Regioninės bendruomenės

Žygdarbis, vertas įamžinimo

Žygdarbis, vertas įamžinimo

Markevičių sodybos vietoje dabar belikęs vienišas ąžuolas, tačiau jos gyventojų pasiaukojimą amžinai primins Pasaulio tautų teisuolių vardas ir atminimo medaliai, 1991-aisiais skirti Juozapui, Elenai, Vladui, Marijonai, Jonui, Romui ir Valerijai Markevičiams. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

 

Vienos šeimos iš Kupiškio istorija tokia unikali, kad prisimenama ir Izraelyje.

Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų atminties įamžinimu, žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodami savo gyvybėmis nuo pražūties gelbėjo žydus, suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvoje tokių arti tūkstančio, ir šis sąrašas vis dar gausėja. Kaip ir apdovanotųjų Lietuvos prezidento Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jau mūsų valstybės skiriamu savo piliečiams už tokį žygdarbį.

Giminės garbė

Kitaip, nei žygdarbiu, šių žmonių poelgio negalima pavadinti. Žydų gelbėtojai rizikavo gyvybe taip pat, kaip ir persekiojamieji. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad bus susekti, nes žinojo nesulauksiantys pasigailėjimo.

Bet ir karo siaubai nepajėgė nustelbti žmogiškumo. Tą puikiai įrodo paprastos ūkininkų šeimos iš Kupiškio rajono istorija.

Markevičiai išgelbėjo beveik tiek pat gyvybių, kiek užaugino po savo stogu: jų namuose prieglobstį rado 9 žydai, dar vienas buvo trumpam pasislėpęs.

Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius sako lig šiol teberenkantis informaciją apie savo šeimos istoriją. Klausinėjęs giminių, laiškais bendravęs su dviem išgelbėtais žydais, po kruopelytę dėliojantis praeitį.

Įamžinti yra ką: visiems Markevičių šeimos nariams, išskyrus dvi jauniausias dukras, kurios buvo mažametės, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Tiesa, savo kelionę į giminės praeitį V. Markevičius pradėjo nuo ankstesnių laikų. Kuomet Pirmojo pasaulinio karo metais jo senelis su savo tėvu Jokūbu Markevičiumi iki 1917 metų revoliucijos buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. Vėliau prosenelis išvyko į Ameriką, o senelis liko Rusijoje. Ten vedė, susilaukė vyriausios dukros.

Grįžęs iš už Atlanto, V. Markevičiaus prosenelis įsikūrė Trinapolio kaime maždaug 7 kilometrai nuo Subačiaus miesto.

„Nusipirko žemės iš Komaro“, – pasakoja sužinojęs ponas Vidmantas. Kiek tiksliai – neaišku, bet mirus proseneliui V. Markevičiaus senelis Juozapas paveldėjo apie 44 hektarus su pastatais. Taigi su šeima grįžo gyveni į Lietuvą, Trinapolį.

Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius pasiryžęs po krislą surinkti savo giminės istoriją. P. ŽIDONIO nuotr.

Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje

Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje

KVIETIMAS

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje š.m. spalio 4 d. (sekmadienį)

11 val. Švenčionių miesto centriniame parke prie Menoros paminklo.

Po ceremonijos Kultūros centre bus rodomas filmas (trukmė ~30 min) apie Švenčionių žydų prieškario bei pokario gyvenimą.

13 val. aukų pagerbimas masinių žydų žudynių vietoje Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

 

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas

Moisiejus Šapiro

Norinčius vykti, prašome registruotis telefonu: (8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė

Autobusas į Švenčionis lauks prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Išvykimas 9.30 val.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Būtent 1943 m. rugsėjo 23 d. Lietuva patyrė vieną skaudžiausių smūgių XX amžiaus istorijoje. Tai diena, kai buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir mes visam laikui netekome savo brolių ir seserų.

Vakar, rugsėjo 23d. kaip ir kiekvienais metais, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai rinkosi prie 1941-1944 m. vokiečių administracijos įsteigto Šiaulių geto vartų stovinčio paminklinio akmens, pastatyto dar prieš 26-erius metus, pažymint Šiaulių geto likvidavimo 50-metį. Prieš šią atminimo dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės lėšomis paminklinis akmuo buvo restauruotas. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių m. vicemeras Egidijus Elijošius bei iš Šiaulių geto išgelbėtos dvi Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės – Ida Vileikienė ir Romualda Každailienė, kurias priglaudė ir užaugino lietuvių šeimos. Lietuvos žydų (litvakų) bei Šiaulių krašto žydų bendruomenių tarybos narys Josifas Buršteinas trumpai priminė visiems susirinkusiems apie šią baisią tragediją ištikusią žydų tautą. Aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai.

Vėliau atminimo ceremonijos dalyviai tradiciškai apsilankė Kužiuose prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams. Atminimo ceremonijoje Kužiuose dalyvavo ir Kužių seniūniijos seniūnė Jolanda Rudavičienė bei Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Judita Šakočiuvienė.

Kužių masinių žudynių vietoje žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prie paminko padėtas gėlių krepšelis, uždegtos atminimo žvakutės, padėti akmenukai. Savo išgelbėjimo ir išgyvenimo prisiminimais pasidalijo Ida Vileikienė.

Roš Hašana šventę Šiaulių krašto žydų bendruomenė šventė  Šiaulių universiteto Botanikos sode

Roš Hašana šventę Šiaulių krašto žydų bendruomenė šventė Šiaulių universiteto Botanikos sode

Gyvename iššūkių bei išbandymų kupinu laikotarpiu, tad ir žydų Naujuosius 5781 metus (Roš Hašana) Šiaulių krašto žydų bendruomenė šiemet sutiko kitaip nei įprasta. Siekiant apsaugoti bendruomenės narius nuo visame pasaulyje siaučiančio viruso, buvo nuspręsta šventę šiais metais suruošti gryname ore Šiaulių universiteto Botanikos sode rugsėjo 20 dieną.

Šventinės popietės pradžioje skambėjo šofaro garsai, kviečiantys tikinčiuosius į Aukščiausiojo teismą, raginantys dar kartą įvertinti savo veiksmus, išpažinti nuodėmes ir siekti tobulumo bei gerų darbų. Vėliau šventės dalyvius pasveikino bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer ir palinkėjo visiems gerų, sveikų ir saldžių metų, o Frida Šteinienė bendruomenės nariams priminė šios šventės prasmę bei tradicijas.

Nors šį kartą šventė nebuvo tradicinė, tačiau tai nesutrukdė   šventiniam staluio patiekti tradicinius žydų patiekalus: chalą, obuolius su medumi, granatas, farširuotą karpį, kapotą silkę bei kepenėles, o taip pat ir tradicinius žydų saldumynus: taigalach ir imberlach.

Šventės metu skambėjo gyva žydiška muzika ir dainos, kurios šiai šventei suteikė malonią ir jaukią atmosferą. Dainas šventės dalyviams kaip visada dovanojo bendruomenės narys Vadimas Kamrazeris. Renginio metu kiekvienai šeimai įteiktas 5781 m. žydiškas kalendorius.

 

Nepaisant visų išbandymų, iššūkių bei naujų potyrių, šventės dalyviai mėgavosi puikiu oru, skaniais tradiciniais žydų patiekalais bei saldumynais, skambiomis melodijomis, malonia ir jaukia atmosfera bei vienas kito draugija.

,,Šiaulių žydai šiandien. Portretai“

,,Šiaulių žydai šiandien. Portretai“

Pasitinkant 5781 metus Šiauliuose buvusios Talmudo toros mokyklos pastate atvėrė durys paroda – „Šiaulių žydai šiandien. Portretai“. Tai bendras Šiaulių fotografijos namų bildukų ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės  projektas apie šalia gyvenantį žmogų.

Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo: į atidarymą susirinko gausus lankytojų būrys ne tik iš Šiaulių miesto, bet ir iš apskrities.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai labai dėkingi Šiaulių fotografams už unikalią galimybę išbandyti save  modelių vaidmenyje. Šis projektas –  bendrystės ir draugystės pradžia.

 

AKIMIRKOS IŠ PARODOS ATIDARYMO (paspaudus straipsnio pavadinimą)

Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime IX forte

Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime IX forte

Kauno IX forto muziejus 2020 m. rugsėjo 23 d. (trečiadienį) 11.15 val. kviečia dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime. Organizuojama pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ – minėjimo dalyvių eisena nuo muziejaus administracijos pastato (Žemaičių pl. 71, Kaunas) iki masinių žudynių lauko ir monumento nacizmo aukoms atminti. Eisenos dalyviai kviečiami atsinešti akmenuką su užrašytu vardu. Masinių žudynių vietoje padėti akmenys su žmonių vardais primins, jog nužudyti žmonės buvo ne skaičius, bet konkretūs žmonės su asmeninėmis istorijomis.

Minėjimo metu koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ orkestras ,,Ąžuolynas” atliks finalinį koncertą iš projekto „Muzikiniai vasaros maršrutai istorinėmis žydų trajektorijomis“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų paminėjimui. Projekto partneris – Kauno žydų bendruomenė.

Kauno IX forto muziejuje bus atidaroma paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“, kurioje pristatomi visi svarbiausi Aušvico stovyklos istorijos momentai, taip pat nacių judėjimo genezė bei specifiniai vokiečių teroro sistemos okupuotoje Lenkijoje elementai. Paroda muziejuje eksponuojama bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutu Vilniuje.

Apie ketinimą dalyvauti minėjime prašome pranešti e-paštu muziejus@9fortomuziejus.lt arba telefonu 837 377750.

Minėjimo organizatoriai: Kauno IX forto muziejus, Kauno žydų bendruomenė

 

Klaipėdos bendruomenė kėlė kultūrinės įvairovės klausimus

Klaipėdos bendruomenė kėlė kultūrinės įvairovės klausimus

Klaipėdoje, Tautinių kultūrų centre, vyko trečiasis koalicijų stiprinimo seminaras, kuriame dalyvavo  ne tik Klaipėdos žydų ir romų bendruomenių atstovai bet ir totorių, baltarusių bei rusų tautinių mažumų atstovai. Gvildenamos temos sulaukė daug klausimų ir susidomėjimo. Ypač įdomu buvo klausyti rašytojo, visuomenės veikėjo Vytauto Čepo pranešimo tema “Tautinės mažumos Lietuvoje: istorinė savimonė ir etninė savastis”.  Kas yra tautinė mažuma ir tautinė bendrija? Dažnai šios sąvokos yra sutapatinamos. Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja kalbėjo apie romų istorijos paraleles.

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.

Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.

Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.

Kauno žydų bendruomenė rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais.

Kauno žydų bendruomenė rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais.

Kauno žydų bendruomenė vasarą palydėjo ir rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais. Paskutinę rugpjūčio savaitę pagerbėme Prienų ir jų apylinkių Holokausto aukas. Dėkojame jau bičiuliais tapusiems Prienų krašto muziejaus, Prienų rajono savivaldybės darbuotojams, Balbieriškio Tolerancijos centrų atstovams, moksleiviams už tai, kad jiems rūpi, kad Holokausto tragedija jiems yra jų tragedija, jų netektys, širdgėla, kad niekieno neverčiami susiburia, organizuoja, prisimena tuos, kurie kadaise gyveno šalia, buvo kaimynai, gal net draugai jų tėvų, senelių, prosenelių.

O paskutinę vasaros dieną, taip pat kaip ir Prienuose verkiant dangui, aplankėme ir prisiminėme Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos aukas. Dėkojame smuikininkei Jonei Barborai Laukaitytei, nepabūgusiai darganoto oro ir savo melodija taip jautriai suvirpinusiai ir mūsų širdžių stygas.

 

Pirmąjį rudens savaitgalį pagaliau sulaukėme dar kovo 13-ąją turėjusios įvykti, bet dėl visiems suprantamų priežasčių nukeltos Aleksandro Rubinovo monospektaklio “Mano tėvas” premjeros, o Kauno paveikslų galerijos lankytojus su Samuelio Bako kūryba iki rugsėjo 13 d. dar veiksiančioje jo darbų parodoje supažindino Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro ir S. Bako muziejaus vadovė Ieva Šadževičienė.

Ir spektaklis, ir paveikslai bylojo apie atmintį, apie Holokausto tragediją, apie protu nesuvokiamas žmonių kančias, bet ne tik apie tai – jie liudijo ir lygiai taip pat sunkiai suvokiamą žmogaus stiprybę, drąsą, pasiaukojimą, sugebėjimą atsitiesti ir eiti toliau, siekti, kurti, įprasminti, išlikti žmogumi nužmogėjusiame pasaulyje.

Daugiau akimirkų nuotraukų galerijoje.
Renginių išlaidos iš dalies apmokėtos GVF lėšomis
Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Džiaugiuosi, kad Lietuvos mokytojai mokslo metams ruošėsi ne tik nerimaudami dėl virusinių aktualijų ar modeliuodami mokinių srautus mokyklų koridoriuose, bet ir dalyvaudami prasminguose seminaruose.
Paskutinę rugpjūčio savaitę būtent toks vyko Kaune. Man buvo suteikta garbė dalyvauti jame svečio teisėmis ir tarti sveikinimo žodį, o mokytojai iš įvairių Lietuvos miestų sėmėsi žinių ir patirties, kaip supažindinti savo ugdytinius su žydų paveldu Lietuvoje, kaip į mokymo procesą įtraukti žydų kapinių temą.
Krekenavos žydų istorija

Krekenavos žydų istorija

Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.

Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.

Pėdsakai miestelyje

Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.

Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.

Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.

Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.

Krekenavos žydų sinagoga

Ant prekystalio žydų sinagoga

Ant prekystalio žydų sinagoga

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas internetinėje svetainėje skelbia apie parduodamą dar 1910 metais Panevėžio verslininko lėšomis statytą žydų sinagogą. P. Židonio nuotr.

Sekunde.lt

Panevėžio sinagogos pastatas pastatytas 1910 ir iki 1940 priklausė žydų bendruomenei. 2001 m. minint 60-ąsias žydų genocido metines, prie buvusios sinagogos atidengta memorialinė lenta žydų maldos namams atminti.

Yrančiam raudonų plytų buvusios žydų sinagogos pastatui Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje, valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas ieško pirkėjų. Labiausiai dėl to neramu vietos žydų bendruomenei ir jos prarastu turtu besirūpinančiam Geros valios fondui. Šios abi organizacijos, beieškodamos, kaip išsaugoti savo tautiečių palikimą, rodos, pateko į uždarą ratą.

Turto banko prekystalis nuolat pasipildo įvairiais pastatais: daugiausia senais, apleistais namais, butais, kartais administracinėmis patalpomis. Bet kultūros paveldo, buvusiais religinės paskirties statiniais ši viešoji įstaiga prekiauja labai retai.

Šįkart Turto banko internetinėje svetainėje skelbiama apie parduodamą Panevėžio verslininko lėšomis dar 1910 metais statytą žydų sinagogą, besiglaudžiančią šalia istorinio Sausio 13-osios skvero.

Žydiškojo Pasvalio fragmentai

Žydiškojo Pasvalio fragmentai

Holokausto memorialas Žadeikių miške, kur buvo nužudyti 1 349 Pasvalio krašto žydai. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Daiva Savickienė

Iš kadaise didžiąją Pasvalio krašto gyventojų dalį sudariusios žydų bendruomenės palikimo teliko trupiniai. Holokaustas pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidus, neretai ištrindamas viską, kas juose buvo žydiško.

Tačiau ir praėjus dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jų gyvenimo pėdsakų dar galima aptikti kiekvieno Lietuvos krašto istorijoje, net jei tai tik materialiojo paveldo fragmentai ar vietos žmonių prisiminimų nuotrupos.

Nuo pusės iki trečdalio

Istorikas Gražvydas Balčiūnaitis sako, kad Pasvalys niekuo nesiskyrė nuo kitų šalies miestų ir miestelių, turėjusių savas žydų bendruomenes. Rašytiniuose šaltiniuose jie čia figūravo nuo XVI amžiaus, kai 1581 metais buvo paminėtas vienas pirmųjų Pasvalio žydų pavarde Abramovičius. Tiesa, ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis: pasak istoriko, tais metais kilęs gaisras sunaikino 35 namus. Kitą kartą nuo žydų namuose uždegtos žvakės esą supleškėjo 40 sodybų.

„1603 metais Pasvalyje gyveno jau trys žydai, – vardija G. Balčiūnaitis, – o XVIII amžiaus pabaigoje jie sudarė trečdalį gyventojų.“

„Kaip ir visoje Lietuvoje, žydų daugėjo. Lietuva buvo tolerantiška valstybė ir jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais žydai mielai čia gyveno, nes niekas per daug nepersekiojo, nežudė, kaip Vakarų Europoje“, – pasakoja istorikas.

„Sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino.“ G. Balčiūnaitis, istorikas

XIX amžiuje, kai carinės Rusijos valdžia apribojo žydų judėjimą, jiems tais laikais, pasak G. Balčiūnaičio, buvo leista gyventi tik imperijos pakraščiuose. O vienas tokių pakraščių buvo Lietuva, tad daug čia ir įsikūrė.

Gausiausia žydų bendruomenė Pasvalyje gyveno XIX amžiaus pabaigoje. Istorikas pateikia 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos iš 3 050 pasvaliečių 1 590 buvo žydų tautybės. Kitaip tariant, pusę Pasvalio gyventojų sudarė žydai.

G. Balčiūnaičio teigimu, panaši situacija buvo visoje šalyje. Ir taip iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet didelė dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą ir daugelis atgal nebegrįžo.

Tarpukariu, jau nepriklausomoje Lietuvoje, žydų nebebuvo taip gausu. 1923 metų gyventojų surašymas parodė, jog Pasvalyje gyveno apie 2 500 žmonių, 800 jų, arba bemaž trečdalis – žydai. Iki pat Antrojo pasaulinio karo augant bendram gyventojų skaičiui, daugėjo ir žydų. Pavyzdžiui, 1940 metais Pasvalyje jų gyveno apie tūkstantį. Tačiau karo pradžioje dauguma krašto žydų buvo sušaudyti Žadeikių miške.

Gražvydo Balčiūnaičio teigimu, didelė dalis žydų bendruomenių paveldo, išlikusio per karą, buvo sunaikinta sovietmečiu. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS nuotr.

Ado Jakubausko metamorfozės

Ado Jakubausko metamorfozės

Profesorius Pinchos Fridberg

Vilnius

Ar šių dienų Lietuvoje svarbi yra tautybė? Ir štai kodėl aš to klausiu.

 Vietoj pratarmės

Atidžiai seku beveik visą Lietuvos žiniasklaidos medžiagą Holokausto Lietuvoje tema. Fotografuoju įdomiausią, vengdamas  citavimo klaidų ir saugoju savo pašte. Tokių rašinių bei jų citatų sukaupiau per dešimt tūkstančių.

Žemiau įdėtos „unikalios“ nuotraukos taip ir būtų likusios mano pašto archyve, jei Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapyje nebūtų pasirodęs straipsnis

Lietuvos žydų bendruomenė reiškia susirūpinimą dėl V. Valiušaičio paskyrimo užimti Vyresniojo generalinio LGGRTC direktoriaus patarėjo pareigas

 

Metamorfozė #1

2020 m. birželio 16 d. Lietuvos radijo ir televizijos lrt.lt tinklapyje pasirodė Jūratės Skėrytės (BNS) informacija:

Vadovauti Genocido ir rezistencijos centrui siūlomas Jakubauskas

Neslėpsiu, su A. Jakubausko pavarde susidūriau pirmą kartą. Sužinojus, kad nuo „Nuo 2003 metų jis yra Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos pirmininkas, nuo 2015 metų – Pasaulio Krymo totorių kongreso sekretoriaus pavaduotojas”, kilo nenugalimas noras pažinti jo biografiją.

Atidariau WIKI ir, kaip esu įpratęs, nufotografavau puslapį (drįstu manyti, kad esu vienintelis tokio turėtojas):

Atkreipkite dėmesį, kad nurodyta tautybė – lietuvis.

Tūlas pasakys:

Adas Jakubauskas neturi nieko bendra su šiuo įrašu!

Juk i WIKI bet koks Vardas Pavardenis gali rašyti kas jam į galvą toptelės.

Sutinku! Tačiau niekas manęs neįtikins, kad Adas Jakubauskas nuo 2012 m. (puslapio sukūrimo laikas) niekada nebuvo atidaręs savo WIKI puslapio ir nematė šio įrašo.

 

Metamorfozė #2

Birželio 25 d. Seimas paskyrė p. Jakubauską Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generaliniu direktoriumi. Ir aš vėl kreipiausi į WIKI.  Ir vėl, laikydamasis savo principo, nufotografavau jo asmeninį puslapį

 

Kaip matome, p. Jakubausko tautybė pasikeitė: jis tapo Lietuvos totoriumi.

Liko išsiaiškinti tikslų laiką, kada įvyko ši metamorfozė.

Laimei, WIKI yra sukurta taip, kad joks Vardas Pavardenis negali panaikinti redagavimo pėdsakų:

Kaip matome, tautybės pakeitimas įvyko 2020 m. birželio 19 d., 23:56.

 

P.S. Metamorfozė #3

Prieš jūsų akis tinklalapyje  krima.suspilne.media paskelbto straipsnio pavadinimo nuotrauka:

Vertimas: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu tapo Krymo totorius.

Laukiu klausimo:

Ką p. Jakubauskas turi bendro su šiuo straipsniu? Gal jis jo išvis nė nematė!

Vietoj atsakymo pacituosiu minėtą straipsnį:

“Apie tai QHA pranešė pats Adas Jakubauskas”.

Pažymėsime: ,,Suspilne Krim” yra oficiali viešojo televizijos kanalo „UА: KRYM“ svetainė. Transliiuojama visos Ukrainos palydovinės televizijos kanalu ukrainIečių, rusų ir Krymo totorių kalbomis.

*     *     *

Kartoju klausimą, kuriuo pradėjau straipsnį:

Ar šių dienų Lietuvoje tautybė yra svarbi?

————————

[1] Vertimai:

Lithuanian Jewish Community Concerned by Vidmantas Valiušaitis’s Appointment as Senior Advisor of Genocide Center

ЕОЛ озабочена назначением В. Валюшайтиса на пост советника генерального директора Центра исследования геноцида и сопротивления жителей Литвы

Merkinės istorija byloja apie dingusį žydų miestą: nuo raudonosios mokyklos iki klubo „Makabi“ ir „Dzūkijos“ saldainių

Merkinės istorija byloja apie dingusį žydų miestą: nuo raudonosios mokyklos iki klubo „Makabi“ ir „Dzūkijos“ saldainių

Gabija Strumylaitė15min.lt

Merkinės vardas giliai įsirėžęs Lietuvos istorijos kronikose: čia Jogaila Vilniui suteikė miesto teises, čia dažnai lankydavosi, o galiausiai ir mirė Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Merkinė kadaise buvo ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Tačiau nedaug kas žino, jog tarpukariu Merkinės šerdimi tapo net 70 proc. visų gyventojų sudariusi žydų bendruomenė.

„Pirmieji žydai Merkinėje minimi XVI a., tačiau klestėjimo laiku galime įvardinti XVIII a. pabaigą, kada žydai jau sudarė ketvirtadalį miestelio populiacijos. Seniūnijos inventoriuose yra netgi miestelėnų sąrašai su vardais ir pavardėmis, pačiam teko matyti“, – apie žydiškąją miestelio pusę pasakojimą pradeda Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas. Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pateikia ir šiek tiek statistikos. 1923 m. duomenimis, Merkinės valsčiuje gyveno 7374 gyventojai. Iš jų 5642 lietuviai, 1430 žydų, 189 lenkai, 90 rusų, 1 latvis ir kelios dešimtys totorių. Tuo metu 1930 m. miestelyje užregistruota 2200 gyventojų – iš jų 1700 žydų tautybės. O 1939 m. gyventojų skaičius pasiekė 2644.

Karolinos Savickytės nuotr./Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas (kairėje) ir muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas.

Ž.Buržinskas pažymi, jog kiek sudėtingesnis klausimas dėl pirmosios sinagogos atsiradimo, tačiau užtikrina, jog XVIII a. ji jau tikrai stovėjo. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Vinco Krėvės gimnazijos teritorija. Raudonų plytų mūro Klois sinagoga sunaikinta sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, dabar patalpos naudojamos kaip mokyklos aktų salė. Medinė Beit Midraš sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje toji vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus.

Merkinės krašto muziejaus mediana/Žygimanto Buržinsko sukurta sinagogų komplekso rekonstrukcija.

„Vietiniai pasakodavo tokią legendą miestelio vaikams, mėgusiems aplink sinagogą žaisti: atseit po namu yra urvas, kuriame gyvena ožka, o ant jos nugaros galima į Izraelį nujoti“, – šypsosi Ž.Buržinskas.

Raudonoji mokykla

Karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas (šiandien čia veikia biblioteka ir gimnazijos klasės), statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos.

Šį projektą inicijavo garsus merkiniškis, JAV emigrantas Harry Fischelis. „Fischelis savo laiku galėjo vadintis vienu turtingiausių Niujorko žydų. Taip pat jis filantropas, mecenatas, jo vardas plačiai skambėjo pasaulyje. Iš ebėjaus nusipirkome 1928-ųjų metų leidimo knygą apie jį. Viskas detaliai surašyta apie šio žmogaus gyvenimą. Paminėta ir kelionė į Merkinę. Po Pirmojo pasaulinio karo Fischelis susitiko su čionykšte žydų bendruomene – išklausinėjo apie situaciją, pasiteiravo, ko jiems trūksta.

Žydai pasakė, kad Toros mokyklos neturi. Taigi jis jiems visą tą statybą ir finansavo. Įdomu, jog per laiko perspektyvą toji sąmata išsipūtė. Bent jau kiek tyrinėjau tarpukarines nuotraukas, turiu įtarimą, kad žydai už jo pinigus susitvarkė ir sinagogas. Knygoje taip pat yra kai kurių statinių, prie kurių prisilietė Fischelio ranka, fotografijos, įskaitant ir raudonąją mokyklą“, – tęsia istorikas.

Karolinos Savickytės nuotr./Buvusi Merkinės Talmudo Toros mokykla, statyta verslininko H.Fischelio lėšomis.

Energingų žmonių kraštas

Tarpukariu Merkinė tikslingai judėjo apskrities centro link. Miestelis aprūpintas vandens bei elektros tiekimu (ko dažnai neturėjo ir gerokai didesni miestai; netgi kai kurie Kauno kvartalai), atidaryta degalinė „Shell“.

Dėl šių ir kitų pasiekimų Chanochas Chašmonajis (Gendelis) knygoje „Merkinė – žydų miestas Lietuvoje” rašė, jog miestelį, žydiškai vadintą „Mereč“, geriau būtų pervadinti į „Merec“ (hebr. „energija“), kadangi čia gyveno itin energingi žmonės.

Tarpukaris pasižymėjo aktyviu visuomeniniu gyvenimu – įkurta daugybė įvairaus pobūdžių organizacijų. Tai galima pastebėti ir senovinėse fotografijose, kuriose užfiksuoti skirtingomis vėliavomis nešini miestelėnai.

Žydų organizacijos išsiskyrė veiklumu įvairiose plotmėse: socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje, netgi politinėje. Funkcionavo sionizmo idėjas propagavę judėjimai, didelis dėmesys skirtas jaunimo auklėjimui. Aktyvumu pasižymėjo ir sporto klubo „Makabi“ vietos skyrius. Miestelyje būdavo rengiami sinchroniniai šokiai, futbolo rungtynės.

Merkinės krašto muziejaus archyvai/Turgaus diena Merkinėje.

M.Černiauskas tikina, jog reiktų atkreipti dėmesį į pačių žydų ir lietuvių santykius: „Manyčiau, kad tai buvo pakankamai autonomiškos bendruomenės. Kodėl taip manau? Nesu matęs anų laikų Merkinės nuotraukos, kurioje lietuvių šeima būtų nufotografuota su žydų šeima. Kitas atvejis, jei kalbame apie miestelio šventes, viešus renginius.

Tarpukario spaudoje galima rasti nemažai straipsnių, liudijančių apie gražų tų bendruomenių bendradarbiavimą: kartu švenčiamos Vasario 16-osios šventės, 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmetis, 1930 m. Vytauto 500 metų mirties sukaktis, sporto šventės. Būta atvejų, kai iškilmingi minėjimai rengti būtent žydams priklausiusioje Talmudo Toros mokykloje, kur lietuviai skaitė pranešimus patriotizmą ugdančiomis temomis ir panašiai.

Žinoma, kad statant Merkinės šaulių būrio namus, medieną pastatui paaukojo žydas Šefnas, atsidėkodamas lietuviams už apsaugą nuo lenkų plukdant sielius Merkiu.

„Meretz Relief Association“ archyvas/Žydų krautuvė.

1938 m. spaudoje minima, kad žydų bendruomenė, kaip ir kitos Merkinėje veikusios organizacijos ar asmenys, aukojo pinigus Merkinės šaulių būriui, nors nežinau atvejų, kad patys žydai būtų šios organizacijos nariais“, – pasakoja M.Černiauskas.

Žydiškieji akcentai

Iš Merkinės autobusų stoties Kaplano Maušos, Levino Joselio ir Stasio Čiurlionio autobusais būdavo galima pasiekti Alytų, Kauną.

„Miestelio istorijoje iš tiesų pastebima stiprių žydiškų akcentų. Vien Merkinės centre tarpukariu veikė per 50 krautuvių – iš jų reta kuri priklausė lietuviams.

Žydai prekiavo batais, skrybėlėmis, drabužiais, buities reikmenimis. Jie ir laikrodžius surinkinėdavo, ir saldainius gamindavo. Muziejuje turime keletą Merkinės saldainių fabriko „Dzūkija“ saldainių popierėlių. Gražus art deco stilius“, – į ekspoziciją ranka mosteli Ž.Buržinskas.

 

Turiningas savaitgalis su aktyviais Kauno žydų bendruomenės nariais

Turiningas savaitgalis su aktyviais Kauno žydų bendruomenės nariais

Kauno žydų bendruomenė kasmet organizuoja kultūrinius renginius ir dėkoja už turiningai praleistą laiką.

Šiemet tai buvo išvyką į Dzūkiją. Pirma stotelė – Alytus, kurį dažnai daugelis tik pravažiuoja, net nestabteldami. Su Dzūkijos sostinės praeitimi ir šių dienų gyvenimu mus supažindino Meilė Platūkienė – gera bendruomenės bičiulė, mokytoja, ugdanti vaikų toleranciją ir plečianti jų akiratį. Fiksavome kadaise gausios žydų bendruomenės buvimo Alytuje pėdsakus – autentiški buvusio Zingerių namo balkonai, namas su liūtukais, buvę kino teatrai, Beiralo kalnas, baigiama restauruoti sinagoga, kapinės (iš kurių vienų nelikę nė pėdsako, tik informacinis stendas, antkapiai dingę be žinios) ir vieta, kurią, deja, randame prie kone kiekvieno didesnio miesto ir miestelio – Holokausto žudynių miškelis. Atidavę pagarbą, judame toliau. Merkinėje mūsų jau laukia Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas (bravo jam ir jo kolegoms, kurių tėra 2, o anksčiau buvo ir dar mažiau, už tą milžinišką darbą, kurį jie nuveikė, prikeldami iš užmaršties miesto istoriją!!!) ir supažindina su nelabai didele, bet labai įdomia muziejaus ekspozicija ir unikalia Merkinės istorija, kurioje ryškų pėdsaką paliko ne tik karališkos kilmės asmenys, bet ir žydų bendruomenė, kadaise sudariusi didžiąją miestelio gyventojų dalį.

Kaune buvo surengti mokymai lankomosios priežiūros darbuotojoms

Kaune buvo surengti mokymai lankomosios priežiūros darbuotojoms

Kauno žydų bendruomenės nariai, turintys garbaus amžiaus tėvus, bei patys senjorai visuomet džiaugiasi lankomosios priežiūros darbuotojų teikiama pagalba.
Šią kiekvienai regioninei bendruomenei aktualią veiklą koordinuoja LŽB Socialinių programų departameno darbuotojos, kurioms be kasdienio neįkainojamo ir atsakingo darbo pandemijos akivaizdoje tenka tvarkytis su naujais iššūkiais, užtikrinti, kad mums tokie brangūs senoliai būtų apsaugoti nuo jos keliamų grėsmių ir pavojų. Įgyvendinant šiuos tikslus
Kaune buvo surengti mokymai laikinosios sostinės lankomosios priežiūros darbuotojoms, kuriuos vedė LŽB socialinės komisijos narė, gydytoja epidemiologė Ela Gurina bei SPD koordinatorė Snieguolė Zalepūgienė.  Darbuotojos buvo išsamiai supažindintos su Covid-19 ypatumais, teisingu asmens apsaugos priemonių naudojimu, darbo tvarka, esant ekstremaliai situacijai.
Sveikiname Kauno žydų bendruomenės pirmininką Gercq Žaką vienbalsiai perrinktą kitai kadencijai

Sveikiname Kauno žydų bendruomenės pirmininką Gercq Žaką vienbalsiai perrinktą kitai kadencijai

Paskutinę liepos savaitę Kauno žydų bendruomenė buvo susirūpinusi dviejų renginių organizavimu.
 
Pirmasis – tai Kauno žydų bendruomenės ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, įvykęs liepos 29 d. Nepaisant atostogų metų bei vėl pradėjusio bauginti viruso, išreikšti savo valią susirinko gausus būrys Kauno žydų bendruomenės narių.
Nemažai negalėjusių atvykti įgaliojo artimuosius ar bendruomenės bičiulius perduoti jų balsą.
Beveik 200 balsų vienbalsiai buvo atiduota už Gercą Žaką, prieš tai teigiamai įvertinus jo praeitos kadencijos veiklą.
XVII Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis Šiauliuose

XVII Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis Šiauliuose

Panevėžio žydų bendruomenės narių grupė lankėsi Šiauliuose tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio koncerte, kuris buvo skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Muzikine kalba atpasakojama didinga ir tragiška Vilniuje gyvenusios tautos ir paties miesto istorija. Sugrąžinamas prarastas ano meto koloritas, perteikiama įpatinga atmosfera.  Šio muzikinio pasakojimo personažai nėra vien išminčiai ar meno kūrėjai, kurių darbai yra tapę pasaulio kultūros paveldu. Tai paprasti žmonės, darbštūs ir nagingi, beatodairiškai stojantys ginti savo tiesos ir įsitikinimų, dažnai susiduriantys su neteisybe ir pykčiu, gebantys pasijuokti iš pačių savęs.

Žiūrovus stebino nuostabus, ypatingai maloni muzika, kurią pristatė „Lietuvos Jeruzalė“. ansamblis . Programoje skambėjo žydiška muzika.

Dalyviai padėkojo ansamblio vadovui ir pagrindiniam atlikėjui Borisui Traubui (smuikas), atlikėjams: Sergejui Okruško (fortepijonas), Valentinui Kaplūnui (violončelė), Romualdui Ramučiui Taločkai (klarnetas), Borisui Kirzneriui (smuikas), Rolandui Romoslauskui (altas), Sauliui Astrauskui (mušamieji).

Tai pat ačiū  Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamas ir rėmėjams.

 

Panevėžio VŠĮ  Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai susidomėjo   žydų istorija

Panevėžio VŠĮ  Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai susidomėjo   žydų istorija

Nors laikotaris sudėtingas, bet Panevėžio miesto žydų bendruomenė tęsia edukacinius susitikimus. Suplanuotam forumui iš anksto buvo pasiruošta. Dalyviai laikėsi būtinų  apsaugos reikalavimų dėl Covid-19.

Šį kartą PŽB buvo senjorų grupė iš VŠĮ „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos“.  Perskaitę laikraštyje „Panevėžio balsas“ savaitinius straipsnius apie žydų gyvenimą  Panevėžyje VŠĮ LASS  nariai paprašė gyvo pokalbio apie žydų istoriją prieš II pasaulinį karą.

 2020m. liepos mėn. PŽB patalpose  senjorai, prie arbatos ir kavos puodelio, klausė bendruomenės pirmininko Gennady Kofman gyvo pasakojimo  apie  II pasaulinio karo įvykius ir tragišką žydų likimą. Jie suprato, kad mitas apie žydus, kurie tik skolino pinigus, neatitinka tikrovės, kad Panevėžyje gyveno ir dirbo daug pasaulyje žinomų ir garsių žydų. O žinios apie žydų labdaros organizaciją „JOINT“ jiems buvo visai naujas istorinis puslapis. Jie sužinojo ir apie  garsų rabiną Josefą Kahanemaną, kuris atkūrė Panevėžio Ješivą,  veikiantį  ir šiandien Izraelyje.

 Svečiai uždavė skirtingus  klausimus, susidomėję klausėsi apie  žydus verslininkus, mokytojus, gydytojus, apie garsų Panevėžio žydą gydytoją Abraomą Merą, ir kitų profesijų žydus darbininkus.

Daug klausimų buvo užduota. Apsvarstėm tolimesnius susitikimus, pasikeitėme dovanomis, svečiai paliko atsiliepimus svečių knygoje.