Naujienos

Užuojauta

Liepos 9d. mirė Vladimir Brodskij (1939 – 2020)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai Ninai, broliams ir artimiesiems.
Bendrystė – ir per maistą

Bendrystė – ir per maistą

 

Daiva Savickienė

Tradicinė žydų virtuvė taip giliai įsiliejusi į pasaulinį kulinarinį paveldą, kad ir lietuvių šeimininkės dažnai nė nenumano, kiek daug iš jos perėmė.

Kiekviena tauta turi tradicinius patiekalus. Vien išgirdus dažno pavadinimą iš karto būna aiški jo kilmė. Tačiau žydai daugelį amžių gyveno įvairiausiose pasaulio kraštuose, tad jų virtuvė, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi. Lietuviškoji – taip pat.

Sviesto su dešra nebus

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė įsitikinusi, kad Lietuvoje turbūt nėra miesto ar didesnio miestelio, kuriame kadaise nebūtų gyvenę žydų. Tačiau ilgą laiką daugelio lietuvių supratimas apie jų tautinę virtuvę buvo menkas, mat žydų bendruomenės būdavo labai uždaros.

„Santykiai su kitatikiais, kitų tautybių žmonėmis buvo labiau paremti prekyba. Religingiems žydams buvo – turbūt ir dabar tebedraudžiama sėsti prie bendro stalo su kitų tautybių ir tikėjimų žmonėmis, todėl ir į svečius nelabai ką kviesdavosi“, – centro vadovė paaiškina, kodėl lietuviai mažai žinojo, kokius patiekalus valgo ir kaip juos gamina žydai.

Pasak  A. Pečiulytės, taip ilgainiui veikiausiai ir susiformavo stereotipai, kilo įvairių nesusipratimų dėl maisto.

Šiuo metu, kai sienos senokai atvertos, daugelis yra keliavę po Izraelį, susidomėjimas žydų kulinariniu paveldu auga, nes tai yra ir sudėtinė kultūros dalis.

A. Pečiulytės teigimu, kalbant apie tradicinius žydų valgius svarbu tai, kad jų virtuvę, skirtingai nei krikščionių, reguliuoja religija. Pasak istorikės, Kašruto taisyklėse labai griežtai nurodyta, ką galima valgyti ir ko ne, kaip gaminti. Tokių konkrečių patarimų ir draudimų krikščionybėje nėra išskyrus apribojimus per pasninką.

Viena pagrindinių košerinio maisto taisyklių – jokiu būdu negalima maišyti mėsiškų ir pieniškų produktų.

„Toroje nurodoma, kad nevalia ėriuko virti jo motinos piene“, – sako A. Pečiulytė. Todėl esą draudžiama maišyti pieniška ir mėsiška tame pačiame patiekale arba valgyti tokius produktus vienus po kitų: yra nustatytas konkretus laikas, kada jau galima tą daryti.

„Mes įpratę ant mėsos patiekalo uždėti grietinės šaukštą ar pieniško padažo. To religingi žydai niekada nedarys“, – istorikė dar sykį pabrėžia vieną svarbiausių jų virtuvės taisyklių. Tradicijas gerbiantis žydas pienišką patiekalą po mėsiško ragaus tik praėjus keturioms šešioms valandoms, o mėsišką po pieniško – po valandos ar dviejų.

„Mūsų įpratimas rytais valgyti duoną su sviestu ir dešra nesuderinamas su košerinio maisto taisyklėmis“, – šypsosi pašnekovė ir aiškina, jog lietuviška ir žydiška virtuvės skiriasi ne vien tuo.

Taisyklių besilaikantys religingi žydai net turi atskirus dubenis, puodus, keptuves, netgi indų plautuves ir šaldytuvus mėsiškiems ir pieniškiems patiekalams.

Žydas renkasi silkes Šabui. 1937 metai. ARCHYVŲ nuotr.

Blynų įvairovė

Pieniški patiekalai žydų virtuvėje, A. Pečiulytės patikinimu, mažai kuo skiriasi nuo lietuvių. Jos manymu, taip galėjo susiklostyti žydams gyvenant Lietuvoje dar nuo XV amžiaus. Per ilgą laiką nori nenori vieni iš kitų nemažai perėmėme.

Štai visai neseniai, birželio pradžioje, žydai šventė Šavuoto šventę, kuriai tradiciškai gaminama daugiau pieniškų patiekalų.

„Ta švente pažymima, kad Dievas žydams suteikė Torą ir Dekalogą. Pas mus praktiškai tai sutampa su Sekminėmis – 7 savaitės po Velykų, o pas juos – 7 savaitės po išėjimo iš Egipto“, – aiškina istorikė.

Anot jos, labai dažnai per šią šventę žydai valgo lietinius su varške. „Kurie nuo mūsiškių skiriasi tik tuo, kad į varškę pridedama labai daug razinų ir užpilama šviežiomis trintomis uogomis arba uogiene“, – priduria A. Pečiulytė.

Saldūs lietiniai – Izraelyje dažnas pusryčių patiekalas. Bet žydai, pašnekovės teigimu, kaip turbūt visos tautos, kepa ir daug kitokių blynų. Jie gali būti mieliniai, miltiniai ar bulviniai.

„Mes vadiname blynais, o jie – blincėmis“, – patikslina.

Lietuviški bulviniai blynai ir tradiciniai žydiški skiriasi ne tik tuo. Visų pirma, ankstesniais laikais Lietuvoje buvo įprasta blynus kepti kiaulių taukuose, o kiaulienos nevalgantys žydai naudojo aliejų. Dar, pasak istorikės, žydai į bulvinius blynus pritarkuoja daugiau morkų, tad ir skonis būna visai kitoks. Kepa ir kitų daržovių blynus – pavyzdžiui, kopūstų. Tad įvairovė gerokai didesnė.

Labai daug blynų žydai kepa prieš pat Naujuosius metus švesdami šviesų šventę – Chanuką. Jie turi būti tiesiog permirkę aliejuje, ir ši kulinarinė tradicija, istorikės teigimu, susijusi su stebuklingu nutikimu, kai nugalėję priešus žydai grįžo į Jeruzalės šventyklą, kurioje aliejus, skirtas šventyklos aliejinei lempai uždegti, buvo išniekintas. Šventykloje žydai rado tik vieną tinkamos naudoti alyvos indą ir jo turėjo užtekti dienai, tačiau užteko aštuonioms. Per tą laiką buvo pagaminta naujo aliejaus.

„Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės.“ A. Pečiulytė, istorikė

Legendinis sultinys

Pasak A. Pečiulytės, tradicinėje žydų virtuvėje jokiems patiekalams ruošti negali būti naudojamas kraujas.

„Tikima, be to, ir Toroje sakoma, kad kraujyje yra gyvulio siela. Jeigu tu jo suvalgysi, suvalgysi ir sielą“, – aiškina, kodėl.

Jokiu būdu negalima patiems skersti bet kokio gyvulio. Tam tikslui specialūs skerdikai gyvulį apžiūri, ar jis sveikas. Paskui skerdžia, kad šis patirtų kuo mažiau kančių, ir būtinai iš kūno pašalina kraują. Jam išbėgus, mėsa pamerkiama į druskos tirpalą tam, kad ištrauktų visą likusį kraują. Ir tik tada ją galima vartoti.

Dėl to, istorikės teigimu, daugelio mėgstamų kepsnių su krauju tradicinėje žydų virtuvėje nerasime. Kaip ir jau minėtos kiaulienos. Valgyti galima tik skeltomis kanopomis ir atrajojančių gyvulių mėsą – ėrieną, jautieną, veršieną.

Religingi žydai nevalgo ir pelekų bei žvynų neturinčių žuvų, tad jokių patiekalų iš šamo. Negali ant jų stalo, pasak istorikės, būti ir ungurio, nes šis minta dvėseliena. Ne košerinis maistas yra ir midijos, vėžiagyviai.

Kadangi Lietuvoje žiemos būdavo šaltos, o rudens vakarai darganoti, žydai virdavo tokias pat sriubas, kaip ir lietuviai. Skirtumas tas, kad sultiniui buvo naudojama ne kiauliena, o paukštiena.

„Jų sriubos buvo tokios pat kaip ir mūsiškės, tik riebalai buvo naudojami kiti“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak A. Pečiulytės, žydų vištienos sultinys vadinamas legendiniu, turinčiu antibakterinių savybių. Jis labai ilgai verdamas ant lėtos ugnies, o kad skystis nenuvirtų, neišgaruotų, ant puodo uždedama salotų ar kopūstų lapų.

Simbolizuoja turtą ir sotumą

Vienas iš patiekalų, kurį gamino tiek žydai, tiek lietuviai, buvo iš Šiaurės Vokietijos atkeliavęs kugelis. Žydiškasis skiriasi tuo, kad į jį pritarkuojama daug morkų.

„Mes kugelį kepame su kiaulienos spirgučiais, riebalais, o jie kepa su šmalcu – vištų taukais. Jeigu ir mes pridėtume daug morkų, vištų taukų, pamatytume, koks plokštainis būtų geltonas, skanus“, – tikina A. Pečiulytė pridurdama, jog taip valgyti kugelį, kaip mėgsta lietuviai – su grietine, žydai negali.

Populiarus žydų virtuvėje ne vien bulvių, bet ir makaronų plokštainis. Gaminami kopūstų, kitų daržovių apkepai.

Apskritai, istorikės pastebėjimu, žydų virtuvėje naudojama daug morkų. Iš jų gaminami ir įvairūs saldumynai.

„Man labai gražus paprotys, kai ant Naujųjų metų, švenčiamų rugsėjį, stalo būtinai yra supjaustytų ir šiek tiek karamelizuotų morkų. Griežinėliai primena pinigėlius ir yra tarsi linkėjimas, kad kiti metai būtų sotūs ir turtingi“, – sako A. Pečiulytė.

Gardus ir kitas Lietuvos žydų patiekalas – šiek tiek apkepti obuoliai, apibarstyti cinamonu ir būtinai apipilti medumi. Obuolys – turtingumo, sotumo simbolis, tad juos valgant tikimasi, jog kiti metai bus sotūs, turtingi, laimingi, sako istorikė.

Žydams nedraudžiama vartoti alkoholį – yra košerinė degtinė, vynas, kiti gėrimai. Svarbu, anot A. Pečiulytės, kad jie būtų pasigaminti pačių: pagal griežtas taisykles (pavyzdžiui, vynuogių vynas gaminamas tik iš tų vynmedžių, kurie davė jau keturis derlius) ir prižiūrint rabinams.

Reguliuoja Šabas

Tradicinę žydų mitybą reguliuoja ir kiekvieną savaitę nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčiamas šabas. Jo metu, pasak A. Pečiulytės, negalima dirbti 39 darbų, tarp jų ir pjaustyti peiliu duonos ar kokio nors patiekalo.

„Vadinasi, mėsą reikia pagaminti taip, kad jos nereikėtų pjaustyti, – paaiškina pašnekovė. – Todėl žydų virtuvei būdingi troškiniai su smulkiai pjaustyta mėsa, daržovėmis.“

Istorikės teigimu, jei šeimoje būdavo daugiau vyrų, kuriems reikėjo sotesnio patiekalo su mėsa, tada gamindavo vadinamąjį čolentą.

Į prabangesnius patiekalus su vištiena dėdavo ne tik daržovių – bulvių, morkų, bet ir džiovintų abrikosų, razinų, medaus. Toks troškinys vadintas tsimesu. Tačiau galėjo, pasak istorikės, jis būti ir vegetariškas.

„Yra patiekalų, kurių per šabo šventę negalima valgyti, – tęsia pasakojimą A. Pečiulytė. – Pavyzdžiui, draudžiama šabo dieną lupti kiaušinį. Jeigu jau norima jį valgyti, reikia išvirti prieš šventę ir nulupti.“

Tas pats ir su žuvimis. Per šabą draudžiama jas rakinėti, ieškoti kaulelių – tai jau laikoma darbu. Tad ir žuvų patiekalus reikia paruošti be kaulų. Vienas iš būdų – vadinamoji gefilte žuvis. Kitaip tariant, įdaryta. Ją gaminant išrenkami visi kaulai, į vidų pridedama įdaro, ir viską spėjama padaryti iki penktadienio saulės laidos.

Manoma, jog lietuvės šeimininkės gaminti įdarytą žuvį išmoko būtent iš žydžių.

„Lietuvoje populiariausia žuvis, kurią įdarydavo prieškariniai žydai, buvo lydeka“, – kaip geriausią įrodymą pateikia istorikė. Tiesa, paruošti įdarytą žuvį sugeba ne kiekviena šeimininkė: tam reikia ir kantrybės, ir įgūdžių. Taip, pasak A. Pečiulytės, atsirado žuvų kukuliukai. Žuvis sumalama, pridedama džiūvėsių, prieskonių ir išverdama žuvų sultinyje. Patiekiami kukuliukai su virtos morkos griežinėliais ir būtniausiai – su krienais.

„Vis dėlto „gefiltefiš“ – įdaryta žuvis – buvo šeimininkių pasididžiavimas“, – priduria istorikė.


Beigelių pardavėjas. 1935 metai. YIVO nuotr.

Pagal patiekalą ir kilmė

Žuvies kukuliukai, anot pašnekovės, kaip tik tas patiekalas, kurio skonis skiriasi priklausomai nuo regiono. Lietuvos žydai juos gardina druska ir pipirais, tad išeina aštrokį, Lenkijos žydai labiau mėgsta saldžius.

„O Izraelyje, sakoma, jie dar kitokie“, – pastebi A. Pečiulytė.

Kitas tradicinis žydų patiekalas yra „faršmakas“ – kapotos silkės užkandėlė. Be silkės, į ją dedama rūgščių obuolių, virtų kiaušinių, svogūnų. Gali būti išspaudžiama citrina, pridedama šiek tiek džiūvėsių, prieskonių, cinamono. Lietuvoje ji tepama ant juodos duonos, Pietų šalyse – ant šviesios.

„Faršmako“ receptų yra daugybė – kiekviena šeimininkė turi savo, – tikina istorikė. – Viena beria cinamono, kitos – ne, vienos naudoja rūgštų obuolį, kitos – saldoką. Svarbiausia – silkę kapoti.“

„Žydų virtuvėje daugelis patiekalų buvo sukapojami, ir tai suprantama. Mėsmalės atsirado tik XX amžiuje“, – patikslina A. Pečiulytė ir sako, kad tarpukario Kaune net gyvavo toks priežodis, esą iš „faršmako“ skonio atskirsi, kokio krašto kilmės šeimininkė. Nes kitame Lietuvos regione pagamintas patiekalas galėjo skirtis ir, pavyzdžiui, telšietiško „faršmako“ skonis buvo kitoks, nei kaunietiško.

„Net ir Izraelyje pagal „faršmaką“ galima suprasti, ar tai yra Lenkijos žydai ar Lietuvos žydai. Lenkijos žydų – saldesnis“, – pasakoja A. Pečiulytė.

Archajiški skoniai

Žydai buvo tarpininkai tarp Šiaurės Europos pirklių ir Rusijos. Ir viena tradicinių jų prekių buvo silkės.

A. Pečiulytė sako, jog daugelyje prisiminimų apie tarpukario Lietuvą minima, kad atėjęs į žydų parduotuvę visada rasi statinę su silkėmis. Ir būtinai bus parodyta, kuri žuvis gera, riebi, kuri – prasta.

„Buvo sakoma, kad žydas per dieną turi suvalgyti vieną silkę“, – teigia istorikė, patvirtinanti, jog šis produktas ne atsitiktinai pirmasis asocijuojasi su žydiška virtuve. Joje iš silkių gaminti net įvairiausi pagardai.

Kita vertus, sako A. Pečiulytė, silkė ant lietuvių stalo nuo žydų paruoštosios niekuo nesiskiria. Svarbiausia, kokie priedai jai naudojami.

„Žydai daro silkę su pagardais. Paims svogūnų, morkų, pakepins aliejuje, būtinai įdės razinų, šiek tiek medaus, įspaus citrinų sulčių, kad pagardas įgautų saldžiarūgštį skonį… Apskritai, Lietuvos žydų virtuvė yra saldžiarūgštė. Taip yra dėl to, kad žydų virtuvės karalius – medus. Jo deda į daugelį patiekalų“, – aiškina istorikė.

Pasak jos, dabar ne problema ilgesnį laiką išlaikyti maistą. Anksčiau tebuvo du konservantai – druska ir medus. Jie neleisdavo maistui taip greitai sugesti.

Be to, pasak A. Pečiulytės, tauta vis dėlto kilusi iš Rytų, tad jos virtuvė turėjo ryškų skonį, buvo labiau saldesnė.
Skirtumų netrūksta

„Ilgą laiką religija draudė bendrauti su kitų religijų žmonėmis, todėl žydai išlaikė archajišką virtuvę, kur prieskoniams skiriama labai daug dėmesys. Tad ji šiek tiek kitokia“, – pripažįsta A. Pečiulytė. Tačiau skuba pabrėžti, jog ir patys žydai ne visi gamina vienodai. Visoje Šiaurės Europoje, pradedant nuo Vokietijos, gyvenę žydai buvo aškenaziai – tai yra tie, kurie atėjo romėnams juos išvarius iš Izraelio. Čia juos ribojo gamta – šalti, drėgni orai, tad ir patiekalai buvo riebesni, sotesni: sriubos, maistingi troškiniai, blynai aliejuje ir panašiai.

Sefardai žydai, gyvenę musulmoniškuose, šiltuose kraštuose, tokiuose kaip Šiaurės Afrika, taip pat Portugalija, Ispanija, valgė šiek tiek kitokį maistą. „Kai taip karšta, sūdytos silkės tikrai nevalgysi, nes labai troškins. Tad ten vartojama daugiau daržovių, be to, valgiai saldesni“, – sako A. Pečiulytė.

Kita vertus, nereikia taip toli žvalgytis. Pavyzdžių gali būti ir istorikės jau minėtos Lietuvos ir Lenkijos žydų virtuvės. Pastarojoje irgi naudojama daugiau cukraus, medaus, tad patiekalai būna saldesni, lietuviškuose gi daugiau aštrumo.

Svarbiausia, kad šias maisto gaminimo tradicijas žydai išlaiko ir emigravę į kitus kraštus.

Lietuvos žydai tokio dalyko kaip humusas negamindavo. O Izraelyje ar Rytų kraštuose jis – kone ant kiekvieno stalo.

„Tarpukario Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, nes ribojo galimybės. Aišku, turtingi žmonės, važinėję po užsienį, galbūt ir valgė, bet tai tikrai nebuvo patiekalas, kuris būtų ant kiekvieno žydų šeimos stalo“, – sako ji.

Prilipo kaip riestainiai

Dar vienas patiekalas, kurį gamina iš esmės visos Rytų tautos, – balandėliai. Bet, A. Pečiulytės teigimu, žydai savo gyvenamajame areale ryžius ir mėsą vynioja į vynuogių lapus, o Šiaurės Europoje, kur vynuogių nėra, – į kopūstlapius.

Tikėtina, kad ir šį patiekalą lietuviai perėmė iš žydų. Kaip ir daug kitų, kuriems galima priskirti ir chalą – pynutės pyragą, ir beigelius.

Pasak A. Pečiulytės, chala – būtinas šabo vakarienės atributas. Ant stalo turėjo būti dvi rankšluostėliu ar servetėle uždengtos pynutės. Kadangi peiliu nebuvo galima naudotis, duonos neatsipjausi, o štai pynutę buvo galima laužyti.

„Ypač Kaune po Antrojo pasaulinio karo niekas nevadindavo pynute. Sakydavo: „Einu pirkti chalos“, – istorikė pasakoja apie viso žydų pasaulio patiekalą.

Plačiai žinomi beigeliai – kiek pagerinti riestainiai. Istorikės teigimu, Vilniuje, kur iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų, – mugėse ir turguose beigeliai buvo labai populiari prekė. Jos manymu, iš to greičiausiai atsirado ir lietuviški riestainiai.

„Jie pritapo ant lietuvių stalo ir atrodo, lyg būtų mūsų“, – sako A. Pečiulytė.

Nebeatsekami ryšiai

Ar iš lietuvių ką perėmė žydės šeimininkių, pasakyti sunku.

Lietuvoje vyraujantys bulvių patiekalai, istorikų teigimu, išplito per smukles. Bet tai įvyko tik XIX amžiuje.

„Per Vokietiją bulvės atėjo į Lietuvą. Tie patiekalai plito, o karčemose susitinka ir turtingi, ir neturtingi – visus reikia pigiai ir sočiai pamaitinti, – pasakoja A. Pečiulytė. – Taip atsirado kugeliai: žydiški vienokie, krikščioniški – kitokie. Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės. Dabar sunku nustatyti, kas ir iš ko tai perėmė.“

Istorikė neabejoja, kad juoda duona – lietuviška. Bet iš Lietuvos kilę žydai pirmenybę teikia jai. Pieniškus produktus vartojo ir tebevartoja abi tautos, tad atsekti, kas kieno, būtų sunku. Kaip ir tai, iš kur kilę abiejų tautų mėgstami lietiniai.

„Skaičiau, kad blyneliai buvo sumanyti lyg ir Vengrijoje, o kiti teigia, kad su žydais atkeliavo iš Vakarų Europos. Lietuviai liaudiškai juos vadindavo naliesnikais, o žydai sakė: kepame blinces“, – dėsto A. Pečiulytė.

Lietuvių mėgstamų šaltibarščių mielai ragauja ir turistai žydai.

„Nežinau, ar jų virtuvėje buvo gaminami – niekur neradau, bet žydų turistai mielai juos valgo“, – sako ji.

Pesacho – žydų Velykų vaišių stalas Panevėžio kibuce „Chaim“. 1934 metai. „YAD VASHEM“ nuotr.

Nori susipažinti

Pastaraisiais metais pakilimą išgyvenantis susidomėjimas kulinariniu paveldu neišvengiamai palietė ir žydų virtuvė.

Pasak A. Pečiulytės, Kėdainių krašto muziejus turi su tuo susijusių edukacinių programų, tačiau patys žydiško maisto negamina – pagal litvakiškus receptus, užrašytus Lietuvoje, pagamina kavinė. „Tai nėra košerinis maistas. Jį gali gaminti tik religingi žydai iš savo produktų, savo virtuvės“, – patikslina ji.

Vienas tokių patiekalų yra varške įdaryti pomidorai. Šis valgis, istorikės manymu, galėtų būti šiek tiek žydiškas šio regiono patiekalas. Mat Kėdainiai ne tik agurkų kraštas, o juos pirmieji pradėjo auginti žydai, bet ir pomidorų. Žinoma, jog Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo paplitę pomidorai Kėdainių krašte pasisekimą turėjo dar tarpukariu.

A. Pečiulytės teigimu, žmonėms iš tikro įdomi žydų virtuvė ir noriai domisi ir edukacinėmis programomis. Tai populiaru švenčiant asmenines šventes, norint susitikti su draugais ar prieš Naujuosius metus. Pasak istorikės, Krakių, kurie iki karo buvo labai žydiški, bendruomenė savo miestelyje atidarė svetainę-kavinukę, kur taip pat rengia žydiškų patiekalų pristatymus. Žydiškų patiekalų, jos žiniomis, galima paragauti ir Ukmergėje, Šiauliuose. Į Kėdainius gi traukia norintieji ne tik artimiau susipažinti su tautos, gyvenančios greta mūsų šimtmečius, virtuve, bet ir su maistu susijusiais papročiais bei tradicijomis. Juk visus mus sieja bendra istorija.

       

IHRA reabilitacijos pareiškimas

IHRA reabilitacijos pareiškimas

Priimta 2020 m. Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) Berlyno plenariniame posėdyje, pirmininkaujant Vokietijai.

IHRA smerkia visus bandymus atkurti reputaciją tų asmenų, kurie bendrininkavo vykdant Holokausto nusikaltimus ir romų genocidą.

Atsižvelgus į didėjantį antisemitizmą ir Holokausto iškraipymą, IHRA  pasiryžo atkreipti dėmesį į reabilitacijos reiškinį valstybėse narėse ir visoje organizacijoje.

Remdamasi savo 2020 m. Ministrų deklaracija, IHRA ragina „visas šalis ir visuomenes įvertinti savo praeitį, atvirai ir tiksliai fiksuoti istorinius duomenis“.

Todėl Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljansas IHRA privalo skatinti tyrimus, visuomenės sąmoningumą ir politinę atsakomybę reabilitacijos klausimu.

Holokausto paveiktos šalys jau seniai kovoja su iššūkiais, susidūrusios su praeitimi ir su sudėtingais (kebliais) klausimais, susijusiais su bendrininkavimu nusikaltimuose, kuriuos numatė ir vykdė nacistinė Vokietija, fašistiniai ir kraštutiniai nacionalistai bei kiti kolaborantai, dalyvavę šiuose nusikaltimuose.

Pokyčiai nėra unikalūs nei vienai šaliai ar istorinei patirčiai, jie pasireiškia IHRA valstybėse narėse ir už jos ribų, įskaitant tas šalis, kurios nėra tiesiogiai paveiktos Holokausto. Valstybės turi įsitraukti į savo tautos istorijos pažinimą, susijusį su Holokaustu, taip pat su asmenimis, kurie dalyvavo  baisiuose nusikaltimuose.

Jei prisiminimuose vengi tiesos, žemini gyvuosius ir nepagarbiai elgiesi su mirusiųjų atminimu.

Kvietimas mokytojams dalyauti CENTROPA ir ESJF tarptautiniame seminare

Centropa – Centrinės Europos Tyrimų ir Dokumentacijos Centras ir ESJF European Jewish Cemeteries Initiative – Europos žydų kapinių iniciatyva džiugiai praneša, jog jau galima registruotis į mokytojų rengimo seminarą „Žydų paveldo mokymas. Kaip į mokymo procesą įtraukti žydų kapines“, vyksiantį Kaune, š.m. rugpjūčio 25-26 d.
Tarptautinių seminarų ciklą veda žydų paveldo, žydų kapinių tyrimų ir žydų istorinio švietimo sričių ekspertai, dalyviams bus suteiktos visos priemonės, reikalingos prasmingai ir patraukliai patekti savo klasei informaciją apie žydų paveldą.
Dalyvauti kviečiami Lietuvos pedagogai ir NVO atstovai. Konferencijos kalbos – lietuvių ir anglų, bus vertimas žodžiu.
Norite prisijungti prie mūsų – spustelėkite nuorodą ir gaukite daugiau informacijos.
Pildykite paraiškos formą iki 2020 m. Liepos 22 d .: >>https://bit.ly/2Cx6Zxo 
Lietuvos žydų skautų stovykla 2020

Lietuvos žydų skautų stovykla 2020

Praėjusį savaitgalį Kernavės miškuose vyko Lietuvos žydų skautų stovyklą “Šabas po žvaigždėmis”, bendradarbiaujant su Lietuvos Skautija, LS Kernavės tuntu, stovykla subūrė 18 jaunuolių.

Visą savaitgalį skautai dalyvavo įvairiausiose veiklose bei užsiėmimuose. Šventė Šabą lyjant lietui po skautišku tentu. Statė, pjovė, kūreno, dainavo, žygiavo ir dar daug ką prisiminė po šio savaitgalio.

Dešimčiai iš stovykloje dalyvavusių vaikų buvo suteikta išskirtinė garbė ir atsakomybė gauti savo pirmąjį skautišką kaklaraištį. Skautai davė įžodį šventinės ceremonijos metu ir taip tapo bene pirmaisiais atkurtos Lietuvos žydų skautų draugovės nariais.

Džiaugiamės ir sveikiname visus dalyvavusius, tapusius skautais ir jų tėvelius.

 

Planuojame nuo kitų mokslo metų esant galimybei vaikams Vilniuje pasiūlyti bent du kartus per mėnesį skautišką būrelį. Ruošiamasi iki metų pabaigos surengti Rosh Hashana skirtą rudeninę stovyklą. Visi norintys prisijungti prie skautiškų veiklų ir tapti šio naujai atkurto judėjimo dalimi susisiekite su vadovu Renaldas Vaisbrodasrenaldas.vaisbrodas@gmail.com

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Prieš savaitę Info TV rodė laidą, kurioje dalyvavo LGGRTC istorikė M. Jurkutė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė F. Kukliansky. Pokalbio tema – Lukša-Daumantas 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausęs Lietuvių aktyvistų frontui (LAF). Temą  išprovokavo Seimo sprendimas 2021 metus skelbti Lukšos – Daumanto metais.

LAF propagandoje žydai buvo pagrindinis neapykantos taikinys. Kauno LAF 1941m. sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų, Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte.

Po Info TV laidos LŽB sulaukė komentarų, kuriuos cituojame:

1.

,,Pažiūrėjau internete Jūsų diskusiją su istorike M. Jurkute iš LGGRTC, kur ji suabejojo, ar Lukša priklausė LAF. Prisipažįstu, aš nesu susipažinęs su tema detaliai ir nežinau, koks tas LAF buvo Kaune prieš pat sukilimą. Tačiau pačios LGGRTC interneto svetainėje, Lukšos biografijoje, parašyta, kad jis priklausė LAF:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201609_luksa_biogr.pdf

Net Anušauskas nebandė neigti, kad Lukša buvo LAF narys, tik sakė, kad būdamas kalėjime, jis negalėjo žinoti LAF ideologijos. Lukša visgi buvo kalėjime tik nepilnas dvi savaites iki sukilimo, nuo birželio 8 d. Gal LAF Kaune buvo kitoks nei LAF Berlyne, bet Lukša turėjo gerai žinoti, kokia ta Kauno LAF ideologija.

Apie Lukšos priklausymą LAF yra parašęs J. Pajaujas, kuris buvo berods Lukšos klasiokas ar  bendramokslis, dienoraščiuose. Aš jų neskaičiau ir nežinau detalių.“

*****

2.

,, Lukšą – Daumantą paleido iš kalėjimo 1941 m. birželio 23. Kaip jo brolis Antanas sužinojo apie paleidimą ir iš kur sužinojo apie susitikimo vietą ? Abejojama, kad jį išlaisvino, jį paleido dar sovietiniai organai ( byla Nr …. l. 26 ) ir pranešė broliui į kaimą.

NKGB tardymo skyriaus viršininkas Eusėjus Rozauskas, vienas iš aktyviausių enkavedistų, tai ir siūlė pirmiausia įgyvendinti Kauno kalėjime: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Bet jau birželio 23-ąją 1 val. nakties iš Kauno pabėgo visa NKVD vadovybė.

 

,,Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Vilijampolėje žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai). Pogromų metu buvo nužudyti keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų). 1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte.

Arūnas Bubnys. Kauno getas (1941–1944 m.)”

 

 

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka

Daiva Savickienė

Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.

Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.

Getas miesto centre

Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.

Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta. Dalis atsidūrusiųjų gete liko be pastogės, glaudėsi kiemuose, gatvėse, sandėliukuose, kitose gyventi visiškai nepritaikytose patalpose. Toje pačioje geto teritorijoje gyveno ir lietuviai, mat tarp jų atsirado nesutikusiųjų iš čia išsikraustyti. Niekas nežinojo ir net nujausti negalėjo, koks likimas laukia į getą suvarytų žydų. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, getas veikė maždaug 40 dienų. Jo gyventojams nurodyta išsirinkti komitetą, kurio nariai turėjo būti atsakingi už įvairius dalykus: sanitariją, finansus, maitinimą, darbų paskirstymą ir panašiai.

Apie tai, kas skauda

Apie tai, kas skauda

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas / D. Umbraso/LRT

Linas Vildžiūnas, „7 meno dienos

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Prisimenant apgailėtiną precedentą, kai persigandusi „Alma littera“ išėmė iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas, natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent toks leidybos ir platinimo būdas. Ar knygynai „dėl šventos ramybės“ nesiryžta prekiauti naująja R. Vanagaitės knyga, ar tai sąmoninga šios nepriklausomos autorės sugrįžimo strategija?

 

Christoph Dieckmann. D.Umbraso nuotr.

Sugrįžta įspūdingai ir viską gerai apgalvojus. Ketvirtame knygos viršelyje pateikiami garsių Izraelio ir JAV istorikų Yehudos Bauerio ir Timothy Snyderio, Tomo Venclovos ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vertinimai.

R. Vanagaitės kalbinamas Christophas Dieckmannas – pasaulinio garso mokslininkas, 2011 m. paskelbęs ilgai rengtą didžiulės apimties veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ („Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“), kurį T. Snyderis įvardija kaip svarbiausią knygą, parašytą apie Holokaustą XXI amžiuje.

Nors R. Vanagaitė yra aktyvi, pokalbį kreipianti dalyvė, ji beveik išimtinai tik klausia, o Ch. Dieckmannas atsako: paprastai, aiškiai ir su aukščiausia moksline kompetencija.

Linas Vildžiūnas

Akademinei mūsų bendruomenei Christophas Dieckmannas gerai žinomas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo mokslinėse diskusijose. Nuo 2000 m. jis yra Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jos užsakymu drauge su Sauliumi Sužiedėliu 2006 m. parašė studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“, kurioje, remiantis gausiais dokumentiniais šaltiniais, liudijimais ir moksliniais darbais, atskleidžiamos šių nematyto masto žudynių politinės ir faktinės aplinkybės bei aiškiai įvardijami jų iniciatoriai ir dalyviai.

Jau tuomet, šešioliktaisiais nepriklausomybės metais, šios publikacijos įžangoje Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, pabrėždamas jos svarbą, apgailestavo, kad tai „pavėluotas įvertinimas“. Deja, Holokausto problematika akmeniu slegia mūsų istorinę atmintį ir po trisdešimties posūkio į demokratiją metų. Tai patvirtina kad ir knygos „Mūsiškiai“ likimas, laimei, išprovokavęs dvejus metus trukusį R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbį.

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

NEW YORK. liepos 7d.

35 Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) šalys – narės paskelbė pareiškimą, smerkiantį „visus bandymus atkurti asmenų, prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų ir romų genocido, reputaciją“. Pareiškimas reiškia IHRA pasiryžimą kovoti su šiuo reiškiniu IHRA  šalyse narėse.

Pasaulio žydų kongreso (WJC) prezidentas Ronaldas S. Lauderis palankiai įvertino žingsnį, priimtą 2020 m. liepos 7d. IHRA Berlyno plenariniame posėdyje, kuris aiškiai rodo pasiryžimą priešintis ir atsiriboti nuo tokių veiksmų.

WJC  vadovas pareiškė: „Ateities kartoms reikia išsaugoti  tikslią istorinę tiesą. Bet kokios pastangos iškraipyti ar paneigti tikruosius Holokausto faktus, įskaitant nacių kolaborantų reabilitaciją ar net šlovinimą, yra ypač pavojingos, nes atveria kelią visokiems rasistiniams ir ksenofobiniams judėjimams. “

R.S. Lauderis perspėjo, kad „visos visuomenės turėtų išlikti budrios, šviesti gyventojus apie tikrus istorijos faktus ir griežtai pasmerkti visas pastangas užginčyti istorinius duomenis“.

Pasaulio žydų kongresas jau senai sutelkė dėmesį į nacių kolaborantų reabilitacijos ir šlovinimo reiškinį, kuris yra ypač plačiai paplitęs pokomunistinėse šalyse.

Lauderis pridūrė: „Pastangos sukurti melagingus nacionalinius pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius yra bandymas perrašyti  valstybių  istoriją.

Šis istorijos perrašinėjimas, kai atitinkamų šalių žmonės yra vaizduojami kaip aukos ir didvyriai, bet niekados  kaip piktadariai, – gali tapti išradingu aklojo nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo, neonacizmo ir ksenofobijos pagrindu “.

 ###Apie Pasaulio žydų kongresą.

Pasaulio žydų kongresas (WJC) yra tarptautinė organizacija, atstovaujanti žydų bendruomenėms 100 šalių vyriausybėms, parlamentams ir tarptautinėms organizacijoms.

Liepos mėnuo muziejuje: nuo tapybos iki istorinių turų

Liepos mėnuo muziejuje: nuo tapybos iki istorinių turų

 

10 eksponatų per 30 minučių

Liepos 7-10 dienomis 12.00 val. pietų pertrauką praleiskite pažindami kultūrą. Tolerancijos centre edukatorė Monika Žulytė kasdien jus supažindins su dešimčia eksponatų, esančių mūsų muziejuje. Turo metu bus pristatyti įvairaus laikotarpio kūriniai ir eksponatai – nuo Vilniaus Didžiosios sinagogos artefaktų iki Samuelio Bako tapybos darbų. Dalyvavimas nemokamas.

Nemokamos ekskursijos po Panerių memorialą

Liepos 12 d. ir 26 d. 13.00 val. Panerių memoriale (Agrastų g. 15) kartu su gidu Jurijumi Greismanu kviesime susipažinti su tragiška Lietuvos žydų lemtimi iš arčiau. Ekskursijos metu sužinosite kaip Paneriai, iš vilniečių vasarvietės tapo viena didžiausių masinių žudynių vieta Europoje, kaip vyko garsusis pabėgimas tuneliu ir naujausius atliktus tyrimus.
Dalyvavimas nemokamas, tačiau būtina registracija: https://forms.gle/T7xRt1Q5Lu9T…

„Bloomberg“: Eva – didžiausia grėsmė Lukašenkai

DELFI.lt

Marc Champion, Aliaksandr Kudrytski, Bloomberg 2020 m. liepos 5 d.

Jos rankos sukryžiuotos, o lūpos sardoniškai pravertos – Eva netikėtai tapo protesto judėjimo, kuris prieš prezidento rinkimus neduoda ramybės Baltarusijos lyderiui Aleksandrui Lukašenkai, ikona. Pradėkime nuo to, kad „ji“ – tai beveik prieš šimtmetį aliejumi nutapytas portretas.

Žydų tapytojo ekspresionisto Chaimo Soutine’o paveikslas pakliuvo į patį politinio cunamio sūkurį. Bankininkas, įsigijęs jį 2013 m. – už kuklius 1,8 mln. dolerių Niujorko aukcione – bando balotiruotis į prezidentus, kad nutrauktų 26 metų trunkantį A. Lukašenkos valdymą.

Menas kovoja su tironais, o juk Ch. Soutino menas prasidėjo nuo Vilniaus .

Baltarusijos „Belgazprombank“ – banko, priklausančio Rusijos gamtinių dujų milžinei „Gazprom PJSC“ ir „Gazprombank JSC“ – vykdomasis direktorius Viktoras Babariko ištisą dešimtmetį praleido medžiodamas Baltarusijoje gimusių menininkų paveikslus, kad galėtų juos parsivežti į tėvynę ir parodyti visuomenei. Gegužės mėnesį jis paliko postą banke, kad paskelbtų savo kandidatūrą į rugpjūčio 9 d. rinkimus, o birželio 18 d. buvo sulaikytas, atliekant valstybės saugumo tarnybos patikrinimą dėl mokesčių vengimo ir pinigų plovimo.

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Nuotraukoje restauruojama Alantos sinagoga.

Po   trijų mėnesių trukusio COVID – 19 karantino, Panevėžio žydų bendruomenės  (PŽB)  žmonių grupė  išsiruošė į dviejų dienų pažintinę kelionę po Panevėžio  raioną, Molėtų ir Anykščių kraštą. Prisilaikant visų sveikatos apsaugos taisyklių. Kelionės maršrutaso tikslas vedė pažintiniu keliu aplankant Molėtų-Anykščių krašto ir Panevėžio rajono svarbiausius žydų ir lietuvių  istorinius objektus – žydų Holokausto aukų vietas, sinagogas, bažnyčias, gamtos paminklus, muziejus ir kt.

Automobiliu pasukome link Molėtų.  Sustojome prie Molėtų žydų žudynių vietos ir kapavietės. Prie paminklo tylos minute pagerbėme Holokausto aukų atminimą, padėjome gėlių puokštę ir žvakeles.

Sutartu laiku PŽB narius pasitiko  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gidas, kuris pasakojo apie muziejaus įsteigimo istoriją. Atsisveikinant gidui buvo įteikta simbolinė dovana – macų dėžutė.

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė15min.lt

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tad šiemet yra puiki proga atrasti, kokius įdomius ir unikalius turistinius žydų kultūros paveldo objektus turime čia pat, savo šalyje.

Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.

F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos

„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų.

Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.

Nuoširdžiai sveikiname Ruth Reches, laimėjus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės konkursą!

Nuoširdžiai sveikiname Ruth Reches, laimėjus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės konkursą!

Laimėjus direktorės konkursą vienos geriausių Vilniaus mokyklų, sveikinimus siunčia ir Pasaulinė ORT organizacija.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gimnazijos mokytojai ir ten besimokančių vaikų tėvai sveikina ir linki naujai direktorei kuo geriausios sėkmės daugiakultūrinėje  pedagoginėje aplinkoje, geros atmosferos ir aukštų akademinių rodiklių.

Džiaugiamės, kad patyrusi pedagogė, turinti mokslų daktarės laipsnį, baigusi psichologijos mokslus Izraelyje, Barilano universitete, apsigynusi klinikinės psichologijos magistro laipsnį Vilniaus universitete, dirbo Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja ir psichologe, įgijusi kvalifikaciją Vilniaus Pedagoginiame universitete, kol buvęs gimnazijos direktorius paskyrė ją iki konkurso laikinai eiti direktorės pareigas.

Šis laikotarpis primins ir nemalonią piktavalių programuotą anoniminių ir neanoniminių skundų laviną, išsiųstą įvairioms instancijoms ir kiršinusią mokyklos aplinką.

Ruth Reches dalyvavo Izraelio Švietimo ministerijos ir programos „Hefciba“ organizuotoje tarptautiniame profesinio meistriškumo konkurse „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo žydų mokyklos ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas. Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteikta metų sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

Iššūkiai daugiakultūrio miesto bendruomenei – kaip tai turėtų pasibaigt?

Iššūkiai daugiakultūrio miesto bendruomenei – kaip tai turėtų pasibaigt?

Gausiai vilniečių ir miesto svečių gausiai lankomame Rūdininkų g. skvero kampe stovi maža mergaitė, ant rankų laikanti katinėlį, o šalia jos pasirėmęs lazdele  – gydytojas. Mergaitė pakėlusi galvelę į gydytoją prašo katinėliui pagalbos, o gydytojas geraširdiškai šypsosi ir suprantame, kad tikrai jai padės. Tikriausiai daugelis iškart atpažįsta, kad tai žymaus skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas nepaprastai gerbiamam Vilniaus gydytojui Cemachui Šabadui, tapusiam Kornelijaus Čiukovskio pasakų vaikams pagrindinio veikėjo – daktaro Aiskaudos – prototipu.

Šis paminklas gausiai lankomas ne tik į Lietuvą atvykstančių užsienio svečių bet ir pro šalį einančių miestelėnų, vaikų. Jo nuotraukos su užfiksuota pozityvia emocija per socialinius tinklus sklinda po visą pasaulį.

Žinia apie birželio 27 d., suniokotą paminklą žydų kultūros patriarchui suglumino ir nuliūdino. Atsakingos savivaldybės institucijos tuoj pat sureagavo paminklą bandydamos valyti. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius išplatino pranešimą smerkiantį įvykdytą vandalizmo aktą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į policiją prašydama ištirti šį nusikaltimą.

Deja… Ant skulptūrų išpilto ir liko srovelėmis nuvarvėjusio gelsvo skysčio pėdsakai.

Žiniasklaidoje kone kasdien skaitome šiurpą keliančią informaciją apie kenčiančius, apleistus vaikus, tai gal šis išpuolis prieš mažą mergaitę – kerštas visuomenei už sužalotą vaikystę. Gal tas, kuris suniokojo paminklą, pats buvo nemylimas, žmonių atstumtas, niekada nepatyrė gerumo, motiniškos meilės, gal jam niekas nesekė pasakų? Gal tai pykčio protrūkis už vaikystėje patirtas skriaudas?

Šiandien nuėjau prie vandalų nuniokotų paminklų Vilniaus Gaonui ir gydytojui Šabadui. Policija teigia pradėjusi tyrimą….

Posted by Faina Kukliansky on 2020 m. birželio 27 d., šeštadienis

 

O gal tai antisemitinis išpuolis – gydytojas C. Šabadas žydų tautybės žmogus. Tuo pačiu metu buvo suniokotas ir paminklas Vilniaus Gaonui Elijahu ben Solomonui Zalmanui, didžiausiam XVIII a. išminčiui, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriui, išgarsinusiam Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę visame pasaulyje. Susidaro įspūdis, jog paminklų niokotojas turėtų būti nelaimingas, pilnas pykčio ir pagiežos aplinkiniams, miestui, nevertinantis kultūros, nežinantis, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono bei Lietuvos žydų istorijos metais. Juk bent kiek susipažinęs su Vilniaus praeitimi žmogus niekaip negalėtų taip negarbingai pasielgti.

O gal tai mūsų visuomenės nemokėjimas paaiškinti, kad Vilnius yra daugiakultūrinis, orus laisvų piliečių bendrabūvį telkiantis miestas, kuriame tobulai dera didinga istorija, įstabi gamta ir galimybė pačiam būti miesto kūrėju? Natūralu, kad iškart norisi paklausti: kam to reikėjo? kuo trukdo Vilnių garsinantys, puošiantys ir sutaurinantys paminklai?

Nebaudžiamas vandalizmas turi tendenciją plėstis. Nors visuomenė bandoma įtikinti, kad Lietuvoje požiūris į žydus, o kartu ir į žydų istoriją, keičiasi, tačiau nebaudžiamo vandalizmo atvejų ant paminklų, dažais išpurkštų svastikos ženklų ant sienų, internetinėje erdvėje antisemitinių, pasibaisėtinų, tautinę neapykantą kurstančių komentarų nemažėja.

Ikiteisminio tyrimo metu retai kada pavyksta nustatyti asmenybes ir niokotojai dažnai lieka nenubausti. Šis vandalizmo aktas – tai ne tik miesto paniekinimas, bet ir grėsmingo žmonių kiršinimo, smurto išraiška, šalies reputacijos sumenkinimas.

#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą

“Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020 m.

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Prof. Pinchos Fridberg

Vilnius

Vakar, 2020 m.  liepos 2 d., 5:30 ryte Lietuvos radio ir televizijos (LRT) puslapyje lrt.lt paskelbtas interviu su žymiu vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu:

«Vokiečių istorikas apie Holokaustą Lietuvoje: žydus priversdavo šokti, dainuoti, o tada sušaudydavo»

Mano straipsnelio tikslas – atkreipti skaitytojų dėmesį į žodžius “Abu jie buvo fašistai”. Vengiant kopijavimo klaidu, dedu interviu fragmento nuotrauką

P.S. Tą pačią dieną 9:57 LRT puslapyje rusų kalba buvo   paskelbta minėto interviu vertimo sutrumpinta versija.

Idomus faktas: joje to fragmento nėra.

 

LŽB pareiškimas paviešintas Brazilijos žydų spaudoje

LŽB pareiškimas paviešintas Brazilijos žydų spaudoje

Lietuvos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe pranešė Fainai Kukliansky ir Emanueliui  Zingeriui, kad jų parašytas straipsnis www.lzb.lt  – atsakas į melagingą RF prezidento Putino straipsnį apie II Pasaulinį karą pasiekė ir Braziliją – apie LŽB atsaką skelbiama Brazilijos žydų bendruomenės žurnale “Kadimah”. („Kadimah“ šiuolaikine hebrajų kalba reiškia “pirmyn” . Vadai vartoja šį žodį, kai jie veda savo kariuomenę į mūšį.)

Judíos lituanos critican a Putin por “falsificar” la historia soviética

Los líderes de la comunidad lituana apuntaron contra el intento del presidente ruso de minimizar los crímenes soviéticos en el Báltico, afirmando que la población judía se convirtió en el grupo étnico más perseguido por la URSS durante la “esclavización” de Lituania después de la Segunda Guerra Mundial…  https://www.ynetespanol.com/actualidad/mundo-judio/article/r1Y0tAdAI

 

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.