Religija

Jurbarke iškilmingai atidarytas Sinagogų aikštės memorialas

Jurbarke iškilmingai atidarytas Sinagogų aikštės memorialas

Liepos 19 dieną Jurbarke, Kauno gatvėje, buvo iškilmingai atidarytas daugiau nei trejus metus kurtas Sinagogų aikštės memorialas. „Šį memorialą kūrėme ne vien Jurbarkui, kūrėme visiems Lietuvos gyventojams, nes galvojame, kad vieną kartą reikia pasakyti – tai yra bendra mūsų istorija, mes turime ką atminti ir ką saugoti, ko gėdytis ir kuo didžiuotis“, – teigė memorialą kūręs iš Lietuvos kilęs ir skulptoriaus šlovę pelnęs dar gyvendamas Lietuvoje, dabar Izraelio skulptorius Dovydas Zundelovičius. ,,Čia įvyko 2  tragedijos: Jurbarko žydų sunaikinimas, o kita tragedija – 70-ies metų tylėjimas apie šią tragediją.“ Skulptorius ir jo vadovaujama „Naujoji menininkų kolegija“ („CAN New Artists Collegium”), Greg bei Anna Zundelovičiai projektu įamžino medinę Jurbarko sinagogą, Jurbarke gyvenusių žydų bei juos gelbėjusių žmonių vardus ir pavardes.

Pagrindinis memorialo motyvas – grindinys ir banguojančios granito juostos – Nemuno upės įvaizdis. Granitinėse bangose surašytos tūkstančio žydų šeimų, gyvenusių Jurbarke, pavardės. Jos surašytos jidiš ir anglų kalbomis. Virš granitinių bangų iškilęs centrinis memorialo elementas, primenantis senąją medinę Jurbarko sinagogą.

Šis kūrinys – tai iš Jurbarko kilusių žydų ir jų palikuonių bei jurbarkiečių ir Jurbarko krašto bičiulių dovana miestui. Projektas sukurtas už suaukotas lėšas. Įgyvendinimą iš dalies finansavo Geros Valios fondas. Asociacijos „Kuriame Jurbarkui“ vadovė Ramutė Mockevičienė pasidžiaugė, kad projektui lėšas aukoja jurbarkiečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, ir  visame pasaulyje gyvenantys žydų bendruomenės nariai, taip pat  Jurbarko bičiuliai Vokietijoje.

„Jurbarkas vienas iš pirmųjų Lietuvoje įamžino keturis šimtus metų kartu gyvenusių lietuvių ir žydų istoriją. Neabejoju, kad memorialas garsins Jurbarko kraštą ir bus lankomas jurbarkiečių ir svečių“ – kviesdamas visus į atidarymo šventę pažymėjo Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kalbėjo susirinkusiems apie miesteliuose atgimstančią atmintį. Jis prisiminė, kaip jo tėvas vaikystėje sakydavo, kad reikia pasimelsti už žydą daktarą. Seimo pirmininkas memorialą palygino su uolienos stichija, kurios kaip ir Jurbarko žydų, istorijos negalima sunaikinti. Jie iki Holokausto sudarė 35% Jurbarko štetlo gyventojų..

Amiras Maimonas – Izraelio ambasadorius Lietuvoje (kadangi ceremonija vyko penktadienį) bandė įsivaizduoti, koks Jurbarke būdavo penktadienis prieš 78 metus, kol dar žydai buvo gyvi – diena, kurios vakare prasidėdavo Šabas, kaip visi Jurbarko žydai jam ruošėsi, tvarkė namus ir kiemą, visur kvepėjo ruošiama vakariene, vienas kitą sveikindavo: Šabat Šalom.

Ambasadorius priminė, kad jis atvykęs į Jurbarką pasiūlė įamžinti gyvenusių žydų atminimą ir pasidžiaugė, kad jo kadencijos pabaigoje įdėja sėkmingai įgyvendinta.

Jurbarko meras Skirmantas Mockevičius dėkojo visiems, prisidėjusiems prie memorialo atsiradimo. „Šis memorialas primins tuos šimtmečius, kai dvi bendruomenės gyveno drauge. Dirbo, prekiavo, bičiuliavosi ir padėdavo vieni kitiems“, – sakė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Sinagogų aikštės memorialas suvienijo Jurbarko žydų bendruomenės palikuonis iš Izraelio, JAV, Pietų Afrikos, Jungtinės Karalystės, Rusijos bei Kanados ir filantropus iš Lietuvos, Vokietijos ir Izraelio. Tokio unikalaus meno ir istorijos projekto Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta“,

Seimo narys Emanuelis Zingeris priminė, kad Lietuva yra didžioji žydų žudynių šalis, kuri turėjo prabilti ir ji pagaliau prabilo. „Lietuvos vertybinė branda turi atskirti, kas šiandien yra šalies didvyris ir kas juo nebuvo ir būti negali. Jurbarkas yra pavyzdys visiems, jis šviečia ir rodo kelią kitiems miesteliams“.

Premjero Sauliaus Skvernelio vardu parašytą sveikinimą Sinagogų aikštės memorialo atidarymo proga, perskaitė Vyriausybės kanceliarijos patarėja Diana Varnaitė.

Jaudinančią gyvenimo istoriją papasakojo litvakas Joel Alpert, kurio proseneliai išvyko iš Jurbarko į Ameriką 20 amž. pradžioje ir niekada nepamiršo mylimo Jurbarko miestelio, apie jį nuolat pasakojo anūkui Joeliui. „Atsekiau žemėlapyje šią vietą 1993m. ir suradau knygą apie Jurbarką, kuri buvo išleista Izraelyje. Supratau, kad būtina knygą išversti į anglų k. kad ji pasiektų platesnę auditoriją. Surinkęs šeimos narių surinktas lėšas, išleidau knygą 2003m. Po to buvo dar trečioji laida su papildyta informacija.“ J. Alper dėkojo jurbarkietėms, prižiūrinčioms žydų kapus.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo memorialo kūrėjams „už paminklą dingusiai Jurbarko žydų bendruomenei. Paminklo meninė prasmės išraiška ir vertė yra pavyzdys visai Lietuvai“.

Sinagogų aikštės memorialą su 200 surastų žuvusių žydų ir Teisuolių vardais, pavardėmis sukūrė skulptorius Dovidas Zundelovičius  su sūnumi meno direktoriumi Gregu Zundelovičiumi ir dukra Anna, paminklų architekte. Visa šeima buvo pristatyta susirinkusiems.

„Istoriją formuoja žmonių prisiminimai, išgyvenimai. Jurbarko istorija – liūdna, žinant tai, kad per karą buvo nužudyti beveik visi miesto žydai ir dalis lietuvių. Tačiau tai – paminklas ne Holokaustui. Marmure įkūnyta idėja, kad dvi skirtingos kultūros gali gyventi drauge, ką įrodė istorija. Tai – paminklas istorijai ir žmonėms“, – sakė D. Zundelovičius.

Sinagogų aikštės memoriale atspindėta kadaise viena gražiausių Europoje medinė Jurbarko sinagoga, Jurbarke gyvenusių žydų pavardės, profesijos, jurbarkiečiai, karo metais gelbėję žydus.

Iškilminga memorialo atidarymo ceremonija su sveikinimo kalbomis tęsėsi 2 valandas, joje dalyvavo izraeliečiai, išvykę iš Jurbarko po karo, kurie aikštėje atidžiai ieškojo vaikystės draugų, teiravosi, kur kas gyvena, o patys jurbarkiečiai paklausti, kokią žydų gyvenimo istoriją prisimena jų tėvai ar seneliai ir ką šeimoje girdėjo apie žydus, sakė daug dešimtmečių jiems nepasakojo visiškai nieko. ,,Dabar jau supratom, kad jie bijojo kalbėti, bet senelė prisimindavo, kaip eidavo apsipirkti į žydų krautuvę, kaip jai nuleisdavo kainą, jei pinigų neužtekdavo, o dažnai ir ,,bargan“ duodavo”. Vyresnieji jurbarkiečiai parodė, kur stovėjo gražioji Jurbarko sinagoga, o kai ją nugriovė, išdygo blokinis namas. Sinagogų aikštė yra pačiame žydų statytame senamiestyje, namai mediniai, išliko ir kai kurie raudonų plytų kaip ir visuose Lietuvos miestelių buvusiuose žydų kvartaluose.

Į iškilmingą ceremoniją atvyko garbingi svečiai:
Projekto autorių komanda: skulptorius Dovydas Zundelovičius, sūnus Grigorijus dukra Anna ir anūkė Nika,
Viktoras Pranckietis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas,
Ričardas Juška, Lietuvos Respublikos seimo narys,
Diana Varnaitė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja (Vyriausybės ir religinių bendruomenių ir bendrijų santykių klausimais),
Emanuelis Zingeris Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nepriklausomybės akto signataras,
J.E. Amir Maimon, Izraelio valstybės Ambasadorius Lietuvos Respublikoje,
Faina Kukliansky Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, Geros valios fondo valdybos pirmininkė,
Volfgangas Hermanas fon Štetenas, Jurbarko rajono Garbės pilietis, profesorius, daktaras, Lietuvos Respublikos Garbės konsulas Vokietijos Baden Viurtenbergo žemėje,
Joel Alpert, žydų istorijos tyrinėtojas.
Andrius Bautronis Raseinių rajono savivaldybės meras,
Edgaras Pilypaitis Šakių rajono savivaldybės meras,
Arnoldas Piročkinas, Jurbarko rajono garbės pilietis,
Vida Montvydaitė, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos direktorė,
Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas,
Violeta Kolonaitienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja
Larisa Lempertienė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vadovė,
Kauno žydų bendruomenės narių grupė,
Lietuvos dailininkų sąjungos nariai
Jurbarko rajono savivaldybės vadovai ir kiti svečiai.

Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje kūrinius atliko Klaipėdos choras „Aukuras“, programos metu skambėjo nuostabūs klasikiniai kūriniai. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodoje „Senelių atminimui“ .Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susirinkusieji stebėjo rodomą Sinagogų Aikštės Memorialo istoriją. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Sinagogų aikštės memorialo kūrėjais.

Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje kūrinius atliko Klaipėdos choras „Aukuras“, programos metu skambėjo nuostabūs klasikiniai kūriniai. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodoje „Senelių atminimui“ .Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susirinkusieji stebėjo rodomą Sinagogų Aikštės Memorialo istoriją. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Sinagogų aikštės memorialo kūrėjais.

 

Šavuot šventė sekmadienį, birželio 9d.

Šavuot šventė sekmadienį, birželio 9d.

Šavuot šventę žydai pažymi, kaip svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje.                                          Tą dieną 2448 metais nuo pasaulio sukūrimo (1312 p.m. erą) Aukščiausiasis dovanojo judėjams Torą ir Dešimt Įsakymų – moralinį etinį pagrindą visos žmonijos civilizacijai.

Pavadinimas Šavuot hebrajų kalba reiškia „savaites“. Tai apsprendžia šventės laikotarpį, ji švenčiama 7 savaites, skaičiuojant nuo antros Pesacho dienos.

Talmude randamas ir pavadinimas Aceret (baigiamoji šventė). Taip pabrėžiama idėja, jog Toros gavimas neatskiriamas nuo mūsų išlaisvinimo iš vergovės.

Vilniaus Religins bendruomenės vadovas Simas Levinas

 

Lag BaOmer šventė

Lag BaOmer šventė

Ši diena – tai šventė. kuri vyksta nuo 33 iki 49 dienos tarp Pesacho ir Šavuoto švenčių. Šeimos eina į iškylas ir piknikus. Kartu su savo mokytojais vaikai eina žaisti su lankais ir strėlėmis į laukus. „Lag BaOmer“  yra žydų šventė su laužais, griliais it kitais linksmais renginiais. Be to nuo Lag BeOmer prasideda vestuvių metas.

Bar/Bat micvą švenčia Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai

Bar/Bat micvą švenčia Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai

56 Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT septintokai šventė Bar/ Bat micvą  (pažodžiui, šis terminas reiškia įsakymų sūnų ir dukrą). Bar / Bat mitzva yra viena didžiausių žydų švenčių, kurios laukiama su jauduliu ir džiaugsmu. Bar / Bat mitzva yra berniukų ir mergaičių pilnametystė. Pažymėtina, kad berniukai sulaukia šio amžiaus, būdami – 13 metų, mergaitės – 12 metų. Iki tol tėvai yra atsakingi už tai, kad vaikas visapusiškai laikytųsi judaizmo tradicijų ir įstatymų. Kai tik vaikai pasiekia šį amžių, jie gauna savo pareigas ir teises: teisę mokyti Torą, vykdyti jos įsakymus, būti visiškai atsakingais už savo veiksmus. Be to Bar / Bat mitzva yra labai iškilminga ir neįtikėtinai įdomi diena.

Vilniaus choralinėje sinagogoje Bar mitzva šventė Liron Blank. Prieš ceremoniją sinagogoje rabinas Sholom-Ber Krinsky pažymėjo, kokia ši šventė yra svarbi kiekvienam žydų berniukui, jo šeimai ir draugams.

„Tai didelis džiaugsmas – atvirai, pagal visas taisykles, švęsti Bar mitzva! Mano Bar mitzva buvo namuose, užtraukus užuolaidas … Juk mes bijojome … Tai buvo pavojinga … Todėl išmokime vertinti tai, ką turime “, – kalbėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT direktorius Miša Jakobas. Ceremonijos metu Leronas pirmą kartą perskaitė iš Toros ištrauką visiems dalyviams. Klasės draugai ir jų tėvai, mokytojai ir Lirono giminės ceremoniją stebėjo su jauduliu.

Likusiems berniukams ir mergaitėms Bar / Bat mitzva šventė  vyko Valstybinio žydų muziejaus  Tolerancijos centre. Mokytojams Ruth Rehes, Tatjanai Sezamanienei ir Yehudai Vagneriui vadovaujant, vaikai parengė šventinį spektaklį, kurio metu uždegė žvakes su padėkos žodžiais, linkėdami taikos, džiaugsmo, gerumo ir sėkmės savo tėvams, seneliams, mokytojams ir gimnazijai.

Airijos litvakai šventė Šabbatą Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Airijos litvakai šventė Šabbatą Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi 26 žydų delegacija iš Airijos Respublikos. Penktadienį jiems buvo surengta speciali Šabbato vakarienė Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Kelionę organizavo Airijos žydų bendruomenė, padedant Airijos ambasadoriui Lietuvoje Davidui Noonanui ir jo kolegai iš Lietuvos Dubline ambasadoriui Egidijui Meilūnui. Dauguma Airijos žydų yra kilę iš litvakų, patyrusių didžiausią imigracijos bangą prieš I pasaulinį karą. Tuomet litvakai Airijoje nepalaikė glaudesnių ryšių su Lietuvos litvakais. Iš Airijos atvykusi grupė atnaujino ryšius, ieškodama savo šaknų, lankydama savo protėvių šalį. Ne visi grupės nariai priklauso Airijos žydų bendruomenei, bet visi su šia bendruomene draugauja.

Ambasadorius Noonanas po susitikimo sinagogoje sakė:

„Labai džiaugiuosi, kad vyksta vizitas – ryšys tarp žydų bendruomenių yra vienas iš pirmųjų ryšių tarp Airijos ir Lietuvos, jis nusipelno didesnio istorijos tyrimo. Man buvo garbė prisijungti prie grupės penktadienį dalyvauti vakarienėje ir Šabbato apeigose; tai nebuvo mano pirmas kartas sinagogoje, bet tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavau apeigose. Susitikimas su savo kolegomis airiais ir moterimis iš tiesų tapo ypatinga proga.

Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sakė, kad Airijos žydų Šabbato vakarienė vyko antrajame sinagogos aukšte, visi buvo labai patenkinti renginiu. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pasakojo, kad Airijos žydų delegacija labai religinga, jie laikosi griežtų tradicijų, todėl paprašė Šabbato vakarienės, ji buvo būtina. Šabbato susitikime taip pat dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Sederis Vilniaus Rotušėje

Sederis Vilniaus Rotušėje

Nuotraukoje: į šventę renkasi žydų bendruomenė. Visos nuotraukos  fotografuotos iki prasidedant  šventei.

Lietuvos žydų bendruomenė pakvietė švęsti Sederį į Vilniaus senamietyje esančią Rotušę. Istorinio pastato atmosfera šiai šventei suteikė dar daugiau iškilmingumo. Pagrindinėje salėje antrajame aukšte ir dideliame šoniniame kambaryje buvo paruošta apie 40 stalų, kiekvienas su 10 vietų. susirinko apie 400 žmonių.

Sederyje dalyvavo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas, Choralinės sinagogos rabinas Sholom Ber Krinsky, Rebbetzin Nechama Dina Krinsky ir vienas jų vyresniųjų sūnų vadovavo žvakių uždegimui, Agados skaitymui ir Kidušui, paaiškinęs ypatingas taisykles, kada pirmoji Pesacho diena švenčiama per Šabatą. Šiemet į Sederio šventę susirinko pats didžiausas skaičius žydų bendruomenės narių, lyginant su pastaraisiais dešimtmečiais.

Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei ir visam Vilniaus Rotušės personalui už bendradarbiavimą.

Pesach – mūsų laisvės simbolis

Pesach – mūsų laisvės simbolis

Pesach (ivrit k.) arba Peisach (jidiš k.) – seniausia ir svarbiausia žydų tautos šventė.

Prieš 3300 metų jie išėjo  iš Egipto vergovės. Šis laikotarpis  laikomas žydų  tautos, jos dvasinės civilizacijos gimimu. Pesacho dienomis švenčiamas žydų dvasinis ir fizinis  išsivadavimas iš Egipto vergovės. Eidama į pažadėtąją žemę, tauta iš Aukščiausiojo gavo Torą ir 10  Įsakymų. Tai ir išugdė judėjų civilizaciją ir suformavo jos moralę. Turėjo didžiulę įtaką ir kitiems monoteistiniams tikėjimams.

Seder (ivrit k.) – tvarka, seka

Pesacho Sederis – iškilmingiausia ir svarbiausia žydų švenčių apeigų. Kiekvienas žydas supranta, kad Sederis turi ypatingą prasmę – „nes kiekvienoje kartoje žydas turi suvokti, lyg jis pats, asmeniškai, išeitų iš dvasinės ir fizinės vergovės“. Laisvė ne dovana – už ją reikia kovoti ir jos siekti.

Svarbus Pesacho atributas Maca. Tai judėjų ėjusių į pažadėtąją žemę duona – pagaminta tik iš miltų ir vandesns. Sederio seką mes randame knygelėje Pesacho Agadoje (pasakojime), kurią gauna kiekvienas Pesacho šventės dalyvis.

Šiais metais Pesachą iš viso švęs apie 700 Lietuvos žydų.

Linksmo ir košerinio Pesacho!

PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau

PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau

Aut. Jonatanas Vitkauskas

Pirmoji dalis

Žinijos draugijos GAUBLIO klubo nariai susitiko su Ruth Reches*, kuri baigusi Izraelio Bar Ilano universitetą, sugrįžo į Lietuvą mokyti hebrajų kalbos.

Prelegentė klubo nariams ir dalyviams papasakojo apie svarbiausią žydų šventę – Pesach**, kuri skirta įvykiams, susijusiems su žydų išsilaisvinimu iš vergijos.

Pesacho šventės ritualą sudaro 15 punktų. Kiekvienas šių punktų iš esmės atitinka kodą, po kuriuo slypi gili metafizinė prasmė. Todėl ritualas atliekamas pagal griežtą tvarką, vakarienė vadinama Sederiu.

Vienas svarbiausių Sederio dalykų yra penktasis, kurio pavadinimas –  Magid. Tai yra pasakojimas, sukurtas, vykdant Dievo nurodymą, kuris skamba taip: ,,Papasakok savo sūnui.“

Nepailstantis GAUBLIO klubo prezidentas LEOPOLDAS TARAKEVIČIUS klubo Sederį pradeda žodžiais: ,,Pagaliau mūsų tarpe yra tikra žydė, kuri ,manau, sugebės atsakyti į visus mus dominančius klausimus. Kviečiu visus pasinaudoti šia išskirtine proga.“

Žydai visur ir visada ypatingą dėmesį skiria vaikams. Matyt todėl, Ruth Reches pasakojimą, skirtą žydų išėjimui iš Egipto ir žydų tautos atsiradimui, pristato vaikų pasaulėjautai pritaikyta forma. Be kita ko, ši forma nesutrukdė po jos pranešimo įsiplieksti karštoms diskusijoms.

Magid prasideda taip:

Prieš daugelį metų Mesopotamijoje kilo badas, todėl žydai persikėlė gyventi į Egiptą. Ten žydai susirado darbo, kūrė šeimas, jų daugėjo, galop jie apgyvendino visą šalį. Žydai laimingai gyveno tol, kol neatėjo į valdžią faraonas, kuriam žydai nepatiko. Jis baiminosi, kad žydų neatsirastų daugiau nei egiptiečių, kitaip  manė galįs prarasti valdžią. Faraonas nusprendė užbėgti įvykiams už akių ir paskelbė įsakymą: ,,Nuo šios dienos visi žydai Egipte tampa vergais.“

*Ruth Reches – psichologė, Šolom Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja. Knygos ,,Mano pirmasis iliustruotas hebrajų-lietuvių, lietuvių-hebrajų kalbų žodynėlis“ autorė.

**Šventės pavadinimas kilo iš hebrajiško žodžio pereiti.

***Senovėje vergas  buvo traktuojamas kaip savininkui priklausantis daiktas, toks pat kaip arklys, karvė arba kitas gyvasis inventorius. Pirmasis, kuris pradėjo skelbti, kad šis daiktas yra labai panašus į žmogų, buvo Romos imperijos filosofas  Lucilijus Seneka ( apie 4 m. prieš mūsų erą )

Prasidėjus vergijai, laimingas žydų gyvenimas Egipte pasibaigė.

Kartą faraonas susapnavo, kad gims žydų berniukas, kuris užaugęs sukels maištą prieš faraono valdžią. Faraonas nežinojo, kam gims būsimasis maištininkas, tad apsidrausdamas paskelbė antrą įsakymą: ,,Visus žydų naujagimius-berniukus sumesti į Nilo upę.“

Faraono tarnai pradėjo vykdyti įsakymą.

Tuo metu Egipte gyveno žydų šeima, kurios tėvo vardas buvo Abraomas, o motinos–Cipora. Šeimoje buvo sūnus Aaronas ir dukra Mirjam. Šioje šeimoje taip pat augo trijų mėnesių kūdikis. Šeima pasipriešino faraonui.

Cipora pagamino krepšelį, į šį krepšelį paguldė kūdikį ir paslėpė Nilo pakrantės švendruose.

Ant kranto ji paliko dukrą Mirjam, kuri privalėjo žiūrėti, kas nutiks jos broliukui.

Tuo metu faraono duktė (ar žmona) atėjo prie Nilo maudytis ir pamatė švendruose plūduriuojantį  krepšelį. Ji pasiuntė tarnaitę, kad ši ištrauktų krepšelį.

Pamačiusi jame kūdikį, faraono duktė suprato, kad tai gali būti persekiojamų žydų kūdikis, bet vaikelis jai taip patiko, jog ji parsinešė kūdikį į rūmus. Praminė jį Moše pagal hebrajišką žodį mašach, kuris reiškia ištraukti.

Išvydęs kūdikį,  faraonas suabejojo, ar jį galima pasilikti, ir nusprendė išbandyti.

Jis liepė tarnams pastatyti prieš kūdikį du dubenis: viename iš jų žibėjo auksinės monetos, o kitame–karštos anglys. Faraonas stebėjo, ką vaikas  pasirinks.

Jeigu vaikas pasirinks auksą galima galvoti, kad užaugęs jis sieks turtų ir valdžios. Tokį pasilikti rūmuose pavojinga.

Jeigu vaikas pasirinks anglis, vadinasi, jis kvailas ir užaugs kvailiu. Kvailys niekam pavojaus nekelia.

Mošė ištiesė rankutę prie auksinių monetų, bet Dievas nukreipė jo ranką į karštą anglį. Mošė įsidėjo karštą anglį į burną ir visam gyvenimui liko šveplas.

Tačiau  faraonas pasiliko jį rūmuose, nes nusprendė, kad šis užaugs kvailiu.

Bet čia iškilo kita bėda. Faraono duktė neturėjo motinos pieno kūdikiui maitinti. Tuomet pas ją atėjusi kūdikio sesutė papasakojo, kad pažįsta moterį, kuri neseniai pagimdė ir prarado savo naujagimį, nes kareiviai įmetė jį į Nilą.

Galop, su Dievo pagalba, Cipora tapo savo pačios kūdikio žindyve ir auklėtoja. Kai berniukas užaugo, ji jam papasakojo, kad jis yra žydas.

Gyvendamas rūmuose Mošė matė, kaip yra skriaudžiami  vergai ir juos užjautė. Kartą Mošė išvydo, kaip vergų prižiūrėtojas ypač žiauriai muša žydą. Mošė užmušė vergų prižiūrėtoją, bet po to suprato, kad jo laukia bausmė. Išsigandęs Mošė pabėgo iš Egipto į šalį, kuri vadinosi Midijan.  

Ten Mošė nusipelnė Midijan valdovo palankumo, vedė karaliaus dukrą ir dirbo prižiūrėdamas karaliaus turtą–avių kaimenes.

Kartą Mošė kalnuose pamatė krūmą apimtą liepsnos, bet nedegantį. Iš šio krūmo pasigirdo Dievo balsas. Dievas liepė Mošei grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergijos.

„Kas aš toks, kad grįžčiau į šalį, iš kurios pabėgau?- atsikalbinėjo Mošė,- be to, esu šveplas, žmonės manęs nesupras ir nepatikės manimi“.

Tačiau Dievas pasakė, kad tie žmonės, kurie žinojo apie jo nusikaltimą, seniai išmirė, o kalbėti su faraonu ir vergais galės jo brolis Aaronas. Dievas pažadėjo paremti Mošės ir jo brolio žodžius stebuklais.

Tuomet Mošė susirado Aaroną ir jie abu perdavė Mošės išgirstus Dievo žodžius Egipte vergaujantiems žydams: „Išvesiu jus iš vergų namų – Egipto. Stebuklais įrodysiu savo galybę egiptiečiams. Padarysiu jūsų tautą pavyzdžiu visoms tautoms. Atvesiu jus į Kanaano žemę.“

   Čia Ruth Reches  nutraukia pasakojimą ir sako: ,,Pagal tradiciją mes po kiekvieno Dievo įsakymo sukalbame trumpą maldą ir geriame iš savo taurės vyną. Ant Sederio stalo taip pat privalo stovėti vyno taurė, iš kurios negeriame. Ši taurė  puošni ir skirta pranašui Elijachui, kurio laukiame atvykstant į šį mūsų Sederį. Galbūt kartu su pranašu Elijachu atvyks ir Mesijas, todėl mes paliekame šiek tiek pravertas kambario duris…“

Po šių žodžių prelegentė vėl grąžina klausytojų dėmesį į Egipto įvykius.

Mošė su broliu Aaronu nueina pas faraoną ir jam perduoda Dievo įsakymą: ,,Išleisk mano tautą iš vergijos.“

Tačiau faraonas tik nusijuokia ir atsako: ,,Nesiruošiu tarnauti svetimiems dievams, be to, nenoriu prarasti savo vergų!“

Tuomet Dievas nubaudžia Egiptą dešimčia bausmių.(Bausmių pavadinimai: kraujas, varlės, utėlės, žvėrys, epidemijos, raupai, kruša, skėriai, tamsa, pirmagimių mirtis). Po kiekvienos bausmės Mošė klausia faraono: ,,Ar išleisi?“ Tačiau faraonas atkakliai atsako : ,,Ne!”*

Faraonas pasiduoda tik po dešimtosios bausmės – pirmagimių mirties. Miršta ne tik visi egiptiečių pirmagimiai, bet ir paties faraono sūnus – būsimasis sosto įpėdinis. Faraonas labai išgyvena ir pagaliau pasako: ,,Eikit, eikit, tik kuo greičiau!“

Žydai naujagimių mirties bausmės išvengia, nes vykdydami Dievo  valią, papjauna avinėlių ir jų krauju ištepa savo namų durų staktas. Tai yra ženklas Mirties angelui, kad būtina aplenkti tokius namus.

Pagal Sederio tradicijas, minint kiekvieną iš bausmių, Sederio dalyviai ima popierines servetėles ir suvynioję, mirko į sūrų vandenį.* Išgirdę bausmės pavadinimą ,,pirmagimių mirtis“, Sederio dalyviai suglamžo ir išmeta servetėles, tikėdami, kad šis veiksmas juos apsaugos nuo baisiausios Dievo bausmės.

Tačiau grįžkime į Egiptą.

Sulaukę ilgai lauktos žinios ,,Eikite!”, žydai ne tik apsidžiaugia, bet ir išsigąsta. Juk faraonas gali ir persigalvoti. Dar tą pačią naktį jie pradeda ruoštis išeiti. Todėl sumaišo miltus su vandeniu ir nelaukdami, kol tešla pradės rūgti, išsikepa macas (neraugintą duoną), o išaušus rytui, pasitraukia iš Egipto.

Ir iki šiol kepant macas, tešla  maišoma ne ilgiau kaip 18 minučių, nes po to tešla pradeda rūgti.** Remiantis Tora, iš Egipto pabėgo 600 tūkst. vyrų, neskaičiuojant jų šeimų narių.

Bėgliai ėjo tol, kol priėjo jūrą. Čia sustojo pailsėti. O po trijų dienų faraonas iš tikrųjų persigalvojo ir pasiuntė kariuomenę bėgliams sugrąžinti.

Ir štai žydai mato: priešakyje jūra, o už jų artėja faraono kariuomenė. Ką daryti?

Vėl išgelbsti Dievo angelas, kuris visą laiką eina kartu. Angelas liepia Mošei savo stebuklingąja lazda smogti per vandenį. Jūra prasiskiria ir žydai vandens tarpekliu sėkmingai pasiekia kitą jūros krantą.

O kai paskui juos į vandens tarpeklį įsiveržia faraonas su savo kariuomene, Mošė vėl smogia vandeniui savo stebuklinga lazda, vandenynas užsiveria ir egiptiečių kariuomenė žūsta.

Netrukus, po išėjimo iš Egipto žydai gauna Torą ir 40 metų klajoja dykumoje.

Klausimas: Kaip patys žydai aiškina savo klajonių  priežastį?

Ruth Reches: Mošė norėjo, kad išmirtų visa vergų karta. Kaanano žemę pasiekė žmonės, kurie net ir norėdami nebegalėjo tapti vergais, nes nežinojo, kas yra vergija.

Kanaane gimė žydų tauta, tapusi pavyzdžiu visai žmonijai.

*Sūrus vanduo ant Sederio stalo simbolizuoja vergų ašaras.

**Rūgimas ir raugas hebrajiškai Chamec pagal žydų tradicijas simbolizuoja pasipūtimą. Išpuikęs žmogus galvoja, kad jis pranašesnis už aplinkinius. Į išpuikimą žydai žiūri kaip į vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kyla nesantaika tarp žmonių. Todėl ruošdamiesi Sederiui, žydai išvalo savo namus nuo chamec taip kruopščiai, kad jo nelieka net kvapo.

Pesach-laisvės ir išsivadavimo šventė

Pesach-laisvės ir išsivadavimo šventė

Artėja Pesach – Natalja Cheifec kviečia į paskaitą!
Trumpasis paskaitos turinys:
– Kaip žydai tapo vergais Egipte;
– Kokiais būdais egiptiečiai kankino žydus;
– Mozė – žydų tautos vadas;
– Žydų išsigelbėjimo priežastys;
– Kaip D- vas nubaudė egiptiečius: 10 Egipto bausmių;
– Paruošimas PESACH šventei: kodėl reikia atsikratyti nuo raugo;
– PESACH šventinimas:
* Macos;
* 4 vyno bokalai;
* Būtinieji PESACH stalo komponentai
Paskaita nemokama!
Vieta: Pylimo g. 4 III a. Jašos Heifetzo salė
Registracija >>http://bit.ly/2G9IWCQ
Iliustracija: Hagada shel Pesach Prague 1849 Published by M.I.Landau

Sakralūs pasaulio tekstai: Talmudo „biografija“

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka nuotrauka.

Kviečiame į septintąjį susitikimą, kuriame VU Filosofijos fakulteto Kontinentinės filosofijos ir religijos katedros docentė Aušra Pažėraitė pristatys Talmudą.

Nacionalinėje M. Mažvydo  bibliotekoje tęsiamas išskirtinis viešų paskaitų ciklas „Sakralūs pasaulio tekstai“ – Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto dovana Lietuvai VU 440-ojo jubiliejaus proga. Šiame cikle mokslininkai pristato sakralių, pamatinių pasaulio tradicijų tekstų „biografijas“, bandydami atsakyti į klausimus: kaip buvo kuriami, atrandami, verčiami ir interpretuojami šie įvairių kultūrų tekstai? Koks buvo jų vaidmuo istorinėje religijų raidoje? Paskaitose atskleidžiama kultūrinė ir socialinė, meninė ir politinė šių knygų įtaka nuo seniausių laikų iki mūsų dienų; aptariamos tiek tradicinės teologinės, tiek akademinės tekstologinės konkrečių tekstų suvokimo perspektyvos.

Talmudas – išskirtinę vietą judaizme turintis, žydų išminčių palikimą įkūnijantis veikalas. Tai pamatinis judaizmo dokumentas, „išvertęs“ Penkiaknygės (Toros) pasakojimus ir įstatymus į vientisą socialinės santvarkos sistemą, kurią turėtų realizuoti Izraelis, išsibarstęs tremtyje po to, kai romėnai sugriovė Jeruzalės Šventyklą (70 m. e. m.) ir, kaip sakoma viename iš Talmudo traktatų, „Aukščiausiajam nebeliko jokios kitos vietos, kaip tik keturios uolektys halakhos“. Talmudo išminčių diskusijos halakhos (teisinių nuostatų) klausimais, apimančiais visas įmanomas žydų socialinio gyvenimo ir religinės praktikos sritis, iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškos, anekdotiškos, pasitelkiančios keistas logines procedūras, tačiau galiausiai paaiškėja, kad jos turi apibrėžtą struktūrą, argumentavimo nuoseklumą ir vidinį „ratio“.

Paskaitoje bus siekiama atsakyti į klausimus: kas yra Talmudo išminčiai? Kokia Talmudo struktūra? Kokios talmudinio argumentavimo ypatybės?

Renginių ciklo „Sakralūs pasaulio tekstai“ kuratorius – VU Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto profesorius habil. dr. Audrius Beinorius.

Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos atrijuje, V a. Įėjimas laisvas..

Rabino Sholomo Ber Krinsky ir rebecenės Dinos organizuotas Purimas žydų bendruomenei

Rabino Sholomo Ber Krinsky ir rebecenės Dinos organizuotas Purimas žydų bendruomenei

VILNIUS GRAND RESORT viešbutyje įvyko linksmoji judėjų šventė PURIMAS. Ją organizavo rabinas Sholom Ber Krinsky ir rebecenė Dina. Meksikos stiliaus rūbais pasipuošę PURIMO karnavalo dalyviai skanavo meksikietiškos virtuvės patiekalais ir kokteiliais.
Šventės karnavalo komisija išrinko įdomiausius kostiumus, jų “autorius” salė apdovanojo gausiais aplodismentais ir dovanomis.
Chabad Liubavič mokyklos auklėtiniai ir seminarų dalyviai, išsibartę po visą pasaulį, atsiuntė video įrašus, kuriuose dėkojo rabinui Krinsky ir rebecenei Dinai, kad jų dėka atrado žydiško gyvenimo kelią, pasveikino su jų veiklos 25 – mečiu Lietuvoje.
Rabinas Krinsky perskaitė Magilat Ester ritinį.
Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

 Kostas Kajėnas

ROMUALDAS JAKUBAS VEKSLERIS-VAŠKINELIS nuo gimimo buvo auginamas kaip katalikas ir tapo kunigu. Vėliau sužinojo, kad yra žydas, ir išvyko į Izraelį, kur pirmą kartą susitiko su savo ultraortodoksais giminaičiais. Sugrįžimas prie savo šaknų buvo nelengvas: viena vertus, laimė atradus jas, kita vertus – konfrontacija su žydų grįžimo teise į Izraelį.

Tai neeilinio likimo žmogus, turintis du vardus ir dvi pavardes, per Antrąjį pasaulinį karą gimęs Švenčionyse ir per laimingą atsitiktinumą vienintelis savo giminėje išlikęs gyvas. Šio likusio gyvo kūdikio istorija nebūtų tapusi realybe, jei ne lenkų kilmės Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš likviduojant Švenčionių getą Jakubas ir Batya Veksleriai perdavė ir patikėjo didžiausią turtą – savo gimusį sūnų. Jį Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje ir augino kaip kataliką.

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO EKSPERTAI: VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA NEGALI BŪTI ATSTATYTA, TAČIAU JOS PAVELDAS PRIVALO TAPTI SENAMIESČIO TRAUKOS CENTRU

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO EKSPERTAI: VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA NEGALI BŪTI ATSTATYTA, TAČIAU JOS PAVELDAS PRIVALO TAPTI SENAMIESČIO TRAUKOS CENTRU

2017 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) iniciatyva suburta Paveldo patariamoji darbo grupė, kurią sudaro tarptautinio pripažinimo sulaukę žydų paveldo ekspertai:

Barbara Kirshenblatt-Gimblett, POLIN Lenkijos žydų istorijos muziejaus, direktoriaus patarėja ir pagrindinių ekspozicijų vyresnioji kuratorė, Assumpció Hosta, Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė, Sergejus Kanovičius, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” steigėjas bei Šeduvos žydų memorialinio fondo  projektų vadovas, Lyudmila Sholokhova, mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė, Sergey Kravtsov, Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis, Lietuvos žydų bendruomenę atstovavo Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugos specialistas ir Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė. Ekspertų darbo grupė suformulavo rekomendacijas Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaminklinimo gairėms, kurias LŽB rengia vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės protokolinį pavedimą.

Rekomendacijos skelbia, kad Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią, nes padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Ekspertai pabrėžia, kad daug svarbiau atspindėti šios unikalios erdvės buvusią reikšmę žydų istorijai ir dabarčiai. Įpaminklinimui turėtų būti keliami keli tikslai, visų pirma – išsaugoti artefaktus bei Didžiosios sinagogos pastatų komplekso liekanas ir tinkamai komunikuoti šios sakralios vietos vertybes. Vilniaus Didžiosios sinagogos erdvė turėtų susigrąžinti žydų istorinio, religinio, kultūrinio paveldo centrinės vietos Vilniaus mieste rolę, tai turėtų būti pasiekiama nestatant teritorijoje didelio tūrio ir apimties statinių, bet pasitelkus komunikacinius ir multimedijos sprendinius.

Tinkamai sutvarkyta Sinagogos teritorija, dėl joje išlikusių kultūros vertybių, ekspertu nuomone, galėtų įgauti Nacionalinio parko statusą.

Ekspertų vertinimu Didžiosios sinagogos erdvė turi visus būtinus elementus, kad taptų žydų paveldo tako Vilniuje centru, vedačiu ir į kitas Lietuvos Jeruzalės pažinimui svarbias vietas. Erdvė turėtų būti sugrąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ir būti atvira miestui ir jo svečiams.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė palankiai įvertino ekspertų rekomendacijas:

“Mes negalime atsukti laiko atgal. Negalime sugrąžinti pražudytų gyvybių. Bet mes privalome grąžinti Didžiosios sinagogos vietą žydų bendruomenei ir miestui bei taip priminti visų pirma sau, o tada ir visam pasauliui, kodėl Vilnius yra Lietuvos Jeruzalė.”

Ekspertų grupės narys Sergejus Kanovičius pridūrė: “Geriausias būdas išsaugoti Vilniaus Didžiąją sinagogą yra išsaugoti artefaktus ir pasakoti nuostabią litvakų istoriją ateities kartoms per įtaigią nematerialią šios ypatingos erdvės skleidžiamų vertybių patirtį”.

Detalios gairės žemiau. Daugiau informacijos: Martynas Užpelkis, paveldosaugos specialistas, 861513257

VILNIAUS DIDŽIOSIOS SINAGOGOS MEMORIALIZAVIMO GAIRIŲ REKOMENDACIJOS

  • Padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Todėl Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią.
    Rekomenduojama pabrėžti šios erdvės unikalumą, jos istoriją ir dabartį.
  • Įpaminklinimo projektas (toliau – projektas) turėtų sutelkti dėmesį į išlikusių fragmentų išsaugojimą ir eksponavimą. Turėtų susilaikyti nuo bet kokių didelio tūrio statinių atkūrimo ar naujų pastatų statymo. Esamas darželio pastatas nesuderinamas su šia vieta ir turėtų būti pašalintas.
  • Projektas turėtų sutelkti dėmesį į objekto centrinės ir unikalios reikšmės Lietuvos žydų istorijoje ir atmintyje atkūrimą ir išreiškimą.
  • Didžiosios Sinagogos erdvės prasmė pirmiausiai ir labiausiai turėtų būti atskleidžiama per apčiuopiamą patyrimą to, kas surasta ir išsaugota.
  • Erdvė turėtų tekstu ir multimedijos priemonėmis pasiūlyti lankytojams įtraukiančią patirtį, susijusią su šios vietos istorija ir nematerialiomis vertybėmis.
  • Didžiosios sinagogos teritorija turėtų tapti žydiško Vilniaus lankymo pagrindiniu centru, susietu su kitomis lankytinomis žydiško paveldo vietomis mieste. Naudojant daugiakalbius ženklus, spausdintus ir skaitmeninius žemėlapius, išmanias programėles ir nuoseklią vizualinę kalbą, žydiškos erdvės visame mieste turėtų būti sujungtos, kad sudarytų nuoseklų žydų paveldo maršrutą.
  • Erdvė turėtų būti suprojektuota ir skirta tiek vietinei bendruomenei, tiek turistams.
  • Erdvė turėtų būti prieinama visą parą.
  • Didžiosios sinagogos teritorijos panaudojimas turėtų būti nekomercinis, akcentuojantis jos teisinį NACIONALINIO memorialinio parko statusą.
  • Lietuvos žydų bendruomenė yra istorinė ir teisinė šios teritorijos įpėdinė. Atitinkamai koncepcijos kūrimas, sprendimų priėmimas, būsimas dizaino ir rekonstrukcijos procesas turėtų būti derinamas su Lietuvos žydų bendruomene, būsimiems sprendiniams turi pritarti LŽB.
Vilniuje iškilmingai pažymėta Choralinės sinagogos 115 metų sukaktis

Vilniuje iškilmingai pažymėta Choralinės sinagogos 115 metų sukaktis

Šventiškai apšviestoje, vienintelėje veikiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje gruodžio 16d.  susirinkusius Lietuvos žydų bendruomenės narius ir garbius svečius sveikino rabinas Sholom Ber Krinskis, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas.

Sinagogos jubiliejiniame vakare dalyvavo Tomas Venclova, Lietuvos poetas, publicistas, profesorius, Pranas Morkus, lietuvių eseistas, kino scenaristas ir kiti žinomi vilniečiai.

Iškilmingos ir pakilios nuotaikos suteikė Vilniaus kamerinio orkestro koncertas, dirigentas, prof. Donatas Katkus.

19 amž. viduryje Vilniaus žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš.