Naujienos

Nedarbo diena gegužės 28 d.

Informuojame, jog 2018-05-25 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdančiojo direktoriaus įsakymu 2018 m. gegužės 28 d., pirmadienį,  Beigelių kratuvėlėje ir bendruomenėje skelbiama nedarbo diena.

Linkime LŽB darbuotojams gražaus ilgojo savaitgalio, iki susitikimo gegužės 29-ąją!

Sveikiname profesorių Pinchosą Fridbergą su 80-mečiu

 

Nuoširdžiai sveikiname profesorių, vilnietį, išgyvenusį Holokaustą,  išsilavinusį žydą inteligentą, Habilituotą fizikos mokslų daktarą, parašiusį daugybę straipsnių, labai gerai mokantį jidiš, tikrą žydų patriotą.

Linkime kuo geriausios sveikatos, kantrybės, daugiau šypsotis, mažiau pykti. Mums įdomu ir malonu skaityti „Obzore“ spausdinamas Pinchoso Fridbergo  sukurtas žydiškas istorijas, kandžius ir linksmus „Motkės Chabado“ pasakojimus su geru žydišku humoru.

Būkite laimingas! Mazel Tov!

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gegužės 23d. Vilniuje,  vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .

Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Gyvųjų marše taip pat žygiavo  bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.

Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.


Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.

Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.

„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.

Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir  pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“

Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.

Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:

“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas  Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.

“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).

Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.

Daugiau renginio nuotraukų.

 

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Arie Ben-Ari Grodzensky kalba prie Panerių memorialo Gyvųjų maršo dieną 2018

Pirmiausiai leiskite Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybės vardu padėkoti Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei už šio maršo organizavimą.

Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kaip atstovai, kurie atstovauja kartas, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.

Nėra kito įvykio žmonijos istorijoje, prilygstančio Holokausto tragedijai, kuri užgriuvo mūsų tautą. Iki šiol mums, išgyvenusiems Holokaustą, ir bet kuriam kitam žmogui yra sunku suvokti, kaip žmogus sugebėjo sugalvoti ir įvykdyti metodišką visos tautos naikinimą. Niekada negalėsime suprasti, kodėl buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tarp kurių buvo 1.5 milijono vaikų ir kūdikių. Ir kaip vieni žmonės galėjo taip siaubingai elgtis su kitais žmonėmis.

Muziejuje Jad vašem įrašyti 891 lietuvis, kuriam suteiktas pats garbingiausias pasaulio žydų įvertinimas – „pasaulio tautų teisuolis“. Mums visiems žinomi tų drąsių ir didvyriškų  lietuvių, gelbėjusių žydus, ir nebijojusių mirtino pavojaus, gręsiančio jiems ir jų artimiesiems, vardai – tai gerbiami Petras Baublys, Jonas Žemaitis, Sofija Kimantaitė – Čiurlionienė, Sofija Binkienė, Vladimiras Zubovas ir k.t.

Žurnalistams paklausus Sofijos Binkienės, kodėl ji gelbėjo žydus nebijodama  pavojaus, kuris grėsė visai jos šeimai, Sofija atsakė – norėjau išgelbėti Lietuvos sąžinę ir garbę.

Mūsų širdyje amžiams liks šešių milijonų mūsų tautos žmonių, tarp kurių buvo 235 trūkstančiai Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, atmintis. Tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su naciais ir žudė žydus vien todėl, kad jie buvo žydai, nors dar vakar – užvakar jie buvo tiesiog kaimynai, suolo draugai mokykloje arba kolegos darbe. Jie žudė juos su neapsakomu žiaurumu.

Nežiūrinį į tai, ką paminėjau anksčiau, Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybė nenori keršyti ar įamžinti nesantaiką su esama Lietuvos vyriausybe – atvirkščiai – mes siekiame palaikyti  bendradarbiavimu grįstus santykius, kurie, viena vertus, yra paremti visišku istorinės tiesos ir įvykių, įvykusių per Holokaustą, pripažinimu, o antra vertus  – noru tęsti nuolatinį siekį gilinti gerus santykius, kokie šiuo metu yra tarp Lietuvos ir Izraelio.

Mums yra žinoma apie esminius pokyčius Lietuvoje, susijusius su ryžtinga vyriausybės kova su antisemitizmu, kaip ir apie tarptautinių organizacijų paramą Izraeliui. Aš noriu perduoti lietuviams, su kuriais užaugau – naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą ir įvykius, vykusius per Holokaustą.

 

Tebūnie palaimintas žuvusiųjų per  Holokaustą atminimas

 

Kauno žydų bendruomenės renginiai gegužės mėnesį sulaukė didelio dėmesio

Kauno žydų bendruomenės renginiai gegužės mėnesį sulaukė didelio dėmesio

Antroji gegužės savaitė Kaune buvo karšta ne tik dėl vasariškai kaitinančios saulės, bet ir dėl renginių bei susitikimų gausos.
Įdomių ir prasmingų įvykių virtinė prasidėjo nuo Kauno žydų bendruomenės susitikimo su svečiais iš Pietų Vokietijos, organizacijos “Denkendorfer Kries für christlich – jüdische Begegnung” (“Denkendorfo krikščionių ir žydų susitikimų bendrija”) atstovais. Delegacijos vadovai, bendrijos valdybos nariai Eva ir Otmar Vöhringer jau ne vienerius metus sukviečia savo tautiečius į tam tikra prasme piligrimines keliones, kuriose susipažįstama su Lenkija, Baltijos šalimis, aplankomos Holokausto žudynių vietos bei susitinkama su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis ir jų ainiais. Be galo svarbu paminėti šios iniciatyvos pradininką bei dvasinį įkvėpėją dr. Hartmut Metzger, kuris daugiau kaip prieš 20 metų pradėjo organizuoti šias keliones ir bendradarbiaudamas su šviesios atminties KŽB atstovu Judeliu Ronderiu inicijavo pagalbą sunkiai besiverčiantiems, II-ojo pasaulinio karo metu evakuotis turėjusiems žydams.
 
Gegužės 8 d. Kaune lankėsi ir Kauno IX forto muziejuje vykusiame minėjime dalyvavo kas du metus iš Prancūzijos į Lietuvą pagerbti žuvusiųjų artimųjų atvykstantys Deportuotųjų konvojumi Nr.73 šeimų ir draugų asociacijos nariai. Tarp šių žmonių ir Kauno žydų bendruomenės užsimezgė šilti bičiuliški santykiai, dalinamasi ne tik skaudžiais tragiškos praeities atsiminimais ir išgyvenimais, bet ir džiaugsmingomis akimirkomis.
Džiugu, kad šiais metais užsimezgė glaudesni svečių iš Prancūzijos ryšiai su LŽB atstovais Vilniuje, kad minėjime dalyvavo LŽB vykdantysis dirktorius Renaldas Vaisbrodas. Primename, kad 1944 m. gegužės 15 d. Konvojumi Nr.73 iš Drancy (Prancūzija) koncentracijos stovyklos Baltijos šalių kryptimi buvo deportuoti 878 žydai. Didesnė jų dalis buvo išlaipinti Kaune ir sušaudyti IX forte, kiti išvežti į Pravieniškių stovyklą, toliau į Estiją. Dėkojame Kauno IX forto muziejaus vadovams ir darbuotojams už geranoriškumą ir organizacinius rūpesčius.   
.
Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.

“Lietuva Litvakų kūryboje”

Pasaulinio garso menininkų vaikystės Lietuva – parodoje „Lietuva litvakų kūryboje”  atidaroma 2018 m. birželio 6 d.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus vasarą pasitinka nauja paroda „Lietuva litvakų kūryboje“. Parodoje – per keturiasdešimt dailės kūrinių iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, privačių kolekcijų irJosé Gurvičiaus muziejaus Urugvajuje fondų. Dauguma šių darbų bus viešai eksponuojami pirmą kartą. Atskleisti parodos temą padės informaciniai stendai ir du meniniai filmai.

GYVŲJŲ MARŠAS 2018

2018 m. gegužės 23 d., 12 val., trečiadienį,
kartu su litvakais iš Izraelio žengsime simboliniu
70 000 pasmerktųjų mirčiai taku
nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo.

Kviečiame būti kartu su mumis visus, kuriems svarbi Holokausto atmintis.

Išgyvenusieji Holokaustą avyksta į Izraelį, 1945 m. Nuotrauka: Wikimedia Commons

Norėdami vykti LŽB transportu, prašome registruotis
nurodydami savo vardą bei pavardę:
el. paštu: info@lzb.lt arba tel.  +370 672 40942.

Gegužės 23 d.,10.50 val. užsiregistravusių renginių dalyvių prie Pylimo g. 4
lauks autobusas.

Lietuvos šokio ambasadoriai – Vilniaus miesto šokio teatras LOW AIR atvyksta į Izraelį

Lietuvos šokio ambasadoriai – Vilniaus miesto šokio teatras LOW AIR atvyksta į Izraelį

Vilniaus miesto šokio teatras LOW AIR  Izraelyje viešės gegužės 22-26 dienomis ir taip pat atvyks liepos 21 – rugjpjūčio 4d.


Tai jau bus antras Low Air spektaklių vizitas ir trečias pasirodymas Izraelyje. Be spektaklių teatras  dažnai keliauja edukacinių stažuočių pagrindu tobulinti  šokio techniką. Praeitą vasarą teatras Low Air pasirodė Jeruzalėje Machol Shalem Dance House ir Suzanne Dellal Centre su spektakliu Feel-Link. Tel Avive spektkalis sulaukė didelio pasisekimo, visi bilietai buvo išparduoti.
Teatro kolektyvas norėtų spektaklyje sulaukti lietuvių bendruomenės narių ir bendruomenės draugų. Taip pat ieškoma galimybės bendradarbiauti, įgyvendinant ateities projektus. Profesionalios šokio trupės teatro aktoriai yra ir pedagogai Low Air vardo šokio mokykloje, Vilniuje.

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Kasmet Lietuvos žydų bendruomenėje rengiama Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleivių Barmicvos, Batmicvos tradicinė šventė. Iškilminga ceremonija prasideda Vilniaus Choralinėje sinagogoje, po to moksleiviai su tėvais ateina į Jašos Heifetzo salę Lietuvos žydų bendruomenėje ir šventė tęsiasi.

Tėvai ir vaikai susirenka į reikšmingą žydų paauglių šventės ritualą: Barmicvą ir Batmicvą,  švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės – 12 metų. Pagal Torą, nuo tada jie tampa atsakingi už savo veiksmus.

Šventę vedė hebrajų kalbos mokytojai Motti Feigin (mokytojas iš Izraelio) ir Ruta Reches, pasveikinę vaikus, tapus suaugusiais. Šviečiantys nuo šypsenų ir jaudulio vaikų ir tėvų veidai, ir žinoma gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo, su pasididžiavimu, žvelgiančio į savo auklėtinius, išaugusius jo akyse. Direktorius prisiminė savo Barmicvą, švęstą prieš 55 metus Telšiuose su tėvais ir seneliais, kai ant šventinio stalo tais laikais garavo puode bulvės ir kotletai, kepti ant ugnies, o didžiausia dovana buvo laikrodis, kuris dar tiksi iki šiol, nes padovanotas iš širdies…

M.Jakobas priminė visiems, kad nei viena mokykla Lietuvoje nesulaukia tiek sveikinimų ir pagarbos. Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas atsiuntė sveikinimą, kuriame Izraelio vardu linki didžiausios sėkmės vaikams jų pasirinktame gyvenimo kelyje.

Gimnazijos direktorius iškilmingos dienos proga įteikė visiems moksleiviams asmeniškai po sveikinimą, kiekvienam surasdamas malonius žodžius.

Moksleivius su labai reikšminga diena jų gyvenime sveikino Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir į teikė dovanas kiekvienam nuo bendruomenės.

Tėvų vardu visus sveikino Daniel Gurevich.

Puošnioje salės scenoje ant stalo sustatytas žvakes degė visi švenčiantys Barmicvą ir Batmicvą, tardami, už ką jas uždega: už senelius, tėvus, už LŽB, Jeruzalę, Izraelį, Holokauste žuvusius vaikus…

Moksleiviai su savo mokytoja, kuri profesionaliai parengė, o vaikai  suvaidino įdomias istorijas – vaizdelius iš žydiško gyvenimo. Jie taip pat demonstravo hebrajų kabos žinias, taisyklingai kalbėdami scenoje. Gimnazijoje dirba ir mokytojai iš Izraelio, kuriuos atsiunčia Izraelio Švietimo ministerija į Šolomo Aleichemo mokyklą. Šventę vainikavo puikiai atlikta daina, sulaukusi nuoširdžių plojimų.

Baltijos istorijų pasakojimo revoliucija prasidės Vilniuje

Gegužės 18-20 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje įvyks Baltic Storytelling Centre (Baltijos Pasakojimų Centro) atidarymo renginiai, kurių metu pasirodys profesionalūs pasakotojai iš užsienio.

Shonaleigh Cumbers – paskutinė Europos Drut’syla, Žydų tradicijos pasakotoja – seks senovės žydų istorijas gegužės 20-tąją Menų Spaustuvėje. Sutikdama atvykti į Vilnių, Shonaleigh pažadėjo ieškoti ir supažindinti su litvakų istorijomis. Jai pritars Lietuvos žydų bendruomenės pasakotojai, žadantys gyvai pademonstruoti jidiš kalbos skambesį.

Pasakojimo meno žanras Lietuvoje yra mažai žinomas, o paminėjus žodį „pasakotojas“, dažnam iškyla tautiniais rūbais apsirengusio senolio vaizdas. Baltijos Pasakojimų centro įkūrėja, šiuolaikinė Lietuvos pasakotoja Milda Varnauskaitė, teigia sieksianti keisti šį senamadišką pasakojimo meno suvokimą Baltijos šalyse bei atgaivinti pasakojamąją tradiciją pritaikydama ją šiuolaikiniam gyvenimui.

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Renginio nuotraukos Mildos Rūkaitės.

Iškilmingame knygos pristatyme ( 2018 05 16 ) dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas su žmona.

Knygos pristatymas vyko Tel Avive, Beit Vilna – Vilniaus litvakų namuose, svečius priėme Beit Vilna vadovė Miki Kantor (nuotraukoje – pirma dešinėje). Taip pat dalyvavo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje direktorių tarybos pirmininkas Arie Ben-Ari Grodzensky.

Į pristatymą atėjo Icchoko Rudaševskio puseserės Sorė Vološin (pirma kairėje) ir Golda Rudaševsky (dešinėje). Sorė Vološin pabėgo iš Panerių žudynių, kur buvo sušaudyta jos ir  Icchoko Rudaševskio šeima. Sorė Vološin – mergaitė, suradusi Icchoko dienoraštį geto slėptuvėje, po karo jis buvo išleistas įvairiomis kalbomis, tik šiemet pagaliau išleistas ir lietuvių kalba.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

Šeimos nuotraukoje: viršuje – Icchokas Rudaševskis, dešinėje – Sorė Vološin

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Rengiant knygą, dirbo vertėjas Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, poetas, literatūrologas, jis dalyvavo ir Tel Avive knygos pristatyme kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite, kūrusia knygos iliustracijas.

Ruošiant knygą, ženkliai prisidėjo Niujorko YIVO institutas, kuriame saugomas Icchoko Rudaševskio rankraščio originalas, taip pat Jad Vašem muziejus Izraelyje, Vašingtono Holokausto muziejus, Lietuvos archyvai, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Nuotraukoje – smuikininkas Jokubas Zalcmanas griežia smuiku, kuriuo griežė Vilniaus geto smuikininkai. Trys išlikę geto smuikai padėti ant stalo, juos restauravo Amnonas Wainšteinas.

Daugiau nuotraukų galerijoje.