Paveldas

Susitikimas su knyga Matilda Olkinaitė

Susitikimas su knyga Matilda Olkinaitė

„Atrakintas dienoraštis” – tai pirmą kartą iš užmaršties iškylanti poetės kūrybos visuma. Knygą sudaro Matildos dienoraštis, eilėraščiai ir mažoji proza, biografinė medžiaga ir nuotraukos, surinktos iš įvairių valstybinių ir asmeninių archyvų. Kūrybos publikacijas lydi sudarytojo Mindaugo Kvietkausko įvadinis straipsnis, Irenos Veisaitės palydimasis žodis, rašytojos Laimos Vincės esė „Nutildyta mūza”. .

Irena Veisaitė knygoje pasakoja apie Matildos kūrybos atradimą ir išgelbėjimą: „Kai man į rankas pateko Matildos eilėraščių sąsiuvinis, tiesiog fiziškai pajutau: turiu suteikti jai balsą, kad išgirstų kiti. Perskaičiusi jos eilėraščius, supratau, kad ji labai daug ką nujautė ir norėjo būti išgirsta, kalbėti „minioms ir tautoms”.

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Darbėnų miestelis, įamžintas profesionalaus fotografo Elijahu Bruckaus nuotraukose, nebe toks, koks buvo seniau. Aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, ataidintis vežimų ratų geležimi ir pasagų caksėjimu, paslėptas po storu asfalto sluoksniu…

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų…

Po dalelę išnešiotos, išardytos raudonplytės sinagogos vietoje, deja, naujas statinys…

Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Senosiose žydų kapinėse, Vaineikių gatvės gale, rymo laiko blukinami paminkliniai akmenys…

Dar miestelio centre tebestovi suręsti iš brandžių Bero Lazario lentpjūvėje išpjautų sienojų, viens kitą paremdami, du mediniai susiglaudę čia gyvenusių žydų namai.

Per spausdintą žodį – į pažangą

Per spausdintą žodį – į pažangą

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė net šešis dešimtmečius.

Europos žydų kultūros dienų proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojams neseniai buvo suteikta unikali galimybė susipažinti su ypatingu miesto istorijos puslapiu. Ir savomis akimis pamatyti garsiosios spaustuvės patalpas, į kurias ekskursijos įleidžiamos itin retai.

Proveržis pramonės miestui

Buvusią pirmąją Panevėžio spaustuvę ir biblioteką sieja ne tik tarnystė spausdintam žodžiui, bet ir tos pačios sienos.

Ant bibliotekos pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta liudija, kad 1880 metais spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas būtent čia pradėjo savo verslą.

Laikas tam, pasak G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, istorikės Gretos Kėvelaitienės, buvo labai tinkamas. XIX amžiaus pabaigoje Panevėžys išaugo iki pramonės miesto – nutiesus platųjį geležinkelį, sparčiai ėmė vystytis gamyba, prekyba. Gausėjo mokyklų, kitų įstaigų, tad atsirado spausdintos produkcijos poreikis.

Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą steigti spaustuvę jam pavaldžiame mieste (Panevėžys Kauno gubernijai priklausė iki pat 1915 metų), ir tas buvo patenkintas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Istorikams žinoma, kad tokių prašymų būta ir daugiau, tačiau kurį laiką moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė – kitiems jų steigti neleista.

„Tuo metu tai buvo didžiulis inovacijos žingsnis Panevėžio kraštui“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė. Kartu su savininku spaustuvėje dirbo 6 darbininkai. N. Feigenzonas ten pat ir gyveno – įsikūrė antrajame pastato aukšte.

Įžvalgus komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, vėliau pradėtos vykdyti ir kai kurios bibliotekos funkcijos.

Dabartinė biblioteka turi išsaugojusi ne vieną N. Feigenzono spausdintą leidinį – teatro afišas, atsišaukimus, įvairias knygeles. Deja, juose nerasta atsakymo į bene labiausiai rūpimą klausimą: ar Panevėžio spaustuvė, įkurta dar lietuviškos spaudos draudimo metais, prisidėjo platinant nelegalią literatūrą lietuvių kalba.

„Jeigu jos ir buvo, nelegalios mes neturime. Viskas likę iš bendruomenių ir organizacijų archyvų“, – sako G. Kėvelaitienė. Tačiau bibliotekos rinkiniuose saugomi spaustuvės leidiniai, spausdinti iš karto po spaudos draudimo panaikinimo ir jau – lietuvišku šriftu.

Tarpukariu Naftalis Feigenzonas išmaniai reklamavo savo spaudinius žadėdamas aukštą produkcijos kokybę už mažą kainą, ir darė tai būtent „Panevėžio balso“ puslapiuose. Dalis šių spaudinių dabar laikomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkiniuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paminklas reikšmingam etapui

Atminimo lenta ant G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dabar priklausančių sienų – ne viskas, kas liko iš pirmosios miesto spaustuvės.

Itin vertingas originalus pastato fragmentas, pasak G. Kėvelaitienės, – autentiškos grindų plytelės, – dabar atsidūręs bibliotekos tarnybinėse patalpose. „Todėl lankytojai jas išvysta retai – ten paprastą dieną nelabai galima užeiti“, – pabrėžia istorikė.

Jos teigimu, kai prieš gerą dešimtmetį Panevėžyje lankėsi N. Feigenzono giminaičiai, jiems šias plyteles ir tegalėjo parodyti – daugiau nieko nelikę.

Apskritai pati biblioteka apima net keturis pastatus, įskaitant dalį buvusių karininkų namų bei naująjį priestatą. Ir senoji spaustuvė – ne vienintelis, susijęs su Panevėžio žydų bendruomene.

Dabartinėse G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kėvelaitienė siūlo atkreipti dėmesį į iš Bataliono gatvės pusės gerai matomą rožinį intarpą. Anksčiau jame būta žydų mergaičių gimnazijos maldos namų.

„Tas žydiškasis fragmentas mūsų pastate, susijungimas su kitais pastatais ir senojo inkorporavimas į dabartinį korpusą iš tikrųjų labai žavi“, – sako istorikė.

Pasak jos, spaustuvės pastatas didelio tyrinėtojų dėmesio nesulaukdavo, nes čia nebuvo spausdinamos knygos, enciklopedijos. N. Feigenzono spaustuvė spausdino dūmos dokumentus, etiketes, vizitines korteles, maldaknyges.

„Ji buvo daugiau pramoninė – aprūpino įstaigas, kurioms reikėjo tokios produkcijos“, – aiškina G. Kėvelaitienė. Tačiau istorikę džiugina vis didėjantis panevėžiečių susidomėjimas šiuo miesto istorijos skirsniu – ekskursijose sulaukta apie 200 lankytojų. Kai kurie iš jų specialiai atvyko net iš kitų miestų.

„Nors ši spaustuvė nėra tokia svarbi spaustuvių istorijoje, bet Panevėžiui labai reikšminga. Ji liudija labai svarbų miestui etapą – pramonės augimą“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.

       

Žydų tautos simboliai kalendoriuje 5781

Žydų tautos simboliai kalendoriuje 5781

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitiks su nauju kalendoriumi, kuris šįkart skirtas mūsų tautos simboliams.  Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė

 

Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį…

 „Ir tarė Mozė Izraelio sūnums: Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį, Huro sūnaus Urio sūnų, iš Judo giminės ir pripildė jį dieviškos dvasios, išminties, įžvalgos ir žinių ir talento įvairiems amatams, kad meistriškai austų, dirbtų iš aukso, sidabro ir vario, tašytų iš akmens, drožinėtų iš medžio, turėtų visokių amatų išmanymą.“  (Iš (Šemot) 35:30–33). Toliau Tanache (Biblijoje) aprašomi ritualiniai ob­jek­tai, ku­riuos Be­za­le­lis Die­vo pa­lie­pi­mu tu­rė­jęs su­kur­ti:  tai ir kilnojamoji šventovė dykumoje (Miškan), tapusi Jeruzalės Šventyklos prototipu, ir visi jos reikmenys, tarp kurių Sandoros skrynia ir septynšakė menora – seniausi pamatiniai judaizmo simboliai, įkūnijantys žydų tautos Sandoros su Dievu idėją ir Šventyklos patirtį.

Šitaip per biblinį pasakojimą apie pir­mą­jį me­ni­nin­ką Be­za­le­lį,  ku­rį pats Die­vas iš­sky­rė iš ki­tų, ap­do­va­nodamas jį die­viš­ką­ja me­no dva­sia, ga­bu­mais ir ama­to žiniomis,  buvo padėti pagrindai žydų tradiciniam menui, estetikos sampratai, pagrindinių meno formų ir  simbolinių vaizdinių plėtotei. Tradicinis pasaulėvaizdis, grįstas Tanachu ir Talmudu, bei  religijos apibrėžtas gyvenimo būdas lėmė, kad žydų menas ilgus šimtmečius buvo susijęs ne su kasdienių daiktų gražinimu, bet su Dievo garbinimo apeigomis, gyvenimo ir  metų ciklo šventėmis tiek sinagogoje, tiek  namuose. Todėl kiekvienas žydų tradicinio meno objektas turi tam tikrą simbolinę reikšmę ir yra konkretaus ritualo dalis.

Žydų religiniai autoritetai skatino estetinių ritualinių objektų kūrybą, grįsdami tai Hidur micva nuostata, kuri  reiškia religinių įsakymų bei priesakų (hebr. micvot) išaukštinimą ir gražinimą, religinius veiksmus praturtinant estetiniu aspektu. Toks apeiginės erdvės ir ritualinių objektų puošnumo reikalavimas Talmude grindžiamas Tanacho eilutėmis „Tai mano Viešpats ir Jį aš puošiu“ (Iš (Šemot)15, 2), paaiškinant, kad „tai reiškia jog reikia daryti nuostabią suką Jo garbei, nuostabų lulavą, nuostabų šofarą, nuostabius papuošalus ir nuostabų Įstatymo (Toros) ritinį ir reikia, kad išrašytų jį puikiausiu rašalu ir puikiausia plunksna įgudęs perrašinėtojas bei įvyniotų jį į nuostabiausius šilkus“ (Bab Talmud, Šabat 133b). Tokia grožio koncepcija išreiškia tradicinį požiūrį, pagal kurį ką nors kurti – reiškia, kurti Dievui.

Todėl nenuostabu, kad ir konservatyvioje tradicijos autoritetu grįstoje  Lietuvos žydų kultūroje iki pat XIX a. antros pusės vyravo  išskirtinai tradicinio  meno formos, o  sinagogų interjerų ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Amatininkai, dailidės ir staliai, akmentašiai ir savamoksliai liaudies menininkai, gaminę ritualinius objektus, puošę sinagogų interjerus, drožinėję aron kodešus ir bimas, su pagarba buvo vadinami švento darbo meistrais. Jų meninei raiškai esminę reikšmę turėjo tradicija ir religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradicinio meno simbolių šaltinius. Tai –  Tanachas, Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada – spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės. Tarp knygų išaugusių žydų meistrų kūryboje nuo vaikystės pažįstamų tekstų vaizdiniai įgavo spalvingų simbolinių atvaizdų pavidalą sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje.

Žydų tradicinio meno simboliuose tarp daugybės reikšminių konotacijų vyrauja biblinio judaizmo ir komentatoriškosios tradicijos vaizdiniai, kurie pagrindžia bendruomenės egzistenciją, nurodydami dvi pagrindines kryptis – praeitį per Sandoros patirtį ir ateitį per išpranašauto mesianinio pasaulio viziją. Žydų tautos Sandoros su Dievu, Šventyklos ir Pažadėtosios žemės patirtis, Jeruzalės ilgesys ir mesianiniai vaizdiniai lėmė ir pagrindinių ritualinių objektų, ir juos puošiančių atvaizdų simbolikos savitumą.

 

Dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė

Savaitė Ukmergės štetle

Savaitė Ukmergės štetle

Kviečiame Jus į renginių ciklą “SAVAITĖ UKMERGĖS ŠTETLE”, skirtą žydų metams paminėti.

PROGRAMA

rugsėjo 21 d. 16 val. Ukmergės žydų tolerancijos centre “SAVAITĖ UKMERGĖS ŠTETLE” atidarymo šventė: 

Ukmergės menininkų simpoziumo „Savaitė Ukmergės štetle“ kūrinių parodos atidarymas.

Žydiškos muzikos koncertas. Fortepijoninis trio MUSICA CAMERATA BALTICA.

rugsėjo 22 d. 13 val. Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje:

Konferencija „Ukmergės litvakai. Prisiminti ir išgyventi šiandien“.

Vilniaus žydų viešosios bibliotekos paroda.

Ukmergės meno mokyklos jaunių choras „Rūta“ muzikinė programa.

 rugsėjo 23 d. 14-17 val. Vienuolyno gatvėje, prie buvusios sinagogos:

Pilietinė akcija „Holokausto aukų vardų skaitymas Ukmergėje“.

rugsėjo 24 d. 16.30 val. Tolerancijos centre:

Paskaita „Pažintis su žydų rudens švenčių tradicijomis“.

                            18.30 val. Kultūros centre:

Mėgėjų teatro spektaklio „Aš tave užmiršau“ ištrauka.

rugsėjo 25 d. 12 val.  Želvos miestelyje:

  • Konferencija „Ukmergės krašto žydų bendruome nė: prisiminti ir išgyventi šiandien“;
  • Ekskursija po Želvos miestelį, aplankant svarbias žydų bendruomenės atminimo vietas.
  • Muzikinė dambrelio (žydo arfos) programa.
LŽB pirmininkė lankėsi Anykščiuose

LŽB pirmininkė lankėsi Anykščiuose

Žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky lankėsi Anykščuose. susitiko su meru Sigučiu Obelevičiumi,  jiedu kalbėjosi apie bendradarbiavimą. Bendruomenės pirmininkę labiausiai domino Anykščiuos gyvenusių žydų paveldas, pradėta restauruoti medinė Kurklių sinagoga.

Kurklių sinagoga

Anykščiuose nebeliko ne tik pačių žydų, didžioji dalis jiems priklausiusių, kultūriškai reikšmingų pastatų arba neatpažįstamai rekonstruota, arba nugriauta. Visgi, dabartinėje Sinagogos g. pastatytas paminklinis akmuo, primenantis, kad iki 1941 m. šios gatvės kieme veikė 6 žydų maldos namai. Šioje gatvėje taip pat išlikęs ir vienas sinagogos pastatas, kuriame sovietmečiu buvo įrengta kepykla. Dabar pastatas nenaudojamas,  tačiau kartais jį galima aplankyti, kai jame rengiamos su žydų kultūra susijusios parodos. Dabartinėje Anykščių Daukanto g, kuri iki karo vadinosi Palestinos gatve, yra išlikęs ir naujosios sinagogos pastatas (Daukanto g. 7), jame įsikūrusi miesto prokuratūra. Toje pačioje gatvėje 2012 m. pastatytas ir atminimo suolelis Rudolfui Baranikui (1920-1998 m.) – garsiam menininkui, vienam iš politinio abstrakcionizmo dailėje pradininkų, gyvenusių Amerikoje, bet kilusiam iš Anykščių. Dar vieną iš išlikusių Anykščių sinagogų pastatų galime pamatyti Šaltupio gatvėje, jam šiuo metu veikia privatus verslas.

Masinę Anykščių žydų Holokausto aukų kapavietę ženklina vienas atminimo akmuo. Ant jo iškaltas hebrajiškas užrašas, tačiau raidžių įžiūrėti beveik nebeįmanoma. Paminklas žymi masinių žydų žudynių vietą. Po karo čia taip pat buvo pervežti sušaudytųjų kūnai, pavyzdžiui, iš senamiestyje esančio sinagogų kiemo.

Anykščiuose pirmųjų trėmimų statistika iškalbinga – daugiausiai į Sibirą 1941-aisiais buvo ištremta žydų šeimų, paskui lietuvių ir lenkų. Tarp ištremtų žydų pateko visos žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, šeimos.

Pirmiausia Anykščių žydų vyrai buvo uždaryti į vieną iš sinagogų, vėliau ten uždarytos ir moterys su vaikais. Sinagogų kieme buvo pradėtos vykdyti žudynės. Vėliau, liepos mėnesį, žydai pradėti varyti į miesto gale, šalia kelio į Rokiškį, esančias ir tuomet vadintas žydų vilas. Vėliau žmonės grupėmis varyti sušaudymui į vadinamuosius zuikių kalnus. Iš maždaug dviejų tūkstančių Anykščių žydų apie 600 buvo išvežti ir sušaudyti Utenoje. Apie tuos, kuriems pavyko išsigelbėti, kalbėti sunku. Jų – vos vienas kitas.

 

2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai pakvietė kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą

2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai pakvietė kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą

2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai sukvietė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narius, o taip pat ir bendruomenės draugus kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą.

Šiais metais minėjimą pradėjome Vilkiaušio miške esančioje masinių žudynių vietoje, kur buvo nužudyti 500 Joniškio  gyventojų-žydų. Minėjime dalyvavo ir pasisakė LR Seimo narys Emanuelis Zingeris, Joniškio rajono mero pavaduotoja Vida Aleknavičienė, Joniškio istorijos muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė, Šiaulių Laiptų galerijos direktorė Janina Ališauskienė, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.

Iš Vilkiaušio miško susirinkusieji nuvyko į Žagarę. Tarpukaryje Žagarės aikštėje šurmuliavo turgus,  religingi žydai eidavo per aikštę į sinagogas… Virė gyvenimas. Bet Žagarės aikštė mena ir kraupius įvykius- 1941 metų rudenį aikštėje buvo išžudyti miesto gyventojai žydai. Visa aikštė buvo pasruvusi krauju. Miestas neteko apie 70% gyventojų.

Žagarės aikštėje prie mūsų prisijungė ir pasisakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvai Yossef Levy ir Vokietijos ambasadorius Mattheas Sonn, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Kornelija Tiesnesytė. Pasaulio tautų teisuolių palikuonis Leonas Levinskas, Viktorija Simokaitienė – Pasaulio tautų teisuolio kunigo Kazimiero Kavaliausko brolio anūkė.  Kunigas organizavo gelbėjimą iš Žagarės geto  Miriam  Šneiderytės (Marijonos Tiesnesienės).Taip pat paminėti genocido aukas atvyko Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai, Kauno žydų religinės bendruomenės atstovas, Žagarės miesto gyventojai.

Visi pasisakiusieji priminė, kaip svarbu išsaugoti atmintį, nepamiršti kraupių protu nesuvokiamų įvykių ir neleisti, kad kada nors tokia tragedija pasikartotų. Po minėjimo miesto aikštėje visi ėjo tuo baisiu keliu į masinių žudynių vietą Nariškino parke, į senąsias žydų kapines – pirmųjų genocido aukų Žagarėje nužudymo vietą. Abiejose masinių žudynių vietose maldas skaitė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narys Aleksandras Markas.

Šią savaitę švęsime Rosh Hashana – Naujuosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitinka su nauju kalendoriumi

Šią savaitę švęsime Rosh Hashana – Naujuosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitinka su nauju kalendoriumi

Netrukus įžengsime į 5781-uosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė juos pasitinka su tradicija tapusiu kalendoriumi, kuris šįkart skirtas unikaliems žydų tautos simboliams bei jų reikšmei.

Tačiau prieš kalbėdama apie ateinančius metus, negaliu nepaminėti praėjusių, kurie visam pasauliui tapo išbandymų ir susitelkimo metais. Corona virusas apribojo mūsų socialinį gyvenimą, Bendruomenės veiklą, tačiau kartu leido pademonstruoti, kad esame pajėgūs pasirūpinti savo nariais, o ypač senjorais, kad galime prisitaikyti ir puikiai naudoti skaitmenines technologijas, juk net ir sudėtingomis sąlygomis minėjome žydams, Izraeliui, Lietuvai ir visam pasauliui svarbias datas bei mūsų šventes.

Dėl pandemijos Bendruomenė negalėjo deramai paminėti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų. Tačiau žydų istorinė praeitis neaprėpiama, jos reikšmės Lietuvos kultūrai ir mokslui negalima įsprausti į vienerių metų rėmus, todėl pažadu, kad toliau organizuosime Lietuvos žydams, Elijahu Ben Shlomo Zalmanui – Vilniaus Gaonui, kitoms iškilioms asmenybėms skirtus renginius. Jų niekada nebus per daug.

5781-ųjų metų kalendorius dedikuotas žydų simbolikai, dauguma simbolių skirti Dievui garbinti, jie susiję su šventėmis, religija. Anksčiau Lietuvoje veikė šimtai sinagogų, kuriose kasdien buvo skaitoma Tora, maldininkai gaubė pečius talit, visi vyrai galvas dengė kipomis, gyveno gausi žydų bendruomenė, kuri per Chanuką uždegdavo devynšakę žvakidę chanukiją, vaikai žaisdavo sukdami dreidl (hebr. sevivon).

Dabar šie simboliai ir objektai dažniau tampa muziejų eksponatais nei mūsų kasdienio gyvenimo palydovais.

Įsileiskime simbolius į savo gyvenimą – ant durų staktos pakabinkime mezuzą, ant sienos hamsą, Dovydo žvaigždė tegul mums visada primins mūsų Tėvynę Izraelį. Per šventes pasikvieskime kitų tikėjimų draugus ir kaimynus, papasakokime jiems apie mūsų tradicijas, simbolius ir jų reikšmę.

Naujųjų metų proga palinkėkime vienas kitam viso ko geriausio. Nepamirškime, kad visada galime būti geresni, skirti daugiau užuojautos ir supratimo artimam bei siekti, kad naujaisiais metais mūsų gyvenimas būtų prasmingesnis nei buvo praėjusiais.

Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė, kalendoriaus idėja ir dizainas JUDVI    Kalendoriaus partneriai: Vilniaus Gaono žydų istorijos ir Šiaulių Aušros muziejai.

Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą

Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą

Penktadienį, rugsėjo 4 dieną, Rokiškio krašto muziejuje buvo surengta konferencija „Žydų bendruomenės indėlis į Šiaurės rytų Lietuvos regiono kultūrinę, politinę, ekonominę raidą pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu“ skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė savo pranešime „ Kupiškio žydų bendruomenė“ supažindino konferencijos dalyvius ir svečius su Kupiškio miestelio žydų istorija, akcentavo žydų gyventojų indėlį į Kupiškio ekonominį, visuomeninį ir politinį gyvenimą, pateikė pavyzdžių apie lietuvių ir žydų šeimų draugystę ir bendrystę saugant miestelį nuo gaisrų.

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė ir konferencijos sumanytojas, Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis

Konferencijoje buvo pristatytos dvi knygos „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“ (2016 m. ) ir „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ (2017 m.), sulaukusios didelio dalyvių susidomėjimo. Abiems knygoms pratarmes parašė nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Leidinių sudarytoja muziejininkė Aušra Jonušytė.

Istorikė kalbėjo ir apie naują projektinį darbą – leidinį „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“. Projekto partneriai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ekspertė Dovilė Rūkaitė ir Natalja Cheifec bei Kauno miesto žydų bendruomenės nariai.

Nuoširdžią ir nesavanaudišką pagalbą vykdant naująjį projektą pasiūlė Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Vykdant projektą tikimasi prasmingo ir abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo su mecenatu Philipu Šapiro.

Konferencijoje paranešimus apie savo krašto žydų likimus, paveldą ir istoriją skaitė Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė, Pasvalio rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.

Etnografijos muziejaus informacija
Nuotraukos Rasos Skaisgirytės

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.

Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.

Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.

Nuotaikinga Europos žydų kultūros diena 2020

Nuotaikinga Europos žydų kultūros diena 2020

2020 rugsėjo 6d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smagiai minėjo Europos žydų kultūros dieną. Bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yosi Levy, Kultūros paveldo departamento (KPD) prie LR Kultūros ministerijos direktoriumi  Vidmantu Bezaru, su susirinkusiais svečiais linksminosi, dalyvavo hebrajų kalbos pamokoje su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktore Ruth Reches. Žydų bendruomenė  sukvietė vilniečius ir svečius linksmai praleisti pirmąjį rugsėjo sekmadienį ragauti žydiškų skanėstų gamintų ,,Beigelių krautuvėlėje“, kur žydai dažnai pravirksta, kalbėdami apie savo mamų ir močiučių keptus beigelius.

Bendruomenės ,,Beigelių krautuvėlės” sienas papuošė nuostabūs paveikslai iš Marko Kaplano kolekcijos

             

Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Džiaugiuosi, kad Lietuvos mokytojai mokslo metams ruošėsi ne tik nerimaudami dėl virusinių aktualijų ar modeliuodami mokinių srautus mokyklų koridoriuose, bet ir dalyvaudami prasminguose seminaruose.
Paskutinę rugpjūčio savaitę būtent toks vyko Kaune. Man buvo suteikta garbė dalyvauti jame svečio teisėmis ir tarti sveikinimo žodį, o mokytojai iš įvairių Lietuvos miestų sėmėsi žinių ir patirties, kaip supažindinti savo ugdytinius su žydų paveldu Lietuvoje, kaip į mokymo procesą įtraukti žydų kapinių temą.
Krekenavos žydų istorija

Krekenavos žydų istorija

Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.

Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.

Pėdsakai miestelyje

Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.

Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.

Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.

Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.

Krekenavos žydų sinagoga

Paskelbus Sekundės.lt straipsnį apie parduodamą Panevėžio sinagogą, gavome Turto banko laišką su paneigimu

Paskelbus Sekundės.lt straipsnį apie parduodamą Panevėžio sinagogą, gavome Turto banko laišką su paneigimu

Reaguojant į publikaciją dienraštyje „Sekundė“, norime pranešti ir nuramini, kad Panevėžio sinagoga, esanti adresu Valančiaus g. 4, nėra nei aktyviai pardavinėjama, nei paskelbtas jos aukcionas.

Turto bankas laikosi susitarimo, nesiimti jokių aktyvių veiksmų dėl šito pastato, kol ieškoma galimybių perduoti ją vietos bendruomenei per Geros valios fondą.

Nesusipratimai kyla, nes minėtas pastatas yra įtrauktas į valstybės parduodamo turto sąrašą, o tas sąrašas atsispinti Turto banko internetiniame puslapyje. Tačiau, kaip minėta, jokių aktyvių veiksmų dėl pardavimo nėra atliekama.

Apie situaciją tiesiogiai yra informuotas ir Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Pagarbiai,

Tomas Bagdonas

Komunikacijos skyriaus vadovas

 VĮ Turto bankas 

Kęstučio g. 45, 08124 Vilnius

mob. +370 680 21 199

Tomas.Bagdonas@turtas.lt

www.turtas.lt

 

Europos žydų kultūros diena Vilniuje kviečia

Europos žydų kultūros diena Vilniuje kviečia

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė tradiciškai pirmąjį rugsėjo sekmadienį vilniečius ir miesto svečius kviečią į jau V kartą smagiai rengiamą Europos žydų kultūros dieną Vilniuje!

Visi renginiai atviri ir nemokami. Dalyvių skaičius ribojamas dėl suprantamų priežasčių tad suskubkite registruotis.

Kulinarinė edukacija – registracija tik el. paštu kavine@lzb.lt

Jerulitos ekskursija – registracija tik el. paštu travel@jerulita.lt

REGISTRACIJA INTERNETU >>ČIA

Virtuali Europos žydų kultūros diena kviečia dalyvauti

Virtuali Europos žydų kultūros diena kviečia dalyvauti

Pirmą kartą per 20 metų žydų kultūros ir paveldo gerbėjai visame pasaulyje  turės galimybę dalyvauti 8 valandų virtualioje programoje.

Naujos technologijos leis AEPJ ir partneriams pasiekti plačiausią auditoriją visame pasaulyje. EŽKSD atidarymo šventėje virtualiai bus transliuojamos paskaitos, interviu, koncertai ir vaizdo įrašai apie Europos žydų paveldą. Keliaukime kartu, tiesiogiai susijunkime su Liuksemburgu, Barselona, ​​Jeruzale, Paryžiumi ir Oksfordu.

Transliacijoje bus penki pagrindiniai įvykiai, išsamiau aprašyti toliau, kuriuose žiūrovai galės bendrauti su pranešėjais per pokalbį. Likusios transliacijos metu įvairūs dokumentai ir vaizdo įrašai, kuriuos sukūrė dalyvaujančios institucijos, bus retransliuojami. „Online Kickoff“ bus tiesiogiai transliuojamas AEPJ profiliuose „Facebook“, „YouTube“ ir „Instagram“. Kviečiame prisijungti per dieną ir pakviesti tą patį padaryti jūsų bendruomenę.

Programa: 2020 m. Rugsėjo 6 d

Ant prekystalio žydų sinagoga

Ant prekystalio žydų sinagoga

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas internetinėje svetainėje skelbia apie parduodamą dar 1910 metais Panevėžio verslininko lėšomis statytą žydų sinagogą. P. Židonio nuotr.

Sekunde.lt

Panevėžio sinagogos pastatas pastatytas 1910 ir iki 1940 priklausė žydų bendruomenei. 2001 m. minint 60-ąsias žydų genocido metines, prie buvusios sinagogos atidengta memorialinė lenta žydų maldos namams atminti.

Yrančiam raudonų plytų buvusios žydų sinagogos pastatui Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje, valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas ieško pirkėjų. Labiausiai dėl to neramu vietos žydų bendruomenei ir jos prarastu turtu besirūpinančiam Geros valios fondui. Šios abi organizacijos, beieškodamos, kaip išsaugoti savo tautiečių palikimą, rodos, pateko į uždarą ratą.

Turto banko prekystalis nuolat pasipildo įvairiais pastatais: daugiausia senais, apleistais namais, butais, kartais administracinėmis patalpomis. Bet kultūros paveldo, buvusiais religinės paskirties statiniais ši viešoji įstaiga prekiauja labai retai.

Šįkart Turto banko internetinėje svetainėje skelbiama apie parduodamą Panevėžio verslininko lėšomis dar 1910 metais statytą žydų sinagogą, besiglaudžiančią šalia istorinio Sausio 13-osios skvero.

Simnas įprasmino 2020 Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą

Simnas įprasmino 2020 Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą

Simne rugpjūčio 23 d. vyko didžiausias šių metų renginys –  Simno bažnyčia iškilmingai minėjo 500 metų jubiliejų, o Simnas įprasmino 2020 Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą.

Šventiniai renginiai prasidėjo nuo ryto. Smniškis, 5 knygų apie Simną autorius, profesorius Arvydas Šeškevičius bažnyčioje pristatė ką tik išleistą knygą „Simno bažnyčiai 500 metų“. 11.50 val. Simno bažnyčios šventoriuje bus pašventintas jubiliejui skirtas kryžius, kurį dovanoja tradicinių amatų centro „Ūdrupis“ vadovė Anelė Nasulevičienė.

Bažnyčios jubiliejaus iškilmės prasidėjo mišiomis. Jų metu giedojo operos solistė – sopranas Rasa Juzukonytė, dalyvavo Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų orkestras. Po mišių teatralizuota Simno seniūnijos bendruomenių eisena pajudėjo į Simno miesto aikštę, krioje vyko iškilmingas renginio atidarymas, Alytaus rajono savivaldybės mero Algirdo Vrubliausko sveikinimas, Alytaus rajono garbės piliečio regalijų įteikimas Jo Eminencijai Kardinolui Sigitui Tamkevičiui.

Simno iškilmėse dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.