Religija

Žydų tautos gedulas – Tiša B’Av (devinta žydų mėnesio Av diena)

Žydų tautos gedulas – Tiša B’Av (devinta žydų mėnesio Av diena)

Tą dieną (šiais metais tai liepos 29 d. vakare)  buvo sugriautos abi žydų Šventovės (Pirma – Babilono 586 m. iki m.e., antra – Romos imperijos 70 m.e. metais).

9 Avo metu gedėsime, bet ir pasnikausime, skaitysime ypatingas  Eicha ir Kinot ritinėlių maldas.

Šiandien pasaulio judėjai sutinka Tiša B‘Av, kai greitai kinta gyvenimo realijos: globali pandemija be aiškios jos pabaigos, su uždarytomis valstybių sienos, ekonominėmis krizėmis ir pilietiniais neramumais.

Žinome, kad Antroji Šventovė buvo sugriauta dėl judėjų nepagrįstų tarpusavio nesutarimų. Tiša B‘Av šiandien rezonuoja  gilų liūdesį  dėl Šventovės ir realybės, kurioje mes šiandien esame. Tai ne tik pandemija, bet ir gilus, nesuprantamas visuomenės susiskaldymas.

Nauja fizinio ir moralinio žmonių susiskaldymo forma verčia mus dar labiau liūdėti dėl vienybės ir bendrų tikslų praradimo.

Šiandien labai svarbu atsiminti praeitį vardan mūsų ateities.                                               Gyva istorija, kai imperatorius Napoleonas Bonapartas išgirdęs kaip judėjai rauda sinagogoje  9 Av‘o naktį – paklausė, kodėl jie taip liūdi. Jam paaiškino, kad jie rauda dėl prarastos savo Šventovės.

Kaip seniai jie ją prarado?

Jam atsakė: prieš tūkstančius metų.

Tauta, kuri daugiau  kaip tūkstantį metų dar gedi savo sugriautos Šventovės, – tikrai turi ateitį.

Nepaisant milžiniškų netekčių per savo 4000 metų istoriją, judėjai liedami ašaras žinojo ir tikėjo, kad Mošijach (Mesijas) ateis per Tiša B‘Av.

Istorija su koronovirusu įrodo, kad žmogus – ne visagalis. Ne jis valdo pasaulį. Mes galime padaryti tai, ką pajėgia padaryti žmogus, bet tos veiklos rezultatas priklauso nuo Jo.

Tiša B‘AV – liūdniausia, bet ir viltį nešanti diena.

Maariv maldos sinagogoje šiandien prasideda 20 val.

Pasninkas – šiandien – trečiadienį, liepos 29 d., 21:25val.    

Tradicinis RITINĖLIO EICHA skaitymas sinagogoje – tą pačią dieną  22 v.     

Pasninkas baigiasi ketvirtadienį, liepos 30 d.22:09 v.

 

Simas Levin, Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Gegužės 28d.  prasideda Šavuot – reikšminga ir linksma judėjų šventė

Gegužės 28d. prasideda Šavuot – reikšminga ir linksma judėjų šventė

Šavuot – Toros dovanojimo šventė. Tą dieną žydų tauta gavo dorovinio gyvenimo įstatymą. Ji švenčiama sivano mėnesio 6 dieną pagal žydų kalendorių. Tai nedarbo diena Izraelyje.

Hebrajų kalba Šavuot reiškia „savaitės“. Tai septinta savaitė po Pesacho antrosios šventės dienos. Tą dieną Mošė (Mozė) Sinajaus kalne gavo 10 D-vo įsakymų. Jie buvo įrašyti ant dviejų akmeninių plokščių. Hebrajų kalba vadinamų עשרת הדברים , o skaitoma „Aseret ha-Dvarim“. Išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Dabar dažnai vartojamas ir graikiškos kilmės terminas Dekalogas.

10 D-vo įsakymų apsprendė visos žmonijos moralę ir civilizacijos eigą. Gavus žodinę Torą, dalis jos buvo užrašyta, o kitą dalį užrašė tik po 1500 metų, sugriovus antrąją Jeruzalės šventovę.

Šiais laikais per Šavuot dienas sinagogose išnešamos Toros ir skaitomi                              dešimt  D-vo įsakymų. Laikomasi senųjų tradicijų: Šavuot išvakarių naktį skaitoma Tora.

Tradicinės Šavuot vaišės ruošiamos iš pieno produktų ir medaus. Išvakarėse vaikai eina į darželius ir mokyklas su krepšeliais vaisių, nešdami iškirptas spalvingas aplikacijas mokyklos papuošimui.

Šavuot dieną skaitoma Rūt knyga (Megilat Rut), kuri buvo karaliaus Dovydo promočiūtė. Dovydas laikomas Jeruzalės įkūrėju.

Yra labai daug pasakojimų, kodėl skaitoma Rūt knyga Šavuoto metu. Dažniausiai aiškinama, kad Rūt atvykimas į Izraelį sutapo su Šavuot laiku, kai ji priėmė žydų tikėjimą, šis veiksmas buvo analogiškas žydų tautos pritarimui D-vo Torai.

VŽRB pirmininkas   Simas Levinas

Vilniaus Choralinėje sinagogoje vėl skamba malda

Vilniaus Choralinėje sinagogoje vėl skamba malda

Pirmadienį, gegužės 25 dieną, 8:30 val. 14 maldininkų susirinko po karantino rytinei Shacharit maldai į atidarytą sinagogą. Juos pasitiko neįprasta tvarka – kaukės, apsauginiai su pirštinėmis, kurie matavo atėjusiems temperatūrą, dezinfekavo rankas, priminė dėvėti kaukes.

Sinagogos salėje maldininkams teko iš naujo „susirasti“ sau vietą maldai. Jos buvo sužymėtos, išlaikant daugiau nei 2 m saugų atstumą.

Su visais susirinkusiais aptarta, kaip elgsimės  Toros skaitymo metu.   Malonu buvo pamatyti artimus veidus, kuriuos jungė daugelį bendros maldos metų.

Sutarėme, kad laikinai sutrupinsime maldų skaičių – jos vyks dienomis, kai skaitoma Tora – pirmadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadienias.  Aišku, kad šį tvarkaraštį  pakoreguos judėjų tradicinės šventės.

Šiuo metu paruošta 30 saugių maldos vietų vyrams ir 14 moterims galerijoje. Vilniaus miesto žydai, kurie epizodiškai lanko sinagogą, pradėjo skambinti ir klausti įvairių dalykų, kaip dalyvauti, ar užsakyti tėvų mirties metinių maldų skaitymą (jorcait). Visiems paaiškinome.

Galime pasidžiaugti įvykusia švente – uždara kamerine bar micva.

Rabinas Sholom Ber Krinsky ir rebecen Dina Krinsky su sūnumis negaili laiko iš karantino miego pabudusiai sinagogai džiaugtis įprastu žydišku gyvenimu.

 

Iškilus klausimams,  susijusiems su sinagogos veikla – prašome skambinti pirmadieniais – ketvirtadieniais tel.: 865018270 nuo 11 iki 13 val.

VŽRB pirmininkas Simas Levinas

Mūrinis žydų paveldas Lietuvoje (I): skirtingi pastatų likimai

Mūrinis žydų paveldas Lietuvoje (I): skirtingi pastatų likimai

 15min.   Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

Lietuvos miestų ir miestelių istorija neįsivaizduojama be žydų statytų ir jiems priklausiusių pastatų. Tai – ne tik mūrinės sinagogos, bet ir ligoninės, mokyklos, parduotuvės, amatininkų dirbtuvės, net fabrikai. Visa tai kadaise alsavo gyvybe ir virė gyvenimu.

Nemaža dalis šių pastatų XXI amžiaus nesulaukė – karai, skirtingos santvarkos ir laikas padarė nepataisomos žalos. Vis dėlto labai daug mūrinio žydų paveldo yra ir dabar, tik mes jo nepastebime. Be to, ne visų statinių likimas vienodas. Kas tai lėmė? Kaip išsaugoti tai, kas išliko?

Kokią istoriją ir kaip šie pastatai turėtų papasakoti mums visiems? Apie tai rašome šiame projekto „Litė: kas ji?“ straipsnyje.

Antrąjį šios temos straipsnį, kuriame apžvelgsime mūrinių pastatų likimą Kaune, kviečiame skaityti gegužės 27-ąją, vakare, rubrikoje „Litė – ליטע. Kas ji?“. Išlikusių mūrinių sinagogų yra, tačiau jų būklė skirtinga Vieni iš svarbiausių mūrinio žydiško paveldo objektų – sinagogos. Jų išsaugojimui valstybė jau kurį laiką skiria išskirtinį dėmesį.

Kalbėdamas apie tai Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras pasakojo, kad iki šių dienų išlikusios sinagogos yra vos 10 proc. to skaičiaus, kuris buvo anksčiau.

„Skirtumai tarp išlikusių sinagogų būklės labai dideli net ir didesniuose miestuose, jau nekalbant apie kaimo vietoves ir miestelius, kur ne tik žydų, bet ir pačių lietuvių dabar likę mažai“, – 15min sakė KPD vadovas V.Bezaras.

Kita vertus, yra ir labai gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Joniškis, kuriame išliko, o dabar jau ir restauruotos dvi sinagogos – Baltoji ir Raudonoji. „Baltosios“ ir „Raudonosios“ sinagogų kompleksas Joniškyje.

Džiugiausia, anot pašnekovo, kad šios sinagogos nestovi tuščios – jos pritaikytos kultūrinei veiklai, jose vyks žydų paveldo, taip pat ir vietos bendruomenei skirti renginiai.

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

Didžioji Panevėžio žydų sinagoga. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Daiva Savickienė

Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės.

Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos.

Nepagailėjo nei istorija, nei laikas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius.

Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.

„Skirtingai nuo katalikų, sinagoga atlieka kelias funkcijas, – aiškina D. Pilkauskas. – Tai ir bendruomenės susitikimų, Talmudo studijų vieta.“

Pasak jo, pastatų dydį, skaičių ir tipą lemdavo bendruomenės gausumas bei poreikiai, taip pat finansinės galimybės. Bet ne tik. Sinagogų statybą reguliavo tam tikri draudimai bei įstatymai. Jos negalėjo kilti aukštesnės nei katalikų šventyklos, nuo pastarųjų privalėjo būti nutolusios tam tikru atstumu.

Skirtingai nuo kitų religinių konfesijų, sinagogos statytos kompleksais. Be to, skirstytos pagal sezoną – į vasarines ir žiemines, pagal priklausomybę tam tikram luomui ar profesijai – į pirklių, darbininkų, siuvėjų, muzikantų ir panašiai.

Pesacho šventės pagrindinė mintis

Pesacho šventės pagrindinė mintis

Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simas Levinas 

Pesacho šventės istorijos pagrindinė mintis – pavergtos sąmonės išlaisvinimas, jos transformavimas. Nustokime būti robotais ir diena iš dienos atlikinėti tuos pačius veiksmus. Šventė suteikia galimybes ir jėgas  iš naujo pažinti save, ateina „priežastis“ atrasti pačius save, naujai pažvelgti į gyvenimą, išlaisvinti iš savo mąstymo kalėjimo protą ir dvasią.

Nugalėję save, mes pakylame į naują lygį – pranokstame patys save. Tą dieną mes nusimetame savo ego grandines, dvasios vergovę ir pakylame į naują lygmenį. Tik išsivadavę galime pamatyti, ko mums iš tiesų trūksta – pamatome objektyvią tikrovę ir sukuriame tvarką, vietoje kasdieninio chaoso  gyvenime.

Prieš šventę mes ruošiame kūną, sąmonę, namus, tvarką aplink save, kad priimtume galingą šventės transformacijos ir išsilaisvinimo energiją.

Pesacho vakare vyksta dvasinis susikaupimas – Seder‘is  (hebr. „tvarka“). Ši tvarka nurodo ir šventės vaišių eilę, kuri pabrėžia ir moko kurti harmoniją bei tvarką (Seder), priešpastato dominuojančią chaoso inerciją kasdieniame mūsų gyvenime. Prie jo energijos prisededa švari ir atvira Šabato Šviesa. Nepraleiskite progos gauti dvigubos jėgos ir tikrosios laisvės!

Šiais metais Pesachas švenčiamas kaip ir visada 8 dienas, nuo balandžio 8d. vakaro iki 16d.- ketvirtadienio.

 

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Gerbiami Lietuvos žydų bendruomenės nariai!
Ištuštėjo miestai ir gatvės. Žmonės pasisliepė vieni nuo kitų.
Išmokome naują, baisų terminą “koronavirusas”.
Tai jo baimės radiacija privertė “izoliuotis” ir “karantinuotis”.
Tačiau stiprius, drąsius ir padorius žmones subūrė: gydytojai, slaugės kaunasi už mus,
kuriami savanoriški paramos fondai. Jaunimas puolė padėti senoliams (jie dabar vadinami “rizikos grupe”).
Ne, koronavirusas mus suvienijo, padėjo suprasti, kad po vieną savo izoliuotuose namuose išsigelbėti neįmanoma.
Pasaulio religinių bendruomenių rabinai vieningai palaimino šį Šabatą Ha Gadol ir nuramino – mes stiprūs ir mes kartu maldoje.
Simas Levin, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas

 

Šis Šabatas – prieš Pesachą – vadinamas Šabatu Ha Gadol (Didžiuoju Šabatu). Pirmą kartą jis buvo švenčiamas žydų tautos gimimo išvakarėse – išsivadavimo iš Egipto vergijos. Kiekviena žydų šeima, savo namuose Egipte, nekantriai laukė vieningos  tautos svajonės – išsivadavimo.

Po 3 332 metų, šį Šabat Ha Gadol mes taip pat sėdėsime izoliuoti savo namuose, susivieniję maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją sukrėtusią  pasaulį.

Raginame viso pasaulio žydus laikytis savo valstybių sveikatos saugojimo nurodymų.

Kviečiame pasaulio žydus paversti šį Šabatą Ha Gadol,  gerumo Šabatu, savo karšta malda susijungti su dieviška Šabato jėga ir   D-vo palaima.

Kviečiame žydus kiekviename pasaulio kampelyje atlikti šiuos tris dalykus:

1. Paskambinkite vienas kitam, sakydami palaikymo žodžius prieš prasidedant Šabatui. Drąsiai siekime apsaugoti vieni kitus, fiziškai atsiribodami vienas nuo kito. Daugelis iš mūsų  visiškai vieni. Paskambinkite, artimam žmogui, kuris yra vienišas arba kovoja su liga, palinkėkite jiems Shabbat shalom ir ištarkite palaikymo ir padrąsinimo žodžius. Šiandien yra tiek daug dalykų, kurių negalime atlikti, tačiau nenuvertinkime ir savo jėgų, kurias turime, kad vieni kitus galėtume padrąsinti ir paremti.

2. Melskitės vienas už kitą prieš pat žvakių uždegimą. Kai COVID-19 niokoja ir plinta visame pasaulyje, mūsų maldai reikia daug žmonių. Melskimės kartu vienas už kitą ir visą žmoniją.

3. Laikykimės šį Šabatą kartu. Atneškime Šabatą į savo namus kartu ir pasitelkime jo neišmatuojamą gaivinančią galią. Prisijunkite prie šviesos ir meilės, atsiribokite nuo negailestingų žinių tas brangias 25 valandas. Pripildykime savo namus spindinčia Šabato žvakių šviesa.

Paskelbkime visagalio D-vo aukščiausiąją valdžia pasaulyje ir pajuskime jo meilę, kai drauge sukalbėsime Kidušą. Pasiruoškime Šabato vakarienę, padėkime automobilio raktelius, persirenkime šventiniais drabužiais, išjunkime visą elektroniką, valgykime, dainuokime, melskimės, tikėkime ir svajokime kartu. Tai laikas, kai galime susivienyti drauge. Tai laikas mums būti kartu – pasveikinti Šabatą kaip viena tauta su viena širdimi. Tegu visi pajunta Šabato jaukumą ir stiprybę. Tegu Šabatas „HaGadol“ – tampa nuostabiausiu ir puikiausiu Šabatu!  D-vas atneš savo pasauliui sveikatos ir stiprybės.

Vyriausieji Izraelio rabinai:  David Lau, Yizchak Yosef, Prancūzijos vyriausiasis rabinas Haïm Corsia, Rusijos vyriausiasis rabinas Berel Lazar, vyriausiasis Maskvos ir Europos rabinų konferencijos rabinas  Pinchas Goldschmidt,  vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas  Ephraim Mirvis, vyriausieji Argentinos rabinai Gabriel Davidovich ir Yosef Chehebar, vyriausiasis Briuselio rabinas  Albert Guigui, vyriausiasis Romos rabinas Dr Riccardo Di Segni, vyriausiasis Pietų Afrikos rabinas  Dr Warren Goldstein.

 

i

Šabato meditacija COVID-19 laikais

Šabato meditacija COVID-19 laikais

Menachem Rosensaft 

Mieli draugai,

Artėjant  Šabatui, kai šiandien mes visi susiduriame su pasauline COVID-19 pandemija, kuri sutrikdė ir toliau trikdo mūsų gyvenimą, tikiuosi, kad šis pasakojimas apie mažai žinomą chasidų mokytoją (už kurį dėkoju rabinui Rami Šapiro) ) gali suteikti šiek tiek paguodos ar bent jau sukelti šypseną: Rabinas Efraimas Fiszele Šapiro, gyvenęs Lenkijos Strykovo mieste  XIX amžiaus pirmąjį ketvirtį, buvo rabino Dovo Bero mokytojas,  Baal Shem Tovo mokinys.

Chasidizmo įkūrėjas. Žinomas kabalistas rabinas Fiszele – taip jis buvo meiliai vadinamas, beje buvo rabino Yosefo Leybo iš Baltos sūnus, rabino Yaakovo Yosefo mokinys.

Garsus rabinas Fiszele turėjo neįprastą  ritualą. Kiekvieną vakarą prieš miegą jis įsipildavo sau taurę degtinės, nuostabiai pasakydavo maldą, išgerdavo gurkšnį ir garsiai ištardavo: „Lechaim”! (vertimas- už gyvenimą!) ,,Dieve, labai geros nakties tau.”

 Sužavėti  jo mokiniai prieidavo prie jo paklausti, kodėl jis taip pasakė? Rabinas Fiszele, savo ruožtu  jų klausė: „Ar Dievas kenčia nuo žmonių kančių?“

„Taip“, jie atsakė: „Mes esame mokomi, kad kenčia Dievas, kai žmonės kenčia “.

Taigi, – tęsė rabinas Fiszele, – jei Dievas mus kenčia dėl mus kankinančio skausmo, savaime suprantama, kad Dievas džiaugiasi mūsų džiaugsmu. Jei tai tiesa, tuomet reiškia, kad pasaulio kančios   naktį nekankintų ir atneštų Dievui taip pat geros nakties, ar ne taip? “

Chasidai atsakė: ,,Taip”.

„Taigi, – aiškino rabinas Fiszele, – kai linkiu Dievui labos nakties, jis gali tai įgyvendinti tik vienu būdu. Jis gali suteikti nakties ramybę visiems pasaulio kenčiantiems! “

Rabino Fiszeles’ filosofijos pagrindas buvo nuoširdus, tikras, todėl ne tik žydų tauta, bet ir visi žmonės gyvena su amžina meile Dievui.

Visa tai atspindi intuityvų supratimą, kad visus žmones sukūrė Dievas,  ir kad tas „kitas“ dažniausiai nėra mūsų veidrodinis atvaizdas.

Man patinka ši istorija ne tik todėl, kad joje vienu metu pateikiama žydų ir pamatinė universali vertybė – visos žmonijos meilė, bet ir todėl, kad rabinas Fiszele buvo mano pro pro pro pro – prosenelis.

Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas S. Lauderis pasiuntė savo  žinią žydų bendruomenėms visame pasaulyje, prašydamas Auščiausiojo palaiminti žydų tautą, visą žmoniją ir kiekvieną  mūsų.

Kai šį Šabatą būsime izoliuoti savo namuose ir, suprantama, jausimės nepatenkinti,  bijosime, pamėginkime sekti rabino Fiszele’s pavyzdžiu ir paprašykim Dievo,  kad suteiktų mums visiems geresnę naktį, geresnę savaitę, geresnį mėnesį, geresnius metus ir, dar tiesą sakant, – geresnę ateitį.

Ah gutten Shabbos  – Shabbat Shalom!

Būkite sveiki ir saugūs.

Menachem Rosensaft <mzrosensaft@gmail.com>

Vertė I.R.

 

Dviem savaitėms stabdoma Vilniaus choralinės sinagogos veikla, pranešė VŽR bendruomenė

Dėl korono viruso Lietuvos teritorijoje įvedus karantiną, dviem savaitėms stabdoma ir Vilniaus choralinės sinagogos veikla.

Tai sekmadienį pranešė Vilniaus žydų religinė bendruomenė. Pateikiame Bendruomenės pareiškimą:

“Judėjai Vilniaus choralinėje sinagogoje, priklausomai nuo metų laiko, meldžiasi 2-3 kartus per dieną. Tai šimtamečių tradicijų tąsa. Todėl pasiūlymas laikytis Vyriausybės rekomendacijų ir  nutraukti viešas maldas sinagogoje sulaukė karštų diskusijų.

Skaudančia širdimi, bet atsižvelgę, kad didžiają dalį Vilniaus sinagogos bendruomenės (ypač minjano) narių patenka į ypatingos rizikos žmonių grupę, dauguma minjano narių pritarė nuomonei – LAIKINAI STABDYTI RELIGINĘ VEIKLĄ SINAGOGOJE.

Primename, kad Vyriausybės sprendimu nuo šių metų kovo 16 d. 00:00 val. iki kovo 30 d. 24 val. Lietuvoje įsigalioja karantinas. Nutarime rekomenduojama “Lietuvoje veikiančioms religinėms organizacijoms neorganizuoti religinių apeigų, kurie reikalautų viešų susibūrimų“.  Dauguma religinių konfesijų vadovai, suprasdami savo asmeninę moralinę atsakomybę, jau šį sekmadienį nevedė viešų religinių apeigų.

Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas                                                                                                                        Shmuel (Simas) Levin

Vilniaus Choralinėje sinagogoje šviesos ir stebuklo šventė

Vilniaus Choralinėje sinagogoje šviesos ir stebuklo šventė

Tęsiant gerąją tradiciją, rabino Šolomo-Ber Krinsky iniciatyva gruodžio 23 d. sostinės V.Kudirkos aikštėje buvo sumontuota Chanukos Menora ir uždegta antroji Chanukos žvakė. Ceremonijoje dalyvavo miesto valdžios atstovai, parlamentarai, diplomatai, vilniečiai ir svečiai.

Po to Vilniaus žydų religinė bendruomenė pakvietė visus į Chanukos šventę sostinės Choralinėje sinagogoje.Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas priminė, kad Chanuka yra viena reikšmingiausių žydų švenčių. „Ši šventė mums primena stebuklą, įvykusį apšviečiant Jeruzalės šventyklą po žydų pergalės prieš Graikijos ir Sirijos armiją. Tai pasitikėjimo savimi šventė: nedidelė makabiečių armija nugalėjo stiprią įsibrovėlių armiją, norėjusią sunaikinti žydų tautą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.

Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkė Faina Kuklansky pasidžiaugė, kad tiek daug žmonių susirinko į šviesos ir stebuklo šventę, prisimenant pergalę prieš žydų tautos priešus: „Tai, kad sinagogoje nėra tuščių vietų, yra mūsų pergalė.

Šiandien pasikvietėme savo draugus, partnerius, skirtingų tautybių ir religijos žmones. Džiaugiamės kiekvienu atėjusiu. Stebuklas, kad esame. Mūsų bendruomenė nedidelė, tačiau esame aktyvūs, dirbame savo žmonių labui, savo krašto labui. Linkiu visiems sveikatos, laimės, meilės ir saulės “.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni – Levy padėkojo visiems atvykusiems į Vilniaus choralinę sinagogą pasidalinti Chanukos džiaugsmu ir šviesa kartu su Lietuvos žydų bendruomene: „Šiandien kartu su mumis mano kolegos diplomatai iš JAV, Lenkijos, Ukrainos ir kitų šalių.

Džiugu pastebėti Vatikano diplomatą, apaštalinį nuncijų Petarą Raičą. Mums labai svarbu, kad šiandien esate su mumis, kad palaikytote mus. Esu labai dėkingas jums visiems už tai.

Vilniaus meras Remigijus Šimasius pasveikino žydų bendruomenę su Chanuka, pažymėdamas, kad „žydų bendruomenė yra viena svarbiausių Lietuvos bendruomenių, neatsiejama Lietuvos istorijos dalis, taip pat patikimas Vilniaus savivaldos partneris. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad turime tokius šiltus santykius. Sveikinu visus su gražia ir šviesia Chanukos švente!”

Šventė tęsėsi Vilniaus choralinėje sinagogoje su vilniečių ir sostinės svečių pamėgtos klezmerių grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertu ir šventinėmis vaišėmis.

Smuikininkas Borisas Traubas koncertuoja Kaliningrado sinagogoje

Smuikininkas Borisas Traubas koncertuoja Kaliningrado sinagogoje

„Chanukos“ menų festivalis prasidėjo Kaliningrado sinagogoje, o www.lzb.lt svarbu pranešti, kad ten koncertavo smuikininkas iš Lietuvos Borisas Traubas.

Festivalis sinagogoje vyks nuo gruodžio 22 iki 28 dienos, paskelbė naujosios Kaliningrado sinagogos kultūros programų kuratorius Viktoras Šapiro.Festivalis prasidėjo Iškilmingai uždegiant žvakę prie įėjimo į pastatą ir tęsiamas Kaliningrado simfoninio orkestro koncertu, vadovaujamu Arkadijaus Feldmano

„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

Vilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės dr. Aušros Pažėraitės monografija „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“.

Ši knyga – tai bandymas pamėginti apčiuopti keletą Lietuvos žydų mąstytojų takelių, prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste. Tai daroma diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis ritualo ar sacrum kategorijomis, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo“ iš „sakytinių“ paveldų,  t.y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, požiūriu.

Knygoje pateikiami keli ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų vertimai, palydimi komentarais.

Dr. Aušra Pažėraitė specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui www.lzb.lt pasakoja,apie savo svajonę parašyti knygą apie  Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą.

,,Parašyti knygą, kurioje galėčiau pasakoti, analizuoti, interpretuoti Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą, buvo mano sena svajonė. Pradinė mintis buvo pristatyti labiau panoraminę šio palikimo apžvalgą, tačiau ėmus prie knygos dirbti, pasirodė, kad pirminis mano sumanymas buvo pernelyg optimistiškas. Pirmiausia susidūriau su tokia problema, kadangi pristatyti tokio panoraminio vaizdo neįmanoma, neturint kokios nors perspektyvos, nes tai ne tas atvejis, kaip kad, pavyzdžiui, pristatant filosofinės minties istoriją, galima bandyti pristatyti to ar kito filosofo mąstymo sistemą, keltus klausimus, minties naujumą, kuris reikšmingas kitoms filosofų kartoms. O šiuo atveju greičiau galima rasti ne tiek kokį nors bandymą sistemingai formuluoti klausimus, aktualius filosofinei tradicijai, kiek klausimus, aktualius žydų bendruomenei. Tai visai kita perspektyva.

Kita problema, kuri man iškilo – laikotarpis ir „litvakiškumo“ apimtis. Turiu omenyje problemą, kai geografinės ribos, kuriose galėtume ieškoti Lietuvos žydų palikimo, istoriškai labai keitėsi, ir būna, kad tos pačios istorinės asmenybės priskiriamos tai Lietuvos, tai Lenkijos, tai Rusijos palikimui, ir tai būtų įvedę į milžinišką lauką asmenybių ir problemų, iš kurio nebūčiau išsikapsčiusi daugelį metų. Tačiau neprarandu vilties prie to sugrįžti, kad ir paliečiant po nedidelį tos plačios teritorijos lopinėlį. O šiam kartui, nedidelės apimties knygai, kuriai neturėjau pakankamai lėšų, nors, dėkui Geros Valios Fondui, turėjau galimybę trumpam padirbėti Izraelyje universitetinėse bibliotekose.

Taigi pasirinkau siauresnį variantą – litvakiškumą, kuris siejamas su religine tradicija, istoriškai siejama su Vilniaus Gaonu ir jo mokinių ratu. O tai leido pasirinkti tam tikrą perspektyvą, kuri leistų apjungti dažnai sunkiai apjungiamus minties kelius – moderniais laikais besiformuojančią vakarietišką religijos sampratą, kuri šiandien dažnam žmogui atrodo tokia savaime suprantama, kad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad prieš porą šimtmečių galėjo būti ir kitaip viskas suvokiama, ir protestantizmo bendrai, o filosofijoje Spinozos atskirai įleistu pleištu tarp šventųjų tekstų nešamos žinios ir jos interpretacijos, t.y. tarp užrašyto švento teksto ir sakytinio teksto, t.y. žodžiu perduodamos tradicijos.  Knygoje aptariu įvairias šioje perspektyvoje iškylančias problemas ir pateikiu keletą savo verstų r. Vilniaus Gaono, r. Chaimo iš Valažino, Emmanuelio Levino, r. Chaimo Ozerio Grodzinskio ir keletą kitų tekstų.

Aš pati turėjau svaiginančią patirtį, kai atsirado galimybė dalyvauti Vilniaus Choralinėje sinagogoje 2016 metais beit midraše, kuriame Toros užsiėmimus vedė rabinai, pajutau egzistuojantį skirtumą ir ryšį tarp rašytinio teksto ir sakytinės tradicijos.

Jiems, o kartu ir mane priėmusiai Vilniaus religinei bendruomenei esu labai dėkinga, nes be šio tiesioginio susidūrimo su gyva sakytine tradicija, daugelis klausimų nebūtų gal ir kilę, ir daugelis niuansų man pačiai būtų likę nepasiekiamai tolimi.”

Knygą „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“ galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Kelmės rajone Vaiguvos kaime, buvo atidengtas atminimo akmuo pasaulio teisuolei, vienuolei Marijai Rusteikaitei.

Vaiguvos kaime įamžintas Pasaulio Tautų Teisuolės Marijos Rusteikaitės (1892 – 1949), Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos atminimas. Marija Rusteikaitė buvo intelektuali asmenybė, visuomenės veikėja, medikė, pedagogė, vienuolė labai svarbi Panevėžiui ir jo apylinkėms. Ji užaugo  dvarininkų Stanislovo ir Jadvygos  šeimoje, kurie išaugino 9 vaikus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Marija buvo trečias vaikas. Jos mama Jadvyga buvo labai atsidavusi gailestingiems darbams, vaikų priežiūrai, namų ruošai. Tėvai labai mylėjo savo vaikus, rūpinosi jų išsimokslinimu, tikėjimu Dievu ir dora. Vaiguvos žmonės, kurie ją pažino, liudijo, jog jos charizma buvo panaši į Motinos Teresės. Naktimis ji sėdėdavo prie sunkių ligonių, tyliai kalbėdavo rožinį ar kitas maldas.

Ji turėjo nemažai draugų žydų, kurie vėliau jai padėjo, ją slapstė, kad nepalanki valdžia nesuimtų ir nenukankintų, kaip tai padarė su daugeliu kitų tautiečių. Marija Rusteikaitė drąsiai priglausdavo žydų vaikus ir suaugusius, kad tik išgelbėtų juos iš geto. Išgelbėtos iš geto žydaitės vyras pasakojo, jog motinėlė Marija nešdavosi dešrų ir visokių kitokių maisto gėrybių, jas paduodavo geto prižiūrėtojui, kad šis jai duotų darbininkų. Buvo atvejų, kai slėpė žydus gyvenamojo namo palėpėje, pamiškėje, įdarbindavo savo darbovietėje.

Lietuvos žydų, litvakų, bendruomenėje dirbo gyva išlikusi liudininkė Sulamita Lev, kurią išgelbėjo sesuo Marija Rusteikaitė.  Sulamita dažnai aplanko Panevėžį ir susitinka su seserų kongregacijos Apvaizdos vienuolėmis. Ji iki šiol dėkinga Marijai Rusteikaitei ir vadina ją ,,Motinėle“.

Oficialiai Marija Rusteikaitė išgelbėjo 15 žydų, keletą neoficialiai pasiuntė pas kitus žmones, nes buvo labai pavojinga, bet kada ją galėjo sušaudyti, išsiaiškinus, kad slepia žydų vaikus ir suaugusiuosius. Už jos didvyriškumą Izraelio vadovybė po mirties ją apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolės atminimo medaliu ir Garbės raštu, o Lietuvos vyriausybė – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir padėkos raštu.

Už renginio nuotraukas dėkojame Valdui Valiūnui. 

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.