Paveldas

Eišiškių štetlas

Įžangą iš Jafos Eliachos knygos  išvertė Geoff Vasil

Eišiškės arba Eišišok yra paradoksas – labiausiai pasaulyje žinomas štetlas yra mažiausiai pažįstamas Lietuvos miestelis. Jidiš literatūroje Eišišok netgi garsus savo nežinomumu – figūruoja kaip atitolusio nuo pasaulio miestelio šedevras, kaip kartais bandoma pateikti Slobodką, arba dar neseniai Pabradę arba Balbieriškį.

Eišišok yra štetlo prototipas istoriografijoje – 1979 m. JAV prezidento Karterio sudarytos komisijos surasti būdą tinkamai paminėti Holokaustą narė Jafa Eliacha, kilusi iš Eišišok, gilinosi į savo gimtinės istoriją 17metų, ir rašė pirmą mokslinę studiją apie štetlus apskritai. Pasak autorės, nors buvo vietinės reikšmės skirtumų tarp štetlų Rytų Europoje – vieni papasakodavo aibę anekdotų ir istorijų, kiti turėjo savitus papročius ir elgseną – bendrais bruožais štetlo gyvenimas visur buvo vienodas. Tai yra, vieno štetlo pavyzdys beveik tinka visiems. Jafos Eliachos darbas davė pradžią JAV Holokausto muziejui ir štetlų studijoms, jos dėka pasaulį išvydo daugiau nei 800 puslapių knyga, skirta vien Eišišiškių štetlui. Ši knyga puošia ne vieną amerikiečių knygų spintą, bet Lietuvoje apie Jafą Eliachą žino kol kas labai siauras ratas specialistų ir istorikų.

Pagal Eliachą dar XIX amžiuje senosiose Eišišok kapinėse tebestovėjo antkapis su seniausia žydų buvimo dabartinėje Lietuvoje data – velionis mirė 1097 metais. Pasaulio mastu data sutampa su pirmosiomis vikingų kolonijomis Grenlandijoje, apytikriai su normanų invazija į Angliją ir maždaug su pagonių Lietuvos pirmaisiais susiformavimo reiškiniais. Lenkų ir lietuvių padavimai apie Eišiškių atsiradimą aiškūs savo legendiniu ir mitologiniu pobūdžiu – esą buvo karvedys Eisyk arba Eiseika, kuris atkovojo teritoriją besikuriančiai valstybei ir kaip padėką gavo žemės plotą dabartinėse Eišiškių apylinkėse, arba kad pavadinimas, anot lenkų, kilo iš lenkiško žodžio šiški,  nes ten augo daug pušų. Tuo tarpu antkapio data yra istorinis faktas, teisingas ar ne, istorikai gali ginčytis. Lietuvių ir dar labiau lenkų apsigyvenimas Eišišoke yra remiasi mitais, o žydų atsikraustymas turi datą. Kuri grupė buvo pirma, kai Vilnius geriausiu atveju dar buvo tik vieta palei Nerį, kur pavasarį žvejodavo vietiniai? O gal istorikai Bumblauskas ir Gudąvičius šiek tiek klysta teigdami, kad Vakarų civilizacija atkeliavo į Lietuvą su lenkų krikštu, gal antikos helenizmas ir dar senesnės tradicijos atsirado žymiai anksčiau ir atkeliavo žydų prekybininkų vežimėliais iš pietų?

Eliach knygoje minimos pirmos penkios žydų šeimos Eišiškėse ir pateikiama versija, kad jos pradininkai atvyko ne iš Vakarų, iš kur vėliau dauguma Lietuvos žydų atkeliavo, o iš pietų, iš Krymo, iš būsimosios Turkijos ir iš Babilonijos. Iki XX amžiaus dar liko tam tikri karaimų atributai Eišišok žydų bendruomenėje ir ne vienas tyrinėtojas mano, kad pirmi eišiškėnai žydai buvo būtent karaimai, tai yra, žydų sekta, kuri nepripažįsta Talmudo ir laiko Toros skaitymą bei asmeninį skaitytojo interpretavimą aukščiausia vertybe.

Dovydo tautos pėdsakai. Anykščių žydai

Dovydo tautos pėdsakai. Anykščių žydai

Nuotraukoje: Anykščių žydų senųjų kapinių vartai.

LŽB vykusioje 2017 Europos žydų kulltūros dienoje, skirtoje Lietuvos štetlams prisiminti, dalyvavo ir rašytojas, Anykščių žydų istorijos tyrinėtojas Rimantas Vanagas. Čia publikuojamas jo tekstas su keliais epizodais iš Anykščių žydų gyvenimo .

Rimantas Vanagas

 Senieji kaimynai

Anykščių žydai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti dar 1567 m. Ir kaip! Joachimas Šaja apkaltino valsčiaus vaitą Valentiną Buitvydą, kad su pastarojo žinia jo karčemoje buvo nužudyti du jo broliai ir žentas. Du žudikai buvo sugauti ir nuteisti myriop…

XIX amžiaus pabaigoje Anykščiuose gyveno apie 3000 žydų, t.y. beveik 70% visų miestelio gyventojų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro įsakymu žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą. Karo metu Anykščiai smarkiai nukentėjo. Apie 1920 metus žydai ėmė grįžti namo. Išvarginti klajonių apsigyveno pusiau apgriautuose namuose. Gelbėjo platūs tarptautiniai ryšiai: į Anykščius pradėjo keliauti piniginės perlaidos, pašto siuntiniai. Pamažu ėmė keltis pramonė, prekyba, atsirado naujos gatvės su šaligatviais. Ypač suklestėjo linų apdirbimo bei veltinių gamybos įmonėlės. 1921 metais Anykščiuose gyveno 1800 žydų, apie 400 šeimų. Be veltinių pramonės, nemažai žydų siuvo batus (apie 150), mezgė kojines (40), gamino žemės ūkio mašinas (20). Tuo metu Anykščiuose gyveno 166 žydai amatininkai: 42 batsiuviai, 16 siuvėjų, 11 kepėjų, 9 mėsininkai, 9 metalo meistrai, 4 laikrodininkai, juvelyras, stalius ir kitų amatų mokovai. Apie 50 žydų plukdė sielius Šventąja į Vokietiją.

Mieste veikė 6 žydų maldos namai, didžioji jų dalis buvo sutelkta viename kieme, vadinamame Šulhoifu („mokyklos kiemas“). Ten stovėjo Senoji ir Naujoji sinagogos, „Kalno sinagoga“. Veikė trijų pakraipų žydiškos mokyklos: tarbut, javne, jidiš. Nedidelė žydų jaunimo dalis mokėsi lietuvių gimnazijoje. Žydai turėjo dvi bibliotekas, labai mėgo teatro vaidinimus, teatralizuodavo tradicines Purimo ir Chanukos šventes.

Sapnas apie dingusią Jeruzalę

Sapnas apie dingusią Jeruzalę

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Straipsnis publikuotas satenai.lt

Neseniai Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyko konferencija, kurios metu buvo diskutuojama, kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimą. Siūlome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininko Grigorijaus Kanovičiaus esė, parašytą dar 1994 metais. Tekstą vertė a. a. Feliksas Vatiekūnas.

Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pir­mą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį suodiną glė­bį; daug anksčiau, negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus: juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.

Per savo netrumpą gyvenimą lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų – didingų, nepakartojamų, išsvajotų – neatklydo į mano sapnus.

Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.

Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mer­gaičių skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Autorius: Ieva Elenbergienė

Irena Ivanova, jos dukra Žana ir anūkas Andrejus – visą gyvenimą gyvena šalia žydų. Tai jie pasirūpina sinagogos švara ir ramybe. Ir nors šeima turi savo religiją ir šventes, kalbėdamos apie žydų bendruomenę moterys dažnai sako „mes“. Irenos ir Žanos akimis galime paklaidžioti po praeities ir dabarties sinagogą bei atsikratyti jausmo, jog viskas čia – slapta ir niekam nevalia kaišioti nosies.

Žana Chlebnikova, apžiūrėjusi mane per kamerą, paspaudžia mygtuką ir įleidžia pro sinagogos vartelius. Moteris dabar oficialiai dirba apsaugoje, tačiau sinagogoje sukiojasi nuo vaikystės su savo mama Irena Ivanova, kuri jau 34-erius metus dirba šių maldos namų prižiūrėtoja, anksčiau padedama jau amžinatilsį vyro. Tarp macų miltų dūkdavo ir mažas Žanos sūnus Andrejus, kuriam augant čia taip pat visad atsirasdavo papildomo darbo. Kol šnekučiuojamės su Žana, atskuba ir jos 71-erių metų mama, kuri labai nustemba išvydusi mane su diktofonu. „Nesakiau jai apie interviu, nes nebūtų atėjusi. Mama kukli ir nemano, kad kitiems reikia viską žinoti…“ – šypsosi dukra. Irena truputį pasibara, bet žodžių traukti iš jos nereikia.

Atminimo valanda Rokiškyje ir Panemunėlyje

Atminimo valanda Rokiškyje ir Panemunėlyje

2017 metų rugsėjo 8 d. popietę į Rokiškio krašto muziejaus menę rinkosi rokiškėnai ir svečiai, Panevėžio miesto žydų bendruomenės atstovai. Visi susirinko viename iš istorinių architektūros paminklų Rokiškio mieste –  kraštotyros muziejuje. Renginys skirtas pažymėti Europos žydų kultūros dieną. Renginio tema ,,Diaspora ir paveldas. Štetlas“.  Projekto autorė rež. Neringa Danienė susirinkusiems pristatė programą, kuri sudaryta iš trijų dalių. Pirmoje renginio dalyje buvo iškilmingai pagerbta Molėtų krašto muziejaus direktorė, lituanistė Viktorija Kazlienė. Svečias iš JAV F. Šapiro jai įteikė savanorio Ruvino vardo premiją, dėkodamas Viktorijai Kazlienei už žydų paveldo sklaidą ir „žydų atminties maršą “.

Tarptautinė konferencija “Diaspora ir paveldas. Štetlas” – rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seime

Šių metų rugsėjo 25 d. Seimo rūmuose įvyks tarptautinė konferencija “Diaspora ir paveldas. Štetlas”, skirta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Europos žydų kultūros dienai.

Konferencijoje Lietuvos ir užsienio žydų bendruomenės atstovai, mokslininkai, paveldosaugininkai skaitys pranešimus ir diskutuos Lietuvos žydų istorijos, atminties bei paveldo temomis. Konferencijos dalyviai ir svečiai galės susipažinti su nauja Užsienio reikalų ministerijos užsakymu sukurta paroda “Vienas amžius iš septynių. Lietuvos, Lite, Lita”, kurią vėliau numatoma eksponuoti Lietuvos Respublikos ambasadose užsienyje. Minint prasidedančius žydų Naujuosius 5778 metus, bus oficialiai pristatytas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės išleistas kalendorius, skirtas medinių sinagogų paveldui.

Konferenciją organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. Renginį finansuoja Geros valios fondas ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Maloniai kviečiame dalyvauti. Prašome susipažinti su konferencijos programa ir užsiregistruoti internetu https://www.lzb.lt/registracija-i-zydu-paveldo-konferencija/

LŽB talka Sudervės žydų kapinėse Vilniuje

Vilniuje, Sudervės kelio kapinėse sekmadienį rugsėjo 10 d. LŽB nariai ir darbuotojai susirinko tvarkyti kapinių.

Talkoje dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, LŽB pirmininkė su anūkais.
Šią gražią saulėtą rudens dieną prie prasmingos iniciatyvos prisijungė bendruomenės nariai, administracijos darbuotojai ir rabinai – atėjo į talką gerai ir darbingai nusiteikę. Prieš Roš ha Šana ir Jom Kippur talkininkai pasirengę nuveikti gerą darbą – kapinėse rinko lapus, šiukšles,rūšiuodami stiklą, plastiką ir popierių, tvarkė apleistus kapus ir kitaip švarino ir gražinio vienintelių Vilniuje veikiančių žydų kapinių aplinką.

Dėkojame talkininkams už Jūsų nuoširdų darbą!
I

 

Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanos įrašytos į Kultūros vertybių registrą

Vilnius, rugsėjo 5 d. (BNS). Išlikusios ir po žeme esančios Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanos įrašytos į Kultūros vertybių registrą, antradienį paskelbė Kultūros paveldo departamentas. Kaip vertingosios sinagogos savybės Kultūros vertybių registre yra įvardintos Vilniaus Didžiosios sinagogos konstrukcijos, patalpų architektūrinės detalės; buvusių komplekso dalių liekanos ar jų vietos: pirties su ritualiniais baseinais (mikvomis) liekanos, Žydų gatvės trasos vieta bei kultūrinis sluoksnis.

Pirmąją medinę sinagogą Vilniaus žydai netoli Vokiečių gatvės, kunigaikščiui Sluckiui priklausiusiame sklype, pradėjo statyti 1573 metais, kai Varšuvos konfederacija užtikrino kitatikiams lygias teises su katalikais, o bajorams leido savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas. Per miestiečių įvykdytus pogromus sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta. 1633 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė privilegiją getui kurti. Getui paskirtas tankiai žydų apgyvendintas kvartalas tarp Žydų, Skerdyklos ir Šv. Mykolo gatvių, kuriame stovėjo sinagoga. Privilegija taip pat leista šioje vietoje pastatyti naują mūrinę sinagogą. Sinagogos išorė privalėjo skirtis nuo katalikų ir stačiatikių sakralinių pastatų, ji negalėjo būti aukštesnė už aplinkinius namus.

Tiksli Vilniaus Didžiosios sinagogos statybos data nežinoma, tačiau mūrinės sinagogos statybos laikas sietinas su Vladislovo Vazos privilegija. Naujai pastatyta sinagoga buvo ne tik didžiausia, bet ir viena iš gražiausių ir turtingiausių to meto Abiejų Tautų respublikoje.

Priešais sinagogą XVIII amžiuje buvo pastatytas Gaono namas, kuris vėliau už bendruomenės lėšas buvo perstatytas į Gaono sinagogą. Po 1794 m. sukilimo Vilniaus Didžioji sinagoga buvo rekonstruota klasicizmo stiliumi.

Vilniaus Didžioji sinagoga ir prie jos buvę pastatai Antrojo pasaulinio karo metu apgriauti. 1953 metais buvo patvirtintas Vilniaus generalinis planas, remiantis jo bei 1954 metų parengto Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvės sutvarkymo projekto sprendiniais, 1955-1957 metais Vilniaus Didžiosios sinagogos ir aplinkinių pastatų liekanos buvo galutinai sulygintos su žeme. Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje 1964 metais baigtas statyti mūrinis vaikų lopšelis – darželis. Pastaruoju metu, iki šių metų rugsėjo 1 dienos pastate buvo įsikūrusi Vytės Nemunėlio pradinė mokykla, kuri išsikėlė jai suteikus naujas patalpas.

Konferencija, skirta Palangos žydų istorijai

Konferencija, skirta Palangos žydų istorijai

Rugsėjo 4 d. Palangos kurorto muziejuje vyko mokslinė konferencija.„Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“. Konferenciją muziejus surengė kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu (BRIAI).
Palangos mieste žydai gyveno apie 500 metų ir visą tą laikotarpį kartu su visa bendruomene stengėsi mažą kaimelį paversti klestinčiu miestu, o tarpukariu – klestinčiu kurortu: užsiiminėjo gintaro perdirbimu, kambarių nuoma, turėjo maitinimo ir gydymo įstaigas, krautuves, viešbučius ir pan. Žinoma ir kitų jų gyvenimo ir buities faktų, tačiau išsamiai tai nėra tyrinėta, todėl visas šis Palangos miesto žydų bendruomenės gyvenimo tarpsnis grimzta užmarštin.
Daug žydų palikimo yra sunaikinta gaisrų, žmonių veiklos, taip pat sovietmečiu vykdyto žydų kultūros naikinimo. Palangoje neliko sinagogos, sudegė ar sunyko beveik visi buvę prekybos ir panašūs pastatai.
Konferencijos rengėjai siekė supažindinti palangiškius ir miesto svečius su žydų bendruomenės gyvenimu ir asmenybėmis, atgaivinti prisiminimą apie juos, įvertinti žydų įtaką miesto raidai bei prisiminti ir pažvelgti į žinomus faktus iš naujo ir atrasti naujus.
Mokslinės konferencijos išvakarėse laišką iš Izraelio LŽB pirmininkei Fainai Kuliansky atsiuntė Palangoje gyvenusi Benjaminovičių šeima. Konferencijoje dalyvavo  Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ir Vilniaus žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas. Mokslinėje konferencijoje dalyvavo daug istorikų – mokslininkų iš Lietuvos ir Latvijos: prof. dr V.Vareikis, dr. H.Vitkus, doc. dr. S.Kaubrys, dr. E.Bendikaitė, dr. K.Kapenieks, dr. M.Rupeikienė ir kiti.
Ypač įdomius pranešimus skaitė: dr. E.Bendikaitė apie tris brolius Bruckus – Julių ,Borisą ir Žaną ir dr. K.Kapenieks apie Palangos žydų bendruomenės sprendimą 1921m. likti Latvijoje .

Kaune tęsiasi Čiunės Sugiharos savaitė

Kaune tęsiasi Čiunės Sugiharos savaitė

Lietuvoje organizuojamos Sugiharos savaitės renginiai vyksta Kaune rugsėjo 2-8 d.

Sugiharos savaitė – renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimą. Ši istorinė asmenybė 1939-1940 m. gyveno Kaune ir kartu su olandų konsulu Jan Zvartendijk čia išdavė „Vizas gyvenimui“, išgelbėjusias ne mažiau kaip 6000 žydų gyvybių.

Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda teigė: „Konsulas Č. Sugihara tampa vis žinomesnis pasaulyje, ir todėl džiugu, kad jo žygdarbio atminimas randa vis daugiau formų. Reikšminga, kad ši puiki Sugiharos savaitės iniciatyva kilo būtent Kaune, kuris yra visos Sugiharos istorijos epicentras.“

Anot Kauno miesto mero pavaduotojo Simono Kairio, „Nors Sugiharos savaitė organizuojama pirmą kartą, ji susilaukė didelio dėmesio tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje. Neįtikėtina, kokį ryšį turi dvi tokios tolimos ir skirtingos šalys. Rugsėjo pradžioje į Kauną atvyks daug garbingų svečių iš Japonijos, tarp kurių bus ir Japonijos Parlamento, Gifu prefektūros, žiniasklaidos atstovai“.

Vicemeras nuoširdžiai kviečia kauniečius ir miesto svečius pasiplanuoti laiką apsilankymui puikiuose nemokamuose renginiuose. Renginių programoje įvairiose Kauno erdvėse vyksta muzikiniai koncertai, simpoziumas, filmų peržiūros, viešos paskaitos, parodos, kūrybinės dirbtuvės ir kiti renginiai.

Sugiharos savaitės metu rugsėjo 2 d. bibliotekoje atidaryta Kotrynos Šešelgytės kurtų japoniškų pasakų iliustracijų paroda. Renginyje dalyvavo Japonijos ambasadorius Lietuvoje Toyoei Shigeeda, Kauno savivaldybė atstovai, Sugihara Week organizatoriai. Paroda veiks iki rugsėjo 29 d. Daugiau informacijos apie Japonų pasakų iliustracijų parodos atidarymą Kauno V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje:  

„Sugiharos savaitė naujai suvienys lietuvių, japonų ir žydų tautas Sugiharos istorijoje. Jame trijų tautų menininkai susitiks bendruose kūrybiniuose projektuose, o mokslininkai diskutuos apie laikmetį autentiškose to laikmečio Kauno erdvėse.“  – sakė vieno iš organizatorių, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro, vadovas dr. Aurelijus Zykas.

Pristatant Sugiharos istoriją, kauniečiai bei miesto svečiai  supažindinami su Japonijos kultūra, kurioje Sugihara užaugo ir kur formavosi jo požiūris, pristatomii regimieji Japonijos pėdsakai Kaune, vyks diskusijos apie humanizmo bei tolerancijos vertybes.

Šventės programa ir jos akimirkos nuotraukose kitame puslapyje.

LŽB Pirmininkės Fainos Kukliansky kalba konferencijoje “Kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos vietą ?”

2017-09-04 Lietuvos žydų bendruomenės Pirmininkės kalbą perdavė LŽB Vykdomasis direktorius Renaldas Vaisbrodas.

Gerbiamieji tarptautinės  konferencijos “Kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos vietą”  svečiai,

Dėkoju  organizatoriams už suteiktą galimybę Lietuvos žydų bendruomenės vadovės vardu tarti sveikinimo žodį.

Naudojantis šia proga norėčiau kreiptis į gerbiamus konferencijos svečius ir paklausti – kas geriau galėtų atsakyti į konferencijoje keliamą klausimą, jei ne Lietuvos žydai? Lietuvos žydų bendruomenės pastarųjų metų iniciatyva ir aktyviomis pastangomis, svarbūs Litvakų paveldo monumentai bei kultūros ženklai vėl turi šansą atgimti mūsų Tėvynėje, primindami apie didingą Lietuvos Jeruzalės praeitį bei būti išsaugoti ateities kartoms. 

Akivaizdu, kad jokie Vilniaus Didžiosios sinagogos vietos įamžinimo, kaip ir bet kurie kiti Lietuvos žydų paveldo klausimai, negali būti svarstomi, neužtikrinus tinkamo Lietuvos žydų bendruomenės įsitraukimo ir dalyvavimo. Didžioji Sinagoga yra mūsų, Lietuvos žydų, vienas ryškiausių kultūrinių-sakralinių simbolių, kurio tinkamas įamžinimas negali tapti atskirų grupių komercinių ar asmeninės savirealizacijos ambicijų įkaitu. Neseniai atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad yra išlikę kur kas daugiau Didžiosios sinagogos fragmentų negu buvo manyta iki šiol. Lietuvos žydų bendruomenė turi teisę ir pareigą dėti visas pastangas, kad šie išlikę Šventovės artefaktai būtų deramai įamžinti, išlaikyta Didžiosios sinagogos vietos rimtis ir pagarba jai.  

Tikiu, kad įvairių formų diskusijų apie Lietuvos žydų paveldą, taip pat ir apie  Didžiosios sinagogos įamžinimo galimybes ir būdus ateityje tik daugės. Ši konferencija – viena jų, todėl sveikinu organizatorius suteikus pradžią kalbai apie didžiosios sinagogos įamžinimo idėjas, tikimės, kad tai turi perspektyvą tapti produktyviu dialogu. Esami atviri idėjoms bei pasirengę vienyti autoritetingų paveldo specialistų, visuomeninių organizacijų iniciatyvas šia tematika. 

Dėkoju renginio organizatoriams ir dalyviams bei kviečiu abipuse pagarba pagrįstam bendradarbiavimui.
Panevėžio žydų bendruomenė kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Olkinų šeimos atminimui įamžinti.

Panevėžio žydų bendruomenė kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Olkinų šeimos atminimui įamžinti.

Asociacijos „Rokiškio teatras“ vykdo projektą, skirtą Panemunėlio žydų Olkinų šeimos atminimo įamžinimui. Šeima nužudyta per Holokaustą. Viena iš projekto partnerių yra Panevėžio m. žydų bendruomenė.  Rugsėjo 8 dieną  Rokiškyje bus pristatytas spektaklis „Nutildytos Mūzos“ (režisierė Neringa Danienė). Spektaklis sukurtas pagal tikrus įvykius. Pagal projektą spektaklis buvo pristatatytas šių metų balandžio 21 dieną Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje. Asociacijos „Rokiškio teatras“ režisierė,  projekto vadovė Neringa Danienė ir aktoriai padėkojo Panevėžio m. žydų bendruomenei už spektaklio pristatymą Panevėžio m. visuomenei ir šiltą priėmimą bendruomenės patalpose.

Spektaklio  scenarijus parašytas, remiantis jaunos žydaitės Matildos Olkinaitės dienoraščiu ir amžininkų atsiminimais. Jaudinanti istorija apie Rokiškio rajone, Panemunėlyje gyvenusios vaistininko Naumo Olkino šeimos likimą, apie  ne laiku nutildytą, vos pradėjusią skleistis, jaunos talentingos poetės Matildos mūzą. Istorija tampa ypač aktuali vis didėjančių pasaulinių grėsmių kontekste ir verčia susimąstyti apie karo beprasmybę ir šios dienos trapumą.

„Lietuvos Štetlai“ –  Europos žydų kultūros diena rugsėjo 3d. 2017, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

„Lietuvos Štetlai“ – Europos žydų kultūros diena rugsėjo 3d. 2017, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Vilkaviškio muziejaus nuotrauka. Vilkaviškio štetlas

Panešimas spaudai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia visus vilniečius ir svečius dalyvauti Štetlams skirtame renginyje ir drauge prisiminti bei pagerbti pražudytą įdomų ir brangų Lietuvos istorijos etapą, kuriuo pradedama giliau domėtis bei jį saugoti.

„Diaspora ir paveldas. Štetlas“ – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos patvirtinta 2017 metų Europos žydų Kultūros dienos, minimos rugsėjo 3d. tema. Tai sąmoningas, subrendęs ir aktualus pasirinkimas valstybei, kurioje iki XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos buvusios gausiausios tautinės bei konfesinės mažumos – žydų – gyvenimas šurmuliavo būtent štetluose!

Sekmadienį, rugsėjo 3d. Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje (Pylimo 4, Vilnius) vyks renginys „LIETUVOS ŠTETLAI“ Europos žydų kultūros diena 2017.

Šventė prasidės 9 val. ryto „Beigelių krautuvėlėje“ pusryčiais su beigeliais, autentiškų žydiškų receptų pristatymu ir degustacija. Po to visi galės dalyvauti įdomioje jidiš kalbos pamokėlėje. Išalkusių po pamokėlės lauks antrieji pusryčiai „Beigelių krautuvėlėje“. Nuo 14 val.  prasidės vieša paskaita su svečiais ir lektoriais apie Lietuvos štetlus: Anykščius, Eišiškes, Šeduvą, Varėną, Vilkaviškį ir jų mums paliktus ženklus.16 val. laukia Chalos kepimo pamokėlė ir „Beigelių krautuvėlės“ naujos keramikos kolekcijos pristatymas. 18 val. vyks Žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlach“ koncertas.

Vilniaus Šnipiškių bendruomenėje nuo 15 val. koncertuos Rakija Klezmer Orkestar.

Daugiau informacijos:

Lietuvos tikrovė tokia – norėdami išsamiau susipažinti su pasirinkto istorinio miestelio materialiuoju ir nematerialiuoju kultūros paveldu (pastatų stilistiniais bruožais ir „aura“, kitusia gyventojų sudėtimi ir tuos pokyčius atspindinčiais miestelio struktūros pokyčiais, galiausiai, politinių santvarkų kaita ir jų įvestais ideologizuotais užstatymų kanonais) anksčiau ar vėliau neišvengiamai išgirsime žodį „štetlas“. Suprasti, kas tai yra, pabandyti štetlą įžvelgti dabartinių miestelių pastatų detalėse ir jų išsidėstyme geresnės progos už rugsėjo 3 d. vyksiančius Europos žydų kultūros dienos renginius nesurasite“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Žodis „štetl“ prieš apytikriai tūkstantį metų Europoje susiformavusia jidiš kalba reiškia „miestelis“. O tų miestelių, kur žydai sudarydavo iki pusės ir  daugiau gyventojų ir kur buvo juntama litvakiškos energijos, verslumo atmosfera, galima vadinti štetlais. Teigiama kad štetlai kūrėsi XVIII amžiuje. Malát, Kúpeshok, Zósle, Ólkenik, Svintsyan, Vilkomir, Gruzd, Eyshishok, Utyan – tai yra tik keli ir šiandieną gyvuojantys Lietuvos miesteliai.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prisimena savo tėvų štetlą: „Mes nevažiuodavome vasarą pas senelius į kaimą. Mes jų neturėjome, nes jie buvo nužudyti per Holokaustą arba persikėlė iš savo štetlų į Vilnių ar Kauną, nes negalėjo gyventi savo štetluose be artimiausių ir brangiausių žmonių, gulinčių duobėse kartu su kitų nelaimėlių kūnais ir sielomis.

Tačiau likę gyvi Kuklianskiai, mano tėvas, dėdė, besislapstydami nuo nacių, išgulėję duobėje prie Sventijansko kaimo, buvo išgelbėti vietinių kaimo žmonių, bet jie visą gyvenimą ilgėjosi savo namų Veisiejuose ant Ančios kranto. Ir nebuvo jiems gražesnės ir laimingesnės vietos už jų gimtąjį štetlą. Gal dėl to, kad jų mama dar nebuvo nužudyta.

O mano mamos, gimusios Kėdainiuose ir praleidusios vaikystę Šiauliuose ( dideliame štetle – didmiestyje), net akys nušvisdavo, kai prisimindavo kaip su arkliais vežime traukdavo į “kurortą”, netoli Šiaulių esančią Pagelavą.

Der Shtetl…Jų nebeliko. Dabar yra miestai ir miesteliai, bet juose nebėra rabinų, ješivų, sinagogų, žydų…liko tik meilė gimtajai vietai, nes meilė stipresnė už neapykantą. Liko ir prisiminimai, be jų mes šiandien  neminėtume štetlų ir jų gyventojų.“

Norintys šiandien surasti gerokai sunykusius ar užmaskuotus žydų buvimo ženklus, galėtų juos rasti centrinėje miesto dalyje, senamiestyje, kur dar išliko raudonų plytų namai. Juk visi nedidelių miestų senamiesčiai statyti žydų. Buvusios mokyklos, sinagogos, vaistinės ir ligoninės taip pat.

Manoma, kad štetlų ištakos siekia XVIII amžių. Tik miestelį, kuriame litvakai sudarydavo iki pusės, o neretai ir daugiau, gyventojų ir kur buvo juntama litvakiškos energijos ir verslumo atmosfera, galima būtų pavadinti štetlu.

Paveldosaugininkai gali papasakoti, kad turgaus diena ir šabas (kassavaitinė šventė, kada žydai nedirbo) buvo pagrindiniai savaitės įvykiai štetle. Abu pastebimi. Apie visa tai daugiau bus dalinamasi prisiminimais iš buvusių štetlų gyventojų. Po Holokausto štetlai nuščiuvo, žydų namai liko tušti su visu užgyventu turtu ir tūkstančių šeimų relikvijomis, į šiuos namus dažnai įsikeldavo kaimynai. Išnyko ir pats žodžio štetlas vartojimas. Dabar mes sakome: miestelis.

Vokietijos Prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jo žmona Elke Buedenbender ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Paneriuose pagerbė Holokausto aukas

Vokietijos Prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jo žmona Elke Buedenbender ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Paneriuose pagerbė Holokausto aukas

Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris su žmona žmona Elke Buedenbender  rugpjūčio 25 d., penktadienį pagerbė Holokausto aukų atminimą Paneriuose drauge su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky.

Pasak F.Kukliansky, žydų bendruomenė dėkinga Vokietijos prezidentui už pareikštą pagarbą Holokausto aukoms, nes Paneriai yra visų nužudytų Lietuvos žydų simbolis“, ji taip pat pabrėžė, kad dėl Holokausto kaltas nacistinis režimas, o ne visi vokiečiai. LŽB pirmininkės F.Kukliansky manymu, šiandieninis Vokietijos požiūris į nacizmo nusikaltimus yra sektinas pavyzdys. Vokietija skiria daug lėšų Holokaustą Europoje išgyvenusiems žmonėms, jų sveikatai palaikyti ir kitoms reikmėms. Nukentėjusieji Lietuvos žydai taip pat gauna lėšas būtent iš Vokietijos, kurios skiriamos Holokaustą išgyvenusiems, dažnai Vokietijos pinigai paskirstomi per įvairias organizacijas,- tą svarbu žinoti visai Lietuvos žydų bendruomenei.

Paminklas Žagarės žydų bendruomenės atminimui

Paminklas Žagarės žydų bendruomenės atminimui

Praėjusią savaitę – Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas  Litvakų atminimo sode, įsikūrusiame  Žemaitijos nacionaliniame parke, pastatė simbolinę “obelį”, skirtą Žagarės žydų bendruomenės atminimui. Iš metalo sukurtos medžio skulptūros autorius – liaudies meistras Artūras Platakis. Iškilmingoje paminklo atidarymo ceremonijoje Medsėdžio kaime, Platelių seniūnijoje, Plungės rajone dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, rabinas Kalevas Krelinas, žydų gelbėtojų šeimos atstovas Leonas Levinskas.

Daugiau nuotraukų