Mokslas, Istorija ir Kultūra

Etikos sargai apie Šimo balsavimo būdą: pažeidė Valstybės politikų elgesio kodeksą

Etikos sargai apie Šimo balsavimo būdą: pažeidė Valstybės politikų elgesio kodeksą

ELTA

Seimo narys Audrys Šimas pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintą pagarbos žmogui ir valstybei principą.

Tai nutarė Seimo Etikos ir procedūrų komisija, ištyrusi žydų bendruomenę įžeidusį Seimo nario Audrio Šimo balsavimo būdą, kuris priminė nacistinį saliutavimą.

Etikos sargai taip pat rekomendavo Seimo nariui A. Šimui vengti elgesio, kuris gali būti vertinamas kaip nepagarbus, įžeidžiantis ar žeminantis atskirus asmenis ar jų grupes.

Už tokį A. Šimui nepalankų sprendimą trečiadienį balsavo 5 Seimo Etikos ir procedūrų komisijos nariai, 1 buvo prieš, 2 susilaikė. Posėdyje dalyvavęs Seimo narys A. Šimas tvirtino, kad tai buvo spontaniškas veiksmas, kurio ir jis pats nepastebėjo.

„Spontaniškai pakėliau ranką. Dėl savo veiksmo esu atsiprašęs“, – sakė jis etikos sargams. Parlamentaras A. Šimas sakė, kad asmeninėmis lėšomis yra prisidėjęs prie holokausto aukų pagerbimo Biržuose, o dėl jo netyčinio veiksmo kilusį ažiotažą vadino „grynu politiniu žaidimu ir puolimu“. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narė Ona Valiukevičiūtė yra įsitikinusi, kad tai buvo nepiktybinis parlamentaro veiksmas, kad jis neketino nieko įžeisti.

Tačiau liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen mano, kad „joks šešėlis neturi kristi ant parlamento“. Seimo Etikos ir procedūrų komisija konstatavo, kad Seimo narys A. Šimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto šių metų gegužės 20 d. posėdyje balsavo „iškeldamas ištiestą dešinę ranką su dviem ištiestais pirštais“.

„Tokio pobūdžio gestas viešoje erdvėje sukėlė svarstymų dėl Seimo nario A. Šimo sąmoningo bandymo imituoti nacistinės Vokietijos laikotarpiu naudotą pasisveikinimo būdą. Pagarba ir jautrumas Holokaustą patyrusių asmenų bei jų artimųjų jausmams bei pareiga Seimo nariams, kaip tautos atstovams, laikytis aukštesnių moralės ir etikos principų suponuoja Seimo narių atsakomybę vengti poelgių, kurie gali būti vertinami kaip nepagarbūs ir skaudinantys asmenis, patyrusius holokaustą ir kitokias nacistinio režimo represijas, bet menkinantys Seimo, kaip tautos atstovybės, reputaciją“, – Seimo etikos sargų išvadą citavo viena iš jos rengėjų Seimo narė Dovilė Šakalienė.

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų baisių 1941-ųjų sužinojau apie dar vieną savo šeimos, o ir savo Tėvynės, istorijos detalę. Tragišką detalę.

Aušra Maldeikienė,  Monikos Požerskytės nuotrauka

Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius.

„Kaip tai įvyko? Christophas Dieckmannas atsako Rūtai Vanagaitei“ – knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas doras mąstantis lietuvis. Knyga rami, kiekvienas sakinys pagrįstas istorinėmis nuorodomis, klausimai neįmantrūs, dažnai spiriantys svarstyti, o istoriko atsakymai trumpi ir stebėtinai talpūs. Šia knyga autoriai gali didžiuotis; beje, abu autoriai – tiek per 20 metų Holokaustą Lietuvoje nag­rinėjęs vokiečių istorikas, tiek agresyvios minios moraliai žlugdyta, bet nepasidavusi Rūta Vanagaitė.

Knygą verta perskaityti norint sužinoti, kaip viskas vyko. Vis dėlto svarbiausia ne tai: susimąstyti šįkart verčia ne pati tragiška Holokausto istorija (ji daug­maž žinoma), bet jo moralinių dilemų iškėlimas ar net bandymas jas išrišti. „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių“, – sako vienas knygos autorių Ch. Dieckmannas, ir būtent ta klampi klajonė pilkais tragedijos svarstymo keliais leidžia sujungti praeitį ir ateitį.

Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vis dėlto per karą Lietuvoje buvo itin žiauriai, nežmoniškai žiauriai nužudyta absoliuti dauguma šimtmečius čia gyvenusių žydų ir beveik 200 tūkst. karo belaisvių, privalu atsigręžti ir į paprastų lietuvių sielas, ir į tuomečio Lietuvos elito principus, ir į moralinio kompaso – Bažnyčios – rodytą kryptį.

Kaip Vilniaus Choralinėje sinagogoje šventė Yom Kipur

Kaip Vilniaus Choralinėje sinagogoje šventė Yom Kipur

Praėjusį sekmadienį ir pirmadienį Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydų bendruomenė pažymėjo Yom Kippur – tai didžiausia žydų religinė šventė, kasmetinė atpirkimo diena, vykstanti Tišrej mėnesio 10 d. Atpirkimo diena – vieną iš svarbiausių judaizmo švenčių.

Nuotraukoje: prieš šventės pradžiąYom Kippur Vilniaus Choralinėje sinagogoje.2020-09-29

.Prieš Yom Kipur yra įprasta prašyti draugų atleidimo, jei atsitiktinai įžeidėte juos žodžiu ar veiksmu, nes Aukščiausiasis negali žmogui atleisti, kol jam neatleidžia žmonės.

 

 


Atpirkimo dienos išvakarėse, likus maždaug valandai iki saulėlydžio, sinagogoje buvo surengta vakarienė prieš pasninką: per Yom Kippur negalima nei valgyti, nei gerti, nei praustis. Šis griežtas pasninkas trunka parą.

Yom Kippur maldos yra persmelktos prašymų Aukščiausiajam. Maldaujama atleisti ir išpirkti kiekvieno žmogaus ir visos žydų tautos padarytas nuodėmes.

Kantorius tris kartus gieda Kol Nidrei maldą, o visi susirinkusieji tyliai kartoja kiekvieną žodį po jo. Po Nidrei seka vakarinė malda Maariv.

Kitos pamaldos (Šacharitas) prasideda anksti ryte. Atvertę Torą, judėjai skaito Izkoro maldą – atminimo maldą už mirusiuosius.

Po Musaro ir Minchos maldų prasideda iškilmingiausia (ir paskutinė) Neilo tarnystė – Yom Kippur maldų viršūnė.Tada pasigirsta paskutinis (rago) šofaro garsas, o Atpirkimo diena baigiama žodžiais: “Kitais metais – Jeruzalėje!”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja Vilniaus Choralinės sinagogos rabinui Šolomui Ber Krynskiui, Rebetsenei Dinai Krynski, kantoriui Šmuelui Yatomui ir Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkui Simui Levinui už puikų švenčių organizavimą.

Nuotraukos fotografuotos prieš šventės pradžią.

 

Žygdarbis, vertas įamžinimo

Žygdarbis, vertas įamžinimo

Markevičių sodybos vietoje dabar belikęs vienišas ąžuolas, tačiau jos gyventojų pasiaukojimą amžinai primins Pasaulio tautų teisuolių vardas ir atminimo medaliai, 1991-aisiais skirti Juozapui, Elenai, Vladui, Marijonai, Jonui, Romui ir Valerijai Markevičiams. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

 

Vienos šeimos iš Kupiškio istorija tokia unikali, kad prisimenama ir Izraelyje.

Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų atminties įamžinimu, žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodami savo gyvybėmis nuo pražūties gelbėjo žydus, suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvoje tokių arti tūkstančio, ir šis sąrašas vis dar gausėja. Kaip ir apdovanotųjų Lietuvos prezidento Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jau mūsų valstybės skiriamu savo piliečiams už tokį žygdarbį.

Giminės garbė

Kitaip, nei žygdarbiu, šių žmonių poelgio negalima pavadinti. Žydų gelbėtojai rizikavo gyvybe taip pat, kaip ir persekiojamieji. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad bus susekti, nes žinojo nesulauksiantys pasigailėjimo.

Bet ir karo siaubai nepajėgė nustelbti žmogiškumo. Tą puikiai įrodo paprastos ūkininkų šeimos iš Kupiškio rajono istorija.

Markevičiai išgelbėjo beveik tiek pat gyvybių, kiek užaugino po savo stogu: jų namuose prieglobstį rado 9 žydai, dar vienas buvo trumpam pasislėpęs.

Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius sako lig šiol teberenkantis informaciją apie savo šeimos istoriją. Klausinėjęs giminių, laiškais bendravęs su dviem išgelbėtais žydais, po kruopelytę dėliojantis praeitį.

Įamžinti yra ką: visiems Markevičių šeimos nariams, išskyrus dvi jauniausias dukras, kurios buvo mažametės, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Tiesa, savo kelionę į giminės praeitį V. Markevičius pradėjo nuo ankstesnių laikų. Kuomet Pirmojo pasaulinio karo metais jo senelis su savo tėvu Jokūbu Markevičiumi iki 1917 metų revoliucijos buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. Vėliau prosenelis išvyko į Ameriką, o senelis liko Rusijoje. Ten vedė, susilaukė vyriausios dukros.

Grįžęs iš už Atlanto, V. Markevičiaus prosenelis įsikūrė Trinapolio kaime maždaug 7 kilometrai nuo Subačiaus miesto.

„Nusipirko žemės iš Komaro“, – pasakoja sužinojęs ponas Vidmantas. Kiek tiksliai – neaišku, bet mirus proseneliui V. Markevičiaus senelis Juozapas paveldėjo apie 44 hektarus su pastatais. Taigi su šeima grįžo gyveni į Lietuvą, Trinapolį.

Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius pasiryžęs po krislą surinkti savo giminės istoriją. P. ŽIDONIO nuotr.

Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime  čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas ansčiau skelbtas laikas)

Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime  čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas ansčiau skelbtas laikas)

Jau tapo tradicija,  spalio mėnesį sekmadienį susitikti  Švenčionyse, parke prie Menoros   pagerbti ir prisiminti  Švenčionyse  gyvenusią gausią žydų bendruomenę, puoselėjusią savitą kultūrą, tradicijas bei tragišką šios tautos likimą. Šį kartą kviečiame atvykti spalio 18d.

Maloniai kviečiame visus  atvykti į Holokausto aukų  minėjimą  Švenčionių miesto parke prie paminklinės Menoros simbolizuojančios Švenčionių Geto ribą. 2020 m. spalio 18 d. 11.00 val.

Renginio pradžia 11.00 val.

11.30 val. Švenčionių kultūros centre filmo „Žydų tauta-Švenčionių krašto istorijos dalis“ premjera. Filme pasakojama Švenčionių krašto žydų istorija, jos pažinimą perteikiančius įvykius ir žmones.

12.00 val. Švenčionių kultūros centre pristatoma Icchako Arado Izraelio ginkluotųjų pajėgų brigados generolo, gimusio Švenčionyse, knyga „Iš mirties slėnio į Siono kalną“

13.30 val. Švenčionėliuose prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos, aukų pagerbimas Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

Pagarbiai  Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro

Susitikimas su knyga Matilda Olkinaitė

Susitikimas su knyga Matilda Olkinaitė

„Atrakintas dienoraštis” – tai pirmą kartą iš užmaršties iškylanti poetės kūrybos visuma. Knygą sudaro Matildos dienoraštis, eilėraščiai ir mažoji proza, biografinė medžiaga ir nuotraukos, surinktos iš įvairių valstybinių ir asmeninių archyvų. Kūrybos publikacijas lydi sudarytojo Mindaugo Kvietkausko įvadinis straipsnis, Irenos Veisaitės palydimasis žodis, rašytojos Laimos Vincės esė „Nutildyta mūza”. .

Irena Veisaitė knygoje pasakoja apie Matildos kūrybos atradimą ir išgelbėjimą: „Kai man į rankas pateko Matildos eilėraščių sąsiuvinis, tiesiog fiziškai pajutau: turiu suteikti jai balsą, kad išgirstų kiti. Perskaičiusi jos eilėraščius, supratau, kad ji labai daug ką nujautė ir norėjo būti išgirsta, kalbėti „minioms ir tautoms”.

Sukkot šventė Panevėžio žydų bendruomenėje

Sukkot šventė Panevėžio žydų bendruomenėje

Sukkot – Šventė, kada žydai mini išsilaisvinimą iš Egipto vergijos ir kelionę iki Šventosdios žemės. Šventė turi dvi prasmes: kasdieninė – derliaus  ir SUKA – iš Hebrajų kalbos – palapinė, iš Egipto išėjusių protėvių laikinas bustas.

 

2020m. spalio 4d. (sekmadienį) 14 val. PŽB patalpose vyks SUKKOT šventė.

Gerbiami svečiai, nariai, partneriai ir vaikai kviečiami dalyvauti. Vaikų lauks dovanėlės. Jūsų visų lauks vaišių stalas su rudens gėrybėmis.

Dalyvaus Rokiškio liaudies teatras „Nutildyta mūza“, režisierė –vadovė Neringa Dainienė. Pristatys spektaklio ištrauką. Skaitys eilėraščius.

PŽB nariams bus dalijamos apsauginės veido kaukės ir rankų dezinfekavimo priemonės.

Įėjimas 3 eurai.

Laukiame visų su gera nuotaika. Apie dalyvavima prašome pranešti organizatoriams.

PŽB valdybos pirmininkas Gennady Kofman

Šešiems Lietuvos kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos apdovanojimus.  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina su galingu apdovanojimu

Šešiems Lietuvos kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos apdovanojimus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina su galingu apdovanojimu

Įteikti apdovanojimai „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Marijus Jacovskis, Birutė Banevičiūtė, Mindaugas Kvietkauskas, Gintaras Grajauskas, Gediminas Gelgotas ir Liubomiras Laucevičius / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kultūros ministerijos Baltojoje salėje kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas šešiems Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos kasmet skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanotas ir dailininkas-scenografas Marijus Jacovskis. M. Jacovskis 1996 baigė scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1991 dirba įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose, dalyvauja parodose. 2009 m. už scenografiją V. Jevsejevo spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje

Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje

KVIETIMAS

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje š.m. spalio 4 d. (sekmadienį)

11 val. Švenčionių miesto centriniame parke prie Menoros paminklo.

Po ceremonijos Kultūros centre bus rodomas filmas (trukmė ~30 min) apie Švenčionių žydų prieškario bei pokario gyvenimą.

13 val. aukų pagerbimas masinių žydų žudynių vietoje Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

 

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas

Moisiejus Šapiro

Norinčius vykti, prašome registruotis telefonu: (8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė

Autobusas į Švenčionis lauks prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Išvykimas 9.30 val.

Holokausto dienos minėjimas Panevėžyje

Holokausto dienos minėjimas Panevėžyje

Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos gyventojai, užsienio žydų palikuonys prisimena  šias skausmingas Antrojo Pasaulinio karo tragiškas istorijas. Nužudyta 200 tūkstančių Lietuvos žydų. Staiga  nutrauktus gyvenimus, sugriautas šeimas – ne įmanoma užmiršti. Minint šią Lietuvos istorijos tragediją, mes turime pastoviai galvoti, kad  kiekvieną gyvybę  davė mus DIEVAS ir niekas neturi teisės Jos atimti. Pradedant mitingą kalbėjo Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

„Per Holokaustą Panevėžys neteko tūkstančių miestiečių, iškilių mūsų bendruomenės narių, panevėžiečiai – savo draugų. Neteko, tačiau niekada neužmiršo. Ir šiandien einame gatvėmis, pavadintomis jų vardais, mename jų darbus ir pasiekimus. Mename jų indėlį, kuriant mūsų miesto ir mūsų šalies istoriją. Ne tik čia ir ne tik šiandien – visada atsiminkime Holokausto baisumus, sulaužytus likimus ir netektis. Tegul atmintis išlieka gyva – tik taip būsime tikri, kad tragedija niekada nepasikartos“, sakė miesto meras Rytis Račkauskas per minėjimą, aplankydamas paminklą žydų aukoms atminti „Liūdinti žydų motina“.

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Darbėnų miestelis, įamžintas profesionalaus fotografo Elijahu Bruckaus nuotraukose, nebe toks, koks buvo seniau. Aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, ataidintis vežimų ratų geležimi ir pasagų caksėjimu, paslėptas po storu asfalto sluoksniu…

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų…

Po dalelę išnešiotos, išardytos raudonplytės sinagogos vietoje, deja, naujas statinys…

Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Senosiose žydų kapinėse, Vaineikių gatvės gale, rymo laiko blukinami paminkliniai akmenys…

Dar miestelio centre tebestovi suręsti iš brandžių Bero Lazario lentpjūvėje išpjautų sienojų, viens kitą paremdami, du mediniai susiglaudę čia gyvenusių žydų namai.

Per spausdintą žodį – į pažangą

Per spausdintą žodį – į pažangą

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė net šešis dešimtmečius.

Europos žydų kultūros dienų proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojams neseniai buvo suteikta unikali galimybė susipažinti su ypatingu miesto istorijos puslapiu. Ir savomis akimis pamatyti garsiosios spaustuvės patalpas, į kurias ekskursijos įleidžiamos itin retai.

Proveržis pramonės miestui

Buvusią pirmąją Panevėžio spaustuvę ir biblioteką sieja ne tik tarnystė spausdintam žodžiui, bet ir tos pačios sienos.

Ant bibliotekos pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta liudija, kad 1880 metais spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas būtent čia pradėjo savo verslą.

Laikas tam, pasak G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, istorikės Gretos Kėvelaitienės, buvo labai tinkamas. XIX amžiaus pabaigoje Panevėžys išaugo iki pramonės miesto – nutiesus platųjį geležinkelį, sparčiai ėmė vystytis gamyba, prekyba. Gausėjo mokyklų, kitų įstaigų, tad atsirado spausdintos produkcijos poreikis.

Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą steigti spaustuvę jam pavaldžiame mieste (Panevėžys Kauno gubernijai priklausė iki pat 1915 metų), ir tas buvo patenkintas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Istorikams žinoma, kad tokių prašymų būta ir daugiau, tačiau kurį laiką moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė – kitiems jų steigti neleista.

„Tuo metu tai buvo didžiulis inovacijos žingsnis Panevėžio kraštui“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė. Kartu su savininku spaustuvėje dirbo 6 darbininkai. N. Feigenzonas ten pat ir gyveno – įsikūrė antrajame pastato aukšte.

Įžvalgus komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, vėliau pradėtos vykdyti ir kai kurios bibliotekos funkcijos.

Dabartinė biblioteka turi išsaugojusi ne vieną N. Feigenzono spausdintą leidinį – teatro afišas, atsišaukimus, įvairias knygeles. Deja, juose nerasta atsakymo į bene labiausiai rūpimą klausimą: ar Panevėžio spaustuvė, įkurta dar lietuviškos spaudos draudimo metais, prisidėjo platinant nelegalią literatūrą lietuvių kalba.

„Jeigu jos ir buvo, nelegalios mes neturime. Viskas likę iš bendruomenių ir organizacijų archyvų“, – sako G. Kėvelaitienė. Tačiau bibliotekos rinkiniuose saugomi spaustuvės leidiniai, spausdinti iš karto po spaudos draudimo panaikinimo ir jau – lietuvišku šriftu.

Tarpukariu Naftalis Feigenzonas išmaniai reklamavo savo spaudinius žadėdamas aukštą produkcijos kokybę už mažą kainą, ir darė tai būtent „Panevėžio balso“ puslapiuose. Dalis šių spaudinių dabar laikomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkiniuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paminklas reikšmingam etapui

Atminimo lenta ant G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dabar priklausančių sienų – ne viskas, kas liko iš pirmosios miesto spaustuvės.

Itin vertingas originalus pastato fragmentas, pasak G. Kėvelaitienės, – autentiškos grindų plytelės, – dabar atsidūręs bibliotekos tarnybinėse patalpose. „Todėl lankytojai jas išvysta retai – ten paprastą dieną nelabai galima užeiti“, – pabrėžia istorikė.

Jos teigimu, kai prieš gerą dešimtmetį Panevėžyje lankėsi N. Feigenzono giminaičiai, jiems šias plyteles ir tegalėjo parodyti – daugiau nieko nelikę.

Apskritai pati biblioteka apima net keturis pastatus, įskaitant dalį buvusių karininkų namų bei naująjį priestatą. Ir senoji spaustuvė – ne vienintelis, susijęs su Panevėžio žydų bendruomene.

Dabartinėse G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kėvelaitienė siūlo atkreipti dėmesį į iš Bataliono gatvės pusės gerai matomą rožinį intarpą. Anksčiau jame būta žydų mergaičių gimnazijos maldos namų.

„Tas žydiškasis fragmentas mūsų pastate, susijungimas su kitais pastatais ir senojo inkorporavimas į dabartinį korpusą iš tikrųjų labai žavi“, – sako istorikė.

Pasak jos, spaustuvės pastatas didelio tyrinėtojų dėmesio nesulaukdavo, nes čia nebuvo spausdinamos knygos, enciklopedijos. N. Feigenzono spaustuvė spausdino dūmos dokumentus, etiketes, vizitines korteles, maldaknyges.

„Ji buvo daugiau pramoninė – aprūpino įstaigas, kurioms reikėjo tokios produkcijos“, – aiškina G. Kėvelaitienė. Tačiau istorikę džiugina vis didėjantis panevėžiečių susidomėjimas šiuo miesto istorijos skirsniu – ekskursijose sulaukta apie 200 lankytojų. Kai kurie iš jų specialiai atvyko net iš kitų miestų.

„Nors ši spaustuvė nėra tokia svarbi spaustuvių istorijoje, bet Panevėžiui labai reikšminga. Ji liudija labai svarbų miestui etapą – pramonės augimą“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.

       

Gidono Kremerio ir Georgijs Osokins koncertas Vilniaus Choralinėje sinagogoje – dovana Lietuvos žydams (papildyta nuotraukomis)

Gidono Kremerio ir Georgijs Osokins koncertas Vilniaus Choralinėje sinagogoje – dovana Lietuvos žydams (papildyta nuotraukomis)

Smuiko maestro Gidonas Kremeris dovanojo specialiai rugsėjo 24 d. vakarui ypatingą koncertinę programą LŽB bendruomenės nariams ir jos draugams, kurioje skambėjo R.Šumano sonata smuikui ir fortepijonui bei lenkų ir žydų kilmės kompozitoriaus Mieczyslavo Weinbergo, vieno garsiausių XX amž. kompozitoriaus 24 preliudų ciklą, kurio transkripcijos smuikui sukurtos paties G.Kremerio.

Ekrane viena po kitos plaukusios Antano Sutkaus, ryškiausio šio amžiaus Lietuvos fotomenininkų nuotraukos su išgyvenusių Lietuvos žydų veidais, sustiprino ir dar labiau įprasmino nepamirštamą skaudžią žydų istoriją.  Muzika skambėjo sielai ir protui. Tai buvo nepaprastas koncertas, už  kurį nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žydų bendruomenė. Koncertas vyko pandemijos metu,  salėje klausytojai sėdėjo pagal reikalaujamą atstumą ir su kaukėmis.

Mums svarbu, kad Vilniuje kadaise sugrojęs savo pirmąjį rečitalį latvių kilmės smuikininkas Gidonas Kremeris orkestru keliauja po visą pasaulį – nuo Japonijos iki Šiaurės Amerikos, koncertuoja presižiškiausiose pasaulio scenose kartu su žymiausiais orkestrais ir dirigentais.

Šis muzikos genijus išsiskiria savo repertuaro charakteristika, kuri aprėpia įvairiausią muziką – nuo klasikos, romantizmo iki XX a. vidurio kompozitorių-novatorių opusų bei šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio autorių kūrybos, dažnai nepelnytai pamirštos. Tarptautiniai apdovanojimai, pavydėtinas darbštumas, ryžtas ir originalus muzikinis mąstymas G. Kremeriui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pats aukščiausias atlikėjo įvertinimas – muzikos pasaulio Nobelio premija vadinamas Japonijos meno asociacijos „Praemium Imperiale“ apdovanojimas.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius savo knygoje rašė, kaip “pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Didysis muzikas prisiminė jį su Lietuva siejančius senus gražius ryšius. Nuo pat pradžių su Vilniumi užsimezgė šilti santykiai, jis visados jautė maestro Sauliaus Sondeckio ir publikos paramą. Trumpai tariant, čia pajutau ne tik Sauliaus, bet ir publikos paramą .

Kūrybinis Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimas turėjo ne vien meninį matmenį. Jų meno kalba buvo suprantamas gerokai plačiau – tai, ką jie tuomet darė, nors ir nebuvo atviras protestas prieš režimą, bet balansavo ties „leistinumo“ riba. Kremerio ir Sondeckio koncertuose skambėjo daug muzikos, kuriai tuometinė valdžia toli gražu nebuvo palanki; tiesa, ji nebuvo ir griežtai draudžiama. Vengdamas valdžios pykčio, retas pasukdavo tuo keliu, kuriuo ėjo Kremeris ir Sondeckis. Jie buvo kitokie – gal drąsesni, gal įžūlesni (toks buvo Kremeris), gal diplomatiškesni (tuo pasižymėjo Sondeckis). Bendromis jėgomis jie išsikovojo naujas kūrybines erdves. Kad ir nedidelis, bet tai buvo žingsnis pirmyn įveikiant dar vieną totalitarinės kultūros bastioną. Klausytojai tai suprato ir labai vertino – būtent todėl jų koncertai tapdavo reikšmingu įvykiu, jais būdavo džiaugiamasi, jie būdavo labai laukiami”.

Foto: Kęstutis Pleita

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Būtent 1943 m. rugsėjo 23 d. Lietuva patyrė vieną skaudžiausių smūgių XX amžiaus istorijoje. Tai diena, kai buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir mes visam laikui netekome savo brolių ir seserų.

Vakar, rugsėjo 23d. kaip ir kiekvienais metais, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai rinkosi prie 1941-1944 m. vokiečių administracijos įsteigto Šiaulių geto vartų stovinčio paminklinio akmens, pastatyto dar prieš 26-erius metus, pažymint Šiaulių geto likvidavimo 50-metį. Prieš šią atminimo dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės lėšomis paminklinis akmuo buvo restauruotas. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių m. vicemeras Egidijus Elijošius bei iš Šiaulių geto išgelbėtos dvi Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės – Ida Vileikienė ir Romualda Každailienė, kurias priglaudė ir užaugino lietuvių šeimos. Lietuvos žydų (litvakų) bei Šiaulių krašto žydų bendruomenių tarybos narys Josifas Buršteinas trumpai priminė visiems susirinkusiems apie šią baisią tragediją ištikusią žydų tautą. Aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai.

Vėliau atminimo ceremonijos dalyviai tradiciškai apsilankė Kužiuose prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams. Atminimo ceremonijoje Kužiuose dalyvavo ir Kužių seniūniijos seniūnė Jolanda Rudavičienė bei Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Judita Šakočiuvienė.

Kužių masinių žudynių vietoje žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prie paminko padėtas gėlių krepšelis, uždegtos atminimo žvakutės, padėti akmenukai. Savo išgelbėjimo ir išgyvenimo prisiminimais pasidalijo Ida Vileikienė.

LŽB pirmininkė F. Kukliansky: Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga – Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžiai žydų gelbėtojams

LŽB pirmininkė F. Kukliansky: Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga – Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžiai žydų gelbėtojams

Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje

Jūsų Ekscelencija, Gerbiamasis pone Prezidente Gitanai Nausėda, Gerbiamoji pirmoji ponia Diana Nausėdiene,

Gerbiamieji žydų gelbėtojai ir jų šeimos nariai, Gerbiamieji Holokaustą išgyvenusieji, Gerbiamieji svečiai,

Man didelė garbė šiandien kreiptis į Jus ir Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžius žydų gelbėtojams už tamsiausiais laikais jų dovanotą žmogiškumo šviesą. Šių didžių žmonių dėka ir aš šiandien esu čia.

Antrojo pasaulinio metu daugybė lietuvių pasidavė beprecedentei sistemizuotai neapykantai, tapo savo pačių žemėje mirtį sėjančiais budeliais ar prisitaikėliais. Todėl atiduoti pagarbos ir atminties duoklę tiems lietuviams, kurie, atsidūrę vertybių akligatvyje, pasmerktiesiems, be kaltės nuteistiesiems atvėrė vilties vartus, yra mažiausia, ką gali padaryti mūsų ir ateinančios kartos.

Žydų gelbėtojų palikimas turėtų ne tik nugulti istorijos vadovėliuose, ne tik būti įamžintas paminkluose. Šių didvyrių  mums, Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei dovanota neįkainojama žmogiškumo pamoka yra ne mažiau aktuali šiandien kai demokratijos, pilietiškumo ir istorinio teisingumo kategorijos paskęsta krizės retorikoje ar pasiklysta politinių naratyvų ir interesų labirintuose.

Net iš pažiūros beviltiškiausioje situacijoje, balansuojant tarp nutildytos tiesos ir sankcionuoto melo, žydų gelbėtojų pavyzdys primena mums, kad galimybė pasirinkti žudyti ar gelbėti išlieka visada. Atstovauti žmogiškumą – toks buvo apie 900 lietuvių pamatine sąžine grįstas pasirinkimas. Tai buvo valios pasirinkimas, nenupirktas ir neparduotas, o paremtas baimės neįkalintu ir netikrų pažadų neaptemdytu, laisvu protu.

Minėdami Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus kviečiu dar kartą prisiminti mūsų didvyrius: viliuosi,  kad kiekvienas žydų gelbėtojo vardas įkvėps ir viltimi bei tikėjimu švies mūsų sąmonėje, stiprins mūsų tautas ir kartas saistančius istorinės atminties tiltus.

Premjeras: turime prisiminti ir pagerbti kiekvieną žydų genocido auką

Premjeras: turime prisiminti ir pagerbti kiekvieną žydų genocido auką

Mano vyriausybė

Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio kvietimu Vyriausybės posėdis prasidėjo tylos minute, pagerbiant Lietuvos žydų genocido aukų atminimą.

„77-eri metai mus skiria nuo Vilniaus geto likvidavimo ir Lietuvos žydų brutalaus naikinimo akcijų Paneriuose ir kitose masinių žudynių vietose. Lietuvoje ir svetur totalitarinių režimų valdžios vykdytų nusikalstamų veiksmų, deja, pakeisti negalime. Bet galime ir turime padaryti viską, kad būtų pagerbtas kiekvienos Lietuvos žydų genocido aukos vardas, kad būtų prisimintos žydų tautos kančios ir siaubingos netektys. Turime padaryti viską, kad iš šios baisios tragedijos, nusinešusios beveik visos Lietuvos žydų bendruomenės žmonių gyvybes, būtų pasimokyta“, – kalbėjo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Premjeras pažymėjo, kad pagarba Lietuvos žydų genocido aukų atminimui įpareigoja puoselėti pamatines vertybes, nesitaikstyti su neapykantos kalba ir bet kokiomis antisemitizmo apraiškomis Lietuvoje ir svetur. Įpareigoja ginti asmens orumą, žmogaus teises ir laisves, stiprinti santarvę ir taiką.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis dalyvavo ceremonijoje Rūdininkų skvere Vilniuje bei padėjo gėles Holokausto aukoms pagerbti skirtoje ceremonijoje Paneriuose.

Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi  Levy kalba Paneriuose

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Levy kalba Paneriuose

2020-09-23

Gerbiamasis p. Prezidente ir pirmoji ponia, Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatare p. Zingeri, Ministrai, Lenkijos Seimo Pirmininko pavaduotojau p. Zgorzelski, Vilniaus miesto mere, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, p. Brancovskaja, Ambasadoriai, žydai iš Vilniaus ir kitur, kolegos ir draugai, man didelė garbė būti šiandien čia su jumis.

Pone Prezidente, leiskite Jums asmeniškai padėkoti mūsų Prezidento p. Rivlin ir Izraelio valstybės vardu už Jūsų dalyvavimą šioje ceremonijoje, kuri yra prasmingas tiltas tarp praeities ir ateities. Mes vertiname Jūsų dalyvavimą ir Jūsų šiltus žodžius, įsipareigojant gerbti atmintį ir sutarimą tarp mūsų tautų.

Praėjo metai, ir mes vėl stovime priešais šį tylų gražų mišką, kuris slepia begalinį skausmą, nusivylimą, tačiau taip pat ir viltį. Pro medžius mėginame įžiūrėti aukų veidus. Jie buvo panašūs į mus – 70 000 tėvų, motinų, vaikų… Lenkiame galvas prieš juos. Tačiau taip pat matome ir žudikų veidus. Jie taip pat gali atrodyti kaip mes – tėvai, sūnūs, paprasti žmonės, kurie pasirinko tapti blogio savanoriais.

Liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinkime, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų

Liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinkime, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų

Prie Panerių memorialo vykusioje aukų pagerbimo ceremonijoje LŽB pirmininkės F.Kukliansky pasakyta kalba

 

Dėkoju Jums visiems, šiandien kartu su žydų bendruomene žengusiems keliu, kuris prieš 77 metus apie 70 tūkstančių pasmerktų vaikų, moterų ir vyrų tapo paskutiniuoju.

Nors sudeginti Panerių aukų kūnai niekada nebepakils naujam gyvenimui, tačiau jokie bandymai pelenais paversti skaudžios istorijos puslapius neišvaduos nuo pasąmonės gyliuose tūnančios lietuvio žydšaudžio gėdos, kaip ir neišvaduos nekentėjusiųjų kartų nuo Holokausto patirties skausmo.

 

Holokausto metu prarastų daugiau nei 200 000 tūkstančių Lietuvos gyventojų likimų nebesugrąžins jokie veiksmai, o žodžiai, nesvarbu ištarti lietuviškai, ar jidiš, gali tik trumpam sugrąžinti Lietuvai Lietuvos Jeruzalės karūną.

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

2020-09-23

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

Prezidento žodžiais, vien Paneriuose netekome dešimčių tūkstančių savo piliečių, kartu kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kartu išgyvenusių sunkiausius jaunos valstybės kūrimosi metus, kartu sudėjusių viltis į nepriklausomos Lietuvos ateitį. Per kelerius metus netekę didelės ir labai svarbios dalies savęs, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei Katastrofa nebūtų įvykusi.

Šalies vadovas pabrėžė, kad vienintelis būdas susitaikyti su istorija – suvokti ir pasakyti sau teisybę. „Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine, skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti sau, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku“, – sakė Prezidentas, pabrėžęs, kad tik suvokę tragedijos mastą, aplinkybes ir atsakomybę mes galime kalbėti apie ateitį. Ją, stovėdamas katastrofos atminties vietoje, Prezidentas ir paragino matyti – tokią, kurioje visos Lietuvoje gyvenančios tautos kartu kuria stiprią ir teisingą valstybę, kurioje nėra vietos visa apimančiam abejingumui.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, tądien 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas ir buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Panerių memoriale vykusioje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo valdžios, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai ir užsienio svečiai. Buvo dedami vainikai, buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja pasidalijo prisiminimais, kantorius Shmuelis Yatomas giedojo maldą, moksleiviai padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms, ceremoniją užbaigė Vilniaus geto himnas.

Kasmet Vilniuje vyksta eisena „Atminties keliu“ iš Rūdninkų aikštės, kuri nacių okupuotoje sostinėje buvo geto teritorija, į geležinkelio stotį ir į Panerius. Joje dalyvauja sostinės moksleiviai, o visos šalies jaunimas tądien eidami keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę, aplanko masinių žudynių vietas savo vietovėse, pamini sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes. Lietuvoje tokių vietų daugiau nei 200.

Prezidento komunikacijos grupė
Ministro A. Monkevičiaus laiškas artėjančios Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos proga

Ministro A. Monkevičiaus laiškas artėjančios Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos proga

Gerbiamieji,

Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, daugelio mūsų mintys stabteli ties šiuo skausmingu faktu: 200 tūkstančių nužudytųjų. Staiga brutaliai nutrauktų gyvenimų, sugriautų šeimų, niekada nebeišsipildžiusių talentų, galėjusių praturtinti žmoniją naujais kūriniais, išradimais, religinėmis ir filosofinėmis įžvalgomis.

Minint šią neapsakomą tragediją visa širdimi esu su jumis. Ir nors dėl dabartinės situacijos, saugodami vieni kitus, vengiame rengti didesnius renginius, Lietuvos žmonės, Lietuvos mokyklos taip pat prisimena šią datą ir yra kartu su jūsų tauta.

200 tūkstančių prarastų gyvenimų savo unikalia, nepakartojama ir skaudžia istorija, įsirėžiančia į mūsų mintis, ir šiandien byloja, kaip svarbu lemtingą akimirką išdrįsti stoti šviesos pusėje.

Linkiu didžiausios stiprybės, susitelkimo visiems, kurie išgyvena šį skausmingą įvykį.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius