Mokslas, Istorija ir Kultūra

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy išleido savo knygos „Meilės prekeiviai“ vertimą į lietuvių kalbą

Lietuviškas knygos „Meilės prekeiviai“ vertimas – jau knygos autoriaus ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Avni Levy rankose! Džiaugiamės nauja knyga, sveikiname autorių ir kviečiame skaityti – ! Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.

Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

„Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“

gzeme.lt

Loreta EŽERSKYTĖ

Žydų genocido atminimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirties. Šįkart valstybės apdovanojimai skirti 38 žydų gelbėtojams, kurių daugumos jau nėra gyvų.

Į Prezidentūroje vykusias iškilmes buvo pakviesta ir ukmergiškė Anita Albužienė. Jos pastangų dėka padėkota, deja, jau po mirties, Jadvygai ir Zigmui Stanevičiams, kurie savo sodyboje priglaudė trejų metukų žydaitę Libą Berenšteinaitę. Šiems teisuoliams skirti apdovanojimai įteikti jų anūkui Kazimierui Stanevičiui.

„Libos, vėliau gavusios Lionės vardą, tikruosius tėvus ištiko tragiškas likimas – jie guli Pivonijos šile. Taip jau susiklostė, kad našlaitė mamyte šaukė ne tik globėją Stanevičienę, bet ir mūsų mamą…“ – atgijusiais prisiminimais dalijosi A. Albužienė. Ukmergiškė neslepia, jog renginys Prezidentūroje atgaivino ir skaudžius išgyvenimus. Tačiau moteris dabar laiminga – ji teigia įvykdžiusi svarbią misiją.

Tėvai dukrą paliko dienai kitai…

1941-ųjų birželį, tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visoje Lietuvoje imta persekioti ir naikinti žydus. Lietuvoje buvo vykdomas Holokaustas – masinis žydų tautos naikinimas. Kaip skelbia istorijos šaltiniai, žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms, kuomet nepagailėta nei vaikų, nei moterų ar senelių, laikotarpis.

L. Berenšteinaitė gimė Jonavos rajone, netoli Panoterių. Kai šeimai, kaip ir kitiems Lietuvos žydams, iškilo mirtinas pavojus, mergaitei buvo treji. Tačiau atsitiktinumo ir gerų žmonių dėka ji pateko tarp saujelės laimingųjų, kurie buvo išgelbėti.

A. Albužienė namuose saugo „Tiesos“ laikraščio 1962 metų gruodžio 2 dienos numerio iškarpą su straipsniu „Kaip savoj šeimoj“, kuriame papasakota istorija apie Libos išgelbėjimą.

Laikraštyje rašoma, kad darganotą rudens vakarą link pamiškėje esančios Stanevičių pirkelės sparčiu žingsniu per pažliugusį dirvoną skubėjo du vyrai ir moteris su vaiku ant rankų. Mažoji buvo tik su suknyte, kad ji nesušaltų, motina ją vis klostė skara. Šeimininkai vėlyvus svečius pažino, todėl įleido į vidų sušilti. Netrukus atėjusioji prasitarė, kad norinti trumpam pas juos palikti savo mergaitę – lauke toks prastas oras, jie patys nežino, kur tą naktį teksią nakvoti. Taip pat ji patikino, jog būtinai grįšianti – po dienos kitos atbėgsianti ir dukrytę pasiimsianti. Šeimininkas dar dvejojo, esą ir savo bėdų apsčiai, namuose trejetas mažylių. Tačiau žmona nenorėjo jo klausyti. Sąžinė jai neleido išvaryti šaltin pusnuogį vaiką. Mažoji Liba liko, o suaugusieji patraukė savais keliais. Nors ir buvo žadėję, jie nebegrįžo. Netrukus jų jau nebuvo tarp gyvųjų…

Žydaitė Stanevičių šeimoje greitai apsiprato, jai netrūko nei duonos, nei šilumos. Tik teko atsisveikinti su tikruoju vardu ir pavarde – mergaitė tapo Lione Stanevičiute. Jai buvo parūpinti dokumentai.

Priglaudę svetimą mažylę Stanevičiai ilgus metus gyveno baimėje. Pajutę širdyje nerimą, naktimis globotinę siųsdavo miegoti į pirtį, o patys akių nesumerkdavo…

Lionė, kaip ir Stanevičių vaikai, augo, stiebėsi, lankė mokyklą. Sulaukusi keturiolikos ji susirgo, pateko į ligoninę Ukmergėje.

Parsivedė iš ligoninės

A. Albužienė su tėvais – Rachmieliu ir Roza Kacais – gyveno tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje, kurios pavadinimas dabar pakeistas į Sodų. Šioje žydų šeimoje kartu su Anita augo du jaunesni broliai.

„1952-iais mūsų tėvas sirgo, gulėjo ligoninėje, kuri buvo Gedimino gatvėje. Kai pasveikęs grįžo į namus, kartu parsivedė ten sutiktą 14 metų našlaitę – Lionę Stanevičiūtę. Ji tuomet buvo baigusi keturias klases“, – beveik prieš septyniasdešimt metų nutikusius įvykius iki šiol puikiai mena ukmergiškė A. Albužienė.

Grįžęs su svetima mergaite R. Kacas vaikams girdint nepasakojo, kodėl nepažįstamoji gyvens jų namuose. To Anita iš jo taip ir neišgirdo. Dabar moteris svarstė, jog tėvas tokį sprendimą galėjo priimti norėdamas palengvinti žydaitei gyvenimą ir apsaugoti ją išgelbėjusią šeimą: „Lionė lietuviškai kalbėjo neaiškiai. Jis greičiausiai iš jos kalbos greitai suprato, jog ji yra žydų tautybės. Taip pat išsiaiškino, jog ji – našlaitė, auga svetimoje šeimoje. Tėvas tikriausiai manė, jog visiems bus geriau, jei Lionė pasiliks pas mus…“

Našlė globotinės neišvarė

Nors laikmetis niekam nebuvo lengvas, Kacų šeima didelių nepriteklių nejautė. Lionė augo kartu su trimis tikraisiais naujųjų globėjų vaikais, jie visi kartu sėsdavo prie stalo, žaisdavo. Pamažu visi apsiprato su namuose atsiradusia vyresne mergaite, ji taip pat jautėsi gerai.

Tačiau ramų šeimos gyvenimą vos po metų netikėtai sukrėtė didžiulė nelaimė – staiga mirė šeimos maitintojas.

„Buvo 1953-ieji. Mama liko viena su trimis mažamečiais vaikais ir globotine. Man tuomet buvo devyneri, vienam broliukui – septyneri, mažiausiasis buvo sulaukęs vos ketverių. Gyvenimas mūsų nelepino, mamai reikėjo gerai pasukti galvą, kaip išmaitinti šeimą ir priglaustą našlaitę“, – pasakojo A. Albužienė.

Anitos atminty patirtų sunkumų neišliko. Matyt, jos mama stengėsi visą rūpesčių naštą kantriai ir tyliai nešti viena, vaikams apie užklupusias problemas neužsiminė.

Kad mamai turėjo būti labai sunku, A. Albužienė sako supratusi, kai perskaitė namuose rastą vieną dokumentą. Tai Ukmergės miesto vykdomojo komiteto 1954 metų sausio 20 dieną išduota pažyma, skirta pristatyti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Joje nurodyta, kad „pil. Stanevičiutė Lionė, Zigmo, gyvenanti Ukmergėje, M. Melnikaitės g. Nr. 3, gim. 1938 m. Kauno apskrities Jonavos valsčiaus Karčių kaime. Jos tėvai Berenšteinai 1941 m. buvo vokiečių sušaudyti, o ji liko nuo tėvų 3-ejų metų ir visą laiką augo pas pil. Stanevičių Zigmą Kaušankos kaime, Panoterių apylinkėje, kuris 1950 m. užrašė ją savo pavarde“.

„Spėju, kad mamai buvo taip sunku išmaitinti šeimą, kad ji kreipėsi paramos į Socialinio aprūpinimo skyrių. Tačiau Lionės ji neišvarė. Tikriausiai vykdė tėvo išsakytą valią. Ji mūsų namuose gyveno, kol 1955 metais Ukmergės antroje vidurinėje-vakarinėje mokykloje baigė septynias klases. Tuomet išvažiavo mokytis į Kėdainius, ten įgijo virėjos specialybę“, – kalbėjo ukmergiškė.„Mamytei, jei verta Jūsų prisiminimo, prašau prisiminti tą, kuri Jūsų niekada nepamirš…“ – taip Lionė užrašė kitoje savo nuotraukos, 1954 metų gruodį dovanotos R. Kacienei, pusėje.

Abi globėjas vadino mama

Pasak A. Albužienės, ir išvykusi į Kėdainius Lionė Kacų šeimos nepamiršo. Mergina kartkartėmis apsilankydavo savo globėjos namuose.

Anita mena, jog Lionė jos mamą visada vadino mamyte: „Mes žinojome, kad kita jos mama gyvena kaime, netoli Panoterių.“

Nepamiršo ukmergiškė ir apsilankymo Kaušankos kaime. Kartą, iš Ukmergės važiuodama aplankyti savo globėjų, Lionė kartu pasiėmė ir Anitą bei vieną jos broliuką. Iš autobusų stotelės į pamiškėje esantį seną Stanevičių vienkiemį trijulei teko nemažą atstumą kulniuoti pėsčiomis.

Baigusi kulinarijos mokyklą mergina gavo paskyrimą į Priekulę. Dirbo valgykloje, ištekėjo, susilaukė sūnaus.

„1963-iais Lionę aplankiau Priekulėje. Neilgai trukus ji su šeima išvyko gyventi į Ukrainą, Rovno miestą, iš kur buvo kilęs jos vyras. Ryšiai su ja nebuvo nutrūkę. O 1980 metais gavome žinią, kad ji mirė“, – sakė A. Albužienė.

Gelbėtojų paieškos užtruko

Daugelį metų Anitai kirbėjo mintis, kad privalo atlikti misiją – padėkoti žmonėms, kurie nuo mirties išgelbėjo mažą žydų tautybės mergaitę. Moteris suvokė, jog Stanevičiai labai rizikavo į savo namus priimdami svetimą vaiką. Tuo labiau kad garbanė ryžukė savo išvaizda labai skyrėsi nuo tikrųjų šios šeimos vaikų.

Surasti žydaitės gelbėtojus ją skatino ir abu broliai, kurių vienas dabar gyvena Izraelyje, o kitas – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone. Kadangi A. Albužienė žinojo Lionę į savo namus priėmusių sutuoktinių vardus bei pavardę, jų gyvenamąją vietovę, pirmiausia kreipėsi į Panoterių seniūniją. Tikėjosi, kad vietos valdžios žmonės jai pagelbės susisiekti su Stanevičiais. Deja, moters prašymas nebuvo išgirstas.

„Greičiausiai valdininkams pritrūko suinteresuotumo…“ – prasitarė Anita.

Tačiau ukmergiškė rankų nenuleido. Praėjusių metų lapkritį ji apie nesėkmingas savo paieškas užsiminė Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus edukatorei Jurgitai Jackevičiūtei. Ji Anitą suvedė su šio muziejaus darbuotojais.

„Praėjo keli mėnesiai ir gavau žinią, kad Panoterių seniūnijoje, ant pamiškėje buvusios senųjų Stanevičių trobelės pamatų pastatytame name, gyvena jų anūkas…“ – apie sėkmingą paieškų baigtį su džiaugsmu kalbėjo A. Albužienė.

Paprasti žmonės tapo nepaprasti

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidentūroje tradiciškai pagerbti žydų gelbėtojai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė šalies prezidentas G. Nausėda. – Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui; treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų įsitraukė į žydų gelbėjimą, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekad reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinama ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos daugiau nebūtų kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikto linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams G. Nausėda sakė, nors daugelis iškilmėse pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ir ateities kartoms.

Teisuolių alėjoje bus pasodinti medžiai

A. Albužienė papasakojo, kad žydaitę išgelbėjusi Stanevičių šeima sulauks padėkos ir Izraelyje. Pasak moters, 1953 metais Izraelio parlamentas išleido įstatymą, kuriuo Izraelio valstybė stengėsi nustatyti ir pagerbti kitataučius, gelbėjusius žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nutarta jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardą. Be to, teisuoliai apdovanojami medaliu, jiems įteikiami diplomai, kuriuose yra užrašas: „Kas išgelbėjo vieną žmogų, tarsi būtų išgelbėjęs visą pasaulį“.

Nuo 1962-ųjų Jeruzalėje prie „Yad Vashem“ Holokausto memorialinio muziejaus pradėta sodinti teisuolių alėja.

„Joje du medžiai bus pasodinti ir J. bei Z. Stanevičių garbei,“ – patikino ukmergiškė.

„Yad Vashem“ duomenimis, 2019 m. sausio 1 d. Teisuolių sąraše buvo 24 811 žmonių, iš jų – 891 Lietuvos pilietis. Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

„Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams. Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra, tačiau sodyba gyva. Čia gyvena šeimininkų anūkas. Jis pakvietė mane į svečius. Dabar laukia antroji kelionė į Panoterius“, – šypsojosi A. Albužienė.

Nuotraukos iš A. ALBUŽIENĖS asmeninio albumo

 

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

15min.lt  Vilius Petkauskas

Jungtinių Valstijų Kongresas laišku kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį su prašymu paneigti informaciją, esą JAV institucijos nustatė, kad 1941 m. laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis neprisidėjo prie Lietuvos žydų genocido.


15min žiniomis, JAV Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas S.Skverneliui atsiuntė laišką, kuriame premjero prašoma įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo. Kad laiškas yra gautas, 15min patvirtino ir premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas.

„Taip, tokį laišką premjeras yra gavęs. Atsakymas kol kas nėra parengtas“, – atsakyme rašė Vyriausybės vadovo atstovas.

Po 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovas ir švietimo ministras. Laikinoji Vyriausybė sulaukia kaltinimų neatsiribojusi nuo okupacinės nacių valdžios ir taip prisidėjusi prie Lietuvos žydų genocido, kurio metu nužudyti 96 proc. šalies žydų.

2012 m. buvęs laikinosios Vyriausybės vadovas buvo perlaidotas Kaune. Tuomet Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) piktinosi dėl perlaidojimo iškilmių.

Sukkot šventė su svečiais iš JAV ir kepta gefilte silke

Sukkot šventė su svečiais iš JAV ir kepta gefilte silke

Nuo seno priimta per Sukkot šventę statyti kučką, kviesti svečius ir vaišinti juos skaniausiais šeimos patiekalais iš visokių produktų. Sako, kad nėra tipiško Sukot patiekalo, bet būdinga gaminti kimštus, suktus – kaip Toros ritinėlių lapai. Todėl tokie populiarūs yra balandėliai, blyneliai su įdaru, kimštas kopūstas.

Tačiau ne tokie paprasti tie litvakai – pirmąją Sukkot dieną Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su aškenazių virtuvės ekspertu Jeffrey Yoskowitz gamino iš litvakų kulinarinio paveldo lobyno ištrauktus patiekalus. Į svečius atėjo litvakų  maisto mylėtojai ir apie kiekvieną patiekalą pasakojo bent po kelias istorijas, prisiminė visus vaikystės kvapus, o šeimininkės ginčijosi net dėl morkos pjaustymo formos. Šiomis dienomis pas mus viešėjo mieli bičiuliai iš TAUBE Jewish Heritage Tours. Grupės vadovas Jeffrey ir Beigelių krautuvėlės vadovė Dovilė ilgai diskutavo, kokius patiekalus rinktis kulinarinėms dirbtuvėms. Nugalėjo litvakiško išskirtinumo koncepcija – pasirinkti tie patiekalai, kurių negamino Lenkijos žydai ir kurie negirdėti JAV žydų bendruomenėje.

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

2019 m. spalio 2 d. Kauno Viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje vyko prof. Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“ pristatymas. Renginį vedė Vilkijos seniūnaitis Algimantas Smolenskas.
Pristatymo metu Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalinosi savo mintimis apie Lietuvos žydų bendruomenės veiklą iki 1940 m., jos aktyvų ir reikšmingą dalyvavimą kultūriniame, ekonominiame bei socialiniame šalies gyvenime.
Pristatymo metu renginio dalyviai diskutavo apie šiandieninę  atminimo įamžinimo politiką, lietuvių ir žydų santykius,  nacių koloborantų nustatymo ypatybes, jaunimo švietimo problemas ir kitus dalykus.

Vos 30 kilometrų nuo Kauno nutolusiame Vilkijos miestelyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje. 1766 metų gyventojų surašymo duomenimis, Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 metais – 789, pagal 1897 metų surašymo duomenis, Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų, iš jų 1431 gyventojas žydų tautybės.

1915 metais  carinė valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius mažėjo. II-ojo  pasaulinio karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Pastebėtina, kad tarpukario Lietuvoje Vilkijos  žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais “smetoninės” Lietuvos  metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną. Tačiau nacių okupacijos laikotarpyje (1941-1944) šis miestelis buvo naikinamas  kraupiomis žydų  žudynėmis.

Knyga, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2019 m., yra  skirta sunaikintų per Holokaustą Vilkijos ir aplinkinių miestelių – Panemunės, Pakuonio, Garliavos,Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir kitų – žydų atminimui. Autoriai, rengdami šį veikalą, analizavo Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, susitiko su vietos žmonėmis, užrašė jų atsiminimus, surado ir fotografavo žydų žudynių vietų paminklus.

 

Dr. Raimundas Kaminskas

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Švenčionėlių miesto bendruomene  pagerbė Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimą žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų.

 

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro,  savo pranešime pabrėžė: “Atmintis gyva ir niekas neužmiršta. Privalome kartų kartoms priminti skaudų žydų tautos likimą, kad deramai būtų gerbiamas nekaltų žmonių, žuvusių nepaprastai žiauriomis ir nežmoniškomis aplinkybėmis atminimas. Kad pagarba ir istorija būtų saugoma tiek, kiek gyvuos bent vienas šio krašto pilietis“.

Koncerte Kauno geto orkestrui atminti – ypatingi svečiai iš JAV ir Izraelio

Koncerte Kauno geto orkestrui atminti – ypatingi svečiai iš JAV ir Izraelio

DELFI.lt

Apie Kauno getą, kuriame 1941–1944 m. buvo kalinami dešimtys tūkstančių žydų, daugiau ar mažiau žino daugelis šiuolaikinės Lietuvos gyventojų. Visgi tai, koks iš tiesų kasdienis žmonių gyvenimas buvo už geto sienų, iki šiol yra jei ne paslaptis, tai dar neatverstas istorijos puslapis. Su skambiausia šio puslapio dalimi – Kauno geto orkestru – susipažinti kviečia vienas pagrindinių „Kaunas 2022“ inicijuoto pirmojo Istorijų festivalio renginių. Spalio 20 d. Kauno kultūros centre vyksiančiame „Paskutiniame koncerte“ muzika susipins su čia pat esančia istorija – juk simboliška, kad šiame pastate II pasaulinio karo metais buvo įsikūręs gestapas.

Vytautas Plečkaitis. Bendradarbiavimas ar kolaboravimas: kas nusipelnė paminklo Vilniuje?

Vytautas Plečkaitis. Bendradarbiavimas ar kolaboravimas: kas nusipelnė paminklo Vilniuje?

Vytautas Plečkaitis, buvęs LR ambasadorius Ukrainoje ir Šveicarijoje.

Praėjus daugiau kaip 70 metų po Antrojo pasaulinio karo ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje bei kitose Vidurio Rytų Europos šalyse nesibaigia ginčai dėl kolaboravimo su Vokietijos nacių režimu.

Laisvės ir nepriklausomybės metais subrendusi karta nori išsiaiškinti visą tiesą ne tik apie komunistinio režimo nusikaltimus, bet ir apie vokiečių nacių ir su jais kolaboravusių bei dalyvavusių Holokauste žmonių nusikaltimus To iš mūsų reikalauja ir elementarus žmogiškumas, ir iki galo neįvertinta istorinė atmintis apie Lietuvoje sunaikintą žydų bendruomenę, gyvenusią mūsų žemėje nuo Vytauto Didžiojo laikų.

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Profesorius Pinchos Fridberg

 Komentarai straipsnio pavadinimui

1. Holokausto istoriku mane pavadino „Laisves radijas“. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet  neatitinka tikrovės, deja. Iš tikrųjų esu pedantas: skaitau labai atidžiai, nepraleidžiu nei vienos raidės. Ir tuo pačiu metu dar šiek tiek mąstau.

2.Tikrieji (neklystantys) Holokausto Istorikai dirba Genocido Centre. Dėl to antruoju atveju žodį Istorikai rašau iš didžiosios raidės ir be kabučių. Šių istorikų tyrimų rezultatai iškalti net ant granito.

3 Į savo labai keistą klausimą „ar galima pasitikėti archyvo dokumentu?“galiu pateikti ne mažiau keistą atsakymą: kas gali paneigti, kad šio dokumento nesukūrė NKVD agentai, norėdami diskredituoti kolaborantus, kurie glaudžiai bendradarbiaviavo su naciais?

4.Sutrumpinimai: LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. – fondas, ap. – aprašymas, b. – byla, l. – lapas.

Dokumentо atradimо istorija

Autorinės teisės visada buvo man “šventa karvė”. Todėl iškart sakau: nurodytą dokumentą radau ne aš, o JAV gimęs lietuvis, matematikos mokslų daktaras Andrius Kulikauskas*. 2019 m. kovo mėn. 17 d. jis man atsiuntė iš LCVA kompiuterio monitoriaus ekrano fotografuotą beveik neįskaitomą kopiją dokumento, pažymėto LCVA, f.1346, ap.1, b.24, l.12-14.

“Pažaidęs” su „fotošopu“, aš tą dokumentą perskaičiau. Iškilo noras pasidaryti geresnę kopiją, ir aš nuėjau į Lietuvos Centrinį Valstybės Archyvą. Bet čia manęs laukė… „nedidelė“ staigmena: šifru nurodytas ne tas dokumentas. Bandymas pačiam surasti ieškomą dokumentą baigėsi fiasko ir aš paskambinau dr. Kulikauskui. Paaiškėjo, kad jo atsiųstame dokumento šifre atsidūrė rašybos klaida: vietoj b.24 turėjo būti b.29.

Dokumento kopija

 Pradėsiu nuo malonios ir nuoširdžios padėkos LCVA rankraščių dokumentų skyriaus vyresniąjai specialistei Ingai Bumažnikovai už pagalbą, ieškant ir dirbant su archyvo dokumentais. Ponia Bumažnikova mane taip pat informavo, kad norėdamas įdėti dokumentus į internetą, turiu užsisakyti ir gauti jų legalias kopijas. Tokias kopijas gavau:

Matote Alytaus apskrities vadovo aplanko „Byla Nr. 28“ viršelio kopiją (Byla pradėta 1941 m. birželio mėn., baigta 1941 m. rugsėjį):

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29

Štai ir pats dokumentas:

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13 a.p.

Atkreipkite dėmesį: po to, kai dokumentas buvo parengtas, jis buvo redaguotas (rašomosios mašinėlės intarpai, pieštuko žymės). Nustatyti, ar jis buvo pasirašytas ir išsiųstas adresatui, man nepasisekė.

Holokausto „istoriko“  klausimai

Ar iš žodžių „Trečia [teroro] priežastis – vokiečių karių kišimasis ir užtarinėjimas areštuotųjų komunistų ir žydų “ seka, kad toks kišimasis vyko, ir ne vieną kartą? Priešingu atveju, kodėl reikėjo apie tai rašyti “šauniosios vokiečių kariomenės Alytaus ponui Komendantui”? Ar turiu suprasti, kad vokiečių kariškiai (nepainioti su esesininkais!) mėgino priešintis lietuvių kolaborantų žiaurumui?

O kaip reikia suprasti Alytaus apskrities vadovų prašymą leisti „vykdančius nusikaltimus komunistus, žydus ir lenkus šaudyti vietoje be Jūsų žinios ir daryti areštus taip pat nieko neatsiklausus”?

Ar toks prašymas reiškia, kad vokiečių armija (nepainioti su SS padaliniais!) neleisdavo lietuvių kolaborantams vykdyti savateismį (linčiavimą)? Priešingu atveju, kam gi prašyti to „šlovingos vokiečių armijos” Alytaus komendanto “?

Deja… klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų …

P.S. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau, kodėl šiame dokumente ginkluoti policijos padėjėjai vadinami partizanais?

————————————

*Vilniaus apygardos administraciniame teisme Dr.A.Kulikauskas atstovavo
JAV gyventojui Grant Gochinui, pateikiusiam skundą dėl  Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsisakymo pakeisti
savo istorinę išvadą dėl kapitono Jono Noreikos („Generolo Vėtros“)
dalyvavimo Holokausto įvykiuose (skaitykite mano straipsnį „Vilniaus apygardos administracinis teismas: Genocido Centro atsakymas dėl Jono Noreikos – pagrįstas ir teisėtas”, rusų kalba).

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Holokausto memorialo Jeruzalėje vadovas: G.Nausėdos vizitas svarbus Lietuvos visuomenei

Holokausto memorialo Jeruzalėje vadovas: G.Nausėdos vizitas svarbus Lietuvos visuomenei

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos dalyvavimas Pasauliniame Holokausto forume bus svarbus ir Lietuvos visuomenei, teigia Jeruzalėje esančio Holokausto istorijos memorialinio komplekso Yad Vashem vadovas Avneris Shalevas.

„Manau, kad jo nuomonė, kuri ateis iš Jeruzalės, turės atgarsį ir Lietuvos visuomenėje. Tai labai svarbu ir mums, kad Lietuvos prezidentas išreikš Holokausto atminimo ir kovos su antisemitizmu svarbą“, – Lietuvos žurnalistams skirtame seminare Jeruzalėje sakė memorialo vadovas.

Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Roš Ha Šana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai žydų Naujuosius metus sutiko 5780 m. išvakarėse. Renginio dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer ir palinkėjo visiems gerų, sveikų ir saldžių metų. Šventinį vakarą pradėjo Frida Šteinienė, kuri uždegė žvakes ir sukalbėjo maldą,  priminė šios šventės prasmę, tradicijas.

Ant šventinio stalo buvo tradiciniai patiekalai: chala, obuoliai su medumi, granatai, farširuotas karpis, vištienos kepenėlės, kapota silkė.  Šventę pasaldino mūsų bendruomenės puikių šeimininkių pagaminti tradiciniai žydų saldumynai: taigalach, imberlach ir obuolių pyragas.

Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurias dalyviams dovanojo Vadim Kamrazer. Skambėjo ir jauniausių šventės dalyvių Sofijos, Karinos ir Natano dainos. Vyravo puiki nuotaika ir šilta atmosfera.

Linksma buvo ir mažiems, ir dideliems. Vaikams įdomią programėlę parengė vaikų švenčių organizatorė – animatorė Simona. Renginio metu kiekvienai šeimai įteiktas 5780 m. žydiškas kalendorius.

Susirinkusieji neskubėjo skirstytis namo, dar ilgai bendravo ir džiaugėsi puikiu 5780 m. sutikimu.

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

Šiaulių kraštas.lt Dr. Nerijus BRAZAUSKAS Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras

Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.

Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.

Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis”, nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas “Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis”, 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).

Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo “atminties karo” teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.

Kaip žinia, “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis” yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d.

Kodėl pasibaigus „Sostų karams“ prasidėjo lentų karai?

Kodėl pasibaigus „Sostų karams“ prasidėjo lentų karai?

Bernardinai.lt Donatas Puslys

Praėjusį ketvirtadienį startavo kasmėnesinis ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“, kurį rengia Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Vilniaus politikos analizės institutas. Pirmoji ciklo diskusija buvo skirta istorinės atminties tematikai, kuri tapo itin aktuali nuvilnijus visuomenę supriešinusioms audringoms diskusijoms dėl Jono Noreikos atminimo lentos ir Kazio Škirpos gatvės pavadinimo likimų. Ar iš tiesų, tariant vokiečių istorinės atminties tyrinėtojos Aleidos Assman žodžiais, galima daryti išvadą, kad gyvename neprigirdinčiųjų dialogo ir rusenančio pilietinio atsiminimų karo laiku? Apie tai Donatas Puslys kalbėjosi su mokytoju, visuomenininku Vytautu Toleikiu ir publiciste, kultūros veikėja Liudvika Pociūniene.

Pokalbis sutapo su ta diena, kai žymūs Lietuvos istorikai – Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, Vasilijus Safronovas, Nerijus Šepetys – kreipėsi prezidentą Gitaną Nausėdą su savo siūlymais dėl atminimo politinio reguliavimo Lietuvoje. Šiame kreipimesi buvo akcentuota, kad visuomenėse paraleliai egzistuoja daugybė dažnai viena kitą ignoruojančių ar konfliktuojančių atminčių, o nesutarimai tarp jų turėtų būti sprendžiami viešųjų diskusijų metu, kai bendradarbiaujant visuomenės atstovams, politikams ir profesionaliems istorikams yra siekiama visuomenės konsensuso, tik po kurio galima imtis atminimo įamžinimo veiksmų.

Istorikai apibrėžė siekiamybę, o V. Toleikis savo tekste „Vargas dėl atminties, vargas ir dėl proto“ apibūdino dabartinę istorinės atminties puoselėjimo situaciją. Kas lėmė tokį jo verdiktą?

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Spalio 6 d. (sekmadienį) kviečiame kartu prisiminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” skulptūros Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone, Platumų kaime.

LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks spalio 6 d. (sekmadienį) 9 val. nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Registracija telefonu: +370 5 261 3003 arba info@lzb.lt

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Vytautas Bruveris ,,Lietuvos rytas”

Ar visi sovietų okupantų nužudyti žmonės, kurių pavardės buvo iškaltos ant pastato pačiame Vilniaus centre, nusipelnė tokios išskirtinės pagarbos? Taip klausti verčia tyrėjų turimi dokumentai, su kuriais susipažino ir „Lietuvos rytas“. Talkino žudant žydus ir atimant jų turtą. Žudė ir prievartavo sovietinių kolaborantų šeimų narius – moteris ir vaikus. Buvo plėšikas, bet vaidino partizaną. Daugiausia kariavo nacių pusėje ir jų kariuomenėje. Tokie šiurpūs šešėliai temdo biografiją ne vieno asmens, kurių pavardės iškaltos ant sostinės Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, esančių buvusių KGB rūmų fasado.

Ima aiškėti, jog sovietinių okupantų nužudytus žmones taip išskirtinai pagerbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), ko gero, paskubėjo – kai kurie įamžintieji gali būti to neverti. Taip leidžia teigti paties centro turimi dokumentai.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt

Mes jums neįsakome, tik prašome paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sakė naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy. Jo nuomone, dauguma lietuvių nežino, kas karo metais atsitiko su Lietuvos žydais, – tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

Kartu jis akcentuoja, kad Izraelis niekuo šiandieninės Lietuvos nekaltina ir pabrėžia brandžius bei gerus valstybių santykius.

O generolo Jono Noreikos asmenybę Y. Levy apibūdino taip: „Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.“

Prieš gerą mėnesį darbą Lietuvoje pradėjęs Y. Levy yra žinomas rašytojas, dirbęs ambasadoriumi Belgrade, ambasadose Berlyne, Bonoje, Varšuvoje. Interviu su naujuoju žydų valstybės ambasadoriumi – apie Lietuvos žydų likimą, šalių santykius ir intriguojančią knygą, kuri Lietuvos gyventojams atvers kitokį Izraelio ir jo ambasadoriaus veidą.

– Lietuvą rinkotės iš kelių pasiūlytų šalių. Kodėl pasirinkote būtent mūsų šalį? Ar jus su Lietuva kažkas sieja?

– Ambasadoriams įprasta pasirinkti šalį, kurioje jie nori tarnauti. Man pasiūlė kelias sostines Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, aš pasirinkau Vilnių ir nė minutei nepasigailėjau.

Neturiu giminystės ryšių šioje pasaulio dalyje, kadangi mano tėvai kilę iš Irano ir Afganistano. Kaip žinote, Izraelio žydai skirstomi į aškenazius, kurie kilę iš Europos, ir sefardus, kurie vadinami žydais iš Ispanijos, nors neturi nieko bendra su dabartine Ispanija. Sefardai reiškia Rytų žydus – Viduržemio jūros, islamo pasaulio. Mano šeima kilusi iš Azijos.

Tačiau su Lietuva turėjau stiprų emocinį ryšį, jaučiau trauką šiai šaliai, nes čia gimė dauguma žydų idėjų, su kuriomis buvau supažindintas vaikystėje. Kalbu ir apie vietą, kurioje kūrė žydai – Šiaurės Jeruzalę. Kai tik išgirdau Vilniaus vardą, buvo aišku, kad vyksiu čia.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
– Pone ambasadoriau, galima sakyti, į Lietuvą atvykote istoriniu metu: praėjus beveik 8 dešimtmečiams nuo Holokausto tragedijos, šalis diskutuoja, kaip įvertinti kai kurių veikėjų vaidmenį Holokauste. Koks jūsų požiūris į šį procesą?

– Vienas mano naujų draugų Vilniuje, Seimo narys Emanuelis Zingeris, pasakė: „Josi, tau teko sėkmė, o gal nesėkmė atvykti būtent dabar, pokyčių metu, kada Lietuva diskutuoja savo praeitį.“ Galbūt šis istorijos puslapis atverstas dabar. Aš stebiu. Tai žavus ir svarbus metas, nes tai jūsų, bet kartu ir mūsų istorija. Tarp mūsų šalių istorijų tiek bendrumų, ir kartu tiek nuotolių.

Mes esame jaunos šalys, turinčios gilias istorines šaknis, ir abi kenčiame dėl labai sunkių istorijų. Tai, kas nutiko mūsų žmonėms čia, manau, įpareigoja mus, Izraelio žydus, klausyti vidinio balso. Su dideliu susidomėjimu ir smalsumu stebiu, kas vyksta.

– Kaip manote, ar ne per vėlu tokiems istoriniams vertinimams? Juk praėjo beveik 80 metų.

– Praėjusią savaitę lankiausi Paneriuose. Nuo vaikystės šis vardas mane persekiojo, kai buvau 8 ar 9 metų, mokytojas man padavė lapą ir liepė skaityti eilėraštį „Shtiller Shtiller“ („Tyliai tyliai“, dar vadinamas „Panerių lopšine“, Shmerkes Kaczerginskio daina jidiš kalba – LRT.LT).

Prisimenu, tuomet skaitydamas neįsivaizdavau Panerių kaip vietos, kur mėlynas dangus, kur žalia žolė. Įsivaizdavau, kad ten vyrauja juoda, tamsi, mirties, agonijos, skausmo spalvos.

Praėjusią savaitę čia lankiausi kaip Izraelio ambasadorius. Ir tvardžiau ašaras, nes buvo sunku įsivaizduoti, kokie nežmoniški ir siaubingi dalykai vyko šiose duobėse, kur guli mano broliai ir sesės. Kaip ir dar 220 Lietuvos vietų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė visiems linki laimingų ir saldžių metų!

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei gerų,  saldžių ir laimingų metų linki LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy, ambasadoriaus pavaduotoja, Adi Cohen, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Švenčiant Naujuosius žydų metus, įprasta pasikviesti draugus ir gimines, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi laimingi, laikytis micvos – tai žodis  reiškiantis žmogaus gerumo poelgį.

Per Roš ha Šana rengiama jauki šventė, kurios neatsiejama dalis yra granatas, apvali chala ir obuoliai. Obuolių gabaliukai yra mirkomi meduje, valgomi tradiciškai linkint gerų ir saldžių metų.

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

2019 m. rugsėjo 23 d. rytą, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Kauno žydų bendruomenė kartu su Kauno IX forto muziejaus kolektyvu pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse. Pilietinėje iniciatyvoje – eisenoje „Atminties kelias“ dalyvavo ir Kauno moksleiviai, kultūros darbuotojai.
Minėjime savo meninę programą, dedikuotą tragiškiems II pasaulinio karo įvykiams, pristatė Sakartvelo atlikėjas Davit Kldiashvili, minėjimo dalyviai apžiūrėjo ir IX forte eksponuojamą Nerijaus Moncevičiaus piešinių parodą “Laikas keisti(s) mums”, vaizdų kalba provokuojančią mąstyti, atjausti, suprasti Holokausto, santykio su žydų tauta patirtį.
Po renginio IX forte grupė Kauno žydų bendruomenės narių vyko į Lietuvos žydų genocido dienos minėjimą Balbieriškyje, kuriame prisiminta ne tik Holokausto tragedija, bet ir turtingas, įvairiaspalvis žydų gyvenimas Lietuvos štetluose, pagerbtas Lietuvos savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Volfas Kaganas.
Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos kraštotyrinės krypties ugdymas ne vien žodžiai, bet ir savo kojomis išmatuoti kilometrai gimtinės istoriniais keliais.

Rugsėjo 23-oji istorijoje žinoma kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena, todėl prisidėdami prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių režimų nusikaltimams įvertinti iniciatyvos, pakvietę Kauno moksleivius, žygiavome “Atminties keliu” buvusia Geto teritorija Vilijampolėje. Sužinoti to baisaus laikotarpio įvykius trumpose stotelėse padėjo istorikas Deimantas Ramanauskas, kuris apžvelgė žydų dvasinį paveldą, atkreipė dėmesį į išlikusių žydų namų (dabar jau užkaltus) langus ir duris.

Senosiose Vilijampolės žydų kapinėse uždegėme žvakutes ir padėjome atminties akmenukus bei tylos minute pagerbėme tragedijos aukų atminimą.

Į savo mokyklas – Milikonių progimnaziją, “Santaros”, “Aušros”, A.Puškino, Kovo 11-sios  gimnazijas, Jono ir Petro Vileišių mokyklą mokiniai nusinešė žinią apie mūsų mieste gyvenusius, kūrusius, svajojusius tokius pat vaikus, jų tėvus ir senelius, kuriems pikta ranka atėmė jų gyvenimus. Gyvenkime taip, kad  tokių tragedijų niekada nebūtų

Žydų Naujųjų metų – Roš ha‘Šana tradicijos

Žydų Naujųjų metų – Roš ha‘Šana tradicijos

H“B

Pats ryškiausias Naujųjų metų – Roš ha‘Šana šventės akcentas – Šofaro pūtimas. Jis padarytas iš avino rago, jo garsus išgauti gana sudėtinga. Šofaras primena tikintiesiems apie artėjantį D-vo teismą. Dvi šventines dienas žydai renkasi į sinagogą ir skaito maldas.

Svarbi Roš ha‘Šana tradicija – nuėjus prie vandens telkinio iškratyti likučius iš drabužių kišenių ir taip simboliškai atsiriboti nuo užsilikusių nuodėmių. Skaitoma speciali malda. Šis ritualas vadinamas tašlich, (išmetimu).

Pagrindinės Roš ha‘Šana šventės vaišės granatas. Lietuvoje, kur jie neauga – pakeičiami obuoliais su medumi – kad metai būtų saldūs. O palinkėjimai „saldžių metų“ yra lyg ir privaloma linkėjimų dalis.

Dažnai svečiai vaišinami žuvimi ir būtinai su galva. Juk šventės pavadinimas Roš ha‘Shana ir reiškia „metų galva“. Būtinai šventiniam stalui kepama apskritos formos chala (duona), kuri simbolizuoja metų cikliškumą. Per Roš ha‘Šaną D-vas apspręs žmogaus likimą 5780 metams. Todėl priimta linkėti „Chatima tova“ (heb.) – gero įrašo į Gyvenimo knygą.

Dešimta Roš ha‘Šana diena – Teismo diena (Jom Kipur). Tai vienintelė metų diena, kai Tora kviečia žmogų niekuo neužsiimti, o tik analizuoti nugyventų metų poelgius. Tai laikas, kai 5780 metams bus priimtas galutinis žmogaus likimo sprendimas. Todėl žydai prieš šią dieną linki vieni kitiems „Gmar chatima tova“ (heb.) – gero galutinio įrašo.

Vilniaus žydų religinė bendruomenė, Lietuvos (litvakų) ŽB, Geros valios fondas sveikina su švente – Šana tova u‘metuka ir laukia jūsų sinagogoje!

Vilniaus žydų religinės bendruomenės  pirmininkas Simas Levin