Paveldas

Žydų skautų žiemos žygis

Žydų skautų žiemos žygis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vasario 17 dieną pakvietė žydų skautus žiemos žygiui. Nuvykę traukiniu į Žaslių geležinkelio stotį, vaikus pasitiko miestelio moksleiviai ir seniūnas, skautai padovanojo vietos bendruomenei ir mokyklai Icchoko Rudaševskio dienoraštį.

Žygis pajudėjo per Strošiūnų mišką, kur skautai mokėsi užkurti laužą, užkandžiavo.

Vėliau žygeiviai aplankė Strošiūnuose esančią masinę žydų žudynių kapavietę, kur visi pagerbė nužudytuosius padėdami atminties akemenukus.

Žygis baigėsi Žiežmarių kultūros centre, kur kartu su Kaišiadorių rajono meru Vyteniu Tomkumi skautai pasidžiaugė istorine Žiežmarių „Hašomer Hazair“ skautų vėliava, kurią geranoriškai šiam žygiui paskolino Vilniaus valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Skautai aplankė restauruojamą Žiežmarių sinagogą, kur Vytautas Budvytis pravedė visiems ekskursiją, taip pat papasakojo Žiežmarių miestelio žydiškos praeities reliktus.

Žygis organizuotas gavus Geros valios fondo paramą  

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.

Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.

Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“

Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”

(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)

Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir  išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas , iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

Pristatymą vedė Vilniaus Religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovoska, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.

Knygos leidimą rėmė GVF 

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Jau beveiki mėnuo sinagogoje eksponuojama žinomo kolekcionieriaus Michailo Duškeso antikvarinė kolekcija, susijusi su prieškario Vilniaus žydų organizacijų veikla. Tai unikalūs eksponatai, atgaivinantys turiningą ir aktyvų Vilnius žydų gyvenimą.
Sinagogos bendruomenės nariai, svečiai, turistai smalsiai apžiūri juos, stebisi – kaip visa tai galėjo išlikti…

Dėkojame Kauno žydų bendruomenės nariams Michailui ir Natalijai Duškesams, kurie specialiai atvyko iš Kauno paruošti šią reikšmingą parodą.

Kartu primename, kad sinagogos II a. dar veikia išlikusių Lietuvos medinių sinagogų nuotraukų paroda. Ją sinagogai padovanojo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo direktorius Daumantas Todesas.

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

Pranešimas spaudai

2019-02-14

   

„Beigelių krautuvėlė“- prieš 3 metus įsikūrusi, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kavinė, (Vilnius,Pylimo 4), nuosekliai puoselėja žydų litvakų kulinarinį paveldą ir tradicijas. Beigeliai čia kepami pagal šeimos receptą, kiekvieną penktadienį kepamos chalos, švenčiamos žydų šventės.

„Beigelių krautuvėlės“ projektas, 2014m. gimęs tik popieriuje kaip tolerancijos kampanija prieš antisemitizmo ir neapykantos apraiškas viešojoje erdvėje, su Norvegijos grantu, tapo realiai egzistuojančia jaukia žydų bendruomenės kavine.

Švęsdami 3 metų sukaktį nutarėme nustebinti savo mielus draugus ir gerbėjus, pristatydami Izraelio gatvės maistą ir kultūrą. Visą mėnesį kepame pitas ir falafelius bei kalbame apie maistą.

Sakome, kad būrys draugų šiandien renkasi šurmulį ir netikėtus skonius prie iš lentų sukaltų stalų, nesuderintų kėdžių, chaotiškai neaiškiose erdvėse, primenančiose elektros skydines ar sandėlius. Vilniuje tokių erdvių – ne viena, jos atviros ir šaltą žiemą, o dažniau po turgaus stogais tarp prekystalių, įsiskverbia koks puodas sriubos ir visi ten turi susirinkti pietų. Tas žavus šurmulys, bene svarbiau už maistą, nes jo reikia laukti eilėje, o ne prie stalų Na o eilėje prasideda malonus bendravimas apie bet ką.

Kviečiame pasinerti į „Beigelių krautuvėlės“ 3 metų gimtadienio balaganą, paragauti Izraelio gatvės maisto ir vėl sugrįžti pas mus!

Šį sekmadienį, vasario 17 d. visus kviečiame į edukacinę šventę Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kur visi galės paragauti legendinių falafelių ir sabichų su izraelietiškais prieskoniais. Skambės žydiškos melodijos.

Apie Izraelio gatvės maistą ir šurmulį pasakos Izraelio ambasadorius Amir Maimon, o apie košerinio maisto paslaptis kalbės rabinas S.B. Krinsky.

Renginyje dalyvauja Vilniaus žydų religinės  bendruomenės vadovas Simas Levinas. Giesmes geroms šeimininkėms giedos kantorius Šmuel Jatom, apie žydišką virtuvę galėsite pasikalbėti asmeniškai su mūsų kepėja Riva Portnaja ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariais bei svečiais. Durys atsidaro 10.00 val. Pylimo g. 4, Vilnius.

Daugiau informacijos:

Dovilė Rūkaitė, „Beigelių krautuvėlės“ ir LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt mob. 867849300

-Balagano programa >> https://www.facebook.com/events/1884003295061200/

-Izraelio gatvės maistas „Beigelių krautuvėlėje“ >>https://www.lzb.lt/2019/02/06/56473/

-Falafeliai, kopūstai, gentrifikacija ir bendruomeniškumas – visa tai apie Izraelio gatvės maistą!

>> https://www.lzb.lt/2019/02/13/falafeliai-kopustai-gentrifikacija-ir-bendruomeniskumas-visa-tai-apie-izraelio-gatves-maista/

Sinagogos: sunkus kelias į prisikėlimą

Sinagogos: sunkus kelias į prisikėlimą

Kazys Kazakevičius

 Iš tarpukariu Lietuvoje buvusių beveik pusės tūkstančio žydų sinagogų iki mūsų dienų liko apie 80. Tik dvi jų yra veikiančios, visi kiti pastatai pritaikyti kitai paskirčiai arba stovi nenaudojami. Norint prikelti sinagogas naujam gyvenimui reikia nemenkų pinigų. Tokių lėšų neturi nei žydų bendruomenės, nei savivaldybės, dažnai tampančios sinagogų šeimininkėmis ten, kur žydų bendruomenių nėra. Gelbsti nebent Europos Sąjungos (ES) parama.

Atsirado galimybė galutinai sutvarkyti buvusią Alytaus sinagogą, kuri pokario metais buvo paversta druskos sandėliu, viščiukų perykla. Sausio mėnesį miesto merija pasirašė sutartį su rangovu dėl 1911-aisiais iškilusios ir jau trejus metus po truputį tvarkomos sinagogos tolesnio kapitalinio remonto. Numatyta, kad jis truks iki pusantrų metų ir kainuos per 400 tūkst. eurų. Beveik pusę būtinų lėšų sudarys ES parama, kitą dalį skirs pati savivaldybė. Anot Alytaus miesto merijos Finansų ir investicijų skyriaus vyriausiosios specialistės Ingridos Leskevičienės, pastatas bus pritaikytas Vizualiųjų menų centro, kaip Alytaus kraštotyros muziejaus padalinio, veiklai. Pirmame aukšte planuojama įkurti universalią ekspozicijų salę ir joje rengti parodas, konferencijas, seminarus, paskaitas, knygų pristatymus, filmų peržiūras.

Tačiau, anot LŽB pirmininkės  F. Kukliansky, dar yra sinagogų, kurių likimas kelia nemažai rūpesčių. Jas renovuoti ar atstatyti net ir turint lėšų vertėtų tik tuomet, jei būtų aišku, kad pastatais kas nors naudosis.

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų,  liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.

Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės

M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.

-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?

Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.

Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu  susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…

-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?

O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.

Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.

-O Jūsų mama liko gyva?

Mano mama – lietuvė,  1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.

Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.

Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąjąSegalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.

16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.

Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.

-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.

Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.

Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo  seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.

-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?

Liko žydų namai su turtu.  Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.

-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų  tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas  žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?

M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.

Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.

Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .

Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.

-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau  domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių  atmintis?

Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai  ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.

Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…

– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?

Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.

Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda.  Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.

Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė

Brutalaus sovietizmo išniekinti žydų antkapiai grįš į amžinosios rimties vietą

Brutalaus sovietizmo išniekinti žydų antkapiai grįš į amžinosios rimties vietą

 

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ilgametės pastangos davė apčiuopiamų rezultatų – sausio 18 d. prieš prasidedant Šabatui, buvo demontuoti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptai, kurie sovietų režimo metu buvo pastatyti naudojant žydų antkapinius paminklus.

Nuo  2013 m. LŽB pradėjo aktyviai bendradarbiauti  su Kultūros paveldo departamentu  ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, inicijuodama patikrinimą dėl minėtos bažnyčios laiptų konstrukcijoms panaudotos medžiagos kilmės. Nustačius, kad laiptų konstrukcijojse buvo panaudoti žydų antkapiai (jų fragmentai) iš Užupio Senųjų žydų kapinių, LŽB nuolatos ragino atsakingas institucijas veikti: parengti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios pastato (buv. “Kronikos” kino teatras) laiptų demontavimo projektinius sprendinius. Ši iniciatyva sutelkė ir didelį Lietuvos žydų bendruomenės intelektualų, visuomenininkų dėmesį – spręsti laiptų demontavimo klausimą ne kartą ragino ir šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky dėkoja Kultūros paveldo departamentui ir Evangelikų reformatų konsistorijai už bendrą rūpestį siekiant užtikrinti deramą pagarbą istorinės žydų bendruomenės atminčiai. LŽB sieks, kad  tokie teigiami bendradarbiavimo pavyzdžiai būtų taikomi įgyvendinant kitas žydų paveldosaugos iniciatyvas.

Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“ Panevėžyje

Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“ Panevėžyje

2019 m. sausio 12 dieną Kultūros centre Panevėžio bendruomenių rūmų mažosios salės foje atidaryta Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“, kuri eksponuojama iki kovo mėnesio. Klaidas Navickas skyrė keletą metų žydų kultūros Lietuvoje ir pasaulyje tyrinėjimui bei sukūrė darbų ciklą šia tema.

Parodos organizatorius Panevėžyje dailės studijų vadovas Girmantas Rudokas pristatė Panevėžio žydų bendruomenės nariams ir Panevėžio visuomenei i unikalią parodą, kuri sukėlė didelį susidomėjimą visoje ir Lietuvoje. Svarbu pažymėti, kad žydų popieriaus karpiniai nuo visų kitų tautų karpinių skiriasi tuo, kad yra glaudžiai susiję su religija. Autorius darbuose perteikė tradicinius žydų karpinius Mizrach ir žydų tradicines šventes.

Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30 d. Raseiniuose. Gyvena Vilniuje, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1991 metų. 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. K. Navickas pripažintas tradicinių amatų meistru. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė Japonijoje, Kinijoje, Varšuvoje, Filadelfijoje, Ukrainoje, Maskvoje ir Sankt-Peterburge, Baltarusijoje. Klaidas Navickas 2017 m. išleido knygą “Žydiški Klaido Navicko karpiniai”, kurioje aprašo apie žydų kultūrą, simbolius, žydų karpinių istoriją, žydų kalendorių, tradicines šventes, tradicines žydų vestuves, judėjų laidotuvių tradicijas. Navickas rašo: pažiūrėjau į žydus, jų tradicijas kaimyno lietuvio akimis ir pateikiu savo matymą kultūros, kurios anksčiau nepažinau. Dabar imu ją pažinti ir didžiuotis, kad tai yra graži Lietuvos kultūros dalis.

Būdamas svečiuose Panevėžio žydų bendruomenėje menininkas, dailės studijų vadovas Girmantas Rudokas sutarė su bendruomenės pirmininku Gennady Kofman stiprinti bendradarbiavimą žydų kultūros srityje. Ketinama paruošti bendrą foto ekspozicijos pristatymą Panevėžio visuomenei apie skulptorę panevėžietę žydę (litvakę) Mariją Dilon. Ateityje žadama imtis projektų apie Panevėžio žydų paveldą. Šiuo metu Kultūros rūmuose eksponuojama foto paroda “Panevėžio gatvės”, kurioje eksponuojamos ikikarinio Panevėžio ir jo gatvių nuotraukos su žydų pastatų paveldu.

 

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Pinchos Fridberg,
<an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]

– Rebe, ar sugrįš laikai, kai žodžiai <Vilne un idiš> [Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].                                                                                            ***

Norite žinoti, ką veikia senas žydas po sočių skanių pietų?

Tai aš jums pasakysiu: jis gulasi <af a sofke> [<a sofke>  – mažybinė forma žodžio sofa, divanas] <un chapt a dreml> [neverčiamas žodžių junginys – idioma: <chapt> – gaudo, čiumpa, <a dreml> – snūduriavimas, snaudulys].

Ir kas toliau?

O toliau jis sapnuoja, kad …

Prieš porą dienų iš elektroninio pašto motke.chabad@gmail.com atėjo laiškas su neįtikėtinu pasiūlymu: jo autorius prašė įrodyti jam, kad aš, iš tiesų, esu <an alter vilner id>.  Aš jums nepasakočiau šios <bobe-maise>  [bobutės pasakos], jeigu ne būdas, kurio jis griebėsi, norėdamas tuo įsitikinti.

Jau iš trijų pirmų žodžių tapo aišku, kad autoriaus gimtoji kalba yra jidiš.

<Main tajerer reb> [mano brangus pone] Pinchosai!

<Mir iz kemat 80> [man beveik 80]. Aš <abisale> [šiek tiek] kalbu ir rašau lietuviškai. Mano pavardė – Chabad, vardas – Motke. Pagal žydišką tradiciją gavau tą vardą mano žymaus senelio garbei.

<Zaine vicn>  [jo juokeliai] sklido <gicher vi di hic in parovoz> [greičiau nei karštis garvežyje]. Jei pasakysite man žinomiausią iš jų, <ich vel gleibn, az ir zait an emeser> [aš patikėsiu, kad esate tikras] <vilner id>.

Kaip supratote, Motke užkabino jautriausią mano vietą, ir aš negalėjau jam neatsakyti. Štai ką aš jam parašiau:

<Brangus <reb Motke>!

Skaičiau Jūsų laišką, juokiausi, o akyse tvinko ašaros. <Cum groisn badojern> [dideliam apgailestavimui], senų vilniečių žydų , kurie kalba <mame-lošn> [jidiš], <kemat nit geblibn> [beveik neliko]. <Alte idiše Vilne> [senas žydiškas Vilnius] išėjo į nebūtį ir niekada nebegrįš. <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].

Tikiuosi, neapmaudaujate, kad viešinu Jūsų laišką.

Mano mama, tebūnie palaiminta jos atmintis, kuri gimė <in Vilne> dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Jūsų senelio geriausiu juokeliu laikė šį:

– <Motke, zog nit trachtndik a lign, gib ich a rubl>.
– <Host gezogt, a du vest gebn cvei>.
[– Motke, sumeluok nesusimąstęs, duosiu rublį.
– Sakei, kad duosi du].

Dabar, Motke, Jūs tikite, kad aš esu <an emeser> [tikras] <vilner id>?

P.S. Siūlau, Motke, kartu prisiminti ir atgaivinti Jūsų senelio juokelius. Kad išlikę gyvi žydai juoktųsi. Juk ne kiekvienas iš jų sulauks Mesijaus atėjimo.

————————-

Pastaba.
Tik viena!!!
Bet užtai – didelė:

a) Rutai Bloshtein kartu su autoriumi pasisekė „konvertuoti“ „rusų-jidiš mišinį“ į „lietuvių-jidiš“. Rutos gimtoji kalba yra lietuvių, o autoriaus – jidiš.

b) Motke Chabad (tikrasis vardas Mordechajus Broinšveigas; mirė 1900 m.) – gerai žinomas žydų pasaulyje, gyvenęs Vilniuje, juokdarys ir aštrialiežuvis. Jo juokelius surinko ir išleido (<Maiselech vegn Motke Chabad> [Istorijos apie Motkę Chabadą], Vilnius, 1940) Š. Bastomskis (Shloyme Bastomski, Vilna, 1891–Paneriai, 1941).

с) trikampinese skliaustuose <> mes pateikiame žydiškų išsireiškimų transliteraciją lietuviškos abėcėlės  raidėmis, o šalia (laužtiniuose skliaustuose []) – jų vertimą.

d) Keleto žodžių ir išsireiškimų vertimas iš jidiš kalbos:

<rebe> – rabinas; kreipinys į rabiną;
<reb> – žodžio „ponas“ ekvivalentas;
<Vilne> – Vilnius;
<a id> – žydas, “a” – nežymimasis artikelis;
<a vilner id> – Vilniuje gimęs ir augęs žydas; iki karo žydų pasaulyje tai buvo “aukščiausia praba”

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune

Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt

Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis  palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje  dar gana nauja  ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]

 Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.

Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti  naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis:  jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir  net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Sergejus Kanovičius

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais  galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau,  nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:

– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.

Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.

1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą  jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d.  Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.

Osipas Mandelštamas (1891–1938) gimė Varšuvoje, Osipo Mandelštamo mama – vilnietė, tėvas gimė Žagarėje. Plačios Mandelštamų giminės šaknys yra Lietuvos pasienyje su Latvija esančioje Žagarėje.

Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu  leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.

Panevėžio žydų kapinėse įrengtas informacinis stendas

Panevėžio žydų kapinėse įrengtas informacinis stendas

Gruodžio 18d. 2018 Panevėžio žydų kapinėms suėjo 300 metų. XVIII a. pr. jos buvo suformuotos miesto pakraštyje, sklype, kurį išpirko persikėlę gyventi į Lietuvą žydai. Senosiose kapinėse palaidoti įvairių profesijų žmonės:  rabinai, švietimo, mokslo, verslininkų ir ūkininkų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo metu Panevėžio krašto žydai karininkai savanoriai, kariavę prieš Kaizerinę Vokietiją buvo laidojami Panevėžio žydų kapinėse.

XIX a. ir XX a. pr. kapinės išsiplėtė. Šiandien  jos įrašytos į Kultūros paveldo registrą, kaip istorijos paminklas ir yra saugomos Lietuvos valstybės. Po antrojo Pasaulinio karo žydų laidojimai kapinėse sustojo, nes mieste liko nedidelė žydų bendruomenės dalis. 1955 metais kapinės buvo uždarytos, 1966 m. miesto deputatų sprendimų kapinės likviduotos, o vietoj jų įkurtas miesto parkas. Pačių kapinių centre buvo pastatytas fontanas “Vėžys”. Paminkliniai akmenys iš kapinių išvežti ir panaudoti Panevėžio m. ūkio reikalams, miesto centre tvoroms, o taip pat įmūryti į J. Miltinio dramos teatro  dekoratyvinę sienelę. Dar 1980 m. buvo bandodma taisyti padarytas klaidas ir skulptūra “Vėžys“ buvo iš kapinių perkelta į Senvagę, o jos vietoje liko duobė. 1991 m. klaidas taisyti skatino ne tik atsikūrusi Panevėžio žydų bendruomenė, bet ir svečiai iš Izraelio, PAR, JAV ir kitų valstybių. 2003 m. jie palaikė Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininko  Gennady Kofman idėją ištaisyti buvusių Panevėžio miesto vadovų klaidas ir atstatyti bendrą paminklą mirusiems ir žuvusiems žydams ir kitų tautybių žmonėms, kurie buvo palaidoti  Panevėžio žydų kapinėse. Projektą paruošė architektas Vytautas Klimavičius, skulptūrą „Liūdinti žydų motina“ sukūrė Panevėžio m. skulptorius Vytautas Tallat Kelpša.

2009 metais kapinių teritorijoje atidarytas memorialas „Liūdinti žydų motina“. Iškilmingame atidaryme dalyvavo scečiai ir rėmėjai, Panevėžio m. valdžios atstovai, kurie taip pat prisidėjo prie šio projekto.

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO EKSPERTAI: VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA NEGALI BŪTI ATSTATYTA, TAČIAU JOS PAVELDAS PRIVALO TAPTI SENAMIESČIO TRAUKOS CENTRU

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO EKSPERTAI: VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA NEGALI BŪTI ATSTATYTA, TAČIAU JOS PAVELDAS PRIVALO TAPTI SENAMIESČIO TRAUKOS CENTRU

2017 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) iniciatyva suburta Paveldo patariamoji darbo grupė, kurią sudaro tarptautinio pripažinimo sulaukę žydų paveldo ekspertai:

Barbara Kirshenblatt-Gimblett, POLIN Lenkijos žydų istorijos muziejaus, direktoriaus patarėja ir pagrindinių ekspozicijų vyresnioji kuratorė, Assumpció Hosta, Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė, Sergejus Kanovičius, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” steigėjas bei Šeduvos žydų memorialinio fondo  projektų vadovas, Lyudmila Sholokhova, mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė, Sergey Kravtsov, Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis, Lietuvos žydų bendruomenę atstovavo Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugos specialistas ir Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė. Ekspertų darbo grupė suformulavo rekomendacijas Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaminklinimo gairėms, kurias LŽB rengia vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės protokolinį pavedimą.

Rekomendacijos skelbia, kad Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią, nes padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Ekspertai pabrėžia, kad daug svarbiau atspindėti šios unikalios erdvės buvusią reikšmę žydų istorijai ir dabarčiai. Įpaminklinimui turėtų būti keliami keli tikslai, visų pirma – išsaugoti artefaktus bei Didžiosios sinagogos pastatų komplekso liekanas ir tinkamai komunikuoti šios sakralios vietos vertybes. Vilniaus Didžiosios sinagogos erdvė turėtų susigrąžinti žydų istorinio, religinio, kultūrinio paveldo centrinės vietos Vilniaus mieste rolę, tai turėtų būti pasiekiama nestatant teritorijoje didelio tūrio ir apimties statinių, bet pasitelkus komunikacinius ir multimedijos sprendinius.

Tinkamai sutvarkyta Sinagogos teritorija, dėl joje išlikusių kultūros vertybių, ekspertu nuomone, galėtų įgauti Nacionalinio parko statusą.

Ekspertų vertinimu Didžiosios sinagogos erdvė turi visus būtinus elementus, kad taptų žydų paveldo tako Vilniuje centru, vedačiu ir į kitas Lietuvos Jeruzalės pažinimui svarbias vietas. Erdvė turėtų būti sugrąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ir būti atvira miestui ir jo svečiams.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė palankiai įvertino ekspertų rekomendacijas:

“Mes negalime atsukti laiko atgal. Negalime sugrąžinti pražudytų gyvybių. Bet mes privalome grąžinti Didžiosios sinagogos vietą žydų bendruomenei ir miestui bei taip priminti visų pirma sau, o tada ir visam pasauliui, kodėl Vilnius yra Lietuvos Jeruzalė.”

Ekspertų grupės narys Sergejus Kanovičius pridūrė: “Geriausias būdas išsaugoti Vilniaus Didžiąją sinagogą yra išsaugoti artefaktus ir pasakoti nuostabią litvakų istoriją ateities kartoms per įtaigią nematerialią šios ypatingos erdvės skleidžiamų vertybių patirtį”.

Detalios gairės žemiau. Daugiau informacijos: Martynas Užpelkis, paveldosaugos specialistas, 861513257

VILNIAUS DIDŽIOSIOS SINAGOGOS MEMORIALIZAVIMO GAIRIŲ REKOMENDACIJOS

  • Padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Todėl Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią.
    Rekomenduojama pabrėžti šios erdvės unikalumą, jos istoriją ir dabartį.
  • Įpaminklinimo projektas (toliau – projektas) turėtų sutelkti dėmesį į išlikusių fragmentų išsaugojimą ir eksponavimą. Turėtų susilaikyti nuo bet kokių didelio tūrio statinių atkūrimo ar naujų pastatų statymo. Esamas darželio pastatas nesuderinamas su šia vieta ir turėtų būti pašalintas.
  • Projektas turėtų sutelkti dėmesį į objekto centrinės ir unikalios reikšmės Lietuvos žydų istorijoje ir atmintyje atkūrimą ir išreiškimą.
  • Didžiosios Sinagogos erdvės prasmė pirmiausiai ir labiausiai turėtų būti atskleidžiama per apčiuopiamą patyrimą to, kas surasta ir išsaugota.
  • Erdvė turėtų tekstu ir multimedijos priemonėmis pasiūlyti lankytojams įtraukiančią patirtį, susijusią su šios vietos istorija ir nematerialiomis vertybėmis.
  • Didžiosios sinagogos teritorija turėtų tapti žydiško Vilniaus lankymo pagrindiniu centru, susietu su kitomis lankytinomis žydiško paveldo vietomis mieste. Naudojant daugiakalbius ženklus, spausdintus ir skaitmeninius žemėlapius, išmanias programėles ir nuoseklią vizualinę kalbą, žydiškos erdvės visame mieste turėtų būti sujungtos, kad sudarytų nuoseklų žydų paveldo maršrutą.
  • Erdvė turėtų būti suprojektuota ir skirta tiek vietinei bendruomenei, tiek turistams.
  • Erdvė turėtų būti prieinama visą parą.
  • Didžiosios sinagogos teritorijos panaudojimas turėtų būti nekomercinis, akcentuojantis jos teisinį NACIONALINIO memorialinio parko statusą.
  • Lietuvos žydų bendruomenė yra istorinė ir teisinė šios teritorijos įpėdinė. Atitinkamai koncepcijos kūrimas, sprendimų priėmimas, būsimas dizaino ir rekonstrukcijos procesas turėtų būti derinamas su Lietuvos žydų bendruomene, būsimiems sprendiniams turi pritarti LŽB.
Vilniuje iškilmingai pažymėta Choralinės sinagogos 115 metų sukaktis

Vilniuje iškilmingai pažymėta Choralinės sinagogos 115 metų sukaktis

Šventiškai apšviestoje, vienintelėje veikiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje gruodžio 16d.  susirinkusius Lietuvos žydų bendruomenės narius ir garbius svečius sveikino rabinas Sholom Ber Krinskis, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas.

Sinagogos jubiliejiniame vakare dalyvavo Tomas Venclova, Lietuvos poetas, publicistas, profesorius, Pranas Morkus, lietuvių eseistas, kino scenaristas ir kiti žinomi vilniečiai.

Iškilmingos ir pakilios nuotaikos suteikė Vilniaus kamerinio orkestro koncertas, dirigentas, prof. Donatas Katkus.

19 amž. viduryje Vilniaus žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš. 

Vilniaus Choralinei sinagogai 115 metų

Pirmasis projekto variantas. LVIA nuotrauka.

bernardinai.lt

Marija Rupeikienė puslapyje autc.lt rašo: „Ji sudėtinio, artimo kubui tūrio, su kupolu, sumūryta iš gelsvų plytų, su dviem netinkuotais fasadais; stogai dengti skarda. Pastatas dviaukštis, su rūsiu ir su trimis nedideliais vienaukščiais kampiniais priestatėliais. Planas netaisyklingas, laiptuoto daugiakampio kontūro, su įgilintu prieangiu, kurio šoniniuose rizalituose įrengti laiptai ir pagalbinės patalpos; antrame aukšte salę iš trijų pusių supa galerijos. Pagrindinis, atgręžtas į gatvę, šiaurės rytų fasadas tinkuotas, su horizontaliomis įrėžomis; dominuoja dviaukštė dalis, prie šios glaudžiasi žemi vienaukščiai priestatai. Dviaukštės dalies šonus pabrėžia rizalitai, o vidurinę dalį akcentuoja įgilintas prieangis, užbaigtas pusapskrite arka ir trikampiu skydu su Dekalogo plokštėmis.

Žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš.

1899 m. sinagogos vadovybė įsigijo žemės sklypą Zavalnos (dabartinėje Pylimo) gatvėje.

1902 m. architektas Dovydas Rozenhauzas parengė sinagogos pastato projektą.