Paveldas

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos naujielaikraštis

Su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku susitikęs Niujorko YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas ministrą informavo, kad instituto tarybos absoliuti dauguma pritarė prašymui Lietuvoje eksponuoti vertingą dokumentą – Vilniaus Gaono sinagogos pinką.

Tai vietos bendruomenės metraštis, vienas svarbiausių dokumentų, pasakojančių apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą. Šį unikalų eksponatą YIVO mūsų šaliai paskolins 2020 m., kai Lietuva minės Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Planuojama, kad dokumentas bus pristatomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jį pamatyti galės visi norintieji.

XVIII a. gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas – didysis Lietuvos rabinas, litvakų misnagdų religinės minties lyderis, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio aiškintojų. Kitąmet bus minimos jo 300-osios gimimo metinės.

YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje kaip pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų studijų akademija siekiant dokumentuoti ir tyrinėti daugiau nei 1000 metų regione gyvuojančią žydų civilizaciją, rengti žydų mokslininkus. 1925–1939 m. YIVO Vilniuje sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo tematika. YIVO veikla Vilniuje nutrūko 1941 m. Šis institutas buvo perkeltas į Niujorką. Šių metų birželį Vivulskio gatvėje Vilniuje, kur nuo 1933 iki 1944 metų stovėjo YIVO pastatas, buvo atidengta atminimo lenta.

Lietuvoje išlikusi prieškarinio YIVO kolekcijos dalis saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Nuotraukoje (iš kairės): kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, YIVO archyvų vadovė Stefanie Halpern ir YIVO vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas Niujorke

Užkalnis norėtų būti žydas ir valgyti beigelius

Užkalnis norėtų būti žydas ir valgyti beigelius

Andrius Užkalnis, www.DELFI.lt
Niekada neslėpiau, kad norėčiau būti žydas, bet žinau, kad tai ne taip lengvai pasiekiama. Konvertuotis galima, bet tai nelengvas procesas ir reikalauja daug mokslo, disciplinos ir paklusnumo, o aš visada buvau labiau improvizuojantis kūrėjas, ir, nors esu pasiekęs brandos amžių, esu labai nenuspėjamas, nepririštas ir labiau stebinantis, negu paklusnus. Todėl neįsivaizduoju savęs lankant žydų tikėjimo užsiėmimų, studijuojant Torą ir paskui pasiduodant organizuotos religijos gniaužtams (nes žydas yra ne tautybė, kaip mes klaidingai galvojame Lietuvoje, o religija, nepamirškite šito – čia sovietų ideologija išmokė galvoti apie žydus, kaip apie tautinę mažumą, kas yra visiškai netiesa). Apskritai, man labai sunkiai sekasi su bet kuria religija, nes religijose per daug skylių ir neatsakytų klausimų.
Tačiau daugelis žydų bruožų mane žavi, ir tai yra būtent tie bruožai, kurie erzina daugelį lietuvių, nes lietuviai žiauriai pavydūs ir pagiežingi.

Lietuviai, matydami, kaip žydai geriau prasisuka gyvenime, kaip jie pamato kitų nepastebėtas galimybes, moka pirkti ir parduoti, verslą kuria magiškai išdėliodami svetimus pinigus taip, kad jiems nubyra po truputį ir iš visur, ir pastebėdami, kad žydai galvoja ne tiesiniu būdu, bet daugeliu krypčių vienu metu, ir labai susinervina, nes daugumas lietuvių taip nemoka.

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Profesorius Pinchos Fridberg

 Komentarai straipsnio pavadinimui

1. Holokausto istoriku mane pavadino „Laisves radijas“. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet  neatitinka tikrovės, deja. Iš tikrųjų esu pedantas: skaitau labai atidžiai, nepraleidžiu nei vienos raidės. Ir tuo pačiu metu dar šiek tiek mąstau.

2.Tikrieji (neklystantys) Holokausto Istorikai dirba Genocido Centre. Dėl to antruoju atveju žodį Istorikai rašau iš didžiosios raidės ir be kabučių. Šių istorikų tyrimų rezultatai iškalti net ant granito.

3 Į savo labai keistą klausimą „ar galima pasitikėti archyvo dokumentu?“galiu pateikti ne mažiau keistą atsakymą: kas gali paneigti, kad šio dokumento nesukūrė NKVD agentai, norėdami diskredituoti kolaborantus, kurie glaudžiai bendradarbiaviavo su naciais?

4.Sutrumpinimai: LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. – fondas, ap. – aprašymas, b. – byla, l. – lapas.

Dokumentо atradimо istorija

Autorinės teisės visada buvo man “šventa karvė”. Todėl iškart sakau: nurodytą dokumentą radau ne aš, o JAV gimęs lietuvis, matematikos mokslų daktaras Andrius Kulikauskas*. 2019 m. kovo mėn. 17 d. jis man atsiuntė iš LCVA kompiuterio monitoriaus ekrano fotografuotą beveik neįskaitomą kopiją dokumento, pažymėto LCVA, f.1346, ap.1, b.24, l.12-14.

“Pažaidęs” su „fotošopu“, aš tą dokumentą perskaičiau. Iškilo noras pasidaryti geresnę kopiją, ir aš nuėjau į Lietuvos Centrinį Valstybės Archyvą. Bet čia manęs laukė… „nedidelė“ staigmena: šifru nurodytas ne tas dokumentas. Bandymas pačiam surasti ieškomą dokumentą baigėsi fiasko ir aš paskambinau dr. Kulikauskui. Paaiškėjo, kad jo atsiųstame dokumento šifre atsidūrė rašybos klaida: vietoj b.24 turėjo būti b.29.

Dokumento kopija

 Pradėsiu nuo malonios ir nuoširdžios padėkos LCVA rankraščių dokumentų skyriaus vyresniąjai specialistei Ingai Bumažnikovai už pagalbą, ieškant ir dirbant su archyvo dokumentais. Ponia Bumažnikova mane taip pat informavo, kad norėdamas įdėti dokumentus į internetą, turiu užsisakyti ir gauti jų legalias kopijas. Tokias kopijas gavau:

Matote Alytaus apskrities vadovo aplanko „Byla Nr. 28“ viršelio kopiją (Byla pradėta 1941 m. birželio mėn., baigta 1941 m. rugsėjį):

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29

Štai ir pats dokumentas:

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13 a.p.

Atkreipkite dėmesį: po to, kai dokumentas buvo parengtas, jis buvo redaguotas (rašomosios mašinėlės intarpai, pieštuko žymės). Nustatyti, ar jis buvo pasirašytas ir išsiųstas adresatui, man nepasisekė.

Holokausto „istoriko“  klausimai

Ar iš žodžių „Trečia [teroro] priežastis – vokiečių karių kišimasis ir užtarinėjimas areštuotųjų komunistų ir žydų “ seka, kad toks kišimasis vyko, ir ne vieną kartą? Priešingu atveju, kodėl reikėjo apie tai rašyti “šauniosios vokiečių kariomenės Alytaus ponui Komendantui”? Ar turiu suprasti, kad vokiečių kariškiai (nepainioti su esesininkais!) mėgino priešintis lietuvių kolaborantų žiaurumui?

O kaip reikia suprasti Alytaus apskrities vadovų prašymą leisti „vykdančius nusikaltimus komunistus, žydus ir lenkus šaudyti vietoje be Jūsų žinios ir daryti areštus taip pat nieko neatsiklausus”?

Ar toks prašymas reiškia, kad vokiečių armija (nepainioti su SS padaliniais!) neleisdavo lietuvių kolaborantams vykdyti savateismį (linčiavimą)? Priešingu atveju, kam gi prašyti to „šlovingos vokiečių armijos” Alytaus komendanto “?

Deja… klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų …

P.S. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau, kodėl šiame dokumente ginkluoti policijos padėjėjai vadinami partizanais?

————————————

*Vilniaus apygardos administraciniame teisme Dr.A.Kulikauskas atstovavo
JAV gyventojui Grant Gochinui, pateikiusiam skundą dėl  Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsisakymo pakeisti
savo istorinę išvadą dėl kapitono Jono Noreikos („Generolo Vėtros“)
dalyvavimo Holokausto įvykiuose (skaitykite mano straipsnį „Vilniaus apygardos administracinis teismas: Genocido Centro atsakymas dėl Jono Noreikos – pagrįstas ir teisėtas”, rusų kalba).

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras

Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras

Spalio 5d. paskelbta žinia, kad Šiauliuose išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. Verslininkas, 20-ojo amž. pradžioje valdęs pusę Šiaulių, pakėlė Šiaulių ekonomiką į pasaulinį lygį. Jam skirtas paminklas buvo pastatytas neseniai, su Gerosios Valios fondo parama prie Ch. Frenkelio vilos, nelabai toli stovėjo  ir gamykla ,,Batas“, kur buvo gaminami batai kaip ir Italijoje, fabrike, beveik tuo pačiu pavadinimu ,,Bata“.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky primena, kad Ch Frenkelio sūnui nebuvo  atkurtos nuosavybės teisės, nes restitucijos įstatymo galiojimo metu jis nebuvo Lietuvos pilietis.

,,Aš turiu jo susirašinėjimą su Lietuvos ambasada ir ten nė pusės žodžio nėra apie  baigtinius nuosavybės teisių atkūrimo  terminus. Sūnui pasiūlyta  kreiptis į teisėsaugos institucijas, bet nepaaiškinta, kad praleidus terminus, nuosavybės teisės nebus atkurtos. Taigi nuosavybės teisės atkurtos nebuvo.

Gerai, kad Ch.Frenkelis negali prisikelti iš numirusiųjų ir ateiti į savo gamyklą, kuri išgelbėjo daug žydų karo metu, naciai  be geto kalinių negalėjo gaminti produkcijos Frenkelio gamykloje, todėl geto kaliniai gaudavo darbo vietas Frenkelio gamykloje. Paties Frenkelio Šiauliuose jau nebuvo. Tai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame išsigelbėjo daugiausiai žydų tik todėl, kad jie galėjo išeiti darbams iš geto, Frenkelio fabriko dėka. Jei šiandien Frenkelis pamatytų, į ką pavirto tas jo fabrikas, kažin ar jis nenorėtų atsigulti atgal į kapą. Šitokia nepagarba kito asmens nuosavybei kaip ir nepagarba skulptūrai, nepagarba žydui, Lietuvoje tampa natūraliu dalyku.

Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau ir daugiau akcentuojama, kad žydai reikalauja kažkokių išskirtinių teisių. Norėčiau pasakyti kad net jei mes ir reikalautume išskirtinių teisių, tai turėtume pagrindą. Tarptautinėje teisėje egzistuoja tokia definicija – atvirkštinė diskriminacija, valstybėje gyvenančiai mažumai, skaudžiai nukentėjusiai nuo kokių nors veiksmų, pvz.: genocido.

Nieko nuostabaus, kad žydai, yra tokie kaip visi, rašo Sigitas Parulskis: ,,visur prasiveržia ta neapykanta  žydui, kurio jau nebėra“. Kuris buvo nužudytas ir nesugebėjo pasidauginti tokiu būdu, kad atitiktų minimalią mažumą. Žydai dabar ,,atsiranda rašant ir kiti“.

Gal iš tikro  Frenkelio skulptūrą išniekino girti paaugliai, o gal ir ne, bet tai dar viena proga pakalbėti apie antisemitizmą, juolab, kad kitų metų sausį dalyvausime Tarptautinės Holokausto dienos paminėjime ir Gaono pagerbime bei žydų istorijos Lietuvoje renginiuose.“

Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ enciklopedijos duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai stebina.

Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonaisiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

1918 m. Chaimas Frenkelis su sūnumi, grįžę į Šiaulius ir pamatę vokiečių okupantų nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus nuo sielvarto ir ligų Chaimas Frenkelis mirė,

1920 m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. Tarpukario lietuvių spaudoje rašoma, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas. J. Frenkelis surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, pakvietė specialistais iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie mokė vietinius darbininkus dirbti su naujausiomis mašinomis, ugdė jų profesinę kvalifikaciją. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų, kas 20 sekundžių buvo pagaminama nauja batų pora, jis tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Ch. Frenkelio viloje veikia istorinis Kultūros centras.

Pasak Fainos Kukliansky, ,,tai tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos industriją neįkainojamas ir kurios atmintis taip brutaliai išniekinta kaip ir žiauriai Lietuvoje išžudyti žydai per pirmąjį 1941 m. pusmetį.

Iš tikro, kodėl mums daugiau reikia negu kitiems. Mums nieko nereikia, tik pagarbos, ramybės ir bjauriausių viešų komentarų baigties. KITAIP, MUMS TIKRAI REIKĖS IR REIKALAUSIME, KAD MUMS BŪTŲ UŽTIKRINTAS ORUS GYVENIMAS DEMOKRATINĖJE LETUVOS VALSTYBĖJE“.

Lietuvos televizijos kanalas TV3 sekmadienį pagrindines žinias pradėjo Ch. Frenkelio paminklo išniekinimo tema. Vandalizmo terlionė,žydus įžeidžiantis simbolis, ant paminklo dažais išterliotos vyriškos genetalijos,

Faina Kukliansky savo interviu TV3, komentuodama šį įvykį  sakė, ,,kad Ch. Frankelis išgarsino Šiaulius visame pasaulyje, o jo gamykla Holokausto metu  gelbėjo  žydų geto kalinius nuo mirties,  nes jiems buvo leista dirbti Frenkelio batų fabrike. Ši istorija panaši į ,,Schindlerio sąrašą“. Tai buvo tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos pramonę buvo neįkainojamas ir kurios atminimas buvo išniekintas. Kalbėdama TV3 žiniose, F. Kukliansky pasakojo, kad yra susijusi su šia šeima giminystės ryšiais. ,,Nors vandalai galėjo arba negalėjo veikti iš antisemitinių paskatų, incidentas prisideda prie bendros baimės ir nuogąstavimo atmosferos, didėjančios Lietuvos žydų bendruomenėje. Kaupiasi niūrios nuotaikos”.

https://tvplay.tv3.lt/vandalu-ispuolis-siauliuose-10346445

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Vytautas Bruveris ,,Lietuvos rytas”

Ar visi sovietų okupantų nužudyti žmonės, kurių pavardės buvo iškaltos ant pastato pačiame Vilniaus centre, nusipelnė tokios išskirtinės pagarbos? Taip klausti verčia tyrėjų turimi dokumentai, su kuriais susipažino ir „Lietuvos rytas“. Talkino žudant žydus ir atimant jų turtą. Žudė ir prievartavo sovietinių kolaborantų šeimų narius – moteris ir vaikus. Buvo plėšikas, bet vaidino partizaną. Daugiausia kariavo nacių pusėje ir jų kariuomenėje. Tokie šiurpūs šešėliai temdo biografiją ne vieno asmens, kurių pavardės iškaltos ant sostinės Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, esančių buvusių KGB rūmų fasado.

Ima aiškėti, jog sovietinių okupantų nužudytus žmones taip išskirtinai pagerbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), ko gero, paskubėjo – kai kurie įamžintieji gali būti to neverti. Taip leidžia teigti paties centro turimi dokumentai.

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šią dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Už šio fakto slypi nepaprastai sudėtinga ir tragiška Lietuvos žydų (litvakų) istorija, neįsivaizduojamai skaudūs ir tragiški asmeniniai žydų ir jų šeimų likimai. Iš apie 208 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų buvo nužudyta apie 195–196 tūkst. žydų. Kasmet minėdami litvakams svarbias datas, kiekvieną kartą gerai pagalvokime, kas slypi už šių skaičių.

Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui, kad Lietuvoje nebūtų vietos ksenofobijai, rasinei ir tautinei neapykantai, kasdieniam ir buitiniam antisemitizmui.

Žydų gelbėtojai – ryžto ir kilnumo pavyzdys

Žydų gelbėtojai – ryžto ir kilnumo pavyzdys

Penktadienis, rugsėjo 20 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.

Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 38 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

„Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas ir gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Tegul ano meto didvyrių ryžtas dalintis likimu ir duonos rieke su persekiojama žydų tauta įkvepia mus kurti tokią Lietuvą, kurioje būtų gera ir saugu“, – teigė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, jog šiandien Lietuvos žydų bendruomenė yra aktyvi ir gyvybinga, giliai įleidusi šaknis mūsų visuomenėje ir nusipelniusi visų mūsų didžiausios pagarbos.

Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 76 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Prezidentas valstybės vardu padėkojo didvyriams, paragino visada branginti atmintį apie Teisuolius ir saugoti jų paliktą šviesą.

Fotografas Robertas Dačkus
Prezidento komunikacijos grupė
Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.

Apie kontekstus

Apie kontekstus

Bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Getai – gėris. Suvarymas į juos – mėginimas gelbėti žydus. Suvarančiųjų į getus garbinimas – ne išimtis, o gero elgesio taisyklė. Kaip ir nužudytųjų turto parceliavimas.

Nelegalių lentų netikriems didvyriams kabinimas – teisinės valstybės klasika. Beveik visų be išimties politinių vadovų tyla – žinutė, kad visa tai yra toleruotina ir priimtina. Vilnius išpuoštas šimtais žydams getuose gero linkėjusių nuotraukomis, plakatai, kad Vilnius neturėtų būti Šiaurės Jeruzale, balti raiščiai ant rankų, žygiuojant nuo Prezidentūros policijos sergėjamos lentelės užkabinimo link, Holokausto neigimas ir istorijos revizija iš politikų ar Genocido centro darbuotojų lūpų. O gal kam nors marškinėlių reikėtų su žydų geradėjų atvaizdu? Nebrangiai. Patriotizmas pigus – tik po 30 eurų. Svastika su gėlytėmis priešais nykstančios Lietuvos Žydų bendruomenės pastatą tėra logiškas tęsinys.

Viskam, geram ir blogam poelgiui, reikia palankių aplinkybių. Tos gėlytės ant svastikos tėra gėlytės. Jos niekuo nesiskiria nei nuo visą tą kontekstą tyliai toleruojančiųjų, nei jį aktyviai kuriančiųjų. Nužudytieji nebalsuoja. Bet ta tyla apie gyvuosius pasako labai daug.

Žinoma, mergaitė pati kalta, kad ją išprievartavo, nes buvo su trumpu sijonu – juk visi aiškino, kad vaikščioti su trumpu sijonu yra pavojinga, juk neklausė. Žydai patys piešia svastikas, nes patys ėjo į getus, patys krito į duobes, patys kalti, kad būta tų didvyriškų asmenybių, reikalavusių pranešti, ar jau visus į Žagarės getą suvarė, ar dar liko koks geto palaimos neišgelbėtas žydas.

„Herr Wolfgang, pranešu, kad vakar aukcione pardavėme duobėse išgelbėtų žydų turto už tiek ir tiek reichsmarkių. Batsiuvio kurpalius liko neparduotas.“ Net jei Vilniaus žydai prisikeltų – juk apsižiūrėję, jie ir vėl emigruotų. Į Panerius. Tai ko čia draskytis?

A, tiesa, nepamiršti rugsėjo 23-iąją atgauti kalbos dovaną – pastovėt Paneriuose prie mikrofono ir išreikšti valdišką užuojautą. Dėl teisingų proporcijų.

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Darbėnuose sprendžiama, kaip įamžinti žydų atminimą: kai kurios idėjos supriešino miestelį

Jovita Gaižauskaitė, LRT TV , LRT.lt 2019.09.13 

Kretingos rajone, Darbėnuose, gyventojai sprendžia, kaip įamžinti čia gyvenusių pusės tūkstančio žydų atminimą. Tačiau kol kas pasiūlymai tik supriešino miestelį – niekas nenori, kad būtų pabrėžiama, jog žydai nužudyti būtent Darbėnuose.

Darbėnuose prieškariu gyveno 550 žydų. Dabar jų tragediją liudija pažymėtos genocido vietos.

Yra ir atminimo lentelė ant vieno namo, skirta Dovydui Volfsonui, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autoriui. Darbėniškiai vis iškelia idėjų, kad būtų įamžinti ir kiti čia gyvenę žydai.

 

„Labiau linko, kad tai būtų parodoma per žydų gelbėtojų pusę, įamžinti tuos lietuvius, kurie būtent gelbėjo žydų šeimas, ir įamžinti tuos ir parodyti, kad tų žydų buvo ir išgelbėtų. Tačiau žydų bendruomenės dalis pageidavo, kaip jie tą tradiciją turi, įamžinti tuos įžymius žydus, kilusius, tarkim, iš Darbėnų“, – sako Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Darbėniškė mokytoja pasiūlė du žymius žydus – fotografą Elijahu Bruckų ir mergaitę Esterą Kverelytę, rašiusią dienoraštį kaip Ana Frank, įamžinti grindinio plytelėse.„Pradėjau domėtis ir sužinojau, kad tų plytelių yra padėta visam pasauly 60 tūkst. Ir Lietuva yra 21-ma valstybė, kuri leido tai padaryti“, – sako darbėniškė.

Tačiau čia darbėniškiai sukilo, mat plytelėse būtų įrašas „nužudyta Darbėnuose“.

„Tos plytelės mano nuomone, jos tikrai galėtų atsirasti, na, galbūt tas „nužudyta Darbėnuose“ – jo nereiktų akcentuoti“, – sako seniūnas.

Bendruomenė turi ir kitą idėją: atstatyti miestelio centre išlikusį žydams priklausiusį pastatą.

Avarinis pastatas priklauso Kretingos rajono savivaldybei, pinigų jį tvarkyti kol kas nėra.

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose įamžinta sinagogos vieta

Mažeikiuose vyko Europos žydų kultūros dienai paminėti skirtas renginys. Jo metu šalia Laisvės gatvėje esančios vadinamosios „Durbės“ atidengtas atminimo ženklas ir stendas, bibliotekoje buvo skaitomas pranešimas, vyko knygos apie rašytoją prozininką, dramaturgą Grigorijų Kanovičių pristatymas.

Nuo 2004 metų kiekvieną rudenį įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuojami Europos žydų kultūros dienų renginiai. Skaičiuojama, kad pernai juose dalyvavo daugiau nei 400 Europos miestų bei miestelių bendruomenių.
Mažeikių miesto bei rajono gyventojai per šiuos renginius iš arčiau pažinti kadaise Lietuvoje gyvenusios gausios žydų bendruomenės kultūrą bei paveldą pakviečiami jau ketvirtus metus iš eilės. Renginiai yra „keliaujantys“ – ankstesniais metais jie yra vykę Sedoje, Pikeliuose, Tirkšliuose.

Šiemet Europos žydų kultūros dienų renginių – konferencijų, koncertų, spektaklių, ekskursijų organizatoriai raginami pabrėžti judaizmo įvairovę bei turtingumą, skatinant pripažinimą ir dialogą.

Europos žydų kultūros dienos dalyviai sekmadienį būriavosi šalia Laisvės gatvės 29 numeriu pažymėto buvusio „Durbės“ kino teatro. Jo pašonėje buvo pastatytas atminimo ženklas ir informacinis stendas, kad toje vietoje kadaise stovėjo žydų sinagoga.

Pagrindinė renginio organizatorė – Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė, kad diena išskirtinė, nes iki šiol tokia proga – žydų kultūros dieną – Mažeikių rajone nebuvo pristatomi ir atidengiami atminimo ženklai.
Pasak specialistės, anksčiau vienos ar kitos ekskursijos po Mažeikius metu gidai, atsivedę ekskursijos dalyvius į vietą tarp Laisvės 27 ir 29 pastatų, galėdavo tik parodyti tuščią erdvę ir nusakyti apytiksles buvusios sinagogos ribas. ,,Prieš pusantrų metų pasikalbėjome su skulptoriumi Antanu Murausku. Jis pasakė, kad turi sumanymą kaip nors įamžinti Mažeikių žydų atminimą. Pritariau, kad tai labai gera mintis. Antanas labai greitai padarė šio atminimo ženklo maketą“, – prisiminė Kultūros ir sporto skyriaus specialistė.

Nuo šiol, atsiradus atminimo ženklui bei informaciniam stendui, bus kitaip. Ant atminimo ženklo matyti, kaip sinagoga atrodė 1922m.. Be to, apie ją pateikta ir daugiau informacijos.

Pasak jos, palaikymą dėl ženklo ir stendo išreiškė ir Lietuvos žydų bendruomenė, ir tuometė Lietuvos kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Renginyje dalyvavo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo įkūrėjas ir vykdantysis direktorius, rašytojas ir žurnalistas Eugenijus Bunka. Šio fondo viena iš veiklų – žydų atminimo išsaugojimas.
„Politika, antisemitizmas – visa tai palieka antrame plane. Pirmame plane yra žmonės, kurie buvo, gyveno, dirbo, kūrė. Kiekviename Lietuvos kaimelyje, miestelyje žydai paliko savo pėdsakų. Tie pėdsakai per laiką išsitrynė, o tokie dalykai – atminimo ženklai primena apie tuos kadaise čia buvusius, gyvenusius, kūrusius“, – atminties išsaugojimo svarbą akcentavo paskutiniu Plungės žydu save vadinantis E. Bunka. Jis pridūrė, kad jei Dievas nori nubausti žmogų, atima iš jo protą ir atmintį. „Vadinasi, Dievas iš jūsų neatėmė nei proto, nei atminties. Ir už tą prisiminimų saugojimą labai ačiū“, – kalbėjo svečias.

Nuotraukoje – knygos „Gib a kuk“ autorė Rūta Oginskaitė (kairėje) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė.

Mažeikiškių dėmesį prikaustė ir Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk“ pristatymas. Jame dalyvavo ir pati knygos autorė, ir Lietuvos kino bei teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė. Pokalbį moderavo mažeikiškis režisierius Martynas Januška. tęsėsi Mažeikių viešosios bibliotekos salėje. Čia muziejininkas Vytautas Ramanauskas apžvelgė ir auditorijai pristatė senas nuotraukas, kuriose užfiksuoti mūsų mieste gyvenę žydų tautybės žmonės. Muziejininkas plačiau pristatė žydų verslininkų šeimas. Merkelio Račkausko gimnazijos mokiniai, padedami mokytojų Silvos Paulauskienės ir Algirdo Vilko, šiemet sukūrė filmą „Laikas ir likimai“ apie gimnazijos mokinius ir mokytojus žydus. Renginio dalyviai turėjo galimybę šį filmą pamatyti.

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Gintaras Šiuparys „Lietuvos rytas“

Istorinį Telšių senamiestį sutvarkęs miestas ėmėsi atkurti ješivą – rabinų ir žemesnio rango žydų dvasininkų mokyklą.

Iždinės gatvėje stovintys griuvėsiai dabar nė iš tolo neprimena pastato, apie kurį garsas sklido po visą pasaulį. Telšių ješivoje tobulinosi rabinai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vengrijos, Urugvajaus, kitų valstybių. Pirmasis ješivos pastatas čia iškilo 1875 metais. Po gaisro XX a. pradžioje atstatyta ir išsiplėtusi mokykla buvo didžiulė – joje vienu metu studijuodavo net iki 500 rabinų ir žemesnio rango dvasininkų.

Ši viena žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų veikė iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Tiesa, ji buvo atkurta ir tebeveikia už Atlanto – nuo 1941 m. lapkričio Telšių ješiva atidaryta Klivlande (JAV). Čia tebetaikoma ta pati Telšių ješivoje sukurta mokymo ir dvasinio tobulinimo sistema.

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Panevėžio žydai dalyvavo Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Atvykus į Vilnių, dalyvauti Europos žydų kultūros dienų renginyje PŽB narių laukė visą dieną vykusi įspūdinga programa.

Kodėl nusprendėme padėkoti šio renginio programos organizatoriams? Todėl, kad  buvo įdomu dalyvauti ekskursijoje po senus žydų kvartalus Vilniuje ir išklausyti paskaitas apie žydų tradicijas bei kultūrą. Širdyse liko geri prisiminimai, tai buvo labai įdomi ir naudinga informacija.

Atidarymo metu Europos žydų kultūros dienų renginyje žydiška muzika ir dainos mus įtraukė į šokius Gaono gatvėje, kartu dalyvavo daug turistų iš užsienio. Ansamblio ,,Fajerlach“ atstovai taip gražiai grojo, kad tiek praeiviai, tiek miesto svečiai sustoję klausėsi žydiškos muzikos ir audringai plojo.

Per ekskursiją, “Sienos prisimena“ buvom sužavėti idėja, kurią pristatė Lina Šlipavičiūtė- Černiauskienė ir Lauryna Kiškytė. Freskos siluetuose vaizduojamos 20 amž. pradžios žmogus. Kita freska  – nupiešta ant sienos fotografijos kopija – žmogus su vežimu, dar kita – nupiešti du bendraujantys vaikai, jų veiduose atsispindi ryžtas, rūstumas. Idėjos autorė papasakojo, kad nebuvo lengva gauti leidimus ir sukurti paveikslus kuriuose būtų meniškai ir istoriškai teisingai parodyti žydai, gyvenę Vilniuje iki II pasaulinio karo pradžios. Tai galėtų būti sektinas pavyzdys ir kitų miestų savivaldybėms, kaip galima meniškai įdomiai papasakoti miestų istorijas, tuo pačiu įprasminant ir papuošiant erdves.

Renginiu, kurį pristatė Natalija Cheifetc – paskaita „Šabas žydų kvartale ir pasiruošimas Didžiosioms žydų šventėms“ susidomėjo ne tik dalyvavę žydai bet ir lietuviai. Įdomi paskaita, supažindinanti su žydų tradicijomis, istorija ir kultūra užbūrė visą salę.

Renginių buvo daug, neįmanoma buvo visur dalyvauti. PŽB vardu norime padėkoti renginių organizatoriams, šio projekto vadovei Dovilei Rūkaitei,  o “Beigelių krautuvėlės“ darbuotojams – už skaniai pagamintus beigelius. Grįžome į Panevėžį su gera nuotaika ir puikiais prisiminimais.

Daugiau nuotraukų su šventinėmis akimirkomis.

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į pažintines ekskursijas

Įgyvendindama projektą „Žydų paveldas Kaune“ biblioteka rugsėjo 6, 8 ir ­– Europos žydų kultūros dienas palydint – rugsėjo 10 d. kviečia dalyvauti pažintinėse ekskursijose, kurių dalyviai turės galimybę pagilinti žinias Kauno moderniosios architektūros kūrimo, senamiesčio ir Vilijampolės kultūros ir paveldo istorijos baruose, papildydami juos ryškų atsekamą pėdsaką palikusių Lietuvos žydų nuveiktais darbais. Dalyvių dėmesiai – registracija būtina!

Rugsėjo 6 d., penktadienį, 17 val.
Žydų architektų indėlis į tarpukario Kauno modernizmą

Ekskursijos metu lankysime tarpukario modernistinės architektūros pastatus, sukurtus žydų architektų: Grigorijaus Mazelio, Boruho Klingo, Noaho Bero Joffes, Izaoko Trakmano, Leibos Zimano, Miko Grodzenskio ir kt. Pamatysime svarbiausias maldos namų vietas, aplankysime buvusias žydų socialines ir švietimo įstaigas tokias kaip OZE Sveikatos namai ir Žydų realinė gimnazija, susipažinsime su vienais gražiausių modernistinės architektūros pavyzdžių – Malkės Bruskienės, Taubės-Feibės Elšteinienės, Elkeso namais ir kt.

Ekskursijos vadovė – dr. Marija Oniščik, Kauno architektūros istorijos tyrinėtoja, straipsnių autorė, VšĮ „Gražinkime Kauną“ gidų komandos narė. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p.renginiai@kaunas.mvb.lt

Rugsėjo 8 d., sekmadienį, 12 val.
Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.

Kviečiame į ekskursiją „Du kilometrai Vilijampolės 1853-1944 m.”, kurios metu susipažinsite su daugiataute Vilijampolės istorija. Maršrutas ves pro įvairiausius Vilijampolės kampelius: sužinosime kur buvo senasis paštas ir policijos nuovada, kur veikė valgykla vargšams ir kas ją rėmė, kaip vadinosi senosios gatvės, užeisime į vieną iš seniausių Kaune esančių alaus bravorų. Aplankysime seną sinagogą ir bandysime įsijausti į vienos žymiausių pasaulyje judaizmo dvasinių seminarijų gyvenimą. Pasivaikščiojimo metu sužinosime, koks buvo to meto vilijampoliečių gyvenimas, kaip jis keitėsi ir kodėl Vilijampolė yra tokia, kokia yra dabar.
Ekskursijos vadovas – istorikas, gidas Deimantas Ramanauskas. Ekskursijos trukmė: 2 val. Registracija tel. (37) 22 23 57, el. p. renginiai@kaunas.mvb.lt

Europos žydų kultūros dienas palydint. Rugsėjo 10 d., antradienį, 18 val.
Nesutiktas žydiškas Kaunas

Kartu su ketvirtos kartos kauniete, gide Asia Gutermanaite, kuri viena pirmųjų pradėjo supažindinti kauniečius ir miesto svečius su žydų kultūros paveldu Kaune, pažvelgsime į senamiestį iš naujo ir aplankysime svarbias žydų tautos istoriją liudijančias vietas. Ekskursijos metu sužinosite, kurioje miesto vietoje XVIII a. viduryje pradėjo kurtis žydų bendruomenė ir kur buvo įkurta pirmoji Kauno sinagoga, išgirsite kaip ir kodėl buvo įkurti visuomeninės paskirties pastatai – žydų ligoninė, vaikų namai ir valgykla. Aplankysite Mėsininkų ir Neviažskio sinagogas bei vienintelį pasaulyje su esperanto kalbos gimimu susijusį A. Zylberniko namą bei sužinosite daug įdomių istorijų iš žydų bendruomenės gyvenimo.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Panevėžio istorija. Namai, kuriuose jautiesi saugiai

Panevėžio istorija. Namai, kuriuose jautiesi saugiai

Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas

Mane visada domino žydų kultūra, istorija ir asmenybės, domėtis mane įkvėpė senelis Leonas Brežinskis, II pasaulinio karo metais pats gelbėjęs žydus. Todėl aš ir mano mokiniai aktyviai dalyvaujame Tolerancijos centro veikloje, įvairiuose renginiuose, konkursuose Holokausto tema. Labai daug žinių ir motyvacijos suteikė Tarptautinė komisija Nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, jos vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė.

Nuotraukoje Plungės Saulės gimnazijos istorijos mokytojas Vaidotas Račkauskas su Gennady Kofmanu Panevėžyje.

Žinodami apie stiprią Panevėžio miesto žydų bendruomenę (PŽB), vadovaujamą Gennady Kofmano, atvykome į Aukštaitijos sostinę ir nenusivylėme – mus pasitikęs Gennady, kurį be ironijos galima pavadinti žmogumi-orkestru, apsupo mus dėmesiu ir šiltu bendravimu. Viską spėjantis, visus išklausantis, turintis patarimų įvairiais gyvenimo atvejais, besidomintis savo miesto istoriją. Jis iš kiekvieno svečio pasiima kruopelytę į neišsemiamus PŽB archyvus.

Į PŽB atvykome kartu su Tamara Berezouskaja (Grinberg), ieškančia žinių apie savo šeimą, senelius, prosenelius, gimines, kurie praeityje gyveno Panevėžyje iki Holokausto. Kartu vykome į sovietiniais metais sunaikintų žydų kapinių vietą, kurioje šiandien įkurtas Atminties memorialas.

Paminklas ir aplinka įkvepia rimčiai, susikaupimui, prisiminimui apie gyvenusius panevėžiečius žydus. Gaila, kad ne visi tai supranta. Mums buvo parodyti pastatai, kuriuose gyveno žydai, papasakota ten gyvenusių žydų istorija, likimai nuo XVII a. iki II pasaulinio karo.  Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžio mieste. 1766 metais Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose, gyveno 254 žydai. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu, vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, – 1447 asmenys. Jie vedė uždarą gyvenimo būdą, laikydamiesi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir pakankamai geri. Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 metais atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų gavo išsilavinimą žydų maldos namuose. Tais pačiais metais pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatytą 1764 m. ir 12 maldos namų. 1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai bei 3556 moterys buvo tikintys judėjai. Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkstančių gyventojų, beveik pusę sudarė žydai. Daugiausiai jiems priklausiusių pastatų išliko Ramygalos gatvėje, kurią drąsiai galima vadinti žydų gatve.

Įdomus buvo pasakojimas apie Rabino Rabinovičaus iniciatyvą Panevėžyje 1909 metais įkurti žydų dvasinę mokyklą – ješivą Ramygalos gatvėje, kuri buvo didžiausia Lietuvoje.

Ješivos  vadovu 1919 m. išrinko Panevėžio rabiną Josefą Kahanemaną. Šis išmintingas žmogus buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenes. 1940 m. balandžio mėn. vykdydamas diplomatinę misiją, J. Kahanemanas su sūnumi Abraomu – Eliazaru išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros buvo sušaudyti. Žuvo ir visi J. Kahanemano giminės, gyvenę Lietuvoje.

Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją,  Josefas Kahanemanas pasakė: “Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. Jei Panevėžys sunaikintas, jis turi būti atstatytas kitur.“ J. Kahanemano iniciatyva Izraelyje Bnein Brake buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams, per karą praradusiems tėvus ir  ,,Ponevež ješyva“, pavadinta Panevėžio vardu. Vėliau buvo pastatytos dar dvi mažesnės.

Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visi 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario Lietuvoje buvo ješyvos.

Tokių įdomių istorijų turi kiekvienas pastatas. Pavyzdžiui 1920 metais rugsėjo 26 dieną buvo atidaryta Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi berniukai ir mergaitės . Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 metais įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus garsėjo turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo 15 tūkst. eksponatų. Po kelerių metų Ramygalos g. (dab. Nr. 34) pastate atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą. Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų bei choreografijos. Taip pat buvo atidaryta  gimnazija hebrajų k. Elektros g. 15, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas.

Panevėžyje 4 gatvės buvo pavadintos žydų vardais: rabinų Icelio ir Hercelio, Š. Mero ir Kisino, Džointo g. -(Amerikos žydų labdaros organizacijos).

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu žydų kapinės buvo uždarytos. 1966 metais buvo nuspręsta jas  likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybose. Statant Panevėžio dramos teatrą dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti   dekoratyvinei sienai įrengti. 1993 metais buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“.

1994 metais atidengtas memorialinis ženklas ant buvusio ješiboto pastato Savanorių a. 11. 2001 metais tokiu pat atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai Valančiaus g. 4.

2004 metais Panevėžio miesto savivaldybė paskyrė patalpas bendruomenės būstinei buvusioje Žydų mergaičių gimnazijoje (dabar Atviras jaunimo centras, Ramygalos g. 18). Šiuo metu čia vyksta bendruomenės renginiai, pamaldos, Sekmadieninė  mokykla, jaunimo klubų, mokiniams ir mokytojams rengiami seminarai ir susitikimai, skirti žydų istorijai studijuoti. Būstinės patalpose įkurtas Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“, kurį gali aplankyti panevėžiečiai ir miesto svečiai.

Kofman su pasididžiavimu pasakojo apie žydų kilmės panevėžiečius. Marija Dilon – gimė Panevėžyje, buvo pirmoji profesionali ir žymiausia moteris skulptorė visoje Europoje. Daug jos darbų pelnė tarptautinį pripažinimą: skulptūra „Tatjana“ sukurta Aleksandro Puškino kūrinio motyvais, paminklas – biustas matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklas imperatoriui Aleksandrui II Černigove, antkapis aktorei Verai Komisarževskajai, marmurinių skulptūrų kompozicija „Pavasario pabudimas“.

Kita garsenybė buvo režisierius, aktorius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas. O kur dar teisininkai, politikai, visuomenės veikėjai, advokatai Bernardas ir Naftalis Fridmanai, Samuelis Landau, žydų poetas Giršas Ošerovičius (poezijos knyga „Mano Panevėžys“), gydytojas Šachnelis Abraomas Meras… Visų išvardinti šiame tekste neįmanoma.

 

Merkinės šventės svarbiausias projektas – ,,Durys atsidaro”

Merkinės šventės svarbiausias projektas – ,,Durys atsidaro”

Savaitgalį, rugpjūčio 17–18 dienomis Merkinėje vyko didelė šventė – prisimintos dvi sukaktys. Šiemet sukanka 660 metų nuo Merkinės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose ir 450  metų, kai Merkinė gavo miesto teises. Į šventę buvo pakviesta ir Lietuvos žydų bendruomenė kartu su ansambliu Fajerlach.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei Merkinė yra svarbi, nes  miestelyje iki Holokausto žydai sudarė 80 procentų gyventojų, ,,Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamasi nekalbėti yra jau įprasta. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę“, – pastebi  Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejaus direktorius. Merkinėje dabar  gerbiamas žydų atminimas, tą įrodo šventei parengtas jaudinantis projektas „Durys atsidaro“. Centrinėje miesto aikštėje pastatytas simbolis – dvejos dvivėrės medinės durys, primenančios apie čia prieš karą buvusias žydų krautuves. Tai merkiniškio meistro Margirio Buržinsko dovana Merkinei. Kartu su naujosiomis durimis, šventės metu buvo eksponuojamos ir senos Merkinės žydo meistro pagamintos namų durys, kurias rado  ir išsaugojo merkiniškis Povilas Raugala, o ekspozicijai paruošė Merkinės krašto muziejaus muziejininkas-mokslo darbuotojas Žygimantas Bružinskas, šventės proga parengęs ir parodą apie Merkinės miestelio architektūrą XX a. pirmoje pusėje.

Žygimantas Bružinskas yra baigęs archeologijos mokslus, domisi architektūra, jį labai domina Merkinė, kokia ji buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Merkinė per karą buvo nušluota, subombarduota negailestingai, liko tik pelenų krūva. Iš 24 pastatų, supusių centrinę miesto aikštę liko tik stačiatikių cerkvė ir Vazos namo griaučiai. Gerai, kad yra daug tarpukario nuotraukų, tad po truputį, po fragmentą šiuolaikinių technologijų pagalba buvo atkurtas visuomeninės aikštės vaizdas, buvęs prieš karą.

Dabar aikštės pavadinimas – S. Dariaus ir S.Girėno, o iki 1933 m. aikštė vadinta Rinkos aikšte. Po „Lituanicos“ aviakatastrofos Soldino miškuose Merkinės šiaulių iniciatyva ši aikštė pervadinta garsiųjų lakūnų garbei.

Merkinės centre – raudonų plytų pastatas – Talmudo Toros mokykla, šalia – sinagogos Kloy fragmentai, o dar vienos greta buvusios medinės sinagogos Beit Midraš neliko nė ženklo… Ją sovietmečiu nugriovė tuometinė valdžia. Tad geriausiai išliko tik Talmudo Toros mokykla, pastatyta labai žymaus Merkinės žydo –Hario Fišelio iniciatyva. Jis į „Aukso žemę“ – JAV – emigravo būdamas dvidešimties 1885 m. Tapo turtingu, nors iš Lietuvos emigravo būdamas skurdžiumi. Gabus architektūrai vyras Niujorke dalyvavo politinėse žydų organizacijose, buvo valdybų narys, 1923 m. po beveik 40 metų pertraukos grįžo į Merkinę aplankyti tėvų kapų ir pastatyti jiems Merkinėje paminklą, o kaip dovaną gimtajam miesteliui apsiėmė pastatyti mokyklą. Kadangi Didžioji Merkinės sinagoga sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, toji mokykla pastatyta vietoje D. sinagogos. Prieš I Pasaulinį karą Merkinėje jau buvo 3 sinagogos. Net sunku dabar įsivaizduoti.

Pristatydamas parodą į šventę susirinkusiems svečiams, Žygimantas pasakojo, kad visi dabartiniai gyventojai yra atvykę iš aplinkinių kaimų, sovietmečiu Merkinė buvo atstatoma visiškai nekreipiant dėmesio, kokia čia svarbi buvo vieta. Aikštėje okupacijos metais pastatyti tipiniai pastatai, netinkantys šiam miesteliui. Žiūrint į aikštės perimetrą, matyti labai daug tuščių erdvių, to niekada nebūdavo aplink Turgaus aikštę, kur brangiausia žemė, kuri buvo užstatyta tankiai, pastatai stovėdavo vienas prie kito. ,,Dabar urbanistine prasme matyti, kad tai yra nenormalu. Merkinė urbanistine prasme iš tikrųjų dabar gyvena pokario sąlygomis“ – kalbėjo Žygimantas.

Projektas ,,Durys atsidaro“ yra skirtas tarpukario Merkinės gyvenimui, kaip pagarbos ženklas čia gyvenusiai žydų ir lietuvių bendruomenei. Šios durys kalba ne tik apie tai kokia buvo ir galėjo būti Merkinė, bet ir tai, kokia ji gali būti šandieną. Tai yra prisimenanti ir įsiklausanti į savo praeitį, svetinga visiems, kas nori atverti duris į Merkinės istoriją.

Projekto koordinatorius – Merkinės Krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. renginiais rėmė Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis projekto partneris – Merkinės kultūros centras (vad. Jurgita Keršienė.

Kalbant apie dabarties planus Merkinėje, reikia paminėti, kad šiuo metu į Talmudo Toros mokyklos pastatą planuojama perkelti vaikų darželį. Kloy sinagoga karo metais buvo subombarduota, o sovietmečiu ją rekonstravo į sporto salę. Šiandieną tai Merkinės V. Krėvės gimnazijos kultūros renginių salė.

Skverelyje prie sinagogų ateityje Merkinės krašto muziejus norėtų įamžinti buvusį garsų Merkinės žydų bendruomenės veikėją Dovydą Elijahu Stouną. Jo tikroji pavardė buvo Tsileršteinas. 1906 m. emigravęs iš Merkinės į JAV, ten baigė teisės mokslus, gavo JAV pilietybę, o netrukus Masačiusetse jis buvo išrinktas Atstovų rūmų nariu. Tai jo iniciatyva Masačiusetso valstija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę 1919 m., t.y. anksčiau negu Federalinė Amerikos valdžia. Kai šis paminklas bus pastatytas, atsiras dar vienas pagarbos ženklas miestelio žydams.

Merkinėje yra žydų kapinės, kurias prižiūri ir tvarko seniūnija, talkininkai, prieš keletą metų kapines tvarkė ir garsios ,,Misija Sibiras“ dalyviai. Miestelyje šiemet Varėnos r. savivaldybės ir Merkinės krašto muziejaus iniciatyva pastatyti informaciniai stendai prie sinagogų, senųjų žydų kapinių, šalia Holokausto aukų kapavietės. Taip pat įrengtos rodyklės lietuvių ir anglų kalbomis, kad šiuos objektus nesunkiai galėtų rasti Merkinės svečiai, o atvykstančių užsienio svečių ir besidominčių Merkinės ir Merkinės žydų istorija kasmet vis daugėja.

,,Durys atsidaro“ durys yra ženklas, skirtas atminti senąją Merkinę, čia gyvenusius ir dirbusius žmones. Kokie jie buvo energingi, kiek daug padarė, kad miestelis atgytų. Tarpukariu Merkinė buvo ypatingai tvarkoma, pirmoji Alytaus apskrityje įsivedė vandentiekį, elektrą. Progresas buvo didelis. Dabar miestelyje sakoma: ,,turėsim duris, žiūrėsim ir matysim, kokia Merkinė buvo ir galėjo būti“.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, sveikindama susirinkusius su Merkinės švente, papasakojo, kad jos tėvo giminė kilusi iš Veisiejų, todėl ji save  pristato dzūke. Žydų bendruomenės pirmininkė pastebėjo, kad dažnai svarbūs renginiai vyksta su pompastiškom kalbos, o ši Merkinės šventė su jaunų Merkinės  gyventojų parengtu projektu ,,Durys atsidaro“ – ne tik nustebino savo jautria idėja, bet ir ypatingai prisiminė ir nuostabiai pagerbė čia gyvenusius žydus.

Šventėje daug plojimų sulaukė Žydų dainų ir šokių ansamblis Fajerlach ir jo smuikininkas Borisas Kirzneris.

Merkinė IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Kartais istorikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai.

Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.

Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV.

Kviečiame visus dalyvauti Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Kviečiame visus dalyvauti Europos žydų kultūros dienos renginiuose Vilniuje

Šabas žydų kvartale – pranykusi tradicija, kuomet kiekvieną penktadienio vakarą žydų šeima sėsdavo prie gausaus stalo, degdavo žvakes, meldėsi, plėšdavo chalą, šeštadienį kvartalas ilsėjosi, o sekmadienį visi linkėjo geros savaitės!
Europos žydų kultūros dieną atraskime žydų kvartalo šurmulį, istoriją, skonius, kvapus ir melodijas!
>>Programa http://bit.ly/33NbuNq

>>Programa ENG http://bit.ly/2ZiTU4G

>>Registracija http://bit.ly/31gobyc
#EŽKD #ŽyduKultūrosDiena ‬ #EDJC2019 #ŠabasŽydųKvartale