Regioninės bendruomenės

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Po   trijų mėnesių trukusio COVID – 19 karantino, Panevėžio žydų bendruomenės  (PŽB)  žmonių grupė  išsiruošė į dviejų dienų pažintinę kelionę po Panevėžio  raioną, Molėtų ir Anykščių kraštą. Prisilaikant visų sveikatos apsaugos taisyklių. Kelionės maršrutaso tikslas vedė pažintiniu keliu aplankant Molėtų-Anykščių krašto ir Panevėžio rajono svarbiausius žydų ir lietuvių  istorinius objektus – žydų Holokausto aukų vietas, sinagogas, bažnyčias, gamtos paminklus, muziejus ir kt.

Automobiliu pasukome link Molėtų.  Sustojome prie Molėtų žydų žudynių vietos ir kapavietės. Prie paminklo tylos minute pagerbėme Holokausto aukų atminimą, padėjome gėlių puokštę ir žvakeles.

Sutartu laiku PŽB narius pasitiko  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gidas, kuris pasakojo apie muziejaus įsteigimo istoriją. Atsisveikinant gidui buvo įteikta simbolinė dovana – macų dėžutė.

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė15min.lt

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tad šiemet yra puiki proga atrasti, kokius įdomius ir unikalius turistinius žydų kultūros paveldo objektus turime čia pat, savo šalyje.

Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.

F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos

„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų.

Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.

 

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Birželio pabaigos renginiai Kauno žydų bendruomenėje buvo skirti Holokausto atminčiai, tik temos jų buvo kitoniškos.
Norėdami pamatyti gelbėtojų renginio visas nuotraukas, spustelkite straipsnio pavadinimą.
Ketvirtadienį, birželio 25 d., šlovinome tuos, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, dovanojo gyvenimus tiems, kurie turėjo būti pasmerkti. Žydų gelbėtojai – tie dažniausiai tylūs kasdienybės herojai, Pasaulio tautų teisuoliai, Righteous Among the Nations, jie yra tikrieji, nekvestionuojami mūsų valstybės DIDVYRIAI, DIDŽIAVYRIAI IR DIDŽIAMOTERYS!
Ketvirtadienį, birželio 25 d., pagaliau susirinkome į tradicinę kasmetinę Kauno žydų bendruomenės organizuojamą žydų gelbėtojų pagerbimo vakaronę, paprastai vykstančią pavasarį po Velykų, o šiemet vėluojančią dėl koroninių priežasčių.
Tai visada būna labia lauktas, išsiilgtas, be galo šiltas bičiulių susitikimas. Laikas, deja, negailestingas, ir pačių gelbėtojų bei jų išgelbėtųjų gretos retėja, tačiau pabūti kartu mielai ateina jų vaikai ir vaikaičiai, kurie mums nemažiau brangūs.
Ryšys tarp gelbėtojų ir išgelbėtųjų abiems pusėms labai svarbus, dažnai tiesiog giminiškaas ir perduodamas jų ainiams. Beje, gelbėtojų vaikai, kurie dėl mažo amžiaus karo metu nėra pripažinti gelbėtojais, taip pat dalyvavo gelbėjimo procese: stebėdavo, ar neateina svetimi, nešdavo maistą ar tiesiog švelniai ir rūpestingai globadavo. Ir dabar jie su ypatinga meile kalba apie savo laikinus broliukus ir sesytes bei kaip brangiausias relikvijas saugo viską, kas juos primena.
Savo prisiminimais susitikimo metu pasidalino buvusi ilgametė Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė, mūsų Laisvės gynėjo Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė. Neabejingumo, pasiaukojimo, ryžto, drąsos genas, matyt, persiduoda iš kartos į kartą!
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Kviečiame mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Projekto tikslas – artimiau supažindinti vaikus su žydų kultūra, tradicijomis, kitaip mokytis istorijos.

Kviečiami 7 vaikai nuo 14 metų prisidėti prie projekto. Vaikai turėtų būti muzikalūs – dainuojantys, grojantys, šokantys ir besidomintys istorija.

Dainuojantys, grojantys, šokantys dalyvaus koncerte, kiti dalyvaus žydų kapinių skaitmeninime. Stovyklos metu bus repetuojami kūriniai klezmer koncertui, o nedalyvaujantys koncerte vyks skaitmeninti kapinių (pusę dienos) likęs laikas bus laisvas stovyklavimui.

Šių metų muzikinės dalies vadovas – Michail Bolšun, su vaikais dirbs ir chorvedė ir muzikos mokytojai iš Akmenės muzikos mokyklos.

Stovykla prasideda 07-18 iki 07-28. Koncertas 07-24 Akmenėje.
Stovykla nemokama.

Vaikai atvykstantys į stovyklą turi turėti sveikatos pažymą (tai stovyklos sąlyga).

Daugiau apie pačią stovyklą čia ➡️ https://balsiai.lt/apie-mus/

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

https://klaipeda.diena.lt/  Asta Dykovienė

Klaipėdos tautinių kultūrų centre pirmadienį bus atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.

Paroda apie Lietuvos žydus “Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių”, jau apkeliavusi kelis JAV miestus bei Pietų Afrikos Respubliką, sugrįžo į Europą, į jos sostines, ir šiemet, pradedant nuo Klaipėdos, keliaus per Lietuvos miestus.

Anot parodos autoriaus ir kuratoriaus Prano Morkaus, ši paroda – naujas žvilgsnis į žydų istoriją Lietuvoje, jų indėlį ir jų likimą. “Kadangi parodą inicijavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija drauge su Lietuvos žydų bendruomene, tai reprezentuoja ir mūsų valstybės požiūrį į žydų istoriją.

Džiugina tai, kad pirmąkart atvirai, nesistengiant ko nors nuslėpti, pasakojama viskas”, – teigė viena šios parodos dailininkių Viktorija Sideraitė-Alon.

Esą tai nėra nuoseklus, dokumentinis pasakojimas, apimantis 700 metų žydų istoriją Lietuvoje. Laikmetis labai ilgas ir viso to negalima sutalpinti į vieną nedidelę parodą, tačiau joje yra nepamiršta ir Holokausto tema.

Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 26 d. 16.00 val. kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3).
Minėjime M. Ravelio “Kadiš” atliks Joris Rubinovas, daina aukas pagerbs Gabrielė Jocaitė.

Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.)

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Inga Kontrimavičiūtė

Tarp panevėžiečių, savo talentą skleidusių kituose kraštuose, buvo ir profesionali skulptorė – ilgą laiką, tiesa, savintasi kitos tautos.

Marija (Mina) Dilon laikoma pirmąja profesionalia carinės Rusijos imperijos skulptore. Bet gimė ši menininkė 1858-aisiais Panevėžyje religingų žydų šeimoje ir auklėjama buvo mūsų krašte.

Pradžia – mieste prie Nevėžio

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad į Rusiją, Peterburgą Marija su tėvais išvyko tik ankstyvoje jaunystėje. O piešti ir lipdyti pradėjo dar vaikystėje.

„Rusijoje mėgsta sakyti, kad Marija Dilon – Rusijos skulptorė, tačiau ji gimė Panevėžyje, Kauno gubernijoje. Pagrindinį auklėjimą gavo čia, Panevėžyje, ir čia visko pradžia. Jos giminaičiai, protėviai yra kilę iš čia, tetos, dėdės gyveno Vilniuje“, – G. Kofmanas sako, kad būtent Lietuvoje buvo pakloti vienos talentingiausių savo laiko kūrėjų gyvenimo pamatai.

Pasak jo, būsimoji skulptorė nuo mažens iš duonos lipdydavo įvairias figūrėles. Tėvams tai, aišku, nepatiko, tad sulaukdavo Marija ir bausmių. Visgi Peterburge, jaučiant kito garsaus iš Lietuvos kilusio kiek vyresnio skulptoriaus Marko Antokolskio pirmųjų pasiekimų įtaką, artimieji atkreipė dėmesį į dukters aistrą menui.

G. Kofmanas prisipažįsta, kad ir pats M. Dilon kūryba pradėjo domėtis po M. Antokolskio parodos, vykusios Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, vėliau ji buvo ir Panevėžyje. Tuomet išgirdęs apie žymiąją skulptorę pradėjo rinkti apie ją informaciją.

Akivaizdus pašaukimas

1879 metais M. Dilon tapo laisvąja klausytoja Imperatoriškoje meno akademijoje Peterburge. Tuo metu ten dėstė skulptorius, profesorius Aleksandras fon Bokas, skulptorius, akademikas Nikolajus Lavereckis, Ivanas Podorezovas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

2020 m. birželio 11 d. vyko dviejų dienų advokacijos mokymai. Advokacija – tai viešo intereso gynimas, procesas, kuomet organizacijos siekia paveikti viešąją politiką atstovaudamas savo ar socialinės grupės interesams.

Ketvirtadienį susirinkę regioninių Lietuvos žydų bendruomenių Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Žmogaus teisių centro atstovai buvo supažindinti su organizacine strategija, metodais, kurių pagalba galima išaiškinti egzistuojančias problemas bei praktiniais pavyzdžiais.

Mokymus vedė Koalicija “Galiu gyventi” advokacijos vadovas Girvydas Duoblys, bei Jurgita Poškevičiūtė. Susirinko net 40 dalyvių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių, Švenčionių.

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Leibo Slonimskio XX amžiaus pradžioje fotografuota Panevėžio Turgaus aikštė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Senosios Panevėžio ir jo gyventojų fotografijos leidžia praskleisti praeities šydą.

Prieš beveik du šimtmečius išrasta fotografija greitai tapo pagrindine istorijos tėkmės liudytoja.Pradžioje ne kiekvienam prieinama, ilgainiui ji pakankamai išpopuliarėjo, kad fiksuotų ir kasdienio žmonių gyvenimo atspindžius. Savo darbuose juos įamžino ir Panevėžio fotografai, šitaip garsinę ir miesto žydų bendruomenę.

 Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė patvirtina, kad iš pradžių fotografija buvo turtingųjų verslas ir pramoga.

Miesto fotografai tarpusavyje smarkiai konkuravo, tad vieni tepadirbdavo metus kitus ir būdavo priversti uždaryti savo ateljė, kiti įsitvirtindavo ilgesniam laikui.

Tačiau keičiantis įstatymams ir pingant technologijoms, situacija pamažu kito.

1898 metų dokumentuose minėtos tik dvi Panevėžyje veikusios fotografijos studijos – Roberto Lapinio ir Jono Balodžio. Bet, daktarės Z. Pikelytės teigimu, nuo pirmosios ateljė įsteigimo iki 1915 metų liepos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė, mieste jau dirbo 21 fotografas ir net veikė fotografijos įmonė, kurios savininkas, deja, nėra žinomas.

Šiame fotografų būryje buvo ir moteris – Sara Traubė. Kiek žinoma, pirklio dukra, baigusi Panevėžio privačią žydų mergaičių gimnaziją. Gubernatoriaus leidimą fotografuoti ji gavo 1900-ųjų pradžioje ir perpirko bajoro, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos absolvento Andriaus Navlickio, ateljė Bajorų gatvėje. Turima duomenų, kad S. Traubės nuotraukos buvo apdovanotos sidabro medaliu, tačiau kur ir kada, tokios informacijos nėra.

Pasak Z. Pikelytės, iki XIX amžiaus pabaigos pagrindinis Panevėžio fotografų darbas buvo žmonių portretai. Mat tais laikais norintieji fotografuoti kraštovaizdį turėjo gauti papildomą gubernatoriaus leidimą.

Ankstyviausių miesto vaizdų autorių ir leidėjų pavardės neišliko, bet pirmasis žinomas tokių vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Tiesa, apgailestauja istorikė, ir apie šį iškilų Panevėžio žydų bendruomenės atstovą turimos žinios gana fragmentiškos.

„Regis, jis buvo aktyvus, visuomeniškas žmogus“, – sprendžia daktarė Z. Pikelytė, remdamasi išlikusiais šaltiniais.


Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vienas žymiausių

XIX amžiaus pabaigoje Panevėžio miesto dūma, nutarusi turėti savo matininką, 1890 metų gruodį juo išrinko braižytoją Leibą Slonimskį. Gerokai vėliau jis minimas ir kaip komisijos, įpareigotos rūpintis geležinkelio tiesimu per Panevėžį, narys, buvo išrinktas Panevėžio neturtingiems sergantiems žydams remti draugijos pirmininku, į Ugniagesių draugijos valdybą, dalyvavo Panevėžio tarpusavio kredito, Panevėžio skaitymo mylėtojų bei Panevėžio dailės mylėtojų draugijų veikloje.

Manoma, kad L. Slonimskis fotografuoti pradėjo maždaug tuo pačiu metu – XIX amžiaus pabaigoje. Pasak daktarės Z. Pikelytės, 1900 metais išleisti jo vaizdais iliustruoti atvirukai apdovanoti Kauno gubernijos Telšių apskrities Plungės žemės ūkio parodoje. Vienas tokių, pažymėtas 1900-ųjų pašto antspaudu, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Istorijos skyriaus vedėja pasakoja, kad 1903 metais Kauno gubernatorius svarstė L. Slonimskio prašymą leisti fotografuoti Kauno gubernijoje ir savo fotografijos įmonėje, veikusioje Panevėžyje, pardavinėti vaizdais iliustruotus atvirlaiškius. Bet, jos teigimu, išvysti L. Slominskio atvirukų su kitų miestų vaizdais neteko.

Pasak daktarės Z. Pikelytės, Pirmojo pasaulinio karo metai itin nepalankiai paveikė fotografijos verslą. Karo metais vokiečių leidėjai buvo išleidę L. Slonimskio užfiksuotų Panevėžio miesto vaizdų – su vokiškais užrašais ir nenurodant autoriaus pavardės.

„Vėliau L. Slonimskio pavardė nebeaptinkama“, – sako istorikė. Koks buvo tolimesnis vieno žymiausių XX amžiaus pradžios fotografų likimas, nežinoma.

Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Susigiminiavo dvi šeimos

Apie 1905-uosius metus fotografuoti miestą ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio fotografo ateljė veikė Šeduvos gatvėje. Dar, pasak daktarės Z. Pikelytės, žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje jo nuotraukos buvo apdovanotos Imperatiškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, 1908 metais – sidabro medaliu Imperatiškosios Dono-Kubanės-Tersko žemės ūkio draugijos parodoje, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909 metais.

„Parodoms jis pateikdavo padidintus meniškus portretus, Panevėžio miesto ir apylinkių vaizdus ir kitus fotografijos darbus“, – pasakoja istorikė.

Po Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmanas su šeima gyveno Laisvės aikštėje, kito ir jo ateljė adresas.

„Nepavyko nustatyti, ar Trakmanas atvirukus leido ir tarpukariu – anuomet jo antspaudu pažymėtos tik klientų užsakytos nuotraukos – portretai, grupės ir panašios, – nors tuo laikotarpiu yra išleistos kelios atvirukų serijos be leidėjo ir fotografo informacijos“, – pabrėžia pašnekovė.

Z. Pikelytės manymu, panašu, kad Henės ir Jankelio Trakmanų šeima buvo pasiturinti. Vyresnėlį sūnų Iciką jie išleido mokytis į Čekiją, kur šis studijavo Brno ir Prahos technikos universitetuose. Jaunėlis sūnus Idelis taip pat pasirinko technikos mokslus. Ir būtent per jį, pasakoja istorikė, Trakmanai susigiminiavo su kito Panevėžio fotografo Iciko Frido šeima.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1941 metų birželio 10-ąją – Idelis Trakmanas susituokė su Šulamit Fridaite. Prasidėjus karui, liepos pabaigoje Idelis buvo suimtas, kur ir gyveno – Kaune – ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Istorikės žiniomis, į šio kalėjimo kalinių sąrašus įtrauktas ir kitas Trakmanų sūnus. Vyriausioji Trakmanų dukra Dina karo pradžioje gyveno sostinėje.

„Tolesnį šių šeimų likimą nesunku nuspėti“, – sako daktarė Z. Pikelytė.

Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sekė naujovėmis, bet ne mada

Tarpukariu, jau 1921 metais, Panevėžyje fotografavo ir Icikas Fridas. Jo fotoateljė buvo Bataliono gatvėje, greta judrios ir verslininkų mėgtos Respublikos gatvės.

Z. Pikelytės teigimu, tais pačiais metais išduodant pasą, I. Frido asmens kortelėje nurodoma, kad jam 38 metai, vedęs, žydų tautybės, izraelitas, fotografas, adresas – Ukmergės gatvė.

I. Fridas gana daug fotografavo. Tarp išlikusių žinomiausių jo nuotraukų – Panevėžio miesto taryba 1921–1924 metais, Panevėžio apskrities žemės ūkio tarybos nariai 1930 metais, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai 1924 metais, kariai prie šventinio stalo drauge su Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu 1925 metais, kariai ir karininkai 1925 metais, 2-ojo bataliono kariai su divizijos generolu Pranu Tamašausku 1928 metais, naujieji elektros stoties įrenginiai 1930 metais. Įdomi 1923 metų ugniagesių, vilkinčių uniformomis, su darbo amunicija bei orkestru fotografija.

„Šių nuotraukų autorystę dažniausiai rodo įspaudas su fotografo pavarde ir miestu apatiniame dešiniajame kartono kampe“, – paaiškina daktarė Z. Pikelytė, primindama, jog būtent šis fotografas įamžino Laisvės aikštės grindėjus, kurių atvaizdas pasiekė ir mus.

„1929 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad turgavietėje ties miesto valdyba jau privežta akmenų ir rengiamasi grįsti aikštę. Netrukus, apie 1930-uosius I. Frido kamera šį procesą užfiksavo“, – pasakoja jau dabar apie unikalius tapusius kadrus istorikė.

Jos teigimu, darydamas žmonių fotografijas, I. Fridas naudojo madingas to meto naujoves: ovalo formą, populiarius štrichus. Tačiau tokių nuotraukų nėra daug.

„Matyt, jis labiau mėgo ieškoti įdomesnės kompozicijos, stengėsi pagauti fotografuojamo asmens charakterį, nuotaiką, nei sekti mada“, – sprendžia daktarė.

Kaip pavyzdį ji pateikia savanorio Ipolito Palionio šeimos portretą, kurį I. Fridas padarė nestandartinį, didesnio formato, nei tuo metu buvo įprasta, priklijavo prie kartono.

„Tai – gražiai sukomponuota, kokybiška fotografija tarsi idiliškas šeimos paveikslas, perduodamas iš kartos į kartą ir kabantis ant sienos pačioje garbingiausioje vietoje“, – sako ji.


Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

Apie Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą Abraomą Mapu, kurio vardu pavadintoje gatvėje buvo pastatyta jo skulptūra, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, Slabadoje, arba Slabodkoje (šiandien – Vilijampolė), tuomet Kauno priemiestyje, gimęs A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.

Gercas Žakas

Rašytojo vardas vienai Kauno senamiesčio gatvei suteiktas 1919-aisiais, sovietų okupacijos metais pakeistas. Tik 1989 metais A. Mapu gatvės pavadinimas buvo sugrąžintas. 2019 m. į A. Mapu gatvę grįžo ir A.Mapu skulptūra. Žaisminga, neįpareigojanti būti rimtam, greičiau – prisėsti ir iš tiesų susipažinti su istorine asmenybe, pasiklausyti rašytojo ar tiesiog pabūti šalia. Prie kompozicijos nugulė lietuvių, anglų ir rusų kalbomis tekstas apie A. Mapu ir jo kūrybą.

Šį projektą sumanė ir įgyvendino VŠĮ “Artkomas”- Kauno menų inkubatorius, Kauno žydų bendruomenė, bei Kauno savivaldybė. Naujasis mažosios architektūros objektas Kaune vos tik pastatytas kaip magnetas pradėjo traukti praeivius, miestiečius ir miesto svečius.

Iš kairės: Gercas Žakas, Josifas Buršteinas, Faina Kukliansky, Naum Gleizer.

Juk yra daug žmonių, kurie nelabai domisi žydų tautos istorija, kultūra, nėra dideli meno gerbėjai, bet ši linksma skulptūra per savo emocinę šilumą yra suvokiama, kelia pozytivias emocijas, norą domėtis galbūt ne tik šiuo žydų kilmės kauniečiu, bet ir žydų kultūra apskritai. A. Mapu skulptūrinė kompozicija – tai puikus bendruomenių – Kauno žydų, Senamiesčio, menininkų – draugystės ir įvairių institucijų – Kauno miesto savivaldybės, Geros valios fondo – bendradarbiavimo pavyzdys, puoselėjantis gyventojų tautinę toleranciją, istorinę atmintį, skatinantis kultūrinį dialogą.

#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020m.

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kauno choralinė sinagoga

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

„Kiekvienas pastatas turi savo likimą, kaip ir žmogus“, – įsitikinusi Kaune gyvenanti žydų kultūros tyrinėtoja ir gidė Asia Gutermanaitė. Nuo likimo, kuris buvo skirtas, kai kurių Kaune buvusių žydų pastatų neapsaugojo net mūras.

Kokie tai pastatai, kas juose veikia dabar? Apie tai kviečiame skaityti šiame straipsnyje. Pirmąją teksto dalį galite perskaityti paspaudę nuorodą – murinis-zydu-paveldas-lietuvoje-i-skirtingi-pastatu-likimai-582-1323178

Kūrėsi vėlai, bet pastatė daug

Skirtingai nei kitose Lietuvos vietose, Kaune žydai pradėjo kurtis vėlai. Žinios apie pirmuosius jų pastatus siekia XIX a. vid. – tuo metu Rusijos caro valdžia leido žydams laisvai gyventi ir statytis namus Kauno mieste.

Vos per vieną amžių čia buvo pastatyta daugybė sinagogų ir visuomeninės paskirties bei privačių pastatų. Didžiausias proveržis įvyko tarpukariu – tuo metu išsilavinę žydai (inžinieriai, technikai, architektai ir kt.) Kaune statė ne tik daug žydų bendruomenei skirtų pastatų, bet ir tokius iki šių dienų išlikusius ir žinomus objektus kaip Karininkų ramovę bei Kauno sporto halę.

Abiejų objektų idėjos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo ir čia apsilankęs tuometinis FIFA atstovas.

Kaip savo knygoje apie žydų indėlį į Kauno tarpukario architektūrą rašo Jolita Kančienė, išskirtinio sporto objekto projektas buvo parengtas per pusantro mėnesio, detalūs brėžiniai rengiami jau statybų metu.

O pati halė, kurioje tilpo 11 000 žiūrovų (3500 sėdimų vietų), buvo pastatyta per pusmetį. Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo prieš Europos čempionatą salę apžiūrėjęs tuometis FIFA generalinis sekretorius Williamas Jonesas. Pirmosios varžybos halėje įvyko 1937 m.

Stanislovo Lukošiaus. Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Kauno sporto halė. 1962 m.

Žydiškasis Kaunas: kai kurie pastatai išliko tik nuotraukose

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m. Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį.

Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera.

1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus.

Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę.

Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.

Trys Petrauskų ir Bartkų kartos prie senosios Petrauskų giminės sodybos Daujotuose apie 1939 m. Stovi (iš kairės) Kostas Barkus ir Kazimieras Petrauskas, sėdi Adolfina Barkienė, Petronėlė Bartkienė ir Palmira Petrauskienė, ant žemės susėdę (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas ir Vincas Petrauskai. Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo.

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Memorialas Kaizerlingo miške, įamžinęs vieną iš kelių žydų tautos skausmo vietų Panevėžio rajone. Čia prieš keturis dešimtmečius iškilę koplytstulpiai žymi 1941-ųjų liepos 21 dieną nacių organizuotos ir vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio 103 asmenims įvykdytos egzekucijos vietą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai atsiliepęs visiems Lietuvos gyventojams, žydams tapo tautos tragedija.

Represijos prie žydus ir jų teisių bei laisvių suvaržymas Vokietijoje prasidėjo dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jam įsiplieskus, labai greitai pasiekė visiškai naują – genocido lygį.

Ėmus žydus naikinti kaip tautą, Lietuva per labai trumpą laiką neteko didelės dalies savo gyventojų.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad respublikos laikais žydai mieste sudarė apie trečdalį gyventojų. Didžioji dalis vietos prekybininkų buvo žydai.

Sovietų represijos buvo pirmosios, pakeitusios Panevėžio demografinį veidą: tarp ištremtųjų artėjant frontui buvo nemažai žydų. Tačiau netrukus naciai  atvėrė dar vieną žiaurumų kupiną puslapį tautos istorijoje.

D. Pilkausko pasakojimu, 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Vokietijos armija žygiavo per Lietuvą. Jau pirmąją dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Pajuosčio karinį aerodromą, kur sunaikino ne vieną sovietų orlaivį. O birželio 25-ąją Liuftvafės pilotai vėl pasirodė virš miesto – ir tąkart bombos jau krito ant gyvenamųjų namų Klaipėdos gatvės rajone.

Tai, primena istorikas, buvo vienas labiausiai sukrečiančių periodų Panevėžio istorijoje: kai iš miesto besitraukiant sovietams, prie Cukraus fabriko surengtos politinių kalinių žudynės, nukankinti keturi ligoninės medikai, vyko Birželio sukilimas.

Atėjus vokiečiams, ramiau netapo. Trumpam plykstelėjusi viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo negailestingai sutraiškyta. Naujieji okupantai vykdė savą politiką, ir vienas jos žingsnių buvo masinis gyventojų naikinimas.

Kauno gimtadienio šurmulyje smagiai dalyvavo  ir Kauno žydų bendruomenė

Kauno gimtadienio šurmulyje smagiai dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenė

Į šventinį gegužės 23 dienos Kauno gimtadienio šurmulį Kauno žydų bendruomenės nariai įsiliejo ne tik žingsniuodami atgijusia ir pasipuošusia Laisvės alėja, ne tik stebėdami įvairių kolektyvų pasirodymus, bet ir pirmą kartą po karantino susirinkę paminėti Pergalės prieš nacizmą dieną, kuri žydams yra viena svarbiausių dienų, reiškianti jiems laisvę ir išsivadavimą iš baimės, slapstymosi, nežmoniškų kankinimų, grįžimą į gyvenimą ir galimybę vėl būti oriais žmonėmis.
Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

DELFI.lt Gintarė Bakūnaitė

Apie vos 19 metų sulaukusią Matildą Olkinaitę niekas sužinoti neturėjo. Jai kartu su dar aštuoniais Lietuvos žydais žiauri egzekucija buvo įvykdyta 1941 m. liepą, o nušautųjų kūnai užkasti tiesiog šalikelėje, nuošaliame durpyne. Tokią tragišką ir skaudžią istoriją bei nutildytą išskirtinį jaunos merginos talentą atskleidė išlikęs senas jos eilėraščių sąsiuvinis bei užrakintas, odiniais viršeliais dengtas dienoraštis.
Sutapimas ar ne, bet Matildos kūryba galiausiai atkeliavo į Vilniaus Basanavičiaus gatvės 16 namą, kuriame studijuodama gyveno ir ji pati. Praėjus maždaug puššimčiui metų po jos mirties, 1987 m., šie rankraščiai pateko į Holokaustą išgyvenusios bei iš Kauno geto pasprukusios literatūrologės, profesorės Irenos Veisaitės rankas. „Čia iš tiesų yra fantastiška istorija. Tokios niekada nesugalvosi, tai atsitinka, nežinau, gal tai yra likimo ar Dievo ranka. Pažiūrėkite, tai yra ne tik knyga, tai yra paminklas“, – „Knygų mugėje“ pristatinėdama Matildos Olkinaitės biografiją „Atrakintas dienoraštis“ sakė profesorė I. Veisaitė.
Dabar jau žinoma, kad dvi Panemunėlio šeimos – Olkinų ir Jofių – buvo nužudytos atskirai nuo kitų areštuotųjų žydų. „Spėjama, kad žydšaudžių tikslas buvo apiplėšti turtingais laikytus Panemunėlio vaistininką ir malūninką“, – knygoje rašo Kultūros ministras ir knygos sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas. „Ji turėjo išnykti, jos vardo turėjo nebelikti“, – „Knygų mugėje“ sakė jis. Kaip rašoma knygoje, tiksli jos ir artimųjų bei dar vienos šeimos nužudymo ir užkasimo vieta buvo nustatyta tik 2018 m., JAV ir lietuvių archeologų ekspedicijos metu.

„Augusi kaip Amerikos lietuvė ilgus metus tikėjau, kad lietuvius žudyti kaimynus žydus su ginklu vertė naciai. Tiesos būta daug skaudesnės – Matildos žudikai buvo sąmoningi, jie įvykdė nusikaltimą aiškiai suvokdami, ką daro. Kaip nustatė tyrinėtojai, tuo metu su naciais kolaboravo 23 000 lietuvių, nors tai nesiekė vieno visų Lietuvos gyventojų procento“, – skaudžią istorinę tiesą knygoje aprašo L. V. Sruoginis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/senas-sasiuvinis-saugojo-sukreciancia-istorija-talentingai-devyniolikmetei-ziauri-egzekucija-buvo-atlikta-tiesiog-salikeleje.d?id=84313463

Istorijos atodangos

Istorijos atodangos

Pasakojame apie Lietuvos žydų bendruomenes Lietuvoje ir pristatome  Panevėžio žydų gerąją patirtį prisidedant prie gimto miesto istorijos išsaugojimo bei bendruomeniškumo puoselėjimo.

Panevėžio žydai – integrali miesto bendruomenės dalis, per kelis šimtmečius įnešusi didžiulį įnašą į miesto ekonomiką, kultūrą ir minties raidą. Iki šių dienų išlikusi nedidelė, bet aktyvi Panevėžio žydų bendruomenė bei jos pirmininkas Gennady Kofman, memorialo pastatymo idėjos autorius, didžiuojasi per daugelį metų įdėtomis pastangomis informuojant visuomenę apie sunaikintą Panevėžio mieste žydų kultūrinį paveldą, senųjų žydų kapinių sutvarkymo svarbą bendradarbiaujant su miesto valdžios institucijomis, telkiant pasaulio Litvakų bendruomenės narius, renkant lėšas žydų kapinių memorialo Atminties skvere sukūrimui.

Gennady Kofman

Panevėžio mieste, Sietyno gatvėje nuo 17 a. amžiaus buvusiose žydų kapinėse buvo laidojami žydai miestelėnai, pramoninkai, verslininkai, mokytojai, gydytojai, žuvę žydai kariai savanoriai, specialioje atskiroje kapinių vietoje buvo laidojami rabinai.

1955 m. kapinės buvo uždarytos, tačiau jau 1966 metais buvo priimtas sprendimas kapines likviduoti taip parodant nepagarbą mirusiesiems bei Holokausto baisumus išgyvenusiems likusiems gyviems negausios žydų bendruomenės nariams.

Dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti dekoratyvinei sienai įrengti kuomet buvo statomas Panevėžio dramos teatras, dalis antkapių buvo parduodami kaip statybinė medžiaga. Likviduotose kapinėse įsteigtas Sietyno skveras, kuriame nuo 1980 metų stovėjo skulptoriaus A. Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. 1991 metais kapinių rytinėje dalyje pastatytas paminklinis akmuo (arch. Gintautas Survila). 1992 metais atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę šalia kapinių gyvenantys lietuviai panevėžiečiai kreipėsi į miesto valdžią su prašymu iš buvusių žydų kapinių iškelti skulptūrą „Vėžys“. Prašymas buvo išklausytas.

1998-ųjų rugsėjį, pažymint žydų genocido dieną, Panevėžio žydų bendruomenės bei miesto savivaldybės rūpesčiu Kurganavos miškelyje, laikantis žydų tradicijų, buvo užkasti mirusiųjų tautiečių išlikę antkapių akmenys.

Tik 2009 metais, po daugiau nei 10 metų aktyvios veiklos, Panevėžio žydų bendruomenės bei jos pirmininko Gennady Kofman pastangomis, bendradarbiaujant su Panevėžio miesto savivaldybe, sulaukus pritarimo bei finansinės paramos iš Pasaulio Litvakų fondo, “Amerikos fondo Lietuvos ir Latvijos žydams paremti“, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės bei rėmėjų:  dr. Keith Kaye šeimos, dr. Charles B. Nam, Hovard ir Esther Margol, Michael Levy, Jenne Stutman, Martin Schaffel, Dan ir Janice Jacobs, panevėžiečio verslininko Jurij Grafman kilnaus poelgio dėka Atminties skvere (buv. Sietyno) buvo pastatytas memorialas Liūdinti žydų motina mirusiųjų atminimui (arch. Valdas Klimavičius, skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša).

LIŪDINTI ŽYDŲ MOTINA Autoriai: Tallat-Kelpša Vytautas Architektai: Klimavičius Valdas

Pasak Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, žydų kapinių vietų išsaugojimas ypač svarbus, atsižvelgiant į didėjantį pasaulyje antisemitizmą, taip pat skirtas jaunų žmonių švietimui. Kapinės, ar jų atminimo vietos dažnai yra paskutiniai apčiuopiami įrodymai apie šimtmečius Europos mietuose ir kaimuose, kuriuos sunaikino Holokaustas, gyvenusius žydus.

Atminties skvero įamžinimas – tai Panevėžio žydų bendruomenės bei jos pirmininko sėkmės istorija, kuomet glaudžiai ir sistemingai bendraujant su miesto valdžios institucijomis, reiškiant pilietinę poziciją tautinių mažumų paveldo išsaugojimo klausimais viešojoje erdvėje, telkiant ir informuojant pasaulyje išsibarščiusius tautiečius, galima pasiekti laukiamo rezultato.

#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020m.

 

Mažai žinomas Kupiškio krašto žydų gyvenimas

Mažai žinomas Kupiškio krašto žydų gyvenimas

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, straipsnius publikuojanti ,,Kupiškėnų mintys” http://kmintys.lt 

Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo.

Baronų giminė – Skapiškyje gausiausia tarp savo tautiečių. Apie 1930 m. Iš kairės: Motina
Gita Baronienė, tarpduryje senelis Icikas Baronas, tėtis Motelis Baronas, sesuo Sara g. 1923 m., Ida
g. 1921 m. Toliau – senelė Riklė Baronienė. Tarpduryje – Chaimas Baronas, senelio brolio sūnus
prieš jam emigruojant į Meksiką. Toliau – senelio brolis Elijas Baronas, miręs Skapiškyje apie 1932
metus, jo žmona Eta Baronienė ir senelio sesuo Reiza Rabinavičienė. Languose – senelio brolio
dukterys Beila ir Sara. 1928 m. Po Elijaus mirties jos išvyko į Meksiką, o šeimai pardavė savo pusę
namą.

Mažai žinomas mūsų krašto žydų gyvenimas

 Istorija lėmė, kad lietuvių ir žydų gyvenimas tarpukario laikotarpiu persipynė, bet daug kas iš mūsų šiandien mažai žino apie kažkada šalia mūsų artimųjų gyvenusių kaimynų žydų papročius, bendravimą ir šventes. Tai kas išliko rajono gyventojų atmintyje apie Kupiškyje, Subačiaus miestelyje ir Subačiaus mieste, Skapiškyje, Šimonyse, Alizavoje, Palėvenėje gyvenusius žydus, yra užrašyta ir saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje.

Gončaro kepyklos Kupiškyje kulinarai. 1939 m. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.