Žydų šventės ir valgiai

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Šį kartą Panevėžio miesto žydų bendruomenė kartu su Šiaulių krašto žydų bendruomene Sukkot šventę sutiko linksmoje ir jaukioje aplinkoje. Pagal žydų tradicijas visi kartu statė palapinę (sukka), kurioje švenčiamas Sukkot – įvykis sutampa su derliaus nuėmimu. Buvo prisiminta žydų kelionė, kai prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Įprasta, kad visos bendruomenės ar šeimos palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Panevėžyje prie palapinės stovėjo stalas, ant jo buvo sudėtos daržovės ir vaisiai, kurias šiais metais užaugino ir šventiniam stalui atnešė bendruomenės nariai. O pagrindinis stalo akcentas – Sukkoto puokštė :lulav, gadas ir aravu, etrog, kurie suišti palmės lapu. Kaip pažymėjo Gennady Kofman Sukkot šventė – švenčių Roša ha Šana ir Jom Kipur pratęsimas.

Švenčiame Sukkotą!

Švenčiame Sukkotą!

Sukkot (Palapinių šventė) yra viena iš trijų Biblijoje minimų piligrimų švenčių, ji žinoma kaip shalosh regalim. Seniau tai buvo žemės ūkyje dirbančių šventė, nes būdavo vadinama padėkos už derlių diena. Suka yra palapinė – namai, kur žydai gyveno 40 metų, kai keliavo per dykumą po išėjimo iš Egipto. Kaip laikina gyvenamoj vieta, suka taip pat primena, kad  egzistavimas yra trapus, todėl Sukkot –  laikas, kai primenama, jog reikia  vertinti savo namus ir kūną.

Sukkoto šventei būtina palapinė (suka), kurią reikia pasistatyti. Žydai turi valgyti ir švęsti, susėdę palapinėje. Izraelyje švenčiama septynias dienas. Ten, kur šilta, žmonės net ir miega palapinėse, ypač vaikai mėgsta tokią šventę. Išvakarėse palapinė išpuošiama, o pirmoji diena laikoma švente, kai draudžiama dirbti.

Rabinai sako, kad per šią šventę reikia keturių rūšių augalų šakų, kurias kartu sudėjus į puokštę, mojuojama. Taip parašyta Biblijoje. Ten minimas citrinmedis, palmė, mirta ir gluosnis. Septintąją Sukkoto dieną sinagogoje žydai eina ratu septynis kartus, kartodami tai dienai skirtą maldą.

Kokie maisto produktai yra valgomi per Sukkotą? Nėra tradicinių Sukkoto maisto produktų, išskyrus kreplach (įdaryti virtiniai). Kadangi tai derliaus šventė, valgomi vaisiai ir daržovės – kas užauginta ir šviežia. Neapseinama be tradicinės chalos (pynutės), vištos sultinio, kugelio – visi skanūs tradiciniai žydų valgiai tomis dienomis atsiduria ant šventinio Sukkoto stalo.

Apipjaustymo apeigų nebus

Motkės žmona pagimdė mergaitę. Et, pagalvojo tėvas, būtų buvęs berniukas, būtų kita šneka: suteiktų kokiam turtuoliui garbę būti „sandeke“ – tai yra palaikyti kūdikį per brisą [apipjaustymo apeigas], o šis už tą garbę kokią dešimtrublinę paklotų.
Šeima. Žydų tikėjimas ir gyvenimas

Šeima. Žydų tikėjimas ir gyvenimas

Ruth Reches

Jonatanas Vitkauskas

Antroji dalis

Kodėl ramus ir romantiškas Ruth  Reches pranešimas apie žydų išsivadavimą iš Egipto vergijos sukėlė chaosą susitikimo Žinijos draugijos GAUBLIO klubo dalyvių jausmuose, mintyse ir kalbose?

Trys klasteriai[1], kuriuos autoriui pavyko sudaryti iš vienas kitą paneigiančių susitikimo dalyvių nuomonių skatina galvoti, jog prelegentė netyčia užgavo slepiamus post  komunistinės visuomenės skaudulius.

„Raktiniais“ įėjimų į kiekvieną klasterių žodžiai pasirinkti šie: „šeima“, „tauta“ ir  „Mesijas“.

  1. Šeima

1.1. Senasis Testamentas (1300 pr. m. e.–324 m.e.)

  Pareigą permesti gyvybės estafetę iš praeities į ateitį Pasaulių Kūrėjas uždėjo ant šeimos pečių.

Knygų knyga[2] prasideda Dievo įsakymu šeimai, kuris skamba taip: „…veiskitės ir dauginkitės…užvaldykite žemę…“ (Pirmoji knyga – Būtis, 28 pastraipa).

Kaip svarbiausią įsakymą Žmonijai realizavo žydų tauta, Dievo pasirinkta pavyzdžiu visoms kitoms tautoms?     Patogiausia šeimos  evoliucijos peržiūrą pradėti nuo laikmečio po „Pasaulio sukūrimo“[3], kada Dievas davė Mozei Įstatymą, mūsų laikais vadinamą Senuoju Testamentu.

Tai įvyko prieš 3312 metus (1300pr.m.e.+2018).   Rašytiniai šaltiniai[4] rodo, kad Senasis Testamentas (Įstatymas) leido vyrams  turėti kelias žmonas.

Be kita ko, žmonų skaičius buvo savotišku vyro prestižo rodikliu. Tarkim, Izraelio ir Judėjos karalius Saliamonas (965-928 pr. m. e.) turėjo 700 žmonų, o eilinis žemdirbys džiaugdavosi turėdamas nors vieną.

Kadangi kilmingieji jaunikiai dažniausiai būdavo žymiai vyresni už savo nuotakas,  jie ir numirdavo pirmieji.

Paprastai vedybinė sutartis–Ketuba buvo sudaroma iki vestuvių. Sudarant vedybinę sutartį, mergaitės amžius neturėjo reikšmės, nes sutartį sudarydavo jos tėvai. Seksualinis gyvenimas tarp vyro ir jo būsimosios žmonos prasidėdavo ne anksčiau, negu mergaitėms prasidėdavo mėnesinės. Iki mėnesinių nuotaka gyvendavo tėvo šeimoje. Tėvas ir  broliai šventai saugojo merginos skaistybę, nes nuo jos priklausė „nuotakos  kaina“*. Be tėvo leidimo arba giminaičių palydos neištekėjusi moteris neturėjo teisės išeiti į gatvę.

Prasidėjus mėnesinėms (13-14 metų), būdavo pradedama ruoštis vestuvėms.

Vestuvės įvykdavo tada, kai abi šeimos įsitikindavo, kad visi Ketuba punktai yra įvykdyti arba nėra kliūčių jiems įvykdyti.

Svarbiausias Ketuba punktas būdavo susijęs su kraičiu. Kraitis vaidino rolę kompensacijos už tai, kad po vestuvių  jaunikio šeima privalės naująją žmoną  išlaikyti. Jeigu vyras nuspręsdavo išsiskirti arba numirdavo anksčiau už žmoną, atgavusi dalį kraičio,  moteris neretai ištekėdavo antrą kartą. Pastaruoju atveju jaunikį pasirinkdavo ji pati.

Graikų ir romėnų (iki Kristaus) pasaulyje, žmonės gyveno sunkiau ir trumpiau. Ypač sunkus buvo moters likimas  nes, palyginus su vyriškiu moteris buvo tiek fiziškai, tiek ir teisiškai silpnesnė. Todėl moterims 40 metų pabaigoje prasidėdavo menopauzė, o 50 metų tada reiškė tą patį, ką dabar  mums  reiškia 90.

Ant moters pečių buvo uždėta pareiga pamaitinti, aprengti, apskalbti šeimą, pašerti gyvulius, jau nekalbant apie pagalbą vyrui sodo ir lauko darbuose. Moterys, nežiūrint į jų statusą šeimoje, privalėjo visada būti pasiruošusiomis bet kuriuo momentu viską mesti ir daryti tai, ką liepia „šeimininkas“.

Mergaitės nuo  6-7 metukų privalėjo padėti motinoms ne tik namų ruošoje, bet ir buvo ruošiamos būsimoms žmonos pareigoms. Tuo tikslu jos buvo mokinamos  austi  ir verpti.

Berniukai nuo mažens buvo ruošiami būsimoms „šeimos galvos“ pareigoms. Tuo tikslu  jie nuo šešerių metų buvo pradedami mokinti rašto.

Šeimos buvo  patriarchalinės. Iki šiol šeimos galva hebrajiškai vaidinamas „baal“, kas reiškią  „poną“ arba „šeimininką“.

Galime savęs paklausti, pas kurį iš dviejų „ponų“- tėvą ar vyrą – moteriai buvo gyventi lengviau?

Panašiau, kad  pas  tėvą, nes, išėjus gyventi pas vyrą, prie visų darbų, kuriuos  tekdavo dirbti pas  tėvą,  prisidėdavo nėštumai ir vaikų gimdymas.

Visur ir visada žemdirbių veiksmus rikiavo  „gamtos laikrodis“. Tačiau,     kai kuriais atžvilgiais, panašumas tarp moters gyvenimo prieškariniame Lietuvos kaime ir Palestinoje prieš Kristaus gimimą  yra tiesiog pritrenkiantis.      O juk šiuos laikotarpius   skiria daugiau negu 2000 metų arba 60 žmonių kartų!

Prieškario Lietuvos kaime gyvavo posakis: „moteris laiko keturis namo kampus, o vyras –tik vieną“.

…Tyliai Nemunėlis teka, o dar tyliau mūsų seselė verkia – dainuodavo kaime mūsų žemdirbėliai.

LŽB sinagogoje švenčiama Rosh Hashana – Naujieji metai

Rugsėjo 9d. Lietuvos žydų bendruomenė rinkosi į sinagogą pasitikti Naujųjų 5779 metų šventės -“Rosh Hashana” – vienos iš svarbiausių Judėjų švenčių, kurios tradiciškai išvakarėse pasitinkamos sinagogoje.

 

Rosh Hashana simbolizuoja šeštąją pasaulio kūrimo dieną, – Aukščiausiasis šią dieną sukūrė pirmąjį žmogų – Adomą, davusį pradžią žmonijai. Vėliau Adomas atmetė draudimą, už kurį buvo išmestas iš Rojaus.

Nuo labai senų laikų Aukščiausiasis tą dieną reiškia nuosprendį ir nustato visai žmonijai ateitį  ateinantiems 12 mėnesių.

Shana Tovah u’metukah – Gerų ir saldžių metų!

Sveikiname su  Rosh Hashana švente !
Su Naujaisiais 5779 žydų metais, mieli bendruomenės nariai. Gerų metų linkime, sveikų, saldžių kaip obuolys meduje per Roš Hašana. Likime, kad metai būtų taikūs ir laimingi!
Shana Tovah u’metukah !
Šis Naujųjų metų atvirukas – ypatingas, rastas Vilniaus senamiesčio namo kamine.
Kiek jis ten išbuvo ir kas jį padėjo kartu su šeimyninėmis nuotraukomis, – niekas nežino, nudilo net datos ant nuotraukų ir atvirukų. Viso radinyje buvo 15. Dvi pažymėtos datos liudija, jog tai galėjo būti 1915 – 1925m.
Nuotraukas bendruomenei įteikė, jas radęs 1998m. Vladas Grybas. Radinys pastebėtas remontuojant apleistas patalpas Etmonų g. 4. Nuotraukos išgulėjo kamine labai nešvarios ir apdegusios. Vladas Grybas prie radinio pridėjo namo, prieš remontą ir po jo bei kamino fotografijas.
Suremontuotas patalpas galima pamatyti iš kiemo pusės Aušros Vartų 3.
Dėkojame už LŽB padovanotą radinį.

Klausimai ir atsakymai dėl istorinės ceremonijos, rašant naują TORĄ

 

Ką reikia žinoti apie rytdienos, rugsėjo 4d.  istorinę ceremoniją, rašant naujos Toros ritinį.

1.Ką mes rytoj švęsime?

Unikalią naujos Toros ritinio rašymo pradžią ! Pirmą kartą pokario Lietuvoje !

Naują Tora rašo specialius, kaligrafijos mokslus baigęs Soferis (rašantis Torą) – ant specialaus pergamento, ypatinga plunksna ir ypatingu rašalu. Visos Toros rašymas užtrunka apie metus.

2. Kas gali dalyvauti šioje istorinėje šventėje?

Visi žydai – vyrai, moterys ir vaikai.

3. Kaip galima dalyvauti šioje šventėje?

Atvažiuokite į Vilniaus choralinę sinagogą RYTOJ (antradienis, rugsėjo 4 d. 18:30 v.)

4. Kiek kainuoja dalyvavimas ceremonijoje?

Dalyvavimas nemokamas.

5. Kaip vyks ceremonija?

Kiekvienas gali individualiai arba su šeima prisijungti prie Soferio ir parašyti raidę ant naujos Toros ritinio.

Unikalus atminimo dokumentas apie šį įvykį: Soferis parašys Jūsų vardą ant Jums skirto pergamento. Pasiimkite jį į namus ir išsaugokite !

6, Kas bus su Tora, kai ji bus parašyta?

Ją naudosimės Vilniaus choralinėje sinagogoje, kaip pirma litvakiška Tora!

Ne ožkoje laimė

Ne ožkoje laimė

Europos žydų kultūros dienų, prasidėjusių rugsėjo 2d. 2018, tema – „Pasakojimai“. Kviečiame skaityti, klausyti, pasakoti ir perpasakoti žydiškas istorijas, domėtis senais ir naujais žydų raštais, pažinti litvakišką kultūrą kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros dalį.
Pristatome keliatą užmirštų žydiškų pasakojimų, lyg žinomą, bet dar neskaitytą istoriją apie ožką ir litvakiškos dvasios kupinas Iljos Bereznicko iliustracijas. Šavua tov!
Apsilankykite ir Europos žydų kultūros dienose, užsukite į “Beigelių krautuvėlę”. 

Ilja Bereznickas

Nedidelėje gyvenvietėje, kartu su siuvėjais, batsiuviais, vargšais muzikantais ir keistais išminčiais rabinais, gyveno siuvėjas Mendelis Kacas su savo daugiavaike šeima… Jie gyveno vargingai ir šeimos galva Mendelis dirbo nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro – siuvo švarkus, liemenes, kelnes.  Darbas labai kruopštus, kad susikaupti reikia  tylos ir ramybės, nes kitaip gaudavosi nesusipratimas: rankovė prisisiūdavo prie kelnių, klešnė prie švarko. Toks brokas Mendeliui gaudavosi gan dažnai. Kodėl? Dėl kelių priežasčių. Jo žmona Sonia buvo didžiausia miestelio bambeklė.  Vaikai – penkios mergaitės, o tai blogiau nei dešimt pramuštgalvių berniukų. Ir dar žmona Sonia turėjo seserį – senmergę, viskuo nepatenkintą senutę motiną ir apykurtį tėvą. Šių priežasčių užtektinai, kad kraustytųmeisi iš proto.

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Lietuvos žydų bendruomenėje surengta Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicinė Barmicvos, Batmicvos 2018 sveikinimo ceremonija

Kasmet Lietuvos žydų bendruomenėje rengiama Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleivių Barmicvos, Batmicvos tradicinė šventė. Iškilminga ceremonija prasideda Vilniaus Choralinėje sinagogoje, po to moksleiviai su tėvais ateina į Jašos Heifetzo salę Lietuvos žydų bendruomenėje ir šventė tęsiasi.

Tėvai ir vaikai susirenka į reikšmingą žydų paauglių šventės ritualą: Barmicvą ir Batmicvą,  švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės – 12 metų. Pagal Torą, nuo tada jie tampa atsakingi už savo veiksmus.

Šventę vedė hebrajų kalbos mokytojai Motti Feigin (mokytojas iš Izraelio) ir Ruta Reches, pasveikinę vaikus, tapus suaugusiais. Šviečiantys nuo šypsenų ir jaudulio vaikų ir tėvų veidai, ir žinoma gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo, su pasididžiavimu, žvelgiančio į savo auklėtinius, išaugusius jo akyse. Direktorius prisiminė savo Barmicvą, švęstą prieš 55 metus Telšiuose su tėvais ir seneliais, kai ant šventinio stalo tais laikais garavo puode bulvės ir kotletai, kepti ant ugnies, o didžiausia dovana buvo laikrodis, kuris dar tiksi iki šiol, nes padovanotas iš širdies…

M.Jakobas priminė visiems, kad nei viena mokykla Lietuvoje nesulaukia tiek sveikinimų ir pagarbos. Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas atsiuntė sveikinimą, kuriame Izraelio vardu linki didžiausios sėkmės vaikams jų pasirinktame gyvenimo kelyje.

Gimnazijos direktorius iškilmingos dienos proga įteikė visiems moksleiviams asmeniškai po sveikinimą, kiekvienam surasdamas malonius žodžius.

Moksleivius su labai reikšminga diena jų gyvenime sveikino Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas ir į teikė dovanas kiekvienam nuo bendruomenės.

Tėvų vardu visus sveikino Daniel Gurevich.

Puošnioje salės scenoje ant stalo sustatytas žvakes degė visi švenčiantys Barmicvą ir Batmicvą, tardami, už ką jas uždega: už senelius, tėvus, už LŽB, Jeruzalę, Izraelį, Holokauste žuvusius vaikus…

Moksleiviai su savo mokytoja, kuri profesionaliai parengė, o vaikai  suvaidino įdomias istorijas – vaizdelius iš žydiško gyvenimo. Jie taip pat demonstravo hebrajų kabos žinias, taisyklingai kalbėdami scenoje. Gimnazijoje dirba ir mokytojai iš Izraelio, kuriuos atsiunčia Izraelio Švietimo ministerija į Šolomo Aleichemo mokyklą. Šventę vainikavo puikiai atlikta daina, sulaukusi nuoširdžių plojimų.

Šavuot šventė jau greitai

Šavuot šventė jau greitai

Šavuot šventė su visu savo grožiu jau stovi ant mūsų slenksčio. Ši šventė prašo iš mūsų pačio brangiausio dalyko. Žmogus turi atnešti pirmąjį derlių, taip kaip įsako mūsų šventoji Tora šią išaukštintą, Toros dovanojimo dieną, Mes stengiamės tai „pamatyti“ ir pajusti savo sieloje. Iš tikro šią dieną mes galime nusipelnyti ne tik „Dovanos“, bet ir patys dovanoti.

Parašyta: „Kai ateisi į žemę, kurią Kūrėjas duoda tau kaip palikimą, kad paveldėtum ją ir apsigyventum joje. Paimsi iš žemės pirmąjį derlių, kurį atneši iš savo žemės ir sudėsi į pintinę, nueisi į vietą, kurią išrinks Kūrėjas, kurioje bus Jo vardas“.

 „Pirmasis derlius simbolizuoja „šventumo vaisius“, kuriuos žmogui skiria pats Kūrėjas. Tai lyg padėkos Kūrėjui suvokimas, lyg pasakymas: „Pirmasis derlius yra Tavo nuopelnas“. Pirmasis derlius reiškia nuostabius dalykus:

Mano tėvas buvo „pražuvęs“ aramėjas, nusileido į Egiptą ir apsigyveno ten su negausiu būriu, kol tapo ten didele ir labai stipria tauta. Egiptiečiai elgėsi su mumis blogai, kankino,  vertė sunkai dirbti. Tada kreipėmės į mūsų Kūrėją ir Kūrėjas išgirdo mūsų balsus, pamatė mūsų vargus, sunkų darbą ir priespaudą. Kūrėjas išvedė mus iš Egipto stipria ranka, ištiesta dešine, su didele baime ir ženklais. Ir atvedė į šią vietą, davė šią žemę, kur teka pienas ir medus. Todėl dabar aš atnešiau žemės pirmuosius vaisius, kuriuos man davė Kūrėjas“.

Kas gi tas aramėjas? Tai „Lavano“ aspektas žmoguje.Tačiau labai keista, kodėl šis „juodas“ (neigiamas) aspektas Toroje yra vadinamas „baltu“ (lavan – baltas)?

Lag Ba Omer šventė tvirtovėje prie Didžiulio ežero

Lag Ba Omer šventė tvirtovėje prie Didžiulio ežero

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Vilniaus žydų religinė bendruomenė pakvietė gegužės 3d. švęsti Lag Ba Omer prie Didžiulio ežero. Šventėje dalyvavo Izraelio ambasadorius Amir Maimon, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, rabinas Šalomas Ber Krinskis.

Lag Ba Omer – žydų vienybės šventė pažymima linksmybėmis, šokiais ir dainomis bei maldomis Kūrėjui. Lag Ba Omer naktis – laužų naktis. Svarbiausias laužas uždegamas ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje. Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma –jam priskiriama knygos „Zohar“ autorystė.

Ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. O pranašo Jeremijo lūpomis pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“

LŽB surengė pikniką švęsdama Izraelio 70-metį

LŽB surengė pikniką švęsdama Izraelio 70-metį

Švęsdama Izraelio 70-metį Lietuvos Žydų bendruomenė surengė smagų ir nuoširdų pikniką Vilniaus senamiestyje. Džiaugėmės puikiu saulėtu oru ir pavasario žaluma. Giedojome Izraelio himną.

Gerą šventišką toną piknikui suteikė ansamblio „Fajerlech“ solistai, uždainavę žydiškas dainas. Šokti tradicinių šokių raginti nereikėjo, kojos pačios kvietė į ratą. Nuotaikingą šventės programą sukūrėme patys savo nuotaika, pasimėgavę vaišėmis.

WJC Deklaracija skirta Izraelio valstybės 70-mečiui

WJC Deklaracija skirta Izraelio valstybės 70-mečiui

Pasaulio žydų kongresas (WJC) antradienį Jeruzalėje įteikė Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui oficialią “Deklaraciją apie žydų diasporos įsipareigojimą Izraelio valstybei, Izraelio valstybės paskelbimo 70-ties metų proga”.

Po deklaracija yra ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky parašas. Deklaraciją pasirašė 83 žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.

Pasaulio žydų kongresas inicijavo ir priėmė šią precedento neturinčią deklaraciją šešiuose žemynuose esančių žydų bendruomenių vardu kaip Žydų Diasporos manifestą, išreiškiantį “didžiulį pasididžiavimą ir susižavėjimą žymiais ir įkvepiančiais Izraelio pasiekimais per pastaruosius septynerius dešimtmečius, kaip nepalaužiamą įsipareigojimą “tvirtą paramą Izraeliui, žydų tautos valstybei ir žydų tautos svarbiausiam centrui”.

Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas Lauderis sakė: “Pasaulio žydų kongresas, atstovaujantis 100 žydų bendruomenių šešiuose žemynuose, yra tvirtai įsipareigojęs Izraelio valstybei ir jos piliečiams. Šis manifestas yra mūsų pažadų deklaracija toliau ginti ir skatinti žydų valstybę, padėti ir  užtikrinti ryškią bei saugią jos ateitį “.

Deklaracija, sukurta pagal pirmąją Izraelio Nepriklausomybės deklaraciją. Ją Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui pristatė Pasaulio žydų kongreso delegacija, kuriai vadovavo WJC generalinis direktorius Robertas Singeris ir WJC pagrindinės programos atstovai, WJC – žydų diplomatinis korpusas – būsimi žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.

Priėmus deklaraciją, Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas pasakė: “Mūsų,  žydų tautos santykių pagrindas yra paprastas, visiems suprantamas, visada svarbiausias ir vyraujantis: mūsų abipusė atsakomybė už vieni kitus, įsipareigojimas saugumui, laisvei ir gerovei kiekvieno mūsų tautos nario atžvilgiu. Šis įsipareigojimas turi būti stipresnis už bet kokius nesutarimus. Mūsų iššūkis – stiprinti  tarpusavio ryšius kaip vertybę, kurią turime saugoti be jokių diskusijų. Mūsų santykiai turi visada būti pagrįsti žydų egzistavimo dvasia, misija, kuri yra Izraelio valstybės įsipareigojimas žydų tautai. Džiaugiuosi galėdamas priimti šią jaudinančią deklaraciją, visiems suprantamą įrodymą abipusės atsakomybės, kurios niekada neturėtume pamiršti.”

DEKLARACIJA

Kauno žydų bendruomenė švenčia Pesachą

Kauno žydų bendruomenė švenčia Pesachą

Apsiginklavę pakilia nuotaika Kauno žydų bendruomenės nariai susibūrė viena džiaugsmingiausių progų – pažymėti žydų tautos išvadavimo, atbundančio pasaulio, pavasario, macos šventę – Pesach. Renginyje buvo ir Pesach skirta muzikinė programa, ir viktorina, kurioje buvo varžomasi žiniomis apie šventę ir jos tradicijas, o nugalėtojais tapo ir sveikatai naudingus prizus gavo Filomena Jančiuvienė, Raja Verblinskienė ir Robertas Baltusevičius, ir nuotaikingi šokiai. Be galo smagu buvo matyti, kaip šiltai bendrauja bei kartu linksminasi ir devyniasdešimtmetis, ir – niolikmetis.