manoteisės.lt
Knygoje „Population Autorė Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“ (Brill, 2016) pasirodęs kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį.
Mokslininkė teigia, kad Sąjūdžio metais suformuotas tremčių naratyvas turėjo etnocentriškumo elementų ir neretai buvo perdėm „sukatalikintas“. Nors oficialioji tremties atminties politika atrodo mažų mažiausiai komplikuota dar ir dėl plačiai paplitusio „žydo-komunisto“ stereotipo, V. Davoliūtė sako, kad tokie ar panašūs stereotipai šios tremtinių grupės neskaldė – tai buvo glaudi patirties bendruomenė.
Neseniai vykusioje diskusijoje, istorikas dr. Arvydas Anušauskas pirmąsias, 1941 m. tremtis pavadino daugiatautėmis. Kodėl jos tokiomis įvardijamos?
Kadangi Lietuva buvo daugiatautė, tai ir tremtys buvo daugiatautės. 1941 m. tremtinių sudėtis buvo kitokia nei vėliau, po antrosios sovietų okupacijos, kai daugiausia buvo tremiami lietuviškų kaimų gyventojai. Absoliuti dauguma jų buvo etniniai lietuviai.
1941 m. tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai. Kaip žinia, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi – jie norėjo atsikratyti vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir trėmė pirmiausia visuomenės elito narius. 1941 m. Lietuvos piliečiai-žydai sudarė maždaug 8,9 procentus represuotųjų (apie tris tūkstančius), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 procentai, tad procentaliai gana panašus skaičius, koks ir buvo visuomenėje. Kodėl svarbu akcentuoti, kad tos tremtys buvo daugiatautės? Todėl kad kalbant apie tremčių atminties politiką, akivaizdu, kad Lietuvoje tremties naratyvas yra „sulietuvintas“. Vis dėlto tai nėra išimtinai lietuviška patirtis – 1941 tremtis patyrė ir kitos Lietuvos gyventojų grupės. Atrodo viskas žinoma, bet jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų, jog tremtis patyrė ir žydai. Neabejoju, kad ne vienas susietų Lietuvos žydų istorinę patirtį tik su holokaustu, o lietuvių – su tremtimis.
Kas, jūsų nuomone, lėmė tokį sulietuvinto naratyvo formavimąsi? Įdomu, kad kalbant apie tremtis, žydai laikomi Lietuvos piliečiais, jie neišskiriami, „sulietuvinami“, taip tarsi pabrėžiant lietuvių tautos traumą 1941 m. Tačiau, kai pradedame kalbėti apie holokaustą, ši tragedija nelaikoma Lietuvos piliečių tragedija.
Tam yra kelios priežastys. Pirma, reikia prisiminti, kad tremties patirtys buvo labai svarbus visuomenės politinės konsolidacijos faktorius Sąjūdžio metais. Tada buvo formuojamas engiamos, kankinamos tautos pasakojimas ir jis tikrai buvo gana etnocentriškas, egocentriškas. Neseniai išleistoje knygoje „Lietuvos žydai: istorinė studija“ yra keli puslapiai skirti žydų bendruomenės laikysenai Sąjūdžio metais, kur cituojama prof. Irena Veisaitė, laikanti save ir lietuve, ir žyde. Ten užfiksuota jos savijauta viename iš Sąjūdžio renginių, kur buvo kalbama apie tremtis kaip didžiausią Lietuvą ištikusią istorinę tragediją, bet nė menkiausiu žodžiu neužsiminta apie tai, kas nutiko Lietuvos piliečiams žydams. Stebint tokį egocentrizmą I. Veisaitei kilo klausimas, ką ji veikia renginyje, kuriame jos patirtys nėra svarbios, bet ji tiesiog tolerantiškai nusprendė, kad tai yra pirmas kartas, kai lietuviai gali kalbėti apie savo skausmingas patirtis ir nepasmerkė to egocentrizmo. Bet tai gerai parodo, kaip žydams, kurie išgyveno tremtis, o grįžę turėjo susidurti su holokausto pasekmėmis galėjo būti nejauku dalyvauti tokiuose renginiuose.
Be to, tremties patirtys buvo ne tik sulietuvintos, bet ir „sukatalikintos“ – juk tremties atmintis Lietuvoje buvo daugiausia įprasminama kryžiais, katalikiška religine ikonografija, palydima katalikiškų mišių ir pan.
Be to, tuo metu kai buvo renkami buvusių tremtinių liudijimai, dauguma tremtis išgyvenusių Lietuvos žydų jau buvo išvykę iš Lietuvos, o tie, kurie buvo likę, daugiausia tylėjo ir nedalyvavo tuo metu formuojant tautinį tremčių pasakojimą. Pavyzdžiui, kita respondentė, anykštietė Olga (Golda) E., po tremties dirbusi mokytoja Naujojoje Vilnioje, pasakojo, kad pirmą kartą prisipažino keliems bendradarbiams buvusi Trofimovske tik tuo metu, kai mokytojai aptarinėjo lietuvės tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Sužinoję, kad ji irgi buvo Trofimovske, šie apstulbo – ji buvo žydė, rusakalbė, Olga.