Mokslas, Istorija ir Kultūra

Skelbiame Europos žydų kultūros dienos renginių Vilniuje programą

Skelbiame Europos žydų kultūros dienos renginių Vilniuje programą

Šiemet jau 7 –tus metus iš eilės Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizuoja tradicinius Europos žydų kultūros dienos renginius atliepdama 2022 m. paskelbtai temai – ATSINAUJINIMAS.
Atsinaujinimas yra įaustas beveik į visus žydų gyvenimo ir praktikos aspektus – iš tiesų žydai kaskart naujai žvelgia į praeitį, o nuolatiniai pokyčiai užtikrina tradicijos tęstinumą.
Kviečiame dalyvauti renginiuose, visi renginiai nemokami, >>REGISTRACIJA
būtina, dalyvių vietos ribotos.

Arkadijus Gotesmanas apie klezmerius: visa žydų muzika yra mažoras minore arba minoras mažore

Arkadijus Gotesmanas apie klezmerius: visa žydų muzika yra mažoras minore arba minoras mažore

„Labai nenoriu, kad prie publikacijos būtų tik mano vienintelio nuotrauka. Juk čia svarbiausia žmonės“, – sako Lietuvos džiazo padangėje gerai žinomas muzikantas, perkusininkas, klezmerių muzikos entuziastas doc. Arkadijus Gotesmanas. Kartu su bendraminčiais jis Kaune ir Kauno rajono miesteliuose pristato litvakų muzikos programą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Rugpjūtį ir rugsėjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuojamus pasirodymus galės pamatyti ne tik didžiųjų koncertų salių Kaune lankytojai. Žydų muzikos melodijos skambės Čekiškės, Babtų, Vilkijos, Kulautuvos, Zapyškio, Kačerginės miesteliuose, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios žydų bendruomenės.

„Istorijų festivalio“ Litvakų programa – puikus akstinas dar kartą klausytojams atrasti klezmerių muzikos skambesį ir ją grojančius žmones. Pasak A. Gotesmano, šioje muzikos kryptyje susimaišo visa emocijų gama – klezmer talpina ir melancholiją, ir džiaugsmą, ir šėlsmą. Šiuolaikiniame muzikos pasaulyje kūrėjai klezmer melodijas interpretuoja naujai ir drąsiai „miksuoja“ su džiazo ar net elektronikos garsais.

„Tam tikra prasme klezmer muzikos likimas panašus kaip ir afromuzikos – t. y. ji keliavo ten, kur keliavo ją muzikuojantys ir klausantys žmonės, jie nešėsi ją su savimi, sugėrė tai, kas buvo aplinkui“, – gretina A. Gotesmanas.

 

Kaune atidaroma interaktyvi paroda, pasakojanti šeimos istoriją Holokausto metais

Kaune atidaroma interaktyvi paroda, pasakojanti šeimos istoriją Holokausto metais

Kaune atidaroma paroda, kurioje litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan pasakoja savo šeimos istoriją Holokausto metais.

Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J.Kagan šeimos narių istorijos.

„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė.

– Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.

Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ – apie šeimos gyvenimą per Holokaustą foto akimirkos

Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.

Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“ Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J.Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.

J.Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas. Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.

„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“,  – sakė ji.

J.Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.

Dėžės istorija

„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.

Didžiojoje Britanijoje užaugusios J.Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.

Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.

Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J.Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.

Pasak J.Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.

Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.

Parodą siūlo patirti inidividualiai

Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (…) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.

„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.

J.Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.

Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos. „Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Šaltinis

Teodoro Biliūno BNS nuotraukos

Knygos apie Panerių memorialą autorius Zigmas Vitkus: nežinia, ar memorialai gydo ir moko, bet mes tuo tikime

Knygos apie Panerių memorialą autorius Zigmas Vitkus: nežinia, ar memorialai gydo ir moko, bet mes tuo tikime

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Zigmas Vitkus monografijoje „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ (išleido leidykla „Lapas“) siūlo atidžiau pažvelgti į Panerius: Vilniaus pakraštyje besidriekiančią, romantišką, kurortu turėjusią tapti erdvę, virtusią masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. Knygoje gilinamasi į Panerių memorialo istoriją ir narpliojami atmintį apie aukas apraizgę procesai.

Kodėl mums reikia atminties vietų ir ką Panerių memorialo biografija liudija apie mūsų pačių atmintį, klausiama pranešime žiniasklaidai. Dėl kokių priežasčių Paneriams skirtingais istoriniais laikotarpiais vis pritrūkdavo deramo dėmesio? Apie tai knygos autorius Zigmas Vitkus kalbasi su leidyklos LAPAS vadove Monika Gimbutaite.

Filosofo Levino anūkas: šie metai yra geriausi laikai nuo Antrojo pasaulinio karo

Filosofo Levino anūkas: šie metai yra geriausi laikai nuo Antrojo pasaulinio karo

Nors Rusijos sukeltas karas Ukrainoje tęsiasi, Kaune viešėjęs lietuviškų šaknų turėjusio prancūzų mąstytojo Emmanuelio Levino anūkas Davidas Hanselis mano – pasaulyje nebuvo tokios taikos, kokia yra dabar. Pašnekovas griežtai atremia teiginius, kai karas Ukrainoje vadinamas genocidu, ir teigia, kad Ukrainos prezidentas padarė dvi klaidas, kai kreipėsi į Izraelio parlamentarus. D. Hanselis taip pat pasidalijo, ką mano apie Lietuvą – šalį, kur jo artimieji tapo Holokausto aukomis.

Liepą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Emanuelio Levino centras kartu su LSMU Bioetikos katedra ir partneriais iš SIREL (Prancūzija) organizavo penkių dienų renginių ciklą, skirtą iš Lietuvos kilusio filosofo E. Levino asmenybei, gyvenimui, filosofijai ir Europos vertybėms iš E. Levino perspektyvos. Renginiuose dalyvavo ir E. Levino anūkas – Prancūzų nacionalinio mokslinių tyrimų centro vyriausiasis mokslininkas D. Hanselis.

Nors jis ir nėra filosofas, bet tikina jaučiantis asmeninę pareigą įsitraukti į procesus, kurie susiję su senelio palikimu. Be to, pabrėžė, kad praktikuoja judaizmą, bet remiasi iš E. Levino išmoktomis pamokomis.

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Šiandiena #NataljosKlubo Šalom nariai uždarė pirmąjį sėkmingą klubo sezoną ir keliavo į Žiežmarius.

Saulėtą dieną vaikščiojome per mažą miestelį, kažkada, kol dar nebuvo autostrados, stovėjusį ant pagrindinio Lietuvos kelio tarp Vilniaus ir Kauno. Čia dar gan ryškūs nedidelio žydų kvartalo pėdsakai atpažįstami iš raudonų plytų namelių ir prekybininkų pastatų su durimis į gatvę. Siaurose gatvelėse išlikę  maži medinukai su nepakeistomis autentiškomis detalėmis, langinėmis, durų varčiomis. Vietos specifinė puošmena – skardinės augalinių motyvų lietvamzdžių dekoracijos.

Radome ir vieną namą su kampinėmis durimis, sako – tai litvakų sumanymas, nes kampinės durys rodo, jog namas priklausė abiem gatvėms paleis sienas. Tad abiejų gatvelių prekybininkai negalėdavo pykti ant namo gyventojo, kai jis eidavo apsipirkti pas prekeivį kaimyną.

Apie išsaugotos ir atrestauruotos Žiežmarių sinagogos sėkmės istoriją pasakojo Aivaras Jonyka. Sinagogos atgimimu jis rūpinasi jau daug metų. Miestelyje gyveno apie 80 proc. žydų, kurių šiandiena jau nebėra. Bet liko vienas iš keturių maldos namų – atsinaujinusi unikali medinė sinagoga. Miestelyje nebeliko žydų bendruomenės, tad pastatas tarnauja kaip kultūros centras. Čia rengiamos parodos, koncertai, susitikimai, objektą dažnai lanko grupės iš Izraelio.

Vėliau klubiečiai aplankė atminties vietas – žydų kapines ir žydų žudynių vietas ir kapus Strošiūnų miške kur 1941 m. buvo negailestingai nužudyti 2200 vyrai, o vėliau 1800 moterys, vaikai ir pagyvenę Žiežmarių žydai.

Kaišiadorių turizmo centro informaciniame puslapyje rašoma:

Žiežmarių žydų kapinės paminėtos 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu čia buvo dvejos kapinės: vienos laukuose miesto pakraštyje, o antrosios – prie sinagogos, skirtos mažiems vaikams laidoti. Iki mūsų dienų antrųjų kapinių neliko nė žymės. Senųjų žydų kapinių pakraštyje po Antrojo pasaulinio karo buvo užkasami nužudytų partizanų palaikai. Šiuo metu kapinėse išliko apie 40 skirtingų stilių ir formų antkapinių paminklų.

Žydų žudynių vieta ir kapas Strošiūnų miške 1941 m. Rugpjūčio mėnesį vyko masinis Kaišiadorių apylinkių žydų naikinimas. Vyrai, moterys, vaikai buvo surenkami į vieną vietą, vėliau vedami arba vežami sušaudymui. Žudynės vyko Strošiūnų šile. Šioje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. buvo sušaudyta 1911 Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių žydų. Tai buvo Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės.

Kviečiame pasivaikščioti kartu ir susitikime rudenį, prasidėjus naujam edukaciniam sezonui.

Savivaldybė pritarė Žydų gatvės atkūrimui

Savivaldybė pritarė Žydų gatvės atkūrimui

MadeinVilnius.lt 

Vilniuje norima rekonstruoti istorinę, XVI amžių menančią, Žydų gatvę ir architektūriniais akcentais pažymėti Vilniaus Didžiosios sinagogos buvusią teritoriją. Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovės „Vilniaus plano“ architektai dar gegužės mėnesį visuomenei pristatė istorinės Žydų gatvės ir sinagogos aikštės tvarkymo projektinius pasiūlymus.

Šia savaitę Vilniaus miesto savivaldybė šiam projektui pritarė.

Istorinės Žydų gatvės kontūrai buvo patikslinti pagal atrastų gatvės bortų fragmentų vietas – dabartinės gatvės trajektorija yra pakitusi nuo istorinės, todėl siūloma ją sugrąžinti ir demontuoti esamas gatvės bei šaligatvių dangas. Planuojama, kad rekonstruotoje gatvėje galėtų tęstis Stiklių gatvėje esanti danga.

Unikalus vietos objektas – buvę sinagogos kiemo (Šulhoifo) vartai. Buvusių Didžiosios sinagogos kiemo vartų vieta nustatyta pagal ikonografinę medžiagą, sugretinant turimus archeologinių tyrimų duomenis ir istorinius miestų planus. Tiesa, pačių vartų nėra išlikę, todėl projektu siūloma pagal ikonografinę medžiagą atkurti išskirtinį sunaikinto kvartalo simbolį – buvusių vartų stulpus su dekoratyviniais šviestuvais. Už vartų suformuotoje aikštelėje numatyta vieta metaliniam maketui, vaizduojančiam Didžiosios sinagogos ir jos aplinkos buvusį užstatymą.  

Po Antrojo pasaulinio karo sunaikintos Strašūno bibliotekos ir Gaono kloizo kontūrus taip pat pavyko nustatyti tik po daugelio archeologinių tyrimų ir analizių. Buvusios Strašūno bibliotekos kontūro viduje siūloma suformuoti trikampę aikštę, pritaikytą ekskursijų grupių susirinkimams, renginiams ar lauko parodoms. Aikštėje taip pat siūloma sumontuoti interaktyvų informacinį stendą, o buvusių statinių vietą pažymėti kitomis dangomis. Buvusio Gaono kloizo pastato kampą siūloma akcentuoti atramine sienele, suformuotą nuožulnią trikampę plokštumą apželdinant kiliminiais augalais.

Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė

Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė

Vasara ne tik atostogų, bet ir darbingų kelionių metas. Lankomės Berlyne ir užsukame į legendinę FINE BAGELS beigelinę. Ji duris atvėrė keliais metais anksčiau nei Vilniaus Beigelių krautuvėlė. Susipažinome su Fine Bagels savininke ir įkūrėja Laurel Kratochvila dar 2018 m. Lenkijoje žydiško maisto festivalyje TISH, kur ji surengė dar tuo metu unikalią beigelių kepimo pamoką. Taip susipažinome su Montrealio ir Niujorko stiliaus beigeliais ir skirtumais tarp jų. Atsivežėme skaniausio  žydiško saldėsio RUGELACH receptą.

Rugelach su riešutų ir figų įdaru, 2018 m.

FINE BAGELS ISTORIJA

Ankstyviausias beigelių įrašas apie beigelius šeimos įkūrėjos istorijoje yra 1897 m., kai proprosenelis Hymanas (ne Chaimas) Cooperis pareiškė, kad persikelia iš Varšuvos į Niujorką, nes „užjūryje Beigeliai yra geresni“. Likusi šeima netrukus apleido savo nedidelę chalos kepyklėlę ir persikėlė į Naująjį pasaulį, nes, pasirodo, Amerikoje beigeliai buvo išties geresni. Amerikoje užaugo keturios kartos, bet šeima iki šiol nerimsta dėl beigelių.

2013 m. „Fine Bagels“ atvėrė duris Berlyne ir nuo to laiko kočioja, verda ir kepa autentiškus Niujorko riestainius su skylėm.

Kepyklėlės misija – gaminti nuostabius beigelius ir kitus gardžius žydų ir amerikiečių kepyklų skanėstus, išlaikyti maisto tradicijas ir paveldą šiame naujame-sename pasaulyje.

Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė

Fine bagels moto.

Ketvirtadienio popietę lijo, bet madingas Berlyno rajonas klegėjo ir buvo gyvas. Fine Bagels kepyklėlė įsikūrusi ant nemažos sankryžos ir per pietų metą čia buvo pilna žmonių. Nepanašu, kad tai  minia iš ofisų, labiau tai nuolatinis beigelių gerbėjų klubas. Staliukai palei vitrinas puspilniai, viduje stovi eilė, groja muzika, lentynos užgultos ir kvepia kava.

Kavinės interjeras niekuo lyg nenustebino, meniu išrašyta palei lubas ant juodos  lentos kreida, pavadinimas kukliai šviečia neonine šviesa ant vitrinos ir atsikartoja ant sienų. Tačiaiu labai nustebino, jog patekome į…knygyną. gerų madingų knygų buvo pilnos sienos ir prekystaliai, tarp jų išsidėstę staliukai kavai. Kavinės erdvė išties didelė. Prieš pat kasą, garbingiausioje vietoje radome visą „Svajonių“ lentynėlę su visomis kultinėmis  žymiosiomis žydų kulinarijos knygomis, tad nebereikia ir AMAZON.

Knygynas – tai savininkės vyro verslas puikiai įsipaišantis į beigelinės erdves ir idėją.

Kavinė siūlo net 16 rūšių beigelių MENIU

Patys beigeliai  išdėstyti vintažinio stiliaus medinėse lentynose. Vitrinoje puikuojasi chalos, klasikinės cinamoninės bandelės , tik va ir čia kepyklėlės lentynos buvo tuščios – pasigedome būtent to, dėl ko užsukome – legendinių rugelach.

 

Paruošė Dovilė Rūkaitė

1898 m. liepos 7 d. Gargžduose gimė iškilioji poetė Judita Cik, žinoma Judikos slapyvardžiu

Judika. Judita Cik. Viena iš nedaugelio…Minime poetės atminimą.

2022-07-07

1898 m. liepos 7 d. Gargžduose gimė iškilioji poetė Judita Cik, žinoma Judikos slapyvardžiu.

Judika buvo viena iš nedaugelio žydų kilmės moterų poečių Lietuvoje, kuri taip produktyviai kūrė ir išleido savo kūrybą. Judita Cik pradėjo kurti poeziją jidiš kalba 1917 metais ir, paveikta žydų rašytojo Moishe Taich, prisijungė prie Jekaterinburgo poetų grupės, kuriai priklausė Perecas Markishas, ​​Hane Levinas ir Shmuelis Rozinas. Didelės sėkmės ji pasiekė publikuodama periodinius leidinius ir antologijas. Pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Nae yungt” („Nauja jaunystė“) buvo išleistas Kaune 1923 m.  Dramatiška epinė poema „Mentsch un zeit“ („Žmonės ir laikas“) – 1926 m.

1929 metais Judika Cik su sūnumi emigravo į Kanadą. Ji buvo nuolatinė žurnalo ”Keneder Adler” bendradarbė ir paskelbė tokius gerai žinomus kūrinius kaip ,,Vanderwegn” (“Klaidžiojantys takai”, Monrealis, 1934), (Shards, Torontas, 1943) („Likučiai“) ir „Tzar un Freud“ ‚Torontas, 1949 m.

Judika Cik yra įtraukta į Zalmano Reizeno biografinį jidiš rašytojų žodyną, Ezros Kermano jidiš poetų antologiją. Pasak amerikiečių žydų rašytojo, germanisto kalbininko, jidiš kalbos specialisto Dovido Katzo, Judita Cik yra viena iš nedaugelio poetų, sukūrusių jidiš poeziją Vakaruose.

Judika (Judita Cik) mirė Niujorke 1987 m.

Skrandžio gidas: tai yra tik kuklūs žingsniai, palyginti su tuo, kuo galėtų virsti „neoCvirka”

Skrandžio gidas: tai yra tik kuklūs žingsniai, palyginti su tuo, kuo galėtų virsti „neoCvirka”

Maloniai nustebino įdomi recenzija apie @CVIparkas

“Apsilankėme žydiško gatvės maisto kioskelyje (visai šalia tos vietos, kur dar visai neseniai stūksojo paminklas Petrui Cvirkai) ir šiek tiek užkandom. “

Susipažinkite – įspūdžiais dalinasi  Skrandžio gidas 1323.lt

 

Dailus „Cvi parkas” kioskelis lyg ir turėtų tapti atraminiu naujosios „Cvirkos” tašku. Ir iš tiesų, ne taip retai iš jo skamba didžėjų leidžiamos melodijos, trinkteli ir gyva muzika, sukasi šokėjų poros, tačiau kol kas tai yra tik kuklūs žingsniai, palyginti su tuo, kuo galėtų virsti „neoCvirka” – klezmerio „subatvakariais”.

Tačiau patraukiame kultūrinę P. Cvirkos aikštės viziją į šoną ir dirstelėkime į gastronominę „Cvi parko” pasiūlą. Ji nėra didelė ir besimeldžiantiems mėsainiaims ar kebabams čia nėra ką veikti – nebent sukorus kelis šimtus metrus susirasti Tauro kalno „Jammi” ir prisėsti ten. Tačiau mums tinka ir falafeliai – pasirenkame falafelius pitoje, kainuojančius 7.2 eur, ir tai galbūt dar nėra Tel Avivo gatvės maisto kainų lygis, bet Vilniuje tai yra tikrai nemažai.

pita1

„Cvi parko” gastronominė pasiūla. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Kol maistelis ruošiamas, persimetame vienu kitu žodeliu su čia dirbančia ukrainiete , ir štai, pita, gausiai apšlakstyta žalsvu šugo padažu, jau rankose. Užuot prisėdę šalia kiosko, turinčiam ir savą prisėdimo zoną, o ir „cvirkiniai” suoliukai čia pat, šauname tolyn: juk taip įdomu gatvės maistą testuoti pagal jo paskirtį – žingsniuojant gatve. Tačiau po kelių minučių prasideda lietus ir netrukus jau slepiamės po stogeliu. Lietus pasitarnauja kaip vietoje ir laiku pasitaikęs vandens čiaupas – mat šugo padažas gerokai veržiasi per kraštus ir sulig kiekvienu kąsniu pirštai vis labiau skęsta jame. Tačiau jame, o taip pat marinuotose daržovėse, ir slypi visa pirkinio magija – net ausys linksi nuo to skanumo ir Artimųjų Rytų egzotikos.

pita3

 Pita su falafeliais. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt

Pokalbis su Samueliu Baku

Pokalbis su Samueliu Baku

Samuelį baką kalbina podkasto autorius Karolis Vyšniauskas, foto Ieva Lygnugarytė

Samuelis Bakas – stebuklingai išgyvenęs Vilniaus getą. Dabar garsiam menininkui  88-ri, jį savo studijoje Masačusetse kalbina NARA žurnalistas. Samuelis Bakas >>podkaste prisimena dingusius Vilniaus žydus.

Daug dešimtmečių Samuelis Bakas nenorėjo grįžti į Vilnių. Tai miestas, kuriame žuvo jo tėvas, seneliai ir net geriausias draugas, tuomet dar vaikas.

Tačiau ilgainiui vietinių lietuvių iniciatyva jis grįžo į vietą, kuri formavo vaikystės prisiminimus. Dabar Vilniuje veikia Samuelio Bako muziejus, kuriam tapytojas padovanojo daugiau nei 50 savo darbų.

Klausykitės spausdami PLAY

Žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ šventė 50 metų jubiliejų. Sveikiname

Žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ šventė 50 metų jubiliejų. Sveikiname

2022-06-28

Vilnius – ypatingas miestas. „Lietuvos Jeruzalė yra Lietuvos žydų dvasinė ir kultūrinė sostinė. Tarybiniais metais, kai buvo uždrausta demonstruoti žydų kultūrą…Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, kartu su lietuvių, rusų, lenkų kolektyvais veikė ir gausus žydų mėgėjų kolektyvas: choras, liaudies instrumentų orkestras, a. estradinis orkestras, solistai, šokių grupė ir Liaudies teatras. 1971 m. dauguma trupės imigravo į Izraelį ir sukūrė ansamblį Anahnu Kan (hebrajų kalba „Mes čia“).

1971 m. Vilniaus žydų mėgėjų pasirodymų pagrindu garsus muzikantas, atlikėjas Yasha Magidas įkūrė vokalinį ir instrumentinį ansamblį. 1972 metais susikūrė pagrindinis entuziastingų muzikantų branduolys – šokių kolektyvas, įvyko pirmasis koncertas. Taip prasidėjo vienintelio tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijoje žydų dainų ir šokių ansamblio „Fayerlekh“ istorija.

Birželio 19 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų scenoje ansamblis „Fayerlech“ minėjo 50 metų jubiliejų. Scenoje pasirodė įvairių metų ansamblio muzikantai, šokėjai, solistai.

Kaune pagerbiamos buvusio Lietūkio garažo žudynių aukos

Kaune pagerbiamos buvusio Lietūkio garažo žudynių aukos

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 27 d. 16.30 val. kviečia pagerbti “Lietūkio” garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3). Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.).

1941 m. birželio 27 d. Kaune, buvusiame Lietūkio garaže, stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskirianti egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų.  Atsitiktinai “atrinktos”, tiesiog gatvėje pagautos aukos – darbininkas, moksleiviai, prekeiviai, vandens tiekėjas, muzikantas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas – buvo žeminamos, žiauriai kankinamos ir žudomos, naudojant laužtuvus, metalinius strypus, pagalius, lentas, vandens siurblio žarnas. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol išlieka nežinomi.

Kauno žydai pagerbė gelbėtojus

Kauno žydai pagerbė gelbėtojus

Neformalioje aplinkoje užvakar pagerbti žydų gelbėtojai, jų artimieji. „Išgelbėjai vieną žmogų – išgelbėjai visą pasaulį“, – pastebėjo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Vaikas gimė rūsyje

Prie vaišių stalo restorane „Višta puode“ susėdo kelios dešimtys žmonių, kurie dalijosi įspūdžiais ir bendravo. Skambėjo dainos jidiš ir hebrajų kalbomis, kanklėmis, saksofonu, klavišiniais atliekama muzika. Vieni popietės dalyvių – Juozas Straupis su anūke Monika Straupyte. J.Straupis buvo vos ketverių, kai jo tėtis ir mama, Juozas ir Bronislava, kuriems vėliau suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, išgelbėjo 24 žmones. Pas save namuose priglaudė septynis, kitiems suorganizavo apgyvendinimą pas kaimynus. Rūpintis jais padėjo ir kunigai, bendruomenė.

„Iš viso buvo išgelbėtos penkios šeimos“,

– priduria M.Straupytė. Straupių namuose žydai slėpti rūsyje. Viena slėptuvė buvo po mažojo Juozuko kambariu, kita įrengta po vištide. „Tėvas visa tai suorganizavo sužinojęs, kad žydai bus šaudomi. Nuėjo į getą. Visi į vežimą netilpo,“ – pasakojo dabar Kauno rajone gyvenantis vyras. Jo šeima slėpė žydus, rūpinosi ir maitino juos ketverius metus.

Tėvai, tėvo brolis buvo ūkininkai. Daug kartų žydus teko perkelti, kad išvengtų grėsmių.

„Mamos sesuo buvo mokytoja ir draugavo su policijos nuovados viršininku. Jis žinojo apie slepiamus žydus ir Straupiams pranešdavo apie organizuojamus reidus, kad žydus spėtų perkelti“,

– iš pasakojimų pamena pašnekovas. Priduria, kad tais laikais vokiečiai buvo įvedę normas, kiek kiekvienai šeimai galima susimalti grūdų. Tėvas draugavo su malūnininku, šis Straupiams miltus malė neatsižvelgdamas į normas, tad duonos pakako ir globotiniams. Tarp slepiamųjų buvo du gydytojai. Vieno žmona rūsyje ir pagimdė. Tėvas susitarė, kad mergaitę paimtų paauginti kiti kaimynai, kurie taip pat laukė kūdikio. Dabar ji gyvena Izraelyje, su ja ir kitais išgelbėtais žydais Straupiai palaiko artimus ryšius.

Minime Matildos Olkinaitės šimtmetį

Minime Matildos Olkinaitės šimtmetį

2022 m birželio 6 d. sukako 100 metų nuo tragiškos lemties Lietuvos žydų poetės panemunėlietės Matildos Olkinaitės gimimo. Matilda kartu su šeima ir kaimynais Jofemis 1941- ųjų liepą buvo sušaudyti   Sacharos durpyne (Rokiškio r) prieš prasidedant masinėms žydų žudynėms.

Rokiškio krašto muziejuje renginiai prasidėjo asociacijos „Rokiškio teatras“ atkurtu spektakliu ,,Nutildytos mūzos“. Po  spektaklio vyko kiti jubiliejui skirti renginiai : filmai: „Atrandant Matildą“ pristatymas; dokumentinio filmo ir koncerto pristatymas „Dangaus stulpai – skambančios sinagogos“.  Parodos  ekspozicijos atidarymas.

Dienraštis  „Rokiškio sirenos“ pasakoja apie poetės žydaitės kūrybą “… per stebuklą, išlikęs dienoraštis  ir eilėraščių sąsiuvinys pateko į a.a. prof. Irenos Veisaitės rankas, kuri sukrėsta Matildos minčių ir talento, nusprendė suteikti poetei balsą. O 2016 m. asociacijos „Rokiškio teatras“ kūrybinė komanda, bei Rokiškio muziejininkai pastatė spektaklį „Nutildytos mūzos“  (rež. N.Danienė)  Išleista poetės eilėrtaščių knyga „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (sudarytojas M.Kvietkauskas).

Dabar Matildos Olkinaitės vardas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tapo lietuviškuoju Anos Frank sinonimu.

Kiti jubiliejui skirti renginiai vyko poetės gimtajame miestelyje Panemunėlyje. Rokiškio bibliotekininkų pastangomis Panemunėlio geležinkelio stoties aikštėje, šalia buvusių Olkinų namų iškilo medinis stogastulpis (aut. Vidmantas Zakarka), o prie Sacharos durpyno, kur buvo sušaudytos ir palaidotos Olkinų ir Jofių šeimos, teatralų iniciatyva, pastatytas paminklinis akmuo, žymintis Holokausto aukų vietą. Renginys tęsėsi šeimų kapavietės pagerbimo ceremonija bei gėlių padėjimu prie Matildos Olkinaitės stogastulpio.

Pagrindiniai šio jubiliejinio renginio iniciatoriai ir organizatoriai  – Neringa Danienė, Rokiškio kultūros centras.

Neringa Danienė išreiškė didelę padėką  Geros Valios fondui už paramą vykdant projektą.  Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman  pareiškė   padėką  Rokiškio Liaudies teatro aktoriams, Rokiškio krašto muziejaus darbuotojams, Rokiškio  administracijai, visiems renginio  dalyviams  įteikė firminius PŽB ženkliukus, knygas  apie Panevėžio apskrities  žydų istoriją, o tai pat padovanojo maca.

Daugau informacijos galima rasti laikraštyje ” Serena” arba Facebok puslapiuose. https://www.facebook.com/nutildytosmuzos

 

 

Šavuot šventė bendruomenėje

ŠAVUOT šventės laikas:
– birželio 4 d. – išvakarės sinagogoje 20:15
– birželio 5 d. – sinagogoje pradžia 10:00
– birželio 6 s. – sinagogoje pradžia 10:00
Sveikiname su šia ypatinga švente ir rekomenduojame birželio 6 d. nedirbti.
Linksmų švenčių ir skanių patiekalų iš pieno produktų!
Panevėžyje lankėsi litvakų kongreso nariai

Panevėžyje lankėsi litvakų kongreso nariai

2022 m gegužės 25 d. Panevėžyje įvyko žydams didelę reikšmę turintis 5 –asis Pasaulinis Litvakų kongreso dalyvių susitikimas. Kongresas vyko Vilniuje nuo Gegužės 22 d. iki gegužės 26d.

„Smagu šiandien pasveikinti į Panevėžį atvykusius 5-ojo Pasaulio litvakų kongreso svečius ir miesto žydų bendruomenės narius. Panevėžys ilgą laiką buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas, o žydų bendruomenė atliko svarbų vaidmenį ne tik miesto, bet ir viso regiono gyvenime. Kai kuriais istorijos laikotarpiais žydai Panevėžio mieste sudarė itin reikšmingą miestiečių dalį, aktyviai dalyvavo miesto ekonomikos ir paslaugų sektoriuose. Gausesnė žydų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. 2 pusėje, XIX a. viduryje jie sudarė apie 60 proc. miesto gyventojų, o XX a. 3 dešimtmečio pradžioje – apie 35 proc. Taigi žydų bendruomenės įnašas į Panevėžio raidą, ypač jo virsmą moderniu miestu, yra ypatingas, o jų paveldas įvairiausiomis formomis iki šiol funkcionuoja mūsų kasdieniame gyvenime“,

– sakė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Žibutė Gaivenienė.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė pristatė trumpą
prieškarinę Panevėžio žydų istoriją, bei bendradarbiavimą su Panevėžio m žydų bendruomene.
Susitikimo pabaigoje Panevėžio m žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman padėkojo už priėminą ir administracijos darbuotojams bei susitikimo organizatoriams įteikė firminius
bendruomenės ženklelius, o Panevėžio miesto savivaldybė kongreso dalyviams padovanojo
atminimo dovanėles su Panevėžio miesto logotipu. Susitikimas įvyko draugiškoje ir šiltoje
aplinkoje.
Susitikimo pabaigoje Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai ir bendruomenės nariai pagerbė
Panevėžio žydų atminimą kapinėse, susipažino su tragiška žydų tautos istorija ir prie memorialo
„Liūdinti žydų motina“ padėjo akmenukus ir gėlės.
Iš Panevėžio, kongreso dalyviai išvyko į Pakruojį, kur aplankė vienintelę likusią medinę –
atrestauruotą Sinagogą, sužinojo apie jos istoriją. Taip pat įdomu buvo sužinoti, kaip tokiame
mažame miestelyje, pavyko išsaugoti iki šių dienų žydų paveldą, surinkti istorinę medžiagą su
nuotraukomis , eksponuoti ir pasakoti lankytojams apie žydų istoriją.
Iš Pakruojo 5-ojo Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai išvyko į Šeduvą, kur taip pat susipažino su
Šeduvos žydų istorija. Aplankė įamžintą Šeduvos sinagogų vietą, pagerbė žydų atminimą, padėjo
gėlių, bei miestelio centre pastatytą paminklą su užrašu trijomis kalbomis „Visiems Šeduvos
žydams“.

Svečiai Pakruojo sinagogoje

Konferencijos dalyviai nuvyko į Šeduvos žydų kapines, sužinojo apie Šeduvoje statomą muziejų
dingusiems štetlams, kurių iki šių laikų neliko. Tai žydų bendravimo ir gyvenimo vietos: tai šabo
žvakės ir chalos, Toros pamokos , Šabo vakarienės skambant varpams.
Už ekskursiją ir įdomius pasakojimus kongreso dalyviai padėkojo organizatoriams, o organizatoriai Litvakų kongreso dalyviams, kurie neišsigando lietaus ir kantriai klausėsi pasakojimų apie visos Lietuvos žydų istoriją.

Izraelio istorikas: žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, o tai – siaubinga

Izraelio istorikas: žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, o tai – siaubinga

lrt.lt publikacija

„Žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, kadangi vėliau kovojo prieš sovietus. Jiems statomi paminklai, jų vardais pavadinamos įvairios vietos, tačiau niekas neužsimena, kad jie žudė savo kaimynus žydus“, – interviu portalui LRT.lt sako rašytojas, Tel Avivo universiteto dėstytojas dr. Benas Tsiyonas Klibansky, tiriantis Rytų Europos žydų istoriją.

Į Lietuvą dalyvauti Pasauliniame litvakų kongrese atvykęs Benas Tsiyonas Klibansky taip pat sako, kad į diskusijas apie Holokaustą turėtų labiau įsitraukti ir politikai.

„Kai aukštesniuose lygiuose pasikeis požiūris, tuomet prasidės diskusijos“, – LRT.lt pažymi ekspertas.

– Gimėte Lietuvoje, Vilniuje, čia praleidote pirmuosius savo gyvenimo metus, o šiuo metu gyvenate Izraelyje. Papasakokite apie savo sąsajas su Lietuva.

– Mano šeima buvo tradicinė – mano senelis buvo dvasinis bendruomenės vadovas. (…) Dvejus metus mokiausi Antano Vienuolio mokykloje, o tada mano tėvai gavo leidimą išvykti iš Lietuvos ir emigruoti į Izraelį. Apie tai jie svajojo daugybę metų. Gyventi Izraelyje jie norėjo ne dėl to, kad nekentė Lietuvos, bet dėl pranašų Izaijo ir Ezechielio pranašysčių, kad vieną dieną mes sugrįšime į Izraelio žemes ir vėl ten įsikursime.

Mano tėvai bandė gauti leidimą palikti Lietuvą ir vykti į Izraelį, tačiau sovietai jiems neleido. Gauti leidimą tėvams užtruko 13 metų – nuo 1956-ųjų, kai jie sugrįžo iš Sibiro, iki 1969-ųjų. (…) Tuomet nebūčiau pagalvojęs, kad po 50 metų tirsiu Lietuvos žydų istoriją ir būsiu pakviestas kalbėti Pasaulio litvakų kongrese, taip pat Lietuvos Seime.

Pabaigęs mokyklą Izraelyje, pradėjau studijuoti Tel Avivo universitete. (…) Vėliau daug metų tarnavau Izraelio kariuomenėje. (…) Pradėjau galvoti apie savo istoriją – didžioji dauguma žydų buvo nužudyti, o aš esu vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų.

Man svarbu tirti Lietuvos žydų istoriją – nėra kitų, kurie tai darytų, o aš turiu žinių, kadangi esu čia gimęs, esu prie to prisilietęs. Nesakau, kad esu ekspertas, tačiau suprantu tai. Taigi, pradėjau studijuoti žydų istoriją. Lietuvos žydai buvo kertinis akmuo žydų pasaulyje, labai svarbi kultūros dalis, galbūt pati svarbiausia. Tai neįtikėtina.

– Rašėte, kad jautėte „šventą pareigą tirti ir papasakoti pasauliui šio išnykusio Lietuvos žydų pasaulio istoriją“. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidote Lietuvoje. Ar vis dar jaučiate ryšį su Lietuva? Ar tai – viena iš priežasčių, kodėl nusprendėte tirti būtent Lietuvos žydų istoriją?

Bendruomenėje duris atvėrė SAULO KAGANO gerovės centras

Bendruomenėje duris atvėrė SAULO KAGANO gerovės centras

Šiltą gegužės vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje iškilmingai atidarytas ilgai lauktas SAULO KAGANO gerovės centras. Buvo pasveikinti visi centro klientai, darbuotojai, aplodismentais dėkota direktoriui Michail Segal, pagerbtas ir pirmasis centro direktorius Shmuel Levin. Memorialinę lentą, skirtą SAUL’UI KAGAN’UI atminti, atidengė adv. Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, Arie Bucheister, (The Conference on Jewish Material Claims Against Germany), Julia Kagan Baumann, Saul Kagan dukra, Yossef Levy, nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvai. Koncertavo žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ (Vadovė L.Vyšniauskienė).

Memorialinė lentą, skirtą SAUL’UI KAGAN’UI atminti

Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo

Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo

Vykstant penktąjam Pasaulio Litvakų Kongresui dalinamės įkpėpiančiu Lrytas.lt žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės straipsniu.

Vilniuje susirinko Lietuvos žydai (litvakai) iš viso pasaulio.

Kas yra litvakas?

Žydai Lietuvoje: dar neatrasta ar jau prarasta bendra istorija? Žmogaus teisės, nūdienos antisemitizmas ir jo raiška. Lietuvos žydų kultūros bruožų fiksavimas. Šios ir daugelis kitų temų, liečiančių Lietuvos žydų istoriją, Holokaustą ir kultūrą buvo aptartos jau penktą kartą vykstantčiame Pasaulio Litvakų kongrese.

„Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo“ – šiuos Amerikos žydų teologijos seminarijos istoriko, profesoriaus Davido Fishmano žodžius galima būtų laikyti pagrindiniu kongreso leitmotyvu ir, žinoma, pagarba visiems iškiliems žydams, kilusiems iš Lietuvos – litvakams. Šviesios atminties Izraelio prezidentas, Nobelio Taikos premijos laureatas Shimonas Peresas, klausiams, ką ją reiškia būti litvaku, visada atsakydavo, kad tai, pirmiausia – kokybės ženklas visose gyvenimo srityse.

Penktasis Pasaulio Litvakų kongresas turėjo įvykti prieš dvejus metus, kai buvo minimos Elijahu Ben Salomono Zalmano, labiau žinomo, kaip Vilniaus Gaono – žymaus judaizmo rabino, kabalisto, Talmudo ir Toros tyrnėtojo 300-osios gimimo metinės. Deja, tada iškilmes ir kongresą surengti sutrukdė visą pasaulį krėtusi COVID-19 ligos pandemija. Šiais metais kai kuriuos kviestus svečius išgąsdino Ukrainoje prasidėjęs karas, tačiau kongresas vis tiek įvyko.

„Tokiam iškiliam žmogui, koks buvo Vilniaus Gaonas dveji metai nėra jau toks didelis laiko tarpas. Todėl labai džiugu, kad mes, litvakai, iš viso pasaulio galėjome vėl susirinkti. Laikas bėga, daugelis istorijos įvykių vertinami jau kitoje šviesoje. Ta mirtį sėjusi pandemija ir baisus karas Ukrainoje padeda kitaip vertinti ir žydų praeitį. Gal todėl kongrese buvo išgirsti pakankamai drąsūs Lietuvos istorikų, visuomenės veikėjų pranešimai, kokių, greičiausiai nebūtumėm išgirdę prieš penkerius ar dešimt metų – apie Holokaustą ir jo vertinimą, istorijos įvykius, atjautą. Vadinasi, einame pirmyn. Tikiu, kad Lietuvos visuomenė ir ateityje nesmerks lietuvių ar užsienio piliečių, kurie drąsiai kalba apie ir litvakų, ir kitų šalių žydų istoriją bei tragediją“, – bendraudama su lrytas.lt, kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky. Vieni didžiausių litvakų istorijos klodų buvo atrasti ir atidengti Vilniuje, tarp Vokiečių ir Didžiosios gatvių buvusios Didžiosios Sinagogos vietoje, kur jau penkerius metus vyko archeologiniai kasinėjimais. Juos kasmet finansuodavo Geros valios fondas. Tikimasi, kad šie kasinėjimai, kuriuos vykdo ir Lietuvos, ir Izraelio archeologai, vyks ir šiemet. „Puikiai žinomos Dididžiosios Sinagogos ribos. Kasmet randama vis daugiau unikalių radinių. Praėjusiais metais rastas Sinagogos langų stiklo gabaliukas , lyg dalis Marko Šagalo paveiklų, man asmeniškai – labai brangus. Labai jautru ir tai, kad buvo rasta medinė rodyklė, kuria kažkieno ranka vedžiojo po Toros puslapius“, – kalbėjo F. Kukliansky apie vieną svarbiausių Lietuvos Sinagogų, kurioje melsdavosi ir Vilniaus Gaonas. Paklaustas, ar tai, kas buvo rasta Didžiosios Sinagogos vietoje kasinėjimų metų, galėtų pasitarnauti kokiam nors memorialui ar kultūros centrui atsirasti, mįslingai atsakė, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų dar kelias dienas palaukti.

 

Ką pačiai F. Kukliansky, gimusiai ir užaugusiai Lietuvoje, reiškia būti litvake? 

„Mano tėtis sakydavo, kad jo anūkai yra gimę Lietuvoje, todėl – su kokybės ženklu ir skirti eksportui. Ir aš pati tuo didžiuojuosi“, – šyptelėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė. Pasak F. Kukliansky, litvakai – Lietuvos žemės žydai: „Mes čia geriam vandenį, gaminam maistą iš to, ką užaugina ši žemė. Esame šios šalies gyventojai. O litvakų išskirtinumas – bet kokioje srityje ir daugelyje dalykų – akivaizdus: mūsų kalba pati gražiausia ir niekas net Izraelyje taip gražiai hebrajiškai nekalba, kaip buvo mokama Šiaulių žydų gimnazijoje, kurią baigė mano mama. Esame patys protingiausi ir dididžiausi intelektualai žydų pasaulyje. Be to, kiek garsių politikų ir visuomenės veikėjų Izareliui padovanojo Lietuva ir litvakai! Visada sakau, kad Izraelio prezidento postas priklauso mums, litvakams. Vien ko vertas prezidentas litvakas Shimonas Peresas! Keturis kartus Izraelio premjeru buvusio Benjamino Netanyahu protėviai – irgi iš Lietuvos. O mano dėdė Dovas Shilanskis, gimęs Šiauliuose, 1988–1992 m. buvo Izraelio Kneseto pirmininkas. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti“. Prisimindama savo šeimą, kurioje visi – litvakai, F. Kukliansky, atviraudama papasakojo šmaikščią istoriją, kodėl jos mamos šeima, kilusi iš Šiaulių, jos tėvo, gimusio Veisėjuose, nelaikė tikru žydu: „Jis nekalbėjo taip taisyklingai hebrajiškai, kaip mokėjo mama.

Negana to, šeima buvo suskilusi ir dėl bulvinių blynų. Pirmasis triukšmauti pradėjo mano šviesios atminties vyras Alfonsas Pilitauskas, nes jis, kaip žemaitis, bulvinius blynus buvo pratęs valgyti sūrius su grietine. Mano mama Šiauliuose valgydavo tokius blynus su grietine ir cukrumi. Dar kitaip mėgo valgyti tėvas – Veisėjuose žydai ant bulvinių blynų visada užsidėdavo mėlynių uogienės. Dėl šių visų nesutarimų prie stalo kategoriškai atsisakiau gaminti bulvinius blynus“. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie penkis tūkstančius litvakų. Tik F. Kukliansky apgailestavo, kad negalima pasakyti, ar šie skaičiai – tikslūs, nes Lietuvos žydų bendruomenė nerenka mokesčių iš visų savo narių.

lrytas.lt