Mokslas, Istorija ir Kultūra

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Solomono Atamuko knygos LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Birželio 11 d. LŽB Jašos Heifetzo salėje pristatyta Istorijos Dr. Solomono Atamuko (1918-2014) knyga“ LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS”.  Naujoji knyga yra autoriaus sumanytas pirmosios knygos tęsinys. Pats autorius paskutiniais savo gyvenimo metais sunkiai sirgo, apako, todėl knygos tęsiniu rūpinosi, rašė ir rinko medžiagą sūnus, dukra, anūkas, marti – visi dirbo kruopščiai ir nuoširdžiai. Abi knygos, pasak dukros, ilgametės LŽB pirmininko pavaduotojos Mašos Grodnikienės, išleistos šeimos lėšomis.

Skaitytojas, kuris domisi litvakų istorija, dabar gavo gerą naudingą, informatyvią knygą, joje surinktos 458 litvakų biografijos, knygoje vadinamos biogramomis ir yra suskirstytos pagal šalis, kuriose jie galų gale apsigyveno tarsi trumpos apybraižos. Knygoje galima perskaityti ir apie neįtikėtiną pasaulio garsenybių, kilusių iš Lietuvos, likimą, išsilavinimą ir jų darbus. Autorius siekė surinkti kuo daugiau informacijos ir biogramų apie išgyvenusius Holokaustą.

Išsigelbėję karo metais litvakai, gyvendami Lietuvoje, Izraelyje ar pasklidę po pasaulį, sukūrė šeimas, didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais: jeigu gimsta ir auga jaunoji karta, vadinasi: Am Israel Chai! – Izraelio Tauta gyva!

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai, iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių. Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. Šią knygą spaudai parengė ir pristatė autoriaus sūnus Markas Atamukas, matematikos mokslų daktaras, išvykęs su šeima  iš Lietuvos gyventi į Izraelį 1990m.

Pristatyme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Amir Maimon sakė, kad važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius vis užeidavo į bibliotekas, ieškodamas knygų apie žydus ir dažniausiai rasdavo tą pačią pirmąją S.Atamuko knygą apie Lietuvos žydų 700 metų istoriją Lietuvoje. Šiandien, kai jau atlikta daug mokslinių tyrimų apie žydų gyvenimą Lietuvoje, žinom, kad litvakai labai prisidėjo prie Lietuvos ir Izraelio valstybingumo stiprinimo. Jų gyvenimas nesustojo po Holokausto tragedijos. Šią naują S.Atamuko knygą ambasadorius pavadino tikros sūnaus Marko Atamuko meilės tėvui pavyzdžiu.

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų areštus. Lietuviai ir žydai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.  Lietuvos piliečių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi žuvę tremtyje.

Pirmaisiais sovietų okupacijos 1940m. žydams buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis: uždarytos visos žydų institucijos, nacionalizuotas turtas, nemaža dalis žydų kartu su lietuviais deportuoti ir įkalinti Rusijos rytuose.

Kaip rašoma naujoje Solomono Atamuko knygoje (2018)  „Lietuvos žydų keliai. Atmintis, tikėjimas, viltis“, pagal LSSR NKGB 1941-04-25 įsakymą Nr.0023, ruošiantis naujiems trėmimams,  NKGB rengė „antisovietinių ir kontrrevoliucinių elementų“ sąrašus. Penkių dienų NKGB suvestinėse buvo tokios kategorijos:

Žemvaldžiai, stambūs fabrikantai, stambūs pirkliai ir namų savininkai, žydų nacionalinė kontrrevoliucija: visų sionistų organizacijų vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai, Bundo vadovai ir jų spaudos įstaigų nuolatiniai darbuotojai. Taip pat žydų, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, sąjunga, žydų kombatatantų (karių) sąjunga, Beitar  (žydų sionistinio jaunimo sąjunga), EL- AL emigracijos organizacijos, sionistų – revizionistų partija.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), t. t. 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. Iš Lietuvos buvo deportuota apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

1941 m. birželio tremtis buvo didžiulė netektis Lietuvai. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Santykinai labiausiai nuo tremties nukentėjo žydų bendruomenė – buvo ištremta daugiau nei 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).  Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur buvo jiems priešiška aplinka ir svetima kultūra. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, užsiėmimas, darbas, suardyti tradiciniai šeimos ryšiai, susiklostę socialiniai santykiai. Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė. Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl ko dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.

DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS “LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

BIRŽELIO 11 D. 18 VAL. LŽB J. HEIFETZO SALĖJE VYKS ISTORIJOS DR. SOLOMONO ATAMUKO (1918-2014) KNYGOS
“LIETUVOS ŽYDŲ KELIAI: ATMINTIS, TIKĖJIMAS, VILTIS” PRISTATYMAS

XXI amžiuje Lietuvos žydų (litvakų) ar jų palikuonių galima sutikti tolimiausiame pasaulio kampelyje, jų vardai ir pasiekimai,
iš Lietuvos „atsivežti“ miestų pavadinimai skamba daugelyje šalių.
Ypatingai daug litvakų vardų ir pavadinimų yra Izraelyje. 
Knygoje glaustai atpasakojama litvakų istorija, pateikiamos 458 žymių ar menkiau žinomų litvakų biogramos: 

skirtingų kartų, pažiūrų ir likimų, Lietuvos, Izraelio ir kitų šalių piliečių gyvenimų apybraižos.

Renginio moderatorius – Leonidas Melnikas.
Pristatyme dalyvaus muzikinis trio Musica Camerata Baltica:
Leonidas Melnikas (fortepijonas); Borisas Traubas (smuikas),Valentinas Kaplūnas (violončelė).

Maloniai kviečiame dalyvauti ir arčiau susipažinti su knygos sukūrimo tikslu ir istorija.
Pristatyme dalyvaus autoriaus sūnus Markas Atamukas, parengęs knygą spaudai.
|LAIKAS: 18.00| VIETAPylimo g. 4, Jaschos Heifetzo salė|
Įėjimas laisvas

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Senojoji Kalvarijos sinagoga nušvito nuo žydiškų dainų

Kai senojoje Kalvarijos sinagogoje suskambo pirmieji Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ akordai ir dainininkų balsai, juk jie dainavo  sinagogų dainas ten, kur jas daugiau nei prieš 77 metus giedodavo rabinas, kantorius ir Kalvarijos žydai, o pati sinagoga buvo tokia pat pilna besimeldžiančių šio Kalvarijos štetlo gyventojų kaip dabar susirinkusių į koncertą, senasis pastatas nušvito…

Į vis dar apleistą sinagogą atvyksta puikus dainininkų tercetas iš Lenkijos, nuostabūs balsai per atidarytus sinagogos langus aidi per visą Kalvariją garsiai, o  žydų dainų klausytis susirinkę miesto gyventojai, sausakimšoje sinagogos erdvėje ploja ir ne vienas tą akimirkq pagalvojo, kad garsusis Kalvarijos trijų sinagogų kompleksas vis tik turėtų atgimti kuo greičiau, kad tokia muzika ir dainos skambėtų dažniau, kad jų klausytis važiuotų iš viso pasaulio, čia gyvenusių žydų anūkai ir proanūkai, juk Kalvarijoje iki Holokausto žydai sudarė daugumą gyventojų. Jų atminimą koncerto pradžioje pagerbė vietos jaunimo choras su žydiška daina.

Kai 1713 metais Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II žydų kahalui suteikė privilegiją užsiimti įvairiais verslais ir amatais, prekiauti, įrengti kapines, pastatyti ne aukštesnę už bažnyčią sinagogą,  „Žydų Kalvarijoje“ ėmė kilti maldos namų stogai.

Kalvarijos sinagogų kompleksas dabar yra Lietuvos valstybės saugomų kultūros vertybių sąraše: barokinė sinagoga, statyta 18 amž. , eklektinė sinagoga, pastatyta 19 amž. antroje pusėje, šalia iškilo plytinė Talmudo mokykla ir rabino namas, tai buvo 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje.

2014 metais pagal panaudos sutartį Lietuvos žydų bendruomenė Kalvarijos savivaldybės administracijai 50-čiai metų perdavė teisę valdyti maldos namus, administracija įgijo galimybę į juos investuoti. Pasirašiusi panaudos sutartį, Kalvarijos savivaldybės administracija įsipareigojo šią sinagogą, radus finansų, restauruoti, o iki tol – užkonservuoti. Planuota skirti kultūrinei veiklai, tačiau iki šiol darbai nevyksta, keičiasi valdžios, požiūris į sinagogų restauravimą  keičiasi taip pat. Po sutarties pasirašymo savivaldybė nedarė nieko, nerodė jokios iniciatyvos, net ir ten kur buvo galima gauti lėšas tvarkybai.

Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, jog Kalvarijos savivaldybės atstovai duotų pažadų laikysis. Prieš kelerius metus daugumos kalvarijiečių nedomino galimybė unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms.

Toliau fotografės Mildos Rūkaitės nuotraukose: „Vocal Varshe“ koncerto Kalvarijos sinagogoje akimirkos ir drauge su ansambliu nusifotografavęs, Holokaustą išgyvenęs, nes tetos buvo išgelbėtas, vienintelis kalvarijietis žydas Maušis Segalis su žmona.

Lenkijos ansamblio „Vocal Varshe“ koncertas sakralinėje Vilniaus vietoje

Birželio 6-os vakare, ypatingoje Vilniaus vietoje, Vokiečių g.  kieme, kur dar prieš 75 metus stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga,  skambėjo nepaprastos, jautrios, nuostabaus grožio kompozicijos jidiš, hebrajų ir ladino kalba. Koncertavo grupės „Vocal Varshe“ ansamblis. Renginį organizavo Lenkijos Kultūros institutas Vilniuje ir Lietuvos žydų bendruomenės. Lenkai muzikantai iš Varšuvos pristatė klausytojams jaudinančias dainas iš Varšuvos ir Vilniaus geto.

Lietuvos žydų bendruomenės Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas pradėjo renginį didžio žydų poeto Mošė Kulbako „Vilniaus“ poemos žodžiais:

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis. (Vertė Alfonsas Bukontas)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sveikindamas visus susirinkusius į koncertą, kalbėjo, kad ši koncertui pasirinkta vieta visiems Vilniaus gyventojams, lietuviams ir lenkams primena, jog mes padarėme ne viską, kad Holokausto metu išgelbėtume daugiau gyvybių. „Todėl pasakymas, kad čia turi stovėti Didžiosios sinagogos bent jau atminimas ar dalinis atstatymas, ar jos ženklai, kurie telks bendruomenę, nes tai rūpi ne tik žydams, bet ir visiems Vilniaus gyventojams. Manau, kad tai būtų suvienijimas tautų, gyvenančių Vilniuje. Leisiu sau pasakyti šiek tiek apie žydų bendruomenės reikalus, nes tai gali tapti jos susitaikymo simboliu.  Kai ateina reikalas kalbėti apie Didžiąją sinagogą, visi susėdame prie stalo ir kalbamės apie tai, kas čia turėtų būti. Man atrodo, kad tai labai svarbu ne tik dėl to, kad čia stovi baisus sovietinio darželio pastatas, juk stovėjo  kažkada gražūs pastatai ir buvo kitokia aplinka.

Man šis darželis yra dar baisesnis ne dėl šių silikatinių plytų, bet dėl to, kad čia užaugo karta žmonių, kurie žaidė, mokėsi, jų auklėtojos rūpinosi vaikais ir nieko nežinojo ant kokių pamatų šis darželis stovi. Bandau pažvelgti akimis savo bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių, ką reiškia vieną dieną suvokti , kad tu žaidei ir gražias dienas leidai ant praeities didybės griuvėsių ir net nenutuokei, kas tai yra. Man atrodo mūsų galvose jau šiandien vyksta Didžiosios sinagogos atstatymas, kai mes čia esame ir renkamės į tokį renginį. Net neabejoju, kad fizinis atstatymas vienokia ar kitokia forma, įvyks. Mano kaip mero noras, kad Vilnius savo 700 metus pasitiktų su visiškai pasikeitusia šia vieta, kur nebus baisių sovietinių paminklų ir praeities nuoskaudos bus tapusios ateities kūrimu. Ačiū visiems, kurie čia atėjo ir koncertuos, nepamirškim, mes čia šiandien pradedam atstatinėti Didžiąją sinagogą“, – kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo visiems atvykusiems pasiklausyti muzikos ir Vilniaus merui, leidusiam organizuoti koncertą tokioje ypatingoje vietoje, kur atgyja žydų dvasia, nuo kurios prasidėjo Vilniaus Gaono mokslai. „Man tas darželio pastatas, stovintis dabar sinagogos vietoje irgi nepatinka, bet Jūs, mere nuspręsite, ar jį reikia nugriauti. Mes žydai nuspręsime, ar reikia atstatyti sinagogą, o gal dar pagalvoti, ar kitokiu būdu įamžinti, bet sutvarkyti aplinką, kurioje mes čia esame, būtina, matyt, visi su manimi sutiks. Labiausiai noriu pasveikinti atvykusius svečius, dainininkus, kurie šį vakarą praskaidrins gera muzika. F. Kukliansky palinkėjo visoms bendruomenėms viso geriausio, taikos Vilniuje ir Lietuvoje“.

Lenkijos Kultūros instituto direktorius Marcinas Lapčinskis pabrėžė, kad grupės „Vocal Varshe“ koncertas yra labai simboliškas, nes visi stovi toje vietoje, kur  prieš keliasdešimt metų  skambėjo jidiš, hebrajų, ladino lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalba. „Tai buvo žydų pasaulio centras, labai svarbi vieta Vilniaus ir Europos žemėlapyje. Šiandien mums pasisekė pakviesti į Lietuvą vieną talentingiausių jaunų lenkų vokalinį Varšuvos ansamblį „Vocal Varshe“, kuris koncertuos Vilniuje, Kėdainiuose ir Kalvarijoje. Lenkijos Kultūros institutui labai malonu, kad galime prisidėti prie šios vietos atgimimo. Varšuvoje kaip ir Vilniuje iki karo buvo labai intensyvus žydiškas gyvenimas, dabar žydiškoji Varšuva atgimsta, ten vyksta daug koncertų, festivalių. Tikimės , kad ir ši Vilniaus vieta atgims“.

Daugiau nuotraukų ir informacijos apie ansamblį „Vocal Varshe“.

Fotografė Milda Rūkaitė.

Žydų karių- savanorių pagerbimas Kaune

Žydų karių- savanorių pagerbimas Kaune

Gegužės 30d. Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas ir Kauno žydų bendruomenė pakvietė į Lietuvos Nepriklausomybės kovose kovojusių žydų karių pagerbimo iškilmingą ceremoniją. Joje dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Kauno karinės įgulos dalinių vadai ir kariai, Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos žydų bendruomenės ir kitų organizacijų atstovai. Gegužės 30d. primena vieną iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinės vadovybės suplanuotų karinių operacijų. 1919-ųjų gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje Lietuvos kariai, tarp jų buvo daug žydų, padedami saksų savanorių nuo bolševikų išvadavo Uteną bei perėmė iniciatyvą kovojant su Raudonąja armija.

Karių pagerbime dalyvavo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Klaipėdos žydų benruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

 Daugiau nuotraukų.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinukai jau atostogauja

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinukai jau atostogauja

Abiturientams paskutinis skambutis nuskambėjo gegužės pabaigoje (nuotraukoje). Ketvirtokai atšventė išleistuves, Pirmokėliai baigė savo pirmuosius mokslo metus ir dabar jau vadina save antrokais. Atsisveikindami vasarai, moksleiviai ir jų tėvai nuoširdžiai dėkoja visiems gimnazijos mokytojams už puikų darbą ir rūpestį, lavinant mūsų vaikus.

Rugsėjį į mokyklą ateis nauji pirmokai. Norinčių įstoti į Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnaziją, yra daugiau, negu įmanoma priimti. Gimnazija yra viena iš geriausių ugdymo įstaigų ne tik Vilniaus mieste, bet ir Lietuvoje. Jau keletą metų iš eilės aukštais reitingais džiaugiasi gimnazijos bendruomenė, mokytojai ir tėvai.

Prioritetai priimant, suteikiami žydų kilmės, žydų bendruomenės nariams, mokiniams, kurių broliai ir seserys jau mokosi gimnazijoje. Šiuo metu 30 procentų moksleivių yra įvairių tautybių. Būsimų pirmokų tėvai rašo prašymus. Vieną mamos laišką publikuojame LŽB puslapyje.

“Taika Jums” – vertingiausias pasveikinimas, kuris gali nuskambėti bendruomenėje. Būtent šiais žodžiais apibūdinama vertybine sistema Jūs ugdote vaikus, kurie išėję į platųjį pasaulį mato jį pirmiausia per šią taikos prizmę. Tokiu žmogumi aš siekiu išugdyti ir savo sūnų Benediktą ir tikiu, kad Jūsų vadovaujama ir bendruomeniškai puoselėjama mokykla yra ideali vieta šiam tikslui. 

Benediktas yra ketvirtas vaikas mūsų šeimoje, pirmąją klasę jis baigė Vilniaus menų darželyje-mokykloje “Dainorėliai”, jo vyriausia sesuo baigė Vilniaus jėzuitų gimnaziją, o kitos dvi vyresnėlės dar joje mokosi, tuo tarpu mažiausias Augustinas dar lanko darželį. Mums visada buvo ir yra svarbios religinės vertybės, pati būdama pedagogė ir penkių vaikų mama, supratau, kad vaiko ugdyme nieko nėra svarbiau už humaniškąsias vertybes, discipliną ir kultūrinį išsilavinimą. Dėl šios priežasties žaviuosi, vertinu ir gerbiu žydų tautos tradicijas ugdyti vaikus, matyt nėra kitos tokios tautos, kuri taip vertintų ir mylėtų savo atžalas, vienareikšmiškai tai yra unikalu ir atsispindi žydų tautos stiprybėje. Todėl Jūsų ugdymo įstaiga Lietuvoje yra didžiulė laimė ir garbė ne tik žydų bendruomenės nariams, bet ir visai lietuvių bendruomenei. 

Tikiu, kad vertybinės sistemos pagrindas žmogaus mąstyme yra įdiegiamas pirmiausia su tradicijomis, o tam reikalinga būtent bendruomenė, kuri skatina tobulėti ir suprasti, kuri kreipia dėmesį ne tik į aukštus mokymosi rezultatus, bet ir į patį vaiką. Todėl mūsų šeimai labai artimos Jūsų ugdymo nuostatos, gimnazijos vizija ir misija. Mano nuomone, kad šeima ir mokykla turi egzistuoti lyg du lygiagretūs organizmai, todėl kaip ir šeimoje mes siekiame puoselėti pagarbą vienas kitam, palaikyti vienas kitą sunkiu laiku, džiaugtis kartu ir atjausti kartu, taip prižadame ir šios mokyklos gyvenime elgtis taip pat: kartu priimti iššūkius, džiaugtis laimėjimais, kartu dalyvauti šventėse, o svarbiausia kartu puoselėti toleranciją ir tradicijas. 

Dėl šių visų priežasčių, prašau priimti ir apsvarstyti nors ir pavėluotą, bet nuoširdų ir kupiną vilties prašymą priimti mano sūnų Benediktą į antrąją klasę Jūsų mokykloje. Berniukas dar tik auga ir daug prižadėti negali, bet aš pažadu savo palaikymą ir pastangas padėti sūnui mokytis žydų tautos tradicijų ir žydų tautos istorijos bei hebrajų kalbos, man kaip istorikei ši kalba yra viso pasaulio religinės kalbos paminklas. Visa šeima dalyvausime gimnazijos darbuose, šventėse, padėsime Jūsų labdaros ar paramos akcijose. 

Nors ir nesame žydų tautos nariai, bet tikiu, kad visi esame Dievo vaikai, ir žmogus gali ne tik gimti, bet ir tapti žydų bendruomenės nariu, bei užaugti atvira širdimi Jūsų tradicijoms ir istorijai. 

 Pagarbiai 

Svetlana Šilė

„Iš Lietuvos į Santiniketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

LŽB gegužės 31d   pristatyta izraeliečio litvako Dr. Šimono Lev knyga  “iš Lietuvos į Santiniketaną: “Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė”, parašyta anglų kalba.

Jašos Heifetzo salėje vykusį renginį pradėjo Šovana Narayan Indijos klasikinio šokio meistrė, apdovanota Indijos valstybiniu ordinu.

Knygą pristatė  Laimonas Talat – Kelpša, buvęs Lietuvos ambasadorius Indijoje, knygos autorius Šimonas Lev, Vytautas Toleikis, kultūrininkas, pedagogas, pulicistas visus sveikino Rajinder Kumar Chaudhary, Indijos garbės konsulas Lietuvoje, Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas. Renginį vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Rabindranato Tagorės poezijos vertimą skaitė Judita Gliauberzonaitė.

Nelabai dažnai LŽB būna tokio aušto lygio intelektualiniai vakarai kaip šis, skirtas pristatyti knygą anglų kalba apie Šlomit Flaum,- sveikindama susirinkusius, kalbėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Buvęs ambasadorius Indijoje L.Talat-Kelpša ir F.Kukliansky.

Iki šiol Šlomit Flaum vardą buvo girdėję tik  keli pasaulio tyrinėtojai mokslininkai. Išsilavinusi litvakė keliautoja, užaugo Lietuvoje. Jos tėvas – Icchakas Šlomo Flaum, garsaus rabino sūnus, gyvenęs Krekenavoje, netoli Panevėžio. Šeima pakeitė pavardę iš Luria į Flaum dėl „suprantamų priežasčių“, kaip rašė pati Šlomit, kad ji nebūtų „tokia žydiška“. Šlomit Flaum gimė Kaune 1893m. Jos tėvas sionistas buvo turtingas verslininkas, prekiavęs mediena. Šlomit Flaum savo tėvą mylėjo ir gerbė, apie jį rašė kaip apie „mokytoją ir mentorių“. Tėvai investavo į dukros išsilavinimą, mokė kalbų privačiai namuose, po to ji mokėsi Kauno gimnazijoje, tęsė Frankfurte, Vokietijoje. 1911m. ji baigė vaikų darželio mokytojos mokslus ir pradėjo dirbti. Tais pačiais metais išvyko į Palestiną, išpildydama savo tėvo sionisto svajonę – grįžti į Pažadėtąją žemę. Per savo gyvenimą  daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio profesiniam tobulėjimui,  naujiems mokymo metodams.

Knygos autorius Š.Lev.

Kaune bus tvarkoma geto teritorija

Kaune bus tvarkoma geto teritorija

Kaune planuojama sutvarkyti buvusio Kauno geto teritoriją, pažymėti svarbias jo vietas, menančias gete vykdytas žiaurias akcijas, jame veikusias institucijas, ir tokiu būdu deramai įamžinti Holokausto tragedijos ir jos aukų atminimą. Šiuo metu geto teritorijoje galime rasti tik obeliską, žymintį geto vartus, nedaugelis žino, kur buvo Demokratų aikštė, kurioje vykdyta Didžioji akcija.

Įdomu ir tuo pačiu nuostabu, kad Kauno geto įamžinimo projektas prasidėjo nuo asmeninių iniciatyvų – dviejų skirtingų patirčių žmonių, gyvenančių skirtingose šalyse, tačiau pateikusių savo idėjas ir vizijas beveik tuo pačiu metu.

Viena jų – Yaarit Glezer, Krakovskytė (pirma kairėje), šiuo metu gyvenanti Izraelyje. Tapusi pensininke moteris nusprendė, kad savo tėvų garbei ji turi prisidėti prie skaudžos Holokausto praeities įamžinimo (beje, jos tėvelis buvo vienas tų drąsuolių, kuriems pavyko pabėgti iš IX forto). Vedina šio tikslo, ji atvyko į savo gimtąjį miestą su pasiūlymais deramai sutvarkyti Kauno geto teritoriją.

Kitas žmogus – tai kaunietis menininkas, visuomenininkas, įvairių socialinių akcijų organizatorius, Kiemo galerijos įkūrėjas Vytenis Jakas, pateikęs projektą “Degantys akmenys” (platesnis aprašymas priede), skirtą Kauno geto vartų vietos sutvarkymui.

Džiugu, kad šios idėjos sulaukė ne tik Kauno žydų bendruomenės, bet ir Kauno miesto savivaldybės susidomėjimo, palaikymo, bendradarbiavimo ir finansavimo.
Nuotraukose akimirkos iš pasitarimų su Kauno savivaldos atstovais, paveldo specialistais, “Kaunas In” turizmo sektoriaus vadovėmis bei jau realizuojamas V. Jako projektas.
Degantys akmenys

Degantys akmenys

Žydų tautos istorija Lietuvoje yra sudėtinė Lietuvos istorijos, o jos kultūra ir paveldas – bendro valstybės paveldo dalis. XX a. pradžioje žydai aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvą: 1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, žydai sudarė apie 30 proc. visų Kauno gyventojų (iš 127 619 Kauno gyventojų 38 tūkst. buvo žydai). Kaunas buvo tapęs Lietuvos žydų traukos centru, sostine, čia gimė, dirbo, kūrė daug visiems žydams žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką savo tautos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Prasidėjus karui, šis procesas nutrūko – 1945 m. Kaune gyveno jau tik apie 3000 žydų.

Taigi Holokaustas nubrėžė ribą, už kurios liko didžioji dalis tautos ir jos paveldo. Karas ir pokaris naikino ne tik žmones, bet ir tradicijas, dvasią,  raštus, meno ir kultūros likučius, kulto pastatus, amžinojo poilsio vietas ir kitus buvimo ženklus.

Nors daugybė Kauno vietų pažymėta ilgesnio ar trumpesnio žydų buvimo ženklu, vis dėlto turime pripažinti, kad apie Kauno žydų kultūros paveldo objektus žinome labai mažai, o ir esantys atminimo ženklai ne visi ir ne visada pakankamai ryškūs.

Vienas iš tokių nepakankamai įvertintų ir vietos kontekste išryškintų objektų – Kauno geto vartai.  Šiuo metu toje vietoje, A. Kriščiukaičio ir Ariogalos g. sankryžoje, stovi nedidelis paminklas, ant kurio dvikalbis užrašas skelbia: ,,Šioje vietoje 1941 – 1944 m. buvo Kauno geto vartai”.

Atidaryta Lietuvos žydų gelbėtojų fotografijų paroda

Atidaryta Lietuvos žydų gelbėtojų fotografijų paroda

Gegužės 29 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo Maltos ordino surengtoje Žydų gelbėtojų fotografijų parodoje, kuri vainikavo bendrą bendruomenės ir maltiečių paramos Teisuoliams projektą. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vykusį parodos atidarymą savo dalyvavimu pagerbė ir J.E. Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šiltai sutikta parodos herojų – tikrųjų Lietuvos dvasios šviesuolių, LŽB pirmininkė F.Kukliansky taip pat turėjo galimybę aptarti tolimesnį LŽB ir maltiečių bendradarbiavimą su naujuoju Maltos ordino ambasadoriumi J.E. Mag. Manfred L. Mautner Markhof.

Šalies vadovės globojama paroda, įamžinusi žydų gelbėtojus ir jų istorijas, keliaus per Lietuvą, kviesdama artimiau susipažinti su skaudžia istorijos dalimi ir pagerbti nepaprastus žmones, žiauriais karo metais su žydais besidalijusiais namais, duona ir viltimi išgyventi.

Prezidentės teigimu, Pasaulio teisuoliai, išgelbėję šimtus žydų, rizikavo viskuo. Tačiau ištiesdami ranką pasmerktiesiems jie gelbėjo patį žmogiškumą. Taip pat ir Lietuvos valstybės vardą bei tautos orumą.

Pasak šalies vadovės, žydų gelbėtojų istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu šiandienos Lietuvos žmonių gyvenimuose –  tokio požiūrio į artimą ir pasiaukojimo reikia kasdien.

Parodos atidaryme LŽB pirmininkė F. Kukliansky parodos atidaryme sakė, kad “daugiau nei 800 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti neapykantos aksiomai. Jų vienintelis ginklas buvo jų sąžinė, kurios vedinas pasirinkimas išlikti žmogumi lėmė jiems, ne žydams, tapti amžinąja, dvasine, mūsų tautos dalimi. Žodžiais mūsų dėkingumas nenusakomas, neišmatuojamas skaičiais, neaprėpiamas ir neapčiuopiamas, tapęs tarsi šviesuliu Dieviškosios būties netobuloje pilkoje geto ar miško slėptuvės buity. Tai žmonės, kurių dėka atgimėme naujam gyvenimui, susigrąžinome jėgas senam tikėjimui.

Šie drąsūs lietuviai nutiesė amžinus tiltus tarp tautų ir kartų – tapo tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovaujančiais viltį, žmogiškumą ir tikėjimą. Atėjo metas Lietuvai įsivardinti savo tautos didvyrius – jų vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, jų vardais turi būti vadinamos gatvės ir mokyklos, kilti paminklai.

Mūsų atmintis saugos amžinąjį Teisuolių paminklą, bet taip pat dedame pastangas praskaidrinti jų paskutines dienas, už tai Bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkoju Maltos ordinui, su kuriuo bendromis pastangomis šį tikslą įgyvendinome. Šie drąsūs lietuviai mums dovanojo ateitį, todėl nesustosime – ieškosime būdu padėti ir šių šviesuolių palikuonims.

Džiaugiuosi, kad po 28 nepriklausomybės metų,  Valstybingumo Šimtmečio proga, netrukus atminimo ženklas Pasaulio Tautų Teisuoliams papuoš ir vieną sostinės gatvių. Nuoširdžiai prašau ir viliuosi, kad Vilniaus geto sunaikinimo 75-mečio minėjimo dieną Lietuvoje pirmąkart viešintis Jo Šventenybė Popiežius Pranciškus pagerbtų šiuos nepaprastus vilties ir teisingumo liudytojus savo malda.”

Nuotraukos: Robertas Dačkus

Kviečiame į Kaune vyksiančią Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių žydų karių pagerbimo ceremoniją

Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas ir Kauno žydų bendruomenė maloniai kviečia Jus į Lietuvos Nepriklausomybės kovose kovojusių žydų karių pagerbimo renginį, kuris vyks Kaune 2018 m. gegužės 30 d. (trečiadienį).
 
PROGRAMA
12 val. oficiali pagerbimo ceremonija prie pastato, kuriame tarpukariu veikė Žydų karių,
dalyvavusių kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, sąjunga (A. Mapu g. 18).
Oficialios kalbos, tylos minutė, gėlių padėjimas, operos solisto Rafailo Karpio ir
saksofonisto Michailo Javičiaus muzikinė programa.
13.30 val. diskusija tema „Lietuvos žydų indėlis Lietuvos Nepriklausomybės kovose“

Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64).

 

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gegužės 23d. Vilniuje,  vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .

Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Gyvųjų marše taip pat žygiavo  bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.

Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.


Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.

Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.

„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.

Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir  pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“

Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.

Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:

“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas  Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.

“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).

Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.

Daugiau renginio nuotraukų.

 

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Arie Ben-Ari Grodzensky kalba prie Panerių memorialo Gyvųjų maršo dieną 2018

Pirmiausiai leiskite Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybės vardu padėkoti Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei už šio maršo organizavimą.

Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kaip atstovai, kurie atstovauja kartas, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.

Nėra kito įvykio žmonijos istorijoje, prilygstančio Holokausto tragedijai, kuri užgriuvo mūsų tautą. Iki šiol mums, išgyvenusiems Holokaustą, ir bet kuriam kitam žmogui yra sunku suvokti, kaip žmogus sugebėjo sugalvoti ir įvykdyti metodišką visos tautos naikinimą. Niekada negalėsime suprasti, kodėl buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tarp kurių buvo 1.5 milijono vaikų ir kūdikių. Ir kaip vieni žmonės galėjo taip siaubingai elgtis su kitais žmonėmis.

Muziejuje Jad vašem įrašyti 891 lietuvis, kuriam suteiktas pats garbingiausias pasaulio žydų įvertinimas – „pasaulio tautų teisuolis“. Mums visiems žinomi tų drąsių ir didvyriškų  lietuvių, gelbėjusių žydus, ir nebijojusių mirtino pavojaus, gręsiančio jiems ir jų artimiesiems, vardai – tai gerbiami Petras Baublys, Jonas Žemaitis, Sofija Kimantaitė – Čiurlionienė, Sofija Binkienė, Vladimiras Zubovas ir k.t.

Žurnalistams paklausus Sofijos Binkienės, kodėl ji gelbėjo žydus nebijodama  pavojaus, kuris grėsė visai jos šeimai, Sofija atsakė – norėjau išgelbėti Lietuvos sąžinę ir garbę.

Mūsų širdyje amžiams liks šešių milijonų mūsų tautos žmonių, tarp kurių buvo 235 trūkstančiai Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, atmintis. Tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su naciais ir žudė žydus vien todėl, kad jie buvo žydai, nors dar vakar – užvakar jie buvo tiesiog kaimynai, suolo draugai mokykloje arba kolegos darbe. Jie žudė juos su neapsakomu žiaurumu.

Nežiūrinį į tai, ką paminėjau anksčiau, Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybė nenori keršyti ar įamžinti nesantaiką su esama Lietuvos vyriausybe – atvirkščiai – mes siekiame palaikyti  bendradarbiavimu grįstus santykius, kurie, viena vertus, yra paremti visišku istorinės tiesos ir įvykių, įvykusių per Holokaustą, pripažinimu, o antra vertus  – noru tęsti nuolatinį siekį gilinti gerus santykius, kokie šiuo metu yra tarp Lietuvos ir Izraelio.

Mums yra žinoma apie esminius pokyčius Lietuvoje, susijusius su ryžtinga vyriausybės kova su antisemitizmu, kaip ir apie tarptautinių organizacijų paramą Izraeliui. Aš noriu perduoti lietuviams, su kuriais užaugau – naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą ir įvykius, vykusius per Holokaustą.

 

Tebūnie palaimintas žuvusiųjų per  Holokaustą atminimas

 

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.