Mokslas, Istorija ir Kultūra

Merkinės žydai

Merkinės žydai

Merkinės žydų mokykla 1928-1930m.

Mindaugas Černiauskas

„Praėjo dešimtmečiai, kai aš tave palikau, Merkine. Tu visada mano mintyse. Kiekvieną dieną mintimis vaikštau mažomis apstatytomis gatvelėmis. Žinau, kad tai ne realybė, tačiau vis dar neišmokau susitaikyti su faktu, kad Holokausto siaubas buvo ir mano mieste“ Dorit Blatshtein, emigrantės iš Merkinės mintys. Lygiai prieš 78 metus Merkinės žydai buvo nuvaryti į Kukumbalio miško smėlynus ir palikti ten amžiams gulėti bejėgiai ir paniekinti.  2003 m. išleistos knygos „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pratarmėje parašyta mintis, kad „Lietuvos žydų sunaikinimas buvo toks šiurpus ir netikėtas, toks ciniškas ir atviras, vykdytas čia pat visų kitų gyventojų akivaizdoje, kad iš esmės vienaip ar kitaip palietė kiekvieną visuomenės narį“.

Su šia mintimi sunku nesutikti, kaip ir su mintimi, kad „traumuojantį patyrimą dažniausiai stengiamasi nustumti į užmarštį“. Akivaizdu, kad „patirtis niekur nedingsta, gali tapti negyjančia žaizda ir neurotiniu kompleksu“, ypač kai į istoriją žiūrime vedami idealizuotos tautos istorijos versijos, kurioje norime matyti tik pasididžiavimo, gėrio, grožio ir harmonijos pavyzdžius.

 

Merkinės muziejus 2016m, įgyvendino Merkinės sinagogų komplekso kompiuterinio 3D maketo sukūrimo projektą. Remiantis archyvine medžiaga, senosiomis fotografijomis ir matavimais vietoje, sukurtas neišlikusio Merkinės sinagogų komplekso 3D vaizdas. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Merkinės V. Krėvės gimnazijos teritorija. Iš trijų pastatų karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas, statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos. Šiandieną pastate veikia biblioteka, įrengtos gimnazijos klasės. Greta stovėjusi raudonų plytų mūro Klois sinagoga buvo subombarduota sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, jame šiandieną – mokyklos renginių salė. Medinė „Beit Midraš“ sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, kad buvo nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje ta vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus. Turimos fotografijos atspindi pastatų situaciją fragmentiškai, bet iš jų galima buvo pabandyti atkurti tarpukario Merkinės sinagogų komplekso bendrą vaizdinį, ką ir pavyko padaryti. Projektą rėmė Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos. Merkinės sinagogų 3D maketo sukūrimo darbus atliko Žygimantas Buržinskas ir Aurimas Širvys. Projekto koordinatorius M. Černiauskas.

Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamės nekalbėti yra normalu. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę. Iš principo, žydų sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais tema yra platesnės temos dalis.

Visų pirma prarasto valstybingumo temos dalis. Lietuvos žydų bendruomenės nariai buvo Lietuvos piliečiai, jie, kaip ir kiekvienas mūsų šiandieną, buvo valstybės dalininkai, vienaip ar kitaip lėmę šalies ūkio raidą, socialinį gyvenimą ar kultūros sklaidą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dažnai girdėdavome nemalonius ausiai kaltinimą apie lietuvių, kaip žydšaudžių tautą. Kad tai buvo piktų ir labai siauro mąstymo žmonių pareiškimai, įrodyti nesunku. Džiugu, kad tie balsai jau pritilę ir vis dažniau kalbama ne apie nusikaltėlius, o tuos, kurie gelbėjo beteisiais tapusios etinės grupės narius.

Merkinės krašto muziejus

Filmukas apie Merkinės žydų bendruomenę.

 

Į Lietuvą grįžtantis Andriukaitis: perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro ir Landsbergis

Į Lietuvą grįžtantis Andriukaitis: perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro ir Landsbergis

Dainora Karklytė, ELTA

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas, šiuo metu baigiantis darbą Europos Komisijoje (EK) Vytenis Povilas Andriukaitis atsako į klausimą apie ažiotažą dėl Jono Noreikos atminimo lentos nukabinimą.

– Visuomenėje kilo ažiotažas dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentelės nukabinimo ir Kazio Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės. Kitaip tariant, kilo susipriešinimas dėl kolektyvinės, istorinės atminties ir tai išprovokavo akivaizdų susipriešinimą tarp žydų bendruomenės ir lietuvių. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pranešė apie uždarytą sinagogą bei bendruomenės namus dėl sulauktų grasinimų. Premjeras, prezidentas iškart pasmerkė neapykantos apraiškas, tačiau į tarptautinę erdvę jau buvo išėjusi informacija, jog žydai nesaugūs Lietuvoje. Jūs esate plataus išsilavinimo žmogus, kartu ir istorikas. Kaip, būdamas istorijos specialistas, vertintumėte politikų kišimąsį į istorinę atmintį? Ar jie turi teisę tai daryti?

V.P. Andriukaitis:

– Patį didžiausią priekaištą, kurį aš turiu padaryti konservatorių ideologams, tai labai aiškų – jie politizuoja istoriją ir ją perrašinėja. Perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro Lietuvoje ir Landsbergis. Perrašinėja istoriją ir tie, kurie bando dėti lygybės ženklą tarp stalinizmo nusikaltimų ir nacistinių nusikaltimų. Yra nacistų ir stalinistų nusikaltimų ir tokių pačių – tai kariniai nusikaltimai,  trėmimai, žudymai, išvežimai. Tačiau Holokaustas yra unikalus nacistinis nusikaltimas. Todėl, kad nacistinė, rasistinė ideologija yra vienintelė unikali pasaulyje. Štai komunizmas buvo universali pažiūrų sistema. (…) Lietuvoje nedaromas skirtumas tarp nacistinių nusikaltimų ir stalinizmo. (…) Nacizmo Holokaustas buvo unikalus nusikaltimas, kuris rėmėsi nacizmo ideologija, ultra rasistiniu požiūriu, kryžminant žmones, norint išvesti antžmogio veislę ir suskirstant juos į genetines kategorijas – žmones, genetiškai apsigimusius žmones ir ne žmones. Žydai ir romai buvo ne žmonės, jie buvo skirti išnaikinimui. (…) Tai yra baisu. Parodykite man nors vieną tokio tipo stalininį įvykdytą nusikaltimą. Stalininiai konclageriai yra kariniai nusikaltimai.

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius, Tel. (8~5) 261 30 03, Faks. (8~5) 2127915, El. p. info@lzb.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių ąsmenų registre, kodas 190722117

PRANEŠIMAS

Nuolatinis vienos politinės partijos eskaluojamas ir nežabojamas, viešai reiškiamas noras pripažinti Lietuvos žydų naikinime dalyvavusius asmenis Lietuvos didvyriais,  reikalavimas tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis bei kitais būdais, ir atsižvelgiant į viešą raginimą rinktis į gėdingą poziciją remiančius mitingus rugpjūčio 7-ą dieną, – ne tik kiršina, bet ir supriešina Lietuvos visuomenę.

Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai (net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“)  dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs?

Pastaruoju metu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei LŽB, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų,  jų šeimų saugumo.

Pabrėžiame, kad ligi šiol nesulaukėme jokių institucijų reakcijos į eskaluojamą nesantaiką. Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią  poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone.

Siekiant užtikrinti bendruomenės narių ir maldininkų saugumą, belaukiant ženklų, kad eskaluojamos provokacijos rėmėjai bus viešai sudrausminti ar nubausti, jei tam yra teisinis pagrindas, LŽB tenka priimti sunkų, bet neišvengiamą sprendimą dėl LŽB pastato ir Vilniaus Choralinės sinagogos uždarymo neribotam laikui.

Taip pat prašome užtikrinti Vilniaus žydų kapinių Sudervės plente papildoma apsaugą nuo galimų vandalizmo aktų.

LŽB tolesnius sprendimus priims, priklausomai nuo bendros atmosferos ir Lietuvos vadovų išreikštos pozicijos minėtais klausimais.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Faina Kukliansky

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

LRT.lt

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė. Nuotrauka E.Blaževič

Viename šiaurės Lietuvos miestelyje sutikta vietos muziejininkė papasakojo, kaip jos močiutė visą gyvenimą nerado ramybės, nes nepaėmė auginti žydės vaiko. Netrukus visi miestelio žydai buvo sunaikinti.

Ir taip miestelis po miestelio, važiuoji ir nieko nėra. Žagarėje, tiesa, ant kiekvieno namo dabar kabo po lentelę, kurioje pažymėta, kas tame name gyveno, ką tie žmonės ten veikė.

Žagarės žydus į getą suvarė vienu Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos-Vėtros įsakymu. Keliais kitais Noreika nurodė, ką reikia daryti su žydų turtu. Labai netrukus po suvarymo į getą ir Žagarės žydų neliko. Net jei būtų norima jų pavardes iškalti paminkliniame akmenyje, nebėra kam jų visų prisiminti.

Vėtra vėliau persimainė, jį naciai už antinacinę veiklą išiuntė į Štuthofo lagerį. Jį kankino ir naciai, ir sovietai.

Štai kodėl esą Joną Noreiką-Vėtrą reikia vertinti ne tik pagal epizodą, kur jis suvarė žydus į getą. Istorikui ir Seimo nariui Arvydui Anušauskui, daugeliui jo partiečių, kito veikėjo – Kazio Škirpos, kurio pavadinimo gatvę ką tik pakeitė, ir Vėtros šalininkų bei gerbėjų atrodo, kad kankinamas abiejų totalitarinių režimų Jonas Noreika atpirko savo kaltę už tai, kad prisidėjo prie Holokausto.

Ir tas epizodas, kuris iš esmės reiškė Lietuvos žydų pabaigos pradžią, nėra pats reikšmingiausias jo biografijoje.

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Ar tikrai galima ir kur mus nuves, kai priklausomai nuo politinių vėjų, nuo ideologijos, nuo siaurų interesų ir šiuo konkrečiu metu susiklosčiusių aplinkybių iš biografijų bus rankiojami gerieji epizodai kažkam nusprendus, kad juodieji – ne tokie reikšmingi?

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Iš Vėtros biografijos tuomet iškrenta tai, kad jis prisidėjo prie Holokausto. Getai visuotinai pripažįstami kaip Holokausto dalis, Popiežius čia, Lietuvoje, meldėsi už getų kalinius.

O iš to 1941-ųjų trumpo vasaros–rudens laikotarpio iškrenta, kad tuometis lietuvių elitas, kiek jo buvo likę, aktyvūs nepriklausomybės atkūrimo šalininkai pataikavo naciams, o kai kurie ir kolaboravo su jais. Vieni mažiau, kiti – labiau savanoriškai ir entuziastingai.

Tai buvo vos keli mėnesiai, tačiau šių kelių mėnesių padariniai guli Lietuvos miškuose suversti į duobes, o šiandien mes Lietuvoje vis dar diskutuojame, kaipgi galėjo šitaip atsitikti, šitaip žiauriai, be pagrindo, ištisi miesteliai ir miestai, nuo pirmojo iki paskutinio. Ir dar su lietuvių pagalba.

Kai iškrenta šie epizodai iš didvyriais vadinamų tragiškojo laikotarpio biografijų, neįtikinamai skamba, jog Lietuvos žydai buvo paaukoti vardan Lietuvos nepriklausomybės vizijos. Pačių lietuvių. Iš pradžių žodžiais, o paskui, labai greitai, ir veiksmais.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Gali būti, kad po šios tragedijos daug kas atgailavo ir stengėsi visais būdais atsiriboti, tad ne mūsų valioje smerkti, nes nei buvom, nei savo akimis regėjome, kas vyko, o kalbėti – ne taip ir sunku.

Tačiau kiekvienas nusikaltimas žmoniškumui turi savo mechanizmą. Partizanams sunaikinti sovietai sukūrė vienokį, naciai žydams – kitokį. Nė vienas neveikė be savų vykdytojų.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Ir visų mūsų pasirinkimai turi pasekmes. Kartais – be galo tragiškas.

Noreika, kaip ir toji moteris, nepriėmusi žydės vaiko, pasirinko, o mūsų vaikai turi žinoti, ką tai reiškė, kuo tai baigėsi ir ką jiems daryti, jei, neduokdie, jiems kada nors gyvenime reikės atsidurti tokioje akistatoje su savimi pačiu.

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės 

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės 

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Laikas versti Cvirką, #šimašeu!

www.DELFI.lt

Kodėl Lietuvai būtinai reikėjo Škirpos lentelės skandalo? Todėl, kad rinkėjai nematė ideologinių skirtumų tarp politinių partijų. Dabar viskas aišku. Škirpą palikti, Cvirką griauti – konservatizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką griauti – liberalizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką palikti – socializmas.

Visi išsikasė tokio gylio apkasus, kad vienas kitame gyvo žmogaus nebemato, išsivadino fašistais ir komunistais, ,,užsibanino Feisbuke“ ir nustojo sveikintis gatvėje. Kaip pažįstama, gal net lietuviškai miela.

Feisbukiniai istorijos mokytojai ir eisenų su fakelais dalyviai iki čia tikriausiai neperskaitė ir jau nuskubėjo rašyti komentarų, kad lentelė buvo visai ne Kazio Škirpos, o Jono Noreikos. Tai yra Generolo Vėtros. Puiku, gero jiems savaitgalio, o su likusiais galime rimčiau pasišnekėti. Bet dar ne dabar, pirmiausia pacituosiu vilniečio Antano Zaleskio poliklinikoje nugirstą praeivio monologą: „Aš skaitau, kad nereikėjo griaut Petro Škirkos paminklo.“

Manau, kad maždaug tiek apie politikos aktyvistų bendruomenę drebinantį skandalą suprato vidutinis rinkėjas. Bet bent kelis kartus jau spėjo pareikšti savo tvirtą, kaip neplauto puodelio dugne pridžiūvę parudavusio cukraus likučiai, nuomonę: dėl visko kalti žydai. Ir išvis, užteks kentėti, nereguliuos jie čia mums, ką ant sienų kabinti. O Šimo baro apžvalgininkas dar ir pabendrino nuotrauką, kaip Kauno geto žydės pramogauja paplūdimyje. Argi ne kurortas?

Ties čia visas smagumas baigiasi ir prasideda liūdnoji straipsnio dalis.

Penktadienio pavakarę važiavau pro Seirijus Druskininkų kryptimi ir, vos nusileidęs nuo kalno su vėjo jėgainėmis, ties šalikelėje stovinčia nuoroda „Žydų genocido kapai“ visiškai spontaniškai įjungiau kairį posūkį. O jei jau įjungiau, tai ir pasukau, pastačiau automobilį seno išpuvusio lyg krūminis dantis gluosnio šešėlyje ir tylėdamas nuėjau porą šimtų metrų iki vienišo paminklo su Dovydo žvaigžde.

1941 m. rugsėjo 11 d. ten buvo sušaudyti 953 Seirijų krašto žydai – daugiausia moterys ir vaikai. Tokios pat žudynių vietos – prie Simno, Merkinės, Lazdijų. Visų miestelių, kuriuose gyveno gausesnės žydų bendruomenės. Kai sužymi jas Lietuvos žemėlapyje, atrodo, kad visa mūsų žemė tarsi kempinė prisigėrusi kraujo, kiekviena kalvelė atsimena žudomųjų aimanas ir maldas.

Tik niekas nenori prisiminti, kad nekaltą kraują praliejo savi – kaimynai lietuviai, nors ir prižiūrimi bei skatinami „galutinio žydų klausimo sprendimo“ organizatorių iš Vokietijos. Jei prisimenam, tai tik per sukaktis, pro sukastus dantis, tarsi atiduodami duoklę kažkam svetimam, nes taip reikia.

„Ir visiems broliams lietuviams sakau ir sakau iš tikrųjų jau ketvirtį amžiaus: niekada nepamirškite, kad Dievo Motina, kuriai meldžiamės, kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka“, – šią savaitę parašė profesorius Vytautas Landsbergis. Parašė eiliuotai, gerokai ilgiau, dar ir Vilniaus merui įgėlė, bet aš cituoju tik tą dalį, kuri man patiko.

Neapykanta, kuri snaudė mumyse ir prasiveržė pirmąją karo vasarą, net ir pasikeitus kartoms, niekur nedingo, tarsi ligos užkratas, ilgai laukęs, kol nusilps organizmas.

Sustojau pasimelsti Barauciškės miške ne už ten palaidotas Holokausto aukas. Joms mano maldų jau nereikia – nuteisino nekaltai pralietas kraujas. Ir ne už budelius, kuriems jau niekas nepadės. Tik už tai, kad žudančiam neapykantos demonui daugiau nebūtų leista mūsų užvaldyti. Net tada, kai labai norisi nusilipdyti sau didvyrių iš ne visai tam vaidmeniui tinkamų praeities asmenybių. Nes kas gali labiau pakenkti pastangoms formuoti istorinę sąmonę pokario partizanų aukos pagrindu, jei ne bandymai įkurdinti ant to paties pjedestalo ir Holokaustu susitepusius asmenis?

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės. Tada riba, kas vertas paminklų, gatvių pavadinimų ir lentelių, o ką geriau prisiminti tik kaip neatlaikiusias išbandymų tragiškų laikų asmenybes, bus aiški kiekvienam. Neapsimeskim, kad trūko kažkokių diskusijų, kai tos diskusijos tęsiasi jau trečią dešimtmetį, o jų dalyviai išsiskirsto tik dar labiau susipriešinę, bet neradę bendro sutarimo.

Nes dabar būtų nesąžininga užstrigti diskusijose panaikinus tik su naciais kolaboravusių asmenybių pagarbos ženklus, o palikus sovietinius. Žaliojo tilto balvonų nukėlimas vyko pernelyg seniai, kad jį kas nors prisimintų. Laikas versti Cvirką, #šimašeu! Nes kartą pradėjęs viešųjų erdvių apvalymą ir pavadinęs tai lyderyste, pusiaukelėje sustoti negalite. Pusiausvyra požiūryje į nacių ir komunistų atminimo ženklus negali taip ir likti neribotam laikui pažeista.

O paskui dar paskolinkite šauniųjų „Grindos“ vyrų druskininkiečiams. Atsibus vietinis svarbiausias įtariamasis trečią kartą jaunavedys vieną rytą, pažiūrės pro langą, o Vijūnėlės dvaro nesimato. Ir ne todėl, kad čiurlioniški rūkai paslėpė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas ,,Dėl politinės atsakomybės, vertinant bendradarbiavimą su okupaciniais režimais”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas ,,Dėl politinės atsakomybės, vertinant bendradarbiavimą su okupaciniais režimais”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) reiškia susirūpinimą, kad tam tikros Lietuvos politinės jėgos bei politikai, neturėdami jokio teisinio ar istorinio pagrindo, viešai ir aktyviai gina asmenis, kurių tragiškas likimas neatleidžia tų asmenų nuo atsakomybės ir veikų, kurias jie padarė II-jo Pasaulinio karo metais, ir kurios patenka į Jungtinių Tautų Genocido apibrėžimą (parafuotą Lietuvos Respublikos)  ir tarptautinio antisemitizmo apibrėžimą (pernai patvirtinto Lietuvos Vyriausybės).

Tos veikos yra dokumentuotos LGGRTC, išanalizuotos ir atitinkamai įvertintos JE Valdo Adamkaus 1998 įsteigtos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti autoritetingų pasaulinio lygio istorikų – remiantis šios komisijos išvadomis, JT Genocido ir Tarptautinio antisemitizmo apibrėžimų –  tam tikrų politinių jėgų ginami asmenys vienareikšmiškai kolaboravo su nacistiniu režimu Lietuvoje II-jo Pasaulinio karo metais.

LŽB kviečia šalies politinį elitą susilaikyti nuo asmenų, kolaboravusių su okupaciniais režimais gynimo. Primename, kad toks viešas gynimas kompromituoja ir tą darančiųjų, ir Lietuvos Respublikos reputaciją.  Atkreipiame dėmesį, kad tokie neatsakingi pasisakymai, kuriuos viešoje erdvėje išsako politikai, ginantys okupacinių režimų kolaborantus ,ribojasi su Holokausto neigimu apskritai.

Tikimės supratimo ir paramos iš aukščiausių šalies vadovų, sprendžiant šiuos klausimus politiškai ir teisiškai atsakingai.

 

LŽB Pirmininkė Faina Kukliansky

 

 

Vytautas Landsbergis: „Labai svarstytina, ar jis [J.Noreika] taip labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“

Vytautas Landsbergis: „Labai svarstytina, ar jis [J.Noreika] taip labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“

Autorius Pinchos Fridberg, profesorius

2019 m. liepos 29 d. delfi.lt portalo lietuviškame puslapyje buvo paskelbtas straipsnis „Žmogus, kuris atidavė galvą už Lietuvą, nėra Lietuvos priešas“.

Jo autorius – Vytautas Landsbergis, Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos garbės pirmininkas.

Pono Landsbergio straipsnio pavadinimo turinys atrodo man keistokai.

XX amžiaus istorijoje yra daugybė  visai priešingų pavyzdžių.

Nepaisant to, remdamasis šiuo gana prieštaringai vertinamu teiginiu, autorius siūlo gerai apsvarstyti, ar Noreika is tikrųjų buvo taip ,,labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“.

Na, ką gi, pone Landsbergi, aptarkime. Diskutuokim, kaip jūs siūlote, „nuodugniai“, kaip sakoma, pagal ,,Hamburgo sąskaitą“ be taip Jūsų mėgstamų išsisukinėjimo žodelių: „man atrodo“, „reikia manyti“, „galbūt“ ir „kas galėtų paneigti, kad…“

Be to, diskusija, mano manymu, turėtų būti susijusi ne tik su nacionaliniu didvyriu Jonu Noreika.

Pradėkime nuo jūsų tėvo, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, kuris savo noru tapo Komunalinio ūkio ministru Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybėje, kuri bendradarbiavo su naciais. Būtent šiai ministerijai buvo patikėtas „garbingas“ darbas – KAUNO ŽYDŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOS sukūrimas.

Kad netuščiažodžiauti, pacituosiu išrašą (pilnas tekstas ČIA) iš 1941 m. birželio 30 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės rytinio posėdžio protokolo Nr. 6.

 LAIKINOJO LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO 1941 M. BIRŽELIO MĖN. 30 D.

POSĖDŽIO PROTOKOLAS 

Pirmininkavo l. e. Ministerio Pirmininko pareigas p. J. Ambrazevičius.

Dalyvavo visi Ministerių Kabineto nariai.
[…]
[Svarstyta:] 4. Lietuviškojo bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos [autoriaus pabrėžta] steigimas.

[Nutarta:] 4. Išklausęs Kauno Komendanto pulk. Bobelio pranešimo formuojamojo bataliono (Hilfpolizeidienstbatalion) ir žydų koncentracijos stovyklos [autoriaus pabrėžta] įsteigimo reikalu, Ministerių Kabinetas nutarė:
[…]
2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu.

Kitą Ministerių Kabineto posėdį paskirti šiandien, 19 val.

Le. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]
Ministerių Kabineto Reikalų Vedėjas J.Švelnikas [parašas]

Kalba netaisyta.

Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.],

Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 19–20.

PRIEDAS NR. 1 PRIE [LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO] 1941. VIII. 1

PROT[OKOLO] NR. 31

ŽYDŲ PADĖTIES NUOSTATAI

 Ministerių Kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus [autoriaus pabrėžta]:

[…]
Kaunas, 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d.
L. e. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]
Vidaus Reikalų Ministeris J. Šlepetys [parašas]

Kalba netaisyta.

Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.],
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 135–137.

Norėčiau suprasti, kaip mūsų laikais daugelyje šiuolaikinių dokumentų, apibūdinančių šį įvykį, terminas „Žydų koncentracijos stovykla“ buvo pakeistas viduramžių terminu „getas“, kuris viso labo reiškia tik žydų kompaktišką gyvenamąją vietą, o ne jų teisių į nuosavybę ir teisės gyventi atėmimą. Įdomu būtų sužinoti, kas, kada ir kokiu tikslu atliko šį pakeitimą.

Kodėl aš to klausiu? Todėl kad šis pakeitimas leidžia kai kam teigti, jog tikrieji žydų persekiojimo organizatoriai ir koncentracijos stovyklų Lietuvoje kūrėjai nenumatė tragiškų savo veiksmų padarinių. Atsieit nedalyvavo Holokauste. Tenka priminti, kad Holokaustas yra ne tik žiaurus žydų žudymas, bet ir jų įkalinimas koncentracijos stovyklose, kur žmonės priverstinai neteko teisinės apsaugos, nuosavybės, maisto, vaistų, tinkamos medicininės priežiūros, kur jie patyrė precedento neturintį fizinį ir moralinį pažeminimą.

Kodėl, pone Landsbergi, Jums tai sakau? O todėl, kad mano žmona Anita buvo įkalinta toje pačioje Kauno žydų koncentracijos stovykloje, kuri minima aukščiau pateiktuose dokumentuose, patvirtintuose visų vyriausybės narių ir, tikriausiai, Jūsų tėvo, kadangi „Dalyvavo visi Ministerių Kabineto nariai“. Mano žmonos Ausweis Nr. 4426 saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve, F. R-73, ap. 2, b. 72, l.50.

Manau, Jūs nežinote, kad žmonos tėvas Hirschas ir jos senelis Josifas buvo išsiųsti iš Kauno žydų koncentracijos stovyklos į Dachau koncentracijos stovyklą, o močiutė Sterle – į Salaspilį, kur jie žuvo.

Žmonės, kurie pasirašė dokumentą „PRIEDAS Nr. 1 Protokolas Nr. 31 [LIETUVOS MINISTRŲ kabinetas] 1941 m. VIII.,,Dėl žydų padėties”, pavertė antisemitizmą valstybės politika. Kaip tvirtinama Genocido centro išvadose dėl Kazio Škirpos, „Škirpos vadovaujamų lietuvių aktyvistų frontas iškėlė antisemitizmą į politinį lygmenį, kas kai kuriuos Lietuvos gyventojus galėjo pastūmėti dalyvauti Holokauste“. Mano manymu, šie žodžiai galėtų ir turėtų būti skirti visai laikinosios Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės nariams.

2012 m. birželio 21 d. Jūs (kartu su bendraminčiais) suorganizavote pompastišką, su karinėmis pajėgomis ir salvėmis J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo ceremoniją Kaune.

2012 m. birželio 21 d. iškilmingas urnos sutikimas su J. Ambrazevičiaus – Brazaičio pelenais Vilniaus oro uoste.

Jūs viešai nuleidote galvą prieš žmogų, kuris teigė, kad „žydai šimtmečius ekonomiškai išnaudojo lietuvių tautą“ ir „morališkai ją smaugė“:

Vytautas Landsbergis (antras iš dešinės) ir kiti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio pelenų perlaidojimo ceremonijoje.

Kodėl Jūs taip  pasielgėte? Jūs sutinkate su jo teiginiais? O gal viskas dėl to, kad Jūsų tėvas buvo mirusiojo bendražygis?

P.S. Tenka apgailestauti, kad ponas V. Landsbergis vis dar leidžia sau viešai įžeisti savo bendrapiliečių jausmus. Cituoju:

,, Įdomu tai, kad Lietuvos lenkai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos rusų. Čia yra problema – mes juos laikome lenkais, o jie galbūt yra lenkiškai kalbantys rusai“.

 

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Paminėta Tarptautinė romų genocido aukų atminimo diena

Paminėta Tarptautinė romų genocido aukų atminimo diena

Tautinių mažumų departamentas kreipėsi į Seimo Žmogaus teisių komitetą, prašydamas įtraukti į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą Tarptautinę romų genocido dieną, kuri yra minima rugpjūčio 2 dieną.

Panerių memoriale įvyko Romų genocido aukų pagerbimo ceremonija, kurioje dalyvavo Lietuvos romų bendruomenė kartu su oficialiais valstybės, ambasadų, savivaldybės, nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės atstovais, prisimindami skaudžius romų istorijos puslapius. Skambėjo romų dainos, kurias atliko ansamblis „Sare roma“, griežė Giunter Light Orchestra muzikantai.

2019 m. birželio 27 d. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja diena – Romų genocido atminimo diena. Toks Seimo sprendimas tapo reikšmingu įvykiu visai Lietuvos romų bendruomenei. Manoma, kad jis skatins visuomenę atkreipti dėmesį į skaudžius Lietuvos istorijos faktus, prisidės prie romų kultūros atvirumo, tarpkultūrinio dialogo bei stereotipų mažinimo

Rugpjūčio 6 d.: simpoziumas „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“

2019 m. rugpjūčio 5–7 d. Vilniuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Vilniaus skaitymas: žydų literatūra ir miesto istorija“ (Reading Vilna in Jewish Writing and Urban History). Konferenciją organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas drauge su Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutu ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centru. Konferenciją remia Lietuvos mokslo taryba.

Konferencija skirta nuodugniai išanalizuoti svarbius XX a. pr.–1940 m. judaikos šaltinius, kuriuose reprezentuojamas Vilnius ir jo istorija. Vilnius – itin reikšmingas to laikotarpio pasaulinis žydų kultūros centras, kurio istorinį pasakojimą, kultūrinę simboliką, tapatumo ir erdvės vaizdinius kūrė daugybė jidiš, hebrajų ir kitomis kalbomis parašytų žydų autorių tekstų, meno kūrinių. Konferencijoje bus aptartos ir kitos daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus temos, atskleidžiančios sąveiką tarp žydiškojo ir lietuviškojo, lenkiškojo, rusiškojo ir kt. Vilniaus kontekstų.

Konferencijoje pranešimus skaitys žinomi judaikos srities mokslininkai iš Izraelio, JAV, Švedijos: Davidas G. Roskiesas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis; Niujorko žydų teologijos seminarija, JAV), Davidas Fishmanas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis; JIVO, JAV), Avneris Holtzmanas (Tel Avivo universitetas, Izraelis), Mikhailas Krutikovas (Mičigano universitetas, JAV), Cecile E. Kuznitz (Bardo koledžas, JAV), Theodore’as R. Weeksas (Pietų Ilinojaus universitetas, JAV), Vladimiras Levinas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis), Janas Schwarzas (Lundo universitetas, Švedija) ir kt.

Lietuvai konferencijoje atstovaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, žydų kultūros istorikė ir bibliografė Lara Lempertienė (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras), dailės istorikė Laima Laučkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikas Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas), etnologė Radvilė Racėnaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Konferencijos metu, rugpjūčio 6 d., Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre, V a. auditorijoje vyks simpoziumas „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“ (Zalmen Szyk’s Vilna in the New Millennium), skirtas tarpukariu Vilniuje veikusios Žydų kraštotyros draugijos (Yidisher gezelshaft far landkentenish) pirmininkui Zalmenui Šykui. Renginyje konferencijos dalyviai pristatys po vieną išskirtinę žydiškojo Vilniaus atminties vietą. Šiuo renginiu simboliškai pažymimos 80-osios Z. Šyko parengto Vilniui skirto išsamaus gido „Tūkstantis Vilniaus metų“ (1000 yor Vilne) pirmo tomo išleidimo (1939 m.) metinės. Deja, antrasis leidinio tomas taip niekada ir nepasirodė.

Konferencijos Vilniaus skaitymas: žydų literatūra ir miesto istorija“ vieta ir laikas: Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, J. Kovalevskio auditorija, Universiteto g. 5, rugpjūčio 5–7 d., kasdien nuo 9 val. Konferencija vyks anglų kalba. Konferencijos programa (PDF).

Kviečiame dalyvauti.

Trumpai apie simpoziumą „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“

Data
rugpjūčio 6 d.
Laikas
17 val.
Vieta
Konferencijų salė, V a.
Dalyvavimas
įėjimas laisvas
Renginio kalba
anglų k.
Organizatoriai
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras
Rėmėja
Lietuvos mokslo taryba
Daugiau informacijos
socialiniame tinkle „Facebook“
Liutauras Ulevičius: Jonas Noreika, arba Kodėl 30 metų kolaboruojame su naciais?

Liutauras Ulevičius: Jonas Noreika, arba Kodėl 30 metų kolaboruojame su naciais?

Nuotraukoje Utena 1944m. žydų kapavietė.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis? Ne. Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo?

Ministras Linas Linkevičius apie Generolą Vėtrą: nenuneigiama, kad jis dalyvavo getų formavime

Ministras Linas Linkevičius apie Generolą Vėtrą: nenuneigiama, kad jis dalyvavo getų formavime

Sprendžiant dėl diskusijas visuomenėje keliančių atminties ženklų istorinėms asmenybėms užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius siūlo remtis ekspertų vertinimais.

Komentuodamas prieštaringų vertinimų sulaukusį sprendimą nuimti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, L. Linkevičius priminė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadą dėl J. Noreikos.

Prezidentas kviečia diskutuoti apie nacionalinę atminties politiką

Prezidentas kviečia diskutuoti apie nacionalinę atminties politiką

2019-07-30

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui.

Antradienis, liepos 30 d., (Vilnius). Pastarojo meto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai sukėlė rezonansą visuomenėje ir dar kartą parodė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis.

Norėdamas, kad problema būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia institucijas ir specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.

Šiuo metu egzistuojanti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka labai reikalingą ir naudingą darbą, tačiau, kaip rodo esama situacija, jos vienos konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka. Todėl į diskusijų grupę siūloma įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų – istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires.

„Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina,“ – sakė Prezidentas G. Nausėda.

Prezidentūra yra pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Prezidento komunikacijos grupė

Viltingi laisvėjimo ženklai

Viltingi laisvėjimo ženklai

 

SERGEJUS KANOVIČIUS

Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus kuriems mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir, ypač, netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant ilgus penkerius ar net daugiau metų.

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.

Pagaliau istorinis teisingumas nugalėjo. Noreikos lenta Vilniuje nuimta

Pagaliau istorinis teisingumas nugalėjo. Noreikos lenta Vilniuje nuimta

 Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos šeštadienio rytą nuimta  karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas patvirtino, kad lenta išvežta ir bus saugoma savivaldybės įmonėje „Grinda“.

Tai buvo svarbus istorinis sprendimas, kurio daug metų prašė Lietuvos žydų  (litvakų) bendruomenė. Diskusijos visuomenėje dėl šios lentos nukabinimo vyko ne vienerius metus. Kritikai teigė, kad šio ženklo neturi likti, supratus, jog J. Noreika, Antrojo pasaulinio karo metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų izoliavimo, geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

Lietuva neapsisprendė, kaip reaguoti į Vilniaus centre kabančią lentą ir pastaruoju metu sustiprėjusią kritiką pasaulyje. Istorikai rašydavo, kad  J. Noreika-Generolas Vėtra Holokausto metu žydų nežudė, nors iš tikrųjų faktai rodo, kad jis kolaboravo su naciais. Todėl Vilniaus mero sprendimas yra drąsus siekimas įtvirtinti istorinį teisingumą Lietuvos sostinėje, kurią žydai per amžius vadina „Lietuvos Jeruzale“.

Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, ,,lentą nuimti jis apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.

Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”, – BNS perduotame komentare sakė R. Šimašius.

 

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Lietuvos žydų bendruomenės svetainės redakcijai

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Š.m. liepos 24 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą „Kazio Škirpos alėją“ pervadinti į „Trispalvės alėją“.

Pasirodžiusiame Delfi portale informaciniame pranešime mus labai sujaudino žodžiai, cituojame:

“Savivaldybės taryba taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K.Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui”.

Akivaizdu, kad ant atminimo lentos bus nurodyta, jog 
1919 m. sausio 1 d. Kazis Skirpa pirmasis iškėlė „Trispalvę“ ant Gedimino bokšto.

Klausimas: ar bus taip pat nurodyta, kad, remiantis Genocido centro išvada (cituojame):

„Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas iškėlė antisemitizmą politiniu lygmeniu, kas galėjo paskatinti kai kuriuos lietuvius dalyvauti Holokauste“?

P.S. Mūsų nuomone, paskutinio priminimo nebuvimas iškraipytų istorinę tiesą, o pervadinimo faktas taptų politiškai žalingas.

Pagarbiai,

Ruta Kaplinskaja,

Pinchos Fridberg

2019/07/24

Istorikas apie Škirpą: jis yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių

Istorikas apie Škirpą: jis yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių

Gedimino kalno papėdėje esanti alėja nuo šiol bus vadinama ne Kazio Škirpos, o Trispalvės vardu – taip nusprendė Vilniaus miesto taryba. O dar prieš šį sprendimą Vilniaus universiteto (VU) doc. dr. Nerijus Šepetys išdėstė pagrindinius akcentus apie K. Škirpą.

Jo pasirengimas bendradarbiauti su vokiečiais buvo pernelyg intensyvus ir per menkai sąlyginis, jos paties Lietuvos-kartu-su-Reichu vizija jam buvo tapusi svarbesnė už tą Lietuvą, kuri buvo buvusi ir kurią sovietai sunaikino“

VILNIAUS TARYBA  APSISPRENDĖ: K. ŠKIRPOS ALĖJĄ PERVADINA  Į  TRISPALVĖS

VILNIAUS TARYBA APSISPRENDĖ: K. ŠKIRPOS ALĖJĄ PERVADINA Į TRISPALVĖS

Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja turės naują pavadinimą: sostinės taryba šiandien pritarė idėjai pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės.

Savivaldybės taryba šiandien taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K. Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui.

K. Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt

Kvietimas į „Druskininkų vasarą su M. K. Čiurlioniu“

Kvietimas į „Druskininkų vasarą su M. K. Čiurlioniu“

Lietuvos muziku remimo fondas kviečia.

Nuo š. m. birželio  iki rugsėjo 30 d. rengiamas septynioliktasis menų festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“. Jo programoje per 50 renginių, per 200 atlikėjų.

Liepos 23 d., antradienį, Druskininkų bažnyčioje 19.30 val. vietoje planuoto Anatolijaus Šenderovo kūrybos vakaro, kurio programa buvo aptarta su kompozitoriumi, Jo netekus, rengiamas Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo šviesiam atminimui skirtas vakaras-koncertas. Jame dalyvaus Čiurlionio kvartetas, solistė, mecosopranas Judita Leitaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, specialiai šiam vakarui kūrinį „Paskutinis Kadišas“ pritaikęs kvartetui.

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti šiame vakare. Lauktume ir kituose festivalio renginiuose.

LMRF direktorė Liucija Stulgienė

Šiaulių krašto žydų bendruomenės minėjimo renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms

Šiaulių krašto žydų bendruomenės minėjimo renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms

2019 m. liepos 15 d. Šiauliuose vyko minėjimo renginiai, skirti Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms.
Skambant Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos smuikininkių atliekamoms žydiškoms melodijoms prie Šiaulių geto vartų paminklinio akmens padėtos gėlės, atminimo akmenukai, iš degančių žvakučių suformuota Dovydo žvaigždė.


Oficialus paminėjimas persikėlė į Chaimo Frenkelio vilos parką. Ceremonijoje dalyvavo gausus būrys svečių iš Lietuvos ir užsienio žydų bendruomenių, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių miesto ir rajono, Radviliškio rajono vadovai, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, LR Seimo narys Stasys Tumėnas, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, Japonijos ambasadorius Shiro Yamasaki bei JAV ambasados atstovė Shai Moore.
Minėjimo metu miesto meras Artūras Visockas prisiminė iškilius žydų tautybės asmenis, kurie neteko gyvybių per masines nacių organizuotas žudynes Lietuvoje ir mirties stovyklose kitose šalyse, pasidalino keliomis iš daugelio tragiško likimo Šiaulių žydų istorijomis. Savo kalboje A.Visockas pabrėžė miesto žydų istorijos svarbą, kuri neatsiejama nuo visos miesto raidos.


Savo išgyvenimo istorijomis pasidalino keletas Šiaulių geto košmarą išgyvenusių kalinių – Ida Vileikienė ir Jurijus Raak. Savo šeimos skaudžius išgyvenimus papapasakojo ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.


Viso minėjimo metu scenos ekrane buvo rodomi Šiaulių geto kalinių vardai ir pavardės, kurių kiekvienas turi savo istoriją bei neša savo atminimą ir skausmą. Atminimo renginį papuošė orkestras iš Kiryat Ono miesto (Izraelis). Renginys užbaigiamas kantoriaus Shmuel Yatom malda – kadiš.

Minint Šiaulių geto likvidavimo 75-ąsias metines, įprasmintas ir žinomo lietuvių dvasininko, Pasaulio Tautų teisuolio kunigo Jono Borevičiaus SJ atminimas. Žydų gelbėtojui jėzuitų kunigui atidengta memorialinė lenta greta Šiaulių dailės galerijos visiems primins, kad šio kunigo ir jo bendraminčių pastangomis Antrojo Pasaulinio karo metais Šiauliuose veikė visas žydų gelbėjimo tinklas. J.Borevičiui ir jo bendražygiams karo metu pavyko išgelbėti apie 150 žydų.


Po iškilmingo lentos atidengimo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje vyko jaunimo orkestro iš Kiryat Ono (Izraelis) koncertas. Taip pat minėjimo dalyviai vyko į Kužių masinių žudynių vietą, kur pagerbė žuvusiuosius Kužių memoriale, bei lankėsi Radviliškio geležinkelio stotyje, iš kurios į koncentracijos ir naikinimo stovyklas buvo vežami geto kaliniai.


Šiaulių krašto žydų bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Renaldui Vaisbrodui už visokeriopą pagalbą organizuojant ir pravedant minėjimo renginius, skirtus Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms.

Už palaikymą bei prisidėjimą prie minėjimo renginių norime padėkoti ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky, Šiaulių miesto merui Artūrui Visockui bei mero pavaduotojui Egidijui Elijošiui, Šiaulių Aušros muziejaus direktoriui Raimundui Balzai bei visam muziejaus kolektyvui, Kužių seniūnijos seniūnei Jolandai Rudavičienei, Radviliškio rajono savivaldybės merui Antanui Čepononiui bei mero pavaduotojui Mindaugui Puliukui, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojai Nijolei Prascevičienei bei jaunosioms smuikininkėms, kantoriui Shmuel Yatom, Kiryat Ono jaunimo orkestrui bei Kiryat Ono savivaldybės projekto “Šhalom, Lietuva” vadovei Dusiai Krechmer, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariams.

Dėkojame rėmėjams