Paveldas

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.

Apie kontekstus

Apie kontekstus

Bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Getai – gėris. Suvarymas į juos – mėginimas gelbėti žydus. Suvarančiųjų į getus garbinimas – ne išimtis, o gero elgesio taisyklė. Kaip ir nužudytųjų turto parceliavimas.

Nelegalių lentų netikriems didvyriams kabinimas – teisinės valstybės klasika. Beveik visų be išimties politinių vadovų tyla – žinutė, kad visa tai yra toleruotina ir priimtina. Vilnius išpuoštas šimtais žydams getuose gero linkėjusių nuotraukomis, plakatai, kad Vilnius neturėtų būti Šiaurės Jeruzale, balti raiščiai ant rankų, žygiuojant nuo Prezidentūros policijos sergėjamos lentelės užkabinimo link, Holokausto neigimas ir istorijos revizija iš politikų ar Genocido centro darbuotojų lūpų. O gal kam nors marškinėlių reikėtų su žydų geradėjų atvaizdu? Nebrangiai. Patriotizmas pigus – tik po 30 eurų. Svastika su gėlytėmis priešais nykstančios Lietuvos Žydų bendruomenės pastatą tėra logiškas tęsinys.

Viskam, geram ir blogam poelgiui, reikia palankių aplinkybių. Tos gėlytės ant svastikos tėra gėlytės. Jos niekuo nesiskiria nei nuo visą tą kontekstą tyliai toleruojančiųjų, nei jį aktyviai kuriančiųjų. Nužudytieji nebalsuoja. Bet ta tyla apie gyvuosius pasako labai daug.

Žinoma, mergaitė pati kalta, kad ją išprievartavo, nes buvo su trumpu sijonu – juk visi aiškino, kad vaikščioti su trumpu sijonu yra pavojinga, juk neklausė. Žydai patys piešia svastikas, nes patys ėjo į getus, patys krito į duobes, patys kalti, kad būta tų didvyriškų asmenybių, reikalavusių pranešti, ar jau visus į Žagarės getą suvarė, ar dar liko koks geto palaimos neišgelbėtas žydas.

„Herr Wolfgang, pranešu, kad vakar aukcione pardavėme duobėse išgelbėtų žydų turto už tiek ir tiek reichsmarkių. Batsiuvio kurpalius liko neparduotas.“ Net jei Vilniaus žydai prisikeltų – juk apsižiūrėję, jie ir vėl emigruotų. Į Panerius. Tai ko čia draskytis?

A, tiesa, nepamiršti rugsėjo 23-iąją atgauti kalbos dovaną – pastovėt Paneriuose prie mikrofono ir išreikšti valdišką užuojautą. Dėl teisingų proporcijų.

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Jovita Gaižauskaitė, LRT TV , LRT.lt 2019.09.13 

Kretingos rajone, Darbėnuose, gyventojai sprendžia, kaip įamžinti čia gyvenusių pusės tūkstančio žydų atminimą. Tačiau kol kas pasiūlymai tik supriešino miestelį – niekas nenori, kad būtų pabrėžiama, jog žydai nužudyti būtent Darbėnuose.

Darbėnuose prieškariu gyveno 550 žydų. Dabar jų tragediją liudija pažymėtos genocido vietos.

Yra ir atminimo lentelė ant vieno namo, skirta Dovydui Volfsonui, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autoriui. Darbėniškiai vis iškelia idėjų, kad būtų įamžinti ir kiti čia gyvenę žydai.

 

„Labiau linko, kad tai būtų parodoma per žydų gelbėtojų pusę, įamžinti tuos lietuvius, kurie būtent gelbėjo žydų šeimas, ir įamžinti tuos ir parodyti, kad tų žydų buvo ir išgelbėtų. Tačiau žydų bendruomenės dalis pageidavo, kaip jie tą tradiciją turi, įamžinti tuos įžymius žydus, kilusius, tarkim, iš Darbėnų“, – sako Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Darbėniškė mokytoja pasiūlė du žymius žydus – fotografą Elijahu Bruckų ir mergaitę Esterą Kverelytę, rašiusią dienoraštį kaip Ana Frank, įamžinti grindinio plytelėse.„Pradėjau domėtis ir sužinojau, kad tų plytelių yra padėta visam pasauly 60 tūkst. Ir Lietuva yra 21-ma valstybė, kuri leido tai padaryti“, – sako darbėniškė.

Tačiau čia darbėniškiai sukilo, mat plytelėse būtų įrašas „nužudyta Darbėnuose“.

„Tos plytelės mano nuomone, jos tikrai galėtų atsirasti, na, galbūt tas „nužudyta Darbėnuose“ – jo nereiktų akcentuoti“, – sako seniūnas.

Bendruomenė turi ir kitą idėją: atstatyti miestelio centre išlikusį žydams priklausiusį pastatą.

Avarinis pastatas priklauso Kretingos rajono savivaldybei, pinigų jį tvarkyti kol kas nėra.

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose vyko Europos žydų kultūros dienai paminėti skirtas renginys. Jo metu šalia Laisvės gatvėje esančios vadinamosios „Durbės“ atidengtas atminimo ženklas ir stendas, bibliotekoje buvo skaitomas pranešimas, vyko knygos apie rašytoją prozininką, dramaturgą Grigorijų Kanovičių pristatymas.

Nuo 2004 metų kiekvieną rudenį įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuojami Europos žydų kultūros dienų renginiai. Skaičiuojama, kad pernai juose dalyvavo daugiau nei 400 Europos miestų bei miestelių bendruomenių.
Mažeikių miesto bei rajono gyventojai per šiuos renginius iš arčiau pažinti kadaise Lietuvoje gyvenusios gausios žydų bendruomenės kultūrą bei paveldą pakviečiami jau ketvirtus metus iš eilės. Renginiai yra „keliaujantys“ – ankstesniais metais jie yra vykę Sedoje, Pikeliuose, Tirkšliuose.

Šiemet Europos žydų kultūros dienų renginių – konferencijų, koncertų, spektaklių, ekskursijų organizatoriai raginami pabrėžti judaizmo įvairovę bei turtingumą, skatinant pripažinimą ir dialogą.

Europos žydų kultūros dienos dalyviai sekmadienį būriavosi šalia Laisvės gatvės 29 numeriu pažymėto buvusio „Durbės“ kino teatro. Jo pašonėje buvo pastatytas atminimo ženklas ir informacinis stendas, kad toje vietoje kadaise stovėjo žydų sinagoga.

Pagrindinė renginio organizatorė – Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad diena išskirtinė, nes iki šiol tokia proga – žydų kultūros dieną – Mažeikių rajone nebuvo pristatomi ir atidengiami atminimo ženklai.
Pasak specialistės, anksčiau vienos ar kitos ekskursijos po Mažeikius metu gidai, atsivedę ekskursijos dalyvius į vietą tarp Laisvės 27 ir 29 pastatų, galėdavo tik parodyti tuščią erdvę ir nusakyti apytiksles buvusios sinagogos ribas. ,,Prieš pusantrų metų pasikalbėjome su skulptoriumi Antanu Murausku. Jis pasakė, kad turi sumanymą kaip nors įamžinti Mažeikių žydų atminimą. Pritariau, kad tai labai gera mintis. Antanas labai greitai padarė šio atminimo ženklo maketą“, – prisiminė Kultūros ir sporto skyriaus specialistė.

Nuo šiol, atsiradus atminimo ženklui bei informaciniam stendui, bus kitaip. Ant atminimo ženklo matyti, kaip sinagoga atrodė 1922m.. Be to, apie ją pateikta ir daugiau informacijos.

Pasak jos, palaikymą dėl ženklo ir stendo išreiškė ir Lietuvos žydų bendruomenė, ir tuometė Lietuvos kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Renginyje dalyvavo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo įkūrėjas ir vykdantysis direktorius, rašytojas ir žurnalistas Eugenijus Bunka. Šio fondo viena iš veiklų – žydų atminimo išsaugojimas.
„Politika, antisemitizmas – visa tai palieka antrame plane. Pirmame plane yra žmonės, kurie buvo, gyveno, dirbo, kūrė. Kiekviename Lietuvos kaimelyje, miestelyje žydai paliko savo pėdsakų. Tie pėdsakai per laiką išsitrynė, o tokie dalykai – atminimo ženklai primena apie tuos kadaise čia buvusius, gyvenusius, kūrusius“, – atminties išsaugojimo svarbą akcentavo paskutiniu Plungės žydu save vadinantis E. Bunka. Jis pridūrė, kad jei Dievas nori nubausti žmogų, atima iš jo protą ir atmintį. „Vadinasi, Dievas iš jūsų neatėmė nei proto, nei atminties. Ir už tą prisiminimų saugojimą labai ačiū“, – kalbėjo svečias.

Nuotraukoje – knygos „Gib a kuk“ autorė Rūta Oginskaitė (kairėje) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Mažeikiškių dėmesį prikaustė ir Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk“ pristatymas. Jame dalyvavo ir pati knygos autorė, ir Lietuvos kino bei teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė. Pokalbį moderavo mažeikiškis režisierius Martynas Januška. tęsėsi Mažeikių viešosios bibliotekos salėje. Čia muziejininkas Vytautas Ramanauskas apžvelgė ir auditorijai pristatė senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti mūsų mieste gyvenę žydų tautybės žmonės. Muziejininkas plačiau pristatė žydų verslininkų šeimas. Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniai, padedami mokytojų Silvos Paulauskienės ir Algirdo Vilko, šiemet sukūrė filmą „Laikas ir likimai“ apie gimnazijos mokinius ir mokytojus žydus. Renginio dalyviai turėjo galimybę šį filmą pamatyti.

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Gintaras Šiuparys „Lietuvos rytas“

Istorinį Telšių senamiestį sutvarkęs miestas ėmėsi atkurti ješivą – rabinų ir žemesnio rango žydų dvasininkų mokyklą.

Iždinės gatvėje stovintys griuvėsiai dabar nė iš tolo neprimena pastato, apie kurį garsas sklido po visą pasaulį. Telšių ješivoje tobulinosi rabinai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vengrijos, Urugvajaus, kitų valstybių. Pirmasis ješivos pastatas čia iškilo 1875 metais. Po gaisro XX a. pradžioje atstatyta ir išsiplėtusi mokykla buvo didžiulė – joje vienu metu studijuodavo net iki 500 rabinų ir žemesnio rango dvasininkų.

Ši viena žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų veikė iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Tiesa, ji buvo atkurta ir tebeveikia už Atlanto – nuo 1941 m. lapkričio Telšių ješiva atidaryta Klivlande (JAV). Čia tebetaikoma ta pati Telšių ješivoje sukurta mokymo ir dvasinio tobulinimo sistema.

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Atvykus į Vilnių, dalyvauti Europos žydų kultūros dienų renginyje PŽB narių laukė visą dieną vykusi įspūdinga programa.

Kodėl nusprendėme padėkoti šio renginio programos organizatoriams? Todėl, kad  buvo įdomu dalyvauti ekskursijoje po senus žydų kvartalus Vilniuje ir išklausyti paskaitas apie žydų tradicijas bei kultūrą. Širdyse liko geri prisiminimai, tai buvo labai įdomi ir naudinga informacija.

Atidarymo metu Europos žydų kultūros dienų renginyje žydiška muzika ir dainos mus įtraukė į šokius Gaono gatvėje, kartu dalyvavo daug turistų iš užsienio. Ansamblio ,,Fajerlach“ atstovai taip gražiai grojo, kad tiek praeiviai, tiek miesto svečiai sustoję klausėsi žydiškos muzikos ir audringai plojo.

Per ekskursiją, “Sienos prisimena“ buvom sužavėti idėja, kurią pristatė Lina Šlipavičiūtė- Černiauskienė ir Lauryna Kiškytė. Freskos siluetuose vaizduojamos 20 amž. pradžios žmogus. Kita freska  – nupiešta ant sienos fotografijos kopija – žmogus su vežimu, dar kita – nupiešti du bendraujantys vaikai, jų veiduose atsispindi ryžtas, rūstumas. Idėjos autorė papasakojo, kad nebuvo lengva gauti leidimus ir sukurti paveikslus kuriuose būtų meniškai ir istoriškai teisingai parodyti žydai, gyvenę Vilniuje iki II pasaulinio karo pradžios. Tai galėtų būti sektinas pavyzdys ir kitų miestų savivaldybėms, kaip galima meniškai įdomiai papasakoti miestų istorijas, tuo pačiu įprasminant ir papuošiant erdves.

Renginiu, kurį pristatė Natalija Cheifetc – paskaita „Šabas žydų kvartale ir pasiruošimas Didžiosioms žydų šventėms“ susidomėjo ne tik dalyvavę žydai bet ir lietuviai. Įdomi paskaita, supažindinanti su žydų tradicijomis, istorija ir kultūra užbūrė visą salę.

Renginių buvo daug, neįmanoma buvo visur dalyvauti. PŽB vardu norime padėkoti renginių organizatoriams, šio projekto vadovei Dovilei Rūkaitei,  o “Beigelių krautuvėlės“ darbuotojams – už skaniai pagamintus beigelius. Grįžome į Panevėžį su gera nuotaika ir puikiais prisiminimais.

Daugiau nuotraukų su šventinėmis akimirkomis.

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Įgyvendindama projektą „Žydų paveldas Kaune“ biblioteka rugsėjo 6, 8 ir ­– Europos žydų kultūros dienas palydint – rugsėjo 10 d. kviečia dalyvauti pažintinėse ekskursijose, kurių dalyviai turės galimybę pagilinti žinias Kauno moderniosios architektūros kūrimo, senamiesčio ir Vilijampolės kultūros ir paveldo istorijos baruose, papildydami juos ryškų atsekamą pėdsaką palikusių Lietuvos žydų nuveiktais darbais. Dalyvių dėmesiai – registracija būtina!

Rugsėjo 6 d., penktadienį, 17 val.
Žydų architektų indėlis į tarpukario Kauno modernizmą

Ekskursijos metu lankysime tarpukario modernistinės architektūros pastatus, sukurtus žydų architektų: Grigorijaus Mazelio, Boruho Klingo, Noaho Bero Joffes, Izaoko Trakmano, Leibos Zimano, Miko Grodzenskio ir kt. Pamatysime svarbiausias maldos namų vietas, aplankysime buvusias žydų socialines ir švietimo įstaigas tokias kaip OZE Sveikatos namai ir Žydų realinė gimnazija, susipažinsime su vienais gražiausių modernistinės architektūros pavyzdžių – Malkės Bruskienės, Taubės-Feibės Elšteinienės, Elkeso namais ir kt.

Ekskursijos vadovė – dr. Marija Oniščik, Kauno architektūros istorijos tyrinėtoja, straipsnių autorė, VšĮ „Gražinkime Kauną“ gidų komandos narė. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p.renginiai@kaunas.mvb.lt

Rugsėjo 8 d., sekmadienį, 12 val.
Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.

Kviečiame į ekskursiją „Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.”, kurios metu susipažinsite su daugiataute Vilijampolės istorija. Maršrutas ves pro įvairiausius Vilijampolės kampelius: sužinosime kur buvo senasis paštas ir policijos nuovada, kur veikė valgykla vargšams ir kas ją rėmė, kaip vadinosi senosios gatvės, užeisime į vieną iš seniausių Kaune esančių alaus bravorų. Aplankysime seną sinagogą ir bandysime įsijausti į vienos žymiausių pasaulyje judaizmo dvasinių seminarijų gyvenimą. Pasivaikščiojimo metu sužinosime, koks buvo to meto vilijampoliečių gyvenimas, kaip jis keitėsi ir kodėl Vilijampolė yra tokia, kokia yra dabar.
Ekskursijos vadovas – istorikas, gidas Deimantas Ramanauskas. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p. renginiai@kaunas.mvb.lt

Europos žydų kultūros dienas palydint. Rugsėjo 10 d., antradienį, 18 val.
Nesutiktas žydiškas Kaunas

Kartu su ketvirtos kartos kauniete, gide Asia Gutermanaite, kuri viena pirmųjų pradėjo supažindinti kauniečius ir miesto svečius su žydų kultūros paveldu Kaune, pažvelgsime į senamiestį iš naujo ir aplankysime svarbias žydų tautos istoriją liudijančias vietas. Ekskursijos metu sužinosite, kurioje miesto vietoje XVIII a. viduryje pradėjo kurtis žydų bendruomenė ir kur buvo įkurta pirmoji Kauno sinagoga, išgirsite kaip ir kodėl buvo įkurti visuomeninės paskirties pastatai – žydų ligoninė, vaikų namai ir valgykla. Aplankysite Mėsininkų ir Neviažskio sinagogas bei vienintelį pasaulyje su esperanto kalbos gimimu susijusį A. Zylberniko namą bei sužinosite daug įdomių istorijų iš žydų bendruomenės gyvenimo.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Panevėžio istorija. Namai, kuriuose jautiesi saugiai

Panevėžio istorija. Namai, kuriuose jautiesi saugiai

Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas

Mane visada domino žydų kultūra, istorija ir asmenybės, domėtis mane įkvėpė senelis Leonas Brežinskis, II pasaulinio karo metais pats gelbėjęs žydus. Todėl aš ir mano mokiniai aktyviai dalyvaujame Tolerancijos centro veikloje, įvairiuose renginiuose, konkursuose Holokausto tema. Labai daug žinių ir motyvacijos suteikė Tarptautinė komisija Nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, jos vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė.

Nuotraukoje Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas su Gennady Kofmanu Panevėžyje.

Žinodami apie stiprią Panevėžio miesto žydų bendruomenę (PŽB), vadovaujamą Gennady Kofmano, atvykome į Aukštaitijos sostinę ir nenusivylėme – mus pasitikęs Gennady, kurį be ironijos galima pavadinti žmogumi-orkestru, apsupo mus dėmesiu ir šiltu bendravimu. Viską spėjantis, visus išklausantis, turintis patarimų įvairiais gyvenimo atvejais, besidomintis savo miesto istoriją. Jis iš kiekvieno svečio pasiima kruopelytę į neišsemiamus PŽB archyvus.

Į PŽB atvykome kartu su Tamara Berezouskaja (Grinberg), ieškančia žinių apie savo šeimą, senelius, prosenelius, gimines, kurie praeityje gyveno Panevėžyje iki Holokausto. Kartu vykome į sovietiniais metais sunaikintų žydų kapinių vietą, kurioje šiandien įkurtas Atminties memorialas.

Paminklas ir aplinka įkvepia rimčiai, susikaupimui, prisiminimui apie gyvenusius panevėžiečius žydus. Gaila, kad ne visi tai supranta. Mums buvo parodyti pastatai, kuriuose gyveno žydai, papasakota ten gyvenusių žydų istorija, likimai nuo XVII a. iki II pasaulinio karo.  Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžio mieste. 1766 metais Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose, gyveno 254 žydai. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu, vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, – 1447 asmenys. Jie vedė uždarą gyvenimo būdą, laikydamiesi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir pakankamai geri. Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 metais atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų gavo išsilavinimą žydų maldos namuose. Tais pačiais metais pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatytą 1764 m. ir 12 maldos namų. 1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai bei 3556 moterys buvo tikintys judėjai. Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkstančių gyventojų, beveik pusę sudarė žydai. Daugiausiai jiems priklausiusių pastatų išliko Ramygalos gatvėje, kurią drąsiai galima vadinti žydų gatve.

Įdomus buvo pasakojimas apie Rabino Rabinovičaus iniciatyvą Panevėžyje 1909 metais įkurti žydų dvasinę mokyklą – ješivą Ramygalos gatvėje, kuri buvo didžiausia Lietuvoje.

Ješivos  vadovu 1919 m. išrinko Panevėžio rabiną Josefą Kahanemaną. Šis išmintingas žmogus buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenes. 1940 m. balandžio mėn. vykdydamas diplomatinę misiją, J. Kahanemanas su sūnumi Abraomu – Eliazaru išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros buvo sušaudyti. Žuvo ir visi J. Kahanemano giminės, gyvenę Lietuvoje.

Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją,  Josefas Kahanemanas pasakė: “Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. Jei Panevėžys sunaikintas, jis turi būti atstatytas kitur.“ J. Kahanemano iniciatyva Izraelyje Bnein Brake buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams, per karą praradusiems tėvus ir  ,,Ponevež ješyva“, pavadinta Panevėžio vardu. Vėliau buvo pastatytos dar dvi mažesnės.

Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visi 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario Lietuvoje buvo ješyvos.

Tokių įdomių istorijų turi kiekvienas pastatas. Pavyzdžiui 1920 metais rugsėjo 26 dieną buvo atidaryta Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi berniukai ir mergaitės . Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 metais įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus garsėjo turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo 15 tūkst. eksponatų. Po kelerių metų Ramygalos g. (dab. Nr. 34) pastate atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą. Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų bei choreografijos. Taip pat buvo atidaryta  gimnazija hebrajų k. Elektros g. 15, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas.

Panevėžyje 4 gatvės buvo pavadintos žydų vardais: rabinų Icelio ir Hercelio, Š. Mero ir Kisino, Džointo g. -(Amerikos žydų labdaros organizacijos).

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu žydų kapinės buvo uždarytos. 1966 metais buvo nuspręsta jas  likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybose. Statant Panevėžio dramos teatrą dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti   dekoratyvinei sienai įrengti. 1993 metais buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“.

1994 metais atidengtas memorialinis ženklas ant buvusio ješiboto pastato Savanorių a. 11. 2001 metais tokiu pat atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai Valančiaus g. 4.

2004 metais Panevėžio miesto savivaldybė paskyrė patalpas bendruomenės būstinei buvusioje Žydų mergaičių gimnazijoje (dabar Atviras jaunimo centras, Ramygalos g. 18). Šiuo metu čia vyksta bendruomenės renginiai, pamaldos, Sekmadieninė  mokykla, jaunimo klubų, mokiniams ir mokytojams rengiami seminarai ir susitikimai, skirti žydų istorijai studijuoti. Būstinės patalpose įkurtas Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“, kurį gali aplankyti panevėžiečiai ir miesto svečiai.

Kofman su pasididžiavimu pasakojo apie žydų kilmės panevėžiečius. Marija Dilon – gimė Panevėžyje, buvo pirmoji profesionali ir žymiausia moteris skulptorė visoje Europoje. Daug jos darbų pelnė tarptautinį pripažinimą: skulptūra „Tatjana“ sukurta Aleksandro Puškino kūrinio motyvais, paminklas – biustas matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklas imperatoriui Aleksandrui II Černigove, antkapis aktorei Verai Komisarževskajai, marmurinių skulptūrų kompozicija „Pavasario pabudimas“.

Kita garsenybė buvo režisierius, aktorius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas. O kur dar teisininkai, politikai, visuomenės veikėjai, advokatai Bernardas ir Naftalis Fridmanai, Samuelis Landau, žydų poetas Giršas Ošerovičius (poezijos knyga „Mano Panevėžys“), gydytojas Šachnelis Abraomas Meras… Visų išvardinti šiame tekste neįmanoma.

 

Merkinės šventės svarbiausias projektas – ,,Durys atsidaro”

Merkinės šventės svarbiausias projektas – ,,Durys atsidaro”

Savaitgalį, rugpjūčio 17–18 dienomis Merkinėje vyko didelė šventė – prisimintos dvi sukaktys. Šiemet sukanka 660 metų nuo Merkinės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ir 450  metų, kai Merkinė gavo miesto teises. Į šventę buvo pakviesta ir Lietuvos žydų bendruomenė kartu su ansambliu Fajerlach.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei Merkinė yra svarbi, nes  miestelyje iki Holokausto žydai sudarė 80 procentų gyventojų, ,,Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamasi nekalbėti yra jau įprasta. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę“, – pastebi  Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejaus direktorius. Merkinėje dabar  gerbiamas žydų atminimas, tą įrodo šventei parengtas jaudinantis projektas „Durys atsidaro“. Centrinėje miesto aikštėje pastatytas simbolis – dvejos dvivėrės medinės durys, primenančios apie čia prieš karą buvusias žydų krautuves. Tai merkiniškio meistro Margirio Buržinsko dovana Merkinei. Kartu su naujosiomis durimis, šventės metu buvo eksponuojamos ir senos Merkinės žydo meistro pagamintos namų durys, kurias rado  ir išsaugojo merkiniškis Povilas Raugala, o ekspozicijai paruošė Merkinės krašto muziejaus muziejininkas-mokslo darbuotojas Žygimantas Bružinskas, šventės proga parengęs ir parodą apie Merkinės miestelio architektūrą XX a. pirmoje pusėje.

Žygimantas Bružinskas yra baigęs archeologijos mokslus, domisi architektūra, jį labai domina Merkinė, kokia ji buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Merkinė per karą buvo nušluota, subombarduota negailestingai, liko tik pelenų krūva. Iš 24 pastatų, supusių centrinę miesto aikštę liko tik stačiatikių cerkvė ir Vazos namo griaučiai. Gerai, kad yra daug tarpukario nuotraukų, tad po truputį, po fragmentą šiuolaikinių technologijų pagalba buvo atkurtas visuomeninės aikštės vaizdas, buvęs prieš karą.

Dabar aikštės pavadinimas – S. Dariaus ir S.Girėno, o iki 1933 m. aikštė vadinta Rinkos aikšte. Po „Lituanicos“ aviakatastrofos Soldino miškuose Merkinės šiaulių iniciatyva ši aikštė pervadinta garsiųjų lakūnų garbei.

Merkinės centre – raudonų plytų pastatas – Talmudo Toros mokykla, šalia – sinagogos Kloy fragmentai, o dar vienos greta buvusios medinės sinagogos Beit Midraš neliko nė ženklo… Ją sovietmečiu nugriovė tuometinė valdžia. Tad geriausiai išliko tik Talmudo Toros mokykla, pastatyta labai žymaus Merkinės žydo –Hario Fišelio iniciatyva. Jis į „Aukso žemę“ – JAV – emigravo būdamas dvidešimties 1885 m. Tapo turtingu, nors iš Lietuvos emigravo būdamas skurdžiumi. Gabus architektūrai vyras Niujorke dalyvavo politinėse žydų organizacijose, buvo valdybų narys, 1923 m. po beveik 40 metų pertraukos grįžo į Merkinę aplankyti tėvų kapų ir pastatyti jiems Merkinėje paminklą, o kaip dovaną gimtajam miesteliui apsiėmė pastatyti mokyklą. Kadangi Didžioji Merkinės sinagoga sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, toji mokykla pastatyta vietoje D. sinagogos. Prieš I Pasaulinį karą Merkinėje jau buvo 3 sinagogos. Net sunku dabar įsivaizduoti.

Pristatydamas parodą į šventę susirinkusiems svečiams, Žygimantas pasakojo, kad visi dabartiniai gyventojai yra atvykę iš aplinkinių kaimų, sovietmečiu Merkinė buvo atstatoma visiškai nekreipiant dėmesio, kokia čia svarbi buvo vieta. Aikštėje okupacijos metais pastatyti tipiniai pastatai, netinkantys šiam miesteliui. Žiūrint į aikštės perimetrą, matyti labai daug tuščių erdvių, to niekada nebūdavo aplink Turgaus aikštę, kur brangiausia žemė, kuri buvo užstatyta tankiai, pastatai stovėdavo vienas prie kito. ,,Dabar urbanistine prasme matyti, kad tai yra nenormalu. Merkinė urbanistine prasme iš tikrųjų dabar gyvena pokario sąlygomis“ – kalbėjo Žygimantas.

Projektas ,,Durys atsidaro“ yra skirtas tarpukario Merkinės gyvenimui, kaip pagarbos ženklas čia gyvenusiai žydų ir lietuvių bendruomenei. Šios durys kalba ne tik apie tai kokia buvo ir galėjo būti Merkinė, bet ir tai, kokia ji gali būti šandieną. Tai yra prisimenanti ir įsiklausanti į savo praeitį, svetinga visiems, kas nori atverti duris į Merkinės istoriją.

Projekto koordinatorius – Merkinės Krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. renginiais rėmė Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis projekto partneris – Merkinės kultūros centras (vad. Jurgita Keršienė.

Kalbant apie dabarties planus Merkinėje, reikia paminėti, kad šiuo metu į Talmudo Toros mokyklos pastatą planuojama perkelti vaikų darželį. Kloy sinagoga karo metais buvo subombarduota, o sovietmečiu ją rekonstravo į sporto salę. Šiandieną tai Merkinės V. Krėvės gimnazijos kultūros renginių salė.

Skverelyje prie sinagogų ateityje Merkinės krašto muziejus norėtų įamžinti buvusį garsų Merkinės žydų bendruomenės veikėją Dovydą Elijahu Stouną. Jo tikroji pavardė buvo Tsileršteinas. 1906 m. emigravęs iš Merkinės į JAV, ten baigė teisės mokslus, gavo JAV pilietybę, o netrukus Masačiusetse jis buvo išrinktas Atstovų rūmų nariu. Tai jo iniciatyva Masačiusetso valstija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m., t.y. anksčiau negu Federalinė Amerikos valdžia. Kai šis paminklas bus pastatytas, atsiras dar vienas pagarbos ženklas miestelio žydams.

Merkinėje yra žydų kapinės, kurias prižiūri ir tvarko seniūnija, talkininkai, prieš keletą metų kapines tvarkė ir garsios ,,Misija Sibiras“ dalyviai. Miestelyje šiemet Varėnos r. savivaldybės ir Merkinės krašto muziejaus iniciatyva pastatyti informaciniai stendai prie sinagogų, senųjų žydų kapinių, šalia Holokausto aukų kapavietės. Taip pat įrengtos rodyklės lietuvių ir anglų kalbomis, kad šiuos objektus nesunkiai galėtų rasti Merkinės svečiai, o atvykstančių užsienio svečių ir besidominčių Merkinės ir Merkinės žydų istorija kasmet vis daugėja.

,,Durys atsidaro“ durys yra ženklas, skirtas atminti senąją Merkinę, čia gyvenusius ir dirbusius žmones. Kokie jie buvo energingi, kiek daug padarė, kad miestelis atgytų. Tarpukariu Merkinė buvo ypatingai tvarkoma, pirmoji Alytaus apskrityje įsivedė vandentiekį, elektrą. Progresas buvo didelis. Dabar miestelyje sakoma: ,,turėsim duris, žiūrėsim ir matysim, kokia Merkinė buvo ir galėjo būti“.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, sveikindama susirinkusius su Merkinės švente, papasakojo, kad jos tėvo giminė kilusi iš Veisiejų, todėl ji save  pristato dzūke. Žydų bendruomenės pirmininkė pastebėjo, kad dažnai svarbūs renginiai vyksta su pompastiškom kalbos, o ši Merkinės šventė su jaunų Merkinės  gyventojų parengtu projektu ,,Durys atsidaro“ – ne tik nustebino savo jautria idėja, bet ir ypatingai prisiminė ir nuostabiai pagerbė čia gyvenusius žydus.

Šventėje daug plojimų sulaukė Žydų dainų ir šokių ansamblis Fajerlach ir jo smuikininkas Borisas Kirzneris.

Merkinė IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Kartais istorikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai.

Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.

Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV.

Kviečiame visus dalyvauti Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Kviečiame visus dalyvauti Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Šabas žydų kvartale – pranykusi tradicija, kuomet kiekvieną penktadienio vakarą žydų šeima sėsdavo prie gausaus stalo, degdavo žvakes, meldėsi, plėšdavo chalą, šeštadienį kvartalas ilsėjosi, o sekmadienį visi linkėjo geros savaitės!
Europos žydų kultūros dieną atraskime žydų kvartalo šurmulį, istoriją, skonius, kvapus ir melodijas!
>>Programa http://bit.ly/33NbuNq

>>Programa ENG http://bit.ly/2ZiTU4G

>>Registracija http://bit.ly/31gobyc
#EŽKD #ŽyduKultūrosDiena ‬ #EDJC2019 #ŠabasŽydųKvartale

S.Kanovičius: Šeduvoje kuriamas „Dingęs Štetlas“ negali pakeisti žydų istorijos muziejaus

S.Kanovičius: Šeduvoje kuriamas „Dingęs Štetlas“ negali pakeisti žydų istorijos muziejaus

Autorius: Jūratė Skėrytė (BNS)

Šeduvoje kuriamas litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejus „Dingęs Štetlas“ negali pakeisti žydų istorijos muziejaus, teigia Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius.

„Štetlas negali pakeisti visa apimančios žydų istorijos, nes žydų istorija nėra tik štetlo istorija“, – trečiadienį žurnalistams Seime sakė jis, paklaustas apie norus Vilniuje įkurti naują Žydų istorijos muziejų. Štetlas jidiš kalba, kuria kalbėjo Lietuvos žydai, reiškia miestelį. Vilniuje keltos kelios idėjos dėl žydų muziejaus įkūrimo. Verslininkas Antanas Zabulis su bendraminčiais siekia, kad būtų atkurta nors dalis sovietmečiu Vilniuje nugriautos didžiosios sinagogos ir toks muziejus įsikurtų joje. Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir premjeras Saulius Skvernelis kėlė mintį Žydų istorijos muziejų įkurdinti ketinamuose renovuoti buvusiuose Sporto rūmuose, tačiau tarptautinėms žydų organizacijoms ir litvakų bendruomenei išsakius kritikos tokios idėjos atsisakyta.

Rugpjūčio 6 d.: simpoziumas „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“

2019 m. rugpjūčio 5–7 d. Vilniuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Vilniaus skaitymas: žydų literatūra ir miesto istorija“ (Reading Vilna in Jewish Writing and Urban History). Konferenciją organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas drauge su Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutu ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centru. Konferenciją remia Lietuvos mokslo taryba.

Konferencija skirta nuodugniai išanalizuoti svarbius XX a. pr.–1940 m. judaikos šaltinius, kuriuose reprezentuojamas Vilnius ir jo istorija. Vilnius – itin reikšmingas to laikotarpio pasaulinis žydų kultūros centras, kurio istorinį pasakojimą, kultūrinę simboliką, tapatumo ir erdvės vaizdinius kūrė daugybė jidiš, hebrajų ir kitomis kalbomis parašytų žydų autorių tekstų, meno kūrinių. Konferencijoje bus aptartos ir kitos daugiakultūrio ir daugiakalbio Vilniaus temos, atskleidžiančios sąveiką tarp žydiškojo ir lietuviškojo, lenkiškojo, rusiškojo ir kt. Vilniaus kontekstų.

Konferencijoje pranešimus skaitys žinomi judaikos srities mokslininkai iš Izraelio, JAV, Švedijos: Davidas G. Roskiesas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis; Niujorko žydų teologijos seminarija, JAV), Davidas Fishmanas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis; JIVO, JAV), Avneris Holtzmanas (Tel Avivo universitetas, Izraelis), Mikhailas Krutikovas (Mičigano universitetas, JAV), Cecile E. Kuznitz (Bardo koledžas, JAV), Theodore’as R. Weeksas (Pietų Ilinojaus universitetas, JAV), Vladimiras Levinas (Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis), Janas Schwarzas (Lundo universitetas, Švedija) ir kt.

Lietuvai konferencijoje atstovaus Lietuvos Respublikos kultūros ministras literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, žydų kultūros istorikė ir bibliografė Lara Lempertienė (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras), dailės istorikė Laima Laučkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikas Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas), etnologė Radvilė Racėnaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Konferencijos metu, rugpjūčio 6 d., Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre, V a. auditorijoje vyks simpoziumas „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“ (Zalmen Szyk’s Vilna in the New Millennium), skirtas tarpukariu Vilniuje veikusios Žydų kraštotyros draugijos (Yidisher gezelshaft far landkentenish) pirmininkui Zalmenui Šykui. Renginyje konferencijos dalyviai pristatys po vieną išskirtinę žydiškojo Vilniaus atminties vietą. Šiuo renginiu simboliškai pažymimos 80-osios Z. Šyko parengto Vilniui skirto išsamaus gido „Tūkstantis Vilniaus metų“ (1000 yor Vilne) pirmo tomo išleidimo (1939 m.) metinės. Deja, antrasis leidinio tomas taip niekada ir nepasirodė.

Konferencijos Vilniaus skaitymas: žydų literatūra ir miesto istorija“ vieta ir laikas: Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, J. Kovalevskio auditorija, Universiteto g. 5, rugpjūčio 5–7 d., kasdien nuo 9 val. Konferencija vyks anglų kalba. Konferencijos programa (PDF).

Kviečiame dalyvauti.

Trumpai apie simpoziumą „Zalmeno Šyko Vilnius naujajame tūkstantmetyje“

Data
rugpjūčio 6 d.
Laikas
17 val.
Vieta
Konferencijų salė, V a.
Dalyvavimas
įėjimas laisvas
Renginio kalba
anglų k.
Organizatoriai
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras
Rėmėja
Lietuvos mokslo taryba
Daugiau informacijos
socialiniame tinkle „Facebook“
Viltingi laisvėjimo ženklai

Viltingi laisvėjimo ženklai

 

SERGEJUS KANOVIČIUS

Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus kuriems mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir, ypač, netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant ilgus penkerius ar net daugiau metų.

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.

Pagaliau istorinis teisingumas nugalėjo. Noreikos lenta Vilniuje nuimta

Pagaliau istorinis teisingumas nugalėjo. Noreikos lenta Vilniuje nuimta

 Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos šeštadienio rytą nuimta  karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas patvirtino, kad lenta išvežta ir bus saugoma savivaldybės įmonėje „Grinda“.

Tai buvo svarbus istorinis sprendimas, kurio daug metų prašė Lietuvos žydų  (litvakų) bendruomenė. Diskusijos visuomenėje dėl šios lentos nukabinimo vyko ne vienerius metus. Kritikai teigė, kad šio ženklo neturi likti, supratus, jog J. Noreika, Antrojo pasaulinio karo metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų izoliavimo, geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

Lietuva neapsisprendė, kaip reaguoti į Vilniaus centre kabančią lentą ir pastaruoju metu sustiprėjusią kritiką pasaulyje. Istorikai rašydavo, kad  J. Noreika-Generolas Vėtra Holokausto metu žydų nežudė, nors iš tikrųjų faktai rodo, kad jis kolaboravo su naciais. Todėl Vilniaus mero sprendimas yra drąsus siekimas įtvirtinti istorinį teisingumą Lietuvos sostinėje, kurią žydai per amžius vadina „Lietuvos Jeruzale“.

Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, ,,lentą nuimti jis apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.

Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”, – BNS perduotame komentare sakė R. Šimašius.

 

Litvakų atminimo sodas Žemaitijos nacionaliniame parke

Litvakų atminimo sodas Žemaitijos nacionaliniame parke

Paskutinio Plungėje žydo, 2014 metais mirusio tautodailininko Jakovo Bunkos vardu pavadintas labdaros ir paramos fondas Žemaitijos nacionaliniame parke įsigytoje žemėje planuoja statyti žydišką etnografinę sodybą. O kol kas 12 arų plote kuriamas Litvakų atminimo sodas.

Šalia pagrindinio kelio, kuriuo kasmet pravažiuoja apie pusantro šimto tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio, Lietuvos kontūrą žymi visus metus žaliuojantys krūmai, o tose vietose, kuriose buvo 1941-1944 metais sunaikintos žydų bendruomenės, „dygsta“ tautodailininko Artūro Platakio iš metalo kaltos obelys. Savo protėviams atminti jas užsako litvakai iš viso pasaulio. Obuoliai medžiuose įamžina bendruomenėse gyvenusias šeimas.

2016 metais „pasodinti“ medžiai ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės litvakų atminimui bei gelbėtojams pagerbti.

Karelijos granito stulpeliai žemėlapyje statomi vietose, kuriose gimė visame pasaulyje garsūs litvakai. Už Aleno ir Karinos Cimblerių iš Londono, Mišos Belkindo iš JAV paaukotas, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo lėšas stulpeliai jau pastatyti vienam iš Izraelio valstybės kūrėjui darbėniškiui Dovydui Volfsonui, daug prie Indijos Nepriklausomybės iškovojimo prisidėjusiam Rusnėje gimusiam Hermanui Kalenbachui, kretingiškiui T. Kosciuškos sukilimo žydų kavalerijos pulko organizatoriui ir vadui, Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalieriui, Lenkijos nacionaliniam didvyriui Berekui Joselevičiui, naują erą kultūroje pradėjusiam, pirmojo garsinio filmo pagrindinio vaidmens atlikėjui iš Seredžiaus kilusiam Asai Joelsenui.

Stendas prie įėjimo į žemėlapį skaičiais pasakoja apie visos Lietuvos buvusias žydų bendruomenes. Yra jame ir atkurtas Platelių planas su buvusiais pastatais ir jų šeimininkų sąrašu.

Anot vieno iš aktyviausių kurti sodą talkininkų, knygos apie unikalią vaikų gelbėjimo iš Kauno geto operaciją „Išgelbėti bulvių maišuose“ sudarytojo Jakovo Zilbergo, Litvakų Atminimo sodas turėtų tapti ne tik paminklu sunaikintoms Lietuvos žydų bendruomenėms, bet gali būti ir analogo pasaulyje neturinčiu meno kūriniu.

Adresas: Žemaičių Kalvarijos g. 51, Medsėdžių k., Plungės

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Lietuvos žydų bendruomenės svetainės redakcijai

Atviras laiškas dėl „Kazio Škirpos alėjos“ pervadinimo į „Trispalvės alėją“

Š.m. liepos 24 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą „Kazio Škirpos alėją“ pervadinti į „Trispalvės alėją“.

Pasirodžiusiame Delfi portale informaciniame pranešime mus labai sujaudino žodžiai, cituojame:

“Savivaldybės taryba taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K.Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui”.

Akivaizdu, kad ant atminimo lentos bus nurodyta, jog 
1919 m. sausio 1 d. Kazis Skirpa pirmasis iškėlė „Trispalvę“ ant Gedimino bokšto.

Klausimas: ar bus taip pat nurodyta, kad, remiantis Genocido centro išvada (cituojame):

„Škirpos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas iškėlė antisemitizmą politiniu lygmeniu, kas galėjo paskatinti kai kuriuos lietuvius dalyvauti Holokauste“?

P.S. Mūsų nuomone, paskutinio priminimo nebuvimas iškraipytų istorinę tiesą, o pervadinimo faktas taptų politiškai žalingas.

Pagarbiai,

Ruta Kaplinskaja,

Pinchos Fridberg

2019/07/24