LRT.lt Aida Murauskaitė
Vos prasidėjus sausiui, 70 metų matematikos mokytojas ir buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas jau ėjo į naują darbą, neturintį nieko bendra su mokykla. Bet turintį bendra su žydais ir matematika. Jis – Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius.
– Po pusšimčio metų palikote mokytojo darbą ir gimnaziją, kurią prieš tris dešimtmečius pats ir kūrėte. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
– Sprendimas pribrendo dar praėjusį rugsėjį – tuomet jau norėjau palikti mokyklą. Bet jaučiau atsakomybę, supratau, kad tai sudėtingas laikotarpis, juk mokslo metų pradžia, tad susilaikiau. Iš mokyklos išėjau paskutinę praėjusių metų dieną – gruodžio 31-ąją.
Vis dėlto man 70 metų, aš jau nebe jaunuolis. Esu nuėjęs nemažą gyvenimo kelią. Būsiu atviras su jumis: pajutau, kad kartais kartoju mintis, suprantu, kad tai jau esu sakęs. Būdamas savikritiškas pagalvojau, gal kam nors esu nebeįdomus? Didžiausi kritikai yra tavo mokiniai, jie atsimena kur kas daugiau nei tu pats.
Dar vienas principas, kurio šventai laikausi, – mokytojas yra artistas. O artistui svarbu laiku nulipti nuo scenos. Aidint aplodismentams.
Noriu padėkoti savo vaikams, kurie, matyt, įvertinę, ką visi padarėme man vadovaujant, mane gražiai išlydėjo. Esu jiems labai dėkingas.
Neseniai sutikau du savo mokinius. Turėjau nemažai problemų dėl jų, jie ne kartą yra buvę mano kabinete. Vienas iš jų taip nuoširdžiai su manimi pasisveikino ir palinkėjo man sėkmės. Kitas pribėgo prie manęs – aš niekada iki tol nebuvau matęs jo besišypsančio – padavė man ranką, nusišypsojo. Supratau, kad, nepaisant nieko, esu jam nesvetimas, kad kažką jam palikau.
– Žydai garsėja patarlėmis. Kokia patarle ar priežodžiu apibūdintumėte dabartinę savo jauseną?
– Žydai, kai, apsaugok Dieve, miršta žmogus, sako: „Padėjo šaukštą.“ Aš šitą posakį interpretavau savaip ir, išeidamas iš mokyklos, kolegoms pasakiau: „Aš padedu šaukštą.“ Supraskite, išeinu, baigiau savo darbus.
– Kaip jūs dabar, po pusšimčio metų gyvenimui stojus į kitokią vėžę, gyvensite?
– Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug gražių laiškų gaudavau ir gaunu pastaruoju metu. Mane sujaudino vieno tėvelio laiškas. Jis rašo: „Gerbiamas direktoriau, šiandien atvežiau savo dukrelę į mokyklą, jūsų lange buvo šviesu. Deja, šviesą ten uždegė kitas žmogus.“
Kitas tėvelis paskambino ir sako: „Vis netikėjau, kad jūs išeisite, bet tai tapo realybe. Jūs – pedagogikos ikona.“
Kai ruošiausi išeiti, visiems sakiau, kad būsiu namie, dar daugiau skaitysiu knygų, kelsiuosi, kada norėsiu. Savo pašnekovų veiduose matydavau lengvą šypsenėlę, jų akys sakė, kad to niekada nebus.
Ir išties. Su mokykla atsisveikinau visai neseniai, o jau dirbu kitur. Nuo sausio pradžios esu Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius.
Turėjau keletą pasiūlymų. Bet apsvarstęs nuėjau šiuo keliu. Nežinau, kokia iš mano darbo bus nauda, bet aš stengiuosi, nes blogai dirbti aš nemoku.
Tai labai rimtas iššūkis. Aš labai myliu Lietuvą, sakau tai be jokio patoso. Ir labai noriu, kad dvi valstybės, kurių istorija susipynusi, kartais panaši, kartais skirtinga, draugautų, kad būtų sulaužyti stereotipai.
– Beveik 50 metų dirbote mokytoju. Kodėl kadaise rinkotės šį kelią?
– Mokytojas, gydytojas ir dvasininkas priklauso išskirtiniam luomui. Vien pagal kūno kalbą, veido išraišką, net aprangą gali nuspėti, kad tas žmogus – mokytojas.
Man teko laimė – mane mokė dar Smetonos laikų pedagogai. Jie man buvo pavyzdys vien savo kalbos gražumu, jie nuspėjo mano ateitį, sakė: „Miša, tu gali būti arba mokytoju, arba advokatu.“
Kodėl? Pirmiausia, o tai yra labai svarbu mokytojui, išsiskyriau gera iškalba, nebijojau auditorijos.
Studijas baigiau Šiauliuose, mat šis miestas netoli nuo namų, Telšių. Važiuoti į Vilnių 1967 metais buvo gana sudėtinga, mat mūsų šeima sunkiai vertėsi. Be to, aš – namų, mamos vaikas, netroškau bėgti toli.
Šiandien galiu pasakyti savo mėgstamą frazę – esu dėkingas Dievui ir likimui, kad buvau mokytojas, kad tapau žydų gimnazijos direktoriumi. Visada norėjau padaryti ką nors gera visiems, ką nors gera žydų tautai. Man atrodo, kad man pasisekė.
Nesu didvyris, bet džiaugiuosi, kad Vilniaus žydų bendruomenės vaikai turi savo mokyklą, kur gali save realizuoti, sužinoti apie savo tautą, kultūrą, papročius. Mano vaikystėje tokios galimybės buvo ribotos. Gavau tik tai, ką man davė senelis. Mes visi buvome uždaryti geležiniame narve, o tai buvo skaudu, ypač žinant, kokia turtinga yra žydų kultūra, kiek daug pasauliui ji davė.
Žydai, kai, apsaugok Dieve, miršta žmogus, sako: „Padėjo šaukštą.“ Aš šitą posakį interpretavau savaip ir, išeidamas iš mokyklos, kolegoms pasakiau: „Aš padedu šaukštą.“
Labai džiaugiuosi, kad Lietuva tapo nepriklausoma, mat tik tada mes visi galėjome atsikvėpti, tapome laisvi. Žydai, gyvenantys Lietuvoje, taip pat tapo laisvi.
Kartais kritikuojame, verkiame, esame kažkuo nepatenkinti, bet nereikia pamiršti, kokie buvome, ką turėjome ir ką dabar įgijome per palyginti neilgą laiką – 30 metų.
– Žydų gimnazija kūrėsi kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Nėsyk nesudvejojote tuomet, kad tokios mokyklos reikia?
– Lietuvoje gyvenantys žydai troško laisvės. Jiems laisvė buvo būtinybė. Dalis artimųjų buvo išsiveržę iš Sovietų Sąjungos ir gyveno nebe Lietuvoje. Jie buvo tapę keitimo objektu: kai Sovietų Sąjunga dėl ko nors susitardavo su Amerika, tada sakydavo, kad porciją žydų išleis.
Giminės atitrūko nuo mūsų. Manėme, kad taip bus amžiais. Kamavo jausmas, kad niekada daugiau nesusitiksime. Ir štai išaušo diena, kai mums visiems pasakė: jūs – laisvi. Tuomet įvyko stebuklas.
Mes nesame penktoji kolona. Kai kam nepatinka, kai kas nenori, kad mes su lietuviais draugiškai sugyventume.
Mes, žydai, nuolat apie tai kalbame. Kalbame, kai atvažiuoja mano seserys, kurių turiu dvi, kalba mano tėvas, kuriam 94 metai ir kurį aš aplankau Izraelyje.
Žydai gyveno smetoninėje, nepriklausomoje Lietuvoje, jie galėjo daryti biznį, turėti savo mokyklas, teatrus. Jie nepamiršo, kas nutiko, kai penkiasdešimčiai metų mus uždarė.
Mes visur dalyvavome – ir prie Seimo rūmų ėjome, ir vėliavas kėlėme. Mes nesame penktoji kolona. Pastaruoju metu norima visus mus prilyginti enkavėdistams, kagėbistams, kalbėti apie neištikimybę Lietuvai. Kai kam nepatinka, kai kas nenori, kad mes su lietuviais draugiškai sugyventume.
Kuriant mokyklą buvo visokių nuotaikų: ar ir kokių vaikų ateis, ko mes mokysime, kokią kalbą pasirinkti – jidiš ar hebrajų. Bet svarbiausia, kad 1989-aisiais tiek Vilniaus, tiek respublikinė valdžia palaikė mus, sakė, kad būtinai Lietuvoje turi būti žydų mokykla. Jie rėmė mus patalpomis, knygomis. Niekur nebuvo pasakyta „ne“, niekas neuždarė durų.
Iš pradžių pas mus rinkosi ir suaugusieji – vakarais jie mokėsi hebrajų kalbos, istorijos. Tuomet buvau pavaduotojas, o direktorius buvo Simas Levinas.
Kai pradėjau vadovauti, turėjome dvylika mokinių – pirmokų. Po truputį išaugome iki gimnazijos.
– Žydų gimnazijoje mokosi toli gražu ne vien žydai. Kada duris atvėrėte ir kitiems Vilniaus vaikams?
– Vilnius – ne Niujorkas. Greitai išgirsti, kas kur veikia.
Mano vektorius – akademinis mokymas, man nerūpi dainos, šokiai, estrada. Pasakiau tėvams ir vaikams, kad mūsų kelias yra mokslas. Tai sena žydų tradicija. Aš pats gerai mokiausi, žinojau, kad pirmiausia – namų darbai, o tik po to – į lauką.
.webp)
