Paveldas

Pirmos profesionalios Šiaulių fotografės nuotraukose – tarpukario pasaulis

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastate veikia pirmos profesionalios Šiaulių fotografės Sošanos Zaksaitės paroda iš bendruomenėje saugomo archyvo. S. Zaksaitės nuotraukose liko įamžintas žydų gyvenimas tarpukario Šiauliuose.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastate S. Zaksaitės kūryba pristatoma antrą kartą. Pirmoji jungtinė paroda „Žydai anuomet ir dabar…“ suvienijo du laikotarpius – tąkart eksponuoti S. Zaksaitės nufotografuoti tarpukario Šiaulių žydų atvaizdai ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narių portretai, įamžinti Fotografijos namų fotografų.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad ši paroda – pirmosios tęsinys. Bendruomenė saugo suskaitmenintą S. Zaksaitės archyvą, jame yra apie 300 nuotraukų.

Žydų kapinių apsaugos Europoje komiteto (CPJCE) pranešimas

Žydų kapinių apsaugos Europoje komiteto (CPJCE) pranešimas

PRANEŠIMAS SPAUDAI

 

Lietuvos vyriausybė dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą laikytis CPJCE gairių dėl Sporto rūmų pastato, esančio Šnipiškių žydų kapinėse Vilniuje, ateities planų.

2021 m. lapkričio 25 d. Vilniuje įvykusiame susitikime, kuriame dalyvavo pirmasis kanclerio pavaduotojas Rolandas Kriščiūnas, lydimas darbo komandos aptarė esamų Sporto rūmų pastato būsimą funkciją. Dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kartu su rabinu H. Glucku OBE ir rabinu Y. Schlesingeriu Lietuvos, atstovaujančiais CPJCE.

Rabinas Gluckas atkreipė dėmesį, kad nepaisant ateities planų, vyriausybė turi gerbti 2009 ir 2015 m. pasirašytus susitarimus tarp vyriausybės ir CPJCE, todėl visoje kapinių teritorijoje draudžiamas dirvožemio judinimas, todėl vyriausybė turėtų atsižvelgti ir tęsti darbą kartu su CPJCE, siekiant užtikrinti šių bei kitų kapinių apsaugą pagal Halachic gaires.

Rabinas Šlesingeris, atsakydamas į pono Kriščiūno klausimą, patikino, kad CPJCE ir toliau aktyviai dalyvauja ir yra įsitraukusi į visus reikalus, susijusius su Šnipiškių kapinių ir visų kitų žydų kapinių bei masinių kapų visoje Lietuvoje išsaugojimą, ir toliau dirbs su lietuviais, padės vyriausybei rasti galutinį ir ilgalaikį visoms šalims priimtiną sprendimą dėl Sporto rūmų ateities.

Pirmoji kanclerio pavaduotoja sutiko, kad siekiant apsaugoti Šnipiškių kapinių teritoriją, itin svarbu rasti nuolatinį Sporto rūmų sprendimą:, kapines tinkamai aptverti, pagerbti, pažymėti kaip senąsias žydų kapines. esančias svarbioje žydų paveldo vietoje.

Sutarta, kad dialogas su vyriausybe ir toliau turėtų būti tęsiamas, po kurio bus keičiamasi idėjomis ir pasiūlymais.

Rabinas Gluckas yra sakęs, kad Lietuvos valdžia yra nuoširdžiai atsidavusi ir žydų paveldui Lietuvoje, kurį reikia puoselėti kiek įmanoma tinkamiausiu, pagarbiu ir garbingu būdu.

Manome, kad svarbu ir tikslinga pasidalinti informacija apie naujausią šios šventos Šnipiškių kapinių vietos istorija ir CPJCE atsidavimą jos apsaugai ir išsaugojimui.

2009 metais Lietuvos Vyriausybė nusprendė statyti daugiabučius visoje Vilniaus Šnipiškių kapinių teritorijoje.

Jie jau buvo pastatę vieną pastatą ir statė antrą, nepaisant stipraus žydų ortodoksų protesto visame pasaulyje.

Tada Lietuvos valdžios institucijos kreipėsi į CPJCE, kaip į iškiliausią organizaciją, užsiimančią žydų kapinių apsauga ir išsaugojimu Europoje. Po dviejų savaičių intensyvių diskusijų ir svarstymų su vyriausybe pavyko sustabdyti visus statybos darbus šioje vietoje.

Po tolesnių Lietuvos Vyriausybės ir rabinų susitikimų pasiekėme abipusį sutarimą pasirašyti nutarimą, kuriame tiksliai išvardinta, kad bus perduota visa Šnipiškių kapinių teritorija, įskaitant ir aplinkinę teritoriją, kurioje yra ar gali būti kapų Vilniaus žydų bendruomenei. Kapai būti saugomi pagal žydų įstatymą (Halacha).

Susitikime buvo svarstoma ir prieš daugelį metų, sovietmečiu,  toje vietoje pastatytų iki šešių metrų gylio po žeme besitęsiančių Sporto rūmų ateitis. Atlikę išsamų ir kruopštų tyrimą, galutinai nustatėme, kad po pastatu ar šalia jo iš viso nėra kapų. Todėl priėjome išvados, kad pagal pageidavimą Lietuvos vyriausybė galėtų pradėti naudoti pastatą pagal savo reikalavimus, su išlyga jautriai atsižvelgti į vietos šventumą..

Visus aukščiau išvardintus punktus patvirtino septynių vadovaujančių rabinų komitetas ir gavo aukščiausios, tuo metu tarptautinės, žydų teisės institucijos, rabino Shmuelio Wosnerio sutikimą  patvirtintą antspaudu.

Iki šiol Lietuvos vyriausybė rodė nepaprastą dėmesingumą ir pagarbą visais klausimais, susijusiais su Šnipiškių kapinėmis ir kitomis žydų kapinėmis bei masinėmis kapavietėmis visoje Lietuvoje.

Lietuvos Vyriausybė dėl mums nežinomų priežasčių Sporto rūmų renovacijos dar nepradėjo ir dar sprendžia, ką su jais daryti. Todėl kol tokia situacija tęsiasi, kapinės yra saugomos, tačiau jos nėra visiškai apsaugotos. Nepaisant to, nuolat palaikome dialogą su Lietuvos vyriausybės atstovais, kad būtų rastas sprendimas, kaip jautriai išnaudoti greta esančią teritoriją, kad užtektų vietos šventumui ir aplinkai.

Norime aiškiai pasakyti, kad bet koks pašalinių šalių įsikišimas gali tik atidėti ir sutrikdyti šios šventos vietos apsaugą.

Kol šio reikalo priežiūra yra labai patyrusios ir pajėgios CPJCE rankose, kuriai vadovauja išskirtinė ir plačiai gerbiama rabinų vadovybė, visi gali būti tikri, kad viskas atitinka žydų įstatymus (Halacha) ir tradicijas.

Šimonytė – apie Taivano klausimą, dvi aštresnes diskusijas su prezidentu ir žydų muziejų Sporto rūmuose

Šimonytė – apie Taivano klausimą, dvi aštresnes diskusijas su prezidentu ir žydų muziejų Sporto rūmuose

Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt portalo vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Ištrauka iš Premjerės Ingridos Šimonytės interviu.

– Šis interviu pasirodo sausio 27 dieną, tai yra Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Jums šita tema yra svarbi, esate dalyvavusi ir vadinamojoje Atminties kelio eisenoje, ir ne kartą, jeigu neklystu. Lietuvoje Holokausto tema vis dar įžiebia labai daug diskusijų, akivaizdu, kad nesame atsakę į daug klausimų. Ar mes, Lietuva, kaip valstybė, turint omenyje visą istoriją, esame pakankamai įamžinę aukų ir gelbėtojų atminimą?

– Manau, mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką reiškė žydai Lietuvos istorijoje. (…) Pats mastas, pats supratimas, kad tai 200 tūkst. žmonių, kad miestelių gyventojai didžiąja dalimi buvo didžiulės žydų bendruomenės, kurios tiesiog dingo, kažkas paėmė ir nupūtė nuo paveikslo 200 tūkst. žmonių. Man tas suvokimas atėjo gerokai vėliau.

Sporto rūmų atgimimas: ar galėtų tapti memorialu žydams?

Sporto rūmų atgimimas: ar galėtų tapti memorialu žydams?

Žygintas Abromaitis, LRT TV naujienų tarnyba

Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, premjerė Ingrida Šimonytė portalui LRT.lt teigia, kad Vilniaus Koncertų ir sporto rūmai galėtų tapti memorialu žydams. Jau daugiau nei dešimtmetį svarstyta, kaip sutvarkyti istorinį brutalizmo stiliaus pastatą – pagrindine idėja laikytas konferencijų centro kūrimas, tačiau tokio žingsnio Vyriausybė gali atsisakyti.

Unikalaus stogo ir brutalizmo stiliaus pavyzdys. Jeigu sostinėje yra bent kelios vietos, kur apsilankius įmanoma per kelias akimirkas grįžti laiku, tai Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija – viena jų. Apleista ir tarsi pamiršta, nors ankščiau dvelkė gyvybe.

Tačiau prieš pusę amžiaus statyti Koncertų ir sporto rūmai alternatyvų atgimti neturėjo. Vizijos ir planai, kad unikalus pastatas gali būti atnaujintas ir virstų konferencijų centru, susikirto su kita realybe – rūmai pastatyti viduryje labai senų Šnipiškių žydų kapinių.

O joms atminti testovi nedidelis paminklas. Žydų bendruomenės pirmininkė sako, šiandien minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną tenka konstatuoti – kapinių teritorija iki šiol nesutvarkyta.

Baigtas YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke ir trijų Lietuvos atminties institucijų bendras projektas

Baigtas YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke ir trijų Lietuvos atminties institucijų bendras projektas

Thos Robinson (Getty Images) nuotr. / Lazdijų miesto Hevra Lomde Šas (Talmudo besimokančiųjų draugijos) Pinkas (bendruomenės metrikų knyga), 1836 m. (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir YIVO Žydų tyrimų instituto Niujorke leidimu)

Šaltinis: 15min YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke pranešė, kad užbaigtas Edwardo Blanko Vilniaus kolekcijų projektas (EBVOCP) – istorinė septynerių metų 7 milijonų JAV dolerių vertės iniciatyva, kurios tikslas – apdoroti, išsaugoti ir suskaitmeninti išsklaidytas prieškario YIVO bibliotekos ir archyvų kolekcijas.

Vykdant projektą ši medžiaga buvo skaitmeniniu būdu sujungta specialiame interneto portale ir pirmą kartą tapo prieinama visame pasaulyje, pranešė Kultūros ministerija. „Šio projekto užbaigimas – svarbus etapas naujausioje YIVO instituto istorijoje ir mūsų pagrindinės misijos įgyvendinimo išraiška.

Juo pagerbiami didvyriai ir kankiniai, kurie rizikavo ir prarado gyvybes, kad išsaugotų šias knygas ir dokumentus, taip pat pagerbiami mokslininkai ir vizionieriai, kurie supranta, kad šios medžiagos reikšmė yra kur kas platesnė, nei puslapyje užrašyti žodžiai.

Esame dėkingi už mūsų partnerių Lietuvoje dalyvavimą, nenuilstamas archyvarų ir bibliotekininkų pastangas Niujorke ir Vilniuje bei dosniems rėmėjams, be kurių visa tai nebūtų įmanoma“, – sako Ruth Levine, YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto valdybos pirmininkė. Šis projektas – tai tarptautinė YIVO ir trijų Lietuvos institucijų: Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos partnerystė.

„Šio reikšmingo projekto finišas kartu atveria ir naują atminties puoselėjimo puslapį. Jis padės užpildyti žinių spragas, išplėsti suvokimą apie regiono prieškario žydų gyvenimą, nutiesti tvirtas atminties jungtis tarp Vilniaus ir Niujorko. „YIVO Vilniaus projektas“ yra svarbus įsipareigojimas tiek visų pirma Lietuvai, tiek visam pasauliui: mes kiekvienas privalome semtis iš šio atsiveriančio begalinės informacijos vandenyno ne tik dėl būtinybės prisiminti, gerbti ir puoselėti. Mes privalome tai daryti, jei norime patys būti geresni ir kurti geresnį pasaulį“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/baigtas-yivo-zydu-moksliniu-tyrimu-instituto-niujorke-ir-triju-lietuvos-atminties-instituciju-bendras-projektas-1104-1625602?copied

 

Keičia pavadinimą, bet ne likimą

Keičia pavadinimą, bet ne likimą

Lina Dranseikaitė

Sekundę,lt

Kone pačiame Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje stūksanti raudonplytė šimtametė sinagoga nuo šiol bus vadinama tikruoju Toros draugijos vardu.

Tačiau net ir atkūrus istorinį teisingumą, miesto istorinėje dalyje griūvančio paveldo dar po kelių dešimtmečių gali tiesiog nebelikti. Panevėžio žydų bendruomenės pastangomis, kaip sako jos pirmininkas Genadijus Kofmanas, grąžintas istorinis teisingumas.

Visgi iš Toros draugijos vardu pervadintų žydų maldos namų dar po kelių dešimtmečių gali likti tik jo istorija. Nors Valstybės turto bankas dar prieš porą metų šį unikalų paveldo objektą bandė parduoti, iki šiol istoriniai maldos namai naujų savininkų neatrado. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas net nesvarsto, kad raudonplytę sinagogą nupirktų patys žydai, mat šis pastatas ir taip turėtų jiems priklausyti.

Skaitykite visą straipsnį:

Sutvarkytas Alantos sinagogos pastatas

Sutvarkytas Alantos sinagogos pastatas

 Kultūros paveldo departamentas paskelbė žinią apie užbaigtą Alantos sinagogos tvarkybą:

Molėtų rajone, Alantos miestelyje sinagoga stovi nedidelės kalvos šlaite, kiek atitolusi nuo Ukmergės gatvės, dešinėje kelio Alanta–Molėtai pusėje. Alantos sinagoga yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos žydų kultūros paveldo objektas. Tai viena iš septyniolikos teišlikusių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių medinių sinagogų. Sprendžiant iš formų, spėjama, kad Alantos miestelyje išlikę maldos namai statyti XIX a. antrojoje pusėje. Alantos sinagoga – vienintelė išlikusi vientiso tūrio su vidiniais laiptais, romantizmo periodo sinagoga Lietuvoje.

Sutvarkytos Alantos sinagogos pastatas bus perduotas Molėtų rajono savivaldybės administracijai siekiant valstybės saugomą kultūros paveldo objektą pritaikyti Savivaldybės kultūros, švietimo, pažintinio turizmo (parodų, ekspozicijų rengimui, supažindinimui su sinagogos pastato ir vietos žydų bendruomenės istorija) veiklų įgyvendinimui.

Žydų bendruomenės atsiradimas Alantoje yra neištyrinėtas. 1878 m. pirmą kartą paminėtas rabinas Benyamin Gitezon (1851-1932). 1921 m. įkurta oficiali žydų bendruomenė su šešių narių valdyba. Buvo mokykla su dviem mokytojais, biblioteka hebrajų ir jidiš kalbomis, egzistavusi iki Sovietų okupacijos 1940 m

Alantos sinagogos pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

Pastatas sutvarkytas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – paveldotvarkos finansavimo programos – lėšomis pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė – architektė Rūta Irena Klimavičienė),projektas  parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės užsakymu ir dalinai jai finansuojant.

LŽB paveldosaugininko Martyno Užpelkio nuotraukos, kuriose matysite Alantos sinagogą prieš sutvarkymą ir po sutvarkymo:

Taip atrodė Alantos sinagoga iki sutvarkymo

Daugiau  naujausių Alantos fotografijų čia.

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus.

Nuotraukose atgimusi sutvarkyta senoji medinė sinagoga.

Spalio mėnesį KPD paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Kurklių miestelio sinagogos pastato (Anykščių rajone) tvarkybos darbus. Kurklių sinagogos pastatas prikeltas naujam gyvenimui.

Pastatas sutvarkytas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – paveldotvarkos finansavimo programos – lėšomis pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė – architektė Rūta Irena Klimavičienė),projektas  parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės užsakymu ir dalinai jai finansuojant.

2014 m. KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į Kultūros vertybių registrą įtraukė medinę Kurklių sinagogą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 37596). Kurklių miestelyje esančiai sinagogai teisinė apsauga suteikta dėl jos architektūrinės vertės. 2013 metais Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos bei populiarinimo asociacija į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos Centrinėje ir Rytų Europoje“ įtraukė 14 Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų pastatų, vienas jų – Kurklių sinagoga. Tai liudija apie tokio kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ne tik šalies, bet ir europiniu mastu.
Kurkliuose jau nuo XVII a. gyveno žydų bendruomenė. XIX a. pabaigoje čia buvo 257 žydai – jie sudarė 32 procentus visų miestelio gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metais visa miestelio žydų bendruomenė buvo sunaikinta.
Kurklių sinagoga yra viena iš originaliausių Lietuvoje. Statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuota ir 1936 m. prie nedidelio Dubelės upelio pastatyta sinagoga buvo suręsta iš sujungtų į sąsparas rąstų. Šių maldos namų patalpos išdėstytos per du aukštus, o virš pietinės pastato dalies iškilęs laiptinės bokštelis, jis išskirtinis, litvakų sinagogoms nebūdingas. Visgi, minėtasis ekstravagantiškas bokštelis buvo dekoruotas tradiciniais simboliais – dvejomis Dovydo žvaigždėmis. Pastatas pasižymi tradiciniu sinagogos išdėstymu: egzistavo atskira pagrindinė pamaldų erdvė ir moterų sekcija. Sinagogos langų rėmai išsiskyrė kitų Lietuvos sinagogų kontekste – tai trikampio formos arkos. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo paversta sandėliu. Nuo 1990 metų nenaudojama.

Sutvarkytą sinagogos pastatą planuojama perduoti panaudai Anykščių savivaldybės biudžetinei įstaigai “Anykščių menų centras”. Čia turėtų įsikurti sakralinio meno padalinys su savo ekspozicija.

KPD informacija
Kurklių sinagoga yra viena iš originaliausių Lietuvoje. KPD nuotrauka

 

Apie Kurklių žydus ir sinagogą.

Kostas Kajėnas Dmitrijus Mackela bernardinai.lt

Žydai Kurklių miestelyje daugiausia vertėsi smulkiuoju verslu. Čia veikė žydų mėsinė, vaistinė, audinių parduotuvė, net du malūnai. Viename malūne darbavosi lietuvis, tačiau malūnas buvo išsinuomotas iš štetle gyvenusio žydo. Kurklių miestelyje registruoti šeši smulkieji amatininkai: kepėjas, siuvėjas, kurpius, krosnių mūrininkas, metalo apdirbėjas ir mėsininkas.

Kiekvieną sekmadienį žydams priklausiusiose parduotuvėlėse vyko aktyvi prekyba. Kitomis savaitės dienomis, išskyrus šeštadienius, prekeiviai keliaudavo po apylinkes ir siūlydavo prekes aplinkinių miestelių gyventojams, o namo grįždavo šabo vakarui.

Dėl nepritekliaus ir sudėtingų ekonominių sąlygų nemažai Kurklių ir aplinkinių štetlų žydų dar iki Antrojo pasaulinio karo emigravo į Pietų Afriką, Braziliją, Kubą ar JAV. 1923 metais, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, Kurkliuose gyveno 181 žydų tautybės asmuo. Tačiau kai kurie Kurklių žydai gyveno gana pasiturimai, tarpukariu miestelyje buvo registruoti net trys telefono abonementai.

Kurklių štetle veikė religinė pradinė žydų berniukų mokykla – chederis, tačiau dėl nedidelio skaičiaus moksleivių pradinės mokyklos nebuvo. Dalis moksleivių tarpukario laikotarpiu ėjo į lietuvišką mokyklą. Miestelio žydai turėjo ir biblioteką, kuri buvo įsikūrusi ritualinio skerdiko (šocheto) R. Netos-Bezalelio Davidovičiaus namuose. Šis žmogus dosniai aukojo žydų reikalams. Jis taip pat buvo sinagogos gabajus – bendruomenės seniūnas ir iždininkas.

Pinigų aukojo ir užsienyje gyvenę bei svetur laimės ieškoti išvykę žydai. Beje, vietiniai krikščionys, turėję verslo reikalų su žydais, taip pat aukodavo sinagogos reikmėms. Kurkliuose veikė net dvi sionistinės organizacijos: socialsionistai ir sionistai. Pagrindiniai organizacijų tikslai buvo rinkti lėšų žemei pirkti Erec – Izraeliui (būsimai žydų valstybei), steigti savanoriškus hebrajų kalbos ir žydų istorijos kursus. Sionistai vadinamąjį žydų klausimą turėjo išspręsti kurdami valstybę, kurioje jie sudarytų daugumą ir turėtų politinę galią.

Įdomu tai, kad Kurklių štetle veikė ir nedidelis kibucas, daugiausia jame būta medžio apdirbėjų bei dažytojų. Kibucų kūrimo idėjos autoriumi laikomas Lietuvoje gimęs matematikas Hermanas Šapira. Kibucai atliko svarbų vaidmenį kuriant Izraelio valstybę. Svarbų vaidmenį Izraelio žemės ūkyje kibucai atlieka iki šiol. Nė vienoje valstybėje bendra nuosavybė nebuvo taip išplėtota kaip Izraelio kibucuose.

Kurkliuose ankstyvuosius religinius ir visuomeninius mokslus baigė ir pats garsiausias kurkliškis – Mošė Davidas Osinskis (1885–1952). Kartu su tūkstančiais kitų žydų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Didžiąją Britaniją emigravęs jaunas siuvėjas iš Kurklių pasivadino Montague Burtonu, įkūrė iki šių dienų klestintį drabužių parduotuvių tinklą „Burton“. Pirmiausia jis įsikūrė Česterfilde. 1913 m. M. Burtonas turėjo jau penkias parduotuves Šefilde ir gamyklą Lidse. Nuo 1929 m. „Burton“ visoje Europoje tapo pripažintu prekės ženklu, kuriam priklausė 400 parduotuvių.

1936 m. M. Burtonas atidarė didžiausią visame pasaulyje siuvyklą, kurioje dirbo per 10 000 žmonių. Antrojo pasaulinio karo metais „Burton“ kompanija ypač suklestėjo – gavusi valstybinį užsakymą ketverius metus siuvo uniformas Didžiosios Britanijos kariuomenei. M. Burtonas buvo ne tik pažangus verslininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas bei mecenatas, rėmęs Kardifo, Kembridžo, Lidso, Oksfordo, Edinburgo universitetų studentus. Už nuopelnus industrinių ryšių srityje 1931 m. šis kurkliškis buvo pagerbtas riterio titulu.

Seras M. Burtonas tekstilės ir mados pramonės imperiją valdė iki pat savo mirties 1952 metais. Vėliau „Burton“ kompanijai vadovavo kitas taip pat Lietuvoje gimęs žydas Lionelis Jacobsonas, kadaise įkūręs žinomą Didžiojoje Britanijoje siuvyklų tinklą „Jackson The Tailor“.

Pokariu sinagoga buvo naudojama ūkio reikmėms, todėl Aron hakodešo – spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai, bimos ar kitų interjero detalių neišliko. Deja, ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę sinagoga nesusilaukė deramo dėmesio – daugelį metų stovėjo nenaudojama ir nyko.

2014 m. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė į Kultūros vertybių registrą įtraukti medinę Kurklių sinagogą. Šiam paveldo objektui buvo suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo. Kurklių miestelyje esančiai sinagogai teisinė apsauga suteikta dėl jos architektūrinės vertės. 2013 metais Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos bei populiarinimo asociacija į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos Centrinėje ir Rytų Europoje“ įtraukė 14 Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų pastatų, vienas jų – Kurklių sinagoga. Tai liudija apie tokio kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ne tik šalies, bet ir europiniu mastu.Į

Antrasis pasaulinis karas ir Kurklių žydų bendruomenė

Antrojo pasaulinio karo metais visa Kurklių štetlo žydų bendruomenė buvo sunaikinta nacių ir vietos kolaborantų. Vaikų, senelių, moterų žudynėse Pivonijos miške dalyvavo Ukmergės kalėjimo prižiūrėtojai, miesto ir apylinkių baltaraištininkai, policininkai, specialiai žydų žudymui suburtas J. Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 26 d. Pivonijos miške, nuo Ukmergės nutolusiame apie 4 km į pietryčius, buvo nužudyta apie 7000 Ukmergės ir jos apylinkių, tarp jų ir Kurklių miestelio, žydų.

Tačiau iš tiesų niekas tiksliai nežino, kiek žydų buvo sunaikinta Pivonijos šile. Ši žudynių vieta įvardijama kaip viena masiškiausių Lietuvoje. 1953 m. šios tragedijos vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu, kuris skelbia: „Čia 1941 m. amžinam poilsiui hitlerinių budelių ir jų vietinių pagalbininkų kulkų pakirsti atgulė 10 239 nekalti Lietuvos piliečiai – žydų tautos sūnūs ir dukros, seneliai ir kūdikiai. Tegul jų nekaltas kraujas pribudina kiekvieno sąžinę, kad daugiau niekad nebūtų žudomi žmonės.“

Kurklių sinagoga

Kaip ir įprasta, maldos namai buvo pastatyti atokiau nuo miestelio centro ir arčiau vandens – prie Dubelės upelio, kuris atliko svarbų vaidmenį žydų bendruomenės gyvenime. Pirmosios žinios apie sinagogą Kurkliuose mus pasiekia iš XVIII a. pradžios. Kadaise Kurkliuose būta dviejų maldos namų: senojo beit midrash ir naujosios sinagogos. Beit midrash buvo naudojamas žiemos metu, nes turėjo krosnį, tad buvo šildomas, tačiau dar 1885 m. šis pastatas buvo labai prastos būklės, taigi krosnis buvo perkelta į išlikusią sinagogą.

Buvusios didelės stačiakampių langų angos buvo su trikampio formos viršutine dalimi. Pokariu sinagoga buvo naudojama ūkio reikmėms, todėl Aron hakodešo – spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai, bimos ar kitų interjero detalių neišliko. Deja, ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę sinagoga nesusilaukė deramo dėmesio – daugelį metų stovėjo nenaudojama ir nyko.

 

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje

Pranešimas spaudai
2021-10-21
Vilnius

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje – Lietuvos žydų (litvakų)
bendruomenė kviečia kepti chalas kartu, kur bebūtumėte ir ką bedarytumėte!

Kasmet vėlyvą rudenį milijonai žydų visame pasaulyje susijungia į vieną nepaprastai jaudinantį
vyksmą – kartu kepam chalas, laiminam duoną ir vyną, dainuojam Šabato (Šabo) giesmes. pasitinkam Šabą, jį Pasitikę Šabą,  leidžiam laiką kartu su šeima ir artimaisiais, įžiebiam Havdalos smilkalus ir taip kasmet…Tai didžioji pasaulinė chalų šventė, išjudinusi milijonus bendruomenių, daugiai nei 1 600 miestuose, šimte pasaulio šalių. Paskutiniųjų metų šventę stipriai pakeitė virusas ir dėl to projektas turėjo atgimti iš naujo. Pernai daugelis renginių nusikėlė į intymią namų aplinką, renginio šūkis buvo – „Parnešti Šabatą namo“.

Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl keps chalas tradiciškai susirinkusi Beigelių
krautuvėlėje. Regioninėse bendruomenėse taip pat vyks specialūs Šabo pasitikimo vakarai.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, šį penktadienį, spalio 22 d. pradeda kildinti tešlą nuo 17:00 val., o 18:00 val. kviečia šokti ir dainuoti kartu su FAJERLECH – žydų dainų ir šokių ansambliu.

(Dalyvavimas tik su registracija ir Galimybiu pasu)

Nuo 2013 metų  renginys suburia įvairaus amžiaus ir kilmės žydus visame pasaulyje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė aktyviai dalyvauja šiame vyksme nuo 2016 metų.

Simas Levinas, Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas dalinasi prisiminimais apie
vaikystės chalos kvapą ir šventės prasmę.
„Regis savaitė pralėkė kaip akimirka. Štai ir penktadienio saulė pradėjo leistis ir artėja prie
horizonto. Moterys uždega šeštadienines žvakes ir ruošia šventinį stalą: svarbiausi Šabato
atributai – dar šiltos, kvapnios, specialiai šiai progai iškeptos dvi chalos, kukliai uždengtos
šeimininkės rankomis išsiuvinėta servetėle, laukia šeimos narių ir svečių.

Pamenu kaip mama su teta ankštoje virtuvėlėje, malkomis kūrenamos krosnies „duchovkėje“
kūrė šiuos stebuklus – chalas. Jau paskutinėje mokyklos pamokoje jaučiau jos kvapą ir skonį…
Kur ta chalos magijos paslaptis? Nežinau.

Dar neseniai… beveik prieš kelis metus, Šabatus švęsdavome Vilniaus sinagogoje.
Kidušo (šventinės vakarienės) ceremonijoje likdavo dauguma atėjusių melstis. Nors sinagogos
erdvė, kur ruošiami stalai su Šabato tradiciniais patiekalais „paslėpti“ už užuolaidų, pagal chalų
kvapą visada atspėdavau – šiandien chalas kepė rabino žmona rebecenė Dina. Nė kartonesuklydau! Tai dar patvirtindavo slepiama vešlioje rabino barzdoje šypsenėlė, kai didžiulė
chalos riekė taikliai „skrido“ į mano lėkštę.

 

Nuo pasiūlytos idėjos pradžios, kai Pietų Afrikos vyriausias rabinas atsiuntė kvietimą prisidėti ir
palaikyti idėją viso pasaulio judėjams kartu (tą pačią dieną) švęsti Šabatą, mes tapome aktyviais
renginio dalyviais. Prieš kelis metus, kaip ir šiemet, gavome asmeninę jo video padėką Vilniaus
sinagogai už aktyvumą ir palaikymą. Deja, paskutiniųjų metų šventę paveikė virusas,
transformavosi – daugelis renginių ir nusikėlė į privačią namų aplinką”.

>>Daugiau apie Shabbos Project

Vandalai nusiaubė žydų kapines Kaune, kapavietėse ieškojo aukso dirbinių

Vandalai nusiaubė žydų kapines Kaune, kapavietėse ieškojo aukso dirbinių

lrytas.lt

Nežinomi nusikaltėliai nusiaubė Kaune, Radvilėnų plente esančias senąsias žydų kapines. Jie išrausė mažiausiai tris kapavietes ieškodami brangaus metalo dirbinių, kurie galėjo būti palaidoti kartu su mirusiaisiais.

Įsibrovėlių pėdsakus ketvirtadienį ryte pastebėjo kapines tvarkančios Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ darbuotojai. Jie šiuo metu pjauna nereikalingas medžių šakas.

Trys viena šalia kitos esančios kapavietės buvo išraustos pietinėje kapinių pusėje, netoli tvoros. Įmonės darbuotojai išvydo kelis urvus. Sprendžiant pagal antkapius jie buvo kasami taip, kad būtų galima pasiekti mirusiojo galvos sritį.  Urvų gylis siekia pusę metro, tačiau tikėtina, kad jie buvo užkasti.  Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna patvirtino, kad jo vadovaujamos įmonės darbuotojai pastebėjo vandalų pėdsakus ir iškvietė policijos pareigūnus.  „Tikėtina, kad įsibrovėliai lankėsi visai neseniai, smėlis šviežiai supiltas“, – įvertino situaciją R.Čėsna.

Jam taip pat įtikinama pasirodė versija, kad ieškota kapavietėse galimai užkastų vertybių.

„Galime tik spėlioti, ką jiems pavyko rasti“, – kalbėjo įmonės vdovas.  Vėliau apžiūrint kapinių teritoriją paaiškėjo, kad nusikaltėliai nutraukė laidus vaizdo stebėjimo sistemos blokelyje. Policijos pareigūnai dar negalėjo atskleisti, ar vaizdo įrašai pravers tiriant įvykio aplinkybes.

Dirigentas M.Barkauskas: „Jaučiu pareigą atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius“

Dirigentas M.Barkauskas: „Jaučiu pareigą atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius“

Autorius: Ieva KananavičiūtėŠaltinis: 15min /

Pranešimas spaudai

Šių metų rugsėjo 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, 17 d. Žiežmarių sinagogoje ir 18 d. Joniškio Raudonojoje sinagogoje vyks Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio okrestro koncertai, skirti litvakų ir šiuolaikinių Izraelio kompozitorių muzikai bei jų ryšių su Lietuva įprasminimui. Tai – neeilinis reiškinys Lietuvos muzikiniame gyvenime, kadangi daugelis kūrinių Lietuvoje skambės pirmą kartą. Ši Šv. Kristoforo kamerinio orkestro iniciatyva sukurta bendradarbiaujant su Izraelio kompozitorių sąjunga, o jos įgyvendinimą iš dalies remia Geros valios fondas, finansuojantis projektus, skirtus žydų kultūros, mokslo, švietimo, socialinės apsaugos, religijos ir sporto tikslams Lietuvoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Netradicinė, litvakų ir Izraelio muzikinės kultūros atodangomis pažymėta programa tapo atspirtimi pokalbiui su Šv. Kristoforo kamerinio okrestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Barkausku, kuris mielai pasidalino programos sukūrimo aplinkybėmis bei papasakojo apie savąsias muzikines inspiracijas.

– Kaip gimė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro pažintis bei bendradarbiavimas su Izraelio kompozitorių sąjunga?

– Prieš kelerius metus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras lankėsi Izraelyje. Mūsų pasirodymui konkurso būdu buvo atrinkti nauji kūriniai, kuriuos gavome iš Izraelio kompozitorių sąjungos. Susidarė nemaža programa, o artėjantiems rugsėjo koncertams iš jos atrinkome tik keletą, sujungiant šiuolaikinius Izraelio kompozitorių kūrinius su litvakų kompozitorių kompozicijomis. – Prašau, pristatykite rugsėjo koncertų programą.

Kas sąlygojo jos pasirinkimą?

– Koncerto programos pasirinkimą sąlygojo įdomūs, gerai parašyti kūriniai. Keli į programą įtraukti kompozitoriai turi tiesioginių ryšių su Lietuva. Štai kad ir šiuolaikinio kompozitoriaus Olego Bogodo močiutė gyvena Vilniuje, Karoliniškėse. O.Bogodas yra parašęs koncerte skambėsiantį kūrinį „Jeruzalės Lietuva“. Jame juntama Holokausto tematika, kartu persipinanti su šokio elementais bei skirtingomis nuotaikomis. Taip pat atliksime ir amerikiečio George‘o Gershwino muziką, kurio žydų kilmės prosenelė yra kilusi iš Lietuvos, dėl to šį kompozitorių galima sieti su litvakų muzika.

Litvakų muzikai taip pat atstovaus miuziklo „Velnio nuotaka“ muzikos autorius Večislavas Ganelinas. Mažai kas žino, jog jis yra puikus instrumentinės muzikos kompozitorius. Koncerte atliksime jo kūrinį „Apropos“, kurio keturiose dalyse juntami skiritngi charakteriai, girdimos džiazo bei baroko muzikos intonacijos.

Kito žymaus programoje skambėsiančio amerikiečių kompozitoriaus – Aarono Coplando tėvai yra kilę iš Lietuvos, jo tėvo pavardė buvo Kaplanas. Koncerte taip pat skambės šiuolaikinių kompozitorių Igorio Galperino bei Boriso Pigovato kūriniai, kurie yra labai spalvingi, kupini raudos ir žydų muzikos elementų.

Bendrai tariant, koncerte skambės originali žydiška bei litvakiška muzika išskirtinai styginių orkestrui.

– Kuo išskirtinės žydų ir litvakų muzikos kompozicijos, lyginant su kitų šalių autoriais?

– Manau, jose vis tik slypi tautos istorija bei išskirtinis muzikos koloritas.

– Koks Jūsų santykis su žydiška muzika? Ar jau yra tekę atlikti panašaus pobūdžio kūrinius?

– Taip, jau yra tekę atlikti žydų kompozitorių kūrinius. Ypač pabrėžčiau bendradarbiavimą su prieš kelerius metus Anapilin išėjusiu Anatolijum Šenderovu. Galbūt jo muzika nėra tiesiogiai žydiška, tačiau sąsajos bei muzikos pojūtis tikrai jaučiasi. Šiais metais minint Holokausto 80-metį kartu su orkestru ir kitais atlikėjais atliksime kompozitoriaus Jievaro Jasinskio ir idėjos autoriaus, senoviniais hebrajų instrumentais šofarais grojančio Tado Daujoto kūrinį „Simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“, kuria kadais buvo vadinamas Vilnius. Holokausto 80-mečiui skirtą simfoniją visuomenei planuojama pristatyti 2021 m. rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną labai ypatingoje vietoje – Vilniaus geto kaimynystėje esančiame LR Prezidentūros kieme.

Taip pat išskirčiau ir 2018 m. balandžio 19 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą, skirtą Izraelio 70-osioms nepriklausomybės metinėms. Kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atlikome žydų kilmės kompozitorių kūrinius. Koncerte įvyko Izraelio kompozitoriaus Ayalo Adlerio kūrinio „Circular Breathing“ premjera. Kūrinį kompozitorius sukūrė specialiai Šv.Kristoforo kameriniam orkestrui.

Asmeninio archyvo nuotr./Modestas Barkauskas

– Kokie kiti projektai laukia Šv. Kristoforo kamerinio orkestro netolimoje ateityje?

– Jau minėtąją „Simfoniją iš Šiaurės Jeruzalės“ ketiname pristatyti visoje Lietuvoje. Taip pat šių metų spalio 15 d. Vilniaus rotušėje įvyks mūsų sezono atidarymo koncertas, kuriame skambės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro kompozitorių konkurso laureatų kompozicijos. Labai džiaugiuosi, jog pirmą kartą organizuojamas konkursas susilaukė didelio susidomėjimo. Specialiai šiam konkursui sukurtus kūrinius atsiuntė kompozitoriai iš daugiau nei dvidešimties pasaulio šalių: nuo Japonijos ir Izraleio iki Lenkijos ir Didžiosios Britanijos.

– Ką perėmėte iš buvusio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus? Kuo panaši ir kuo skirtinga jūsų Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vizija?

– Iki man perimant orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento batutą, orkestras jau turėjo begalę tradicijų, tad man beliko jas tęsti. Viena svarbiausių tradicijų laikau lietuvių lietuvių muzikos atlikimą ir populiarinimą. Šis orkestras yra dažnas pirmasis premjerinių kūrinių atlikėjas ir turbūt nedaugelis orkestų Lietuvoje gali tuo didžiuotis. Kita tradicija laikau bendravimą su publika.

Žmonės yra įpratę matyti maestro Donatą Katkų energingą, šmaikštų, pokštaujantį, todėl ir man yra nesvetima ši pusė. Bendrauti su publika visada yra labai sveika bei malonu ir tai užmezga ypatingą ryšį koncertų metu. Tad stengiuosi perimti tokius maestro bruožus ir tęsti jo pradėtas tradicijas. Taip pat pabrėžčiau ir orkestro programų lankstumą, kadangi orkestras atleika tiek profesionaliąją, tiek populiariąją, džiazo muziką.

– Kokie įsimintiniausi pastarųjų metų projektai?

– Būta daug projektų. Labiausiai įsiminė praėjusių metų spalio 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykęs koncertas, skirtas Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui ir jo 120-mečiui pagerbti. Jo metu pirmą kartą savo istorijoje orkestras ir solistai grojo būdami skirtingose pasaulio šalyse, nuotoliniu būdu.

Išskirčiau ir šių šių metų liepos 15 d. vykusį Krzysztofo Pendereckio atminimo vakarą, kuriame skambėjo jo vardo konkurso kompozitorių kūriniai bei paties K.Pendereckio Simfonijetė styginių orkestrui. Pastaroji yra stilistiškai labai įdomi bei naudinga orkestrui savo štrichuote, artikuliacija bei grojimo būdais. Taip pat neseniai baigėme turą po Lietuvą su roko grupe „Colors of Bubbles“. Tad sakyčiau, jog skirtingų žanrų muzika orkestrą kitų tarpe labai išryškina.

 

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

PRANEŠIMAS SPAUDAI

Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 25 d.

 

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

Rugpjūčio 26 d., 12 val., Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimų vietoje (Vokiečių g. 13 A) bus pristatomi naujausi archeologiniai radiniai ir tyrimų rezultatai. Pristatyme žiniasklaidai dalyvaus archeologinius tyrimus remiančios Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovai bei jungtinės kultūros paveldo tyrimų komandos iš Lietuvos, Izraelio ir JAV nariai: grupės vadovas Dr. Jon Seligman, paveldo ekspertas Zenonas Baubonis ir archeologas Justinas Račas.

Pasak archeologų, penktą sezoną vykdomi kasinėjimai įrodo, kad po žeme išlikę daug svarbių elementų, todėl tolesni Vilniaus Didžiosios Sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai padėtų geriau įprasminti šią vietą ir visuomenei atskleisti jos kultūrinę reikšmę. Šių metų archeologiniai kasinėjimai koncentravosi į svarbiausios Didžiosios Sinagogos dalies tyrimą: buvo pilnai atidengtas ankstesnių ekspedicijų metu atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir Bima (centrinė religinių apeigų vieta).

Atliekant kasinėjimus, šalia Aron Kodešo atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinės grindų mozaika –  toks pat piešinys buvo rastas ir prie 2019 metais atidengtos Bimos. Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII a. gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir Bimos rekonstrukcijai ir puošybai. Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII a. pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

„Nuoseklūs Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimai vyksta jau penktą sezoną. Kiekvieną vasarą jungtinė tyrėjų komanda atidengia po naują Didžiosios Sinagogos detalę, liudijančią apie šio pastato reikšmę. Šiemet ypač jaudinantis momentas – pagaliau pamatėme prieš daugiau kaip 60 metų nugriautos sinagogos centrinę dalį, svarbiausias ir švenčiausias jos vietas. Ant atidengtų grindų piešinio stovėjo ne vienas rabinas ir žydų tautos lyderis“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir tyrimus remiančio „Geros valios fondo“ vadovė.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, VšĮ „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta XVII a., 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl įspūdingas 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę 2 metrus. Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais. Antro pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo, tačiau nepasinaudota galimybe jį restauruoti ir išsaugoti. Didžiosios Sinagogos pastatas buvo galutinai nugriautas 1955-1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

Kontaktai žiniasklaidai:

Michail Segal – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilnius, Lietuva, +37065075939, info@lzb.lt

Dr. Jon Seligman – Izraelio senienų tarnyba, Jeruzalė, Izraelis, jon@israntique.org.il

Zenonas Baubonis ir Justinas Račas – Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos, Vilnius, Lietuva, z.baubonis@gmail.com

Panevėžio m. žydų bendruomenėje lankosi svečiai

Panevėžio m. žydų bendruomenėje lankosi svečiai

Pasibaigus COVID pandemijos apribojimams sulaukėme svečių iš užsienio, kuriems įdomu sužinoti daugiau informacijos apie savo artimuosius, jų gyvenimo istorijas ir likimą.

Liepos 25 d. PŽB aplankė garsaus Panevėžio rabino kuris gyveno ir veikė daugiau kaip 20 metų Iljachu, Rabinovič proproanūkis Yeir su žmona iš Izraelio. Jis domisi Panevėžio žydų religiniu gyvenimu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Svečias susipažino su Panevėžio miestu ir aplankė žydų paveldo vietas.

1857 m. archyviniuose dokumentuose Panevėžyje minimos 8 sinagogos, dar kelios sinagogos buvo privačiuose namuose. Apie religinį žydų gyvenimą aprašyta knygoje „Žvilgsnis į praeitį: Panevėžio žydų istorija ir palikimas“, kuri jau išleista ir bus pristatyta artimiausiu metu visuomenei.

Rugpjūčio 2d. bendruomenėje lankėsi svečias iš Vokietijos rašytojas Siegmar Horst su žmona  Siegel Sonja. Jis domisi Panevėžyje gyvenusios žydės 1920-1941 m. Rochos Smolnik likimu.

Pagal PŽB  bendruomenės surinktą archyvinę medžiagą paaiškėjo, kad Rocha, gimusi 1899 m. kovo mėn. Kupiškyje, gyveno Panevėžyje iki Antrojo pasaulinio karo. Buvo susituokusi su Abraomu Labo, gimusiu 1889 m. Surdegyje. Abraomas buvo batsiuvys. Pora susituokė 1929 m. gruodžio 27 d. Panevėžyje. PŽB archyve yra sutuoktuvių  liudijimo įrašas. Pagal dokumentą kurį atvežė svečias, Rochai Smolnik pasą išdavė okupacinės Vokietijos karinė valdžia 1917 m.

1941 m. Rochos vyras Abraomas Labo buvo suimtas ir išvežtas į Vokietiją koncentracijos stovyklą, į Miuncheną, 1944 m. gruodžio 31 d. žuvo Waldlager V darbo stovykloje. Manoma, kad Rocha Labo (Smolnik) žuvo Panevėžyje Holokausto metu.

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Telšių rabinų seminarija ješiva ir sinagogos

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Telšių rabinų seminarija ješiva ir sinagogos

Bernardinai.lt  Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

XIX a. pabaigoje Telšiai tapo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu centru. Miestui augti ir klestėti didelę įtaką padarė nuo seno Telšiuose gyvenusi gausi žydų bendruomenė. Jos nariai harmoningai įsiliejo į miesto kultūrinę, ekonominę bei politinę veiklą ir aktyviai joje dalyvavo.

Telšiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais; būta nemažai žydų gydytojų, stomatologų, kitų paslaugų teikėjų. Įvairios paslaugos ir lengvoji pramonė buvo svarbus Telšių žydų pajamų šaltinis. Tačiau daugeliui pragyvenimo šaltiniu buvo tapusi judaizmo dvasinė seminarija – ješiva ir jos įstaigos, kuriose mokėsi šimtai studentų iš viso pasaulio.

Telšių žydų dvasią atskleidė ne tik gyventojai, bet ir visos bendruomenės atmosfera. Čia sugyveno senovė ir dabartis, tradicijos ir Apšvietos šalininkai, ortodoksai ir pasauliečiai, visuomenės aktyvistai. Tarp Telšių žydų buvo Toros žinovų, puikiai išsilavinusių žmonių. Miestas buvo kupinas kūrybinės energijos, o dvasingumas ir materialumas jame susiliejo į tobulą visumą. Siauros vingiuotos gatvelės, seni nameliai buvo stebuklingas, žavesio pilnas pasaulis, kuriame gyveno tūkstančiai žydų šeimų.

Purimo šventė, Telšių ješivos paruošiamojo skyriaus trečioji klasė 1938 metai. Žemaičių muziejaus ,,Alka” nuotrauka.

Dauguma Telšiuose anuomet gyvenusių žydų buvo ortodoksinių pažiūrų. Anksti prieš darbą jie skubėdavo melstis į sinagogą, o vakare po sunkios darbo dienos taip pat eidavo į pamaldas.

Telšiuose buvo net keturios sinagogos: Didžioji sinagoga, Siuvėjų sinagoga, Kareivių sinagoga, arba, kaip ją vadino jidiš kalba – Yavoynishe kloyz, ir Mėsininkų sinagoga. Šiandien net trys iš jų išliko iki mūsų dienų ir puošia Telšių miestą. Vienintelė Didžioji sinagoga sovietmečiu buvo nugriauta, jos vietoje pastatant tipinės sovietinės architektūros pastatą. 

Tačiau Telšių miestas glaudė ne tik žydų maldos namus. Įvairiais istorijos laikotarpiais čia buvo steigiamos žydų mokyklos, vaikų darželiai, hebrajų gimnazijos, politinės bei visuomeninės, labdaros bei šalpos organizacijos. Telšiuose veikė žydų ligoninė, biblioteka, valgykla, skirta ješivos studentams, ir bendrabutis tiems, kurie neišgalėjo nuomotis kambario mieste.

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Žemaičių Naumiesčio sinagogos

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Žemaičių Naumiesčio sinagogos

Mūrinė Žemaičių Naumiesčio sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras.

Bernardinai.lt

Žemaičių Naumiestis – senas Žemaitijos pasienio miestelis, kurio apylinkėse gyventa nuo XIV a. Akmenimis grįsta, nuo XIX a. pr. mažai pakitusi senoji Žemaičių Naumiesčio turgaus aikštė mena daugiakultūrį paribio miestelio gyvenimą.

Tai beveik puskilometrio ilgio, hektaro dydžio netaisyklingos trikampio formos teritorija, apstatyta mūrais ir trobesiais, kurios susmailėjime meistras, knygnešys ir stalius Dominykas Markvaldas 1928 m. pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. Tai dviejų tarpsnių obeliskas su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne. Įdomu tai, kad tarp paminkle įamžintų Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių – viena žydų pavardė. 

Aplink miestelio aikštę išsidėstę namai lyg gyvi eksponatai primena juose veikusias žydų, vokiečių, lietuvių, lietuvininkų parduotuves, smukles, dirbtuvėles. Žemaičių Naumiestyje vyko du savaitiniai turgūs, keli metiniai prekymečiai. Amatais ir prekyba daugiausia versdavosi žydai bei vokiečiai, lietuviai dirbo žemę ir laikė gyvulius, todėl natūralu, kad kūrėsi ir gyveno kiek atokiau nuo miestelio centro.

Žemaičių Naumiestyje veikė muitinė, apie trisdešimt parduotuvių ir smuklių, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, kepykla, pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka ir kt. Po paskutinio gaisro nuniokotas miestelis buvo gražiai atstatytas, tvarkingiau suplanuotas, nutiesti šaligatviai, išgrįstas centras ir aplink jį išsidėsčiusios gatvės.

Žemaičių Naumiestis kaip paribio miestelis išsiskyrė savo daugiataute kultūrine aplinka. Dar ir šiandien čia stovi trys maldos namai: evangelikų liuteronų, katalikų ir žydų sinagoga. Tiesa, verta paminėti, kad žydų maldos namai Žemaičių Naumiestyje išliko dveji. Vienas jų – medinis.

Manoma, kad žydai į Žemaičių Naumiestį galėjo atsikelti 1527 metais Kęsgailų arba Žygimanto Senojo laikais. Tai, kad čia (jidiš kalba Neishtot) nuo seno gyveno gausi žydų bendruomenė, liudija išlikusi didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga ir senosios žydų kapinės.

Paminklas perlaidotiems Vilniaus žydų palaikams

Paminklas perlaidotiems Vilniaus žydų palaikams

Autorė – architektė Viktorija Sideraitė Alon.

Senosios Žydų kapinės Šnipiškėse buvo sunaikintos ne per vieną dieną. Jau XIX-XX am. sandūroje, vykdant statybas aplinkiniuose kvartaluose, palaipsniui užimant buvusių žydų kapinių vietą, (dabartinio „Šiaurės miestelio“ pakraštyje) buvo iškasti 700 Vilniaus žydų palaikai ir perkelti į brolišką kapą kitoje, tuomet vis dar likusių žydų kapinių teritorijoje.

Vėliau, jau sovietmečiu, XX am. 6-jame dešimtmetyje, tiesiant dabartinę Rinktinės gatvę ir toliau naikinant Šnipiškių žydų kapines, šie 700 žmonių palaikai buvo vėl permesti į kitą duobę, kad netrukdytų… kol pagaliau 2003 metais, statant Karaliaus Mindaugo apartamentus, jie vėl buvo aptikti. Tąkart S. Alperavičiaus vadovaujama LŽB nutarė pagaliau garbingai perlaidoti 700 Vilniaus žydų palaikus dabar veikiančiose Sudervės kelio žydų kapinėse. Perlaidojimo ceremonija vyko dalyvaujant LŽB vadovybei ir rabinams. Perlaidojimo vieta Sudervės kelio žydų kapinėse buvo pažymėta keturiais stulpeliais.

2018 m. (praėjus 15 metų po minėto perlaidojimo) LŽB vadovybė nusprendė, kad tiek daug ir nepagarbiai mėtytiems palaikams pagaliau reiktų gražinti jiems priklausančią pagarbą ir sukurti tinkamą antkapį anoniminiame (tik keturiais stulpeliais pažymėtame) plote, primenantį ir informuojantį kas toje vietoje palaidoti.

Tokia perlaidotų 700 Vilniaus žydų antkapio atsiradimo istorija.

Projektas (autorė – architektė Viktorija Sideraitė Alon) buvo sukurtas 2018 metais, remiantis ikonografine medžiaga atkūrus žymiuosius Šnipiškių kapinių „ohelius“, kitaip Lietuvoje dar vadinamus „tubernakuliais“, kurie greičiausiai puošė šių mums nežinomų Vilniaus žydų kapus, nes tai buvo labiausiai paplitę Šnipiškėse antkapiai, nesutinkami jokiose kitose Lietuvos žydų kapinėse.Tuomet LŽB dirbęs rabinas Š. D. Izaksonas padėjo atrinkti tinkamą sakinį iš Švento rašto, kuris užrašytas ant paminklų hebrajų, lietuvių ir anglų kalbomis:

O TU, VIEŠPATIE, VIEŠPATAUJI AMŽINAI,

TAVO SOSTAS TVERIA PER VISAS KARTAS

KODĖL MUS VISIŠKAI UŽMIRŠAI?

KODĖL MUS PALIKAI TAIP ILGAI?

SUSIGRĄŽINK MUS, VIEŠPATIE, KAD GALĖTUME SUGRĮŽTI!

ATNAUJINK MŪSŲ DIENAS KAIP ANKSČIAU!

Eicha  5 skyrius

Tarsi toks litvakiškas „skundas“ Viešpačiui, bet šiuo atveju tikrai motyvuotas…

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky dalyvavo kultūros paveldo objekto – Žiežmarių sinagogos tvarkybos darbų pridavimo komisijoje

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky dalyvavo kultūros paveldo objekto – Žiežmarių sinagogos tvarkybos darbų pridavimo komisijoje

2021-05-31 Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo kultūros paveldo objekto – Žiežmarių sinagogos tvarkybos darbų pridavimo komisijoje. Baigtas pirmojo aukšto tvarkybos darbų etapas.

Nuotraukoje:
Iš kairės į dešinę:
Svaigedas Stoškus, KPD Kauno teritorinio skyriaus vedėjas
Vaida Babeckienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorė
Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky
Vytenis Tomkus, Kaišiadorių rajono savivaldybės meras
Ramutė Taparauskienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja

Džiaugiamės, jog šio istorinio pastato rekonstrukcijos darbai artėja prie pabaigos ir ši sinagoga jau naudojama gyventojų švietimo ir kultūros, turizmo bei visuomeninei veiklai. Tikimės jog po renovacijos ji taps svarbiu turizmo ir bendruomenės objektu.

 

Dabar sinagogoje vyksta ir Doros Pilianskienės piešinių reprodukcijų paroda. Iš Žiežmarių kilusi žydaitė dar jauna būdama paliko gimtinę, o sulaukusi garbaus amžiaus pradėjo tapyti atmintyje išlikusius gimtųjų Žiežmarių vaizdus. Giminės šiuos jos darbus perdavė Žiežmarių kultūros centrui.

Sinagoga yra įspūdingas ir unikalus istorinis paminklas. Pastatyta XIX a. viduryje. Ji yra viena iš keturiolikos medinių sinagogų Lietuvoje. Statinys monumentalaus tūrio, architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. Suręstas iš sienojų, skaidomas vertikaliomis sąvaržomis ir vertikaliai apkaltas lentomis su lentjuostėmis. Pagrindinis vakarų fasadas asimetriškas. Salę apšviečia net 18 langų – jų netgi daugiau, nei reikalauja judaizmo religiniai įstatymai (halacha). 1918 m. stipriai nukentėjo nuo gaisro, tačiau buvo atstatyta. Gali būti, kad Lietuva yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje išlikusios medinės sinagogos.

Žiežmariuose pirmoji sinagoga buvo pastatyta tarp 1690-1696 metų. XIX a. mieste buvo trys sinagogos, nes didesnę dalį gyventojų sudarė žydai. Sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras.

Tikimasi, kad po renovacijos ji taps svarbiu turizmo ir bendruomenės objektu.

Sutvarkyta Žiežmarių sinagoga pretenduoja tapti nauju kultūros centru

Sutvarkyta Žiežmarių sinagoga pretenduoja tapti nauju kultūros centru

Žiežmarių sinagoga (Kaišiadorių r.) vėl laukia lankytojų – čia rengiamos parodos, vis dažniau užsuka traukiantys pro šalį ar specialiai iki jos atvykstantys keliautojai – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio šalių, ypač Izraelio. Žvelgiant į sutvarkytą statinį dabar net sunku patikėti, kad dar ne taip seniai jis buvo ties išnykimo riba.

„Žiežmariuose nuo seno gyveno daug žydų,  jų istorija čia truko kelis šimtmečius ir senoji sinagoga yra svarbus istorinis objektas, primenantis bendrą mūsų praeitį. Juo labiau, ji yra autentiška, medinė, tokių Lietuvoje nedaug teišliko“, – pasakojo Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus.

Pasak pašnekovo, jų rajonas yra dėkingoje vietoje – tarp Vilniaus ir Kauno, tad žydų istorija besidomintys turistai aplankę Vilnių, Panerius, pakeliui į Kauną užsuka ir į Žiežmarius. Dabar juos pasitinka ne apgriuvusi, apleista, bet naujai sutvarkyta sinagoga, puikiai iliustruojanti, kad mūsų krašte saugomas visų čia gyvenusių tautų palikimas. Tikimasi, kad daug lankytojų sulauks ir sinagogoje vykstantys renginiai, nes dabar ji pritaikyta kultūros reikmėms.

Viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų

Pirmoji sinagoga Žiežmariuose iškilo apie 1690-1696 metus. XIX a. mieste buvo jau net trys sinagogos. Nereikia tuo stebėtis – didesnę dalį gyventojų sudarė žydai.

Iki šių dienų išlikusi ir dabar sutvarkyta sinagoga stovi pietinėje miesto dalyje, tarp Vilniaus ir Žalgirio gatvių, į pietvakarius nuo jos teka Strėva. Sinagoga statyta XIX amžiaus viduryje ir yra viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų. Jos architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. 1918 metais kilus gaisrui sinagoga smarkiai nukentėjo, bet 1920 metais vėl buvo atstatyta.

Monumentalaus tūrio, ištęsto stačiakampio plano sinagogos vyrų salę apšviečia 18 arkinių langų. Šioje salėje centrinėje dalyje išlikusios dvi iš keturių kolonų, tarp kurių buvo įkomponuota bima, skirta žydų šventraščiui – Torai – skaityti. Moterų galerijoje sinagogos antrame aukšte išlikę arkinės angos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žiežmarių žydų bendruomenė turėjo apie tūkstantį narių, kurie sinagogoje ne tik melsdavosi. Sinagoga taip pat buvo mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras. Po karo Žiežmariuose žydų nebeliko, o unikali sinagoga daugelį metų buvo paversta sandėliu. Nuo 1980-ųjų pastatas buvo nenaudojamas.

Tad nereikia labai stebėtis, kad kai beveik po trisdešimt metų nuspręsta pastatą tvarkyti, jo būklė buvo apgailėtina. Pirmojo darbų etapo metu buvo likviduota avarijos grėsmė, sutvarkytos stogo ir perdangų konstrukcijos, restauruotas, suremontuotas stogas bei fasadas. Tačiau liko apleistas, nesutvarkytas statinio vidus. Kai į jį įžengė restauratoriai, juos pasitiko nykus vaizdas – apdailos ir išlikusio dekoro (tinkų, trafaretinės tapybos, medinių skliautų) būklė buvo labai prasta.

„Remiantis natūroje išlikusių elementų duomenimis, atliktais tyrimais ir fotofiksacija, buvo atlikti vidaus remonto darbai: restauruotos lubos ir jų apdaila; restauruota, konservuota kolonos, bimos lubos su rozete, sienų tinkas, grindys ir pan. Pastato vidus buvo išdažytas pagal polichrominių tyrimų ataskaitos išvadas. Visų tvarkybos darbų tikslas – kuo geriau išsaugoti, restauruoti išlikusius autentiškus interjero fragmentus“, – pasakojo apie atliktus darbus Asta Mainonienė, Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovė.

Žiežmarių sinagogos vidaus tvarkymo darbai finansuoti iš Paveldotvarkos programos, taip pat  Kaišiadorių rajono savivaldybės lėšų. Vidaus patalpų tvarkybos (remonto, konservavimo) darbų vertė – beveik 160 tūkst. eurų.

Sutvarkytoje sinagogoje vyksta parodos ir renginiai

„Iš pradžių net abejota, ar pavyks išsaugoti sinagogą – tokia ji buvo apleista, apgriuvusi. Visgi ryžomės ją tvarkyti ir dabar labai tuo džiaugiamės, nes turime gražų pastatą“, – pasakojo Ramutė Taparauskienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja.

Džiaugtis tikrai yra kuo – nauja erdvė traukia keliautojus savo istorija, vietos bendruomenę – vykstančiais kultūriniais renginiais.

„Ji mums svarbi ir kaip atgijęs, restauruotas istorinis  pastatas, ir kaip dar viena kultūros erdvė“, – sakė Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė.

Pasak pašnekovės, siekiant įveiklinti Žiežmarių žydų nekilnojamąjį kultūros paveldą, aktualizuoti jį  per meną ir kūrybą, sinagogoje jau nuo 2019 metų rengiami Europos žydų kultūros dienų, Žydų paveldo dienoms skirti renginiai. Žiežmarių bendruomenės žmonės ir miestelio svečiai galėjo aplankyti Linos Mumgaudytės eskizų parodą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“,  Ričardo Grigo fotografijų parodą „Atmintis Sibiro smėlyje“, šiuo metu veikiančią fotografo Jurgio Svajūno fotografijų ir poetinių tekstų parodą „..Vidinis buvo bedugnis“. Dabar sinagogoje vyksta ir Doros Pilianskienės piešinių reprodukcijų paroda. Iš Žiežmarių kilusi žydaitė dar jauna būdama paliko gimtinę, o sulaukusi garbaus amžiaus pradėjo tapyti atmintyje išlikusius gimtųjų Žiežmarių vaizdus. Giminės šiuos jos darbus perdavė Žiežmarių kultūros centrui.

Sinagogoje jau rengiamos, planuojamos ir kitos parodos, kultūros renginiai. Jei pavyktų gauti finansavimą, planuojami nebylaus kino seansai,  kurių metu muzikines improvizacijas atliktų profesionalūs muzikantai – Arkadijus Gotesmanas, Petras Vyšniauskas ir kiti.

Dar ne iki galo baigti ir sinagogos tvarkybos darbai. Kaip pasakojo R. Taparauskienė, šiuo metu ieškoma lėšų sutvarkyti jos antrąjį aukštą, kur galėtų būti įrengtos erdvės edukacijai.

Dabar sinagogoje laukiami visi svečiai, norintys ją apžiūrėti, pamatyti veikiančias parodas. Tik prieš važiuojant reikėtų paskambinti ir susitarti dėl apsilankymo.

Žiežmarių sinagoga priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei; 2015 m. rugpjūčio 5 d. panaudos sutartimi pastatas perduotas 99 metams Kaišiadorių rajono savivaldybei.

Atgimusi Žiežmarių sinagoga laukia lankytojų. (KIC ir Andrejaus Tomenko nuotr.)

Žiežmarių sinagoga prieš remontą. (Aivaro Jonykos nuotr.)