Mokslas, Istorija ir Kultūra

Kviečiame į filmo “Juodasis medus” (Black Honey) apie garsųjį Vilniaus ir pasaulio jidiš poetą Avromą Sutzkeverį peržiūrą

Kviečiame į filmo “Juodasis medus” (Black Honey) apie garsųjį Vilniaus ir pasaulio jidiš poetą Avromą Sutzkeverį peržiūrą

 

2021-08-08 19 val. Kviečiame į filmo “Juodasis medus” (Black Honey) apie garsųjį Vilniaus ir pasaulio jidiš poetą Avromą Sutzkeverį peržiūrą. Jį sukūrė ir prodiusavo Izraelio aktorė, poeto anūkė Hadas Kalderon, kuri pati papasakos iš senelio girdėtas jo istorijas bei filmo kūrybos procesą. Puiki progai ne tik pamatyti filmą, kuris dabar skina laurus pasauliniuose kino filmų festivaliuose, bet ir išgirsti unikalių faktų apie jo asmenybę. Hadas yra puiki kalbėtoja!
Filmas yra anglų, hebrajų, jidiš kalbomis su angliškais subtitrais.
Apie A. Sutzkeverį – https://lt.wikipedia.org/wiki/Abraomas_Suckeveris

Registruokitės:
Telefono numeris: (8-5) 219 77 48
El. pašto adresas: info@vilnius-jewish-public-library.com

Mūsų adresas: Vilniaus žydų viešoji biblioteka, Gedimino pr. 24, Vilnius (įėjimas iš Mažojo teatro kiemo)

Registruokitės darbo valandomis telefonu arba visą parą el. paštu.

Telefono numeris:(8-5) 219 77 48
El. pašto adresas:info@vilnius-jewish-public-library.com

Renginio metu būtina laikytis karantino reikalavimų.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai paminėjo Holokausto pradžios ir Šiaulių geto likvidavimo metines

Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai paminėjo Holokausto pradžios ir Šiaulių geto likvidavimo metines

Prieš 80 metų, 1941 m. birželio pabaigoje, Lietuvoje prasidėjo masinis žydų naikinimas. Tų pačių metų liepos antroje pusėje nuspręsta steigti Šiaulių getą. 1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas.

Š.m. liepos 15 d., minint 77-ąsias Šiaulių geto likvidavimo metines, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai prie Šiaulių geto vartus žyminčio paminklinio akmens prisiminė karo metu žuvusius tėvynainius, pasimeldė, padėjo gėlių, akmenukus, uždegė atminimo žvakeles bei tylos minute pagerbė Holokausto aukas.

Trumpoje atminimo ceremonijoje skaudžius to laikmečio įvykius visiems priminė Josifas Buršteinas, o Ida Vileikienė, gimusi Šiaulių gete, dar kartą pasidalino savo skaudžiais prisiminimais.

Atminimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių mero pavaduotoja Simona Potelienė.

 

Per Šiaulius nusidriekusiu „Atminties keliu“ žengė Izraelio ir JAV ambasadoriai .

Per Šiaulius nusidriekusiu „Atminties keliu“ žengė Izraelio ir JAV ambasadoriai .

 lrytas.lt  Ričardas Vitkus

Sekmadienį į Šiauliuose bei Šiaulių rajone vykusį 80-ųjų Holokausto pradžios Lietuvoje metinių paminėjimą susirinko ne tik Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai, jų draugai ir vietinės valdžios atstovai.

Čia atvyko ir Seimo nariai Rima Baškienė bei Emanuelis Zingeris, Kauno religinės žydų bedruomenės vadovas Mauša Bairakas, Vilniaus religinės žydų bendruomenės vadovas Simonas Levinas, Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Michailas Segalis, Izraelio ambasadorius Yissefas Levy, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas, Danijos ambasados misijos pavaduotojas Jakobas Greve Kromannas.

Visi jie dalyvavo tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuotame nacionaliniame projekte „Atminties kelias 1941 – 2021“.

Sekmadienį Šiauliuose ir Šiaulių rajone vyko 80-ųjų Holokausto pradžios Lietuvoje metinių paminėjimui skirtas projektas „Atminties kelias 1941 – 2021“.  R.Vitkaus nuotr. 

Žudynės prasidėjo dar iki nacių atėjimo Pirmiausia Holokausto aukos buvo pagerbtos netoli senųjų Šiaulių žydų kapinių esančioje vietoje, kur lygiai prieš 80 metų buvo įkurtas pirmasis Šiaulių getas, vėliau žvakutės ir akmenėliai buvo padėti prie Trakų–Ežero gatvių kampe esančio paminklinio akmens žyminčio antrojo Šiaulių žydų geto vartus.

Iki 1939 metų Šiauliuose gyveno apie pusdevinto tūkstančio žydų. Jie tuomet sudarė ketvirtadalį Šiaulių miesto gyventojų.

Lietuviška produkcija į Izraelio rinką

Lietuviška produkcija į Izraelio rinką

Lietuva nori parduoti aukštos kokybės produktus Izraeliui. Apie tai pranešė Žemės ūkio ministerijos spaudos tarnyba.

Kaimo verslo ir rinkos plėtros agentūros („Litfood“) ir Lietuvos ambasados ​​Izraelyje organizuotame virtualiame verslo susitikime Lietuvos maisto perdirbimo įmonės turėjo galimybę pristatyti savo produktus Izraelio verslininkams.

Žemės ūkio viceministro Pauliaus Lukševičiaus teigimu, maisto pramonė turi neišnaudotų eksporto į Izraelį galimybių. Pernai Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į šią šalį siekė beveik 45 milijonus eurų. Palyginti su 2019 m., Jis išaugo beveik 50 proc. Pagal eksporto struktūrą pagal šalis, Izraelis užėmė 28 vietą iš 155 eksporto partnerių.

Pagrindinis eksportas į Izraelį yra lietuviški kviečiai, taip pat sūris ir varškė, kviečių glitimas, ledai ir daržovių konservai.

„Tai anaiptol nėra visas produktų asortimentas, kurį Lietuva gali pasiūlyti Izraelio rinkai. Mes galime padaryti daug daugiau “, – sakė Lukševičius.

Išrankūs Izraelio vartotojai kelia ypač aukštus kokybės reikalavimus, todėl aukštos kokybės lietuviškos prekės taip pat turėtų rasti savo nišą šioje šalyje.

Žemės ūkio ministerija pažymėjo, kad nors pastarųjų kelerių metų statistika rodo padidėjusį žemės ūkio produktų ir maisto produktų eksportą, prekybos santykiai su Izraeliu nėra labai išplėtoti, palyginti su kitomis šalimis.

„Ši šalis yra dar neištirta rinka daugeliui mūsų verslo sektorių. Tai yra gyvybės mokslai, farmacijos, chemijos, baldų pramonė, lazeriai ir kitos aukštųjų technologijų pramonės šakos “, – sakoma pranešime.

Agentūra nustatė prioritetines žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkas. Pagrindinis dėmesys skiriamas inovatiems maisto produktams, turintiems didesnę pridėtinę vertę dėl ekologinės gamybos. Šiuo metu pagrindiniai eksporto skatinimo instrumentai yra tarptautinės maisto ir gėrimų parodos bei verslo misijos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tikslinius renginius, pristatymus, degustacijas, kurie orientuoti į prekybos tinklų poreikius konkrečioje rinkoje.

Utenos žydai prabyla atsiminimų knygoje: nuo Holokausto iki negyjančio ilgesio

Utenos žydai prabyla atsiminimų knygoje: nuo Holokausto iki negyjančio ilgesio

DELFI.lt

Visuomenei pristatoma vienintelė Lietuvoje tiesiogiai iš jidiš kalbos išversta žydų atsiminimų knyga, skirta Utenos miestui ir jo regionui (Molėtai, Anykščiai, Vyžuonos ir kt.) Neįtikėtina, kad knyga iki Lietuvos skaitytojo keliavo net 42 metus: išleista 1979 m. Tel Avive („Yisker-bukh Utyan un umgegnt“. Tel Aviv, Nay Leben, 1979. (Yiddish), skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Ši iniciatyva gimė kaip kultūros istorikės Sandros Dastikienės kuriamo projekto „Senieji kaimynai“ dalis, kurios tikslas atkreipti dėmesį į žydų bendruomenę ir jos kultūrą, palikimą Utenos regione. „Senieji kaimynai grįžta į savo miestelius įvairiomis formomis: meno kūriniais gatvėse, gyvais pasirodymais, bet mums labai trūko autentiškos istorijos – ši knyga užpildo šią spragą. Tai ne mokslinis darbas, ne istorinė studija, o autentiški nuo Holokausto išsigelbėjusių ar anksčiau Lietuvą palikusių žydų prisiminimai, ir keliantys daug klausimų, ir daug į juos atsakančių“, – sako Sandra Dastikienė.


Sandra Dasikienė

Prisiminimai, į vieną knygą surinkti 1945 – 1979 metais Izraelyje, iki Lietuvos skaitytojo keliavo labai ilgai ir netgi su detektyvo elementais. Roma Jančauskienė seniai domėjosi Utenos žydų istorija ir, sužinojusi apie šią knygą, gan ilgą laiką bandė ją įsigyti interneto aukcionuose. Deja, nesėkmingai. Tik maždaug prieš ketverius metus Utenos žydų „Atminties knygą“ ji įsigijo „eBay“ aukcione, tačiau ji buvo originalo – jidiš– kalba.

Šiaulių krašto bei Klaipėdos žydų bendruomenių atstovai dalyvavo Holokausto aukų pagerbime Ylakiuose

Šiaulių krašto bei Klaipėdos žydų bendruomenių atstovai dalyvavo Holokausto aukų pagerbime Ylakiuose

Remiantis XIX a. pabaigos gyventojų surašymu, Ylakiuose gyveno 1367 gyventojai, tarp kurių 57 proc. (775) buvo žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 1913 m. – gyveno 150 žydų šeimų (apie 800). Per karą Ylakių miestelis buvo nuniokotas, sugriautas, nemažai sudeginta namų, taip pat ir sinagoga. Po karo, 1918 m., didele dalimi žydų pastangomis Yalkiai buvo atstatyti. 1923 m. Ylakiuose gyveno 999 gyventojai, tarp kurių buvo 409 žydai (41 proc.).

Iki Pirmojo pasaulinio karo žydai vertėsi prekyba, amatais bei nedidelė dalis – žemės ūkiu. Jiems priklausė 2 dideli malūnai, komercinė veikla vyko turgaus dienomis ir kas penkeri metai – mugėse. Remiantis 1931 m. Vyriausybės apklausa, miestelyje buvo 20 parduotuvių, iš kurių 17 – žydų.

1938 m. daugelis ylakiškių žydų emigravo į JAV, Pietų Afriką, Izraelį. Likę išlaikė hebrajų mokyklą, kurioje mokėsi apie 40 mokinių, biblioteką… Tuo laiku aktyviai veikė sionistų jaunimo organizacija bei sporto organizacijos padalinys “Makabi”. 1940 m. vasarą Lietuva prijungta prie sovietų sąjungos. Malūnai, parduotuvės buvo nacionalizuoti, o organizacijos išformuotos, hebrajų mokykla uždaryta. 1941 m. liepos 6-7 d. vietos baltaraiščiai suėmė visus Ylakių žydus (apie 300) ir uždarė į sinagogą. Liepos 6-osios vakare buvo sušaudyti vyrai, o liepos 7-ąją ten pat – moterys bei vaikai…

Praėjus lygiai 80-čiai metų nuo tų tragiškų įvykių, liepos 6 d. Ylakiuose pagerbtos Holokausto aukos. Miestelio centre pristatyta paroda “Namai, kuriuose gyveno…” apie žydų šeimas, verslus, veiklas.

Paroda skirta Holokausto aukoms atminti. Minėjimo metu operos solistė Olga Šardt-Žarova hebrajų kalba giedojo “Tėve mūsų” bei atliko keletą kitų širdį virpinančių kūrinių. Tylos minute pagerbtas Ylakių miestelio Holokausto aukų atminimas. Po minėjimo eisena nusidriekė “Paskutinės kelionės taku” į žydų sušaudymo vietą ir senąsias žydų kapines.

Prie buvusios sinagogos uždegtos žvakelės, padėtos gėlės. Dabar buvusios sinagogos vietoje yra autobusų stotelė. Iš čia žydai buvo išvaryti į savo paskutinę kelionę… Paskutinės žydų kelionės taku prie bendro kapo atvedė pakeliui uždegamos žvakelės. Jų sušaudymo vietoje taip pat uždegtos žvakės, padėta gėlių ir atminimo akmenukų, masinių žudynių vietoje sugiedota malda – Kadiš.

Minėjime dalyvavo Šiaulių krašto bei Klaipėdos žydų bendruomenių atstovai.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės projektas „Sportas – neatsiejama sėkmingo žmogaus gyvenimo dalis”

Šiaulių krašto žydų bendruomenės projektas „Sportas – neatsiejama sėkmingo žmogaus gyvenimo dalis”

Sporto organizacinės struktūros pirmieji požymiai Šiauliuose ir apskrityje išryškėjo, kai visuomenė pradėjo institucionalizuoti fizinę veiklą, burtis į sporto organizacijas ir klubus, gilintis į oficialias sporto šakų taisykles, rengti sporto varžybas, treniruotis.

 

1921 m. birželio 23 d. pradėjo veikti pirmoji žydų sporto draugija “Makabi”, kuri davė pradžią sporto sąjūdžiui Šiauliuose.

2021 m. Šiaulių sportas ir Šiaulių žydų sporto draugija „Makabi“ švenčia savo šimtmetį. Ta proga Šiaulių krašto žydų bendruomenė, bendradarbiaudama su Šiaulių “Aušros” muziejumi ir Šiaulių Gegužių progimnazija, šių metų gegužės-birželio mėn. įgyvendino projektą “Sportas – neatsiejama sėkmingo žmogaus gyvenimo dalis”.

Sergejus Kanovičius. Kodėl LAF mano senelio nekvietė į Birželio sukilimą

Sergejus Kanovičius. Kodėl LAF mano senelio nekvietė į Birželio sukilimą

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas 2021.06.30.

Man visada sunku kalbėti Holokausto tema Lietuvoje. Man sunku ne tik kalbėti apie tai, bet ir galvoti. Didžiausias nusikaltimas Lietuvos žemėje. Mes visi esame istorijos dalyviai, mes visi – istorikai, istorijos mėgėjai, politikai, visuomenė – ją interpretuojame. Aš esu rašytojas, Lietuvos žydų, išgyvenusių Holokaustą, palikuonis, Lietuvos vaikas.

Ir aš esu nuoširdžiai sutrikęs. Manau, ne aš vienas. Atsargios deklaracijos, kad Holokaustas Lietuvoje buvęs tragiškas mūsų istorijos įvykis, išpopuliarėjusi pseudoempatijos išraiška, kai Lietuvos žydų aukos pavadinamos bendrapiliečiais, bet užmirštama net Seime paminėti, kas buvo jų budeliai, o nustatytų tame nusikaltime dalyvavusių asmenų sąrašas yra slepiamas.

Kai respublikos prezidentas, ir ne tik jis, sukilimą gretina su Persitvarkymo Sąjūdžiu, istorikai – su Kosciuškos sukilimu, net su 1918 metų nepriklausomybės kovomis, kai Genocido centras birželio 22-ąją skelbia dr. Alfredo Rukšėno pranešimą apie Birželio sukilimą, kuriame buitiškai, beveik nuobodžiai aprašoma, kaip jis vyko – dienomis, valandomis, minutėmis: „1941 m. birželio 23 d. anksti ryte, apie 3 val., L. Prapuolenis, dr. A. Damušis ir J. Vėbra centriniame Kauno LAF štabe suredagavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją bei trumpą atsišaukimą į lietuvių tautą ir netrukus nuvyko į Kauno radiofoną. 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF Vyriausiojo štabo vardu per Kauno radiofoną paskelbė: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Po to buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas ir tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“. Galiausiai užgrota Kipro Petrausko „Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF signalas Lietuvai sukilti. Birželio 23-iąją paskelbta vyriausybės sudėtis.“

A. Rukšėnas nepamiršta paminėti ir to, kad „kpt. Jonas Noreika buvo Plungėje ir spausdino proklamacijas lietuvių aktyvistų vardu po 500 ir 1 000 egzempliorių“. Antisovietinė literatūra buvo rengiama ir už Lietuvos ribų. Nutylimas tik tų proklamacijų turinys. Nes didelė jo dalis buvo antisemitinė. Kaip nutylima ir tai, kad išsyk po šių pranešimų Lietuvos žmonės per radiofoną išgirdo, kad žydams Lietuvoje vietos nebeliko. Tai irgi sukilimo dalis.

Kaune, gimnazijos kieme, paminėtos prieš 80 metų įvykdytos „Lietūkio“ garažo žudynės – vienos žiauriausių Lietuvos Holokausto istorijoje

Kaune, gimnazijos kieme, paminėtos prieš 80 metų įvykdytos „Lietūkio“ garažo žudynės – vienos žiauriausių Lietuvos Holokausto istorijoje

Kauno diena

Kaune, gimnazijos kieme, paminėtos prieš 80 metų įvykdytos „Lietūkio“ garažo žudynės – vienos žiauriausių Lietuvos Holokausto istorijoje. Dabar čia aikštelė Simboliškai šio pirmadienio pavakarę Kauno sporto mokyklos „Startas“ ir Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos kieme esanti aikštelė buvo užrakinta. Kamuolio joje nemušinėjo krepšininkai, apšilimo prieš treniruotes nedarė ir plaukikai. Spengiant tylai, aktorės Kristinos Kazakevičiūtės lūpose suskambo poeto Aleksandro Boso eilutės, menančios šios vietos tragediją: „Egzekucijos vietoje – krepšinio aikštelė, jos danga – sukrešusio kraujo spalvos. Skaudus žinojimas širdį man gelia, štai sienos kampelis, deja, tos pačios.“ Eidami pro minią su Dovydo žvaigždėmis atlapuose, sporto mokyklos auklėtiniai sulėtino žingsnį. Kai kurie jų stabtelėjo, tačiau atsakyti į klausimą ar žino, kodėl mokyklos kieme stovi paminklinis akmuo ir ką čia veikia gausus būrys žmonių, negalėjo atsakyti nei vienas.

„Matyt, kažkas čia palaidotas arba primena kokį nors įvykį“, – sužinoję apie kiemo tragediją, jaunieji kauniečiai negalėjo patikėti, kad kadaise čia buvo garažai, o jie kiekvieną dieną mina taką, kuris būriui žydų prieš aštuonias dešimtis metų virto paskutine gyvenimo stotele.

Koncertas ,,Saliamono giesmės iš Mantujos“

Koncertas ,,Saliamono giesmės iš Mantujos“

 

IŠSKIRTINIS ŠVEICARŲ ANSAMBLIO PASIRODYMAS LIEPOS MĖNESĮ MUZIEJUJE

Liepos 14 d., 18 val. šveicarų ansamblis „Profeti della Quinta“. koncertą surengs  VGŽIM Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).

Koncerte ,,Saliamono giesmės iš Mantujos“ skambės žydų kilmės ankstyvojo baroko kompozitoriaus Salomone Rossi (apie 1570-1630) ir Elamo Rotemo muzika. S. Rossi tarnavo katalikiškos Gonzagų šeimos dvare Mantujoje kartu su Claudio Monteverdi ir kitais puikiais muzikais. Čia grojo smuiku, kūrė itališko stiliaus vokalinę ir instrumentinį muziką – šiuos aukštos meistrystės pasaulietinius kūrinius labai vertino ir garsios didikų giminės atstovai, ir S. Rossi kolegos. Sykiu S. Rossi ryšiai su Mantujos žydų bendruomene buvo labai artimi. Jis pirmasis sukūrė ir publikavo daugiabalses hebrajiškas giesmes ir psalmes sinagogai – tai buvo nauja ir radikali žydų liturginės muzikos kryptis.

Ansamblį „Profeti della Quinta“ subūrė klavesinininkas, dainininkas ir kompozitorius Elamas Rotemas Izraelio Galilėjos regione. Šiuo metu ansamblis reziduoja Bazelyje (Šveicarija), čia jo nariai tęsė studijas senosios muzikos akademijoje „Schola Cantorum Basiliensis“. 2011 m. ansamblis laimėjo prestižinį Jorko senosios muzikos jaunųjų atlikėjų konkursą. Ansamblis koncertavo Europoje, Izraelyje, Šiaurės Amerikoje, Kinijoje ir Japonijoje, viešėjo žinomuose festivaliuose – Festival Oude Muziek Utrechte, Beethovenfest Bonn Vokietijoje, Londono baroko muzikos festivalyje, surengė pasirodymus Metropoliteno meno muziejuje Niujorke ir Šanchajaus koncertų salėje.

Prieš koncertą senosios muzikos tyrėja, muzikologė dr. Aleksandra Pister pristatys žydų kilmės muzikų padėties savitumus ir tapatybės dilemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Koncertas nėras skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Bilietus galite įsigyti mūsų muziejaus el. parduotuvėje.

Lenkija išsikvietė Izraelio atstovę po pareiškimų apie turto restitucijos įstatymą

Lenkija išsikvietė Izraelio atstovę po pareiškimų apie turto restitucijos įstatymą

Lenkija sekmadienį pranešė iškvietusi Izraelio atstovę po to, kai Izraelis „amoraliu“ pavadino ketvirtadienį Lenkijos Seimo priimtą įstatymą, kuris, pasak ekspertų, gali blokuoti restitucijos procesą, įskaitant per Antrąjį pasaulinį karą žydų prarasto turto grąžinimą.

Užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonski sakė, kad Varšuva norėtų paaiškinti situaciją dėl naujojo įstatymo. Reikalų patikėtinė Tal Ben-Ari Yaalon „buvo iškviesta …. ir mes jai aiškiai ir remdamiesi faktais paaiškinsime, dėl ko visa tai“, valstybinei televizijai TVP sakė P. Jablonski, kalbėdamas apie pirmadienį įvyksiantį susitikimą. „Mes manome, kad, deja, susiduriame su situacija, jog kai kurie Izraelio politikai išnaudoja ją vidiniais politiniais tikslais“, – sakė jis.

Šiurpiausias forto istorijos tarpsnis – nacių okupacija

Šiurpiausias forto istorijos tarpsnis – nacių okupacija

Nuotraukoje: Kauno tvirtovės VII fortas
Delfi.lt
Kauno tvirtovės VII fortas ne tik vieta, kurioje auga būsimieji gamtos mokslų talentai. Tai vienintelė neformaliojo švietimo įstaiga, įsikūrusi vietoje, kurioje nacių okupacijos metais veikė pirmoji koncentracijos stovykla ne tik Lietuvoje, bet ir visose okupuotose teritorijose. Čia vyko ir masinės Kauno gyventojų, daugiausia žydų žudynės.

Įsakymas Lietuvoje įsteigti koncentracijos stovyklą iš Berlyno buvo gautas 1941 m. birželio 29 d., o jau kitą dieną – birželio 30-ąją Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) priėmė nutarimą ją steigti VII forte. Kalinių apsaugai bei žudynių vykdymui buvo paskirtas naujai suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA).

Kvietimas į “Lietūkio” garažo žudynių aukų pagerbimo renginį

Kvietimas į “Lietūkio” garažo žudynių aukų pagerbimo renginį

Kviečiame dalyvauti!

Dėl vykimo iš Vilniaus kreipkitės į Liubą Šerienę: +37068506900

 

1941 m. birželio 27 d. Kaune, buvusiame “Lietūkio” garažo kieme, stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskirianti egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų.  Atsitiktinai “atrinktos”, tiesiog gatvėje pagautos aukos – darbininkas, moksleiviai, prekeiviai, vandens tiekėjas, muzikantas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas – buvo žeminamos, žiauriai kankinamos ir žudomos, naudojant laužtuvus, metalinius strypus, pagalius, lentas, vandens siurblio žarnas. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol išlieka nežinomi.

2021 m. birželio 28 d. 17 val. Kaune, Miško g. 3, prie paminklo “Lietūkio” garažo žudynių aukoms, pagerbsime jų atminimą ir minėsime 80-ąsias šių baisių įvykių metines.

18.30 val. Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.), kuriose, kaip manoma, buvo užkastos “Lietūkio” garažo žudynių aukos, atidengsime atminimo ženklą jų atminimui.

Kauno žydų bendruomenė ir Kauno m. savivaldybė kviečia jus kartu pagerbti nekaltai nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Būtume dėkingi, jei apie savo dalyvavimą praneštumėte iki 2021 m. birželio 22 d. el. pašto adresu: ieva0102@yahoo.com

Gercas Žakas

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas

 

Jie nebegali sugrįžti į mūsų gyvenimą…

Jie nebegali sugrįžti į mūsų gyvenimą…

Mums visiems reikia prisiminti visus nekaltai nužudytus mūsų tautiečius, kurie niekada nebesugrįš.

Panevėžio m. žydų bendruomenė kreipėsi į Panevėžio m. savivaldybės administraciją su prašymu atnaujinti (renovuoti) užrašus ant paminklų ir memorialinių lentų, skirtų žydų aukoms sunaikintoms Antrojo pasaulinio karo metu prieš 80 metų. Ant paminklo „Geto vartai“ jau atlikta užrašų renovacija.

Panevėžio m. bendruomenė  vykdo projekto ciklą „Tvarkome masinių žudynių vietas“ Holokausto pradžios 80-mečiui paminėti. Planuojame aplankyti visas masinių žydų žudynių vietas Panevėžio apskrityje.

Savo darbu ir indėliu norime ne tik prisiminti visą tragediją, įvykusią prieš 80 metų, bet ir parodyti pavyzdį atsakingiems savivaldybės darbuotojamas, kuriems ir priklauso pagal LR įstatymą prižiūrėti masines žudynių vietas ir žydų kapines. Šiais metais sutvarkyta Kurganavos  masinių žudynių vietos aplinka, bet dar liko išpjauti sausus medžius ir sutvarkyti tvorą.

PŽB  valdyba dėkoja  savanoriams ir darbuotojams : Albertui ir Virginijai Savinčiams, Jurijui Grafmanui, Timūrui Jerovickiui, Borisui Marijampolskiui, Onai Juospaitienei ir kitiems už dalyvavimą šiame projekte.

Tvarkymas vyks kitą mėnesį: PŽB nariai  važiuos  į Žaliosios girios, Ramygalos, Raguvos ir kitas masines žydų žudynių vietas.

 

 

Panevėžyje  žymime Holokausto pradžios 80-metį

Panevėžyje  žymime Holokausto pradžios 80-metį

1941 m. birželio 22d. Lietuvoje taip pat ir Panevėžio apskrityje prasidėjo pragaras – Holokaustas (Šoa). Mes turime nepamiršti kaip litvakai gyveno XX a.,  tragedijos pradžioje ir kaip jų istorijos pasibaigė 1941m.

 Panevėžio apskrityje, kur gyveno žydai iki Antrojo Pasaulinio Karo, liko vietos  liudininkai, kur žydai buvo šaudomi. „…Dar ilgai nekaltai išžudytų žydų palikuonys vaizduotėje permąstys tas paskutines savo artimųjų akimirkas, stovint eilėje prie duobės. Įsivaizduos, kas tuo metu dėjosi jų galvose. Ir kokios  baisios laukimo valandos akistatoje su mirtimi…“

Pirmieji šaudymai Panevėžio apskrityje prasidėjo liepos  mėnesio pradžioje, tada ir buvo įkurtas getas  kiekviename mieste: Panevėžyje, Biržuose, Kupiškyje, Pasvalyje, Rokiškyje ir t.t .

Panevėžio miesto žydų bendruomenė bendradarbiaudama su Panevėžio skautais pradėjo ciklą  pagal Michailo Adomo ir Elenos Adelinos sumanymą: „Tvarkome masinių žudynių vietas“

Šį kartą tvarkymas prasidėjo birželio 9 d. Panevėžio rajone Kurganavos miške. Vyko talka, kurioje dalyvavo Panevėžio krašto skautai ir Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas. Panevėžio skautai susipažino su Holokausto tragedija Lietuvoje, Panevėžyje ir Panevėžio apskrityje.

Iš viso Lietuvoje buvo sušaudyta daugiau kaip 200 tūkstančių žydų (vaikų, moterų, pagyvenusių žmonių), o Panevėžio rajone per patį trumpiausią laiką, buvo sušaudyta 13,5 tūkstančių žydų.

Tvarkydami masinę žydų žudynių vietą Panevėžio krašto skautai pareiškė užuojautą žydų tautai už prarastas gyvybes.

LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms

LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms

Šiandien LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo. Prisiminkime, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo žmonių, kurie žudė kaimynus žydus

Nuotraukoje: Kauno geto vaikai (Yad Vashem archyvas). 

Šiandien LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo, kurioje sakoma, kad „nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, naciai pradėjo vykdyti Lietuvos žydų genocidą, atvėrusį kelią masinėms žudynėms ir smurtui, lėmusį didžiosios dalies žydų bendruomenės netektį“.

Šioje formuluotėje trūksta vieno esminio elemento – priminimo, kad masinės žudynės buvo vykdomos su vietinių kolaborantų pagalba. Norite paprasčiau ir aiškiau? Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado tokių žmonių, kurie dalyvavo žudant savo kaimynus žydus. Pasakyti dar kitaip? Prie žvyrduobių pamiškėse stovėjo ne nacių tankai ir daliniai, o ginkluoti vietos gyventojai, kurie paleido mirtinus šūvius į išrikiuotus žydus – vyrus, moteris ir vaikus. Ir dar viena formuluotė, kurios taip bijome: tarp pasirengimą žudynėms organizavusių ir jas fiziškai įvykdžiusių asmenų buvo lietuvių.

Skamba baisiai? Bet tai yra tiesa. Tiesa, kurią dar kartą pabijota pripažinti. Gal LR Seimas vadovaujasi patarle „šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina“?

Jei taip, tai ne vietoje ji taikyta – nes lietuvių tauta nėra medaus statinė, ir tie lietuviai, kurie dalyvavo žudant žydus nėra deguto šaukštas. Tai – nusikaltėliai žmogiškumui. Ir drąsi, ir garbinga yra ta tauta, kuri sugeba pripažinti, kad tokių žmonių būta. Ne jų nuodėmės krenta ant mūsų, o tai, kad šiandienė karta vis dar bijo tiesos.

Lietuvos žydų bendruomenė tikėjosi, jog vienintelis žydų tautybės Seimo narys E. Zingeris šiandien Seime bus išgirstas – jis siūlė papildyti rezoliucijos tekstą formuluote „naciai ir jų vietiniai kolaborantai“. Jis liko neišgirstas. Neišgirsta liko ne tik Lietuvos žydų bendruomenė, bet ir tūkstančiai aukų, stovėjusių prieš kaimynų šautuvus, ir šimtai tūkstančių žydų ir kitų geros valios žmonių visame pasaulyje, kurie prašo tik vieno – pasižiūrėti tiesai į akis.

Prieš rašant šį komentarą nemažai žmonių sakė: „Neverta kelti klausimo, geriau patylėti, nutylėti, nejautrinti, nekiršinti“. Tačiau, kaip yra pasakęs poetas ir publicistas Tomas Venclova: ”Reikėtų vengti veltis į šiuos skandalus, tačiau jie bus neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų“.

LŽB Pirmininkė
Faina Kukliansky

Užmiršta istorija: į Sibirą ištremtų Lietuvos žydų šeimų likimai

Prieš 80 metų, 1941 m. „juodąjį birželį“, prasidėjo pirmoji masinė Lietuvos gyventojų tremtis į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir apie 3000 Lietuvos žydų – mokytojų, gydytojų, verslininkų ir paprastų darbininkų, kurie kartu su kaimynais lietuviais atsidūrė Sibiro platybėse. Jų istorijos – dar vienas žiaurių sovietinių represijų prieš taikius gyventojus liudijimas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena 80-ąsias metines žyminti atminta data. Tremtis Sibire – žiaurumas, dar kartą sujungęs lietuvius ir litvakus tai pačiai dainai

Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena 80-ąsias metines žyminti atminta data. Tremtis Sibire – žiaurumas, dar kartą sujungęs lietuvius ir litvakus tai pačiai dainai

multimedia.nara.lt

Nuotraukoje: 1. Stanislavos Žilinskaitės-Prusak ir Isako Prusak vaikai prie savo namo. Iš kairės – Vladimiras Prusak, g.1951, Eduardas Prusak, g.1953, ir Silvija Prusak, g.1947. Oliokminsko miesto mechanikos skyrius, (Олекминск, гормехучасток), Oliokminsko r., apie 1957 m.

 

ŽYMĖS

Pereiti praeitį

Nuotraukoje: Miško kirtėjai – lietuviai, litvakai, lenkai, rusai, Leningrado srities vokiečiai, suomiai. Delgejus (Дельгей), Oliokminsko r. , 1946 m.

Lietuvos žydaitei Liubai Segalytei (Liuba Segal) buvo beveik 14 metų, kai 1941 m. birželio 14 d. uniformuoti vyrai įsiveržė į jos gimtuosius namus Utenoje. Šeimai liepė per pusvalandį susirinkti svarbiausius daiktus ir jie sunkvežimiu buvo išvežti nežinoma kryptimi. Po ilgos kelionės traukiniais ir baržomis, kur nuo šalčio, ligų ir maisto stygiaus mirė žmonės, Liuba su broliu bei mama buvo išlaipinti atšiaurioje Sibiro ledo žemėje prie Laptevų jūros – Trofimovske. Tėtis kelionės metu buvo atskirtas ir kartu su kitais vyrais dingo Sovietų Sąjungos platybėse, vėliau žuvo Rešiotų lageryje.

1941 m. okupacinė sovietų valdžia, tremdama Lietuvos piliečius, daugiausia taikėsi į elitą – pasiturinčius, intelektualius ar politiškai aktyvius žmones, kurie galėjo labiausiai kenkti totalitariniam režimui. Okupantams buvo visiškai nesvarbu, ar tai lietuvis, ar žydas, ar lenkas. O L. Segalytės šeima į šį kraupų traukinį pateko per klaidą – Segaliai nebuvo nei labai turtingi, nei įtakingi – turėjo nedidelę lentpjūvę ir statybų versliuką. Tačiau naujasis režimas suklydo rinkdamasis Segalių šeimynas Utenoje, ir vietoje kitų, turtingųjų Segalių, ištrėmė Liubos tėvus, brolį ir ją pačią.

Išgyvenusi speigą, badą ir sunkų darbą vienoje baisiausių Sovietų Sąjungos tremties vietų, Liuba su broliu Benseliu į Uteną grįžo 1952 m. Sesė ir brolis po daugiau nei dešimtmečio Utenoje nerado nė vieno pažįstamo žmogaus, visa jų šeima buvo sunaikinta. O kiti Segaliai, kurie dėl Liubos šeimos išvengė tremties, vis tiek buvo nužudyti Holokausto metais.

Tarpukariu Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvavusios didelės, kartais net 50 proc. gyventojų siekusios, žydų bendruomenės buvo visiškai sunaikintos, o Utenoje Liuba tegalėjo pasibelsti į buvusių nuomininkų duris. Nors vieninteliai pažįstami žmonės įsileido, išklausė ir pasikalbėjo, tačiau kambaryje tarsi juodas nebylus tragedijos liudytojas stovėjo mažas medinis staliukas, prie kurio Liubos tėtis mokė jos brolį Benselį rašyti. Susitikimo metu nė viena moteris apie tą staliuką neužsiminė. Tik išeidama Liuba paklausė:

– Ponia Irena, ar aš galiu pasiimti va tą staliuką atsiminimui?

– Imkite, – leido ponia Irena.

L. Segalytė per Uteną ėjo sunkiai lyg per siūbuojantį liūną. Pel liūną išdegintoje, jau svetimoje žemėje, kurioje neliko nieko – tik staliukas rankose.

Po daugybės prašymų, pateiktų okupacinei sovietų valdžiai, Liuba ir jos brolis Benselis buvo išleisti į Izraelį. Į Lietuvą atvykdavo tik kartą metuose – aplankyti Lietuvos žydų kapo.

Lietuviai ir litvakai – patirčių bendruomenė

Bykovo iškyšulys, 1989 metai. Paminklas žydams: „Čia 1942 metais palaidoti žydai, ištremti iš Lietuvos.

Liubos istoriją mums papasakojo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Violeta Davoliūtė. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jeilio universiteto Makmilano Tarptautinių ir regioninių studijų centre vizitavusi mokslininkė gilinasi į XX amžiaus istorines traumas, jų įamžinimą Europoje, socialinę bei kultūrinę Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istoriją, sovietinės kultūros politiką ir nacionalizmą, tapatybės politiką ir sovietinį postkolonializmą. Toronto universitete Kanadoje dr. V. Davoliūtė apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje. Mokslininkė taip pat tiria Lietuvos žydų tremtis į Sibirą.

Dr. V. Davoliūtė bando laužyti daugelio mūsų sąmonėje įsigalėjusius stereotipus, dar nacių bei sovietų suformuotus propagandinius mitus apie Lietuvos žydų bendruomenę, pramanus apie lietuvių ir žydų vienų kitiems tremties metais neva padarytas skriaudas.

Išklausiusi daugybę Lietuvos žydų pasakojimų apie tremtį į Sibiro gilumą kartu su lietuviais, dr. V. Davoliūtė bendroje lietuvių ir litvakų istorijoje išryškina daug užmirštų ir kitų režimų ištrintų akcentų.

„Kalbėdami apie istoriją mes labai dažnai supriešiname istorines patirtis ir kišame apibendrinimus ten, kur jų visiškai nereikia. 1941 m. Sibiro tremtinių patirtis – erdvė, kurioje reikėtų ieškoti pozityvaus, teigiamo bendruomeniškumo“, – teigia istorijos tyrėja.

Anot mokslininkės, tremtinių liudijimuose ir atsiminimuose kaip tik kalbama apie vieningumą ir humanizmą, o ne susipriešinimą ir skriaudas. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kartu žmonės siekė išgyventi kaip bendruomenė. Etniniai skirtumai tarp lietuvių ir žydų tapo visiškai nereikšmingi, liko tik žmogiškosios vertybės. Ištremtieji dalinosi tuo, ką turėjo, gelbėjo vieni kitų vaikus. Sibire išnyko klišės godus žydas ar geras lietuvis. Daug svarbesnį vaidmenį vaidino toks aspektas kaip regioninė tapatybė – anykštėnai, raseiniškiai, lazdijiškiai.

„Mano respondentai – Lietuvos žydai – moka tas pačias dainas, kurias dainavo visi lietuviai: „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten sušils krūtinė, atgaivins jausmus…“ – tremtinių dainas atsimena dr. V. Davoliūtė.

Kančių lyginimas ir pamatinė trauma

Antrasis pasaulinis karas buvo žiaurus – o litvakų istorija iš tiesų išskirtinai tragiška. Kaip turtingi, išsilavinę, emancipuoti bendruomenės nariai jie dar 1941 m. birželį kartu su visais sovietų valdžiai užkliuvusiais Lietuvos piliečiais buvo tremiami į Sibirą. Šios istorijos tyrinėtojai sutaria, kad žydų į Sibirą kartu su lietuviais ir kitų tautybių piliečiais buvo ištremta proporcingai tiek, kiek tuo metu jų gyveno Lietuvoje. Iš viso 1939–1941 m. vienaip ar kitaip represuota iki trijų tūkstančių litvakų, apie du tūkstančius jų atsidūrė Sibire.

Tą patį 1941 m. birželį, po dešimties dienų, Lietuvos žydai žuvo nuo įsiveržusių nacistinės Vokietijos kareivių ir jiems prijautusių Lietuvos piliečių rankų. Prasidėjo nacių okupacija ir Holokaustas, sunaikinęs 96 proc. Lietuvos žydų bendruomenės.

Dr. V. Davoliūtė pripažįsta, kad kontekstas litvakams Antrojo pasaulinio karo metais buvo ypač nepalankus ir galimybės išgyventi buvo minimalios, tačiau mokslininkė nenori išskirti Lietuvos žydų kančių.

„Čia prasideda kančių lyginimas. Kieno kančia didesnė? Kieno skausmas didesnis? Man tokia perspektyva nepriimtina. Manau, kad kiekvieną istorinį reiškinį reikia analizuoti atskirai. Be abejo, atsižvelgiant į kontekstą, bet jokiu būdu ne bandant lyginti moraliniu ar etiniu aspektu, nes tai nuves prie absurdiškų išvadų.“

Antra vertus, šio laikotarpio istorijos tyrėja išlieka nuosekli vertindama ir lietuvių tremtis į Sibirą bei norą šią kolektyvinę traumą paversti tapatybės pagrindu.

„Esi lietuvis todėl, kad kentėjai. Vaikai bei vaikaičiai ar provaikaičiai bus lietuviai dėl to, kad mes – kankinių bendruomenė. Mokslininkai tai vadina pamatine trauma. Ji sureikšminama tam, kad būtų sustiprinti kolektyvinės tapatybės pagrindai, o taip dažnai atsitinka realiai ar potencialiai susiskaldžiusioje, susipriešinusioje bendruomenėje.“