Paveldas

Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego

Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego

Siekiant apsaugoti žymaus Kalvarijos sinagogų komplekso vasarinę sinagogą nuo neigiamų atmosferos pokyčių, sąlygojančių jos nykimą, taip pat šalinant avarinę grėsmę, dar 2016 m. buvo parengtas tvarkybos darbų (konservavimo ir avarinės grėsmės šalinimo) projektas.
Kalvarijos sinagogų kompleksas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Vadovaujantis 2014 m. spalio 16 d. panaudos sutartimi trijų pastatų ansamblis perduotas 50 metų laikotarpiui Kalvarijos savivaldybės administracijai su tiklsu juos panaudoti kultūros, švietimo ir mokslo reikmėms bei viešiesiems turizmo poreikiams.
Kaip informavo Kultūros paveldo departamento Alytaus-Marijampolės skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiutė, ką tik priimti šios sinagogos tvarkybos darbai, apėmę medinių stulpų įrengimą pastato viduje ir išorėje sienų perimetru, medinių stogo konstrukcijų įrengimą, langų ir karnizo užmūrijimą apsaugant nuo kritulių patekimo, durų montavimą, stogo dangos, kaip apsauginės priemonės nuo kritulių, įrengimą iš apkrovas laikančio cinkuoto profiliuoto lakšto dangą.
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė

Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.

Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.

Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.

Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.

I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.

Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.

Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

 

Kūrybinės dirbtuvės tolerancijos tema


Vasario 3 d. trečiadienį, 16 val. kviečiame 7-9 kl. moksleivius dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurias įkvėpė Mirjam Pressler knyga „Natanas ir jo vaikai” („Magnificat leidiniai”).  Ar žinojote, kad būtent šios autorės knygos pagalba, vokiškai kalbančios šalys susipažino su Anos Frank dienoraščiu?

Nesuspėjusiems užsiregistruoti  į vasario 3 d. dirbtuves, informuojame, kad užsiėmimas su Audriumi Ūdra tolerancijos tema taip pat vyks vasario  17 d. trečiadienį, 16 val.

Kūrybinės dirbtuvės – nemokamos, tačiau reikalinga registracija el.paštu jurgita.jackeviciute@jmuseum.lt

Susipažinkime: žydų muzika


Kviečiame vasario 11 d. ketvirtadienį, 16 val. dalyvauti virtualiame renginyje-paskaitoje, skirtoje susipažinti su žydų tradicine ir naujųjų laikų muzika. Neretai žydų muziką siejame su klezmerių ansamblių nuotaikingumu, tačiau ar esate girdėję apie liturginės muzikos tradicijų puoselėtojus? Ką žinome apie litvakų muzikinį paveldą? Virtualiame renginyje žydų muziką pristatys muzikologas, muzikos pedagogas dr. Eirimas Velička.

Su gimtadieniu, Vilniau!

Su didele meile sveikinam Vilnių gimimo dienos proga ir dalinamės nepaprastu kūriniu! Muzikantai Rafailas Karpis ir Darius Mažintas, kartu su smuikininke Dalia Dedinskaite ir violončelininku Gleb Pyšniak pristato muzikinį vaizdo klipą „Kelionė po žydiškąjį Vilnių“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką.

 

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Autorius: Rasa JAKUBAUSKIENĖ, Vaidas BANYS, 15min.lt

Kėdainiai – turtingas miestas savo istorija, kultūrinėmis vertybėmis, paveldu bei sinagogomis. Vienoje iš jų šiuo metu įsikūręs Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, antroje – dailės mokykla, o trečioji – restauruojama. Jos išorė buvo baigta tvarkyti jau praėjusių metų pabaigoje. Šiais metais tvarkomas vidus.

Anot Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėjos Jorūnės Liutkienės, kol kas viduje dar vyksta darbai, jie nebaigti. O Kėdainių istorikas Vaidas Banys, besiruošdamas šiam straipsniui, rado dar niekur iki šiol neskelbtų įdomių faktų apie jos atsiradimo istoriją, kuriais pirmą kartą dalijasi ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

Kėdainių žydai prie puodžiaus krautuvės XIX amž. pab. – XX prad.

Duris atvers kitų metų pavasarį „Viduje buvo aptiktas nežinomas statinys, todėl buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Kėdainių rajono savivaldybės architekto Ryčio Vieštauto teigimu, trijose vietose rasti įgilinti laipteliai. Kur jie vedė, tiksliai nustatyti ir pasakyti negalima. Yra spėjimų, kad tai buvo vieta, kurioje galbūt galėjo net būti kepami „macai“, bet spėjama, kad ten buvo krosnys, ir galėjo būti kūrenama, – pasakojo savivaldybės atstovė. – Taip pat rasta kultūros vertybių turinčio tinko.

1806-1819 Kėdainių žydų pinkas (metraštis). YIVO instituto fondas.

„Kol kas objekte tęsiami rekonstrukcijos darbai. Planas ten įkurti dailės mokyklos technines ir meno dirbtuves nesikeičia. Sinagogos centre numatyta ekspozicinė erdvė. Kitais metais erdvės turėtų būti užbaigtos tvarkyti. Pastatas duris atvers pavasarį“, – sakė J.Liutkienė.

Klaipėdos žydams – gera žinia: bus įamžintas nacių sudegintos sinagogos atminimas

Klaipėdos žydams – gera žinia: bus įamžintas nacių sudegintos sinagogos atminimas

Daugelis klaipėdiečių nežino, kad Daržų gatvėje stovėjo didžiausia miesto sinagoga.

Gediminas Pilaitis,  Lrytas.lt

Klaipėdos senamiestyje bus įamžintas didžiausios čia tarpukariu veikusios veikusios žydų sinagogos atminimas. Paminkline lenta numatoma paženklinti viešbučio, iškilusio buvusių maldos vietoje, fasadą. Tokia vietinės žydų bendruomenės iniciatyvai pritarė savivaldybė.

Buvusi žydų ligoninė Galinio Pylimo gatvėje.

Maldininkams buvo ankšta Žydų bendruomenė ir jos veikla praeityje – neatskiriama Klaipėdos istorijos ir kultūros dalis. Senojo Mėmelio magistratas dar 1823 metais senamiestyje, ant buvusio tvirtovės pylimo, skyrė vietos žydų ligoninei, kapinėms, ritualiniams pastatams.

Didžiausia Klaipėdoje žydų sinagoga „Beit ga-Midraš“ ties dviejų sklypų Daržų gatvėje riba iškilo 1875 metais. Buvusius maldos namus šiandien primena tik mūrų liekanos, skalda pabarstytos  pamatų žymės.

Žydų bendruomenė pradėjo gausėti tik XX amžiaus pradžioje: 1910 metais čia gyveno 2000 žmonių (9 proc. visų miestiečių), o 1939-aisiais, kai vokiečiu nacionalsocialistų šulas Adolfas Hitleris, karo laivu atpaukęs į Klaipėdą, rėžė kalbą iš Teatro pastato balkono, Klaipėdoje priskaičiuota iki 7000 žydų (14 proc. visų gyventojų).

Klaipėdos žydų kapinės. F.Puzemskio archyvas.

Neišliko daug žinių apie tris mieste veikusias žydų sinagogas. Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą visiems maldininkams jose jau buvo ankšta.

Buvusios Grįžgatvio žydų mokyklos pastatas.  G.Pilaičio nuotr.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/12/29/news/klaipedos-zydams-gera-zinia-bus-iamzintas-naciu-sudegintos-sinagogos-atminimas-17683982/#foto=17683990

.

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Vytautas Bruveris, lrytas.lt

Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.

Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.

Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.

Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.

Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.

Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.

Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.

Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.

Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.

Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.

Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo

Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.

Žydų kapinių paslaptys – giliai po žeme

Žydų kapinių paslaptys – giliai po žeme

Artūras Jančys „Laikinoji sostinė“ „Lietuvos rytas“

Atstatyti išgriautus paminklus, žydų kapinėse įrengti susikaupimo ir apmąstymo zonas ar nedrumsti mirusiųjų ramybės ir viską palikti kaip buvę? Į šiuos jautrius klausimus vis dar nėra vienareikšmiško atsakymo.

Prieš kelerius metus Kauno savivaldybė ėmėsi ryžtingų žingsnių senąsias žydų kapines įtraukti į bendrą Kauno istorinio paveldo kontekstą. Talkinant Vytauto Didžiojo universiteto studentams imtasi fotofiksavimo darbų – įamžinta beveik 6 tūkst. antkapių.

Kiekvienas antkapis nufotografuotas keliais skirtingais rakursais, tad iš viso turima keliolika tūkstančių nuotraukų. Jos pateks į bendrą duomenų bazę, kuri pagelbės tęsiant senųjų žydų kapinių atkūrimo projektą. Be to, specialiai jam šiuo metu kuriama interneto svetainė, kurioje taip pat suguls visas studentų triūsas.

Senųjų žydų kapinių tvarkymą inicijavo ir vienais pagrindinių pagalbininkų šiuose darbuose tapo viešoji įstaiga „Maceva“, su kuria sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Projekto partneriai teikė konsultacijas ir kitą reikalingą paramą sprendžiant istorinio paveldo išsaugojimo klausimus.

Inventorizuoti Kauno Žaliakalnio žydų senąsias kapines ir identifikuoti ten esančius kapus nuspręsta stengiantis išsaugoti istorinį žydų paveldą. Pirmiausia imtasi kapinių tvarkymo.

Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ išpjovė sužėlusius krūmokšnius ir kitus menkaverčius želdinius, sutvarkė veją, atliko kosmetinį tvoros remontą ir kitus būtiniausius darbus, juos ketinama tęsti. Palei visą perimetrą sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros.

Projekto iniciatorius Jonas Audėjaitis teigė, kad atstatant kapines atsižvelgta į žydų bendruomenės patarimus bei pastabas.

„Pagal žydų tradicijas nėra priimtina trikdyti mirusiųjų ramybę, todėl kol kas tikrai nesiimsime kilnoti antkapių. Stengsimės atrasti priimtiniausią būdą jiems eksponuoti. Mūsų tikslas – išsaugoti šį architektūrinį bei istorinį objektą tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne keisti realybę ką nors imituojant. Natūralus nykimas ir netgi kadaise vykęs tyčinis naikinimas irgi yra savotiškas reiškinys, istorija, kurios nėra prasmės slėpti. Tiesiog stengsimės, kad ateityje tos netvarkos ir vandalizmo čia nebeliktų. Svarbiausia ko dabar reikia žydų kapinėms, tai ramybės“, – tvirtino J.Audėjaitis. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas sakė nematantis nieko blogo, jei kapinėse būtų pastatyta suoliukų ir apskritai kapinėms suteiktas estetinis pavidalas.

„Tradicijos yra šventas dalykas, tačiau juk ir jos keičiasi, juk jau yra moterų rabinių“, – tikino G.Žakas.

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Raimondas RAMANAUSKAS, muziejininkas

XIX a. 6–7 dešimtmetyje Ukmergėje gyveno vienas žymiausių judaizmo reformatorių, švietimo sąjūdžio „Haskala“ aktyvistas Mošė Lilienbliumas. Kaip tik iš Ukmergės jis ėmė skleisti savo judaizmo reformų raginimus, siūlymus glaudinti ryšius tarp religijos ir gyvenimo. Dauguma vietinės žydų bendruomenės narių buvo tradicinių ortodoksinių pažiūrų, M. Lilienbliumas buvo apšauktas bedieviu ir 7 dešimtmečio pabaigoje turėjo Ukmergę palikti. Ant buvusios sinagogos sienos kabo paminklinė lenta jo atminimui.

Nebuvo turtingi

Nepaisant gana aktyvios žydų pramoninkų, prekybininkų bei amatininkų veiklos, Ukmergės žydų bendruomenė nebuvo turtinga. Dar 1819 m. anoniminis autorius lenkų spaudoje rašydamas apie Ukmergės apskritį teigė, jog „vietiniai žydai neturi žydams įprasto suktumo, jų būklė gana varginga“.

Nuo pat XVIII a. iki XX a. pradžios daug kartų Ukmergės žydų bendruomenė dėl savo neturto prašė valdžios mažinti jai skirtus mokesčius, panaikinti įsiskolinimus, suteikti jai pašalpą ir t. t. Vietiniai Ukmergės valdininkai dažniausiai patvirtindavo tokių prašymų teisingumą. Pvz., 1887 m. Ukmergės ispravnikas (apskrities policijos viršininkas) Bateninas, atsakydamas į valdžios užklausimą, teigė, kad „Ukmergės žydų didžioji dalis tikrai labai neturtinga ir sunkiai prasimaitina remiant labiau pasiturintiems tautiečiams, o ta parama yra nepakankama ypač šiuo metu, kai yra sąstingis tiek prekiaujant, tiek realizuojant žemės ūkio produktus“.

Pagalbos Ukmergės žydų bendruomenė kartais susilaukdavo iš užsienio žydų. Pvz., 1868 m. kilus badui lėšų buvo gauta iš Klaipėdos (tuomet priklausiusios Vokietijai) badaujančiųjų gelbėjimo komiteto. Kai 1877 m. vasarą sudegė beveik visas Ukmergės miestas, aukos padegėliams buvo gautos iš Klaipėdos žydų bendruomenės, Montefiore šeimos iš Anglijos bei garsiojo žydų milijonieriaus Rotšildo.

Bandydavo pelnytis ir nesąžiningai

Ne visada žydai savo sunkią būklę mėgino gerinti gausiais skundais ir prašymais valdžiai bei sąžiningu darbu. Neretai pasitaikydavo pačių įvairiausių nusižengimų. Atvirose vagystėse žydai dalyvaudavo nedažnai, nors ir jų pasitaikydavo. Keli vikruoliai įsigudrino vogti lagaminus iš pro miestą vykstančių keliautojų vežimų, tačiau įkliuvo nusikaltimo vietoje. Ukmergės kalėjimo teritorijoje be valdžios leidimo namelį pasistačiusi bei kalėjimo markinante (maisto tiekėja) XIX a. 3 dešimtmetyje tapusi žydė Belia ne tik pasisavindavo didesnę dalį kalinių maitinimui skirtų pinigų, bet ir iš jų išviliojo nemažai pinigų bei vertingų daiktų, žadėdama per savo pažintis su miesto valdžia anksčiau laiko pasiekti kalinių išlaisvinimą. Laisvės nesulaukę kaliniai ėmė skųstis. Skundų tyrimas labai užsitęsė, tad Beliai kaltinimai nebuvo pareikšti, tačiau ji vis vien pakliuvo kalėjiman už ryšius su plėšikų Krivočionokų gauja.

Neretai Ukmergės prekybininkai žydai prekiavo kontrabandinėmis prekėmis, pasitaikė padirbtų pinigų platinimo atvejų (kaltininkams pavyko pasislėpti). Sukčius Leiba Kackelis XIX a. 6 dešimtmetyje ne kartą apmovė vietinius kariškius ir dvarininkus skelbdamasis tarpininku perkant pašarus, išvežant statybines šiukšles ir t. t. Pasiėmęs iš klientų rankpinigius „tiekėjas“ daugiau pas juos nesirodydavo. Ukmergės ispravnikas, L. Kackeliui pareiškus, kad jis neturi pinigų grąžinti nukentėjusiems, paėmė iš jo įvairius asmeninius daiktus (žvakides, lėkštes, puodą ir t. t.). Kai L. Kackelis pasiskundė aukštesnei valdžiai, daiktus teko grąžinti, o nukentėjusiems siūlyta kreiptis į teismą. XIX a. antroje pusėje demaskuoti keli nepavykę žydų namų padegimai, kuriuos mėgino padegti patys namų savininkai dėl didelių draudimo sumų.

Piliakalnis iš vakarų pusės, vaizdas nuo Pilies kalno, apie 1901–1902 m. S. Kosakovskio nuotrauka

Sinagogoje meldėsi tik elitas

Gausėjant žydų skaičiui, mieste daugėjo ir jų maldos namų. XVIII–XIX a. Ukmergės mieste ir visoje apskrityje buvo tik viena sinagoga. Pirmas jos paminėjimas – 1721 m., maždaug nuo 1773 m. ji stovėjo dabartinėje vietoje (ten, kur dabar Sporto centras). Pastatas buvo kelis kartus perstatytas. Paskutinieji didesni darbai vyko 1851 m. bei 1877 m. po miesto gaisro.

Maldos namų įvairiose miesto dalyse 1842 m. buvo 6, 1869 m. – 12, o 1891 m. – net 20. Vėliau mažėjant žydų skaičiui, truputį sumažėjo ir maldos namų. 1912 m. jų buvo 17. Anot žydų, į sinagogą melstis eidavo žydų bendruomenės elitas (labiausiai pasiturintys prekybininkai, amatininkai), o į maldos namus – neturtinga prastuomenė. Tikintieji Ukmergės žydai neišvengė ginčų tarp įvairių judaizmo srovių. Renkant naują rabiną, 1860 m. birželio 18 d. prie sinagogos kilo didelės muštynės tarp konservatyviosios judaizmo krypties atstovų izraelitų ir reformatorių chasidų. Muštynes nutraukė miesto policija. Kitą dieną izraelitai kerštaudami išdaužė chasidams priklausiusių maldos namų langus.

Bendruomenes jungęs centras

Bendruomenes jungęs centras

Biržai ties Vytauto ir Karaimų gatvių sankirta XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Daugelis šių pastatų priklausė vietos žydams. Štai dešinėje, 13-uoju numeriu pažymėtame Vytauto gatvės name 1928–1940 metais veikė Iciko Masso žibalo ir cukraus urmo sandėlis. BKM „SĖLA“ (PETRO LOČERIO) nuotr.

Daiva Savickienė

 

Biržų krašto žydai – svarbi jo praeities dalis, savo istoriją skaičiavusi amžiais.

Šiaurės Lietuvoje įsikūrę Biržai nuo seno garsėjo kaip įvairiatautis miestas, kuriame, be lietuvių, bene didžiausią gyventojų dalį dar XIX amžiaus pabaigoje sudarė žydai.

Nuo Radvilų iki nepriklausomybės laikų

Istorija, slypinti archyvuose

Istorija, slypinti archyvuose

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, jų uoliai kaupiamas archyvas per beveik du dešimtmečius ne vienam buvusių panevėžiečių palikuoniui padėjo čia surasti savo šaknis. PB ARCHYVŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Kad pažintų savo šaknis, Panevėžio žydų palikuonys brangią informaciją nepailsta rinkti ir po kruopelytę. Kadaise gausios miesto žydų bendruomenės palikimas turtingas, tačiau fragmentiškas. Tarsi mozaika, kuriai sudėlioti reikia ypatingo kruopštumo, nes tų, kurie galėtų papasakoti net ir apie gana netolimą bendruomenės praeitį, beveik nebeliko: ko nepražudė Holokaustas, pasiėmė laikas.

Iškalbingos knygos

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, bendruomenės archyvas aktyviai renkamas nuo maždaug 2001 metų. Pradėta nuo kreipimosi į tuometinį Panevėžio apskrities archyvą – leisti išvysti dokumentus, susijusius su kadaise klestėjusia miesto žydų bendruomene, – ir uoliai tebedirbama iki šiol.

„Žmonės, ieškodami savo giminių, šaknų, atvažiuoja iš viso pasaulio. Jie žino, kad Panevėžyje gimė, augo, dirbo jų seneliai, proseneliai, žino, kur stovėjo jų namai“, – pabrėžia šios misijos atsakingumą pirmininkas.

Vienas svarbiausių bendruomenės siekių buvo pamatyti Panevėžyje išlikusias senąsias registracijos knygos iš žydų metrikacijos punkto.

Pasak G. Kofmano, jos ilgą laiką saugotos dabartiniame miesto Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (dabar šie dokumentai jau perduoti saugoti Lietuvos valstybiniam istorijos archyvui). Kol gavo leidimą ir pasidarė kopijas, užtruko kelis mėnesius, bet buvo verta. Nes dabar turima žinių apie mieste gimusius, mirusius, susituokusius žydus nuo 1925 metų iki pat 1940-ųjų birželio.

Rašyti rabinų, metrikai, pasak G. Kofmano, atskleidžia labai daug informacijos apie kadaise mieste gyvenusią gausią žydų bendruomenę. Pavyzdžiui, santuokų knygoje fiksuoti ne tik jaunųjų vardai ir gimimo datos, iš kur kilę ir kada bei kur jie tuokėsi, liudininkų duomenys, bet ir poros socialinė padėtis, užsiėmimas. Taip pat nurodomi tėvai, o motinų – net mergautinės pavardės. Ir visa tai būtinai užtvirtinama dviejų rabinų parašais.

Iškalbingos ir mirčių registravimo knygos. Jose nurodomi velionio vardas, pavardė, kas buvo tėvai, kur gyveno, mirties priežastis bei dvi datos – pagal hebrajų kalendorių ir pagal bendrąjį. Anot G. Kofmano, net stebina, kaip informacija apie mirtį tiek daug atskleidžia apie gyvenimą: kokia buvo tarpukariu gyvenimo trukmė, kokiomis ligomis sirgo žmonės (akivaizdu, kad daug to meto žydų gyvybių nusinešdavo tuberkuliozė, pneumonija).

Iš vaikų gimimo knygų matyti, kad nuo 1925-ųjų krašto žydų bendruomenė kasmet pasipildydavo bent dviem šimtais naujų narių – gimdavo apie 110 berniukų ir apie 100 mergaičių. Krašto, nes šiose knygose registruoti ne tik Panevėžyje, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, neturėjusiuose žydų metrikacijos punkto, naujagimiai.

Daug žinių pasisemta ir apie bendruomenės religinius lyderius – rabinus. Vien iš jų parašų metrikose suskaičiuotos net 55 pavardės. Kodėl tiek daug, paaiškėjo ėmus domėtis to meto tradicijomis. Pasirodo, registruojant santuoką, jeigu vienas iš jaunųjų būdavo ne iš Panevėžio, kartu su juo į miestą vykdavo tenykštis rabinas. Ir abu patvirtindavo tuoktuvių faktą parašais.

 

Miesto žydų paveldas kaupiamas ne tik popieriuje – bendruomenė rūpinasi ir jam priklausančiais pastatais, palaiko savo narius. PB ARCHYVŲ nuotr.

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Raimondas RAMANAUSKAS, Muziejininkas 

 

2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos metais. Ši apybraiža skiriama tragiškai per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos Ukmergės žydų bendruomenės istorijai. Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupta nemažai miesto žydų bendruomenės istorinės medžiagos, surinktos Vilniaus ir Kauno archyvuose. Daugiau kaip šimtmetį miesto gyventojų daugumą sudariusių žydų istorija yra labai plati tema, ją liečiantys duomenys vis pildomi. Norėtųsi bent trumpai su ja supažindinti rajono gyventojus.

Pirmasis Ukmergėje – Samuelis?

Kada Ukmergėje apsigyveno pirmieji žydai, tikslių duomenų neturima, aišku tik tai, jog tai įvyko XVII a. antroje pusėje. 1650 m. miesto sklypų savininkų sąrašuose žydiškų pavardžių dar visai nėra, o 1674 m. bažnyčios jurzdikos (bažnyčiai priklausančios miesto dalies) aprašymuose jau minimas krautuvininkas žydas Samuelis – ko gero, pirmasis žydas Ukmergėje.

Prieš revoliuciją Sankt Peterburge išleistoje žydų enciklopedijoje minima, kad jau 1685 m. Ukmergėje galėjo veikti žydų kahalas ir sinagoga. 1721 m. miesto bažnyčios jurzdikoje yra minima sinagoga ir du žydų bravorai.

Nustatė atskiras prievoles

Matyt, tuo metu žydų jurzdikoje gyveno nemažai, nes jiems buvo nurodytos atskiros prievolės. Per Kalėdas jurzdikos žydai turėjo Ukmergės kunigui klebonui duoti 23 auksinus ir 10 grašių, po ketvirtį jaučio ir svarą (apie 400 g) pipirų. Per Velykas – taip pat ketvirtį jaučio ir svarą miltų. Jurzdikoje gyvenantiems žydams ir jų pasamdytiems darbininkams buvo griežtai uždrausta dirbti sekmadieniais. Tuo turėjo asmeniškai rūpintis pats klebonas.

Padidindavo skaičių

1738 m. miesto inventoriuje minimi jau 23 žydų bravorai. Istorikų nuomone, tuomet mieste jau gyveno 40-45 žydų šeimos, apie 250-300 žmonių, kurie buvo įsikūrę daugiausia miesto centre, netoli tuometinės turgavietės. 1765 m. miesto inventoriuje pažymėtos net 143 žydų sodybos. Daugiausia jų buvo prekybininkai, 5 žydai turėjo bravorus. XVIII a. antroje pusėje iš 160 mieste gyvenusių šeimų – 80 žydų. Vis dėlto šios tautybės žmonių skaičiaus mieste didėjimas nebuvo pastovus.

Dažnai XVIII a. kildavę miesto gaisrai, 1794 m. (Kosciuškos) sukilimas prieš rusus, 1812 m. karas su prancūzais labai sumažindavo žydų skaičių, kuris, miestui po gaisrų atsistačius ir karams aprimus, vėl imdavo augti. Pagal 1765 m. surašymo duomenis, Ukmergėje gyveno 716 žydų (didžiausias skaičius XVIII a.), po kelių gaisrų 1776 m. – jau tik 403, o 1812 m. vasarą prancūzams užėmus Ukmergę, bebuvo likę tik 245 žydai (trečdalis prieš 50 metų buvusio skaičiaus). Žydų bendruomenė nuolat skųsdavosi dėl dokumentuose pernelyg padidinto jų skaičiaus ir prašydavo perskaičiuoti bei sumažinti mokesčius. Perskaičiuojant žydų duomenys visada pasitvirtindavo ir mokesčiai būdavo sumažinami.

Gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties

Gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties

Miesto žydų bendruomenę, jos pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, sieja šilti ryšiai su tautiečiais visame pasaulyje. Ypač juos puoselėja kadaise Panevėžyje gyvenusių, iš čia kilusių žydų palikuonys. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Nors šiuolaikinio Panevėžio etninis veidas nebėra toks margas, kaip kadaise, net ir negausiai miesto žydų bendruomenei veiklos netrūksta.

Kiekviena bendruomenė, jei tik aktyvi, suranda veiklos, patikina Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Netrukdo net kartais susiklostančios ypatingos gyvenimo sąlygos – kaip kad dabar, kai karantinas riboja galimybės bendrauti akis į akį ir keičia organizacinius planus.

Tautiškumo branduolys

G. Kofmano teigimu, jų bendruomenės veikla labai plati, papasakoti apie viską būtų tiesiog neįmanoma – tiek sričių ji apima.

Panevėžio žydai savo bendruomenės veiklą atkūrė 1991 metais ir buvo vieni pirmųjų Lietuvoje. Valstybei atgavus nepriklausomybę, pagaliau atsirado galimybė drąsiai pareikšti, kad esi žydas, atvirai rengti susirinkimus ir švęsti tradicines šventes. Tiesa, dabar ši euforija, patirta Lietuvai susigrąžinus laisvę, gerokai nuslūgusi, neslepia G. Kofmanas.

Kaip rodo surašymų duomenys, ne visi žydiškų šaknų turintys Panevėžio gyventojai įvardija save kaip žydus: jeigu vienas tėvų lietuvis, dažniau priima jų tautybę. Bendruomenės pirmininko žiniomis, Panevėžyje žydiška kilme galėtų didžiuotis daugiau nei šimtas asmenų. Panevėžiečių, kurių abu tėvai žydai, – gerokai mažiau: G. Kofmano skaičiavimu, tesusirinktų dvi trys dešimtys.

Ir, žinoma, ne visi miesto žydai dalyvauja savo bendruomenės veikloje. Tačiau pati bendruomenė nepamiršta nė vieno tautiečio ir bendrai, visų vardų stengiasi išsaugoti turtingą Panevėžio žydų paveldą.

Misija – dalytis praeitimi ir dabartimi

„Atrodo, ateini ir nieko nėra ką daryti, o žiūrėk, jau ir vakaras“, – juokauja apie savo, kaip bendruomenės pirmininko, kasdienybę G. Kofmanas.

Šiemet dėl karantino apribojimų daug lauktų renginių teko atsisakyti arba jie vyko kiek kitaip nei įprasta, tačiau bendruomenės tradicijų tai esą nė kiek nesutrikdė – tik sutvirtino ryžtą jų laikytis.

Panevėžiečių bendruomenė visada parengia kasmetį renginių ir veiklos planą, kurio dalį įgyvendina su partnere – Lietuvos žydų bendruomene. Ir šie metai, žada G. Kofmanas, nebus išimtis. Net jei dėl karantino tenka daugiau darbuotis nuotoliniu būdu.

Bendruomenės planuose tarp gausybės švenčių – jų žydų tauta itin turtinga, – išsiskiria datos, kurių nevalia pamiršti niekam, nepriklausomai nuo tautybės. „Holokausto ir jo aukų atminimas yra viena pagrindinių misijų. Mums reikia pranešti visuomenei apie šią tragediją“, – sako G. Kofmanas.

Daug dėmesio skiriama ir amžius skaičiuojančiai Lietuvos žydų istorijai. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, Panevėžio kraštotyros muziejumi, miesto bibliotekomis. Rengiamos įvairios konferencijos, žydų istoriją ir dabartinį bendruomenės gyvenimą atspindinčios parodos.

Tačiau ypatingas dėmesys skiriamas ryšiams su jaunimu. Ne tik organizuojami susitikimai gimnazijose, bet ir kviečiama pasisvečiuoti pačios bendruomenės būstinėje, kur irgi sukaupta daugybė dokumentinės, vaizdinės, filmuotos medžiagos apie mūsų krašto žydų istoriją.

Visos kartos svarbios  

Naujosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, pasak G. Kofmano, – viena svarbiausių veiklos krypčių. Šiam tikslui prieš keletą metų buvo atkurta ir žydų skautų organizacija. „Dabar vaikai noriai važiuoja į skautų stovyklas, užsiima savanoryste. Žydų vaikai įsiliejo į Panevėžio skautų bendrystę“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkas.

Pasak jo, su jaunimu daug bendraujama ir Atvirame jaunimo centre, kuris įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir organizacijos būstinė. Tačiau žydų bendruomenėje Panevėžyje yra ir nemažai pagyvenusių žmonių – su jais susijusi organizacijos vykdoma socialinė veikla.

Jaunosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą – irgi vienas būdų išsaugoti turtingą Panevėžio miesto žydų istoriją bei paveldą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kofmano pasakojimu, pasaulinė organizacija, pavadinta „Claims Conference“ ir turinti skyrius įvairiose šalyse, rūpinasi žydų materialiniais ieškiniais iš Vokietijos, atstovauja jiems derybose dėl kompensacijų ir restitucijos nacių persekiojimo aukoms ir šių įpėdiniams.

Panevėžyje irgi gyvena keletas per Antrąjį pasaulinį kartą nuo nacių nukentėjusių asmenų. Tad, bendruomenės pirmininko teigimu, jiems pagal tam tikras programas išrūpinama finansinė parama.

Be bendruomenės globos, G. Kofmano teigimu, nelieka ir pokario sunkmečiu gimę jos nariai. „Karas pakeitė daugybės žmonių likimus“, – jis kviečia nepamiršti visų, buvusių evakuotų, priverstų tapti karo pabėgėliais, patyrusių sovietų tremtį.

Tie, kuriems pavyko po visų išbandymų grįžti į gimtinę, savų namų neberado – viską turėjo pradėti iš naujo.

Ženklai šalia

Dar viena svarbi Panevėžio miesto žydų bendruomenės veiklos sritis – paveldas.

G. Kofmanas sako, kad senųjų žydų pastatų, kapinių, sinagogų išlikę ne tik Aukštaitijos miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose: pavyzdžiui, Raguvoje, Krekenavoje, Pumpėnuose, Pušalote, kituose. Kartais, jo pastebėjimu, jau ir nebepamena, kad kadaise šalia raguviškių ar pumpėniškių gyveno kaimynai žydai. Bet visa tai – paveldas, kurį būtina išsaugoti, priminti žmonėms.

Bendruomenės pirmininkui džiugu, jog yra entuziastų, kurie daug nuveikė tvarkydami žydų paveldą. Tačiau vis dar atrandama apleistų kapinių ar masinių žudynių vietų. Prieš gerus metus nustatyta, kad senosios žydų kapinės Naujamiestyje buvo gerokai didesnės, nei iki šiol manyta ir žinota.

Teko tikslinti jų ribas. Rūpinamasi ir atminimo ženklų, paminklų statymu. Panevėžyje bendruomenė jau įamžino aktorių Benjaminą Zuskiną, gydytoją Šachnelį Abraomą Merą, rabiną Josifą Kahanemaną ir daugelį kitų.

„Yra daug dalykų, susijusių su žydų istorija, – sako G. Kofmanas. – Tai irgi paveldas. Ir kartu galimybė žmonėms, atvažiuojantiems iš viso pasaulio, ieškantiems savo šaknų, kažką pamatyti.

Jie sustoja Panevėžyje, gali neskubėdami apžiūrėti miestą, likusius žydų pastatus, susipažinti su istorija. Visa tai – ne tik turizmas.“

Turtingas archyvas

Panevėžio miesto žydų bendruomenė nemažai dėmesio skiria ir istoriniams dokumentams – turi sukaupusi nemenką archyvą.

Šis, G. Kofmano teigimu, leidžia surasti žmones, Panevėžyje gyvenusius iki Antrojo pasaulinio karo. Daug fotografijų, informacijos dovanoja atvykę ar kreipęsi į bendruomenę tarpukariu mieste gyvenusių žydų giminaičiai. O ir patys viliasi iš Panevėžio mainais parsivežti bent kruopele daugiau žinių apie savo artimuosius. Pasak bendruomenės pirmininko, galima didžiuotis, kad surinkta statistika apie vietos žydus net nuo 1741 metų.

Kaip tyčia, XVIII amžiuje siautė ne viena didelė epidemija – maro, choleros, – nusinešusi daugybę gyvybių. G. Kofmano teigimu, analizuojant žydų mirčių sąrašus matyti, jog didžiąją dalį netekčių sudarė vaikai nuo 3 mėnesių iki 3–6 metų.

Tokie proveržiai, piką pasiekę 1743-iaisiais, G. Kofmano manymu, išmokė daugiau dėmesio skirti higienai: kruopščiai plauti indus, rankas. „Tai patvirtina žydų košerinį gyvenimo būdą. Pagal statistiką žydų mažiau mirdavo nei lietuvių ar rusų“, – aiškina jis.

 

Virtuali paroda apie Vilniaus žydų gyvenimą

Lietuvos valstybės istorijos archyve parengta paroda „Iš Vilniaus žydų gyvenimo“, skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių, nespėjome jūsų pakviesti parodoje apsilankyti gyvai, tad kviečiame parodą apžiūrėti virtualių parodų portale (http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/is-vilniaus-zydu-gyvenimo-lvia/exh-202).

Parodai atrinkti dokumentai susiję su žydų gyvenusių ir įstaigų veikusių Vilniuje veikla nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios. Ją pristatome naudodamiesi archyve saugomais asmenų ir valstybinių įstaigų dokumentais. Galėsite patyrinėti Vilniaus Didžiosios sinagogos rekonstrukcijos planą (1893–1898), susipažinti su Romų spaustuvės (veikusios 1799–1940) įėjusios į žydų literatūros ir leidybos istoriją veikla, išvysti laikraščio „Vilner Tog“ redaktoriaus, vieno žymiausių jidiš kalbininkų Zalmano Reizeno (1887–1941) ir kitų asmenų pasų korteles išduotas 1916–1918 metais Vilniaus miesto bei priemiesčių gyventojams.

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Kosto Kajėno nuotraukaŠiandien skaitytojus ir žiūrovus kviečiame apsilankyti Veisiejų miestelyje. Veisiejai – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. akte. Vėliau šį ant Ančios ežero kranto įsikūrusį miestelį mini ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 m. Senoji Veisiejų miestelio dalis paskelbta urbanistikos paminklu.

Miesto sinagoga. Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miestelį iš visų pusių supa vanduo, atrodo, jog esi saloje: kad ir kur pažvelgsi, visur tyvuliuojantis, skaidrus kaip smaragdas ežeras, nušviestas rudenio saulės.

Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namai. Vos prieš savaitę lapkričio 3 d. buvo minimos Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 79-osios metinės. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Veisiejus užėmė jau pirmąją karo dieną – 1941 06 22. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje įvairiose miestelio vietose gyvenę žydai buvo jėga suvaryti į teritoriją, esančią prie sinagogos, ir perkelti į getą. 1941 m. lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai. Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Pasmerktieji buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir besislapstant aplinkiniuose kaimuose bei miškingose Dzūkijos giriose išsaugoti gyvybę. Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

Veisiejų žydų bendruomenės istorija

Žydiškos silkės receptai

Žydiškos silkės receptai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiemet ieško žydiškos virtuvės sąsajų su įvairių tautų virtuvėmis. Dėl sudėtingo pandemijos laikotarpio negalime susitikti gyvai, tačiau žinome, kad daugelis  žydų virtuvės gerbėjų turi kuo pasidalinti.

Šį kartą gaminsime kultinį foršmaką ir silkę žydiškai. Receptai paprasti, turėkite silkės, rūgščių obuolių, džiuvesėlių, svogūnų virtų kiaušinių.

Žydiškai silkei turėkite razinų, tomatų pastos ir svogūnų.

Prieš pradedant žiūrėti kokius žydiškos silkės patiekalus gamins Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja – kviečiame pasidalinti savo receptais, komentarais ir nuotraukomis.

Jei norėtumėte gaminti kartu ar atsųsti siužetą iš savo virtuvės – lauksime.

Rašykite čia >>#ManoŽydiškasReceptas

Kaip gaminame žiūrėkite video:

Šis edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Už paramą dėkojame ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos už galimybę skleisti žydiškos muzikos skambesį mūsų siužetuose.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

Kaip foršmakas tapo ne prancūzų o žydų patiekalu, o žydiška silkė yra lenkiška, o gal daniška?

Kaip foršmakas tapo ne prancūzų o žydų patiekalu, o žydiška silkė yra lenkiška, o gal daniška?

Žydiškos silkės kelias

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Sakoma, kad Lietuvos žydai suvalgydavo bent po vieną silkę kasdien. Būtent todėl yra galybė receptų, kaip šeimininkės tas silkes ruošdavo: ir marinuodavo, ir kapodavo, ir kepdavo. Silkių kapotiniai, gardinti smulkintais svogūnais, obuoliais, džiūvėsiais, actu, grietine ar citrinų sultimis – vienas tradicinių litvakų patiekalų, visuomet užimantis garbingą vietą tarp kitų šventinių valgių. Lenkijos žydai šį patiekalą skanindavo cukrumi, o Pietų Afrikos litvakai į kapotų silkių mišinį įmaišo trupintų imbierinių arba paprastų saldžių sausainių.

Silkė įvairiomis pasaulio kalbomis:

Danų sild Norvegų sild
Olandų baring Lenkų sledz
Suomių silli, silakka Portugalų arenque
Prancūzų hareng Rusų seld
Vokiečių hering Ispanų arenque
Graikų régha Švedų sill
Islandų sild Turkų ringa
Italų aringa Jugoslavų heringa, sledy
Japonų nishin, kadoiwashi

Įdomūs faktai apie silkę:

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Panevėžio-žydžių-mergaičių-gimnazijos-pastatas_I.-STULGAITĖS-KRIUKIENĖS-nuotr..jpg

Daiva Savickienė

 

Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.

Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.

Savita sistema

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.

„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.

Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.

Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.

„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.

Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.

„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“

Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.

„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.

Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius.

Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais. Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Siekė rusifikuoti

Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.

„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.

Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).

„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.

Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.

Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės.

Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai. Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų.

Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko. Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.

„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

VILNIAUS GAONO ELIJO LAIŠKAS

VILNIAUS GAONO ELIJO LAIŠKAS

Elijo ben Šlomo Zalmano Etikos testamentas

Norėčiau Jūsų prašyti nesisieloti dėl mano kelionės į Izraelį (tebūnie jis pastatytas ir įkurtas). Juk Jūs man iš tiesų tai prižadėjote. Ir kam Jums rūpintis? Daug yra žmonių, kurie išvažiuoja ilgam laikui dėl pinigų. Jie palieka savo žmonas ir vaikus. Ir jie keliauja, klajoja nieko neturėdami. Bet aš, ačiū Dievui, keliauju į Šventąją Žemę, kurią visi norėtų pamatyti. Tai yra visų izraeliečių svajonė ir Viešpaties Dievo troškimas. Ir tie, kurie yra danguje, ir tie, kurie yra žemėje, trokšta būti ten. Ir aš važiuoju taikiai, tebūnie pašlovintas Dievas. Nors tu žinai, kad palikau vaikus, kad mano širdis nerimauja dėl jų, kad palikau brangias man knygas ir visą mano namų šlovę ir taurumą. Ir buvau svetimas svetimoje šalyje.

Žinome, kad visas šitas pasaulis yra tuštybė ir visi džiaugsmai trumpalaikiai, lyg jų nebūtų buvę. Vargas tiems, kurie vaikosi tuštybės, neturinčios jokios naudos. Ir nepavydėk niekam turto, šeimininko saugomo vien jo nelabui.

Žmogus į pasaulį ateina iš motinos įsčių, — nuogas jis ir grįš; koks jis atėjo, toks ir paliks šį pasaulį. Ir kokia jam nauda darbuotis vėjui? Ir nors žmogus gyventų tūkstantį metų, visiems yra žinoma, kad ir kiek metų jis gyventų viskuo džiaugdamasis, visados prisimins tas tamsybės dienas, kurių bus daug, ir visa tai, kas ateis, yra tuštybė. Laikas apgaudinėja; jis kaip svarstyklės: pakelia viską, kas lengva, ir mažina sunkumus.

Ir šitas pasaulis panašus į tą žmogų, kuris geria sūrų vandenį. Jam atrodo, kad malšina troškuliį, bet po to jis dar labiau trokšta. Nė vienas žmogus nemiršta valdomas tik dalies aistrų.

Kokia žmogui nauda iš viso jo triūso? Prisimink tas ankstesnes  kartas, kurių meilė, ambicijos ir džiaugsmas dingo. Už tai jis gauna visokeriopas bausmes. Ir koks džiaugsmas žmogui, kai galų gale virsta žemės kauburėliu ir kirminu? Ir visi jo džiaugsmai kape pavirs kartėliu. Mirtis surišta su žmogumi. Tai ne atsitiktinumas. Žmogaus gyvenimas šitame pasaulyje išvien kupinas pykčio ir skausmo; dažnas nė naktimis neturi ramybės ir negali užmigti. Ir už kiekvieną žodį jis bus teisiamas, ir nė vienas žodis, kad ir koks nesvarus būtų, neliks nepastebėtas. Ir todėl raginu tave pratintis prie vienatvės, nes liežuvio nuodėmė nusveria visas kitas nuodėms sykiu paėmus.

Išmintingieji priduria, kad šmeižtas ir liežuvavimas yra didesnė nuodėmė negu uždrausto valgio vartojimas.

Kodėl aš taip daug kalbu apie vieną rimčiausių nuodėmių? Žmogus dirba tik savo burnai, ir jo mokslas nesugeba kompensuoti tuščiažodžiavimo. Ir koks pagrindinis žmogaus uždavinys šiame pasaulyje? Dėtis nebyliu, kad jo lūpos susispaustų kaip girnapusės. Viskas, visos pragaro kančios—dėl tuščiažodžiavimo nuodėmės. Ir dėl kiekvieno tuščio žodžio teks kentėti nuo pasaulio pradžios iki galo,– ir visa tai dėl nereikalingų žodžių. Bet dėl uždraustų kalbų, kaip antai šmeižto, pajuokos, priesaikos, įžadų, vaidų, keiksmų, ypač Sinagogoje ir Šabo  bei švenčių dienomis, — dėl viso to žmogui teks atsidurti pragaro gelmėje. Ir neįmanoma įsivaizduoti, kiek kančių ir bėdų teks žmogui iškęsti, nes nedingsta nė vienas žodis—visi jie būna užrašyti.

Žmogus visada sekamas negailestingųjų angelų, neatsitraukiančių nuo jo ir užrašančių visus jo žodžius. Ir dangaus paukštis savo balsu viską skelbs, ir visi turintieji sparnus viską papasakos. Neleisk savo burnai priversti kūną nusikalsti, ir nesakyk angelo akivaizdoje, kad tai buvo atsitiktinė nuodėmė, dėl kurios Dievas gali supykti. Dėl to moteris turi prisiminti, kad jos, kaip karaliaus dukters, garbė yra viduje. Ir viską, ko jai reikia, tegu ji perka per tarpininką, nors jai teks už tai mokėti du ar tris kartus brangiau. Nejaugi dėl to Valdovo ranka sutrumpės? Dievas aprūpina maistu ir išlaiko visus padarus nuo buivolo iki erkės, ir duoda kiekvienam pagal jo reikmes.

Ir Šabo, ir švenčių dienomis nekalbėkite apie nereikalingus dalykus. Net apie labai reikalingus kalbėkite trumpai, nes Šabo šventumas yra tikras. Ir nenoriai buvo leista Šabo dienomis sakyti ”Šalom”. Įsidėmėk, kaip viskas sugriežtinta vienu vieninteliu žodžiu. Pagerbkime Šabą kiek išgalėdami, kaip buvo daroma mano akivaizdoje. Nebūki jokiais atvejais šykštus, nes žmogui maisto nustatyta pagal jo reikmes, išskyrus išlaidas švenčių ir šabo dienomis.

Turiu dar ypatingą prašymą, kad tu mokytumei savo dukteris nevartoti prakeiksmų, neduoti įžadų, nemeluoti ir nesibarti. Tegul jos bendrauja tik taikiai, su meile, maloniai ir švelniai. Aš turiu keletą knygų apie dorovę jidiš kalba, tegul jos nuolat skaito jas švento švenčiausio Šabo dienomis, kurių metu jos neprivalo niekuo kitu užsiimti, išskyrus knygas apie dorovę. Dėl keikimosi, priesaikos ir melo mušk vaikus, visai  negailėdama jų, nes, saugok Dieve, dėl vaikų gadinimo bus nubausti tėvas ir motina.

Nes jeigu jūs ir stengsitės auklėti juos doroviškai, bet nepavyko, vargas dėl tos gėdos ir kančių šitame ir aname pasaulyje, — gėda niekina savo tėvą. Todėl pasistenk visomis jėgomis juos auklėti dorybės dvasia, tegul Viešpats Dievas padeda tau pasiekti tikslo, ir nenusivilk. Taip ir su kitais dalykais: būtina vengti šmeižto, liežuvavimo, prieš ir po valgio reikia kalbėti maldas, skaityti, “kriat šma”  (malda prieš miegą), — ir visa tai daryti su nuoširdžiu pamaldumu. Ir svarbu, kad jie, saugok Dieve, neišeitų iš namų ir kad atkreiptų savo ausį jūsų žodžiams ir pagerbtų tave ir motiną, ir visus vyresniuosius už save. Įpareigok juos ir kartok jiems, kad vykdytų viską, kas parašyta dorovės knygose.

Ir augink savo sūnus, duok Dieve, kad ilgai gyventų, ir auklėk juos dorais, kad eitų teisingu keliu. Mokėk jų mokytojui dosniai, laikyk jį savo namuose. Visos žmogaus išlaidos maistui nustatytos jau nuo Roš ha Šana, išskyrus išlaidas už Šventraščio mokymą.

Aš palikau jiems knygas studijoms. Nuolat rūpinkis jų sveikata ir maistu, kad nieko jiems netruktų. Tegul jie pirmiausia studijuoda “Chumaš” (Penkiaknygės pavadinimas hebrajų kalba), kad žinotų beveik atmintinai. Tegul mokytojas neapsunkina jų dideliu krūviu, nes mokslas įsisavinamas tik tada, kai jis lengvai ir maloniai pateikiamas.

Apdovanok vaikus nedidelėmis piniginėmis sumomis, nudžiuginsi juos, ir tas padės jų mokymuisi. Į tai vertėtų visada atkreipti savo dėmesį, nes visa kita yra tuštybė. Kai žmogus miršta, jis nieko nepasiima su savimi išskyrus dvi pamainas baltų apdarų (mirusiojo drobulė ir talesas-apsiautalas, kurį vyrai užsideda maldos metu), ir net brolis jokia kaina negali išpirkti jo.

Nesielvartauk, kai kas nors turtėja, nes mirštant jis nieko su savimi nepasiims. Nesakyk, kad paliksiu sūnums pinigus ir brangenybes pragyvenimui. Žinok, kad žmonės panašūs į lauko žoles—vienos žydi, o kitos vysta. Kiekvienas gimsta su savo likimu ir yra Aukščiausiojo Dievo globoje. Turtingo žmogaus paveldėtojai džiaugiasi jo mirtimi, tikėdamiesi gauti jo turtą, o jis nugrimzdo į kapą ir paliko savo turtus kitiems. Taip kaip buvo sakyta apie R. Šimoną ben Lakišą, kuris nieko, be kroko žiupsnio, prie kurio buvo pridėtas tekstas: “Ir palik savo turtą kitiems”, daugiau nepaliko.

Deja, vargas žmonėms, kurie triūsia ir kankinasi, kad galėtų palikti savo sūnums pinigus, vertybes ir visa, kuo pilni namai. Visa tai yra tuštybė, nes vienintelė nauda iš sūnų ir dukterų yra jų Tora ir dorybė. Jų maistas yra Dievo duotas. Kas juos sukūrė, tas ir pasirūpina būtiniausiais jų gyvenimo poreikiais. Svarbiausia, kad žmogus panaudotų savo pinigus labdarybei, išmaldoms ir, kad savo turtu pagerbęs Viešpatį Dievą, užsitarnautų aną pasaulį.

Be to, gerai žinoma, kad moteriai atpildas—matyti kaip jos sūnus lanko mokyklą. Ir ypač svarbu įteigti tai mano žmonai. Mūsų Išmintingieji sako, kad žmona yra garbinga, kai ji vykdo vyro norus. Tuo labiau, kad aš jai rašau tikrus Dievo žodžius. Esu įsitikinęs, kad ji padarys viską, ką aš jai parašiau. Nežiūrint į tai, aš norėčiau paraginti, kad nepakeistų nieko, kas mano parašyta.

Ir skaityk šitą laišką kiekvieną savaitę, ir ypač Šabo dienomis, prieš valgį. Ir įspėk namiškius, kad jie valgymo metu vengtų pokalbių apie nešventiškus dalykus ir nevartotų tuščių, šmeižiančių ir panašių žodžių.

Kai vesi savo sūnus dorovės keliu, tebūnie tavo žodžiai švelnūs ir geranoriški, ir jautrūs, prasiskinantys kelią į širdį ir užsitarnaujantys pritarimą. Ypač jei būsime verti persikelti į Izraelį, nes ten būtina eiti Dievo keliais. Todėl įpratink juos dorai gyventi  ir būti kilniadvasiais, o tai reikalauja kruopštaus kasdienio darbo. Įprotis nulemia viską ir tampa prigimtimi.

Kiekviena pradžia sunki, tik į pabaigą darosi lengviau.  Nuodėmingieji patys žino, kad jų kelias blogas ir kartus, bet jiems sunku atsikratyti savo kvailysčių. Toks jau žmogus. Vos tik jis nusižengia, jau ir užvaldo blogi instinktai. Tinkama priemonė vyrams — studijuoti Torą, moterims—būti santūrioms. Ir iki pat mirties žmogus turi drausminti save, bet ne pasninkais ir nuodėmių išpirkimais, o tramdydamas savo burną ir savo aistras. Ir tai yra atgaila.

Tai  ir yra visi pasaulio vaisiai, kaip parašyta: labdarybė ir žvakė, Tora—šviesa, bet dorybės mokymas yra gyvenimo kelias. Ir tai svarbiau už visus pasninkus ir savęs marinimą. Ir žmogus, kuris sugeba suturėti burną, užsitarnaus amžiną šviesą, saugomą aname pasaulyje. Raštuose pasakyta, kad žmogus, kuris trokšta gyventi ir svajoja apie geras dienas, privalo sulaikyti burną nuo pykčio ir lūpas nuo apgaulės. Tuo jo blogis bus išpirktas, ir jis bus išgelbėtas  nuo pragaro. Yra sakoma: tie, kurie sulaiko savo burną ir liežuvį, išsaugo savo sielą nuo bėdų; mirtis ir gyvenimas yra mūsų liežuvio rankose. Vargas tam, kuris žudo save kalbomis.

Ir koks yra plepumo pranašumas? Nuo visko yra vaistų, tik ne nuo šmeižto. Todėl pagrindinis dalykas — negirk nė vieno žmogaus, tuo labiau – nepeik jo. Ką pelno žmogus šmeižtu? Juk pasakyta: “Šmeižto burna yra gili duobė, į kurią krenta Dievo pasipiktinimas”.

Ir apsitverk pagrindine tvora — vienatve. Neišeik iš namų į gatves, — tik būtinam reikalui esant, arba labdarai ar religiniais tikslais. Į sinagogą išeik trumpam. Geriau melskis namie, nes sinagogoje negali išvengti pavydo ir negirdėti tuščių plepalų, o klausantysis ir tylintysis  taip pat yra baudžiami. Tuo labiau Šabo ir švenčių ir dienomis, kai susirenkama kalbėtis, — tada verčiau visai nesimelsk.

Geriau, kad ir tavo duktė neitų į sinagogą, nes ten ji mato gerus drabužius ir panašius dalykus. Ji pavydi ir pasakoja apie tai namuose, ir neapseinama be apkalbų bei piktų žodžių. Tegul ji suranda kaip karaliaus dukra, savo garbę savo namuose, ir tegul atsiduoda dorybei ir nepavydi pasaulio prabangos.

Viskas tuštybė, viskas apgaulinga. Kas pasirodo naktį, tas naktį ir išnyksta. Juk pasakyta, net jei jo didybė pakils iki dangaus, jo turtai vis tiek ne amžiams. Ir šito pasaulio džiaugsmas, net tą akimirką yra tuštybė, ir jis kiekvieno protingai galvojančio žmogaus yra smerkiamas. Deja, vargas tam, kuris eina blogu keliu. Verčiau būk visą dieną dievobaiminga, ir užsitarnausi aną pasaulį. Ir nesakyk: kaip užsitarnausiu aną pasaulį? Ką galiu padaryti? Nesvarbu, kas daugiau ar mažiau daro, bet svarbu, kad jo širdis būtų atverta dangui.

Tarp mano knygų  yra Saliamono išminties knyga jidiš kalba. Dėl Dievo meilės, reikia ją skaityti kasdien, nes ji yra svarbiausias veikalas apie dorybę. Reikia taipogi nuolatos skaityti Ekleziastą, nes ten atskleidžiami baisūs šito pasaulio dalykai. Bet saugok Dieve, kad skaitymas netaptų pagrindiniu tikslu, nes tuo žmogus neskatinamas darbams.

Daugelis žmonių skaito knygas apie dorybę, bet lieka abejingi darbams. Tai yra dėl to, kad jie skaito ir nesupranta, ir tuo viskas prarandama. Tai rodo alegorija apie žmogų, kuris sėja neardamas žemės, ir vėjas nusineša grūdus ir numalšina paukščių alkį. Ir visa tai dėl to, kad jis nesugeba paimti savęs į rankas ir atsiriboti, užsitverti tvora—ir jis lyg tas sėjėjas plyname lauke, kur kiaulės viską praryja ir sutrypia.

Kartais būna, kad žmogus sėja ant akmens, į kurį grūdas visai nepatenka, ir reikia akmenį taip suskaldyti, kad sutrupėtų. Dėl to aš rašau tau, kad muštumei savo vaikus, jei atsisakytų tau paklusti. Auklėk vaiką taip, kad jisai žinotų, kokiu keliu turėtų eiti, kad ir senatvėje nuo jo nenukryptų. Tai yra svarbi taisyklė, ypač auklėjant. Ir savo žentą raginau būtinai laikytis nurodymų, kaip skaityti, kuriuos anksčiau daviau. Tegul jo mokymas būna dėl Viešpaties Dievo ir tegul jis auklėja tuo save, vardan Dievo. Tegul nepaiso tų, kurie teigia, kad jaunuoliui tai nėra būtina. Atvirkščiai, žalio riešuto kiautas lengvai atsiveria. Ir svarbiausia, kad tai yra pagrindas visam kam. Tuo žmogus užsitarnauja viską; kaip Protingasis Rabis Meiras pažymi, tas, kas užsiima Tora dėl jos pačios, bus palaimintas. Pratink savo vaikus studijuoti skyrius ir Avot, ypač  Avot iš Rabi Natano darbų bei traktatą “Drech Erec”, nes jis pirmiau už mokslus – gražus elgesys. Parodyk didelę pagarbą savo senai uošvei ir elkis su kiekvienu žmogumi mandagiai, ramiai ir pagarbiai.

 

Brangioji motina. Suprantu, kad tau nereikalingas mano pamokymas, nes žinau tavo kuklumą ir padorumą. Ir nepaisant to, tegul skaito tau šitą laišką, nes jame yra gyvi Dievo patarimai. Ir nuoširdžiai tavęs prašau nesielvartauti dėl manęs, kaip prižadėjai. Ir jei Dievo malonė leis man būti Jeruzalėje, Šventame mieste, prie pat Dangaus vartų pasimelsiu ir paprašysiu už tave, kaip prižadėjau. Ir jei mes visi būsime palaiminti, visi kartu pamatysime šį miestą, jei Gailestingasis Valdovas to pageidaus.

Aš taip pat prašau savo žmoną, kad ji, kaip parašyta Toroje, gerbtų mano motiną, ir ypač—kaip našlę. Ir net mažiausias mėginimas jai sukelti sielvartą yra nusižengimas. Ir savo motiną paprašiau, kad tarp jų abiejų būtų santaika. Ir moteris turi savo artimąją nudžiuginti geru žodžiu, nes tai yra kiekvieno žmogaus pirminė dorybės pareiga. Teismo valandą kiekvienas bus klausiamas, ar jis elgėsi su savo draugu ramiai ir mandagiai. Didžiąja dalimi Tora siekia suteikti žmogui laimę. Tegul tarp šeimos narių, tarp vyrų ir moterų nekyla jokių ginčų, teviešpatauja tarp jų tik meilė ir brolybė. Ir jei kas nors iš jų pasielgtų nederamai, atleiskite vienas kitam ir gyvenkite, dėl Dievo meilės, tik santarvėje. Aš taipogi paprašiau savo motiną, kad auklėtų mano sūnus ir dukras švelniais žodžiais, kurie paveiktų, ir kad ji juos prižiūrėtų. Aš liepiu savo sūnums ir dukroms gerbti ją, ir kad tarp jų nekiltų jokių ginčų ir pykčio, bet viešpatautų tik taika. Taikos Valdovas teduoda jums ir sūnums, ir dukroms, ir žentams, ir broliams, ir visam Izraeliui – gyvybę ir taiką.

Tai yra žodžiai žmogaus, kuris visada meldžiasi už jus – žodžiai Elijo ben Šlomo Zalmano: tebūnie palaimintas jo doras atminimas.

 

Iš hebrajų kalbos vertė Filologijos mokslų daktarė Lėja Levitienė

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Iš ciklo “Mano žydiška kelionė”

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Šiltos lietuviškos vasaros liepą lankėmės prie vienos iš labiausia prižiūrėtos ir restauruojamos medinės Sinagogos Žiežmariuose. Jos išlikimo istorija išties įspūdinga. Kaip tai nutiko? Kalbinam Liudviką Markuntinavičių, kuris iki šiol saugo pastatą ir prisimena jo istoriją.

Kalba autentiška, netaisyta.

,,Ne aš čia ne visą gyvenimą, nuo 1962 metų Žiežmariuose. Gimiau už 12 km. Šuoliškių kaime. Atvažiuodavau čia su mama karo metais. Mačiau kaip miestelį bombardavo. Teko matyti kaip rusai Žiežmarius užėmė, 1944 liepos 16 d. tada jau rusai vokiečius varė lauk. Žiežmariai jau buvo išlaisvinti, rusai vokiečius varė link Antakalnio, tie vėl atgal ėjo. Savo akim mačiau, čia didelės kautynės buvo. Tada su mama buvom atvažiavę su arkliuku su padvada ir pradėjo krist bombos ant Žiežmarių. Mes bėgt! Bėgom į kalnelį, skrido lėktuvai, jie gan žemai skrido, kryžiukas matėsi. Matyt mus pamatė, kad su vežimu važiuojam.

Mama sako:

“…jau viskas, žegnokis, vaikeli, mus jau sušaudys.”

Bet lėktuvas atlėkė, kilpą padarė, apsisuko, pamate matomai, kad moteris su vaiku ir nuskrido. Dar šovinių pagailino, matyt toks žmogiškumas. O aš čia negyvenu, aš visą laiką prižiūrėdavau sinagogą, o dabar dar ir šalia esantį namą prižiūriu. Anksčiau čia toks Jalinskas senukas gyveno, mirė, paskui jo anūkas paveldėjo ir tas mirė. Dabar sūnus Anglijoje, o aš pašienauju, prižiūriu, patvarkau. Aš ten už poros namų gyvenu, apsigyvenau iškart Lietuvai nepriklausomybę paskelbus. Gal nuo 1992 metų.

Sinagogoje anksčiau raikopsąjungos sandėliai buvo, saugojo čia puodus, baldus, visokius rakandus. O ten toliau kombikormas buvo supiltas. O kai jau viskas išsikėlė, ištuštėjo, pastatas buvo laisvas, pilnas šiukšlių – pradėjo visokie nepageidaujami asmenys rinktis, išgertuves daryti. O šalimais tokia Agripina gyveno, tai sakau, reikia rodą daryti!

Paprašėm iš seniūnijos traktoriaius, išvalėm čia viską, spyną uždėjom, kad nelandžiotų. Paskui jie pro langus pradėjo landžioti, tai aš čia viską užkalinėjau.  Baisiai atrodė viskas. Saugojom, kad nesudegtų. Prieš kokius 5 metus rimčiau saugoti pradėjo paveldas. Jie pradėjo restauruoti. Aš ir čia viską prižiūrėjau, tai įrankius surinkdavau, tai darbinykus įleisdavau, atrakindavau,  tai duris paliktas užrakindavau, tai signalizaciją įjungdavau ir iki šiol taip.

Apie žydus man pasakojo dėdė Vaclovas. Jie gyveno Klieriškių kaime tarp miškų už 12 kilometrų nuo čia. Keli mano dėdės ten gyveno, Vaclovas Paškauskas priglaudęs 3 žydų šeimas – Gilmaną, Kalamicką ir Ypų šeimą – viso 13 žmonių su vaikais. Ypai tai pagrinde iš Kauno, pabėgę iš geto.

Gilmanas ir Kalamickas tai nuo Žiežmarių. Pradžioj jie slapstėsi Semeliškėse.  Juos išdavė, jie atklydo pas mano dėdę ir ten apsistojo. Tuos žmones gi reikėjo išmaitinti. Mano dėdė ir posūniai vaikščiojo po kaimą, rinkdavo maistą. Mano mama taip pat vedžiodavo per kaimus su tarbom, rinkdavo, pirkdavo jei reikėdavo sviestą, kiaušinius,  duonos. Viską nešė žmonėms valgyt. Dėdė gavo pasaulio teisuolio vardą po mirties. O mane mama vedžiojo, kad įtarimų nebūtų. Ten policajai, gestapininkai važinėjo. Susistabdydavo, klausinėdavo ką nešat, kur vaikštot? O mes sakom ,kad mūsų šeima didelė, maistą sau renkam. Tai taip ir buvo – šeima mūsų didelė, penki vaikai augom ir penki mirę buvo. Taip ir sukomės. Porą metų slapstėsi žydai pas dėdę. Labai laiminga istorija, labai laimingai baigėsi, juk galėjo išduoti. Vieni gelbėjo, kiti šaudė.

Prie namo buvo didelė duobė, paversta bunkeriu. Įėjimas į duobę per šuns būdą buvo. Dvigubas būdos dugnas įtaisytas. Išeidavo žmonės tik naktį. Bijodavo. Šalia ėjo kelias ir jei tik koks garsas – lįsdavo atgal. Didelė baimė buvo visiems. Dabar ryšių nebepalaikom. Kol mama gyva buvo tai bendravo. Jie Kaune gyveno po karo.

Čia gi getas buvo netoliese. Žmogus pasakojo, kuris duobę kasė. Griovys buvo 50 metrų ilgio. Sake, kad trys lietuviai ant kalniuko staliuką pasistatė, patefonas groja, jie sėdi ginklus pasidėję, išgerinėja ir laukia kol žydaites atvarys. 1800 moterų sušaudė, tas griovio kasėjas ir dar pora kitų pasakojo man. Jie iškasė griovį ir į krūmus pabėgo, nes bijojo, kad ir juos sušaudys.

Vėliau, kurie šaudė – buvo išaiškinti. Juos suėmė, išvežė į Pravieniškes, nuteisė. Dirbau tada Praveniškėse vairuotuoju. Mačiau pats kaip du lietuvius atvarė ir jie parodė, kur žmonės sušaudyti, dabar ten tik pušelės, niekaip nesužinotum. Tardant juos atvežė čia į vietą prie kelio, jie žingsniais atmatavo ir parodė vietą kur galima kasti. Atvarė traktorių, kasė, batus pirma atkasė, paskui dėžę su brangenybėms. Tie žmonės nespėjo pabėgti tai užkasė visą žydų turtą. Rusai jau spaudė visus iš čia ir spėjo suimti. Jie taip vėlai šaudė, rusai jau buvo čia pat.

Prie Sinagogos prieš karą nebuvau, nemačiau. Šiemet jau niekas nebeatvažiuoja, bet anksčiau, prieš pandemiją čia važiuodavo ir važiuodavo. Kartą Rabino proanūkas iš Izraelio buvo atvažiavęs. Parodžiau jam kur visi gyveno, kiekvienam labai svarbus prisiminimas.

Išlikęs užrašas lenkų kalba.

Vis atvažiuoja, dalinasi įspūdžiais. Buvo tokių, kurie čia liko gyventi ir tik paskui išvyko į Izraelį. Bet iki koronos iš viso pasaulio važiuodavo ir visada vis kiti, tie patys negrįžo. Kartą buvo 200 kareivių. Su daug autobusų Izraelio kareivai buvo suvažiavę. Jie čia pirmiausia meldžiasi, atlieka maldą, malda trunka ilgai, jie meldžiasi pusantros valandos, paskui pašoka ratuku.

Per daugelį metų Sinagogos vietą lankė žmonės iš viso pasaulio

2014m. buvo pas mane žurnalistė iš JAV. Norėjo namą apžiūrėti kaime, to namo nebėra, bet duobė liko. Iš namo pirtį pastatė. Toje vietoje gyvena dėdės dukra dabar, žurnalistė nustebo, kad yra dukra. Posūnis nepapasakojo į Ameriką nuvykęs. Žurnalistė darė reportažą, knygą parašė.

Interviu apie knygą, kalba autorė Nancy Wright Beasley anglų kalba. (spauskite ant paveikslėlio)

Ludvikas dalinasi Sinagogos nuotraukomis, kaip ji baisiai atrodė prieš atstatymą, kaip viskas buvo išdraskyta. Visas sienas Liudvikas gramdė savo rankomis. Miestelis atgyja,  kai Sinagogą sutvarkė, žmonės irgi labai tvarkosi, linksmiau gyventi darosi.

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020m. paskelbta tema – „Žydiškos kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.