Žydų istorija Lietuvoje

„Kaunas 2022“ programos misija – atgaivinti ištrintą Kauno atmintį

„Kaunas 2022“ programos misija – atgaivinti ištrintą Kauno atmintį

Kauno diena, Nuotraukos Vilmanto Raupelio

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vykęs pirmasis programos renginys skirtas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusios didžiausios etninės grupės Kaune – žydų bendruomenės – atminties klausimams.

Didžiuodamiesi kauniečiai mėgsta pabrėžti, kad Kaunas – lietuviškiausias šalies miestas. Tačiau tai ne visai tiesa – iki pat XX a. antrosios pusės Kaunas buvo daugiakultūris ir tai buvo viena svarbiausių miesto bei jo gyventojų tapatybės dalių. “Kaunas 2022” programos “Atminties biuras” siekis – atgaivinti miesto istoriją ir paskatinti kauniečius prisiminti tai, kas jau užmiršta.

Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono teigimu, privalu suprasti, kad Kauno žydai  buvo Lietuvos piliečiai, nuo seno gyvenę šioje šalyje, ją mylėję ir dirbę jai. Ambasadorius kalbėjo apie modernų žydų muziejų – patrauklų ir interaktyvų – tokį, kuris per atskirų žmonių istorijas papasakotų visos tautos istoriją”, – siūlė jis.

Nuotraukoje: iš kairės S. Dovidavičius, L.Venclauskas. G.Žakas

Kauno žydų bendruomenės pirmininko Gerco Žako nuomone, puikia vieta tokiam muziejui galėtų būti apleista Kauno chasidų sinagoga. Anot jo, kalbant apie Holokaustą, negalima pamiršti ir šio žiauraus laikotarpio didvyrių, tad šalia muziejaus būtų galima pastatyti ir paminklą lietuviams, gelbėjusiems žydus.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kreipimasis dėl vykstančių teisminių ginčų žydų bendruomenėje

Noriu dar kartą kreiptis į mūsų Bendruomenę:

  • Kaip žinote, teisminį bylinėjimąsi pradėjo žmonių grupė, vadinanti save  “Vilniaus žydų bendruomene”.
  • Į mūsų žodinius ir rašytinius siūlymus atsisakyti teisminių ginčų negavome jokio atsakymo.
  • VŽB ieškinyje prieš LŽB yra priimtas sprendimas, kuris bus apskųstas apeliacine tvarka ir neabejojame, kad bus panaikintas.
  • Kitame procese įsigaliojo teismo sprendimas, kuriuo LŽB įstatai pripažinti neteisėtais ir panaikintas punktas, leidžiantis formuoti atstovavimo kvotas rinkimų metu. Teismas dar kartą pabrėžė, kad įstatai turi atitikti įstatymą – vienas narys – vienas balsas. Tai liečia ne tik regioninių bendruomenių, bet visus asociacijų  narius, ir reiškia, kad 2017 m. vykę bendruomenės rinkimai buvo organizuojami laikantis įstatymų. Šitas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir jo apskųsti negalima.

Taigi, kiekvienas Lietuvos žydas gali pats apsispręsti, kokios bendruomenės jis nori, bet, pirmiausia, kiekvienas turi žinoti tiesą. Vadovai ar bendruomenės nariai, kurie laukia ginčų pabaigos, kad nuspręstų, kurią pusę palaikyti, dar turės palaukti. Manau, kad šis apsisprendimas yra kiekvieno sąžinės reikalas.

Tuos, kurie skatina nesutarimus tarp žydų, provokuoja, rašo skundus, skleidžia gandus ir pliauškalus, kas jie bebūtų ir kokias pareigas beužimtų, prašau liautis. Jūs kenkiate visai Lietuvos žydų bendruomenei.

Kviečiu visus bendruomenės narius susitelkti tam, kas iš tiesų svarbu, o ne bevaisėms tarpusavio kovoms. Mūsų pagrindiniai darbai – išskirtinės Lietuvos žydų kultūros, istorinės atminties apie žydų istoriją Lietuvoje puoselėjimas ir rūpestis geresniu žydų gyvenimu šiandien. Tai galime padaryti tik būdami susitelkę.

L. Linkevičius susitiko su Amerikos žydų komiteto vadovu

L. Linkevičius susitiko su Amerikos žydų komiteto vadovu

urm.lt

„Lietuvos valstybės sukūrimas bei įtvirtinimas prieš 100 metų neįsivaizduojamas be žydų indėlio. Gerbiame žydų tradicijas ir puoselėjame žydų paveldą“, – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Amerikos žydų komiteto (AJC) vadovu Davidu Harrisu.

2018-01-17 ministerijoje vykusio susitikimo metu, kuriame dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky, aptarti transatlantiniai santykiai, Europos Sąjungos politika Artimuosiuose Rytuose, Lietuvos ir Izraelio valstybės santykiai, planai kartu su tautinėmis bendruomenėmis pasaulyje prasmingai pažymėti atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį. Užsienio reikalų ministras taip pat pabrėžė, kad Lietuva labai vertina Amerikos žydų komiteto ligšiolinę veiklą ir jos paramą demokratiniam Lietuvos vystymuisi. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir diplomatinės atstovybės palaiko reguliarius kontaktus su JAV ir pasaulio žydų organizacijomis.

AJC aktyviai remia demokratines permainas Rytų ir Vidurio Europoje. Tai – pirmoji žydų organizacija, pasisakiusi už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ir NATO plėtrą. Šiemet sausio 13 dieną Amerikos žydų komitetas vėl priminė pasauliui, kad nors Lietuva ir sumokėjo didelę žmonių gyvybės ir sveikatos kainą, ji nutiesė kelią į laisvę ir sugriovė Sovietų Sąjungą.

Siekdama palaikyti intensyvesnius santykius su Baltijos ir Vyšegrado šalių vyriausybėmis bei šių šalių žydų bendruomenėmis AJC Varšuvoje 2017 metais įkūrė Rytų Europos būstinę.

Paroda „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ sudomino Čikagos žydus

Paroda „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ sudomino Čikagos žydus

Lapkričio pabaigoje Lietuvos generalinis konsulatas Čikagos kultūros centre atidarė išskirtinę parodą – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“. Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Paroda dabar keliauja po Čikagą ir jos apylinkes.

Sausio 12 ji pristatyta Highland Park žydų bendruomenei.

Parodos kūrėjas Pranas Morkus sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį, tarp kurių ir visame pasaulyje žinomas Vilniaus Gaonas. Būtent jo dėka Vilnius buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Jeruzale“.

Sausio 15d. paroda atidaryta sinagogoje North Suburban Synagogue Beth El. Parodos lankytojai įkėlė nuotraukas į sinagogos Facebooką. Jas galite pamatyti ir LŽB tinklapyje.

„Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena didelis skaičius žydų, kurių šaknys yra Lietuvoje ir kurie didžiuojasi galėdami vadinti save litvakais. Parodą parengė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, parodos kuratorius Pranas Morkus, parodos dizainą kūrė dizaino studija JUDVI- Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė.

Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius sako, kad paroda įrodo, jog žydai buvo, yra ir visada bus svarbi Lietuvos istorijos dalis.

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Holokaustas Šeduvoje: blogis neįsivyrauja iš karto

              Donatas Puslys, Gediminas Šulcas

Pirmoje pokalbio su Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovu Sergejumi Kanovičiumi dalyje kalbėjomės apie turtingą tarpukario Šeduvos žydų gyvenimą. Antroji pokalbio dalis perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo metus, Holokaustą, kai štetlo pasaulis buvo sunaikintas. Tik pažinę buvusį gyvenimą, gebėsime suvokti šio žiauraus nusikaltimo mastus. Tik tada suvoksime šviesą tų žmonių, kurie padėjo ir gelbėjo savo artimą, ir tamsą tų, kurie dalyvavo pražudant savo kaimynus ir perimant jų turtą.

Kuriant laidą panaudoi kadrai iš kuriamo Sauliaus Beržinio ir Sergejaus Kanovičiaus dokumentinio filmo „Suakmenėjęs laikas“.

Aplankyta griūvanti Alantos sinagoga (papildyta)

Sausio 3 d. Izraelio ambasadorius Amir Maimon, JAV ambasadorė Anne Hall kartu su  Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, Užsienio reikalų viceministru Dariumi Skusevičiumi, Molėtų rajono meru Stasiu Žviniu ir Kultūros paveldo departamento atstovu Alfredu Jomantu vyko apžiūrėti išlikusios Alantos medinės sinagogos, kuri įtraukta į Kultūros vertybių registrą.  Visų apsilankiusių nuomone, pastatą reikėtų skubiai restauruoti kaip išlikusį žydų paveldą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė yra Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir skatinimo asociacijos narė. Apžiūrėję sinagogą, svečiai Alantos seniūnijoje diskutavo apie jos išsaugojimą ir reikalingą skubų šio pastato restauravimą. Apie diskusiją rašoma Molėtų rajono savivaldybės tinklapyje:

  „Mums visiems labai svarbu, kad istorija būtų atgaivinta, atkurtos visos istorijai reikšmingos ir svarbios vietos. Šiandien kalbame ne apie žydų, o apie Lietuvos paveldą. Tai jūsų istorija, tai yra mano istorija”, – sakė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.
„Pastaraisiais metais Lietuvos kultūros paveldo departamentas nuveikė didžiulį darbą inicijuodamas sinagogų, bažnyčių, kitų svarbių istorinių pastatų restauravimą. Tai – iš tiesų įspūdinga. Čia – vienas iš pastatų, kurio restauracijos laukiame, nes žinau, kad daug amerikiečių ieško kelių atgal į Lietuvą. Tai ir lietuvių, ir žydų išeiviai iš Lietuvos”, – susitikimo metu kalbėjo JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Hall.
Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys teigė, kad savivaldybė neturi lėšų sinagogai restauruoti, nors tai yra ir vienintelė išlikusi sinagoga visame rajone, o Izraelio amabasadorius prašo būti šios problemos sprendimo lyderiu. „Nors tai yra visų mūsų bendra atsakomybė, tačiau tenka apgailestauti, kad šiandien savivaldybė iš savo biudžeto tikrai negali skirti atitinkamų resursų būtent šios sinagogos atstatymui. Kiek bendruomenė išgali, tiek sinagoga yra prižiūrima”, – kalbėjo Molėtų rajono meras Stasys Žvinys.
„Net tokiu atveju, jeigu atsirastų pinigai šiai sinagogai tvarkyti, reikia užpildyti turinį šios sinagogos. Logiškai mąstant, sutvarkius pastatą, jeigu juo nesinaudoti, jeigu jį nešildyti, jeigu jį nepanaudoti kažkokiais tai tikslais, tai yra veltui išmesti pinigai”, – susitikimo metu sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Lietuvos žydų bendruomenė jau kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą ir pateikė paraišką Alantos sinagogos tvarkybos darbų finansavimui, tačiau paveldosaugininkai teigia, kad apleistų istorinių pastatų Lietuvoje yra daug daugiau, negu valstybė gali paremti, ir pinigai pirmiausia yra skiriami tiems objektams, kuriuose numatyta veikla bei yra aiški jų paskirtis.

Daugiau nuotraukų

Šeduvos žydai tarpukariu: Holivudo filmai, šokiai ir spalvinga kasdienybė

    Donatas Puslys, Gediminas Šulcas

Pradedame dviejų dalių pasakojimą apie Šeduvos žydus. Mūsų pašnekovas – publicistas, poetas Sergejus Kanovičius, kuris vadovauja Šeduvos žydų memorialiniam fondui. Būtent Šeduvoje po kurio laiko atsiras muziejus, pasakojantis dingusio štetlo istoriją. Ir tai nebus tik muziejus apie žydų gyvenimą Šeduvoje. Tai bus muziejus apie Lietuvos štetlus, kuriuose virė turtingas žydų bendruomenės gyvenimas. Pirmojoje pokalbio dalyje su S. Kanovičiumi kalbame apie tarpukario Šeduvą. Kuriant laidą panaudoti kadrai iš kuriamo Sauliaus Beržinio ir Sergejaus Kanovičiaus dokumentinio filmo „Suakmenėjęs laikas“.

Eilėraštis “Žydiškos gatvelės”

Eilėraštis “Žydiškos gatvelės”

Leibas Stockis [לייב סטאָצקי]

(Vilna,1902 – Vilnius, 1967)

Eilėraštis “Žydiškos gatvelės”

[יידישע געסלעך / idiše geslech ]
Skaito senas Vilniaus žydas Pinchos Fridberg

Tiems, kurie nesupranta jidiš kalbos, mes, Ruta Bloshtein ir Ilona Rūkiene, paruošėme eilėraščio pažodinį. Norime atkreipti dėmesį, kad vertimas atliktas ne iš eilėraščio originalo, kuris yra jidiš kalba, o iš rusiško pažodinio. Pastarąjį tiesiogiai iš jidiš kalbos sukūrė Polina Pailis ir Pinchos Fridberg.

JAV ambasadorė Anne Hall tęsia kelionę po Lietuvą, lankydama tvarkomas žydų gyventas ir žudynių vietas

JAV ambasadorė Anne Hall tęsia kelionę po Lietuvą, lankydama tvarkomas žydų gyventas ir žudynių vietas

2017-12-20 JAV  ambasadorė Lietuvoje Anne Hall atvyko į Šeduvą susitikti su Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovais, apžiūrėti įgyvendinamą projektą „Dingęs štetlas“, kur investavus beveik 3 mln. eurų privačių lėšų buvo atkurtos Žvejų gatvėje esančios senosios Šeduvos miesto žydų kapinės. Kaip prisimena projekto autorius Sergejus Kanovičius, 1,3 ha dydžio kapinėse buvo galima pamatyti tik septynis dešimtmečius čia kerojusias usnis ir apsamanojusius, baigiančius sutrūnyti paminklus.

Skulptoriaus R.Kvinto paminklai iškilo  greta masinių žydų žudynių vietų. Šeduvos apylinkėse iš viso yra nustatytos trys žydų žudymo vietos per Holokaustą – Pakutenių ir Liaudiškių kaimuose.

Vienas pirmųjų Šeduvos žydų memorialinio fondo darbų buvo sutvarkyti tai, kas išliko kaip integrali štetlo dalis ir kas mena prarastą gyvenimą –  t. y. senųjų Šeduvos žydų kapinių restauracija. Apleistos, tankia, aukšta žole užžėlusios 1,3 ha ploto užimančios kapinės sutvarkytos 2014 m.

2017 m. Šeduvos žydų kapinių restauravimas buvo pastebėtas ir Europos sąjungos apdovanojimuose už kultūros paveldo išsaugojimą. Fondo atliktas darbas sulaukė atskiro paminėjimo kaip dėmesio vertas projektas. Tokiu būdu  atkreiptas dėmesys į žydų kapines kaip į svarbią kultūros ir istorijos dalį.

Kapinių restauravimo projektą parengė Algimanto Kančo studija.

Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius dažnai pabrėžia, kad ne tik stovėjimas prie duobių, kuriose nužudyta didelė dalis Lietuvos žydų, gali padėti įsisąmoninti mūsų piliečių tragediją. Visų pirmiausia reikia pamatyti žmones, kurie žuvo, sužinoti, kaip jie gyveno, ką pastatė, ką paliko. Šiuo metu intensyviai dirbama su Šeduvos žydų muziejaus architektūrinais sprendimais bei ekspozicijų kūrimu.

Seniausią Lietuvoje medinę Pakruojo sinagogą aplankė JAV ambasadorė Anne Hall

Seniausią Lietuvoje medinę Pakruojo sinagogą aplankė JAV ambasadorė Anne Hall

JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Hall kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke ir Panevžio bei Šiaulių žydų bendruomenių pirmininkais lankėsi restauruotoje Pakruojo medinėje sinagogoje. Seniausios Lietuvoje medinės Pakruojo sinagogos interjeras atkurtas pagal išlikusias fotografijas. Čia atkurta unikali, primityvizmo stiliaus XIX a. skliauto tapyba, restauruoti, atkurti popieriniai sienų apmušalai. Interjeras sulaukia ypatingo dėmesio savo dekoru ir primityvia tapyba. Maža graži medinė sinagoga tapo traukos objektu ne tik žydams, bet iš įvairių šalių atvykstantiems turistams bei Lietuvos gyventojams.

Minjanas prie Chanukijos Vilniaus sinagogoje

Baigėsi viena linksmiausių ir šviesiausių žydų švenčių – Chanuka.
Atsinaujinusi Vilniaus choralinė sinagoga sunkiai talpino atėjusius vilniečius,
užsienio valstybių ambasadorius.
Tradiciškai bendruomenę pagerbė ir prof. V. Landsbergis.
Tegul Chanukos žvakučių šiluma ir stebuklai lydi mus visus!

Profesorius Dr. Adolfas Bolotinas apie kvantinę fiziką, restituciją ir Lietuvos žydų bendruomenę

 lzb.lt

 Profesorius Adolfas Bolotinas – gerbiamas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys, buvęs Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas. Jis – fizikos matematikos mokslų daktaras, profesorius, Respublikinės premijos laureatas ir Nusipelnęs Lietuvos dėstytojas, Izraelio ir Niujorko Mokslų akademijų narys. Adolfui Bolotinui 92 metai. Didesnė gyvenimo dalis susijusi su Vilniaus universitetu. Aspirantūra, kandidato,  vėliau ir teorinės ir kvantinės fizikos daktaro  disertacijos apsigynimas. Daugiau nei 250 mokslinių straipsnių ir 20 mokslo daktarų,  kuriuos “išaugino” profesorius Bolotinas. Du vaikai, kuriuos užaugino kartu su žmona. Draugų, kolegų Lietuvos mokslo bendruomenės pagarba.

Kalbamės su  Adolfu Bolotinu apie žydų bendruomenę ir jo gyvenimą. Profesorius gavo gerą žinią.

– Netrukus Amerikoj turi pasirodyti mano knyga, išversta į anglų kalbą. Esu parašęs studentams vadovėlį, kaip reikia spręsti kvantinės mechanikos uždavinius, ne tik apie teoriją, bet ir ką daryti praktiškai, su pavyzdžiais. Paraginau vieną buvusį savo studentą, kuris dabar gyvena JAV, kad išverstų. Vertimas buvo išsiųstas į  nepažįstamą leidyklą, ji iškart atsakė: „Prašom, mes išleisim per metus, jei norit dar papildykit“. Netrukus turi pasirodyti knyga Solution of Certain Problems in Quantum Mechanics by Adolf Bolotin.

Leidykla man sumokėjo pinigus, ne aš mokėjau, kad išleistų. Jie sudarė sutartį, sumokėjo honorarą puikiomis sąlygomis.

Su žmona pragyvenom 71-erius metus iki jos mirties.  Esu našlys, dukra kartu gyvena.  Man nieko netrūksta, esu gerai aprūpintas, pensiją gaunu nemažą, niekuo nesiskundžiu. Dabar pajutau, kad jau sunku automobilį taisyti, nors turiu geras rankas, mėgstu padirbėti, nes universitetą baigiau kaip fizikas eksperimentatorius, po to perėjau į teorinę fiziką.

Profesoriau, Jus matome Lietuvos žydų bendruomenėje, išėjęs į pensiją čia dažniau lankotės. Prisimenate, kaip Jūs atėjote į bendruomenę, kokia buvo pradžia ?

Prezidento rūmuose pirmą kartą įžiebiama Chanukos žvakė

Prezidento rūmuose pirmą kartą įžiebiama Chanukos žvakė

Sekmadienį Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų Kolonų salėje pirmą kartą įžiebta 6-oji Chanukos žvakė. Chanukijos uždegimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministrai, politikai, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir  regioninių žydų bendruomenių pirmininkais, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku arkivyskupu Gintaru Grušu, Vilniaus sinagogos rabinu Šolomui Ber Krynskiu.

Šventiniame vakare pristatyta Chanukos istorija, skambėjo  tenoro Rafailo Karpio ir Dariaus Mažinto koncertas  su dainomis jidiš kalba, taip pat atliktas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo kūrinys „Iš užmirštos knygos…”.

Renginį organizavo Izraelio ambasada.

Naujas TV dokumentinių pasakojimų ciklas „Kauno žydų pėdsakais“ kviečia pažinti ir suvokti

 

Nuotraukos iš KAVB Kaunistikos skyriaus archyvo.

Šį savaitgalį INIT EKSTRA TV kanalu kviečiame žiūrėti naują dokumentinį pasakojimą  bendru pavadinimu „Kauno žydų pėdsakais“. Šeštadienį, gruodžio 16 dieną 17:00val.- pasakojimo  apie religiją pirmoji dalis. Drauge su ekspertais – dr. Larisa Lempertiene, dr. Marija Rupeikiene, dr. Aušrele Kristina Pažėraite, gide Asia Gutermanaite, kolekcininku Michailu Duškesu ir kitais , kalbėsime apie Kauno  žydų bendruomenę iki Holokausto.  Ieškodami sąvasties, arba to, kas yra asmens tapatybės sudedamosios dalys ir kaip jos formuojasi ar transformuojasi laiko ir erdvės mikrokosmose, mūsų  atveju Kaune, pabandysime keliauti tais pėdsakais, kurie išliko mieste, puoselėjant  atmintį  ir prisimenant  tradicijas.   Sekmadienį, gruodžio 17 dieną, 17:00 pakviesime pirmąjam pokalbiui apie švietimą. Vilniaus Universiteto docentas  dr. Saulius Kaubrys,  LNB Judaikos tyrimų centro vadovė   Larisa Lempertienė,  LSIM rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja, muziejininkė Gabija Mackevičiūtė ir lektorė, žydų kultūros tyrinėtoja, gidė  Asia Gutermanaitė  pasakos apie švietimą, kone  labiausiai išplėtota žydų kultūros sritį tarpukario Lietuvoje.  Ciklo scenarijaus autorius ir režisierius Sigitas Valadka sako, kad pirmieji du pusvalandiniai filmai – tik pradžia, autoriai planuoja ateityje tyrinėjimus tęsti ir jais dalintis su visuomene.

Ciklo kūrybinė grupė: Eglė Bendikaitė, Vaida Girčė, Sigitas Valadka, Rytis Meškauskas, Paulius Šlamiškis, Kęstutis Druškevičius.

Projektą  iš dalies finansavo Geros valios fondas. 

———————————————

Istorikas Vygantas Vareikis: Lietuviškas antisemitizmas nėra ideologija

manoteisės.lt Izabelė Švaraitė

Pradėti vertėtų nuo to, jog antraštė anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje nėra prieš žydus nusiteikusių žmonių. Tiek dabar, tiek praeityje neapykantos pavyzdžių apstu, tačiau, kaip teigia Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vygantas Vareikis, antisemitinės nuostatos šalyje formavosi dėl religijos ir kaimyninių valstybių įtakos, nežinojimo ar tiesiog praktinių ekonominių sumetimų. Priešingai nei Vokietijoje, Austrijoje ar Lenkijoje, jos niekada nebuvo sąmoningai sukonstruota politinė doktrina.

Žydų ir lietuvių santykius tyrinėjantis prof. V. Vareikis sako, kad religinis priešiškumas – antijudaizmas – Lietuvoje pradėjo plisti suintensyvėjus Katalikų Bažnyčios ideologijos sklaidai tarp bajorų. Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga rašė apie žydus vartodamas Šv. Povilo tezes, esą jie – tauta, nepažinusi Kristaus ir žudžiusi savo pranašus. Tačiau, pagal to meto suvokimą, į tikrąjį tikėjimą žydai galėjo grįžti apsikrikštiję. Jie nebuvo pagrindinis katalikų taikinys. „Konvertacija visada buvo priimtina, o vienu metu, pagal Lenkijos-Lietuvos valstybės teisę, į krikščionybę atsivertęs žydas netgi gaudavo bajoro statusą“, – pasakoja profesorius. Liaudyje buvo šiek tiek kitaip – plito įsitikinimai, kad žydai stengiasi apgauti krikščionis.

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Nuotraukoje:Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Gruodžio 14 d. (BNS). Prie masinių žydų kapaviečių Lietuvoje siūloma įrengti stendus, kuriuose būtų skelbiamos ir nužudytųjų pavardės, ir kuo išsamesnė informacija apie egzekucijos vykdytojus.

Iniciatyvą ketvirtadienį Seime pristatęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad šią idėją dar prieš metus iškėlė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ją jau kurį laiką puoselėja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), tačiau tam reikėtų padidinti centro finansavimą.

„Padaryti nėra lengva, nes nėra išsamių tyrinėjimų, negalima kiekvienoje vietoje tiksliai pasakyti, kas yra palaidota. Taip, yra tokie tyrinėjimai, yra dalis medžiagos, tačiau norint apeiti visą Lietuvą, pastatyti tokius stendus, kokį matote Leipalingyje, kaip pavyzdiniame, kaip memorialui, kuris turi pasklisti po visą Lietuvą, medžiagos neužtenka. Todėl akivaizdu, kad reikės finansuoti genocido centro veiklą, reikės lėšų ir mes jas surasime“, – teigė E. Jovaiša.

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

XX a. šešiasdešimtųjų metų Šiauliai buvo keistas miestas. Sovietmetis, dar veikė nelegalios „sinagogos“- butai. Beveik visi miesto žydai vyrai eidavo melstis. Neaišku, ko ten buvo daugiau – religingumo ar etninės bendrystės poreikio. Kalbėtis jidish kalba?  Prisiminti baisius Holokausto išgyvenimus?

O gal instinktyvus psichoterapinis siekis išgydyti savo sielų žaizdas.  Visi norėjo džiaugtis gyvenimu, kurį  stebuklinga likimo loterija  padovanojo jiems.

Miesto žydai laikėsi vienas kito, buvo pasiruošę suteikti paramą visiems, kam to reikėjo. Tai buvo tikrai ne formali  bendruomenė. Jos lyderiu tapo… šeima, turinti didesnį butą. Pas juos ir rengdavom visas tradicines ir Šabato šeštadieninių bendravimo vakarus. Tai vykdavo (iki šios vasaros buvusio Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko) Josifo Buršteino namuose, kuriuose žydai rinkdavosi iki pat Nepriklausomybės atstatymo.

Ka­ras vai­ko aki­mis

skraštas.lt
 Žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veikia Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 

2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė  parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

 Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperentininkai?