Naujienos

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis

Bernardinai.lt

Minint 1941 m. Birželio sukilimą siūlome prisiminti 2010 m. rašytą a. a. Leonido Donskio tekstą. 

Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą.

 

Skaityti plačiau
LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje birželio 21-ąją, paskutiniąją savo trumpos viešnagės Lietuvoje dieną, lankėsi, prestižinio JAV Jeilio (Yale) universiteto prezidentas Peter Salovey.

Iš garsios eruditų – Vilniaus Gaono pasekėjų Soloveičikų šeimos kilęs Jeilio prezidentas Peter Salovey išlaikė stiprias sąsajas su litvakiškomis šaknimis, kurių užuomazgos – Kaune ir Voložine – buvusiose LDK teritorijose. Vienas jo giminės atstovų – Maksas Soloveičikas – sionistas, Steigiamojo Seimo narys, teisininkas, Paryžiaus taikos konferencijoje aktyviai veikęs dėl Lietuvos pripažinimo, vėliau tapęs Lietuvos ministru žydų reikalams.


Litvakas Peter Salovey garsėja kaip emocinio intelekto mokslinių tyrimų srities pradininkas, pasiūlęs emocinį intelektą traktuoti kaip atskirą pažinimo gebėjimą.  Šių idėjų pagrindu buvo sukurtas emocinio intelekto modelis, susidedantis iš  keturių gebėjimų: emocijų identifikavimo, emocijų naudojimo išreiškiant mintį, emocijų supratimo ir emocijų valdymo.

Prezidentas Salovey domėjosi ir dabartinės žydų bendruomenės aktualijomis ir svarbiausiomis 2020 m. Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų iniciatyvomis, jidiš kultūros ir kalbos, kurios pagrindus, įgytus šeimoje brangina ir pats, išsaugojimo galimybėmis.

LŽB atstovai taip pat supažindino svečią su Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaveldinimo gairėmis, LŽB planais toliau rengti Vilniaus jidiš instituto sustabdytą jidiš vasaros kursų programą bei su probleminiais aspektais siekiant istorinio teisingumo – politinio ir pilietinio sąmoningumo trūkumu diegant atminimo ženklus Holokausto dalyviams ar ideologams.

Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai

Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai

Prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje vaikams buvo vasaros atostogos, nemažai jų stovyklavo pionierių stovyklose Palangoje, Kačerginėje ir Druskininkuose.

1941 m. vasarą Stasys Sviderskis (g.1920 – 2011) buvo paskirtas Druskininkų pionierių vasaros stovyklos komendantu. Stovykloje buvo apie 150 vaikų, iš kurių 70 buvo žydai.

Nuotraukoje: Stasys Sviderskis, Yad Vašem pripažintas Pasaulio Teisuoliu 1997 m. Tais pačiais metais prezidentas Algirdas. Brazauskas jį apdovanojo Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi.

Jo vyresnis brolis Alfonsas Sviderskis gelbėjo žydus iš Kauno geto. Yad Vašem Alfonsą Sviderskį pripažino Pasaulio Teisuoliu 1980 m.

  1941 m. Birželio 22 d. kai Lietuvoje prasidėjo karas Stasys Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus. Pirmosios nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo dienos sumaištyje Sviderskis sugebėjo įsodinti vaikus į Vilnių važiavusį traukinį, kuris vyko į ilgą kelionę iki rytinių Sovietų sąjungos miestų. Nepaisant daugybės pavojų, su kuriais jis susidūrė, Sviderskiui pavyko visus savo globojamus vaikus išvežti iš Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, todėl buvo išgelbėti visų žydų vaikų gyvenimai.1997 m. Spalio 6 d. Yad Vashem pripažino Stasį Sviderskį Pasaulio tautų teisuoliu. Yad Vašem paskelbtas ir išgelbėtų vaikų sąrašas.

Vaikai į stovyklą Druskininkuose pradėjo rinktis 1941m. birželio pradžioje. Šeštadienį, birželio 21d vaikai rengėsi stovyklos atidarymui, lyginosi drabužėlius, tvarkėsi. Šeimininkės ruošė šventinę vakarienę. Anelė Zutkytė, būdama 16 metų pradėjo dirbti pionierių stovyklos vadove, jai paskyrė septynmečių būrį. Jos prisiminimus, kuriais dalinosi  po karo, išsaugojo šeima, abu Anelės Zutkytės Šalaševičienės sūnūs. Čia pateikiame jos prisiminimus Su Anele  stovykloje vadove dirbo ir Marija Elzbecinskaitė Strumskienė.

Lietuvos žydų bendruomenė prašo pagalbos: jei kas nors žino, kur gyvena  Marijos Elzbecinskaitės – Strumskienės iš Marijampolės vaikai ar anūkai, prašome pranešti: communications@lzb.lt

Anelę tą 1941m., birželio 22d. sekmadienio ankstų rytą pažadino lėktuvų ūžesys. Ji šoko iš lovos, apsirengė ir greitai nubėgo pas stovyklos komendantą Stasį Sviderskį. Jis pranešė, kad prasidėjo karas. 1941 m. Birželio 22 d., Tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo karas Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus.

Atsikėlę vaikai neverkė, tik stovėjo labai rimtais veidais. Anelė ir kiti vadovai pradėjo ruošti vaikus evakuacijai į Tarybų sąjungos gilumą. Mažieji stovyklautojai paėmė kiek kas galėjo panešti drabužių, antklodžių, maisto. Aneliukės būrys su sunkiomis kuprinėmis žengė koją kojon.

„Turbūt savo mamyčių daugiau nebepamatysim,“- pasakė viena mergaitė.

Tačiau vaikai neaimanavo, nedejavo. Jie su vadovais patraukė į geležinkelio stotį. Kad pakeltų nuotaiką, vaikai eidami dainavo plonais balseliais ,,Jeigu karas rytoj, jeigu žygis rytoj…“

Vakarop atvažiavo traukinys, visi 150 vaikų sulipo, kitas vietas užėmė besitraukiantys poilsiautojai ir Druskininkų gyventojai. Traukinys per bombarduojamą Vilnių pasuko Minsko link. Privažiavę Minską, pamatė liepsnų liežuvius, dūmų kamuolius.

Už Minsko traukinį pastebėjo vokiečių lėktuvai, pradėjo bombarduoti stovyklautojų ešeloną, tačiau traukinį vedė bebaimis žmogus, virtuozas, jo vedamas traukinys darė stebuklus, čia jis bėgdavo baisiu greičiu, miške kartais imdavo ir sustodavo, kai tik kildavo pavojus, tada bombos krisdavo užpakaly. Bombos krisdavo ir prieš garvežio nosį. Daug kartų traukinį bombardavo, apšaudė iš kulkosvaidžių, tačiau bebaimio mašinisto dėka nei vienas vaikas nebuvo sužeistas. Kai jis traukinį sustabdydavo miške, vaikai bėgdavo slėptis po medžiais.

Reginutė, persirgusi poliomielitu, sunkiai vaikščiodavo, Aneliukė ją pakeldavo ir bėgdavo į mišką, vaikai paskui lyg viščiukai, sukidavo galvą į viržius ir jautėsi saugūs,- rašė savo prisiminimuose po karo Anelė Zutkytė Šalaševičienė.

Kartą mažoji Mira prisiglaudė prie jos ir pasakė: ,,Būk mūsų mamytė“. ,,Gerai, gerai“ – ji atsakydavo, nubraukdama ašarą paslapčia. Suskaičiuodavo vaikus ir vėl grįždavo į kulkų išvarpytus vagonus.

Traukinyje buvo karšta, trūko vandens, nebuvo kur praustis. Vaikai ėmė sirgti. Teko sustoti ir palikti  sergančius Tulos ligoninėje, gelbstint sveikuosius. Anelė ramindama vaikus, sakydavo, kad greitai susitiksim. Ir iš tikrųjų pasveikę vaikai buvo atvežti į Debiosų vaikų namus.

Anelė, kiek galėdama stengėsi palengvinti sunkią kelionę: čia vieną paglostydavo, kitam papasakodavo kokią įdomią istoriją, trečiam padainuodavo. Taip per dvi savaites vaikai pasiekė Uralą. Apsistojo Udmurtijoje, Sarapolio mieste. Ten vaikų jau laukė, nuoširdžiai sutiko, nuprausė, pagirdė pienu. Prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje. Nors buvo nelengva su maistu, vietiniai gyventojai stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.

Nuotraukoje vadovės Anelė Zutkytė Šalaševičienė iš Biržų iš dešinės ir stovyklos vadovė Marija Elzbecinskaitė  Strumskienė iš Marijampolės

Spalio mėnesį vaikus perkėlė į Šarkanų internatinę mokyklą. Čia gyvenę vaikai susispaudė, kad galėtų priimti pabėgėlius iš Lietuvos. Nors ir pavėluotai, prasidėjo pamokos. Vėliau jie persikraustė į Debiosus, kur jau gyveno lietuviai vaikai iš Palangos pionierių stovyklos.

1942 m. Anelė su grupe vyresniųjų vaikų išvyko į Vetkinsko gamybinio apmokymo mokyklą. Ten įgijo staliaus specialybę, gamino frontui reikalingas detales. Kai Lietuva 1944m. buvo išvaduota, vaikai rugpjūčio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.

Buvusios 1941m. pionierių stovyklos vietoje Druskinikuose dabar yra Darbo biržos pastatas.

Išgelbėtų stovyklos vaikų sąrašas, kurį paskelbė Yad Vašem:

Klermanaitė Sarah, Veselytė Baron, Kagen Bluma, Epshtein David, Levinaitė Sonia, Beršteinaitė Sara, Merkelytė Chana, Strelicaitė Mira, Garb Shifra, Aranovski Moshe,  Aranovski Elya, Bereznitzi Misha, Schwarc,

Yanka Gafanovich, Reizale Gafanovich, Henach Bojer, Iosef Bojer, Feiga Binsky, Girsh Grazhutis, Izhak Vizhanski, Abram Kuchevski, Reuven Milev, Chaim Arsh, Milya Goldstein, Elya Berman, Sharkevich, Hana

Binskis Bunkė, Bronšteinaitė Ella, Mitnikaitė Leja, Mitnikaitė Sara, Poznerytė Pesia,  Pozneris, vardas nežinomas, Goldmanaitė Malke, Goldmanas Meilachas, Česna Zecharia, Zachar Kurliandčikas, Chaimas, Gorunaitė Chaja, Šeraitė  Leja, Kalmanaitė  Sara. Chorozelskytė Chesia,  Vilenckis- vardas nežinomas, Sandleraitė Sara, Levinaitė Sonia, Ščubaitė Pera, Godelytė Sonia, Vainerytė Chana, Kublicaitė, Bliuma, Kublica Mejeris, Kalamanavičiutė Mira, Basel Izhak, Mende Shaya, Karabanov Chaya

Išgelbėtųjų susitikimo nuotrauka 1962.

Istorinę medžiagą straipsniui parengė Ilona Rūkienė ir Geršonas Taicas

 

Užburiantis Flaumen Cimes (פלוימען צימעס)

Užburiantis Flaumen Cimes (פלוימען צימעס)

Šią vasarą litvakų virtuvės paslaptimis Beigelių krautuvėlės kepėjos dalinosi su Merkinėje įsikūrusio restoranėlio Šilo kopa šeimininkėmis. Kartu kepėme beigelius, kapojom silkę ir gaminome Flaumen cimmes.
Po šiuo įmantriu pavadinimu slypi visa žydų litvakų namų ir šabo stalo jaukumo ir saldumo filosofija. Tai saldus slyvų ir jautienos troškinys, kurį dažnai gamindavo šabo stalui bei Roš ha‘ Šana , žydų naujų metų stalui. Patiekalo pavadinimo niekas neverčia, taip ir vadina jidiš kalba „Flaumen cimes“ ir priduria ach!
Slyva – פלוימען , troškinys – צימעס
Beigelių krautuvėlės kepėja Riva taip pat puikiai prisimena ir iki šiol gamina šį troškinį pagal patį paprasčiausią receptą: Jautiena (priekinė dalis) apie 1,5 kg , kaulas, slyvos apie 15-20 vnt., bulvės apie 1,5 kg. ir 1 svogūnas, kurį paskui nuvirus išimam. Net lauro lapo nereikia, tik druska. Pagrindinis akcentas – pabaigoje užpilami keli šaukštai karamelizuoto cukraus.
Skaityti plačiau
Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sukvietė vilniečius, garbingus svečius, diplomatus ir ministrus dalyvauti žydų mokslo instituto YIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje.. Ši lenta pastatyta Vivulskio gatvėje, kur nuo 1933 iki 1944 metų toje vietoje stovėjo pastatas, kuriame YIVO institutas veikė. Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas profesorius Leonidas Melnikas, YIVO vadovybė, Fania Brancovska.

YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje, 1925 m. Jo įkūrėjai – iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie instituto tikslu numatė Rytų Europos žydų kalbos, literatūros ir kultūros istorijos tyrinėjimus ir fiksavimą.Vilniuje atidarytas YIVO tapo didžiausiu jidiš mokslinių tyrimų centru pasaulyje, kuris tyrė ir rinko medžiagą apie Rytų Europos žydų gyvenimą, kultūrą, literatūrą, kalbą ir istoriją.  Nenujausdami netrukus regioną užgriūsiančio neįsivaizduojamo masto naikinimo, instituto mokslininkai vietinėse žydų bendruomenėse rinko įvairius dokumentus ir archyvinę medžiagą.

YIVO atminimo lentą sukūrė Viktorija Sideraitė Alon, architektė–dizainerė (pirma dešinėje).

YIVO lentos dizaino idėją pristatė jos autorė: V.Sideraitė Alon:

,,JIVO (lietuviška transkripcija) yra kiaurymė, nes instituto Vilniuje po Holokausto neliko
YIVO – auksinėmis raidėmis simbolizuoja šiandien klestintį NY YIVO, įkurtą Makso Weinreicho..
Šių dviejų pavadinimų plastinis sujungimas – tarsi jungtis tarp kartų, tarp valstybių, kuriose
žydų mokslo institutas gyvavo anksčiau ir gyvuoja dabar, savo būtimi įrodydamas, kad kultūra gali atlaikyti net Holokaustą, (dažnai sakoma – kai mūsų neliks, liks kultūra – YIVO yra gyvas įrodymas). Papildomą prasmę ši YIVO/JIVO jungtis įgyja mūsų laikais, kai vykdomas tarptautinis YIVO dokumentų skaitmeninimo projektas, paversiantis praeities palikimą viešai prieinamu ir pasiekiamu visiems kultūra besidomintiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje tie dokumentai yra saugomi, “- sakė Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė, kūrusi YIVO atminimo lentą.

Iki Antrojo Pasaulinio karo Vilniuje veikęs YIVO, tapo žydų kultūros centru ir litvakų pasididžiavimu. Nors dalis Vilniuje saugotų knygų ir dokumentų Antrojo Pasaulinio karo metais buvo sunaikinta, kitą dalį archyvų pavyko išsaugoti  ir perkelti į  per karą centrine YIVO būstine tapusį Niujorką. Šiandien YIVO išlieka vienu svarbiausiu žydų tyrimų institutu, kurio kolekciją šiuo metu sudaro beveik 400 tūkstančių knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų.

Prof. Leonidas Melnikas priminė, kad jidiš kalba skambėjo Vilniuje ne vieną šimtmetį, ši kalba kaip simbolis saugo litvakų atminimą. Prieš dešimtmečius dar skambėjusi visoje Lietuvoje, dabar ją girdime retai, bet džiugu, kad YIVO institutas sėkmingai tęsia veiklą Niujorke, o atidengiama lenta toje vietoje, kur stovėjo YIVO instituto nebeišlikęs pastatas, primena visiems kokią istoriją turėjome, žuvo žmonės, kūrę institutą ir dirbę jame, bet atmintis gyva, žodis nenugalimas.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kreipėsi į susirinkusius jidiš, jis yra išvertęs iš jidiš kalbos poetų kūrybą ir ne tik ją. Kultūros ministras priminė laikus, kai ši kalba buvo brangi Lietuvoje gyvenusiems žydams, kuri šiuo metu yra reikšmingas mūsų paveldas.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas.

YIVO direktorių tarybos atstovė Irene Pletka, gimusi Šanchajuje, Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos išduotų vizų dėka jos tėvai, Lenkijos žydai, galėjo išvykti iš Lietuvos 1941m. Pletka dabar dirbdama YIVO prisideda prie jidiš kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Irene Pletka – ,,Kronhill Pletka” fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje bei kitur.

I.Pletka (pirma iš kairės) dėkojo YIVO direktorių tarybos vardu Lietuvos Kultūros ministerijai, Vilniaus savivaldybei. Ji pasakojo, kad jjidiš kalbos ją mokė vieno YIVO įkūrėjo sūnus, karo metu partizanavęs – E. Železnikovas, po karo sugrįžęs į Vilnių, jis tikėjo, kad pavyks atkurti žydų gyvenimą, tačiau šiai jo idėjai nebuvo lemta išsipildyti, bet jis vylėsi, kad vieną dieną YIVO institutas tęs savo veiklą. „Mes esame įvykių liudininkai,- sakė I.Pletka. Didžiuojuosi, kad turime Niujorke stiprų YIVO institutą, archyvus, kad YIVO darbai ir instituto atminimas gyvas Vilniuje ir pasaulyje. Atidengta YIVO lenta įprasmina garsųjį YIVO, kuris nuo 1940 metų buvo išnykęs iš Lietuvos. Tikime ir džiaugiamės partneryste ir bendradarbiavimu, YIVO Vilniuje vėl gyvuos.”

1940 metais YIVO savo veiklą iš Vilniaus perkėlė į Niujorką, o po karo dalis Europoje išsaugotos medžiagos taip pat buvo atgabenta į naująją būstinę, kurios kolekciją šiuo metu sudaro daugiau nei 385 000 knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų ir kt. Prieš daugiau nei du dešimtmečius paaiškėjo, kad Vilniuje nuo nacių buvo išgelbėta, o vėliau nuo sovietų režimo iki pat 1989 metų buvo slapstyta dar viena dalis YIVO kolekcijos – per 10 000 retų ir unikalių leidinių bei 1,5 milijono įvairių dokumentų.

 

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

 

Birželio 25 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje duris atvers paroda, skirta Kauno Soloveičikų giminės istorijai. Iš šios garsios giminės kildinamas ir Jeilio universiteto prezidentas, JAV psichologas, profesorius Peter Salovey, kuriam birželio 20-ąją bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.

Soloveičikai – sena, garbinga ir įtakinga rabinų, Toros studijuotojų ir Talmudo aiškintojų dinastija, kurios šaknys Lietuvoje siekia XVIII amžiaus pradžią. Soloveičikai yra Jeruzalės Šventykloje giedojusių šventikų levitų palikuonys, o jų pavardė kildinama iš slavų kalbos žodžio соловей – lakštingala. Kauno Soloveičikų giminė yra garsių Valažino ir Brastos rabinų dinastijų protėviai.

Šios giminės nariai Kaune, Raseiniuose bei kituose Lietuvos miestuose keletą šimtmečių prisidėjo prie sinagogų ir ješivų kūrimo, organizavo kahalo gyvenimą, kūrė verslus, mokyklas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir labdaros veikoje. Soloveičikų giminė garsėja rabinais ir yra aktyvūs Vilniaus Gaono (1720–1797) mokymo sekėjai, tradicinio ortodoksinio judaizmo šalininkai ir chasidizmo priešininkai.

Rabinų Soloveičikų įsteigtos ješivos žinomos visame pasaulyje. XIX a. įsteigta Vilijampolės ješiva buvo viena didžiausių ir žymiausių ješivų Europoje. Žinoma, kad 1899 m. joje mokėsi 300, o 1920 m. – daugiau kaip 500 studentų. 1945 m. ji atkurta Izraelyje.

Peter Salovey senelis Yitchak Lev, emigravęs į Niujorką, pasikeitė pavardę į Salovey ir buvo žinomas bendruomenėje dėl darbo su ligotais, senais žmonėmis. P. Salovey tėvas Ronald Salovey buvo chemijos inžinerijos profesorius Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele bei Technologijos institute Haifoje.

Šiandien Soloveičikų rabinų dinastija pasklidusi po visą pasaulį, daugiausia jų gyvena Izraelyje ir JAV. Vieni tęsia protėvių pradėtą rabinų karjerą – studijuoja Torą, komentuoja Talmudą ir steigia ješivas, kiti garsėja kaip mokslininkai, gydytojai, teisininkai ar verslininkai, treti – dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje.

Soloveičikų giminės istorijai skirta paroda Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) veiks nuo birželio 25-osios iki rugsėjo pradžios.

Parodos projekto vadovė – VDU Tarptautinių ryšių prorektorė prof. Ineta Dabašinskienė. Sudarytoja – dr. Vilma Gradinskaitė.

Augustino Savicko paveikslų galerija maloniai kviečia Jus į atminimo lentos, skirtos dailininko atminimui, atidengimo ceremoniją

 A.Savicko paveikslų galerija maloniai kviečia Jus 2019 m. birželio 25 d. (antradienį), 12 val. į atminimo lentos, skirtos Augustino Savicko atminimui, atidengimo ceremoniją, kuri vyks Trakų mieste, Vytauto g. 19, prie namo, kuriame 2008 – 2012 m. gyveno ir kūrė Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatas, dailininkas Augustinas Savickas.

Renginyje dalyvauja Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė, aktorius Juozas Budraitis, skulptorius Zigmas Buterlevičius, menotyrininkas Saulius Pilinkus, dailininko sūnus Raimondas Savickas.

12.30 – Savicko dailės mokyklos plenero ,,Aš myliu Trakus” tapybos darbų parodos atidarymas Trakų rajono savivaldybėje.

Projekto rėmėjai:

Savicko paveikslų galerija, J.Basanavičiaus g. 11/ Teatro g. 1, Vilnius

Raimondas Savickas: +370 699 63522, Birutė Savickienė: +370 685 62637

www.savickogalerija.lt

Facebook

Biržų memorialas Holokausto aukoms atminti

Biržų memorialas Holokausto aukoms atminti

Birželio 16 diena Biržuose, Pakamponyse   įvyko memorialo atidarymo ceremonija, skirta Holokausto aukoms atminti. Daugiau kaip 50 svečių (litvaku)  iš skirtingų pasaulio šalių suvažiavo į šį iškilmingą renginį.

Atidaryme dalyvavo Seimo nariai, ambasadoriai, garbingi svečiai iš kitų miestų, Biržų jaunimas ir visuomenė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę   pagerbimo  ceremonijoje atstovavo LŽB Tarybos narys, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis įteikė  Biržų rajono merui Vytui Jareckiui  padėkos  raštą.Penktadienį, birželio 14 d. Panevėžio žydų bendruomenėje lankęsi Sofija Tabakina su vyrų Michailu iš Izraelio. Ji atvažiuoja į Lietuvą dažnai, kadangi jos  gimines  kilę iš Panevėžio , Šiaulių ir Biržų. Sofija šį kartą  dalyvavo memorialo atidaryme Biržų mieste , kur Holokausto metu žuvo jos protėviai. S.Tabakina  kaip ir kiti litvakai gyvenantys Izraelyje, kasmet aplanko Lietuvos atminimo vietas, kur Antrojo pasaulinio metu buvo sušaudyti jų artimieji. Ceremonijos metu  Sofija  įteikė  užsienio svečių palikuonims Panevėžio žydų bendruomenės atminties  ženklus.

Vasarą daug svečių apsilanko Panevėžio žydų bendruomenėje

Vasarą daug svečių apsilanko Panevėžio žydų bendruomenėje

Sekmadienį , birželio 16 d. netikėtai PŽB bendruomenėje apsilankė  Achikam Shapira ir jo žmona Riva Shapira iš Izraelio. Jų gimines gyveno Kupiškyje,  po to persikėlė į  Panevėžį , dalis giminių emigravo į Pietų Afrikos respubliką. Senelis God Shapira ir močiutė Chana Shapira gimė Memelyje, tėvas Chercel Shapira gimė Kupiškyje,  jo brolis Davidas Shapira gyveno Kupiškyje, po to persikėlė į Panevežį.

Tik emigracija  išgelbėjo šeimą nuo Holokausto, išskyrus vyriausiąjį brolį Mordichajų Shapirą,  kuris liko gyventi Lietuvoje ir  žuvo Skuode Holokausto metu. Šiandien jo giminės prisimena viską, kas susiję su jo gyvenimu Lietuvoje.  Achikam padovanojo  savo šeimos nuotraukas  Panevėžio žydų archyvui. Palikuoniai  kasmet  aplanko masinių žudynių vietas  Kupiškyje ir Biržuose.

Birželio 17 d.  įvyko susitikimas su seserimis  Šerol Silberg ir Alin Silberg (JAV ir Kanada), kurios dalyvavo Biržuose iškilmingoje ceremonijoje, skirtoje memorialo Holokausto aukoms atminti ir suplanavo savo vizitą į Panevėžį. Susitikimo metu jos papasakojo savo šeimos istoriją. Jų proseneliai – Dora Dviera ( mergautinė pavardė Zak, 1863-1932) ir Chari Moše Meirovič gimė Panevėžyje, taip pat Panevėžyje gimė prosenelis  Jachyda Zak ir prosenelė  Liba Zak. Proseneliai iš senelio linijos Moiša Meirovič ir Cherna Meirovič gimė Panevėžyje. Proproseneliai emigravo į Pietų Afrikos Respublika 1906 m. Dalis giminių liko gyventi Lietuvoje, jie žuvo per Holokaustą  Antrojo pasaulio karo metu. Susipažinusios su archyvine medžiaga  Panevėžio m. žydų  bendruomenėje, jos panoro pamatyti vietas, susijusias su žydų paveldu mieste, o Panevėžio žydų bendruomenės archyvas pasipildė naujomis šeimų pavardėmis – Zak, Meirovič, Silberg.

 

Tarptautinis projektas sujungs Niujorko ir Vilniaus YIVO archyvus

Tarptautinis projektas sujungs Niujorko ir Vilniaus YIVO archyvus

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas susitiko su YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomuoju direktoriumi Jonathanu Brentu ir šio instituto archyvų vadove dr. Stefanie Halpern.

Susitikime aptartas YIVO Vilniaus projekto įgyvendinimas. Tai septynerių metų tarptautinis projektas, skirtas išsaugoti, suskaitmeninti ir virtualiai sujungti Niujorke ir Vilniuje esančius prieškarinius YIVO archyvus. Šiame projekte numatoma skaitmeniniu būdu atkurti Strašūno biblioteką – vieną didžiausių prieškarinių žydų bibliotekų Europoje.

Tikimasi, kad kitais metais, kai Lietuva minės Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, YIVO mūsų šaliai paskolins vertingą Vilniaus Gaono sinagogos pinką – vietos bendruomenės metraštį. Tai vienas svarbiausių dokumentų, pasakojančių Vilniaus žydų bendruomenės istoriją ir gyvenimą.

Skaityti plačiau
  Lietuvos sporto klubo “Makabi” mažoji  “Makabiada”  

  Lietuvos sporto klubo “Makabi” mažoji  “Makabiada”  

Šių   metų  birželio  16 d. sekmadienį  Vilniuje    Vytauto Didžiojo  universitete ir   Vilniaus A. Puškino mokykloje vyko  LSK “Makabi” mažoji  Makabiada, kurioje dalyvavo   LSK “Makabi” sportininkai iš  Vilniaus, Kauno, Klaipėdos,  Panevėžio, Šiaulių, Šalčininkų ir Izraelio studentai iš Kauno. Visi  varžybų  dalyviai  buvo  apdovanoti  atminimo  medaliais. Visų komandinių sporto šakų kiekvienos komandos geriausias sportininkas buvo apdovanotas asmenine taure. Varžybų dalyvius pasveikino LSK “Makabi” prezidentas  Semionas Finkelšteinas. Sportininkai  rungtyniavo  6 sporto  šakose: salės  futbolo, krepšinio 3×3, tinklinio, stalo  teniso, šachmatų ir badmintono  (vyrai, moterys).

Salės  futbolo  varžybose  pajėgi Panevėžio “Makabi” rinktinė (vadovas A. Šteinas)  nugalėjo visus varžovus,  antroje vietoje liko Vilniaus “Makabi”(vadovas D. Gunevič) komanda. Trečią vietą iškovojo Vilniaus jaunimo komandos futbolininkai (vadovas A. Perepelica)..

Krepšinio  varžybose  Kauno-Izraelio studentų jungtinė   komanda (kapitonas E. Ušpicas)  įveikė abi Vilniaus jaunimo rinktines ir iškovojo  1-ą vietą.

Tinklinio  varžybose   Vilniaus suaugusiųjų rinktinė (vadovas D. Dubrovin) įveikė  Vilniaus jaunius (kapitonas R. Nikitin) ir jungtinės Vilniaus ir Kauno jaunių komandų  tinklininkus, kurie iškovojo 2-ą ir 3-ą vietas.

Stalo  teniso  varžybose  dalyvavo   7  sportininkai. Antrus metus iš eilės nugalėjo   Ernest Dobrinskij (Šalčininkai). Antras liko LSK “Makabi” prezidentas Semionas Finkelšteinas, vilnietis Lazaris Soloveičikas iškovojo trečią vietą.

Šachmatų  varžybose  dalyvavo  7  sportininkai. Nugalėjo Daniel Dubrovin (Vilnius), antrą  vietą  iškovojo Michail Černousov (Vilnius) , trečias  buvo  Izraelio studentas Tair Biton. Nustebino geru žaidimu vyriausias Mažosios “Makabiados” dalyvis 81m. panevėžietis Jefim Grafman.

Badmintono  varžybas (8 dalyviai) puikiai organizavo Genadijus Plavinas.Tai buvo vienas pasiruošimo etapas 2019 m. Europos ,,Makabiadai” Budapešte. Moterų ir vyrų tarpe varžybas aiškia persvara laimėjo būsimieji Europos ,,Makabiados” dalyviai: Vitalija Movšovič ir Daniel Tarachovskij. Kitas prizines vietas moterų grupėje iškovojo Estera Reches (Vilnius) ir Virginija Savinčė (Panevėžys), vyrų tarpe –  vilniečiai Dovydas Guja ir Aistis Klimavičius.  Dvejetus laimėjo: E. Reches – D. Tarachovskij (1 v.), V. Movšovič – D. Guja (2v.) ir treti liko V. Savinčė – Vilmantas Bočkus (Šiauliai).

Organizuojant varžybas ir teisėjaujant labai padėjo Matvejus Frišmanas, Gercas Žakas, Genadijus Plavinas, Marius Zimanas, Daniel Dubrovin, Elvinas Ušpicas, Aaron Galpern, Robert Nikitin, Olga Bliumenzon ir Anastasija Mamčenko. Po varžybų vyko  draugiški  visų  varžybų  dalyvių  pietūs.

 

Vykdantysis direktorius   Michailas  Duškesas

Kauno IX forto muziejaus muziejininkė Stasė Jusaitė prašo  mūsų pagalbos

Gal kas nors atpažintų prikabintos nuotraukos kairėje esančią moterį?
 
Dešinėje buvusi Ona Fridmanienė, ištekėjusi už Vulfo Fridmano, prieš Antrąjį pasaulinį karą gyvenusi  Italijos (dabar A. Mackevičiaus) gatvėje, žuvus vyrui ištekėjo už Gusto. Grįžtant iš slėptuvės, tik neaišku kur, krepšyje rado žydų tautybės berniuką ir parsinešė jį namo. Kai vaikui buvo apie trejus metus, iš Vilniaus atvažiavo jo mama ir  jį pasiėmė. Kai jam buvo 7- 9 metai, jie buvo atvažiavę Onos aplankyti. Tos moters ir berniuko ieško Onos proanūkė.
Amir Maimon. Lietuva – tai kelionė, kurią visada branginsiu

Amir Maimon. Lietuva – tai kelionė, kurią visada branginsiu

 DELFI.lt Amir Maimon, Izraelio ambasadorius Lietuvoje

Sunku patikėti, kad praėjo ketveri su puse metų, ir mano kelionė Lietuvoje eina į pabaigą. Kai buvau paskirtas pirmuoju reziduojančiu ambasadoriumi Lietuvoje, nedaug žinojau apie šalį, jos žmones, kultūrą, kraštovaizdį ir istoriją. Kaip eilinis, savimi pasitikintis žmogus, manąs ir taip žinantis viską, buvau tikras, jog trijų mėnesių pasirengimo visiškai pakanka suprasti, kas yra Lietuva, kur aš vykstu ir kur dirbsiu.

Indrė Makaraitytė FB

Lietuva, į kurią Izraelis pirmuoju čia reziduojančiu ambasadoriumi atsiuntė Amir Maimon.

Retam užsieniečiui Lietuva buvo ir yra tiek įdomi bei svarbi, kad tikrąją ta žodžio prasme išvažinėtų net ir tuos užkampius, į kuriuos mes patys nesivarginame užklysti.

Retas žmogus iš šalies norėjo ir sugebėjo įsigilinti ir suprasti mūsų istorinius skaudulius. Ir taip jautriai juos išgyveno, nieko nekaltindamas, bet pats darydamas viską, kad istorija nebebūtų kliūtis žmogiškam bendravimui.

Dalinuosi savo brangaus bičiulio atsisveikinimo laišku, nes jis viską čia labai gražiai surašė.

Biržuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms

Biržuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms

Biržų rajone sekmadienį, birželio 16d. atidengtas memorialas Holokausto aukoms. 30 metrų memoriale įamžinta 522 žinomų aukų vardai. Pakamponyse 1941 m. buvo sušaudyta apie 2400 žmonių, iš jų 900 vaikų, tačiau ne visų pavardės yra žinomos.  Žydai buvo neatsiejami Biržų kultūros, istorijos dalis.

Žemaitės gatvėje pasodinti atminimo medžiai Biržų krašto žmonėms, rizikavusiems savo gyvybe, kad išgelbėtų žydų tautybės žmones nuo Holokausto, pranešė Biržų žydų kultūros ir istorijos draugija.

Vėliau surengtos eitynės tuo pačiu keliu, kuriuo 1941 metais į mirtį varyti pusė miesto gyventojų – vyrai, moterys ir vaikai. Jos prasidėjo nuo buvusio geto teritorijos Žemaitės gatvėje į Pakamponių mišką – Holokausto aukų nužudymo vietą. Čia vyko naujo paminklo nužudytiems Biržų žydams atminti atidengimas. Tai šeštoji vieta Lietuvoje, kur įamžintos Holokausto aukų pavardės.

Šį paminklą suprojektavo architektas Josephas Rabie iš Prancūzijos, jo proseneliai kilę iš Biržų, o dalis giminaičių nužudyta Pakamponyse. Paminklinio komplekso iniciatoriai – Abelis ir Glenda Levittai  iš Izraelio. Pa­mink­lo pro­jek­to au­to­rius – ar­chi­tek­tas dr. Jo­seph Ra­bie (Pa­ry­žius, Pran­cū­zi­ja), ku­rio pro­se­ne­liai ki­lę iš Bir­žų, o da­lis gi­mi­nai­čių bu­vo nu­žu­dy­ta Pa­kam­po­ny­se. Pa­mink­li­nio komp­lek­so ini­cia­to­riai – Abel ir Glen­da Le­vitt (Iz­rae­lis). Pa­mink­lo pa­sta­ty­mą ypač pa­lai­kė ži­no­mas fi­lant­ro­pas Ben Ra­bi­no­witzh (Keip­tau­nas, Pie­tų Af­ri­ka), ku­rio šak­nys taip pat iš Bir­žų. „1941 metais Biržai neteko dalies savo veido. 2019 metų birželį Biržuose atidengtas memorialas – galimybė prisiminti ir deramai pagerbti buvusius mūsų krašto ir šalies gyventojus“, – sakė Biržų meras Vytas Jareckas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę žydų ir jų gelbėtojų iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje  atstovavo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmann.

Apie parodą ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“

Apie parodą ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“

2019 m. birželio mėn. 11 d.  Kauno regioninis valstybės archyvas pakvietė minėti Tarptautinę archyvų dieną. Pastebėtina, kad Tarptautinė archyvų diena kasmet minima birželio 9 d.  Sprendimą dėl šios dienos minėjimo 2007 m. priėmė Tarptautinė archyvų taryba – tarptautinė, nevyriausybinė organizacija, jungianti pasaulio archyvarų bendruomenę ir skatinanti dokumentinio paveldo išsaugojimą bei sklaidą.

Ta proga  Kauno regioninis valstybės archyvo patalpose   buvo pristatyta paroda ,,Kauno priemiesčių istorija. Vilijampolė – nuo dvaro iki miesto“. Parodos organizatorius ir dalyvius  pasveikino direktorius Gintaras Dručkus, pasidžiaugė, kad šia paroda pradedamas naujas parodų ciklas, skirtas Kauno priemiesčiams ir pakvietė pokalbiui – diskusijai, skirtai Kauno Vilijampolės istorijai.  Su Vilijampolės istorija supažindino Kauno regioninio valstybės archyvo  vyr. specialistė – parodos kuratorė Nijolė Ambraškienė bei skyriaus vedėja Vitalija Girčytė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas, dr. Mindaugas Balkus,  visuomenininkas dr. Raimundas Kaminskas, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Žydų bendruomenės atstovas Michailas Duškesas ir kiti.

Pasibaigus diskusijoms, renginys tęsėsi parodų salėje. Nijolė Ambraškienė tęsė pasakojimą apie Vilijampolę prie ekspozicijų stendų bei atsakė į dalyvių klausimus.

Džiugu tai, kad po parodos atidarymo archyvo darbuotojai organizuos edukacinių renginių dienas, skirtas moksleiviams, vilijampoliečiams,  kauniečiams ir jų svečiams. Ačiū šios parodos organizatoriams už puikią parodą ir Vilijampolės istorijos pamoką.

Raimundas Kaminskas

Kviečiame į žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Kviečiame į žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

kviečia Jus  birželio 20 d., 15 val.

dalyvauti žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje

prie namo A. Vivulskio g. 18.

Nuo 1933 m. iki 1944 m. toje vietoje stovėjo  pastatas, kuriame veikė

1925 m. Vilniuje įkurtas svarbiausias Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras,

nuo 1940 m. tęsiantis savo veiklą Niujorke kaip žydų studijų institutas YIVO.

 

Renginyje dalyvaus:

YIVO direktorių tarybos vicepirmininkė Irene Pletka

YIVO direktorius Jonathanas Brentas.

JIVO institutas Vilniuje pieš Antrąjį pasulinį karą.

Apie JIVO Vilniuje

Svarbiausioji kultūros ir mokslo institucija buvo 1925 m. Vilniuje sukurtas žydų mokslo institutas JIVO (santr. Jidiš – Jidiše visnšaftleche organizacie; vėliau – Jidišer visnšaftlecher institut), tapęs jidiš kultūros ir mokslo tyrimo centru. Instituto garbės prezidiumo nariais tapo patys žymiausi to meto pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai – žydai: Albertas Einšteinas, Zigmundas Freudas, Edvardas Bernšteinas, Šimonas Dubnovas.

Vienas iš instituto idėjos autorių, organizatorių ir jo ilgametis vadovas buvo žymiausias to meto jidiš filologas, pirmasis jidiš profesorius Amerikoje (gyveno JAV nuo 1939 m.) Maksas Vainraichas. Jis formavo instituto veiklos strategiją, principus. JIVO biblioteka turėjo daugiau kaip 40.000 knygų; bibliografijos centre buvo daugiau kaip 220.000 pasaulyje išleistų leidinių kartoteka; spaudos archyve buvo sukaupta apie 10.000 įvairiose valstybėse leistų žurnalų metinių rinkinių. Institute buvo keli archyvai: rankraščių ir autografų, istorinių dokumentų, plakatų; teatro bei pedagogikos muziejai, tautosakos kolekcija (apie 10.000 surinktų priežodžių, patarlių, sąmojų, keiksmų). Šie kultūros lobiai buvo JIVO darbuotojų ir įvairių šalių instituto bičiulių pastangų rezultatas.

Institute buvo sudarytos 4 mokslo sekcijos – filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke. Institute ne tik vyko tiriamasis darbas, bet  buvo rengiami jauni mokslininkai – nuo 1935 m. čia veikė aspirantūra, joje kasmet mokėsi 15-16 aspirantų. Kiekviena sekcija skelbė savo tyrimų rezultatus leidinyje „Šriftn fun jidišn visnšaftlechn institut“ (JIVO darbai). Nuo 1931 m. buvo leidžiamas mėnesinis mokslinis žurnalas „JIVO bleter“ (JIVO puslapiai); iki 1937 m. žurnalo visuminė apimtis sudarė 235 spaudos lankus. Instituto bendradarbiai paskelbė 12 monografijų ir kitų leidinių. Iš viso iki 1937 m. buvo išspausdinta daugiau kaip 1000 spaudos lankų, t.y., 16.000 puslapių mokslinės produkcijos. JIVO iniciatyva, pagerbiant Š. Dubnovą jo 70-mečio proga, pradėta rengti visuotinė žydų enciklopedija.

Tarpukario Lenkijos Respublikos valdžia instituto nepalaikė finansiškai, todėl lėšas rinko „JIVO bičiulių draugijos“, veikusios daugelyje valstybių. Kai kurios iš šių draugijų (Varšuvoje, Niujorke, Paryžiuje) iš esmės tapo Vilniaus JIVO filialais, vykdė savarankiškus mokslinius tyrimus. Antrojo pasaulinio karo metais, kai darbas Lietuvoje buvo nebeįmanomas, JAV filialas tapo JIVO centru. Čia persikėlė M. Vainraichas ir iki mirties 1969 m. jam vadovavo. YIVO Institute for Jewish Research Niujorke (https://yivo.org/) ir dabar veikia kaip vienas svarbiausių jidiš  kultūros tyrimų centras. Kitas JIVO filialas dirba Buenos Airėse (Argentina).

Parengta remiantis žydai.lt 

Pirmoji Lietuvos žydų skautų vasaros stovykla kviečia registruotis

Pirmoji Lietuvos žydų skautų vasaros stovykla kviečia registruotis

PRADEDAMA REGISTRACIJA:

1-oji Lietuvos žydų skautų vasaros stovykla „Istorija tęsiasi“

KADA?: liepos 28 – rugpjūčio 2

KUR?: Kernavės miškuose: (Koordinatės 54.857231,24.868243)

KAS GALI DALYVAUTI? Vaikai nuo 12 iki 18 metų.

KAIP KONTAKTUOTI?: renginiai@lzb.lt, 867216114

Lietuvos žydų skautai turės savo pastovyklę Lietuvos Skautijos Kernavės tunto vasaros stovykloje.

KAINA

*I registracijos etapas (iki 2019-07-07)

1 vaikui – 80 Eur

2 vaikams – 140 Eur

3 vaikams – 210 Eur

4 vaikams – 250 Eur

*II registracijos etapas ( iki 2019-07-21)

1 vaikui – 100 Eur

2 vaikams – 180 Eur

3 vaikams – 255 Eur

4 vaikams – 320 Eur

*Nepamirškite, kad kur yra noras, ten yra kelias, todėl esant sudėtingai finansinei situacijai šeimoje, visada galite kreiptis.*

REKVIZITAI

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

Į. k. 19022117

Adresas : Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius

LT097044060000907953,

Mokėjimo nurodymo dalyje būtina įrašyti: dalyvio „VARDĄ PAVARDĘ ir skautų stovykla“

REGISTRACIJA į stovyklą bus patvirtinta gavus mokėjimo pavedimą.

Šioje formoje registruojasi stovyklos dalyviai bei vadovai.

https://forms.gle/sP8iDifxsTFUmC646

STOVYKLAUSIME

Kernavės miškuose:

(Koordinatės 54.857231,24.868243)

Važiuojant iš Vilniaus važiuoti link Kernavės, likus 4km iki Kernavės ir baigiantis Miežionių kaimui sukti į kairę – į Rokiškių pusę. Vėliau vadovautis kelio ženklais į stovyklą.

Tėveliai vaikus į stovyklą turi atvežti sekmadienį liepos 28 dieną iki 11h30, o penktadienį rugpjūčio 2 dieną, atsiimti vaikus gali rugpjūčio 2 dieną nuo 14h00 iki 17h00.

Stovyklos viršininkas

brolis Tadas Kavaliauskas

Pastovyklės vadovas

brolis Renaldas Vaisbrodas, tel nr.: 865921130

Iki greito pasimatymo Kernavės miškuose!

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gydytojo Isaako Chonės Dubrovičiaus tremtis ir šeimos likimas

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gydytojo Isaako Chonės Dubrovičiaus tremtis ir šeimos likimas

Tą dieną 1941m. dieną prasidėjo masiniai trėmimai į Stalino lagerius.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai),  4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule Lietuvos tragedija ir netektimi. Iš Lietuvos buvo deportuoti ne tik lietuviai, apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.

Santariškių Vaikų ligoninės gydytoja Rozalija Černakova pasakoja apie savo senelio ir visos šeimos likimą. Seneliai buvo ištremti su šeimomis : Rozalijos tėvai, trėmimo metu buvo dar vaikai: mama – 11-os metų mergaitė, jos brolis – 8-erių. Juos ištrėmė į Altajaus kraštą. Ten ir gimė Rozalija.

Senelis tą 14 birželio stotyje buvo atskirtas nuo šeimos. Jį vežė kitu keliu į lagerį Mordovijoje. Po kurio laiko perkėlė į kitą lagerį. Senelis – gydytojas ginekologas Isaakas Chonė (Elchananas) Dubrovičius buvo vienos sionistinės partijos pirmininkas. Iki tremties jis gyveno ir dirbo Kaune, turėjo namą, dirbo ligoninėje ginekologu, medicinos mokslus baigė Vokietijoje, Giesene.

Lietuvos žydai, tarp jų ir medikai, patyrė kelias stalinizmo valstybinio antisemitizmo bangas, lydimas medicinos darbuotojų ir jų šeimų represijų – trėmimų, profesinės veiklos apribojimo, šalinimo iš pareigų. Kaltinimai buvo susiję su turėta nuosavybe, dalyvavimu visuomeninių organizacijų veikloje ir kt.

Anūkė – gydytoja Rozalija surado archyve savo senelio bylą, kurią pradėjusi skaityti net nesuprato, kas rašoma. Tremtinių sąrašus NKVD sudarydavo iš anksto, žinomas Kauno ginekologas tapo politiniu kaliniu, kuris buvo ištremtas į Mordovijos lagerį Potmą. Ten jis kirto mišką.  Po to jį perkėlė į Krasnojarską. Gydytoju dirbti tremtyje neleido, tik sanitaru. Visi dokumentai iš jo buvo atimti.  Jam leido išvykti iš lagerio pas ištremtą šeimą tik 1955m. į Altajaus kraštą, Slavgorodo miestelį, kur tremtyje gyveno šeima. Tada jo anūkei Rozalijai buvo 3-eji, ji pirmą kartą išvydo savo senelį. 1958 m buvo panaikintas represuotųjų statusas ir Isaakas Chonė Dubrovičius galėjo dirbti gydytoju. Jo kolegos kauniečiai rašė laiškus, kad Kaune labai trūksta gydytojų, prašė kad jį paleistų, kad jis grįžtų, bet prašymai nepadėjo. Tik iš Vokietijos gavęs diplomo kopiją,  jis pradėjo dirbti gydytoju ginekologu, bet tremtis ir sunkus darbas gulage palaužė jo sveikatą. Trejus metus jis dar operavo pacientes, bet kai pradėjo drebėti rankos, dirbti nebegalėjo.

Senelis visiškai nieko nepasakojo, anūkai augo, nežinodami apie lagerius ir tremtį. Tik būdama suaugusi, jo dukra sužinojo šeimos istoriją. Apie žydiškumą  Rozalija sužinojo būdama vaiku. Gatvėje ją ir mamą vadino žyde – rusų k. – „jevreika“, tais laikais tai skambėjo kaip pravardžiavimas.

Senelio sūnus, Rozalijos mamos brolis irgi buvo gydytojas, pasirinkęs tėvo profesiją. Anūkė Rozaliją pasakoja kaip tapo gydytoja. Šeima iš Altajaus krašto negalėjo grįžti į Lietuvą, jų neišleido, kad ir kiek jie laiškų – įvairių prašymų berašytų,- atsakymas buvo – ne. Tėvai galėjo sugrįžti tik 1991 metais kaip tremtiniai. Jie apsigyveno Vilniuje.

Rozalijos tėvas ieškojo būdų išvykti iš Altajaus krašto, mažo Slavgorodo miestelio, kur jie ilgai buvo priversti gyventi, kol pagaliau jį pakvietė dirbti į Kazachstano gamyklą. Persikėlė visa šeima su vaikais. Po poros metų pavyko ir senelius perkelti. Senelis jau buvo ligotas. Nebeilgai pagyveno, iki 1970 metų. Į Lietuvą jo neįsileido, taip ir nepavyko sugrįžti į namus.

Senelis tarpukariu Kaune gyveno gerai, dirbo ligoninėje, buvo gerbiamas, dalyvavo visuomeninėje sionistų veikloje. Iš Gieseno, kur baigė medicinos studijas, jis galėjo grįžti dirbti į Kauną tik išlaikęs lietuvių k. egzaminą. Šeimai likusi relikvija anūkės namuose – senelio šachmatai, portretas ir nuotraukos. 9–ojo forto muziejui padovanoti keli jo asmeniniai daiktai.

Senelio Isaako Chonės šeima buvo labai neturtinga, mama buvo siuvėja, tėvas – darbininkas. Jie išvažiavo iš Kauno gyventi į Liepoją. Turėjo 5 vaikus. Visi mokėsi, aukštąjį išsilavinimą įgijo užsienyje, nes žydams tuomet drausdavo mokytis universitete. Lėšas mokslui užsidirbdavo patys, senelis mokyklą baigė eksternu, įstojo į universitetą. Chonė Isakas studijuodamas dirbo su vaikais korepetitoriumi.

 Senelio tėvai žuvo per Holokaustą.

Gydytoja Rozalija Černakova prisimena, kad tremtyje tėvai kalbėjo jidiš, iš mamos ir močiutės ji su broliu sužinojo visą senelio Dubrovičiaus istoriją iki karo.

Rozalija išvyko iš tremties namų, būdama 17 metų studijuoti mediciną į Tomską, irgi tremtinių miestą.  Būdama 39-erių metų, ji atvyko į Lietuvą, 1982m. Prieš tai,  po studijų gyveno Kaliningrado srityje, kol jai pavyko apsigyventi Alytuje, kur išmoko lietuvių kalbą ir dirbo rajono centrinėje ligoninėje, kai tėvai atkūrus Nepriklausomybę, pagaliau galėjo grįžti į Lietuvą, į Vilnių persikėlė ir dukra, ji gavo darbą Centro poliklinikoje, o šiuo metu jau 22 metus yra Santariškių vaikų ligoninės gydytoja.

„Mano mama, baigusi vidurinę mokyklą 1948 m. bandė pabėgti iš tremties su mokyklos baigimo atestatu, ji labai gerai mokėsi, – pasakoja gydytoja Rozalija. Ji bėgo viena. Atsidūrė Kaune, dokumentų neturėjo. Susirado savo tetą, Kauno geto buvusią kalinę, kurios šeima liko gyva, jos vyras irgi gydytojas. Pas tetą pagyveno porą savaičių, bet kažkas paskundė, kad mama pabėgo iš tremties. Ją iškart suėmė, uždarė į kalėjimą 2-iems metams, po to perkėlė į lagerį, tuomet buvusį Vilniuje. Iš ten grąžino į tremties vietą Altajuje. Pabėgimas buvo nesėkmingas, baigusi mokyklą, mama norėjo studijuoti mediciną. Priversta grįžti į Altajų, po kurio laiko ištekėjo už tremtinio žydo iš Varėnos, būsimo Rozalijos tėvo. Mama dirbo ekonomiste finansininke. Jos likimas buvo sulaužytas, visą laiką mama jautė nerealizuoto gyvenimo nuoskaudą – nepilnavertiškumą”.

Gydytojo Chonės (Elchananas) Dubrovičiaus ištrėmimo dokumentai

Su gydytoja Rozalija Černakova kalbėjosi Ilona Rūkienė

Žydų šeimos ilgaamžiškumo paslaptys

Žydų šeimos ilgaamžiškumo paslaptys

Talmude rašoma: kai dievobaimingas vyras išteisina nedorą moterį, jis tampa nedoras, bet kai nedorėlis veda dievobaimingą moterį, jis tampa dievobaimingu.
Sužinokite daugiau apie vyro ir moters santykius judaizme kartu su lektore Natalja Cheifec. Ji atskleis žydiškos šeimos tvirtybės paslaptis bei skubių skyrybų aplinkybes, pasakos apie žydų vestuves, meilės sampratą judaizme, žydžių moterų vaisingumo stebuklus.
Užsukite, laukiame jūsų birželio 19 d. nuo 18.00 val. Konferencijų salėje II aukšte, Pylimo g. 4, Vilnius.

REGISTRUOKITĖS >>http://bit.ly/2WkMFV4

#NataljosPaskaita