Paveldas

Sutvarkyta Žiežmarių sinagoga pretenduoja tapti nauju kultūros centru

Sutvarkyta Žiežmarių sinagoga pretenduoja tapti nauju kultūros centru

Žiežmarių sinagoga (Kaišiadorių r.) vėl laukia lankytojų – čia rengiamos parodos, vis dažniau užsuka traukiantys pro šalį ar specialiai iki jos atvykstantys keliautojai – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio šalių, ypač Izraelio. Žvelgiant į sutvarkytą statinį dabar net sunku patikėti, kad dar ne taip seniai jis buvo ties išnykimo riba.

„Žiežmariuose nuo seno gyveno daug žydų,  jų istorija čia truko kelis šimtmečius ir senoji sinagoga yra svarbus istorinis objektas, primenantis bendrą mūsų praeitį. Juo labiau, ji yra autentiška, medinė, tokių Lietuvoje nedaug teišliko“, – pasakojo Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus.

Pasak pašnekovo, jų rajonas yra dėkingoje vietoje – tarp Vilniaus ir Kauno, tad žydų istorija besidomintys turistai aplankę Vilnių, Panerius, pakeliui į Kauną užsuka ir į Žiežmarius. Dabar juos pasitinka ne apgriuvusi, apleista, bet naujai sutvarkyta sinagoga, puikiai iliustruojanti, kad mūsų krašte saugomas visų čia gyvenusių tautų palikimas. Tikimasi, kad daug lankytojų sulauks ir sinagogoje vykstantys renginiai, nes dabar ji pritaikyta kultūros reikmėms.

Viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų

Pirmoji sinagoga Žiežmariuose iškilo apie 1690-1696 metus. XIX a. mieste buvo jau net trys sinagogos. Nereikia tuo stebėtis – didesnę dalį gyventojų sudarė žydai.

Iki šių dienų išlikusi ir dabar sutvarkyta sinagoga stovi pietinėje miesto dalyje, tarp Vilniaus ir Žalgirio gatvių, į pietvakarius nuo jos teka Strėva. Sinagoga statyta XIX amžiaus viduryje ir yra viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų. Jos architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. 1918 metais kilus gaisrui sinagoga smarkiai nukentėjo, bet 1920 metais vėl buvo atstatyta.

Monumentalaus tūrio, ištęsto stačiakampio plano sinagogos vyrų salę apšviečia 18 arkinių langų. Šioje salėje centrinėje dalyje išlikusios dvi iš keturių kolonų, tarp kurių buvo įkomponuota bima, skirta žydų šventraščiui – Torai – skaityti. Moterų galerijoje sinagogos antrame aukšte išlikę arkinės angos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žiežmarių žydų bendruomenė turėjo apie tūkstantį narių, kurie sinagogoje ne tik melsdavosi. Sinagoga taip pat buvo mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras. Po karo Žiežmariuose žydų nebeliko, o unikali sinagoga daugelį metų buvo paversta sandėliu. Nuo 1980-ųjų pastatas buvo nenaudojamas.

Tad nereikia labai stebėtis, kad kai beveik po trisdešimt metų nuspręsta pastatą tvarkyti, jo būklė buvo apgailėtina. Pirmojo darbų etapo metu buvo likviduota avarijos grėsmė, sutvarkytos stogo ir perdangų konstrukcijos, restauruotas, suremontuotas stogas bei fasadas. Tačiau liko apleistas, nesutvarkytas statinio vidus. Kai į jį įžengė restauratoriai, juos pasitiko nykus vaizdas – apdailos ir išlikusio dekoro (tinkų, trafaretinės tapybos, medinių skliautų) būklė buvo labai prasta.

„Remiantis natūroje išlikusių elementų duomenimis, atliktais tyrimais ir fotofiksacija, buvo atlikti vidaus remonto darbai: restauruotos lubos ir jų apdaila; restauruota, konservuota kolonos, bimos lubos su rozete, sienų tinkas, grindys ir pan. Pastato vidus buvo išdažytas pagal polichrominių tyrimų ataskaitos išvadas. Visų tvarkybos darbų tikslas – kuo geriau išsaugoti, restauruoti išlikusius autentiškus interjero fragmentus“, – pasakojo apie atliktus darbus Asta Mainonienė, Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovė.

Žiežmarių sinagogos vidaus tvarkymo darbai finansuoti iš Paveldotvarkos programos, taip pat  Kaišiadorių rajono savivaldybės lėšų. Vidaus patalpų tvarkybos (remonto, konservavimo) darbų vertė – beveik 160 tūkst. eurų.

Sutvarkytoje sinagogoje vyksta parodos ir renginiai

„Iš pradžių net abejota, ar pavyks išsaugoti sinagogą – tokia ji buvo apleista, apgriuvusi. Visgi ryžomės ją tvarkyti ir dabar labai tuo džiaugiamės, nes turime gražų pastatą“, – pasakojo Ramutė Taparauskienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja.

Džiaugtis tikrai yra kuo – nauja erdvė traukia keliautojus savo istorija, vietos bendruomenę – vykstančiais kultūriniais renginiais.

„Ji mums svarbi ir kaip atgijęs, restauruotas istorinis  pastatas, ir kaip dar viena kultūros erdvė“, – sakė Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė.

Pasak pašnekovės, siekiant įveiklinti Žiežmarių žydų nekilnojamąjį kultūros paveldą, aktualizuoti jį  per meną ir kūrybą, sinagogoje jau nuo 2019 metų rengiami Europos žydų kultūros dienų, Žydų paveldo dienoms skirti renginiai. Žiežmarių bendruomenės žmonės ir miestelio svečiai galėjo aplankyti Linos Mumgaudytės eskizų parodą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“,  Ričardo Grigo fotografijų parodą „Atmintis Sibiro smėlyje“, šiuo metu veikiančią fotografo Jurgio Svajūno fotografijų ir poetinių tekstų parodą „..Vidinis buvo bedugnis“. Dabar sinagogoje vyksta ir Doros Pilianskienės piešinių reprodukcijų paroda. Iš Žiežmarių kilusi žydaitė dar jauna būdama paliko gimtinę, o sulaukusi garbaus amžiaus pradėjo tapyti atmintyje išlikusius gimtųjų Žiežmarių vaizdus. Giminės šiuos jos darbus perdavė Žiežmarių kultūros centrui.

Sinagogoje jau rengiamos, planuojamos ir kitos parodos, kultūros renginiai. Jei pavyktų gauti finansavimą, planuojami nebylaus kino seansai,  kurių metu muzikines improvizacijas atliktų profesionalūs muzikantai – Arkadijus Gotesmanas, Petras Vyšniauskas ir kiti.

Dar ne iki galo baigti ir sinagogos tvarkybos darbai. Kaip pasakojo R. Taparauskienė, šiuo metu ieškoma lėšų sutvarkyti jos antrąjį aukštą, kur galėtų būti įrengtos erdvės edukacijai.

Dabar sinagogoje laukiami visi svečiai, norintys ją apžiūrėti, pamatyti veikiančias parodas. Tik prieš važiuojant reikėtų paskambinti ir susitarti dėl apsilankymo.

Žiežmarių sinagoga priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei; 2015 m. rugpjūčio 5 d. panaudos sutartimi pastatas perduotas 99 metams Kaišiadorių rajono savivaldybei.

Atgimusi Žiežmarių sinagoga laukia lankytojų. (KIC ir Andrejaus Tomenko nuotr.)

Žiežmarių sinagoga prieš remontą. (Aivaro Jonykos nuotr.)

 

Ministras G. Landsbergis aplankė kuriamą Lietuvos žydų miestelių istorijos muziejų Šeduvoje

Ministras G. Landsbergis aplankė kuriamą Lietuvos žydų miestelių istorijos muziejų Šeduvoje

Gegužės 4 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis lankėsi Šeduvoje, kur aplankė kuriamą unikalų Lietuvos žydų miestelių (štetlų) istorijos muziejų.

„Būsimas šiuolaikinis muziejus Šeduvoje leis dar geriau atskleisti nepaprastai turtingą Lietuvos žydų istoriją ir paveldą tiek mums patiems, tiek pasauliui. Nuoširdžiai dėkoju projekto iniciatoriams ir vykdytojams”, – sakė ministras.

Šis privatus projektas yra remiamas iš Šeduvos kilusių žydų palikuonių įkurto fondo ir yra įgyvendinamas, bendradarbiaujant su Radviliškio rajono savivaldybe.

Ministras G. Landsbergis taip pat pagerbė Holokausto aukų atminimą, padėdamas gėlių Šeduvos žydų žudynių vietose.

Kartu su Ministru Šeduvoje lankėsi Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukų galerija: https://www.flickr.com/photos/mfa_lithuania/albums/72157719097637626

Lietuva: su laimingu dešimtuoju Macevos gimtadieniu – Litvakų kapinių katalogas!

Lietuva: su laimingu dešimtuoju Macevos gimtadieniu – Litvakų kapinių katalogas!

,,Mazel tov to Maceva“ – litvakų kapinių katalogas, kuris švenčia dešimties metų veiklos etapą, dokumentavus, valant, skaitmeninant ir restauruojant žydų kapines Lietuvoje.

„Beit Olam – kapinės yra gyvenamasis namas. Tai vieta, kur mūsų atmintis atgyja “, – sakoma jubiliejiniame pranešime savo Facebook puslapyje 2011 metais įsteigtoje nepelno organizacijoje.

Maceva siekia

Rinkti, kataloguoti ir viešinti informaciją apie visas iki Antrojo pasaulinio karo buvusias žydų kapines Lietuvoje ir per nuotraukas dokumentuoti visus likusius antkapius visose žydų kapinėse visoje Lietuvoje;

Išverskite visus įskaitomus užrašus iš antkapių ir paskelbkite šią informaciją savo svetainėje;

Kai įmanoma, atkurti / rekonstruoti ar bent jau išvalyti kapines, padedant vietos savivaldoms ir bendradarbiaujant su jomis;

Didinti vietos bendruomenių informuotumą apie žydus, kurie anksčiau gyveno kaimynystėje, ir ieškoti jų paramos žydų kapinėms prižiūrėti.

Žydų kapinės Švenčionyse, Lietuva

Praėjusiais metais dėl pandemijos teko nutraukti veiklą, įskaitant valymo iniciatyvas, tačiau Maceva teigė, kad ji turi ambicingų planų 2021 m.

Tai apima plačią veiklą:

Šeštąją jos tarptautinę stovyklą žydų kapinėse, kuri planuojama šią vasarą Žagarėje (Zhager).

Istoriniai ir genealoginiai Salantų kapinių tyrimai (dosnios Klaffo fondo paramos dėka).

Rokiškio, Švenčionių ir Žemaičio Naumiesčio (Neishtat) kapinių epitafijų vertimų užbaigimas.

Užpildyta ir išleista beveik 2 000 epitafijų iš Kauno Radvilėnų žydų kapinių – bendros pastangos su Kauno savivaldybe, kuri atliko mūsų pilną kapinių žemėlapį.

Iki metų pabaigos „Maceva“ duomenų bazėje bus prieinami 15 000 vardų ir epitafijų.

Pakruojo žydų kapinės, Lietuva.

Jubiliejiniame pranešime „Maceva“ padėkojo savanoriams ir rėmėjams, kurie finansavo projektus arba dirbo prie jų, įskaitant Lietuvos žydų bendruomenę ir Geros valios fondą.

Jei valstybė negali išsaugoti tautiečių ir kaimynų atminties, mes privalome užtikrinti, kad ji būtų išsaugota bent jau virtualioje erdvėje. Atmintis nėra tik medžiaga, tai nematerialus paveldas.  Pirmiausia tai yra mūsų pareiga. Ir mes tikime, kad turėdami mažai išteklių mums pavyko šioje srityje. Su jūsų pagalba. Taigi ačiū jums visiems.

Perskaitykite visą pareiškimą „Maceva“ „Facebook“ puslapyje.

Prisijunkite prie „Maceva“ svetainės.

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Dau­guo­se gy­vuo­jan­tis kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ pri­sta­tė įspū­din­gą dau­giš­kio Ar­no Dub­ros at­lik­tą dar­bą – Dau­gų mies­to žy­dų si­na­go­gos 3D re­konst­ruk­ci­ją. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, koks is­to­ri­nis pa­sta­tas bu­vo nuo pa­sta­ty­mo iki si­na­go­gos ap­grio­vi­mo po­ka­rio me­tais ir per­tvar­ky­mo į Dau­gų kul­tū­ros na­mus so­viet­me­čiu, t. y. į pa­sta­to su ko­lo­no­mis, koks yra šian­dien. Apie su­ma­ny­mą ir tai, kaip jis bu­vo įgy­ven­din­tas vien en­tu­zias­tų jė­go­mis, pa­sa­ko­ja klu­bo va­do­vas Ro­ber­tas Oža­lins­kas.

Alytaus sinagogos pastato istorija: ir maldos namai, ir druskos sandėlis, ir viščiukų perykla

Alytaus sinagogos pastato istorija: ir maldos namai, ir druskos sandėlis, ir viščiukų perykla

LR Kultūros infrastruktūros centras

Kultūros infrastruktūros centras (KIC) baigia Alytaus sinagogos tvarkymo darbus. Likvidavus avarinę būklę, pastatas remontuotas, restauruotas ir jame įsikurs Alytaus muziejaus padalinys.

Alytuje, Kauno gatvėje, stūksanti senoji sinagoga prieš penkerius metus atrodė visiškai apleista: užkalti langai, ištrupėjusios sienų plytos. Dar liūdniau į ją žvelgė specialistai.

„Fasadų būklė buvo gana prasta: siūlių skiedinys didesnėje jų dalyje ištrupėjęs, daugelis mūrinių architektūrinių elementų apsilaupę. Vietomis trūko kelių plytų, o kai kur buvo nutrupėję ir didesni mūro fragmentai. Buvo matyti, jog apatinės dalies mūras pažeistas drėgmės ar druskų, kurios iš pastato sienų šalinsis dar ne vienerius metus. Ypač nukentėję buvo pietinės pastato pusės fasadai. Vidų radome irgi smarkiai apleistą: išardytos grindys, langai, durys“, – pasakojo apie ankstesnę sinagogos būklę Viktoras Vilkišius, l. e. KIC direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego

Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego

Siekiant apsaugoti žymaus Kalvarijos sinagogų komplekso vasarinę sinagogą nuo neigiamų atmosferos pokyčių, sąlygojančių jos nykimą, taip pat šalinant avarinę grėsmę, dar 2016 m. buvo parengtas tvarkybos darbų (konservavimo ir avarinės grėsmės šalinimo) projektas.
Kalvarijos sinagogų kompleksas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Vadovaujantis 2014 m. spalio 16 d. panaudos sutartimi trijų pastatų ansamblis perduotas 50 metų laikotarpiui Kalvarijos savivaldybės administracijai su tiklsu juos panaudoti kultūros, švietimo ir mokslo reikmėms bei viešiesiems turizmo poreikiams.
Kaip informavo Kultūros paveldo departamento Alytaus-Marijampolės skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiutė, ką tik priimti šios sinagogos tvarkybos darbai, apėmę medinių stulpų įrengimą pastato viduje ir išorėje sienų perimetru, medinių stogo konstrukcijų įrengimą, langų ir karnizo užmūrijimą apsaugant nuo kritulių patekimo, durų montavimą, stogo dangos, kaip apsauginės priemonės nuo kritulių, įrengimą iš apkrovas laikančio cinkuoto profiliuoto lakšto dangą.
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė

Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.

Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.

Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.

Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.

I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.

Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.

Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

 

Kūrybinės dirbtuvės tolerancijos tema


Vasario 3 d. trečiadienį, 16 val. kviečiame 7-9 kl. moksleivius dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurias įkvėpė Mirjam Pressler knyga „Natanas ir jo vaikai” („Magnificat leidiniai”).  Ar žinojote, kad būtent šios autorės knygos pagalba, vokiškai kalbančios šalys susipažino su Anos Frank dienoraščiu?

Nesuspėjusiems užsiregistruoti  į vasario 3 d. dirbtuves, informuojame, kad užsiėmimas su Audriumi Ūdra tolerancijos tema taip pat vyks vasario  17 d. trečiadienį, 16 val.

Kūrybinės dirbtuvės – nemokamos, tačiau reikalinga registracija el.paštu jurgita.jackeviciute@jmuseum.lt

Susipažinkime: žydų muzika


Kviečiame vasario 11 d. ketvirtadienį, 16 val. dalyvauti virtualiame renginyje-paskaitoje, skirtoje susipažinti su žydų tradicine ir naujųjų laikų muzika. Neretai žydų muziką siejame su klezmerių ansamblių nuotaikingumu, tačiau ar esate girdėję apie liturginės muzikos tradicijų puoselėtojus? Ką žinome apie litvakų muzikinį paveldą? Virtualiame renginyje žydų muziką pristatys muzikologas, muzikos pedagogas dr. Eirimas Velička.

Su gimtadieniu, Vilniau!

Su didele meile sveikinam Vilnių gimimo dienos proga ir dalinamės nepaprastu kūriniu! Muzikantai Rafailas Karpis ir Darius Mažintas, kartu su smuikininke Dalia Dedinskaite ir violončelininku Gleb Pyšniak pristato muzikinį vaizdo klipą „Kelionė po žydiškąjį Vilnių“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką.

 

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Autorius: Rasa JAKUBAUSKIENĖ, Vaidas BANYS, 15min.lt

Kėdainiai – turtingas miestas savo istorija, kultūrinėmis vertybėmis, paveldu bei sinagogomis. Vienoje iš jų šiuo metu įsikūręs Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, antroje – dailės mokykla, o trečioji – restauruojama. Jos išorė buvo baigta tvarkyti jau praėjusių metų pabaigoje. Šiais metais tvarkomas vidus.

Anot Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėjos Jorūnės Liutkienės, kol kas viduje dar vyksta darbai, jie nebaigti. O Kėdainių istorikas Vaidas Banys, besiruošdamas šiam straipsniui, rado dar niekur iki šiol neskelbtų įdomių faktų apie jos atsiradimo istoriją, kuriais pirmą kartą dalijasi ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

Kėdainių žydai prie puodžiaus krautuvės XIX amž. pab. – XX prad.

Duris atvers kitų metų pavasarį „Viduje buvo aptiktas nežinomas statinys, todėl buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Kėdainių rajono savivaldybės architekto Ryčio Vieštauto teigimu, trijose vietose rasti įgilinti laipteliai. Kur jie vedė, tiksliai nustatyti ir pasakyti negalima. Yra spėjimų, kad tai buvo vieta, kurioje galbūt galėjo net būti kepami „macai“, bet spėjama, kad ten buvo krosnys, ir galėjo būti kūrenama, – pasakojo savivaldybės atstovė. – Taip pat rasta kultūros vertybių turinčio tinko.

1806-1819 Kėdainių žydų pinkas (metraštis). YIVO instituto fondas.

„Kol kas objekte tęsiami rekonstrukcijos darbai. Planas ten įkurti dailės mokyklos technines ir meno dirbtuves nesikeičia. Sinagogos centre numatyta ekspozicinė erdvė. Kitais metais erdvės turėtų būti užbaigtos tvarkyti. Pastatas duris atvers pavasarį“, – sakė J.Liutkienė.

Klaipėdos žydams – gera žinia: bus įamžintas nacių sudegintos sinagogos atminimas

Klaipėdos žydams – gera žinia: bus įamžintas nacių sudegintos sinagogos atminimas

Daugelis klaipėdiečių nežino, kad Daržų gatvėje stovėjo didžiausia miesto sinagoga.

Gediminas Pilaitis,  Lrytas.lt

Klaipėdos senamiestyje bus įamžintas didžiausios čia tarpukariu veikusios veikusios žydų sinagogos atminimas. Paminkline lenta numatoma paženklinti viešbučio, iškilusio buvusių maldos vietoje, fasadą. Tokia vietinės žydų bendruomenės iniciatyvai pritarė savivaldybė.

Buvusi žydų ligoninė Galinio Pylimo gatvėje.

Maldininkams buvo ankšta Žydų bendruomenė ir jos veikla praeityje – neatskiriama Klaipėdos istorijos ir kultūros dalis. Senojo Mėmelio magistratas dar 1823 metais senamiestyje, ant buvusio tvirtovės pylimo, skyrė vietos žydų ligoninei, kapinėms, ritualiniams pastatams.

Didžiausia Klaipėdoje žydų sinagoga „Beit ga-Midraš“ ties dviejų sklypų Daržų gatvėje riba iškilo 1875 metais. Buvusius maldos namus šiandien primena tik mūrų liekanos, skalda pabarstytos  pamatų žymės.

Žydų bendruomenė pradėjo gausėti tik XX amžiaus pradžioje: 1910 metais čia gyveno 2000 žmonių (9 proc. visų miestiečių), o 1939-aisiais, kai vokiečiu nacionalsocialistų šulas Adolfas Hitleris, karo laivu atpaukęs į Klaipėdą, rėžė kalbą iš Teatro pastato balkono, Klaipėdoje priskaičiuota iki 7000 žydų (14 proc. visų gyventojų).

Klaipėdos žydų kapinės. F.Puzemskio archyvas.

Neišliko daug žinių apie tris mieste veikusias žydų sinagogas. Manoma, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą visiems maldininkams jose jau buvo ankšta.

Buvusios Grįžgatvio žydų mokyklos pastatas.  G.Pilaičio nuotr.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/12/29/news/klaipedos-zydams-gera-zinia-bus-iamzintas-naciu-sudegintos-sinagogos-atminimas-17683982/#foto=17683990

.

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Vytautas Bruveris, lrytas.lt

Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.

Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.

Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.

Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.

Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.

Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.

Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.

Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.

Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.

Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.

Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo

Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.

Žydų kapinių paslaptys – giliai po žeme

Žydų kapinių paslaptys – giliai po žeme

Artūras Jančys „Laikinoji sostinė“ „Lietuvos rytas“

Atstatyti išgriautus paminklus, žydų kapinėse įrengti susikaupimo ir apmąstymo zonas ar nedrumsti mirusiųjų ramybės ir viską palikti kaip buvę? Į šiuos jautrius klausimus vis dar nėra vienareikšmiško atsakymo.

Prieš kelerius metus Kauno savivaldybė ėmėsi ryžtingų žingsnių senąsias žydų kapines įtraukti į bendrą Kauno istorinio paveldo kontekstą. Talkinant Vytauto Didžiojo universiteto studentams imtasi fotofiksavimo darbų – įamžinta beveik 6 tūkst. antkapių.

Kiekvienas antkapis nufotografuotas keliais skirtingais rakursais, tad iš viso turima keliolika tūkstančių nuotraukų. Jos pateks į bendrą duomenų bazę, kuri pagelbės tęsiant senųjų žydų kapinių atkūrimo projektą. Be to, specialiai jam šiuo metu kuriama interneto svetainė, kurioje taip pat suguls visas studentų triūsas.

Senųjų žydų kapinių tvarkymą inicijavo ir vienais pagrindinių pagalbininkų šiuose darbuose tapo viešoji įstaiga „Maceva“, su kuria sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Projekto partneriai teikė konsultacijas ir kitą reikalingą paramą sprendžiant istorinio paveldo išsaugojimo klausimus.

Inventorizuoti Kauno Žaliakalnio žydų senąsias kapines ir identifikuoti ten esančius kapus nuspręsta stengiantis išsaugoti istorinį žydų paveldą. Pirmiausia imtasi kapinių tvarkymo.

Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ išpjovė sužėlusius krūmokšnius ir kitus menkaverčius želdinius, sutvarkė veją, atliko kosmetinį tvoros remontą ir kitus būtiniausius darbus, juos ketinama tęsti. Palei visą perimetrą sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros.

Projekto iniciatorius Jonas Audėjaitis teigė, kad atstatant kapines atsižvelgta į žydų bendruomenės patarimus bei pastabas.

„Pagal žydų tradicijas nėra priimtina trikdyti mirusiųjų ramybę, todėl kol kas tikrai nesiimsime kilnoti antkapių. Stengsimės atrasti priimtiniausią būdą jiems eksponuoti. Mūsų tikslas – išsaugoti šį architektūrinį bei istorinį objektą tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne keisti realybę ką nors imituojant. Natūralus nykimas ir netgi kadaise vykęs tyčinis naikinimas irgi yra savotiškas reiškinys, istorija, kurios nėra prasmės slėpti. Tiesiog stengsimės, kad ateityje tos netvarkos ir vandalizmo čia nebeliktų. Svarbiausia ko dabar reikia žydų kapinėms, tai ramybės“, – tvirtino J.Audėjaitis. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas sakė nematantis nieko blogo, jei kapinėse būtų pastatyta suoliukų ir apskritai kapinėms suteiktas estetinis pavidalas.

„Tradicijos yra šventas dalykas, tačiau juk ir jos keičiasi, juk jau yra moterų rabinių“, – tikino G.Žakas.

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža (2)

Raimondas RAMANAUSKAS, muziejininkas

XIX a. 6–7 dešimtmetyje Ukmergėje gyveno vienas žymiausių judaizmo reformatorių, švietimo sąjūdžio „Haskala“ aktyvistas Mošė Lilienbliumas. Kaip tik iš Ukmergės jis ėmė skleisti savo judaizmo reformų raginimus, siūlymus glaudinti ryšius tarp religijos ir gyvenimo. Dauguma vietinės žydų bendruomenės narių buvo tradicinių ortodoksinių pažiūrų, M. Lilienbliumas buvo apšauktas bedieviu ir 7 dešimtmečio pabaigoje turėjo Ukmergę palikti. Ant buvusios sinagogos sienos kabo paminklinė lenta jo atminimui.

Nebuvo turtingi

Nepaisant gana aktyvios žydų pramoninkų, prekybininkų bei amatininkų veiklos, Ukmergės žydų bendruomenė nebuvo turtinga. Dar 1819 m. anoniminis autorius lenkų spaudoje rašydamas apie Ukmergės apskritį teigė, jog „vietiniai žydai neturi žydams įprasto suktumo, jų būklė gana varginga“.

Nuo pat XVIII a. iki XX a. pradžios daug kartų Ukmergės žydų bendruomenė dėl savo neturto prašė valdžios mažinti jai skirtus mokesčius, panaikinti įsiskolinimus, suteikti jai pašalpą ir t. t. Vietiniai Ukmergės valdininkai dažniausiai patvirtindavo tokių prašymų teisingumą. Pvz., 1887 m. Ukmergės ispravnikas (apskrities policijos viršininkas) Bateninas, atsakydamas į valdžios užklausimą, teigė, kad „Ukmergės žydų didžioji dalis tikrai labai neturtinga ir sunkiai prasimaitina remiant labiau pasiturintiems tautiečiams, o ta parama yra nepakankama ypač šiuo metu, kai yra sąstingis tiek prekiaujant, tiek realizuojant žemės ūkio produktus“.

Pagalbos Ukmergės žydų bendruomenė kartais susilaukdavo iš užsienio žydų. Pvz., 1868 m. kilus badui lėšų buvo gauta iš Klaipėdos (tuomet priklausiusios Vokietijai) badaujančiųjų gelbėjimo komiteto. Kai 1877 m. vasarą sudegė beveik visas Ukmergės miestas, aukos padegėliams buvo gautos iš Klaipėdos žydų bendruomenės, Montefiore šeimos iš Anglijos bei garsiojo žydų milijonieriaus Rotšildo.

Bandydavo pelnytis ir nesąžiningai

Ne visada žydai savo sunkią būklę mėgino gerinti gausiais skundais ir prašymais valdžiai bei sąžiningu darbu. Neretai pasitaikydavo pačių įvairiausių nusižengimų. Atvirose vagystėse žydai dalyvaudavo nedažnai, nors ir jų pasitaikydavo. Keli vikruoliai įsigudrino vogti lagaminus iš pro miestą vykstančių keliautojų vežimų, tačiau įkliuvo nusikaltimo vietoje. Ukmergės kalėjimo teritorijoje be valdžios leidimo namelį pasistačiusi bei kalėjimo markinante (maisto tiekėja) XIX a. 3 dešimtmetyje tapusi žydė Belia ne tik pasisavindavo didesnę dalį kalinių maitinimui skirtų pinigų, bet ir iš jų išviliojo nemažai pinigų bei vertingų daiktų, žadėdama per savo pažintis su miesto valdžia anksčiau laiko pasiekti kalinių išlaisvinimą. Laisvės nesulaukę kaliniai ėmė skųstis. Skundų tyrimas labai užsitęsė, tad Beliai kaltinimai nebuvo pareikšti, tačiau ji vis vien pakliuvo kalėjiman už ryšius su plėšikų Krivočionokų gauja.

Neretai Ukmergės prekybininkai žydai prekiavo kontrabandinėmis prekėmis, pasitaikė padirbtų pinigų platinimo atvejų (kaltininkams pavyko pasislėpti). Sukčius Leiba Kackelis XIX a. 6 dešimtmetyje ne kartą apmovė vietinius kariškius ir dvarininkus skelbdamasis tarpininku perkant pašarus, išvežant statybines šiukšles ir t. t. Pasiėmęs iš klientų rankpinigius „tiekėjas“ daugiau pas juos nesirodydavo. Ukmergės ispravnikas, L. Kackeliui pareiškus, kad jis neturi pinigų grąžinti nukentėjusiems, paėmė iš jo įvairius asmeninius daiktus (žvakides, lėkštes, puodą ir t. t.). Kai L. Kackelis pasiskundė aukštesnei valdžiai, daiktus teko grąžinti, o nukentėjusiems siūlyta kreiptis į teismą. XIX a. antroje pusėje demaskuoti keli nepavykę žydų namų padegimai, kuriuos mėgino padegti patys namų savininkai dėl didelių draudimo sumų.

Piliakalnis iš vakarų pusės, vaizdas nuo Pilies kalno, apie 1901–1902 m. S. Kosakovskio nuotrauka

Sinagogoje meldėsi tik elitas

Gausėjant žydų skaičiui, mieste daugėjo ir jų maldos namų. XVIII–XIX a. Ukmergės mieste ir visoje apskrityje buvo tik viena sinagoga. Pirmas jos paminėjimas – 1721 m., maždaug nuo 1773 m. ji stovėjo dabartinėje vietoje (ten, kur dabar Sporto centras). Pastatas buvo kelis kartus perstatytas. Paskutinieji didesni darbai vyko 1851 m. bei 1877 m. po miesto gaisro.

Maldos namų įvairiose miesto dalyse 1842 m. buvo 6, 1869 m. – 12, o 1891 m. – net 20. Vėliau mažėjant žydų skaičiui, truputį sumažėjo ir maldos namų. 1912 m. jų buvo 17. Anot žydų, į sinagogą melstis eidavo žydų bendruomenės elitas (labiausiai pasiturintys prekybininkai, amatininkai), o į maldos namus – neturtinga prastuomenė. Tikintieji Ukmergės žydai neišvengė ginčų tarp įvairių judaizmo srovių. Renkant naują rabiną, 1860 m. birželio 18 d. prie sinagogos kilo didelės muštynės tarp konservatyviosios judaizmo krypties atstovų izraelitų ir reformatorių chasidų. Muštynes nutraukė miesto policija. Kitą dieną izraelitai kerštaudami išdaužė chasidams priklausiusių maldos namų langus.

Bendruomenes jungęs centras

Bendruomenes jungęs centras

Biržai ties Vytauto ir Karaimų gatvių sankirta XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Daugelis šių pastatų priklausė vietos žydams. Štai dešinėje, 13-uoju numeriu pažymėtame Vytauto gatvės name 1928–1940 metais veikė Iciko Masso žibalo ir cukraus urmo sandėlis. BKM „SĖLA“ (PETRO LOČERIO) nuotr.

Daiva Savickienė

 

Biržų krašto žydai – svarbi jo praeities dalis, savo istoriją skaičiavusi amžiais.

Šiaurės Lietuvoje įsikūrę Biržai nuo seno garsėjo kaip įvairiatautis miestas, kuriame, be lietuvių, bene didžiausią gyventojų dalį dar XIX amžiaus pabaigoje sudarė žydai.

Nuo Radvilų iki nepriklausomybės laikų

Istorija, slypinti archyvuose

Istorija, slypinti archyvuose

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, jų uoliai kaupiamas archyvas per beveik du dešimtmečius ne vienam buvusių panevėžiečių palikuoniui padėjo čia surasti savo šaknis. PB ARCHYVŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Kad pažintų savo šaknis, Panevėžio žydų palikuonys brangią informaciją nepailsta rinkti ir po kruopelytę. Kadaise gausios miesto žydų bendruomenės palikimas turtingas, tačiau fragmentiškas. Tarsi mozaika, kuriai sudėlioti reikia ypatingo kruopštumo, nes tų, kurie galėtų papasakoti net ir apie gana netolimą bendruomenės praeitį, beveik nebeliko: ko nepražudė Holokaustas, pasiėmė laikas.

Iškalbingos knygos

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, bendruomenės archyvas aktyviai renkamas nuo maždaug 2001 metų. Pradėta nuo kreipimosi į tuometinį Panevėžio apskrities archyvą – leisti išvysti dokumentus, susijusius su kadaise klestėjusia miesto žydų bendruomene, – ir uoliai tebedirbama iki šiol.

„Žmonės, ieškodami savo giminių, šaknų, atvažiuoja iš viso pasaulio. Jie žino, kad Panevėžyje gimė, augo, dirbo jų seneliai, proseneliai, žino, kur stovėjo jų namai“, – pabrėžia šios misijos atsakingumą pirmininkas.

Vienas svarbiausių bendruomenės siekių buvo pamatyti Panevėžyje išlikusias senąsias registracijos knygos iš žydų metrikacijos punkto.

Pasak G. Kofmano, jos ilgą laiką saugotos dabartiniame miesto Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (dabar šie dokumentai jau perduoti saugoti Lietuvos valstybiniam istorijos archyvui). Kol gavo leidimą ir pasidarė kopijas, užtruko kelis mėnesius, bet buvo verta. Nes dabar turima žinių apie mieste gimusius, mirusius, susituokusius žydus nuo 1925 metų iki pat 1940-ųjų birželio.

Rašyti rabinų, metrikai, pasak G. Kofmano, atskleidžia labai daug informacijos apie kadaise mieste gyvenusią gausią žydų bendruomenę. Pavyzdžiui, santuokų knygoje fiksuoti ne tik jaunųjų vardai ir gimimo datos, iš kur kilę ir kada bei kur jie tuokėsi, liudininkų duomenys, bet ir poros socialinė padėtis, užsiėmimas. Taip pat nurodomi tėvai, o motinų – net mergautinės pavardės. Ir visa tai būtinai užtvirtinama dviejų rabinų parašais.

Iškalbingos ir mirčių registravimo knygos. Jose nurodomi velionio vardas, pavardė, kas buvo tėvai, kur gyveno, mirties priežastis bei dvi datos – pagal hebrajų kalendorių ir pagal bendrąjį. Anot G. Kofmano, net stebina, kaip informacija apie mirtį tiek daug atskleidžia apie gyvenimą: kokia buvo tarpukariu gyvenimo trukmė, kokiomis ligomis sirgo žmonės (akivaizdu, kad daug to meto žydų gyvybių nusinešdavo tuberkuliozė, pneumonija).

Iš vaikų gimimo knygų matyti, kad nuo 1925-ųjų krašto žydų bendruomenė kasmet pasipildydavo bent dviem šimtais naujų narių – gimdavo apie 110 berniukų ir apie 100 mergaičių. Krašto, nes šiose knygose registruoti ne tik Panevėžyje, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, neturėjusiuose žydų metrikacijos punkto, naujagimiai.

Daug žinių pasisemta ir apie bendruomenės religinius lyderius – rabinus. Vien iš jų parašų metrikose suskaičiuotos net 55 pavardės. Kodėl tiek daug, paaiškėjo ėmus domėtis to meto tradicijomis. Pasirodo, registruojant santuoką, jeigu vienas iš jaunųjų būdavo ne iš Panevėžio, kartu su juo į miestą vykdavo tenykštis rabinas. Ir abu patvirtindavo tuoktuvių faktą parašais.

 

Miesto žydų paveldas kaupiamas ne tik popieriuje – bendruomenė rūpinasi ir jam priklausančiais pastatais, palaiko savo narius. PB ARCHYVŲ nuotr.

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Raimondas RAMANAUSKAS, Muziejininkas 

 

2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos metais. Ši apybraiža skiriama tragiškai per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos Ukmergės žydų bendruomenės istorijai. Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupta nemažai miesto žydų bendruomenės istorinės medžiagos, surinktos Vilniaus ir Kauno archyvuose. Daugiau kaip šimtmetį miesto gyventojų daugumą sudariusių žydų istorija yra labai plati tema, ją liečiantys duomenys vis pildomi. Norėtųsi bent trumpai su ja supažindinti rajono gyventojus.

Pirmasis Ukmergėje – Samuelis?

Kada Ukmergėje apsigyveno pirmieji žydai, tikslių duomenų neturima, aišku tik tai, jog tai įvyko XVII a. antroje pusėje. 1650 m. miesto sklypų savininkų sąrašuose žydiškų pavardžių dar visai nėra, o 1674 m. bažnyčios jurzdikos (bažnyčiai priklausančios miesto dalies) aprašymuose jau minimas krautuvininkas žydas Samuelis – ko gero, pirmasis žydas Ukmergėje.

Prieš revoliuciją Sankt Peterburge išleistoje žydų enciklopedijoje minima, kad jau 1685 m. Ukmergėje galėjo veikti žydų kahalas ir sinagoga. 1721 m. miesto bažnyčios jurzdikoje yra minima sinagoga ir du žydų bravorai.

Nustatė atskiras prievoles

Matyt, tuo metu žydų jurzdikoje gyveno nemažai, nes jiems buvo nurodytos atskiros prievolės. Per Kalėdas jurzdikos žydai turėjo Ukmergės kunigui klebonui duoti 23 auksinus ir 10 grašių, po ketvirtį jaučio ir svarą (apie 400 g) pipirų. Per Velykas – taip pat ketvirtį jaučio ir svarą miltų. Jurzdikoje gyvenantiems žydams ir jų pasamdytiems darbininkams buvo griežtai uždrausta dirbti sekmadieniais. Tuo turėjo asmeniškai rūpintis pats klebonas.

Padidindavo skaičių

1738 m. miesto inventoriuje minimi jau 23 žydų bravorai. Istorikų nuomone, tuomet mieste jau gyveno 40-45 žydų šeimos, apie 250-300 žmonių, kurie buvo įsikūrę daugiausia miesto centre, netoli tuometinės turgavietės. 1765 m. miesto inventoriuje pažymėtos net 143 žydų sodybos. Daugiausia jų buvo prekybininkai, 5 žydai turėjo bravorus. XVIII a. antroje pusėje iš 160 mieste gyvenusių šeimų – 80 žydų. Vis dėlto šios tautybės žmonių skaičiaus mieste didėjimas nebuvo pastovus.

Dažnai XVIII a. kildavę miesto gaisrai, 1794 m. (Kosciuškos) sukilimas prieš rusus, 1812 m. karas su prancūzais labai sumažindavo žydų skaičių, kuris, miestui po gaisrų atsistačius ir karams aprimus, vėl imdavo augti. Pagal 1765 m. surašymo duomenis, Ukmergėje gyveno 716 žydų (didžiausias skaičius XVIII a.), po kelių gaisrų 1776 m. – jau tik 403, o 1812 m. vasarą prancūzams užėmus Ukmergę, bebuvo likę tik 245 žydai (trečdalis prieš 50 metų buvusio skaičiaus). Žydų bendruomenė nuolat skųsdavosi dėl dokumentuose pernelyg padidinto jų skaičiaus ir prašydavo perskaičiuoti bei sumažinti mokesčius. Perskaičiuojant žydų duomenys visada pasitvirtindavo ir mokesčiai būdavo sumažinami.

Gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties

Gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties

Miesto žydų bendruomenę, jos pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, sieja šilti ryšiai su tautiečiais visame pasaulyje. Ypač juos puoselėja kadaise Panevėžyje gyvenusių, iš čia kilusių žydų palikuonys. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Nors šiuolaikinio Panevėžio etninis veidas nebėra toks margas, kaip kadaise, net ir negausiai miesto žydų bendruomenei veiklos netrūksta.

Kiekviena bendruomenė, jei tik aktyvi, suranda veiklos, patikina Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Netrukdo net kartais susiklostančios ypatingos gyvenimo sąlygos – kaip kad dabar, kai karantinas riboja galimybės bendrauti akis į akį ir keičia organizacinius planus.

Tautiškumo branduolys

G. Kofmano teigimu, jų bendruomenės veikla labai plati, papasakoti apie viską būtų tiesiog neįmanoma – tiek sričių ji apima.

Panevėžio žydai savo bendruomenės veiklą atkūrė 1991 metais ir buvo vieni pirmųjų Lietuvoje. Valstybei atgavus nepriklausomybę, pagaliau atsirado galimybė drąsiai pareikšti, kad esi žydas, atvirai rengti susirinkimus ir švęsti tradicines šventes. Tiesa, dabar ši euforija, patirta Lietuvai susigrąžinus laisvę, gerokai nuslūgusi, neslepia G. Kofmanas.

Kaip rodo surašymų duomenys, ne visi žydiškų šaknų turintys Panevėžio gyventojai įvardija save kaip žydus: jeigu vienas tėvų lietuvis, dažniau priima jų tautybę. Bendruomenės pirmininko žiniomis, Panevėžyje žydiška kilme galėtų didžiuotis daugiau nei šimtas asmenų. Panevėžiečių, kurių abu tėvai žydai, – gerokai mažiau: G. Kofmano skaičiavimu, tesusirinktų dvi trys dešimtys.

Ir, žinoma, ne visi miesto žydai dalyvauja savo bendruomenės veikloje. Tačiau pati bendruomenė nepamiršta nė vieno tautiečio ir bendrai, visų vardų stengiasi išsaugoti turtingą Panevėžio žydų paveldą.

Misija – dalytis praeitimi ir dabartimi

„Atrodo, ateini ir nieko nėra ką daryti, o žiūrėk, jau ir vakaras“, – juokauja apie savo, kaip bendruomenės pirmininko, kasdienybę G. Kofmanas.

Šiemet dėl karantino apribojimų daug lauktų renginių teko atsisakyti arba jie vyko kiek kitaip nei įprasta, tačiau bendruomenės tradicijų tai esą nė kiek nesutrikdė – tik sutvirtino ryžtą jų laikytis.

Panevėžiečių bendruomenė visada parengia kasmetį renginių ir veiklos planą, kurio dalį įgyvendina su partnere – Lietuvos žydų bendruomene. Ir šie metai, žada G. Kofmanas, nebus išimtis. Net jei dėl karantino tenka daugiau darbuotis nuotoliniu būdu.

Bendruomenės planuose tarp gausybės švenčių – jų žydų tauta itin turtinga, – išsiskiria datos, kurių nevalia pamiršti niekam, nepriklausomai nuo tautybės. „Holokausto ir jo aukų atminimas yra viena pagrindinių misijų. Mums reikia pranešti visuomenei apie šią tragediją“, – sako G. Kofmanas.

Daug dėmesio skiriama ir amžius skaičiuojančiai Lietuvos žydų istorijai. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, Panevėžio kraštotyros muziejumi, miesto bibliotekomis. Rengiamos įvairios konferencijos, žydų istoriją ir dabartinį bendruomenės gyvenimą atspindinčios parodos.

Tačiau ypatingas dėmesys skiriamas ryšiams su jaunimu. Ne tik organizuojami susitikimai gimnazijose, bet ir kviečiama pasisvečiuoti pačios bendruomenės būstinėje, kur irgi sukaupta daugybė dokumentinės, vaizdinės, filmuotos medžiagos apie mūsų krašto žydų istoriją.

Visos kartos svarbios  

Naujosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, pasak G. Kofmano, – viena svarbiausių veiklos krypčių. Šiam tikslui prieš keletą metų buvo atkurta ir žydų skautų organizacija. „Dabar vaikai noriai važiuoja į skautų stovyklas, užsiima savanoryste. Žydų vaikai įsiliejo į Panevėžio skautų bendrystę“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkas.

Pasak jo, su jaunimu daug bendraujama ir Atvirame jaunimo centre, kuris įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir organizacijos būstinė. Tačiau žydų bendruomenėje Panevėžyje yra ir nemažai pagyvenusių žmonių – su jais susijusi organizacijos vykdoma socialinė veikla.

Jaunosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą – irgi vienas būdų išsaugoti turtingą Panevėžio miesto žydų istoriją bei paveldą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kofmano pasakojimu, pasaulinė organizacija, pavadinta „Claims Conference“ ir turinti skyrius įvairiose šalyse, rūpinasi žydų materialiniais ieškiniais iš Vokietijos, atstovauja jiems derybose dėl kompensacijų ir restitucijos nacių persekiojimo aukoms ir šių įpėdiniams.

Panevėžyje irgi gyvena keletas per Antrąjį pasaulinį kartą nuo nacių nukentėjusių asmenų. Tad, bendruomenės pirmininko teigimu, jiems pagal tam tikras programas išrūpinama finansinė parama.

Be bendruomenės globos, G. Kofmano teigimu, nelieka ir pokario sunkmečiu gimę jos nariai. „Karas pakeitė daugybės žmonių likimus“, – jis kviečia nepamiršti visų, buvusių evakuotų, priverstų tapti karo pabėgėliais, patyrusių sovietų tremtį.

Tie, kuriems pavyko po visų išbandymų grįžti į gimtinę, savų namų neberado – viską turėjo pradėti iš naujo.

Ženklai šalia

Dar viena svarbi Panevėžio miesto žydų bendruomenės veiklos sritis – paveldas.

G. Kofmanas sako, kad senųjų žydų pastatų, kapinių, sinagogų išlikę ne tik Aukštaitijos miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose: pavyzdžiui, Raguvoje, Krekenavoje, Pumpėnuose, Pušalote, kituose. Kartais, jo pastebėjimu, jau ir nebepamena, kad kadaise šalia raguviškių ar pumpėniškių gyveno kaimynai žydai. Bet visa tai – paveldas, kurį būtina išsaugoti, priminti žmonėms.

Bendruomenės pirmininkui džiugu, jog yra entuziastų, kurie daug nuveikė tvarkydami žydų paveldą. Tačiau vis dar atrandama apleistų kapinių ar masinių žudynių vietų. Prieš gerus metus nustatyta, kad senosios žydų kapinės Naujamiestyje buvo gerokai didesnės, nei iki šiol manyta ir žinota.

Teko tikslinti jų ribas. Rūpinamasi ir atminimo ženklų, paminklų statymu. Panevėžyje bendruomenė jau įamžino aktorių Benjaminą Zuskiną, gydytoją Šachnelį Abraomą Merą, rabiną Josifą Kahanemaną ir daugelį kitų.

„Yra daug dalykų, susijusių su žydų istorija, – sako G. Kofmanas. – Tai irgi paveldas. Ir kartu galimybė žmonėms, atvažiuojantiems iš viso pasaulio, ieškantiems savo šaknų, kažką pamatyti.

Jie sustoja Panevėžyje, gali neskubėdami apžiūrėti miestą, likusius žydų pastatus, susipažinti su istorija. Visa tai – ne tik turizmas.“

Turtingas archyvas

Panevėžio miesto žydų bendruomenė nemažai dėmesio skiria ir istoriniams dokumentams – turi sukaupusi nemenką archyvą.

Šis, G. Kofmano teigimu, leidžia surasti žmones, Panevėžyje gyvenusius iki Antrojo pasaulinio karo. Daug fotografijų, informacijos dovanoja atvykę ar kreipęsi į bendruomenę tarpukariu mieste gyvenusių žydų giminaičiai. O ir patys viliasi iš Panevėžio mainais parsivežti bent kruopele daugiau žinių apie savo artimuosius. Pasak bendruomenės pirmininko, galima didžiuotis, kad surinkta statistika apie vietos žydus net nuo 1741 metų.

Kaip tyčia, XVIII amžiuje siautė ne viena didelė epidemija – maro, choleros, – nusinešusi daugybę gyvybių. G. Kofmano teigimu, analizuojant žydų mirčių sąrašus matyti, jog didžiąją dalį netekčių sudarė vaikai nuo 3 mėnesių iki 3–6 metų.

Tokie proveržiai, piką pasiekę 1743-iaisiais, G. Kofmano manymu, išmokė daugiau dėmesio skirti higienai: kruopščiai plauti indus, rankas. „Tai patvirtina žydų košerinį gyvenimo būdą. Pagal statistiką žydų mažiau mirdavo nei lietuvių ar rusų“, – aiškina jis.

 

Virtuali paroda apie Vilniaus žydų gyvenimą

Lietuvos valstybės istorijos archyve parengta paroda „Iš Vilniaus žydų gyvenimo“, skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių, nespėjome jūsų pakviesti parodoje apsilankyti gyvai, tad kviečiame parodą apžiūrėti virtualių parodų portale (http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/is-vilniaus-zydu-gyvenimo-lvia/exh-202).

Parodai atrinkti dokumentai susiję su žydų gyvenusių ir įstaigų veikusių Vilniuje veikla nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios. Ją pristatome naudodamiesi archyve saugomais asmenų ir valstybinių įstaigų dokumentais. Galėsite patyrinėti Vilniaus Didžiosios sinagogos rekonstrukcijos planą (1893–1898), susipažinti su Romų spaustuvės (veikusios 1799–1940) įėjusios į žydų literatūros ir leidybos istoriją veikla, išvysti laikraščio „Vilner Tog“ redaktoriaus, vieno žymiausių jidiš kalbininkų Zalmano Reizeno (1887–1941) ir kitų asmenų pasų korteles išduotas 1916–1918 metais Vilniaus miesto bei priemiesčių gyventojams.

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Kosto Kajėno nuotraukaŠiandien skaitytojus ir žiūrovus kviečiame apsilankyti Veisiejų miestelyje. Veisiejai – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. akte. Vėliau šį ant Ančios ežero kranto įsikūrusį miestelį mini ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 m. Senoji Veisiejų miestelio dalis paskelbta urbanistikos paminklu.

Miesto sinagoga. Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miestelį iš visų pusių supa vanduo, atrodo, jog esi saloje: kad ir kur pažvelgsi, visur tyvuliuojantis, skaidrus kaip smaragdas ežeras, nušviestas rudenio saulės.

Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namai. Vos prieš savaitę lapkričio 3 d. buvo minimos Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 79-osios metinės. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Veisiejus užėmė jau pirmąją karo dieną – 1941 06 22. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje įvairiose miestelio vietose gyvenę žydai buvo jėga suvaryti į teritoriją, esančią prie sinagogos, ir perkelti į getą. 1941 m. lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai. Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Pasmerktieji buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir besislapstant aplinkiniuose kaimuose bei miškingose Dzūkijos giriose išsaugoti gyvybę. Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

Veisiejų žydų bendruomenės istorija