Paveldas

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Kosto Kajėno nuotrauka 

Šiandien skaitytojus ir žiūrovus kviečiame apsilankyti Veisiejų miestelyje. Veisiejai – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. akte. Vėliau šį ant Ančios ežero kranto įsikūrusį miestelį mini ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 m. Senoji Veisiejų miestelio dalis paskelbta urbanistikos paminklu.

Miesto sinagoga. Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miestelį iš visų pusių supa vanduo, atrodo, jog esi saloje: kad ir kur pažvelgsi, visur tyvuliuojantis, skaidrus kaip smaragdas ežeras, nušviestas rudenio saulės.

Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namai. Vos prieš savaitę lapkričio 3 d. buvo minimos Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 79-osios metinės. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Veisiejus užėmė jau pirmąją karo dieną – 1941 06 22. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje įvairiose miestelio vietose gyvenę žydai buvo jėga suvaryti į teritoriją, esančią prie sinagogos, ir perkelti į getą. 1941 m. lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai. Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Pasmerktieji buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir besislapstant aplinkiniuose kaimuose bei miškingose Dzūkijos giriose išsaugoti gyvybę. Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

Veisiejų žydų bendruomenės istorija

Virtuali paroda apie Vilniaus žydų gyvenimą

Lietuvos valstybės istorijos archyve parengta paroda „Iš Vilniaus žydų gyvenimo“, skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių, nespėjome jūsų pakviesti parodoje apsilankyti gyvai, tad kviečiame parodą apžiūrėti virtualių parodų portale (http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/is-vilniaus-zydu-gyvenimo-lvia/exh-202).

Parodai atrinkti dokumentai susiję su žydų gyvenusių ir įstaigų veikusių Vilniuje veikla nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios. Ją pristatome naudodamiesi archyve saugomais asmenų ir valstybinių įstaigų dokumentais. Galėsite patyrinėti Vilniaus Didžiosios sinagogos rekonstrukcijos planą (1893–1898), susipažinti su Romų spaustuvės (veikusios 1799–1940) įėjusios į žydų literatūros ir leidybos istoriją veikla, išvysti laikraščio „Vilner Tog“ redaktoriaus, vieno žymiausių jidiš kalbininkų Zalmano Reizeno (1887–1941) ir kitų asmenų pasų korteles išduotas 1916–1918 metais Vilniaus miesto bei priemiesčių gyventojams.

Žydiškos silkės receptai

Žydiškos silkės receptai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiemet ieško žydiškos virtuvės sąsajų su įvairių tautų virtuvėmis. Dėl sudėtingo pandemijos laikotarpio negalime susitikti gyvai, tačiau žinome, kad daugelis  žydų virtuvės gerbėjų turi kuo pasidalinti.

Šį kartą gaminsime kultinį foršmaką ir silkę žydiškai. Receptai paprasti, turėkite silkės, rūgščių obuolių, džiuvesėlių, svogūnų virtų kiaušinių.

Žydiškai silkei turėkite razinų, tomatų pastos ir svogūnų.

Prieš pradedant žiūrėti kokius žydiškos silkės patiekalus gamins Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja – kviečiame pasidalinti savo receptais, komentarais ir nuotraukomis.

Jei norėtumėte gaminti kartu ar atsųsti siužetą iš savo virtuvės – lauksime.

Rašykite čia >>#ManoŽydiškasReceptas

Šis edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

Kaip foršmakas tapo ne prancūzų o žydų patiekalu, o žydiška silkė yra lenkiška, o gal daniška?

Kaip foršmakas tapo ne prancūzų o žydų patiekalu, o žydiška silkė yra lenkiška, o gal daniška?

Žydiškos silkės kelias

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Sakoma, kad Lietuvos žydai suvalgydavo bent po vieną silkę kasdien. Būtent todėl yra galybė receptų, kaip šeimininkės tas silkes ruošdavo: ir marinuodavo, ir kapodavo, ir kepdavo. Silkių kapotiniai, gardinti smulkintais svogūnais, obuoliais, džiūvėsiais, actu, grietine ar citrinų sultimis – vienas tradicinių litvakų patiekalų, visuomet užimantis garbingą vietą tarp kitų šventinių valgių. Lenkijos žydai šį patiekalą skanindavo cukrumi, o Pietų Afrikos litvakai į kapotų silkių mišinį įmaišo trupintų imbierinių arba paprastų saldžių sausainių.

Silkė įvairiomis pasaulio kalbomis:

Danų sild Norvegų sild
Olandų baring Lenkų sledz
Suomių silli, silakka Portugalų arenque
Prancūzų hareng Rusų seld
Vokiečių hering Ispanų arenque
Graikų régha Švedų sill
Islandų sild Turkų ringa
Italų aringa Jugoslavų heringa, sledy
Japonų nishin, kadoiwashi

Įdomūs faktai apie silkę:

  • Statinė, skirta silkėms marinuoti, yra ta pati statinė, kuria matuojamas aliejaus tūris
  • Silkė yra seniausia egzistuojanti žuvų rūšis, yra net 180 silkių veislių
  • 150 kilometrų – tokio ilgio gali būti vienas silkių būrys
  • Grenlandijos apylinkėse silkė gyvena iki penkiolikos metų
  • Kiekvienus silkės nugyventus metus žymi žiedas ant žvyno – kaip ir ant nupjauto medžio
  • Pirmą kartą silkė buvo paminėta Anglijos vienuolynų įrašuose 702 m. Aleksandras Diuma, rašęs apie muškietininkų nuotykius, labai mylėjo silkę ir jai skyrė visą skyrių savo „Didžiajame kulinarijos žodyne“
  • Silkė yra nepakeičiama priemonė kovojant su širdies ir kraujagyslių ligų bei diabeto rizika dėl antioksidantų, omega-3 riebalų rūgščių, seleno ir B bei D grupės vitaminų.
  • Labiausiai naudinga šiuo atžvilgiu yra Kamčatkos silkė. Jame yra 33,5 procentai riebalų.
  • 1492 m. Britai visoje šalyje priėmė įstatymą dėl vienodo silkių statinių tūrio. Tai sudarė maždaug 168 litrus. 1862 m. buvo priimtas kitas įstatymas: silkės statinės tūris buvo paskelbtas oficialiu naftos tūrio vienetu. Taigi naftos statinė.
  • Didžiausia silkės vartotoja pasaulyje yra Rusija. Metinis šios žuvies suvartojimas Rusijos Federacijoje yra apie pusė milijardo tonų per metus.

Silkės stainės laukia išvežimo, Škotijos uostas. Foto edp24.co.uk

Foršmako  istorija

Norint suprasti, kodėl žydai taip mėgsta silkę, reikėtų suprasti, kad dabartinė žydų virtuvė stipriai skiriasi nuo senovės Izraelio. Košeris – yra vienintelis dalykas, kuris jas sieja. Pagrindinis silkės privalumas yra kašruto taisyklių laikymasis: žuvys turėtų turėti žvynus ir pelekus.

Silkė ant žydų stalo pasirodė ne anksčiau kaip XVI a.  nepaisant to, kad Raudonojoje jūroje plaukioja keletas šios rūšies veislių. Iki XV amžiaus silkė tarp daugelio tautų buvo laikoma nekokybiška žuvimi dėl prasto kvapo ir kartaus skonio. Tada silkę taupymo sumetimais valgė tik vienuoliai ir vargingiausi.

Tačiau pasaulis nestovėjo vietoje. Olandijoje XIV amžiaus pabaigoje vienas iš žvejų silkei pradėjo šalinti  žiaunas supratęs, kad po šio proceso nemalonus kvapas išnyksta. Tuomet jis pradėjo sūdyti tokią silkę statinėse. Tai pirmiausia paragavo ir įvertino žvejo kaimynai, vėliau ir kiti silkių valgytojai daugelyje pasaulio šalių. Beje už šią inovaciją žvejui buvo pastatytas paminklas.

Silkės valgytojas, Hagos pakrantė, Nyderlandai. Foto notesfromcamelidcountry.net

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu silkė atkreipė visų kitų dėmesį. Silkė buvo pigi ir tai buvo didelis pliusas. Žydai buvo engiami ir dažnai jiems nebuvo leista praturtėti. Maždaug tuo pačiu metu atsirado įvairūs silkės receptai. Reikia padėkoti ne tik olandų žvejui, bet ir prancūzams, kurie visai nepaisė burnos higienos ir prarasdavo dantis dar būdami jauni…taip jie pamilo paštetus. Artėja istorijos kulminacija, tuoj gims foršmakas. Tais laikais žydų persekiojimas Europoje augo. Prancūzijoje buvo ramiau, todėl žydų diaspora kūrėsi ten. Čia juos užklupo…paštetas ir žinomą jį žydai pradėjo gaminti savaip. Sena gera silkė atvyko kartu, pradėta ir eksperimentuoti su naujais produktais, kurie į Europą atvežti iš ne taip seniai atrastos Amerikos, pavyzdžiui, su bulvėmis.

Taip  pasirodė garsusis klasikinis foršmakas, kurį pradėjo ruošti ne tik žydai. Tik pamanykite – garsusis foršmakas  žinomas paštetas atsirado atradus olandų žveją, bėgant nuo persekiojimų ir klajojant po pasaulį, susitikus bedančius prancūzus ir atradus naujų produktų, kurie pasirodė Europoje, kai Kolumbas atrado Ameriką.

Sukapota silkė – foršmakas. Foto autorės

Kas yra foršmakas?

Jidiš :  פֿאָרשמאַק

 Lietuvos žydai vadinagehakte herring – kapota silkė

Oficialiai sakoma, kad tai silkės patiekalas, kuris kepamas su bulvėmis, svogūnais, grietine ir pipirais. Jo atitikmuo pvz. rusų viruvėje vadinamas „kūnišku“ («тельное»). Tokį patiekalą, pateiktą V. Levšino knygoje „Rusų kulinarija“, galima virti, kepti, tada patiekti tiek karštą, tiek atvėsintą. Sunku įsivaizduoti tradicinę žydų virtuvę be foršmako, kur be silkės dedami virti kiaušiniai, svogūnai, obuoliai, baltos duonos minkštimas ar džiūvėsėliai, sviestas, bulvės ir graikiniai riešutai. Šis užkandis tapo žydų nacionaliniu patiekalu. Tačiau, tiesą sakant, pasirodė, kad jis nėra autentiškas, o pasiskolintas iš Rytų Prūsijos virtuvės, kurioje taip vadinta kepta silkė.

Villiamas Pokhliobkinas pristato foršmaką kaip Rytų Prūsijos karštą užkandį, kuris buvo pagamintas iš keptos silkės*.

 

Beje, jei vartojate prūsų ar švedų technologijas, tada foršmakas turi būti patiekiamas karštas, o silkė apdorojama per mėsmalę.

Kaip gaminamas:

Žydų virtuvėje foršmakas yra šaltas užkandis, pagamintas silkę kapojant. Senovėje tokiam patiekalui ruošti buvo naudojama žemiausios kokybės žuvis, kaip tada vadinta „surūdijusia“. Patiekiant foršmaką su pienišku meniu, silkes buvo leista išmirkyti piene.Internete yra tūkstančiai šio patiekalo receptų. Reikėtų pasakyti, kad kartu su silke, į tokį užkandį galima įdėti ir jautienos, avienos, vištienos, grybų, bulvių, kopūstų, makaronų, artišokų, varškės, burokėlių, ropių, grietinės su sūriu, majonezo, garstyčių, kečupo. Egzistuoja net iš veršienos smegenų ruošiamas foršmakas.

Skanaus!

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020 m. paskelbta tema – „Žydiško kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

 

В. В. Похлебкин. Национальные кухни наших народов. Москва, изд. Пищевая пром-сть, 1980. Еврейская кухня. (William PokhlyobkinThe Ethnic Cuisines of our Peoples. Moscow, Food Industry publishing house, 1980; Russian)

Šaltiniai: www.bernardinai.lt  

isralove.org

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Panevėžio-žydžių-mergaičių-gimnazijos-pastatas_I.-STULGAITĖS-KRIUKIENĖS-nuotr..jpg

Daiva Savickienė

 

Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.

Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.

Savita sistema

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.

„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.

Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.

Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.

„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.

Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.

„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“

Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.

„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.

Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius.

Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais. Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Siekė rusifikuoti

Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.

„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.

Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).

„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.

Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.

Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės.

Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai. Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų.

Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko. Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.

„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

VILNIAUS GAONO ELIJO LAIŠKAS

VILNIAUS GAONO ELIJO LAIŠKAS

Elijo ben Šlomo Zalmano Etikos testamentas

Norėčiau Jūsų prašyti nesisieloti dėl mano kelionės į Izraelį (tebūnie jis pastatytas ir įkurtas). Juk Jūs man iš tiesų tai prižadėjote. Ir kam Jums rūpintis? Daug yra žmonių, kurie išvažiuoja ilgam laikui dėl pinigų. Jie palieka savo žmonas ir vaikus. Ir jie keliauja, klajoja nieko neturėdami. Bet aš, ačiū Dievui, keliauju į Šventąją Žemę, kurią visi norėtų pamatyti. Tai yra visų izraeliečių svajonė ir Viešpaties Dievo troškimas. Ir tie, kurie yra danguje, ir tie, kurie yra žemėje, trokšta būti ten. Ir aš važiuoju taikiai, tebūnie pašlovintas Dievas. Nors tu žinai, kad palikau vaikus, kad mano širdis nerimauja dėl jų, kad palikau brangias man knygas ir visą mano namų šlovę ir taurumą. Ir buvau svetimas svetimoje šalyje.

Žinome, kad visas šitas pasaulis yra tuštybė ir visi džiaugsmai trumpalaikiai, lyg jų nebūtų buvę. Vargas tiems, kurie vaikosi tuštybės, neturinčios jokios naudos. Ir nepavydėk niekam turto, šeimininko saugomo vien jo nelabui.

Žmogus į pasaulį ateina iš motinos įsčių, — nuogas jis ir grįš; koks jis atėjo, toks ir paliks šį pasaulį. Ir kokia jam nauda darbuotis vėjui? Ir nors žmogus gyventų tūkstantį metų, visiems yra žinoma, kad ir kiek metų jis gyventų viskuo džiaugdamasis, visados prisimins tas tamsybės dienas, kurių bus daug, ir visa tai, kas ateis, yra tuštybė. Laikas apgaudinėja; jis kaip svarstyklės: pakelia viską, kas lengva, ir mažina sunkumus.

Ir šitas pasaulis panašus į tą žmogų, kuris geria sūrų vandenį. Jam atrodo, kad malšina troškuliį, bet po to jis dar labiau trokšta. Nė vienas žmogus nemiršta valdomas tik dalies aistrų.

Kokia žmogui nauda iš viso jo triūso? Prisimink tas ankstesnes  kartas, kurių meilė, ambicijos ir džiaugsmas dingo. Už tai jis gauna visokeriopas bausmes. Ir koks džiaugsmas žmogui, kai galų gale virsta žemės kauburėliu ir kirminu? Ir visi jo džiaugsmai kape pavirs kartėliu. Mirtis surišta su žmogumi. Tai ne atsitiktinumas. Žmogaus gyvenimas šitame pasaulyje išvien kupinas pykčio ir skausmo; dažnas nė naktimis neturi ramybės ir negali užmigti. Ir už kiekvieną žodį jis bus teisiamas, ir nė vienas žodis, kad ir koks nesvarus būtų, neliks nepastebėtas. Ir todėl raginu tave pratintis prie vienatvės, nes liežuvio nuodėmė nusveria visas kitas nuodėms sykiu paėmus.

Išmintingieji priduria, kad šmeižtas ir liežuvavimas yra didesnė nuodėmė negu uždrausto valgio vartojimas.

Kodėl aš taip daug kalbu apie vieną rimčiausių nuodėmių? Žmogus dirba tik savo burnai, ir jo mokslas nesugeba kompensuoti tuščiažodžiavimo. Ir koks pagrindinis žmogaus uždavinys šiame pasaulyje? Dėtis nebyliu, kad jo lūpos susispaustų kaip girnapusės. Viskas, visos pragaro kančios—dėl tuščiažodžiavimo nuodėmės. Ir dėl kiekvieno tuščio žodžio teks kentėti nuo pasaulio pradžios iki galo,– ir visa tai dėl nereikalingų žodžių. Bet dėl uždraustų kalbų, kaip antai šmeižto, pajuokos, priesaikos, įžadų, vaidų, keiksmų, ypač Sinagogoje ir Šabo  bei švenčių dienomis, — dėl viso to žmogui teks atsidurti pragaro gelmėje. Ir neįmanoma įsivaizduoti, kiek kančių ir bėdų teks žmogui iškęsti, nes nedingsta nė vienas žodis—visi jie būna užrašyti.

Žmogus visada sekamas negailestingųjų angelų, neatsitraukiančių nuo jo ir užrašančių visus jo žodžius. Ir dangaus paukštis savo balsu viską skelbs, ir visi turintieji sparnus viską papasakos. Neleisk savo burnai priversti kūną nusikalsti, ir nesakyk angelo akivaizdoje, kad tai buvo atsitiktinė nuodėmė, dėl kurios Dievas gali supykti. Dėl to moteris turi prisiminti, kad jos, kaip karaliaus dukters, garbė yra viduje. Ir viską, ko jai reikia, tegu ji perka per tarpininką, nors jai teks už tai mokėti du ar tris kartus brangiau. Nejaugi dėl to Valdovo ranka sutrumpės? Dievas aprūpina maistu ir išlaiko visus padarus nuo buivolo iki erkės, ir duoda kiekvienam pagal jo reikmes.

Ir Šabo, ir švenčių dienomis nekalbėkite apie nereikalingus dalykus. Net apie labai reikalingus kalbėkite trumpai, nes Šabo šventumas yra tikras. Ir nenoriai buvo leista Šabo dienomis sakyti ”Šalom”. Įsidėmėk, kaip viskas sugriežtinta vienu vieninteliu žodžiu. Pagerbkime Šabą kiek išgalėdami, kaip buvo daroma mano akivaizdoje. Nebūki jokiais atvejais šykštus, nes žmogui maisto nustatyta pagal jo reikmes, išskyrus išlaidas švenčių ir šabo dienomis.

Turiu dar ypatingą prašymą, kad tu mokytumei savo dukteris nevartoti prakeiksmų, neduoti įžadų, nemeluoti ir nesibarti. Tegul jos bendrauja tik taikiai, su meile, maloniai ir švelniai. Aš turiu keletą knygų apie dorovę jidiš kalba, tegul jos nuolat skaito jas švento švenčiausio Šabo dienomis, kurių metu jos neprivalo niekuo kitu užsiimti, išskyrus knygas apie dorovę. Dėl keikimosi, priesaikos ir melo mušk vaikus, visai  negailėdama jų, nes, saugok Dieve, dėl vaikų gadinimo bus nubausti tėvas ir motina.

Nes jeigu jūs ir stengsitės auklėti juos doroviškai, bet nepavyko, vargas dėl tos gėdos ir kančių šitame ir aname pasaulyje, — gėda niekina savo tėvą. Todėl pasistenk visomis jėgomis juos auklėti dorybės dvasia, tegul Viešpats Dievas padeda tau pasiekti tikslo, ir nenusivilk. Taip ir su kitais dalykais: būtina vengti šmeižto, liežuvavimo, prieš ir po valgio reikia kalbėti maldas, skaityti, “kriat šma”  (malda prieš miegą), — ir visa tai daryti su nuoširdžiu pamaldumu. Ir svarbu, kad jie, saugok Dieve, neišeitų iš namų ir kad atkreiptų savo ausį jūsų žodžiams ir pagerbtų tave ir motiną, ir visus vyresniuosius už save. Įpareigok juos ir kartok jiems, kad vykdytų viską, kas parašyta dorovės knygose.

Ir augink savo sūnus, duok Dieve, kad ilgai gyventų, ir auklėk juos dorais, kad eitų teisingu keliu. Mokėk jų mokytojui dosniai, laikyk jį savo namuose. Visos žmogaus išlaidos maistui nustatytos jau nuo Roš ha Šana, išskyrus išlaidas už Šventraščio mokymą.

Aš palikau jiems knygas studijoms. Nuolat rūpinkis jų sveikata ir maistu, kad nieko jiems netruktų. Tegul jie pirmiausia studijuoda “Chumaš” (Penkiaknygės pavadinimas hebrajų kalba), kad žinotų beveik atmintinai. Tegul mokytojas neapsunkina jų dideliu krūviu, nes mokslas įsisavinamas tik tada, kai jis lengvai ir maloniai pateikiamas.

Apdovanok vaikus nedidelėmis piniginėmis sumomis, nudžiuginsi juos, ir tas padės jų mokymuisi. Į tai vertėtų visada atkreipti savo dėmesį, nes visa kita yra tuštybė. Kai žmogus miršta, jis nieko nepasiima su savimi išskyrus dvi pamainas baltų apdarų (mirusiojo drobulė ir talesas-apsiautalas, kurį vyrai užsideda maldos metu), ir net brolis jokia kaina negali išpirkti jo.

Nesielvartauk, kai kas nors turtėja, nes mirštant jis nieko su savimi nepasiims. Nesakyk, kad paliksiu sūnums pinigus ir brangenybes pragyvenimui. Žinok, kad žmonės panašūs į lauko žoles—vienos žydi, o kitos vysta. Kiekvienas gimsta su savo likimu ir yra Aukščiausiojo Dievo globoje. Turtingo žmogaus paveldėtojai džiaugiasi jo mirtimi, tikėdamiesi gauti jo turtą, o jis nugrimzdo į kapą ir paliko savo turtus kitiems. Taip kaip buvo sakyta apie R. Šimoną ben Lakišą, kuris nieko, be kroko žiupsnio, prie kurio buvo pridėtas tekstas: “Ir palik savo turtą kitiems”, daugiau nepaliko.

Deja, vargas žmonėms, kurie triūsia ir kankinasi, kad galėtų palikti savo sūnums pinigus, vertybes ir visa, kuo pilni namai. Visa tai yra tuštybė, nes vienintelė nauda iš sūnų ir dukterų yra jų Tora ir dorybė. Jų maistas yra Dievo duotas. Kas juos sukūrė, tas ir pasirūpina būtiniausiais jų gyvenimo poreikiais. Svarbiausia, kad žmogus panaudotų savo pinigus labdarybei, išmaldoms ir, kad savo turtu pagerbęs Viešpatį Dievą, užsitarnautų aną pasaulį.

Be to, gerai žinoma, kad moteriai atpildas—matyti kaip jos sūnus lanko mokyklą. Ir ypač svarbu įteigti tai mano žmonai. Mūsų Išmintingieji sako, kad žmona yra garbinga, kai ji vykdo vyro norus. Tuo labiau, kad aš jai rašau tikrus Dievo žodžius. Esu įsitikinęs, kad ji padarys viską, ką aš jai parašiau. Nežiūrint į tai, aš norėčiau paraginti, kad nepakeistų nieko, kas mano parašyta.

Ir skaityk šitą laišką kiekvieną savaitę, ir ypač Šabo dienomis, prieš valgį. Ir įspėk namiškius, kad jie valgymo metu vengtų pokalbių apie nešventiškus dalykus ir nevartotų tuščių, šmeižiančių ir panašių žodžių.

Kai vesi savo sūnus dorovės keliu, tebūnie tavo žodžiai švelnūs ir geranoriški, ir jautrūs, prasiskinantys kelią į širdį ir užsitarnaujantys pritarimą. Ypač jei būsime verti persikelti į Izraelį, nes ten būtina eiti Dievo keliais. Todėl įpratink juos dorai gyventi  ir būti kilniadvasiais, o tai reikalauja kruopštaus kasdienio darbo. Įprotis nulemia viską ir tampa prigimtimi.

Kiekviena pradžia sunki, tik į pabaigą darosi lengviau.  Nuodėmingieji patys žino, kad jų kelias blogas ir kartus, bet jiems sunku atsikratyti savo kvailysčių. Toks jau žmogus. Vos tik jis nusižengia, jau ir užvaldo blogi instinktai. Tinkama priemonė vyrams — studijuoti Torą, moterims—būti santūrioms. Ir iki pat mirties žmogus turi drausminti save, bet ne pasninkais ir nuodėmių išpirkimais, o tramdydamas savo burną ir savo aistras. Ir tai yra atgaila.

Tai  ir yra visi pasaulio vaisiai, kaip parašyta: labdarybė ir žvakė, Tora—šviesa, bet dorybės mokymas yra gyvenimo kelias. Ir tai svarbiau už visus pasninkus ir savęs marinimą. Ir žmogus, kuris sugeba suturėti burną, užsitarnaus amžiną šviesą, saugomą aname pasaulyje. Raštuose pasakyta, kad žmogus, kuris trokšta gyventi ir svajoja apie geras dienas, privalo sulaikyti burną nuo pykčio ir lūpas nuo apgaulės. Tuo jo blogis bus išpirktas, ir jis bus išgelbėtas  nuo pragaro. Yra sakoma: tie, kurie sulaiko savo burną ir liežuvį, išsaugo savo sielą nuo bėdų; mirtis ir gyvenimas yra mūsų liežuvio rankose. Vargas tam, kuris žudo save kalbomis.

Ir koks yra plepumo pranašumas? Nuo visko yra vaistų, tik ne nuo šmeižto. Todėl pagrindinis dalykas — negirk nė vieno žmogaus, tuo labiau – nepeik jo. Ką pelno žmogus šmeižtu? Juk pasakyta: “Šmeižto burna yra gili duobė, į kurią krenta Dievo pasipiktinimas”.

Ir apsitverk pagrindine tvora — vienatve. Neišeik iš namų į gatves, — tik būtinam reikalui esant, arba labdarai ar religiniais tikslais. Į sinagogą išeik trumpam. Geriau melskis namie, nes sinagogoje negali išvengti pavydo ir negirdėti tuščių plepalų, o klausantysis ir tylintysis  taip pat yra baudžiami. Tuo labiau Šabo ir švenčių ir dienomis, kai susirenkama kalbėtis, — tada verčiau visai nesimelsk.

Geriau, kad ir tavo duktė neitų į sinagogą, nes ten ji mato gerus drabužius ir panašius dalykus. Ji pavydi ir pasakoja apie tai namuose, ir neapseinama be apkalbų bei piktų žodžių. Tegul ji suranda kaip karaliaus dukra, savo garbę savo namuose, ir tegul atsiduoda dorybei ir nepavydi pasaulio prabangos.

Viskas tuštybė, viskas apgaulinga. Kas pasirodo naktį, tas naktį ir išnyksta. Juk pasakyta, net jei jo didybė pakils iki dangaus, jo turtai vis tiek ne amžiams. Ir šito pasaulio džiaugsmas, net tą akimirką yra tuštybė, ir jis kiekvieno protingai galvojančio žmogaus yra smerkiamas. Deja, vargas tam, kuris eina blogu keliu. Verčiau būk visą dieną dievobaiminga, ir užsitarnausi aną pasaulį. Ir nesakyk: kaip užsitarnausiu aną pasaulį? Ką galiu padaryti? Nesvarbu, kas daugiau ar mažiau daro, bet svarbu, kad jo širdis būtų atverta dangui.

Tarp mano knygų  yra Saliamono išminties knyga jidiš kalba. Dėl Dievo meilės, reikia ją skaityti kasdien, nes ji yra svarbiausias veikalas apie dorybę. Reikia taipogi nuolatos skaityti Ekleziastą, nes ten atskleidžiami baisūs šito pasaulio dalykai. Bet saugok Dieve, kad skaitymas netaptų pagrindiniu tikslu, nes tuo žmogus neskatinamas darbams.

Daugelis žmonių skaito knygas apie dorybę, bet lieka abejingi darbams. Tai yra dėl to, kad jie skaito ir nesupranta, ir tuo viskas prarandama. Tai rodo alegorija apie žmogų, kuris sėja neardamas žemės, ir vėjas nusineša grūdus ir numalšina paukščių alkį. Ir visa tai dėl to, kad jis nesugeba paimti savęs į rankas ir atsiriboti, užsitverti tvora—ir jis lyg tas sėjėjas plyname lauke, kur kiaulės viską praryja ir sutrypia.

Kartais būna, kad žmogus sėja ant akmens, į kurį grūdas visai nepatenka, ir reikia akmenį taip suskaldyti, kad sutrupėtų. Dėl to aš rašau tau, kad muštumei savo vaikus, jei atsisakytų tau paklusti. Auklėk vaiką taip, kad jisai žinotų, kokiu keliu turėtų eiti, kad ir senatvėje nuo jo nenukryptų. Tai yra svarbi taisyklė, ypač auklėjant. Ir savo žentą raginau būtinai laikytis nurodymų, kaip skaityti, kuriuos anksčiau daviau. Tegul jo mokymas būna dėl Viešpaties Dievo ir tegul jis auklėja tuo save, vardan Dievo. Tegul nepaiso tų, kurie teigia, kad jaunuoliui tai nėra būtina. Atvirkščiai, žalio riešuto kiautas lengvai atsiveria. Ir svarbiausia, kad tai yra pagrindas visam kam. Tuo žmogus užsitarnauja viską; kaip Protingasis Rabis Meiras pažymi, tas, kas užsiima Tora dėl jos pačios, bus palaimintas. Pratink savo vaikus studijuoti skyrius ir Avot, ypač  Avot iš Rabi Natano darbų bei traktatą “Drech Erec”, nes jis pirmiau už mokslus – gražus elgesys. Parodyk didelę pagarbą savo senai uošvei ir elkis su kiekvienu žmogumi mandagiai, ramiai ir pagarbiai.

 

Brangioji motina. Suprantu, kad tau nereikalingas mano pamokymas, nes žinau tavo kuklumą ir padorumą. Ir nepaisant to, tegul skaito tau šitą laišką, nes jame yra gyvi Dievo patarimai. Ir nuoširdžiai tavęs prašau nesielvartauti dėl manęs, kaip prižadėjai. Ir jei Dievo malonė leis man būti Jeruzalėje, Šventame mieste, prie pat Dangaus vartų pasimelsiu ir paprašysiu už tave, kaip prižadėjau. Ir jei mes visi būsime palaiminti, visi kartu pamatysime šį miestą, jei Gailestingasis Valdovas to pageidaus.

Aš taip pat prašau savo žmoną, kad ji, kaip parašyta Toroje, gerbtų mano motiną, ir ypač—kaip našlę. Ir net mažiausias mėginimas jai sukelti sielvartą yra nusižengimas. Ir savo motiną paprašiau, kad tarp jų abiejų būtų santaika. Ir moteris turi savo artimąją nudžiuginti geru žodžiu, nes tai yra kiekvieno žmogaus pirminė dorybės pareiga. Teismo valandą kiekvienas bus klausiamas, ar jis elgėsi su savo draugu ramiai ir mandagiai. Didžiąja dalimi Tora siekia suteikti žmogui laimę. Tegul tarp šeimos narių, tarp vyrų ir moterų nekyla jokių ginčų, teviešpatauja tarp jų tik meilė ir brolybė. Ir jei kas nors iš jų pasielgtų nederamai, atleiskite vienas kitam ir gyvenkite, dėl Dievo meilės, tik santarvėje. Aš taipogi paprašiau savo motiną, kad auklėtų mano sūnus ir dukras švelniais žodžiais, kurie paveiktų, ir kad ji juos prižiūrėtų. Aš liepiu savo sūnums ir dukroms gerbti ją, ir kad tarp jų nekiltų jokių ginčų ir pykčio, bet viešpatautų tik taika. Taikos Valdovas teduoda jums ir sūnums, ir dukroms, ir žentams, ir broliams, ir visam Izraeliui – gyvybę ir taiką.

Tai yra žodžiai žmogaus, kuris visada meldžiasi už jus – žodžiai Elijo ben Šlomo Zalmano: tebūnie palaimintas jo doras atminimas.

 

Iš hebrajų kalbos vertė Filologijos mokslų daktarė Lėja Levitienė

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Iš ciklo “Mano žydiška kelionė”

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Šiltos lietuviškos vasaros liepą lankėmės prie vienos iš labiausia prižiūrėtos ir restauruojamos medinės Sinagogos Žiežmariuose. Jos išlikimo istorija išties įspūdinga. Kaip tai nutiko? Kalbinam Liudviką Markuntinavičių, kuris iki šiol saugo pastatą ir prisimena jo istoriją.

Kalba autentiška, netaisyta.

,,Ne aš čia ne visą gyvenimą, nuo 1962 metų Žiežmariuose. Gimiau už 12 km. Šuoliškių kaime. Atvažiuodavau čia su mama karo metais. Mačiau kaip miestelį bombardavo. Teko matyti kaip rusai Žiežmarius užėmė, 1944 liepos 16 d. tada jau rusai vokiečius varė lauk. Žiežmariai jau buvo išlaisvinti, rusai vokiečius varė link Antakalnio, tie vėl atgal ėjo. Savo akim mačiau, čia didelės kautynės buvo. Tada su mama buvom atvažiavę su arkliuku su padvada ir pradėjo krist bombos ant Žiežmarių. Mes bėgt! Bėgom į kalnelį, skrido lėktuvai, jie gan žemai skrido, kryžiukas matėsi. Matyt mus pamatė, kad su vežimu važiuojam.

Mama sako:

“…jau viskas, žegnokis, vaikeli, mus jau sušaudys.”

Bet lėktuvas atlėkė, kilpą padarė, apsisuko, pamate matomai, kad moteris su vaiku ir nuskrido. Dar šovinių pagailino, matyt toks žmogiškumas. O aš čia negyvenu, aš visą laiką prižiūrėdavau sinagogą, o dabar dar ir šalia esantį namą prižiūriu. Anksčiau čia toks Jalinskas senukas gyveno, mirė, paskui jo anūkas paveldėjo ir tas mirė. Dabar sūnus Anglijoje, o aš pašienauju, prižiūriu, patvarkau. Aš ten už poros namų gyvenu, apsigyvenau iškart Lietuvai nepriklausomybę paskelbus. Gal nuo 1992 metų.

Sinagogoje anksčiau raikopsąjungos sandėliai buvo, saugojo čia puodus, baldus, visokius rakandus. O ten toliau kombikormas buvo supiltas. O kai jau viskas išsikėlė, ištuštėjo, pastatas buvo laisvas, pilnas šiukšlių – pradėjo visokie nepageidaujami asmenys rinktis, išgertuves daryti. O šalimais tokia Agripina gyveno, tai sakau, reikia rodą daryti!

Paprašėm iš seniūnijos traktoriaius, išvalėm čia viską, spyną uždėjom, kad nelandžiotų. Paskui jie pro langus pradėjo landžioti, tai aš čia viską užkalinėjau.  Baisiai atrodė viskas. Saugojom, kad nesudegtų. Prieš kokius 5 metus rimčiau saugoti pradėjo paveldas. Jie pradėjo restauruoti. Aš ir čia viską prižiūrėjau, tai įrankius surinkdavau, tai darbinykus įleisdavau, atrakindavau,  tai duris paliktas užrakindavau, tai signalizaciją įjungdavau ir iki šiol taip.

Apie žydus man pasakojo dėdė Vaclovas. Jie gyveno Klieriškių kaime tarp miškų už 12 kilometrų nuo čia. Keli mano dėdės ten gyveno, Vaclovas Paškauskas priglaudęs 3 žydų šeimas – Gilmaną, Kalamicką ir Ypų šeimą – viso 13 žmonių su vaikais. Ypai tai pagrinde iš Kauno, pabėgę iš geto.

Gilmanas ir Kalamickas tai nuo Žiežmarių. Pradžioj jie slapstėsi Semeliškėse.  Juos išdavė, jie atklydo pas mano dėdę ir ten apsistojo. Tuos žmones gi reikėjo išmaitinti. Mano dėdė ir posūniai vaikščiojo po kaimą, rinkdavo maistą. Mano mama taip pat vedžiodavo per kaimus su tarbom, rinkdavo, pirkdavo jei reikėdavo sviestą, kiaušinius,  duonos. Viską nešė žmonėms valgyt. Dėdė gavo pasaulio teisuolio vardą po mirties. O mane mama vedžiojo, kad įtarimų nebūtų. Ten policajai, gestapininkai važinėjo. Susistabdydavo, klausinėdavo ką nešat, kur vaikštot? O mes sakom ,kad mūsų šeima didelė, maistą sau renkam. Tai taip ir buvo – šeima mūsų didelė, penki vaikai augom ir penki mirę buvo. Taip ir sukomės. Porą metų slapstėsi žydai pas dėdę. Labai laiminga istorija, labai laimingai baigėsi, juk galėjo išduoti. Vieni gelbėjo, kiti šaudė.

Prie namo buvo didelė duobė, paversta bunkeriu. Įėjimas į duobę per šuns būdą buvo. Dvigubas būdos dugnas įtaisytas. Išeidavo žmonės tik naktį. Bijodavo. Šalia ėjo kelias ir jei tik koks garsas – lįsdavo atgal. Didelė baimė buvo visiems. Dabar ryšių nebepalaikom. Kol mama gyva buvo tai bendravo. Jie Kaune gyveno po karo.

Čia gi getas buvo netoliese. Žmogus pasakojo, kuris duobę kasė. Griovys buvo 50 metrų ilgio. Sake, kad trys lietuviai ant kalniuko staliuką pasistatė, patefonas groja, jie sėdi ginklus pasidėję, išgerinėja ir laukia kol žydaites atvarys. 1800 moterų sušaudė, tas griovio kasėjas ir dar pora kitų pasakojo man. Jie iškasė griovį ir į krūmus pabėgo, nes bijojo, kad ir juos sušaudys.

Vėliau, kurie šaudė – buvo išaiškinti. Juos suėmė, išvežė į Pravieniškes, nuteisė. Dirbau tada Praveniškėse vairuotuoju. Mačiau pats kaip du lietuvius atvarė ir jie parodė, kur žmonės sušaudyti, dabar ten tik pušelės, niekaip nesužinotum. Tardant juos atvežė čia į vietą prie kelio, jie žingsniais atmatavo ir parodė vietą kur galima kasti. Atvarė traktorių, kasė, batus pirma atkasė, paskui dėžę su brangenybėms. Tie žmonės nespėjo pabėgti tai užkasė visą žydų turtą. Rusai jau spaudė visus iš čia ir spėjo suimti. Jie taip vėlai šaudė, rusai jau buvo čia pat.

Prie Sinagogos prieš karą nebuvau, nemačiau. Šiemet jau niekas nebeatvažiuoja, bet anksčiau, prieš pandemiją čia važiuodavo ir važiuodavo. Kartą Rabino proanūkas iš Izraelio buvo atvažiavęs. Parodžiau jam kur visi gyveno, kiekvienam labai svarbus prisiminimas.

Išlikęs užrašas lenkų kalba.

Vis atvažiuoja, dalinasi įspūdžiais. Buvo tokių, kurie čia liko gyventi ir tik paskui išvyko į Izraelį. Bet iki koronos iš viso pasaulio važiuodavo ir visada vis kiti, tie patys negrįžo. Kartą buvo 200 kareivių. Su daug autobusų Izraelio kareivai buvo suvažiavę. Jie čia pirmiausia meldžiasi, atlieka maldą, malda trunka ilgai, jie meldžiasi pusantros valandos, paskui pašoka ratuku.

Per daugelį metų Sinagogos vietą lankė žmonės iš viso pasaulio

2014m. buvo pas mane žurnalistė iš JAV. Norėjo namą apžiūrėti kaime, to namo nebėra, bet duobė liko. Iš namo pirtį pastatė. Toje vietoje gyvena dėdės dukra dabar, žurnalistė nustebo, kad yra dukra. Posūnis nepapasakojo į Ameriką nuvykęs. Žurnalistė darė reportažą, knygą parašė.

Interviu apie knygą, kalba autorė Nancy Wright Beasley anglų kalba. (spauskite ant paveikslėlio)

Ludvikas dalinasi Sinagogos nuotraukomis, kaip ji baisiai atrodė prieš atstatymą, kaip viskas buvo išdraskyta. Visas sienas Liudvikas gramdė savo rankomis. Miestelis atgyja,  kai Sinagogą sutvarkė, žmonės irgi labai tvarkosi, linksmiau gyventi darosi.

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020m. paskelbta tema – „Žydiškos kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Pesach sederis prieškarinėje Lietuvoje, Utenoje. Prie stalo – žydai kariai. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

 

Daaiva Savickienė

Ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenantys žydai kartu su turtinga kultūra išsaugojo ir savo švenčių išskirtinumą.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad kaip ir kiekviena tauta turi puoselėjamų tradicijų bei papročių, taip ir žydai jautriai saugo savo kultūros savitumą, kad ir kuriame krašte gyventų. Ypatingą vietą šiame tūkstantmečius skaičiuojančiame pavelde užima šventės. Jų nepaprastai daug – tiek, kad sunku būtų visas išvardyti, sako pašnekovas. Nepamiršo net sunkiausiais laikais

Panašiu metu, kai katalikai švenčia Kalėdas, žydai sulaukia Chanukos. Ši šventė būna vadinamojo kislevo mėnesio 25 dieną ir trunka 8 dienas.

Šiemet Chanuka prasidės gruodžio 10-ąją.

Genadijus Kofmanas neabejoja, kad šios šventės simbolis – chanukija vadinama aštuonšakė žvakidė, arba menora – žinoma visiems. Pirmąją dieną joje reikia uždegti vieną žvakę, antrąją – antrą ir taip kol sužibs visos aštuonios.

Ieškojo Pakruojo sinagogų, rado ir senamiestį

Ieškojo Pakruojo sinagogų, rado ir senamiestį

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Pakruojyje, Kranto gatvėje, archeologai aptiko žieminės sinagogos pamatus bei Pakruojo senamiesčio XVII–XVIII amžių kultūrinį sluoksnį. Štiblo (siuvėjų sinagogos) vietos nustatyti nepavyko. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas sako, kad išsamaus istorinio, architektūrinio tyrimo apie žieminę ir siuvėjų sinagogas iki šiol nėra.

Štetlas kūrėsi prie upės

Archeologiniai tyrimai Pakruojyje (Kranto g. 8) vyko rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje, juos Pakruojo rajono savivaldybės užsakymu atliko Všį Archeologijos centras.

Savivaldybė rengia Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymo projektą – Lietuvos žydų bendruomenė išsakė pastabas dėl žydų paveldo pastatų identifikavimo ir tyrimų.

„Apie ieškomus objektus beveik nieko nežinoma, išskyrus 1938 metų Ch. Lemcheno ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspedicijos medžiagą, sinagogų tyrėjos Marijos Rupeikienės tyrimus, bet tai – tik keli sakiniai. Visi rašo apie vasarinę sinagogą“, – sako E. Vasiliauskas.

Iki šiol archeologiniai sinagogų tyrimai Pakruojyje buvo daryti 2015 metais (Joniškyje – 2006, 2010–2011 metais, Vegeriuose (Akmenės r.) – 2017, 2019 metais).

Šių metų tyrimams Pakruojyje

Šių metų tyrimams Pakruojyje vadovavęs E. Vasiliauskas Kauno regioniniame valstybės archyve pasidomėjo, kokios buvo žydų bendruomenės Šiaulių ir Panevėžio apskrityse 1848 metais.

Tuometinei Šiaulių apskričiai priklausiusioje Žagarėje buvo 320 žydų namų (dūmų), Šiauliuose – 189, Joniškyje – 80, Vaiguvoje, Kurtuvėnuose – 0.

Panevėžio apskričiai priklausiusiame Pakruojyje buvo 33 žydų namai, Linkuvoje – 22, Panevėžyje – 172, Žeimelyje – 0.

XVIII amžiuje Pakruojyje dominuoja žydiška bendruomenė – 1790 metais žydų sodybų yra daugiau nei dvigubai, lyginant su krikščionių. 1897 metų surašymo duomenimis, Pakruojyje žydų yra beveik du su puse karto daugiau – 1 093. Situacija keičiasi po Pirmojo pasaulinio karo: 1923 metais Pakruojyje žydų jau begyvena 545.

Pakruojis tarpukariu

Vasiliauskas rodo kartografinę medžiagą: detalų 1935 metų Pakruojo miesto planą ir vokiečių aviacijos 1944 metų rugpjūčio 27 dieną darytas aerofotonuotraukas.

Miesto plane matyti žieminė, vasarinė sinagogos ir štiblas, tuomet tai buvo Vydūno ir Gedimino gatvių kampas.

Žvelgdamas į aerofotonuotrauką, E. Vasiliauskas stebisi, kad Pakruojis nėra paskelbtas saugomu urbanistikos paminklu – iki šios dienos išlikęs miesto planavimas, pagrindinė ašis su namais, susiaurėjančia gatvele (kur dabar šviesoforas).

„Miestas akivaizdžiai statytas pagal vokišką modelį – priklausė dvarininkams vokiečiams. Tokių miestelių rasime Kurše, Prūsijoje, jie nedidukai, pagrindinė ašis – gatvė arba aikštė, aplink tankiai sustatyti namai ir daugiau miesto nėra, laukai“, – sako E. Vasiliauskas.

1944 metais itin tankus užstatymas Pakruojyje matyti prie Kruojos upės, tiesiog ant kranto.

„Mano paaiškinimas būtų toks: didėjant gyventojų skaičiui (miestas dvarui priklausė iki 1861 metų), vietos trūko, štetlas susikūrė prie upės“, – sako archeologas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Algimanto Miškinio rinkinyje, saugojamoje XX amžiaus pradžios Pakruojo nuotraukoje matosi dvi dominantės: bažnyčia ir sinagogų kompleksas. Vasarinė, žieminė sinagogos kartu su štiblu sudarė U raidės formos kiemą.

Daunoravos latvių fonde archeologas aptiko Pakruojo nuotrauką, kurioje matyti štiblas ir itin tankiai sustatyti namai. Gatvelė išliko, pastatai – ne.

Dabar, sako E. Vasiliauskas, jokio orientyro nėra – žvyrkelis, pieva, krūmai.

Statybų datos mįslė

Prieš archeologinius tyrimus, Pakruojo rajono savivaldybės pageidavimu, buvo atlikti geofizikiniai tyrimai. Ieškomų pastatų pamatų vietos nepavyko nustatyti. Aptiktos 2 anomalijos: štiblo vietoje – spėjama kanalizacijos trasa, žieminės sinagogos vietoje – galbūt krosnies arba rūsio liekanos.

„Geriausias profesorius šioje istorijoje – kastuvas“, – juokauja E. Vasiliauskas.

Archeologinių tyrimų metu buvo iškasti 9 šurfai.

Pirmasis šurfas kastas remiantis kartografine medžiaga ir matuotas lygiagrečiai vasarinės sinagogos šiaurės vakarų sienai. Čia paviršiuje kyšojo buvusios sinagogos pamatų pavieniai akmenys. Tęsiant tyrimus, archeologams pavyko atkasti ne tik pavienių akmenų, bet ir akmenų, surištų kalkių skiediniu.

Pamatai atidengti įvairiame gylyje (giliausia vieta siekė apie 1 metrą). Nustatyta, kad pamatai buvę 0,8 metro pločio.

Labiausiai pamatai apardyti tvarkant Kruojos upės šlaitą ir įrengiant rūsį – sovietmečiu tai buvo rajkoopsąjungos sandėlis. Betoninis perdengimo įrengimo laikas kol kas nenustatytas.

Preliminarus buvusios žieminės sinagogos dydis – 13×16,3 metro. Žieminė sinagoga buvo mažesnė nei vasarinė (13,74×18,47 m).

Vasiliauskas sako, jog vasarinė sinagoga buvo gausiai išfotografuota, o žieminės sinagogos nuotraukų beveik nėra. Sinagogos interjeras buvo užfiksuotas 1938 metų Ch. Lemcheno ekspedicijos metu, Pakruojo žydų tematika svarbi Gedardo Bagdonavičiaus grafikos piešiniuose.

Vasiliauskas konsultavosi su architektūros istorikais M. Rupeikiene, D. Puodžiukiene, A. Širviu.

Sprendžiant iš negausios medžiagos, žieminė sinagoga buvo monumentalaus tūrio, stačiakampio plano, ant mūrinio tinkuoto cokolio, tašytų rąstų sienomis.

Stilistika būdinga klasicizmo laikotarpiui – panašiai kaip gretimame Lašmenpamūšio dvaro ponų name.

Dešiniame kampe matyti žieminės sinagogos kampas. Stilistika būdinga klasicizmo laikotarpiui – panašiai kaip gretimame Lašmenpamūšio dvaro ponų name, kur pastogės karnizas dekoruoti plokščiomis modilijonus imituojančios lentelėmis.
Nuotr. iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų.

Archeologinių tyrimų metu datuojančios statybinės medžiagos (išskyrus keletą geležinių kaltinių vinių) nebuvo aptikta.

„Ant vasarinės sinagogos staktos buvo 1801 metų data, ji – vėlyvojo baroko. Žieminė sinagogos statymo data nurodyti 1802 metai, ji yra klasicizmo stiliaus. Kaip taip gali būti, kad vasarinė – barokinė, jei Lietuvoje tuo metu jau 25 metus vyrauja klasicizmas?“ – kelia klausimą E. Vasiliauskas.

Archeologo versija – gali būti, kad 1801 metai yra ne statybos, o rekonstrukcijos data. Kitas paaiškinimas – statytojas buvo labai konservatyvus, galbūt atkartojo Vilniaus sinagogą – baroko stiliaus.

„Kiekvienas šaltinis įneša naujų duomenų, apie kuriuos reikia diskutuoti“, – sako E. Vasiliauskas.

Archeologas svarsto, kad atsakymų dėl statybos datos galbūt būtų galima rasti Pakruojo dvaro inventoriaus dokumentuose.

„Kadangi nuosavybė – tiesioginė, turėjo būti išduodami leidimai, jei jie išlikę, galbūt skirtas sklypas, lėšos, gal paaiškėtų ir kokia pavardė. Dvaras vokiškas, jie labai mėgo dokumentuoti.“

Vietos gyventojų pateiktais duomenimis, žieminė sinagoga buvo nugriauta pokariu, 1945–1950 metais.

Pamatų neaptiko

Buvusios siuvėjų sinagogos vietos identifikuoti nepavyko. Pagal 1935 metų kartografinę medžiagą spėjama, kad pamatai buvo 8×13 metrų dydžio. Štiblas stovėjo ant Kruojos upės šlaito, ant mūrinio cokolio, buvo stačiakampio plano. Medinis pastatas labiau priminė gyvenamąjį namą nei kulto pastatą.

„Gali būti, kad matuodami pagal netikslų planą, nepataikėme ir reikėtų apimti didesnį plotą. Arba – pastatas galėjo būti nuardytas su visais pamatais“, – svarsto E. Vasiliauskas.

Po velėna archeologai atidengė judintą gruntą su pavieniais akmenimis ir kalkių skiediniu, statybinį laužą, susidariusį praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje, griaunant Kranto gatvės šlaito pastatus.

Labai tikėtina, kad buvusios štiblo liekanos ir buvo sunaikintos apie 1970–1980 metus.

Pakruojo branduolys

Ieškodami sinagogų vietos, archeologai aptiko nesuardytą 32–65 centimetrų storio, XVII–XVIII amžiais datuojamą kultūrinį sluoksnį – Pakruojo senamiesčio fragmentą.

„Archeologų razina, – šypsosi E. Vasiliauskas. – Čia dar vienas taškas, kur pradeda vystytis Pakruojis, branduolys. Miestas archeologiškai nebuvo tirtas, tik dvaras.“

Tarp radinių – keramika, puodynių, koklių fragmentai, XVII amžiaus moneta, degėsiai, liudijantys siautusį gaisrą. Sinagogos buvo pastatytos po gaisro.

Ieško informacijos

Tyrimų rezultatus E. Vasiliauskas pristatė Pakruojo sinagogoje, susitikime dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Žydų bendruomenės noras – įamžinti sinagogų vietą“, – sako E. Vasiliauskas.

Archeologas tirtą sklypą (Kranto g. 8 aplinka) siūlo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, vertingosiomis savybėmis įrašant Pakruojo senojo miesto kultūrinį sluoksnį bei žieminės sinagogos pamatus, grindinius.

  1. Vasiliauskas kreipiasi į skaitytojus: galbūt šeimos albumuose išliko nuotraukos, kuriose matyti Pakruojo sinagogos, arba turi kitų žinių – visa informacija yra svarbi.
Izraelis dėkoja Lietuvai už simbolinį gestą – Netanyahu išleistą monetą vadina jaudinančiu momentu

Izraelis dėkoja Lietuvai už simbolinį gestą – Netanyahu išleistą monetą vadina jaudinančiu momentu

Minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, Lietuvos bankas išleido šiai progai pagerbti skirtą proginę monetą su hebrajiškais įrašais. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienį tai pavadino „jaudinančiu“ momentu.

Lietuvos banko išleista kolekcinė 10 eurų nominalo moneta skirta pagerbti Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines.

„Vakar išgirdau, kad Lietuvos Vyriausybė pagamino monetą, kuri pagerbia Vilniaus Gaoną – vieną didžiausių mąstytojų, Toros interpretuotojų ir žydų tautos atstovų. (…) Jaudina, kad yra europietiška moneta su hebrajiškais įrašais, kuri vaizduoja vieną didžiausių Izraelio sūnų“ – sekmadienį Izraelio parlamento posėdyje pareiškė B. Netanyahu, priminęs, kad jo šeima turi saitų su Vilniaus Gaonu.

Lietuvos centrinio banko pirmininkas Vitas Vasilauskas pristatė naują proginę kolekcinę monetą, skirtą Vilniaus Gaono Eliyahu ben Shlomo Zalmano 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Pristatyme Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje  dalyvavo Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros viceministrai, bibliotekos vadovybė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levi, užsienio šalių diplomatai, žurnalistai ir visuomenė.

Nuotraukoje: Izraelio ambasadorius Lietuvoje J. Levi ir Lietuvos centrinio banko vadovas V. Vasiliauskas

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy taip pat dėkojo už tokį gestą.

„Man trūksta žodžių reiškiant padėką Lietuvos banko vadovui p. Vasiliauskui ir Lietuvos Vyriausybei už šį nuostabų gestą, kuris palietė daugelio žydų ir izraeliečių širdis. Tai tikrai vienas nuostabiausių momentų man, tautos, kuriai priklausė Gaonas, ambasadoriui. Tiesiantieji atjautos ir meilės kelius tarp mūsų žmonių, rodo, kokia nuostabi yra Lietuva“, – LRT.lt atsiųstame komentare nurodė diplomatas.

10 eurų moneta, pagaminta iš 925 sterlingų sidabro, sverianti 23,3 gramus, išleidžiama 2500 vienetų tiražu.

Monetos pristatymo akimirkos

Monetos dizainerė yra Viktorija Siderait-Alon, sujungusi Lietuvos simbolį „koloną“ („Gedimino stulpai“) su žydų menora. Išilgai averso kontūro yra užrašas hebrajų ir lietuvių kalbomis „Vilnos Gaono metai ir žydų istorija Lietuvoje“. Be to, monetos metai nurodyti ir Grigaliaus kalendoriuje, ir hebrajų chronologijoje.

Kitoje pusėje, paauksuotomis hebrajų abėcėlės raidėmis, yra Vilniaus Gaono vardo ir skaičiaus 300 santrumpa. Išilgai kontūro Gaono pavadinimas nurodomas anglų ir lietuvių kalbomis.

Kviečiame į skulptūros ,,Makabi” stadionui atidengimo ceremoniją

Kviečiame į skulptūros ,,Makabi” stadionui atidengimo ceremoniją

Kauno žydų bendruomenė kviečia į skulptūros, žyminčios tarpukariu garsaus „Makabi“ stadiono vietą, atidengimo ceremoniją!

Skulptūrą, kurios autorius – Gediminas Pašvenskas, atidengsime spalio 30 d., penktadienį, 13 val. Jonavos g. 7 (prie ofisų pastato „Kauno dokas“).

Ketinančius dalyvauti prašome pranešti apie tai, atsakant į šį laišką.

 

Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Du draugai aktoriai Dovilė ir Elijas keliauja po Lietuvą ieškodami litvakų kultūros palikimo. Iš nuotraukų, žmonių pasakojimų ir likusių pastatų istorijos jie bando atkurti tarpukario litvakų gyvenimą Lietuvoje. Šį kartą jie kelionę Lietuvos žydų pėdsakais tęsia Panevėžyje ir pradeda ją nuo Panevėžio autobusų stoties, kuri, pasirodo, yra tarpukariu buvusi sinagoga. Dovilė ir Elijas pažintį su žydiškuoju Panevėžiu tęsia domėdamiesi įstabiomis miesto asmenybėmis, viena kurių – vienas žymiausių savo laiko miesto gydytojų Šachnelis Abraomas Meras.

Dokumentinėje apybraižoje bus parodytos ir 1932 metų kronikos, apie kurias panevėžiečiai ir istorikai sužinojo tik prieš keletą metų. Jose užfiksuoti Panevėžio dvasinės mokyklos-ješivos studentai, išeinantys iš ješivos pastato, kuris šiandien panevėžiečiams geriau žinomas konditerijos-kepyklėlės „Panevėžio Eglė“ vardu.

Atkuriamoji dokumentika. Ved. Dovilė Kundrotaitė, Elijas Martynenko.

Filmas LRT lt mediatekoje. 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000125955/zachor-atsimink-zydiskasis-panevezys-autobusu-stotimi-paversta-sinagoga-ir-gydytojo-sachnelio-abraomo-mero-istorija

 

 

Savo miesto dainiai

Savo miesto dainiai

Panevėžio gimnazijos orkestro 1921-ųjų nuotraukoje Hiršas Ichilčikas – paskutinėje eilėje iš kairės ketvirtas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Savo miesto dainiai

 Panevėžiečiai žydų menininkai garsino gimtąjį miestą net ir gyvendami svetur.

Panevėžys gali didžiuotis ne vienu žydų tautybės menininku.

Jų likimai labai skirtingi, o žinių apie kai kuriuos teliko nuotrupos. Tačiau kūrėjų paveldas neužmirštas.

Su nostalgija – iš Izraelio

Garsus žydų poetas Hiršas Ošerovičius kūrė jidiš kalba. Jis gimė XX amžiaus pradžioje, 1908-aisiais, Panevėžyje, geležinkelio kompanijos tarnautojo šeimoje, o mirė 1994 metais Izraelyje. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia, nepasitikėdama lojalumu, Ošerovičius, kaip ir daugelį kitų žydų, išsiuntė į Rusijos gilumą. Iš ten šeima sugrįžo tik 1921 metais.

H. Ošerovičius mokėsi Panevėžio žydų gimnazijoje, vėliau studijavo Kaune – pasirinko teisę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tada, studijų metais, H. Ošerovičius ir pradėjo rašyti poemas. Pirmąją knygą poetas išleido 1941-aisiais – deja, kiek žinoma, visą tiražą sunaikino naciai.

Antrojo pasaulinio karo metus H. Ošerovičius praleido evakuacijoje Almatoje, Kazachstane. Po karo jis vėl grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Neilgam: sovietinei valdžiai kūrėjas irgi užkliuvo.

Antisemitinei „kovos su kosmopolitizmu“ kampanijai įsibėgėjant visoje Sovietų Sąjungoje, 1949-aisiais H. Ošerovičius buvo apkaltintas nacionalistine, sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Poetas kaltinimus neigė, rašė skundus, tačiau nuosprendis buvo panaikintas ir H. Ošerovičius paleistas tik 1956 metais.

Vėl grįžęs gyventi į Vilnių, H. Ošerovičius išleido ne vieną poezijos rinkinį. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra knyga „Samsonas“, pradėta rašyti dar 1944-aisiais ir kurta tris dešimtmečius. Žinomi jo kūriniai ir „Tarp žaibo ir perkūnijos“, „Daina iš labirinto“ bei kiti.

D. Pilkausko teigimu, daugelis poeto kūrinių išleista įvairiomis kalbomis. Į lietuvių kalbą jo kūrybą vertė Algimantas Baltakis, Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė. Į rusų kalbą – garsus rusų poetas Arsenijus Tarkovskis.

Septintajame dešimtmetyje Panevėžio dramos teatre pastatyta H. Ošerovičiaus drama „Žmonės ir antžmogiai“, kurią režisavo Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis, o vaidino garsūs aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, kitos to meto scenos žvaigždės.

Pasak istoriko, kai H. Ošerovičius 1971-aisiais išvyko gyventi į Izraelį, po kelerių metų parašė vieną svarbiausių ir nostalgiškiausių savo paveldo kūrinių – poezijos knygą „Main Ponevež“: „Mano Panevėžys“. Išleista jidiš ir hebrajų kalbomis, ji buvo unikali, nes daugelis išeivių apdainuodavo Vilnių.

Iki pat mirties H. Ošerovičius priklausė Izraelio rašytojų ir žurnalistų, rašančių jidiš kalba, sąjungai. Už kūrybą buvo apdovanotas ne viena prestižine Izraelio ir kitų šalių premija.

Tarp sovietų valdžios Hiršui Ošerovičiui mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Spalio 21 d. Panevėžio žydų bendruomenėje vyko pasitarimas dėl bendradarbiavimo  su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiaitės-Bitė miesto viešosios  bibliotekos darbuotojais  ir žydų bendruomene.  Pasitarime dalyvavo  Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys Rimantas Narkevičiaus.

Greta Kėvelaitienė, bibliotekos krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja paragino išlaikyti kuo glaudesnius bendradarbiavimo ryšius.  Jos pasiūlymui pritarė  bibliotekos darbuotojai:  Ilona Mažylytė ir Sigita Marcinkevičienė.

Draugiškoje atmosferoje buvo aptarti  įvairių miesto struktūrų ir organizacijų sąveikos klausimai, organizuojant viešuosius renginius. Rimantas Narkevičius atkreipė dėmesį į žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofmano darbą, renkant medžiagą, susijusią su miesto  žydų istorija.

Pristatyti naujausi Pakruojo sinagogų komplekso tyrimai

Pristatyti naujausi Pakruojo sinagogų komplekso tyrimai

Nuotraukoje (iš kairės): Dr. Ernesto Vasiliausko paskaitoje apsilankė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė ir mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius.

Pakruojo rajono savivaldybė praneša

Spalio 14 d. Pakruojo sinagogoje vyko dr. Ernesto Vasiliausko paskaita, kurios metu pristatyti naujausi archeologiniai tyrimai buvusiame Pakruojo sinagogų komplekse – žieminės sinagogos ir štiblo vietose. Tyrimus nuspręsta atlikti įgyvendinant projektą „Pakruojo m. Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymas“ ir jį derinant su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos.

Daugiausiai išlikusių žinių yra apie Pakruojo vasarinę sinagogą, bet informacijos apie žieminę sinagogą ir štiblą beveik nėra. Tyrimams vadovavusio archeologo dr. E. Vasiliausko teigimu, Pakruojo XIX a. medinių sinagogų kompleksas – unikalus Lietuvos sinagogų komplektas, kuriame persipynė keletas stilių – vėlyvas barokas (vasarinė sinagoga), klasicizmas (žieminė sinagoga) ir tradicinė architektūra (štiblas), buvo ryškus miesto įvaizdžio akcentas, vienas Pakruojo panoramos dominantų.

Tyrimų metu pavyko lokalizuoti žieminės sinagogos vietą – atkasti pamatus, bei aptikti Pakruojo senamiesčio XVII-XVIII a. datuojamą kultūrinį sluoksnį, tačiau štiblo atrasti nepavyko. Manoma, kad žieminė sinagoga nugriauta tarp 1945-1950 m., štiblas – 1970-1980 m.

Po renginio Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, atsakingi specialistai, archeologas susitiko su tyrimo pristatyme dalyvavusia Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir diskutavo apie panašių tyrimų svarbą, radinių įamžinimą siekiant pažymėti istorinę vietą ir išsaugoti atmintį, aptarė kitus klausimus, susijusius su projekto „Pakruojo m. Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymas“ įgyvendinimu.

Renginį organizavo: VšĮ Archeologijos centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Pakruojo r. sav. administracija.

Šiaulių    televizijos reportažas

rasite:: https://www.facebook.com/277525555601900/videos/634836544067522

Litvakų virtuvės valgiai ir Kupiškio žydų patiekalai

Litvakų virtuvės valgiai ir Kupiškio žydų patiekalai

Žydiškos kulinarinės kelionės

Autorė Dovilė Rūkaitė

Žydų Litvakų virtuvė vilioja savo įmantriais kvapais ir skoniais. Europos žydų kulinarinis  paveldas neįsivaizduojamas be beigelių, be jautienos troškinių, be kapotos silkės su obuoliais. Lietuvoje tai atpažįstama, kaip žydų litvakų virtuvė – labai įdomi ir gal net kiek paslaptinga, būdinga tik čia gyvenantiems žydams.  Norint atskleisti bent dalį šios paslapties žvelgiam į šventinį stalą. Ruduo – didžiųjų žydų švenčių metas.  Rosh Hashanah ir Yom Kippur, Sukkot, Simchat Tora tai šventės, kurias  švenčia viso pasaulio žydų bendruomenės. Visuose miestuose ir miesteliuose lankoma sinagoga, vyksta renginiai, gaminami specialūs šventiniai patiekalai.

Žydų šventinių patiekalų paieškos

Paslaptinga Umos Olkienickos istorija: tragiško likimo Lietuvos grafinio dizaino žvaigždė, sunaikinta Treblinkoje

Paslaptinga Umos Olkienickos istorija: tragiško likimo Lietuvos grafinio dizaino žvaigždė, sunaikinta Treblinkoje

Mindaugas Klusas, LRT.lt

Konstruktyvistė iš Vilniaus Uma Olkienicka… Tragiškos lemties dailininkės palikimo vaizdas dabar pamažu dėliojamas kruopelė po kruopelės. „Gal pagaliau pavyks ją sugrąžinti į tarpukario Vilniaus dailės, apskritai kultūros istoriją, skirti deramą vietą nacionalinėje grafinio dizaino istorijoje“, – klausia, viliasi LRT.lt pašnekovė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė.

Uma, o tiksliau Fania

– Apie dailininkės, grafikės, YIVO instituto Vilniuje bendradarbės U. Olkienickos (1899–1943) gyvenimą žinoma labai nedaug. Kokioje aplinkoje ji užaugo, iš kokios šeimos buvo kilusi? Kur mokėsi, studijavo?

– Žinios apie U. Olkienicką kol kas nepaprastai skurdžios, kurį laiką net buvo painiavos dėl jos gimimo metų: 1899 ar 1909? Sunku pasakyti, kas ir kodėl ją visu dešimtmečiu pajaunino, bet dabar šios painiavos jau nebeliko, turime užtektinai dokumentų, kurie patvirtina 1899 metų datą.

Pasak amžininkų, U. Olkienicka buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, jos aplinkoje daugiau kalbėta ne jidiš, bet rusiškai. Tėvams, matyt, nebuvo sunku ją išleisti į mokslus. Įdomu, kad jie rėmė dukters dailės studijas.

Merginai, juolab žydei, tada tokia profesija nebuvo įprasta: dailininkės specialybę rinkosi ne dažna, nes karjeros kelias dailės srityje moterims buvo sunkesnis nei vyrams. Atrodo, kad dailininkės tėvas Abraomas vertėsi prekyba, motina Miriam rūpinosi namais ir vaikais. Uma, o tiksliau Fania – tokiu vardu ji buvo vadinama namuose, jis ir įrašytas dokumentuose bent iki 1930 metų – turėjo metais jaunesnę seserį Belą.

Dailininkė vadovavo YIVO padaliniui – garsios žydų aktorės Esteros Rachelės Kaminskos, žinomos kaip „jidiš teatro motina“, vardu pavadintam muziejui. Muziejaus branduolį sudarė 1925- aisiais, t. y. YIVO įsteigimo metais, Varšuvoje mirusios aktorės šeimos padovanoti eksponatai.

Instituto sumanymas gimė kitų žmonių galvose ir U. Olkienicka tikrai nebuvo tarp pagrindinių jo organizatorių. Tačiau jos gyvenimas su Žydų mokslo instituto istorija ir veikla susijęs labai artimai. Kol institutas buvo Didžiojoje Pohuliankoje, tai yra dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje, ji net gyveno šalia darbovietės, priešingoje gatvės pusėje stovinčiame daugiabutyje, pažymėtame 19 numeriu. Institute sutiko ir savo vyrą – filologą ir folkloristą Mozę Lėrerį (Le(h)rer).

Instituto užsakymu ji yra padariusi visokių grafinio dizaino darbų. Dalį jų esame identifikavę, tai ryškūs vokiškosios konstruktyvizmo mokyklos pavyzdžiai. Jų pakanka hipotezei, kad kaip menininkę U. Olkienicką suformavo ne vietinė, o būtent vokiškoji mokykla.

Umos Olkienickos suprojektuota YIVO emblema. Iš LNB judaikos rinkinio / D. \Umbraso/LRT nuotr.

Vietinė Vilniaus dailės mokykla buvo gana konservatyvi, ypač trečiajame dešimtmetyje, kai Uma studijavo ir baigusi studijas pradėjo reikštis viešai: kūrė dekoracijas spektakliams, eksponavo kūrinius parodose.

 

Umos Olkienickos piešta YIVO trečiųjų metinių minėjimo afiša (1928) / Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos kolekcijos nuotr.

Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete studijavę U. Olkienickos kolegos taip ir neatsikratė mokyklos įdiegto sekimo klasikos pavyzdžiais, o ją suformavo kitokia mokykla, kiti orientyrai.

Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

„Pati Tora prabilo: esu išmintis, kuri rado prieglobstį Elijo sieloje, ir per jį tapau žinoma visame pasaulyje“, – šis epitafijos fragmentas, iškaltas Elijo ben Saliamono Zalmano antkapyje, puikiai atkleidžia šio išminčiaus, geriau žinomo kaip Vilniaus Gaonas, reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žydų kultūrai. Todėl minėdama Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė leidinių ir dokumentų parodą „Shenot Eliyahu / Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai“.

 

Parodoje pristatoma Vilniaus Gaono asmenybė, jo intelektinė ir pedagoginė veikla, įtaka Vilniaus žydams, jų mentalitetui ir kultūrai, eksponuojami išminčiaus gyvenimą atspindintys dokumentai, Gaono ir jo mokinių darbai. Vienas svarbiausių parodos eksponatų yra Vilniaus Gaono sinagogos pinkas (metraštis), saugomas YIVO žydų mokslinių tyrimų institute Niujorke. Šis ypatingos reikšmės rankraštis eksponuojamas pasitelkiant holograminę projekciją. Ekspozicija, parengta Nacionalinėje bibliotekoje saugomos Judaikos kolekcijos pagrindu, iliustruoja jos gausą ir įvairovę.

 

Paroda atidaroma spalio 20 d. (antradienį) 17.30 val. III a. atrijuje. Per atidarymo renginį įvyks ir muzikos kūrinio „Elijo skambantis trikampis“ premjera (kompozitorius Arkadijus Gotesmanas, instaliacijos autorius Grigorijus Zundelovičius). Jame naudojamos šiuolaikinės vaizdo ir garso technologijos senovinį tekstą paverčia pasakojimu, leidžiančiu susipažinti su unikaliu Gaono mąstymu. Dainuojamo senovinio teksto, trikampių muzikos, gyvo performanso, lazerių ir šviesos jungtis yra visiškai naujoviška Gaono paveldo interpretacija.

 

Renginyje taip pat bus pristatyta 10 eurų kolekcinė sidabro moneta, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms. Ją tą pačią dieną (spalio 20 d.) išleidžia Lietuvos bankas (monetos grafinį projektą sukūrė dailininkai Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas).

 

Atidarymo renginyje vietų skaičius ribotas, todėl visus, norinčius artimiau susipažinti su Vilniaus Gaono asmenybe ir jo palikimu, kviečiame dalyvauti ekskursijose po parodą (informacija bus pateikta Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje ir „Facebook“ paskyroje). Paroda, parengta lietuvių ir anglų kalbomis, bus eksponuojama iki gruodžio 31 d. Nacionalinės bibliotekos Parodų salėje (III a.).

Parodos kuratorė Lara Lempertienė.
Parodos architektas Gediminas Akstinas.
Parodos koordinatorė Gerda Paliušytė.
Parodos dizainerė Vaida Gasiūnaitė.
Partneriai: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke.
Informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba

 

Padėka Kauno miesto savivaldybei

Padėka Kauno miesto savivaldybei

Skubame padėkoti Kauno miesto savivaldybei už itin operatyviai, tiesiog netikėtai greitai atstatytą vandalų išniekintą stelą nužudytiems Petrašiūnų žydams atminti. Apie tai mus šįvakar informavo ir nuotraukas atsiuntė Kauno vicemeras Mantas Jurgutis.
Taip pat dėkojame Šaulių sąjungai už palaikymą, dalinamės jų vadovo laišku:
Gerbiamas p. Gerca Žakaii,
Apgailestaujame dėl vandališko išpuolio Energetikų gatvėje ir smerkiame nepateisinamus chuliganų, kurių tikslas suardyti Lietuvoje gyvenančių tautų santarvę, veiksmus.
„Lietuva, Tėvyne mūsų…“ – tie žodžiai skamba Lietuvoje gyvenančių lietuvių, žydų, lenkų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių lūpose ir visi esame vienos valstybės vaikai.
Pagarbiai,
plk. Albertas DAPKUS
Lietuvos šaulių sąjungos vadas