusi, o dėl visko kalti jį neteisingai supratę žurnalistai.

„Šis dokumentas nėra apie Holokaustą. Šis dokumentas yra apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus Lietuvoje. Nes žurnalistai interpretuoja labai laisvai, ir tai, sakyčiau, sukelia tokią neigiamą reakciją. Noriu akcentuoti, kad tai nėra nutarimas, tai yra rezoliucija, kad dokumentas dar yra rengiamas, ir tai nėra konkrečiai apie Holokaustą ir žydus, o apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus Lietuvoje“, – sakė A. Gumuliauskas.

Nausėda: kas kaltina, kad Lietuva kaip valstybė vykdė Holokaustą?

Nausėda: kas kaltina, kad Lietuva kaip valstybė vykdė Holokaustą?

Paulina Levickytė,
Prezidentas Gitanas Nausėda plačiau nekomentavo parlamentaro Arūno Gumuliausko inicijuojamos Seimo rezoliucijos, kuri pripažintų, kad Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo, nes tuo metu buvo okupuota. Pasak prezidento, pirmiausia ši rezoliucija turi būti įregistruota Seime.
„Kas kaltina, kad Lietuva kaip valstybė, kaip tauta vykdė Holokaustą? Ar yra tokie kaltinimai? Tiesą sakant, aš neturiu čia ką pridėti, juolab kad jokio nutarimo projekto, kuris būtų svarstomas Seime, aš ir nematau. Nežinau, gal jis bus kada nors pateiktas. Jeigu bus pateiktas, tuomet ir kalbėsime, dabar tokio projekto tiesiog nėra, todėl aš važiuoju į Izraelį dalyvauti Holokausto minėjimo renginyje (…) Reikia žiūrėti rezoliuciją, koks bus jos turinys, kokia bus jos potekstė, tuomet bus ir mūsų reakcija“, – LRT radijui sakė G. Nausėda. ELTA primena, kad Seimo narys A. Gumuliauskas rengia Seimo nutarimo projektą, kuris numato, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Parlamentaras pažymi, kad atskiri asmenys prisidėjo prie Holokausto, bet dėl to turi spręsti tik teismas.

ELTA primena, kad Seimo narys A. Gumuliauskas rengia Seimo nutarimo projektą, kuris numato, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Parlamentaras pažymi, kad atskiri asmenys prisidėjo prie Holokausto, bet dėl to turi spręsti tik teismas. Prezidentas G. Nausėda sausio 22-23 dienomis vyks į Izraelį, kur dalyvaus 5-ajame pasauliniame Holokausto atminimo forume. 1995 metais Izraelyje tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas, kreipdamasis į Kneseto narius, paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie žudė žydus.

Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių

Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių

Autorius Geršonas Taicas

 Yra trys karūnos: Toros karūna, Šventiko karūna ir Karaliaus karūna.

Gero vardo  karūna – visų aukščiausia .

 Rabinas Šimonas ha’Cadikas (Šimonas Teisuolis)

Šnipiškių kapinėse  buvo laidojama nuo 1487 m. iki 1831 m.  t. y. 344 metus, – tai dešimt  Vilniaus žydų kartų, gyvenimo trukmė tuomet buvo labai trumpa. Dauguma palaidotų – nekalti vaikai, mirę nuo ligų. Po vaikų sekė jų tėvai, Šnipiškių kapinėse palaidoti žydai siuvėjai, batsiuviai, gatvės pardavėjai, prekeiviai, vežikai, dailidės, kepėjai, kaminkrėčiai, melomedai, nedaug rabinų ir kitų profesijų žmonės. Žydų gyvenimas buvo pavojingas, vargingas ir sunkus. Pagalvės, paklodės ir antklodės niekados neišdžiūdavo nuo žydų ašarų ir prakaito.

Aš manau kad Šnipiškių žydų kapinėse palaidota žymiai daugiau negu 100 000 žmonių, epidemijos, karai, badas ir gaisrai sutrumpindavo nelengvą vilniečių gyvenimą. 1655 m. liepos 29  per vieną dieną rusų kariuomenė  Vilniuje sunaikino visą žydų bendruomenę: nuo 3000 iki 5000 žydų, o iš viso žuvo 25000 Vilniaus gyventojų. Liko gyvi tie Vilniaus žydai, kurie spėjo pasitraukti iš miesto. Visas Vilnius buvo apiplėštas, sugriautas ir sudegintas. Po to  dar pusė likusių vilniečių mirė iš bado.

Jūs, p. R. Bloshtein savo peticija ir straipsniais suklaidinote dešimtis tūkstančių žmonių. Jūs neparašėte, kad beveik visos kapinės sunaikintos sovietų laikais, kai pastatytas atviras “Žalgirio” baseinas ir Sporto rūmai, o  nepriklausomoje Lietuvoje pastatyti  “Mindaugo” apartamentai. Man ir jums taip pat yra žinoma, kad Sporto rūmuose buvo pajungta  kanalizacija, elektros ir šilumos tinklai bei veikė  tualetai. Ką reiškia instaliacija – išoriniai elektros, šilumos tinklai arba kompleksinė instaliacija pastate? Taip pat jūs suklaidinote garbingus žmones, rašydama neva apie antkapius, kurie pasirodo visame mieste. Tai labai reti ir vienetiniai atvejai ir tie radiniai nieko nekeičia. Jūs taip pat klaidinote visus  žmones, rašydama kad projekte numatyta nauja statyba, tai esą bus išniekinta dar nauja dalis senų kapinių, iš tikrųjų projekte turi būti numatyta tik sporto rūmų rekonstrukcija. Jūs savo atsakyme  nė vienu žodžiu nepaminėjote buvusio  Jeruzalės aškenazių  ortodoksų  vyriausiojo rabino ir dajano  Itzhako Kolitzo, buvusio pagrindinio Halachos arbitro laidojimo klausimais. Nepaminėjote ir  jo sprendimo dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene. Ar tai galėtų reikšti, kad jūs ir jūsų kompanija sutinka  su I. Kolitzo sprendimu?

Profesorius Sidas  Leimanas  nuodugniai tyrinėjo daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus ir atliko svarbų mokslinį darbą. Manau, kad visas  pasaulis, ne tik vilniečiai turi jam padėkoti už šį žygdarbį. Galima įkurti specialią ekspoziciją, kur bus informacija apie žymius rabinus ir mokslininkus:  jų biografijos ir epitafijos ant  paminklų, išverstos į lietuvių ir anglų kalbas. Taip pat galima išleisti knygą su vertimu, kurios dizainas primintų senovines knygas. Kapaviečių planai yra labai netikslūs,  kapinių paviršiaus reljefas yra pasikeitęs, todėl surasti, kur yra ar kur kieno buvo palaikai,- neįmanoma.

Butaforiniai ar kičo paminklai  kapinių teritorijoje, nors kapinės ne teatro scena ir ne sandėlis, kuriame sukrauti be jokios tvarkos butaforiniai paminklai, neaišku ant kieno palaikų po atviru dangumi . Ar jūs norite atlikti visų palaikų ekshumaciją ir pagal DNR nustatyti kieno jie? Aš manau, kad utopija  statyti  butaforinius ir kičo paminklus kapinėse, tai yra ne žydiškas skonis.   Absurdiška tokių paminklų statyba dar kartą taps kapinių fiziniu ir moraliniu išniekinimu.

Ar jūs su kompanija planuojate ekshumaciją ir Vilniaus Gaono bei jo giminių perlaidojimą iš Sudervės žydų kapinių į Šnipiškių kapines? Visas žydų pasaulis  prisimena ir visada atsimins garsiuosius Vilniaus rabinus ir mokslininkus.

Ar gerbiami prof. J. Parasonis ir P. Fridberg reikalauja nugriauti sporto rūmus? Pagal p. R. Bloshtein aš ,,ištraukiau“ žodžius dėl Sporto rūmų nugriovimo iš konteksto ?

 Prof. Josifas Parasonis (Alfa.lt

Nesiūlau griauti Sporto rūmų, nes jie yra architektūros ir konstrukcinių sprendinių požiūriu mūsų statybos raidos paveldas. Žinau, kad Vilniuje yra ir daugiau ne vien žydų kapinių sunaikinta, jų vietoje taip pat praktiškai ne perlaidojant stovi pastatai (Santuokų rūmai), įrengtos gatvės (Rasų kapinės).  Pasitelkime ir jų atstovus, sudarykime bendrą komisiją (darbo grupę) Šnipiškių kapinių teritorijos deramo sutvarkymo projektui parengti ir Sporto rūmų pastato tinkamai funkcinei paskirčiai parinkti.

Prof. Pinchos Fridberg (Times of Israel

Tai dar nereiškia, kad dabar apleistus sovietinio meto laikų Sporto rūmus, užimančius dalį kapinių teritorijos, reikia palikti kaip yra. Juos galima panaudoti Lietuvos žydų 700 metų istorijos muziejui. Pavyzdžiu čia galėtų būti puikus naujas Varšuvos Žydų muziejus.

Viskas, ką jūs paskelbėte pasauliui,  neturi nieko bendro su esama padėtimi Šnipiškių kapinėse, tai – grynas melas, žydų paveldo profanacija ir neapykantos propaganda. Jums reikia kuo skubiau atšaukti savo peticiją  ir atsiprašyti visų pasirašiusiųjų. Manau, kad Jūs ir jūsų kompanija galėtų padaryti kažką teigiamo,  racionalaus ir konstruktyvaus žydams ir Lietuvai.

Kol kas jūs tik kiršinate žydus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Aš jau pradėjau manyti kad už jūsų propagandinės kampanijos, kyšo materialinio intereso ausys. Kažkas už šią kampaniją moka ir tikisi materialinės naudos.

Aš manau kad dabar viskas skaitytojams  aišku, diskusija baigta.

Susitarė dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos: į pirmąjį renginį žada pakviesti 2023-aisiais

Susitarė dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos: į pirmąjį renginį žada pakviesti 2023-aisiais

lrytas.lt Pranešimas spaudai, Turto banko nuotraukos

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdančios ir jo priežiūrą užtikrinančios valstybės įmonės Turto banko, Lietuvos žydų bendruomenės, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto ir techninio projekto įgyvendinimo atstovai susiderino Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo konferencijoms, kongresams bei kitiems kultūriniams renginiams techninio projekto ir Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių teritorijos išsaugojimo sprendinius. Susiderinti esminiai pastato rekonstrukcijos sprendiniai Šnipiškių kapinių teritorijoje ir Šnipiškių kapinių teritorijos sutvarkymo sprendiniai.

Pasirašant susitarimą dalyvavo Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, rabinas Abrahamas Ginsbergas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komitete vykdomasis direktorius, rabinas Herschelis Gluckas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto Rabinų tarybos atstovas, projekto architektas Sigitas Kuncevičius ir kiti su projektu susiję asmenys. Turto banko nuotr

Techninio projekto sprendiniai yra parengti vadovaujantis Vilniaus žydų Šnipiškių senųjų kapinių vietos teritorijos ir apsaugos zonos paveldosaugos sąlygomis, patvirtintomis 2009 m. protokolu, pasirašytu tarp Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pritaikymo kongresams, konferencijoms ir kitiems kultūriniams renginiams projektiniams pasiūlymams. Jiems 2016 m. pritarė Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas. „Džiugu, kad pavyko sutarti šiuo mūsų valstybei ir Lietuvos žydų bendruomenei svarbiu klausimu. Šis sutarimas leidžia nedelsiant pradėti Kongresų centro rekonstravimo darbus, kartu užtikrinant deramą pagarbą senųjų Šnipiškių kapinių atminimui“, – teigia Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.

Pasirašant dalyvavo Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, rabinas Abrahamas Ginsbergas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komitete vykdomasis direktorius, rabinas Herschelis Gluckas, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto Rabinų tarybos atstovas, projekto architektas Sigitas Kuncevičius ir kiti su projektu susiję asmenys. Kaip teigia Turto banko generalinis direktorius M. Sinkevičius, pasiektas susitarimas ne tik padės tvirtą pagrindą projekto įgyvendinimui, tačiau yra ir sėkmingo dviejų kultūrų bendradarbiavimo, apsaugant istorinį paveldą, pavyzdys. „Nors projektu siekiama ekonominių tikslų – paversti Vilnių Baltijos šalių konferencijų centru, tačiau pasiektas susitarimas yra ir sėkmingo dviejų kultūrų bendradarbiavimo pavyzdys, demonstruojantis pagarbą mirusiems ir apsaugantis tokį ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusių žydų paveldą. Sutarus dėl esminių projekto sprendinių ir proceso, atveriamas kelias techninio projekto užbaigimui, operatoriaus atrankai ir rekonstrukcijos darbams“, – sako M. Sinkevičius.

„Šis projektas yra esminis, kuris padės sustabdyti gyvenamosios statybos ir bet kokių statinių plėtrą kapinių teritorijoje, papildant 2009 m. susitarimą. Dar daugiau – tai užtikrins kapinių apsaugą ir padės išvengti bet kokios grėsmės kapinėms ar jų išniekinimui ateityje“, – teigia Europos žydų kapinių išsaugojimo komitete vykdomasis direktorius, rabinas A. Ginsbergas. Jis komiteto ir Rabinų tarybos vardu reiškia padėka visiems, prisidėjusiems prie šio susitarimo pasiekimo. Susiderinti esminiai rekonstrukcijos projekto sprendiniai, architektūriniai, konstrukcijų, komunikacijų, žemės sklypo ir darbų organizavimo planai. Taip pat jame įtvirtinta, kad Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovai dalyvaus įgyvendinant projektą, taip užtikrinant žydų atminimo ir kultūros paveldo išsaugojimą. Vystant Vilniaus kongresų centrą, 2020-aisiais Turto bankas planuoja paskelbti komplekso operatoriaus konkursą. Atsirinktas operatorius valdys centrą ir užtikrins nenutrūkstamą veiklą jame. Taip pat kitąmet planuojama atsirinkti generalinį rangovą pastato rekonstrukcijai. Planuojama, kad Vilniaus kongresų centras savo veiklą pradės 2022 m. pabaigoje – 2023 m. pradžioje. Vilniaus kongresų centras veiklą vykdys rekonstravus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (Rinktinės g. 1). Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra pripažintas kultūros paveldo objektu, todėl jis rekonstruojamas, neprarandant jo saugotinų kultūrinių savybių.

 

Chanuka Kaune: vaišės, šokiai, šventinė viktorina ir ypatinga viešnia iš Argentinos

Chanuka Kaune: vaišės, šokiai, šventinė viktorina ir ypatinga viešnia iš Argentinos

Paskutinįjį 2019-ųjų metų pirmadienį, gruodžio 30 d., Kauno žydų bendruomenės nariai susirinko paminėti Chanukos. „Bijojome, jog šiemet visi norintys netilps į restoraną“ – tokiais žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi pirmininkas Gercas Žakas, atkreipdamas dėmesį, jog šventiškai nusiteikusių bendruomenės narių šįkart susirinko pilna salė.

Pirmininkui tarus sveikinamąjį žodį, scenoje pasirodė svečiai iš Vilniaus – muzikantai Michailas Filipovas ir Leonardas Zenkevičius. Jų atliekama tradicinė muzika iš karto susilaukė plojimų, o vakaro eigoje  privertė svečius pakilti nuo stalų ir pajudėti.

Bene labiausiai laukta šventės viešnia – argentinietė jidiš dainų atlikėja Alejandra Czarny. Su publika angliškai bendravusi muzikantė prisipažino, jog Lietuvoje ji vieši pirmą kartą, tačiau jau kurį laiką rezgė planus aplankyti šią šalį, mat jos šeimos šaknys – Kaune. Atlikėjai dainuojant jidiš dainas, jai pritarė ir salėje susirinkę svečiai. Muzikantė džiaugėsi, jog Kauno žydų bendruomenės nariai – puiki ir labai daininga publika. Todėl pažadėjo, jog dar tikrai sugrįš į Kauną ir čia surengs savo solinį koncertą.

Šventinio vakaro akcentu tapo viktorina. Tiesa, ne bet kokia, o susijusi su Chanuka: visi klausimai buvo apie šią šventę. Kai kuriuos iš jų svečiai gliaudė kaip riešutus, tačiau buvo ir išties nelengvų klausimų, dėl kurių bendruomenės nariai turėjo pasukti galvas. Pasibaigus viktorinai daugiausiai teisingų atsakymų žinojusiems svečiams buvo įteikti prizai.

Solomono Teitelbaumo tapybos paroda Dieviško prado paieškos prie Baltijos

Solomono Teitelbaumo tapybos paroda Dieviško prado paieškos prie Baltijos

Parodos atidarymas sausio 7 d., antradienį, 17 val. Paroda veiks iki sausio 25 d.
PYLIMO GALERIJA, Pylimo g. 30, 01135 Vilnius. Laukiame Jūsų!

Solomonas Teitelbaumas gimė 1972 m. liepos 10 d. Kaune, mokėsi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1991–1997 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1996 m. tobulinosi Vasaros meno akademijoje Zalcburge. 2004 –2007 m. VDA doktorantas, meno licenciatas. 2003 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1995 m. dailininkas buvo apdovanotas V. Vizgirdos vardo diplomu ir premija už grupės ARS tradicijų tęsimą, 1997 m., 2001 m., 2002 m., 2020 m. jam skirtos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos valstybės stipendijos, 2012 m. įteiktas A. Gudaičio vardo tapybos konkurso garbės diplomas. Dailininko kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. Gyvena Vilniuje, Palangoje.

Dailininkas yra surengęs dvidešimt devynias personalines parodas, dalyvavo daugelyje grupinių parodų. Savo kūrinius eksponavo parodose, rengtose Lietuvoje, Austrijoje, JAV, Prancūzijoje, Švedijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Olandijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, dalyvavo A. Samuolio, Chaimo Sutino, A. Vienožinskio tarptautiniuose pleneruose, kurie buvo surengti Nidoje, Svetlogorske, Bikuškio dvare, Sintautuose, Zasvyrėje, Lježe.

Apie kūrybą ir parodą „Dieviško prado paieškos prie Baltijos“:

 „Mūsų agresyviame ir susvetimėjusiame pseudo vertybių pripildytame pasaulyje, blogis nepakeliama našta prislėgė trapią žmogaus sielą, kuri pagal savo prigimtį linkusi gėriui.

Lietuvos pajūryje mano dvasią pakylėjo ir įkvėpė šviesi, perregima, nuolat kintanti neapsakomo grožio šviesa. Kaip dieviškas amžinybės simbolis ir neįmenama paslaptis – jūros horizontas. Siela, tarytum žuvėdra, pakyla tarp jūros ir dangaus stichijų, ir klajoja.

Mano klajonės po pajūrį yra su teptuku rankoje, todėl jos sunkios. Tarp jūros ir kranto Kūrėjas lyg rentgenu peršviečia sielą, apnuogindamas jos gerąsias ir blogąsias puses ir tarsi išbando vidinę tvirtybę. Ar menkas žmogutis nesutriks šioje begalinėje didybėje ir sugebės joje pasisemti, būtent, teigiamo prado ir jį įamžinti  per spalvas ir simbolius?

Per savo tapybą noriu išreikšti, kad mes nenutoltume nuo pirmapradės gamtos, neprarastume pamatinių bendražmogiškų vertybių, skirtų mums Aukščiausiojo, kad daugiau atsigręžtume į Sutvėrėją – taip pažabodami sielos mirtį, į kurią stumia dabartinio pasaulio dramatiški įvykiai. Be galo svarbu vėl atsigręžti į Dekalogą ir vadovautis juo gyvenime.

Kai išsitrina ribos tarp gėrio ir blogio, tapyba tampa tik nereikšmingu dekoru. Todėl šiais laikais grynojo klasikinio tapytojo kelias yra pilnas kančios. Beribė mūsų Baltija, teikianti  šviesą ir kūrybinę energiją, palengvina šią kančią.“

                                                       Meno licenciatas, dailininkas Solomonas Teitelbaumas

Šviesos šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Šviesos šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

 

Gruodžio 22-osios vakarą prasidėjo viso pasaulio žydų švenčiama šventė Chanuka. Ji mini šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę. Uždegti pirmąją žvakutę susirinko Šiaulių krašto ir Panevėžio miesto žydų bendruomenių nariai. Pirmininkas Naum Gleizer palinkėjo visiems susirinkusiems linksmos Chanukos, sveikatos ir laimės. Bendruomenės narė Frida Šteinienė trumpai priminė šventės istoriją, uždegė pirmąją Chanukos žvakę ir perskaitė maldą.

Šventės dalyvius pasveikino Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, bendruomenės atstovės, o taip pat ir Lietuvos samariečių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Genovaitė Karvelienė bei J.Janonio gimnazijos tikybos mokytoja Danutė Kratukienė.

Vakaro metu skambėjo gyva žydiška muzika, atliekama Vadimo Kamrazerio. Muzikinius sveikinimus skyrė mažosios dainininkės Sofija ir Karina. Visi smagiai šoko, dainavo. Mažuosius šventės dalyvius užėmė vaikų švenčių organizatorė – animatorė Simona.

Šventės dalyviai vaišinosi tradiciniais žydiškais patiekalais, latkėmis ir spurgomis.

Kaip įprasta per Chanuką, vaikams įteiktos dovanėlės, Chanuka gelt (šokoladinės monetos) bei dreidl (vilkelis).

Trilerį apie žydų istoriją parašęs R.Sabas: „Turime žinoti savo šaknis, jei norime turėti ateitį“

15min.  Mažvydas Karalius

Debiutinę knygą „Gaono kodas“ apie žydų istoriją parašęs komunikacijos specialistas Rytis Sabas šypsosi – jei verčiant trilerio puslapius galvoje kirba mintis, kad pasakojama lyg amerikiečių rašytojo Dano Browno romanuose, tikslas pasiektas. O tikslas paprastas – kuo daugiau žmonių turi išgirsti apie pamirštą žydų istoriją.

Knygoje yra daug jautrių temų – baltaraiščiai želvai (antikomunistai, žydus laikę komunistų sąjungininkais), visa Ukmergės istorija ir, galų gale, tas pats Aba Kovneris, kuris dviprasmiškai vertinamas. Aš nesu istorikas, nežinau visų faktų – ką radau viešai, tą sudėjau, kad žmonės žinotų istoriją, nes mes turime žinoti savo šaknis, jei norime turėti ateitį.

Keletą metų prisidėjau prie Jurbarko Sinagogų aikštės memorialo, kuriam praktiškai lėšas surinko žydai iš viso pasaulio, statybos. Lietuviai prie to minimaliai prisidėjo. Bet pagrindinė memorialo mintis buvo ta, kad tai paminklas ne Holokaustui, o lietuvių ir žydų bendruomenėms, kurios šimtus metų gyveno drauge ir kartu patyrė visko. Buvo ir draugais, ir priešais. Tai yra mūsų bendra istorija ir privalome ją prisiminti. Knygoje koncepcija ta pati.

Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste

Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste

yadvashem.org nuotr. / Žydų egzekucija prie Šiaulių 1941 metais
15min.lt  Roberta Tracevičiūtė Politikos aktualijų žurnalistė

Parlamento Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas rengia Seimo nutarimo projektą, kuris numato, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Politikas nurodo, kad atskiri asmenys prisidėjo prie Holokausto, bet dėl to turi spręsti tik teismas.

Apie rengiamą Seimo nutarimo projektą A.Gumuliauskas pranešė gruodžio 13 dieną nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje metinėje konferencijoje-diskusijoje „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“.

Atsakydamas į vieną užduotą klausimą, A.Gumuliauskas minėjo, kad 2009 metais Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl istorinės atminties. „2019 metais – dabar vėl po dešimt metų. Aš noriu pasakyti, kad mes tokio pačio požiūrio, kaip Vakarų Europoje, į Holokaustą negalime turėti. Kodėl? Todėl, kad mes, skirtingai nuo Vakarų, pergyvenome dvi okupacijas – sovietų ir nacių. Tai reiškia, kad mes turime visiškai savitą istoriją ir savitą aiškinimą. Todėl dirbtinai, sakykime, Vakarų istoriografijos metodologiją iš karto permesti pas mus taip neišeina. Čia darėsi žymiai keistesni dalykai, nes vieną okupaciją staigiai pakeitė kita“, – dėstė Seimo LKVIAK pirmininkas.

Konferencijoje A.Gumuliauskas pranešė, kad parlamento LKVIAK parengė Seimo nutarimo projektą, pagal kurį „Lietuvos valstybė, kuri 1940-1990 metais buvo okupuota, nedalyvavo Holokauste“.

Arkadijus Vinokuras. Kaip geologas iškasinėjo istorines pažymas

Arkadijus Vinokuras. Kaip geologas iškasinėjo istorines pažymas

Genocido centras paskelbė neva istorinio masto pažymą, pavertusią nacių kolaborantą Joną Noreiką žydų gelbėtoju. Esą jis organizavo Šiaulių geto žydų gelbėjimo tinklą. Kiek istorikų profesionalų po ilgų diskusijų, faktų, liudininkų ir aplinkybių analizės Kalėdų išvakarėse pateikė tokią stulbinančią išvadą? Vienas. Net ne istorikas, o geologas dirbantis viešųjų ryšių specialistu.

Visiškas skandalas yra, kad pati Genocido direktorė pripažįsta, kad ne vienas jos darbuotojas neturi istoriko išsilavinimo. Ir ji, cituoju: „Pati nesu istorikė, todėl man svarbus vidinis įsitikinimas […] aš jiems keliu sąlygą: ar jūs patys tikite savo tyrimų rezultatais.“ (LRT, gruodžio 23 d. 2019).

Kauno geto kalinio sūnus J. Haidas: „Tamsybei ir kvailumui privalome duoti atsaką“

Kauno geto kalinio sūnus J. Haidas: „Tamsybei ir kvailumui privalome duoti atsaką“

alfa.lt

Kauno Istorijų festivalyje viena istorija nuskambėjo simfoninės muzikos garsais: pirmąkart po karo pabaigos atliktas Kauno geto kalinio ir orkestro nario Percy Haido kūrinys „Geltonoji fantazija“. Šia proga į Lietuvą atvykęs jo sūnus amerikietis Josephas Haidas su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie nepaprastą tėvų likimą, muzikos galią ir priešnuodžius prieš neapykantą.

– Kada pirmąkart iš tėvo išgirdote pasakojimus apie jo išgyvenimus Kauno gete ir Dachau koncentracijos stovykloje?lfa.lt

– Mano tėvas apie savo praeitį daug nekalbėjo. Kai jis atvyko į Ameriką, iškart norėjo visus baisumus pamiršti ir susikurti naują gyvenimą. Nelabai atsimenu, kad būtų man pasakojęs savo praeities istorijas. Yra keletą kartų minėjęs įvairių fragmentų, bet tik tiek. O mama (Sonia Pessin-Haid – IQ past.) buvo priešingybė: ji pasakojo savo patirtis, net išleido memuarų knygą.

Žinau, kad prieš karą tėvas Kaune buvo gana garsus muzikantas. Jis koncertuodavo kavinėje „Monika“, tapo vis populiaresnis. Labai gaila, kad mirė gana jaunas – sulaukęs vos 64-erių, ir aš daug ko apie jo praeitį nesužinojau. Tėvas tik yra minėjęs, jog gebėjimas groti jį išgelbėjo ir Dachau. Nacių pareigūnus jis mokė groti akordeonu ir dažnai pats jiems koncertavo. Tėvas to nekentė. Jis prisiminė, kad naciai buvo stambūs, storais pirštais, ir mokyti groti juos buvo beviltiška, nes vienu pirštu jie paspausdavo iškart du klavišus, o ne vieną. Tačiau grodamas jiems tėvas įsitaisydavo šalia saldainių vazelės: viena ranka grodavo, kita patyliukais žerdavosi saldumynus į kišenę.

LRT aktualijų studija. Kas iš tiesų buvo Jonas Noreika?

LRT aktualijų studija. Kas iš tiesų buvo Jonas Noreika?

LRT mediateka

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad Jonas Noreika, dar žinomas kaip generolas Vėtra, nacių okupacijos metais organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Iki šiol J. Noreika kaltintas, kad, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, išleido potvarkius dėl getų ir turto nusavinimo, kuomet masinės žudynės jau buvo įpusėjusios. Generolo Vėtros rėmėjai dėl naujausio atradimo nudžiugo, tačiau profesionalūs istorikai tuo nepuola tikėti ir ragina nedaryti išvadų iš vieno šaltinio. Į istorinės tiesos paieškas „LRT aktualijų studijoje“ leidžiasi LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė, Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis ir Vilniaus universiteto profesorė Jurgita Verbickienė. Ved. Mindaugas Jackevičius.

Laidos įrašas