Mokslas, Istorija ir Kultūra

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.

Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.

Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.

Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.

Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.

Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.

Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.

Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.

Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.

Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?

Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems

Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

ELTA

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą

Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.

Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.

Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.

Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.

Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.

Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.

SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.


 

 

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą.

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą.

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą 2020-03-30. Garsus amerikiečių poetas ir muzikantas Bobas Dylanas savo „Twitter“ puslapyje paskelbė nuorodą apie baladę, skirtą Johno Kennedy nužudymui.  Dylanhttpsas: //bobdylan.lnk.to/MurderMostFoulTA …, kuri dar niekada nebuvo paskelbta.

Anot žiniasklaidos, tai yra pirmasis originalus 78-erių muzikanto kūrinys per pastaruosius aštuonerius metus. Dylanas padėkojo gerbėjams už „palaikymą ir atsidavimą“. Jis pridūrė: „Ši anksčiau neišleista daina, kurią įrašėme prieš kurį laiką, gali jums pasirodyti įdomi. Rūpinkis savimi, būk budrus “.

Bobas Dylanas yra litvakas (Robertas Allenas Zimmermanas) gimė 1941 m. gegužės 24 d. ydų šeimoje iš Minesotos, tėvo tėvai buvo iš Odesos, motinos tėvai – iš Lietuvos. Būdamas moksleivis, Bobas pradėjo groti gitara ir armonika; būdamas 10-ies parašė pirmuosius eilėraščius.

Studijuodamas Minesotos universitete jis toliau studijavo muziką. 1961 m. jis persikėlė į Niujorką, jau kitais metais buvo išleistas jo debiutinis albumas „Bob Dylan“.

Po metų buvo išleistas antrasis albumas „The Freewheelin ‘Bob Dylan“, kuriame buvo prieškario dainos ir dainos, reikalaujančios lygių piliečių teisių, tapo hipių, pacifistų ir juodųjų teisių aktyvistų himnais. Dylano dainos būdavo pirmose vietose Amerikoje ir Britanijoje, jis grojo koncertuose su Jemy Hendrixu ir kitais garsiais muzikantais.1973 m.

 Dylanas debiutavo filme, vaidindamas  „Pat Garrett and Billy Kid“ ir parašydamas filmui himną „Knocking  on Heaven’s Door”. Bobas Dylanas per savo karjerą devynis kartus laimėjo „Grammy“ apdovanojimą, 2000–2001 m. gavo ,,Oskarą“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. 2016 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Po ilgų dvejonių jis priėmė prizą, tačiau neatvyko į apdovanojimo ceremoniją ir atsisakė pinigų dalies.

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Bernardinai.lt  Rasa Baškienė

,,Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1940-ųjų metų rugpjūčio 15 d. rašė Matilda Olkinaitė, aštuoniolikmetė žydaitė iš Panemunėlio miestelio (Rokiškio apskritis). Matilda buvo žinoma kaip garsėjanti poetė, jos eilėraščius spausdino tarpukario vaikų žurnalai „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“, 1935–1936 m. žurnale „Aušrelė“ juos skaitė lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių vaikai. Matildos eiles publikavo ir Kaune leidžiamas žurnalas moksleiviams „Mokslo dienos“. Žymus tarpukario pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis, anksti įžvelgęs neeilinį talentą, linkėjo jaunajai poetei „eiti į gyvenimą su tokiu darbingumu, kokiu ėjai lig šiol…“

Gyventi Matildai buvo likę mažiau nei metai…

Talentinga Panemunėlio poetė

Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, miestelio vaistininko Noacho Olkino ir medicinos sesers Asnos Olkinienės šeimoje. Augo kartu su broliu Ilja, sesėmis Mindele ir Grunia. Matildos tėtis buvo labai gerbiamas Panemunėlio žmonių, nes nesiekė pelnytis iš sergančiųjų, kuriems dažnai paskirdavo vaistų nemokamai, sakydamas: „Sumokėsite, jei mano vaistai padės pasveikti.“ Archyvai liudija, kad Noachas buvo kilęs iš Vilniaus, o jo tėvas Josifas Olkinas taip pat buvo medikas. Noachas, studijuodamas farmaciją, 1914–1918 m. dirbo Gustavo Elijo Širvinto vaistinėje Vokiečių g. 15. 1919 m., baigęs farmacijos kursus Kaune, įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį ir atsikėlė į Panemunėlį, čia atidarė vaistinę, kuriai vadovavo iki savo žūties 1941 m. liepos 10 d.

Panemunėlyje Noachas Olkinas susidraugavo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu, kuriam kaip draugystės ženklą padovanojo drožinėtą ąžuolinę klausyklą, kuri ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų. Jis buvo griežtas, bet mylintis tėvas Matildai, anksti įžvelgęs dukros talentą ir reikalavęs maksimalių pastangų jam lavinti. Matilda savo dienoraštyje rašė: „Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai sakoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: aš mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį, o aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pateisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.“

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

DELFI.lt

Juodai juokauju – TS-LKD Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, ačiū Dievui, nekaltina žydų dėl koronaviruso. Bet jis kaltina Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB), kad ji finansiškai parėmė naują Rūtos Vanagaitės – „tos melagės“ – knygą „Kaip visa tai įvyko“.

Sakysite, ką mano sukurta feikinė antraštė turi bendra su su L. Kasčiūno kaltinimu LŽB? Ogi abi idėjos yra melagingos, leidžiančios manipuliuoti tiesa.

Mat, knygos pagrindinis veikėjas yra ne R. Vanagaitė, bet vienas garsiausių Europos istorikų, Holokausto istorijos Lietuvoje ekspertas, istorijos mokslų daktaras Christopheris Dickmannas. Ar kaip tik šis faktas išgąsdino poną L. Kasčiūną? Viena yra kritikuoti „istorijos diletantę“ (anot Rūtos Vanagaitės kritikų), visai kita – Lietuvos prezidento globojamos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti narį.

Slėpdamas, kad bijo tiesos, L. Kasčiūnas imasi manipuliacijų pamiršdamas, kad pusiau tiesa taip pat yra melas. Maža to – L. Kasčiūnas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę F. Kukliansky reikalaudamas paaiškinti jam, L. Kasčiūnui, Geros valios fondo (GVF) sprendimo finansuoti „Rūtos Vanagaitės projektą“ motyvus.

Cituoju jo teiginį asmeninėje FB paskyroje: „Kukliansky yra bendruomenės pirmininkė, todėl ir klausiu jos, ar 10 tūkst. skyrimas Vanagaitei atitinka fondo tikslus ir misiją.“ Tai atsakymas toks: GVF finansavo bendrą R. Vanagaitės ir Ch. Dickmanno projektą. Tačiau Seimo narys kalba tik apie R. Vanagaitę. Kodėl? Nes paminėjus pasaulyje pripažintą istoriką neliktų intrigos. Šio istoriko neįmanoma apkaltinti darbu V. Putino režimui. Jo neįmanoma apkaltinti diletantizmu.

Klausimas L. Kasčiūnui: kokiu teisiniu pagrindu Seimo narys reikalauja Lietuvos žydų bendruomenės pateikti jam GVF veiklos nefinansinę ataskaitą? Reikalauja pasiaiškinimo dėl vieno ar kito projekto finansavimo?

Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimas: aiškėja, kas iškils vietoje nugriautos šventovės

Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimas: aiškėja, kas iškils vietoje nugriautos šventovės

15min.lt  Roberta Tracevičiūtė

Sostinės savivaldybė informuoja, kad diskusijų su Lietuvos žydų bendruomene (LŽB) metu buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos ir jos komplekso teritorijoje sutarta suformuoti memorialinį skverą (parką) su lauko ekspozicija ir nestatyti jokios paskirties pastatų. Neužstatytoje kitoje Žydų gatvės pusėje, kaip planuojama, turėtų atsirasti vaikų žaidimų aikštelė, sporto aikštynai ir panašiai.

Diskusijos apie tai, kaip įamžinti Didžiosios Vilniaus sinagogos atminimą, vyksta ne vienerius metus. Sostinės meras Remigijus Šimašius yra sakęs, kad sinagoga bus įprasminta iki 2023 metų, kai bus minimas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./  Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais.

Turi įamžinimo viziją

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad bendruomenė turi Didžiosios sinagogos įamžinimo viziją. Tačiau kol kas esą neaišku, ką nuspręs Vyriausybė.

F.Kukliansky pažymėjo, kad praktikuojantiems Vilniaus žydams religinėms reikmėms patenkinti pakanka dabar veikiančios sinagogos. „Deja, ne tiek daug mūsų liko. Didžiajai sinagogai reikia pagarbos ir tinkamo įamžinimo. Ir mes pasiruošę tuo pasirūpinti. Įprasminti – nebūtina atstatyti. Istorijos neatstatysi“, – sakė LŽB pirmininkė.

Bus suformuotas memorialinis skveras

Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Matonienė sakė, kad su LŽB nuolat vyksta konstruktyvus dialogas dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso ir teritorijos.

„Diskusijų metų sutarta Vilniaus Didžiosios sinagogos ir jos komplekso teritorijoje suformuoti Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialinį skverą (parką) su įtraukia, visoms amžiaus grupėms pritaikyta lauko ekspozicija apie Vilniaus Didžiąją sinagogą ir jos kompleksą, ir nestatyti jokios paskirties požeminių ar antžeminių pastatų, išskyrus viešosios paskirties inžinerinius statinius, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelę, sporto aikštynus ir panašiai, kitoje, neužstatytoje Žydų gatvės pusėje“, – sakė ji. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais

Pasak R.Matonienės, žemės sklypas suformuotas, tačiau dar nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Po to, kai Vyriausybė perduos statinį, t.y. buvusios Sinagogos pastato pamatus Kultūros ministerijai arba Kultūros paveldo apsaugos departamentui, bus galima kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl teisių į jau suformuotą žemės sklypą įregistravimo. Numatoma griauti sinagogos vietoje pastatytą vaikų darželio pastatą.

„Artimiausiu metu planuojama skelbti viešąjį pirkimo konkursą, o balandžio pabaigoje tikimasi turėti ir projektuotoją. Jeigu iki šių metų pabaigos pavyktų griovimui gauti leidimą, kitąmet vasario ar kovo mėnesį galėtų būti pradėti vaikų darželio pastato griovimo darbai.

Skaičiuojama, kad pastato griovimo darbai truktų apie 2 mėnesius“, – nurodė R.Matonienė. Artimiausiu metu planuojama skelbti viešąjį pirkimo konkursą, o balandžio pabaigoje tikimasi turėti ir projektuotoją.

Nėra dar vienos sinagogos poreikio

R.Matonienės teigimu, su LŽB sutarta, kad viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ iki 2020 metų rugsėjo 30 dienos baigs Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologinius tyrimus, po kurių bus nustatyti esminiai Vilniaus Didžiosios sinagogos, kaip statinio, elementai, o tyrimu metu surinkta medžiaga galėtų tapti būsimo Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialinio skvero (parko) su įtraukta lauko ekspozicija konkurso sąlygų papildoma informacija.

Ji pabrėžė, kad s​​u LŽB buvo sutarta, jog po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje ir Lietuvoje žydų bendruomenė labai sumažėjo, o ir dabar ji nyksta. Praktikuojančių žydų nėra daug, todėl poreikio turėti dar vieną sinagogą Vilniuje nėra, o naudoti tokio reikšmingo Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso liekanas komerciniais tikslais ir jo teritorijoje ar prieigose vystyti nekilnojamąjį turtą būtų nesuderinama su šios vietovės sakralumu.

„Taip pat būtina laikytis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės iniciatyva suformuotos Tarptautinės paveldo patariamosios darbo grupės parengtų Vilniaus Didžiosios sinagogos memorializavimo gairių, pagal kurias nesiūloma atstatyti Vilniaus Didžiosios sinagogos ar kito šio komplekso pastato, nes tai siųstų klaidingą žinią visuomenei, o visas pajėgas siūloma nukreipti į erdvės, kuri šiuolaikinėmis priemonėmis pasiūlytų lankytojams įtraukiančią patirtį, susijusią su šios vietos istorija, t.y. memorialinio parko su lauko ekspozicija, sukūrimą“, – aiškino R.Matonienė.

Vilniaus miesto savivaldybė Šiam parkui 2020 arba 2021 metais planuojama skelbti tarptautinį konkursą. Šiuo metu rengiamas Žydų gatvės istorinės trasos atkūrimo techninis projektas, iki statybą leidžiančio dokumento gavimo bus atlikti archeologiniai tyrinėjimai Žydų gatvės senojoje trasoje.

Sprendimai dar nepriimti

Vyriausybės kanceliarijos pavedimu Kultūros ministerija parengė ir šiuo metu derina Vyriausybės nutarimo projektą.

Archeologai atrado du Vilniaus Didžiosios sinagogos kolonų pagrindus Jame numatoma perduoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – Vilniaus Didžioji Sinagogos pastatą Vilniuje, Žydų g. 5, ir Mikvių pastatą Vilniuje, Žydų g. 7, valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise.

„Tam, kad būtų galima spręsti tolesnius su Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimu susijusius klausimus, pirmiausia būtina įregistruoti nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre ir priskirti konkretų valdytoją. Archeologinių tyrimų metu Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje buvo rasti rūsiai, kuriuos ir ketinama įregistruoti valstybės vardu ir valdytoju paskirti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos. Įregistravus rūsius kaip nekilnojamąjį daiktą, galima būtų toliau spręsti dėl įamžinimo – jokie sprendimai dėl įamžinimo kol kas nesvarstyti ir nepriimti“, – teigė Vyriausybės kanceliarijos atstovai.

Unikalus atradimas

Karo metu stipriai apgriauta, sovietmečiu Vilniaus Didžioji sinagoga buvo visiškai sunaikinta. Tačiau pastaraisiais metais sinagogos vietoje archeologinius tyrimus vykdžiusi tarptautinė ekspertų grupė atskleidė netikėtą žinią – nors nuo Vilniaus paviršiaus bet kokios sinagogos liekanos dingo, požeminė jos dalis išsilaikė gerai.

Archeologai atrado du Vilniaus Didžiosios sinagogos kolonų pagrindus liepos mėnesį buvo pristatytas unikalus sinagogos radinys – po sakykla buvęs rūsys, kuris užgriuvo Antrojo pasaulinio karo metais. „Tai – pasaulinės reikšmės, unikalus atradimas, nes Lietuvoje esančiose sinagogose nėra rasta rūsių po bima“, – tąsyk kalbėjo archeologas Justinas Račas.

Daugiau nuotraukų,

Kovo 18 d. – itin svarbios žydų kultūros pasauliui organizacijos ORT gimtadienis. Sveikiname!

Kovo 18 d. – itin svarbios žydų kultūros pasauliui organizacijos ORT gimtadienis. Sveikiname!

Ruta Reches, L .e.p. Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė

   

ORT – Amatų bei žemės ūkio darbo draugija (rus. Общество ремесленного и земледельческого труда) – buvo įkurta prieš beveik pusantro šimto metų – 1880 m. ORT‘o tikslas buvo suteikti žydams darbinių žinių ir gebėjimų. Per pirmuosius kelis dešimtmečius ORT‘o organizacijos įkurtas mokyklas baigė kelios dešimtys tūkstančių žydų, kurie tapo siuvėjais, sodininkais, mechanikais, stiklapūčiais, baldžiais ir pan.

Viena tokių mokyklų veikė ir Vilniuje, dabartinėje Islandijos gatvėje, 3-iu numeriu pažymėtame name. Pastatas Vilniuje, kuriame buvo įsikūrusi ORT mokykla. Nuotrauka daryta tarpukariu.

ORT’o įkūrėjai Lietuvoje tarpukariu.

Vėliau ORT‘as sėkmingai veikė ir plėtėsi jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis bei lenkų okupuotoje pietryčių Lietuvoje su Vilniaus miestu.

Kauno ORT’as tarpukariu. Archyvinė nuotrauka.   

Svarbiausias dėmesys ORT‘o veikloje buvo skiriamas žydų tautos ateičiai – žydų vaikų mokymui amatų mokyklose, kuriose jie įgydavo ne tik profesiją, bet ir vidurinį išsilavinimą. Draugija didžiausią dėmesį skirdavo socialiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams – vargingai gyvenantiems vietos gyventojams ar karo pabėgėliams iš kitų Europos šalių. Juos ne tik nemokamai išmokydavo amato, bet tuo pačiu suteikdavo ir prieglobstį – nemokamą būstą bei maitinimą.

Po Antrojo pasaulinio karo ORT‘o veikla trumpam buvo atkurta kai kuriose  sovietinio bloko valstybėse, tačiau daugiausiai ji veikė Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Po Izraelio įkūrimo 1948-aisiais, ORT’as tapo ypatingai svarbia organizacija ruošiant specialistus darbui naujoje valstybėje. Per beveik pusantro šimto metų veiklos laikotarpį ORT‘as veikė daugiau nei šimte valstybių.

Šiuo metu ORT‘as veikia ir Lietuvoje.

Keičiantis laikams, kito ir ORT‘o tikslai. Vis dar tarnaudamas žydų bendruomenei,   šiandien ORT‘as siekia sukurti mokslinės bendrystės jausmą, padedantį žydų bendruomenės nariams mokytis vieniems iš kitų. Šiandien ORT‘as siūlo studentams dalyvauti vasaros mokyklose ar kituose projektuose, kurie yra orientuoti į skaitmeninių įgūdžių lavinimą, ekologiją ar STEM mokslų kryptis. Ši organizacija taip pat kviečia tobulintis ir mokytojus, jiems siūlydama kelias kitas programas.

 

Jau ne vienerius metus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija glaudžiai bendradarbiauja su ORT‘u – šios organizacijos dėka gimnazijoje įkurtos technologijų, chemijos, fizikos laboratorijos, gimnazijos moksleiviai ir mokytojai dalyvauja tarptautiniuose ORT organizuojamuose STEM seminaruose ir olimpiadose. Šis bendradarbiavimas gimnazijai svarbus ir dėl mokinių ateities perspektyvos: ORT‘as – tai platus švietimo tinklas, gimnazistams leidžiantis pasijusti didelės, veiklios bendruomenės dalimi. Gimnazijos mokiniams atsiveria tarptautinės savirealizacijos galimybės, pažangesni tobulėjimo metodai bei modernūs mokymosi būdai.

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vardu nuoširdžiausiai sveikiname ORT organizaciją, švenčiant 140 šlovingų sėkmės metų.

Mes kartu jau daugiau nei dešimtmetį ir visus šiuos metus jaučiame palaikymą, rūpestį, jaučiamės laimingi ir džiaugiamės, kad galime būti jūsų nuostabios komandos dalimi! Nėra abejonės, kad mūsų gimnazijai tapote neįkainojami. Mūsų mokiniai taip pat siunčia geriausius linkėjimus ir džiaugiasi būdami šios nuostabios bendruomenės dalimi. Viliamės ir tikimės, kad ateinančius metus ORT ir toliau šlovingai tarnaus kilniems tikslams.

Jūsų išskirtiniai darbai pasako daugiau nei žodžiai! Linkime sėkmingų ilgiausių metų!

Su gimtadieniu!

Kepkime chalą su šeima

Kepkime chalą su šeima

„Beigelių krautuvėlės“ penktadienio Chala

RECEPTAS

 

1 kg miltų (persijokite)

2 kiaušiniai

1/3 stiklinės aliejaus

30 gr mielių

1,2 stiklinės vandens

1 šaukštelis druskos

2-3 šaukštai cukraus

 

Mieles ir cukrų įmaišykite į kelis šaukštus šilto vandens, palaukite kol pakils.

Į kalną miltų įmuškite kiaušinius, pilkite mieles, vandenį, aliejų, priedus – viską gerai suminkykite, kol masė nebelips prie dubens kraštų, jei reikia – pridėkite dar miltų.

Sudėkite tešlą, uždenkite rankšluosčiu ir šiltai palikite, kad pakiltų.

Po 30-40 min. ją šiek tiek paspaudykite, padalinkite į du gabalus, paskui iš jų suformuokite po 3 juostas ir supinkite į kasas. Paruoštus kepiniu dėkite į riebalais pateptą skardą, uždenkite rankšluosčiu ir palikite pakilti valandai.

Kiaušinį suplakite , patepkite pynutes. Barstykite jas aguonomis arba sezamais. T

Taip pat galite atskiras juostas barstyti zatar prieskoniu ir kitais.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 laipsnių. Kepkite apie 20-25 min. kol gra=iai paruduos.

Šabato eiga ir maldos anglų ir hebrajų kalbomis: https://bit.ly/2QutF5s

#Šabasnamuose #KeepingItTogether #GeroŠabato #PenktadienioChala #Žydųkultūrosmetai

Nuogas faktas: Nepriklausomoje Lietuvoje tekstas „Aleliuja TSKP“ buvo pripažintas vertu daktaro laipsnio

Nuogas faktas: Nepriklausomoje Lietuvoje tekstas „Aleliuja TSKP“ buvo pripažintas vertu daktaro laipsnio

Pinchos Fridberg, habil. dr., profesorius

 

Standartinė pratarmė

Šio straipsnio tekstas egzistuoja trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir rusų. Nė vieno iš jų nepasisekė paskelbti žinomuose demokratinės Lietuvos žiniasklaidos puslapiuose.

Jeigu smalsus skaitytojas paklaustų: „Kodėl nepasisekė?“, aš jam atsakyčiau:

Tikriausiai, „Nuogą faktą“ skelbti draudžiama!

Tikriausiai  jam reikalinga „oro pagalvę“(t .y. turi būti pridėtas žodis „GALIMAI“!).

Tikriausiai, jei parašyčiau „GALIMAI nuogas faktas“, sunkumų su publikacija nekiltų.

Vasario 20 d. nusiunčiau Prezidentūrai savo straipsnio lietuvišką versiją, paskambinau ir paprašiau supažindinti su ja Jo Ekscelenciją. Man buvo pažadėta, kad prašymas bus perduotas Kanclerei ir Prezidento patarėjui.

Aprašyta istorija nėra pirmoji: panaši nutiko ir su mano straipsniu „Žydė, kurią išgelbėjo Ramanauskas-Vanagas“ … „ko gero, ne žydė“ (rusu kalba).

*     *     *

Jokios politikos, fiksuoju tik nuogą faktą.

„Atsitiktinai“ radau VIKI profesoriaus Arūno Gumuliausko biografiją.

Atkreipiau dėmesį į žodžius:

«1981 m. baigė Vilniaus universitetą. [3 metus dirbo pagal paskyrimą]. 1984–1987 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. 1987 m. apgynė kandidatinę disertaciją “Lietuvos KP [komunistų partija] veikla vystant teatrinį meną respublikoje (1966-1980 m.), humanitarinių mokslų daktaras».

Duomenų, kad profesorius Gumuliauskas būtų gynęs kitą disertaciją, VIKI nėra!

Todėl kyla klausimas:

kokiu būdu Nepriklausomoje Lietuvoje disertacija, šlovinanti TSKP veiklą, buvo pripažinta nusipelniusia humanitarinių mokslų daktaro laipsnio?

Papildomi klausimai:

  • katedros pavadinimas, kurioje buvo rašoma disertacija;
  • tikslus specialybės, pagal kurią ji buvo ginta, pavadinimas;
  • oponentų pavardės;
  • tyrimo tikslas ir uždaviniai;
  • publikacijos, kuriose išdėstyti pagrindiniai rezultatai.

Atsakymus į juos radau Vilniaus universiteto bibliotekos profesorių skaitykloje.

Pateikiu kelių disertacijos santraukos puslapių kopijas:

[Vertimas]

Gumuliauskas Arūnas 

Lietuvos komunistų partijos veikla, vystant teatro meną respublikoje (1966–1980) Specialybė  – TSKP istorija 

Disertacijos santrauka  istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.

[Vertimas]

Darbas atliktas Vilniaus universiteto TSKP istorijos katedroje. 

Pirmas oficialus oponentas – prof. Mykolas Burokevičius*.

[Vertimas]

Tikslas ir tyrimo uždaviniai. Pagrindinis darbo tikslas – Lietuvos komunistų partijos veiklos kompleksinė analizė, vystant Respublikos teatro meną (1966–1980).

Šiam tikslui buvo iškelti  uždaviniai:

– parodyti kaip remiantis marksizmo-leninizmo teorija, naudojantis pažangiu praeities paveldu, vadovaujant TSKP ir sovietų vyriausybei, Lietuvos komunistų partija kuria nacionalinį teatrą.

– išanalizuoti Lietuvos komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklą, plėtojant ir tobulinant teatro įstaigų tinklą, stiprinant jų materialinę bazę, atrenkant, skirstant, rengiant ir ugdant ideologiškai reikšmingą sampratą bei pilietinį kadrų sąmoningumą.

– apibendrinti respublikos komunistų organizacinį ideologinį darbą, formuojant repertuarą ir didinti teatro spektaklių ideologinį bei meninį lygį. Atskleisti pirminių partinių organizacijų veiklą, jų didėjančią įtaką kūrybiniam procesui.

– atskleisti Lietuvos komunistų partijos veiklą, priartinant plačiąsias mases prie teatro meno dvasinių vertybių, formuojant marksistinę-lenininę darbo liaudies pasaulėžiūrą, teatro reikšmę internacionalizavimo procese ir įvairiapusį TSRS tautų kultūrinį praturtėjimą.

– parodyti sunkumus ir trūkumus, kurie atsirado plėtojant Lietuvos socialistinį teatrą, atskleidus partijos kovą kaip juos įveikti.

[Vertimas]

Pagrindinės disertacijos nuostatos išdėstytos šiose publikacijose:

  1. Lietuvos komunistų partijos veikla, stiprinant ryšius su respublikos darbo liaudimi (1966-1980). Lietuvos komunistų partijos istorijos klausimai, 1987, t. 39. p. 38-49.
  2. Lietuvos komunistų partijos veikla …
  3. Lietuvos komunistų partijos veikla …

P.S. Norėtųsi suprasti, kaip tikrieji šiuolaikinės Lietuvos patriotai nepastebėjo šio unikalaus fakto?

———————

* Mykolas Burokevičius

 Straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Vilniaus žydų religinė bendruomenė ir jos svečiai atšventė Purimą

Vilniaus žydų religinė bendruomenė ir jos svečiai atšventė Purimą

Kovo 9d. linksmai ir įspūdingai Vilniaus žydų religinė bendruomenė ir jos svečiai atšventė Purimą. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo paskelbtas karantinas.
Prireikė net 2 viešbučio “Vilnius Grand Resort” salių.
Fokusininko pasirodymas sukaustė  vaikų ir suaugusiųjų dėmesį.
Tradiciniam karnavalui puikiai pasiruošė mažieji šventės dalyviai.
Rabinas Sholo Ber Krinsky perskaitė magilat Ester. Visi karnavalo dalyviai gavo dovanėles.
LŽB Purimo šventė ir karnavalas 2020

LŽB Purimo šventė ir karnavalas 2020

Sekmadienį, kovo 8 d. Jašos Hefetzo salėje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko pavasario ššventės, Purimo karnavalas vaikams.

Spalvingą muzikinį spektaklį  „Puota pas Ahšaverošą“ jauniesiems žiūrovams ir jų tėveliams paruošė paaugliai ir madrichai (vadovai) iš ,,Sababos” jaunimo klubo ir jaunesnioji žydų dainų ir šokių ansamblio „Faerlach“ grupė.

Spektaklio herojai – tikras ,,Purimšpilis” : karalius Ahšaverošas, gražuolė Estera, kilnusis Mordechajus, piktadarys Amanas, dvariškiai, klounai, muzikantai ir šokėjai papasakojo mums linksmiausios žydų šventės Purimo istoriją.

Kadangi publika į festivalį atvyko su karnavaliniais kostiumais (jų paprašė pati karalienė Estera!), įvyko spektaklis ir konkursas neįprastam kostiumui išrinkti. Net sunku išvardyti, kas ir kokie persirengėliai dalyvavo šioje šventėje: katės, vilkų jaunikliai, princesės, supermenai, batmenai, vorai, nindzės, energingoji Pepė ilgakojinė, angelai, Barbė ir daugelis kitų.

Žymūs Lietuvos žydai

Žymūs Lietuvos žydai

LR Mano vyriausybė

Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daugybė žydų, kurių indėlis į mūsų šalies bei pasaulio mokslą ir kultūrą yra labai svarbus.

Rašytojai

Icchokas Meras (1934–2014). Parašė knygų Holokausto tematika („Geltonas lopas“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“) ir sukūrė scenarijų puikiai žinomiems lietuviškiems filmams („Kai aš mažas buvau“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Maža išpažintis“).

Chaimas Gradė (1910–1982). Vilniuje gimęs rašytojas tarpukariu buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Ch. Gradė laikomas vienu svarbiausiu jidiš kalba kūrusių rašytojų laikotarpiu po Holokausto. Nominuotas Pulitzerio premijai.

Avromas Sutzkeveris (1913–2010). Rašytojas gimė Smurgainyse, tačiau ilgą laiką gyveno Vilniuje. Buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų. A. Sutzkeveris kūrė jidiš kalba (daugiausia poeziją, nors verta paminėti ir jo atsiminimus „Iš Vilniaus geto“). 1966 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.

Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bookerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą nuo XVIII a. iki mūsų dienų. „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920-1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus.

Aizikas Mejeris Dikas (1807/1814?–1893). Vilniuje gimęs A. M. Dikas laikomas pirmuoju profesionaliu rašytoju, rašiusiu jidiš kalba. Iki to laiko nebuvo plačiai kuriama grožinė literatūra ir perkami kūriniai šia kalba.

Abraomas Mapu (1808–1867). Rašytojas gimė tuometinėje Slobodkoje (šiandien tai Vilijampolė Kaune). A. Mapu laikomas grožinės literatūros hebrajų kalba pradininku. Iki to laiko ši kalba buvo naudojama tik religinėms reikmėms.

Šmerkė Kačerginskis (1908–1954). Rašytojas gimė Vilniuje, buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų.

Lėja Goldberg (1911–1970). Nors ši rašytoja gimė ne Lietuvoje, tačiau vaikystę praleido Kaune. Sugrįžusi į Kauną po Pirmojo pasaulinio karo, baigė mokyklą ir studijavo universitete. L. Goldberg yra viena iš Izraelio literatūros klasikių, kūrusi hebrajų kalba.


Dailininkai

Neemija Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas gimė Kaune. Besimokydamas susidomėjo daile ir išvyko studijuoti į Vokietiją, o vėliau į Paryžių. N. A. Blatas 1932 m. Kaune įsteigė pirmą privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo lietuvių ir žydų dailininkų darbus.

Lazaris Segalas (1891–1957). Dailininkas gimė Vilniuje, bet vėliau persikėlė į Braziliją. Laikomas vienu įtakingiausių šios šalies modernistų.

Markas Antokolskis (1843–1902). Skulptorius gimė Vilniuje. Pirmasis žymus žydų kilmės skulptorius, pasaulietinės žydų dailės pradininkas.

Maksas Bandas (1900–1974). Dailininkas gimė Naumiestyje, nuo trejų metų gyveno Marijampolėje. Studijavo piešimą Berlyne, vėliau dirbo Paryžiuje, nuo 1940 m. gyveno ir sėkmingai kūrė JAV, nutapė prezidento Franklino D. Roosevelto portretą).

Borisas Šacas (1866–1932). Dailininkas gimė Varniuose. Laikomas Izraelio meno (dailės) tėvu, įkūrė Bezalelio menų ir amatų mokyklą.

Izis (Izraelis Bidermanas) (1911–1980). Fotografas gimė Marijampolėje. Apsigyvenęs Paryžiuje tapo žinomu fotografu. Priskiriamas prie humanistinės fotografijos atstovų, jo darbai lyginami su H. Cartier-Bressono, R. Doisneau kūryba.

Viktoras Dovydas Breneris (1871–1924). Skulptorius ir medalistas gimė Šiauliuose. Gyvendamas JAV, sukūrė vieno cento nominalo monetą, skirtą Abrahamo Lincolno 100-osioms gimimo metinėms. V. D. Brenerio pasiūlytą monetos dizainą išrinko prezidentas Theodore’as Rooseveltas, kuris pats pozavo V. D. Breneriui jo studijoje.

Žakas Lipšicas (1891–1973). Skulptorius gimė Druskininkuose. Vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių pasaulyje.

Samuelis Bakas (1933). Dailininkas gimė Vilniuje. Kalėdamas Vilniaus gete, būdamas vos devynerių surengė pirmąją savo darbų parodą.


Muzikantai

Jaša Heifetzas (1901–1987). Smuikininkas gimė Vilniuje. Laikomas vienu geriausių visų laikų smuikininkų.

Danielius Dolskis (1890–1931). Dainininkas gimė Vilniuje, vėliau gyveno Kaune, kur tapo tarpukario estrados pradininku.

Benjaminas Gorbulskis (1925–1986). Kompozitorius gimė Kaune. Kūrė įvairaus žanro kūrinius – nuo populiarių dainų iki operos.

Danielius Pomerancas (1904–1981). Smuikininkas gimė Šiauliuose. Vienas iš džiazo pradininkų Lietuvoje.

Anatolijus Šenderovas (1945–2019). Kompozitorius gimė Uljanovske. Persikėlęs į Lietuvą, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių.

Leiba Hofmekleris (1900–1941). Dirigentas ir pianistas gimė Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Valstybės teatro koncertmeisteriu, dirigentu, vėliau – Kauno radiofono orkestro dirigentu.

Hermanas Perelšteinas (1923–1998). Choro dirigentas ir pedagogas gimė Karaliaučiuje, mokėsi Kaune. Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžęs iš tremties gyventi į Vilnių, 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas“.

Nechama Lifšicaitė (1927–2017). Dainininkė gimė Kaune. Vadinama Sovietų Sąjungos žydų lakštingala. Nors sovietų valdžia ir siekė slopinti bet kokį tautinės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, N. Lifšicaitė buvo labiausiai žinoma būtent dėl savo dainų, atliekamų jidiš ir hebrajų kalbomis.

Viačeslavas Ganelinas (2004). Pianistas ir kompozitorius gimė Maskvoje, 1951 m. su tėvais persikėlė į Vilnių. V. Ganelinas yra žymus džiazo muzikantas. Sukūrė muziką legendiniams lietuviškiems miuziklams ir filmams („Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kiti).

Clara Rockmore (1911–1998). Muzikantė gimė Vilniuje. Jau ketverių metų buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją. Vėliau gyveno JAV. Pradėjusi groti instrumentu tereminu, tapo elektroninės muzikos pradininke.

Leopoldas Godovskis (1870–1938). Pianistas gimė Žasliuose. Laikomas vienu geriausių visų laikų pianistų.


Aktoriai

Al Jolson (Asa Yoelson) (1886–1950). Aktorius gimė Seredžiuje. Labiausiai žinomas kaip pirmojo garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ žvaigždė.

Lawrence Harvey (Zvi Mošė Hiršas Skikne) (1928–1973). Aktorius gimė Joniškyje, vėliau su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Filmavosi su tokiomis žvaigždėmis kaip Frankas Sinatra ir Elizabeth Taylor.

Izraelis Segalis (1906–?). Aktorius ir režisierius gimė Kaune. Iki karo dirbo Šiaulių dramos teatre, kurį laiką vadovavo Kauno žydų teatrui ir vaidino Lietuvos valstybės teatre. Holokausto metu kalėjo Vilniaus gete ir buvo geto teatro režisierius. Po Holokausto apsigyveno Palestinoje. I. Segalis bendradarbiavo su Yoshua Soboliu, kai šis rašė savo žymiąją pjesę „Getas“, ir pasidalijo savo prisiminimais bei išgyvenimais.

Ilja Bereznickas (1948). Lietuvos animacinio kino kūrėjas gimė Vilniuje. Vienas iš šio žanro pradininkų Lietuvoje.

Adomas Jacovskis (1948). Menininkas gimė Vilniuje. Vienas žymiausių Lietuvos scenografų.


Mokslininkai

Andrew V. Schally (1926). Endokrinologas gimė Vilniuje. Nobelio medicinos premijos laureatas.

Aaronas Klugas (1926–2018). Biofizikas gimė Želvoje, būdamas ketverių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Laimėjo Nobelio chemijos premiją.

Hermanas Minkovskis (1864–1909). Matematikas ir fizikas gimė Aleksote (Kaune). Ciuriche dėstė matematiką Albertui Einšteinui. Vienas iš reliatyvumo teorijos autorių.

Bernardas Lounas (Lown) (1921). Gydytojas gimė Utenoje, 14 metų su šeima emigravo į JAV. B. Lounas yra defibriliatoriaus išradėjas. Buvo vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ organizatorių. Ši medikų organizacija apdovanota Nobelio taikos premija. Premija buvo įteikta B. Lounui ir E. Čazovui.

Markas Petuchauskas (1931). Teatrologas ir menotyrininkas gimė Šiauliuose, kur jo tėvas Samuelis Petuchauskas apie 20 metų dirbo miesto viceburmistru. M. Petuchauskas kalėjo Vilniaus gete.

Irena Veisaitė (1928). Literatūrologė ir teatrologė gimė Kaune, kalėjo Kauno gete.

Leonidas Donskis (1962–2016). Lietuvos filosofas, visuomenės veikėjas ir politikas.


Kalbininkai

Maksas Vainraichas (1894–1969). Lingvistas gimė Kuldygoje. Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, tapo vienu iš YIVO instituto vadovų. YIVO instituto pastangomis buvo sukurtas jidiš kalbos standartas.

Nachmanas Šapira (1894–1943). Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) vadovavo Semitologijos katedrai, tyrinėjo literatūrą hebrajų kalba. Išleido kelias knygas, kuriose publikavo žydų rašytojų kūrybos vertimus į lietuvių kalbą, siekdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su žydų literatūra.

Chackelis Lemchenas (1904–2001). Kalbininkas ir žodynininkas gimė Papilėje. Lietuvių kalbos mokėsi pas J. Jablonskį. Sudarė daugybę rusų k. žodynų, kurie naudojami ir vertinami iki šių dienų.


Religiniai mąstytojai

Vilniaus Gaonas (1720–1797), tikrasis vardas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas. Vienas ryškiausių tradicinio judaizmo autoritetų.

Icchakas Elchananas Spektorius (1817–1896). XIX a. autoritetingiausias Rusijos imperijos rabinas. Kartais vadinamas Kauno Gaonu.


Politikai

Nachmanas Rachmilevičius (1876–1941). Politikas, diplomatas ir ekonomistas gimė Volkovskio mieste, Gardino apskrityje. Apsigyvenęs Vilniuje vystė sėkmingą politiko karjerą: buvo Vilniaus miesto valdybos narys, Lietuvos Tarybos narys, prekybos ir pramonės viceministras, Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos generalinis konsulas Tel Avive.

Jokūbas Vygodskis (1856/1857–1941). Gydytojas ir politikas gimė Bobruiske, vėliau gyveno Lietuvoje. Be sėkmingos gydytojo karjeros, buvo aktyvus politikas ir ėjo įvairias pareigas valdžios institucijose: buvo Lietuvos Tarybos narys, ministras be portfelio žydų reikalams, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Lenkams aneksavus Vilniaus kraštą, išrinktas į Lenkijos Seimą.

Simonas Rozenbaumas (1859–1934). Politikas gimė Pinske, Minsko gubernijoje. Buvo svarbi tarpukario Lietuvos politinė figūra: dirbo pirmosios Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų viceministru, ministru be portfelio žydų reikalams, buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, dalyvavo derybose dėl Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties. Išvykęs į Palestiną, buvo Lietuvos garbės konsulas, vėliau generalinis konsulas Tel Avive.

Maksas Soloveičikas (1883–1957). Politikas gimė Kaune. 1919–1923 m. buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Ant 1922 m. priimtos Steigiamojo Seimo Konstitucijos yra ir tuometinio ministro M. Soloveičiko parašas.

Emma Goldman (1869–1940). Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant anarchizmo politinę filosofiją.

Cemachas Šabadas (1864–1935). Daktaras ir politikas gimė Vilniuje, šiam miestui ir jo žydų bendruomenei liko ištikimas visą gyvenimą. Buvo daugybės Vilniaus žydų organizacijų narys. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, buvo Lenkijos Seimo narys.

Joe Slovo (1926–1995). Politikas gimė Obeliuose, būdamas aštuonerių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Mokėsi kartu su Nelsonu Mandela, buvo aktyvus apartheido priešininkas.

Dovydas Volfsonas (1856–1914). Verslininkas gimė Darbėnuose. Labiausiai žinomas kaip sionistinių pažiūrų politikas ir Izraelio vėliavos kūrėjas. D. Volfsonas taip pat pasiūlė, kad iš sionistų kongresų dalyvių renkami mokesčiai būtų vadinami šekeliais – šiandien tai Izraelio valiutos pavadinimas.

Jokūbas Robinzonas (1889–1977). Teisininkas ir politikas gimė Seirijuose. Buvo Lietuvos Antrojo ir Trečiojo Seimų narys, gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, buvo nepaprastasis Antano Smetonos ambasadorius ypatingiems užsienio reikalams.


Sportininkai

Isakas Anolikas (1908–1943) – dviratininkas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys (1924 ir 1928 m.). Tris kartus laimėjo Lietuvos čempionatą.

Senda Berenson Abbott (1868–1954). Gimė Butrimonyse, vėliau emigravo į JAV. Moterų krepšinio, o kartu ir moterų komandinio sporto pradininkė (iki to laiko komandinis sportas buvo laikomas per daug grubiu ir skirtu tik vyrams).


Įvairūs

Aronas Barakas (1936–2006). Teisininkas gimė Kaune, su tėvais kalėjo Kauno gete. Išgyvenęs Holokaustą apsigyveno Palestinoje. Buvo daugybės universitetų teisės profesorius ir Izraelio Aukščiausiojo teismo teisėjas.

Abraomas Jozefovičius. Žygimantas Senasis jam suteikė bajoro titulą ir paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininku. Per beveik dešimt metų jis padarė daug reformų, kurios pagerino LDK finansus. Jo brolis Michelis Juzefovičius buvo Bresto muitinės valdytojas.

Hermanas Kalenbachas (1871–1945). Architektas gimė Žemaičių Naumiestyje. Susipažinęs su Mahatma Gandžiu tapo jo finansiniu rėmėju ir kartu organizavo protesto akcijas, po vienos iš jų bendražygiai buvo kartu įkalinti.

Liba Mednikienė (1875–1941). 1922–1923 m. kovose dėl Širvintų atgavimo padėjo Lietuvos kariuomenei ir partizanams. Už nuopelnus apdovanota Vyties Kryžiaus ordinu.

Tobijus Bunimovičius (1868–1938). Verslininkas su tėvu Izraeliu Bunimovičiumi Vilniuje įsteigė šokolado fabriką „Viktorija“. Sudegus fabrikui, T. Bunimovičius įkūrė banką. Buvo paskirtas Ispanijos garbės konsulu.

Liudvikas Julius Vyneris (1795–1862). Gimė Dancige, vėliau apsigyveno tuometiniame Mėmelyje (Klaipėdoje). Buvo miesto magistrato narys. Po mirties miestui skyrė 300 000 talerių palikimą (apie pusę milijono JAV dolerių).

Jozefas Šereševskis (1831–1906). Gimė Tauragėje, besimokydamas rabinų mokykloje susidomėjo Naujuoju Testamentu ir metęs mokslus priėmė krikščionybę. Vykdydamas misionierišką veiklą išvyko į Kiniją, kur tapo Šanchajaus anglikonų vyskupu ir vienu iš Šanchajaus Šv. Jono universiteto įkūrėjų. Kinijoje geriau žinomas Jozefo Ši vardu.

Borisas Efrosas (1914–2000). Chirurgas, pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją.

Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Statybos inžinierius gimė Balstogėje, bet greitai su šeima persikėlė į Kauną. Žymiausias jo suprojektuotas pastatas – Kauno sporto halė.

Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai. Tarpukario Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo seserys Chodakauskaitės ir broliai Ilgovskiai“. Šie buvo vieni iš stambiausių statybos darbų rangovų.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

 

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

LR Mano vyriausybė

Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas

 

Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.

Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.

Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).

Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.

Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.

Minėdami Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines atsigręžiame į šią iškilią asmenybę kaip į istorinę figūrą atliepiančią litvakiškosios judaizmo tradicijos unikalumą bei stiprybę. Žymiojo Lietuvos rabino veikla reprezentuoja prasmingą tradicijos išlaikymą paremtą jos permąstymu, – tai buvo aktualu tiek XVIII a., tiek lieka esminga ir šiandienos nuolatinės kaitos pasaulyje.

Daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukariu paveldas yra tiek pagarbos praeičiai ženklas, tiek aiškus šiuolaikinės Lietuvos siekio palaikyti ir vystyti santykius su visomis lietuviškomis diasporomis pažadas.

Iš bendruomeninės žydiškojo gyvenimo tradicijos ateinantis mokymasis gyventi visuomenėje, išlaikant minties individualumą, bei mąstyti apie visuomenę, siekiant joje pozityvių pokyčių, yra ypač aktuali pamoka šiandienos Lietuvai kaip jaunai demokratinei valstybei.

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai – tai žingsnis ilgame bendradarbiavimo kelyje, kuriuo siekiama ne tik sugrąžinti į Lietuvos istorijos politikos lauką litvakiškosios istorijos dėmenį, bet ir užmegzti tęstinumą turintį dialogą tarp viso pasaulio litvakų bendruomenių, kviečiant jas aplankyti savo protėvių ir pasaulinio garso kultūros gimties vietas ir pažinti moderną Lietuvą.

Lietuvos žydai

Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.

Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.

Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.

XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).

Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.

1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.

Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.

Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.

Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.

Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.

„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.

Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.

Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…

Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.

Ant nusavintos žemės

Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.

D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.

Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.

Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.

„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.

Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.

D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.

Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.

Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.

Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.

Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų

Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.

Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.

O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.

Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.

„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.

Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Sinagoga buvusiam žydų kvartalui

Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.

Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.

Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.

Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.

Progreso vieta

Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.

D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.

Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.

Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.

Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.

„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Vežikai pasiekė savo

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.

Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…

1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.

Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.

„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.

Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.

Miesto virsmų liudininkė


 

 

 

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru

15min.lt  Ugnius Antanavičius

Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.

Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.

A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.

Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.

Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sinagogoje netikėtai sutiko Nobelio premijos laureatą. Pasakojimas apie susitikimą.(Papildyta laišku)

Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sinagogoje netikėtai sutiko Nobelio premijos laureatą. Pasakojimas apie susitikimą.(Papildyta laišku)

Trečiadienį apie 12 val. Vilniaus Choralinės sinagogos maldų salėje vyko elektros instaliacijos remonto darbai. Nuėjau pasižiūrėti, kaip sekasi. Pamačiau vyrą, atidžiai tyrinėjantį sinagogą. Pasisveikinau hebrajų kalba. Vyras iš karto užbėrė mane klausimais apie sinagogos veiklą, Lietuvos žydų gyvenimą ir apskritai, „kaip mes Lietuvoje gyvename“. Įprastas žydo klausimas.

Aš irgi kaip žydas, į jo klausimus atsakiau klausimu: Iš kur jūs, kas jus domina sinagogoje, gal jums reikalingas ,,tfilinas“… Tada svečias kukliai prisistatė, kad dalyvauja Vilniaus Universiteto mokslinėje konferencijoje ir specialiai pasiliko dienai, kad užeitų į sinagogą, tikėdamasis sutikti žydą ir turėtų galimybę pasikalbėti, gal net jidiš kalba, o po to pavaikščioti po Vilniaus senamiestį.

Jo šeima kilusi iš Lenkijos, o Vilnius labai primena tėvų gimtinę. Tiesa, kukliai pridūrė – „ į Vilniaus universitetą mane pakvietė, nes esu Nobelio premijos laureatas… „ Pagalvojau – nieko sau juokeliai! Jidiš kalba paprašiau papasakoti svečio apie savo gyvenimą ir kaip jis tapo šio garbingiausio pasaulyje apdovanojimo laureatu.

Išgirdau nuostabią ir kartu tragišką pokario Lenkijos žydų šeimos istoriją. Paėmęs mano vizitinę kortelę pažadėjo atsiųsti prieigą prie savo Linkedin, kurioje galima susipažinti su visa jo mokslinės veiklos istorija.

Atsisveikinome sinagogos terasoje. Jis liūdnai apžvelgęs ją pasakė: “graži jūsų sinagoga. Ir kas žino, kiek Nobelio premijų laureatų būtų turėjusi Lietuva, jei tūkstančiai žydų nebūtų nužudyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose per nacių okupaciją”.

Lygiai po valandos Nobelio premijos laureatas Aaron Ciechanover atsiunte laišką.

Laiško vertimas iš hebrajų kalbos

Shmueli, sveiki !

Šiandien, lankantis Vilniaus sinagogoje, patyriau ypatingus jausmus.  Mūsų susitikimas  ir tavo pasakojimas apie Vilniaus žydų \religinės\ bendruomenės istoriją,  kuri ir šiandien gyvuoja, veikli ir žinoma. Linkiu bendruomenei sveikatos ir tvirtybės, išsaugant antrosios žydų tautos dvasinę sostinę.

Tikiuosi netrukus vėl susitikti.

 

 

Plačiau apie garsų mokslininką :    https://www.youtube.com/watch?v=XSXoTpw-ti0

Aaron Ciechanover, MD, DSc

Distinguished University Professor Laureate, the 2004 Nobel Prize in Chemistry

Member (Foreign), USA National Academies of Sciences (NAS)  and Medicine (NAM)

The Technion Integrated Cancer Center (TICC) The Rappaport Faculty of Medicine and Research Institute

Technion-Israel Institute of Technology, Efron Street, POB 9649, Bat Galim

Haifa 3109601  ISRAEL

 

 

 

 

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

kauno.diena.lt  Virginija Skučiaitė

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.

Lietuvos savanoris

Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.

Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.

Baltos vėliavos nepaisė

Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.

S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių

Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.

JAV lietuvių padėka

Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.

Pagerbė prie “Pietos”

Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.

Atminimas įamžintas

1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.