Mokslas, Istorija ir Kultūra

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Prieš savaitę Info TV rodė laidą, kurioje dalyvavo LGGRTC istorikė M. Jurkutė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė F. Kukliansky. Pokalbio tema – Lukša-Daumantas 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausęs Lietuvių aktyvistų frontui (LAF). Temą  išprovokavo Seimo sprendimas 2021 metus skelbti Lukšos – Daumanto metais.

LAF propagandoje žydai buvo pagrindinis neapykantos taikinys. Kauno LAF 1941m. sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų, Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte.

Po Info TV laidos LŽB sulaukė komentarų, kuriuos cituojame:

1.

,,Pažiūrėjau internete Jūsų diskusiją su istorike M. Jurkute iš LGGRTC, kur ji suabejojo, ar Lukša priklausė LAF. Prisipažįstu, aš nesu susipažinęs su tema detaliai ir nežinau, koks tas LAF buvo Kaune prieš pat sukilimą. Tačiau pačios LGGRTC interneto svetainėje, Lukšos biografijoje, parašyta, kad jis priklausė LAF:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201609_luksa_biogr.pdf

Net Anušauskas nebandė neigti, kad Lukša buvo LAF narys, tik sakė, kad būdamas kalėjime, jis negalėjo žinoti LAF ideologijos. Lukša visgi buvo kalėjime tik nepilnas dvi savaites iki sukilimo, nuo birželio 8 d. Gal LAF Kaune buvo kitoks nei LAF Berlyne, bet Lukša turėjo gerai žinoti, kokia ta Kauno LAF ideologija.

Apie Lukšos priklausymą LAF yra parašęs J. Pajaujas, kuris buvo berods Lukšos klasiokas ar  bendramokslis, dienoraščiuose. Aš jų neskaičiau ir nežinau detalių.“

*****

2.

,, Lukšą – Daumantą paleido iš kalėjimo 1941 m. birželio 23. Kaip jo brolis Antanas sužinojo apie paleidimą ir iš kur sužinojo apie susitikimo vietą ? Abejojama, kad jį išlaisvino, jį paleido dar sovietiniai organai ( byla Nr …. l. 26 ) ir pranešė broliui į kaimą.

NKGB tardymo skyriaus viršininkas Eusėjus Rozauskas, vienas iš aktyviausių enkavedistų, tai ir siūlė pirmiausia įgyvendinti Kauno kalėjime: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Bet jau birželio 23-ąją 1 val. nakties iš Kauno pabėgo visa NKVD vadovybė.

 

,,Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Vilijampolėje žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai). Pogromų metu buvo nužudyti keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų). 1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte.

Arūnas Bubnys. Kauno getas (1941–1944 m.)”

 

 

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka

Daiva Savickienė

Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.

Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.

Getas miesto centre

Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.

Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta. Dalis atsidūrusiųjų gete liko be pastogės, glaudėsi kiemuose, gatvėse, sandėliukuose, kitose gyventi visiškai nepritaikytose patalpose. Toje pačioje geto teritorijoje gyveno ir lietuviai, mat tarp jų atsirado nesutikusiųjų iš čia išsikraustyti. Niekas nežinojo ir net nujausti negalėjo, koks likimas laukia į getą suvarytų žydų. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, getas veikė maždaug 40 dienų. Jo gyventojams nurodyta išsirinkti komitetą, kurio nariai turėjo būti atsakingi už įvairius dalykus: sanitariją, finansus, maitinimą, darbų paskirstymą ir panašiai.

Apie tai, kas skauda

Apie tai, kas skauda

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas / D. Umbraso/LRT

Linas Vildžiūnas, „7 meno dienos

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Prisimenant apgailėtiną precedentą, kai persigandusi „Alma littera“ išėmė iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas, natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent toks leidybos ir platinimo būdas. Ar knygynai „dėl šventos ramybės“ nesiryžta prekiauti naująja R. Vanagaitės knyga, ar tai sąmoninga šios nepriklausomos autorės sugrįžimo strategija?

 

Christoph Dieckmann. D.Umbraso nuotr.

Sugrįžta įspūdingai ir viską gerai apgalvojus. Ketvirtame knygos viršelyje pateikiami garsių Izraelio ir JAV istorikų Yehudos Bauerio ir Timothy Snyderio, Tomo Venclovos ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vertinimai.

R. Vanagaitės kalbinamas Christophas Dieckmannas – pasaulinio garso mokslininkas, 2011 m. paskelbęs ilgai rengtą didžiulės apimties veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ („Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“), kurį T. Snyderis įvardija kaip svarbiausią knygą, parašytą apie Holokaustą XXI amžiuje.

Nors R. Vanagaitė yra aktyvi, pokalbį kreipianti dalyvė, ji beveik išimtinai tik klausia, o Ch. Dieckmannas atsako: paprastai, aiškiai ir su aukščiausia moksline kompetencija.

Linas Vildžiūnas

Akademinei mūsų bendruomenei Christophas Dieckmannas gerai žinomas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo mokslinėse diskusijose. Nuo 2000 m. jis yra Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jos užsakymu drauge su Sauliumi Sužiedėliu 2006 m. parašė studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“, kurioje, remiantis gausiais dokumentiniais šaltiniais, liudijimais ir moksliniais darbais, atskleidžiamos šių nematyto masto žudynių politinės ir faktinės aplinkybės bei aiškiai įvardijami jų iniciatoriai ir dalyviai.

Jau tuomet, šešioliktaisiais nepriklausomybės metais, šios publikacijos įžangoje Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, pabrėždamas jos svarbą, apgailestavo, kad tai „pavėluotas įvertinimas“. Deja, Holokausto problematika akmeniu slegia mūsų istorinę atmintį ir po trisdešimties posūkio į demokratiją metų. Tai patvirtina kad ir knygos „Mūsiškiai“ likimas, laimei, išprovokavęs dvejus metus trukusį R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbį.

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

NEW YORK. liepos 7d.

35 Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) šalys – narės paskelbė pareiškimą, smerkiantį „visus bandymus atkurti asmenų, prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų ir romų genocido, reputaciją“. Pareiškimas reiškia IHRA pasiryžimą kovoti su šiuo reiškiniu IHRA  šalyse narėse.

Pasaulio žydų kongreso (WJC) prezidentas Ronaldas S. Lauderis palankiai įvertino žingsnį, priimtą 2020 m. liepos 7d. IHRA Berlyno plenariniame posėdyje, kuris aiškiai rodo pasiryžimą priešintis ir atsiriboti nuo tokių veiksmų.

WJC  vadovas pareiškė: „Ateities kartoms reikia išsaugoti  tikslią istorinę tiesą. Bet kokios pastangos iškraipyti ar paneigti tikruosius Holokausto faktus, įskaitant nacių kolaborantų reabilitaciją ar net šlovinimą, yra ypač pavojingos, nes atveria kelią visokiems rasistiniams ir ksenofobiniams judėjimams. “

R.S. Lauderis perspėjo, kad „visos visuomenės turėtų išlikti budrios, šviesti gyventojus apie tikrus istorijos faktus ir griežtai pasmerkti visas pastangas užginčyti istorinius duomenis“.

Pasaulio žydų kongresas jau senai sutelkė dėmesį į nacių kolaborantų reabilitacijos ir šlovinimo reiškinį, kuris yra ypač plačiai paplitęs pokomunistinėse šalyse.

Lauderis pridūrė: „Pastangos sukurti melagingus nacionalinius pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius yra bandymas perrašyti  valstybių  istoriją.

Šis istorijos perrašinėjimas, kai atitinkamų šalių žmonės yra vaizduojami kaip aukos ir didvyriai, bet niekados  kaip piktadariai, – gali tapti išradingu aklojo nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo, neonacizmo ir ksenofobijos pagrindu “.

 ###Apie Pasaulio žydų kongresą.

Pasaulio žydų kongresas (WJC) yra tarptautinė organizacija, atstovaujanti žydų bendruomenėms 100 šalių vyriausybėms, parlamentams ir tarptautinėms organizacijoms.

Nuoširdžiai sveikiname Ruth Reches, laimėjus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės konkursą!

Nuoširdžiai sveikiname Ruth Reches, laimėjus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės konkursą!

Laimėjus direktorės konkursą vienos geriausių Vilniaus mokyklų, sveikinimus siunčia ir Pasaulinė ORT organizacija.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gimnazijos mokytojai ir ten besimokančių vaikų tėvai sveikina ir linki naujai direktorei kuo geriausios sėkmės daugiakultūrinėje  pedagoginėje aplinkoje, geros atmosferos ir aukštų akademinių rodiklių.

Džiaugiamės, kad patyrusi pedagogė, turinti mokslų daktarės laipsnį, baigusi psichologijos mokslus Izraelyje, Barilano universitete, apsigynusi klinikinės psichologijos magistro laipsnį Vilniaus universitete, dirbo Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja ir psichologe, įgijusi kvalifikaciją Vilniaus Pedagoginiame universitete, kol buvęs gimnazijos direktorius paskyrė ją iki konkurso laikinai eiti direktorės pareigas.

Šis laikotarpis primins ir nemalonią piktavalių programuotą anoniminių ir neanoniminių skundų laviną, išsiųstą įvairioms instancijoms ir kiršinusią mokyklos aplinką.

Ruth Reches dalyvavo Izraelio Švietimo ministerijos ir programos „Hefciba“ organizuotoje tarptautiniame profesinio meistriškumo konkurse „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo žydų mokyklos ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas. Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteikta metų sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Prof. Pinchos Fridberg

Vilnius

Vakar, 2020 m.  liepos 2 d., 5:30 ryte Lietuvos radio ir televizijos (LRT) puslapyje lrt.lt paskelbtas interviu su žymiu vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu:

«Vokiečių istorikas apie Holokaustą Lietuvoje: žydus priversdavo šokti, dainuoti, o tada sušaudydavo»

Mano straipsnelio tikslas – atkreipti skaitytojų dėmesį į žodžius “Abu jie buvo fašistai”. Vengiant kopijavimo klaidu, dedu interviu fragmento nuotrauką

P.S. Tą pačią dieną 9:57 LRT puslapyje rusų kalba buvo   paskelbta minėto interviu vertimo sutrumpinta versija.

Idomus faktas: joje to fragmento nėra.

 

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.

 

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Nuotraukoje Gedimino ir Kauno gatvių sankirta. Matosi žydų namai, parduotuvės ir viešbutis. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

 

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė

               Kupiškio politiniame ir visuomeniniame gyvenime svarbią vietą užėmė žydų organizacijos, siekusios skleisti žydų tautinę kultūrą, auklėti dorus ir naudingus Lietuvos valstybei piliečius.

 Rinkimai į valsčiaus tarybą

Tarpukariu Kupiškio žydų bendruomenė ne tiktai užsiėmė prekyba, verslais ir amatais, bet ir aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį gyvenimą, ėmėsi kurti ir dalyvavo religinių, kultūrinių, švietimo organizacijų veikloje. 1924 metais per rinkimus į Kupiškio valsčiaus tarybą žydai iškėlė savo kandidatus. Į jų pateiktą sąrašą buvo įrašyti 3 krautuvininkai, 2 pirkliai. mokytojas, kepurininkas ir tarnautojas (kol kas jų pavardžių dar neteko užtikti).

Per rinkimus į valsčiaus tarybą žydai gavo 6 vietas iš 48. O daugiausia už juos balsavo antrojoje apylinkėje, į kurią įėjo Kupiškio miestelis. Per pirmą valsčiaus tarybos posėdį žydai buvo išrinkti į sanitarinę, butų, valsčiaus atstatymo, ūkio komisijas ir į komitetą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę paminklui Panevėžyje pastatyti. Lipa Furmanovskis  pateko į valsčiaus revizinę komisiją.

1936 metais Kupiškio seniūnu išrenkamas Noachas Jachilevičius, juo išbuvęs iki Lietuvai skaudžių ir permainingų 1940 metų.

 Gaisrininkų draugija

Labai svarbus ir įsimintinas įvykis buvo Kupiškyje 1913 metų vasario 23 dieną – tada įsteigta savanorių gaisrininkų draugija. Šios draugijos steigėjai buvo turtingesni Kupiškio miestelio gyventojai žydai. Pirmuoju jos pirmininku išrenkamas gydytojas Jakovas Gurvičius. Vėlesniais metais vadovauja J. Lukoševičius.

1925 metų rugpjūtį senuosius Kupiškio gaisrininkų vadovus pakeičia nauji žmonės. Jos pirmininku išrenkamas J. Čečiškinas, vicepirmininku tampa Benjeminas Mejerovičius, iždininku Nochimas Šmidtas. vėlesniais metais buvęs ir Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos nariu. Sekretoriaus pareigos atitenka J. Žalnieriūnui.

ORT palaikymo laiškas LŽB pirmininkei Fainai Kukliansky

ORT palaikymo laiškas LŽB pirmininkei Fainai Kukliansky

 

 

Miela Faina

Visų „ORT World“ vardu rašau norėdamas pareikšti savo susirūpinimą ir liūdesį dėl Vilniaus  Gaono ir dr. Cemecho Šabado paminklų barbariško išniekinimo. Prašau, būkit tikra, kad ORT šiuo metu palaiko jus ir siekia stipresnio tarpusavio supratimo, pasisakome už švietimo reikšmę    kovojant su neapykanta.

ORT ryšys su Lietuvos žydų bendruomene tęsiasi lygiai šimtmetį, per kurį mes dirbome su vietos lyderiais, padėjome užauginti jaunas kvalifikuotas, protingas, savimi pasitikinčių bendruomenės narių kartas, galinčias siekti sėkmingos karjeros ir imtis vadovaujančių vaidmenų žydų veiklos tęstinumui užtikrinti.

Dr Chabadas, būdamas ORT pirmininku Vilniuje 1930m. aktyviai dalyvavo ORT misijoje, jis stengėsi  sukurti stiprią, savarankišką žydų bendruomenę šalyje, kurioje gyveno.

Ši misija tęsiama ir šiandien, todėl mums malonu bendradarbiauti su vietos bendruomenės partneriais, siekiant užtikrinti nuolatinę Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT sėkmę.

Šiais metais moksleiviai dalyvavo ORT vasaros mokykloje ir konkursuose, o mokytojams buvo naudinga dalyvauti mokymo seminaruose.

Mes teikiame aukštos kokybės STEM programą ir galimybes, padedame išlaikyti vienos geriausių mokyklų mieste, pozicijas, laimėti vietinius, regioninius ir tarptautinius apdovanojimus bei pasiekti 100% stojančiųjų į universitetus rodiklį.

Mes tikimės ir toliau darbuotis drauge su jumis, kad garantuotume naujos kartos sėkmingą ateitį ir gerovę.

Su geriausiais linkėjimais,

Danas Greenas, generalinis direktorius ir CEO

Laiškas anglų kalba

Tradicinio dainavimo kursai 2020 – žydų tradicinio dainavimo mokymai

Tradicinio dainavimo kursai 2020 – žydų tradicinio dainavimo mokymai

Tradicinio dainavimo kursai Lietuvoje kvies pažinti etnokosmosą ir išlaisvinti balsą

Patirti tradiciją, išlaisvinti balsą ir atrasti unikalius dainavimo stilius liepos pabaigoje pakvies Tarptautiniai tradicinio dainavimo kursai. Antrą kartą renginys sukvies besidominčiuosius dainavimu susiburti ir kartu ieškoti išskirtinių dainavimo manierų, pažinti platų žanrinį dainų spektrą, ieškoti dainavimo ir jo tradicinių kontekstų sąsajų. Ryškiausias kursų akcentas – autentiškos tradicijos pažinimas, jos perėmimas ir pritaikymas. Liepos 26 – rugpjūčio 1 dienomis nuskambėsiančiuose kursuose dėstys lietuvių, žydų, ukrainiečių ir lietuviškų sutartinių tradicinio dainavimo specialistai, be to, kursų programoje numatytos paskaitos, amatų užsiėmimai, ekskursijos, vakaronės.

Intensyvių mokymų metu dalyviai dirbs pasirinktos dainavimo tradicijos grupėje, o taip pat turės galimybę pažinti ir kitas tradicijas, užsiimti sodų rišimu ir muilo drožyba, rytine joga. Ypatingas dėmesys bus teikiamas šių metų kursų temai – kosmosui. Etnokosmologinis aspektas kursų dalyvius lydės paskaitų, vakaro programų ir dainavimo užsiėmimų metu – bus aptariamas visatos reiškinių ir tradicijų ryšys, tradicinis kosmoso pasaulėvaizdis, liaudies dainų ir kosmologinių reiškinių sąsajos.

Vakarinių programų metu dalyviams koncertuos pasaulyje pripažinti kursų lektoriai – muzikos akustikas, fizikas ir etnomuzikologas, folkloro atlikėjas Rytis Ambrazevičius, etnomuzikologė, žymiausia sutartinių tyrinėtoja ir atlikėja Daiva Vyčinienė, ukrainiečių tradicinio dainavimo specialistė, folkloro atlikėja ir kompozitorė Susanna Karpenko, viena žymiausių žydų tradicinio dainavimo atlikėja ir mokytoja Sasha Lurje. Taip pat laukia ekskursija į unikalų A. ir A. Juškų etninės kultūros muzijejų, filmų, tradicinių šokių vakarai ir kosminiai pasidainavimai po žvaigždėmis. Kursus užbaigs jaukus dalyvių koncertas, pristatantis per savaitę įsisavintas dainavimo tradicijas.

Šiemet, atsižvelgiant į kilusią pasaulinę pandemiją, kursuose bus ribojamas dalyvių skaičius, užsiėmimai organizuojami nedidelėse grupėse, atvirose erdvėse, laikantis higienos rekomendacijų. Mažesni, tačiau visada profesionalūs ir jaukūs kursai kvies dalyvius tradicijos pagalba pažinti savo balso galimybes, jas plėsti ir atrasti naują dainavimo pasaulį.

Kursus organizuoja VšĮ „Aktualios muzikos projektai“.
Partneriai – A. ir J. Juškų muziejus, Vilniaus etninės kultūros centras, Klaipėdos etninės kultūros centras, Aktualaus meno tinklas „VOX ART“, Asociacija „Suoka“.

 

Daugiau informacijos:
www.traditionalsingingcourse.com
https://www.facebook.com/pg/TraditionalSingingCourse/
traditionalsingingcourse@gmail.com

Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą

Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą

Pranešimas žiniasklaidai

Operomanija

Šviesa ir tamsa skirtingai veikia kultūrinį patyrimą – tuo įsitikinę garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ kūrybinės grupės nariai. Birželį, atslūgus draudimams, vėl pradėti rengti atminties klodus varstantys garsiniai pasivaikščiojimai iškart sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio, tačiau pasikeitęs metų laikas nulėmė ir pasikeitusią „natūralią scenografiją“ – šaltojo metų laiko tamsą pakeitė vasariška šviesa. Norėdami žiūrovams suteikti galimybę rinktis, „Glaisto“ kūrėjai nusprendė pasiūlyti alternatyvą – naktinius kūrinio rodymus, kurie vyks birželio 29 ir 30 d.

Garso patirtis „Glaistas“ pasakoja primirštą Vilniaus geto istoriją, kuri atsiskleidžia Izraelyje kalbintų, gete gyvenusių litvakų Fridos Sohat, Joshua Zako, Sores Voloshin ir Barucho Shubo trūkinėjančiuose pasakojimuose. Kūrinio šerdis – garso dokumentas kaip atminties artefaktas, balansuojantis tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Fizinės ir vidinės „Glaisto“ kelionės metu keliaujama tiek netikėčiausiomis sparčiai besikeičiančio Vilniaus erdvėmis, tiek mūsų pačių atminties, tikros ar įsivaizduojamos, užkaboriais.

Garso patirties premjera įvyko 2019 m. rudenį, rodymai buvo atnaujinti šių metų ankstyvą pavasarį, kol vakarai dar būdavo šalti ir tamsūs. Po kelių mėnesių pertraukos, kūrinį ištiko natūralus pokytis, kurį lėmė ne karantinas, o pasikeitę metų laikai. Atsižvelgiant į „Glaistui“ būdingą sinergiją, pakitusi „natūrali scenografija“ tapo svarbiu kūrinio patyrimo pokyčiu, neprasprūdusiu kūrybinei grupei pro akis.

Pasakodami apie dieninius ir naktinius „Glaisto“ rodymus, garso patirties kūrėjai tvirtina, kad tam tikros kūrinio scenos tapo gerokai paveikesnėmis dienos šviesoje, gatvėse vykstant aktyviam gyvenimui. Tuo tarpu kai kuriems epizodams palankesnė pasirodė tamsa. Todėl buvo nuspręsta suteikti žiūrovams galimybę rinktis ir išbandyti tamsų paros metą ir vasarą.

„Norime suteikti galimybę žiūrovui patirti abu variantus – tiek šviesoje, tiek tamsoje. Abu kontekstai savitai įprasmina ir atskleidžia kūrinio turinį bei formą“, – sako vienas iš „Glaisto“ autorių, režisierius Mantas Jančiauskas.

„Kadangi šio projekto šviesų dailininkas ir scenografas yra paros ir metų laikas, įdomu kūrinį pamatyti visokį. Pabandėme – šviesoje ir tamsoje „Glaistas“ vaizduotę paveikia skirtingai; unikalus ir kitų gamtiškų veikėjų – lietaus, vėjo, mėnulio – įsiterpimas“, – režisieriui antrino kompozitorius Andrius Šiurys.

„Glaistas“ – daugiakalbis kūrinys, vykstantis lietuvių, anglų, rusų, hebrajų, jidiš kalbomis su titrais lietuvių / anglų / rusų / hebrajų kalba. Išbandyti garso patirtį galima birželio 26 – liepos 1 d. nuo 19, 19:30 ir 20 val. O birželio 29 ir 30 d. vyks vėlyvi kūrinio rodymai, prasidėsiantys 22, 22:30 ir 23 val. nuo Žydų kultūros ir informacijos centro (Mėsinių g. 3, Vilnius).

Kūrinio prodiuseris – „Operomanija“. Pagrindinis partneris – Žydų kultūros ir informacijos centras. Partneriai – LMTA Muzikos inovacijų studijų centras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, Mama Studios. Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Bilietus platina TIKETA.

Nekalbėkite mūsų vardu, pone Rusijos Federacijos Prezidente

Nekalbėkite mūsų vardu, pone Rusijos Federacijos Prezidente

Emanuelis Zingeris,

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Perskaitėme Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį „Tikrosios 75-mečio pamokos pasauliui: II-asis pasaulinis karas“, pasirodžiusį JAV konservatyviame žurnale „The National Interest“ ir Rusijos opozicinėje ir valdžios pozicijas atstovaujančioje žiniasklaidoje.

Jaučiame būtinybę pasidalinti su skaitytoju mintimis, kurias, mūsų šalyje įsitvirtinant raudonajam totalitarizmui, o jį pakeitus rudajam, ir pagalvojus apie Lietuvos Respublikos piliečių — žydų likimą,

Mano ir dabartinės LŽB pirmininkės ir daugelio Lietuvos žydų kilmės piliečių motinos, tėvai, giminės kalėjo Štuthofo (išvaduoti SSRS) ir Dachau (išvaduoti amerikiečių) koncentracijos stovyklose. Mano ir Fainos Kukliansky motinos per stebuklą išliko Štuthofe gyvos.

Beveik visi giminaičiai žuvo. Sovietų kariuomenė paskutiniais mėnesiais išgelbėjo mūsų artimųjų gyvybes. Vakarų sąjungininkai iš baisiosios Dachau koncentracijos stovyklos išlaisvino motinos brolį Mendelį Tatarskį, buvusį Šiaulių malūnininką Fainos senelį Giršą. Nemaža dalis išlikusių koncentracijos stovyklų kalinių neišvyko į JAV ar Palestiną gyventi laisvai, nes dar tikėjosi pokario Lietuvoje pamatyti vieną kitą galbūt likusį gyvą artimą žmogų. Taip, už tai, kad esame gimę pokario metais, esame skolingas tiems, kurie padėjo galvas kovodami su naciais.

Tačiau Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas, neva kalbėdamas nuo „Didžiojo tėvynės karo“ (jo sąvoka, kartojant SSRS istorijos vadovėlius) visų nukentėjusių Lenkijos ir Baltijos tautų, įskaitant žydus, vardu, iš esmės, Rusijos ir Vakarų ekspertų vertinimu nutylėjo ne tik Žiemos karą su Suomija. Jis nutylėjo pirmosios sovietinės okupacijos metu vykdytas masines represijas prieš SSRS aneksuotų šalių tautas, ypatingai žydus. Vėliau masinė Sovietų Sąjungos ir jos satelitų kova prieš sionizmą ženklino beveik visą komunistinės valdžios valdymo laikotarpį. Žmonės vadovėlius hebrajų kalba slėpė savo namuose ir už tai būdavo persekiojami. Pokario metais tapo plačiai išplėtoto refusininkų judėjimo, kuris dažnai baigdavosi žmonių įkalinimu. Tų, kurie norėdavo ištrūkti iš Sovietų sąjungos į Pažadėtąją žemę – Izraelio valstybę. JAV į tai atsakė iki šiol veikiančia 1974 m. Jacksono-Vaniko pataisa – sankcijomis prieš Sovietų sąjungą.

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukų galeriją žemiau matysite, paspaudę straipsnio pavadinimą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d.pristatė naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“. 

Renginys buvo  transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyko anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų.

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Nuotraukoje knygos pristatymas Vilniaus Choralinėje sinagogoje,

Domantė Platūkytė, LRT.lt

Holokaustas Lietuvoje nėra ypatingas ar išskirtinis atvejis – situacija, kai nusikaltimuose prieš žydus dalyvavo ir vietiniai, egzistavo daugelyje valstybių, knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatyme sakė jos bendraautorius Ch. Dieckmannas. Vis dėlto, pabrėžia jis, joks vokietis ar lietuvis nebuvo nubaustas už tai, kad nedalyvavo žydų žudyme.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

1941–1944 metais Lietuvos teritorijoje žuvo maždaug 420 tūkst. žmonių, tarp jų – 205 tūkst. žydų. Kaip pasakoja Ch. Dieckmannas, Lietuvos provincijose buvo įkurti getai, kuriuose buvo uždaryti maždaug 90 tūkst. žydų, kurie turėjo gyventi siaubingomis sąlygomis.

Siekia suprasti, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo žmonės

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų. Dar vėliau aukų skaičius pasiekė devynis milijonus.

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

Pasaulyje vis labiau plintant antisemintinėms nuotaikoms, auga būtinybė kalbėti apie tai, ko niekada neturėtume pamiršti.

Pavojingų „skambučių“ nereikia toli dairytis – metų pradžioje Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas valstietis Arūnas Gumuliauskas ėmėsi rengti projektą, kuris, jei bus priimtas, turėtų skelbti, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Tai sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tuomet komentuodama situaciją Izraelio leidiniui „Jerusalem Post“ F. Kukliansky sakė esanti nusivylusi dėl Lietuvos visuomenės nepakankamo reagavimo į A. Gumuliausko pasiūlymus.

„Kažkas turi išdrįsti apie tai kalbėti. Kai kas nori priimti įstatymą parlamente, todėl susitelkime į problemą ir sustabdykime jį. Niekas neturėtų bandyti inicijuoti nieko panašaus“, – sakė F. Kukliansky.

„Jei visi tyli ir šypsosi, tai žydams primena tą pačią situaciją, kokia buvo prieš karą“, – Izraelio žurnalistams kalbėjo LŽB pirmininkė.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d. 11 val. pristato naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“.
Renginys transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
Pristatymas gyvai bus transliuojamas iš Vilniaus Choralinės Sinagogos.
Dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m. Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

Romualdas Beniušis UAB Pajūrio naujienos

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“

Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Šiandiena uostamiestyje Klaipėdos tautinių kultūrų centre priatayta ir atidaryta paroda  „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Renginyje dalyvavo būrys klaipėdiečių , sveikinimo kalbas tarė Klaipėdos  miesto meras Vytautas Grubliauskas,Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ekspoziciją pristatė bendraautorė  dizainėrė Viktorija Sideraitė-Alon.

Parodą „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“ inicijavo LR Užsienio reikalų ministerija. 

Rodyta keliuose Jungtinių Valstijų miestuose ir Pietų Afrikos Respublikoje, paroda sugrįžo Europon, į jos sostines, šiemet keliauja ir po Lietuvos miestus. 
Šiandien savaime aišku, jog iš visų paminėtų amžių svarbiausias bus dvidešimtasis – pradžioje viltingas, tačiau galiausiai įsispaudęs, kaip kruvinas abiejų tautų sambūvio saulėlydis.
Vos treji to amžiaus metai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą. Tai, ką šiuolaikinė medicina įvardija kaip potrauminę amneziją, atminties praradimą, buvo perduota ir naujausioms kartoms. 

Taip, knygų lentynose rikiuojasi dešimtys istorikų veikalų, mirga publikacijos periodikoje, ne ką atsilieka grožinė literatūra ir scenos menai, o ginčai, kas anuomet šiose padangėse dėjosi, netyla ligi šiol, ir dažnai būna aršūs. Šiaip ar taip, ryškėja, kad anų praeities dienų aiškinimai ir pasiaiškinimai – ne ko verti, kad moralinė žydų ir lietuvių katastrofos ištartis net šios dienos – tiek prisižiūrėjusiam ir prisiklausiusiam – žmogui nėra aprėpiama, taigi – tamsūs aukas deginusių laužų dūmai vis dar tebesisklaido. Vadinasi, laukia ilgi kantrios civilizacinės darbuotės metai.

„Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose.“

Kamerinio formato kilnojamoji paroda teišgali žiūrovui pasiūlyti tiktai tam tikrą kiek platėlesnės daugiabriaunio siužeto traktuotės punktyrą. Neišvengiamas pasakojimo glaustumas lėmė sprendimą remtis ekspresyvia nuotraukų saviraiška, kur tik įmanoma atsisakant faktologinių prierašų.
Neapleidžia viltis, kad šioji kukli pastanga pakuždės valstybei būtinybę padovanoti savo ateičiai daugsyk išsamesnę ir niekur nekilnojamą edukacinę panoramą.

Pranas Morkus, parodos sudarytojas.

Parodos Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita vaizdų komentaras

Parodos sudarytojas Pranas Morkus sukūrė labai poetišką tekstą, kurį galima būtų pavadinti ode. Tekste jis ne kartą cituoja Moišės Kulbako poemą Vilne – gražiausią poemą apie Vilnių, sukurtą jidiš kalba.

Dizaino studija JUDVI (Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė), parodos vaizdinės dalies kūrėjas įkvėpė tokia poetinė teksto forma, todėl parodos dizainui pasirinkome netradicinę stilistiką – pilna metaforų, užuominų, semantinės kalbos, artimą poezijos iliustravimui.  Kartu pasirinkome ir kaligrafinį išraiškos būdą. Visos kaligrafija sukurtos iliustracijos parodoje yra sudarytos iš jidiš kalba parašytos M. Kulbako poemos Vilne. Tokiu būdu vaizdus sustiprina juos praturtinantis poemos teksto turinys.

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.