Kai kalbama apie Vilniaus žydų patirtas kančias, dažniausiai prisimenamas Holokaustas ir su juo susiję įvykiai – žudynės Paneriuose, Vilniaus getas ir kiti. Tačiau pirmasis pogromas Vilniuje įvyko gerokai anksčiau. Jis prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d., lygiai prieš 100 metų. Įvairių šaltinių duomenimis, tuomet buvo nužudyti apie 60 žydų, o kaltininkai liko nenubausti.
15min.lt
Panevėžio žydų bendruomenė
sveikina visus Lietuvos žydus su Pesach –
išsivadavimo, laisvės ir atbudimo švente !
Tegul ji suartina mus, neša visiems daug sveikatos, gerumo bei džiaugsmo.
Mielieji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai,
Sveikinu Jus visus su Pasachu, tegul ši saulėta laisvės šventė suteikia Jums visiems daugiau širdies šilumos, laimingų šypsenų artimųjų apsuptyje. Tegu Pesacho stebuklas visada išlieka mūsų širdyse.
Faina Kukliansky
|
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB), gerbdama teisinės valstybės principus kategoriškai pasmerkė savavališkus vandališko pobūdžio veiksmus sunaikinant savivaldybei priklausančią memorialinę Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentą. Vis dėlto tenka kvestionuoti, kokiomis vertybinėmis nuostatomis ir prioritetais vadovaujasi Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius, vos dieną prieš žydų laisvės šventę Pesachą “pasveikindamas” žydus ir duodamas nurodymą sugrąžinti Šiaulių geto organizatoriaus atminimo ženklą. Atrodytų, kad atminimo ženklų steigimas Vilniuje tiesiogiai koreliuoja su mero Šimašiaus asmeninėmis simpatijomis, 2018 m. vasarį meras Šimašius pakomentavo atminimo ženklo steigimo Prezidentui A. Smetonai iniciatyvą: “Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas. Aš A.Smetonos paminklo fanas tikrai nesu”. Susidaro įspūdis, kad daugiakultūrio Vilniaus idėją, mero Šimašiaus vertinimu, kur kas geriau atspindi Šiaulių geto steigėjo įamžinimas. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į LŽB užklausas, raštiškai teigė neturinti žinių, kokiu teisiniu pagrindu (t.y. kokios institucijos sprendimu, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis) minėta lenta buvo įrengta, t.y. lenta galimai buvo įrengta nesilaikant nustatytų reikalavimų – neteisėtai. LŽB pabrėžia, kad šios lentos atkūrimas yra neproporcinga ir netinkama priemonė, nesuderinama su istorinio teisingumo siekiu ir derama pagarba Holokausto aukoms ir jų palikuonims. Prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika- Generolas Vėtra akivaizdžiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:
J. Noreikos – Generolo Vėtros šlovinimas atminties ženklais – buvusios atminties lentos atkūrimas siunčia netinkamą ir klaidinančią žinią visuomenei, demonstruoja nepagarbą Holokausto aukų atminimui ir jų palikuonių skausmui bei formuoja pavojingą antisemitizmo normalizacijos praktiką. |
Pesach (ivrit k.) arba Peisach (jidiš k.) – seniausia ir svarbiausia žydų tautos šventė.
Prieš 3300 metų jie išėjo iš Egipto vergovės. Šis laikotarpis laikomas žydų tautos, jos dvasinės civilizacijos gimimu. Pesacho dienomis švenčiamas žydų dvasinis ir fizinis išsivadavimas iš Egipto vergovės. Eidama į pažadėtąją žemę, tauta iš Aukščiausiojo gavo Torą ir 10 Įsakymų. Tai ir išugdė judėjų civilizaciją ir suformavo jos moralę. Turėjo didžiulę įtaką ir kitiems monoteistiniams tikėjimams.
Seder (ivrit k.) – tvarka, seka
Pesacho Sederis – iškilmingiausia ir svarbiausia žydų švenčių apeigų. Kiekvienas žydas supranta, kad Sederis turi ypatingą prasmę – „nes kiekvienoje kartoje žydas turi suvokti, lyg jis pats, asmeniškai, išeitų iš dvasinės ir fizinės vergovės“. Laisvė ne dovana – už ją reikia kovoti ir jos siekti.
Svarbus Pesacho atributas Maca. Tai judėjų ėjusių į pažadėtąją žemę duona – pagaminta tik iš miltų ir vandesns. Sederio seką mes randame knygelėje Pesacho Agadoje (pasakojime), kurią gauna kiekvienas Pesacho šventės dalyvis.
Šiais metais Pesachą iš viso švęs apie 700 Lietuvos žydų.
Linksmo ir košerinio Pesacho!
Sekmadienį, pieš savaitę iki Pesacho Lietuvos žydų bendruomenės vaikų klubas „Ilan“ pakvietė vaikus į antrąją pamoką apie artėjančią Pesacho šventę.
Šį kartą vaikai ruošė lėkštę – ,,kiarą”: jie dažė plokštes su specialiais dažais. Jiems padėjo madrichė Avital. ,,Kiara” yra speciali lėkštė patiekalams, kurie svarbūs ant Sėderio ritualinio šventinio stalo.
Žydų tradicija įpareigoja į ,,kiarą” padėti macą, rūkytą kaulą (zroa), kartų priekonį, dažniausiai – krienus (maror), kiaušinį (baitsa), saldų vaisių ir riešutų mišinį (haroset), petražoles, mirkomas sūriame vandenyje (karpas) ir romanines salotas (chazeret).
Šie produktai yra būtini šventiniam stalui, Sėderio metu jie primena apie žydų išėjimą iš Egipto.
Gegužę vyksiančio referendumo metu LR piliečiai balsuos už aukščiausio Lietuvos įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, 12 str. pataisą dėl LR pilietybės išsaugojimo galimybės:
„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“
Atsižvelgiant į Konstitucijos pataisos formuluotę o taip pat prieinamą lydimąją referendumo medžiagą, svarbu atkrepti dėmesį į keletą svarbių aspektų:
1. Siūloma nuostata suponuoja Lietuvos piliečiui pagal kilmę galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyjant kitos valstybės pilietybę.
1.1 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. pakeitimo paskelbimo projekto aiškinamajame rašte(toliau-Aiškinamasis raštas) kalbama apie dvigubos pilietybės instituto išplėtimą, suteikiant galimybę tam tikrais atvejais išsaugoti LR pilietybę įgyjant kitos šalies pilietybę.
1.2. Aiškinant minėtą nuostatą, manytina, jog LR pilietis ne pagal kilmę, t.y. pilietybę įgijęs kitais pagrindais LR pilietis (pvz. natūralizacijos būdu, grąžinus pilietybę ir kt.) teisės išsaugoti LR pilietybę įgijus kitos šalies pilietybę neturėtų.
2. LR pilietis pagal kilmę turėtų galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę, jei įgytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę.
2.1. Aiškinamajame rašte įvardijama, jog Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta darbo grupė referendumo dėl dvigubos pilietybės klausimams spręsti yra nusprendusi rekomenduoti Seimui europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančiomis valstybėmis pripažinti Europos Sąjungos valstybes nares bei valstybes, priklausančias NATO bei EBPO organizacijoms. Vis dėlto, kol kas nėra įstatymo galią turinčio teisės akto, numatančio, kokios šalys atitinka minėtą kriterijų, nežinoma, kokio turinio įstatymas, detalizuojantis minėtus kriterijus ir pilietybės įgijimo tvarką, būtų priimtas. Vis dėlto, net ir šį kriterijų įtvirtinus įstatymo galią turinčiu teisės aktu, šio kriterijaus galimai neatitiktų Pietų Afrikos Respublika, Argentina, Brazilija, nemažai pažangių Azijos regiono valstybių ir kt.
Taip pat, kvestionuotina, ar toks konstitucinis apribojimas vadovaujantis nacionalinio saugumo užtikrinimo interesu ar kita LR saugoma vertybe yra proporcinga ir pagrįsta priemonė LR ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų prasme. Įvertinus turimą informaciją, toks ribojimas galimai turi netiesioginės diskriminacijos bruožų ir varžo teisinio santykio subjektus labiau, nei yra būtina teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.
3. Patvirtinus minėtą blanketinio pobūdžio LR Konstitucijos 12 str. pataisą (pataisa įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.), neaišku, kaip ir nuo kada ji galėtų veikti praktikoje, nesant nuostatoje minimų priimtų konstitucinių įstatymų, t.y. tikrasis nuostatos turinys ir jos praktinis veikimas išaiškėtų tik vėliau priėmus atitinkamus konstitucinius įstatymus.
4. Tikėtina, kad pataisa suteiktų kol kas tik teorinę galimybę išsaugoti LR pilietybę naujiesiems emigrantams, tačiau veikiausiai ji visiškai nepaveiktų teisinio statuso tų, kurie LR pilietybės neteko anksčiau, pavyzdžiui 1991 m. emigravusių į Izraelį, įgijusių Izraelio pilietybę ir netekusių turėtos LR pilietybės. Taip pat pataisos galimai nekeistų teisinio statuso tų, kurie iš Lietuvos pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui žydų, evakuavusių iš Lietuvos ir netekusių LR pilietybės okupacinio režimo metais (žr. LR Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d.), Taigi dabartinė LR Pilietybės įstatymo redakcija neužtikrina didelės dalies per karą nukentėjusių litvakų bei jų palikuonių teisės atkurti iki karo turėtą LR pilietybę ir tokiems atvejams būsimojo referendumo rezultatai įtakos neturės – šis klausimas nėra šio referendumo dalykas.
Atsižvelgiant į abstraktaus ir blanketinio pobūdžio siūlomų LR Konstitucijos pataisų formuluotes, gerbiant teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir bendruosius teisėkūros principus, galima vertinti referendumo viešinimo programą tik kaip iš dalies atskleidžiančią referendumu teikiamo klausimo turinį, kas sudaro prielaidas abejoti ar referendumo rezultatai atspindėtų tikrąją LR piliečių valią.
Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942
2019 m. gegužės 19 d. 14 val. Lietuvos žydų bendruomenės salėje, Pylimo g.4, Vilnius įvyks Lietuvos sporto klubo “Makabi” ataskaitinė konferencija.
Darbotvarkėje numatyta – valdymo organų ataskaita ir 2019 m. veiklos pristatymas,.
LSK”Makabi”taryba
Balandžio 14 dieną Elizejus Rimanas švenčia nepaprastą jubiliejų – 95 metį, Antrojo pasaulinio karo veteranas, šiandien jis žvalus ir kūrybingas, rašo eilėraščius į savaitinį žurnalą ,,Pensioner”.
Tie metai – ir prasmingi, ir laimingi, jų buvo ir sunkių… O šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina iš širdies, linkėdama sveikatos ir gražių gyvenimo dienų.
Mazel Tov
Aut. Jonatanas Vitkauskas
Pirmoji dalis
Žinijos draugijos GAUBLIO klubo nariai susitiko su Ruth Reches*, kuri baigusi Izraelio Bar Ilano universitetą, sugrįžo į Lietuvą mokyti hebrajų kalbos.
Prelegentė klubo nariams ir dalyviams papasakojo apie svarbiausią žydų šventę – Pesach**, kuri skirta įvykiams, susijusiems su žydų išsilaisvinimu iš vergijos.
Pesacho šventės ritualą sudaro 15 punktų. Kiekvienas šių punktų iš esmės atitinka kodą, po kuriuo slypi gili metafizinė prasmė. Todėl ritualas atliekamas pagal griežtą tvarką, vakarienė vadinama Sederiu.
Vienas svarbiausių Sederio dalykų yra penktasis, kurio pavadinimas – Magid. Tai yra pasakojimas, sukurtas, vykdant Dievo nurodymą, kuris skamba taip: ,,Papasakok savo sūnui.“
Nepailstantis GAUBLIO klubo prezidentas LEOPOLDAS TARAKEVIČIUS klubo Sederį pradeda žodžiais: ,,Pagaliau mūsų tarpe yra tikra žydė, kuri ,manau, sugebės atsakyti į visus mus dominančius klausimus. Kviečiu visus pasinaudoti šia išskirtine proga.“
Žydai visur ir visada ypatingą dėmesį skiria vaikams. Matyt todėl, Ruth Reches pasakojimą, skirtą žydų išėjimui iš Egipto ir žydų tautos atsiradimui, pristato vaikų pasaulėjautai pritaikyta forma. Be kita ko, ši forma nesutrukdė po jos pranešimo įsiplieksti karštoms diskusijoms.
Magid prasideda taip:
Prieš daugelį metų Mesopotamijoje kilo badas, todėl žydai persikėlė gyventi į Egiptą. Ten žydai susirado darbo, kūrė šeimas, jų daugėjo, galop jie apgyvendino visą šalį. Žydai laimingai gyveno tol, kol neatėjo į valdžią faraonas, kuriam žydai nepatiko. Jis baiminosi, kad žydų neatsirastų daugiau nei egiptiečių, kitaip manė galįs prarasti valdžią. Faraonas nusprendė užbėgti įvykiams už akių ir paskelbė įsakymą: ,,Nuo šios dienos visi žydai Egipte tampa vergais.“
*Ruth Reches – psichologė, Šolom Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja. Knygos ,,Mano pirmasis iliustruotas hebrajų-lietuvių, lietuvių-hebrajų kalbų žodynėlis“ autorė.
**Šventės pavadinimas kilo iš hebrajiško žodžio pereiti.
***Senovėje vergas buvo traktuojamas kaip savininkui priklausantis daiktas, toks pat kaip arklys, karvė arba kitas gyvasis inventorius. Pirmasis, kuris pradėjo skelbti, kad šis daiktas yra labai panašus į žmogų, buvo Romos imperijos filosofas Lucilijus Seneka ( apie 4 m. prieš mūsų erą )
Prasidėjus vergijai, laimingas žydų gyvenimas Egipte pasibaigė.
Kartą faraonas susapnavo, kad gims žydų berniukas, kuris užaugęs sukels maištą prieš faraono valdžią. Faraonas nežinojo, kam gims būsimasis maištininkas, tad apsidrausdamas paskelbė antrą įsakymą: ,,Visus žydų naujagimius-berniukus sumesti į Nilo upę.“
Faraono tarnai pradėjo vykdyti įsakymą.
Tuo metu Egipte gyveno žydų šeima, kurios tėvo vardas buvo Abraomas, o motinos–Cipora. Šeimoje buvo sūnus Aaronas ir dukra Mirjam. Šioje šeimoje taip pat augo trijų mėnesių kūdikis. Šeima pasipriešino faraonui.
Cipora pagamino krepšelį, į šį krepšelį paguldė kūdikį ir paslėpė Nilo pakrantės švendruose.
Ant kranto ji paliko dukrą Mirjam, kuri privalėjo žiūrėti, kas nutiks jos broliukui.
Tuo metu faraono duktė (ar žmona) atėjo prie Nilo maudytis ir pamatė švendruose plūduriuojantį krepšelį. Ji pasiuntė tarnaitę, kad ši ištrauktų krepšelį.
Pamačiusi jame kūdikį, faraono duktė suprato, kad tai gali būti persekiojamų žydų kūdikis, bet vaikelis jai taip patiko, jog ji parsinešė kūdikį į rūmus. Praminė jį Moše pagal hebrajišką žodį mašach, kuris reiškia ištraukti.
Išvydęs kūdikį, faraonas suabejojo, ar jį galima pasilikti, ir nusprendė išbandyti.
Jis liepė tarnams pastatyti prieš kūdikį du dubenis: viename iš jų žibėjo auksinės monetos, o kitame–karštos anglys. Faraonas stebėjo, ką vaikas pasirinks.
Jeigu vaikas pasirinks auksą galima galvoti, kad užaugęs jis sieks turtų ir valdžios. Tokį pasilikti rūmuose pavojinga.
Jeigu vaikas pasirinks anglis, vadinasi, jis kvailas ir užaugs kvailiu. Kvailys niekam pavojaus nekelia.
Mošė ištiesė rankutę prie auksinių monetų, bet Dievas nukreipė jo ranką į karštą anglį. Mošė įsidėjo karštą anglį į burną ir visam gyvenimui liko šveplas.
Tačiau faraonas pasiliko jį rūmuose, nes nusprendė, kad šis užaugs kvailiu.
Bet čia iškilo kita bėda. Faraono duktė neturėjo motinos pieno kūdikiui maitinti. Tuomet pas ją atėjusi kūdikio sesutė papasakojo, kad pažįsta moterį, kuri neseniai pagimdė ir prarado savo naujagimį, nes kareiviai įmetė jį į Nilą.
Galop, su Dievo pagalba, Cipora tapo savo pačios kūdikio žindyve ir auklėtoja. Kai berniukas užaugo, ji jam papasakojo, kad jis yra žydas.
Gyvendamas rūmuose Mošė matė, kaip yra skriaudžiami vergai ir juos užjautė. Kartą Mošė išvydo, kaip vergų prižiūrėtojas ypač žiauriai muša žydą. Mošė užmušė vergų prižiūrėtoją, bet po to suprato, kad jo laukia bausmė. Išsigandęs Mošė pabėgo iš Egipto į šalį, kuri vadinosi Midijan.
Ten Mošė nusipelnė Midijan valdovo palankumo, vedė karaliaus dukrą ir dirbo prižiūrėdamas karaliaus turtą–avių kaimenes.
Kartą Mošė kalnuose pamatė krūmą apimtą liepsnos, bet nedegantį. Iš šio krūmo pasigirdo Dievo balsas. Dievas liepė Mošei grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergijos.
„Kas aš toks, kad grįžčiau į šalį, iš kurios pabėgau?- atsikalbinėjo Mošė,- be to, esu šveplas, žmonės manęs nesupras ir nepatikės manimi“.
Tačiau Dievas pasakė, kad tie žmonės, kurie žinojo apie jo nusikaltimą, seniai išmirė, o kalbėti su faraonu ir vergais galės jo brolis Aaronas. Dievas pažadėjo paremti Mošės ir jo brolio žodžius stebuklais.
Tuomet Mošė susirado Aaroną ir jie abu perdavė Mošės išgirstus Dievo žodžius Egipte vergaujantiems žydams: „Išvesiu jus iš vergų namų – Egipto. Stebuklais įrodysiu savo galybę egiptiečiams. Padarysiu jūsų tautą pavyzdžiu visoms tautoms. Atvesiu jus į Kanaano žemę.“
Čia Ruth Reches nutraukia pasakojimą ir sako: ,,Pagal tradiciją mes po kiekvieno Dievo įsakymo sukalbame trumpą maldą ir geriame iš savo taurės vyną. Ant Sederio stalo taip pat privalo stovėti vyno taurė, iš kurios negeriame. Ši taurė puošni ir skirta pranašui Elijachui, kurio laukiame atvykstant į šį mūsų Sederį. Galbūt kartu su pranašu Elijachu atvyks ir Mesijas, todėl mes paliekame šiek tiek pravertas kambario duris…“
Po šių žodžių prelegentė vėl grąžina klausytojų dėmesį į Egipto įvykius.
Mošė su broliu Aaronu nueina pas faraoną ir jam perduoda Dievo įsakymą: ,,Išleisk mano tautą iš vergijos.“
Tačiau faraonas tik nusijuokia ir atsako: ,,Nesiruošiu tarnauti svetimiems dievams, be to, nenoriu prarasti savo vergų!“
Tuomet Dievas nubaudžia Egiptą dešimčia bausmių.(Bausmių pavadinimai: kraujas, varlės, utėlės, žvėrys, epidemijos, raupai, kruša, skėriai, tamsa, pirmagimių mirtis). Po kiekvienos bausmės Mošė klausia faraono: ,,Ar išleisi?“ Tačiau faraonas atkakliai atsako : ,,Ne!”*
Faraonas pasiduoda tik po dešimtosios bausmės – pirmagimių mirties. Miršta ne tik visi egiptiečių pirmagimiai, bet ir paties faraono sūnus – būsimasis sosto įpėdinis. Faraonas labai išgyvena ir pagaliau pasako: ,,Eikit, eikit, tik kuo greičiau!“
Žydai naujagimių mirties bausmės išvengia, nes vykdydami Dievo valią, papjauna avinėlių ir jų krauju ištepa savo namų durų staktas. Tai yra ženklas Mirties angelui, kad būtina aplenkti tokius namus.
Pagal Sederio tradicijas, minint kiekvieną iš bausmių, Sederio dalyviai ima popierines servetėles ir suvynioję, mirko į sūrų vandenį.* Išgirdę bausmės pavadinimą ,,pirmagimių mirtis“, Sederio dalyviai suglamžo ir išmeta servetėles, tikėdami, kad šis veiksmas juos apsaugos nuo baisiausios Dievo bausmės.
Tačiau grįžkime į Egiptą.
Sulaukę ilgai lauktos žinios ,,Eikite!”, žydai ne tik apsidžiaugia, bet ir išsigąsta. Juk faraonas gali ir persigalvoti. Dar tą pačią naktį jie pradeda ruoštis išeiti. Todėl sumaišo miltus su vandeniu ir nelaukdami, kol tešla pradės rūgti, išsikepa macas (neraugintą duoną), o išaušus rytui, pasitraukia iš Egipto.
Ir iki šiol kepant macas, tešla maišoma ne ilgiau kaip 18 minučių, nes po to tešla pradeda rūgti.** Remiantis Tora, iš Egipto pabėgo 600 tūkst. vyrų, neskaičiuojant jų šeimų narių.
Bėgliai ėjo tol, kol priėjo jūrą. Čia sustojo pailsėti. O po trijų dienų faraonas iš tikrųjų persigalvojo ir pasiuntė kariuomenę bėgliams sugrąžinti.
Ir štai žydai mato: priešakyje jūra, o už jų artėja faraono kariuomenė. Ką daryti?
Vėl išgelbsti Dievo angelas, kuris visą laiką eina kartu. Angelas liepia Mošei savo stebuklingąja lazda smogti per vandenį. Jūra prasiskiria ir žydai vandens tarpekliu sėkmingai pasiekia kitą jūros krantą.
O kai paskui juos į vandens tarpeklį įsiveržia faraonas su savo kariuomene, Mošė vėl smogia vandeniui savo stebuklinga lazda, vandenynas užsiveria ir egiptiečių kariuomenė žūsta.
Netrukus, po išėjimo iš Egipto žydai gauna Torą ir 40 metų klajoja dykumoje.
Klausimas: Kaip patys žydai aiškina savo klajonių priežastį?
Ruth Reches: Mošė norėjo, kad išmirtų visa vergų karta. Kaanano žemę pasiekė žmonės, kurie net ir norėdami nebegalėjo tapti vergais, nes nežinojo, kas yra vergija.
Kanaane gimė žydų tauta, tapusi pavyzdžiu visai žmonijai.
*Sūrus vanduo ant Sederio stalo simbolizuoja vergų ašaras.
**Rūgimas ir raugas hebrajiškai Chamec pagal žydų tradicijas simbolizuoja pasipūtimą. Išpuikęs žmogus galvoja, kad jis pranašesnis už aplinkinius. Į išpuikimą žydai žiūri kaip į vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kyla nesantaika tarp žmonių. Todėl ruošdamiesi Sederiui, žydai išvalo savo namus nuo chamec taip kruopščiai, kad jo nelieka net kvapo.
Polas Greengardas mirė balandžio 13d. Amerikiečių neurologas Polas Greengardas, 2000 m. gavo Nobelio premiją už darbą fiziologijoje ir medicinoje, būdamas Rockefellerio universiteto profesorius, jis mirė, sulaukęs 93 metų ( 1925-2019) Nobelio lauriatu tapo 2000 m. fiziologijos ir medicinos
. P. Greengardas gimė Niujorke žydų šeimoje, seneliai kilę iš Virbalio miestelio, Suvalkijoje. Jo tėvas Benjaminas Greengardas buvo aktorius, komikas, mama Pearl Meister mirė gimdydama Polą.
Antrojo pasaulinio karo metu P. Greengardas tarnavo kariuomenėje trejus metus kaip elektronikos technikas. Jis dirbo Masačiusetso technologijos institute, kuris dalyvavo kurdamas išankstinio perspėjimo prietaisus, nukreiptus prieš Japonijos pilotų, kamikadzių išpuolius.
Po karo, 1948 m. gavęs matematikos ir fizikos bakalauro laipsnį Hamiltono koledže, jis toliau domėjosi biofizika. Greengardas savo disertaciją apgynė mokslininko Holdeno Kefferio Hartlino laboratorijoje, gavusio Nobelio premiją medicinoje gavo 1967 m.
Gavęs daktaro laipsnį, P. Greengardas praleido apie 6 metus (1953-1959) įvairiuose DB universitetuose (Londono universitete, Kembridžo universitete, Nacionaliniame medicinos tyrimų institute) ir JAV (Nacionaliniame sveikatos institute). 1961–1970 m. dirbo farmakologijos profesoriumi Alberto Einšteino medicinos koledže, 1968–1983 m. buvo Yale universiteto farmakologijos ir psichiatrijos profesorius.
Nuo 1983 m. dirbo Rockefelerio universiteto profesoriumi.2000 m. P. Greengardas kartu su Ericu Kandeliu ir Arvidu Karlssonu buvo apdovanoti Nobelio medicinos premija „Už atradimus, susijusius su signalų perdavimu nervų sistemoje“. Dr. Greengard parodė, kad elektrinis ir cheminis signalai smegenyse dirba kartu kaip tandemas, pirmaujantis sensorinių signalų perdavimo srityje. Signalo perdavimas yra ypač svarbus kalbos, judėjimo ir jutimo suvokimui. Dr. Greengardo darbas leido geriau suprasti daugelio žinomų vaistų veikimo mechanizmą ir sukurti naujus.
Už gautą Nobelio premijos pinigų sumą apie 400 tūkst. dolerių, jis įkūrė „Pearl Meister Greengard“ premiją, pavadintą savo motinos vardu. Apdovanojimo suma yra 50 tūkst. dolerių. Apdovanojimas kasmet skiriamas moterims už puikius pasiekimus biomedicinos tyrimų srityje.
KAIP SKIRTI 2%?
Užpildyti ir pateikti prašymą skirti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei 2% GPM galite naudojantis el. bankininkyste.
1. Prisijunkite prie savo elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą;
2. Prisijungę, viršutiniame meniu pasirinkite skiltį „Deklaravimas“, po to spauskite „Pildyti formą“;
3. Prašymas pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ir (arba) politinėms partijoms (forma FR0512v.4), ją turite pildyti iš naujo.
4. Formoje užpildykite savo asmens duomenis bei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rekvizitus, registracijos kodą “190722117”
5. Prisijungti prie elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą galite paspaudę nuorodą
KAM BUS SKIRTI 2%?
Surinktos lėšos bus skirtos tolesniam Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbui siekiant išgelbėti ir išsaugoti žydišką paveldą Lietuvoje. Bendruomenei priklausančiame sinagogų komplekse Kalvarijoje bet kada gali sugriūti rabino namo stogas. Alantoje, būtina nukasti slenkantį ir pro sinagogos langus vidun byrantį gruntą, Pušaloto sinagogoje vis dar nėra elektros, Kurklių sinagogoje siekiame užtaisyti sovietmečiu išgriautą sieną ir atkurti istorinį įėjimą.
Skirdami 2 procentus nuo Gyventojų pajamų mokesčio Bendruomenei Jūs galite prisidėti prie pokyčio, o nykstančiam paveldui suteikti dar vieną šansą.
Small support today – big change tomorrow
How to dedicate 2 %?
Fill and submit a request for the lithuanian Jewish (Litvak) community of 2 % GPM You can calculated by el. Banking.
1. Prisijunkite prie savo elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą;
2. Prisijungę, viršutiniame meniu pasirinkite skiltį „Deklaravimas“, po to spauskite „Pildyti formą“;
3. Request Transfer Income to put patients able part of support for the recipients of and / or) Politinėms Partijoms (form fr0512v. 4), you have to fill it out.
4. Formoje fill out your personal data and Lithuanian Jewish (Litvak) Community Rekvizitus, username code “190722117”
5. to join electronic banking via e-Declaration system you can click on the link
KAM BUS SKIRTI 2%?
Surinktos lėšos bus skirtos tolesniam Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbui siekiant išgelbėti ir išsaugoti žydišką paveldą Lietuvoje. Bendruomenei priklausančiame sinagogų komplekse Kalvarijoje bet kada gali sugriūti rabino namo stogas. Alantoje, būtina nukasti slenkantį ir pro sinagogos langus vidun byrantį gruntą, Pušaloto sinagogoje vis dar nėra elektros, Kurklių sinagogoje siekiame užtaisyti sovietmečiu išgriautą sieną ir atkurti istorinį įėjimą.
When 2 percent of the population income tax community is available, you can contribute to the change, and the nykstančiam heritage will give another chance.
VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) praeitais metais pradėta senųjų Seirijų žydų kapinių dokumentacija yra praktiškai baigta.
2018 m. rugpjūčio mėn. 6-19 d. vykusios tarptautinės vasaros stovyklos metu buvo nuvalyti, suskaičiuoti bei skaitmenizuoti išlikę antkapiniai paminklai. Viso jų rasta 692. Kruopštaus ir intensyvaus darbo kapinėse pagrindu sudarytas kapinių žemėlapis. Kapinių tvarkymo ir skaitmenizavimo darbus dalinai finansavo Lietuvos žydų bendruomenė.
Šiais metais surinkta medžiaga yra analizuojama ir publikuojama „Maceva“ internetinėje svetainėje. Ant daugelio macevų yra pilnai ar dalinai išlikę antkapių užrašai – epitafijos, visos užrašytos hebrajų kalba. Seniausias antkapinis paminklas datuojamas 1789 m.
Epitafijas transkribavo ir į anglų kalbą išvertė humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.
Iki šių metų pabaigos planuojama išversti Telšių, Subačiaus ir Valkininkų senosiose žydų kapinėse išlikusias įskaitomas epitafijas. Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ duomenų bazė pasipildys daugiau nei 1000 naujų įrašų su identifikuotų mirusiųjų vardais ir mirties metais.
Antkapinių paminklų identifikaciją finansuoja Viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ (www.gvf.lt).
Siūlome susipažinti su Tarptautinės komisijos nacių nusikaltimų tyrimo ir Holokausto įvertinimo pakomisės istorikų viešu pareiškimu dėl vykstančių diskusijų, LGGRTC viešo pareiškimo dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejo.
Prieš trejetą metų (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“ Atsižvelgdami į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį. Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 m. kovo 27 d. dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.
Nors savo tolesniu pareiškimo tekstu mes išreiškiame savo aiškų įsitikinimą, jog Jono Noreikos veiksmai karo metu nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, mes tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą. Šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.
Centras turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą (žr. Teismo cituojamą 2018 m. birželio 15 d. dokumentą), tačiau visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą. Ypač atkreipiame dėmesį į šiuos dalykus:
1) Centras paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.
2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.
3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.
4) Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.
5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).
2019 m. kovo 27 d. pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;“. Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio.
Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.
Aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją. Pakomisė niekada netvirtino jokių išvadų ar aiškinimų dėl vyriausybinių institucijų arba neakademinių socialinių organizacijų daromo spaudimo. Ji veikia vadovaudamasi patvirtintomis vakarietiškomis akademinėmis tarpusavio vertinimo taisyklėmis ir griežtu, kritišku istorinių šaltinių vertinimu. Nereikėtų nuvertinti Komisijos vykdomų svarbių informavimo ir švietimo programų, kuriomis ne tik įamžinama totalitarinių režimų nusikaltimų atmintis, bet ir siekiama didinti toleranciją bei paramą demokratijai. Komisija visada laikėsi nuomonės, kad „jos nepriklausomumo išsaugojimas yra esminis dalykas Komisijai ir jos sekretoriatui vykdant mokslinius tyrimus bei užsiimant kita veikla“ (kaip nurodyta 2016 m. kovo 19 d. susitikimo išvadose). Komisiją 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įsteigė Prezidentas Valdas Adamkus. Komisija atkurta ir pertvarkyta dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 16 d. dekretu, kuris patvirtino Komisijos tarptautinę aprėptį ir mokslinį pobūdį bei pabrėžė „holokausto išskirtinį, precedento neturintį pobūdį ir mastą“.
Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas
Prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas
Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai:
Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV
Dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija
Prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva
Dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV
Prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV
Prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis
Prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija
Dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis