Mokslas, Istorija ir Kultūra

Knygų mugėje Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikta I.Rudaševskio knyga “Vilniaus geto dienoraštis”

Knygų mugėje Prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikta knyga “Vilniaus geto dienoraštis”

Ketvirtadienis, vasario 22 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė 19-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės pradžią.

Šalies vadovė, atidarydama ir sveikindama didžiausią Baltijos šalyse Knygų mugę, pabrėžė, kad šiemetinė, devynioliktoji, yra ypatinga, nes su Lietuva, ką tik atšventusia valstybės atkūrimo šimtmetį, tokius pat jubiliejus švenčia ir kitos regiono šalys, taip pat dalyvaujančios šiame kultūros forume. Todėl ir šių metų mugės tema „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“ yra labai iškalbinga.

„Jeigu skaitai ir pažįsti Lietuvą, vadinasi, sugebi skaityti ir pasaulį, o Lietuvą – kaip jo dalį. Ši mugė atskleidžia, kad gebame ne tik knygas kurti, bet ir tokio masto kultūros reiškinį, kuris kelia didelį pasididžiavimą. Tai rodo mūsų gebėjimus, kurie leidžia Lietuvai pasireikšti kaip regiono, kaip europinei lyderei“, – sakė Prezidentė, Knygų mugės globėja.

Valstybės vadovė, eidama per mugę, atkreipė dėmesį, kad čia visada pasisemia daug gerų emocijų ir kas kartą pasidžiaugia tuo, jog mūsų tautai dar nuo tų tolimų laikų, kai teko kovoti dėl lietuvybės ir savo kalbos išsaugojimo, knyga išliko šventa.

 

Prezidentės spaudos tarnyba

Valstybės pamatus grindę žydai teisininkai: nuo kario savanorio uniformos iki kalėjimo kameros

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė adv. Faina Kukliansky, www.DELFI.lt

DELFI


Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir švęsdami Šimtmetį, prisiminkime kūrusius tokią valstybę, kurioje teisė nėra vien popierinė sąvoka, o valstybės bei jos piliečių egzistavimą grindžianti, kasdienę mūsų būtį veikianti kategorija.

Didelę Lietuvos teisininkų luomo dalį sudarė žydai. Daugumai jų patiems teko vykdyti tiek teisės sergėtojo pareigą, tiek patirti beteisio dalią. Vadovėliai nepasakoja apie teisininkus žydus – jų profesinius portretus padeda atkurti reta archyvinė medžiaga. Nedaug žinoma apie bylas iš Lietuvos Ypatingojo archyvo, kurios atskleidžia 1939 m. suimtų Vilniaus advokatų likimą. Dėl nedidelio išlikusių archyvų skaičiaus, galime apie žydų advokatų skaičių kalbėti tik gana apytiksliai, neaprėpiant visų miestų ir regionų. Lietuvos valstybingumo židinyje, Laikinojoje sostinėje 1922 m. privačių advokatų sąraše viso buvo 41 advokatas, iš jų 17 lietuvių, 8 žydai. Pagal 1933 m. “Vyriausybės žiniose” paskelbtą advokatų sąrašą, iš 194 advokatų – 83 buvo žydai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje (įskaitant Vilnių) buvo 249 advokatai, maždaug 94 iš jų buvo žydai.

Didelis žydų skaičius advokatūroje susiklostė istoriškai. Adv. J. Čivilio ir Z. Toliušio surinkta statistika rodo, kad teisėjų žydų beveik nebuvo. Kaip susiformavo žydų advokatų korpusas? Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo senieji advokatai, Teisės fakultetus baigę Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, o taip pat įvairiuose Vokietijos universitetuose ir aukštosiose mokyklose.

Antai, Peterburge studijavo Borisas Berlinzonas, Solomonas Chorožnickas, Levas Garfunkelis, Ozeris Finkelšteinas, Henrikas Landau, Varšuvoje – Marthelis Balablockis, Jokūbas Robinzonas, Maskvoje – Borisas Gelpernas, Adolfas Levy, Bazelyje – Izraelis Beršteinas, Novorosijske – Simonas Rozenbaumas. Baigę Rusijos universitetus, jie liko tenai dirbti juriskonsultais arba, geriausiu atveju, advokatų padėjėjais, nes iki 1917 m. žydų tautybės asmenims buvo ribojamas priėmimas į advokatūrą. 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto Teisės fakultetas parengė būsimąją advokatų kartą.

Šiandien stebina, kaip atkakliai tais laikais šie žmonės, neretai kilę iš visai paprastų šeimų, siekė aukštojo mokslo. Antai Aba Ganionis 1915-1917 m. studijavo Peterburge, 1919 m. vasario 26 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklos I-ąją laidą ir iki 1922 m. gegužės 5 d. tarnavo kariuomenėje.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti  ir Panevėžio žydų savanoriai.

Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio minėjime paminėti ir Panevėžio žydų savanoriai.

Apie Panevėžio krašto žydus savanorius ir jų indėlį Lietuvos Nepriklausomybės kovose galima skaityti E. Bendikaitės straipsnyje “Lai kalba žygiai ir faktai”: Panevėžio krašto žydai Nepriklausomybės kovose, kurį galima rasti 2018 m. išleistoje Panevėžio kraštotyros muziejaus knygoje “Iš Panevėžio praeities: Lietuvos nepriklausomybės gynėjai ir puoselėtojai”.

” Nesiliaujantis civilių terorizavimas, savavališkas turto grobstymas vertė Panevėžio krašto vyrus jungtis į apsaugos būrius, kad apsigintų patys ir apgintų aplinkinius kaimus bei miestelius. Į jų gretas taip pat savanoriškai stojo jauni apylinkėse gyvenantys žydai.

Tris panevėžiečių Feinbergų šeimos sūnus karas išskyrė. Icikas ir  Leizeris tapo vokiečių karo belaisviais, o jaunesnysis Mejeris pakliuvo į rusų nelaisvę. Broliai karą išgyveno, bet į gimtąjį miestą grįžo tik trečiajame dešimtmetyje.

1919 m. savanoris eilinis Michelis Goldbergas kovojo ir žuvo kaudamasis už Lietuvos nepriklausomybę prie Panevėžio ir buvo palaidotas miesto žydų kapinėse.

Panevėžiečiai savanoriai Rafas Abraomas ir Šlavinskas Mejeris miesto komendantūros tarnybon stojo 1919 m. vasaros viduryje.

Lietuvos nepriklausomybės kovose įvairiuose Lietuvos frontuose galėjo kautis daugiau nei 80 žydų savanorių ir šauktinių iš Panevėžio krašto. Didžioji jų dalis buvo mobilizuoti į Lietuvos kariuomenę 1919–1920 m.

Kas bendro ir kuo skiriasi Chanuka nuo Purimo

Kas bendro ir kuo skiriasi Chanuka nuo Purimo

Chanukos „stebuklas“ įvyko Izraelio žemėje, o Purimo „stebuklas“ – Persijoje ir Midijoje. Chanukos „stebuklas“ – tai „noras sąlygoti“, t.y. įvyko tik sielos „stebuklas“

Tada mūsų „kūnai“ nebuvo tremtyje, tik sielos ten  buvo.

Tai reiškia, kad mūsų „tikėjimas“ buvo „galute“ (tremtyje). Graikai siekė neleisti Izraelio tautai laikytis Toros priedermių, bet ir nenorėjo sunaikinti jų „kūnų“.

Per Purimą matome, kaip „kūnai“ jautėsi „galute“ (tremtyje).

Nusidėjėlis Hamanas siekė sunaikinti visą judėjų tautą, t.y. nužudyti visus „kūnus“.Iš tikrųjų nusidėjėlis Hamanas taip pat norėjo sumenkinti Izraelio dėmesį ir tikėjimą Tora.

Išeina, kad Hamanas norėjo „pakenkti“ ir „kūnui“, ir „sielai“. Tai reiškia, kad Purimo „stebuklas“ buvo skirtas „kūnui“ ir „sielai“. Štai todėl Purimo „stebuklas“ yra didesnis už Chanukos „stebuklą“!

Kuo žmogus mažiau galvoja apie šventumą, tuo greičiau gali įvykti ypatingas stebuklas

Lyginant dvi judėjų šventes, Purimas atspindi išminčių žodžius, jie rašė:

„Toje vietoje kur stovi baalei tšuva (atlikę atgailą), negali išstovėti absoliutūs teisuoliai“ (Talmudas, Sanhedrin 99 – 1). Čia matome analogiją Chanukai – „absoliutus teisuolis“,

Purimas – „baal tšuva“ (atlikęs atgailą). Tai reiškia, kad atgailaudamas žmogus „iškelia“ iš „purvo“ žemiausius instinktus, taiso juos ir pakelia į didžiausias aukštumas Kūrėjo garbei.

Žydų bendruomenė prie Atkurtos Lietuvos 100-ečio laužo

Vasario 16-os pavakare Vilniuje, Gedimino prospekte nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros buvo uždegta šimtas simbolinių  laužų. Prie vieno laužo, priešais Lukiškių aikštę būriavosi žydų bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Amiru  Maimonu, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriumi Marku Zingeriu. Seimo narys Emanuelis Zingeris atskubėjo su Žydų karių savanorių vėliava ir sveikindamas visus susirinkusius su Atkurtos Lietuvos valstybės 100-čiu, uždegė laužą.

Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4]

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Sergejų Kanovičių

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu sveikiname Sergejų Kanovičių su garbingu apdovanojimu.

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius. Apdovanojimas jam skirtas už Lietuvos žydų paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Bernardinai.lt redakcija sveikina savo bendradarbį ir dalijasi jo padėkos kalba.

Dalinuosi, nes gavau. Taip esu išmokytas Tėvų. Taip Tėvai buvo išmokyti jų Tėvų – mano senelių – dalintis tuo, ką gauni, su kitais.  Visada, jei turėtum daug, ir visada, jei turėtum mažai, o kitas dar mažiau. Dalinuosi, nes tai ne vien mano nuopelnas. Tai, greičiausiai, net ne mano nuopelnas. Tai mano Tėvų, mano visos šeimos, be kurios negalėčiau Lietuvai dirbti to darbo, kurį dirbu, tai mano brolio pavyzdys dalintis, remti ir padėti, tai visų jų nuopelnas.

Kaip būčiau galėjęs nusipelnyti Lietuvai vienas? Kaip būčiau galėjęs gauti tokį apdovanojimą, jei ne nuostabūs žmonės, kurie dirba drauge su manimi? Kaip būtume galėję nusipelnyti, jei ne sunkiai dirbantys mecenatai, be kurių paramos negalėtume įgyvendinti mano vizijos ir mūsų misijos.

Nemeluosiu – malonu būti apdovanotam. Bet dar maloniau žinoti, kad tas apdovanojimas priklauso ne man vienam. Jis priklauso mums visiems. Kaip ir Lietuva, kuriai visi turime siekti nusipelnyti – matomais ir nematomais darbais. Meile ir pagarba kaimynui, pagarba istorinei tiesai ir teisingumui, atminties įamžinimui. Įamžinimui – tam, kas liko mums ir turi išlikti po mūsų.

Visi esame nusipelnę Lietuvai, nes esame jos vaikai. Mylėkime ją ir būsime mylimi.

Nuoširdžiai tikiu, kad tas apdovanojimas, nors ir man suteiktas, priklauso Jums visiems.

Mano senelis, amžiną atilsį vyriškų kostiumų siuvėjas iš Jonavos, Šloimė Kanovičius visada pasiteiraudavo pas jį atėjusio užsakovo: „O medžiagos ar turite?“ Medžiagos turime į valias. Svarbu, kad siūtume sąžiningai.

Ačiū Jums visiems. Ir, kaip panašia proga visiškai pagrįstai ir iš visos širdies parašė mano Tėvas, ačiū Lietuvai.

Iš tamsos į šviesą

Iš tamsos į šviesą

Nuotraukoje: rožė, padėta ant paminklo Paneriuose nužudytiems per Holokaustą žydams, Gyvųjų Maršo metu, kuris rengiamas Vilniuje kasmet pavasarį, pagerbiant aukų atminimą.

jpost.com

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Lietuvos žydai padėjo kurti valstybę, o jų palikimas išlieka neatskiriama Lietuvos istorijos dalimi. Šiemet Izraelis švenčia modernios valstybės 70- metį. Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomos valstybės 100-metį.

Jau šimtmečius Lietuvos žydai buvo mūsų visuomenės išsilavinusio ir intelektualiojo elito dalis. Prieš šimtą metų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos kūrimo procese. Jie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, užėmė diplomatų postus, tarnavo kariuomenėje. Norėčiau ypač paminėti kai kuriuos iš šių didžiavyrių.

1920 metais  Vilna žydų bendruomenės pirmininkas Jakobas Vygodskis tapo pirmuoju Lietuvos žydų reikalų ministru. Šis postas buvo visiškai naujas reiškinys mūsų istorijoje. Garsus sionistų judėjimo aktyvistas Šimšonas Rosenbaumas tapo Užsienio reikalų viceministru ir buvo Lietuvos delegacijos, kuri vedė derybas dėl taikos sutarties su sovietine Rusija. Nachmanas Rachmilevičius yra dar vienas puikus pavyzdys. Jis tapo pramonės ir prekybos ministro pavaduotoju.

Vėliau tiek Rozenbaumas, tiek Rachmilevičius išvyko į Izraelį, kur jie dirbo Lietuvos garbės konsulais. Lietuvos parlamento narys Maksas Soloveičikas 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje veikė Lietuvos vardu. Vėliau jis persikėlė į Londoną kaip Pasaulio sionistų kongreso komiteto narys.

Šie drąsūs vyrai prisidėjo prie mano šalies klestėjimo. Jie buvo sionistai, tikrieji Izraelio valstybės steigėjai.

Lietuvos Respublika egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų, o po to nacių okupacijos. Tada atėjo Šoa, Holokaustas, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisiėmė istorinio teisingumo atsakomybę – gerbti  aukų atminimą. Mes pripažįstame kaltę tų, kurie bendradarbiavo su naciais.

1995 m. Lietuvos prezidentas, sakydamas kalbą Knesete, atsiprašė visos šalies vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Negalima atleisti už tai, ką jie įvykdė.

Mes gerbiame Holokausto aukų atminimą – didžiuojamės, kad buvo gelbėtojai, 891 Lietuvos vyrų ir moterų, kurie yra pripažinti Pasaulio Teisuoliais už bendrapiliečių žydų gelbėjimą.

Neįkainojamo litvakų paveldo išsaugojimas yra Lietuvos vyriausybės prioritetas – vis daugiau atstatoma unikalių medinių sinagogų. Tik neseniai buvo atrasti dokumentai, kurie stebuklingai išgyveno Holokaustą ir sovietų okupaciją. Naujausias Vilna atradimas yra niekad anksčiau neskelbtų žinomų jidiš rašytojų rankraščių, daugybės religinių ir bendruomenių kūrinių, kurie mums suteikia unikalią galimybę pažinti istorinį žydų gyvenimą Rytų Europoje. Lietuvos Jeruzalės dvasia grįžta.

Šiandien Lietuva ir Izraelis gali didžiuotis būdami tarptautinės bendruomenės nariais ir pasaulinių organizacijų  partneriais.

Abi valstybės žengia į rytojų, kaip linkėjo jau anapilin išėjęs prezidentas Šimonas Peresas, – siekti veržlių,  energingų visuomenių, sugebančių diegti  naujoves, pritaikyti mokslinę informaciją ir praktinę patirtį, bei visada ištikimai laikytis savo istorinių šaknų.

Kaip ir beveik prieš penkerius metus, mano nuoširdi žinia mūsų broliams ir sesėms žydams lieka tokia pati: mokykimės iš praeities – nepamirškime, neatleiskime, bet tuo pat metu  eikime pirmyn iš tamsos į šviesą.

jpost.com

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Įspūdingu literatūriniu talentu apdovanotas penkiolikmetis Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.

Lietuvos žydų bendruomenė  kviečia susipažinti su šiuo  laikui nepavaldžiu Holokausto liudijimu –  lietuviškuoju “Vilniaus geto dienoraščio” leidimu.

Knygos pristatymas vyks  2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.

Dalyvauja: Faina Kukliansky,  Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Fania Brancovskaja,  Akvilė Grigoravičiūtė.

Renginio metu maestro A. Šenderovo kūrinį Cantus in memoriam Jascha Heifetz svečiams ir visiems prarastiems jauniesiems žydų talentams dedikuos 16-iolikmetė smuiko meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Ugnė Liepa Žuklytė

Jakovas Vygodskis – žydų reikalų ministras, Vilniaus miesto Tarybos narys ir žydų bendruomenės pirmininkas

Jaunas gydytojas Jakovas Vygodskis (1857- 1941),  baigęs Sankt Peterburgo Karo medicinos akademiją, apsigyveno Vilna (Vilniaus mieste), kuriame žydų bendruomenė buvo susiformavusi prieš keletą šimtmečių, nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1941 birželio įvairių šaltinių teigimu sudarė nuo 40 iki 80 tūkst. žmonių (skaičiuojant žydų gyventojus ir Vilniaus rajone).

Vilna visados pakako žmonių, kurie mokėjo organizuoti  žydų bendruomenės gyvenimą pagal etikos standartus, remdamiesi savitarpio pagalba silpnesniems ir vargstantiems. Žydų religija įsako visada kovoti už žmogaus gyvenimą, nes Talmude parašyta: kiekvienas žmogus – tai visas pasaulis.

Nuo XIX a. pabaigos talentingas, šaunus, sąmojingas ir mandagus dr. J. Vygodskis tampa Vilna žydų bendruomenės vadovu. Po kiek laiko vadovu tapo  dr. Cemachas Šabadas (1864-1935) ir rabinas Ichakas Rubinšteinas (1880-1945). Visi jie buvo gerbiami pasiaukoję lyderiai… Dr. C. Šabadas mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, o rabinas I. Rubinšteinas, kai nacių Vokietija 1939 užpuolė Lenkiją, buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik Jakovas Vygodskis, sulaukęs jau  senyvo amžiaus, išliko lyderiu, moraliniu autoritetu, kuriuo žydai pasitikėjo, o jis savo ruožtu,  iki paskutinės savo gyvenimo dienos dirbo sąžiningai, nesavanaudiškai ir būdamas gydytoju, visada gilino savo medicinines žinias.

Dr.  Vygodskis buvo vienas pirmųjų, priėmęs sionizmo iššūkį, supratęs, kad žydai turi susigrąžinti savo valstybę. Kai 1903 m. į Vilnių atvyko politinio sionizmo tėvu vadinamas Teodoras Herclis. Idėja sukurti nepriklausomą žydų valstybę atsirado XIX a. gale Europos žydų tarpe. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo Teodoras Herclis (Theodor Herzl). Šis judėjimas apjungė keliolika kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ („Judenstaat“) pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, taip pat ir tautinė.

Vygodskis T.Herclį priėmė su pagarba, nors jis gerai suvokė, kad žydų persikėlimas į istorinę tėvynę yra sudėtingas ir sunkiai įgyvendinamas procesas, bet būtinas.

Žydai paprastai mylėjo tas vietas, kuriose gyveno jų protėviai, jie buvo įaugę  į supančią aplinką, net plėtojo pagrindinę nacionalinę kultūrą gyvenamojoje šalyje, bet faktas, kad toje šalyje gyvenantys lietuviai juos priėmė kaip kitokius. Daugelis Vokietijos žydų tvirtino, kad jie yra “vokiečiai pagal Mozės įstatymą”, ir Vokietija yra jų tėvynė.

Pats daktaras Vygodskis tapo sionistu, būdamas carinėje Rusijoje privilegijuotoje padėtyje, gavęs teisę studijuoti mediciną. Jis susituokė su žydo, karinio gydytojo dukra  ir atvyko kaip jaunas gydytojas į “Lietuvos Jeruzalę” – Vilna.

Vygodskis pasisakė už galimybę nesunkiai įgyvendinti sionistinę idėją. Žmonės iš pradžių turi išlikti gyvi, tačiau jie privalo turėti tautinę tapatybę! Žydų tautinė savimonė reikalauja daug žinių, – kartodavo daktaras Vygodskis.

Jis puikiai suprato, kaip sunku  įtikinti siekti naujų žinių. Net išsilavinusieji žydai nesuprato, kad sąmoningas žydų paveldo dalies atmetimas reiškia, kad reikia atsisakyti viso jidiš ir Bundo paveldo.  Jei sionizmą būtų priėmusi žydų dauguma 20-aisiais metais XX amžiuje, galbūt, nebūtų Holokausto, tačiau istorija nepripažįsta posakio, kas būtų, jei būtų.

Nuotraukoje:Jidiš laikraščių kioskas tarpukario Vilna.

Vygodskis, išsilavinęs ir protingas žmogus, suprato nežinojimo ir kvailumo prigimtį visuose “lygiuose”. Pavyzdžiui, kai 1914 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Vilniaus mieste pirmiausia mobilizavo jaunus vyrus. Žygiuodami gatve, žydai vaikinai pamatę dr. Vygodskį, sušuko jam: “Mes nepavesim, išlaikysim žydų piliečių  garbę!” Taip Vygodskis rašė savo prisiminimų knygoje “Audroje” – rusų k. «В бурю» (1926 г.) Kareiviai žydai kovojo ne blogiau nei kiti, tačiau 1915 metais, po pirmųjų caro armijos nesėkmių, Rusijos žydus imta persekioti, tiek civilius, tiek ir karius. Juos kaltino šnipinėjimu vokiečių naudai, diversijomis.

LŽB pozicija dėl LR akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareiškimų

2018 m. vasario 8 d. Lietuvos žydų bendruomenei (toliau – LŽB) tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius Vigilijus Sadauskas, galimai supainiodamas viešus ir privačius interesus, savo tinklaraštyje paskelbė kvietimą rinkti informaciją „apie žydų tautybės asmenis, kurie žudė žmones,  prisidėjo prie trėmimų ir kankinimų“ už tai numatydamas skirti premiją (atlyginimą).

Atsižvelgiant į 2017 m. liepos 1 d. Europos Parlamento rezoliucijoje įtvirtintos Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso (IHRA) antisemitizmo apibrėžties nuostatas, vienas iš veikos vertinimo kaip antisemitinės, pagrindų yra žydų kaip tautos kaltinimas, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net  už ne žydų atliktus veiksmus.  Remiantis šia apibrėžtimi bei LR BK 170 str. 2 d. V. Sadausko įrašas yra antisemitinio, tautinę nesantaiką kurstančio pobūdžio ir privalo būti atitinkamai vertintinas.

LŽB remia Seimo narių iniciatyvą dėl nepasitikėjimo pareiškimo akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriumi Vigilijumi Sadausku bei dėkoja LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui už situacijos supratimą ir paraginimą minėtam asmeniui atsistatydinti iš einamų pareigų.

Vigilijaus Sadausko veiksmai, LŽB vertinimu,  yra nesuderinami su valstybės tarnautojo etika ir esminiais valstybės tarnybos principais bei prieštaraujantys LR galiojantiems įstatymams. LŽB numato svarstyti ketinimą kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo šio asmens veiksmų  atžvilgiu.

Faina Kukliansky: Šimtmečio akivaizdoje – pasikėsinimas į Teisuolių šeimos garbę ir orumą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB)   jau kurį laiką kelia klausimą – ar Lietuva žino bei geba įvardyti savo tikruosius didvyrius.  Kalbėdami apie Šimtmetį ir jo žmones, negalime pamiršti tiek iškilių Lietuvos žydų, tiek jų gelbėtojų, kurie sugebėjo įžiebti vilties žiburį pačiame gėdingiausiame Lietuvos istorijos etape. Sondeckių šeima, vadavę Lietuvos garbę, dabar yra priversti ginti savają.
Bepradedant Valstybės atkūrimo šimtmečio metus, Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (toliau – LGGRTC) savo internetinėje svetainėje paskelbė  KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą (toliau – Žurnalas).

Jame paskelbta ir maestro Sauliaus Sondeckio, Jackaus Sondeckio, žinomo lietuvių visuomenės veikėjo, aušrininko, Pasaulio Tautų Teisuolio, sūnaus pavardė. 2018 m. vasario 3 d. minėjome 3 metus kai netekome šio dvasios aristokrato – atstovavusio ir garsinusio Lietuvą savo iškirtiniu muzikiniu talentu ir darbų kilnumu. Tai, kad galimai nusikalstamo pobūdžio veiksmai prieš jau mirusį ir savo orumo negalintį apginti Saulių Sondeckį  bei jo šeimą, padaryti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio metais, ypatingai apsunkina aplinkybes ir šiai Lietuvai nusipelniusiai  šeimai padarytą žalą. Žeminant Pasaulio Tautų Teisuolio vardą, tuo pačiu moralinė žala daroma ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, kurioje Saulius Sondeckis yra laikomas garbės nariu.

 LGGRTC skelbdami minėtą Žurnalą, paskelbė ir įvadinį straipsnį, kuriame rašoma, jog:
“Nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esančius asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotųjų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais.”LGGRTC tuo pačiu aiškina, kad remiamasi LR LGGRTC įstatymo 5 str. 23 p. pakeitimu, kuris įpareigoja LRGGRTC “rinkti, analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus (Nr. XI 962, 2010, Nr. 86 – 4520 (2010 07 20). Tačiau LGGRTC užmiršo pabrėžti, kad centro uždaviniai  – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas ( LR LGGRTC įstatymo  4 str.)To paties įstatymo 8 str. 1 d. numatoma, kad “Lietuvos gyventojų genocidas ir persekiojimas tiriamas renkant ir analizuojant visą Lietuvoje ir už jos ribų esančią archyvų medžiagą bei dokumentus, liudytojų, dalyvių ir aukų parodymus bei prisiminimus. Genocido tyrimas ir istorinės tiesos nustatymas negali būti stabdomas jokia dingstimi”.LŽB manymu LGGRTC netinkamai vykdė jo paties veiklą reglamentuojančio įstatymo nuostatas, nes paskelbė SSRS specialiųjų tarnybų sąrašą, šios medžiagos tinkamai neištyrus, neišanalizavus ir neįvertinus ir atitinkamai pažeidus esminį institucijos uždavinį – istorinės tiesos atkūrimą. Jeigu tai būtų buvę atlikta tinkamai, visuomenė būtų informuota, kad byla pradėta ne tik Sauliaus Sondeckio, bet ir jo sutuoktinės Silvijos bei sūnaus Pauliaus atžvilgiu, kas realiai skatina kvestionuoti šio dokumento turinio atitikimą tikrovei. Byloje taip pat minima, kad jo tėvas, buvęs Šiaulių burmistras, pabėgo į užsienį ir tapo aktyvus antitarybinių organizacijų dalyvis. Nepaminėta, kad Sondeckių šeima slėpė žydus karo metais. Byloje nėra užfiksuota nei vieno Sauliaus Sondeckio parašo, netgi ant taip vadinamos “Užduoties” važiuojant į JAV. Byloje nematyti įrodymų, jog duomenys Sauliaus Sondeckio byloje realiai priklauso jo asmeniui.Nepagarsinus šių svarbių aplinkybių, o viešumoje, nesant faktinio pagrindo, pasklidus vienašališkai, neobjektyviai LGGRTC pateiktai informacijai, apie tai, jog Saulius Sondeckis yra įrašytas į KGB agentų sąrašą, visuomenė buvo suklaidinta, o Pasaulio Tautų Teisuolių šeimos narys, didis Lietuvos muzikas liko apšmeižtas, jo vardas, atmintis ir orumas pažemintas.

LŽB atkreipia dėmesį kad vienintelė institucija, kuriai suteikta teisė nustatyti asmenis, slapta bendradarbiavusius su  TSRS slaptosiomis tarnybomis yra (sutr.) Liustracijos komisija. Visiškai neminimas LR asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialioms tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas (1999 11 23 Nr. VIII-1436) ir jame numatyta privaloma teisinė KGB bendradarbių nustatymo procedūra. Visuomenei nėra žinoma, kur Žurnalas ir jį lydintys dokumentai buvo iki 2010 m. įstatymų pataisų dėl KGB bylų skelbimo ir kodėl ši medžiaga nebuvo perduota tarpžinybinės Liustracijos komisijos vertinimui.

 Atsižvelgiant į tai , LGGRTC veiksmai Sauliaus Sondeckio atžvilgiu yra akivaizdžiai šmeižiamojo pobūdžio bei vertintini pagal į LR BK 154 str. 2 d.ir  taip pat jie galimai atitinka savavaldžiavimo (LR BK 293 str.) ir piktnaudžiavimo (LR BK 228 str.) nusikalstamų veikų požymius.
Teisės viršenybės principas suponuoja, kad politika negali tapti alternatyva įstatymo žodžiui, o visos Lietuvoje veikiančios įstaigos privalo dirbti nepažeisdamos LR Konstitucijos, laikytis teisės principų ir teismų praktikos. Šis atvejis sudaro sąlygas abejoti LGGRTRC kompetencija bei instituciniu nepriklausomumu.

Nesulaukus oficialiaus LGGRTC atsiprašymo bei pasiaiškinimo dėl susiklosčiusios situacijos , LŽB pasilieka teisę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo LR įstatymų numatyta tvarka.

Beigelių krautuvėlės virtuvės naujienos

Beigelių krautuvėlės virtuvės naujienos

Beigelių krautuvėlėje šaltuoju metu verdame įvairias sriubas. Mūsų virėjos įkvėpimo semiasi Izraelio virtuvje ir dažnai varto Fanios Levando vegetariškų patiekalų knygą. Dažnai verdame moliūgų sriubą su rytietiškais prieskoniais – ją labai mėgsta lankytojai. Mūsų receptas:

Moliūgų sriuba su Izraelio prieskoniais

2 morkos

Moliūgas

2 svogūnai

Nedidelė pasternoko šaknis

Saliero šaknis

2 bulvės

Krapų stiebai

Svarbiausia prieskoniai: kalendra, zataras, kuminas, aštrus pipiras, ciberžolė, Provanso žolelės, druska.

Viską išverdame, užtrunka apie 30-40 min. ir sutriname blenderiu iki vientisos masės. Įmaišome prieskonius. Papuošiam moliūgo sėklom, petražolėm ir juodu sezamu.

Skanaus!

LIMMUD LIETUVA 2018

LIMMUD LIETUVA 2018

Penktadienį prasidėjusi Vilniaus Grand resort viešbutyje edukacinė judaizmo konferencija LIMMUD LIETUVA 2018 sukvietė visus Lietuvos žydų bendruomenės narius tradiciškai pabūti visiems tris dienas kartu, pajusti bendrystės jausmą, pasikalbėti, atšvęsti Šabatą visiems drauge linksmai ir su gera programa bei nuotaika.

Susirinkusieji galėjo pasirinkti juos dominusias paskaitas, filmus ar atlikėjus pagal savo skonį. Pasirinkimas buvo didelis. Gražią programą visiems parengė Šolomo Aleichemo mokyklos mokiniai.

Limudo programa ir veikla užfiksuota renginių nuotraukose. Žiūrėti toliau. Nuotraukų autorė Gintarė Zakarauskaitė

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų

Profesorių Saulių Sužiedėlį kalbino Ieva Elenbergienė

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų
40 proc. Holokausto aukų žuvo dujų kamerose, bet Lietuvos tas nelietė: čia naciai rado pakankamai žudymo darbo jėgos, konstatuoja JAV Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis. Nors, jo teigimu, Lietuvoje būta neformalių bandymų stabdyti smurtą, tačiau nebuvo visuotinio pasmerkimo, viešo autoritetų žodžio. Tylėjo ir Bažnyčios hierarchai. Pasak S. Sužiedėlio, reikia nustoti neigti negražius dalykus ir atvirai pažvelgti į savo praeitį.

Lapkričio pabaigoje S. Sužiedėlis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kvietimu viešėjo Vilniuje ir skaitė pranešimą konferencijoje #AtmintisAtsakomybėAteitis.

Kai viešojoje erdvėje kalba pasisuka apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, labai dažnai pasipila gynybinės reakcijos, pasireiškiančios puolimu prieš žydus: „Bet jie mums užtat padarė tą, aną!“

– Ne mums vieniems būdinga žmogiška reakcija bandyti kaltę versti kitiems. Tarkime, JAV ilgą laiką buvo visai ignoruojamas indėnų naikinimas, buvo kalbama apie laukinių Vakarų karus, bet nauji tyrimai rodo, kad tie vadinamieji karai su indėnais daugeliu atveju buvo tiesiog taikių vietos gyventojų žudynės. Žinoma, kai kam tas nepatiko, kilo kaltinimų, pavyzdžiui, „O ką jie padarė kaubojams!“, ir panašiai. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – čia gyvos diskusijos apie karo ištakas, paminklus didvyriams ar nedidvyriams, ir t.t. Tačiau man asmeniškai visiškai nerūpi, ką darė žydai. Man rūpi, ką darė lietuviai. Žinoma, buvo žydų, taip pat lietuvių ir rusų, kurie dalyvavo trėmimuose. Tačiau ką tai turi bendro, sakykim, su nužudytais Telšių žydų vaikais? Aš jaučiu ne asmeninę (dar nebuvau gimęs), o tam tikrą kolektyvinę gėdą, kad mano tautybės žmonės galėjo taip pasielgti katalikiškame, religiją praktikuojančiame krašte.

Tai – negarbingas mūsų istorijos puslapis, ir ignoruoti jį – ne išeitis. Tai terodo mūsų nevisavertiškumą ir negerina mūsų šalies įvaizdžio.
Jei dokumentai, istorikų naudojami šaltiniai rodo, kad dalis visuomenės prisidėjo naikinant savo bendrapiliečius, tenka pripažinti – taip, buvo. Žinoma, svarbus ir kontekstas – kad tai vyko okupacijos metais ir kad pagrindinis akstinas žudyti atėjo iš svetur, – bet vis tik labai svarbus vaidmuo teko gyventojams. Pripažinti reikėtų be išlygų. Kaip ir tą faktą, jog Holokaustas buvo pats žiauriausias ir kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis. Nėra kitų tokių įvykių, kuriuos galima būtų mastu, žiaurumu ir visuotinumu jam prilyginti. Tai pripažinti gal ir nelengva, bet reikia pasistengti ta linkme eiti. Kito kelio aš nežinau.

Iljos Bereznicko kūrybos paroda „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirta menininko 70-dešimtmečiui

Šių metų vasario 13 dieną 18 valandą, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) kviečia žiūrovus į garsaus lietuvių animacinių filmų kūrėjo – scenaristo, režisieriaus, dailininko – knygų autoriaus ir iliustratoriaus, žinomo karikatūristo, Iljos Bereznicko, kūrybos parodą „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirtą menininko 70-dešimtmečiui.

Iljjos Bereznicko animacija, persmelkta šmaikščiu humoru ir vaikišku nuoširdumu, žinoma kelioms žiūrovų kartoms, yra jų mėgiama. Bene žinomiausias lietuviškas animacinis filmas „Baubas“ ir pagrindinis jo personažas tapo atpažįstamu Iljos Bereznicko ženklu, jo vizitine kortele. Iljos Bereznicko filmografijoje yra daugiau nei 20 animacinių filmų, kuriems pats kūrė scenarijus ir režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas. Jis taip pat dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Izraelio, Norvegijos bei JAV kino studijose. Lietuvoje buvo išleistos 5 jo autorinės knygos. Lietuvos bei užsienio leidyklos (Lenkijoje, Izraelyje, JAV) išleido apie 30 jo iliustruotų knygų vaikams. Daugiau kaip 2000 jo iliustracijų ir karikatūrų buvo publikuotos įvairiuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose bei laikraščiuose. Iljos Bereznicko darbai yra ne kartą pelnę prestižinius apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose, knygų iliustracijų bei karikatūrų bienalėse Lietuvoje ir užsienyje.

Varėnos medinė sinagoga įrašyta į Kultūros vertybių registrą

Kultūros vertybių registras papildytas medine dviejų aukštų Varėnos sinagoga, esančia J. Basanavičiaus g. 14, Varėnoje. Medinė sinagoga yra unikali Lietuvos nekilnojamojo paveldo bei svarbi Varėnos žydų istorijos dalis.

Į kultūros vertybių registrą įrašytai medinei Varėnos sinagogai nustatytas vietinis reikšmingumo lygmuo. Vertingosios savybės, suteikusios teisinę sinagogos apsaugą, yra architektūrinio ir memorialinio pobūdžio. Architektūrinės savybės yra sinagogos stačiakampis planas, lemiantis jos monumentalų kompaktišką tūrį, bei valminė stogo forma. Pastato pamatai yra akmenų mūro, o sienos iš medinių rąstų. Fasadų apdaila ir puošyba  kukli. Dalis langų angų panaikintos užkalus dailylentėmis, o išlikę langai su apvadais – autentiški. Taip pat saugoma yra ir fasadų architektūrinio sprendimo visuma, sudaryta iš profiliuotų medinių traukų po apatiniais langais, viršutinės sienų dalies horizontalaus, o po polangiais vertikalaus apkalimo medinėmis lentelėmis, paties pastato kampų apkalimo medinėmis lentelėmis ir medinių langų su apvadais.
Varėnos sinagogos vertingosios savybės susijusios ir su jos memorialine verte. Varėnos sinagoga bei vietos žydų gyvenimas paminėti 1930 m. Varėną aplankiusio P. Biržio-Akiro pastebėjimuose. Jis kalbėjosi su Varėnos rabinu Hiršu Jankeliu Bleimanu, kuris į Lietuvą atvyko iš Krymo 1922 m. P. Biržys-Akiras rašė: „Prieš karą Varėnoj buvo 3 žydų sinagogos ir apie 600 šeimynų. Dabar yra vos 70 šeimynų. Buvo 3 liaudies mokyklos, dabar tik viena. Sinagoga viena, atstatyta 1922 metais. Žydai turi savo liaudies banką, įsteigtą 1920 m., kuris 1929 m. turėjo vieną milijoną litų apyvartos“ . Tarpukariu Varėnos žydai turėjo keliolika parduotuvių, kartono fabrikėlį, knygyną. Dalis varėniškių žydų tarpukariu emigravo į JAV, Argentiną ir Palestiną. 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą. Čia jie buvo kalinami kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, II Varėnoje gyveno 224 žydai (iš jų 28 vaikai iki 6 metų) ir 1517 kitų tautybių gyventojų. I Varėnos valsčiuje 1941 m. vasarą gyveno 267 žydai.
Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius Varėnos sinagogos pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai. Šiuo metu sinagogos pastatas priklauso privačiam asmeniui. Architektūros istorikės Marijos Rupeikienės teigimu, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje yra išlikusios medinės sinagogos. Todėl šiais pastatais labai domisi įvairių kraštų mokslininkai, o vertingiausių Lietuvos sinagogų maketai ir brėžiniai, istorinės nuotraukos praturtina užsienio šalių muziejų ekspozicijas.
Kultūros paveldo departamento informacija

Amerikos žydų komitetas smerkia Lenkijos vyriausybės įstatymo projektą, kriminalizuojantį terminą “Lenkijos mirties stovyklos”

2017-12-27, Niujorkas

Amerikos žydų komiteto (toliau – AJC) Centrinės Europos biuras griežtai pasmerkė Lenkijos vyriausybės įstatymo projektą, kuriuo numatoma baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, susijusius su Lenkijos ar jos piliečių kaltinimu prisidėjus prie Holokausto vykdymo.

“Toks įstatymas yra tiek provokuojantis, tiek visiškai nereikalingas. Jis tik sužadins debatus dėl istorinės atsakomybės” – sako AJC Centrinės Europos biuro direktorė Agnieszka Markiewicz.

Įstatymo pataisa, numatanti atsakomybę už teigimą esą Lenkija ar jos piliečiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo buvo pristatyta vos dieną prieš Tarptautinės Holokausto aukų dienos minėjimą.

Visas AJC pareiškimas anglų k.:

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiauja su AJC asociacijos sutarties pagrindu nuo 2016 m.

Šeštokai kviečia prisiminti Vilniaus getą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos 6a klasės mokiniai mokiniai – Saulius Vinokuras, Danielius  Bedulskis, Aleksandras Kormilcevas ir  Kajus Maksimaitis nutarė papasakoti apie Holokaustą ir Vilniaus getą.
Sumanymas –  kreiptis į visai nepažįstamus Vilniaus gyventojus – praeivius su klausimais “Ką jūs žinote apie Holokaustą ir ką žinote apie Vilniaus getą”. Šio projekto rezultatas –  5,5 minučių filmas, kurį režisavo Saulius Vinokuras.
Kviečiame žiūrėti ir įvertinti šeštokų darbą Sauliaus Vinokuro youtube.com paskyroje.