Gerbiamieji,

Stoviu prieš Jus tam, kad pasakyčiau kalbą, tačiau atrodo, kad ši vieta, ši skaudi proga, kviečia susikaupti ir patylėti. Bet tyla tylai nelygi. Susikaupimo, pagarbos, nuolankumo tylos, kiekvieną mąstantį ir jaučiantį žmogų ištinkančios šioje vietoje, negalime maišyti su abejingumo, nežinojimo ar baimės tyla. Mes visi tylėjome labai ilgai. Per ilgai.  Tylėjome apie tai, kas atsitiko, kur atsitiko, kodėl atsitiko. Didžioji dalis tų aštuonių dešimtmečių, kuriuos skaičiuojame nuo Holokausto Lietuvoje pradžios, buvo pratylėta. Iš baimės? Iš nežinojimo? Iš abejingumo?

 Todėl dabar nuveju į šalį norą patylėti iš susikaupimo ir pagarbos, ir kalbu už tuos, kurie patys už save kalbėti nebegali. Už nužudytus ir sunaikintus. Čia, aplink mus, tokių yra apie 70 tūkstančių. Dar virš 200 tūkstančių guli Lietuvos miškeliuose ir palaukėse. Vieną dieną buvo – kitą jau nebe. Vieną dieną prekiavo, mokėsi ir mokė, šventė, meldėsi, kūrė, o kitą – tų žmonių nebėra. Kas liko? Jų tušti namai, jų daiktai, jų darbai. Dar turėjo likti atmintis, bet ji, atrodo, irgi labai ilgai tylėjo. Tylėjo kaimynų atmintis, tylėjo atmintis ir tų, kurie matė, girdėjo, stebėjo. Ypač gerai tylėjo tie, kurie prisidėjo prie žudynių – jų tyla daugeliui padėjo išvengti teisingumo.

Bent jau žemiškojo – nes amžinybės akivaizdoje jų blogi darbai nėra tik nusikaltimai žmogiškumui – tai nenuplaunamos, neatleidžiamos sąžinės dėmės. Prie ko ta tyla privedė? Prie to, kad dalis Lietuvos visuomenės vis dar negali suvokti įvykusios tragedijos – planingo ir nuoseklaus šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių ir Lietuvoje gyvenusių žydų sunaikinimo. Nėra ko stebėtis – ne viena karta išaugo beveik nieko apie tai nežinodama, trūksta nuoseklios edukacijos, trūksta ne proginio minėjimo, trūksta žmonių, mokytojų, kurie galėtų papasakoti apie savo miestelio žydų istoriją. Trūksta ir sutarimo, kas įvyko? – tiek daug diskutuojame, kas kaltas ir kas nekaltas, o pamirštame esmę.

Mano akimis žiūrint, esmė – labai paprasta. Antro pasaulinio karo metu Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta. Išgyvenę iki šiol dėkingi gelbėtojams – be jų gerumo ir manęs čia nebūtų. Tačiau vis dar atsiranda norinčių šią paprastą esmę interpretuoti, aiškinti, versti kaltę patiems žydams, abejoti įvykių eiga ar numesti atsakomybę karui – nes jei nežudysi, mirsi pats. Ne, gerbiamieji, tokie išvedžiojimai nepaneigia fakto, kad miestuose ir miesteliuose buvo vykdomos žudynės. Nepaneigia ir kito fakto – atsirado drąsių žmonių, kuriems ta „karo išgyvenimo taisyklė“ nebuvo svarbesnė už žmogiškumą. Jie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų tuos, kuriems buvo atimta viltis ir teisė į gyvenimą.5

  Šiemet minime Holokausto Lietuvoje pradžios 80-metį. Žydų bendruomenei tai ypač skaudi sukaktis. Mes aplankėme daugybę vietų, kuriose buvo nužudyti žydai. Pagalvoju, kad tie, kurie prieš aštuoniasdešimt metų buvo vaikai, šiandien galėtų būti su mumis kaip garbūs senoliai, ryšys tarp praeities ir dabarties, kultūros ir bendruomenės ramstis. Bet absoliuti dauguma jų yra šaltuose, nelankomuose kapuose. Ištisa karta, kartu su tėvais ir seneliais, kartu su dar negimusiais savo broliais ir seserimis, jau aštuoniasdešimt metų kapuose. Čia yra ir Icchokas Rudaševskis, Vilniaus moksleivis, kuris savo dienoraštyje aprašė tai, ką matė Vilniaus gete ir jautė, kad bus nužudytas. Taip ir įvyko. Icchokas rašė ir kalbėjo jidiš – kalba, kuri beveik išnyko.6

  Tai kalba, kuria kalbėjo sušaudyti atvaryti žydai ir tarė paskutinius žodžius jų akyse žudomiems mylimiesiems, vaikams, tėvams. Šiandieną mes girdėjome vaikus, deklamuojant būtent jidiš kalba. Tai kalba, kurios jie išmoko ne iš senelių ar prosenelių lūpų, o iš knygučių  žydų mokykloje, kaip beje ir hebrajų kalbos, kuria meldėsi čia nužudyti, taip išsaugodami savo senelių ir prosenelių kalbas.

D.Umbrasas: nuotraukoje per Holokaustą nužudyti vaikai .

Mindaugas Jackevičius LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“ 2021.09.23

Rugsėjo 23d. minima viena tragiškiausių datų Lietuvos istorijoje – Žydų genocido diena. Apie tai, kaip Lietuvoje vyko Holokaustas ir ką teko patirti žydams LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Arūnas Bubnys ir poetas, eseistas, muziejaus „Dingęs Štetlas“ vadovas Sergejus Kanovičius.

– Pone A. Bubny, lygiai 80 metų nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, pirmosios žudynės birželį Gargžduose. Jeigu nusikeltume 80 metų atgal, kaip atrodė situacija rugsėjo pabaigoje? Kiek jau buvo Lietuvos provincijos žydų išžudyta?

A. Bubnys: Istorikai revizuoja Holokausto Lietuvoje istoriją į tris pagrindinius etapus: pirmas etapas – nuo nacių ir sovietų karo pradžios iki 1941-ųjų gruodžio mėnesio. Būtent šitas etapas, pirmasis Holokausto etapas Lietuvoje, buvo pats baisiausias, tragiškiausias Lietuvos žydams. Šiuo laikotarpiu per kelis mėnesius, pradedant rugpjūčiu ir baigiant lapkričiu, buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje tuomet gyvenusių žydų. Žudynių tempas ir mastai, jeigu taip galima sakyti, efektyvumas buvo milžiniškas ir radikalus. Pirmos žudynės buvo 1941-ųjų birželio 24 dieną, kur Tilžės gestapo būrys kartu su Klaipėdos vokiečių policininkais nužudė du šimtus Gargždų žydų. Čia buvo pati pradžia. Holokausto pradžios pradžia, pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje. Per tą pirmą etapą, kaip sakiau, išžudyta 80 proc. Jeigu paimtume skaičiais, iki 1941-ųjų gruodžio nužudyta apie 160 ar net 170 tūkst. iš 200 tūkst. Lietuvos žydų.

– Ir staiga ištuštėjo miestai, miesteliai, dingo turgus, žmonių juokas.

A. Bubnys: Taip. Daugiau kaip du šimtai žydų bendruomenių, kurios gyveno apskričių ir valsčių centruose, visos, galima sakyti, buvo sunaikintos, nušluotos nuo žemės paviršiaus. Lietuvoje laikinai buvo palikta gyventi tik dalis žydų – Vilniaus gete apie 20 tūkst., Kauno gete apie 17 tūkst., Šiaulių gete apie 5 tūkst., Švenčionių gete – apie 500. Tik šita maža dalis iš 200 tūkst. Lietuvos žydų buvo palikta laikinai gyventi.

– Šiandien Paneriuose per aukų pagerbimo minėjimą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad per ilgai tylėta. Kaip manote, ar yra priežastis, dėl ko Lietuva labai lėtai mokosi?

S. Kanovičius: Aš manau, viena iš priežasčių yra tai, kad šitas klausimas perdėtai ideologizuotas. Jis tapo politinės kovos įrankiu ir auka. Todėl kenčia visiškai padorūs žmonės, kurie nesupranta, nepriima, nedalyvauja tokiuose karuose, kur viena iš priemonių, vienas iš ginklų yra Holokausto klausimas. Ypač nutylėjimas arba tylėjimas, arba tiesiog istorinės tiesos iškraipymas.

– Ponia A. Bubny, kalbėjote apie tą beprotišką greitį, žudynių efektyvumą, bet iš tiesų tam reikėjo vietos talkininkų. Čia turbūt prieiname prie skaudžiausios temos – lietuvių kolaboravimo.

A. Bubnys: Taip, žiūrint istoriškai, ir morališkai, ir atsakomybės prasme mums, lietuviams, čia yra pati skaudžiausia tema. Reikia pripažinti. Reikia iš pradžių tyrinėti ir paskui tai, ką ištiriame, pripažinti ir įvesti, supažindinti plačiąją visuomenę su tais dalykais. Ilgus dešimtmečius buvo perimta tokia tradicija, galbūt daugiau iš lietuvių išeivijos, kad Holokauste Lietuvoje dalyvavo tik saujelė moralinių tautos atplaišų, kažkokių padugnių, kurios neturi tautybės ir kurias, kaip sakoma, galima nurašyti į visuomenės paraštes, kurios nieko bendro su visuomene ir valdžios struktūromis nebeturi. Iš tikrųjų tiriant paaiškėjo, kad vaizdas yra žymiai liūdnesnis.

Norint įgyvendinti tokį masinį ir greitą žudynių procesą, reikia pasitelkti nemažas jėgas – ir valdžios struktūras, ir įvairias policijos struktūras. Deja, reikia pripažinti, kad įvairių rūšių lietuvių policija, kuri buvo pavaldi vokiečių saugumo policijai, ir tie pagalbiniai policijos būriai, kurie veikė apskrityse, valsčiuose, buvo masiškai įtraukti į žydų persekiojimą. Pradedant jų areštu, suvarymu į getus, laikinas izoliavimo stovyklas ir baigiant dalyvavimu masinėse žudynėse. Ir šiame procese dalyvavo nemaža dalis naciams pavaldžios tuometės lietuviškos administracijos, lietuvių savivalda vadintos. Ir ypač įvairios policijos, pagalbinės policijos struktūros.

– Pone S. Kanovičiau, jūsų tėvelis garsus rašytojas Grigorijus Kanovičius buvo tas, kuriam pavyko išsigelbėti. Užėjus naciams jo tėvai pasitraukė į Rusiją. Jūsų akimis, ar per 80 metų Lietuva išmoko Holokausto tragediją?

S. Kanovičius: Manau, tas išmokimo procesas yra nebaigtinis. To mokytis reikia visada. Aš nemanau, kad kada nors bus taip, kad kas nors galės nuspręsti, jog jau viską išmokome. Jeigu trumpai atsakyčiau į jūsų klausimą, manau, Lietuva labai lėtai mokosi ir gilinasi į šitą klausimą. Dėl to iš tikrųjų labai liūdna.

Lrytas.lt

Rūdninkų aikštėje ketvirtadienį prasidėjo „Atminties kelio“ minėjimas ir eisena į Panerius. Renginys skirtas paminėti Holokausto pradžios Lietuvoje 80-ąsias metines, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 78-ąsias metines. Eidami „Atminties keliu“ šias sukaktis pažymės daugiau kaip 150 mokyklų visoje Lietuvoje.

Daugiau nei dešimtmetį vykstanti tradicinė pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ – tai kvietimas visiems geros valios žmonėms, bet pirmiausia mokytojams ir mokiniams, prisiminti Holokausto metu sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes, kartu nueiti į masinių žudynių vietas tais keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę. Lietuvoje tokių vietų yra daugiau nei 200.
Rengiantis minėjimams mokiniai susipažino su toje vietovėje gyvenusios žydų bendruomenės istorija, tradicijomis, išlikusiu kultūros paveldu. Siekiama, kad mokiniai žinotų ne tik apie Holokausto tragediją, bet ir apie Lietuvoje gyvenusią gausią žydų bendruomenę.

Jame dalyvavo ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai, Seimo nariai, svečiai iš užsienio, keli šimtai mokinių iš Vilniaus ir kitų miestų, Lietuvos žydų bendruomenių nariai. Visoje Lietuvoje per 150 mokyklų organizuoja „Atminties kelio“ renginius. Pilietinę iniciatyvą „Atminties kelias“ inicijuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Renginys Vilniuje organizuojamas bendradarbiaujant su Tarptautine Gyvųjų maršo organizacija.