Paveldas

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Šiandiena #NataljosKlubo Šalom nariai uždarė pirmąjį sėkmingą klubo sezoną ir keliavo į Žiežmarius.

Saulėtą dieną vaikščiojome per mažą miestelį, kažkada, kol dar nebuvo autostrados, stovėjusį ant pagrindinio Lietuvos kelio tarp Vilniaus ir Kauno. Čia dar gan ryškūs nedidelio žydų kvartalo pėdsakai atpažįstami iš raudonų plytų namelių ir prekybininkų pastatų su durimis į gatvę. Siaurose gatvelėse išlikę  maži medinukai su nepakeistomis autentiškomis detalėmis, langinėmis, durų varčiomis. Vietos specifinė puošmena – skardinės augalinių motyvų lietvamzdžių dekoracijos.

Radome ir vieną namą su kampinėmis durimis, sako – tai litvakų sumanymas, nes kampinės durys rodo, jog namas priklausė abiem gatvėms paleis sienas. Tad abiejų gatvelių prekybininkai negalėdavo pykti ant namo gyventojo, kai jis eidavo apsipirkti pas prekeivį kaimyną.

Apie išsaugotos ir atrestauruotos Žiežmarių sinagogos sėkmės istoriją pasakojo Aivaras Jonyka. Sinagogos atgimimu jis rūpinasi jau daug metų. Miestelyje gyveno apie 80 proc. žydų, kurių šiandiena jau nebėra. Bet liko vienas iš keturių maldos namų – atsinaujinusi unikali medinė sinagoga. Miestelyje nebeliko žydų bendruomenės, tad pastatas tarnauja kaip kultūros centras. Čia rengiamos parodos, koncertai, susitikimai, objektą dažnai lanko grupės iš Izraelio.

Vėliau klubiečiai aplankė atminties vietas – žydų kapines ir žydų žudynių vietas ir kapus Strošiūnų miške kur 1941 m. buvo negailestingai nužudyti 2200 vyrai, o vėliau 1800 moterys, vaikai ir pagyvenę Žiežmarių žydai.

Kaišiadorių turizmo centro informaciniame puslapyje rašoma:

Žiežmarių žydų kapinės paminėtos 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu čia buvo dvejos kapinės: vienos laukuose miesto pakraštyje, o antrosios – prie sinagogos, skirtos mažiems vaikams laidoti. Iki mūsų dienų antrųjų kapinių neliko nė žymės. Senųjų žydų kapinių pakraštyje po Antrojo pasaulinio karo buvo užkasami nužudytų partizanų palaikai. Šiuo metu kapinėse išliko apie 40 skirtingų stilių ir formų antkapinių paminklų.

Žydų žudynių vieta ir kapas Strošiūnų miške 1941 m. Rugpjūčio mėnesį vyko masinis Kaišiadorių apylinkių žydų naikinimas. Vyrai, moterys, vaikai buvo surenkami į vieną vietą, vėliau vedami arba vežami sušaudymui. Žudynės vyko Strošiūnų šile. Šioje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. buvo sušaudyta 1911 Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių žydų. Tai buvo Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės.

Kviečiame pasivaikščioti kartu ir susitikime rudenį, prasidėjus naujam edukaciniam sezonui.

Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė

Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė

Vasara ne tik atostogų, bet ir darbingų kelionių metas. Lankomės Berlyne ir užsukame į legendinę FINE BAGELS beigelinę. Ji duris atvėrė keliais metais anksčiau nei Vilniaus Beigelių krautuvėlė. Susipažinome su Fine Bagels savininke ir įkūrėja Laurel Kratochvila dar 2018 m. Lenkijoje žydiško maisto festivalyje TISH, kur ji surengė dar tuo metu unikalią beigelių kepimo pamoką. Taip susipažinome su Montrealio ir Niujorko stiliaus beigeliais ir skirtumais tarp jų. Atsivežėme skaniausio  žydiško saldėsio RUGELACH receptą.

Rugelach su riešutų ir figų įdaru, 2018 m.

FINE BAGELS ISTORIJA

Ankstyviausias beigelių įrašas apie beigelius šeimos įkūrėjos istorijoje yra 1897 m., kai proprosenelis Hymanas (ne Chaimas) Cooperis pareiškė, kad persikelia iš Varšuvos į Niujorką, nes „užjūryje Beigeliai yra geresni“. Likusi šeima netrukus apleido savo nedidelę chalos kepyklėlę ir persikėlė į Naująjį pasaulį, nes, pasirodo, Amerikoje beigeliai buvo išties geresni. Amerikoje užaugo keturios kartos, bet šeima iki šiol nerimsta dėl beigelių.

2013 m. „Fine Bagels“ atvėrė duris Berlyne ir nuo to laiko kočioja, verda ir kepa autentiškus Niujorko riestainius su skylėm.

Kepyklėlės misija – gaminti nuostabius beigelius ir kitus gardžius žydų ir amerikiečių kepyklų skanėstus, išlaikyti maisto tradicijas ir paveldą šiame naujame-sename pasaulyje.

Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė

Fine bagels moto.

Ketvirtadienio popietę lijo, bet madingas Berlyno rajonas klegėjo ir buvo gyvas. Fine Bagels kepyklėlė įsikūrusi ant nemažos sankryžos ir per pietų metą čia buvo pilna žmonių. Nepanašu, kad tai  minia iš ofisų, labiau tai nuolatinis beigelių gerbėjų klubas. Staliukai palei vitrinas puspilniai, viduje stovi eilė, groja muzika, lentynos užgultos ir kvepia kava.

Kavinės interjeras niekuo lyg nenustebino, meniu išrašyta palei lubas ant juodos  lentos kreida, pavadinimas kukliai šviečia neonine šviesa ant vitrinos ir atsikartoja ant sienų. Tačiaiu labai nustebino, jog patekome į…knygyną. gerų madingų knygų buvo pilnos sienos ir prekystaliai, tarp jų išsidėstę staliukai kavai. Kavinės erdvė išties didelė. Prieš pat kasą, garbingiausioje vietoje radome visą „Svajonių“ lentynėlę su visomis kultinėmis  žymiosiomis žydų kulinarijos knygomis, tad nebereikia ir AMAZON.

Knygynas – tai savininkės vyro verslas puikiai įsipaišantis į beigelinės erdves ir idėją.

Kavinė siūlo net 16 rūšių beigelių MENIU

Patys beigeliai  išdėstyti vintažinio stiliaus medinėse lentynose. Vitrinoje puikuojasi chalos, klasikinės cinamoninės bandelės , tik va ir čia kepyklėlės lentynos buvo tuščios – pasigedome būtent to, dėl ko užsukome – legendinių rugelach.

 

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Kauno žydų bendruomenės narių išvyka į Vakarų Lietuvą

Kauno žydų bendruomenės narių išvyka į Vakarų Lietuvą

Švenčiant Valstybės, Mindaugo ir Mortos karūnavimo, dieną, smagu prisiminti vieno birželio savaitgalio (kaip vėliau paaiškėjo, pačio palankiausio kelionėms) Kauno žydų bendruomenės narių išvyką į Vakarų Lietuvą.
Per Švėkšną iš Didžiosios Lietuvos – į Mažąją, per Kuršmares  į Rojaus kampelį žemėje, ne kartą talžytą gamtos ir istorijos .
Nuostabu prisiminti: (visos jos buvo nepanašios viena į kitą, savitos, bet visos įkvepiančios ir be galo mylinčios savo kraštą). Gidės – švėkšniškės Monikos, šilutiškės Živilės, preiliškės Raimondos, klaipėdiškės Rasos dėka pažinome dalelę šio puikaus krašto, kur vanduo kuria gyvenimą. Nepamirštos ir turtingos bei skausmingos istorijos. O dar “apturėjome” laimę suspėti į unikalų, gurmaniškų vaizdų prisodrintą, Agnijos Šeiko šokio teatro spektaklį-kelionę “Laikas ne(ė)rimui”!
Buvo taip gera, kad kai kurie keliauninkai, net nespėję grįžti namo, jau pradėjo kurti būsimų pabėgimų iš rutinos planus.
Tekstas iš Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako Feisbuko.
Diskusijos dėl „Lietūkio“ rūmų ir žydų žudynių: ar dera pirkėjus vilioti šūkiu „namai su istorija“?

Diskusijos dėl „Lietūkio“ rūmų ir žydų žudynių: ar dera pirkėjus vilioti šūkiu „namai su istorija“?

Kauno Vytauto prospekte atnaujinamas tarpukario pastatas, kurio architektas – Prisikėlimo bažnyčios projekto autorius, architektas Karolis Reisonas. Tačiau reklamą pirkti būstą šiame name pastebėję visuomenininkai mano, kad pavadinimas „Lietūkis“ ir šūkis „namai su istorija“ yra netinkamas, kadangi siejasi su Kaune įvykusiomis žydų žudynėmis. Kristina Aržuolaitienė Verslo žurnalistė Šaltinis: 15min Lietūkio pastatas Kaune / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr. Aa Temos: 2 Kaunas Žydai Komentarai (8) Asocijuojasi su žydų žudynėmis Netyčia šio objekto reklamą pamačiusi menininkė Paulina Eglė Pukytė feisbuko juostoje rašė, kad ją tokia nekilnojamojo turto pardavėjų strategija nustebino. „Jeigu jau reklaminėje kampanijoje minima istorija, kaip galima visiškai ignoruoti vieną juodžiausių mūsų XX a. istorijos puslapių, susijusių su pavadinimu „Lietūkis“? Reklama siūlo „prisiliesti prie istorijos“. Kaip prisiliesti, prie kokios istorijos?“ – emocijų kalbėdama su 15min neslėpė menininkė.

„Lietūkis“ buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, veikusi 1923–1940 m. Kaune, kurios centriniai rūmai buvo būtent Vytauto pr. 43. „Lietūkio“ garažo žudynės – 1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune. Žudynės vyko tuo metu jau likviduotos Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, Miško gatvėje. Stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskyrusi egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol lieka nežinomi.Nors centriniai „Lietūkio“ rūmai, kuriuose dabar ir pardavinėjami butai, pasak P.Pukytės, nėra būtent ta vieta, kur vyko viešas žydų kankinimas ir žudymas, tačiau šis pavadinimas neišvengiamai kelia asociacijas su baisiais įvykiais. „Istorikai komentuoja, kad pavadinimas „Lietūkis“ šiam įvykiui buvo „pridėtas“ vėliau, bet aš nemanau, kad tai ką nors keičia, nes žodžiai „Lietūkio garažo žudynės“ jau yra įėję į istoriją.

Manau, tokia reklama demonstruoja nejautrumą mūsų istorijai ir mūsų bendrapiliečiams. Nepamėginta nė kiek pakeisti šio pastato pavadinimo, visiškai nepasistengta parodyti, kad atsinaujinta iš esmės, kad mes suvokiam ir gailimės to, kas buvo padaryta“, – teigia ji. P.E.Pukytė apgailestavo, kad tai nėra vienintelis pavyzdys – panašiai reklamuojami ir namai prie IX-ojo forto, kuris „dovanos gaivią žalumą laisvalaikiui su šeima“.

Reklama, kelianti aistras, neprasprūdo ir pro VDU docento Igno Kalpoko akis.

„Labai aiški iliustracija, kas būna, kai reklaminė žinutė paleidžiama nepagalvojus. Nes, viena vertus, istorinis pastatas, tarpukario architektūra dabar Kaune madinga, „Lietūkio“ pavadinimas taip pat istorinis. Tai tą dalį galima suprasti. Bet kai tas pats pavadinimas asocijuojasi su žydų žudynėmis, net jei pats nusikaltimas įvykdytas už kelių šimtų metrų buvusiame garaže. Iš esmės yra trys variantai, visi blogi: arba prieš reklamuojant niekas nė pagūglinti nesiteikė (jei jau istorijos žinių spragos), arba pasidomėjo ir neatrodė svarbu, arba kaip tik pagalvojo, kad provokacija bus naudinga. Čia turbūt didėjančio blogumo prasme“,

–15min komentavo I.Kalpokas.

Pirmos profesionalios Šiaulių fotografės nuotraukose – tarpukario pasaulis

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastate veikia pirmos profesionalios Šiaulių fotografės Sošanos Zaksaitės paroda iš bendruomenėje saugomo archyvo. S. Zaksaitės nuotraukose liko įamžintas žydų gyvenimas tarpukario Šiauliuose.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastate S. Zaksaitės kūryba pristatoma antrą kartą. Pirmoji jungtinė paroda „Žydai anuomet ir dabar…“ suvienijo du laikotarpius – tąkart eksponuoti S. Zaksaitės nufotografuoti tarpukario Šiaulių žydų atvaizdai ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narių portretai, įamžinti Fotografijos namų fotografų.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad ši paroda – pirmosios tęsinys. Bendruomenė saugo suskaitmenintą S. Zaksaitės archyvą, jame yra apie 300 nuotraukų.

Žydų kapinių apsaugos Europoje komiteto (CPJCE) pranešimas

Žydų kapinių apsaugos Europoje komiteto (CPJCE) pranešimas

PRANEŠIMAS SPAUDAI

 

Lietuvos vyriausybė dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą laikytis CPJCE gairių dėl Sporto rūmų pastato, esančio Šnipiškių žydų kapinėse Vilniuje, ateities planų.

2021 m. lapkričio 25 d. Vilniuje įvykusiame susitikime, kuriame dalyvavo pirmasis kanclerio pavaduotojas Rolandas Kriščiūnas, lydimas darbo komandos aptarė esamų Sporto rūmų pastato būsimą funkciją. Dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kartu su rabinu H. Glucku OBE ir rabinu Y. Schlesingeriu Lietuvos, atstovaujančiais CPJCE.

Rabinas Gluckas atkreipė dėmesį, kad nepaisant ateities planų, vyriausybė turi gerbti 2009 ir 2015 m. pasirašytus susitarimus tarp vyriausybės ir CPJCE, todėl visoje kapinių teritorijoje draudžiamas dirvožemio judinimas, todėl vyriausybė turėtų atsižvelgti ir tęsti darbą kartu su CPJCE, siekiant užtikrinti šių bei kitų kapinių apsaugą pagal Halachic gaires.

Rabinas Šlesingeris, atsakydamas į pono Kriščiūno klausimą, patikino, kad CPJCE ir toliau aktyviai dalyvauja ir yra įsitraukusi į visus reikalus, susijusius su Šnipiškių kapinių ir visų kitų žydų kapinių bei masinių kapų visoje Lietuvoje išsaugojimą, ir toliau dirbs su lietuviais, padės vyriausybei rasti galutinį ir ilgalaikį visoms šalims priimtiną sprendimą dėl Sporto rūmų ateities.

Pirmoji kanclerio pavaduotoja sutiko, kad siekiant apsaugoti Šnipiškių kapinių teritoriją, itin svarbu rasti nuolatinį Sporto rūmų sprendimą:, kapines tinkamai aptverti, pagerbti, pažymėti kaip senąsias žydų kapines. esančias svarbioje žydų paveldo vietoje.

Sutarta, kad dialogas su vyriausybe ir toliau turėtų būti tęsiamas, po kurio bus keičiamasi idėjomis ir pasiūlymais.

Rabinas Gluckas yra sakęs, kad Lietuvos valdžia yra nuoširdžiai atsidavusi ir žydų paveldui Lietuvoje, kurį reikia puoselėti kiek įmanoma tinkamiausiu, pagarbiu ir garbingu būdu.

Manome, kad svarbu ir tikslinga pasidalinti informacija apie naujausią šios šventos Šnipiškių kapinių vietos istorija ir CPJCE atsidavimą jos apsaugai ir išsaugojimui.

2009 metais Lietuvos Vyriausybė nusprendė statyti daugiabučius visoje Vilniaus Šnipiškių kapinių teritorijoje.

Jie jau buvo pastatę vieną pastatą ir statė antrą, nepaisant stipraus žydų ortodoksų protesto visame pasaulyje.

Tada Lietuvos valdžios institucijos kreipėsi į CPJCE, kaip į iškiliausią organizaciją, užsiimančią žydų kapinių apsauga ir išsaugojimu Europoje. Po dviejų savaičių intensyvių diskusijų ir svarstymų su vyriausybe pavyko sustabdyti visus statybos darbus šioje vietoje.

Po tolesnių Lietuvos Vyriausybės ir rabinų susitikimų pasiekėme abipusį sutarimą pasirašyti nutarimą, kuriame tiksliai išvardinta, kad bus perduota visa Šnipiškių kapinių teritorija, įskaitant ir aplinkinę teritoriją, kurioje yra ar gali būti kapų Vilniaus žydų bendruomenei. Kapai būti saugomi pagal žydų įstatymą (Halacha).

Susitikime buvo svarstoma ir prieš daugelį metų, sovietmečiu,  toje vietoje pastatytų iki šešių metrų gylio po žeme besitęsiančių Sporto rūmų ateitis. Atlikę išsamų ir kruopštų tyrimą, galutinai nustatėme, kad po pastatu ar šalia jo iš viso nėra kapų. Todėl priėjome išvados, kad pagal pageidavimą Lietuvos vyriausybė galėtų pradėti naudoti pastatą pagal savo reikalavimus, su išlyga jautriai atsižvelgti į vietos šventumą..

Visus aukščiau išvardintus punktus patvirtino septynių vadovaujančių rabinų komitetas ir gavo aukščiausios, tuo metu tarptautinės, žydų teisės institucijos, rabino Shmuelio Wosnerio sutikimą  patvirtintą antspaudu.

Iki šiol Lietuvos vyriausybė rodė nepaprastą dėmesingumą ir pagarbą visais klausimais, susijusiais su Šnipiškių kapinėmis ir kitomis žydų kapinėmis bei masinėmis kapavietėmis visoje Lietuvoje.

Lietuvos Vyriausybė dėl mums nežinomų priežasčių Sporto rūmų renovacijos dar nepradėjo ir dar sprendžia, ką su jais daryti. Todėl kol tokia situacija tęsiasi, kapinės yra saugomos, tačiau jos nėra visiškai apsaugotos. Nepaisant to, nuolat palaikome dialogą su Lietuvos vyriausybės atstovais, kad būtų rastas sprendimas, kaip jautriai išnaudoti greta esančią teritoriją, kad užtektų vietos šventumui ir aplinkai.

Norime aiškiai pasakyti, kad bet koks pašalinių šalių įsikišimas gali tik atidėti ir sutrikdyti šios šventos vietos apsaugą.

Kol šio reikalo priežiūra yra labai patyrusios ir pajėgios CPJCE rankose, kuriai vadovauja išskirtinė ir plačiai gerbiama rabinų vadovybė, visi gali būti tikri, kad viskas atitinka žydų įstatymus (Halacha) ir tradicijas.

Šimonytė – apie Taivano klausimą, dvi aštresnes diskusijas su prezidentu ir žydų muziejų Sporto rūmuose

Šimonytė – apie Taivano klausimą, dvi aštresnes diskusijas su prezidentu ir žydų muziejų Sporto rūmuose

Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt portalo vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Ištrauka iš Premjerės Ingridos Šimonytės interviu.

– Šis interviu pasirodo sausio 27 dieną, tai yra Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Jums šita tema yra svarbi, esate dalyvavusi ir vadinamojoje Atminties kelio eisenoje, ir ne kartą, jeigu neklystu. Lietuvoje Holokausto tema vis dar įžiebia labai daug diskusijų, akivaizdu, kad nesame atsakę į daug klausimų. Ar mes, Lietuva, kaip valstybė, turint omenyje visą istoriją, esame pakankamai įamžinę aukų ir gelbėtojų atminimą?

– Manau, mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką reiškė žydai Lietuvos istorijoje. (…) Pats mastas, pats supratimas, kad tai 200 tūkst. žmonių, kad miestelių gyventojai didžiąja dalimi buvo didžiulės žydų bendruomenės, kurios tiesiog dingo, kažkas paėmė ir nupūtė nuo paveikslo 200 tūkst. žmonių. Man tas suvokimas atėjo gerokai vėliau.

Sporto rūmų atgimimas: ar galėtų tapti memorialu žydams?

Sporto rūmų atgimimas: ar galėtų tapti memorialu žydams?

Žygintas Abromaitis, LRT TV naujienų tarnyba

Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, premjerė Ingrida Šimonytė portalui LRT.lt teigia, kad Vilniaus Koncertų ir sporto rūmai galėtų tapti memorialu žydams. Jau daugiau nei dešimtmetį svarstyta, kaip sutvarkyti istorinį brutalizmo stiliaus pastatą – pagrindine idėja laikytas konferencijų centro kūrimas, tačiau tokio žingsnio Vyriausybė gali atsisakyti.

Unikalaus stogo ir brutalizmo stiliaus pavyzdys. Jeigu sostinėje yra bent kelios vietos, kur apsilankius įmanoma per kelias akimirkas grįžti laiku, tai Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija – viena jų. Apleista ir tarsi pamiršta, nors ankščiau dvelkė gyvybe.

Tačiau prieš pusę amžiaus statyti Koncertų ir sporto rūmai alternatyvų atgimti neturėjo. Vizijos ir planai, kad unikalus pastatas gali būti atnaujintas ir virstų konferencijų centru, susikirto su kita realybe – rūmai pastatyti viduryje labai senų Šnipiškių žydų kapinių.

O joms atminti testovi nedidelis paminklas. Žydų bendruomenės pirmininkė sako, šiandien minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną tenka konstatuoti – kapinių teritorija iki šiol nesutvarkyta.

Baigtas YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke ir trijų Lietuvos atminties institucijų bendras projektas

Baigtas YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke ir trijų Lietuvos atminties institucijų bendras projektas

Thos Robinson (Getty Images) nuotr. / Lazdijų miesto Hevra Lomde Šas (Talmudo besimokančiųjų draugijos) Pinkas (bendruomenės metrikų knyga), 1836 m. (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir YIVO Žydų tyrimų instituto Niujorke leidimu)

Šaltinis: 15min YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke pranešė, kad užbaigtas Edwardo Blanko Vilniaus kolekcijų projektas (EBVOCP) – istorinė septynerių metų 7 milijonų JAV dolerių vertės iniciatyva, kurios tikslas – apdoroti, išsaugoti ir suskaitmeninti išsklaidytas prieškario YIVO bibliotekos ir archyvų kolekcijas.

Vykdant projektą ši medžiaga buvo skaitmeniniu būdu sujungta specialiame interneto portale ir pirmą kartą tapo prieinama visame pasaulyje, pranešė Kultūros ministerija. „Šio projekto užbaigimas – svarbus etapas naujausioje YIVO instituto istorijoje ir mūsų pagrindinės misijos įgyvendinimo išraiška.

Juo pagerbiami didvyriai ir kankiniai, kurie rizikavo ir prarado gyvybes, kad išsaugotų šias knygas ir dokumentus, taip pat pagerbiami mokslininkai ir vizionieriai, kurie supranta, kad šios medžiagos reikšmė yra kur kas platesnė, nei puslapyje užrašyti žodžiai.

Esame dėkingi už mūsų partnerių Lietuvoje dalyvavimą, nenuilstamas archyvarų ir bibliotekininkų pastangas Niujorke ir Vilniuje bei dosniems rėmėjams, be kurių visa tai nebūtų įmanoma“, – sako Ruth Levine, YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto valdybos pirmininkė. Šis projektas – tai tarptautinė YIVO ir trijų Lietuvos institucijų: Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos partnerystė.

„Šio reikšmingo projekto finišas kartu atveria ir naują atminties puoselėjimo puslapį. Jis padės užpildyti žinių spragas, išplėsti suvokimą apie regiono prieškario žydų gyvenimą, nutiesti tvirtas atminties jungtis tarp Vilniaus ir Niujorko. „YIVO Vilniaus projektas“ yra svarbus įsipareigojimas tiek visų pirma Lietuvai, tiek visam pasauliui: mes kiekvienas privalome semtis iš šio atsiveriančio begalinės informacijos vandenyno ne tik dėl būtinybės prisiminti, gerbti ir puoselėti. Mes privalome tai daryti, jei norime patys būti geresni ir kurti geresnį pasaulį“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/baigtas-yivo-zydu-moksliniu-tyrimu-instituto-niujorke-ir-triju-lietuvos-atminties-instituciju-bendras-projektas-1104-1625602?copied

 

Keičia pavadinimą, bet ne likimą

Keičia pavadinimą, bet ne likimą

Lina Dranseikaitė

Sekundę,lt

Kone pačiame Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje stūksanti raudonplytė šimtametė sinagoga nuo šiol bus vadinama tikruoju Toros draugijos vardu.

Tačiau net ir atkūrus istorinį teisingumą, miesto istorinėje dalyje griūvančio paveldo dar po kelių dešimtmečių gali tiesiog nebelikti. Panevėžio žydų bendruomenės pastangomis, kaip sako jos pirmininkas Genadijus Kofmanas, grąžintas istorinis teisingumas.

Visgi iš Toros draugijos vardu pervadintų žydų maldos namų dar po kelių dešimtmečių gali likti tik jo istorija. Nors Valstybės turto bankas dar prieš porą metų šį unikalų paveldo objektą bandė parduoti, iki šiol istoriniai maldos namai naujų savininkų neatrado. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas net nesvarsto, kad raudonplytę sinagogą nupirktų patys žydai, mat šis pastatas ir taip turėtų jiems priklausyti.

Skaitykite visą straipsnį:

Sutvarkytas Alantos sinagogos pastatas

Sutvarkytas Alantos sinagogos pastatas

 Kultūros paveldo departamentas paskelbė žinią apie užbaigtą Alantos sinagogos tvarkybą:

Molėtų rajone, Alantos miestelyje sinagoga stovi nedidelės kalvos šlaite, kiek atitolusi nuo Ukmergės gatvės, dešinėje kelio Alanta–Molėtai pusėje. Alantos sinagoga yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos žydų kultūros paveldo objektas. Tai viena iš septyniolikos teišlikusių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių medinių sinagogų. Sprendžiant iš formų, spėjama, kad Alantos miestelyje išlikę maldos namai statyti XIX a. antrojoje pusėje. Alantos sinagoga – vienintelė išlikusi vientiso tūrio su vidiniais laiptais, romantizmo periodo sinagoga Lietuvoje.

Sutvarkytos Alantos sinagogos pastatas bus perduotas Molėtų rajono savivaldybės administracijai siekiant valstybės saugomą kultūros paveldo objektą pritaikyti Savivaldybės kultūros, švietimo, pažintinio turizmo (parodų, ekspozicijų rengimui, supažindinimui su sinagogos pastato ir vietos žydų bendruomenės istorija) veiklų įgyvendinimui.

Žydų bendruomenės atsiradimas Alantoje yra neištyrinėtas. 1878 m. pirmą kartą paminėtas rabinas Benyamin Gitezon (1851-1932). 1921 m. įkurta oficiali žydų bendruomenė su šešių narių valdyba. Buvo mokykla su dviem mokytojais, biblioteka hebrajų ir jidiš kalbomis, egzistavusi iki Sovietų okupacijos 1940 m

Alantos sinagogos pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

Pastatas sutvarkytas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – paveldotvarkos finansavimo programos – lėšomis pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė – architektė Rūta Irena Klimavičienė),projektas  parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės užsakymu ir dalinai jai finansuojant.

LŽB paveldosaugininko Martyno Užpelkio nuotraukos, kuriose matysite Alantos sinagogą prieš sutvarkymą ir po sutvarkymo:

Taip atrodė Alantos sinagoga iki sutvarkymo

Daugiau  naujausių Alantos fotografijų čia.

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus

Kurkliuose (Anykščių raj.) komisija priėmė atliktus sinagogos tvarkybos darbus.

Nuotraukose atgimusi sutvarkyta senoji medinė sinagoga.

Spalio mėnesį KPD paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Kurklių miestelio sinagogos pastato (Anykščių rajone) tvarkybos darbus. Kurklių sinagogos pastatas prikeltas naujam gyvenimui.

Pastatas sutvarkytas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – paveldotvarkos finansavimo programos – lėšomis pagal UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė – architektė Rūta Irena Klimavičienė),projektas  parengtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės užsakymu ir dalinai jai finansuojant.

2014 m. KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į Kultūros vertybių registrą įtraukė medinę Kurklių sinagogą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 37596). Kurklių miestelyje esančiai sinagogai teisinė apsauga suteikta dėl jos architektūrinės vertės. 2013 metais Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos bei populiarinimo asociacija į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos Centrinėje ir Rytų Europoje“ įtraukė 14 Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų pastatų, vienas jų – Kurklių sinagoga. Tai liudija apie tokio kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ne tik šalies, bet ir europiniu mastu.
Kurkliuose jau nuo XVII a. gyveno žydų bendruomenė. XIX a. pabaigoje čia buvo 257 žydai – jie sudarė 32 procentus visų miestelio gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metais visa miestelio žydų bendruomenė buvo sunaikinta.
Kurklių sinagoga yra viena iš originaliausių Lietuvoje. Statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuota ir 1936 m. prie nedidelio Dubelės upelio pastatyta sinagoga buvo suręsta iš sujungtų į sąsparas rąstų. Šių maldos namų patalpos išdėstytos per du aukštus, o virš pietinės pastato dalies iškilęs laiptinės bokštelis, jis išskirtinis, litvakų sinagogoms nebūdingas. Visgi, minėtasis ekstravagantiškas bokštelis buvo dekoruotas tradiciniais simboliais – dvejomis Dovydo žvaigždėmis. Pastatas pasižymi tradiciniu sinagogos išdėstymu: egzistavo atskira pagrindinė pamaldų erdvė ir moterų sekcija. Sinagogos langų rėmai išsiskyrė kitų Lietuvos sinagogų kontekste – tai trikampio formos arkos. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo paversta sandėliu. Nuo 1990 metų nenaudojama.

Sutvarkytą sinagogos pastatą planuojama perduoti panaudai Anykščių savivaldybės biudžetinei įstaigai “Anykščių menų centras”. Čia turėtų įsikurti sakralinio meno padalinys su savo ekspozicija.

KPD informacija
Kurklių sinagoga yra viena iš originaliausių Lietuvoje. KPD nuotrauka

 

Apie Kurklių žydus ir sinagogą.

Kostas Kajėnas Dmitrijus Mackela bernardinai.lt

Žydai Kurklių miestelyje daugiausia vertėsi smulkiuoju verslu. Čia veikė žydų mėsinė, vaistinė, audinių parduotuvė, net du malūnai. Viename malūne darbavosi lietuvis, tačiau malūnas buvo išsinuomotas iš štetle gyvenusio žydo. Kurklių miestelyje registruoti šeši smulkieji amatininkai: kepėjas, siuvėjas, kurpius, krosnių mūrininkas, metalo apdirbėjas ir mėsininkas.

Kiekvieną sekmadienį žydams priklausiusiose parduotuvėlėse vyko aktyvi prekyba. Kitomis savaitės dienomis, išskyrus šeštadienius, prekeiviai keliaudavo po apylinkes ir siūlydavo prekes aplinkinių miestelių gyventojams, o namo grįždavo šabo vakarui.

Dėl nepritekliaus ir sudėtingų ekonominių sąlygų nemažai Kurklių ir aplinkinių štetlų žydų dar iki Antrojo pasaulinio karo emigravo į Pietų Afriką, Braziliją, Kubą ar JAV. 1923 metais, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, Kurkliuose gyveno 181 žydų tautybės asmuo. Tačiau kai kurie Kurklių žydai gyveno gana pasiturimai, tarpukariu miestelyje buvo registruoti net trys telefono abonementai.

Kurklių štetle veikė religinė pradinė žydų berniukų mokykla – chederis, tačiau dėl nedidelio skaičiaus moksleivių pradinės mokyklos nebuvo. Dalis moksleivių tarpukario laikotarpiu ėjo į lietuvišką mokyklą. Miestelio žydai turėjo ir biblioteką, kuri buvo įsikūrusi ritualinio skerdiko (šocheto) R. Netos-Bezalelio Davidovičiaus namuose. Šis žmogus dosniai aukojo žydų reikalams. Jis taip pat buvo sinagogos gabajus – bendruomenės seniūnas ir iždininkas.

Pinigų aukojo ir užsienyje gyvenę bei svetur laimės ieškoti išvykę žydai. Beje, vietiniai krikščionys, turėję verslo reikalų su žydais, taip pat aukodavo sinagogos reikmėms. Kurkliuose veikė net dvi sionistinės organizacijos: socialsionistai ir sionistai. Pagrindiniai organizacijų tikslai buvo rinkti lėšų žemei pirkti Erec – Izraeliui (būsimai žydų valstybei), steigti savanoriškus hebrajų kalbos ir žydų istorijos kursus. Sionistai vadinamąjį žydų klausimą turėjo išspręsti kurdami valstybę, kurioje jie sudarytų daugumą ir turėtų politinę galią.

Įdomu tai, kad Kurklių štetle veikė ir nedidelis kibucas, daugiausia jame būta medžio apdirbėjų bei dažytojų. Kibucų kūrimo idėjos autoriumi laikomas Lietuvoje gimęs matematikas Hermanas Šapira. Kibucai atliko svarbų vaidmenį kuriant Izraelio valstybę. Svarbų vaidmenį Izraelio žemės ūkyje kibucai atlieka iki šiol. Nė vienoje valstybėje bendra nuosavybė nebuvo taip išplėtota kaip Izraelio kibucuose.

Kurkliuose ankstyvuosius religinius ir visuomeninius mokslus baigė ir pats garsiausias kurkliškis – Mošė Davidas Osinskis (1885–1952). Kartu su tūkstančiais kitų žydų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Didžiąją Britaniją emigravęs jaunas siuvėjas iš Kurklių pasivadino Montague Burtonu, įkūrė iki šių dienų klestintį drabužių parduotuvių tinklą „Burton“. Pirmiausia jis įsikūrė Česterfilde. 1913 m. M. Burtonas turėjo jau penkias parduotuves Šefilde ir gamyklą Lidse. Nuo 1929 m. „Burton“ visoje Europoje tapo pripažintu prekės ženklu, kuriam priklausė 400 parduotuvių.

1936 m. M. Burtonas atidarė didžiausią visame pasaulyje siuvyklą, kurioje dirbo per 10 000 žmonių. Antrojo pasaulinio karo metais „Burton“ kompanija ypač suklestėjo – gavusi valstybinį užsakymą ketverius metus siuvo uniformas Didžiosios Britanijos kariuomenei. M. Burtonas buvo ne tik pažangus verslininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas bei mecenatas, rėmęs Kardifo, Kembridžo, Lidso, Oksfordo, Edinburgo universitetų studentus. Už nuopelnus industrinių ryšių srityje 1931 m. šis kurkliškis buvo pagerbtas riterio titulu.

Seras M. Burtonas tekstilės ir mados pramonės imperiją valdė iki pat savo mirties 1952 metais. Vėliau „Burton“ kompanijai vadovavo kitas taip pat Lietuvoje gimęs žydas Lionelis Jacobsonas, kadaise įkūręs žinomą Didžiojoje Britanijoje siuvyklų tinklą „Jackson The Tailor“.

Pokariu sinagoga buvo naudojama ūkio reikmėms, todėl Aron hakodešo – spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai, bimos ar kitų interjero detalių neišliko. Deja, ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę sinagoga nesusilaukė deramo dėmesio – daugelį metų stovėjo nenaudojama ir nyko.

2014 m. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė į Kultūros vertybių registrą įtraukti medinę Kurklių sinagogą. Šiam paveldo objektui buvo suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo. Kurklių miestelyje esančiai sinagogai teisinė apsauga suteikta dėl jos architektūrinės vertės. 2013 metais Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos bei populiarinimo asociacija į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos Centrinėje ir Rytų Europoje“ įtraukė 14 Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų pastatų, vienas jų – Kurklių sinagoga. Tai liudija apie tokio kultūros paveldo išsaugojimo svarbą ne tik šalies, bet ir europiniu mastu.Į

Antrasis pasaulinis karas ir Kurklių žydų bendruomenė

Antrojo pasaulinio karo metais visa Kurklių štetlo žydų bendruomenė buvo sunaikinta nacių ir vietos kolaborantų. Vaikų, senelių, moterų žudynėse Pivonijos miške dalyvavo Ukmergės kalėjimo prižiūrėtojai, miesto ir apylinkių baltaraištininkai, policininkai, specialiai žydų žudymui suburtas J. Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 26 d. Pivonijos miške, nuo Ukmergės nutolusiame apie 4 km į pietryčius, buvo nužudyta apie 7000 Ukmergės ir jos apylinkių, tarp jų ir Kurklių miestelio, žydų.

Tačiau iš tiesų niekas tiksliai nežino, kiek žydų buvo sunaikinta Pivonijos šile. Ši žudynių vieta įvardijama kaip viena masiškiausių Lietuvoje. 1953 m. šios tragedijos vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu, kuris skelbia: „Čia 1941 m. amžinam poilsiui hitlerinių budelių ir jų vietinių pagalbininkų kulkų pakirsti atgulė 10 239 nekalti Lietuvos piliečiai – žydų tautos sūnūs ir dukros, seneliai ir kūdikiai. Tegul jų nekaltas kraujas pribudina kiekvieno sąžinę, kad daugiau niekad nebūtų žudomi žmonės.“

Kurklių sinagoga

Kaip ir įprasta, maldos namai buvo pastatyti atokiau nuo miestelio centro ir arčiau vandens – prie Dubelės upelio, kuris atliko svarbų vaidmenį žydų bendruomenės gyvenime. Pirmosios žinios apie sinagogą Kurkliuose mus pasiekia iš XVIII a. pradžios. Kadaise Kurkliuose būta dviejų maldos namų: senojo beit midrash ir naujosios sinagogos. Beit midrash buvo naudojamas žiemos metu, nes turėjo krosnį, tad buvo šildomas, tačiau dar 1885 m. šis pastatas buvo labai prastos būklės, taigi krosnis buvo perkelta į išlikusią sinagogą.

Buvusios didelės stačiakampių langų angos buvo su trikampio formos viršutine dalimi. Pokariu sinagoga buvo naudojama ūkio reikmėms, todėl Aron hakodešo – spintos, kurioje laikomi Toros ritiniai, bimos ar kitų interjero detalių neišliko. Deja, ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę sinagoga nesusilaukė deramo dėmesio – daugelį metų stovėjo nenaudojama ir nyko.

 

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje

Pranešimas spaudai
2021-10-21
Vilnius

Didžioji chalų kepimo šventė vyks Beigelių krautuvėlėje – Lietuvos žydų (litvakų)
bendruomenė kviečia kepti chalas kartu, kur bebūtumėte ir ką bedarytumėte!

Kasmet vėlyvą rudenį milijonai žydų visame pasaulyje susijungia į vieną nepaprastai jaudinantį
vyksmą – kartu kepam chalas, laiminam duoną ir vyną, dainuojam Šabato (Šabo) giesmes. pasitinkam Šabą, jį Pasitikę Šabą,  leidžiam laiką kartu su šeima ir artimaisiais, įžiebiam Havdalos smilkalus ir taip kasmet…Tai didžioji pasaulinė chalų šventė, išjudinusi milijonus bendruomenių, daugiai nei 1 600 miestuose, šimte pasaulio šalių. Paskutiniųjų metų šventę stipriai pakeitė virusas ir dėl to projektas turėjo atgimti iš naujo. Pernai daugelis renginių nusikėlė į intymią namų aplinką, renginio šūkis buvo – „Parnešti Šabatą namo“.

Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl keps chalas tradiciškai susirinkusi Beigelių
krautuvėlėje. Regioninėse bendruomenėse taip pat vyks specialūs Šabo pasitikimo vakarai.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, šį penktadienį, spalio 22 d. pradeda kildinti tešlą nuo 17:00 val., o 18:00 val. kviečia šokti ir dainuoti kartu su FAJERLECH – žydų dainų ir šokių ansambliu.

(Dalyvavimas tik su registracija ir Galimybiu pasu)

Nuo 2013 metų  renginys suburia įvairaus amžiaus ir kilmės žydus visame pasaulyje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė aktyviai dalyvauja šiame vyksme nuo 2016 metų.

Simas Levinas, Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas dalinasi prisiminimais apie
vaikystės chalos kvapą ir šventės prasmę.
„Regis savaitė pralėkė kaip akimirka. Štai ir penktadienio saulė pradėjo leistis ir artėja prie
horizonto. Moterys uždega šeštadienines žvakes ir ruošia šventinį stalą: svarbiausi Šabato
atributai – dar šiltos, kvapnios, specialiai šiai progai iškeptos dvi chalos, kukliai uždengtos
šeimininkės rankomis išsiuvinėta servetėle, laukia šeimos narių ir svečių.

Pamenu kaip mama su teta ankštoje virtuvėlėje, malkomis kūrenamos krosnies „duchovkėje“
kūrė šiuos stebuklus – chalas. Jau paskutinėje mokyklos pamokoje jaučiau jos kvapą ir skonį…
Kur ta chalos magijos paslaptis? Nežinau.

Dar neseniai… beveik prieš kelis metus, Šabatus švęsdavome Vilniaus sinagogoje.
Kidušo (šventinės vakarienės) ceremonijoje likdavo dauguma atėjusių melstis. Nors sinagogos
erdvė, kur ruošiami stalai su Šabato tradiciniais patiekalais „paslėpti“ už užuolaidų, pagal chalų
kvapą visada atspėdavau – šiandien chalas kepė rabino žmona rebecenė Dina. Nė kartonesuklydau! Tai dar patvirtindavo slepiama vešlioje rabino barzdoje šypsenėlė, kai didžiulė
chalos riekė taikliai „skrido“ į mano lėkštę.

 

Nuo pasiūlytos idėjos pradžios, kai Pietų Afrikos vyriausias rabinas atsiuntė kvietimą prisidėti ir
palaikyti idėją viso pasaulio judėjams kartu (tą pačią dieną) švęsti Šabatą, mes tapome aktyviais
renginio dalyviais. Prieš kelis metus, kaip ir šiemet, gavome asmeninę jo video padėką Vilniaus
sinagogai už aktyvumą ir palaikymą. Deja, paskutiniųjų metų šventę paveikė virusas,
transformavosi – daugelis renginių ir nusikėlė į privačią namų aplinką”.

>>Daugiau apie Shabbos Project

Vandalai nusiaubė žydų kapines Kaune, kapavietėse ieškojo aukso dirbinių

Vandalai nusiaubė žydų kapines Kaune, kapavietėse ieškojo aukso dirbinių

lrytas.lt

Nežinomi nusikaltėliai nusiaubė Kaune, Radvilėnų plente esančias senąsias žydų kapines. Jie išrausė mažiausiai tris kapavietes ieškodami brangaus metalo dirbinių, kurie galėjo būti palaidoti kartu su mirusiaisiais.

Įsibrovėlių pėdsakus ketvirtadienį ryte pastebėjo kapines tvarkančios Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ darbuotojai. Jie šiuo metu pjauna nereikalingas medžių šakas.

Trys viena šalia kitos esančios kapavietės buvo išraustos pietinėje kapinių pusėje, netoli tvoros. Įmonės darbuotojai išvydo kelis urvus. Sprendžiant pagal antkapius jie buvo kasami taip, kad būtų galima pasiekti mirusiojo galvos sritį.  Urvų gylis siekia pusę metro, tačiau tikėtina, kad jie buvo užkasti.  Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna patvirtino, kad jo vadovaujamos įmonės darbuotojai pastebėjo vandalų pėdsakus ir iškvietė policijos pareigūnus.  „Tikėtina, kad įsibrovėliai lankėsi visai neseniai, smėlis šviežiai supiltas“, – įvertino situaciją R.Čėsna.

Jam taip pat įtikinama pasirodė versija, kad ieškota kapavietėse galimai užkastų vertybių.

„Galime tik spėlioti, ką jiems pavyko rasti“, – kalbėjo įmonės vdovas.  Vėliau apžiūrint kapinių teritoriją paaiškėjo, kad nusikaltėliai nutraukė laidus vaizdo stebėjimo sistemos blokelyje. Policijos pareigūnai dar negalėjo atskleisti, ar vaizdo įrašai pravers tiriant įvykio aplinkybes.

Dirigentas M.Barkauskas: „Jaučiu pareigą atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius“

Dirigentas M.Barkauskas: „Jaučiu pareigą atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius“

Autorius: Ieva KananavičiūtėŠaltinis: 15min /

Pranešimas spaudai

Šių metų rugsėjo 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, 17 d. Žiežmarių sinagogoje ir 18 d. Joniškio Raudonojoje sinagogoje vyks Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio okrestro koncertai, skirti litvakų ir šiuolaikinių Izraelio kompozitorių muzikai bei jų ryšių su Lietuva įprasminimui. Tai – neeilinis reiškinys Lietuvos muzikiniame gyvenime, kadangi daugelis kūrinių Lietuvoje skambės pirmą kartą. Ši Šv. Kristoforo kamerinio orkestro iniciatyva sukurta bendradarbiaujant su Izraelio kompozitorių sąjunga, o jos įgyvendinimą iš dalies remia Geros valios fondas, finansuojantis projektus, skirtus žydų kultūros, mokslo, švietimo, socialinės apsaugos, religijos ir sporto tikslams Lietuvoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Netradicinė, litvakų ir Izraelio muzikinės kultūros atodangomis pažymėta programa tapo atspirtimi pokalbiui su Šv. Kristoforo kamerinio okrestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Barkausku, kuris mielai pasidalino programos sukūrimo aplinkybėmis bei papasakojo apie savąsias muzikines inspiracijas.

– Kaip gimė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro pažintis bei bendradarbiavimas su Izraelio kompozitorių sąjunga?

– Prieš kelerius metus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras lankėsi Izraelyje. Mūsų pasirodymui konkurso būdu buvo atrinkti nauji kūriniai, kuriuos gavome iš Izraelio kompozitorių sąjungos. Susidarė nemaža programa, o artėjantiems rugsėjo koncertams iš jos atrinkome tik keletą, sujungiant šiuolaikinius Izraelio kompozitorių kūrinius su litvakų kompozitorių kompozicijomis. – Prašau, pristatykite rugsėjo koncertų programą.

Kas sąlygojo jos pasirinkimą?

– Koncerto programos pasirinkimą sąlygojo įdomūs, gerai parašyti kūriniai. Keli į programą įtraukti kompozitoriai turi tiesioginių ryšių su Lietuva. Štai kad ir šiuolaikinio kompozitoriaus Olego Bogodo močiutė gyvena Vilniuje, Karoliniškėse. O.Bogodas yra parašęs koncerte skambėsiantį kūrinį „Jeruzalės Lietuva“. Jame juntama Holokausto tematika, kartu persipinanti su šokio elementais bei skirtingomis nuotaikomis. Taip pat atliksime ir amerikiečio George‘o Gershwino muziką, kurio žydų kilmės prosenelė yra kilusi iš Lietuvos, dėl to šį kompozitorių galima sieti su litvakų muzika.

Litvakų muzikai taip pat atstovaus miuziklo „Velnio nuotaka“ muzikos autorius Večislavas Ganelinas. Mažai kas žino, jog jis yra puikus instrumentinės muzikos kompozitorius. Koncerte atliksime jo kūrinį „Apropos“, kurio keturiose dalyse juntami skiritngi charakteriai, girdimos džiazo bei baroko muzikos intonacijos.

Kito žymaus programoje skambėsiančio amerikiečių kompozitoriaus – Aarono Coplando tėvai yra kilę iš Lietuvos, jo tėvo pavardė buvo Kaplanas. Koncerte taip pat skambės šiuolaikinių kompozitorių Igorio Galperino bei Boriso Pigovato kūriniai, kurie yra labai spalvingi, kupini raudos ir žydų muzikos elementų.

Bendrai tariant, koncerte skambės originali žydiška bei litvakiška muzika išskirtinai styginių orkestrui.

– Kuo išskirtinės žydų ir litvakų muzikos kompozicijos, lyginant su kitų šalių autoriais?

– Manau, jose vis tik slypi tautos istorija bei išskirtinis muzikos koloritas.

– Koks Jūsų santykis su žydiška muzika? Ar jau yra tekę atlikti panašaus pobūdžio kūrinius?

– Taip, jau yra tekę atlikti žydų kompozitorių kūrinius. Ypač pabrėžčiau bendradarbiavimą su prieš kelerius metus Anapilin išėjusiu Anatolijum Šenderovu. Galbūt jo muzika nėra tiesiogiai žydiška, tačiau sąsajos bei muzikos pojūtis tikrai jaučiasi. Šiais metais minint Holokausto 80-metį kartu su orkestru ir kitais atlikėjais atliksime kompozitoriaus Jievaro Jasinskio ir idėjos autoriaus, senoviniais hebrajų instrumentais šofarais grojančio Tado Daujoto kūrinį „Simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“, kuria kadais buvo vadinamas Vilnius. Holokausto 80-mečiui skirtą simfoniją visuomenei planuojama pristatyti 2021 m. rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną labai ypatingoje vietoje – Vilniaus geto kaimynystėje esančiame LR Prezidentūros kieme.

Taip pat išskirčiau ir 2018 m. balandžio 19 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą, skirtą Izraelio 70-osioms nepriklausomybės metinėms. Kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atlikome žydų kilmės kompozitorių kūrinius. Koncerte įvyko Izraelio kompozitoriaus Ayalo Adlerio kūrinio „Circular Breathing“ premjera. Kūrinį kompozitorius sukūrė specialiai Šv.Kristoforo kameriniam orkestrui.

Asmeninio archyvo nuotr./Modestas Barkauskas

– Kokie kiti projektai laukia Šv. Kristoforo kamerinio orkestro netolimoje ateityje?

– Jau minėtąją „Simfoniją iš Šiaurės Jeruzalės“ ketiname pristatyti visoje Lietuvoje. Taip pat šių metų spalio 15 d. Vilniaus rotušėje įvyks mūsų sezono atidarymo koncertas, kuriame skambės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro kompozitorių konkurso laureatų kompozicijos. Labai džiaugiuosi, jog pirmą kartą organizuojamas konkursas susilaukė didelio susidomėjimo. Specialiai šiam konkursui sukurtus kūrinius atsiuntė kompozitoriai iš daugiau nei dvidešimties pasaulio šalių: nuo Japonijos ir Izraleio iki Lenkijos ir Didžiosios Britanijos.

– Ką perėmėte iš buvusio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus? Kuo panaši ir kuo skirtinga jūsų Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vizija?

– Iki man perimant orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento batutą, orkestras jau turėjo begalę tradicijų, tad man beliko jas tęsti. Viena svarbiausių tradicijų laikau lietuvių lietuvių muzikos atlikimą ir populiarinimą. Šis orkestras yra dažnas pirmasis premjerinių kūrinių atlikėjas ir turbūt nedaugelis orkestų Lietuvoje gali tuo didžiuotis. Kita tradicija laikau bendravimą su publika.

Žmonės yra įpratę matyti maestro Donatą Katkų energingą, šmaikštų, pokštaujantį, todėl ir man yra nesvetima ši pusė. Bendrauti su publika visada yra labai sveika bei malonu ir tai užmezga ypatingą ryšį koncertų metu. Tad stengiuosi perimti tokius maestro bruožus ir tęsti jo pradėtas tradicijas. Taip pat pabrėžčiau ir orkestro programų lankstumą, kadangi orkestras atleika tiek profesionaliąją, tiek populiariąją, džiazo muziką.

– Kokie įsimintiniausi pastarųjų metų projektai?

– Būta daug projektų. Labiausiai įsiminė praėjusių metų spalio 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykęs koncertas, skirtas Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui ir jo 120-mečiui pagerbti. Jo metu pirmą kartą savo istorijoje orkestras ir solistai grojo būdami skirtingose pasaulio šalyse, nuotoliniu būdu.

Išskirčiau ir šių šių metų liepos 15 d. vykusį Krzysztofo Pendereckio atminimo vakarą, kuriame skambėjo jo vardo konkurso kompozitorių kūriniai bei paties K.Pendereckio Simfonijetė styginių orkestrui. Pastaroji yra stilistiškai labai įdomi bei naudinga orkestrui savo štrichuote, artikuliacija bei grojimo būdais. Taip pat neseniai baigėme turą po Lietuvą su roko grupe „Colors of Bubbles“. Tad sakyčiau, jog skirtingų žanrų muzika orkestrą kitų tarpe labai išryškina.

 

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

PRANEŠIMAS SPAUDAI

Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 25 d.

 

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

Rugpjūčio 26 d., 12 val., Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimų vietoje (Vokiečių g. 13 A) bus pristatomi naujausi archeologiniai radiniai ir tyrimų rezultatai. Pristatyme žiniasklaidai dalyvaus archeologinius tyrimus remiančios Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovai bei jungtinės kultūros paveldo tyrimų komandos iš Lietuvos, Izraelio ir JAV nariai: grupės vadovas Dr. Jon Seligman, paveldo ekspertas Zenonas Baubonis ir archeologas Justinas Račas.

Pasak archeologų, penktą sezoną vykdomi kasinėjimai įrodo, kad po žeme išlikę daug svarbių elementų, todėl tolesni Vilniaus Didžiosios Sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai padėtų geriau įprasminti šią vietą ir visuomenei atskleisti jos kultūrinę reikšmę. Šių metų archeologiniai kasinėjimai koncentravosi į svarbiausios Didžiosios Sinagogos dalies tyrimą: buvo pilnai atidengtas ankstesnių ekspedicijų metu atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir Bima (centrinė religinių apeigų vieta).

Atliekant kasinėjimus, šalia Aron Kodešo atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinės grindų mozaika –  toks pat piešinys buvo rastas ir prie 2019 metais atidengtos Bimos. Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII a. gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir Bimos rekonstrukcijai ir puošybai. Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII a. pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

„Nuoseklūs Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimai vyksta jau penktą sezoną. Kiekvieną vasarą jungtinė tyrėjų komanda atidengia po naują Didžiosios Sinagogos detalę, liudijančią apie šio pastato reikšmę. Šiemet ypač jaudinantis momentas – pagaliau pamatėme prieš daugiau kaip 60 metų nugriautos sinagogos centrinę dalį, svarbiausias ir švenčiausias jos vietas. Ant atidengtų grindų piešinio stovėjo ne vienas rabinas ir žydų tautos lyderis“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir tyrimus remiančio „Geros valios fondo“ vadovė.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, VšĮ „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta XVII a., 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl įspūdingas 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę 2 metrus. Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais. Antro pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo, tačiau nepasinaudota galimybe jį restauruoti ir išsaugoti. Didžiosios Sinagogos pastatas buvo galutinai nugriautas 1955-1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

Kontaktai žiniasklaidai:

Michail Segal – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilnius, Lietuva, +37065075939, info@lzb.lt

Dr. Jon Seligman – Izraelio senienų tarnyba, Jeruzalė, Izraelis, jon@israntique.org.il

Zenonas Baubonis ir Justinas Račas – Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos, Vilnius, Lietuva, z.baubonis@gmail.com

Panevėžio m. žydų bendruomenėje lankosi svečiai

Panevėžio m. žydų bendruomenėje lankosi svečiai

Pasibaigus COVID pandemijos apribojimams sulaukėme svečių iš užsienio, kuriems įdomu sužinoti daugiau informacijos apie savo artimuosius, jų gyvenimo istorijas ir likimą.

Liepos 25 d. PŽB aplankė garsaus Panevėžio rabino kuris gyveno ir veikė daugiau kaip 20 metų Iljachu, Rabinovič proproanūkis Yeir su žmona iš Izraelio. Jis domisi Panevėžio žydų religiniu gyvenimu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Svečias susipažino su Panevėžio miestu ir aplankė žydų paveldo vietas.

1857 m. archyviniuose dokumentuose Panevėžyje minimos 8 sinagogos, dar kelios sinagogos buvo privačiuose namuose. Apie religinį žydų gyvenimą aprašyta knygoje „Žvilgsnis į praeitį: Panevėžio žydų istorija ir palikimas“, kuri jau išleista ir bus pristatyta artimiausiu metu visuomenei.

Rugpjūčio 2d. bendruomenėje lankėsi svečias iš Vokietijos rašytojas Siegmar Horst su žmona  Siegel Sonja. Jis domisi Panevėžyje gyvenusios žydės 1920-1941 m. Rochos Smolnik likimu.

Pagal PŽB  bendruomenės surinktą archyvinę medžiagą paaiškėjo, kad Rocha, gimusi 1899 m. kovo mėn. Kupiškyje, gyveno Panevėžyje iki Antrojo pasaulinio karo. Buvo susituokusi su Abraomu Labo, gimusiu 1889 m. Surdegyje. Abraomas buvo batsiuvys. Pora susituokė 1929 m. gruodžio 27 d. Panevėžyje. PŽB archyve yra sutuoktuvių  liudijimo įrašas. Pagal dokumentą kurį atvežė svečias, Rochai Smolnik pasą išdavė okupacinės Vokietijos karinė valdžia 1917 m.

1941 m. Rochos vyras Abraomas Labo buvo suimtas ir išvežtas į Vokietiją koncentracijos stovyklą, į Miuncheną, 1944 m. gruodžio 31 d. žuvo Waldlager V darbo stovykloje. Manoma, kad Rocha Labo (Smolnik) žuvo Panevėžyje Holokausto metu.