Žydų istorija Lietuvoje

Šiurpus Holokausto pranašas: kaip prieš 100 metų įvyko pirmasis Vilniuje žydų pogromas

Kai kalbama apie Vilniaus žydų patirtas kančias, dažniausiai prisimenamas Holokaustas ir su juo susiję įvykiai – žudynės Paneriuose, Vilniaus getas ir kiti. Tačiau pirmasis pogromas Vilniuje įvyko gerokai anksčiau. Jis prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d., lygiai prieš 100 metų. Įvairių šaltinių duomenimis, tuomet buvo nužudyti apie 60 žydų, o kaltininkai liko nenubausti.

15min.lt

Skaitykite plačiau

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) praeitais metais pradėta senųjų Seirijų žydų kapinių dokumentacija yra praktiškai baigta.

2018 m. rugpjūčio mėn. 6-19 d. vykusios tarptautinės vasaros stovyklos metu buvo nuvalyti, suskaičiuoti bei skaitmenizuoti išlikę antkapiniai paminklai. Viso jų rasta 692. Kruopštaus ir intensyvaus darbo kapinėse pagrindu sudarytas kapinių žemėlapis. Kapinių tvarkymo ir skaitmenizavimo darbus dalinai finansavo Lietuvos žydų bendruomenė.

Šiais metais surinkta medžiaga yra analizuojama ir publikuojama „Maceva“ internetinėje svetainėje. Ant daugelio macevų yra pilnai ar dalinai išlikę antkapių užrašai – epitafijos, visos užrašytos hebrajų kalba. Seniausias antkapinis paminklas datuojamas 1789 m.

Epitafijas transkribavo ir į anglų kalbą išvertė humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.

Iki šių metų pabaigos planuojama išversti Telšių, Subačiaus ir Valkininkų senosiose žydų kapinėse išlikusias įskaitomas epitafijas. Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ duomenų bazė pasipildys daugiau nei 1000 naujų įrašų su identifikuotų mirusiųjų vardais ir mirties metais.

Antkapinių paminklų identifikaciją finansuoja Viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ (www.gvf.lt).

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

DELFI.lt

Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/

Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.

Skaityti daugiau:

Apie istorinį elgetavimą

Apie istorinį elgetavimą

Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. 
Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.

LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.

Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.

Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.

Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.

 

Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942

“Menora” kviečia žiūrėti reportažą iš knygos pristatymo – atsiminimų popietės – Aaronas Garonas „Vilnietiškas žydų pasaulis”

Savaitinė televizijos laida >>„Menora“ kaip tik ir skirta Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai, kasdieniam Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimui. Joje dažnai vieši iškilūs Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, svečiai iš užsienio, besidomintys Lietuvos žydiškuoju paveldu.Nors ir nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau Lietuvos piliečiai žydai aktyviai dalyvauja kasdieniame valstybės gyvenime. Todėl pačios aktualiausios temos nušviečiamos ir „Menoroje“.   Nuoroda į laidos įrašą >>Čia

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.

Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.

Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.

Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.

Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.

Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas

2019.03.27

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą,  publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK)  numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad  LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos  smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti  Holokausto revizionizmo idėjas.

“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)

LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR  įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų  tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo  atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą,  neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Tvarkoma Žemaičių Naumiesčio sinagoga

Tvarkoma Žemaičių Naumiesčio sinagoga

Žemaičių Naumiesčio sinagogos tvarkybos darbai buvo pradėti 2018 metais, o darbų priėmimas vyko 2019 m. kovo 6 d.

Šilutės rajono savivaldybė skyrė 99 945 Eur. Lėšos panaudotos, atlikus šiuos darbus: pašalinti krūmai, vijokliai, išsaugoti autentiškų perdangų fragmentai, demontuotas sovietiniu laikotarpiu pristatytas priestatas, nuvalyti ir sustiprinti pamatai ir sienos, užsandarintos langų ir durų angos, atlikti stogo perdengimo darbai, esamų plieno santvarų valymas, gruntavimas, įrengta pamatų izoliacija, pastato vėdinimo angos. Įrengti lietvamzdžiai. Aptverta teritorija, įrengti vartai.

Nuotraukos iki darbų.

Žemaičių Naumiestyje (jidiš kalba Neishtot) gyveno gausi žydų bendruomenė, apie tai liudija ir išlikusi iki šiol didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga. Senosiose žydų kapinėse tarp senų paminklų yra XIX a. pradžios paminklas rabinui Abraomui, Vilniaus Gaono broliui. Žemaičių Naumiestyje rabinu buvo ir Abraomo sūnus Elijahu, Vilniaus Gaono sūnėnas.

Po Holokausto, sovietmečiu sinagogoje įrengti kultūros namai.

Žydų genocido aukų kapinės yra Šiaudviečių kaime, prie kelio Žemaičių Naumiestis–Vainutas. Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, visi Žemaičių Naumiesčio žydai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Šilutėje ir Aušvice, uždaryti buvusiame gete (dabartinėje Žemaitės gatvėje) Žemaičių Naumiestyje. 1941 m. liepos 19 d. Šiaudviečiuose sušaudyta 220 žydų. Šauliai buvo lietuviai policininkai. Yra žinoma, kad už nusikaltimus 1961, 1963 metais buvo teisiami: Šilutės daktaras Verneris Šojus, buvęs SS unteršturmfiureris, nacistinės valdžios SS vadas ir vietininkas Naumiesčio valsčiuje, Karlas Struvė – įgaliotinis Naumiesčio valsčiuje, nuteisti ir tiesioginiai jų vadai iš Tilžės gestapo ir saugumo.

Žymūs žmonės, kilę iš Žemaičių Naumiesčio:

Gydytojas Paulas Valkas ir žydų vaistininkas Julian Veinstein – abu labai padėdavo ligoniams ir neturtingiesiems.

Nekhemye Dov Hoffman (1860-1928) , eigravęs į Pietų Afriką tapo „Hameilitz“ laikraščio korespondentu, vėliau žydų spaudos pradininku Pietų Afrikoje.

Sammy Marks(1843–1920) – emigravęs į Pietų Afriką pramonininkas ir verslininkas, tapęs milijonieriumi, Pietų Afrikos prezidento Paulo Krugerio senatorius ir draugas.

Shlomo Zalman Abel(1857–1886) – mokytojas, vienas iš Telšių ješivos įkūrėjų.

Hermann Kallenbach(1871–1945) – architektas.

 

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijas 2019 m. vasarį transliavo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti. 2018m. vidurvasarį J.Noreikos anūkė JAV paskelbė straipsnį  „Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas“. Ši Lietuvos nepripažinta istorija apskriejo įvairių valstybių žiniasklaidą. Ja susidomėjo ir BBC radijas. Anūkė idealizavo savo senelį, nes nuo vaikystės girdėdavo namuose pasakojimus, koks jis buvo didvyris, tik suaugusi, mamos paprašyta pradėjo rašyti knygą ir gilintis į senelio gyvenimo istoriją, ji atskleidė nemalonią tiesą. Likimas ją suvedė su Grantu Gochinu.

„Nors aš per pastaruosius du dešimtmečius buvau sutelkusi dėmesį tik savo seneliui, Gochinas pradėjo judėjimą Lietuvoje, siekdamas atskleisti vadinamus didvyrius. Prieš trejus metus jis pradėjo kampaniją, skirtą pašalinti mano senelio atminimui skirtą lentą Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Nepaisant straipsnių žiniasklaidoje ir  peticijos, kurią pasirašė 19 žinomų Lietuvos politikų, rašytojų ir istorikų, vyriausybė atsisakė pašalinti plokštę. Gochinas pristatė 69 puslapių aprašymą su faktais apie mano senelį,  kur  vyriausybė apkaltinta dėl Holokausto neigimo

Grįžus į Čikagą, jausdama pyktį ir nerimą, vasaromis  toliau rašiau knygą. Prieš du mėnesius mano projektas nuvedė į Kaliforniją, pas ten gyvenantį lietuvių kilmės žydą Grantą Gochiną,  kuris  dešimtmečius tyrė savo šeimos istoriją.

Gochinas nustatė, kad daugiau nei 100 giminaičių žuvo Lietuvos Holokauste. Mūsų nepriklausomi tyrimai parodė, kad mano senelis nužudė Gochino gimines. Mes nusprendėme suvienyti jėgas.

BBC Radijo interviu

lzb.lt paskelbtas S. Foti straipsnis

Lietuvos žydų literatūros kelias: Grigorijui Kanovičiui – 90

Lietuvos žydų literatūros kelias: Grigorijui Kanovičiui – 90

Sergejus Kanovičius

“Miestelio romansą” Tėvas parašė būdamas 84-rių. Ir davė sau žodį, kad daugiau nerašys – “geriau aš neparašysiu, o blogiau rašyti aš nenoriu”. Jo knygos per pastaruosius šešerius metus buvo verčiamos ir išleistos anglų, vokiečių, makedonų kalbomis. Verčiamos ir dabar, netrukus pasirodys ir daugiau. Kad ir kiek aš su broliu mėginome išprovokuoti Tėvą dar parašyti, jis tvirtai laikosi sau duoto žodžio. Nebūna mėnesio, kad jis negautų laiško, kuriame leidėjai ar žurnalistai prašo interviu, atvykti į knygos pristatymą, atvažiuoti perskaityti paskaitą. Labai retai jis sutinka raštu atsakyti į klausimus – “aš viską pasakiau, aš viską parašiau, tegu skaito mano knygas”.

Nebe pirmas kartas, kai knygų mugės erzelyje skamba jo pavardė, pristatomi jo rinktiniai raštai, atsiminimų biografinė Rūtos Oginskaitė “Gib a kuk”, dabar ir “Linksmos akys”. O autoriaus knygų mugėje nėra. Ir kitoje knygų mugėje jo nebus, nors gal bus kita knyga. Jei ne lietuviškoje knygų mugėje, gal vokiškoje ar lenkiškoje, ar angliškoje. Kiek prisimenu Tėvas niekada nemėgo atsakinėti į klausimus apie savo kūrybą. Jam atrodo nesuvokiama, kaip autorius gali dar interpretuoti pats tai, ką jau yra sukūręs, nesuprantama jam ir tai, kaip galima dar paaiškinti, tai, ką išgyvenai ir jau pagimdei. Tiesiog imkit mane ir skaitykit. Tėvas nemėgsta klausimų apie jo kūrybą. Nebent tie klausimai yra platesni – apie pasaulėžiūrą. Bet ir ji yra knygose.

Komercijos ir skaitmeninio marketingo laikais autorius verčiamas tapti ne tik autoriumi, bet ir savo kūrybos reklamos agentu. Tėvui tas visada buvo svetima. Ir tada, kai jis dar galėjo skraidyti, ir dabar, kai jis, mindamas namų dviratį sako kad mina pedalus tam, kad nuvažiuotų į praeitį.

Knygos pristatymas be autoriaus nūdienos moderniuose formatuose yra iššūkis. Be jokios abejonės. Bet niekas tos knygos geriau nepristatys kaip ji pati. Kai ji bus perskaityta ir vienaip ar kitaip įvertinta. Senamadiška? Galbūt. Bet ir Dostojevskio parodose nebūna. Žinoma, lieka neišsprendžiamas privalomas atributas – autografas. Tėvo atveju jis vis viena visada yra – ant viršelio bus visada parašyta “Grigorijus Kanovičius”. Ir vykstant jo kūrybos pristatymams, jam pačiam nedalyvaujant, neadvokataujant sau pačiam, lieka tai, kas svarbiausia – skaitytojo vertinimas.

Yra ir kitas aspektas – mokėjimas laiku nulipti nuo scenos. Ypatingai žodžio – kūrybinio ar politinio meistrams. Pernelyg ilgas užsibuvimas ir mėginimas likti ant scenos bet kuria kaina yra ne tik rizikingas. Graudu kartais matyti ir klausytis žmonių, kurie, atleiskite, paprasčiausiai nusišneka. Niekada, nieku gyvu Tėvas negalėtų atsakyti į klausimą:
” Gerbiamas rašytojau, o ką Jūs norėjote pasakyti, kai prašėte?

” – Душа больна, – пожаловался рабби Ури, и его любимый ученик Ицик Магид вздрогнул.

– Больное время – больные души, – мягко, почти льстиво возразил учителю Ицик. – Надо, ребе, лечить время.

– Надо лечить себя, – тихо сказал рабби Ури. Он поднялся со стула и подошел к окну, как бы пытаясь на тусклой поверхности стекла разглядеть и себя, и Ицика, и время, и что-то еще такое, неподвластное его старому, но еще цепкому взору. Боже праведный, сколько их было – лекарей времени, сколько их прошло по земле и мимо его окна! А чем все кончилось? Кандалами, плахой, безумием. Нет, время неизлечимо. Каждый должен лечить себя, и, может, только тогда выздоровеет и время.”

Viskas parašyta. Lieka tik perskaityti ir mėginti susimąstyti. Parašyta knyga yra autoriaus vaikas, kuris nebepriklauso jam. Jis klajoja ir ieško tų, kurie jį, tą vaiką, supras, priglaus ir priglobs. Arba ne. Visa kita yra žavus mugės erzelis.

Vilniaus Knygų mugė 2019, vasario 23d. Pristatyme dalyvavo  G.Kanovičiaus sūnūs Sergejus ir Dmitrijus, Simas Levinas, LŽB, Ramūnas Čičelis, žurnalistas, rašytojas, Virginijus Gasiliūnas, Lietuvos literatūrologas, redaktorius, žurnalistas.

Nuotraukos Laimos Penek

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Apie senelį, žymiausią tarpukario Kauno moterų daktarą Icchoka Levitaną, kuris dukart (!) dukart patyrė sovietų represijos, pirma karta kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. , antra karta 1952m. ištremtas į Sibirą. Jo žmona Jeta kaip „dekabristo žmona“ savanoriškai lydėjo į Sibiro tremtį savo vyrą . I.Levitanas Sibire mirė.

Jo anūką Uri Levitaną, kuris išgelbėtas iš Kauno geto, tapęs našlaičiu, organizacijos „Bricha“ išvežtas į Palestiną, jis buvo vežiojamas net kelerius metus po įvairias Europos šalis karo našlaičių laivu ir pratinamas prie ortodoksinio gyvenimo būdo, ir galiausiai paslėptas ortodoksų našlaityne Jeruzalėje, pakeitus jam tapatybę, kad nebūtų atpažintas Palestinoje, išgelbėto vaiko laukusios tetos.

 Lietuvos žydų bendruomenė vasario 21 d. surengė Uri Levitano knygos „Iš rankų į rankas“ pristatymą.Tą pačią dieną pristatymas vyko ir Vilniaus Knygų mugėje.

Nuotraukoje: U.Levitano žmona Rachel, redaktorė Dalija Epšteinaitė, vertėja Viktorija Sideraitė Alon, knygos autorius U.Levitanas, žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.

Šis Izraelio profesoriaus U. Levitano kūrinys skiriasi nuo jo, antropologo ir sociologo akademinių darbų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama  Izraelio reiškiniui,- kibutzui.

Knygoje jo paties ir tėvų, senelių istorija. Atsiminimus jis pradėjo rašyti savo sūnui Liorui 2014 m. Knyga yra asmeninių tyrimų, kurie tęsiasi dešimtmečius, vaisius. Autorius siekia atsakyti sau ir savo vaikams, kas gi iš tiktųjų atsitiko su juo vaikystėje Lietuvoje Holokausto metu ir vėliau. 

Kartą paprašytas kalbėti apie  vaikystės Holokausto išgyvenimus žydų partizanų konferencijoje Izraelyje 90-aisiais, Levitanas suprato, kad jis bent septynis kartus iš tikrųjų buvo perduotas iš vieno globėjo kitam. Pradžioje tėvai jį gelbėjo iš Kauno geto, kur jie žuvo, po to pasibaigus karui, jis pasiekė Izraelį, tačiau vaiko prisiminimai buvo  labai migloti. Neįprasta, kad 1940 m. gimęs vaikas neprisimena viso Holokausto siaubo, todėl jis pradėjo ieškoti liudininkų, ieškoti dokumentų, aiškintis visas savo našlaičio vaikystės gyvenimo aplinkybes.

Tai truko ilgai, kol jis sugebėjo susirasti ir išsiaiškinti savo paties dokumentus. Žydų našlaitis Lietuvoje ir vėliau Sanhedria vaikų namuose Izraelyje, užrašytas kitu vardu, – jis pats šį faktą apibūdino kaip „beveik pagrobimą“, kurį įvykdė žydų religinė organizacija, rinkusi žydų našlaičius Europoje. Ši organizacija pakeitė jo vardą, suklastojo jo gimimo datą tuomet, kai jo teta Izraelyje ieškojo sūnėno, žinodama apie Uri, kad jis buvo išgelbėtas. Jis rado įrodymų, kad po karo tolima giminaitė  surado berniuką priglaudusioje jį lietuvių šeimoje. Susitarus su Levitanais, ji nutarė išgabenti vaiką į Pažadėtąją žemę. Susikūrusi organizacija ,,Bricha” padėjo nelegaliai kirsti sieną, klajojant po visą Europą, pasiekti istorinę žydų tėvynę.

Uri jau vėliau rado įrodymų, kad teta ir dėdė ieškojo žinių apie jį po karo Kaune. Skirtingai nuo daugelio vaikų, kurie po karo tapo našlaičiais, Uri, buvo žinomo Kauno gydytojo anūkas ir gydytojo sūnus. Uri Levitano siekis suvokti savo tapatybę tapo odisėja, primenančią savo šaknų paiešką.

Jo istorija taip pat buvo visos jo šeimos istorija, kurios jis beveik nežinojo. Seneliai – Icchokas ir Jeta – studijavo mediciną Berlyne, XX a. pirmąjį dešimtmetį jie susitiko ir abu grįžo į Kauną, kuris buvo Rusijos imperijos dalis. Icchokas Levitanas dirbo ginekologu savo privačioje ginekologinėje klinikoje Miško gatvėje. Dvi dienas jis savanoriavo Kauno žydų bendruomenės ligoninėje. Jeta buvo odontologė. Icchokas tapo Kauno  sionistų sparno A lyderiu, dalyvaudavo sionistų kongresuose.

 Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, I. Levitano medicinos praktika jau buvo pelniusi šlovę Lietuvoje. Tie, kas su juo dirbo, apibūdino daktarą kaip baltąjį angelą medicinoje ir sakė, kad jis yra ryškus ir geras žmogus, kurio neįmanoma pamiršti visą savo gyvenimą, net ir po jo mirties. Motinos, pagimdžiusios šio ginekologo klinikoje, niekada jo nepamiršo, užaugo vaikų karta, žinodama, kad jie gimė „Dr. Levitano klinikoje“.

 Knygos pristatyme jos redaktorė  Dalija Epšteinaitė, kuri parašė neįtikėtiną įvadą knygai “Iš rankų į rankas”, pasakojo, kad Levitano klinikoje gimę žmonės sovietinėje Lietuvoje sukūrė savo grupę. Nors Icchoko ir Jetos klinika išliko kaip klinika iki beveik paskutinio 20 amž. dešimtmečio – kartu su daugybe originalių baldų ir įrangos, apie šią gydytojų šeimą nebuvo primenama.

Sovietinė realybė jiems buvo nepalanki. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žydų, Icchokas ir Jeta buvo laikomi socialiai pavojingais asmenimis. Icchokas Levinas ir jo žmona buvo deportuoti pagal NKGB  įsakymą 1941 m. birželio 14 d. 10-čiai metų.  Jį trėmė ir kalino kaip sionistą  darbo stovykloje prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo, jo žmona Jeta išsiųsta į Altajaus kraštą.

Uri Levitanas gimė 1940m, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo kūdikis, kartu su tėvais pakliuvęs į Kauno getą, jo tėvas Michaelis, taip pat gydytojas, gelbėdamas vaiką nuo mirties, įsodino savo sūnų į maišą, nuplukdė jį Nemunu ir paliko nepažįstamiems žmonėms.

 Kauno žydams atsitiktinai pažinus pradingusį ir kažkodėl „peisuotą“ daktaro Icchoko Levitano anūką už Sanhedrijos ortodoksų našlaityno virbų tvoros Jeruzalėje, tik atsitiktinumo dėka Uri išvengė visai jam neskirto likimo… užaugo kibuce Ein ha Mifrac ir tapo profesoriumi.

 Knygą iš hebrajų kalbos vertė Viktorija Sideraitė Alon, leidėjas: LŽB, redaktorė, įvadinio straipsnio autorė Dalija Epšteinaitė, dailininkė Miglė Datkūnaitė.

Knygos leidimą rėmė 

Dvi neeilinės gyvenimo istorijos vienoje knygoje, pradedančioje unikalių litvakų biografijų seriją ARKA, kurioje bus pristatomos išskirtinės ir platesniam skaitytojų ratui nežinomos litvakų gyvenimo istorijos, atsiminimai, interviu ir tt.

Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraštis Knygos meno konkurse pripažintas metų knyga!

Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraštis Knygos meno konkurse pripažintas metų knyga!

Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė Vilniaus knygų mugėje pasveikino dailininkus, leidėjus ir spaustuvininkus – 2018 metų Knygos meno konkurso nugalėtojus, įteikdama jiems premijas ir diplomus.

Kultūros ministerijos jau 26-ąjį kartą organizuojamame Knygos meno konkurse geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo knygoms išrinkti šiemet pateikta 130 leidinių. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

Pagrindinė metų premija įteikta Sigutei Chlebinskaitei už jautrią estetiką ir konceptualią visumą knygoje: Icchokas Rudaševskis, ,,Vilniaus geto dienoraštis. 1941–1943 / Togbukh fun Vilner geto. 1941–1943“ (leidėjas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Nuoširdžiai sveikiname knygos dailininkę Sigutę Chlebinskaitę, dovanojusią savo nepaprastą talentą Vilniaus geto berniuko atminimui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, apdovanota leidėjų kategorijoje, džiaugiasi ir didžiuojasi svarbiu įvertinimu. Tačiau didžiausios vertybės – neapčiuopiamos, todėl svarbiausia mums – pastatytas paminklas Holokausto vaikams Vilniaus geto dienoraščio skaitytojų širdyse.

Dėkojame visiems, perskaičiusiems Icchoko Rudaševskio testamentą mūsų ir ateitiems kartoms.

Nuotraukoje – Icchoko Rudaševskio dienoraščio leidybinės grupės nariai: LŽB Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, LŽB Sekretoriato vadovė Monika Antanaitytė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Mariaus Morkevičiaus nuotrauka.

Žydų skautų žiemos žygis

Žydų skautų žiemos žygis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vasario 17 dieną pakvietė žydų skautus žiemos žygiui. Nuvykę traukiniu į Žaslių geležinkelio stotį, vaikus pasitiko miestelio moksleiviai ir seniūnas, skautai padovanojo vietos bendruomenei ir mokyklai Icchoko Rudaševskio dienoraštį.

Žygis pajudėjo per Strošiūnų mišką, kur skautai mokėsi užkurti laužą, užkandžiavo.

Vėliau žygeiviai aplankė Strošiūnuose esančią masinę žydų žudynių kapavietę, kur visi pagerbė nužudytuosius padėdami atminties akemenukus.

Žygis baigėsi Žiežmarių kultūros centre, kur kartu su Kaišiadorių rajono meru Vyteniu Tomkumi skautai pasidžiaugė istorine Žiežmarių „Hašomer Hazair“ skautų vėliava, kurią geranoriškai šiam žygiui paskolino Vilniaus valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Skautai aplankė restauruojamą Žiežmarių sinagogą, kur Vytautas Budvytis pravedė visiems ekskursiją, taip pat papasakojo Žiežmarių miestelio žydiškos praeities reliktus.

Žygis organizuotas gavus Geros valios fondo paramą  

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.

Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.

Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“

Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”

(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)

Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir  išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas , iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

Pristatymą vedė Vilniaus Religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovoska, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.

Knygos leidimą rėmė GVF 

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Jau beveiki mėnuo sinagogoje eksponuojama žinomo kolekcionieriaus Michailo Duškeso antikvarinė kolekcija, susijusi su prieškario Vilniaus žydų organizacijų veikla. Tai unikalūs eksponatai, atgaivinantys turiningą ir aktyvų Vilnius žydų gyvenimą.
Sinagogos bendruomenės nariai, svečiai, turistai smalsiai apžiūri juos, stebisi – kaip visa tai galėjo išlikti…

Dėkojame Kauno žydų bendruomenės nariams Michailui ir Natalijai Duškesams, kurie specialiai atvyko iš Kauno paruošti šią reikšmingą parodą.

Kartu primename, kad sinagogos II a. dar veikia išlikusių Lietuvos medinių sinagogų nuotraukų paroda. Ją sinagogai padovanojo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo direktorius Daumantas Todesas.

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

Pranešimas spaudai

2019-02-14

   

„Beigelių krautuvėlė“- prieš 3 metus įsikūrusi, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kavinė, (Vilnius,Pylimo 4), nuosekliai puoselėja žydų litvakų kulinarinį paveldą ir tradicijas. Beigeliai čia kepami pagal šeimos receptą, kiekvieną penktadienį kepamos chalos, švenčiamos žydų šventės.

„Beigelių krautuvėlės“ projektas, 2014m. gimęs tik popieriuje kaip tolerancijos kampanija prieš antisemitizmo ir neapykantos apraiškas viešojoje erdvėje, su Norvegijos grantu, tapo realiai egzistuojančia jaukia žydų bendruomenės kavine.

Švęsdami 3 metų sukaktį nutarėme nustebinti savo mielus draugus ir gerbėjus, pristatydami Izraelio gatvės maistą ir kultūrą. Visą mėnesį kepame pitas ir falafelius bei kalbame apie maistą.

Sakome, kad būrys draugų šiandien renkasi šurmulį ir netikėtus skonius prie iš lentų sukaltų stalų, nesuderintų kėdžių, chaotiškai neaiškiose erdvėse, primenančiose elektros skydines ar sandėlius. Vilniuje tokių erdvių – ne viena, jos atviros ir šaltą žiemą, o dažniau po turgaus stogais tarp prekystalių, įsiskverbia koks puodas sriubos ir visi ten turi susirinkti pietų. Tas žavus šurmulys, bene svarbiau už maistą, nes jo reikia laukti eilėje, o ne prie stalų Na o eilėje prasideda malonus bendravimas apie bet ką.

Kviečiame pasinerti į „Beigelių krautuvėlės“ 3 metų gimtadienio balaganą, paragauti Izraelio gatvės maisto ir vėl sugrįžti pas mus!

Šį sekmadienį, vasario 17 d. visus kviečiame į edukacinę šventę Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kur visi galės paragauti legendinių falafelių ir sabichų su izraelietiškais prieskoniais. Skambės žydiškos melodijos.

Apie Izraelio gatvės maistą ir šurmulį pasakos Izraelio ambasadorius Amir Maimon, o apie košerinio maisto paslaptis kalbės rabinas S.B. Krinsky.

Renginyje dalyvauja Vilniaus žydų religinės  bendruomenės vadovas Simas Levinas. Giesmes geroms šeimininkėms giedos kantorius Šmuel Jatom, apie žydišką virtuvę galėsite pasikalbėti asmeniškai su mūsų kepėja Riva Portnaja ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariais bei svečiais. Durys atsidaro 10.00 val. Pylimo g. 4, Vilnius.

Daugiau informacijos:

Dovilė Rūkaitė, „Beigelių krautuvėlės“ ir LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt mob. 867849300

-Balagano programa >> https://www.facebook.com/events/1884003295061200/

-Izraelio gatvės maistas „Beigelių krautuvėlėje“ >>https://www.lzb.lt/2019/02/06/56473/

-Falafeliai, kopūstai, gentrifikacija ir bendruomeniškumas – visa tai apie Izraelio gatvės maistą!

>> https://www.lzb.lt/2019/02/13/falafeliai-kopustai-gentrifikacija-ir-bendruomeniskumas-visa-tai-apie-izraelio-gatves-maista/

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia į šiais metais išleistos Haifos universiteto Sociologijos ir antropologijos katedros bei Kibucų instituto vadovo profesoriaus URIEL LEVIATAN knygos  “Iš rankų į rankas” pristatymą bei susitikimą su autoriumi.

 Kaune gimęs profesorius turėjo Urijaus Levitano vardą. Jo senelis Isaakas Levitanas buvo žinomas prieškario Lietuvos ginekologas. 1926 metais Kaune, Miško gatvėje, įkurti gimdymo namai laikinojoje sostinėje veikia iki šiol.  I.Levitanas buvo ne tik talentingas gydytojas, bet ir aktyvus Kauno visuomenininkas. Nuo 1935 m. jis vadovavo sionistų partijai “Zionim Klaleem”, nuolatos jai atstovaudavo Europoje vykusiuose kongresuose.

Iš garsios ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje I.Levitano šeimos liko gyvas tik profesiorius U.Leviatanas. Ir tai galima laikyti tikru stebuklu. 1943 metais tėvai, pajutę, jog artėja baisioji geto gyventojų likvidavimo akcija, pasirūpino, kad trejų metų Urijiel būtų išneštas iš geto…

VASARIO 21 d. (ketvirtadienį), 18 val.

H.Heifeco salėje, Pylimo g. 4, Vilnius

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Nuotraukoje: Miki Kantor – Izraelyje gyvenenčių litvakų iš Vilniaus asociacijos ,,Beit Vilna” pirmininkė. Avi Rosenthal – Izraelio išgyvenusiųjų Hokokaustą organizacijų centro direktorius; Chaim Chesler – Limmud FSU įkūrėjas; Koichi Aiboshi – Japonijos ambasadorius Izraelyje ir Šlomo Guras – Izraelio Claims Conference viceprezidentas prie atminimo- atminimo plokštelėje „Tiune Sugihara“ (Jeruzalė, 2019 m. Sausio 27 d.) Atmintyje. Fotografas: Rolan Novitsky

Sausio 27, Tarptautinę Holokausto atminimo dieną Jeruzalėje buvo surengtas ypatingas renginys, skirtas Pasaulio tautų teisuoliui, Čiunei Sugiharai. Iškilmingoje ceremonijoje „Martef Ha-Shoah“ buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Japonijos diplomatui Čiunei Sugiharai, dirbusiam Kaune Japonijos vicekonsulu nuo1939 m. kovo mėn. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. ir padėjusiam 6 000 Lenkijos ir Lietuvos žydų,  pabėgusiems nuo nacių persekiojimo, išvykti iš šalies ir išsigelbėti nuo neišvengiamos mirties. Pradedant 1940 m. liepos 31 d. iki rugpjūčio 28 d. Čiune Sugihara žydų pabėgėlių šeimoms išdavė daugiau nei 2100 Japonijos tranzito vizų, pagal kurias jie per SSRS galėjo keliauti į Tolimuosius Rytus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Čiunė Sugihara, kalėjo metus internuotų žmonių lageryje, jis sugrįžo namo tuo pačiu keliu, kaip ir jo išgelbėti žydai: traukiniu per visą sovietų sąjungą į Vladivostoką ir iš ten į Japoniją. 1985 m. Izraelis suteikė Čiunei Sugiharai Pasaulio tautų teisuolio titulą už  žydų gelbėjimą.

Memorialinė lenta, skirta atminti Čiunę Sugiharą, yra greta „Gyvybės medžio“ ant  Siono kalno (Har Zion). Atminimo renginį Izraelyje inicijavo “Limmud FSU”, “Claims Conference” ir „Gyvųjų maršas”. Ceremonijoje taip pat dalyvavo Japonijos ambasados Izraelyje darbuotojai, Č. Sugiharos ir išgelbėtų šeimų atstovai, kuriuos labai sujaudino garsiajam diplomatui skirta daina „Samurajų kelias“, dainą sukūrė Natella Boltyanskaya .

Kalbėdamas atminimo ceremonijoje ,,Limmudo FSU” įkūrėjas Chaimas Česleris priminė: „Č. Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, jis tai darė prieštaraudamas savo šalies Užsienio reikalų ministerijos nurodymams ir keldamas grėsmę sau ir savo šeimai. Jo drąsa buvo išskirtinė. Susirinkome pirmajame Izraelio Holokausto muziejuje, kad pagerbtume šio Pasaulio teisuolio atminimą ir išsaugotume jo didžio didvyriškumo ir pasiaukojimo visuomenei istoriją. Mes nepamiršime tavęs, Čiune Sugihara!”

“Claims Conference” viceprezidentas Shlomo Guras sakė: „Žydus gelbėdamas Čiunė Sugihara rizikavo ne tik savo galva, bet ir savo žmonos ir trijų mažų vaikų gyvenimu. Tai neabejotinai buvo žygdarbis. Šiandien čia skambėjo puiki daina „Samurajų kelias“, joje yra žodžiai: „Jis suvokė tiek užmarštį, tiek skausmą, bet pasakykit kas nors iš šalies: tai yra daug ar mažai, – pora tūkstančių, kurie nematė karo “. Sugihara  išgelbėjo ne „pora tūkstančių“, jis įteikė „Šeimos“ vizas 2 tūkst. ir tai yra daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Jei šiandien skaičiuojame išgelbėtų žmonių, vaikų, anūkų ir vaikaičių, skaičių, bus jau daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Mes privalome išsaugoti ir perduoti atminimą apie Čiunę Sugiharą ateinančioms kartoms“.

Prisijunkime prie renginių, skirtų Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

Ministras Pirmininkas Sauliaus Skvernelis kviečia visus aktyviai dalyvauti Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtuose renginiuose. Būkime kartu su visuomenininkais, politikais, žurnalistais, mokyklomis, įstaigomis ir  organizacijomis iš visos Lietuvos. Junkimės prie socialinės kampanijos, dalinkimės ne tik nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.