Dalinamės Europos žydų kongreso prezidento dr. Moshe Kantoriaus straipsniu laikraštyje „The Jerusalem Post“
Praėjus dvejiems metams po 2023 m. spalio 7-osios žudynių Izraelyje, kai „Hamas“ teroristai žudė, prievartavo ir grobė žydus vien dėl jų tautybės, ta pati neapykantos ideologija vėl pareikalavo aukų – šį kartą Europoje.
Per Jom Kipurą, švenčiausią žydų metų dieną, prie sinagogos Mančesteryje įvykdyta kruvina ataka – nužudyti du maldininkai. Jie atėjo melstis. Išėjo – juoduose maišuose.
Praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo Holokausto, žydų kraujas vėl liejasi Europos žemėje.
Ir vėl girdime tą pačią reakciją: daugiau apsaugos, daugiau kamerų, aukštesnės sienos. Tačiau žydai neturėtų melstis už barikadų. Saugumas būtinas, bet jis nėra sprendimas.
Antisemitizmo neįmanoma įveikti plieninėmis durimis, nes antisemitizmas prasideda ne nuo kulkų – jis prasideda nuo žodžių.
Žudikas niekada neveikia vakuume. Jis kvėpuoja tuo pačiu užnuodytu oru, kaip ir tie, kurie kasdien demonizuoja Izraelį ir niekina žydus. Gerokai anksčiau nei žmogus nuspaudžia gaiduką ar nuspaudžia akseleratorių, neapykanta jau būna pasėta – mokyklose, internete, politikoje, žiniasklaidoje.
Holokaustas neprasidėjo Aušvice – jis prasidėjo kalbomis ir šūkiais. Prasidėjo propaganda, kuri žydus pavertė pabaisomis, o žmogžudystę – dorybe.
Būtent tie žodžiai nutiesė kelią genocidui.
Šiandien socialiniai tinklai tą pačią neapykantos nuodų bangą platina šviesos greičiu. Platformos, kurios cenzūruoja viską – nuo pokštų iki netikslios informacijos – leidžia antisemitiniam purvui laisvai plūsti.
Universitetų miesteliuose skanduojama „Nuo upės iki jūros“ ir „Globalizuokime intifadą“, politikai pataikauja populistinėms minioms skleisdami antiizraelinę retoriką, o tarptautinės organizacijos skelbia šališkus pasmerkimus, legitimizuodamos vienintelės pasaulyje žydų valstybės demonizavimą.
Tad ar stebina, kad pavieniai asmenys pradeda veikti pagal šiuos melus?
Vyras, Mančesteryje nužudęs du žydus, nebuvo vienišas vilkas. Jį įgalino visas choras neapykantos balsų, įtikinęs, kad jo neapykanta yra teisinga. Kiekvienas politikas, demonizuojantis Izraelį, kiekvienas žurnalistas, kartojantis šmeižtą, kiekvienas akademikas, pateisinantis smurtą – kiekvienas jų padeda sukalti ginklą.
Žodžiai, ištarti lyderių lūpomis, turi didžiausią galią. Kai Europos ministras pirmininkas pripažįsta Palestinos valstybę po to, kai buvo išžudyti izraeliečiai ir kai dar tebelaikomi įkaitai, siunčiama aiški žinutė ekstremistams: teroras veikia, žydų kančia – derybų objektas, o žydų gyvybės – lengvai paaukojamos.
Europa jau tai yra patyrusi. Šūkiai pasikeitė, grotažymės – naujos, bet siužetas tas pats: kurstymas, demonizavimas, izoliacija ir galiausiai – smurtas.
Turime nutraukti pavojingą iliuziją, kad vien saugumo priemonių pakanka. Sargai saugo pastatus, bet ne tiesą. Kameros atgraso užpuolikus, bet ne ideologijas.
Jeigu norime apsaugoti žydų gyvybes, turime delegitimizuoti antisemitizmą nuo pat jo šaknų.
Valstybės turi pripažinti, kad kurstymas – tai pirmasis terorizmo etapas. Mokyklos turi mokyti ne tik apie antisemitizmo istoriją, bet ir apie jo šiuolaikines atmainas.
Žiniasklaida turi laikytis vieno moralinio standarto – neleidžiant neapykantos maskuoti kaip „Izraelio kritikos“, o paprasti piliečiai turi atsisakyti tylėti, kai apie žydus ar Izraelį skleidžiami melai – klasėse, parlamentuose, spaudoje ar internete.
Kruvina ataka prieš sinagogą Mančesteryje – ne vien žydų tragedija. Tai – Europos tragedija. Praėjus dvejiems metams po didžiausio žydų žudymo nuo Holokausto laikų, Europa patiria išbandymą.
„Daugiau niekada“ niekada neturėjo būti vien šūkis minėjimams. Tai buvo šventas pažadas – pažadas, kuris turi būti vykdomas gatvėse, internete ir kiekvieno vadovo širdyje.
Antisemitizmo nuodai nėra paslėpti. Jie šaukiami, transliuojami, twitinami kasdien. Naujiena – ne jų egzistavimas, o jų mastas, įniršis, gerbtinumas ir vieta pagrindinėje srovėje. Ši neapykanta skverbiasi į kiekvieną instituciją, diskusiją ir platformą.
Jeigu Europa nesuras drąsos kovoti su šia neapykanta žodžių lygmeniu, turėsime daugiau laidotuvių, daugiau ašarų ir daugiau pavogtų gyvybių.
Veikti reikia dabar – dėl dviejų Mančesteryje nužudytų žydų, dėl vis dar belaukiančių sugrįžimo įkaitų, dėl kiekvieno žydo, kuris nori tiesiog gyventi ir melstis taikoje, ir dėl pačios Europos moralinės sielos.