Regioninės bendruomenės

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kauno choralinė sinagoga

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

„Kiekvienas pastatas turi savo likimą, kaip ir žmogus“, – įsitikinusi Kaune gyvenanti žydų kultūros tyrinėtoja ir gidė Asia Gutermanaitė. Nuo likimo, kuris buvo skirtas, kai kurių Kaune buvusių žydų pastatų neapsaugojo net mūras.

Kokie tai pastatai, kas juose veikia dabar? Apie tai kviečiame skaityti šiame straipsnyje. Pirmąją teksto dalį galite perskaityti paspaudę nuorodą – murinis-zydu-paveldas-lietuvoje-i-skirtingi-pastatu-likimai-582-1323178

Kūrėsi vėlai, bet pastatė daug

Skirtingai nei kitose Lietuvos vietose, Kaune žydai pradėjo kurtis vėlai. Žinios apie pirmuosius jų pastatus siekia XIX a. vid. – tuo metu Rusijos caro valdžia leido žydams laisvai gyventi ir statytis namus Kauno mieste.

Vos per vieną amžių čia buvo pastatyta daugybė sinagogų ir visuomeninės paskirties bei privačių pastatų. Didžiausias proveržis įvyko tarpukariu – tuo metu išsilavinę žydai (inžinieriai, technikai, architektai ir kt.) Kaune statė ne tik daug žydų bendruomenei skirtų pastatų, bet ir tokius iki šių dienų išlikusius ir žinomus objektus kaip Karininkų ramovę bei Kauno sporto halę.

Abiejų objektų idėjos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo ir čia apsilankęs tuometinis FIFA atstovas.

Kaip savo knygoje apie žydų indėlį į Kauno tarpukario architektūrą rašo Jolita Kančienė, išskirtinio sporto objekto projektas buvo parengtas per pusantro mėnesio, detalūs brėžiniai rengiami jau statybų metu.

O pati halė, kurioje tilpo 11 000 žiūrovų (3500 sėdimų vietų), buvo pastatyta per pusmetį. Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo prieš Europos čempionatą salę apžiūrėjęs tuometis FIFA generalinis sekretorius Williamas Jonesas. Pirmosios varžybos halėje įvyko 1937 m.

Stanislovo Lukošiaus. Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Kauno sporto halė. 1962 m.

Žydiškasis Kaunas: kai kurie pastatai išliko tik nuotraukose

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m. Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį.

Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera.

1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus.

Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę.

Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.

Trys Petrauskų ir Bartkų kartos prie senosios Petrauskų giminės sodybos Daujotuose apie 1939 m. Stovi (iš kairės) Kostas Barkus ir Kazimieras Petrauskas, sėdi Adolfina Barkienė, Petronėlė Bartkienė ir Palmira Petrauskienė, ant žemės susėdę (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas ir Vincas Petrauskai. Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo.

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Memorialas Kaizerlingo miške, įamžinęs vieną iš kelių žydų tautos skausmo vietų Panevėžio rajone. Čia prieš keturis dešimtmečius iškilę koplytstulpiai žymi 1941-ųjų liepos 21 dieną nacių organizuotos ir vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio 103 asmenims įvykdytos egzekucijos vietą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai atsiliepęs visiems Lietuvos gyventojams, žydams tapo tautos tragedija.

Represijos prie žydus ir jų teisių bei laisvių suvaržymas Vokietijoje prasidėjo dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jam įsiplieskus, labai greitai pasiekė visiškai naują – genocido lygį.

Ėmus žydus naikinti kaip tautą, Lietuva per labai trumpą laiką neteko didelės dalies savo gyventojų.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad respublikos laikais žydai mieste sudarė apie trečdalį gyventojų. Didžioji dalis vietos prekybininkų buvo žydai.

Sovietų represijos buvo pirmosios, pakeitusios Panevėžio demografinį veidą: tarp ištremtųjų artėjant frontui buvo nemažai žydų. Tačiau netrukus naciai  atvėrė dar vieną žiaurumų kupiną puslapį tautos istorijoje.

D. Pilkausko pasakojimu, 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Vokietijos armija žygiavo per Lietuvą. Jau pirmąją dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Pajuosčio karinį aerodromą, kur sunaikino ne vieną sovietų orlaivį. O birželio 25-ąją Liuftvafės pilotai vėl pasirodė virš miesto – ir tąkart bombos jau krito ant gyvenamųjų namų Klaipėdos gatvės rajone.

Tai, primena istorikas, buvo vienas labiausiai sukrečiančių periodų Panevėžio istorijoje: kai iš miesto besitraukiant sovietams, prie Cukraus fabriko surengtos politinių kalinių žudynės, nukankinti keturi ligoninės medikai, vyko Birželio sukilimas.

Atėjus vokiečiams, ramiau netapo. Trumpam plykstelėjusi viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo negailestingai sutraiškyta. Naujieji okupantai vykdė savą politiką, ir vienas jos žingsnių buvo masinis gyventojų naikinimas.

Kauno gimtadienio šurmulyje smagiai dalyvavo  ir Kauno žydų bendruomenė

Kauno gimtadienio šurmulyje smagiai dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenė

Į šventinį gegužės 23 dienos Kauno gimtadienio šurmulį Kauno žydų bendruomenės nariai įsiliejo ne tik žingsniuodami atgijusia ir pasipuošusia Laisvės alėja, ne tik stebėdami įvairių kolektyvų pasirodymus, bet ir pirmą kartą po karantino susirinkę paminėti Pergalės prieš nacizmą dieną, kuri žydams yra viena svarbiausių dienų, reiškianti jiems laisvę ir išsivadavimą iš baimės, slapstymosi, nežmoniškų kankinimų, grįžimą į gyvenimą ir galimybę vėl būti oriais žmonėmis.
Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

DELFI.lt Gintarė Bakūnaitė

Apie vos 19 metų sulaukusią Matildą Olkinaitę niekas sužinoti neturėjo. Jai kartu su dar aštuoniais Lietuvos žydais žiauri egzekucija buvo įvykdyta 1941 m. liepą, o nušautųjų kūnai užkasti tiesiog šalikelėje, nuošaliame durpyne. Tokią tragišką ir skaudžią istoriją bei nutildytą išskirtinį jaunos merginos talentą atskleidė išlikęs senas jos eilėraščių sąsiuvinis bei užrakintas, odiniais viršeliais dengtas dienoraštis.
Sutapimas ar ne, bet Matildos kūryba galiausiai atkeliavo į Vilniaus Basanavičiaus gatvės 16 namą, kuriame studijuodama gyveno ir ji pati. Praėjus maždaug puššimčiui metų po jos mirties, 1987 m., šie rankraščiai pateko į Holokaustą išgyvenusios bei iš Kauno geto pasprukusios literatūrologės, profesorės Irenos Veisaitės rankas. „Čia iš tiesų yra fantastiška istorija. Tokios niekada nesugalvosi, tai atsitinka, nežinau, gal tai yra likimo ar Dievo ranka. Pažiūrėkite, tai yra ne tik knyga, tai yra paminklas“, – „Knygų mugėje“ pristatinėdama Matildos Olkinaitės biografiją „Atrakintas dienoraštis“ sakė profesorė I. Veisaitė.
Dabar jau žinoma, kad dvi Panemunėlio šeimos – Olkinų ir Jofių – buvo nužudytos atskirai nuo kitų areštuotųjų žydų. „Spėjama, kad žydšaudžių tikslas buvo apiplėšti turtingais laikytus Panemunėlio vaistininką ir malūninką“, – knygoje rašo Kultūros ministras ir knygos sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas. „Ji turėjo išnykti, jos vardo turėjo nebelikti“, – „Knygų mugėje“ sakė jis. Kaip rašoma knygoje, tiksli jos ir artimųjų bei dar vienos šeimos nužudymo ir užkasimo vieta buvo nustatyta tik 2018 m., JAV ir lietuvių archeologų ekspedicijos metu.
„Augusi kaip Amerikos lietuvė ilgus metus tikėjau, kad lietuvius žudyti kaimynus žydus su ginklu vertė naciai. Tiesos būta daug skaudesnės – Matildos žudikai buvo sąmoningi, jie įvykdė nusikaltimą aiškiai suvokdami, ką daro. Kaip nustatė tyrinėtojai, tuo metu su naciais kolaboravo 23 000 lietuvių, nors tai nesiekė vieno visų Lietuvos gyventojų procento“, – skaudžią istorinę tiesą knygoje aprašo L. V. Sruoginis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/senas-sasiuvinis-saugojo-sukreciancia-istorija-talentingai-devyniolikmetei-ziauri-egzekucija-buvo-atlikta-tiesiog-salikeleje.d?id=84313463

Istorijos atodangos

Istorijos atodangos

Pasakojame apie Lietuvos žydų bendruomenes Lietuvoje ir pristatome  Panevėžio žydų gerąją patirtį prisidedant prie gimto miesto istorijos išsaugojimo bei bendruomeniškumo puoselėjimo.

Panevėžio žydai – integrali miesto bendruomenės dalis, per kelis šimtmečius įnešusi didžiulį įnašą į miesto ekonomiką, kultūrą ir minties raidą. Iki šių dienų išlikusi nedidelė, bet aktyvi Panevėžio žydų bendruomenė bei jos pirmininkas Gennady Kofman, memorialo pastatymo idėjos autorius, didžiuojasi per daugelį metų įdėtomis pastangomis informuojant visuomenę apie sunaikintą Panevėžio mieste žydų kultūrinį paveldą, senųjų žydų kapinių sutvarkymo svarbą bendradarbiaujant su miesto valdžios institucijomis, telkiant pasaulio Litvakų bendruomenės narius, renkant lėšas žydų kapinių memorialo Atminties skvere sukūrimui.

Gennady Kofman

Panevėžio mieste, Sietyno gatvėje nuo 17 a. amžiaus buvusiose žydų kapinėse buvo laidojami žydai miestelėnai, pramoninkai, verslininkai, mokytojai, gydytojai, žuvę žydai kariai savanoriai, specialioje atskiroje kapinių vietoje buvo laidojami rabinai.

1955 m. kapinės buvo uždarytos, tačiau jau 1966 metais buvo priimtas sprendimas kapines likviduoti taip parodant nepagarbą mirusiesiems bei Holokausto baisumus išgyvenusiems likusiems gyviems negausios žydų bendruomenės nariams.

Dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti dekoratyvinei sienai įrengti kuomet buvo statomas Panevėžio dramos teatras, dalis antkapių buvo parduodami kaip statybinė medžiaga. Likviduotose kapinėse įsteigtas Sietyno skveras, kuriame nuo 1980 metų stovėjo skulptoriaus A. Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. 1991 metais kapinių rytinėje dalyje pastatytas paminklinis akmuo (arch. Gintautas Survila). 1992 metais atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę šalia kapinių gyvenantys lietuviai panevėžiečiai kreipėsi į miesto valdžią su prašymu iš buvusių žydų kapinių iškelti skulptūrą „Vėžys“. Prašymas buvo išklausytas.

1998-ųjų rugsėjį, pažymint žydų genocido dieną, Panevėžio žydų bendruomenės bei miesto savivaldybės rūpesčiu Kurganavos miškelyje, laikantis žydų tradicijų, buvo užkasti mirusiųjų tautiečių išlikę antkapių akmenys.

Tik 2009 metais, po daugiau nei 10 metų aktyvios veiklos, Panevėžio žydų bendruomenės bei jos pirmininko Gennady Kofman pastangomis, bendradarbiaujant su Panevėžio miesto savivaldybe, sulaukus pritarimo bei finansinės paramos iš Pasaulio Litvakų fondo, “Amerikos fondo Lietuvos ir Latvijos žydams paremti“, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės bei rėmėjų:  dr. Keith Kaye šeimos, dr. Charles B. Nam, Hovard ir Esther Margol, Michael Levy, Jenne Stutman, Martin Schaffel, Dan ir Janice Jacobs, panevėžiečio verslininko Jurij Grafman kilnaus poelgio dėka Atminties skvere (buv. Sietyno) buvo pastatytas memorialas Liūdinti žydų motina mirusiųjų atminimui (arch. Valdas Klimavičius, skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša).

LIŪDINTI ŽYDŲ MOTINA Autoriai: Tallat-Kelpša Vytautas Architektai: Klimavičius Valdas

Pasak Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, žydų kapinių vietų išsaugojimas ypač svarbus, atsižvelgiant į didėjantį pasaulyje antisemitizmą, taip pat skirtas jaunų žmonių švietimui. Kapinės, ar jų atminimo vietos dažnai yra paskutiniai apčiuopiami įrodymai apie šimtmečius Europos mietuose ir kaimuose, kuriuos sunaikino Holokaustas, gyvenusius žydus.

Atminties skvero įamžinimas – tai Panevėžio žydų bendruomenės bei jos pirmininko sėkmės istorija, kuomet glaudžiai ir sistemingai bendraujant su miesto valdžios institucijomis, reiškiant pilietinę poziciją tautinių mažumų paveldo išsaugojimo klausimais viešojoje erdvėje, telkiant ir informuojant pasaulyje išsibarščiusius tautiečius, galima pasiekti laukiamo rezultato.

#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020m.

 

Mažai žinomas Kupiškio krašto žydų gyvenimas

Mažai žinomas Kupiškio krašto žydų gyvenimas

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, straipsnius publikuojanti ,,Kupiškėnų mintys” http://kmintys.lt 

Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo.

Baronų giminė – Skapiškyje gausiausia tarp savo tautiečių. Apie 1930 m. Iš kairės: Motina
Gita Baronienė, tarpduryje senelis Icikas Baronas, tėtis Motelis Baronas, sesuo Sara g. 1923 m., Ida
g. 1921 m. Toliau – senelė Riklė Baronienė. Tarpduryje – Chaimas Baronas, senelio brolio sūnus
prieš jam emigruojant į Meksiką. Toliau – senelio brolis Elijas Baronas, miręs Skapiškyje apie 1932
metus, jo žmona Eta Baronienė ir senelio sesuo Reiza Rabinavičienė. Languose – senelio brolio
dukterys Beila ir Sara. 1928 m. Po Elijaus mirties jos išvyko į Meksiką, o šeimai pardavė savo pusę
namą.

Mažai žinomas mūsų krašto žydų gyvenimas

 Istorija lėmė, kad lietuvių ir žydų gyvenimas tarpukario laikotarpiu persipynė, bet daug kas iš mūsų šiandien mažai žino apie kažkada šalia mūsų artimųjų gyvenusių kaimynų žydų papročius, bendravimą ir šventes. Tai kas išliko rajono gyventojų atmintyje apie Kupiškyje, Subačiaus miestelyje ir Subačiaus mieste, Skapiškyje, Šimonyse, Alizavoje, Palėvenėje gyvenusius žydus, yra užrašyta ir saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje.

Gončaro kepyklos Kupiškyje kulinarai. 1939 m. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

Didžioji Panevėžio žydų sinagoga. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Daiva Savickienė

Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės.

Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos.

Nepagailėjo nei istorija, nei laikas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius.

Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.

„Skirtingai nuo katalikų, sinagoga atlieka kelias funkcijas, – aiškina D. Pilkauskas. – Tai ir bendruomenės susitikimų, Talmudo studijų vieta.“

Pasak jo, pastatų dydį, skaičių ir tipą lemdavo bendruomenės gausumas bei poreikiai, taip pat finansinės galimybės. Bet ne tik. Sinagogų statybą reguliavo tam tikri draudimai bei įstatymai. Jos negalėjo kilti aukštesnės nei katalikų šventyklos, nuo pastarųjų privalėjo būti nutolusios tam tikru atstumu.

Skirtingai nuo kitų religinių konfesijų, sinagogos statytos kompleksais. Be to, skirstytos pagal sezoną – į vasarines ir žiemines, pagal priklausomybę tam tikram luomui ar profesijai – į pirklių, darbininkų, siuvėjų, muzikantų ir panašiai.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės gyvenimas karantino metu

Ne paslaptis, kad karantinas pakeitė mūsų visų gyvenimo ritmą ir įpročius. Šiaulių krašto žydų bendruomenėje buvo įprasta kartu švęsti įvairias šventes, gimtadienius, dalyvauti bendruomenės organizuojamuose renginiuose, edukacinėse veiklose, ekskursijose, ar tiesiog susirinkti ir pabendrauti bendruomenės patalpose… Deja, šiandien čia tuščia ir tylu…

Prasidėjus karantinui žydai visame pasaulyje šventė Pesacho šventę. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai šiemet, kaip kasmet, negalėjo susirinkti ir skambant žydiškoms melodijoms linksmai kartu atžymėti šią gražią pavasario šventę. Šiemet kiekvienas šventėme savo namuose. LŽB pasirūpino macų pristatymu visoms regioninėms bendruomenėms, tad ŠKŽB administracijai, karantino pradžioje gavus macų siuntą, teko pasirūpinti, kad Pesach šventę bendruomenės nariai pasitiktų kaip pridera, kad ant šventinės Pesach vakarienės stalo būtų maca. Todėl iki švenčių visiems bendruomenės nariams macos dėžutės buvo saugiai pristatytos į namus.

Nepaisant pasikeitusio gyvenimo ritmo bei įpročių, išlieka itin svarbus rūpinimasis nuo nacių nukentėjusiais senjorais. Juos ir toliau lanko bei padeda jiems buityje lankomosios priežiūros darbuotojos, stengiamasi pasirūpinti senjorų saugumu šiomis sunkiomis mums visiems dienomis.

Pergalės dieną šiemet taip pat teko pažymėti kitaip. Negalėjome kaip kasmet kartu susirinkus pagerbti kovojusius bei žuvusius už mūsų šviesią ateitį… Karo metų vaikams išvežiojome maisto paketus.

Neužmirštame pasveikinti mūsų bendruomenės narius ir su gimtadieniais.

Kad ir kaip visiems sunku be gyvo bendravimo, be bendrų susibūrimų ir pasisėdėjimų, bet visi gyvename su viltimi, kad greitai karantinas pasibaigs ir galėsime pagaliau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Žydų tautos tragediją  Antrojo pasaulinio karo metu prisiminti būtina

Žydų tautos tragediją  Antrojo pasaulinio karo metu prisiminti būtina

Pergalės diena prieš fašistinę Vokietiją  suvienija  visų tautybių žmones. Šiandien, švenčiant 75 –ąsias didžiosios Pergalės metines, negalime visi susirinkti, tačiau mes galime namie pasimelsti už negrįžusius iš prakeikto karo. Prisiminti sušaudytus miškuose ir grioviuose, nukankintus koncentracijos stovyklose  mūsų artimuosius ir draugus. Prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų ir ateinančių kartų gyvenimą.

Šiandien į mus žvelgia  Antrojo pasaulinio karo  laikų nuotraukos ir paminklai. Mūsų šventa pareiga prisiminti ir išsaugoti  kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ir milijonų žmonių, nukentėjusių nuo karo, tragiškas istorijas.

Dėl antisemitinių komentarų portale www.lrytas.lt 

Dėl antisemitinių komentarų portale www.lrytas.lt 

Šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį ir
Generalinį policijos komisarą Renatą Požėlą su prašymu ištirti portale www.lrytas.lt skelbiamus
komentarus, kuriuose, LŽB nuomone, yra antisemitizmą ir tautinę nesantaiką kurstančių teiginių.
Kaip sakoma Bendruomenės pareiškime teisėtvarkos institucijoms, LŽB nuolat seka informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikia atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.

Praėjusią savaitę portale www.lrytas.lt buvo paskelbta trijų dalių publikacija “Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai”. Visos trys dalys buvo aktyviai aptariamos komentarų skiltyje.

“LŽB, išsamiai susipažinusi su komentarų turiniu, mano, kad juose yra antisemitizmą ir tautinę
nesantaiką kurstančių teiginių, viešai kurstoma diskriminuoti žmonių grupę, skiriamą religiniu ir
tautiniu pagrindu, tai yra viešas tyčiojimasis iš žydų tautybės asmenų, išreikštas neigiamas požiūris į žydus, jų niekinimas, tokiu būdu yra įžeidžiami žydai (yra žydų tautą įžeidžiančių pasisakymų), demonstruojamas neigiamas požiūris į juos. Todėl prašome pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 170 str.”, – sakoma Bendruomenės pareiškime policijai ir prokuratūrai.

Jame taip pat pažymima, kad apie šiuos komentarus LŽB jau pranešė žmogaus teisių gynimo
organizacijoms Lietuvoje bei pasaulyje, užsienio šalių partneriams.

Anot pareiškimo, LŽB yra dėkinga, kad Lietuvoje dirba šių metų vasarį vidaus reikalų ministro sudaryta darbo grupė veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą Lietuvoje skatinti.

Darbo grupė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos teisės aktais, darbo reglamentu ir kolegialumo,
geranoriškumo, lankstumo, viešumo ir skaidrumo principais.

Tačiau, LŽB nuomone, nereikia tikėtis, kad grupės darbas bus rezultatyvus, jeigu kiekvienas padarytas nusikaltimas nebus tinkamai registruotas, išaiškintas, o kaltas asmuo nubaustas. LR BK ir BPK šių nusikaltimų atžvilgiu praktiškai neveikia, tai “mes matome iš statistikos ir ankstesnių mūsų raštų”.

“Todėl šiuo atveju kreipiamės su pareiškimu dėl konkretaus nusikaltimo registravimo ir išaiškinimo”, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

 

 

 

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Gatvės vaizdas Vilniaus žydų kvartale. YADVASHEM.COM nuotr.

Daiva Savickienė

Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta.

Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs.

Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima.

Krikščionybės ir judaizmo sankirta

Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne.

Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių. Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.

„Ankstyvoji krikščionių religija kėlė kaltinimus žydams dėl Kristaus nužudymo – deicido. Kad būtent žydai, judėjai, yra atsakingi už tai, jog nepažino Dievo sūnaus ir Pranašo, ir jį nužudė. Tą patį vėliau vystė ir krikščioniškoji teologinė tradicija“, – sako V. Vareikis ir dar primena, jog ir šv. Povilas savo laiškuose judėjus vadino užkietėjusia tauta, kuri nepažino Kristaus ir jį nukankino, bet gali atsiversti, jeigu priims jo mokymą.

Kiti stereotipai – tarkime, kad žydams ritualiniais tikslais yra reikalingas krikščionių kraujas, – istoriko teigimu, pas mus atėjo iš Vakarų Europos. Jie taip pat labai seni, o šitas pradžioje dar net ir nesietas su žydais. Panašius argumentus naudojo romėnai prieš krikščionis remdamiesi apeigų metu naudojamais posakiais „Kristaus kūnas“ ir „Kristaus kraujas“.

„Romėnai taip pat tikėjo, kad užsidarę krikščionys vykdo slaptus žmonių aukojimus ir, nežinodami tikrovės, bausdavo juos mirties bausme“, – apibendrina V. Vareikis. Nuo XII a. Vakarų Europoje paplito ritualinės žmogžudystės mitas. Pasak istoriko, pirmą kartą dėl krikščionių vaiko neva nužudymo žydai buvo apkaltinti 1144 metais Anglijoje, Norviče. Vėliau Prancūzijoje, Vokietijoje. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis antijudėjinis mitas pasirodė nuo XVI a.

Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.

Šie mitai – apie kraujo naudojimą ritualiniams tikslams, ritualines žmogžudystes, – pasak V. Vareikio, dar net XVIII a. – XX a. pradžioje buvo gajūs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lenkijoje, tad nieko nuostabaus, jog rado kelią ir į Lietuvą ir plito kaimietiškoje visuomenėje.

Žemaitis, žydas, tolerancijos žmogus. Plateliuose pas Eugenijų Bunką

NYLA Talks

„Užteks luotė, laiks juotė“, – savo močiutę cituoja Eugenijus Bunka, žemaitis žurnalistas ir kraštotyrininkas. Užteks plepėti, laikas dirbti. Anūkas šį moto perėmė ir pats. Plateliuose jis augina Litvakų atminimo sodą – ten metalinės obelys mena išnaikintas Lietuvos žydų bendruomenes. Su žydiška istorija jis supažindina moksleivius. „Vaikai dalyvauja etnografinėse stovyklose, klausinėja vyresnių žmonių – kas šiame name gyveno? Jie atkuria 1941 m. miestelio planą su pavardėmis, pastatais. Tada į jį pasižiūri ir sako: „Jėzus Marija. Pažiūrėk kas buvo.“ Jie pasidaro savo miestelio ambasadoriais.“

Vasario pradžioje Sugiharos fondas įteikė Eugenijui Bunkai tolerancijos žmogaus apdovanojimą. Žurnalistas Artūras Morozovas išgirdo drąsią laureato kalbą ir kartu su Berta Tilmantaite nuvyko pas jį į Platelius susipažinti plačiau.

Eugenijaus Bunkos tėvas Jakovas buvo paskutinis Plungės žydas. Jis įkūrė ir Litvakų atminimo sodą, kuriame šiuo metu stovi 54 atminimo obelys. „Norėčiau, kad būtų visos 234-ios“ – sako Bunka. Tiek žydų bendruomenių prieš II pasaulinį karą buvo Lietuvoje.

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915-aisiais carinė valdžia pradėjo žydų tautybės šeimų „evakuacijas“ į imperijos gilumą. Panevėžys per jas neteko daugelio labiausiai pasiturinčių, versliausių, intelektualiausių miestiečių. Archyvų nuotraukoje – Panevėžio Hindenburgo, buvusi Turgaus ir būsimoji Laisvės aikštė 1916 metais.

Daiva Savickienė

Nepriklausomybės priešaušryje savą valstybę sunkumų nepaisydami kūrė tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos.

Amžių sandūra Lietuvoje nebuvo lengvas metas. Caro valdžios ribojimai, karas, emigracija, evakuacijos bei kiti sukrėtimai keitė šalies veidą, o kartų – ir jos žydų bendruomenę. Kėlėsi į miestus

Kėlėsi į miestus

Kada Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai, nėra žinoma, tačiau jų tikrai jau būta XVIII amžiaus antroje pusėje. O šimtmečiui baigiantis, turėjome ir susiformavusią žydų religinę bendruomenę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus daktaro Arūno Astramsko teigimu, pagal šį faktą galima numanyti, kad tuomet ir Panevėžyje jau buvo žydų maldos namai, taip pat kapinės. Kitaip tariant, kad ir nedidelė, šios tautos atstovų bendruomenė įsikurti pasirinko ir miestą prie Nevėžio.

Ilgainiui – greičiausiai gausėjant stambesnių pramonės įmonių, pragyvenimo šaltinių, ji sparčiai plėtėsi. Ir XIX amžiaus vidury žydai sudarė apie pusę ar net daugiau Panevėžio gyventojų.

Pagal to meto tvarką, žemės, kaip nuosavybės, žydai negalėjo turėti, tad natūralu, jog koncentravosi miestuose ir miesteliuose. Paprastai uždaromis bendruomenėmis, kurių kontaktai su aplinkiniais buvo gana paviršutiniški.

Kauno žydų bendruomenė dalino savo nariams lauknešėlius Šabato vakarienei

Kauno žydų bendruomenė dalino savo nariams lauknešėlius Šabato vakarienei

Paskelbus karantiną, daugelis organizacijų pradėjo ieškoti alternatyvių galimybių tęsti savo veiklą, ne išimtis – ir Kauno žydų bendruomenė, įvairiomis nuotolinio komunikavimo priemonėmis siekianti, kad bendruomenės nariai, ypač tie, kurie priklauso rizikos grupei, nesijaustų vieniši ir izoliuoti.
Nemažai bendruomenės narių kiekvieną penktadienį susirinkdavo kartu sutikti Šabatą. Visi
pasiilgo gyvų susitikimų ir bendrų penktadienio vakarų, tačiau, kol nėra galimybės realiai to padaryti, norėdami palaikyti tradiciją, dvasią, bendrystę KŽB vadovai pasiūlė bendruomenės nariams užsisakyti nemoką Šabato lauknešėlį, kad kiekvienas savo namuose, bet tuo pačiu ir kartu su kitais bendruomenės nariais, galėtų atsilaužti specialiai šviežiai iškeptos Šabatinės chalos gabalėlį (lauknešėlyje jį užsisakiusieji randa ne tik chalą, bet ir kitas vaišes šiltam penktadienio vakarui).
KŽB pirmininkas Gercas Žakas džiaugiasi, kad ši iniciatyva sulaukė GVF pritarimo, didelio KŽB narių susidomėjimo ir palaikymo, cituojant vieną iš KŽB narių: “tikrai atrodo kad tu ne vienas o su visa bendruomene šventi Šabatą”, bei tęstinumo kitų miestų bendruomenėse.
Šabato lauknešėlių įsigijimo išlaidos apmokėtos GVF lėšomis
Panevėžio žydai karantino metu

Panevėžio žydai karantino metu

Balandžio 8 – 16 dienomis kartu su viso pasaulio žydais Panevėžio žydų bendruomenė šventė PESAH. Simboliška, kad šiais metais ši žydams svarbi ir daugiareikšmė šventė buvo švenčiama būtent koronaviruso pandemijos metu, kai visas pasaulis trokšta išsivaduoti nuo ligos. Juk PESAH – tai žydų tautos gimimo išvakarės – išsivadavimas iš Egipto vergijos, vieninga žydų tautos svajonė.

Šiuo sunkiu laikotarpiu bendruomenės nariai, būdami savo namuose, susivienijo maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją, sukrėtusią visą pasaulį.

Lietuvos  Žydų (Litvakų) bendruomenė padarė viską, kad Lietuvos žydų šeimos turėtų macos ir dovanų. Norim padėkoti  Michailui Tarasovui, atvežusiam mums macą ir Rabinui Šolom Ber Krinsky už dovanas bei reikmenis skirtus Pesach šventei. Taip pat dėkojame visiems LŽB darbuotojams, kurie rūpinasi savo nariais.

Būtinai noriu padėkoti ir PŽB darbuotojams bei savanoriams už aktyvų dalyvavimą, kad Pesach šventė vyktų kuo sklandžiau. Karantino metu darbuotojai dirba sunkiomis sąlygomis, rizikuodami savo sveikata.

Suruošėme ir išdalinome gautus paketus iš LŽB, papildomai pridėdami dezinfekavimo bei apsaugos priemonių ir maisto produktų, stiprinančių imunitetą.

Už pagalbą nuoširdų ačiū tariu: Virginijai Barauskienei, Romanai Zubrickienei,

Alexander Elizarov, Albertui Savinčiui, Borisui Marijampolskiui.

Ruošiamės antrą kartą dalinti paketus PŽB nariams iš GVF ir kitų projekto lėšų. Į paketus bus sudėti ilgo galiojimo maisto produktai, arbata, saldainiai. Taip pat bus pridėtos ir apsauginės veido kaukės, higienos reikmenys bei skystis rankų dezinfekcijai.

Balandžio 20 dieną, skambant Izraelio Holokausto atminimo sirenai, visas pasaulis minėjo Katastrofos arba Yom HaŠoa dieną, skirtą žydų ir kitų tautybių žmonėms, žuvusiems Holokausto metu. PŽB šia proga uždegė atminimo žvakes ir skaitė Kadiš maldą.

Taip pat negalima nepaminėti ir Vilniaus Gaono 300-ųjų gimimo metinių. Tai Talmudo aiškintojas, Lietuviško judaizmo tradicijų saugotojas, ilgaamžės Lietuvių žydų kultūros istorijos simbolis. Jo dėka Lietuvos sostinė yra žinoma visame pasaulyje.

Šis sunkus karantino laikotarpis reikalauja savitarpio pagalbos, supratingumo ir kantrybės. Žydai bendrauja per Skypą, siunčia žinutes, linksmus ir nuotaikingus nutikimus. Palaiko vienas kitą, nes reikia daugiau teigiamų emocijų, juk psichologo pagalbos  senjorams sunku sulaukti.

Tik būdami geros nuotaikos, lengvai įveiksime sunkumus.

Pristatome įdomią dainą, gerinančią nuotaiką.

Būkit sveiki, laikykitės visų Vyriausybės ir medikų rekomendacijų.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas   Gennady Kofman

Lietuvos ir Izraelio Prezidentų pokalbyje – išskirtinis dėmesys Vilniaus Gaono 300 metų sukakčiai

Lietuvos ir Izraelio Prezidentų pokalbyje – išskirtinis dėmesys Vilniaus Gaono 300 metų sukakčiai

Balandžio 23 d. minimos Elijo ben Saliamono Zalmano, pasaulinio garso Toros ir Talmudo aiškintojo, dar žinomo Vilniaus Gaono vardu, 300-osios gimimo metinės. Šia proga organizuotas Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir Izraelio vadovo Reuveno Rivlino pokalbis konferenciniu ryšiu.

Pokalbio metu mūsų šalies vadovas išreiškė pagarbą Vilniaus Gaonui – žydų rabinui, gyvenusiam sostinėje ir garsinusiam ją pasaulyje kaip Šiaurės Jeruzalę. Jo garbei, o kartu ir minint turtingą 700 metų žydų istoriją Lietuvoje, 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos minėjimo metais.

„Vilniaus Gaono intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru Europoje, garsėjusiu visame pasaulyje. Jo dėka Vilnius atsidūrė pasaulio žemėlapyje kaip Toros ir Talmudo tyrinėjimų sostinė, o kartu ir judėjų religinis centras. Vilniaus Gaono mokymas, grįstas atkaklumu, kantrybe ir pasišventimu skleisti dvasinę stiprybę ir siekti išminties, įkvepia sunkiausiomis akimirkomis“, – teigė Prezidentas.

Šalies vadovas akcentavo, kad Lietuva išlieka namais gausiai litvakų bendruomenei, išsibarsčiusiai po visą pasaulį. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai palaiko ryšius su Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje ir kitur gyvenančiais litvakais.

Pokalbyje Lietuvos ir Izraelio Prezidentai apžvelgė kovos su koronavirusu situaciją šalyse, aptarė ekonomikos atgaivinimo priemones. Sutarta, kad šis iššūkių kupinas laikotarpis pasaulyje reikalauja išskirtinio dėmesio tarptautiniams santykiams ir šalių solidarumui.

Pokalbio pabaigoje Prezidentas pasveikino Izraelį, pasitinkantį 72-ąsias nepriklausomybės metines, ir pakvietė Izraelio vadovą apsilankyti Lietuvoje.

Prezidento komunikacijos grupė
Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

URM.lt naujienos

Balandžio 23 dieną ministras Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbė Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimą. Šiandien minimos 300-osios Vilniaus Gaono gimimo metinės.

„Vilniaus Gaonas – vienas ryškiausių ilgaamžės Lietuvos žydų kultūros istorijos simbolių, kurio įtaka pasaulio žydų dvasiniam gyvenimui yra ypatinga. Jo darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės suklestėjimo bei išgarsinimo, o Lietuvos sostinė tapo visam pasauliui žinomas dvasinis žydų centras. Litvakų Lietuvą – Litą – atrandame ne pagal įprastą žemėlapį, bet per kultūros pažinimą. Tikiuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kūrybos metams suplanuoti, bet dėl koronaviruso pandemijos atidėti renginiai įvyks ir galėsime tinkamai pagerbti garsųjį Talmudo aiškintoją ir jo indėlį“, – sakė L. Linkevičius.

Seimas 2020-uosius yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Vilniaus Gaono 300-metų gimimo sukaktis įrašyta į 2020-2021 metais UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Taip siekiama įamžinti svarų Vilniaus Gaono indėlį į Lietuvos ir pasaulio religinį, kultūrinį, mokslinį ir visuomeninį paveldą.

Vilniaus Gaonas laikomas lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju.  Nuo vaikystės Vilniaus Gaonas didžiąją savo laiko dalį skyrė religijos studijoms, buvo įsitikinęs, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo ir gramatiką, matematiką, astronomiją. Nors niekada nėjo jokių formalių pareigų, buvo didelis religinis ir moralinis autoritetas savo amžininkams. Visi Vilniaus Gaono priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Sudervės žydų kapinės buvo įkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir yra vienos iš dviejų šiuo metu Lietuvoje veikiančių žydų kapinių.

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

www.DELFI.lt

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus palaiko Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN iniciatyvą ir kviečia prisijungti prie kolegų rengiamos akcijos – balandžio 19-ąją įprasminti Varšuvos geto sukilimo pradžią.

Ši data primena Antrąjį pasaulinį karą, kai 1940 m. spalio 2 d. nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo įkurtas getas žydams.

Mažiau nei per pusmetį į siena aptvertą teritoriją buvo suvaryta apie 590 tūkstančių žydų; jie kentė badą, terorą, buvo vežami prievartiniams darbams, į mirties stovyklas. 1942-ųjų vasarą vokiečiai apie 300 tūkstančių žydų iš geto perkėlė į netoli Varšuvos pastatytą Treblinkos mirties stovyklą.

Vyko sistemingas geto likvidavimas. Gete buvo likę apie 60 tūkstančių žydų, kai 1943 m. balandžio 19 d. atvyko du tūkstančiai vokiečių likviduoti getą.

Šimtai žydų pakilo į kovą, – išsekę, prastai ginkluoti, nesitikėdami laimėti, jie pasirinko žūtį kovoje užuot laukę mirties dujų kameroje. Keturias savaites, iki gegužės 15-osios, vyko Varšuvos geto sukilimas.

Kai pasipriešinimo vadą, vos dvidešimt ketverių metų Mordechajų Anielevičių (Mordechaj Anielewicz, 1919–1943) ir keliasdešimt kovotojų, besislapstančių bunkeryje, apsupo vokiečiai, jie nusižudė.

Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti iš geto per nuotekų kanalus. Varšuvos žydų getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo didžiausias Europoje, o Varšuvos geto sukilimas žinomas kaip pirmasis miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje.

Istorinio pasipriešinimo įprasminimui Varšuvoje veikiantis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kasmet, balandžio 19-ąją, mini Varšuvos geto sukilimo pradžią. Sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose savanoriai gatvėse dalija geltonus popierinius savadarbius narcizus, gėles gaminamos šeimose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose.

Lenkijos visuomenės iniciatyva palaikoma ir kitose šalyse. Visur žmonės, prisisegę popierinę gėlę, fotografuojasi, viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose, – taip išreiškia pagarbą žuvusiems, skleidžia žinią apie istorinę datą.

Kasmet daugybė žmonių, segėdami geltoną gėlę, ateina prie paminklo geto didvyriams, ten, kur 1943 m. balandžio 19 d. prasidėjo sukilimas. Kasmet su geltonų narcizų puokšte prie paminklo ateidavo ir Marekas Edelmanas (Marek Edelman, 1919–2009), paskutinis iš Varšuvos geto sukilimo vadų.