Naujienos

Izraelio dovana Vilniui – ryškiaspalvis gatvės meno kūrinys

Izraelio dovana Vilniui – ryškiaspalvis gatvės meno kūrinys

Izraelio Valstybės ambasada įteikė dovaną Vilniui artėjančio 700-ojo gimtadienio ir diplomatinių santykių tarp Izraelio ir Lietuvos 30-mečio proga, rašoma pranešime žiniasklaidai.


Vilniečiai bei miesto svečiai jau gali ją pamatyti senamiestyje, Bazilijonų g. 6B. Tai naujas tarptautinės urbanistinės galerijos „Open gallery“ kūrinys – Izraelio ir Lietuvos menininkų bendromis pastangomis gimęs gatvės meno darbas, nukeliantis į saulėtąjį Izraelį. Šiame urbanistinio meno darbe galima įžvelgti trijų didžiųjų Izraelio miestų – Tel Avivo, Jeruzalės ir Haifos – motyvus. Jį sukūrė Ukrainoje gimusi ir Izraelyje gyvenanti menininkė Zoe Sever, o ant daugiabučio namo sienos perkėlė lietuvių menininkai Martynas Ivinskas ir Viktorija Starygina. Pasaulyje pripažintos menininkės Zoe Sever kūrinys simbolizuoja modernios Izraelio valstybės tėvo Theodoro Herzlio garsiąją frazę „If you will it, it is no dream“ (liet. „Jei pasiryžti – tai nebe svajonė“), kurią jis ištarė įsivaizduodamas būsimą žydų valstybę.

„Nuotrauka verta tūkstančio žodžių, tad sienos piešinys, sukurtas pagal Izraelio menininkės Zoe Sever paveikslą ir pavadintas garsiąja šiuolaikinio Izraelio tėvo Theodoro Herzlo citata „Jei pasiryžti – tai nebe svajonė“, pasakoja visą istoriją.

Šis meno kūrinys, Izraelio ambasados Lietuvoje dovana Vilniui diplomatinių santykių 30-mečio ir 700-ųjų miesto metinių proga, atspindi Izraeliui būdingą sodrumą, spalvingumą, kūrybiškumą ir vilties dvasią,“ – sakė Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein.

„Dėkodamas už jubiliejaus dovaną, kurią ambasada įteikė kiekvienam miestiečiui ir Vilniaus svečiui, džiaugiuosi, kad savivaldybė irgi planuoja dovaną Izraelio valstybei – savivaldybės Istorinės atminties komisija šiuo metu ieško geriausios įmanomos vietos Izraelio skverui“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Šiandien menininkės Tėvynė kovoja už savo laisvę. Z. Sever ir jos tautiečiai tvirtai tiki Ukrainos pergale, o jų pasiryžimu kovoti iki galo neįmanoma suabejoti. Z. Sever kilmė ir jos dėmesys Ukrainai šių dienų kontekste suteikia šiam darbui ir kitą prasmę – perduoda žinutę, kad viskas yra įmanoma.

Užuojauta

Užuojauta

Mirė Buvusių getų kalinių sąjungos narė  Uogė Ieva Dargienė (1931-2022).

Nuoširdžiai užjaučiame velionės seserį Jadvygą Birutę, dukterėčią Rimą.

Sąjungos nariai

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovo konkursą laimėjo Simonas Strelcovas

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovo konkursą laimėjo Simonas Strelcovas

Kultūros ministerijos surengtą konkursą eiti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo Simonas Strelcovas. Iš konkurse dalyvavusių keturių pretendentų jis surinko daugiausiai konkurso komisijos vertinimo balų, rašoma Kultūros ministerijos pranešime žiniasklaidai.

Istorijos mokslų daktaro mokslinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete ir docento pedagoginį vardą Šiaulių universitete įgijęs S. Strelcovas yra dirbęs Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, vadovavęs Šiaulių universiteto Humanitarikos tyrimų centrui bei Gynybos ir karybos edukaciniam centrui, taip pat buvo Šiaulių universiteto mokslo instituto tarybos pirmininku.

Jis taip pat yra įsteigęs VšĮ „Tekančios saulės tiltai“, pastaruoju metu dirbo Nacionalinės regionų plėtros agentūros projektų vadovu. 2019 metais S. Strelcovas kaip atvykstantis tyrėjas stažavo Meijo universitete Japonijoje, kur vadovavo projektui apie trauminių patirčių kolektyvinę atmintį.

„Turėdamas istoriko išsilavinimą ilgus metus dirbau su žydų istorijos lauku. Vienas pirmųjų pagrindinių uždavinių tapus Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovu – kartu su komanda išgryninti muziejaus prioritetines veiklas, išsikeliant strateginį tikslą, kad muziejus taptų vienu iš regiono lyderių“, – pažymėjo S. Strelcovas.

Muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai. Kaip numatyta teisės aktuose, konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas tikrinamas teisėsaugos institucijų.

Istorija tęsiasi – žydų skautų žygis Pilaitėje

Istorija tęsiasi – žydų skautų žygis Pilaitėje

Štai ir įvyko žydų skautų žygis Pilaitėje. Nors šaltukas apsilankė, mūsų skanduočių, juoko ir maldų nesustabdė.
Ačiū visiems dalyvavusiems ir nepabijojusiems iškritusio sniego ir ačiū prisidėjusiems prie organizavimo.
Visiems Hip Valio ir iki kitų susitikimų !!!
  Istorija t3
I.Šimonytė: kompensacijos už atimtą žydų turtą – moralinė skola, kurią būtina išspręsti

I.Šimonytė: kompensacijos už atimtą žydų turtą – moralinė skola, kurią būtina išspręsti

Kompensacijos už praėjusio amžiaus viduryje nusavintą privatų žydų turtą yra moralinė skola, kurią būtina išspręsti, sako naują 37 mln. eurų vertės restitucijos etapą siūlanti premjerė Ingrida Šimonytė. Ignas Jačauskas Šaltinis: BNS

Temos: 3 Ingrida Šimonytė Holokaustas Žydai „Tai yra ir tam tikra moralinė skola, kurią gražu būtų pripažinti ir, kiek įmanoma, ne šimtu procentų taikliai, žinoma, išspręsti“, – žurnalistams Seime antradienį sakė premjerė. Ji taip pat teigė, kad jos pateikti siūlymai suderinti su Lietuvos žydų bendruomene ir kai kuriomis užsienio žydų organizacijomis. „Turime darbinį sutarimą su Lietuvos žydų bendruomene ir JAV Amerikos Žydų kongresu. Ilgai tos diskusijos vyko, dabar projektas yra pateiktas derinti ir bandyčiau šį projektą pateikti Seimui priimti. Nes manau, kad šį klausimą Lietuvai reikia išspręsti, jis kyla labai dažnai, diplomatinėse įvairiose diskusijose, dvišaliu, daugiašaliu pagrindu“, – pabrėžė I.Šimonytė.

„Jei nelaikyčiau, kad darbo tvarka esame tą siūlymą suderinę, tuomet tikrai nedrįsčiau pateikti to įstatymo derinti. Paskutinį kartą, kai tuo domėjausi, drįsčiau sakyti, kad pritarimas buvo. Praėjusią savaitę“, – kalbėjo premjerė. Pasak jos, problemą dėl nusavinto privataus turto Lietuvos ir tarptautinės žydų bendruomenės kėlė ir ankstesnėms vyriausybėms, tačiau klausimas „liko pakibęs ore“. „Turėjome porą metų intensyvesnių diskusijų, kaip galima būtų šį klausimą spręsti, turint omenyje, kad yra labai sudėtinga nustatyti visą prarastą turtą, kur tas turtas yra, kokia jo vertė, kas yra teisėti palikuonys kiekvienu atveju, kam turėtų būti kompensacija skirta“, – kalbėjo I.Šimonytė. Anot jos, buvo sutarta pasinaudoti Čekijos patirtimi, kai numatoma „simbolinė kompensacija“, nes neįmanoma tiksliai numatyti tikslios prarasto turto vertės bei nustatyti „kiekvieno adresato labai tiksliai“. Pagal dabar galiojantį Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, religinėms bendruomenėms iki 2023-iųjų kovo numatyta išmokėti 37 mln. eurų kompensacijų. Naujos redakcijos įstatyme premjerė siūlo numatyti papildomus 37 mln. eurų ir už privatų nusavintą turtą. Kompensacijos būtų mokamos nuo 2024-ųjų liepos ir baigtos išmokėti per šešerius metus – iki 2030-ųjų liepos. Pasak premjerės, kaip ir iki šiol, lėšos būtų skirstomos per Geros valios fondą, šiuo atveju pinigai pirmiausia skiriami privačių asmenų reikmėms. „Jei atsitiktų taip, kad kažkokia dalis tų lėšų liktų, tai būtų naudojama, žinoma, bendruomenės reikmėms, tai, kaip ir dabar naudojamas fondas“, – sakė I.Šimonytė. Projektui dar turės pritarti Vyriausybė, vėliau jis keliaus priėmimui į Seimą. Per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Lietuvos žydai ir Lietuvos žydų religinės bendruomenės patyrė kelias nekilnojamojo turto nacionalizacijas. Ji prasidėjo pirmosios sovietų okupacijos metais 1940 metais. Vokietija, užėmusi Lietuvos teritoriją nacionalizacijos neatšaukė, o po to sekusi antroji sovietų okupacija galutinai atėmė Holokausto aukų turtą.

15min.lt

Musninkuose įamžintos šiurpių žudynių aukos

Musninkuose įamžintos šiurpių žudynių aukos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Širvintų rajono Musninkų miestelio bendruomene, Holokausto aukų vardams atminti, 2022 m.spalio mėn. pabaigoje pastatė informacinį stendą„Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus žydų likimas 1941 m.“
Šis stendas įrengtas ir pastatytas įgyvendinant projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.


Pažymėtina, kad šiemet tai jau penktasis informacinis stendas Holokausto aukoms atminti.
Šių metų vasarą Raseinių rajono Ariogalos miestelyje buvo pastatyti du informaciniai stendai, Trakų rajone – vienas informacinis stendas ir Širvintų rajone – Gelvonų ir Musninkų miesteliuose.
Visoje Lietuvoje Holokausto aukas įprasmina informaciniai stendai, kurie anksčiau pastatyti:Leipalingyje, Zapyškyje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, įgyvendindamas projektą ,,Holokausto aukų vardai gyvi“, kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, siekia įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai ir siekia puoselėti istorinę atmintį.

UKMERGĖS APSKRITIES MUSNINKŲ VALSČIAUS ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.
Informacinis stendas skirtas Musninkų valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Pivonijos miške nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas A. Petrulio aikštėje prie pėsčiųjų tako, priešais Musninkų Švč. Trejybės bažnyčią, netoli Musninkų seniūnijos pastato.
Pirmieji žydai Musninkuose apsigyveno dar XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Kaip teigia šaltiniai, 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Musninkuose buvo 449 gyventojai, bet žydai neminimi. Nors gyventojų tautybė ir neįvardinta, tačiau apie žydų gyvenimą liudija tai, kad tada miestelyje jau buvo žydų maldos namai. Musninkų valsčiaus savivaldybės duomenimis, 1941 m. liepos mėnesio pačioje pabaigoje, valsčiuje gyveno maždaug 143 žydai, tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, kad žydų skaičius galėjo būti ir didesnis.
Musninkų miestelyje buvo dveji žydų maldos namai, t.y. sinagoga ir Beth-Midrash (vieta, kur buvo
studijuojama Tora, Talmudo ir potalmudinė rabinistinė literatūra), hebrajų keturmetė pradžios mokykla, biblioteka. Sinagoga buvo žydų gyvenimo centras, ji vykdė 3 funkcijas: tai buvo maldos namai, studijų centras ir susitikimų centras, kur buvo aptariami įvairūs, taip pat ir verslo reikalai.
Nuo įsikūrimo pradžios iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 m. vasarą, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi amatais ir prekyba, taip pat užsiėmė sodininkyste, daržininkyste. Tarpukario laikotarpiu didžioji dalis prekybos buvo sutelkta žydų rankose. Priešais bažnyčią sekmadieniais vykdavo turgus, į kurį iš kaimelių suvažiuodavo valstiečiai. Jie prekiavo patys, taip pat pirkdavo prekes iš žydų.
Vokiečių kariuomenė Musninkus užėmė 1941 m. birželio 24 d. vakarą. Ukmergės apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis iš Musninkų buvo išvežta apie 24–40 žydų, kurie buvo įkalinti Ukmergės kalėjime. Vėliau buvo sušaudyti kartu su kitais Ukmergės apskrities žydais. Kiti žydai buvo suimti ir nužudyti Musninkų valsčiaus ribose.
Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, žydų genocido Lietuvoje pobūdis pasikeitė. Ukmergės žydams, be lyties ir amžiaus skirtumo, būtų įsakyta nešioti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes (Dovydo žvaigždes), taip pat buvo paskelbtos laikinosios direktyvos, kurios nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos” nuo žydų. Žydai turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur turėjo būti sukurti getai. Tad tiek Musninkų, tiek kitų apskrities valsčių ribose žydų netrukus turėjo nelikti.
Iki išvežimo dienos žydai gyveno savo namuose, patirdami įvairias patyčias iš pagalbinės policijos narių ir vietinių aktyvistų. 1941 m. rugpjūčio 27 d. policija, pagalbinės policijos nariai išvarė visus Musninkų žydus iš namų: vyrus, moteris, vaikus, senyvus žmones ir ligonius. Jiems buvo leista pasiimti tik nedideles vandens gertuves ir liepta visiems sueiti į Beth-Midrash patalpas. Kitos dienos rytą žydai buvo susodinti į kelias dešimtis vežimų. Vyrai ir moterys su vaikais buvo sodinami į atskirus vežimus.
Moterys su vaikais buvo nuvežtos į Vaitkuškio dvarą prie Ukmergės, vyrai – į Ukmergės kalėjimą.
Apie 1,5 km nuo Vaitkuškio dvaro Pivonijos miške buvo iškasti keli grioviai. Egzekucijai vadovavo
vokiečių gestapininkai. Prieš žudynes aukoms liepė nusivilkti viršutinius rūbus. Iš pradžių buvo šaudomi žydai vyrai. Sušaudžius vieną grupę aukų, jų kūnus apipildavo žemėmis. Po to atvarydavo ir sušaudydavo kitą grupę aukų. Vėliau iš dvaro buvo atvarytos žydės moterys ir vaikai. Aukas sušaudė tokia pačia tvarka kaip ir prieš tai vyrus. Žudynių vietoje girdėjosi šiurpūs žmonių klyksmai, dejonės, maldavimai pasigailėti. Žudynės baigėsi vakare.
Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 5 d. Pivonijos miške buvo nužudyti 4709 Ukmergės miesto ir apskrities (taip pat Musninkų valsčiaus) žydai: 1123 vyrai, 1849 moterys ir 1737 vaikai.
Po 1941 m. rugsėjo 5 d. žudynių Ukmergės apskrityje žydų nebeliko. Tarp nužudytųju galėjo būti apie 180 žydų iš Musninkų. Tad 1941 m. rugsėjo 5 d. laikytina data, kad nustojo egzistuoti dar XVIII a. pirmoje pusėje Musninkuose įsikūrusi žydų bendruomenė.
Įgyvendinant projektą siekiama pateikti Holokausto įvykių aplinkybes, įvardinti Holokausto aukas,
įamžinti Holokausto metais sunaikintų Lietuvos žydų piliečių ir bendruomenių atminimą. Taip pat siekiama natūralaus visuotino supratimo, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo.
Projektą ,,Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės
kanceliarija.

DARNA vyksmas bendruomenėje

DARNA vyksmas bendruomenėje

Pirmasis #Darna vyksmas startavo 2020 m., pačiame COVID19 pandemijos įkarštyje.
Net ir varžomi daugelių ribojimų, tąsyk sugebėjome padaryti daugiau nei tikėjomės – sukūrėme visą virtualų festivalį, skirtą paminėti Tarptautinę Tolerancijos dieną.
Sudėtingu laikotarpiu stengėmės parodyti, kiek daug skirtingų ir įdomių dalykų turime čia, Lietuvoje, ir kokie tie skirtumai gali būti ne tik įdomūs, bet ir puikiai derėti vienas su kitu.
Šiandieną esame nepaprastai laimingi, jog galime tęsti šią gražią tradiciją jau trečius metus iš eilės, dalintis šviesa, darna ir harmonija, tik šįsyk susibūrus gyvai ir ne kur kitur, o Lietuvos žydų bendruomenėje.
Nekantriai lauksime kiekvieno Jūsų jau kitą trečiadienį, Lapkričio 16 d., 19 val., Lietuvos žydų benduromenėje.
Su platesne renginio programa kviečiame susipažinti čia: https://fb.me/e/27Iu0j1ML
O dabar dalinamės pirmosios „Darnos“ festivalio vyksmu – atlikėjų bei menininkų pasirodymais, maisto gaminimo dirbtuvėmis ir prasmingais pokalbiais:
Tautų Sandraugos Atminimo dienos pagerbimo renginys

Tautų Sandraugos Atminimo dienos pagerbimo renginys

Lapkričio 13 d. Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kartu su Lietuvoje reziduojančių šalių ambasadoriais dalyvavo British Embassy Vilnius organizuotame Tautų Sandraugos Atminimo dienos pagerbimo renginyje evangelikų liuteronų bažnyčioje Vilniuje. Čia ji susirinkusiems skaitė ištrauką iš Ekleziasto knygos.

Ekleziasto knyga 3:1-8 LTZB

Žmogaus laikai ir Dievo amžinybė

 Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

Laikas gimti ir laikas mirti;

laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

 Laikas žudyti ir laikas gydyti;

laikas griauti ir laikas statyti.

Laikas verkti ir laikas juoktis;

laikas gedėti ir laikas šokti.

Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;

laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

Laikas ieškoti ir laikas pamesti;

laikas turėti ir laikas išmesti.

Laikas perplėšti ir laikas susiūti;

laikas tylėti ir laikas kalbėti.

Laikas mylėti ir laikas nekęsti;

laikas karui ir laikas taikai.

Vokietijos tautinio gedulo diena

Vokietijos tautinio gedulo diena

Sekmadienį, lapkričio 13 d. Vokietijos tautinio gedulo dieną prisiminėme žuvusiuosius Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu, pilietinių karų ir tironijos, terorizmo ir politinio persekiojimo aukas Vilniaus Vingio parko karių kapinėse.

Ar žinojote, kad?

Vokietijos tautinio gedulo dieną (vok. Volkstrauertag) įvedė 1919 m. įkurta Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga (Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge e. V.), siekdama pagerbti Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimą. Nuo 1945 m. šią atminimo dieną prisiminami ne tik žuvę kariai, bet pagerbiamos ir civilių – moterų, vaikų, vyrų – karo ir smurto aukos.

 

 

Makabi ORT komandų pasiekimai stalo tenise

Makabi ORT komandų pasiekimai stalo tenise

Praeitą savaitgalį Lietuvos vyrų ir moterų stalo teniso lygos žaidynių susitikimai vyko S. Daukanto progimnazijos salėje. LŽB atstovavo Makabi ORT moterų komandos narės Neta Alon, Maja Bliumin ir Orinta Ramonaitė, bei Makabi ORT 1 suaugusiųjų komandos nariai Mathias Maindron, Ignotas Blaževičius, Justas Rutkauskas ir Makabi ORT 2 komandos naria. Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai Uosis Račinskas, Arnas Federas, Ąžuolas Račinskas ir Arnas Juodelis, sukūrę jauniausią komandą šių metų lygos žaidynėse, ir nors nenugalėjo varžovų, tačiau parodė kovingą dvasią ir įgijo dar daugiau motyvacijos bei ryžto sekančioms varžyboms.

Arnas Federas nudžiugino pergale 3-2 prieš Sostinės (Vilnius) suaugusiųjų komandos sportininką, ir ženkliai pasipildęs savo reitingo taškų sumą. Makabi ORT 1 suaugusiųjų komandos nariai laimėjo 3-0 susitikime prieš Makabi ORT 2  komandą, o antrą susitikimą rezultatu 2-3 nusileido Tauro sostinės vyrų komandai. Makabi ORT moterų komanda nugalėjo abu susitikimus, 3-1 prieš Grigiškes ir 3-0 prieš Tauro sostinės moterų komandą, tačiau nusileido žaidynių lyderei, Jonavos komandai rezultatu 2-3. Visgi Makabi ORT moterų komanda išlaikė didelę tikimybę šį sezoną pakilti į aukštesniąją moterų lygą. Makabi ORT klubas kviečia tiek pradedančiuosius, tiek pažengusius stalo tenisininkus į treniruotes, organizuojamas projekto „Stalo teniso sporto šakos vystymas LŽB“ rėmuose. Užsiėmimai vyksta darbo dienomis 17:00-18:00 ir 18:00-19:00  Vilniaus S. Daukanto progimnazijos stalo teniso salėje, Naugarduko g. 7. Papildoma informacija: 861375124

Nataljos Cheifec klubas ŠALOM kviečia į susitikimą

Nataljos Cheifec klubas ŠALOM kviečia į susitikimą

Lapkričio 14 d., pirmadienio vakarą Natalja Cheifec buria visus norinčius į virtualų klubo ŠALOM susitikimą. Malonia kviečiame jungtis ir naujokus, registruotis ir užduoti jums rūpimus klausimus.

REGISTRACIJA>> https://bit.ly/3q0j7hg

Ateinančio susitikimo metu kalbėsime rimtomis temomis, lauksime jūsų klausimų, kuriuos nepamirškite pateikti pildant anketą. Taip pat Natalija kviečia pažiūrėti trumpą filmą, kurį aptarsime susitikus ZOOM svetainėje. https://www.youtube.com/watch?v=m0ug4OYhQg4 #NataljosKlubas #KlubasŠalom

Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo pristatymas

Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo pristatymas

Nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir „Media4change“ kviečia dalyvauti Tarptautinės tolerancijos dienai paminėti skirtame virtualiame renginyje, kurio metu numatyta pristatyti 2022 m. atlikto Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo bei žiniasklaidos stebėsenos rezultatus.

 KAS: Visuomenės nuomonės etninių ir religinių grupių atžvilgiu apklausos ir žiniasklaidos stebėsenos rezultatų pristatymas

KADA: 2022 m. lapkričio 16 d. | 10:00 – 11:30 val.

KUR: Virtualioje platformoje „MS Teams“ (prisijungimo nuoroda https://bit.ly/3EhuyI1)

PRANEŠĖJOS: 

  • dr. Giedrė Blažytė – migracijos sociologė | Diversity Development Group, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas
  • Neringa Jurčiukonytė – steigėja ir direktorė | Media4changeKvietimas_programa_2022-11-16
Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu ir pasitikti Šabą su šeima!

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu ir pasitikti Šabą su šeima!

Pranešimas spaudai

2022-11-10

Vilnius

Kasmet vėlyvą rudenį milijonai žydų visame pasaulyje susijungia į vieną neparastai jaudinantį vyksmą – kartu kepa chalas, laimina duoną ir vyną, gieda šabo giesmes, jį leidžia kartu su šeima ir artimaisiais, įžiebia havdalos smilkalus ir taip kasmet…

Tai didžioji pasaulinė chalų šventė, nuo 2013 m. išjudinusi milijonus bendruomenių  daugiai nei 1 600 miestuose, šimte pasaulio šalių.

2016 m. Chalų kepimo šventė “Trys pynės-trys kartos”

Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl kviečia kepti chalas!

Tradiciškai kviečiame užsukti į Beigelių krautuvėlę Šabo išvakarėse, lapkričio 11 d. nuo 14:00 iki 16:00 val. Čia jus pasitiks vyriausioji kepėja Riva Portnaja, apie savo šeimos tradicijas švęsti Šabą dalinsis bendruomenės nariai.

Kviečiame kartu išsikepti chalas, parsinešti jas namo, pasikviesti prie stalo vienišus bendruomenės narius, susėdus su šeima palaiminti duoną ir vyną ir pasinerti į Šabo ramybę kartu su viso pasaulio žydų bendruomene!

Šio lapkričio Šabo išvakarės savo šeimos tradicijomis dalinasi  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nariai:

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky:

“Mūsų šeimoje Šabo tradicijų laikomės visuomet, kai tik yra proga 3 kartom – tėvams, vaikams ir anūkams susirinkti prie vieno stalo. Chala tai vienas svarbiausių  kepinių ant mūsų Šabo stalo. Aš turiu šeimos receptą, kurį perėmiau iš  mamos. Dar labai laukiamas yra mano legendinis Šabatinis patiekalas – Floimen Cimes, tai taip pat šeimos kulinarinis paveldas. Bene labiausiai jaudinanti Šabo akimirka yra visa apimanti ramybė, tvyranti nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio vakaro. Tai metas, kad mūsų šeima leidžia laiką drauge, pamiršta rūpesčius ir džiaugiasi buvimu šalia vienas kito.”

2017 m Chalų kepimo šventės akimirka

Nataljos Cheifec ir Sinagogos kantoriaus Šmuel Jatom šeima:

“Prievolė laikytis Šabato buvo duota žydų tautai kaip liudijimas, jog šis pasaulis turi valdytoją, kuris jį ir sukūrė. Kaip sako mūsų šventoji Tora – tai yra nuolatinės sąsajos ženklas tarp visagalio ir žydų tautos. Štai kodėl kiekvienam žydui tai ne tik laisva nuo darbų diena, o diena, kai žydas šlovina kūrėja šlovinimo kulminacija. Šabatas – tai diena kai mes suteikiam šventumo šiam materialistiškam pasauliui. Tai pasireiškia besiruošiant Šabatui, mūsų elgesį  Šabato metu ir ketinime detaliai ir kruopščiai vykdyti Šabato prievoles. Būtent tai vienija visą mūsų šeimą ir suteikia  dvasingumo ir jėgų visai ateinančiai savaitei.“

Nuo 2013 metų kasmetinis renginys suburia įvairaus amžiaus ir kilmės žydus visame pasaulyje, o nuo 2016 metų ši tradidija gyvuoja ir Lietuvos žydų bendruomenėje.

May be an image of text that says 'TELAVIV The Shabbat Project NOVEMBER HILTON ΤΟΝ COMMUNITY 12TH 1PM PARK PICNIC Shabt TRIBE TELAVIV AVIV'

2022 m. renginio Tel Avive anonsas

Nuo pasiūlytos idėjos pradžios, kai Pietų Afrikos vyriausias rabinas atsiuntė kvietimą prisidėti ir palaikyti idėją viso pasaulio judėjams kartu (tą pačią dieną) švęsti Šabą, mes tapome aktyviais renginio dalyviais.

 

Pietų Afrikos žydų bendruomenės iniciatyva skelbiamas pasaulinės Chalų kepimo šventės 2022 m. manifestas, kuriam pritaria ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė!

  • Kartu švęskime šį Šabą nuo saulėlydžio iki trijų žvaigždžių įsižiebimo.
  • Išsaugokime Šabo tradiciją su visomis halachiškomis detalėmis ir puošnumu, kaip tai buvo daroma per amžius.
  • Tegu Šabo šventės ritmas sujungia žydų bendruomenes visame pasaulyje.
  • Sukurkime šiltą ir meilės kupiną erdvę savo šeimose.
  • Nusimeskime šią dieną kasdieninio gyvenimo naštą, stresą ir sunkumus.
  • Atsinaujinkime šią dieną, atsigaukime dvasiškai, emociškai ir fiziškai.
  • Pristatykime ir puoselėkime šią dieną savo brangų žydišką paveldą ir didžiuokimės juo.
  • Kartu leiskimės į šį nepaprastą vyksmą ir iš naujo atraskime Aukščiausiojo duotą Šabo dovaną.

 

Tegu užpildo jūsų namus chalos kvapas ir ypatinga dvasia šį nepaprastą Šabą!

Daugiau informacijos apie renginį suteiks

Dovilė Rūkaitė

Projektų vadovė

projects@lzb.lt

theshabbosproject.org

Yad Vashem vadovas: nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, ne visi jie yra Holokaustas

Yad Vashem vadovas: nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, ne visi jie yra Holokaustas

Yra šalių, kurios, deja, neturi tiek drąsos, kad pažvelgtų į savo praeitį ir suprastų, jog jų šalyse buvo kolaboravusiųjų su naciais“, – LRT TELEVIZIJAI sako Yad Vashem Holokausto memorialo Izraelyje vadovas Dani Dayanas. Nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, jo manymu, „ne kiekvienas karo nusikaltimas yra Holokaustas“.

– Atvykote pagerbti Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Kiek paprastai užima laiko, kol Yad Vashem muziejus gali patvirtinti šį statusą žydus gelbėjusiems žmonėms?

– Yra labai daug skirtingų atvejų. Kai kuriais atvejais įrodymai labai aiškūs ir procesai trunka trumpai (gali užtrukti keletą savaičių ar keletą mėnesių), bet yra atvejų, kai mums reikia keleto metų.

Svarbu suprasti, kad į šį procesą, į Pasaulio tautų teisuolius mes žiūrime labai rimtai. Yra komitetas, kuriam vadovauja Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėjas, išėjęs į pensiją. Tai yra teisinis procesas. Aš, kaip Yad Vashem pirmininkas, neturiu jokios įtakos rezultatui. Tai yra profesionalus teisinis komitetas, kuris priima sprendimą. Kaip žinote, teisingumas kartais užtrunka net keletą metų.

Dienos tema. Yad Vashem vadovas: remiame Ukrainą, tačiau ne kiekvienas karo nusikaltimas Ukrainoje yra Holokaustas

– Kodėl svarbu, kad teisingumas būtų pasiektas net ir po daugelio metų?

– Nes mes kalbame apie laikotarpį, kai žiaurumas, žmogžudystės, kiti panašūs veiksmai buvo labai paplitę ir labai daug žmonių į tai nekreipė dėmesio. Daugelyje šalių, kurias buvo okupavusi nacistinė Vokietija, įskaitant ir Lietuvą, kur buvo daug kolaborantų su naciais, daug žmonių tiesiog nemąstė apie žydus.

Kai tai nutinka tokiame kontekste, kai yra žmonių, kurie turi didžiulės narsos padėti žydams, patys statydami savo gyvybes į pavojų, be jokio atlygio, mes, žydai, turime pareigą. Yad Vashem atstovauja žydų tautai, aukoms ir išgyvenusiesiems, ir mes imsimės visų priemonių, kad pripažintume ir apdovanotume šiuos žmones. Žinoma, nesugebėsime atrasti visų Pasaulio tautų teisuolių, daugybė žmonių yra nežinomi, gal juos dėl jų veiksmų nužudė naciai ir mes apie tai nesužinosime, tačiau įsipareigojame tai padaryti.

– Viena iš Yad Vashem veiklos sričių arba tikslų, kad Holokaustas niekada nepasikartotų. Ar galima sakyti, kad šiuo metu pasaulyje nebėra aplinkybių ir politikos veikėjų, kurie lemtų tokio arba panašaus masto nusikaltimus žmoniškumui?

– Noriu aiškiai pasakyti, aš atvykau į Lietuvą, kad su ministre pirmininke dalyvaučiau ceremonijoje, kur pagerbsime Pasaulio tautų teisuolius. Tačiau tai nėra mano vienintelis tikslas Lietuvoje. Manau, kad su jūsų klausimu labai susijęs faktas, kad Lietuva šiuo metu yra kryžkelėje ir turi priimti sprendimą, panašiai kaip Austrijoje. Neseniai lankiausi Austrijoje, susitikau su kancleriu, premjeru. Austrija, pripažindama savo praeitį, labai pasistūmėjo į priekį. Anksčiau jie klaidingai save laikydavo pirmomis Hitlerio klaidomis, o dabar pripažįsta, kad ir patys prisidėjo prie nusikaltimų.

Yra šalių, kurios, deja, neturi tiek drąsos, kad pažvelgtų į savo praeitį ir suprastų, jog jų šalyse buvo kolaboravusiųjų su naciais. Manau, kad Lietuva šiuo metu yra kryžkelėje, kai turi priimti sprendimą, ar pažiūrės savo praeičiai į akis nuoširdžiai ne tik dėl žydų, bet ir dėl Lietuvos visuomenės, ar pastums po stalu tam tikrus nelaimingus ar tragiškus praeities įvykius. Aš čia atvykau ir paskleisti šią žinutę. Manau, kad tai svarbu Lietuvai.

Tam tikra prasme manoma, kad gali būti antisemitas, gali prisidėti prie žydų žudynių, bet tuo pat metu gali būti geras žmogus. Ne, nesąmonė. Žmogžudystės, antisemitizmas tave savaime padaro blogu žmogumi. Taškas.

– Nėra abejonių, bet ar jūs manote, kad Holokaustą ir lietuvių dalyvavimą Holokauste neigianti Lietuvos visuomenės dalis yra reikšminga?

– Izraelyje buvau susitikęs su keletu Lietuvos pareigūnų. Tokie dalykai buvo pasmerkti, o atsakomybė prisiimta. Tačiau kalbame ne tik apie Vyriausybę – Vyriausybės politiką turėtų atliepti ir visuomenė.

Taip pat svarbus yra švietimas. Vienas iš mano vizito tikslų yra skatinti Lietuvos Vyriausybės įsipareigojimus atidaryti Holokausto muziejų Vilniuje, atidaryti švietimo centrą apie žydų gyvenimą Lietuvoje, nes daugybę šimtmečių žydų visuomenė Lietuvoje klestėjo. Taip pat susitarti su Švietimo ministerija, sustiprinti švietimą apie Holokaustą vidurinėse mokyklose – tai yra labai svarbūs dalykai nepriklausomos Lietuvos ateičiai.

– Edukacijai galėtų padėti ir Yad Vashem ekspozicijų informacijos vertimas ir pristatymas lietuvių kalba. Ar galėtų taip atsitikti, jeigu Lietuvoje tam būtų pakankamai valios? Ar Yad Vashem turėtų valios priimti tokį vertimą?

– Žinoma. Ką tik Yad Vasheme pristatėme vertimą į ukrainiečių kalbą. Tai nebuvo tik lingvistinis sprendimas, tam tikra prasme tai buvo paramos ukrainiečiams sprendimas. Žinoma, tai buvo aukšto prioriteto klausimas. Sulaukėme pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos paramos. Tikimės, kad kada nors ji atvyks ir oficialiai pristatys vertimą į ukrainiečių kalba, tačiau lietuvių kalba irgi mūsų sąraše.

– Aba Kovneris, žinomas žydų kovotojas prieš nacizmą, yra sakęs: „Kaip nutiko, kad mano motinos verksmas, be sustojimų sklidęs per visą pasaulį, niekur nebuvo išgirstas?“ Kovnerio mama buvo nužudyta netoli Vilniaus 1941 metais. Kaip jūs manote, ar šiandien Ukrainos motinų skausmas, ašaros ir verksmas yra girdimi taip, kaip turėtų būti girdimi visame pasaulyje, įskaitant Izraelį?

– Tikiuosi, kad taip. Galiu pasakyti, kad aš neatstovauju Vyriausybei, aš atstovauju Yad Vashem muziejui, taip pat žydų tautai, išgyvenusiesiems Holokaustą. Izraelio Vyriausybė ir valstybė remia ukrainiečius. Yad Vashem priglaudė ukrainiečius, Pasaulio tautų teisuolių palikuonis, suteikė jiems švietimą, maisto, pastogę ir mes aiškiai pasmerkėme, aš asmeniškai pasmerkiau, Rusijos Federacijos invaziją į Ukrainą. Rodome visapusišką paramą ukrainiečių tautai jos kovoje prieš Rusijos agresiją.

Tačiau turiu pridurti, kad kartais egzistuoja istorinių klaidų. Pavyzdžiui, mes pasmerkėme prezidento Putino pareiškimą apie Ukrainos denacifikaciją. Tai yra visiškai klaidingas pareiškimas, klaidingas vertinimas. Naciai buvo pasibaisėtinas Europos režimas, tad visiškai pasmerkėme šiuos žodžius. Mes remiame Ukrainą, tačiau turiu pripažinti, kad, nors Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai, ne kiekvienas karo nusikaltimas yra Holokaustas. Reikėtų aiškiai tai pasakyti. Holokaustas buvo precedento neturėjęs ir vis dar lygių neturintis įvykis žmonijos istorijoje. Tikiuosi, kad jis liks lygių neturintis, nes tikiuosi, kad taip niekada nenutiks jokiai tautai.

– Kalbant apie personalinius veiksmus, „Izraelio Holokausto muziejus yra toks priklausomas nuo Rusijos oligarcho, kad prašo apsaugoti jį nuo sankcijų“ – čia yra „The Washington Post“ citata, po to, kai Jungtinių Valstijų ambasadorius Izraelyje gavo laišką su prašymu netaikyti sankcijų Yad Vashem rėmėjui Romanui Abramovičiui. Jūs taip pat buvote tarp tų, kurie pasirašė šį laišką. Vėliau Yad Vashem strateginį bendradarbiavimą su juo sustabdė. Ar tas laiškas buvo klaida, jūsų manymu?

– Noriu aiškiai pasakyti, kad Yad Vashem nepriklauso nuo rusų oligarchų ar pono Abramovičiaus pinigų. Mes iš Abramovičiaus negavome nė cento.

Šis laiškas tikriausiai buvo klaida, taip, bet turiu labai aiškiai pasakyti, kad neturime jokių žinių, kad Romanas Abramovičius kaip nors pasisakė už Rusijos Federacijos pozicijų stiprinimą prieš Ukrainą. Jungtinės Valstijos neįvedė sankcijų Abramovičiui iki pat šios dienos. Tai buvo prezidento Zelenskio prašymu. Tai šiek tiek padeda suprasti kontekstą, tačiau mes negavome nė cento iš žmonių, kurie sankcionuoti Europos, Kanados, Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos, negavome nė cento iš jų ir negausime nė cento iš žmonių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su Rusijos invazija į Ukrainą.

Varnikų miškelyje sušaudytas Trakų pasaulis: prašmatni menora, fanatikų minios ir pavydą kėlęs odos portfelis

Varnikų miškelyje sušaudytas Trakų pasaulis: prašmatni menora, fanatikų minios ir pavydą kėlęs odos portfelis

„Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos, netraukti, ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga, ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, – citata iš Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporto apskrities policijos vadui.

Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalijo atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalyti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.

Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai.

Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.

Kai kurių šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį, – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną.

Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra, studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą.

Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.

Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų, – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą [1].

Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimė, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai“ ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.

Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų.

Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais.

Dar 1413–1414 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Guillebert`as de Lannoy parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai.

XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, jos sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.

Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinės apimties, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų, – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.

Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis, – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų rajono savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai keista.

Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. įsteigta Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.

Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.

Totorius priminė ir sinagogos link tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė [2]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.

Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.

Šį pavasarį analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas S. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu.

Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.

Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerijai.

Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu [3] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.

Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui [4].

Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą [5].

Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchononas Baronas.

„Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.

1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 metais. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių.

1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų [6]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora.

Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis [7]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.

Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.

Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas miestelio žydų nuomojosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio.

„Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą.

Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.

Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli 19 a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).

Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34).

Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomojęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.

Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje [8] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.

Kaip prisiminė šviesaus atminimo trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra.

Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs.

Prieškariu visą pirmą pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, čia buvo galima įsigyti įvairių audinių, o antrame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagos.

„Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo“, – prisiminė mokytoja.

Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.

L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.

Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą.

„Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).

Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluchas, aprūpindavęs duona visus Trakus.

Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvardijant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas [9]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.

Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“

Galbūt čia minima ta pati B. Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.

Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai.

Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!“ – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“.

Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše.

Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa iš žydo Levino būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje [10]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.

Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25).

Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą.

„Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič.

O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“

Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus.

Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų, po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomoję žydai.

Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui [11] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.

Šio tilto vietoje nuo seno būta perkėlos, o 1941 m. rugsėjo pabaigoje per čia į laikiną getą valtimis nuplukdyti Trakų miesto žydai. Kairėje – Pusiasalio pilies liekanos, kur šiuo metu vykdomi archeologiniai kasinėjimai.

Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo 14 a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį Varnikų kaimo link. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.

1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu.

Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.

Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams.

„Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime [12].

Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.

Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.

Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats.

„Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau, kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nemokėjau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra.“ Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus pažinojom“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.

[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.
[2] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/
[3] Šamašas (iš hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.
[4] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.
[5] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.
[6] „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.
[7] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.
[8] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.
[9] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).
[10] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.
[11] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.
[12] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.

DARNA sugrįžta

DARNA sugrįžta

UŽ TAIKĄ IR RAMYBĘ, KURI PIRMIAUSIAI GIMSTA NAMUOSE
„Tolerancija – tai pagarba, įtrauktis ir įvertinimas turtingos pasaulio kultūros bei asmenų saviraiškos įvairovės”
Jau trečius metus iš eilės Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su visu pasauliu žymi Tarptautinę tolerancijos dieną, kuriant Dharmos (kosminio įstatymo bei tvarkos) įkvėptą „Darną“.
Pirmą kartą Tarptautinė tolerancijos diena paminėta Jungtinių Tautų 1995 metais. Tuomet, kai pasaulį sukrėtė rasiniai ir kultūriniai konfliktai Afrikoje, Balkanuose bei Kaukaze, atvedę prie Ruandos ir Bosnijos genocidų.
Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl džiaugiasi galėdama pakviesti visus bendruomenės narius bei bičiulius, ypač tuos, kurie aktyviai propaguoja, stiprina ir puoselėja tolerantiškos visuomenės vertybes ir, žinoma, myli muziką ir dvasingumą, į Tolerancijos dienos šventę Vilniaus Choralinėje sinagogoje, Lapkričio 16 d., 19 val.
Šiemet renginio vieta pasirinkta neatsitiktinai. Vilniaus choralinė sinagoga – erdvė, kurioje kasdien praktikuojamas dvasingumas, o jos nepaprasta akustika gerina aplinką muzikos atlikimui ir klausymosi potyriams.
Renginio metu šviežiais ir sveikuoliškais užkandžiais vaišins „Cvi Parkas“.
Programa:
19:00 – atidaromos durys
19:15 – Sinagogos kantoriaus Shmuel Yotam sveikinimo giesmė
19:30 – Trumpai apie „Darną“
19:40 – Ieva Butrimaitė (vokalas)
20:10 – užkandžių pertraukėlė
20:30 – Darius Mažintas (fortepijonas) ir Jovita Jankelaitytė (vokalas)
21:15 – arbatos pertraukėlė
21:30 – Lina Fausta (vokalas) ir Glen Strachan (gitara) – Sefardų dainos
21:45 – laikas kartu
22:00 Pabaiga
Įėjimo auka – 5 eur.
RSVP – rafaelgimelstein@gmail.com
PAMILTI PASAULĮ PIEŠIANT

PAMILTI PASAULĮ PIEŠIANT

Gerbiamieji, Pylimo galerijoje atveriama SOLOMONO TEITELBAUMO pastelių ir piešinių paroda PAMILTI PASAULĮ PIEŠIANT.
„Įsigyventi, persikūnyti į vaizduojamą objektą, pajusti piešiamo pasaulio tragediją ar džiaugsmą yra mano kūrybos esmė. Todėl pamilstu pasaulį piešiant.“
-sako dailininkas, meno licenciatas Solomonas Teitelbaumas.
Paroda vyks 2022 m. lapkričio 8 – 26 d. Atidarymas lapkričio 8 d., 17 val. Maloniai kviečiame apsilankyti!

Palangoje, ant stalo, visada buvo atversta Rembrandto graviūrų knyga. Jo Naujojo ir Senojo Testamento temų personažai buvo nupiešti iš natūros.Pamatyti amžinybę, šventumą, dievišką paslaptį kasdienybėje – tai klasikinės dailės esmė.

Be žmogiškos atjautos, širdies skausmo, atsidavimo ir tikėjimo įžvelgti dieviškumą – vaizduoti tai yra neįmanoma. Tik per nuolatinį dialogą su gamta, o per tai ir su Sutvėrėju, menininkas atranda nuolatinį savo meistriškumo bei dvasios tobulėjimą. Bet kuriame praeivyje ar supančiame peizaže galima įžvelgti biblinę dramą. Nuolatinis piešimas iš gamtos ugdo šį matymą ir profesinį
meistriškumą. Tai lyg kasdienė tarnystė Aukščiausiajam.

 

Įkvėpimas ateina tik kantriai dirbant ir mokantis iš savo klaidų, bei tikint gamtos stebuklu – kad vaizduojama akimirka virs amžinybe.

Didysis Rembrandtas svo Golgotą paskandino mistiniuose audros spinduliuose. Taip ši scena virto Apokalipse. Kiek daug kartų aš tuos spindulius regėjau virš nuožmios Baltijos, ypač per žiemos ir ankstyvo pavasario štormus. Šie saulės spinduliai pro besikaunančius tarpusavyje
debesis gali būti ir artėjančios Apokalipsės, ir Vilties spinduliais. Sugebėti pajusti ir atskleisti šią
Dievo paslaptį vis bandau kasdieniu ir kantriu piešimu.


Apskritoje Klaipėdos Teatro aikštėje įžvelgiau Pragaro ratus – tiek žiūrėdamas E.Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“, tiek ją skaitydamas, grubiuose grindinio akmenyse, ratu juosiančiuose fontaną su smulkute Taravos Anike, įžvelgiau Dantės Alighieri „Pragaro“ ratus. Piešdamas norėjau atskleisti vis pasikartojantį mūsų istorijos pragarą.


Eskizuojant iš natūros atsitiktinį žmogų, galima įžvelgti jame ir gėrį ir blogį, bet visada jis
lieka didinga Kūrėjo paslaptis. Juk dramatiškiausiuose Rembrandto „Nuėmimo nuo kryžiaus“
scenose galima atpažinti ir patį didįjį genijų ir jo amžininkus, besikartojančius ir kituose jo
paveiksluose ar graviūruose.

Apmąstant šiandienos grėsmingus įvvykius – nauja gaida, netikėtai skausmingai
suskambėjo Vilniaus senamiestis. Jo buvusi žydų geto teritorija vėl sunkiai prislėgė mano sielą.
Sudėtingai kampuotos jo gatvės su slegiančiais namais, menančiais Holokausto tragediją – tiesiog spontaniškai privertė piešti ir naujai išgyventi šią vis atsinaujinančią žaizdą. Tai ir nūdienos
skausmo bei tragedijos išgyvenimas, savotiškas vilties ieškojimas istoriniame pragare. Taip gimė
pastelės „Išėjimas iš Geto“ bei „Geto aidas“.
Kad ir kiek negailestingai komercionalizuojamas Vilniaus senamiestis, jame vis dar jaučiamas egzistencinis Holokausto tragedijos skausmas, kuris įvairiuose miesto fragmentuose veria širdį. Reikia saugoti ateities kartoms šiuos istorijos ženklus, kad tai niekada nepasikartotų.
Įsigyventi, persikūnyti į vaizduojamą objektą, pajusti piešiamo pasaulio tragediją ar džiaugsmą yra mano kūrybos esmė. Todėl pamilstu pasaulį piešiant.

Solomonas Teitelbaumas
Dailininkas, meno licenciatas