Mokslas, Istorija ir Kultūra

Valiušaičiui po dviejų mėnesių darbo tyrimų centre suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas

Valiušaičiui po dviejų mėnesių darbo tyrimų centre suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas

Greta Klimkaitė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2020.11.27 10:15

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo patarėjui Vidmantui Valiušaičiui suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, jis skiriamas centro teikimu. Statusas V. Valiušaičiui skirtas po maždaug dviejų mėnesių darbo centre. Jis sako, kad tai su pareigomis nesusiję, o dėl statuso kreipėsi, nes anksčiau patyrė represijų dėl antisovietinės veiklos.

Laisvės kovų dalyvio statusas suteikiamas partizanų ryšininkams ir rėmėjams arba 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti nepriklausomybę pogrindiiinių organizacijų nariams, pogrindžio spaudos leidėjams, bendradarbiams, platintojams, taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviams bei kitaip už Lietuvos nepriklausomybę kovojusiems asmenims.

V. Valiušaitis teigia dėl Laisvės kovų dalyvio statuso kreipęsis, nes dalyvavo įvairiose antisovietinėse veiklose ir dėl to nukentėjo.

Dėl Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo patarėjo V. Valiušaičio kai kuriems istorikams kyla klausimų – abejojama dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Pats V. Valiušaitis su kritika nesutinka ir sako, kad mokslinio laipsnio neįgijo būtent dėl to, kad dalyvavo mitinge 1987 m.

Chanuka – šviesos ir spurgų šventė!

Chanuka – šviesos ir spurgų šventė!

Kas ta Chanuka?

Chanuka, dar žinoma kaip Šviesų festivalis, švenčiama nuo  II a.  Pr. Kr. Antrosios šventyklos atnaujinimo ir Makabėjų sukilimo prieš graikus garbei.

Kada švenčiama Chanuka?

Chanuka 2020 m. prasideda saulei nusileidus gruodžio 10 d., ketvirtadienio vakarą, baigiasi  gruodžio 18 d., penktadienį.

Koks yra Šventinis maistas?

Per Chanuką tradiciškai valgo riebų, aliejuje keptą maistą, pavyzdžiui, latkes ir sufganiyot (spurgos su džemu viduje) – natūralus gaminimo būdo pasirinkimas pagal šventės temą apie aliejaus likučius oloje.

Latkės – bulviniai blynai užkariavo žydų diasporos stalus JAV ir Izraelyje. Blyneliai kepami maži, delniuko dydžio. Vis dar ginčijamasi, kas geriau, ar   smulkiai tarkuojamos bulvės, ar burokinės tarkos dydžio tarkiai ? Kepami visokie.

Visai nebesvarbu, kad bulvės atsirado palyginti neseniai ir nebuvo plačiai naudojamos Rytų Europos žydų virtuvėje iki XIX amžiaus vidurio. Nebesvarbu, kad originalios Chanukos latkės buvo gaminamos iš sūrio. Šiais laikais bulvinės latkės yra aškenazių namų ūkio simbolis – na beveik šalia silkės. Beliko tik sudalyvauti diskusijoje ir pagaliau apsispręsti  – grietinė ar obuolienė patiekiame šalia blynų.

O mes jums siūlome latkes su bruknių uogiene – litvakiškai!

Ruoškitės Chanukai kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene.

Gaminame kartu penktadienio popietę su Beigelių krautuvėlės vyriausiąja kepėja Riva Portnaja.

Virtualią edukaciją organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Ši edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

#GeroŠabato #PenktadienioChala

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

 

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Kosto Kajėno nuotrauka 

Šiandien skaitytojus ir žiūrovus kviečiame apsilankyti Veisiejų miestelyje. Veisiejai – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. akte. Vėliau šį ant Ančios ežero kranto įsikūrusį miestelį mini ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 m. Senoji Veisiejų miestelio dalis paskelbta urbanistikos paminklu.

Miesto sinagoga. Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miestelį iš visų pusių supa vanduo, atrodo, jog esi saloje: kad ir kur pažvelgsi, visur tyvuliuojantis, skaidrus kaip smaragdas ežeras, nušviestas rudenio saulės.

Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namai. Vos prieš savaitę lapkričio 3 d. buvo minimos Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 79-osios metinės. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Veisiejus užėmė jau pirmąją karo dieną – 1941 06 22. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje įvairiose miestelio vietose gyvenę žydai buvo jėga suvaryti į teritoriją, esančią prie sinagogos, ir perkelti į getą. 1941 m. lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai. Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Pasmerktieji buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir besislapstant aplinkiniuose kaimuose bei miškingose Dzūkijos giriose išsaugoti gyvybę. Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

Veisiejų žydų bendruomenės istorija

Tegu jūsų žmona valgo macą lovoje, o jūs vartykitės trupiniuose

Tegu jūsų žmona valgo macą lovoje, o jūs vartykitės trupiniuose

Žydų prakeiksmai ir palinkėjimai

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Jidiš kalboje gausu gerų palinkėjimų  ir prakeikimų. Jie apima juokingus kalambūrus,  Biblijos istorijas ir Toros tautosaką, mini kasdienes detales iš Rytų Europos žydų gyvenimo. Daugelis šių posakių išliko literatūriniuose tekstuose, kitus rinko leksikografai ir jidiš mėgėjai. Pavyzdžiui, garsiausiame Yosef Guri žodyne[1] „Palaiminimai ir prakeiksmai jidiš kalba“ yra surinkta net 666 pavyzdžiai. Žodynas išleistas Jeruzalėje, yra pirmasis bandymas surinkti ir apibūdinti gerus ir blogus palinkėjimus  kaip tautosakos žanrą, kuris paplitęs jidiš kalboje. Čia rašoma jog palyginti su Toros prakeikimais, kurie grąsina sunkumais tiems, kurie nėra ištikimi Dievui, pikti norai jidiš kalba daugiausia yra trumpalaikio pykčio išraiška. Kitose tautose emocinis stresas palengvinamas vulgarių, nešvankių posakių pagalba. Priešingai, Rytų Europos žydai sielą apvalydavo ne keiksmais, o piktais palinkėjimais, labai vaizdingais ir dažnai juokingais. Geri linkėjimai byloja apie Rytų Europos žydų žmoniškumą ir šilumą, tačiau blogi palinkėjimai visiškai neatspindi šių žmonių beširdiškumo ir pašaipos, o liudija jų karčią patirtį.

„Geriau jau kiti tave keikia tave, nei tu pats juos“

 

Taip sakoma Toroje. Tačiau kaži ar rastume didesnius prakeiksmų meistrus nei žydai. Šio žanro virtuozai neabejotinai būtų jidiš kalbos ir kultūros atstovai – Rytų Europos žydai. Prieš šimtą metų gimtąja jidiš kalba kalbėjo 11 milijonų žmonių!

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro salei suteiktas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo vardas

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro salei suteiktas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo vardas

Šiais metais minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, taip pat žymaus kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Anatolijaus Šenderovo (1945-2019) 75-ąsias gimimo metines, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, bendradarbiaudamas su kompozitoriaus dukra Janetta Senderovas Brandt, nutarė vieno iš muziejaus ekspozicinių padalinių – Tolerancijos centro – salei suteikti Anatolijaus Šenderovo vardą. 

 „Iš talentingų litvakų muzikų šeimos kilęs Anatolijus Šenderovas yra ne tik pasaulinės klasės kompozitorius, tačiau buvo ir labai tolerantiška, šviesi asmenybė, kuriai rūpėjo amžini žmogaus egzistencijai klausimai – šviesos ir tamsos pradų sankirta, kova tarp gėrio ir blogio. Didžiausią dėmesį jis skyrė emociniam-prasminiam muzikos turiniui, siekė, kad jo muzika būtų suprantama kiekvienam, matyt todėl A. Šenderovo kūryba Lietuvos vardą garsina įvairiose šalyse.
,,A. Šenderovas – vienintelis Lietuvos kompozitorius, savo kūryboje apjungęs ir archajiškus lietuviškos, ir diasporos žydų muzikos elementus, atsigrežęs į istorinę atmintį, į Lietuvos žydų muzikinę kultūrą, jos įvairius aspektus – kantorinį giedojimą, klezmerių muziką ir kitus. A. Šenderovo muzikoje itin svarbus teatriškumas, improvizacijos elementas. Anatolijaus Šenderovo vardo suteikimas muziejaus Tolerancijos centro – buvusio žydų teatro – salei, kurioje vyksta patys įvairiausi renginiai, sustiprina mūsų muziejų kaip šiuolaikinę Lietuvos kultūros įstaigą, skiriančią dėmesio ne vien praeičiai, tačiau puoselėjančiai ir dabarties Lietuvos žydų kultūrą bei meną”, teigia Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorė dr. Kamilė Rupeikaitė.
  Salės vardo lentelės atidengimo ceremonijoje (kuri dėl šalyje paskelbto karantino buvo uždara) dalyvavusi iš JAV atvykusi kompozitoriaus dukra Janetta Šenderovas Brandt pažymėjo:  “Mano tėvas buvo gilus humanistas; jo humanizmą atskleidžia sodrios kompozicijos, atspindinčios žydiškąsias šaknis, Europos klasikinės muzikos paveldą ir lietuviškas tradicijas. Jo muzika puikių atlikėjų dėka skamba visame pasaulyje, tačiau ji buvo sukurta Lietuvoje. Kaskart, kai jo muzika skambėdavo šioje ypatingoje salėje, jis jausdavosi kaip namuose. Šioje salėje ypatingai atgyja jo muzikos emocingumas ir energija. Nėra geresnio būdo jį įamžinti, nei suteikiant jo vardą vietai, kuriai jis jautėsi toks artimas”.
  Įvairių žanrų A. Šenderovo kūryba ne kartą buvo įvertinta reikšmingais tarptautiniais ir Lietuvos apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (Riterio kryžiumi, 1996), ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (Karininko kryžiumi, 2006), Europos kompozitoriaus premija (2002), Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO, Šveicarija) apdovanojimu (2008) ir Lietuvos autorių teisės Agentūros LATGA-a Aukso žvaigžde (2010). 1997 m. už kūrinių triptiką bibline tematika A. Šenderovas apdovanotas Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija, o 2015 metais jam suteiktas aukščiausias Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas  – Aukso žvaigždė „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

 

 

Žydiškos silkės receptai

Žydiškos silkės receptai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiemet ieško žydiškos virtuvės sąsajų su įvairių tautų virtuvėmis. Dėl sudėtingo pandemijos laikotarpio negalime susitikti gyvai, tačiau žinome, kad daugelis  žydų virtuvės gerbėjų turi kuo pasidalinti.

Šį kartą gaminsime kultinį foršmaką ir silkę žydiškai. Receptai paprasti, turėkite silkės, rūgščių obuolių, džiuvesėlių, svogūnų virtų kiaušinių.

Žydiškai silkei turėkite razinų, tomatų pastos ir svogūnų.

Prieš pradedant žiūrėti kokius žydiškos silkės patiekalus gamins Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja – kviečiame pasidalinti savo receptais, komentarais ir nuotraukomis.

Jei norėtumėte gaminti kartu ar atsųsti siužetą iš savo virtuvės – lauksime.

Rašykite čia >>#ManoŽydiškasReceptas

Šis edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

Kaip foršmakas tapo ne prancūzų o žydų patiekalu, o žydiška silkė yra lenkiška, o gal daniška?

Kaip foršmakas tapo ne prancūzų o žydų patiekalu, o žydiška silkė yra lenkiška, o gal daniška?

Žydiškos silkės kelias

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Sakoma, kad Lietuvos žydai suvalgydavo bent po vieną silkę kasdien. Būtent todėl yra galybė receptų, kaip šeimininkės tas silkes ruošdavo: ir marinuodavo, ir kapodavo, ir kepdavo. Silkių kapotiniai, gardinti smulkintais svogūnais, obuoliais, džiūvėsiais, actu, grietine ar citrinų sultimis – vienas tradicinių litvakų patiekalų, visuomet užimantis garbingą vietą tarp kitų šventinių valgių. Lenkijos žydai šį patiekalą skanindavo cukrumi, o Pietų Afrikos litvakai į kapotų silkių mišinį įmaišo trupintų imbierinių arba paprastų saldžių sausainių.

Silkė įvairiomis pasaulio kalbomis:

Danų sild Norvegų sild
Olandų baring Lenkų sledz
Suomių silli, silakka Portugalų arenque
Prancūzų hareng Rusų seld
Vokiečių hering Ispanų arenque
Graikų régha Švedų sill
Islandų sild Turkų ringa
Italų aringa Jugoslavų heringa, sledy
Japonų nishin, kadoiwashi

Įdomūs faktai apie silkę:

  • Statinė, skirta silkėms marinuoti, yra ta pati statinė, kuria matuojamas aliejaus tūris
  • Silkė yra seniausia egzistuojanti žuvų rūšis, yra net 180 silkių veislių
  • 150 kilometrų – tokio ilgio gali būti vienas silkių būrys
  • Grenlandijos apylinkėse silkė gyvena iki penkiolikos metų
  • Kiekvienus silkės nugyventus metus žymi žiedas ant žvyno – kaip ir ant nupjauto medžio
  • Pirmą kartą silkė buvo paminėta Anglijos vienuolynų įrašuose 702 m. Aleksandras Diuma, rašęs apie muškietininkų nuotykius, labai mylėjo silkę ir jai skyrė visą skyrių savo „Didžiajame kulinarijos žodyne“
  • Silkė yra nepakeičiama priemonė kovojant su širdies ir kraujagyslių ligų bei diabeto rizika dėl antioksidantų, omega-3 riebalų rūgščių, seleno ir B bei D grupės vitaminų.
  • Labiausiai naudinga šiuo atžvilgiu yra Kamčatkos silkė. Jame yra 33,5 procentai riebalų.
  • 1492 m. Britai visoje šalyje priėmė įstatymą dėl vienodo silkių statinių tūrio. Tai sudarė maždaug 168 litrus. 1862 m. buvo priimtas kitas įstatymas: silkės statinės tūris buvo paskelbtas oficialiu naftos tūrio vienetu. Taigi naftos statinė.
  • Didžiausia silkės vartotoja pasaulyje yra Rusija. Metinis šios žuvies suvartojimas Rusijos Federacijoje yra apie pusė milijardo tonų per metus.

Silkės stainės laukia išvežimo, Škotijos uostas. Foto edp24.co.uk

Foršmako  istorija

Norint suprasti, kodėl žydai taip mėgsta silkę, reikėtų suprasti, kad dabartinė žydų virtuvė stipriai skiriasi nuo senovės Izraelio. Košeris – yra vienintelis dalykas, kuris jas sieja. Pagrindinis silkės privalumas yra kašruto taisyklių laikymasis: žuvys turėtų turėti žvynus ir pelekus.

Silkė ant žydų stalo pasirodė ne anksčiau kaip XVI a.  nepaisant to, kad Raudonojoje jūroje plaukioja keletas šios rūšies veislių. Iki XV amžiaus silkė tarp daugelio tautų buvo laikoma nekokybiška žuvimi dėl prasto kvapo ir kartaus skonio. Tada silkę taupymo sumetimais valgė tik vienuoliai ir vargingiausi.

Tačiau pasaulis nestovėjo vietoje. Olandijoje XIV amžiaus pabaigoje vienas iš žvejų silkei pradėjo šalinti  žiaunas supratęs, kad po šio proceso nemalonus kvapas išnyksta. Tuomet jis pradėjo sūdyti tokią silkę statinėse. Tai pirmiausia paragavo ir įvertino žvejo kaimynai, vėliau ir kiti silkių valgytojai daugelyje pasaulio šalių. Beje už šią inovaciją žvejui buvo pastatytas paminklas.

Silkės valgytojas, Hagos pakrantė, Nyderlandai. Foto notesfromcamelidcountry.net

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu silkė atkreipė visų kitų dėmesį. Silkė buvo pigi ir tai buvo didelis pliusas. Žydai buvo engiami ir dažnai jiems nebuvo leista praturtėti. Maždaug tuo pačiu metu atsirado įvairūs silkės receptai. Reikia padėkoti ne tik olandų žvejui, bet ir prancūzams, kurie visai nepaisė burnos higienos ir prarasdavo dantis dar būdami jauni…taip jie pamilo paštetus. Artėja istorijos kulminacija, tuoj gims foršmakas. Tais laikais žydų persekiojimas Europoje augo. Prancūzijoje buvo ramiau, todėl žydų diaspora kūrėsi ten. Čia juos užklupo…paštetas ir žinomą jį žydai pradėjo gaminti savaip. Sena gera silkė atvyko kartu, pradėta ir eksperimentuoti su naujais produktais, kurie į Europą atvežti iš ne taip seniai atrastos Amerikos, pavyzdžiui, su bulvėmis.

Taip  pasirodė garsusis klasikinis foršmakas, kurį pradėjo ruošti ne tik žydai. Tik pamanykite – garsusis foršmakas  žinomas paštetas atsirado atradus olandų žveją, bėgant nuo persekiojimų ir klajojant po pasaulį, susitikus bedančius prancūzus ir atradus naujų produktų, kurie pasirodė Europoje, kai Kolumbas atrado Ameriką.

Sukapota silkė – foršmakas. Foto autorės

Kas yra foršmakas?

Jidiš :  פֿאָרשמאַק

 Lietuvos žydai vadinagehakte herring – kapota silkė

Oficialiai sakoma, kad tai silkės patiekalas, kuris kepamas su bulvėmis, svogūnais, grietine ir pipirais. Jo atitikmuo pvz. rusų viruvėje vadinamas „kūnišku“ («тельное»). Tokį patiekalą, pateiktą V. Levšino knygoje „Rusų kulinarija“, galima virti, kepti, tada patiekti tiek karštą, tiek atvėsintą. Sunku įsivaizduoti tradicinę žydų virtuvę be foršmako, kur be silkės dedami virti kiaušiniai, svogūnai, obuoliai, baltos duonos minkštimas ar džiūvėsėliai, sviestas, bulvės ir graikiniai riešutai. Šis užkandis tapo žydų nacionaliniu patiekalu. Tačiau, tiesą sakant, pasirodė, kad jis nėra autentiškas, o pasiskolintas iš Rytų Prūsijos virtuvės, kurioje taip vadinta kepta silkė.

Villiamas Pokhliobkinas pristato foršmaką kaip Rytų Prūsijos karštą užkandį, kuris buvo pagamintas iš keptos silkės*.

 

Beje, jei vartojate prūsų ar švedų technologijas, tada foršmakas turi būti patiekiamas karštas, o silkė apdorojama per mėsmalę.

Kaip gaminamas:

Žydų virtuvėje foršmakas yra šaltas užkandis, pagamintas silkę kapojant. Senovėje tokiam patiekalui ruošti buvo naudojama žemiausios kokybės žuvis, kaip tada vadinta „surūdijusia“. Patiekiant foršmaką su pienišku meniu, silkes buvo leista išmirkyti piene.Internete yra tūkstančiai šio patiekalo receptų. Reikėtų pasakyti, kad kartu su silke, į tokį užkandį galima įdėti ir jautienos, avienos, vištienos, grybų, bulvių, kopūstų, makaronų, artišokų, varškės, burokėlių, ropių, grietinės su sūriu, majonezo, garstyčių, kečupo. Egzistuoja net iš veršienos smegenų ruošiamas foršmakas.

Skanaus!

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020 m. paskelbta tema – „Žydiško kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

 

В. В. Похлебкин. Национальные кухни наших народов. Москва, изд. Пищевая пром-сть, 1980. Еврейская кухня. (William PokhlyobkinThe Ethnic Cuisines of our Peoples. Moscow, Food Industry publishing house, 1980; Russian)

Šaltiniai: www.bernardinai.lt  

isralove.org

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Panevėžio-žydžių-mergaičių-gimnazijos-pastatas_I.-STULGAITĖS-KRIUKIENĖS-nuotr..jpg

Daiva Savickienė

 

Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.

Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.

Savita sistema

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.

„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.

Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.

Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.

„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.

Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.

„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“

Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.

„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.

Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius.

Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais. Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Siekė rusifikuoti

Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.

„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.

Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).

„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.

Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.

Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės.

Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai. Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų.

Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko. Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.

„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Kviečiam į filmo „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“ peržiūrą

Kviečiam į filmo „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“ peržiūrą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Romų visuomenės centras bei Žmogaus teisių centras kviečia į filmo „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“ peržiūrą bei diskusiją su autore Rūta Sinkevičiene.
Tai baigiamasis projekto renginys, bet ir premjiera – gyva transliacija.
Mūsų gyvenimus pakeitė pandemija, tad #LiekameNamuose ir susitinkame virtualioje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės svetainėje.

Stebėkite gyvai, klausimus galėsite užduoti YOUTUBE platformoje.
Diskusijoje dalyvauja:
Rūta Sinkevičienė, žurnalistė, filmo scenarijaus autorė ir režisierė
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė
Dovilė Budrytė, Georgia Gwinnett College Politologijos mokslų profesorė
Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės vadovas
Diskusiją moderuoja:
VDU lektorius, filosofas Algirdas Davidavičius
Visus kviečiame dalyvauti. Lauksime klausimų ir komentarų nuo 15:30 val.
Šis virtualus renginys yra projekto
“Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje” dalis.
Veiklas remia EVZ Foundation
#CoalitionBuilding #MusuBendruomenes #AtmintisAtsakomybeAteitis
Partneriai:
Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras
Lietuvos žmogaus teisių centras
Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Pesach sederis prieškarinėje Lietuvoje, Utenoje. Prie stalo – žydai kariai. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

 

Daaiva Savickienė

Ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenantys žydai kartu su turtinga kultūra išsaugojo ir savo švenčių išskirtinumą.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad kaip ir kiekviena tauta turi puoselėjamų tradicijų bei papročių, taip ir žydai jautriai saugo savo kultūros savitumą, kad ir kuriame krašte gyventų. Ypatingą vietą šiame tūkstantmečius skaičiuojančiame pavelde užima šventės. Jų nepaprastai daug – tiek, kad sunku būtų visas išvardyti, sako pašnekovas. Nepamiršo net sunkiausiais laikais

Panašiu metu, kai katalikai švenčia Kalėdas, žydai sulaukia Chanukos. Ši šventė būna vadinamojo kislevo mėnesio 25 dieną ir trunka 8 dienas.

Šiemet Chanuka prasidės gruodžio 10-ąją.

Genadijus Kofmanas neabejoja, kad šios šventės simbolis – chanukija vadinama aštuonšakė žvakidė, arba menora – žinoma visiems. Pirmąją dieną joje reikia uždegti vieną žvakę, antrąją – antrą ir taip kol sužibs visos aštuonios.

Arkadijus Vinokuras. Dešiniųjų švietimo politika suklups ant istorinių tiesų

Arkadijus Vinokuras. Dešiniųjų švietimo politika suklups ant istorinių tiesų

DELFI.lt

Kol politikai leis sau spekuliuoti istorine tiesa balindami neišbalinamas dėmes, tol etišką politinę kultūrą matysime kaip savo ausis. Šiuolaikinę, demokratiniais principais grįstą švietimo politikos ir pedagogikos reformą galėsime pamiršti.

Toliau bus velkamasi karbauskių ir dešiniųjų radikalų nurodyta kryptimi. Galiausiai, įstrigsime normaliam žmogui nesuprantamoje, absurdiškoje „gera morale“ grindžiamoje švietimo politikoje.

Štai Laisvės partija savo švietimo politikos reformos programoje rašo: „Parengti tautinių mažumų švietimo strategiją, kuria būtų siekiama spręsti ugdymo kokybės netolygumus bei švietimo paslaugų prieinamumo klausimus visoje Lietuvoje.“

Įdomu, kaip konkrečiai Laisvės partija šią programinę nuostatą ruošiasi įgyvendinti? TS-LKD Seimo narys A. Ažubalis, svajojantis vėl tapti užsienio reikalų ministru, tiesiai šviesiai propaguoja fašistinę visuomenės švietimo politiką. Jis kalba apie visuomenės apšvietos politiką ir etinių idealų, dorovinių vertybių puoselėjimu paremtą jos auklėjimą.

Cituoju: „Gimus ir augant lietuviu, tavęs pirmiausia laukia ne kas kita, o tik pareiga. Pareiga Tėvynei, Tautai, Bendruomenei, Tradicijai… Teisės taip pat tau bus suteiktos, tačiau jos tavo gyvenime neturės jokios pirmenybės prieš pareigą.  Siekis įskiepyti Tautoje tvirtą pajautą, kad laisvės, apie kurias šiandien plačiai šaukiama, yra mužikams, pareiga – lietuviams, turi tapti visuotinu.“

Vokiečiai! Ginkitės! Nepirkite iš žydų!

Vokiečiai! Ginkitės! Nepirkite iš žydų!

Minintn kraupius Krištolinės nakties*įvykius, TABLETMAG skelbia siaubo kupinus B’nai B’rith Berlyno organizacijos narių laiškus savo giminaičiams JAV.

*(vok. Kristallnacht) – masinės žudynės 1938 m. lapkričio 9-10 d. naktimis, kai Vokietijos naciai planingai puolė žydus ir naikino bei grobė jų turtą.

Kai 1933 m. Sausio 30 d. Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, jis įgijo įgaliojimus įgyvendinti savo rasistinę ideologiją Vokietijos žydų atžvilgiu, kurių tada buvo 535 000 iš 67 milijonų gyventojų.

Po kovo 5 d. Reichstago (parlamento) rinkimų naujoji Vokietijos vyriausybė panaikino smurto prieš žydus suvaržymus, o nacių galvažudžiai užpuolė žydus ir piktybiškai mušė juos didžiųjų Vokietijos miestų gatvėse. Per kelis mėnesius nacių vyriausybė išleido daugybę potvarkių ir reglamentų, kurie faktiškai pašalino žydus iš Vokietijos ekonominio gyvenimo ir profesijų, siekdami priversti žydus palikti Vokietiją.

Vokietijos žydai negalėjo tuo patikėti, buvo šokiruoti. Jų visiškas sumišimas ir siaubas buvo užfiksuoti dienoraščiuose ir atsiminimuose. Kitas svarbus šaltinis yra privatūs laiškai, kuriuos Vokietijos žydai siuntė užsienyje gyvenantiems giminaičiams. Šie laiškai išreiškia vyrų ir moterų reakcijas ir emocijas į šiurpą keliančius įvykius, vykstančius kasdien.

Dr. Moshe Kantoras perrinktas Europos žydų kongreso (EJC) prezidentu

Dr. Moshe Kantoras perrinktas Europos žydų kongreso (EJC) prezidentu

Dr. Moshe Kantoras perrinktas Europos žydų kongreso (EJC) prezidentu, jį rinko Europos žydų bendruomenių atstovai. EJC pranešime rašoma, kad balsuota be pažeidimų, įvyko saugus ir patikimas balsavimas dėl pasitikėjimo  vadovybe.

Didžiosios Britanijos žydų deputatų tarybos pirmininkė Marie van der Zyl perrinkta Tarybos pirmininke.

„Esu pagerbtas, jaučiu palaikymą, kurį parodė viso žemyno žydų lyderiai ir bendruomenės“, – pareškė dr. Kantoras. „Europos žydai yra klestinti jėga pasauliniame žydų pasaulyje, mes išliekame priešakyje kovodami su antisemitizmu, gindami žydų tradicijas ir atgaivindami žydų bendruomenes bei institucijas“.

Pastaraisiais mėnesiais, vadovaujant Kantorui, EJC ėmėsi veiksmų, kurie padėjo teikti paramą žydų bendruomenėms ir institucijoms – mokykloms, bendruomenės centrams ir kitoms organizacijoms, gyvybiškai svarbioms Europos žydams, susidūrusiems su sudėtingu „Covid-19“ iššūkiu.

„Tai buvo labai sudėtingas laikas Europos žydams“, – tęsė dr. Kantoras. „Pokalbiuose su žemyno žydų lyderiais, valstybių vadovais ir sprendimų priėmėjais liudiju, kad nepaisant„ Covid-19 “iššūkių ir didėjančio antisemitizmo, Europos žydai yra ryžtingi ir pasiryžę toliau dirbti kartu, kad įveiktų šiuos iššūkius ir sustiprintų žydų gyvenimą Europoje.”

Virtualioje Generalinėje asamblėjoje 42 Europos žydų bendruomenių vadovai taip pat pažadėjo imtis naujų veiksmų, kad būtų skatinamas IHRA antisemitizmo apibrėžimo įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu.

Generalinė asamblėja ex officio Vykdomojo komiteto nariais pripažino šiuos Europos žydų bendruomenių atstovus:  Liuksemburgo, Lietuvos, Italijos, Vengrijos, Šveicarijos, Austrijos, Suomijos, Čekijos, Niderlandų, Belgijos.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina Fainą Kukliansky, tapus Europos žydų kongreso Vykdomojo komiteto nare!

 

Jei vaikiai užkandžiui į mokyklą neša kiaušinyje keptą chalą – jų seneliai tikrai litvakai!

Jei vaikiai užkandžiui į mokyklą neša kiaušinyje keptą chalą – jų seneliai tikrai litvakai!

Iš ciklo “Mano žydiška kelionė”

Žydiško maisto kelias

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Žydiška duona – jos minkymas, kepimas, palaiminimas ir dalijimasis – yra beveik kiekvienos žydų šventės dalis.

Žydų, Dievo ir duonos ryšys aiškiai išdėstytas Toroje. Tačiau niekur žydų šventraščiuose nerašyta, kad chala yra pinta, saldi, geltona, skaniai trapi duona, tokia, kokia yra žinoma daugumai Amerikos žydų, kilusi iš turtingos Rytų Europos kepimo tradicijos.

Žydai išsibarstę po visą pasaulį – taip pat ir jų duona. Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos bendruomenėse kepama paprastesne duona Šabatui. Ne tokia saldi ji geriau tinka valgyti su aštriais, ugningais ir sūriais regiono patiekalais. Kepamos ir saldžios ir aštrios, su medumi, džiovintais vaisiais kmynai, sezamais. Per Chanuką kepama riebesnė – su alyvuogių aliejumi.

„Kad tai irgi gali būti chala, man buvo apreiškimas“, – sako Jessamyn Waldman Rodriguez, Hot Bread Kitchen  įkūrėja Manhetene, užaugusi Toronte ir sužinojusi apie „alternatyvias“ chalas žydų kepimo klasėje.

Sefardiška chala

Retenybe tapusi sidabro moneta įžiebė aistras: izraeliečiai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą

Retenybe tapusi sidabro moneta įžiebė aistras: izraeliečiai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą

Tai – kruopščiai suplanuota afera, leisianti pralobti nedideliam asmenų ratui. Tokiais kaltinimais drabstosi kai kurie kolekcininkai, nespėję įsigyti Lietuvos banko išleistos Vilniaus Gaonui skirtos proginės monetos.

Lietuvos banko atstovams tokia numizmatų reakcija atrodo keista, nes išankstinėje prekyboje internete po dvi monetas galėjo įsigyti visi norintieji. Lietuvos bankas šią sidabrinę monetą oficialiai išleido spalio 20-ąją, bet tądien banko kasose sostinėje ir Kaune nepasirodė nė viena. Užtat pasipylė perpardavinėtojų pasiūlymai. Pirmosiomis dienomis šią monetą, kurią centrinis bankas pardavinėjo po 62 eurus, dar buvo galima įsigyti už porą šimtų eurų, vėliau kaina tik kilo.

Po savaitės interneto aukcione eBay.com už šią kolekcinę monetą jau buvo prašoma net 990 JAV dolerių (846 eurų), o lietuviškame pardavimo portale vienas pardavėjas ją siūlė už 1500 eurų. Tiesa, pastarasis buvo pavienis išsišokėlis, nes netrūko monetą parduodančių už 500–600 eurų.

Bet neabejojama dėl vieno – kaina tik augs. Izraelyje kilo pyktis Tuo, kad Lietuvos banko kasų net nepasiekė taip geidžiamos monetos, pasipiktino ir Izraelio piliečiai – mat ši numizmatinė vertybė skirta rabino Elijo ben Saliamono Zalmano 300-osioms gimimo metinėms. Šis išminčius laikomas viena iškiliausių asmenybių ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žydų istorijoje.

Apie monetos išleidimą ir svarbą vyriausybės posėdyje kalbėjo net lietuviškų šaknų turintis Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Izraelio žurnalistas Shimonas Brimanas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad pareigūnai ištirtų, ar ši situacija nebuvo suplanuota tam tikrai asmenų grupei siekiant pasipelnyti.

Jo manymu, tokį tyrimą atlikti paprasta – tereikia patikrinti, kas ir kada supirko monetas. „Man akivaizdu, kad tai – suplanuota afera, – „Lietuvos rytui“ sakė Sh.Brimanas. – Tokia pat mintis sukasi ir mano draugų kolekcininkų galvose.“ Izraelio žurnalistas baksnojo į perpardavinėjus ir piktinosi: „Kaip latviui pavyko gauti keliasdešimt monetų? Jis eBay.com portale jų pardavė jau 30!“ Sh.Brimanas įsitikinęs, kad visame pasaulyje žinomam išminčiui skirtas monetų tiražas specialiai sumažintas iki pustrečio tūkstančio: „Paklausa dėl šios priežasties dar didesnė, todėl perpardavinėtojų užsiplėšta kaina tik augs.“

Pianistės Goldos Vainberg-Tatz gyvenimas – lyg filmas: Vilniuje pasijunta dvylikamete mergaite

Pianistės Goldos Vainberg-Tatz gyvenimas – lyg filmas: Vilniuje pasijunta dvylikamete mergaite

Žurnalas „Stilius“

Pianistės Goldos Vainberg-Tatz (61 m.) gyvenimas – lyg įdomus filmas, kuriam dirbtinai kurti aštrių scenų nebereikia. Per karą stebuklingai nuo nacių išgelbėta mama, už kraujo giminę artimesnis katalikų kunigas, kelionė iš sovietinės Lietuvos į Izraelį, paskui – į Niujorką, studijos ten, kur mokosi muzikos pasaulio gabiausieji, skirtingi žemynai, svarbios scenos, laimėti konkursai, namai Manhatane, mylintys studentai…

Pakanka jos lėktuvui nusileisti Vilniuje, ir Golda vėl pasijunta dvylikamete mergaite su kasytėmis – tokia, kokia prieš daug metų gimtąjį miestą ir paliko. „Ir kaip verkiau, kai Izraelyje tas kasytes nukirpo! Ten su jomis buvo labai karšta“, – šypsosi visoje Europoje, Kinijoje, Jungtinėse Valstijose rečitalių surengusi pianistė, o jos pasirodymus transliavo įvairūs pasaulio radijo bei TV kanalai.

 

Taip pat ji yra grojusi su Lietuvos orkestrais – Nacionaliniu simfoniniu, Kameriniu, Šv.Kristoforo, Kauno simfoniniu. Jau visai vakare Lietuvos laiku su Golda kalbamės per „Skype“ – atvykusi iš Niujorko ji turėjo karantinuotis ir pavyzdingai laikėsi tvarkos. Ką tik baigė vieną pamoką internetu su Niujorke esančiu studentu, kita pamoka laukė po interviu. O iki tol – ilgos valandos prie pianino, kuris, laimė, yra ilgamečio Nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterio, žinomo smuikininko Algimanto Pesecko namuose, kur viešnia apsistojo.

„Groju daug, bet kaimynai nesiskundžia. Sako, jiems patinka, – juokiasi pianistė, sulaukusi ne kaimynų, o pareigūnų skambučio į duris – jie tikrino, ar po kelionės laikomasi karantino. – Tvarkos reikia laikytis, tiesiog šiandien taip gyvename.“ Pastarosiomis dienomis Golda atsisakė pamokų su studentais, nes nori tik groti ir susitelkti į muziką. Taip ji ruošiasi kiekvienam koncertui, o šis jai tikrai svarbus – spalio 7-ąją Nacionalinėje filharmonijoje pianistė su Valstybiniu Vilniaus kvartetu atliks programą „Beethovenas ir ne tik“. „Filharmonijos scena man ypatinga, artimiausia širdžiai“, – Golda net nebando slėpti sentimentų šiai salei ir Lietuvos publikai, kurios yra išsiilgusi.

Kaskart atvykusi į Lietuvą ir koncertuojate, ir skubate lankyti mamos Juditos Zakšteinaitės-Vainbergienės kapo, taip pat stengiatės nuvykti į Rokiškį, kur iki mirties gyveno ir yra palaidotas kunigas Antanas Gobis, jūsų švelniai vadinamas seneliu. Ar mama pasakojo apie savo išgyvenimus, kaip per karą iš vaikų stovyklos ją, mažutę šviesiaplaukę žydaitę, mokytojas nuvežė tuomet jaunam Panevėžio kunigui, kad jis paslėptų nuo žūties, kaip paskui keliavo iš vienų namų į kitus, bet visuomet juto A.Gobio globą ir rūpinimąsi?

„Auksiniai scenos kryžiai“ išdalyti: triumfavo Ross, Rimeikis ir… opera!

„Auksiniai scenos kryžiai“ išdalyti: triumfavo Ross, Rimeikis ir… opera!

LRT.lt   Ugnė Kačkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“

„Auksiniai scenos kryžiai“ – svarbiausi ir garbingiausi scenos meno apdovanojimai Lietuvoje, kasmet skiriami geriausiems praėjusio sezono pastatymams, jų autoriams ir atlikėjams. Iškilminga apdovanojimų ceremonija transliuojama iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro.

Apdovanojimai kasmet teikiami vis kitame Lietuvos teatre. 2020-ieji Lietuvos operai ir dramai – išskirtiniai, 100-mečio jubiliejiniai metai.

„Pastarojo laiko situacija aštriau priminė, kaip mums visiems svarbu karantinavus kūnus nekarantinuoti sielų“, – sako LRT kultūros turinio redaktorė Agnė Biliūnaitė.

 

Renginio režisierius – Gediminas Šeduikis, muzikos vadovas – Ričardas Šumila, choreografas – Martynas Rimeikis, scenarijaus autorius – Mindaugas Nastaravičius. G. Šeduikis LRT KLASIKOS laidoje teigė, kad „Auksiniai scenos kryžiai“ dažnai pavirsta į tikrą spektaklį. Jis taip pat pasidžiaugė, kad žiūrovai turės galimybę išvysti retai matomus scenos užkulisius, mechaniką, mašineriją.

Renginio vedėjai – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Rafailas Karpis ir lietuvių teatro bei kino aktorė Nelė Savičenko. Bus apdovanoti 16 šių nominacijų laureatų: „Scenografija“, „Moters vaidmuo“, „Vyro vaidmuo“, „Spektaklis vaikams ir jaunimui“, „Dramaturgija“ , „Metų patirtis“, „Nepagrindinis moters vaidmuo“, „Nepagrindinis vyro vaidmuo“, „Režisūra“, „Choreografija“, „Šokėja“, „Šokėjas“, „Solistė“, „Solistas“, „Muzika spektakliui“, taip pat už novatoriškumą ir drąsą scenoje bus įteikiamas Boriso Dauguviečio auskaras bei dar vienas garbingas apdovanojimas už ilgametį indėlį į scenos meną.

B. Dauguviečio auskaru už jautrius, novatoriškus ir drąsius eksperimentus apdovanotas aktorius Darius Gumauskas.

2019 metų padėkos premija už viso gyvenimo siekimus ir pasiekimus – už ilgametį indėlį į operos meną įteikta Irenai Milkevičiūtei.

Kepkime chalas kartu! Skelbiame receptus

Kepkime chalas kartu! Skelbiame receptus

 

Vakare, lapkričio 6 d. saulei nusileidus  Šabatą pasitikime kartu su Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovu Simu Levinu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky su anūke Estera. Chalas mokys kepti Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja. Mus sveikina Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossef Levy,  Šiaulių krašto žydų bendruomenė, pasaulinio chalų kepimo kartu projekto Shabbos project iniciatorius Rabinas Dr. Warren Goldstein.

Lauksime jūsų nuo 15.15 val. socialiniuose tinkluose – dalinkitės ir pažymėkite savo Šabato akimirkas #Šabasnamuose 

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta.

 

„Beigelių krautuvėlės“ penktadienio Chala

RECEPTAS

1 kg miltų (persijokite)

2 kiaušiniai

1/3 stiklinės aliejaus

30 gr mielių

1,2 stiklinės vandens

1 šaukštelis druskos

2-3 šaukštai cukraus

Mieles ir cukrų įmaišykite į kelis šaukštus šilto vandens, palaukite kol pakils.

Į kalną miltų įmuškite kiaušinius, pilkite mieles, vandenį, aliejų, priedus – viską gerai suminkykite, kol masė nebelips prie dubens kraštų, jei reikia – pridėkite dar miltų.

Sudėkite tešlą, uždenkite rankšluosčiu ir šiltai palikite, kad pakiltų.

Po 30-40 min. ją šiek tiek paspaudykite, padalinkite į du gabalus, paskui iš jų suformuokite po 3 juostas ir supinkite į kasas. Paruoštus kepiniu dėkite į riebalais pateptą skardą, uždenkite rankšluosčiu ir palikite pakilti valandai.

Kiaušinį suplakite , patepkite pynutes. Barstykite jas aguonomis arba sezamais. T

Taip pat galite atskiras juostas barstyti zatar prieskoniu ir kitais.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 laipsnių. Kepkite apie 20-25 min. kol gražiai paruduos.

Šabato eiga ir maldos anglų ir hebrajų kalbomis: https://bit.ly/2QutF5s

Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Šis edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

#KeepingItTogether #GeroŠabato #PenktadienioChala

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt