Naujienos

Ruth Reches knygos „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ pristatymas LŽB

Ruth Reches knygos „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ pristatymas LŽB

Holokaustas – baisiausia XX a. žmonijos tragedija, į kurios pasekmes gilinasi garsūs mokslininkai, istorikai, menininkai, kino ir teatro režisieriai iškilūs mūsų laikų rašytojai, poetai. Jų visų kūriniai sugrąžina mus į praeitį, primindami siaubingą nacių laikų žiaurumą, jie perspėja apie nusikaltimus prieš  žmogiškumą, įspėdami, kad Holokaustas ateityje nepasikartotų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Baltojoje salėje vyko Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT direktorės, Dr. Ruth Reches knygos pristatymas.

Ruth Reches monografija „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ parengta daktaro disertacijos pagrindu. Joje nagrinėjama, kaip Holokausto sukelta trauma skatino keistis išgyvenusiųjų tapatumą karo metu, ir kokios yra ilgalaikės Holokausto pasekmės tapatumui.

Mokslininkų tyrimai įrodo, kad Holokaustas skausmingas ne tik tiems, kurie tai išgyveno, bet ir jų vaikams: kartų kartoms perduodamos traumos veikia stipriai,  galima pastebėti poveikį net ir trečioje kartoje. Būtent apie tai, remiantis savo patirtimi, pristatyme kalbėjo buvusių geto kalinių anūkė Ruth Rehes.

„Labai svarbu suprasti Holokaustą išgyvenusių žmonių jausmus ir mintis. Laikui bėgant turėsime  galimybę tik interpretuoti jų emocinį palikimą. Dažnai galvojau kaip karas pakeitė mano senelių gyvenimą? Kuo jie būtų tapę, jei ne karas? Kas aš būčiau? Net ir po 70 metų po karo Holokaustą išgyvenę žmonės ir toliau gyvena praeitimi. Ši tragedija paveikė jų emocinį, socialinį ir dvasinį tobulėjimą “, – sakė R. Reches.

11 tyrimo dalyvių, išgyvenusių Holokaustą, interviu medžiaga atskleidė tapatumo pokyčius, sukeltus Holokausto karo metu – pakito išgyvenusiųjų savęs kaip visuomenės nario suvokimas dėl atskirties, susijusios su tautybe; pakito savo žydiškos kilmės suvokimas; pakito savo vaidmens šeimoje suvokimas, šeimos narių praradimas sustiprino šeiminius ryšius tarp išlikusiųjų; pakito gyvenimo tikslai, pagrindiniu tikslu tapo išgyvenimas; pakito savęs vertinimas.

Holokaustas sukėlė ilgalaikes pasekmes tapatumui: Holokaustas suformavo savęs kaip „išgyvenusiojo“ suvokimą, kuris įgijo skirtingą vertę Lietuvos ir Izraelio visuomenių kontekste; išgyvenusieji save suvokia kaip vertinančius gyvybę, suprantančius materialių vertybių laikinumą; jie suvokia save kaip priimančius Dievą arba kaip neigiančius jo egzistavimą. Išgyvenusieji atskleidžia dvejopą savo santykį su Holokaustu: save suvokia kaip pasisėmusius stiprybės, gyvenimiškos patirties, Holokauste atradusius prasmę arba kaip netekusius gyvenimo tęstinumo.

Pasak autorės, knyga „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ domina ne tik istorikus, bet ir skaitytojų ratą. Monografijos pristatyme dalyvavo, įspūdžiais pasidalijo literatūrologė Rima Kasperionyte, M.  Riomerio universiteto psichologė Aiste Diržytė, kultūros istorikas, VU docentas Aurimas Švedas, leidėjas, asociacijos „Slinktys“ pirmininkas Juozas Žitkauskas. Renginį moderavo filosofas, VDU lektorius Algirdas Davidavičius. Ištraukas iš knygos pristatė  Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT mokiniai. Renginyje dalyvavo Pianistas Vitalijus Neugasimovas

Knygos pristatymas sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

Knyga turi svarbią išliekamąją vertę, kadangi tyrimo dalyviai, kurių interviu pateikiami knygoje, buvo 80 ir daugiau metų amžiaus tyrimo metu, o dabar, praėjus keliems metams po tyrimo, dalies jų jau nebėra gyvųjų tarpe.

Monografija išleista dviem lietuvių ir hebrajų kalbomis su išsamia santrauka anglų kalba. Knyga iliustruota nuotraukomis iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondų, kuriose užfiksuota Holokausto vietos Lietuvos teritorijoje.

Knygos autorė Ruth Reches g. 1975 m. 1996 m. įgijo visuomeninių mokslų – sociologijos, psichologijos, kriminologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį Bar Ilan universitete Izraelyje, 1988 m. – psichologijos bakalauro laipsnį, 2001 m. psichologijos magistro kvalifikacinį laipsnį (klinikinė psichologija) Vilniaus universitete. 2011-2019 m. studijavo Mykolo Romerio universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto ir Kordobos universiteto jungtinėje Psichologijos krypties doktorantūroje.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d.

Spalio 28d. kaunos žydų bendruomenė prisiminė Didžiąją akciją ir jos aukas. Pasak bendruomenės pirmininko Gerco Žako, ,,pagerbėme jas toje vietoje, kurioje Kauno geto laikais buvo Demokratų aikštė. Aikštė, kurioje prieš 79 metus nuo pat ankstyvo ryto stingdančiame šaltyje Kauno geto žydai visą dieną stovėjo ir laukė… Iš pradžių net gerai nenutuokė, ką reiškia esesininko tariami „į dešinę, į kairę… “, palydimi balta pirštine apmauto jo piršto gesto, – kuri pusė gera, kuri bloga, kuri – kelias į mirtį, kuri – į gyvenimą (bent kol kas).
Vakare gete tvyrojo niūri, slogi nuotaika, kiekviename namelyje, kiekviename žmonių prigrūstame kambarėlyje kažko trūko, vienur liko užmerktas žlugtas, kitur kelios bulvės puodelyje…
Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d. „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.
“Užmiršti nužudytuosius – tai tas pats, kas nužudyti juos antrą kartą.” Nobelio literatūros premijos laureatas Elie Wiesel.
Izraelis dėkoja Lietuvai už simbolinį gestą – Netanyahu išleistą monetą vadina jaudinančiu momentu

Izraelis dėkoja Lietuvai už simbolinį gestą – Netanyahu išleistą monetą vadina jaudinančiu momentu

LRT.lt 

Minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, Lietuvos bankas išleido šiai progai pagerbti skirtą proginę monetą su hebrajiškais įrašais. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienį tai pavadino „jaudinančiu“ momentu.

Lietuvos banko išleista kolekcinė 10 eurų nominalo moneta skirta pagerbti Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines.

„Vakar išgirdau, kad Lietuvos Vyriausybė pagamino monetą, kuri pagerbia Vilniaus Gaoną – vieną didžiausių mąstytojų, Toros interpretuotojų ir žydų tautos atstovų. (…) Jaudina, kad yra europietiška moneta su hebrajiškais įrašais, kuri vaizduoja vieną didžiausių Izraelio sūnų“ – sekmadienį Izraelio parlamento posėdyje pareiškė B. Netanyahu, priminęs, kad jo šeima turi saitų su Vilniaus Gaonu.

Lietuvos centrinio banko pirmininkas Vitas Vasilauskas pristatė naują proginę kolekcinę monetą, skirtą Vilniaus Gaono Eliyahu ben Shlomo Zalmano 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Pristatyme Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje  dalyvavo Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros viceministrai, bibliotekos vadovybė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levi, užsienio šalių diplomatai, žurnalistai ir visuomenė.

Nuotraukoje: Izraelio ambasadorius Lietuvoje J. Levi ir Lietuvos centrinio banko vadovas V. Vasiliauskas

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy taip pat dėkojo už tokį gestą.

„Man trūksta žodžių reiškiant padėką Lietuvos banko vadovui p. Vasiliauskui ir Lietuvos Vyriausybei už šį nuostabų gestą, kuris palietė daugelio žydų ir izraeliečių širdis. Tai tikrai vienas nuostabiausių momentų man, tautos, kuriai priklausė Gaonas, ambasadoriui. Tiesiantieji atjautos ir meilės kelius tarp mūsų žmonių, rodo, kokia nuostabi yra Lietuva“, – LRT.lt atsiųstame komentare nurodė diplomatas.

10 eurų moneta, pagaminta iš 925 sterlingų sidabro, sverianti 23,3 gramus, išleidžiama 2500 vienetų tiražu.

Monetos pristatymo akimirkos

Monetos dizainerė yra Viktorija Siderait-Alon, sujungusi Lietuvos simbolį „koloną“ („Gedimino stulpai“) su žydų menora. Išilgai averso kontūro yra užrašas hebrajų ir lietuvių kalbomis „Vilnos Gaono metai ir žydų istorija Lietuvoje“. Be to, monetos metai nurodyti ir Grigaliaus kalendoriuje, ir hebrajų chronologijoje.

Kitoje pusėje, paauksuotomis hebrajų abėcėlės raidėmis, yra Vilniaus Gaono vardo ir skaičiaus 300 santrumpa. Išilgai kontūro Gaono pavadinimas nurodomas anglų ir lietuvių kalbomis.

Lietuvos nepamiršęs Samuelis Bakas Holokausto traumą slepia po spalvotais simboliais

Lietuvos nepamiršęs Samuelis Bakas Holokausto traumą slepia po spalvotais simboliais

LRT.lt portalas

Atminties akmenys. Dailininkas Samuelis Bakas

„Jo kūriniai slepia plačias ir gilias prasmes. Spalvoti ir iliustratyvūs paveikslėliai mus patraukia iš pirmo žvilgsnio, jie tarsi iš pasakos knygos. Mes matome angelą, rojaus vaisių, tačiau kai prieini arčiau ir pamatai visą istoriją iš arti, atkoduoji simbolių prasmes, tuomet supranti, kad Samuelis Bakas kalba apie baisius dalykus: apie karą, apie sunaikinimą, apie prarastą Vilnių“, – LRT RADIJUI sako Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadzevičienė.

Iš geto ištrūkti pavyko tik Samueliui su mama. Visa šeima buvo išžudyta. Po karo juodu išvyko į Izraelį, vėliau – į Prancūziją, Šveicariją. Jaunuolis S. Bakas studijavo dailę keliose meno akademijose.

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, kuriais siekiama prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus.

Vienas žymiausių iš Lietuvos kilusių dailininkų gimė Vilniuje 1933 metais – tais pačiais metais, kai Adolfas Hitleris atėjo į valdžią.

Skaityti plačiau
Kviečiame į skulptūros ,,Makabi” stadionui atidengimo ceremoniją

Kviečiame į skulptūros ,,Makabi” stadionui atidengimo ceremoniją

Kauno žydų bendruomenė kviečia į skulptūros, žyminčios tarpukariu garsaus „Makabi“ stadiono vietą, atidengimo ceremoniją!

Skulptūrą, kurios autorius – Gediminas Pašvenskas, atidengsime spalio 30 d., penktadienį, 13 val. Jonavos g. 7 (prie ofisų pastato „Kauno dokas“).

Ketinančius dalyvauti prašome pranešti apie tai, atsakant į šį laišką.

 

Izraeliui Lempertui būtų 95-eri. Prisimename ir gerbiame jo atminimą

Izraelis  Lempertas, Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras sociologas  gimė Mažeikiuose 1925m. spalį . 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Trumpai studijavo į Kirovo sr. evakuotame Maskvos pedagoginiame institute. 1944–45 tarnavo SSRS kariuomenės 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje. 1951 baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1950–90 dėstė Vilniaus universitete; buvo docentas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990), tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute, buvo Lietuvos žydų bendruomenės valdybos narys. Lietuvos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių leidiniuose paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių.

Svarbiausi jo parašyti veikalai: Fašistinis režimas Lietuvoje (1975), Mūsų Vilne (2003), Litvakai (2005, ir anglų kalba). Sudarė leidinius Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos (1991), Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai (1999, anglų kalba 1998).

 Izraelis Lempertas – inteligentiškumo etalonas: išprusęs, kuklus, su liūdnomis akimis, traukęs aplink save visus, su kuo bendraudavo. Laimingi žmonės, kuriems teko su juo dirbti. Šio žmogaus nebėra gyvųjų tarpe, jis iškeliavo anapilin 2012m. tačiau jį pažinoję labai gerai prisimena šį šviesuolį, cituoja jo žodžius.

Šiandien Lietuvoje imama po truputį suvokti, jog žydai yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Jis. stengėsi pristatyti lietuviams ir pasauliui unikalų turtingą  litvakų pasaulį su ryškiomis asmenybėmis ir reikšmingais kultūros bei mokslo atradimais, kai šio pasaulio gyvybingumas Lietuvoje po Holokausto blėso. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Juk Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.

Ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame univer­sitete. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, gilinosi į judaikos problemas, tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute. Dr. Izraelis Lempertas paskelbė apie 40 mokslinių dar­bų Lietuvoje, Izraelyje, JAV ir kitur, o 2005 m. išleido veikalą „Litvakai“.

Profesoriaus Lemperto humoro jausmą prisimena su juo dirbę kolegos, neretai profesoriaus mesteltas žydiškas anekdotas tapdavo galvosūkiu: o ką gi tai galėtų reikšti? Mokslininko nuopelnas – pristatyta Lietuvos Jeruzalė per Gaono asmenybę ir YiIVO institutą. Rašydamas knyga “Litvakai” (išleista 2005m.) profesorius tarsi beldėsi į lietuvių sąmonę, bandydamas grąžinti atmintį apie gyvenusius bendrapiliečius žydus, mylėjusius jidiš kalbą, kurią I.Lempertas ne tik brangino, bet ir gaivino šios kalbos istoriją.

Apie knygą ,,Litvakai“

Gerdami Visockio arbatą ar žiūrėdami Spilbergo filmus, neįtariame, kad susiliečiame su litvakais. Daugelis ir nesugebėtų paaiškinti, kas tie litvakai, kuo jie žymus. Gal svarbiausias litvakų bruožas – racionalumas. „Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau stebiuosi, iš kur tai? Gal iš Talmudo studijų?“ – sakė kultūrologas ir istorikas L. Karsavinas. Tarp litvakų buvo daug religinių mąstytojų, pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas; politikos, mokslo, meno žmonių, tarp jų Nobelio premijos laureatai. Gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiamas litvakų įnašas į Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Parašyta remiantys mokslo šaltiniais, knyga adresuota plačiajai auditorijai.

 

1999 m. I.Lempertas įkūrė jidiš būrelį, o savo moksliniuose darbuose tyrinėjo žydų filologiją. Jo palikti mokslinių darbų archyvai neišsemiami. Vienas jo garsių to laikmečio straipsnių apie jidiš kalbos katedrą, kuri buvo įsteigta Vilniaus universitete 1940 m. Antrojo Pasaulinio karo metu jos neliko.

I.Lempertas – inteligentiška asmenybė, traukte traukė visus aplinkinius savo enciklopedinėmis žiniomis ir sugebėjimu išklausyti kitų nuomonę.

Žydiškos silkės kelias

Žydiškos silkės kelias

 

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Ar galite įsivaizduoti, jog silkės istorija skaičiuojama daugiau nei tūkstantį metų. Ją nuodugniai dokumentuoja „silkės maniakai“, clupea harengus mėgėjai, kurie jaučia aistrą mažoms, druskingoms žuvims. Ir dėl rimtų priežasčių – ši maža žuvytė turi ilgą istoriją, įtakojančią pasaulio geopolitiką ir ekonomikos istoriją jau 1000 metų. Silkių kaulai buvo rasti neolito laikų Skandinavijos kapuose. Islandijos pirkliai jau X amžiuje eksportavo į Europą džiovintas, sūdytas žuvis.

“Hanzos sąjunga, viduramžių ekonominė gildija, atsirado todėl, kad vokiečiai turėjo druskos, kurios skandinavai troško kaip savo silkių konservanto, o britų ir olandų jūreivystės galia formavosi ir laikėsi dėl silkės prekybos[1]“.

Lietuva ir Norvegija 2020 m. minint #ŽydųKultūrosMetus galėtų surengti silkės ragautųjų vakarėlį skirtą 200 m. silkės kelio jubiliejui. Ant stalo puikuotųsi tuzinas tiek lietuviškos, tiek žydiškos, tiek norvegiškos silkės patiekalų. Pasirodo XIX a. pradžioje silkės paliko Baltijos jūrą ir mūsų protėviai Lietuvoje buvo priversti ieškoti, iš kur gauti silkių. Užsimezgė ryšiai su Norvegijos miestu Stavangeriu, iš kurio šimtai laivų nuo 1815 iki 1870 metų aprūpindavo Baltijos jūros uostus silkėmis. Būtent silkėms šis miestas turi būti dėkingas už savo suklestėjimą – iki tol buvęs varganas ir menkai apgyvendintas, per 60 metų jis tapo ketvirtuoju didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.

Russ & Daughters, 106 m. veikiantis žydiško maisto restoranų tinklas, MATIAS silkės dienos

Skaityti plačiau
Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Du draugai aktoriai Dovilė ir Elijas keliauja po Lietuvą ieškodami litvakų kultūros palikimo. Iš nuotraukų, žmonių pasakojimų ir likusių pastatų istorijos jie bando atkurti tarpukario litvakų gyvenimą Lietuvoje. Šį kartą jie kelionę Lietuvos žydų pėdsakais tęsia Panevėžyje ir pradeda ją nuo Panevėžio autobusų stoties, kuri, pasirodo, yra tarpukariu buvusi sinagoga. Dovilė ir Elijas pažintį su žydiškuoju Panevėžiu tęsia domėdamiesi įstabiomis miesto asmenybėmis, viena kurių – vienas žymiausių savo laiko miesto gydytojų Šachnelis Abraomas Meras.

Dokumentinėje apybraižoje bus parodytos ir 1932 metų kronikos, apie kurias panevėžiečiai ir istorikai sužinojo tik prieš keletą metų. Jose užfiksuoti Panevėžio dvasinės mokyklos-ješivos studentai, išeinantys iš ješivos pastato, kuris šiandien panevėžiečiams geriau žinomas konditerijos-kepyklėlės „Panevėžio Eglė“ vardu.

Atkuriamoji dokumentika. Ved. Dovilė Kundrotaitė, Elijas Martynenko.

Filmas LRT lt mediatekoje. 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000125955/zachor-atsimink-zydiskasis-panevezys-autobusu-stotimi-paversta-sinagoga-ir-gydytojo-sachnelio-abraomo-mero-istorija

 

 

Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesniu sakurų parku

Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesniu sakurų parku

Pasak Šiaulių miesto savivaldybės, atgyjantis Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesne vieta. Greta neseniai nutiesto pėsčiųjų ir dviračių tako pasodintos sakuros neabejotinai taps nauju miestiečių ir miesto svečių traukos tašku.

Nuotraukoje Jav ambasadorius Robertas Gilchristas.

Sakurų sodinimo akciją savo atvykimu pagerbė garbingi užsienio svečiai. Kartu su miesto meru jie prisidėjo prie gražios iniciatyvos. Sakurų parko sodinimą inicijavo gamyklą Šiauliuose įkūrusi bendrovė „INTUS Windows“.

Akcija skirta lietuviams žinomiausiam japonui Čijunei Sugiharai ir jo nuopelnams žmogiškumui atminti.

Atrodytų paprasta medelių sodinimo akcija į Šiaulius sukvietė bene galingiausių pasaulio valstybių ambasadorius. Ir neatsitiktinai, nes iniciatyva buvo dedikuota, ko gero, svarbiausioms pasaulio vertybėms – žmogiškumui ir taikai.

Mero Artūro Visocko pakviesti, Šiauliuose mielai sutiko apsilankyti Japonijos ambasadorius Shiro Yamasakis, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levy ir JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas. Renginyje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių žydų bendruomenių atstovai.

Su JAV Mr.Robert Gilchrist, Izraelio Mr. Yossy Levy, Japonijos Mr. Shiro Yamasaki ambasadoriais buvo pasodintas sakurų parkas. .
Japonijos ambasadorius Dainų parke
JAV ambasadorius sodina sakurą Dainų parke
Renginį savo skrydžiu virš Dainų parko atidarė NATO oro policijos misiją Šiauliuose atliekančių Italijos karinių oro pajėgų naikintuvai.
Parke dalyvauja dviejų Šiaulių bendruomenių atstovai ir du rabinai.
Tai išskirtinė diena Šiaulių miesto istorijoje. Buvo kalbama apie žmogiškumą ir Čiunę Sugiharą, puoselėtą humanizmą karo metu.

 

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bernardinai.lt  Jurgita Jačėnaitė Kostas Kajėnas Gediminas Šulcas  Vytautas Kirlys

Vidutinis skaitymo laikas:  9 min

bernardinai.lt

Vilnietė architektė ir dizainerė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON žinoma kaip viena iš autorių, kurie 2020-iesiems, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, sukūrė proginį logotipą, atminimo medalį, monetą, pašto ženklą ir kalendorių. Taip pat ji – Samuelio Bako muziejaus interjero ir ekspozicijos viena iš kūrėjų, valgyklos su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje interjero sumanytoja ir kitų labai svarbių žydiškajai kultūrai Lietuvoje skirtų projektų entuziastinga dalyvė.

Autorės ir jos kolegų iš dizaino studijos JUDVI&AŠ darbai išsiskiria akylu dėmesingumu estetikai, detalėms, intelektualumu, gilių, netiesmukų prasmių paieškomis, įtikinamumu ir pagarba savo šaknims.

Architektė V. Sideraitė-Alon, pasakodama apie savo gyvenimą ir tai, kaip priartėjo prie kūrybinio darbo, susijusio su žydų istorijos temomis, kaip vieną ryškių savo vaikystės atsiminimų mini faktą, kad jos mamos labai geras bičiulis, senas pažįstamas buvo Petras Repšys. Taip pirmieji būsimos menininkės piešiniai ir pirmosios dailės patirtys gimė būtent pas P. Repšį namuose, kai ji su grafiko sūnumis piešdavusi gražiai sukomponuojamus natiurmortus – pavyzdžiui, į nudaužtos gipsinės galvos viršugalvį sustatytas džiovintas gėles.

Tačiau menininkė pamąsčiusi prisipažįsta, kad ją, kaip asmenybę, vis dėlto suformavo vėlesnis nei studijų gyvenimas, prasidėjęs nuo tos akimirkos, kai 1988-aisiais, prieš pat Sąjūdžio judėjimą, ji, iš anksto atsiėmusi iš akademijos diplomą, išvyko pasisvečiuoti į Tel Avivą. Planas pabūti ten trumpai virto 15-a gyvenimo metų, praleistų Izraelyje.

„Staiga man atsivėrė visas naujas pasaulis, visai kiti žmonės, kita aplinka, viskas – klimatas, kas tik nori, – įspūdžius, atsivėrusius svečioje šalyje, pasakoja V. Sideraitė-Alon. – Jaunystėje laikas bėga labai greitai, net nepastebime. Taip ir pastebėjau, kad jau esu ir ištekėjusi, ir dirbu, ir biuro savininkė esu, ir su visais Izraelyje laisvai bendrauju. Štai tie 15 metų, manau, mane kaip asmenybę ir suformavo. Grįžau į Lietuvą su dviem mažais vaikais ir tikrai didele darbo patirtimi.“

V. Sideraitės-Alon manymu, Izraelyje jai didelę įtaką padarė žmonių tarpusavio santykių pobūdis, kitoks bendravimas, pagrįstas atvirumu, nė nebandant kam nors įtikti ir prie ko nors prisitaikyti. Kaip vaizdžiai įvardija – nedrebi bendraudamas dėl to, kad vienas žmogus – viršininkas, o kitas – „vargšelis“. Šių savybių architektė nepamiršo ir grįžusi su šeima atgal gyventi į Lietuvą.

„Labai džiaugiausi, kad visi profesionalai architektai Izraelyje, su kuriais bendravau, mane vertindavo už darbo kokybę, rezultatą ir rimtą požiūrį į jį, o ne dėl to, kad ėjau kokias nors pareigas“, – gyvenimo Izraelyje atradimus pamena pašnekovė. 

Ne vieno projekto, skirto žydiškajai kultūrai ir atminčiai, autorė V. Sideraitė-Alon sako augusi namuose, kur žydiškumas nebuvo puoselėjamas – tiesiog tai buvę lietuviški namai.„

V. Sideraitės-Alon manymu, žydiškoji kultūra ir jos pajautimas jai įaugęs genetiškai – ji prisimena jausmą vieną vasarą Vilniaus universitete lankant jidiš kalbos kursus: tarsi klausaisi tos kalbos, pats pasakyti negali, bet širdimi supranti, kas yra kalbama.

Kai 2010-aisiais V. Sideraitė-Alon pradėjo dirbti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, jos kūrybinis gyvenimas visiškai pasikeitė. Iki to laiko, kaip atvirai sako, ne pernelyg domėjosi žydiškos kultūros reikalais: „Gyvenant Izraelyje tai iš viso nėra tema, kadangi ten esi vienas iš visų. Ir išvis litvakiška kultūra Izraelyje niekam nerūpi – ten yra Izraelio kultūra, visai kito pobūdžio – suvežtinė, iš viso pasaulio ir vietoje sukurta. O čia po truputį nerdama į šią temą supratau: taigi ji man sava. Kad visa tai prisimenu iš vaikystės, iš Josadės namų. Galbūt tai žmogui tam tikra prasme genetiškai užkoduota, nes yra daug dalykų, kurių man visiškai nereikia aiškinti – aš juos žinau, nors neaugau nei religingoje, nei labai žydiškoje šeimoje. Bet visa tai kažkur yra. Tas jausmas. Jis ateina pats.“

Būtent dėl šio jausmo – savos, pažįstamos širdžiai kultūros, mano architektė, jos ir kolegų projektai žydiškąja tematika pavyksta tokie įtikinami ir tikri. Geriausiai šį jausmą iliustravo, pasak V. Sideraitės-Alon, patirtis, kai ji ėmėsi versti Solomono Abramovičiaus ir Jakovo Zilbergo knygą „Išgelbėti bulvių maišuose: 50 Kauno geto vaikų istorijų“.

„Verti tas istorijas – atrodo, ne apie tavo šeimą, tai ne tavo istorija, bet skaitai ir realiai suvoki, kas dedasi to žmogaus galvoje. Ir tu jauti. Dėl to vertimas išeina įtaigus“, – pasakoja V. Sideraitė-Alon.

Valgykla su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje

„Be galo myliu šį projektą, – įsitaisiusi prie ilgo stalo Vilniaus choralinės sinagogos košerinėje virtuvėje minjanui (mažiausias būtinas 10 suaugusių, t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų, vyrų kvorumas, būtinas per įvairias religines ceremonijas – aut. past.) pasakoja architektė V. Sideraitė-Alon. – Manau, tai vienas sėkmingiausių interjero darbų, kuriuos man pavyko suprojektuoti ir įgyvendinti, nes čia išlaikyta stipri senoji dvasia.“

Prisimindama, nuo ko viskas prasidėjo, interjero dizainerė mini, kad vieną dieną religinės žydų bendruomenės pirmininkas Simas Levinas jos paprašęs pagalbos sukuriant šią virtuvę, – menininkė čia atvykusi apsižvalgyti rado apleistą patalpą ir surūdijusį macų konvejerį. Ir dabar ji pamena, kad anuomet visa ši erdvė jai pasirodė kaip iš Federico Fellini filmo.

„Aš šią vietą vadinu „trapezine“, tokia lyg valgykla kaip vienuolyne, šventykloje. Tie langai, užuolaidėlės, kurios čia kabojo ir tada, kai stovėjo konvejeris, turi nepaprastą vilnietišką prieskonį, – pasakoja menininkė. – Visiems patiko mano pasiūlytas variantas: kad viena salė turėtų būti skirta virtuvei, kita – valgymui. Stengėmės maksimaliai išlaikyti senovišką dvasią, pavyzdžiui, sienas ne tinkuoti lygiu tinku, o padaryti tokias, kad truputį lyg jaustųsi tinkuotojo pirštai. Specialiai rinkomės ir senovinius elektros jungiklius, ir baldus, kad viskas pritaptų prie bendros sinagogos erdvės.

10 eurų kolekcinė sidabro moneta, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms. Ją spalio 20-ąją išleido Lietuvos bankas (monetos grafinį projektą sukūrė dailininkai viktorija sideraitė-alon, jūratė juozėnienė ir albinas šimanauskas).

Pašto ženklas, skirtaspaštoženklas,sirtssPašto ženklas, skirtas Vilniaus Gaono metams

Architektė V. Sideraitė-Alon kartu su savo vaikystės ir studijų drauge Jūrate Juozėniene 2014 m. įsteigė dizaino studiją JUDVI, ir pastaroji yra sukūrusi ne vieną itin svarbų žydiškajai Lietuvos kultūrai skirtą projektą. Pirmuoju šiai temai dedikuotu darbu, V. Sideraitei-Alon dirbant Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, tapo žydų bendruomenės prašymu gimęs dailumu išsiskiriantis kalendorius apie Lietuvos žydus gydytojus – anuomet kaip tik minint Cemacho Šabado, geriau žinomo kaip daktaro Aiskaudos, 150-ąsias gimimo metines.

Skaityti plačiau

Dėl pablogėjusios COVID-19 pandemijos epidemiologinės situacijos atšaukiama stovykla LŽB patalpose

Skubame pranešti, kad dėl pablogėjusios COVID-19 pandemijos epidemiologinės situacijos ir nesant  galimybės užtikrinti vaikų saugumą buvo priimtas sprendimas atšaukti stovyklą LŽB patalpose.

Vaikams bus pasiūlyta alternatyvi programa per ZOOM platformą. Taip pat pakviesime juos į pėsčiųjų ekskursiją po Vilnių.                   

Sekite skelbimą.

 

 

 

Savo miesto dainiai

Savo miesto dainiai

Panevėžio gimnazijos orkestro 1921-ųjų nuotraukoje Hiršas Ichilčikas – paskutinėje eilėje iš kairės ketvirtas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Savo miesto dainiai

 Panevėžiečiai žydų menininkai garsino gimtąjį miestą net ir gyvendami svetur.

Panevėžys gali didžiuotis ne vienu žydų tautybės menininku.

Jų likimai labai skirtingi, o žinių apie kai kuriuos teliko nuotrupos. Tačiau kūrėjų paveldas neužmirštas.

Su nostalgija – iš Izraelio

Garsus žydų poetas Hiršas Ošerovičius kūrė jidiš kalba. Jis gimė XX amžiaus pradžioje, 1908-aisiais, Panevėžyje, geležinkelio kompanijos tarnautojo šeimoje, o mirė 1994 metais Izraelyje. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia, nepasitikėdama lojalumu, Ošerovičius, kaip ir daugelį kitų žydų, išsiuntė į Rusijos gilumą. Iš ten šeima sugrįžo tik 1921 metais.

H. Ošerovičius mokėsi Panevėžio žydų gimnazijoje, vėliau studijavo Kaune – pasirinko teisę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tada, studijų metais, H. Ošerovičius ir pradėjo rašyti poemas. Pirmąją knygą poetas išleido 1941-aisiais – deja, kiek žinoma, visą tiražą sunaikino naciai.

Antrojo pasaulinio karo metus H. Ošerovičius praleido evakuacijoje Almatoje, Kazachstane. Po karo jis vėl grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Neilgam: sovietinei valdžiai kūrėjas irgi užkliuvo.

Antisemitinei „kovos su kosmopolitizmu“ kampanijai įsibėgėjant visoje Sovietų Sąjungoje, 1949-aisiais H. Ošerovičius buvo apkaltintas nacionalistine, sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Poetas kaltinimus neigė, rašė skundus, tačiau nuosprendis buvo panaikintas ir H. Ošerovičius paleistas tik 1956 metais.

Vėl grįžęs gyventi į Vilnių, H. Ošerovičius išleido ne vieną poezijos rinkinį. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra knyga „Samsonas“, pradėta rašyti dar 1944-aisiais ir kurta tris dešimtmečius. Žinomi jo kūriniai ir „Tarp žaibo ir perkūnijos“, „Daina iš labirinto“ bei kiti.

D. Pilkausko teigimu, daugelis poeto kūrinių išleista įvairiomis kalbomis. Į lietuvių kalbą jo kūrybą vertė Algimantas Baltakis, Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė. Į rusų kalbą – garsus rusų poetas Arsenijus Tarkovskis.

Septintajame dešimtmetyje Panevėžio dramos teatre pastatyta H. Ošerovičiaus drama „Žmonės ir antžmogiai“, kurią režisavo Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis, o vaidino garsūs aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, kitos to meto scenos žvaigždės.

Pasak istoriko, kai H. Ošerovičius 1971-aisiais išvyko gyventi į Izraelį, po kelerių metų parašė vieną svarbiausių ir nostalgiškiausių savo paveldo kūrinių – poezijos knygą „Main Ponevež“: „Mano Panevėžys“. Išleista jidiš ir hebrajų kalbomis, ji buvo unikali, nes daugelis išeivių apdainuodavo Vilnių.

Iki pat mirties H. Ošerovičius priklausė Izraelio rašytojų ir žurnalistų, rašančių jidiš kalba, sąjungai. Už kūrybą buvo apdovanotas ne viena prestižine Izraelio ir kitų šalių premija.

Tarp sovietų valdžios Hiršui Ošerovičiui mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Skaityti plačiau
Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Spalio 21 d. Panevėžio žydų bendruomenėje vyko pasitarimas dėl bendradarbiavimo  su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiaitės-Bitė miesto viešosios  bibliotekos darbuotojais  ir žydų bendruomene.  Pasitarime dalyvavo  Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys Rimantas Narkevičiaus.

Greta Kėvelaitienė, bibliotekos krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja paragino išlaikyti kuo glaudesnius bendradarbiavimo ryšius.  Jos pasiūlymui pritarė  bibliotekos darbuotojai:  Ilona Mažylytė ir Sigita Marcinkevičienė.

Draugiškoje atmosferoje buvo aptarti  įvairių miesto struktūrų ir organizacijų sąveikos klausimai, organizuojant viešuosius renginius. Rimantas Narkevičius atkreipė dėmesį į žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofmano darbą, renkant medžiagą, susijusią su miesto  žydų istorija.

Skaityti plačiau
Kasmet spalio mėnesį Švenčionyse vyksta tradicija tapęs liūdnas minėjimas Holokausto aukoms atminti

Kasmet spalio mėnesį Švenčionyse vyksta tradicija tapęs liūdnas minėjimas Holokausto aukoms atminti

 Švenčionių rajono žydų bendruomenė

2020 m. spalio 18 d. Švenčionių rajone vyko tradicija tapęs renginys, skirtas Holokausto aukoms atminti. Kiekvienais metais spalio mėnesį prie paminklinės Menoros susirenkama prisiminti  Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, nukankintus Švenčionių krašto gyventojus, kurie kalėjo miesto parke įkurtame gete ir buvo masiškai nužudyti Švenčionėlių poligone.

Žudynių aukas pagerbė Izraelio ambasadorius Yossi Levy, jis  lankėsi  Švenčionyse, kur susitiko su rajono vicemere Violeta Čepukova, Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sekretore Miranda Kaneckaja-Steckevičiene, Nalšios muziejaus muziejininke, istorike Nadežda Spiridonoviene  ir  Švenčionių žydų bedruomenės pirmininku Moisej Šapiro.

Vizito metu aplankyta Švenčionių miesto parke esanti Menora, taip pat masinių žudynių aukoms atminti skirtas memorialas Švenčionėlių apylinkėse esančiame Platumų kaime. Lankantis abejose istorinės reikšmės vietose, prie paminklų uždegtos žvakutes ir padėtos gėles, taip pagerbiant Holokausto aukų atminimą.

Iš beveik 250 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų po Holokausto liko tik apie 6 procentus. Švenčionių rajone kelis šimtmečius sėkmingai gyvavusios ir per kelis metus sunaikintos  žydų bendruomenės atminimas įamžintas ne tik monumentuose, bet ir išlikusių žmonių atmintyje.

To meto žydai buvo apsišvietę ir dvasingi. Bendruomenė turėjo žydų mokyklas ir net penkias sinagogas. Būta žydų farmacininkų, amatininkų, net daktarų. 1883 m. farmacininkas N. Taraseiskis atidarė ir dabar mums visiems gerai žinomą Švenčionių vaistažolių fabriką, tas rodo, kad ši bendruomenė buvo tikrai versli.

Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941m. birželio 29 d. užimti Švenčionys. Nuo pirmųjų karo dienų žydai pajuto savo padėties tragiškumą. Istorikas Isakas Aradas, buvęs per vokiečių okupaciją Švenčionių gete, rašė: “Tarybų Sąjungoje prasidėjo nacistinis žydų genocidas,  jų likimas skyrėsi nuo to, kuris laukė baltarusių, lietuvių ir kitų.

Ela Gurina, LŽB Socialinės komisijos narė, Holokaustą išgyvenusiųjų asmenų patariamojo komiteto pirmininkė prie paminklo kalbėjo: ,,aš čia ne svečias. Mano mamos visa šeima čia guli …Tik mama liko gyva. Kiek save prisimenu, nuo vaikystės važiuodavom su mama ir tėvu, o dabar kiekvieną pirmąjį spalio sekmadienį važiuojam kasmet su vyru pagerbti aukas. Mes jau trečioji karta, kuri mažėja nes vieni serga, sensta ar dėl kitų priežasčių negali atvažiuoti. Esam dėkingi Švenčionių valdžiai, kuri visada atvažiuodavo, dabar sulaukiam atvykstant ir Seimo narių. Čia netoliese matome pylimą, supiltą  iš nužudytų žydų, anksčiau  čia augo ir didelis beržas, dar pernai jis augo, o šiemet matau, kad jo nebėra. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti čia prisiminti žiauriai nužudytuosius”.

Skaityti plačiau
Forumas Panevėžyje  apie visuomenės įvairovę, talentus ir brandžią demokratiją

Forumas Panevėžyje  apie visuomenės įvairovę, talentus ir brandžią demokratiją

Panevėžyje Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje 2020m. spalio 14d. vyko forumas apie vyrų ir moterų teisių lygybės stiprinimą, demokratišką  tautinių mažumų integraciją į visuomenę.

Pranešimą  „Europos Komisija skelbia lygybės sąjungą“  pristatė Danutė Krikščiūnienė, Panevėžio politikų klubo „Veiklios moterys“ prezidentė.

Panevėžio miesto savivaldybes tarybos narys , istorikas, Romualdas Grilauskas pranešė apie sunkumus su kuriais susiduria Lietuvos moterys, vadovaujančios švietimo, sporto, kultūros ir meno įstaigoms.

Apie žmonių su negalia integraciją pasisakė Lina Trebienė, Jaunuolių dienos centro direktorė. Forume aptarta, kaip keisti žmonių nuomonę ir požiūrį į neįgaliuosius, kaip užtikrinti lygias teises.

Apie Panevėžio plėtrą, susijusią su žydų istorija, pasisakė Panevėžio tarybos narys Rimantas Norkūnas. Atkreipus didesnį dėmesį į skirtingų kultūrų asmenis, galima sukurti daugiakultūrę aplinką, kurios diskusijose galima pasiekti geresnių rezultatų.

Apie tautinių mažumų integraciją pranešimą pristatė  Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis pabrėžė, kad ne viskas taip gerai kaip atrodo. Akivaizdžiai  matome, kad pasaulis keičiasi, yra antisemitizmo apraiškų ir vyksta vandalizmo aktai nukreipti  prieš žydus. Jis pastebėjo, kad per pastaruosius  10 metų buvo  įvykdyti vandalizmo aktai: sugadintos atminimo lentos žydų kapinėse bei  paminklas „Geto Vartai“ , taip ir liko neišaiškinti. Nėra artimo bendradarbiavimo tarp policijos atstovų ir žydų visuomenės. G. Kofman kėlė aktualius klausimus, susijusius su žydų istorija bei paveldo išsaugojimu.

Forumo rezultatas – žingsnis keičiant visuomenės nuomonę apie moterį, emigrantą, tautinių mažumų atstovą, neįgalųjį. Neužtenka tik teisės aktų ir įstatymų. Reikia kompleksiškos sistemos, švietimo, savimonės keitimo. Aktyvėjanti visuomenė suinteresuota naudotis visais savo talentais ir įvairove.

Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonija

Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonija

Lietuvos žydų istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Akmenės ir Viekšnių krašte žydai ėmė kurtis dar XVII a. II pusėje. Akmenės krašto žydų bendruomenė išugdė nusipelniusių Lietuvai žmonių, mokslo, kultūros veikėjų.

Akmenėje, Klykoliuose, Papilėje, Vegeriuose veikė sinagogos bei pradinės mokyklos, žydų bendruomenės aktyviai plėtojo verslus, Akmenėje ir Papilėje laikė žydų liaudies bankelius. Deja, Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta Holokausto Lietuvoje metu.

Po Antrojo Pasaulinio karo Akmenės krašte neišliko sinagogų ir mokyklų pastatų, sunaikintos Papilės žydų kapinės įamžintos tik paminkliniu akmeniu, išliko Viekšnių, Akmenės, Klykolių ir Vegerių žydų kapinės, jas dar aplanko čia palaidotų žydų palikuonys.1941 m. birželio – lapkričio mėnesiai laikomi pirmuoju žydų genocidų Lietuvoje laikotarpiu.

Tai pats baisiausias ir tragiškiausias Holokausto tarpsnis, per kurį nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų.Būtent tuo kruvinuoju laikotarpiu 1941 metais Akmenės krašto žydai iš krašto gyvenviečių buvo suvaryti į Akmenės sinagogas, kuriose 1941 m. vasarą buvo įkurtas moterų ir vaikų getas, o vėliau išvežti į Mažeikius, kur buvo sušaudyti.

2020 m. spalio 18 d., Akmenėje įvyko Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonija. Dianos ir Marijaus Lopaičių bei VšĮ “Akmenės istorijos muziejus” direktoriaus Arūno Ostrauskio iniciatyvos dėka prie Akmenės miesto aikštės, buvusių Akmenės sinagogų vietoje, atidengtas paminklinis akmuo sunaikintoms Akmenės sinagogoms pažymėti.

Paminklinio akmens autorius – skulptorius Antanas Adomaitis. Plazdant Lietuvos ir Izraelio vėliavoms, vyko Akmenės krašto žydų, 1941 m. kalintų Akmenės gete ir vėliau nužudytų Mažeikiuose, vardų skaitymo ceremonija.

Jad Vašem centro duomenimis tai buvo 78 Akmenės, Vegerių, Klykolių gyventojai. Visų šių nužudytų Akmenės krašto gyventojų vardai ir pavardės buvo surašyti ant akmenukų.

Iš Akmenės renginys persikėlė į Mažeikių senąsias žydų kapines. Čia dar kartą prisiminti ir pagerbti Mažeikiuose 1941 m. sušaudyti Akmenės krašto žydai, garsiai skaitant nužudytųjų vardus ir pavardes, padėti akmenukai su jų vardais ir pavardėmis prie paminklinio akmens.

Tai buvo itin nuoširdus, prasmingas, kupinas atjautos, tolerancijos bei solidarumo ir be galo jautrus renginys, skirtas išsaugoti istorinę atmintį, kad nebūtų užmiršti Holokausto metu nužudyti Akmenės krašto žmonės bei jų tragiškas likimas. Be galo smagu, jog vis daugiau žmonių, ir ypač jaunimas, supranta, jog Holokaustas – tai ne tik žydų tautos tragedija, bet ir visos Lietuvos nelaimė.Renginyje dalyvavo Lietuvos litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių krašto žydų bendruomenės atstovai, Akmenės bendruomenės atstovai, Mažeikių Gabijos šaulių būrio nariai bei Akmenės rajono jaunimas.

Tikimės kad Akmenės ir Mažeikių merai ar juos pavaduojantys asmenys sveiki ir gyvi, nes vietiniai mokiniai, šauliai , skulptorius Antanas Adomaitis, organizatoriai Akmeniškiai Lopaičiai, geros Valios fondas bei žydų bendruomenės jų taip ir nesulaukė paminklo nužudytiems žydams atidarime Akmenėje bei žydų žudymo vietoje Mažeikiuose. Beje, Mažeikių senosios žydų kapinės pasibaisėtiname stovyje.