Mokslas, Istorija ir Kultūra

Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. sukakčiai skirtų renginių programa


VILNIAUS GETO SUNAIKINIMO 75-ųjų METINIŲ MINĖJIMO RENGINIAI

Preliminari programa

RUGSĖJO 18 
12 val. Atminimo akmens,
skirto lietuviams Pasaulio Tautų Teisuoliams atidengimo ceremonija
Misionierių sodai, Maironio g.
14 val. Šiaulių geto kalinių vardų skaitymai
Lietuvos mokslų akademijos Vrublebskių biblioteka, Žygimantų g. 1 (laikas tikslinamas)

RUGSĖJO 19
Žydų gelbėtojų apdovanojimo žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ceremonija LR Prezidentūroje (pagal pakvietumus)

RUGSĖJO 22
18 val. Spektaklio „Getas“ premjera
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės pr. 71

RUGSĖJO 23
10 val. Vilniaus geto kalinių vardų skaitymai.
Vilniaus choralinė sinagoga, Pylimo g. 39
12 val.  Icchoko Rudaševskio dienoraščio skaitymai  buvusioje geto teritorijoje
(vieta tikslinama)
14 val.  Atminimo ceremonija Panerių masinių žydų žudynių vietoje
Panerių memorialinis kompleksas, Agrastų g.
(Laikas ir vieta tikslinami) Popiežius Pranciškus buvusioje geto teritorijoje Vilniaus senamiestyje pagerbs Holokausto aukas

RUGSĖJO 26
18 val.  Tenoras Rafailas Karpis, pianistas Darius Mažintas ir
poetas Sergejus Kanovičius pristato projektą Apkabinti būtajį kartinį“

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba? Ar galima
pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių? Ar galimas dialogas tarp
dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą? Ar gali meilė,
ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Senasis arsenalas, Arsenalo g. 3

RUGSĖJO 27
18 val.  Vilniaus geto dainos. Atlieka Marija Krupoves
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salė (III a.), Pylimo g. 4

RUGSĖJO 28
Atminties Šabatas (pagal pakvietimus)
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salė (III a.), Pylimo g. 4

SPALIO 4
18.30 val.  „Heroizmas prieš sunaikimą“
Izraelio litvakų kūrybinis vakaras, skirtas Holokausto aukų atminimui
Vilniaus universiteto Teatro salė, Universiteto g. 3

INFORMACIJA:
info@lzb.lt
 +370 672 40942

LŽB edukacinio plenero dalyviai jau ruošia savo darbų parodą

LŽB edukacinio plenero dalyviai jau ruošia savo darbų parodą

Šiais metais LŽB edukacinis pleneras vyko naujoje, nuostabaus grožio vietoje Vilniaus rajone,  „Karvio dvaro“ sodyboje. Į jį rugpjūčio 31 – liepos 4 dienomis susirinko šešiolika dalyvių, kurie, padedami Savicko dailės mokyklos (SDM) pedagogų Ramunės Savickaitės-Meškėlienės ir Raimondo Savicko, grožėjosi aplinka ir drobėje fiksavo sodybos gėlynus, ežero vingius ir lygumų horizontus. Viso sukurta virš šešiasdešimt paveikslų akrilo ir aliejinės tapybos technikomis, iš kurių geriausi bus atrinkti ir eksponuojami LŽB J.Heifeco salėje.

Edukaciniai LŽB plenerai – tai rimtas darbas, diskusijos, vakarai su žydų tradicijomis.

Šabato sutikimas su savo rankomis ruoštomis chalomis. Tai žydų šokiai vakarais ir filmo  “Jūsų Vincentas” peržiūra ir poilsis gamtoje taip pat.

LŽB plenerų pradžia – 2015 metų vasara, kai Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero buvo organizuotas pirmasis tarptautinis edukacinis tapybos pleneras „Litvakų dailininkai. L’école de Paris laikotarpis“, kurio meno vadovu buvo SDM įkūrėjas, dailininkas Raimondas Savickas. Šio plenero ir po jo vykusios parodos sėkmė paskatino įdėją įsteigti nuolatinę dailės mokyklą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. 2015 metų rudenį LŽB patalpose susibūrė dvi grupės daile besidominčių žmonių, pradėjusių lankyti „Dailės įvado su Raimondu Savicku“ kursą, kuriame buvo studijuojama dailės istorija, piešiama ir tapoma pastele bei aliejiniais dažais. Šalia bendrų dailės programinių dalykų taip pat buvo orientuojamasi į judaistiką – tapomos sinagogos, štetlai, susipažįstama su litvakų dailininkų pasiekimais.

Litvakų šeimos vizitas Panevėžyje

Litvakų šeimos vizitas Panevėžyje

Rugpjūčio 14 dieną į Panevėžio miesto žydų bendruomenę atvyko šeima  iš Izraelio: Azalija ir Eugenijus Riklin. Jų kelionės tikslas supažindinti savo vaikus ir anūkus, atvykusius kartu, su protėvių istorija, aplankyti vietas, kur kadaise gyveno giminaičiai. Azalija Riklin papasakojo apie tai, kaip būdamos mažos abi su pussere Faina Kukliansky buvo auklėjamos žydų šeimose, kurių mamos Batja ir Klara buvo tikromis seserimis. Iš Azalijos pasakojimo sužinojome daug įdomios informacijos apie seserų Klaros ir Batjos gyvenimą bei draugiškus jų santykius.

 Kartu atvyko dvi Azalijos ir Eugenijaus dukros – Emanuela ir Revital bei du anūkai. Abiejų dukterų vyrai gimę Izraelyje, o vieno iš jų Yaniv Kriger prosenelių šaknys taip pat Lietuvoje.

Dukros Revital vyras Yaniv Kriger prosenelis Leizer Kriger gimė ir gyveno Vabalninke. Jis turėjo savo malūną.Vietiniai gyventojai Leizer vadino ne Kriger pavarde, bet Malūnininko. Močiutė Zelda Kriger (Levine) iki 1934 metų gyveno Panevėžyje, vėliau ištekėjo už Leizer Kriger ir persikėlė gyventi į Vabalninką.  Gennady Kofman svečiams parodė nuotrauką foto albume „ Jie gyveno Vabalninke“ išleisto 2009 m. Joje užfiksuotas  Yaniv Kriger prosenelis ir raudonų plytų malūnas, kuris išlikęs iki šiandien.

“Tunklgold” jidiš dainų koncertas,

“Tunklgold” jidiš dainų koncertas,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salėje rugpjūčio 8d. vyko “Tunklgold” jidiš dainų koncertas, į kurį susirinko Vilniaus universiteto Jidiš instituto vasaros kursuose studijuojantys ir žydų bendruomenės nariai, vilniečiai, kuriems įdomi žydų kultūra.

Koncertavo danininkė Regina Hopfgartner su Gregoru Unterkofleriu, koncertmeisteriu ir dainininku. Jie atliko senas, visų pamėgtas jidiš dainas. Duetas dainavo jidiš kalba, kiekvienos dainos pristatymas buvo pateiktas anglų kalba. Jidiš ir angliškai skambėjusioje dainoje buvo vokiečių kalbos žodių, o “Bei Mir Bisttu sheyn” – koncerto kulminacija, buvo sutikta aplodismentais. Žiūrovai nepagailėjo ovacijų ir atsistoję prašė kartoti.

Po koncerto atlikėjai mielai bendravo su publika.

 

Nauja Elenos Suodienės knyga „Poema apie Osipą Mandelštamą” ( papildyta – Vilniaus mero padėka)

Nauja Elenos Suodienės knyga „Poema apie Osipą Mandelštamą” ( papildyta – Vilniaus mero padėka)

Elena Suodienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Europos meno ir literatūros akademijos apdovanota “Auksinės plunksnos” premija.

Liepos 4 d. Vilniuje vykusio festivalio “Daugiakalbė Vilija” metu Elenai Suodienei Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos respublikinės draugijos narei, humanitarinių mokslų daktarei už Lietuvos kultūros ir tautinių mažumų kultūrų integracinių ryšių plėtrą, rusų kalbos ir literatūros išsaugojimą ir populiarinimą Lietuvoje ir užsienyje, buvo įteikta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus padėka.

Šis festivalis vyksta jau trečius metus, šiemet jis buvo skirtas Lietuvos 100-mečiui.  Įvairių tautybių poetai Adomo Mickevičiaus kiemelyje, po saulėtu Vilniaus dangumi eilėraščius skaitė gimtąja kalba: lenkų, lietuvių, rusų ir jidiš.

Talentinga intelektuali poetė Elena Suodienė gyvena Kaune, ji parašė ir išleido 17 poezijos rinktinių: „Amžinojo moteriškumo metafizika” , „Poema apie Karsaviną arba daina „Elenytė “, ir „Poemą apie Andrejų Platoną”, „Poemą Marinai Cvetajevai”, daug eilėraščių apie krikščionybę. Jos kūrinius spausdino Lietuvos, Rusijos, Latvijos poezijos almanachai, E. Suodienės poezija išversta į lietuvių ir vengrų kalbas.

Kauno literatūrinė studija „Poetogradas” birželio 13 d. Vilniuje organizavo Elenos Suodienės knygos „Poema apie Osipą Mandelštamą” pristatymą, kuriame dalyvavo literatūrinė bendruomenė. Pristatymą pradėjo Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos pirmininkas Levas Mesengiseris. Prieš suteikdamas žodį Elenai Suodienei, jis pažymėjo, kad jį giliai įkvėpė autorės panirimas į kūrybinį poeto Osipo Mandelštamo palikimą.

Elena Suodienė kalbėjo apie Mandelštamo poezijos įtaką jos pačios gyvenimui ir darbui bei poemos sukūrimui.Osipo Mandelstamo eilėraščius ir ištraukas iš Elenos Suodienės poemos skaitė Rusų dramos teatro režisierius ir aktorius Jurijus Šuckij ir žinoma poetė Elvira Pozdniaja.

Suodienės poemos pristatyme labai emocingai pasisakė žinomas poetas Samoilas Lormanas. Apie poemą jis kalbėjo savo eilėmis rusų kalba, todėl eiles siūlome skaityti originalo kalba – rusiškai (nuoroda teksto pabaigoje).

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl diskusijų apie Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB), šiemet švenčiančią su Sąjūdžiu sutampančias bendruomenės atsikūrimo 30-mečio metines, mininčią Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. metų sukaktį, glumina visuomenėje vis dar kylančios diskusijos dėl Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimo.

Mums prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:

  • yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai.
  • “1941 metais, rugpjūčio 22 pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. <…> Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1,l 156)”
  • “J. Noreika tvarkė ir su žydu turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo“.
    Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą.
    (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l 239). Žagarės miesto burmistras 1941 gruodžio 3 informavo Šiaulių apskrities viršininką, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b.  136-137)”.

Įvertinus turimą informaciją, darytinos išvados dėl Jono Noreikos  kolaboravimo su nacių valdžia bei  prisidėjimo prie Lietuvos žydų persekiojimo, todėl šis asmuo vienareikšmiškai negali būti pristatomas kaip Lietuvai nusipelnęs asmuo.

Vertiname valstybingumo šimtmetį švenčiančią  Lietuvos visuomenę kaip pakankamai brandžią ir gebančią priimti istorinius faktus visa apimtimi, o Valstybę – pajėgią prisiimti atsakomybę už viešai rodomą nepagarbą istoriniam teisingumui.

Nebestebina, jog Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio (Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antisemitinio Lietuvių aktyvistų fronto štabo nario) demokratijos centro vadovas –  V. Valiušaitis imasi J. Noreikos gynybos viešojoje erdvėje.

Aktyviai vykdoma sistemine antisemitine veikla pasižymėjusių Lietuvos laikinosios vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto apologetika dezinformuoja ir nujautrina Lietuvos visuomenę, kenkia geram Lietuvos vardui ir tampa  akstinu nepalankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių valstybių propagandinių kampanijų vystymuisi.

Taip pat LŽB pastebi, jog iki  šiol nepašalintas  J. Noreikos atminimui skirtas ženklas  – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1.  Vertinant prieinamą informaciją, susijusią su lentos įrengimo aplinkybėmis, galima daryti prielaidą, jog ji galimai buvo įrengta neteisėtai, t.y. nesilaikant tokiais atvejais numatytų standartinių procedūrų.

LŽB prašo atsakingų institucijų susitelkti operatyviam šios politinės, etinės ir teisinės problemos sprendimui ir pasirūpinti derama pagarba Holokausto aukoms  – išspręsti  J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.

Po svarbaus atradimo Vilniaus meras žada iki 2023-iųjų įamžinti Didžiąją sinagogą

Po svarbaus atradimo Vilniaus meras žada iki 2023-iųjų įamžinti Didžiąją sinagogą

Vilnius, liepos 26 d. (BNS). Archeologai ketvirtadienį paskelbė radę Didžiosios Vilniaus sinagogos vieną iš svarbiausių dalių – bima vadinamą sakyklą.

Aštuonioliktame amžiuje įrengta žaliai ruda baroko stiliaus bima aptikta po buvusia mokykla, ją sovietų valdžia šeštajame dešimtmetyje pastatė ant nugriautos sinagogos.

Po šio atradimo Vilniaus valdžia žada, kad mokyklos pastatas per porą metų bus nugriautas, o iki 2023 metų sinagogos atminimas bus tinkamai įamžintas.

Dirba tarptautinė komanda

Sakyklą, nuo kurios paprastai rabinas skaito Torą ir veda pamaldas, atrado tarptautinė komanda iš Lietuvos, Izraelio ir JAV.

„Radome bimą – centrinę maldos pakylą, kuri buvo Toskanos baroko stiliaus. Ji buvo vienas iš pagrindinių sinagogos akcentų“, – BNS sakė tyrimui vadovaujantis Izraelio archeologas Jonas Seligmanas.

„Tai išties labai jaudinamas įvykis. Kalbant apie šios vietos viešą demonstravimą ateityje, tai bus vienas iš pagrindinių eksponuojamų objektų, kurie bus rodomi lankytojams“, – pridūrė jis.

Sudėtingą dvipakopę barokinę bimą puošė keturios toskaniško ir aštuonios korintietiškos stiliaus kolonos. Šių kolonų dalys taip pat rastos tyrimų metu.

Archeologai taip pat atvėrė didelės sinagogos pirties ir spalvingomis plytelėmis dekoruotos vyrų mikvos (ritualinės vonios) dalis.

Atskleidžia žydų gyvenimą

Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu Vilnius dėl savo reikšmės žydų kultūrai vadintas Šiaurės Jeruzale.

Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatytas dviejų aukštų mūrinis darželis, vėliau ten įsikūrė mokykla.

„Tai ne tik archeologinis radinys. Jis padės geriau suprasti tiek Lietuvos žydų istoriją, tiek nacių ir sovietų režimų ideologiją, kaip greitai viską galima sunaikinti“, – BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Atrastos bimos kolonos detalė F.Kukliansky rankose.

Sinagogos tyrinėjimai vyksta nuo 2011 metų, darbai iš dalies finansuojami Geros valios fondo, į jį Lietuva lėšas perveda kaip kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą.

Sutvarkys iki jubiliejaus

Lietuvoje ne vienus metus vyksta diskusijos, kaip įamžinti sinagogą – svarstoma atkastus fragmentus ateityje uždengti stiklu ar įrengti muziejų.

Mokykla iš pastato išsikėlė praėjusiais metais. Jos pastatas bus nugriautas per porą metų, o iki tol pastatą žadama nuomoti kūrybinėms dirbtuvėms.

Meras Remigijus Šimašius žada, kad sinagoga bus įprasminta per artimiausius penkerius metus – iki 2023 metų, kai bus švenčiamas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus.

Vilniaus Didžiosios sinagogos atradimus prilygino Akropoliui ir Valdovų rūmams

Vilniaus Didžiosios sinagogos atradimus prilygino Akropoliui ir Valdovų rūmams

Lietuvos žydų bendruomenė ketvirtadienį patvirtino, kad archeologai rado vieną svarbiausių Vilniaus Didžiosios sinagogos dalių – bimą (sakyklą). Ekspertų teigimu, tai rimtas postūmis tris metus vykusiuose kasinėjimuose, kurie atskleidžia Vilniaus kultūros istorijos paslaptis. Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas iš svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatyta mokykla. Aštuonioliktame amžiuje įrengta žaliai ruda baroko stiliaus bima aptikta po buvusia mokykla, kurią sovietų valdžia šeštajame dešimtmetyje pastatė ant nugriautos sinagogos.

Paragino atsikratyti J.Noreikos pagerbimo ženklų

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė ir Geros valios fondo vadovė Faina Kukliansky pasidžiaugė, kad susitinkama malonios temos kontekste ir padėkojo mokslininkams, kurie gilinosi į istorinius liudijimus, brėžinius ir pateikė savo tyrimų rezultatą. „Esame buvusioje geto teritorijoje, o radinys prilygsta Vilniaus miesto mastu Akropoliui. Tik ne tam, į kurį einama apsipirkti, o istoriniam Akropoliui“, – sakė F.Kukliansky, dėkodama Vilniaus miesto savivaldybei už paramą ir iniciatyvą įamžinti sinagogą. F.Kukliansky pasinaudojo proga ir priminė Vilniaus miesto vadovams, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimas nelabai dera su Jono Noreikos-Generolo Vėtros pagerbimu atminimo lenta. „Noriu pasakyti tokią pastabėlę, kad nelabai dera viename mieste Didžioji singagoga ir paminklas Noreikai“, – sukritikavo LŽB pirmininkė, ragindama spręsti šį klausimą ir suteikti garbę miestui ir Lietuvai. Ji pasidžiaugė, kad Vilniaus Didžiosios sinagogos fragmentų atradimas parodo ir jos vadovaujamo Geros valios fondo veiklos rezultatyvumą. „Tas ne visų mėgiamas fondas, kuris atgavo Lietuvos respublikos pinigus už religinio turto nusavinimą, tuos pinigus panaudojo šiems atliekamiems darbams“, – pažymėjo F.Kukliansky.

15min.lt

Šimtmetis: Lietuvos žydai. Milijonai iš dūmų: broliai Salamonai ir tabako verslas

VII-oji Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune 1928 m. birželio 28-liepos 3 d. Brolių Salamonų tabako ir papirosų fabriko paviljonas. Fotografė Janina Tallat-Kelpšienė.

Aut. VDU DR. UGNĖ MARIJA ANDRIJAUSKAITĖ

delfi.lt
Tabakas į Lietuvos teritoriją atkeliavo XVI–XVII a., o išpopuliarėjo XIX a. atsiradus naujam vartojimo būdui – papirosų rūkymui, kuris sietas su naujos, modernios visuomenės gimimu.
Į šį pelningą verslą XIX a. pabaigoje pasuko ir Izraelis Salamonas. Metęs mokslus rabinų seminarijoje, I. Salamonas Kalvarijoje įsteigė nedidelį tabako fabrikėlį, kuriame gamino machorką – kaimišką tabaką ir bakūną – prastos rūšies tabaką.2 Nedidelis fabrikas tapo pamatais didžiuliam ir sėkmingam Salamonų šeimos tabako verslui.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, I. Salamonas ėmė plėsti verslą ir 1919 m. drauge su savo septyniais sūnumis – Eljašu, Mejeru, Moze, Rubinu, Sauliumi Giršu, Berku ir Chaimu Leibu – įsteigė tabako fabriką Kaune, Ožeškienės g.3 1923 m. fabrikui pastatytas naujas gelžbetoninės konstrukcijos keturių aukštų pastatas plytų mūro sienomis,4 o rugsėjo 22 d. garbingi svečiai pakviesti į iškilmingą fabriko atidarymo ceremoniją. Šventėje dalyvavo žymūs visuomenės, politikos ir verslo veikėjai, tarp jų ir Užsienio reikalų ir Ministro Pirmininko pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas, Finansų, Prekybos ir Pramonės ministras Vytautas Petrulis. Atidarymo šventės metu svečiams surengta ekskursija ir aprodyti viso fabriko skyriai.

Atrastas antrasis 1904 m. Didžiosios Sinagogos pirties projektas

Atrastas antrasis 1904 m. Didžiosios Sinagogos pirties projektas

Nuotraukoje Geršonas Taicas įteikia Dr. Jonui Seligmanui archyve surastą pirčių brėžinį.

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas,  dažnai Lietuvos archyvuose randantis vertingų žydų istorijos dokumentų, susidomėjęs Didžiosios Vilniaus sinagogos archeologiniais kasinėjimais, savanoriškai ieškojo ir atrado unikalų Vilniaus Žydų gatvės pirčių projektą, parengtą 1904 metais ir patvirtintą 1908m. Brėžinius Geršonas nunešė parodyti  Dr. Jonui Seligmanui, Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovui, kuriam šis radinys buvo tikras siurprizas, apie jo egzistavimą mokslininkas nežinojo ir šiuo metu jį atidžiai nagrinėja. Paklaustas apie netikėtą radinį, LŽB tinklapiui lzb.lt, J.Seligmanas pasakė:

– Manau, kad šis planas galėjo būti parengtas, kai žydų bendruomenei buvo skirtas Niujorke buvusios JOINT organizacijos grantas – 50 tūkst. dolerių pirčiai nepasiturintiems žydams statyti.  Tuomet 1904 metais sukurtas brėžinys numatė, kokia pirtis turėtų būti, ką reikėtų keisti  ir iš tikrųjų pagal patvirtintą 1908 planą sužinom, kad pirtis buvo elektrifikuota su geromis akmeninėmis grindimis, pakeistais geležiniais balkiais ir skardos stogu, baltų koklių pečiais. 1930 metais viskas buvo aprašyta jidiš kalba, kaip iš vidaus atrodė pirtis, – pasakojo J.Seligmanas.

70m ilgio ir apie 12 m pločio pirtis buvo 2 aukštų,  jos fasadas  yra nuotraukoje.

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Mano pozicija vienareikšmė: didvyriškumas nepanaikina atsakomybės už dalyvavimą nusikaltime žmoniškumui. Antraip – didvyrio statusas diskredituojamas.
Šiuo atveju kalbu apie pokario partizaną Joną Noreiką. Keli šalutiniai klausimai, bet į temą: ar 1941 metais birželio sukilimo metu Lietuvoje krikščionybė buvo panaikinta? Nebuvo. Todėl ir 10 Dievo įsakymų niekas neatšaukė. Ar valantys mundurus dar pamena: „Nežudyk“, „Negeisk svetimo turto“, „Nevok“? Matyt, ne. Ar yra tiesioginių įrodymų, kad J. Noreika dalyvavo žydų žudyme? Ne. Bet yra pasakojimai, kad dalyvavo. Tai kame problema?

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų k. mokytoja Ruth Reches – konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininkė, jos garbei Jeruzalėje pasodintas medis

Širdingai sveikiname mokytoją Rutą Reches su profesiniu laimėjimu !

Izraelio Švietimo ministerija ir programa „Hefciba“ organizavo tarptautinį profesinio meistriškumo konkursą „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo „Hefcibos“ programos kuruojamos žydų mokyklos, ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas.

  Konkursas padeda kelti pedagogo profesijos prestižą ir nacionalinio ciklo dalykų prestižą; skatina žydų tautinę savimonę pedagoginėje aplinkoje; atranda talentingus mokytojus, sudaro sąlygas pedagoginės patirties sklaidai ir tolesniam mokytojų profesiniam augimui.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteiktameos sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

 

 

Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas

Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka

Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA

Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė  mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.

Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.

Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.

Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB  gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.

Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.

In memoria. Claude Lanzmann prisiminus

Vilniaus Skalvijos kinoteatre prieš filmo Šoa demonstravimą Claude Lanzmann (dešinėje) pristato Markas Petuchauskas.

Kaip žaibas nutrenkė žinia. Išėjo Claude Lanzmann. Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį surengė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo 1997 m. Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sioms metinėms.

Dalyvauti Tarptautinėse dienose pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai žinomą savo pjese „Getas“ (apie Vilniaus geto teatrą), kurią rašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu į Vilnių, jis turėjo progos pakilti į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė savo pjesę. Buvusioje Geto teatro salėje ir įvyko jam skirtų Dienų atidarymo vakaras.

Į sceną pakilo ir garsus kino režisierius iš Prancūzijos Claude Lanzmann, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorius. Pakviečiau jį kartu su jau žinoma Vilniuje mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti Lanzmann, apskritai nelinkusio nieko perdaug girti, šiltus žodžius apie mano darbą rengiant Dienas, apie jų reikšmę prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo „Shoah“ kelionė į Vilnių vyko sunkiai. Net pats filmo egzemplioriaus pervežimas per sieną anuomet reikalavo visokių leidimų, derinimų. (Anuomet tai buvo juostinis filmas, kuris vos tilpo į keliolika didelių ir pakankamai sunkių dėžių, kas komplikavo jų gabenimą lėktuvu). Čia pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrick Donabedian. Nuostabiai veiklus ir draugiškas žmogus, su kuriuo jau man buvo tekę sėkmingai bendradarbiauti. Pasinaudojęs diplomatinio pašto galimybėmis jis atskraidino filmą, o pasibaigus meno dienoms, grąžino į Paryžių.

Paneriuose

Lanzmann papasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, jis norėjo atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme neatsirado Panerių ir Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius Claude Lanzmann kartu su Joshua Sobol aplankė per Geto teatro minėjimą.

Džiaugiausi, kad pavyko surengti „Shoah“ premjerą Lietuvoje. Buvau iš tikro laimingas, pristatydamas Lanzmann mūsų klubo lankytojams.

Claude Lanzmann – sukrečianti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Nepaprastai drąsus, stulbinančiai bekompromisinis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas – kuriuo galėjau įsitikinti ir savo „kailiu“, tai savo įsitikinimų tvirtumo ir versus nuolatinių skaudžių konfliktų šaltinis. Filosofo Jean-Paul Sartre bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale „Les Temps Modernes“, kuriuo direktoriumi pats vėliau tapo.

Pradėti Didžiosios sinagogos moksliniai kasinėjimai 2018

Buvusioje  Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje mokslinių kasinėjimų ekspedicija tęsia memorialinio projekto išsaugojimo tyrimus. Nuotraukoje – Archeologinių tyrimų grupės narys Dr. Richardas Freundas  ir jo bendradarbė, profesorė iš Hartfordo universiteto, taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky su anūkais.

Mūrinė Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. Iki Holokausto ji buvo Vilniaus miesto žydų gyvenimo centras, kuris garsėjo pasaulyje. Didžiąją sinagogą sudarė12 kloizų (mažų studijoms skirtų sinagogų), kur melstąsi ir studijuota Tora, bendruomenės centro ir pirčių pastato su mikvėmis. Pastatai sudarė dviejų kiemų kompleksą, vadinamą Šulhoyf. Tai buvo tarsi siaurų praėjimų labirintas. Į kairę nuo Šulhoyfo vartų stovėjo Gaono maldų namas, pastatytas dar jam gyvam esant 1758m.

1903 m. tarp Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės pastatyta Strašuno rabinų biblioteka.

Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga liko be stogo, pats pastatas išliko,  bet 1956m. nuspręsta toje vietoje statyti naujus namus. 1955–1957 m. pastatų liekanos visiškai susprogdintos, o toje vietoje 1964 m. pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis, tebestovintis iki šiol.

Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovas Dr. Jonas Seligmanas. Tyrimai pradėti dar 2011m. 2018 m. kasinėjimų tikslas – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas ir patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną. Kasinėjimus moksliniais tikslais vykdo  Jungtinė kultūros paveldo profesionalų komanda iš Lietuvos VšI „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ iš Izraelio ir JAV. Tyrimai finansuojami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.