Žydų šventės ir valgiai

Šiaulių krašto ir Panevėžio miesto žydai švenčia Chanuką drauge

Šiaulių krašto ir Panevėžio miesto žydai švenčia Chanuką drauge

Šiaulių krašto žydų bendruomenė švenčia visas tradicines žydų šventes. Chanuka nėra išimtis. Gruodžio 8 d. Šiaulių krašto ir Panevėžio miesto žydų bendruomenės susirinko kartu švęsti šviesos šventę. Bendruomenių pirmininkai Naum Gleizer ir Gennady Kofman pasveikino susirinkusius su švente, palinkėjo laimės, sveikatos ir šilumos šeimoje. Frida Šteinienė perskaitė maldą, uždegė žvakes ir priminė šventės istoriją.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės atkūrimo 30-mečiui skirtas vakaras

Šiaulių krašto žydų bendruomenės atkūrimo 30-mečiui skirtas vakaras

Gruodžio 3 d. kamerinėje salėje „Polifonija“ vyko minėjimas – koncertas, skirtas Šiaulių krašto žydų bendruomenės (ŠKŽB) atkūrimo 30-mečiui paminėti.

Prieš 30 metų dauguma dabartinės mūsų bendruomenės narių atsiliepė į laikraštyje „Šiaulių naujienos“ paskelbtą Šiaulių miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kvietimą atvykti į susitikimą Projektavimo instituto salėje. Į susitikimą susirinko apie šimtas Šiauliuose gyvenusių žydų, buvo atkurta Šiaulių žydų bendruomenė, sujungusi Šiaulių krašto žydus, pasivadinusi Šiaulių krašto žydų bendruomenė, kuri pratęsė buvusios gausios Šiaulių miesto žydų bendruomenės veiklą, nutrūkusią 1941 metais.

Vakaro pradžioje ŠKŽB pirmininkas Naumas Gleizeris pasveikino visus susirinkusius su Chanukos  švente  bei bendruomenės atkūrimo 30-mečiu, padėkojo visiems svečiams, kad šį vakarą yra kartu su bendruomenės nariais.

Į vakarą atvykę rusų, baltarusių, ukrainiečių tautinių mažumų atstovai ne tik gražiais žodžiais, bet ir  dainomis bei šokiais pasveikino  mūsų bendruomenę su švente.

Šventės dalyvius pasveikino Šiaulių miesto vicemeras J. Sartauskas, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys D.Todesas, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai A.Venckus ir S.Jakubauskas, kurie sakė, kad tam tikra prasme jaučiasi žydų bendruomenės nariais po to, kai suvaidino spektakliuose „Tevje pienininkas“  ir „Dibukas“,  VŠĮ „Agapao reabilitacijos centras“ vadovas V.Karpovas, Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė S.Baranauskienė.

Bendruomenę sveikino ir buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių skyriaus tarybos narys K.Alminas, kuris ir buvo žydų bendruomenės atkūrimo iniciatorius ir vykdytojas. Jis prisiminė kaip jam kilo ši mintis, kuria pasidalijo su žydų sąjūdiečiais V.Cinevojumi ir A.Dubu. Jie tai idėjai pritarė ir įgyvendino.

Panevėžys švenčia Chanuką

Panevėžys švenčia Chanuką

Sekmadienio vakarą Panevėžyje žydų bendruomenė šventė pirmą Chanukos dieną.  Nepriklausomybės aikštėje susirinko Panevėžio žydų bendruomenės nariai, svečiai ir miesto valdžios atstovai. Pagal žydų tradicijas šventė prasidėjo tradicinėmis žydų dainomis ir šokiais.

Kartu su Panevėžio žydų bendruomene švęsti Chanukos atvyko rabinas Sholom B. Krinsky su savo vaikais.  Tai šeimos šventė, todėl buvo malonu matyti šaltą žiemos vakarą aikštėje susirinkusius žmones, su gera nuotaika, šokančius ir dainuojančius. Atmosfera iš tiesų, buvo puiki, ją sukūrė rabinas Sholom B. Krinsky.

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofman dienraščio „Sekundė“ korespondentei paaiškino, šventės, kuri susijusi su žydų tauta prasmę ir pabrėžė, kad ši šventė populiari visame pasaulyje, kur tik gyvena žydai. Ją švenčia ir kitų tautybių žmonės – tie, kurie yra tolerantiški ir gerbia žydų tradicijas.

Izraelio ambasada Lietuvoje kviečia į kariljono varpų koncertą

Izraelio ambasada Lietuvoje kviečia į kariljono varpų koncertą

 

Izraelio ambasadorius Amir Maimon Facebooke parašė gražų kvietimą  klausytis Chanukos dainų su kariljono muzika Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, prie Lukiškių aiikštės, gruodžio 3d. 17 val. .

Come and join us on Monday December 3rd at 17:00 for an unprecedented, unique and special concert to welcome the Jewish holiday of Hanukkah.

As part of the embassy ongoing efforts to build bridges between people, cultures, religions and our beloved nations Hanukkah songs will be performed by the city carillon, a unique instrument of the 61 bell, that is at the southern tower of St. Apostle Philip and Jacob Church near Lukiškės Square (Vasario 16 st. – 10, Vilnius) .

This extremely rare instrument, the largest in the Baltic States and one of the most modern in the world, will play the most popular Hanukkah songs: Sevivon, Ma’oz Tsur, Ner Li, Oh Hanukkah, Yamey Hanukah, Ha’Nerot Halalu, Me Yimalel.

Chanuką pradedame švęsti gruodžio 2, sekmadienio vakarą, uždegdami pirmąją žvakę.

Chanuką pradedame švęsti gruodžio 2, sekmadienio vakarą, uždegdami pirmąją žvakę.

Chanuka – šviesos šventė. Istoriniai įvykiai, kuriais grindžiama šventė, yra užfiksuoti I ir II Makabėjų knygose.168 m. prieš mūsų erą Sirijos karalius Antiochas Epifanas pasiuntė karius į Jeruzalę. Sirai išniekino miesto  šventyklą, švenčiausią to meto žydų vietą. Antiochas taip pat panaikino judaizmą, uždraudė Šabatą ir šventes, taip pat apipjaustymą. Altoriai ir stabai buvo įrengti graikų dievų garbinimui. Jis pasiūlė žydams du variantus: persikraustymą ar mirtį. Šventykla buvo pervadinta į graikų dievo Dzeuso šventyklą. vyko sukilimas, vadovaujamas Jehudos Chašmonėjaus, kuris buvo vadinamas Makabi  (kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, pavadinta Makabėjų, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos.

Kada graikai įsiveržė į Šventyklą, jie suteršė ten buvusią visą alyvą ir kai Hašmonėjų dinastija juos  nugalėjo, patikrino Šventyklą ir rado tik vieną ąsotį alyvos, kuris buvo savo vietoje, ir buvo užantspauduotas Vyriausiojo kunigo antspaudu. Bet jame buvo alyvos tiek, kad būtų gana uždegti tik vieną dieną. Įvyko stebuklas – nuo jos buvo uždegama aštuonias dienas. Kitais metais nustatė tas dienas, kaip šventines šlovinimui (hallel) ir dėkojimui.“

Šventė, kaip pagrindinis šių įvykių akcentas, pabrėžė ne karinę, o dvasinę pergalę – Šventyklos apšvietimą (pagal kurį ir šventė gavo savo pavadinimą). Chanuka žydų tautos sąmonėje iškilo ne kaip vienos kariuomenės pergalė prieš kitą, bet tikėjimo – prieš prievartą, dvasinės šviesos – prieš priespaudos tamsą, judaizmo – prieš jo persekiotojus, monoteizmo – prieš pagonybę.

Žydai visame pasaulyje švenčia aštuonias dienas.

Lietuvos žydai švenčia 30-ąją Chanuką

Lietuvos žydai švenčia 30-ąją Chanuką

Prisiminimai apie pirmąją Lietuvos žydų Chanuką 1988m. su Maša Grodnikiene.

Po Antrojo pasaulinio karo likę gyvi Lietuvos žydai Chanuką tyliai švęsdavo šeimoje. 1987m. susikūrė Lietuvos žydų Kultūros draugija, jos pirmininku tapo Emanuelis  Zingeris.

1988 gruodžio 4d. Lietuvos žydai susibūrė, surinko lėšas bendrai Chanukai. Tai buvo įsimintina šventė Vilniuje, Dainavos restorane, didelis sujudimas, susirinkus į gražų būrį. Skambėjo jidiš kalba ir jidiš dainos. Šventę su programa organizavo Lietuvos žydų Kultūros draugijos kultūros renginių grupė. Koncertavo žydų ansamblis Fajerlach, ansamblio vadovai Griša Kravecas ir Ana Kravec, taip pat koncertavo Amoso Traubo vadovaujamas etnografinis ansamblis, ir Kauno žydų estradinis ansamblis. Koncertą vedė Chaimas Gurvičius. Dalyvavo 370 žmonių. Susirinkusius sveikino Lietuvos Kultūros fondo valdybos pirmininkas Česlovas Kudaba, taip pat dalyvavo pirmasis pavaduotojas Tarvydas. Tai buvo didžiulė Chanukos vakarienė su koncertu ir su pasisakymais.

Prisiminkime, koks buvo laikas Lietuvoje, – prasidėjo Sąjūdis, Lietuvos žydai iš įvairių miestų būrėsi ir dalyvavo Sąjūdyje. Visi buvo pakylėti, susijaudinę laimingi, kad pagaliau su Atgimimu Lietuvos žydai gali švęsti kartu didžiąją dvasinės pergalės šventę – Chanuką. Į ją veržėsi dauguma, vietų trūko, pakliūti buvo neįmanoma. Tuo metu Lietuvoje gyveno 17 tūkst. žydų.

Po savaitės gruodžio 11d. Dainavoje vyko antra Chanuka – vakaras suaugusiems, pakartota koncertinė programa, dalyvavo 400 žmonių. Į šventinį vakarą atėjo Algimantas Čekuolis, jis pasakė kalbą,  prašė žydų neišvažiuoti iš Lietuvos, nes prasideda naujas gyvenimas. Tuo metu jau vyko masinė žydų  Alija – repatrijavimas į Izraelį.

Gruodžio 17d. Profsąjungų kultūros rūmuose vyko Chanuka vaikams, kurioje dalyvavo 500 vaikų.

1988 gruodžio 19d. sukurtas Lietuvos žydų Klaipėdos skyrius.

Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose vyko Kauno skyriaus organizuota Chanukos šventė, koncertavo Kultūros rūmų žydų saviveiklos estradinis ansamblis. Tuose pačiuose rūmuose įvyko steigiamasis Kultūros skyriaus susirinkimas, išrinkta skyriaus taryba, dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, pirmininku išrinktas V. Jelinas, vėliau pirmininku tapo Markas Zingeris.

1989 metais buvo sukurta Lietuvos žydų bendruomenė, kurios pirmininku buvo išrinktas Grigorijus Kanovičius.

Savo bendruomenę žydai kūrė suprasdami, kad vien kultūros neužtenka. „Paaiškėjo, kad bendruomenei reikia socialinės globos ir mes turėjome ja pasirūpinti”,- sako Maša Grodnikienė,  gerai atsimenanti visus svarbius bendruomenės kūrimosi momentus, nes jos tėvas Solomonas Atamukas buvo vienas iš svarbių įvykių iniciatorių.

Socialinę pagalbą teikė ir telkė tarptautinė sionistinė  žydžių moterų organizacija WIZO, jos prezidente tapo Rachelė Kostanian, veikloje dalyvavo apie 50 moterų. Socialinė pagalba žydams buvo telkiama ir regionuose. WIZO skirstė labdarą, aprūpindama neįgaliuosius, ligonius, pensininkus, varginguosius.

Pradėjo veikti vaikų klubas Ilan, kuriam vadovavo Sofija Zibuc. Vaikai labai mėgo susirinkti šiame klube, jų būdavo 100 ir daugiau, netrūko linksmų užsiėmimų, judrios veiklos. Ilan veikia iki šiol. Kai S. Zibuc su šeima išvyko į JAV, ji pakvietė Mašą Grodnikienę ir paprašė perimti vadovavimą vaikų klubui.

 Vilniuje atsidarė sekmadieninė tautinė žydų mokykla. Jos direktoriumi tapo Simas Levinas.

Žydų inteligentai, lietuvių intelektualų remiami, kreipėsi į valstybines institucijas su pasiūlymu pripažinti daugiaamžę žydų kultūrą ir jos reikšmę Lietuvai.

Žydiškos latkės – tradicinis Chanukos patiekalas

Žydiškos latkės – tradicinis Chanukos patiekalas

Latkės – bulviniai blynai, kuriuos žydai laiko nacionaliniu patiekalu, taip pat kaip lietuviai,  baltarusai, rusai,  ukrainiečiai, vokiečiai, čekai, šveicarai. Pirmą kartą šis bulvių patiekalas buvo paminėtas 1830 m. ir panašu, kad priklausė vokiečių virtuvei. Vėliau žydų dėka latkės tapo populiarios visame pasaulyje – juk tai privalomas Chanukos stalo patiekalas.

O ar žinote, kad anksčiau jas kepdavo iš grikių ir macų miltų. Taip pat šaltiniai teigia, kad latkes kilo iš Italijos, kur kepdavo blynus su ricotta sūriu. Rabbinas Kalonymus ben Kalonymus (1286-1328 m.) pirmasis susiejo Chanuką ir blynus,  pateikdamas idealų Purim šventės meniu ir paminėdamas blynus poemoje apie Chanuką.

Peiliukas

Peiliukas

Šolom – Aleichem

Klausykit, vaikučiai , aš jums papasakosiu istoriją apie peiliuką, ne prasimanytą istoriją, bet tikrą, kuri atsitiko man pačiam.

Jokio daikto pasaulyje aš taip negeidžiau, kaip peiliuko; jokio daikto aš taip netroškau turėti, kaip peiliuko, savo peiliuko! Kad tas peiliukas gulėtų sau mano kišenėje, ir aš galėčiau kada tinkamas jį išsitraukti ir ką tinkamas juo pjauti. Ir tegu mano draugai žino!

Skaitykite visą apysaką:

Peiliukas
Iliustravo Ilja Bereznickas, 20182018 m. Europos žydų kultūros dienų tema – „Pasakojimai“. Kviečiame skaityti, klausyti, pasakoti ir perpasakoti žydiškas istorijas, domėtis senaisiais ir naujaisiais žydų raštais, pažinti litvakų paveldą kaip bendrą Lietuvos kultūros dalį.Iniciatyvą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos #EDCJ2018Storytelling#žydųpasakojimai
Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Šį kartą Panevėžio miesto žydų bendruomenė kartu su Šiaulių krašto žydų bendruomene Sukkot šventę sutiko linksmoje ir jaukioje aplinkoje. Pagal žydų tradicijas visi kartu statė palapinę (sukka), kurioje švenčiamas Sukkot – įvykis sutampa su derliaus nuėmimu. Buvo prisiminta žydų kelionė, kai prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Įprasta, kad visos bendruomenės ar šeimos palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Panevėžyje prie palapinės stovėjo stalas, ant jo buvo sudėtos daržovės ir vaisiai, kurias šiais metais užaugino ir šventiniam stalui atnešė bendruomenės nariai. O pagrindinis stalo akcentas – Sukkoto puokštė :lulav, gadas ir aravu, etrog, kurie suišti palmės lapu. Kaip pažymėjo Gennady Kofman Sukkot šventė – švenčių Roša ha Šana ir Jom Kipur pratęsimas.

Švenčiame Sukkotą!

Švenčiame Sukkotą!

Sukkot (Palapinių šventė) yra viena iš trijų Biblijoje minimų piligrimų švenčių, ji žinoma kaip shalosh regalim. Seniau tai buvo žemės ūkyje dirbančių šventė, nes būdavo vadinama padėkos už derlių diena. Suka yra palapinė – namai, kur žydai gyveno 40 metų, kai keliavo per dykumą po išėjimo iš Egipto. Kaip laikina gyvenamoj vieta, suka taip pat primena, kad  egzistavimas yra trapus, todėl Sukkot –  laikas, kai primenama, jog reikia  vertinti savo namus ir kūną.

Sukkoto šventei būtina palapinė (suka), kurią reikia pasistatyti. Žydai turi valgyti ir švęsti, susėdę palapinėje. Izraelyje švenčiama septynias dienas. Ten, kur šilta, žmonės net ir miega palapinėse, ypač vaikai mėgsta tokią šventę. Išvakarėse palapinė išpuošiama, o pirmoji diena laikoma švente, kai draudžiama dirbti.

Rabinai sako, kad per šią šventę reikia keturių rūšių augalų šakų, kurias kartu sudėjus į puokštę, mojuojama. Taip parašyta Biblijoje. Ten minimas citrinmedis, palmė, mirta ir gluosnis. Septintąją Sukkoto dieną sinagogoje žydai eina ratu septynis kartus, kartodami tai dienai skirtą maldą.

Kokie maisto produktai yra valgomi per Sukkotą? Nėra tradicinių Sukkoto maisto produktų, išskyrus kreplach (įdaryti virtiniai). Kadangi tai derliaus šventė, valgomi vaisiai ir daržovės – kas užauginta ir šviežia. Neapseinama be tradicinės chalos (pynutės), vištos sultinio, kugelio – visi skanūs tradiciniai žydų valgiai tomis dienomis atsiduria ant šventinio Sukkoto stalo.

Apipjaustymo apeigų nebus

Motkės žmona pagimdė mergaitę. Et, pagalvojo tėvas, būtų buvęs berniukas, būtų kita šneka: suteiktų kokiam turtuoliui garbę būti „sandeke“ – tai yra palaikyti kūdikį per brisą [apipjaustymo apeigas], o šis už tą garbę kokią dešimtrublinę paklotų.
Šeima. Žydų tikėjimas ir gyvenimas

Šeima. Žydų tikėjimas ir gyvenimas

Ruth Reches

Jonatanas Vitkauskas

Antroji dalis

Kodėl ramus ir romantiškas Ruth  Reches pranešimas apie žydų išsivadavimą iš Egipto vergijos sukėlė chaosą susitikimo Žinijos draugijos GAUBLIO klubo dalyvių jausmuose, mintyse ir kalbose?

Trys klasteriai[1], kuriuos autoriui pavyko sudaryti iš vienas kitą paneigiančių susitikimo dalyvių nuomonių skatina galvoti, jog prelegentė netyčia užgavo slepiamus post  komunistinės visuomenės skaudulius.

„Raktiniais“ įėjimų į kiekvieną klasterių žodžiai pasirinkti šie: „šeima“, „tauta“ ir  „Mesijas“.

  1. Šeima

1.1. Senasis Testamentas (1300 pr. m. e.–324 m.e.)

  Pareigą permesti gyvybės estafetę iš praeities į ateitį Pasaulių Kūrėjas uždėjo ant šeimos pečių.

Knygų knyga[2] prasideda Dievo įsakymu šeimai, kuris skamba taip: „…veiskitės ir dauginkitės…užvaldykite žemę…“ (Pirmoji knyga – Būtis, 28 pastraipa).

Kaip svarbiausią įsakymą Žmonijai realizavo žydų tauta, Dievo pasirinkta pavyzdžiu visoms kitoms tautoms?     Patogiausia šeimos  evoliucijos peržiūrą pradėti nuo laikmečio po „Pasaulio sukūrimo“[3], kada Dievas davė Mozei Įstatymą, mūsų laikais vadinamą Senuoju Testamentu.

Tai įvyko prieš 3312 metus (1300pr.m.e.+2018).   Rašytiniai šaltiniai[4] rodo, kad Senasis Testamentas (Įstatymas) leido vyrams  turėti kelias žmonas.

Be kita ko, žmonų skaičius buvo savotišku vyro prestižo rodikliu. Tarkim, Izraelio ir Judėjos karalius Saliamonas (965-928 pr. m. e.) turėjo 700 žmonų, o eilinis žemdirbys džiaugdavosi turėdamas nors vieną.

Kadangi kilmingieji jaunikiai dažniausiai būdavo žymiai vyresni už savo nuotakas,  jie ir numirdavo pirmieji.

Paprastai vedybinė sutartis–Ketuba buvo sudaroma iki vestuvių. Sudarant vedybinę sutartį, mergaitės amžius neturėjo reikšmės, nes sutartį sudarydavo jos tėvai. Seksualinis gyvenimas tarp vyro ir jo būsimosios žmonos prasidėdavo ne anksčiau, negu mergaitėms prasidėdavo mėnesinės. Iki mėnesinių nuotaka gyvendavo tėvo šeimoje. Tėvas ir  broliai šventai saugojo merginos skaistybę, nes nuo jos priklausė „nuotakos  kaina“*. Be tėvo leidimo arba giminaičių palydos neištekėjusi moteris neturėjo teisės išeiti į gatvę.

Prasidėjus mėnesinėms (13-14 metų), būdavo pradedama ruoštis vestuvėms.

Vestuvės įvykdavo tada, kai abi šeimos įsitikindavo, kad visi Ketuba punktai yra įvykdyti arba nėra kliūčių jiems įvykdyti.

Svarbiausias Ketuba punktas būdavo susijęs su kraičiu. Kraitis vaidino rolę kompensacijos už tai, kad po vestuvių  jaunikio šeima privalės naująją žmoną  išlaikyti. Jeigu vyras nuspręsdavo išsiskirti arba numirdavo anksčiau už žmoną, atgavusi dalį kraičio,  moteris neretai ištekėdavo antrą kartą. Pastaruoju atveju jaunikį pasirinkdavo ji pati.

Graikų ir romėnų (iki Kristaus) pasaulyje, žmonės gyveno sunkiau ir trumpiau. Ypač sunkus buvo moters likimas  nes, palyginus su vyriškiu moteris buvo tiek fiziškai, tiek ir teisiškai silpnesnė. Todėl moterims 40 metų pabaigoje prasidėdavo menopauzė, o 50 metų tada reiškė tą patį, ką dabar  mums  reiškia 90.

Ant moters pečių buvo uždėta pareiga pamaitinti, aprengti, apskalbti šeimą, pašerti gyvulius, jau nekalbant apie pagalbą vyrui sodo ir lauko darbuose. Moterys, nežiūrint į jų statusą šeimoje, privalėjo visada būti pasiruošusiomis bet kuriuo momentu viską mesti ir daryti tai, ką liepia „šeimininkas“.

Mergaitės nuo  6-7 metukų privalėjo padėti motinoms ne tik namų ruošoje, bet ir buvo ruošiamos būsimoms žmonos pareigoms. Tuo tikslu jos buvo mokinamos  austi  ir verpti.

Berniukai nuo mažens buvo ruošiami būsimoms „šeimos galvos“ pareigoms. Tuo tikslu  jie nuo šešerių metų buvo pradedami mokinti rašto.

Šeimos buvo  patriarchalinės. Iki šiol šeimos galva hebrajiškai vaidinamas „baal“, kas reiškią  „poną“ arba „šeimininką“.

Galime savęs paklausti, pas kurį iš dviejų „ponų“- tėvą ar vyrą – moteriai buvo gyventi lengviau?

Panašiau, kad  pas  tėvą, nes, išėjus gyventi pas vyrą, prie visų darbų, kuriuos  tekdavo dirbti pas  tėvą,  prisidėdavo nėštumai ir vaikų gimdymas.

Visur ir visada žemdirbių veiksmus rikiavo  „gamtos laikrodis“. Tačiau,     kai kuriais atžvilgiais, panašumas tarp moters gyvenimo prieškariniame Lietuvos kaime ir Palestinoje prieš Kristaus gimimą  yra tiesiog pritrenkiantis.      O juk šiuos laikotarpius   skiria daugiau negu 2000 metų arba 60 žmonių kartų!

Prieškario Lietuvos kaime gyvavo posakis: „moteris laiko keturis namo kampus, o vyras –tik vieną“.

…Tyliai Nemunėlis teka, o dar tyliau mūsų seselė verkia – dainuodavo kaime mūsų žemdirbėliai.