Paveldas

„Bloomberg“: Eva – didžiausia grėsmė Lukašenkai

DELFI.lt

Marc Champion, Aliaksandr Kudrytski, Bloomberg 2020 m. liepos 5 d.

Jos rankos sukryžiuotos, o lūpos sardoniškai pravertos – Eva netikėtai tapo protesto judėjimo, kuris prieš prezidento rinkimus neduoda ramybės Baltarusijos lyderiui Aleksandrui Lukašenkai, ikona. Pradėkime nuo to, kad „ji“ – tai beveik prieš šimtmetį aliejumi nutapytas portretas.

Žydų tapytojo ekspresionisto Chaimo Soutine’o paveikslas pakliuvo į patį politinio cunamio sūkurį. Bankininkas, įsigijęs jį 2013 m. – už kuklius 1,8 mln. dolerių Niujorko aukcione – bando balotiruotis į prezidentus, kad nutrauktų 26 metų trunkantį A. Lukašenkos valdymą.

Menas kovoja su tironais, o juk Ch. Soutino menas prasidėjo nuo Vilniaus .

Baltarusijos „Belgazprombank“ – banko, priklausančio Rusijos gamtinių dujų milžinei „Gazprom PJSC“ ir „Gazprombank JSC“ – vykdomasis direktorius Viktoras Babariko ištisą dešimtmetį praleido medžiodamas Baltarusijoje gimusių menininkų paveikslus, kad galėtų juos parsivežti į tėvynę ir parodyti visuomenei. Gegužės mėnesį jis paliko postą banke, kad paskelbtų savo kandidatūrą į rugpjūčio 9 d. rinkimus, o birželio 18 d. buvo sulaikytas, atliekant valstybės saugumo tarnybos patikrinimą dėl mokesčių vengimo ir pinigų plovimo.

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Nuotraukoje restauruojama Alantos sinagoga.

Po   trijų mėnesių trukusio COVID – 19 karantino, Panevėžio žydų bendruomenės  (PŽB)  žmonių grupė  išsiruošė į dviejų dienų pažintinę kelionę po Panevėžio  raioną, Molėtų ir Anykščių kraštą. Prisilaikant visų sveikatos apsaugos taisyklių. Kelionės maršrutaso tikslas vedė pažintiniu keliu aplankant Molėtų-Anykščių krašto ir Panevėžio rajono svarbiausius žydų ir lietuvių  istorinius objektus – žydų Holokausto aukų vietas, sinagogas, bažnyčias, gamtos paminklus, muziejus ir kt.

Automobiliu pasukome link Molėtų.  Sustojome prie Molėtų žydų žudynių vietos ir kapavietės. Prie paminklo tylos minute pagerbėme Holokausto aukų atminimą, padėjome gėlių puokštę ir žvakeles.

Sutartu laiku PŽB narius pasitiko  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gidas, kuris pasakojo apie muziejaus įsteigimo istoriją. Atsisveikinant gidui buvo įteikta simbolinė dovana – macų dėžutė.

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė15min.lt

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tad šiemet yra puiki proga atrasti, kokius įdomius ir unikalius turistinius žydų kultūros paveldo objektus turime čia pat, savo šalyje.

Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.

F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos

„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų.

Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Nuotraukoje Gedimino ir Kauno gatvių sankirta. Matosi žydų namai, parduotuvės ir viešbutis. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

 

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė

               Kupiškio politiniame ir visuomeniniame gyvenime svarbią vietą užėmė žydų organizacijos, siekusios skleisti žydų tautinę kultūrą, auklėti dorus ir naudingus Lietuvos valstybei piliečius.

 Rinkimai į valsčiaus tarybą

Tarpukariu Kupiškio žydų bendruomenė ne tiktai užsiėmė prekyba, verslais ir amatais, bet ir aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį gyvenimą, ėmėsi kurti ir dalyvavo religinių, kultūrinių, švietimo organizacijų veikloje. 1924 metais per rinkimus į Kupiškio valsčiaus tarybą žydai iškėlė savo kandidatus. Į jų pateiktą sąrašą buvo įrašyti 3 krautuvininkai, 2 pirkliai. mokytojas, kepurininkas ir tarnautojas (kol kas jų pavardžių dar neteko užtikti).

Per rinkimus į valsčiaus tarybą žydai gavo 6 vietas iš 48. O daugiausia už juos balsavo antrojoje apylinkėje, į kurią įėjo Kupiškio miestelis. Per pirmą valsčiaus tarybos posėdį žydai buvo išrinkti į sanitarinę, butų, valsčiaus atstatymo, ūkio komisijas ir į komitetą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę paminklui Panevėžyje pastatyti. Lipa Furmanovskis  pateko į valsčiaus revizinę komisiją.

1936 metais Kupiškio seniūnu išrenkamas Noachas Jachilevičius, juo išbuvęs iki Lietuvai skaudžių ir permainingų 1940 metų.

 Gaisrininkų draugija

Labai svarbus ir įsimintinas įvykis buvo Kupiškyje 1913 metų vasario 23 dieną – tada įsteigta savanorių gaisrininkų draugija. Šios draugijos steigėjai buvo turtingesni Kupiškio miestelio gyventojai žydai. Pirmuoju jos pirmininku išrenkamas gydytojas Jakovas Gurvičius. Vėlesniais metais vadovauja J. Lukoševičius.

1925 metų rugpjūtį senuosius Kupiškio gaisrininkų vadovus pakeičia nauji žmonės. Jos pirmininku išrenkamas J. Čečiškinas, vicepirmininku tampa Benjeminas Mejerovičius, iždininku Nochimas Šmidtas. vėlesniais metais buvęs ir Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos nariu. Sekretoriaus pareigos atitenka J. Žalnieriūnui.

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Inga Kontrimavičiūtė

Septintajame dešimtmetyje sunaikinus Panevėžio žydų kapines, toks vandalizmas piktino ir lietuvius, ir žydus. Tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų mirusiųjų atminimas vėl įamžintas

Atminties skveras, įsiterpęs tarp Vasario 16-osios ir Sietyno gatvių, saugo tūkstančių mirusių žydų, ir ne tik jų, atminimą. Šios vietos istorija sukrečianti – sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos ir amžino poilsio vietoje dargi brutaliai įrengtas fontanas. Dalis paminklinių akmenų buvo įmūryti į dekoratyvias akmenines tvoras miesto centre.

Mena XVII amžių

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano duomenimis, Atminties skvere laidoti pradėta maždaug XVII amžiaus pradžioje. Jau tada žydai gyveno Panevėžyje, turėjo ir savo kapines. Tikslių duomenų, kiek šioje vietoje palaidota asmenų, nėra, visgi manoma, kad čia atgulusių mirusiųjų skaičius gali siekti net 15 000. Tik dalies jų pavardės žinomos – likęs vos 9 000 palaidotųjų tikslus sąrašas. Čia buvo laidojami ir aplinkinių miestelių žmonės. Šiose kapinėse ilsisi ir šiltinės bei kitų epidemijų aukos, taip pat Panevėžį kūrę senieji jo gyventojai. Tarp jų ir nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, pedagogų, savanorių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Čia palaidoti garsus gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. O XX amžiaus penktojo dešimtmečio okupacijų mėsmalėje šiose kapinėse sušaudyta ir keletas lietuvių.

Kapinių teritoriją riboja Vasario 16-osios, Sietyno, Naujamiesčio gatvės.

1955 metais tuomečio Vykdomojo komiteto sprendimu nuspręsta kapines uždaryti – jose nebelaidota, tačiau, pasak G. Kofmano, jos turėjo būti prižiūrimos. Vis dėlto dar po dešimtmečio, 1966-aisiais, sovietų valdžia priėmė makabrišką sprendimą – likviduoti šventą vietą, taip paniekinant joje atgulusius mirusiuosius. G. Kofmanas abejoja, kad tokio nurodymo būta iš Maskvos. Jo nuomone, veikiau tuo tik teisintasi. Mat nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje, netgi ir Vilniuje žydų kapinės nebuvo naikinamos.

„Čia buvo vietinės valdžios iniciatyva. Gal norėjo pasirodyti, kokie didvyriai ir labai gerbia sistemą? Tad ir padarė didžiulę klaidą“, – svarsto G. Kofmanas.

Vietoje kapų įrengė fontaną

Kapinių vietoje nuspręsta įkurti parką. Dar buvo leista artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, tačiau tokių daug neatsirado. Pasak G. Kofmano, apie tai skelbimas buvo įdėtas ir tuomečiame miesto laikraštyje, tačiau kreiptis dėl tokios procedūros suteikta labai mažai laiko.

„Žmonės buvo išsisklaidę po visą Sovietų Sąjungą – Uzbekistane, Sibire, tolimajame Sachaline, dar kitur. Jie nežinojo, kad yra priimtas toks sprendimas. Buvo gyvenančių ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Palestinoje. Daugelis žydų, kurių giminaičiai palaidoti šiose kapinėse, žuvo Antrojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja G. Kofmanas.

Taigi likviduojant kapines didžioji dalis kapų ten ir liko.

O virš jų įrengta nauja poilsio vieta panevėžiečiams – Sietyno skveras. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jį puošė panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Pasak G. Kofmano, prieš kurį laiką pavyko gauti 1982 metų šio parko nuotrauką su fontanu. Joje matoma, kad dalis fontano įrengta kaip tik toje vietoje, kur palaidoti rabinai.

„Buvo įkurtas tikras parkas, kuriame pradžioje stovėjo kioskai. Lietuviai, šalia gyvenę kaimynai, pradėjo labai piktintis – koks gali būti parkas, jei čia – kapinės. Tai tikros kapinės, kuriose ilsisi daug žmonių. Jos vienos seniausių Aukštaitijoje: žydai pirmiausia įsikūrė Panevėžyje, o ne Rokiškyje, Biržuose ar Pasvalyje“, – sako G. Kofmanas.

Dar iki šių dienų viename kapinių kampe išlikę vaikiški dviračių takai.


Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“

Atvykusiems – šokiruojanti žinia

Kultūros vertybių registro duomenimis, dabartiniame Sietyno skvere veikusiose kapinėse iki 1940 metų buvo apie 12,5 tūkst. paminklinių akmenų. Kapines uždarius, dalis jų saugoti tuomečio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje.

1990 metais pasirūpinta, kad skulptūra „Vėžys“ būtų perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas. Vietoje jo liko duobė. Maždaug tais pačiais metais į Panevėžį pradėjo važiuoti daug turistų žydų. Ne vienas jų domėjosi, kur palaidoti giminaičiai. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką jie turėjo patirti, išgirdę, kad kapinės paverstos parku, nebelikę nė paminklinių akmenų. Daug jų buvo panaudota mūrijant dekoratyvinę akmenų sieną šalia Panevėžio dramos teatro. Jų būta ir akmeninėje tvorelėje kitoje gatvės pusėje. Netgi dalis užrašų buvo aiškiai matomi, tarsi skaudus priminimas praeiviams apie išniekintas kapines.

Tik paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį pora nedidelių akmenų – paminklų likučiai – iš sienelės Elektros gatvėje iškrito. Jas, laikantis tradicijų, nuspręsta palaidoti Kurganavos kapinėse, kur Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyti žydai. „Paminklinių akmenų negalima dėti bet kur. Jie turi grįžti į kapines“, – pasakoja G. Kofmanas.

Sugrąžino į kapines

Galiausiai ištaisyta ir visa prieš daugelį dešimtmečių padaryta klaida. 2003 metais pradėta ardyti sienelė šalia Panevėžio dramos teatro. Tuometė miesto valdžia ėjo ir žiūrėjo, ant kurių akmenų išlikę žydiški užrašai. Vyko ne vienas posėdis svarstant, kaip sutvarkyti kapines ir atkurti istorinį teisingumą.

„Ištaisyti baisią klaidą, kad Panevėžiui nebūtų gėda. Kapinės buvo apleistos, o miestas tuo metu plėtėsi, vyko didelės statybos“, – pasakojo G. Kofmanas.

Pradėjus ardyti sienelę prie Panevėžio dramos teatro, paaiškėjo, kad į ją įmūryta gerokai daugiau paminklinių akmenų, nei manyta.

„Pradžioje buvo išlupta apie dešimt akmenų. Kartu su jais nukrito ir daugiau. Pamatėme, kad su užrašais jų yra vis daugiau. Beveik visi akmenys buvo tokie, atvežti iš kapinių. Jie buvo klijuojami užrašais į vidų, turbūt kad nesimatytų“, – mano Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

Pradėtas tvarkyti ir pats Atminties skveras. G. Kofmano teigimu, tai buvo maždaug septynerius metus trukęs vienas pagrindinių jo projektų. Panevėžio savivaldybė tam skyrė 10 tūkst. litų. Prie memorialo įkūrimo prisidėjo ir Panevėžio žydų bendruomenė, kiti rėmėjai. Rinkti lėšas užsienyje padėjo ir profesorius Kitas Kei iš JAV, kurio protėviai taip pat palaidoti šiose kapinėse.

Pasak G. Kofmano, svarstyta, kokį paminklą vertėtų pastatyti kapinėse. Skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša sukūrė ne vieną variantą, tačiau apsispręsta ties dabartiniu – „Liūdinčia žydų motina“.

„Reikėjo memorialo, skirto visiems, nes paminklų juk nebeliko. Pakalbėję su rabinais, ambasadoriumi, istorikais nusprendėme, kad reikia įamžinti motiną, kurią žydai laiko pagrindiniu žmogumi.

Pagal motinos tautybę visiems šeimos nariams pereina žydų tautybė“, – pasakoja G. Kofmanas.

Pasak jo, tvarkant teritoriją, darbo išties buvo daug. Be to, nebuvo lengva iš senųjų paminklinių akmenų įrengti memorialą.

„Perrinkta apie 2000 akmenų, kurie buvo išlupti iš sienos. Reikėjo stovėti prie kiekvieno akmens, kad jis nebūtų apverstas aukštyn kojomis – mūsų rašmenys būtų teisingi“, – sako G. Kofmanas.

Šaknis surado Panevėžyje

Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“ sandėliuose.

Visų memoriale panaudoti nebuvo įmanoma. Svarstoma ateityje iš jų sukurti sienelę prie įėjimo į istorines kapines.

Tik dalis antkapių grąžinta į tas pačias kapines. Sutvarkytos kapinės ir memorialas Atminties skvere atidaryti 2009 metais. Atidaryme dalyvavo penki ambasadoriai, Savivaldybės atstovai, daug kitų svečių.

Aktyviai rėmęs kapinių sutvarkymą profesorius K. Kei yra aprašęs šį procesą. Savo pasakojime jis mini pradžioje žinojęs, kad Panevėžio senosiose žydų kapinėse palaidoti keturi jo protėviai, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jų – septyni.

Jis pasakojo tyrinėjęs savo šaknis. Pasak K. Kei, šeima net nežinojo, kad kilusi iš Lietuvos, ir juo labiau nebuvo girdėjusi apie Panevėžį. K. Kei senelis mirė jaunas, kai jo sūnui dar nebuvo net savaitės. Tad visos K. Kei žinios apie senelį apsiribojo jo vardu ir pavarde bei tai, kad gimė „Rusijoje“.

Gilindamasis į šeimos šaknis, profesorius sužinojo, kad ir močiutės šeima kilusi iš Panevėžio bei palaidota žydų kapinėse. Todėl kitoje memorialo pusėje dabar ir matyti išvardyti ne tik rėmėjai, bet ir K. Kei šeimos artimieji.

 

Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Šiandiena uostamiestyje Klaipėdos tautinių kultūrų centre priatayta ir atidaryta paroda  „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Renginyje dalyvavo būrys klaipėdiečių , sveikinimo kalbas tarė Klaipėdos  miesto meras Vytautas Grubliauskas,Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ekspoziciją pristatė bendraautorė  dizainėrė Viktorija Sideraitė-Alon.

Parodą „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“ inicijavo LR Užsienio reikalų ministerija. 

Rodyta keliuose Jungtinių Valstijų miestuose ir Pietų Afrikos Respublikoje, paroda sugrįžo Europon, į jos sostines, šiemet keliauja ir po Lietuvos miestus. 
Šiandien savaime aišku, jog iš visų paminėtų amžių svarbiausias bus dvidešimtasis – pradžioje viltingas, tačiau galiausiai įsispaudęs, kaip kruvinas abiejų tautų sambūvio saulėlydis.
Vos treji to amžiaus metai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą. Tai, ką šiuolaikinė medicina įvardija kaip potrauminę amneziją, atminties praradimą, buvo perduota ir naujausioms kartoms. 

Taip, knygų lentynose rikiuojasi dešimtys istorikų veikalų, mirga publikacijos periodikoje, ne ką atsilieka grožinė literatūra ir scenos menai, o ginčai, kas anuomet šiose padangėse dėjosi, netyla ligi šiol, ir dažnai būna aršūs. Šiaip ar taip, ryškėja, kad anų praeities dienų aiškinimai ir pasiaiškinimai – ne ko verti, kad moralinė žydų ir lietuvių katastrofos ištartis net šios dienos – tiek prisižiūrėjusiam ir prisiklausiusiam – žmogui nėra aprėpiama, taigi – tamsūs aukas deginusių laužų dūmai vis dar tebesisklaido. Vadinasi, laukia ilgi kantrios civilizacinės darbuotės metai.

„Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose.“

Kamerinio formato kilnojamoji paroda teišgali žiūrovui pasiūlyti tiktai tam tikrą kiek platėlesnės daugiabriaunio siužeto traktuotės punktyrą. Neišvengiamas pasakojimo glaustumas lėmė sprendimą remtis ekspresyvia nuotraukų saviraiška, kur tik įmanoma atsisakant faktologinių prierašų.
Neapleidžia viltis, kad šioji kukli pastanga pakuždės valstybei būtinybę padovanoti savo ateičiai daugsyk išsamesnę ir niekur nekilnojamą edukacinę panoramą.

Pranas Morkus, parodos sudarytojas.

Parodos Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita vaizdų komentaras

Parodos sudarytojas Pranas Morkus sukūrė labai poetišką tekstą, kurį galima būtų pavadinti ode. Tekste jis ne kartą cituoja Moišės Kulbako poemą Vilne – gražiausią poemą apie Vilnių, sukurtą jidiš kalba.

Dizaino studija JUDVI (Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė), parodos vaizdinės dalies kūrėjas įkvėpė tokia poetinė teksto forma, todėl parodos dizainui pasirinkome netradicinę stilistiką – pilna metaforų, užuominų, semantinės kalbos, artimą poezijos iliustravimui.  Kartu pasirinkome ir kaligrafinį išraiškos būdą. Visos kaligrafija sukurtos iliustracijos parodoje yra sudarytos iš jidiš kalba parašytos M. Kulbako poemos Vilne. Tokiu būdu vaizdus sustiprina juos praturtinantis poemos teksto turinys.

Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžio ješivos studentų spektaklis per Purim šventę 1927m. Panevėžio žydų bendruomenės archyvo nuotr.

Daiva Savickienė

XX amžiaus pradžioje įkurta Panevėžio ješiva tarpukariu išaugo į vieną reikšmingiausių mokymo institucijų visoje šalyje.

Savanorių aikštės 11-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame dabar jau daugelį dešimtmečių kepami konditerijos gaminiai, tarpukariu veikė viena žymiausių pasaulyje ješivų. Žydų, o ir ne tik jų, atmintyje Panevėžio ješiva – judaizmo dvasinė mokykla – išlikusi iki šių dienų. Svečiai iš Izraelio kasmet aplanko šį kultūros paveldu paskelbtą pastatą Aukštaitijos sostinės centre, o kadaise šiame mieste veikusios ypatingos mokyklos istoriją iki šių dienų mena Panevėžio vardu pavadinta ješiva Izraelyje.

Pradžia – daugiau nei prieš 100 metų

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas medžiagą apie šiame mieste veikusią ješivą rinko apie penkiolika metų, nuo tada, kai pradėjo vadovauti bendruomenei. Ši mokymo įstaiga įsteigta rabino Isaako Rabinovičiaus 1909 metais. Tiesa, nuosavų patalpų ji neturėjo, nuomotos lenkų gimnazijoje Ramygalos gatvėje. Ješiva rengė rabinus, o jais netapę auklėtiniai galėjo dirbti žydų religinių mokyklų mokytojais. Šioje švietimo įstaigoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Taip pat buvo mokoma žydų etikos, tikybos filosofijos ir kitų dalykų. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. O pačios mokymo įstaigos vadovu buvo paskirtas garsus mokslininkas ir dėstytojas R. Istelė Ponevėžer. Pirmojo pasaulinio karo metais ši ješiva buvo perkelta į Ukrainą – Mariupolį.

Rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą ir ji tapo didžiausia žydų dvasine mokykla Lietuvoje. Mokslas ješivoje trukdavo septynerius metus. Pasak G. Kofmano, norinčiųjų mokytis buvo daug, todėl esamose patalpose mokykla nebetilpo. Gautas leidimas statyti naują ješivos pastatą ir tam surinkti pinigai – statyboms aukojo tiek Panevėžio žydų bendruomenės nariai, tiek užsienio rėmėjai.

G. Kofmanas pasakoja, kad prie ješivos veikė ne tik nuosava biblioteka. Judaizmo dvasinė mokykla turėjo savas medicinines priemones, reikalingas ritualiniams žydų berniukų apipjaustymams. Be to, kiekvienas rabinas ješivoje, be savo tiesioginių dėstytojų pareigų, turėjo ir kitas. Pavyzdžiui, J. Š. Kahanemanas buvo teisėjas. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivoje mokėsi ir paties J. Š. Kahanemano sūnus Abraomas. Tai netikėtai atsiskleidė išnagrinėjus vieną ješivos meto nuotraukų su studentų pavardėmis.

 

 

Didelės iškilmės

Tarpukario spauda rašė, kad 1932 metais į pastatą Savanorių aikštė 11, laikantis nustatytos ceremonijos, iš senosios ješivos į naująją iškilmingai pernešta Tora, knygos, dokumentai. Juos lydėjo eisena su deglais.

G. Kofmanas pasakoja, kad tarpukario savaitraštyje „Mūsų kraštas“ aprašyta, jog iškilmių dieną ješivos salė buvo gražiai išpuošta. Svečių buvo tiek, kad didžioji jų dalis salėje netilpo – teko stovėti kieme ir net gatvėje. G. Kofmano manymu, tai nenuostabu, nes iškilmėse dalyvavo ne tik žymesnieji Panevėžio žydų visuomenės atstovai, bet ir suvažiavo beveik visų Lietuvos miestelių rabinai ir net svečiai iš užsienio valstybių. Iškilmės pradėtos trumpomis pamaldomis už tuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sveikatą. Rabinas J. Š. Kahanemanas šventėje kalbą sakė lietuviškai. Po kalbų sušukta tris kartus „valio“ už Lietuvos Vyriausybę ir orkestras sugrojo šalies himną. Kiti kalbas taip pat sakė lietuviškai. Kiek žinoma, ne vienas pasisakęs kalbėjo apie ješivos reikšmę – juk joje buvo auklėjami ne tik rabinai, bet visi žydų inteligentai.

„Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas sveikino žydų bendruomenę ir linkėjo, kad ši mokslo įstaiga auklėtų solidžius Lietuvos piliečius ir mokytojus. Panevėžio miesto valdžia savo kalboje nurodė, kad kiekviena seminarija savo auklėtiniams įskiepija tikro idealizmo. Linkėjo, kad ir šioje seminarijoje būtų studijuojamas ne tik Talmudas, bet ir filosofija. Tik jungiant Talmudą su filosofija, seminarija išauklėsianti ne fanatikus, bet tikrus dvasininkus“, – pasakojo istorinę medžiagą surinkęs G. Kofmanas.

Po iškilmingų kalbų sekė sveikinimai. Beveik visi rabinai susirinkusiuosius sveikino jidiš kalba. Vėliau skambėjo žydų liaudies dainos. Pasak G. Kofmano, tarpukario savaitraštis gana išsamiai aprašė iki vėlumos vykusias iškilmes.

„Nuotaika per vakarienę buvo labai gera. Įsidėmėtina, kad žydai tokiose iškilmėse elgiasi labai laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas jų šventes daro savotiškai įdomias.

Dainoms visą laiką vadovavo nors jau ir senas, bet labai linksmas Biržų rabinas“, – pasakojo G. Kofmanas. Dabar sunku pasakyti, kaip viskas vyko. Panevėžio žydų bendruomenės vadovo turimais duomenimis, ješiva Savanorių aikštėje jau galėjo veikti dar iki šių iškilmių ir netgi ne vienerius metus. Nors istoriniai šaltiniai mena, kad Tora į naująją ješivą pernešta 1932-aisiais, G. Kofmanas sako turintis 1928 metų nuotrauką, darytą iš oro, kurioje matyti jau stovintis dvasinės mokyklos naujasis pastatas.

Autoritetas ne tik Panevėžyje Panevėžio žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Š. Kahanemanas nebuvo, kaip dažnai teigiama, vyriausiasis Panevėžio rabinas. Jis buvo rabinas, Talmudo mokytojas, kuris kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą. Visgi šis žmogus buvo vienas autoritetingiausių Panevėžio žydų bendruomenės narių. Jis gimė 1888 metų gegužės 13-ąją Plungės rajone. Vaikystėje J. Š. Kahanemanas mokėsi Plungės ješivoje, vėliau mokslus tęsė Naugarduko ir Rodūnios ješivose. Vedė Vidžių miestelio (dabartinė Baltarusija) rabino dukrą. Jo biografijoje minima, kad 1911 metais, kai J. Š. Kahanemano uošvis buvo paskirtas Ukmergės rabinu, perėmė šio pareigas Vidžiuose. Po penkerių metų J. Š. Kahanemanas vadovavo Gardino ješivai, o 1919 metais jis tapo Panevėžio rabinu. Panevėžyje gimė jo vaikai – Estera ir Izaokas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, J. Š. Kahanemanas buvo veiklus įvairių europinių organizacijų, Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys. Jis atstovavo ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos žydų bendruomenėms, rūpinosi viso krašto reikalais. Pasak G. Kofmano, yra išleistas labai įdomus 1932 metų filmas, kuriame nufilmuoti ješivos studentai, tuomet dar jaunas J. Š. Kahanemanas. Žinoma, kad rabinas užsiėmė ir labdaringa veikla, yra prisidėjęs prie mokyklų, ješivų statybų.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – 1940-aisiais – Panevėžio ješiva buvo uždaryta, dalis dėstytojų ir moksleivių ištremti, kiti nužudyti per vokiečių okupaciją. Pats ješivos pastatas 1942 metų balandį perduotas Pieno centrui ir ješivai statytos patalpos imtos naudoti pieninei. Pasak G. Kofmano, 1943 metų pavasarį į jį vėl sugrįžo žydai. Tik grįžimas nebuvo džiaugsmingas, nes ješivos patalpose buvo įsteigtas laikinasis getas iš Vilniaus į Panevėžį dirbti atvežtiems žydams. Žinoma, kad dalis atvežtųjų padedami vietinių gyventojų pabėgo, o likusieji buvo grąžinti į Vilnių ir sulaukė tokio pat likimo, kaip daugelis jų tautiečių karo metais – buvo sušaudyti.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr. Išskirtinė viešnagė Panevėžyje Kahanemanų šeimos likimas taip pat tragiškas. G. Kofmanas pasakoja, kad 1940 metais rabinas kartu su sūnumi Abraomu išvyko į komandiruotę su diplomatine misija į JAV. Jie net nenujautė, kad tai bus jų išsigelbėjimas. Rabinas su sūnumi Abraomu – vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos ir gausios giminės. J. Š. Kahanemano žmona, dukra ir kitas sūnus, kaip ir jų giminaičiai, buvo nužudyti. G. Kofmanui archyve pavyko rasti ir dokumentus, liudijančios apie šios šviesuolių šeimos tragediją. Rabinas apie sušaudytą šeimą sužinojo būdamas svečioje šalyje.

1944 metais J. Š. Kahanemanas Izraelyje, maždaug 10 kilometrų nuo Tel Avivo esančiame Bnei Brako mieste, atidarė Panevėžio ješivą. G. Kofmano teigimu, šios ješivos vyriausiasis rabinas šiuo metu yra J. Š. Kahanemano, mirusio 1969 metais, ainis Eliezeris Kahanemanas. Kartu su kitais šeimos nariais, taip pat rabinais, jis 2001 metais viešėjo Panevėžyje, buvo apsistojęs G. Kofmano namuose. Tai buvo pirmas tokio aukšto rango žydų dvasininkų vizitas Panevėžyje.

„Lietuvos ir Panevėžio vardai mums, šios ješivos vadovams, žinomi jau seniai, – tuo metu „Sekundės“ dienraščiui pasakojo vyriausiasis Panevėžio ješivos rabinas. – Su malonumu aplankėme miestą, kuriame gyveno vienas iš garsiausių ir žymiausių rabinų, vaikščiojome jo jaunystės keliais, apžiūrėjome jo statytus pastatus.“


Nauja lankytina vieta Lietuvoje: Sudargo krašte atidengta knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirta skulptūra www.DELFI.lt

Nauja lankytina vieta Lietuvoje: Sudargo krašte atidengta knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirta skulptūra www.DELFI.lt

Dž. D. Selindžerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“ pagerbti skirta skulptūra

„Selindžerio giminė buvo kilusi iš Sudargo, mažo žydiško miestelio prie Lenkijos ir Lietuvos sienos – ši teritorija tuo metu priklausė Rusijos imperijai“, – savo knygoje „Dž. D. Selindžeris: Pakylėtas gyvenimas“ rašė Kennethas Slawenskis, priversdamas lietuvius didžiuotis savo šaknimis.

Šakių rajone, Sudargo krašte, iš kurio kilo rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) senelis, birželio 19-ąją iškilmingai atidengta jo legendinei knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirta skulptūra, rašoma pranešime žiniasklaidai. „Sudargo kraštas yra turtingas savo praeitimi, istorija.

Tai yra knygnešių kraštas. Iš čia kilusių žinomų žmonių šaknys kerojasi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Džiaugiamės, kad bus dar vienas lankytinas objektas, kur bus įamžintas „Rugiuose prie bedugnės“ romanas.

Tai bus tarsi paskatinimas ir turistams, ir mums visiems darkart prisiminti, galbūt ir iš naujo perskaityti šį kūrinį. Tuo metu, kai kūrinys išpopuliarėjo, mūsų šalis buvo okupuota. Jaunimas neturėjo galimybės pajusti tos dvasios, kuri tvyrojo herojaus Holdeno Caulfieldo aplinkoje Amerikoje.

Jaunimui ši knyga aktuali iki šiol, nes ten gvildenamos jų problemos. Na, o suaugusieji, perskaitę šią knygą labiau įsigilina į jaunimo problemas“, – kalbėjo Sudargo krašto seniūnaitė Rita Grigaitienė.

 

Lietuvoje birželio 19d. garsaus rašytojo Džeromo Davido Selindžerio  protėvių žemėje, nelabai toli nuo gimtinės iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvoje birželio 19d. garsaus rašytojo Džeromo Davido Selindžerio protėvių žemėje, nelabai toli nuo gimtinės iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

D. Salinger, ,,Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)”

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms, rašo Jūratė Žuolytė DELFI.lt

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas domėjosi Selindžerių šeimos istorija Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, taip pat rinko duomenis JAV archyve.

Amerikiečių rašytojo, galime jį vadinti litvaku, Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) prosenelio tėvai buvo Solomon’as Zalinger’is ir Sara Kan.

Nuotraukoje rašytojo prosenelis  Hyman’as Josif’as Zalinger’is gim. 1828m. Sudargo m., promočiutė Dora Shereshevsky gim. 1833 m. Tauragėje.

Zelingerio protėviai gyveno kairiajame ir dešiniajame Nemuno krantuose,  ir Suvalkijoje, ir Žemaitijoje.

Skaitant bylą Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve (LVIA), matome kad Zalingeriai  gyveno Kidulių kaime. Rašytojo senelis Simon’as Zalinger’is gimė 1860 m. rugsėjo 21d. Tauragėje, senelė Fania Kaplan   gimė 1865 m. liepos m . Baroniškių kaime.

Sudargas, kuriame atidengiamas paminklas,- didesnis miestelis, kuriame buvo žydų metrikacijos punktas. Įdomi detalė, kad Kidulių kaime, kur gyveno Zalingerių šeima iki 1807m. trumpai gyveno Frydrichas Vilhelmas III.

Pavardė Zalinger kilusi iš vokiečių miesto Solingeno pavadinimo arba iš žodžio Zaling (olandų k. dabar vadinama nyderlandų k. Saling (vok. k.) – reikšmė mechanizmas buriniuose laivuose. Olandų kalba labiau panaši į jidiš kalbą, ypač tarimas, net labiau nei į vokiečių kalbą. Jidiš kalboje priesaga  “er” rodo priklausomybę. Pavyzdžiui: vilner(Vilno), kovner (Kovno ) ir vilkomer (Vilkomir, Vilkmergė ) ir t. t.

 Atkreipiame dėmesį, kad  Lietuvoje gyveno Zalingerio šeima, o nuvykusi gyventi į JAV – pavardė tapo Salinger.  Dabar Lietuvoje sakoma: Selendžeris.

Rašytojo senelis   tapo JAV vietinės žydų bendruomenės vadovu,  kai kur rašoma – rabinas.

Rašytojo tėvas  Solomon Zalinger vertėsi košerinio maisto, mėsos ir sūrių pristatymu iš Europos į JAV.  Rašytojo mama J. D. Salinger perėjo gijuro apeigas, priėmė judaizmą ir vardą Mirjam.

Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, J. D. Salinger 1945-1946 dalyvavo denacifikacijos procese  Vokietijoje.  Atiduodavo teismui nacius,  kurie padare karo nusikaltimus .

 

Paminklas atidengtas birželio 19 d. penktadienį, Sudarge (Šakių rajonas, Burgaičių k., Piliaklanių g.). Paminklo autorius – Nerijus Erminas.

 

Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?

Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė 15min.lt

„Litė – ליטע. Kas ji?“ – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui 2020 metais skirta turinio rubrika portale 15min apie žydų kultūros paveldą Lietuvoje. Rubriką inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Beigeliai, cepelinai, kugelis: už visus šiuos patiekalus turėtume padėkoti litvakams. Tiesa, žydiška ir lietuviška virtuvės taip persipynusios, jog kartais sudėtinga pasakyti, kas, ką ir iš ko paveldėjo ar pasiskolino.

„Lietuvos žydų (litvakų) gastronominis pasaulis lietuviams visada buvo savas, nes esantis gretimame name, kitoje gatvelėje, karčemoje ar krautuvėlėje. Tačiau kartu svetimas – nes kitoks, pažymėtas krikščioniui sunkiai suprantamų košerinio maisto reikalavimų“, – 15min sako Lietuvos kulinarinį paveldą tyrinėjantis Vilniaus universiteto (VU) profesorius dr. Rimvydas Laužikas. Kviečiame skaityti straipsnį apie žinomą ir dar neatrastą žydiškos virtuvės paveldą, taip pat tai, kas yra košerinis maistas, kokių taisyklių ruošdamos maistą iki šiol laikosi religingos žydų šeimos.

Kas yra košerinis maistas?

„Kai pas mus į „Beigelių krautuvėlę“ ateina žmonės, norintys sužinoti, kas yra košerinė mityba, mes papasakojame, jog yra trys produktų grupės: pieno, neutralūs parve ir mėsos produktai. Kiekvienoje grupėje, žinoma, yra daugiau niuansų – ypač mėsos. Pvz., ne visi gyvūnai, žvėrys yra košeriniai. Tačiau esmė – tos trys grupės ir jų derinimas. Joks mėsos patiekalas nebus ruošiamas su pieno produktais. Tačiau pieną su parve produktais arba parve su mėsa galima derinti. Parve – tai viskas kas auga, t.y. augalinės kilmės produktai: daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys. Tiesa, ir čia yra išimčių: valgyti negalima tų rūšių, kurios neturi pelekų ir žvynų. Pvz., šamo, eršketo“, – pasakoja viena iš „Beigelių krautuvėlės“ atstovių, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Vilnius skelbs idėjos konkursą žydus gelbėjusiems Lietuvos gyventojams įamžinti

Vilnius skelbs idėjos konkursą žydus gelbėjusiems Lietuvos gyventojams įamžinti

Žydų gelbėtojų atminimą įamžinti siekiančios Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros ministerija rengia atvirą konkursą paminkliniam objektui sukurti. Konkursas bus paskelbtas sulaukus pastabų ir galiausiai sutarus dėl prieš kelias dienas paviešintos techninės projektavimo užduoties.

Pagerbimo vieta numatyta Onos Šimaitės gatvėje, šalia pat Maironio gatvės, kur jau stūkso Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva įrengtas paminklinis akmuo, skelbiantis, kad šioje vietoje ateityje bus įamžinti Pasaulio tautų teisuoliai, gelbėję žydų gyvybę nacių okupacijos metais.

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Nuotraukoje Krakų žydų kapinės
16 -18 dienomis Krakėse (Kėdainių r.) vyks projekto “Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę” renginių ciklas “Žydų kultūros savaitė Krakėse”.
Prisegame informaciją apie renginius ir maloniai kviečiame dalyvauti.
Visa informacija pie renginį:
Robertas Dubinka

Krakių kultūros centro direktorius


Laisvės a. 1, LT – 58242, Krakės, Kėdainių r. sav., įm. k. 300630977
tel. 8 347 38274, mob. 8 615 85084
Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)

Jūratė Žuolytė DELFI.lt

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms.

Tikisi daugiau žmonių pritraukti į Sudargo apylinkes Mintis pastatyti šį paminklą prieš porą metų gimė iš šio krašto kilusiam prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. „Žmonės turi įvairių idée fixe. Tarkime, visiems labai svarbu tėvynė, bet man viduje visada svarbiau tėviškė – galvoju, nuo jos viskas prasideda. Šakių rajone, Zanavykų krašte yra daug visokiausių kultūrinės ir istorinės atminties objektų, iš čia kilusių žinomų žmonių – pavyzdžiui, esu kūręs dokumentinius filmus apie signatarus Joną Vailokaitį, Saliamoną Banaitį. O prieš porą metų man Audrius Siaurusevičius papasakojo, kad Selindžerio prosenelis yra iš Sudargo, kuris yra netoli mano tėviškės – tada ir sugalvojome, kad reikia kažkaip pažymėti šį faktą, pastatyti paminklą ar instaliaciją“, – pasakojo R. Skaisgirys. Netrukus jie su keliais bendraminčiais, tarp kurių – prodiuseriai Lauras Lučiūnas, Justinas Garliauskas ir kiti – ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Gavus patvirtinimą iš Sudargo seniūnijos, kad tokią idėją jie labai sveikintų ir paminklą leistų pastatyti netoli Sudargo piliakalnių, buvo sutarta su skulptoriumi Nerijumi Erminu, kad jis sukurs paminklą.

Pasak Tomo Venclovos „Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tas romanas tikrai labai madingas, bent jau buvo savo metu. Tiesa, jo poveikis buvo dvilypis: šį romaną mėgo Johno Lennono žudikas, taip pat vienas pusprotis, kuris pasikėsino į prezidentą Ronaldą Reiganą – taigi, tas romanas atliepė jų vidinę krizę. Bet jį mėgo ir daugelis visiškai padorių ir vertingų žmonių, ir kaip sakiau, prieš šį romaną nieko turėti negalima – jis yra tiesiog labai neblogai parašytas. Gal ir ne taip gerai kaip „Heklberis Finas“, bet tikrai neblogai. O kadangi romanas „Rugiuose prie bedugnės“ turbūt yra vienintelis, dėl kurio Selindžeris Lietuvoje žinomas, natūralu, kad paminklas šiam romanui ir skirtas, ir gal bus pastatytas kur nors rugių lauke prie skardžio. Savotiškai sąmojingas sumanymas“, – kalbėjo prof. T. Venclova.

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Abraomas Kaganas gimė 1860 m. liepos 7 d. Paberžėje (tuo metu Vilniaus gubernijoje, Rusijos imperijoje), ortodoksų, žydų šeimoje. Jo senelis buvo rabinas Vidzėje, (Vitebske), tėvas – hebrajų ir Talmudo mokytojas. Pamaldi religinga šeima 1866 persikėlė į Vilnių, kur jaunasis Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Tačiau jį traukė pasaulietinės žinios ir jis slapta mokėsi rusų kalbos, galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, jį baigęs, 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti žydų mokykloje, kurią finansavo Rusijos vyriausybė.

Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po to, kai 1881 m. kovo mėn. socialistinės revoliucijos partijos narys nužudė Rusijos imperatorių Aleksandrą II, visi revoliucijos šalininkai tapo įtariamaisiais  Rusijos policijai. 1882 m. Rusijos policija Kagano kambaryje darė kratą, ieškojo radikalių leidinių. Policijos vizitas paskatino jį prisijungti prie vykstančios didžiulės Rusijos žydų emigracijos į JAV (tuo metu trys ketvirtadaliai žydų imigrantų į Ameriką atvyko iš Rusijos imperijos). Būdamas 21 metų amžiaus, Kaganas išplaukė garlaiviu į Filadelfiją 1882 m. ir iškart išvyko į Niujorką, kur pragyveno visą likusį gyvenimą.

Kaganas greitai išmoko anglų kalbą. Jis rašė įvairius straipsnius, daug laiko skyrė anglų kalbos mokymui, jo mokiniai buvo žydai imigrantai darbininkai. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas manė, kad reikia siekti ne tik išsilavinimo, bet ir integruotis į Amerikos visuomenę, imigrantams reikia derinti formalųjį mokymąsi su neformaliu vietos gyvenimo ir bendruomenės papročių pažinimu. Jis taip pat paragino moteris darbą derinti su švietimu, kad pagerintų savo statusą visuomenėje.

Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

S. Bakas, „Peizažas su statiniais“ (1974 m). Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuotrauka

Bernardinai.lt

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, nuo birželio 6 d. pradės veikti Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“.

Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Tokio masto Samuelio Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą, o didelė dalis kūrinių, kurie pasiekė VGŽIM 2019 gegužę kaip S. Bako dovana Lietuvai, iki šiol nebuvo eksponuoti Lietuvoje.

Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.

 

S. Bakas, „Melancholijos garsai“ (1980 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Leibo Slonimskio XX amžiaus pradžioje fotografuota Panevėžio Turgaus aikštė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Senosios Panevėžio ir jo gyventojų fotografijos leidžia praskleisti praeities šydą.

Prieš beveik du šimtmečius išrasta fotografija greitai tapo pagrindine istorijos tėkmės liudytoja.Pradžioje ne kiekvienam prieinama, ilgainiui ji pakankamai išpopuliarėjo, kad fiksuotų ir kasdienio žmonių gyvenimo atspindžius. Savo darbuose juos įamžino ir Panevėžio fotografai, šitaip garsinę ir miesto žydų bendruomenę.

 Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė patvirtina, kad iš pradžių fotografija buvo turtingųjų verslas ir pramoga.

Miesto fotografai tarpusavyje smarkiai konkuravo, tad vieni tepadirbdavo metus kitus ir būdavo priversti uždaryti savo ateljė, kiti įsitvirtindavo ilgesniam laikui.

Tačiau keičiantis įstatymams ir pingant technologijoms, situacija pamažu kito.

1898 metų dokumentuose minėtos tik dvi Panevėžyje veikusios fotografijos studijos – Roberto Lapinio ir Jono Balodžio. Bet, daktarės Z. Pikelytės teigimu, nuo pirmosios ateljė įsteigimo iki 1915 metų liepos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė, mieste jau dirbo 21 fotografas ir net veikė fotografijos įmonė, kurios savininkas, deja, nėra žinomas.

Šiame fotografų būryje buvo ir moteris – Sara Traubė. Kiek žinoma, pirklio dukra, baigusi Panevėžio privačią žydų mergaičių gimnaziją. Gubernatoriaus leidimą fotografuoti ji gavo 1900-ųjų pradžioje ir perpirko bajoro, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos absolvento Andriaus Navlickio, ateljė Bajorų gatvėje. Turima duomenų, kad S. Traubės nuotraukos buvo apdovanotos sidabro medaliu, tačiau kur ir kada, tokios informacijos nėra.

Pasak Z. Pikelytės, iki XIX amžiaus pabaigos pagrindinis Panevėžio fotografų darbas buvo žmonių portretai. Mat tais laikais norintieji fotografuoti kraštovaizdį turėjo gauti papildomą gubernatoriaus leidimą.

Ankstyviausių miesto vaizdų autorių ir leidėjų pavardės neišliko, bet pirmasis žinomas tokių vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Tiesa, apgailestauja istorikė, ir apie šį iškilų Panevėžio žydų bendruomenės atstovą turimos žinios gana fragmentiškos.

„Regis, jis buvo aktyvus, visuomeniškas žmogus“, – sprendžia daktarė Z. Pikelytė, remdamasi išlikusiais šaltiniais.


Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vienas žymiausių

XIX amžiaus pabaigoje Panevėžio miesto dūma, nutarusi turėti savo matininką, 1890 metų gruodį juo išrinko braižytoją Leibą Slonimskį. Gerokai vėliau jis minimas ir kaip komisijos, įpareigotos rūpintis geležinkelio tiesimu per Panevėžį, narys, buvo išrinktas Panevėžio neturtingiems sergantiems žydams remti draugijos pirmininku, į Ugniagesių draugijos valdybą, dalyvavo Panevėžio tarpusavio kredito, Panevėžio skaitymo mylėtojų bei Panevėžio dailės mylėtojų draugijų veikloje.

Manoma, kad L. Slonimskis fotografuoti pradėjo maždaug tuo pačiu metu – XIX amžiaus pabaigoje. Pasak daktarės Z. Pikelytės, 1900 metais išleisti jo vaizdais iliustruoti atvirukai apdovanoti Kauno gubernijos Telšių apskrities Plungės žemės ūkio parodoje. Vienas tokių, pažymėtas 1900-ųjų pašto antspaudu, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Istorijos skyriaus vedėja pasakoja, kad 1903 metais Kauno gubernatorius svarstė L. Slonimskio prašymą leisti fotografuoti Kauno gubernijoje ir savo fotografijos įmonėje, veikusioje Panevėžyje, pardavinėti vaizdais iliustruotus atvirlaiškius. Bet, jos teigimu, išvysti L. Slominskio atvirukų su kitų miestų vaizdais neteko.

Pasak daktarės Z. Pikelytės, Pirmojo pasaulinio karo metai itin nepalankiai paveikė fotografijos verslą. Karo metais vokiečių leidėjai buvo išleidę L. Slonimskio užfiksuotų Panevėžio miesto vaizdų – su vokiškais užrašais ir nenurodant autoriaus pavardės.

„Vėliau L. Slonimskio pavardė nebeaptinkama“, – sako istorikė. Koks buvo tolimesnis vieno žymiausių XX amžiaus pradžios fotografų likimas, nežinoma.

Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Susigiminiavo dvi šeimos

Apie 1905-uosius metus fotografuoti miestą ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio fotografo ateljė veikė Šeduvos gatvėje. Dar, pasak daktarės Z. Pikelytės, žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje jo nuotraukos buvo apdovanotos Imperatiškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, 1908 metais – sidabro medaliu Imperatiškosios Dono-Kubanės-Tersko žemės ūkio draugijos parodoje, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909 metais.

„Parodoms jis pateikdavo padidintus meniškus portretus, Panevėžio miesto ir apylinkių vaizdus ir kitus fotografijos darbus“, – pasakoja istorikė.

Po Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmanas su šeima gyveno Laisvės aikštėje, kito ir jo ateljė adresas.

„Nepavyko nustatyti, ar Trakmanas atvirukus leido ir tarpukariu – anuomet jo antspaudu pažymėtos tik klientų užsakytos nuotraukos – portretai, grupės ir panašios, – nors tuo laikotarpiu yra išleistos kelios atvirukų serijos be leidėjo ir fotografo informacijos“, – pabrėžia pašnekovė.

Z. Pikelytės manymu, panašu, kad Henės ir Jankelio Trakmanų šeima buvo pasiturinti. Vyresnėlį sūnų Iciką jie išleido mokytis į Čekiją, kur šis studijavo Brno ir Prahos technikos universitetuose. Jaunėlis sūnus Idelis taip pat pasirinko technikos mokslus. Ir būtent per jį, pasakoja istorikė, Trakmanai susigiminiavo su kito Panevėžio fotografo Iciko Frido šeima.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1941 metų birželio 10-ąją – Idelis Trakmanas susituokė su Šulamit Fridaite. Prasidėjus karui, liepos pabaigoje Idelis buvo suimtas, kur ir gyveno – Kaune – ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Istorikės žiniomis, į šio kalėjimo kalinių sąrašus įtrauktas ir kitas Trakmanų sūnus. Vyriausioji Trakmanų dukra Dina karo pradžioje gyveno sostinėje.

„Tolesnį šių šeimų likimą nesunku nuspėti“, – sako daktarė Z. Pikelytė.

Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sekė naujovėmis, bet ne mada

Tarpukariu, jau 1921 metais, Panevėžyje fotografavo ir Icikas Fridas. Jo fotoateljė buvo Bataliono gatvėje, greta judrios ir verslininkų mėgtos Respublikos gatvės.

Z. Pikelytės teigimu, tais pačiais metais išduodant pasą, I. Frido asmens kortelėje nurodoma, kad jam 38 metai, vedęs, žydų tautybės, izraelitas, fotografas, adresas – Ukmergės gatvė.

I. Fridas gana daug fotografavo. Tarp išlikusių žinomiausių jo nuotraukų – Panevėžio miesto taryba 1921–1924 metais, Panevėžio apskrities žemės ūkio tarybos nariai 1930 metais, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai 1924 metais, kariai prie šventinio stalo drauge su Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu 1925 metais, kariai ir karininkai 1925 metais, 2-ojo bataliono kariai su divizijos generolu Pranu Tamašausku 1928 metais, naujieji elektros stoties įrenginiai 1930 metais. Įdomi 1923 metų ugniagesių, vilkinčių uniformomis, su darbo amunicija bei orkestru fotografija.

„Šių nuotraukų autorystę dažniausiai rodo įspaudas su fotografo pavarde ir miestu apatiniame dešiniajame kartono kampe“, – paaiškina daktarė Z. Pikelytė, primindama, jog būtent šis fotografas įamžino Laisvės aikštės grindėjus, kurių atvaizdas pasiekė ir mus.

„1929 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad turgavietėje ties miesto valdyba jau privežta akmenų ir rengiamasi grįsti aikštę. Netrukus, apie 1930-uosius I. Frido kamera šį procesą užfiksavo“, – pasakoja jau dabar apie unikalius tapusius kadrus istorikė.

Jos teigimu, darydamas žmonių fotografijas, I. Fridas naudojo madingas to meto naujoves: ovalo formą, populiarius štrichus. Tačiau tokių nuotraukų nėra daug.

„Matyt, jis labiau mėgo ieškoti įdomesnės kompozicijos, stengėsi pagauti fotografuojamo asmens charakterį, nuotaiką, nei sekti mada“, – sprendžia daktarė.

Kaip pavyzdį ji pateikia savanorio Ipolito Palionio šeimos portretą, kurį I. Fridas padarė nestandartinį, didesnio formato, nei tuo metu buvo įprasta, priklijavo prie kartono.

„Tai – gražiai sukomponuota, kokybiška fotografija tarsi idiliškas šeimos paveikslas, perduodamas iš kartos į kartą ir kabantis ant sienos pačioje garbingiausioje vietoje“, – sako ji.


Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Kai prabyla daiktai ir knygos: žydiškoji kultūra Lietuvoje

Kai prabyla daiktai ir knygos: žydiškoji kultūra Lietuvoje

15min.lt  Karolina Aleknavičė

ki Antrojo pasaulinio karo šalia gyvavusią autentišką žydų kultūrą mena ne tik iki šių dienų išlikę pastatai, bet ir kasdieniai apyvokos, puošybos, ritualinės paskirties daiktai, meno kūriniai. Ar kada susimąstėte, kam priklausė šiandien muziejuje eksponuojama žvakė, kokių namų sieną puošė paveikslas, kas įkvėpė vieną ar kitą rašytojo sukurtą veikėją?

Iš arčiau susipažinti su Lietuvos žydų istorija ir čia klestėjusia kultūra 15min padėjo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė, menotyrininkė bei Kauno modernizmo tyrėja dr. Lina Preišegalavičienė, ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Svarbiau ne gamintojas ar puošybos elementai, o istorinis kontekstas.

Pasak S.Valiūnaitės, į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą yra įtraukta keletas žydų paveldo kolekcijų: Vilniaus geto renginių afišos, kurios saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve; Lietuvoje leistos knygos hebrajų kalba (1759–1900), Mato Strašuno asmeninė žydų knygų kolekcija, Vilniaus Gaono publikuoti darbai (visos trys kolekcijos saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje).

Kaip pastebėjo S.Valiūnaitė, objektas, kultūros vertybė ar dokumentas gali būti ne žydų kultūros produktas, tačiau mums papasakoti apie žydų kultūrą ir istoriją. Dėl šios priežasties, anot jos, svarbiau ne gamintojas ar puošybos elementai, bet istorinis kontekstas, kurį daiktas gali atskleisti. Kultūros vertybių gelbėtojai – Popieriaus brigada Muziejaus ekspozicijos vadovė S.Valiūnaitė paaiškino, kad svarbiausia, ką šiandien turime Lietuvoje, yra ne atskiri objektai, bet kolekcijos, kurias patys žydai išgelbėjo Holokausto metu. Tai leidžia tyrinėti Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą.

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kauno choralinė sinagoga

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

„Kiekvienas pastatas turi savo likimą, kaip ir žmogus“, – įsitikinusi Kaune gyvenanti žydų kultūros tyrinėtoja ir gidė Asia Gutermanaitė. Nuo likimo, kuris buvo skirtas, kai kurių Kaune buvusių žydų pastatų neapsaugojo net mūras.

Kokie tai pastatai, kas juose veikia dabar? Apie tai kviečiame skaityti šiame straipsnyje. Pirmąją teksto dalį galite perskaityti paspaudę nuorodą – murinis-zydu-paveldas-lietuvoje-i-skirtingi-pastatu-likimai-582-1323178

Kūrėsi vėlai, bet pastatė daug

Skirtingai nei kitose Lietuvos vietose, Kaune žydai pradėjo kurtis vėlai. Žinios apie pirmuosius jų pastatus siekia XIX a. vid. – tuo metu Rusijos caro valdžia leido žydams laisvai gyventi ir statytis namus Kauno mieste.

Vos per vieną amžių čia buvo pastatyta daugybė sinagogų ir visuomeninės paskirties bei privačių pastatų. Didžiausias proveržis įvyko tarpukariu – tuo metu išsilavinę žydai (inžinieriai, technikai, architektai ir kt.) Kaune statė ne tik daug žydų bendruomenei skirtų pastatų, bet ir tokius iki šių dienų išlikusius ir žinomus objektus kaip Karininkų ramovę bei Kauno sporto halę.

Abiejų objektų idėjos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo ir čia apsilankęs tuometinis FIFA atstovas.

Kaip savo knygoje apie žydų indėlį į Kauno tarpukario architektūrą rašo Jolita Kančienė, išskirtinio sporto objekto projektas buvo parengtas per pusantro mėnesio, detalūs brėžiniai rengiami jau statybų metu.

O pati halė, kurioje tilpo 11 000 žiūrovų (3500 sėdimų vietų), buvo pastatyta per pusmetį. Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo prieš Europos čempionatą salę apžiūrėjęs tuometis FIFA generalinis sekretorius Williamas Jonesas. Pirmosios varžybos halėje įvyko 1937 m.

Stanislovo Lukošiaus. Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Kauno sporto halė. 1962 m.

Žydiškasis Kaunas: kai kurie pastatai išliko tik nuotraukose

Mūrinis žydų paveldas Lietuvoje (I): skirtingi pastatų likimai

Mūrinis žydų paveldas Lietuvoje (I): skirtingi pastatų likimai

 15min.   Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

Lietuvos miestų ir miestelių istorija neįsivaizduojama be žydų statytų ir jiems priklausiusių pastatų. Tai – ne tik mūrinės sinagogos, bet ir ligoninės, mokyklos, parduotuvės, amatininkų dirbtuvės, net fabrikai. Visa tai kadaise alsavo gyvybe ir virė gyvenimu.

Nemaža dalis šių pastatų XXI amžiaus nesulaukė – karai, skirtingos santvarkos ir laikas padarė nepataisomos žalos. Vis dėlto labai daug mūrinio žydų paveldo yra ir dabar, tik mes jo nepastebime. Be to, ne visų statinių likimas vienodas. Kas tai lėmė? Kaip išsaugoti tai, kas išliko?

Kokią istoriją ir kaip šie pastatai turėtų papasakoti mums visiems? Apie tai rašome šiame projekto „Litė: kas ji?“ straipsnyje.

Antrąjį šios temos straipsnį, kuriame apžvelgsime mūrinių pastatų likimą Kaune, kviečiame skaityti gegužės 27-ąją, vakare, rubrikoje „Litė – ליטע. Kas ji?“. Išlikusių mūrinių sinagogų yra, tačiau jų būklė skirtinga Vieni iš svarbiausių mūrinio žydiško paveldo objektų – sinagogos. Jų išsaugojimui valstybė jau kurį laiką skiria išskirtinį dėmesį.

Kalbėdamas apie tai Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras pasakojo, kad iki šių dienų išlikusios sinagogos yra vos 10 proc. to skaičiaus, kuris buvo anksčiau.

„Skirtumai tarp išlikusių sinagogų būklės labai dideli net ir didesniuose miestuose, jau nekalbant apie kaimo vietoves ir miestelius, kur ne tik žydų, bet ir pačių lietuvių dabar likę mažai“, – 15min sakė KPD vadovas V.Bezaras.

Kita vertus, yra ir labai gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Joniškis, kuriame išliko, o dabar jau ir restauruotos dvi sinagogos – Baltoji ir Raudonoji. „Baltosios“ ir „Raudonosios“ sinagogų kompleksas Joniškyje.

Džiugiausia, anot pašnekovo, kad šios sinagogos nestovi tuščios – jos pritaikytos kultūrinei veiklai, jose vyks žydų paveldo, taip pat ir vietos bendruomenei skirti renginiai.