Mokslas, Istorija ir Kultūra

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Smuikininko virtuozo prof. Eugenijaus Paulausko jubiliejui skirtas prisiminimų vakaras Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje Jašos Heifetzo salėje

Šiemet švenčiančiam 90-metį, E. Paulauskui, smuikininkui virtuozui, kvarteto primarijui, puikiam pedagogui pagerbti organizuojami susitikimai su gerbėjais, muzikos mylėtojais. Toks susitikimas, pavadintas „Bičiulių rate“ įvyko ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Visi jautėsi tikrame bičiulių rate, juos vienijo smuiko garsai ir paties jubiliato pasakojimas su humoru apie savo gyvenimą, šeimą, jį supusius talentingus mokytojus ir kolegas, muzikinį pasaulį bei sėkmę.

Profesoriaus E. Paulausko 90 – mečio renginių kuratorius ir vedėjas – Kazimieras Arvydas Karaška. Prisiminimais dalinosi jubiliatas, jo  auklėtiniai. Muzikavo smuikininkai Borisas Kirzneris ir prof. Raimondas Butvila, pianistė Aušra Banaitytė. Skambėjo jubiliato smuikavimo įrašai. Renginio vedėja – Maša Grodnikienė, žydų bendruomenėje vykstančių susitikimų „Likimai“ sumanytoja ir organizatorė.

Jubiliatas su gražia šypsena ir gera nuotaika pasveikino visus susirinkusius: „Ne pirmą kartą esu žydų bendruomenėje. Aš dėkingas savo tėvams ir pedagogams už kantrybę ir už tai, kad niekur nenuklydau, nors pagundų pakako. Mano mokytojai buvo labai geri, visi jie buvo žydai, o juk geriausi pasaulio smuikininkai yra žydai, todėl, kad talentinga tauta. Norėdamas tapti geru smuikininku, aš dirbau po 6 valandas kasdien,- kalbėjo jubiliatas.“

Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-metyje dalyvauja ir šio miesto žydų bendruomenė

Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-metyje dalyvauja ir šio miesto žydų bendruomenė

Kaune yra nemažai gražiai tarpusavyje bendraujančių įvairių tautinių mažumų organizacijų. Visos jos aktyvios, turinčios veiklių, entuziastingų narių, besistengiančios puoselėti savo kultūrą ir organizuojančios įdomius renginius, į kuriuos kviečia savo bičiulius ir plačiąją miesto visuomenę.

Neseniai Kauno įvairių tautų kultūrų centre vyko Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-mečiui skirtas šventinis renginys “Mus vienija poezija ir muzika”, kuriame dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai.

Nuotraukose renginio akimirkos.

LŽB kviečia į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą

2017 m. lapkričio 23 d.18 val. kviečiame į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą, kuris bus rodomas Jašos Heifetzo salėje, Pylimo 4, 3-iame aukšte. Filmas pagal Marijos Rolnikaitės knygą „Turiu papasakoti“, apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Marijai Rolnikaitei 89 metai. Ją dažnai vadina lietuvių Ana Frank. Kai Marijai buvo 14 metų, ji kartu su šeima atsidūrė Vilniaus gete. Po to laukė dvi koncentracijos stovyklos. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas paauglės pomėgis – įprotis rašyti dienoraštį, – virto svarbiu dokumentu, kuriame užfiksuota viskas, kas atsitiko Lietuvos žydams nuo 1941 iki 1945 metų. Mergina įsiminė viską, ką matė pati ir ką jai pasakojo artimieji, rašė ant popieriaus skiaučių, maišinio audinio atraižų, kalė atmintinai. O kai viskas baigėsi, dar kartą perrašė į švaraštį. Pirmą kartą M.Rolnikaitės knyga „Turiu papasakoti“ apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose išleista septintajame dešimtmetyje.

M.Rolnikaitė rašo: “Gimiau žydų šeimoje. Mano gimtoji kalba – jidiš. Gimiau Klaipėdoje, o gyvenau nedideliame Lietuvos mieste Plungėje. Ten buvo gimęs mano tėvas. Kai jam buvo 12 metų, jis paliko namus, kad baigtų gimnaziją. Jo tėvas, mano senelis, buvo labai tikintis ir leido jį į žydų religinę mokyklą. Sulaukęs dvylikos metų mano tėvas nusivylė tikėjimu ir išėjo iš mokyklos – nutarė vykti į Rygą, kad ten baigtų gimnaziją. Pinigais tėvai negalėjo jo paremti, vienintelis dalykas, kuo galėjo padėti, – tai skamba kaip anekdotas – įsitaisyti juodą kostiumą ir kaklaraištį. Jis labai džiaugėsi kaklaraiščiu, nes kai suplyšo kelnės, kaklaraištis pravertė lopams”.

FILMO PERŽIŪROJE DALYVAUS FELIKS DEKTOR, FILMO PRODIUSERIS, ZEVI ŽABOTINSKIO RAŠTŲ VYR. REDAKTORIUS, RUSŲ-ŽYDŲ INTELEKTUALŲ KLUBO “KOVČEG” STEIGĖJAS MASKVOJE, JAKOVO BUNKOS PARAMOS LABDAROS FONDO DIREKTORIUS EUGENIJUS BUNKA.

FIilmo gamybą dalinai finansavo

 

 

Suraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus

Pajūrio naujienos,  Romualdas BENIUŠIS,  2017-11-17

 

Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.

Seime pagerbti labiausiai prie daugiatautės Lietuvos vienijimo prisidėję žmonės ir institucijos

Lapkričio 16 d., pasaulyje minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos Respublikos Seime vyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas, Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio globojamas iškilmingas renginys, kuriame dalyvavo virš 400 Lietuvos tautinių bendrijų atstovų, akademinės bendruomenės narių, švietimo darbuotojų, žurnalistų, politikų, valstybės tarnautojų, visuomenininkų ir diplomatų. Renginio metu buvo pagerbti ir apdovanoti asmenys už svarų indėlį ir nuopelnus vienijant daugiatautę Lietuvą ir kuriant nediskriminacinę aplinką.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, atidarydamas renginį pažymėjo, kad kalbėdami apie toleranciją Lietuvoje, negalime neminėti mūsų šalyje susiklosčiusio ilgamečio daugiakultūriškumo ir pagarbos tautinėms bendruomenėms. „Kuomet kalbėdami apie žmogų sakome „geras“, turime galvoje, kad jis leidžia mums būti savimi. Šiandien turime prisiminti, kad tolerancija neturi būti vieną dieną – ji turi lydėti kasdien. Linkiu mums visiems būti gerais žmonėmis“,- sakė Seimo Pirmininkas.

Tarp apdovanotųjų aukščiausiu Tautinių mažumų departamento apdovanojimu – Didžiuoju Garbės Ženklu „Už nuopelnus yra Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas – už aktyvią veiklą Lietuvoje ir bendradarbiavimą su vietos savivaldos institucijomis, skatinant pagarbą Holokausto aukoms ir domėjimąsi Lietuvos žydų bendruomenės kultūra.

Ambasadorius Amiras Maimonas padėkojo Tautinių mažumų departamentui už darbų pripažinimą ir bendradarbiavimą nuo pat ambasados atidarymo. „Nuo ambasados atidarymo vadovaujamės pagrindiniu principu – galime nesutikti su įvairiais dalykais, bet gebame apie juos šnekėtis ir diskutuoti. Tai ir yra tolerancija“,– sakė ambasadorius.

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

BNS.   Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas litvako pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako muziejus.

Tai pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai, pranešė Kultūros ministerija. Kolekciją muziejui padovanojo pats dailininkas, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

F. Kukliansky: žydams ir lietuviams būtina apgludinti nesutarimus

„Man labai patiko istoriko Sauliaus Sužiedėlio mintis, kad galima ne vieną kartą perskaityti kokį nors dokumentą arba daug dokumentų ir padaryti skirtingas išvadas. Studijuojant dokumentus, būtinas specialus pasirengimas, jų išmanymas. Jei tuos pačius dokumentus perskaitys bobutė, jai galbūt jie pasirodys įdomūs, tačiau ji nesugebės nieko paaiškinti. O jei knyga yra rašoma dėl viešųjų ryšių, ja siekiama naudos ir nustebinti skaitytojus bei klausytojus?“ – vertindama R. Vanagaitės skandalo atgarsius, portalui LRT.lt sakė F. Kukliansky.

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Visame pasaulyje žinomas žydų menininkas Samuelis Bakas oficialiai tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu – sostinės meras Remigijus Šimašius dailininkui Rotušėje įteikė garbės piliečio regalijas. Specialiai iš JAV į ceremoniją atvykęs menininkas džiaugėsi tokiu įvertinimu gimtajame Vilniuje. Sostinėje duris atvėrė  S. Bako vardo muziejus.

„Kai žiūriu į Samuelio Bako paveikslus, nekyla klausimų vardan ko visa tai ir kodėl. Man atrodo, kad šie paveikslai yra, kad padarytų mus geresnius ir primintų, jog yra sunkių dalykų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar jie, ar gėris klestės. Miesto Taryboje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris suabejotų, ar verta suteikti menininkui miesto garbės piliečio vardą. Samuelio Bako gyvenimo istorija yra ir paties Vilniaus istorija, žmogaus, kuriam teko pamatyti vieno totalitarinio režimo keitimą kitu, kuris išvyko į laisvą pasaulį ir buvo atplėštas nuo savo miesto, susieto su skaudžiais prisiminimais, kuris šio miesto neišsižadėjo ir į jį sugrįžo, jį tapė ir vaizduoja jį tokį, kokį mes norime matyti – su visa jo praeitim ir ateitim.“ – įteikdamas Vilniaus garbės piliečio regalijas sakė miesto meras Remigijus Šimašius.

Garbės piliečio vardas S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos šių metų balandžio 25 d. sprendimu.

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Trečiadienį Vilniuje vyko spaudos konferencija, kurioje atidarymo išvakarėse pristatytas Samuelio Bako muziejus. Renginyje dalyvavo ir pats garsusis Vilniuje gimęs, šiuo metu JAV gyvenantis Samuelis Bakas.
S. Bakas (g. 1933 m.) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs dailininkas, Lietuvai dovanojantis per 50 itin vertingų savo paveikslų. S. Bakas, lydimas artimų šeimos narių, Vilniuje praleis kiek daugiau nei savaitę.

Iškilmingoje ceremonijoje Rotušėje jam bus suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, menininkas dalyvaus savo vardo muziejaus atidarymo renginiuose. Samuelio Bako muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio litvakų dailininko kūrybai (2019 m. planuojama atidaryti Samuelio Bako galeriją Hiustono Holokausto muziejuje, esančiame JAV Teksaso valstijoje). 2017 m. lapkričio 17 d. lankytojams duris atvers pirmoji Samuelio Bako muziejaus ekspozicinė erdvė, kurios plotas – 161 kvadratiniai metrai. Netrukus planuojama įrengti dar vieną ekspozicinę erdvę bei įkurti edukacinį centrą. Muziejuje bus eksponuojama keliasdešimt itin vertingų S. Bako paveikslų, datuojamų 1946-2011 m. Muziejaus atidarymo dieną dailininkas juos oficialiai padovanos Lietuvai. Atidarius antrąją ekspozicinę erdvę, muziejaus kolekcija dar labiau išsiplės: ją sudarys 125 menininko tapybos darbai, taip pat asmeninės donacijos.

Prof. Eugenijui Paulauskui skirtas prisiminimų vakaras Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

E.Paulauskas (gimė 1927 09 06), savo artistinę muzikinę veiklą pradėjęs daugiau nei prieš 70 metų,  talentingas muzikantas tapo vienu žymiausių Lietuvos smuikininkų. Muzikos mokytis jis pradėjo Šiauliuose, 1949 m. baigė Vilniaus konservatoriją, prof. J. Targonskio smuiko klasę.

1947 – 78 ir 1981 – 96 m. E. Paulauskas grojo Lietuvos kvartete pirmu smuiku su Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio parūpintu A. Stradivarijaus pagamintu smuiku. Apie virtuoso grojimą rašę muzikos kritikai, visados pažymėdavo talentą ir nepaprastą sugebėjimą išgauti gražų smuiko garsą.

Kaip solistas E. Paulauskas surengė 1000 koncertų Lietuvoje, Europoje, Amerikoje. 1951 – 1983 m. Lietuvos kvarteto primarijus (kvartete grojo apie 50 metų), dviejų tarptautinių konkursų – Budapešte (1959) ir Lježe (1964) laureatas. Jis dėstė Vilniuje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA), 1992 – 98 m. LMTA Kauno fakultete, 1994 – 98 m. buvo styginių  katedros vedėjas ir studentų kamerinio orkestro dirigentas. Prof. E. Paulauskas dėstė smuiko specialybę, kamerinio ansamblio ir kvarteto disciplinas.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius E. Paulauskas yra Valstybinės premijos laureatas. E. Paulauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio veikėjo ir Lietuvos liaudies artisto garbės vardas.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre paskaita „Žydų teatras – tarpukario facebookas“

Lapkričio 14 d. paskaita „Žydų teatras – tarpukario facebookas“

Temą pristatys VDU Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė

Autorė neseniai publikavo monografiją „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“, tad paskaitoje Žydų teatro fenomeno studijoms ne vienerius metus paskyrusi teatrologė, dalysis atrastais iki šiol nežinomais ir be galo įdomiais faktais apie šio teatro didžiulę reikšmę Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Įėjimas laisvas. Pradžia – 18:30. Vieta – Mažoji scena (Laisvės al.71)

Maloniai kviečiame

 

 

Skaistė Jurėnė – Vadybininkė kultūrinei edukacijai / Cultural Education Manager

Nacionalinis Kauno dramos teatras / National Kaunas drama theatre

Tel. –370 37 324205, Mobil. +370 656 06966

E-mail: fabrikas@dramosteatras.lt   www.dramosteatras.lt

Laisvės al. 71, Kaunas

 

Žydų indėlis tarpukario Kaunui

Žydų indėlis tarpukario Kaunui

Dar praeitame amžiuje Kaune gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žydų, šiandien jų skaičius vos viršija 300. Kaip šios tautybės žmonės prisidėjo prie Kauno klestėjimo tarpukariu?
Apie žydų istoriją pasakoja Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir žydų dokumentų kolekcininkas Michailas Duškesas.

G. Žakas pasakoja, kad Kaunas tapo vienu iš litvakų santalkos centrų. „Kaunas buvo litvakų lopšys, sostinė. Kaune prieš trėmimus, žudymus gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žydų, jie sudarė apie 20 proc. gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo dalis sugrįžo, pvz., mano tėvas iš Vokietijos koncentracijos stovyklos Dachau su broliu Lietuvon grįžo ieškoti giminių. Po Antrojo pasaulinio karo išvyko 10 tūkst. į Izraelį, Ameriką, daug į Vokietiją. Aš pats turėjau galimybę išvykti į Ameriką, tačiau likau gyventi Kaune, nes tai mano gimtasis miestas“, – kalbėjo G. Žakas.

Dokumentų kolekcininkas M. Duškesas pažymi, kad Lietuvos žydai – litvakai – pasaulyje gerbiami žmonės. „Litvakai pasaulyje – tai superbrendas, jei pasakai pasaulyje, kad esi žydas, kilęs iš Lietuvos – laiko tokį išskirtiniu, kilmingu, garbingu“, – sakė M. Duškesas.

Knygos apie Dmitrijų Gelperną “Iš pirmųjų lūpų“ pristatymas

Knygos apie Dmitrijų Gelperną “Iš pirmųjų lūpų“ pristatymas

Lapkričio 9 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko knygos apie Dmitrijų Gelperną “Iš pirmųjų lūpų“ pristatymas. Vakaro metu prisiminimais dalinosi knygos sudarytoja Lara Lempertienė, Ilona Murauskaitė, Danutė Selčinskaja, Fania Brancovskaja. Vakarą vedė Maša Grodnikienė, susitikimo vakarų “Likimai” sumanytoja ir  organizatorė. Dalyvavo žinomas Lietuvos fotomenininkas Antanas Sutkus, taip pat smuikininkas Borisas Traubas.

Dmitrijus Gelpernas Spilbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune.

„LŽB išgyvena tikrą renesansą!“- sako pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leon Livšin

Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leonas Livšinas lapkričio 5d. padovanojo nepakartojamą, aukšto lygio klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei (LŽB). Koncertas vyko bendruomenės Jašos Heifetzo salėje. Laimingoji publika, atėjusi į koncertą, dar ilgokai nesiskirstė, dalindamasi įspūdžiais. Pianistas koncertą skyrė savo tėvo Isako Livšino atminimui.

Prieš sėsdamas prie fortepijono L.Livšin publikai pasakojo apie koncertui pasirinkto vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kūrybą ir jo gyvenimo kelią. J. Bramsas mėgo klasikinę epochą, tą rodo ir žanrų pasirinkimas: jam patiko klasikinės sonatos, simfonijos, koncerto formos. Jis buvo kompozitorius romantikas – lanksčiai  naudojo ir keisdavo formų struktūras. lanksčiai.

Pianistas prof. Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas. Ne venas žydų bendruomenės narys prisiminė jo tėvą Isaką Livšiną, kuris dalyvaudavo bendruomenės gyvenime, šį kartą Vilniuje būdamas, jo sūnus Leonas, dabar gyvenantis ir dirbantis Niujorke, atvykęs į savo gimtąjį miestą, užėjo į „Beigelių krautuvėlę“ nusipirkti imberlach, nuo vaikystės nepamirštamų močiutės gamintų žydiškų skanumynų. Iš kavinės jis tiesiai įžengė į bendruomenės buveinę ir pasivaikščiojęs po ją, gėrėjosi paveikslais, išbandė naujojo fortepijono skambesį ir šypsodamasis pasakė, kad LŽB išgyvena renesansą! 

Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį. Pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių –  jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų.

Sekmadienio koncerto programoje L.Livšin skambino J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin, Rachmaninovo kūrinius.

Vilniuje vyko svarbi tarptautinė konferencija #AtmintisAtsakomybeAteitis

Vilniuje vyko svarbi tarptautinė konferencija #AtmintisAtsakomybeAteitis

Lapkričio 9 d., minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė surengė didelio dėmesio sulaukusią   tarptautinę konferenciją #AtmintisAtsakomybeAteitis, kurioje žinomi mokslininkai, savo sričių ekspertai ieškojo ir siūlė atsakymus į aktualius klausimus: ar skausmingų istorinių įvykių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje ir išvengti baisių istorinių įvykių pasikartojimo.

Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, JAV ambasadore Anne Hall, Vokietijos ambasadorė Angelika Viets, Izraelio misijos Lietuvoje vadovo pavaduotoja Efrat Hochstetler.

Pagrindinis konferencijos tikslas — sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje.  Ši konferencija išryškino sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje.

Renginys organizuotas,  įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas“ , kurį remia EVZ fondas (Vokietija). („Erinnerung, Verantwortung, Zukunft“ vok. – tai „Atmintis, Atsakomybė, Ateitis“ liet). Šis fondas remia sistemingus ir ilgalaikius tyrimus, analizuojančius romų ir žydų diskriminavimą bei marginalizaciją Europoje. Projektą taip pat remia Geros valios fondas.

Konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitėspecialiai iš JAV atvykęs profesorius Saulius Sužiedėlis – mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, įvairių mokslinių asociacijų narys.

Kauno žydų bendruomenė visada spalio pabaigoje renkasi pagerbti Didžiosios akcijos aukas

Kauno žydų bendruomenė visada spalio pabaigoje renkasi pagerbti Didžiosios akcijos aukas

Kiekvienais metais paskutinįjį spalio sekmadienį Kauno žydų bendruomenė renkasi IX-ajame forte pagerbti Didžiosios akcijos Kauno gete aukas. Kiaurai smelkiantis žvarbus vėjas ir lietus atgena mums prieš akis dešimttūkstantinę minią žmonių, mūsų tautiečių ir bendrapiliečių, senų. ligotų, mažų, vyrų, moterų, vaikų, savęs dar neįsisąmoninančių kūdikėlių, atvarytų į šią tokiu metų laiku niūrią vietą iš Vilijampolės, Demokratų aikštės, kur jie prastovėjo nuo pat ankstyvo ryto, jausdami nežinią, baimę, neviltį, viltį, paniką ir tai, ko mes nežinome ir neįsivaizduojame, sustirę iš šalčio, vos gyvi iš nuovargio, bado, siaubo, glausdamiesi vienas prie kito ar vieniši. Mūsų pareiga nepamiršti jų patiems ir neleisti pamiršti kitiems – malda ir susikaupimu čia, jų žūties vietoje, aktyviais veiksmais kitur, kad tai niekada nepasikartotų.
 
Žydų žudynių vietų Kaune, deja, yra ne viena. Holokausto aukas Kauno žydų bendruomenė tradiciškai pagerbia ir Kauno tvirtovės VII forte. Tokiose vietose paprastai nėra vietos teigiamoms emocijoms, bet šį kartą KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad baisius Antrojo pasaulinio karo įvykius ir jų aukas galime paminėti tikroje žudynių vietoje, kad joje pastatytas paminklas, šiais metais sutvarkytas ir priėjimas prie jo.