Mokslas, Istorija ir Kultūra

Žydų vienybės ir džiaugsmo Šabatas

Žydų vienybės ir džiaugsmo Šabatas

Šiandiena prie Šabato stalo susės milijonai žydų visame pasaulyje, visuose kontinentuose! Pasaulinis Šabo projektas tai žydų vienybės ir džiaugsmo šventė! Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia šį vakarą į Vilniaus Choralinę Sinagogą šventinei vakariene nuo 16:00 val.

Rabinas Warren Goldštein iš Pietų Afrikos siunčia šilčiausius linkėjimus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei ir sveikina šiais metais vėl prisijungus prie pasaulinio Šabo šventimo nuo sutemų iki aušros!

Sužinokite daugiau apie 7 žingsnius, kaip pasiruošti šventei. http://bit.ly/2rMfP54

Renginiai šalia Jūsų: https://www.theshabbosproject.org/en/find-events 

#ShabbosProject2019

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą l

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą l

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą lapkričio 20 d. 18 val. Šis romanas – lietuvio noras parodyti litvakų reikšmę ne tik Lietuvos, tačiau ir viso pasaulio istorijoje. Patrauklia visuomenei forma pateikta daugybė tikrų istorinių faktų apie Vilniaus, Želvos ir Ukmergės žydų bendruomenes, apie jų nuopelnus mokslui ir istorijai.

Apie knygą ir ją įkvėpusius faktus pasakos romano autorius Rytis Sabas ir žinomas Lietuvos istorikas bei publicistas Rimvydas Valatka.

Rytis Sabas – vilnietis žurnalistas, Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys, besidomintis istorija. Daug keliavęs, su įvairiomis misijomis lankęsis Bosnijoje, Kosove, Afganistane ir Irake.

Ši knyga – trileris, apimantis daugybę istorinių faktų ir šiek tiek fikcijos. Šia knyga siekiama parodyti ne Gaono didybę ir įtaką, tačiau daugiau atkreipti dėmesį litvakų istoriją, jų paveldą. Žvelgiama šiek tiek iš šalies – galbūt skaitytojo, nedaug žinančio apie Lietuvos žydus, akimis. Dauguma faktų šioje knygoje yra tikri, užfiksuoti istorijos šaltiniuose.

 

Trilerio formą pasirinkta, kad apie tą bendruomenę, kuri tiek amžių gyveno Lietuvoje puikiai sutardama su kitomis tautomis ir kuri buvo beveik sunaikinta per Holokaustą, apie jos žmones, istoriją, sukurtus stebuklus sužinotų ir visame pasaulyje paliktus pėdsakus kiek galima daugiau žmonių.

Kviečiame į koncertą Anatolijui Šenderovui atminti

Kviečiame į koncertą Anatolijui Šenderovui atminti

Arkadijaus Gotesmano organizuojamas koncertas kompozitoriui Anatolijui Šenderovui atminti “GYVENIMO SPALVOS”  LŽB J.Heifetzo salėje Lapkričio 14 d.

Prisiminkime kompozitorių Anatolijų Šenderovą, iškeliavusį Anapilin šių metų kovo mėnesį. Jį pažinoję sako, kad jis buvo nepaprastai draugiškas, atviras, linksmas. Bičiuliai puikiai prisimena šiuos charakterio bruožus. O koks jo, muziko braižas?  Vieno motyvo gana, kad pasakytum, kas yra muzikos autorius, niekada nepamiršęs savo tautos šaknų. Drąsiai iš jų sėmęsis stiprybės, savitumo. Tai – apie kompozitorių Anatolijų Šenderovą kurio kūryboje labai svarbios žydų likimo, Vilniaus geto, žydų bendruomenės temos. Jis yra sukūręs muziką Gintaro Varno spektakliui „Getas“, už šį kūrinį kompozitorius nominuotas 2018 m.  „Auksiniam scenos kryžiui“. A. Šenderovo kurtas „Sulamitos giesmes“ yra atlikusi dainininkė Judita Leitaitė.

Koncerte bus atliekamas A.Šenderovo kūrinys  “…after Chagall”. Muzika klarnetui, styginių kvartetui ir perkusijai. Jau vien pavadinimas reiškią tam tikrą muzikinį simbolizmą. Šenderovas mėgo mušamuosius, ritmines ir spalvines jų galimybes. Pati tematika priartino kompozitorių prie klezmerių stilistikos, žydiškos romantizuotos, gailios melodikos, kuri suteikia daug galimybių individualiai atlikėjų ekspresijai.

Taip pat koncerte skambės A.Šenderovo jaunystėje sukurtos muzikinės pasakos pagal poeto Sigito Gedos žodžius.

Koncertą ves Eglė Malinauskienė, Alytaus radijo laidų vedėja.

Anatolijus Šenderovas – vienas žymiausių šių laikų Lietuvos kompozitorių, žinomas  pasaulyje. 1996 metais jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (Riterio kryžiumi), 2006 metais – ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (Karininko kryžiumi). 1997 metų Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas. Kompozitorius yra kelių tarptautinių konkursų laureatas: 1993 metais už kūrinį „Der tiefe Brunnen…“ apdovanotas II premija tarptautiniame konkurse Prahoje. 1994 metais už kūrinį „M. K. Čiurlionio eskizai“ – garbės diplomu tarptautiniame Witoldo Lutosławskio kompozicijos konkurse Kilyje (Švedija), 2002 metais už koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui „Concerto in Do“ – Europos kompozitoriaus premija „young.euro.classic“ festivalyje Berlyne.

2005 metais Anatolijus Šenderovas laimėjo prizą už geriausią sceninį kūrinį (baletą „Dezdemona“) Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse. 2012 m. tarp šio paties konkurso laureatų taip pat pateko jo Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui Nr. 3. 2008 m. kompozitorius pelnė Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) apdovanojimą.

 

 

 

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Pinchos Fridberg, Polina Pailis

Šūkis „Lietuva Lietuviams“

 Toks šūkis atsirado ne šiandien ir ne vakar. Matome jį nuotraukoje, kuriai jau daugiau nei 80 metų! Ir patalpintas jis buvo ne kokiame nors provincijos laikraštėlyje, o žinomo savaitraščio „Verslas“ (1938/07/07) pirmajame puslapyje (Leidėjas: Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, 1932-1940), Kaunas.

Norėtume atkreipti dėmesį į vieną svarbu faktą: plakatus su neapykanta kitataučiams nešė tikintis jaunimas. Juk “Pavasarininkai”– tai Lietuvių katalikų jaunimo federacijos nariai, kurių 1940 m. buvo apie 100 000.

93 įžanginiai žodžiai

Viskas prasidėjo nuo ketinimo parašyti straipsnį „Žydų gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos spaudos puslapiuose”. Informacijos šaltiniai prieinami kiekvienam: užeik į Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainę, įrašyk į paieškos langą laikraščio pavadinimą, pasirink metus, mėnesį, dieną ir … skaityk. Darbas nėra sunkus, tačiau reikalaujantis daug kantrybės ir atidumo.

Straipsnių „apie žydų gyvenimą“ paieška Lietuvos spaudoje netikėtai atvedė mus prie šokiruojančiu publikacijų, negalėjome praeiti pro šalį, viską perskaitėme. Paaiškėjo, kad savaitraštis „Verslas“ gausiai „tręšė“ dirvą 1941 m. birželio įvykiams, kai žydus pradėjo žudyti jau pirmąją karo dieną.

Dar prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą.

 Paprastas fašizmas

 Pažvelk, skaitytojau, į 1939 m. sausio 20 d. savaitraščio „Verslas“ pirmojo puslapio fragmento nuotrauką (atkreipk dėmesį: iki vokiečių izengimo į Lietuvą buvo dar pustreciu metų!)

Matome  dviejų  straipsnių pavadinimus. Kairėje esantis straipsnis – pasirašytas, jo autorius K.Šatraitis, o dešinėje – be parašo, vadinasi, yra redakcinis. Abu liečia žydus.

Pradėsime nuo redakcinio:

Štai keletas citatų (kursyvas priklauso redakcijai, papildomas paryškinimas – mūsų):

“Turime netoli 150.000 žydų, kas sudaro beveik 6% visų gyventojų. Europos sąlygomis, šis santykis per didelis.”

“…Lietuva turi 150.000 žydų, kurių emigracija būtina ir skubi…”

Kad nepavėluotume ir pasaulis nepamanytų, kad pas mus nėra jokios žydų emigracijos problemos. Priešingai, ji labai opi!”

Štai matome, kad likus dar pustrečių metų iki vokiečių įžengimo į Lietuvą, garsus savaitraštis atvirai ragino skubiai atsikratyti 150 tūkstančių savo bendrapiliečių! Ar čia ne fašizmas?

Apžvelkime dabar K. Šatraičio antisemitinį straipsnį. Štai dviejų fragmentų kopijos:

Pasinaudokime mėgstamiausiais konservatorių patriarcho žodeliais „kas gali paneigti, kad…?“. Taigi,  kas gali paneigti, kad K. Šatraičio  straipsnis atspindi ne tik jo asmeninę nuomonę, bet ir jo bendraminčių grupės? Įdomu, koks buvo tos grupės dydis, jei žinomas Lietuvos savaitraštis nepagailėjo centrinės vietos pirmajame puslapyje jos antisemitines filosofijos skleidimui? Ar ne Šatraičio mintis apie “žydų valstybingumą” (“valstybė jiems nėra joks tikslas, o tik priemonė savo asmens bizniui”) ir jų prilyginimas kitataučiams atvėrė kelią 1941 m. birželio įvykiams?

 Tęsiant  temą. Istorijos apie inteligentinį antisemitizmą

Dialogas su skaitytoju-patriotu

Sakyk, mielas skaitytojau-patriote, ar leidinį galima laikyti antisemitiniu, jei jame nėra ne tik žodžio žydelka (kaip garsiajame konservatorių patriarcho eilėraštyje „Labiausiai“), bet nėra net žodžio “žydas” užuominos?

Tyli? O mes prisipažįstame: dar visai neseniai būtume atsakę „ne“.

Prieš tavo akis, skaitytojau, dar vienas radinys – reklaminis skelbimas “Pirkime tik pas šiuos Kauno verslininkus” (“Verslas”, 1938/01/05, p.6)

Iš pirmo žvilgsnio jame surašyti pusantro šimto Kauno bakalėjos, mišrių mėsos, manufaktūrų, galanterijos ir kitų parduotuvių adresai su jų savininkų pavardėmis ir vardais. Ir nieko daugiau.

Girdime pasipiktinusio skaitytojo-patrioto klausimą:

– Kur šioje reklamoje autoriai pamatė bent užuominą apie antisemitizmą? Gal prieš rašydami straipsnį jiems reikėjo užsidėti akinius ?!

Mūsų atsakymas:

– Mes su akiniais, mielas patriote! Būtent todėl ir pamatėme, kad Kauno parduotuvių savininkų sąraše nėra žydiškų vardų ir pavardžių.

– Na ir kas? – klausia skaitytojas-patriotas. – Ar manote, kad žydiškų vardų nebuvimas yra antisemitinio šūkio „Nepirkite iš žydų!“ atitikmuo? O kodėl, pavyzdžiui, jums ne atėjo į galvą, kad galbūt tai parduotuvių, prekiaujančių aukščiausios kokybės prekėmis, sąrašas?

Buvome priblokšti. Savo klausimais skaitytojas-patriotas įvarė mus į kampą: šiame skelbime šūkio „Nepirkite iš žydų!“ tikrai nėra. Bandydami įtikinti savę, kad mūsų virtualus oponentas  teisus, tęsėme minėto savaitraščio peržiūrą. Ir staiga … susidūrėme su labai inteligentišku SKELBIMU („Verslas“, 1939/01/20, p. 2):

Kadangi Skipičiui labai nepatiko “Apžvalgos” teiginys “kad Lietuvos visuomenė palanki žydams”, privalome pateikti informaciją apie leidinį. Štai kaip atrodė pirmo numerio antraštė

ir redakcijos įžanginio straipsnio pradžia

Beveik neabejojame, kad mašinisto A. Skipičio „aistringa meilė“ žydams, “kurie gyvena Lietuvoj…, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą”,  turėjo pasireikšti jau pirmosiomis karo valandomis. Gali būti, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie jo (Skipičio) „žygdarbius“. Būtinai paieškosim. O paiešką pradėsime nuo „kankinių sienos“ Vilniaus centre.

Ypatingas Lietuvos miestelis

O dabar, skaitytojau, atspėk, koks Lietuvos miestelis 1933 m. buvo vadinamas „ypatingu“? Nežinai? Visai neseniai mes irgi nežinojome. Paaiškėjo, kad tai – Kurtuvėnai (kituose šaltiniuose – Kurtavėnai), esantis už 20 kilometrų nuo Šiaulių. Laikraštis „Diena“ (1933/12/10, p. 9) rubrikoje „Mano daina“, pavadino Kurtuvėnus „ypatingu“ miesteliu nes jame „nėra nei vienos smuklės, nei vieno žydo”:

Būtent dėl ​​žodžių “nė vieno žydo” vadiname Kurtuvėnus „miesteliu“, bet ne „štetlu“.

Atvirai kalbant, laikraščio informacija apie žydų nebuvimą Kurtuvėnuose mus nustebino, ir mes pradėjome „kasti“ internetą. Radome “Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis”:

Štai 23 puslapio lentelės „Lietuvos gyventojai tautybėmis“ fragmentas:

Kaip matome, 1923 m. Kurtuvėnų miestelis buvo visai ne mažas (daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų) ir šimtas žydų jame tebegyveno. Kodėl po 10 metų jie visi paliko miestelį, nustatyti nepavyko. O hipotezių „ant smėlio“ niekada nestatome.

Miestelis, kuriame tautinė sąmonė buvo tokia stipri,

kad apie žydų įsigyvenimą negalėjo būti kalbos

Sutik, mielas skaitytojau, Lietuvos „ypatingo“ miestelio pavadinimo tu nežinojai. Suteikiame tau galimybę pasitaisyti: atspėk, kuriame Lietuvos miestelyje 1938 m. “apie įsigyvenimą žydams negalėjo būti kalbos“? Vėl tyli? Na, tada atsimink: tai – Lekėčiai Šakių apskrityje:

Šaltinis: “Verslas”, 1938/08/12, p. 8

Laimingasis miestelis

Tarp įvairių miestelių buvo Lietuvoje ir laimingasis. Tai Veiveriai Marijampolės apskrityje:

Šaltinis: „Verslas”, 1938/09/8, p. 8

“Verslo” redakcija labai mylėjo žydus

Atkreipk dėmesį, skaitytojau, kad žodžiai labai mylėjo yra be kabučių. Redakcija žydus tikrai labai mylejo. Kaip kitaip galima paaiškinti žodžio „žydas“ vartojimą beveik kiekviename puslapyje?! Geras aritmetikos žinojimas leido mums ne tik žodžiu, bet ir kiekybiškai įvertinti šios meilės laipsnį. Čia yra keletas ryškiausių pavyzdžių iš 1939 m. sausio mėn. “Verslo” numerių:

 P.S. Kai medžiaga jau buvo paruošta publikacijai, radome straipsnį.

Šaltinis:Lietuvos žinios“, 1938/07/11, р. 5

Perskaitę pavadinimą, pagalvojame, kad jame atskleista Kurtuvėnų žydų  dingimo paslaptis. Bet, deja, paaiškėjo, kad kalba eina ne apie Kurtuvėnų miesteli, o apie senąjį štetlą Smilgiai, esantį už 23 km. nuo Panevėžio.

 

P.P.S. Straipsnyje yra mažyčių iliustracijų, kai kurios iš jų turi vos keletą žodžių teksto. Pateikėme jas, nes nuogąstavome įvelti klaidas perspausdinant.

 

Autoriai dėkingi Vladimirui Vachmanui už straipsnio aptarimą.

BUS DAUGIAU

—————————

[1] Žydų skaičius Lietuvoje iki Vilniaus krašto prisijungimo.

Kaunas primena

Kaunas primena

Kiekvienais metais spalio ir lapkričio mėnesių sandūroje Kauno žydų bendruomenė prisimena ir malda pagerbia Holokausto aukas, kurių gyvybės buvo atimtos Didžiosios akcijos Kauno gete ir Kauno tvirtovės VII forto žudynėse. Kaskart, Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui, minėjimuose dažnai dalyvaujančiam istorijos tyrinėtojui Chaimui Bargmanui ar kitiems kalbėtojams primenant šių siaubingų įvykių detales, mintyse iškyla to istorinio pamišimo mėsmalėje atsidūrusių žmonių siluetai, jų veidai, kančia, pažeminimas, sveiku protu nesuvokiamas žudikų žiaurumas ir siaubingi nekaltų vaikų, moterų, senolių, vyrų užkastų masinių žudynių duobėse skaičiai.

Šiemet, prieš didžiosios akcijos minėjimą, Kauno žydų bendruomenės nariai simboliškai atidengė stelą, skirtą Kauno geto seniūnų tarybai, kurią, tęsdama Kauno geto įamžinimo darbus, įrengė Kauno miesto savivaldybė.

Prisiminimais apie Seniūnų tarybos veiklą, jos narių, pirmininko Elchanano Elkeso, Kauno geto policininkų pastangas padėti geto žmonėms, juos gelbėti pasidalino buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė, tuometėje Demokratų aikštėje išgyvenusi ir Didžiosios akcijos košmarą.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28- 29 d.  „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.

Antrojo pasaulinio karo metu VII forte buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose. Įsakymas Lietuvoje įsteigti koncentracijos stovyklą iš Berlyno buvo gautas 1941 m. birželio 29 d., o birželio 30 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) priėmė nutarimą stovyklą steigti VII forte. Nuo stovyklos įsteigimo iki uždarymo (1941 m. rugpjūčio 10 d.) forto teritorijoje buvo nužudyta nuo 3 000 iki 5 000 žmonių, didžioji jų dalis buvo žydų tautybės kauniečiai. Jos kalinių apsaugai bei žudynių vykdymui buvo paskirtas naujai suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA).

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Pirmadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko labai gražus renginys maisto gerbėjams ir kulinarinių knygų mylėtojams. Skaitytojai buvo pakviesti į pristatymą kolekcijos, kurią Alfas Ivanauskas – Virtuvės mitų griovėjų idėjos vadas – padovanojo Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Progos nepraleido ir Beigelių krautuvėlė. Renginio metu VMG komanda kūrybiškai pažvelgė ir į svečių vaišinimą: čia buvo įrengta speciali erdvė – originali duonos galerija.

„Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto, nesvarbu – tai restoranas ar namai. Tad ir čia noriu jus pavaišinti ką tik iškepta duona su sviestu, nes tai yra pradžios simbolis“, – apie sumanymą netikėtai nustebinti susirinkusius svečius kalbėjo idėjų moderatorius A.Ivanauskas.

Beigelių krautuvėlė kepėjos iškepė specialias chalas, kurios puikavosi lentynose ir tirpo maisto gurmanų pilvuose.

Puikus sumanymas ir stilingas pristatymas, Alfai!

O mes norime pakviesti prisidėti prie idėjos ir dovanoti knygų Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai apie žydų virtuvę.

Sužinokite daugiau

 

 

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

2019 m. Spalio 30 d. – Vašingtonas. Amerikos žydų komiteto (AJC) priėmime Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąją tiesą apie lietuvių bendrininkavimą Holokauste.

Praėjusią vasarą Šimašius vadovavo priimant du svarbius sprendimus dėl Lietuvoje vykusio Holokausto atminimo. Jis pirmasis pritarė spendimui pakeisti gatvės pavadinimą, kuriuo pagerbtas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) pasipriešinimo organizacijos įkūrėjas Kazys Škirpa, po to mero sprendimu pašalinta lenta, kurioje pagerbtas  Jonas Noreika, atsakingas už Šiaulių žydų įkalinimą ir jų turto konfiskavimą Holokausto metu.

Šie sprendimai sukėlė didelį negatyvų atgarsį ne tik prieš merą, bet ir prieš Lietuvos tarptautinę istorinę komisiją, kurios autoritetingos ataskaitos buvo mero veiksmų pagrindas. Dešiniosios, populistinės lietuvių grupės protestavo, žinomi šalies politikai tylėjo ir net neseniai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda vengė diskusijos, ragindamas įvesti „moratoriumą istorinei atminčiai ištrinti “.

„Prieš dvidešimt metų žmonės Lietuvoje nežinojo daugelio istorinių faktų“, – sakė rabinas Andrew Beikeris, AJC Tarptautinių žydų reikalų direktorius, kuris nuolat atvyksta į Vilnių. „Jie laikė save komunizmo aukomis ir nesuvokė, kad kai kurie antisovietiniai kovotojai, kuriais jie žavisi, taip pat dalyvavo žydų žudynėse. Bet dabar jie turėtų geriau žinoti, kas tiksliai vyko karo metu. Taigi, pagerbdami tokius žmones kaip Noreika ir Škirpa, jie kartoja tą patį, kad jų antisemitizmas tiesiog nėra svarbus “.

Meras Šimašius, apmąstydamas savo sprendimus, sakė: „Akivaizdu, kad jų (Škirpos ir Noreikos) dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinumas. Kalbama ne apie plokšteles ar gatvių pavadinimus, o apie principus. “Šimašius ne tik pasidalino savo asmeniniais apmąstymais apie savo šeimos patirtį Holokausto metu, bet ir su Holokausto atmintimi susijusiais sudėtingais klausimais, taip pat išreiškė padėką JAV kariuomenei, tarnaujančiai Lietuvos žemėje.

Cherrie Daniels, JAV specialusis pasiuntinys Holokausto klausimams gyrė merą, kad jis pasinaudojo Tarptautinės istorinės komisijos išvadomis. „Bet kurioje šalyje reikia drąsos objektyviai pažvelgti į savo praeitį ir į savo herojus, nuoširdžiai įvertinti tų žmonių padarytą poveikį, tiek gėrio, tiek blogio atžvilgiu“, – sakė Danielsas. „Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, yra sąžiningai įvertinti tą praeitį, net nemalonią, ir panaudoti šias pamokas Holokausto švietime.“

1998 m. AJC rabinas Beikeris buvo pakviestas į trijų Baltijos valstybių prezidentų viršūnių susitikimą ir pasiūlė jiems įsteigti tarptautines istorines komisijas, kurios pateiktų kritinę ir objektyvią kiekvienos šalies Holokausto apskaitą. Šias šalis 1944 m. aneksavo Tarybų Sąjunga, dar prieš pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Niekada nebuvo atliktas realus tyrimas apie tai, kokį vaidmenį vaidino vietos kolaborantai, žudydami savo kaimynus žydus. Lietuvoje komisija buvo įkurta 1998 m.

JAV Amerikos paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas Paulius Packeris pagyrė Šimašiaus pastangas atgaivinti žydų kultūros paveldą Vilniuje, pažymėdamas puikų komisijos bendradarbiavimą su mero kabinetu.Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas Karlas Geršmanas pagyrė mero tiesos siekį, atsižvelgiant į sudėtingą politinę situaciją. „Pasaulyje nėra daug žmonių, kurie kovoja už tiesą, tvirtai stovi už principus. Tai, kad keliate šį pavyzdį, turi didžiulę reikšmę “, – sakė jis.

Heather Conley, buvusi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotoja, dabar vyresnioji viceprezidentė Europai, Eurazijai bei Europos programos vadovė CSIS, gyrė mero politinę drąsą, pažymėdama svarbų vaidmenį, kurį Holokausto klausimai vaidino derybose dėl narystės NATO Vidurio Europos šalims.

O „B’nai B’rith International“ generalinis direktorius Danielius Mariaschinas pažymėjo mero „didžiulį indėlį stiprinant sąžiningus lietuvių ir žydų santykius“.Ilgametis Lietuvos parlamento narys ir Tarptautinės istorinės komisijos pirmininkas Emanuelis ZIngeris susirinkusiesiems kalbėjo per vaizdo įrašą iš Vilniaus.

https://www.ajc.org/news/ajc-hosts-vilnius-mayor-remigijus-simasius-in-washington

Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos naujienos

Ši paroda  – “Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose” – tai Prano Morkaus, parodos kuratoriaus formuluotė.
Galime pasididžiuoti, kad ši paroda jau apkeliavo Londoną, JAV (Čikagą, Vašingtoną ir Niujorką), Pietų Afriką – Johanesburgą ir Keiptauną ir dabar pradėjo kelionę po Europą: dabar ji Romoje, vasarį bus Dubline, po to keliaus į Briuselį…

Lapkričio 6 dieną Romos Shoah  muziejuje vyks diskusija „Emanuelis Levinas: žydiškoji mintis ir Europos idėja“, kurioje mokslininkai ir diplomatai iš Lietuvos, Italijos ir Izraelio diskutuos apie platų ir įvairiapusį šio Lietuvoje gimusio ir vienu reikšmingiausiu pastarųjų laikų filosofo palikimą, jo minčių svarbą.

Renginių ciklą lapkričio 10 dieną užbaigs M.K. Čiurlionio kvarteto koncertas, kuriame skambės Lietuvos žydų kilmės kompozitorių Anatolijaus Šenderovo ir Džordžo Geršvino kūriniai.

 

Trijų renginių ciklo tikslas – supažindinti Romos gyventojus su turtinga litvakų istorija, pabrėžti žydų tautos indėlį į Lietuvos kultūrinį, socialinį, politinį, akademinį gyvenimą. Šis renginių ciklas – įžanga į Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimą 2020 metais.

Litvakų dienos Romoje rengiamos bendradarbiaujant su Romos Shoah muziejumi, Romos žydų bendruomene, Romos žydų muziejumi, Izraelio ambasada Italijoje, Lietuvos žydų bendruomene, Lietuvos Nacionaline Filharmonija, Lietuvos kultūros institutu, Romos Sapienza universitetu bei „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Kultūros ministro susitikime su Izraelio ambasadoriumi – dėmesys 2020 metams

Kultūros ministro susitikime su Izraelio ambasadoriumi – dėmesys 2020 metams

2019 10 25

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas susitiko su naujuoju Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy. Susitikime dėmesys skirtas istorinės atminties išsaugojimo ir šiuolaikinės Izraelio kūrybos sklaidos klausimams aptarti.

Ambasadorius pasidžiaugė sėkmingu šių metų pavasarį vykusiu Lietuvos šiuolaikinės kultūros festivaliu Izraelyje „Lietuviškas pasakojimas“, išsakydamas siekį ir Lietuvoje surengti panašaus masto bei kokybės Izraelio kultūros renginį.

Kultūros ministras su Izraelio ambasadoriumi taip pat aptarė Lietuvos ir Izraelio autorių kūrinių vertimus. M. Kvietkauskas ambasadorių informavo, kad 2020 metus Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skiria šiuolaikinei Izraelio literatūrai, ketinama surengti ir kūrybines dirbtuves vertėjams.

Susitikimo metu kalbėta apie pasirengimą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui 2020 m., svarbiausius artėjančių metų renginius. Pasak ambasadoriaus, šie metai neabejotinai turės pozityvų poveikį abiejų valstybių ryšių plėtojimui ir stiprinimui.

Kultūros ministras su ambasadoriumi taip pat aptarė klausimus, susijusius su Lietuvos žydų istorijos aktualizavimu, Holokausto vietų įamžinimu pasitelkiant šiuolaikinius metodus ir sprendimus.

Ministras ambasadorių informavo apie šių metų gruodį Nacionalinėje dailės galerijoje planuojamą atidaryti XX a. pr. Vilniuje gimusio, Paryžiuje studijavusio ir gyvenusio žydų fotografo Moi Ver (Moshe Raviv-Vorobeichic) parodą, kurią lydės albumas hebrajų ir anglų kalbomis.

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose antradienį atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti. Ant akmens lietuvių, hebrajų ir anglų kalbomis parašyta, kad paminklas skiriamas tūkstančiams Zarasų miesto ir apylinkių žydų, Lietuvos piliečių – vaikų, moterų ir vyrų, 1941 m. rugpjūčio 26 d. nužudytų Krakynės miške.

Paminklo pastatymo idėjos autorius – zarasiškių litvakų Izraelyje komiteto pirmininkas Griša Deičas ir kiti komiteto nariai. Prie projekto prisidėjo ir Zarasų rajono savivaldybė, kuri padengė pusė išlaidų.

Į ceremoniją atvyko Zarasų nužudytų žydų artimieji iš Izraelio, Latvijos, Didžiosios Britanijos. Visų jų šeimos yra paliestos Holokausto ir skaudžių netekčių.

Komiteto pirmininkas G. Deičas 1941-ųjų metų žudynėse neteko prosenelio, senelių, taip pat buvo nužudyti 15-metė tėvo sesuo, šešiametis ir keturmetis broliai. G. Deičo tėvas mokėsi Kaune, todėl buvo įkalintas IX-ajame forte, iš kurio jam pavyko pabėgti.

Taip pat antradienį nužudytų žydų atminimas buvo pagerbtas prie memorialo Krakynės miške, o renginius užbaigė fotografijų parodos “Zarasų krašto žydai” atidarymas.

Kaip skelbiama Zarasų krašto muziejuje, iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno 1100 žydų, kurie sudarė ketvirtadalį visų gyventojų.

Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 metų liepą (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.). Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų).  Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai. (Ant paminklo aukoms paminėti pažymėta kad masinių žudymų  metu nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų).

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

Savaitės pradžia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo itin aktyviai. TOLI seminaras mokytojams, Fanios Brancovskajos susitikimas net su 45 moksleiviais bei studentais iš Vokietijos bei savaitės trukmės stovykla vaikams.

Seminarą 32 mokytojams iš Lietuvos surengė Niujorke įsteigtas Olgos Lengyel institutas Holokausto tyrimams ir žmogaus teisėms. Pirmadienį renginio dalyviai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su japonų diplomato Čijūnės Sugiharos sūnumi Nobuki Sugihara, kuris pasakojo apie tėvo veiklą, gelbėjant šimtus žydų. Iki ketvirtadienio truksiančiame seminare mokytojai klausysis paskaitų, aplankys Panerių memorialą, kitas apie holokaustą pasakojančias vietas.

Savo ruožtu, Lietuvos žydų bendruomenė mokytojams įteikė parodos  „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ katalogą-knygą.

Tuo metu, kai 32 mokytojai J. Heifetzo salėje klausėsi paskaitų, aukštu žemiau į susitikimą su Fania Brancovskaja susirinko dar gausesnis būrys jaunimo. Šią savaitę Lietuvoje lankosi 45 studentai ir moksleiviai žydai iš Vokietijos, kuriems holokaustą išgyvenusi F. Brancovskaja pasakojo apie savo vaikystę Vilniuje, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kaip jai pavyko išgyventi gete.

Trečiasis renginys, irgi truksiantis visą savaitę, vaikų rudens atostogų stovykla “Amehaye 2019”, į kurią susirinkę vaikai dalyvauja edukaciniuose ir sporto užsiėmimuose, ekskursijose bei smagiai ir naudingai leidžia laiką draugų būryje.

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus Kauno miesto muziejuje pristato parodą, skirtą žymios jidiš dainininkės Nechamos Lifšicaitės (1927–2017), gimusios ir savo muzikinį kelią pradėjusios Kaune, atminimui.

Pirmą kartą paroda pavadinimu „Nechama“ buvo eksponuota 2017 m. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Kaune paroda papildyta Nechamos muzikiniu pasakojimu – koncertine programa, sukurta Tel Avive – „Melodijos iš mano tėvo namų“.

Nechamos tėtis Judelis Lifšicas dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut (hebr. „Kultūra“) gimnazijoje, vėliau – gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir Kauno karo ligoninėje. J. Lifšicas tapo pirmuoju Nechamos muzikos mokytoju – mokė griežti smuiku ir dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Po karo Nechama mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje ir savo muzikinę karjerą pradėjo kaip operos solistė. Tačiau tradicinės žydų melodijos ir dainos, su kuriomis ji užaugo tėvų namuose, nuolat skambėjo merginos atmintyje ir širdyje, todėl tėvo paraginta ji grįžo prie savo muzikinių ištakų, su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais pradėjo kurti muzikinę programą jidiš kalba.

Žmonės, lankę jos koncertus šiapus ir anapus geležinės uždangos, vadino Nechamą „žydų lakštingala“, „nutildytu Sovietų Sąjungos žydų balsu“. Nechama savo balso, žodžių, gestų magija scenoje atkūrė fenomeną, tai, ką du totalitariniai režimai buvo nugramzdinę į praeitį – tradicinį žydų gyvenimą miestuose ir miesteliuose. Jos asmenyje klausytojai regėjo ir rabiną, ir batsiuvį, kepėją ir siuvėją. Dainininkė tapo viena pirmųjų kūrėjų, išdrįsusių gaivinti Holokausto atmintį. Jos progamoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų. Net ir 1969 m. išvykusi gyventi į Izraelį, dainininkė niekada nepamiršo Lietuvos ir vos tik šalis paskelbė apie Nepriklausomybės atkūrimą, Nechama Lifšicaitė atvyko su koncertine programa į tėvų žemę.

Šią parodą Nechamos Lifšicaitės šeima taip pat skiria Kauno geto ir Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

Parodos kuratorė – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Parodos rengėjas – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Parodos rėmėjai – Nechamos Lifšicaitės šeima, Geros valios fondas.

Paroda veiks Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) iki gruodžio 5 d.

/Kauno miesto muziejaus informacija/

 
Nuotraukose parodos atidarymo, kurio aktyvia organizatore buvo dainininkės dukra Roza Litay ir į kurį gausiai susirinko Kauno žydų bendruomenės nariai, miesto kultūrininkai, o taip pat žmonės, žavėjęsi Nechamos Lifšicaitės talentu ir šiltai ją prisimenantys, akimirkos.
Straipsnis apie parodą dienraštyje “Kauno diena”:
Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

Holokaustą išgyvenusio Jehošua istorija: kai kraštiečiai virto budeliais ir gelbėtojais

 Eglė Krištopaitytė

Su Jehošua Šochotu susitinkame Izraelyje, kuriame jis gyvena jau nuo 1972-ųjų. Apie vaikystėje išgyventus siaubus jis pasakoja ramiai ir itin sklandžia lietuvių kalba. Jehošua istorija puikiai iliustruoja laikotarpio sudėtingumą: 15 lietuvių šeimų rizikavo gyvybėmis, kad išgelbėtų jo šeimą, tačiau kraštiečiai lietuviai prisidėjo ir prie žudynių.

„Vežė valstiečiai. Lietuviai“

Jehošua mama Reizl, prisimindama Pirmojo pasaulinio karo patirtis, labiausiai bijojo bombardavimo. Todėl nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ji visą naktį siuvo sau ir vaikams kuprines. Susikrovusi mantą, šeima pėsčiomis išėjo į netoli Telšių esantį ūkį ieškoti prieglobsčio.

„Kitą dieną ūkyje atsirado baltaraiščiai – grupė jaunų vyrukų. Vienas nešėsi kulkosvaidį ir savo vyresniojo paklausė: ar nereikia žydams kulkosvaidžio? Nuotaika buvo tokia, kad mus visus vietoj sušaudys, ir reikalas baigtas“, – genocido pradžią prisimena Jehošua.

Tačiau mirtis žydų laukė vėliau – buvo duotas įsakymas juos nuvežti į Rainių dvarą, kur buvo įkurta stovykla.

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

Šabas ,,Tarp draugų”

Šabas ,,Tarp draugų”

Šabo vakarą Lietuvos žydų (litvakų)  bendruomenė  sutiko „Tarp draugų“. Taip buvo pavadintas šventinis humoro vakaras  su garsiu Ukrainos aktoriumi, iš „Teatro Podolėje“, populiariu televizijos laidų vedėju ir šou režisieriumi Valerijumi Čigliajevu. Vakarą organizavo LŽB programų vadovė Žana Skudovičienė.

Geriausias anekdotų pasakotojas „Žmogus – šventė“  pristatė ne tik įdomiausius klasikinius žydų juokelius ir anekdotus, bet ir linksmas istorijas iš savo ir teatro gyvenimo, dalijosi prisiminimais apie savo draugą – animatorių, režisierių ir scenaristą Davidą Cherkaską.

„Aš esu labai dėkingas nuostabiam „ Lobių salos “ režisieriui, mano draugui,  deja, jau mirusiam, Davidui  Cherkaskui už tai, kad jis man padovanojo nuostabų pirato vaidmenį. ,,Dėde Piratai! Ar tu toks? Mane taip vadina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Iš tikrųjų su šiuo animaciniu filmu užaugo ne viena karta “, – pasakojo V. Čigliajevas. Valerijus pažadėjo kitą kartą atvežti dokumentinį filmą, kurį jis sukūrė drauge su savo kolegomis apie D. Čerkaską.

O dabar pora Valerijaus Čigliajevo anekdotų:

Odesos žydė  vaikšinėjo Deribasovskajos gatve, vesdama už rankų du mažus savo sūnelius.  Pakeliui sutinka pažįstamą moterį.

– Labas Sara Abramovna. Kokie mieli kūdikiai! O kiek jiems metų?

– Ginekologui – šešeri, o advokatui – ketveri.

*****

Žydė mama kviečia sūnų: – Izia, eik namo!

– Mama, ar aš sušalau?

– Ne, tu nori valgyti!

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ir šoko vaikai Kauno gete per Simchat Torą šventę…

Ištrauka iš Beerot Yitzhak Švietimo fondo, pavadinto Gaono Yitzhak Zilber vardu, leidinio, kuriame pristatomi prisiminimai apie Kauno getą.

„… Kovno (Kaunas) gete buvo suburta jaunuolių grupė Toros mokymams, grupė pavadinta „Tiferet Bachurim“. Ją organizavo rabinas Shimon Segal ir broliai Abels. Susirinko 40 paauglių nuo dvylikos iki penkiolikos metų. Šie vaikai  rinkosi į žodines pamokas, vėliau gete atsirado  knygos. Stebuklas,- kasdien nuolat jaučiant pavojų gyvybei, gete įkuriama „beit midrash“ (švietimo įstaiga).

Nuotraukoje: Kauno geto vaikai (Yad Vashem archyvas).Tuomet rabinas Yitzhakas Elkhananas Gebralteris buvo vienas iš tų paauglių. Jis dalyvavo visose Tiferet Bachurim pamokose, gerokai vėliau parašęs šį pasakojimą apie tų baisių dienų įvykius….

Kai kurie paaugliai buvo našlaičiai, alkani, nematę duonos gabalo. Tačiau per Simchat Toros šventę visi pamiršo bėdas ir rūpesčius, sunkumus ir našlaičių likimą, jie valgė skurdų maistą, šoko, džiaugėsi Tora. Kai kurie  savo gyvenime nebuvo jautę tokio džiaugsmo, kurio  ypač trūko gete…Tate, ich dank dir, Tate ich leib dir .„Tėve (dangiškasis), dėkoju Tau. Tėve, aš garbinu Tave, nes esu žydas … nes myliu tave“. Mes giedojome šią dainą, liedami ašaras, kartodami ją vėl ir vėl. Giedojome tikėjimo giesmę tuo metu, kai dauguma Lietuvos žydų jau buvo nužudyti!

Mes, žydai paaugliai, nežinojome, kas nutiks mums po valandos, ypač berniukams, vaikams, kuriuos pirmiausia žudydavo vokiečiai. Girdėjome, kad Šiaulių gete vyko „vaikų akcija“ ir kad Vilniaus getas jau buvo sunaikintas. Bet vis tiek giedojome dainą Visagaliui: ,,dėkojame Tau, kad gimėme žydais, ir mes už tai Tave mylime. Dėl Tavęs mus kasdien žudo“. Ši giesmė sukėlė drebulį mūsų širdyse, ypač todėl, kad gete buvo kalbama, kad naikinant Kelmės žydus, jie giedojo būtent šią giesmę.

Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo, kad Kelmės lietuvis žudikas prisiminė, kaip žydai po vaikščiojimo sinagogoje su  Toros ritiniais rankose, išėjo šokti į gatves su Tora. Tas monstras pareikalavo, kad pasekėjas, rabinas Geršonas Miyadnikas paimtų Toros ritinį ir mirtų su juo.

Taip ir įvyko. Tačiau vietoj nevilties staiga visi Kelmės gyventojai žydai, vedami mirti, pradėjo šokti ir dainuoti, o kartu su jais ir rabinas Danielis Movshowitzas. Jie dainavo „Ashrein, ma tov helkeinu … „Mes laimingi, koks nuostabus mūsų likimas … Tėve, ačiū tau“. Ši daina dainuojama, švenčiant „Simchat Torą“.

Jie dainavo: „Tu mus pasirinkai … mylėjai mus ir norėjai mūsų tarnystės“, jie vis kartojo „Mylėjai mus“. Rabinas Geršonas Miyadnikas šoko su Toros ritiniais ir nužudytas krito į duobę su Toros ritiniu rankose.

Maldoje „Av Arahamim“ yra žodžiai:  „Džiaukitės visos tautos, šlovinkit Jo tautą, žmones! Nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, atkeršys priešams “. Nuo tada daina „Ashrain, ma tov Helkeinu“ mums tapo ypatingai reikšminga. Ir dabar, kai ją girdžiu, drebu …Daugelis berniukų buvo alkani, tačiau šoko ir šypsojosi iš visų jėgų su nuoširdžiu džiaugsmu. Su tuo palaimingu džiaugsmu, atsikračius pavojų,  esame vis dar gyvi …Staiga  tikro džiaugsmo ir giesmių metu atvyko policininkas, vietinis žydas su savo draugais ir labai nustebo. Argi gete įmanomas toks džiaugsmas? Ypač tarp vaikų, kurių dauguma buvo našlaičiai? Ravas Šimonas Segalas šiuos žydus nuvedė į šokėjų ratą šokančių aplink „bimą“. Šis policininkas pradėjo šokti ir nebeišėjo – juk tokios dienos gete dar nebuvo. „Izraelio tauta gyva!“

Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Arkadijus Vinokuras. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas

Tai savo laiške LR premjerui Sauliui Skverneliui teigia JAV Kongreso narys Bradas Shermanas. Jis prašo premjero pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis 1975 m. buvo JAV Kongreso ir JAV Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos reabilituotas bei išteisintas. Būtent tai veik 10 metų teigia Genocido centras. Anot kongresmeno, ši nuomonė yra niekinė, prieštaraujanti JAV teisės aktams.

Laiške B. Shermanas vienareikšmiškai teigia, kad Genocido centro (LGGRTC) išvados apie buvusio LLV vadovo išteisinimą ir reabilitaciją neturi jokio teisinio pagrindo. Anot jo, tyrimas 1974 metais buvo nutrauktas mirus žmogui ir dėl dokumentų galimai rodančių J. Ambrazevičių-Brazaitį dalyvavus Holokausto nusikaltimuose stokos. Tačiau 1979 m. JAV Teisės departamente buvo įsteigtas nauja skyrius, kuris, atsiradus naujai informacijai, toliau tyrė 60 nacių nusikaltėlių, emigravusių į JAV.

Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Biedno maistas-turtuolio delikatesas: Sukkot valgiai

Ypatingą reikšmę per Sukotą žydai teikia maistui. Šventės patiekalai nebūna prabangūs, bet sotūs ir gardūs. Ant Sukoto stalo visada patenka įdarytų patiekalų: balandėlių, suktinukų, įdarytos žuvies.

„Patiekalai turi būti tokie, kad išvaizda primintų Toros ritinėlį, kuriame labai susiglaudę lapas prie lapo“, – aiškino D.Rūkaitė.

Šiemet per Sukotą Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir svečiai irgi mėgavosi įdarytu patiekalu – kepta kimšta silke su marinatu, kurią Beigelių krautuvėlės kepėja R.Portnaja ruošė pagal mamos receptą. Taip pat R.Portnaja patiekė nuostabaus saldoko skonio tradicinį litvakų patiekalą – „flaumen cimes“. Tai jautienos troškinys su slyvomis, kurį kulinarė virė net apie 10 valandų, kad mėsa būtų minkštutėlė ir tiesiog kristų nuo kaulų!

>>Skaitykite visą straipsnį