Naujienos

Valentinas Brandišauskas. Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje

Valentinas Brandišauskas. Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje

Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Šiame straipsnyje pirmiausia mėginsime aptarti, kokio požiūrio į likusį žydų turtą laikėsi dviejų pagrindinių lietuvių valdžios institucijų – Laikinosios vyriausybės (toliau – LV) ir Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto (toliau – Komitetas), egzistavusių pirmaisiais Vokietijos ir TSRS karo mėnesiais, pareigūnai bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai. Antra, vienos apskrities pavyzdžiu panagrinėsime žydų turto likimą Lietuvos provincijoje. Ar toks modelis galėtų būti pritaikytas ir kitiems Lietuvos regionams, parodys vėlesni tyrimai.

ĮVADAS

Lietuvos žydų turto likimo Antrojo pasaulinio karo metais tyrimas yra neatskiriama holokausto studijų dalis. Tačiau išsamesnių tekstų šia tema iki šiol neturime. Minėtina Emanuelio Zingerio publikacija, kurioje aprašomas Lietuvos žydų kultūros vertybių likimas bei aptariamos jų suradimo ir susigrąžinimo perspektyvos. Autorius rašė ir apie specialiai įkurtos institucijos – Rosenbergo štabo (jo uždavinys buvo išgabenti į Vokietiją okupuotų kraštų kultūros vertybes) pareigūnų veiklą Lietuvoje. Tačiau rimtesnių sekėjų šis tyrimas iki šiol nesulaukė. Kalbant apie žydų turto likimą provincijoje, galima paminėti Rimanto Zizo publikaciją apie Šilalės krašto žydų tragediją, kurioje jis kėlė ir likusio jų turto klausimą. Lietuvos, ir ne tik, tyrinėtojams turėtų būti vertinga kolegų iš Maskvos universiteto archyvinė publikacija apie žydų kultūros vertybių užimtose TSRS teritorijose inventorizaciją bei evakuavimą į Vokietijos gilumą. Džiugu, kad leidinio autoriai planuoja dar vieną tomą, kuris būsiąs skirtas Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Žinių apie žydų turto nusavinimą randame Martino Deano straipsnyje; jame išvardytos pagrindinės turto rūšys bei nusavinimą vykdžiusios institucijos nacių okupuotoje TSRS teritorijoje.

PAGRINDINIŲ LIETUVIŲ VALDŽIOS INSTITUCIJŲ IR KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATSTOVŲ POZICIJA LIKUSIO ŽYDŲ TURTO ATŽVILGIU

Pagrindine lietuvių valdžios institucija, be abejo, laikytina Lietuvos laikinoji vyriausybė, egzistavusi vos šešias savaites (1941 m. birželio 23–rugpjūčio 5 d.). Ji jau pirmomis darbo dienomis deklaravo savo siekius, socialinės-ekonominės politikos gaires, ėmė rengti įvairius normatyvinius aktus. Deklaracijose bei įstatymuose atskiro dėmesio sulaukė ir žydai. Vyriausybė, birželio 30 d. posėdyje apsvarsčiusi „Deklaraciją ūkiniais ir socialiniais klausimais“, paskelbė, jog būtina įvykdyti denacionalizaciją ir grąžinti privatinę nuosavybę, tačiau ne be išimčių: „Žydams ir rusams priklausę turtai lieka neginčijama Lietuvos valstybės nuosavybe“, – teigiama deklaracijoje. Liepos 4 d. LV posėdyje ši formuluotė buvo pakoreguota – iš jos pašalinta diskriminacinė nuostata rusų tautybės gyventojų atžvilgiu, bet įrašytas buvęs tarybinis aktyvas: „Nacionalizuoti žydų turtai, o taip pat nacionalizuoti turtai, priklausę kitiems asmenims, aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus, lieka Lietuvos valstybės nuosavybe“. Panašios formuluotės išliko ir vyriausybės priimtuose Žemės, Miestų namų ir žemės sklypų, Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių, Pramonės įmonių, Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatymuose. Žydams bei asmenims, „aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus“, jie neturėjo būti taikomi. Žydams nebuvo taikomi ir vyriausybės nutarimai dėl vertybinių popierių bei indėlių grąžinimo buvusiems savininkams. Jie atsidūrė tarp tų, kuriems buvo atsisakyta išduoti leidimus verstis prekyba ir t. t.

>>Visas straipsnis

Taip pat skaitykite : >>Valentinas Brandišauskas. Lietuvos žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metai

Faina Kukliansky: Aštuonių dešimtmečių tiesos paieškos

Faina Kukliansky: Aštuonių dešimtmečių tiesos paieškos

Birželio 15 d. LR Seimas priėmė rezoliuciją Dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo, kurioje sakoma, kad „nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, naciai pradėjo vykdyti Lietuvos žydų genocidą, atvėrusį kelią masinėms žudynėms ir smurtui, lėmusį didžiosios dalies žydų bendruomenės netektį“.

Šioje formuluotėje trūksta vieno esminio elemento – priminimo, kad masinės žudynės buvo vykdomos su vietinių kolaborantų pagalba. Norite paprasčiau ir aiškiau? Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado tokių žmonių, kurie dalyvavo žudant savo kaimynus žydus. Pasakyti dar kitaip?

>>Skaityti plačiau

Padėka iš Alytaus

Padėka iš Alytaus

Neseniai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje apsilankę vaikai ir mokytoja siunčia padėką iš Alytaus:

„Noriu padėkoti Jums už puikią istorijos pamoką mano mokiniams – Alytaus ,,SAKALĖLIO” pradinės mokyklos trečiokams. Vaikai, grįžę į mokyklą, su susidomėjimu vartė Jūsų knygas, dalijosi įspūdžiais su tėveliais.

Ačiū už mums skirtą laiką!“

Geros vasaros linkėdama, pagarbiai mokytoja Vilma

Užuojauta

Užuojauta

Birželio 15d. mirė Vladimir Savenkov (1937 – 2021)
Liūdime dėl netekties ir nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai Olgai.
LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms

LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms

Šiandien LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo. Prisiminkime, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo žmonių, kurie žudė kaimynus žydus

Nuotraukoje: Kauno geto vaikai (Yad Vashem archyvas). 

Šiandien LR Seimas priėmė rezoliuciją dėl didžiųjų netekčių ir pasipriešinimo totalitarinių režimų okupacijoms 80-ųjų metinių sukakties minėjimo, kurioje sakoma, kad „nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, naciai pradėjo vykdyti Lietuvos žydų genocidą, atvėrusį kelią masinėms žudynėms ir smurtui, lėmusį didžiosios dalies žydų bendruomenės netektį“.

Šioje formuluotėje trūksta vieno esminio elemento – priminimo, kad masinės žudynės buvo vykdomos su vietinių kolaborantų pagalba. Norite paprasčiau ir aiškiau? Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado tokių žmonių, kurie dalyvavo žudant savo kaimynus žydus. Pasakyti dar kitaip? Prie žvyrduobių pamiškėse stovėjo ne nacių tankai ir daliniai, o ginkluoti vietos gyventojai, kurie paleido mirtinus šūvius į išrikiuotus žydus – vyrus, moteris ir vaikus. Ir dar viena formuluotė, kurios taip bijome: tarp pasirengimą žudynėms organizavusių ir jas fiziškai įvykdžiusių asmenų buvo lietuvių.

Skamba baisiai? Bet tai yra tiesa. Tiesa, kurią dar kartą pabijota pripažinti. Gal LR Seimas vadovaujasi patarle „šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina“?

Jei taip, tai ne vietoje ji taikyta – nes lietuvių tauta nėra medaus statinė, ir tie lietuviai, kurie dalyvavo žudant žydus nėra deguto šaukštas. Tai – nusikaltėliai žmogiškumui. Ir drąsi, ir garbinga yra ta tauta, kuri sugeba pripažinti, kad tokių žmonių būta. Ne jų nuodėmės krenta ant mūsų, o tai, kad šiandienė karta vis dar bijo tiesos.

Lietuvos žydų bendruomenė tikėjosi, jog vienintelis žydų tautybės Seimo narys E. Zingeris šiandien Seime bus išgirstas – jis siūlė papildyti rezoliucijos tekstą formuluote „naciai ir jų vietiniai kolaborantai“. Jis liko neišgirstas. Neišgirsta liko ne tik Lietuvos žydų bendruomenė, bet ir tūkstančiai aukų, stovėjusių prieš kaimynų šautuvus, ir šimtai tūkstančių žydų ir kitų geros valios žmonių visame pasaulyje, kurie prašo tik vieno – pasižiūrėti tiesai į akis.

Prieš rašant šį komentarą nemažai žmonių sakė: „Neverta kelti klausimo, geriau patylėti, nutylėti, nejautrinti, nekiršinti“. Tačiau, kaip yra pasakęs poetas ir publicistas Tomas Venclova: ”Reikėtų vengti veltis į šiuos skandalus, tačiau jie bus neišvengiami, kol bus nacių kolaborantų gynėjų“.

LŽB Pirmininkė
Faina Kukliansky

Paminklas perlaidotiems Vilniaus žydų palaikams

Paminklas perlaidotiems Vilniaus žydų palaikams

Autorė – architektė Viktorija Sideraitė Alon.

Senosios Žydų kapinės Šnipiškėse buvo sunaikintos ne per vieną dieną. Jau XIX-XX am. sandūroje, vykdant statybas aplinkiniuose kvartaluose, palaipsniui užimant buvusių žydų kapinių vietą, (dabartinio „Šiaurės miestelio“ pakraštyje) buvo iškasti 700 Vilniaus žydų palaikai ir perkelti į brolišką kapą kitoje, tuomet vis dar likusių žydų kapinių teritorijoje.

Vėliau, jau sovietmečiu, XX am. 6-jame dešimtmetyje, tiesiant dabartinę Rinktinės gatvę ir toliau naikinant Šnipiškių žydų kapines, šie 700 žmonių palaikai buvo vėl permesti į kitą duobę, kad netrukdytų… kol pagaliau 2003 metais, statant Karaliaus Mindaugo apartamentus, jie vėl buvo aptikti. Tąkart S. Alperavičiaus vadovaujama LŽB nutarė pagaliau garbingai perlaidoti 700 Vilniaus žydų palaikus dabar veikiančiose Sudervės kelio žydų kapinėse. Perlaidojimo ceremonija vyko dalyvaujant LŽB vadovybei ir rabinams. Perlaidojimo vieta Sudervės kelio žydų kapinėse buvo pažymėta keturiais stulpeliais.

2018 m. (praėjus 15 metų po minėto perlaidojimo) LŽB vadovybė nusprendė, kad tiek daug ir nepagarbiai mėtytiems palaikams pagaliau reiktų gražinti jiems priklausančią pagarbą ir sukurti tinkamą antkapį anoniminiame (tik keturiais stulpeliais pažymėtame) plote, primenantį ir informuojantį kas toje vietoje palaidoti.

Tokia perlaidotų 700 Vilniaus žydų antkapio atsiradimo istorija.

Projektas (autorė – architektė Viktorija Sideraitė Alon) buvo sukurtas 2018 metais, remiantis ikonografine medžiaga atkūrus žymiuosius Šnipiškių kapinių „ohelius“, kitaip Lietuvoje dar vadinamus „tubernakuliais“, kurie greičiausiai puošė šių mums nežinomų Vilniaus žydų kapus, nes tai buvo labiausiai paplitę Šnipiškėse antkapiai, nesutinkami jokiose kitose Lietuvos žydų kapinėse.Tuomet LŽB dirbęs rabinas Š. D. Izaksonas padėjo atrinkti tinkamą sakinį iš Švento rašto, kuris užrašytas ant paminklų hebrajų, lietuvių ir anglų kalbomis:

O TU, VIEŠPATIE, VIEŠPATAUJI AMŽINAI,

TAVO SOSTAS TVERIA PER VISAS KARTAS

KODĖL MUS VISIŠKAI UŽMIRŠAI?

KODĖL MUS PALIKAI TAIP ILGAI?

SUSIGRĄŽINK MUS, VIEŠPATIE, KAD GALĖTUME SUGRĮŽTI!

ATNAUJINK MŪSŲ DIENAS KAIP ANKSČIAU!

Eicha  5 skyrius

Tarsi toks litvakiškas „skundas“ Viešpačiui, bet šiuo atveju tikrai motyvuotas…

Amehaye 2021

Amehaye 2021

PAŽYMĖKITE DATĄ. Gerbiami tėveliai, džiaugamės galėdami pakviesti Jūsų – Mūsų vaikus į stovyklą Amehaye 2021!

 

Užmiršta istorija: į Sibirą ištremtų Lietuvos žydų šeimų likimai

Prieš 80 metų, 1941 m. „juodąjį birželį“, prasidėjo pirmoji masinė Lietuvos gyventojų tremtis į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir apie 3000 Lietuvos žydų – mokytojų, gydytojų, verslininkų ir paprastų darbininkų, kurie kartu su kaimynais lietuviais atsidūrė Sibiro platybėse. Jų istorijos – dar vienas žiaurių sovietinių represijų prieš taikius gyventojus liudijimas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena 80-ąsias metines žyminti atminta data. Tremtis Sibire – žiaurumas, dar kartą sujungęs lietuvius ir litvakus tai pačiai dainai

Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena 80-ąsias metines žyminti atminta data. Tremtis Sibire – žiaurumas, dar kartą sujungęs lietuvius ir litvakus tai pačiai dainai

multimedia.nara.lt

Nuotraukoje: 1. Stanislavos Žilinskaitės-Prusak ir Isako Prusak vaikai prie savo namo. Iš kairės – Vladimiras Prusak, g.1951, Eduardas Prusak, g.1953, ir Silvija Prusak, g.1947. Oliokminsko miesto mechanikos skyrius, (Олекминск, гормехучасток), Oliokminsko r., apie 1957 m.

 

ŽYMĖS

Pereiti praeitį

Nuotraukoje: Miško kirtėjai – lietuviai, litvakai, lenkai, rusai, Leningrado srities vokiečiai, suomiai. Delgejus (Дельгей), Oliokminsko r. , 1946 m.

Lietuvos žydaitei Liubai Segalytei (Liuba Segal) buvo beveik 14 metų, kai 1941 m. birželio 14 d. uniformuoti vyrai įsiveržė į jos gimtuosius namus Utenoje. Šeimai liepė per pusvalandį susirinkti svarbiausius daiktus ir jie sunkvežimiu buvo išvežti nežinoma kryptimi. Po ilgos kelionės traukiniais ir baržomis, kur nuo šalčio, ligų ir maisto stygiaus mirė žmonės, Liuba su broliu bei mama buvo išlaipinti atšiaurioje Sibiro ledo žemėje prie Laptevų jūros – Trofimovske. Tėtis kelionės metu buvo atskirtas ir kartu su kitais vyrais dingo Sovietų Sąjungos platybėse, vėliau žuvo Rešiotų lageryje.

1941 m. okupacinė sovietų valdžia, tremdama Lietuvos piliečius, daugiausia taikėsi į elitą – pasiturinčius, intelektualius ar politiškai aktyvius žmones, kurie galėjo labiausiai kenkti totalitariniam režimui. Okupantams buvo visiškai nesvarbu, ar tai lietuvis, ar žydas, ar lenkas. O L. Segalytės šeima į šį kraupų traukinį pateko per klaidą – Segaliai nebuvo nei labai turtingi, nei įtakingi – turėjo nedidelę lentpjūvę ir statybų versliuką. Tačiau naujasis režimas suklydo rinkdamasis Segalių šeimynas Utenoje, ir vietoje kitų, turtingųjų Segalių, ištrėmė Liubos tėvus, brolį ir ją pačią.

Išgyvenusi speigą, badą ir sunkų darbą vienoje baisiausių Sovietų Sąjungos tremties vietų, Liuba su broliu Benseliu į Uteną grįžo 1952 m. Sesė ir brolis po daugiau nei dešimtmečio Utenoje nerado nė vieno pažįstamo žmogaus, visa jų šeima buvo sunaikinta. O kiti Segaliai, kurie dėl Liubos šeimos išvengė tremties, vis tiek buvo nužudyti Holokausto metais.

Tarpukariu Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvavusios didelės, kartais net 50 proc. gyventojų siekusios, žydų bendruomenės buvo visiškai sunaikintos, o Utenoje Liuba tegalėjo pasibelsti į buvusių nuomininkų duris. Nors vieninteliai pažįstami žmonės įsileido, išklausė ir pasikalbėjo, tačiau kambaryje tarsi juodas nebylus tragedijos liudytojas stovėjo mažas medinis staliukas, prie kurio Liubos tėtis mokė jos brolį Benselį rašyti. Susitikimo metu nė viena moteris apie tą staliuką neužsiminė. Tik išeidama Liuba paklausė:

– Ponia Irena, ar aš galiu pasiimti va tą staliuką atsiminimui?

– Imkite, – leido ponia Irena.

L. Segalytė per Uteną ėjo sunkiai lyg per siūbuojantį liūną. Pel liūną išdegintoje, jau svetimoje žemėje, kurioje neliko nieko – tik staliukas rankose.

Po daugybės prašymų, pateiktų okupacinei sovietų valdžiai, Liuba ir jos brolis Benselis buvo išleisti į Izraelį. Į Lietuvą atvykdavo tik kartą metuose – aplankyti Lietuvos žydų kapo.

Lietuviai ir litvakai – patirčių bendruomenė

Bykovo iškyšulys, 1989 metai. Paminklas žydams: „Čia 1942 metais palaidoti žydai, ištremti iš Lietuvos.

Liubos istoriją mums papasakojo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Violeta Davoliūtė. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jeilio universiteto Makmilano Tarptautinių ir regioninių studijų centre vizitavusi mokslininkė gilinasi į XX amžiaus istorines traumas, jų įamžinimą Europoje, socialinę bei kultūrinę Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istoriją, sovietinės kultūros politiką ir nacionalizmą, tapatybės politiką ir sovietinį postkolonializmą. Toronto universitete Kanadoje dr. V. Davoliūtė apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje. Mokslininkė taip pat tiria Lietuvos žydų tremtis į Sibirą.

Dr. V. Davoliūtė bando laužyti daugelio mūsų sąmonėje įsigalėjusius stereotipus, dar nacių bei sovietų suformuotus propagandinius mitus apie Lietuvos žydų bendruomenę, pramanus apie lietuvių ir žydų vienų kitiems tremties metais neva padarytas skriaudas.

Išklausiusi daugybę Lietuvos žydų pasakojimų apie tremtį į Sibiro gilumą kartu su lietuviais, dr. V. Davoliūtė bendroje lietuvių ir litvakų istorijoje išryškina daug užmirštų ir kitų režimų ištrintų akcentų.

„Kalbėdami apie istoriją mes labai dažnai supriešiname istorines patirtis ir kišame apibendrinimus ten, kur jų visiškai nereikia. 1941 m. Sibiro tremtinių patirtis – erdvė, kurioje reikėtų ieškoti pozityvaus, teigiamo bendruomeniškumo“, – teigia istorijos tyrėja.

Anot mokslininkės, tremtinių liudijimuose ir atsiminimuose kaip tik kalbama apie vieningumą ir humanizmą, o ne susipriešinimą ir skriaudas. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kartu žmonės siekė išgyventi kaip bendruomenė. Etniniai skirtumai tarp lietuvių ir žydų tapo visiškai nereikšmingi, liko tik žmogiškosios vertybės. Ištremtieji dalinosi tuo, ką turėjo, gelbėjo vieni kitų vaikus. Sibire išnyko klišės godus žydas ar geras lietuvis. Daug svarbesnį vaidmenį vaidino toks aspektas kaip regioninė tapatybė – anykštėnai, raseiniškiai, lazdijiškiai.

„Mano respondentai – Lietuvos žydai – moka tas pačias dainas, kurias dainavo visi lietuviai: „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten sušils krūtinė, atgaivins jausmus…“ – tremtinių dainas atsimena dr. V. Davoliūtė.

Kančių lyginimas ir pamatinė trauma

Antrasis pasaulinis karas buvo žiaurus – o litvakų istorija iš tiesų išskirtinai tragiška. Kaip turtingi, išsilavinę, emancipuoti bendruomenės nariai jie dar 1941 m. birželį kartu su visais sovietų valdžiai užkliuvusiais Lietuvos piliečiais buvo tremiami į Sibirą. Šios istorijos tyrinėtojai sutaria, kad žydų į Sibirą kartu su lietuviais ir kitų tautybių piliečiais buvo ištremta proporcingai tiek, kiek tuo metu jų gyveno Lietuvoje. Iš viso 1939–1941 m. vienaip ar kitaip represuota iki trijų tūkstančių litvakų, apie du tūkstančius jų atsidūrė Sibire.

Tą patį 1941 m. birželį, po dešimties dienų, Lietuvos žydai žuvo nuo įsiveržusių nacistinės Vokietijos kareivių ir jiems prijautusių Lietuvos piliečių rankų. Prasidėjo nacių okupacija ir Holokaustas, sunaikinęs 96 proc. Lietuvos žydų bendruomenės.

Dr. V. Davoliūtė pripažįsta, kad kontekstas litvakams Antrojo pasaulinio karo metais buvo ypač nepalankus ir galimybės išgyventi buvo minimalios, tačiau mokslininkė nenori išskirti Lietuvos žydų kančių.

„Čia prasideda kančių lyginimas. Kieno kančia didesnė? Kieno skausmas didesnis? Man tokia perspektyva nepriimtina. Manau, kad kiekvieną istorinį reiškinį reikia analizuoti atskirai. Be abejo, atsižvelgiant į kontekstą, bet jokiu būdu ne bandant lyginti moraliniu ar etiniu aspektu, nes tai nuves prie absurdiškų išvadų.“

Antra vertus, šio laikotarpio istorijos tyrėja išlieka nuosekli vertindama ir lietuvių tremtis į Sibirą bei norą šią kolektyvinę traumą paversti tapatybės pagrindu.

„Esi lietuvis todėl, kad kentėjai. Vaikai bei vaikaičiai ar provaikaičiai bus lietuviai dėl to, kad mes – kankinių bendruomenė. Mokslininkai tai vadina pamatine trauma. Ji sureikšminama tam, kad būtų sustiprinti kolektyvinės tapatybės pagrindai, o taip dažnai atsitinka realiai ar potencialiai susiskaldžiusioje, susipriešinusioje bendruomenėje.“

Utenoje įamžintas litvako Nobelio Taikos premijos laureato Bernardo Lowno atminimas

Utenoje įamžintas litvako Nobelio Taikos premijos laureato Bernardo Lowno atminimas

www.DELFI.lt

Utenos miestelis pasipuošė nauju meno kūriniu – bronzine širdimi – kuri primena, kad čia gimė ir augo Bernardas Lownas, Nobelio Taikos premijos laureatas, itin garsus kardiologas ir šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas.

Lacų šeima apie 1928 m. Bernardas iš dešinės. Jo atminimui skirtas kūrinys

Lacų šeima apie 1928 m. Bernardas iš dešinės. Jo atminimui skirtas kūrinys

Ši iniciatyva gimė kaip kultūros istorikės Sandros Dastikienės kuriamo projekto „Senieji kaimynai“ dalis, kurios tikslas atkreipti dėmesį į žydų bendruomenę ir jos kultūrą, palikimą Utenos regione, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

„Gydant lietuvių ir žydų tautų bendravimą, pradėti reikia nuo pačių šaknų – mažų miestelių (šetlų) kultūros, kur abi skirtingos bendruomenės sugyveno taikiai šimtmečiais. Būtent tai – kaimynystę – ir noriu pabrėžti savo projektu Utenoje, Anykščiuose, Molėtuose ir Dusetose“, – sako Sandra Dastikienė. Pasak jos, simboliška, kad Bernardas Lownas prisimenamas lygiai 100 metų po jo gimimo – 1921 m. birželio 7 dieną – Utenoje, vietos žydų verslininkų šeimoje.

1935 m. šeima, baimindamasi augančio antisemitizmo ir ieškodama geresnės ateities savo vaikams, emigravo į JAV. Ten 1945 m. būsima kardiologijos mokslo žvaigždė baigė Jeilio universiteto Medicinos fakultetą. Deja, Bernardas Lownas savo šimtmečio nesulaukė: mirė likus keliems mėnesiams, vasario 17 dieną. „Tai jo atmintį ir įamžinimą paverčia dar stipresniais simboliais“, – sako Sandra Dastikienė.

Meninę projekto dalį įgyvendinusi Lauryna Kiškytė, metalo ir juvelyrikos meistrė, prisipažįsta pirmiausiai galvojusi apie portretą. Tačiau – sako – jai visai nepriimtinas pompastiškas heroizmo vaizdavimas, o ir išklausiusi valandų valandas interviu su Bernardu Lownu, daug skaičiusi, suprato – šiai asmenybei toks vaizdavimo būdas netiktų. Menininkė susitelkė į tai, kam žmogus paskyrė ir dovanojo savo gyvenimą – moksliniai širdies tyrimai. Pasirinkusi gana universalų širdies simbolį, susidūrė su kitu iššūkiu: kaip ją atvaizduoti nebanaliai.

„Iš bronzos lietoje Bernardui Lownui atminti skirtoje širdyje aortos persipina su augaliniais motyvais, nes kardiologas palyginus labai anksti pradėjo kalbėti apie ekologiją, mūsų atsakomybę už planetą ir konkrečią vietą, kurioje gyvename. Be to, širdis yra iškili, „medžiagiška“ – ją galima liesti, apčiuopti. Pats Bernardas Lownas yra sakęs, kad viskas prasideda nuo „prisilietimo“ – jis griauna bet kokius barjerus tarp skirtingų žmonių ir tautybių“, – naują kūrinį pristato Lauryna Kiškytė. 1985 metais Bernardas Lownas kartu su SSRS akademiku Jevgenijumi Čiazovu gavo Nobelio taikos premiją, kuri buvo skirta jų vadovaujamai organizacijai „Pasaulio gydytojai už kelio užkirtimą branduoliniam karui“, nurodant, kad „ši organizacija davė žmonijai reikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos branduo­linio konflikto pasekmės“. 2002 m.

Bernardas Lownas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 2018 m. jam suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas.

www.lzb.lt apie B.Lowną

Užuojauta

Užuojauta

Birželio 11d. mirė Aleksandr Šmidt (1954 – 2021)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą dėl skaudžios netekties žmonai Vandai ir broliui Jurijui.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pakartojo Komisijos įsipareigojimą kovoti su antisemitizmu

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pakartojo Komisijos įsipareigojimą kovoti su antisemitizmu

2021 m. Birželio 9 d. – Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kreipėsi į tūkstančius dalyvaujančių 2021 m. Amerikos žydų komiteto (AJC) virtualiame pasauliniame forume. Ji pakartojo Komisijos įsipareigojimą kovoti su antisemitizmu, puoselėti žydų gyvenimą, Holokausto atminimą ir tvirtą ES ir Izraelio partnerystę.

Citata 2019 m. ,,Pradėjusi eiti Komisijos pirmininkės pareigas, aš sustiprinau Europos kovą su antisemitizmu. Štai kodėl vėliau šiais metais Komisija priims savo pirmąją „ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategiją“. (…) Visi Europos studentai turėtų sužinoti apie Holokaustą, neatsižvelgiant į jų kilmę, šeimos istoriją ar kilmės šalį. (…) Mes norime puoselėti žydų gyvenimą visoje Europoje. Mes norime įsitikinti, kad žydai gali laisvai laikytis savo religinių ir kultūrinių tradicijų. (…) Europos Komisija gerokai padidino biudžetą antisemitizmo prevencijai ir kovai su juo bei žydų gyvenimo puoselėjimui. Taip pat imsimės veiksmų, jei Europos pinigai bus naudojami abejojant Izraelio teisei egzistuoti.”

Komisija ragina Graikiją, Nyderlandus ir Lietuvą visiškai pakeisti savo kriminalizuojančią neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus bei įtvirtinti ES teisę.

Abramovičių šeimos gyvenimas Lietuvoje ; tremtis, negandos ir mirtis svetur nelaisvėje

Abramovičių šeimos gyvenimas Lietuvoje ; tremtis, negandos ir mirtis svetur nelaisvėje

Lietuvos gyventojų trėmimai palietė visas etnines grupes, tarp jų ir žydus. 1941m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 3 tūkstančius žydų.

1941 metų rudenį į svetimą ir šaltą  miestą Syktyvkarą atvyko traukinys su tremtinais iš Lietuvos. Alkio ir ligų išvarginti, jie tūkstančius kilometrų nuvažiavo sandariai uždarytuose galvijų vagonuose. Iš bado mirdavo ištisos šeimos.  ,,Tautų vado“ J.Stalino įsakymu ištremtųjų tarpe buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės miestelio (Taurogi štetlo )  : moteris Taube-Leja su trimis vaikais, vyriausias sūnus Leibas – 12 metų, vidurinis – Abramas – 8 metų, jauniausias Aronas – tik penkerių metų.

Kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą

Kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą

Ar teko domėtis judėjų gyvenimo ciklu?
Kviečiame pažinti žydų bendruomenės ir jos narių gyvenimą reguliuojančius įstatymus ir gyvenimo būdą kartu su lektore Natalja Cheifec.
Gyvenimo ciklas prasideda gimus judėjui, Brit milah – apipjaustymas berniukams, sulaukus 12-kos – bat micva mergaitėms ir 13-kos bar – micva berniukams – pilnametystės šventė. Subrendus – Šidduch – vedybos, gimus vaikui Zeved habat – judėjų vaiko vardo parinkimas, Skyrybos taip pat ir neišvengiama mirtis, artimieji aprauda mirusiuosius per Šiva ritualą.
Paskaita vyks lietuvių kalba jau birželio 10d. 17.30-19.00 val. tradiciškai LŽB ZOOM svetainėje.
Paskaita nemokama, kviečiame registruotis nuorodai gauti >> http://bit.ly/3arwHRn
#NataljosPaskaitos
Iliustracija Ilex Beller See Less
Sulamitai Lev birželio 7 dieną sukanka 80 metų

Sulamitai Lev birželio 7 dieną sukanka 80 metų

Šiandien Buvusių getų kalinių Sąjungos narė Sulamita Lev švenčia savo Jubiliejinį gimtadienį. Sulamit buvo ilgametė bendruomenės ir Socialinio centro darbuotoja, savanorė.

,,Nuoširdžiai sveikiname!  Linkime daug laimės ir sveikatos, dvasinės stiprybės, geros nuotaikos. Norime palinkėti  daug prasmingų ir ilgų metų,kad širdyje jauna išliktumėt, o ateitis būtų šviesi.”

Mazal Tov!

Buvusių getų kalinių sąjungos nariai

Su­la­mit Fro­ma­nai­tė-Lev į Šiau­lių ge­tą pa­te­ko bū­da­ma vos ke­lių sa­vai­čių: į vie­ną ge­to da­lį nu­va­rė Su­la­mit su ma­ma Po­li­na ir mo­čiu­te Eta Gav­rons­kie­ne, į ki­tą – tė­vą Na­ta­ną.

„Vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­nu nuo­jau­ta, kad pri­si­me­nu tai, kas su ma­ni­mi įvy­ko, nors su­pran­tu, jog ne­ga­liu ši­to at­si­min­ti“, – sa­ko iš ge­to iš­gel­bė­ta mo­te­ris. Kai jos pa­pra­šė už­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mus, ji il­gai ne­ga­lė­jo pri­si­lies­ti prie sa­vo is­to­ri­jos. „Ra­šiau dvi die­nas ap­si­py­lu­si aša­ro­mis… Ir kaip ma­no ma­ma vis­ką iš­tvė­rė?“ Ge­te ji iš­gy­ve­no dve­jus me­tus ir pen­kis mė­ne­sius.

,,Šiaulių kraštas” 2019m. rašė apie Sulamitą ir jos gyvenimą straipsnyje ,,„Aš prisimenu visus ir viską…“

Kongresmeno Bredo Šermano laiškas Lietuvos Respublikos ambasadorei JAV Audrai Plepytei (vertimas iš anglų kalbos)

Kongresmeno Bredo Šermano laiškas Lietuvos Respublikos ambasadorei JAV Audrai Plepytei (vertimas iš anglų kalbos)

 

VERTIMAS iš anglų kalbos

2021 m. gegužės 25 d.

2019 m. rugsėjo mėn. išsiunčiau laišką Lietuvos ministrui pirmininkui S. Skverneliui dėl pažymos, kurią pateikė jūsų valstybės biudžetinės organizacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Paprašiau vyriausybės pateikti arba konkrečias ir patikimas nuorodas į buvusio švietimo ministro, laikinai ėjusio ministro pirmininko pareigas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio reabilitaciją 1941 m.  Lietuvos laikinojoje vyriausybėje, arba viešai paneigti centro paskelbtus veiksmus, iškraipant faktus ir piktnaudžiaujant JAV Kongreso dokumentais, kai jūsų vyriausybė stengėsi išryškinti Holokausto istoriją Lietuvoje. Atsakymo į savo laišką negavau.

Be to, 2020 m. gruodžio 22 d. laiške mano rinkėjui Grantui Gochinui (nuoroda 14 FI 2020 11 26) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras teigia, kad laiškas S.Skverneliui „turėtų būti svarstomas (kontekste) kaip politiko nuomonė, bet jokiu būdu ne kaip nauja istorinė tiesa, kuri nušviečia istorinius įvykius “.

Kadangi negavau oficialaus jūsų vyriausybės atsakymo, rašau norėdamas patvirtinimo, ar turėčiau laikyti p. Grantui Gochinui pateiktą laišką oficialiu Lietuvos vyriausybės atsakymu į mano ankstesnį laišką.

Tikiuosi, kad imsitės konkrečių veiksmų, kad jūsų vyriausybė parodytų ištikimybę tiksliai pavaizduoti istorinę praeitį ir suvokti tamsiausias Holokausto realijas.

Kongreso narys Bredas Šermanas

[To:] Center for the Study of the Genocide and Resistance of Residents of Lithuania.