Žydų istorija Lietuvoje

Traumuotiems lietuviams iš „priklausomos Lietuvos“ reikia Holokausto su gėlytėmis

I. Makaraitytė.www.DELFI.lt

…Nei ji dingo kur toji neapykanta žydams ir kitokiems, nei ką. Ir „pozityvas“ nepadeda jos atsikratyti. Yra dalis lietuvių, kurie vis dar nekenčia žydų. Ne, ne visi komentarai yra Kremliaus trolių darbas, nes jų viešojoje erdvėje buvo pilna dar tada, kai apie socialinę žiniasklaidą niekas nė nesvajojo. Jei būtų kitaip, politikų kalbos nebūtų apvalios, vis dar paradinės ir ne šiaip apie kažkokį Holokaustą, išžudytus žydus, o apie žydus, kurie buvo Lietuvos dalis. Ir susėdus aplink stalą girti vyrai nesisielotų, kad, kaip, girdi, gaila, ne visus žydus ištraiškėm čia pas mus.
Dar didesnei daliai visuomenės ši tragedija išvis net neegzistuoja. Sena apgriuvusi sinagoga mažo miestelio privataus kiemo vidury yra viso labo tik apipuvęs pastatas, kurio nei nugriausi, nei padegsi. Dar iš senos daržinės bent malkų būtų. O kokia nauda iš griūvančios sinagogos? Ir kiek jų tokių? Kiekvieną sykį, kai tik užeina kalba apie apleistas žydų kapines, lietuviai beda pirštu – mes tai savas prižiūrime, juk net į Sibirą važiuojame, o kur žydai, kur žydų bendruomenė, kad savų negali apeiti, vis mūsų kieman dairosi? Bet jų nėra… nėra miesteliuose žydų, išžudyti jie…

Diskusija apie vietos gyventojų atmintį, Holokaustą bei žydus nuo mirties gelbėjusius lenkų ir lietuvių Teisuolius

SPAUDOS PRANEŠIMAS

„Žmogus tvirtu stuburu”

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyks diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas bus knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Nepaprastai įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir išaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalins su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties kodai ir falsifikuota istorija. Diskusija palies ir būtinybę saugoti vietinę atmintį apie holokaustą.

„Holokaustas tai viena didžiausių, siaubingiausių tragedijų žmonijos istorijoje. Milijonai žydų prarado gyvybes dėl vokiečių kruopščiai suplanuoto nusikaltimo. Beveik pusė iš 6 milijonų Lenkijos piliečių, žuvusių II pasaulinio karo metu, sudarė žydai. Reikėtų prisiminti, kad lenkai sudaro net 25 procentus visų asmenų, pelniusių Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimą už didvyrišką žydų gelbėjimą. Jie yra pirmoje apdovanotojų sąrašo vietoje. Taip pat ir Lietuvoje lenkų šeimos padėjo žydams. Kaip pavyzdį galima paminėti Katarzyną i Ignacą Bujel iš Vaidotų, Mariją ir Antonį Kruminis-Łozowskius iš Jašunų arba būtent Emiliją ir Piotrą Waszkinelius iš Švenčionių. Tarp beveik 900 Lietuvos piliečių – Pasaulio tautų teisuolių – lenkų yra dauguma“, pasakė Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcin Łapczyński.

Debatus ves Vytautas Toleikis, žinomas Vilniaus pedagogas, bibliofilas, daugiakultūrės Lietuvos propaguotojas, besigilinantis į mažumų, ypač žydų, problemas. Po jų bus rodomas Grzegorzo Linkowskio režisuotas dokumentinis filmas „…Kryžius Dovydo žvaigždėje”, kuriame Romualdas Waszkinelis pasakoja savo dramatišką likimą, dalijasi dilemomis ir apmąstymais, atvedusiais jį iki vidinės ramybės ir tikrumo.

Romuald Jakub Weksler-Waszkinel gimė 1943 metais Švenčionių gete, žydų Wekslerių šeimoje. Visa jo šeima žuvo per holokaustą. Per stebuklą išgelbėtas nuo mirties vaikas buvo išaugintas katalikų Waszkinelių šeimos, po karo išvykusios į Pasłęką prie Elblągo. Romualdas buvo išauklėtas kataliku ir 1966 metais priėmė kunigo šventimus, o nuo 1971 metų iki pat pensijos dėstė filosofiją Liublino Katalikiškajame Universitete. Jis tik 1978 metais sužinojo apie savo žydišką kilmę. Dėl dvigubos savo tautinės ir religinės tapatybės jis tapo aktyviu krikščionių ir žydų dialogo dalyviu. Gyvena Tel Avive, dirba Yad Vashemo institute.

Dariusz Rosiak, gimęs 1962 metais, yra nusipelnęs radijo ir spaudos žurnalistas, vertinamas reportažų ir knygų autorius. Jis dirbo Lenkijos ir užsienio redakcijose, tokiose, kaip prancūzų RFI ar britų BBC. Šiuo metu veda laidą tarptautinėmis temomis Lenkijos radijo antrojoje ir trečiojoje programose. Už knygą „Grūdas ir kraujas. Artimųjų Rytų krikščionių pėdsakais” gavo Beatos Pawlak apdovanojimą ir buvo nominuotas literatūros premijai „Nike”. Už reportažą apie kurdus buvo įvertintas Ryszardo Kapuścińskio apdovanojimu.

Susitikimas vyks trečiadienį, rugsėjo 27d., 18:00, Lietuvos Žydų bendruomenės namuose (Pylimo g. 4, Vilnius). Diskusija vyks lietuvių ir lenkų kalbomis su sinchroniniu vertimu. Filmas bus rodomas lenkų kalba su lietuviškais titrais. Įėjimas nemokamas.

Į diskusiją kviečia Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos žydų bendruomenė, Geros valios fondas ir leidykla “Czarne” iš Lenkijos.

Eišiškių štetlas

Įžangą iš Jafos Eliachos knygos  išvertė Geoff Vasil

Eišiškės arba Eišišok yra paradoksas – labiausiai pasaulyje žinomas štetlas yra mažiausiai pažįstamas Lietuvos miestelis. Jidiš literatūroje Eišišok netgi garsus savo nežinomumu – figūruoja kaip atitolusio nuo pasaulio miestelio šedevras, kaip kartais bandoma pateikti Slobodką, arba dar neseniai Pabradę arba Balbieriškį.

Eišišok yra štetlo prototipas istoriografijoje – 1979 m. JAV prezidento Karterio sudarytos komisijos surasti būdą tinkamai paminėti Holokaustą narė Jafa Eliacha, kilusi iš Eišišok, gilinosi į savo gimtinės istoriją 17metų, ir rašė pirmą mokslinę studiją apie štetlus apskritai. Pasak autorės, nors buvo vietinės reikšmės skirtumų tarp štetlų Rytų Europoje – vieni papasakodavo aibę anekdotų ir istorijų, kiti turėjo savitus papročius ir elgseną – bendrais bruožais štetlo gyvenimas visur buvo vienodas. Tai yra, vieno štetlo pavyzdys beveik tinka visiems. Jafos Eliachos darbas davė pradžią JAV Holokausto muziejui ir štetlų studijoms, jos dėka pasaulį išvydo daugiau nei 800 puslapių knyga, skirta vien Eišišiškių štetlui. Ši knyga puošia ne vieną amerikiečių knygų spintą, bet Lietuvoje apie Jafą Eliachą žino kol kas labai siauras ratas specialistų ir istorikų.

Pagal Eliachą dar XIX amžiuje senosiose Eišišok kapinėse tebestovėjo antkapis su seniausia žydų buvimo dabartinėje Lietuvoje data – velionis mirė 1097 metais. Pasaulio mastu data sutampa su pirmosiomis vikingų kolonijomis Grenlandijoje, apytikriai su normanų invazija į Angliją ir maždaug su pagonių Lietuvos pirmaisiais susiformavimo reiškiniais. Lenkų ir lietuvių padavimai apie Eišiškių atsiradimą aiškūs savo legendiniu ir mitologiniu pobūdžiu – esą buvo karvedys Eisyk arba Eiseika, kuris atkovojo teritoriją besikuriančiai valstybei ir kaip padėką gavo žemės plotą dabartinėse Eišiškių apylinkėse, arba kad pavadinimas, anot lenkų, kilo iš lenkiško žodžio šiški,  nes ten augo daug pušų. Tuo tarpu antkapio data yra istorinis faktas, teisingas ar ne, istorikai gali ginčytis. Lietuvių ir dar labiau lenkų apsigyvenimas Eišišoke yra remiasi mitais, o žydų atsikraustymas turi datą. Kuri grupė buvo pirma, kai Vilnius geriausiu atveju dar buvo tik vieta palei Nerį, kur pavasarį žvejodavo vietiniai? O gal istorikai Bumblauskas ir Gudąvičius šiek tiek klysta teigdami, kad Vakarų civilizacija atkeliavo į Lietuvą su lenkų krikštu, gal antikos helenizmas ir dar senesnės tradicijos atsirado žymiai anksčiau ir atkeliavo žydų prekybininkų vežimėliais iš pietų?

Eliach knygoje minimos pirmos penkios žydų šeimos Eišiškėse ir pateikiama versija, kad jos pradininkai atvyko ne iš Vakarų, iš kur vėliau dauguma Lietuvos žydų atkeliavo, o iš pietų, iš Krymo, iš būsimosios Turkijos ir iš Babilonijos. Iki XX amžiaus dar liko tam tikri karaimų atributai Eišišok žydų bendruomenėje ir ne vienas tyrinėtojas mano, kad pirmi eišiškėnai žydai buvo būtent karaimai, tai yra, žydų sekta, kuri nepripažįsta Talmudo ir laiko Toros skaitymą bei asmeninį skaitytojo interpretavimą aukščiausia vertybe.

Dovydo tautos pėdsakai. Anykščių žydai

Dovydo tautos pėdsakai. Anykščių žydai

Nuotraukoje: Anykščių žydų senųjų kapinių vartai.

LŽB vykusioje 2017 Europos žydų kulltūros dienoje, skirtoje Lietuvos štetlams prisiminti, dalyvavo ir rašytojas, Anykščių žydų istorijos tyrinėtojas Rimantas Vanagas. Čia publikuojamas jo tekstas su keliais epizodais iš Anykščių žydų gyvenimo .

Rimantas Vanagas

 Senieji kaimynai

Anykščių žydai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti dar 1567 m. Ir kaip! Joachimas Šaja apkaltino valsčiaus vaitą Valentiną Buitvydą, kad su pastarojo žinia jo karčemoje buvo nužudyti du jo broliai ir žentas. Du žudikai buvo sugauti ir nuteisti myriop…

XIX amžiaus pabaigoje Anykščiuose gyveno apie 3000 žydų, t.y. beveik 70% visų miestelio gyventojų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro įsakymu žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą. Karo metu Anykščiai smarkiai nukentėjo. Apie 1920 metus žydai ėmė grįžti namo. Išvarginti klajonių apsigyveno pusiau apgriautuose namuose. Gelbėjo platūs tarptautiniai ryšiai: į Anykščius pradėjo keliauti piniginės perlaidos, pašto siuntiniai. Pamažu ėmė keltis pramonė, prekyba, atsirado naujos gatvės su šaligatviais. Ypač suklestėjo linų apdirbimo bei veltinių gamybos įmonėlės. 1921 metais Anykščiuose gyveno 1800 žydų, apie 400 šeimų. Be veltinių pramonės, nemažai žydų siuvo batus (apie 150), mezgė kojines (40), gamino žemės ūkio mašinas (20). Tuo metu Anykščiuose gyveno 166 žydai amatininkai: 42 batsiuviai, 16 siuvėjų, 11 kepėjų, 9 mėsininkai, 9 metalo meistrai, 4 laikrodininkai, juvelyras, stalius ir kitų amatų mokovai. Apie 50 žydų plukdė sielius Šventąja į Vokietiją.

Mieste veikė 6 žydų maldos namai, didžioji jų dalis buvo sutelkta viename kieme, vadinamame Šulhoifu („mokyklos kiemas“). Ten stovėjo Senoji ir Naujoji sinagogos, „Kalno sinagoga“. Veikė trijų pakraipų žydiškos mokyklos: tarbut, javne, jidiš. Nedidelė žydų jaunimo dalis mokėsi lietuvių gimnazijoje. Žydai turėjo dvi bibliotekas, labai mėgo teatro vaidinimus, teatralizuodavo tradicines Purimo ir Chanukos šventes.

Sapnas apie dingusią Jeruzalę

Sapnas apie dingusią Jeruzalę

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Straipsnis publikuotas satenai.lt

Neseniai Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyko konferencija, kurios metu buvo diskutuojama, kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimą. Siūlome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininko Grigorijaus Kanovičiaus esė, parašytą dar 1994 metais. Tekstą vertė a. a. Feliksas Vatiekūnas.

Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pir­mą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį suodiną glė­bį; daug anksčiau, negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus: juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.

Per savo netrumpą gyvenimą lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų – didingų, nepakartojamų, išsvajotų – neatklydo į mano sapnus.

Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.

Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mer­gaičių skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.

Lietuvos politikai nerado laiko paskaityti Holokausto aukų vardų?

Lietuvos politikai nerado laiko paskaityti Holokausto aukų vardų?

„Koks reikalas gali būti svarbesnis už žmogaus gyvybę? Koks reikalas gali būti svarbesnis už įvertinimą to, kas įvyko prieš daugelį metų?“ – retoriškai klausė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kai dalyvauti akcijoje – vidurdienį skaityti Holokausto aukų vardų Vilniaus senamiestyje neatėjo nė vienas politikas ar visuomenei žinomas žmogus.
Artėjant Lietuvos žydų genocido dienai, pilietinės iniciatyvos „Vardai“ organizatoriai pakvietė prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas. Nužudytųjų vardai skaitomi siekiant juos prisiminti bei pagerbti ir kad tokių nusikaltimų žmogiškumui daugiau niekada nebebūtų. Vidurdienį nužudytųjų vardai buvo skaitomi Vilniuje Vokiečių gatvėje prie „Atminimo akmens“.
© Lietuvos žinios

Nauja idėja Holakausto istorijai pažinti

Nauja idėja Holakausto istorijai pažinti

Antroji viktorina, skirta Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimui vyko Panevėžio žydų bendruomenės patalpose. Visa renginio idėjos esmė – sukurti atmosferą, kuri sudomintų ir skatintų pažinti Holokausto istoriją  visus Panevėžio gimnazijų ir mokyklų moksleivius. Atrinktos 4 gimnazijos ir 1 mokykla. Renginyje dalyvavo Panevėžio miesto gimnazijų ir mokyklų moksleiviai  kartu su mokytojais: Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazija ir Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla. Šių švietimo įstaigų  mokytojai suteikia galimybę savo mokiniams kūribingai nagrinėti Holoakausto istoriją:  rašyti referatus, kurti kompozicijas ir spektaklius, dokumentinius filmus, publikacijas ir netgi leisti brošiūras apie atskirų žydų šeimų istorijas, kurie pergyveno Holokaustą. Jie visi turi tolerancijos centrus, o jų vadovai buvo stažuotėje Izraelyje, Jad Vašemo muziejuje.

Žiūri, vertinusi moksleivių žinias apie Holokaustą, buvo mokytojai, kurie pristatė savo komandas ir vertino moksleivių patirtį bei pasirodymus. Pirmajame viktorinos etape buvo užduotii 20 klausimų. Mokiniai parodė geras istorijos žinias bei susidomėjimą žydų tautos istorija, tragišku žydų likimu. Kiekvieną atsakymą į užduotus klausimus papildė kitų mokyklų moksleiviai.Toks mokinių susidomėjimas rodo, kad Panevėžio mokyklose jie mokomi tolerancijos, istorijos, kultūros. Mokytojų dėka auga protinga ir tolerantiška jaunoji karta.

Vilniaus senamiestyje skaitomi VARDAI, prisijungti kviečiami ir praeiviai

Vilniaus senamiestyje skaitomi VARDAI, prisijungti kviečiami ir praeiviai

Vilniaus senamiestyje šiandien skaitomi VARDAI. Holokausto metu nužudytų žmonių vardus taria visuomenininkai, prie iniciatyvos jungtis kviečiami praeiviai bei visi norintys. Vardų skaitymai prasideda vidurdienį Vokiečių gatvėje, kur įrengti „Atminimo akmenys“ kulinarei Fania Lewando ir jos vyrui Lazar Lewando. Tarpukariu šioje gatvėje ties numeriu 14 veikė vegetariškų patiekalų restoranas „Dietiška-Vegetariška valgykla“. Jame pagal savo pačios originalius receptus patiekalus ruošė Fania Lewando, o restorano svečių knygoje įrašą buvo palikęs ir dailininkas Markas Šagalas. Prasidėjus Holokaustui, Lewando pora dingo be žinios, jų likimas nežinomas iki šiol.

    

„Kasmetinė VARDŲ skaitymo iniciatyva mums primena tūkstančius Holokausto metu Lietuvoje užgesintų gyvybių. Vadovėliai šį skaudų istorijos tarpsnį atskleidžia nepakankamai, todėl svarbu, kad visuomenės dėmesys į Holokausto atmintį atkreipiamas ir tokiu paprastu būdu kaip VARDŲ skaitymai. Tardami nužudytųjų vardus žmonės susimąsto apie skaudų jų likimą. Tegu ši nedidelė, bet labai reikšminga iniciatyva primena mums ne tik apie skaudžią praeitį, bet ir įkvepia dideliems pokyčiams tolerantiškesnės visuomenės link“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, pradėsianti skaitymus.

 

Atmenant tiek Lewando šeimą, tiek kitus Holokausto metu dingusius arba nužudytus vilniečius, VARDAI Vokiečių gatvėje bus skaitomi dvi valandas, juos rengia Žmogaus teisių organizacijų koalicija.

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Autorius: Ieva Elenbergienė

Irena Ivanova, jos dukra Žana ir anūkas Andrejus – visą gyvenimą gyvena šalia žydų. Tai jie pasirūpina sinagogos švara ir ramybe. Ir nors šeima turi savo religiją ir šventes, kalbėdamos apie žydų bendruomenę moterys dažnai sako „mes“. Irenos ir Žanos akimis galime paklaidžioti po praeities ir dabarties sinagogą bei atsikratyti jausmo, jog viskas čia – slapta ir niekam nevalia kaišioti nosies.

Žana Chlebnikova, apžiūrėjusi mane per kamerą, paspaudžia mygtuką ir įleidžia pro sinagogos vartelius. Moteris dabar oficialiai dirba apsaugoje, tačiau sinagogoje sukiojasi nuo vaikystės su savo mama Irena Ivanova, kuri jau 34-erius metus dirba šių maldos namų prižiūrėtoja, anksčiau padedama jau amžinatilsį vyro. Tarp macų miltų dūkdavo ir mažas Žanos sūnus Andrejus, kuriam augant čia taip pat visad atsirasdavo papildomo darbo. Kol šnekučiuojamės su Žana, atskuba ir jos 71-erių metų mama, kuri labai nustemba išvydusi mane su diktofonu. „Nesakiau jai apie interviu, nes nebūtų atėjusi. Mama kukli ir nemano, kad kitiems reikia viską žinoti…“ – šypsosi dukra. Irena truputį pasibara, bet žodžių traukti iš jos nereikia.

Savivaldybė aptvers senąsias žydų kapines Kretingoje

Kretingos rajono savivaldybės vadovai, įgyvendindami žydų bendruomenei duotą pažadą šiemet aptverti 1,83 ha ploto senųjų žydų kapinių teritoriją, praėjusią savaitę į pasitarimą pakvietė žydų bendruomenės, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus atstovus bei šalia Kretingos senųjų žydų kapinių esančio privataus sklypo, kuriame šiuo metu vykdomi statybos darbai, savininkus.

„Kapinių sklypo kadastriniai matavimai jau atlikti ir atsižvelgdami į šių kapinių, kaip kultūros paveldo objekto, svarbą, o kartu – ir savivaldybės finansines galimybes, siūlome žydų kapinių teritoriją aptverti segmentine tvora, išlaikant vertinguosius buvusios tvoros elementus. Skaičiuojamoji tokios tvoros kaina būtų apie 15–20 tūkst. eurų, tačiau tiksliai ji paaiškės tik parinkus rangovą darbams atlikti ir parengus statybos projektą“, – sakė savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas, akcentavęs, kad administracija artimiausiu metu skelbs konkursą rangos darbams su projektavimu nupirkti, jeigu tokiam savivaldybės siūlymui bus pritarta.Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės Daivos Masiliauskienės, segmentinės tvoros pasirinkimui departamentas neprieštarauja, tačiau svarbiausia – išsaugoti likusį kultūrinį paveldą, t. y. palikti buvusios tvoros fragmentus.  

Holokausto aukos pagerbiamos skaitant jų vardus

BNS. Lietuvos žydų genocido diena minima, skaitant Holokausto aukų vardus. Sekmadienį skaitymai prasidėjo Merkinėje, šią savaitę jie vyks Vilniuje ir Kaune.

Gyventojai kviečiami ir patys rengti skaitymus. „Iniciatyvų sąrašas nėra baigtinis – visi norintieji gali prisidėti išsirinkdami Holokausto atminimui svarbią vietą. Nužudytųjų vardai ir pavardės gali būti randami muziejuose, bibliotekose ar žydų paveldo išsaugojimu besirūpinančiose organizacijose“, – nurodo akcijos iniciatoriai. Pilietinė iniciatyva „Vardai“ rengiama jau septintus metus.

„Holokaustas – viena skaudžiausių temų Lietuvos istorijoje. Tik kalbėdami ir prisimindami nemalonią praeitį galime tapti atviri pasauliui. Manau, kad šie skaitymai yra stipri ir asmeniška tokios atminties bei laisvės išraiška“, – sako „Vardų“ koordinatorė Milda Jakulytė-Vasil.

Rugsėjo 20 d. Vilniuje vardų skaitymai vyks dviejose vietose. Vidurdienį prie „Atminimo akmens“, skirto tarpukario kulinarei Faniai Lewando ir jos vyrui Lazar Lewando (Vokiečių g. 14) Vardus skaitys Žmogaus teisių organizacijų koalicijos nariai. Skaitymas bus atviras praeiviams ir visiems norintiems prisidėti. Baigiantis darbo dienai, vardų skaitymas persikels į buvusios geto bibliotekos kiemelį (Žemaitijos g. 4). Perskaitydamas žuvusiųjų minėjimo maldą Molei, renginį pradės Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuel Jatom. Neringa Latvytė-Gustaitienė iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus susirinkusius supažindins su pastato istorija ir Vilniaus geto kalinių likimu. Vardų skaitymas Žemaitijos g. 4 kiemelyje tęsis iki 19 val. Tą pačią dieną vardai bus skaitomi Eišiškių miesto centre ir Ukmergėje senosiose Ukmergės žydų kapinėse, rugsėjo 21 d. Dieveniškių miestelio centre bei Semeliškių miestelio aikštėje prie gimnazijos. Rugsėjo 22 d. Vardus skaitys marijampoliečiai Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje, Seirijų gyventojai – šalia esančioje žudynių vietoje Šilaičių kaime, Kėdainiuose organizuojamas Atminties kelias, kuriuo nuo miesto parko iki žudynių vietos bus einama tuo pačiu keliu, kuriuo į mirtį buvo varomi žydai. Ši iniciatyva vyks ir Šeduvos centre prie paminklo Šeduvos žydams atminti, Jonavoje prie krašto muziejaus, Inturkės gyventojai vardus skaitys trejose žydų žudynių vietose Rašos miške, Švenčionių r. Rugsėjo 23 d. vardus skaitys kauniečiai, Laisvės al. šalia buvusio Metropolio restorano ir Danieliaus Dolskio paminklo, rugsėjo 24 Šiaulių gyventojai prie Šiaulių geto vartų paminklo. VARDŲ skaitymo iniciatyva baigsis rugsėjo 24 d. Tą dieną Lietuvos gyventojai kviečiami aplankyti arčiausiai esančias žydų žudynių vietas. Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 dieną. Tą dieną 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus getas.

Kauno geto gestapininko Helmuto Raucos anūkė susitiko su Didžiosios akcijos liudininke

Kauno žydų bendruomenėje lankėsi gestapininko Helmuto Raucos, kuris buvo pagrindinis Didžiosios akcijos Kauno gete vykdytojas (https://en.wikipedia.org/wiki/Helmut_Rauca), anūkė Reglindis Rauca, gana vėlyvame amžiuje sužinojusi apie savo senelio praeitį ir nusikaltimus. Patirtas šokas paskatino ją parašyti knygą, kurioje be kitų siužeto linijų analizuojami ir jos senelio nusikaltimai, artimiausios aplinkos vengimas juos priimti ir suvokti, tapatumo ir savo santykio su besikeičiančiu pasauliu paieškos. Kaune rašytoja, aktorė, visuomenininkė norėjo susitikti su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą ir tą siaubą, tą tragišką dieną Demokratų aikštėje Kaune, kai jos senelio balta pirštine apmautu pirštu rodoma kryptis “į kairę” ar “į dešinę” reiškė gyvenimą arba mirtį. Ponia Reglindis labai jaudinosi prieš šį galbūt šiek tiek nevienprasmišką susitikimą, tačiau jos šiluma, paprastumas, nuoširdumas ištirpdė bet kokias galimas sienas ir sukūrė jaukų bendrystės ir tarpusavio supratimo santykį.
Viena tauta – dvi kančios

Viena tauta – dvi kančios

Arkadijus Vinokuras, alfa.lt

Rugsėjo 23 dieną Lietuvoje vėl bus minimos Holokausto aukos. Antrojo pasaulinio karo metais nacių vykdytas žvėriškas nusikaltimas žmoniškumui buvo nukreiptas pabrėžtinai prieš vieną tautą – žydus. Tikslas buvo aiškus – galutinis žydų tautos sunaikinimas. Tas naikinimas vyko pramoniniu būdu. Atitikmens tokio masto žmonių žudymui konvejeriu, dujų kamerose, žmonijos istorijoje nerasime. Kita vertus, pavyzdžių, kai lyg ir geranoriški kaimynai staiga pavirsta niekuo dėtų vaikų, moterų, senelių, vyrų žudikais, toje istorijoje apstu.

Lietuva šios skaudžios patirties išvengti nesugebėjo. Lietuva taip pat nesugebėjo išvengti ir dar vienos tragedijos – sovietų okupacijos, žudynių bei Lietuvos piliečių trėmimo į gulagus. Sprendžiant iš to, kad ant kiekvieno namo gedulo juostomis iškabinamos vėliavos trėmimams atminti, bet tokios pat vėliavos neiškeliamos Holokausto aukoms pagerbti (nors įstatymas tai nurodo), akivaizdu, kad kažkas labai negerai su tomis istorinėmis kančiomis tūlo lietuvio smegeninėje.

Kitaip tariant, etninį lietuvį kankina dviejų kančių naratyvas, kuriame vienas – Holokaustas – vis dar svetimas, vis dar kito, svetimo kančia. Atjautai kito kančiai neliko vietos ir ji vis dar šiandien sunkiai skinasi sau kelią bendrapiliečio lietuvio psichikoje. 

IŠKILŪS XX AMŽIAUS LIETUVOS ATLIKĖJAI IR PEDAGOGAI ALEKSANDRAS LIVONTAS IR OLGA ŠTEINBERG

 

 

Prof. habil.. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, dalinai finansavo Geros valios fondas. Garbė ir dėkingumas jiems!

 Knygos pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko 2017 rugsėjo 14d. Jašos Heifetzo salėje. Dalyvavo: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.

Vakarą vedė Maša Grodnikienė, LŽB susitikimų „Likimai“  sumanytoja ir organizatorė.

*****

Kokį mums teko pergyventi spalvingą, sudėtingą, bet neatsukamą atgal istorijos virsmą! Kultūros pakilimai ir nuokalnės. Tačiau niekas neprasideda nuo nulio. Niekas neatsiranda be pagrindo. Kiekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos,  žmonių vardai, bet  išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai.  Žmogus pasmerktas gyventi – būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.

Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia – jas pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istoriniame posūkyje.

Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai – svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasimetusį, o lartais ir sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa: bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę?

Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti Išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmingumą: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresne, jeigu žmogus gyvųjų bendrijoje praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Spiritus – dvasia, dvelksmas, įkvėpimas. Mahatma Gandhi sakė, jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų.  Kaip bitės  mes lekiame į meilės dvelksmą, renkame išmintį ir kaupiame savosiuose koriuose. Bėgant metams daiktai, įvykių raizgalai, kalbėjimų ir pasaulio atvaizdų draikalai užgožia turtinguosius mūsų korius… Pamirštame, kad ne tuštybės mugės ataidai, bet tik intelektinė dvasinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį  aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias.

Į jį išėjau su gerais vedliais – menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.

Ši knyga apie atmintį, apie žmones, kurie sudėtingų istorijos procesų tamsybėje, bėgdami ieškojo kelio ir šviesos, kurią jiems skleidė namai, Mokytojai, bendraminčiai, vėliau mokiniai. Ir muzika, vardan kurios gyveno. Prisiminiau Jurgio Brėdikio sakinį: „Dvasingumo nesuvokiantys žmonės yra dvasiškai mirę. Sakoma, kad dvasinio gyvenimo negyvenantis žmogus skleidžia apie save vakuumą, kurį tuoj pat užpildo neigiama matrica ir pradeda jį valdyti…“ Iki šiol žmonija nemoka įveikti ne  tik savųjų demonų, bet ir žmonijos fragmentavimo pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Vienas ar du žmonės pasaulio nepakeis, tačiau savuoju gyvenimu jie gali perduoti žinią ateinančiai kartai, kuri pradės susivokti ir keistis.

Knyga apie šviesios atminties  muzikus, profesorius, Lietuvoje radusius antrąją tėvynę – smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg. Ji afišose, vėlesniuose dokumentuose vis užrašoma sulietuvinta pavarde – Šteinbergaitė, mokinių ir kolegų vadinta su tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna, mokinių tarpusavyje – tiesiog Olga, namuose ji Olia. Livontas Šura vadintas mokykliniais metais, Šaja – konservatorijoje, draugų rate ir namuose. Aleksandras – vardas, kurį jis jau Lietuvoje patvirtino specialiu dokumentu. Oficialiai, nuo Maskvos laikų jis – Aleksandr Šliomovič. Mokiniai vadino Aleksandru Solomonovičium.

ROŠ HA ŠANA. Naujųjų metų šventė, pasitiksime 5778 metus.

ROŠ HA ŠANA. Naujųjų metų šventė, pasitiksime 5778 metus.

Dr. doc. Aušra Pažėraitė

Naujųjų metų šventė,  kuri švenčiama 1 ir 2-ą Tišrėjaus mėnesio dieną, ir yra atskaitos taškas, skaičiuojant metus nuo Pasaulio sukūrimo, sinagoginėje liturgijoje, vardijama kaip  diena, kurią „visi kūriniai yra teisiami“. Toroje ši diena (septinto mėnesio 1-oji) net nėra vadinama Naujųjų metų švente, ji įvardijama kaip rago pūtimo atminimo šventė (Kun 23:24-25):

 „Taip kalbėk izraelitams, sakydamas: ‘Septintą mėnesį, pirmą mėnesio dieną turėsite rago pūtimo atminimo (zichron trua) šabinę dieną (šabbaton), šventą sueigą.“ Hebrajiškas žodis trua čia išverstas labai sąlyginai kaip rago pūtimas, nes šis žodis daugiaprasmis, reiškiantis ypatingą signalą, kuris būdavo duodamas, pučiant ragą. Biblijoje reiškia tiek aliarmo, perspėjimo apie priešo armijos artėjimą, signal1, tiek ir džiaugsmo šūksnį… Šis žodis daug kartų kartojamas Roš ha Šana ir Jom Kippuro liturgijoje sinagogose, kai atliekamas šofaro (rago) pūtimo ritualas, pakaitomis, skirtingomis „pėdomis“ (naudojant poetikos terminą) pučiant trua ir tkia ilgiais.

Ir dar daugiau, tik vieną kartą Biblijoje paminėta Roš ha Šana, pranašo Ezekielio knygoje (40:1), bet siejant ne su pirmąja, bet dešimtąja septinto mėnesio diena, kurią šiandien turime Jom Kipuro (Atpirkimo, Permaldavimo) dieną:

„Dvidešimt penktaisiais mūsų tremties metais, metų pradžioje (Roš haŠana), dešimtąją mėnesio dieną, penkiolika metų po to, kai miestas buvo paimtas, tą pačią dieną VIEŠPATIES ranka mane palietė, ir Jis nuvedė mane ten…“

Kodėl tokia painiava? Paprastai Naujųjų metų mėnuo būna pirmas metuose, ne septintas. Tuo labiau, logiškai mąstant, ta diena švenčiama kaip pasaulio sukūrimo diena. O jei sukūrimo, tai kodėl dar ir teismo diena?

Litvakai, pastūmėję L. Armstrongą tapti muzikos legenda

Litvakai, pastūmėję L. Armstrongą tapti muzikos legenda

Eugenijus Bunka. DELFI.lt

Luisas Armstrongas (Louis Armstrong) gimė 1901 metais Naujajame Orleane skurdžioje juodaodžių šeimoje. Tėvas ją paliko vos gimus Luisui, mama pragyvenimui uždarbiavo tapusi prostitute, o jos vaikus augino vergiją menantį senelė.

Kopti į pasaulio džiazo viršūnę būsimoji legenda pradėjo grodama Naujojo Orleano raudonųjų žibintų kvartale ir kruiziniuose laivuose. 1918 metais jis pakeitė į Čikagą po muštynių ir įkalinimo išvykusį didžiausią tuo metų savo autoritetą iš Kreolų džiazo grupės (Creole Jazz band) Oliverį Kingą (Oliver King).
Litvakai, emigrantai, Karnovskiai… Tai viskas, ką apie legendą sukūrusius Luiso Armstrongo globėjus žinojome iki šiol Lietuvoje. Tačiau po neilgų ieškojimų, su Luiso Armstrongo namo-muziejaus kolekcijos tyrimų direktoriaus Riki Rikardi (Ricky Riccardi) pagalba pavyko rasti Naujajame Orleane iki šiol gyvenantį Džeikobą Karno (Jacob Karno), kuris yra ir savo giminės metraštininkas, po kruopelę renkantis ne tik amerikietišką šeimos istorijos dalį, bet ir kaupiantis žinias apie protėvių gyvenimą Lietuvoje.

Stella Maris – gelbėjusi žmones ne tik jūroje. Apie Veiviržėnų kleboną J. Galdiką, gelbėjusį žydus

2017-09-15 , “Pajūrio najienos”, Aut. Romualdas Beniušis

   Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus.

Nuotraukoje: J. Galdikas tremtyje Vokietijoje apie 1918 m.

J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.

Šventosios parapijos vaikai po Pirmosios Komunijos šventės su kunigu A.Račkausku. Pirmoje eilėje pirma iš kairės A.Bagdonavičiūtė, antroje eilėje antra iš kairės L.Bagdonavičiūtė.

Tuo metu jis savo brolio V. Galdiko 8 ha žemėje, kuri jam buvo suteikta kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalijant Būtingės dvaro žemes, ir sumanė pastatyti koplyčią, šalia čia 1929–1930 metais pastatytos jo brolio sodybos. Medinė koplyčia su varpine buvo pastatyta per kelis mėnesius ir kainavo apie 12 tūkst. litų. 1931 metų liepos 12 dieną ją pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius, būsimasis vyskupas-kankinys Vincentas Borisevičius (1887–1946). Koplyčios statytojai ja, kol bus pastatyta nauja katalikų bažnyčia Šventojoje, leido naudotis Šventosios ir Būtingės apylinkių tikintiesiems.

Pradėjus veikti koplyčiai, susiformavo Šventosios–Pašvenčio parapijos židinys, pamaldos vykdavo sekmadieniais. Kunigui Jonui Ilskiui (1907–1985) 1935–1938 metais dirbant Palangos bažnyčios vikaru ir kapelionu, jis tapo Šventosios parapijos organizatoriumi ir pirmuoju koplyčios administratoriumi, nors pati parapija įsteigta 1939 metais, jos administratoriumi paskyrus Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“, tuo metu stovėjusio Šventosios uoste, kapelioną kunigą Antaną Račkauską (1907–?). Šiuo metu Salantuose gyvenančios Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės, gim. 1931 metais, archyve saugoma 1940 metais prie koplyčios nežinomo fotografo daryta nuotrauka, kurioje kartu su šiuo kunigu po Pirmosios Komunijos šventės įsiamžinę Šventosios ir Būtingės apylinkių katalikų vaikai, tarp kurių ir Būtingėje gyvenusios Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės. Koplyčioje šv. Mišias aukodavo ir sodyboje poilsiaudavęs J. Galdikas bei jo bičiuliai kunigai, tarp kurių būdavo ir Lietuvos pranciškonų provincijolas Pranciškus Kazimieras Čepulis (1884–1962). Šiuo metu JAV, Floridos valstijoje, Tėvų Pranciškonų vienuolyne tarnaujantis kraštietis pranciškonas kunigas Bernardas Talaišis (gim. 1929 m.) yra minėjęs, kad P. K. Čepulio, klebonavusio Laukžemės bažnyčioje ir gerai pažinojusio 2 km į rytus nuo Laukžemės Žynelių kaime gyvenusią Talaišių šeimą, kvietimu, jie lankėsi Galdikų sodyboje ir buvo gausiai pavaišinti. Kadangi nemaža dalis Šventosios ir Būtingės gyventojų buvo žvejai, kurie Baltijos jūroje, siaučiant audroms, neretai rizikuodavo savo gyvybėmis, tikėtina, kad jų ir J. Galdiko iniciatyva koplyčios altoriuje buvęs šv. Kazimiero paveikslas 1931 metais buvo pakeistas žinomo to meto Lietuvos bažnytinio meno kūrėjo dailininko Bronislovo Šaliamoro (1893–1976) drobėje aliejumi tapytu ir koplyčios titulą įprasminančiu Švč. Mergelės Marijos – Jūrų žvaigždės paveikslu. Šis paveikslas, kuriame pavaizduota jūroje didžiulių bangų mėtoma žmonių pilna valtelė, kurią saugo ir globoja Švč. Mergelė Marija – Jūrų žvaigždė, tapo ne tik šios koplyčios, bet ir visų, kuriems grėsė žūtis, išsigelbėjimo ir vilties simboliu. Koplyčios statytojas J. Galdikas, čia tarnavę kunigai, parapijiečiai 1941–1944 metais, kai Lietuvą okupavę naciai ir jų vietiniai talkininkai nuo seno čia gyvenusius žydus siekė paskandinti kraujo ir ašarų jūroje, neliko abejingi jų nelaimei, kai jų pačių ir jų artimųjų gyvybėms grėsė ne mažesni pavojai. 

LŽB susitikimas su Izraelio Kneseto pirmininku J. J. Edelšteinu

Rugsėjo 13 d. Izraelio Kneseto pirmininkas Julis-Joelis Edelšteinas lankėsi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje susitiko su jos nariais, kurie išklausė šiltus žodžius, skirtus Lietuvos žydams. Bendruomenės nariai Izraelio parlamento pirmininką galėjo sutikti ir trečiadienį Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje vykusioje gelbėtojų Bujelių šeimos pagerbimo ceremonijoje.
J.J. Edelšteino vizitas – didelis ir svarbus įvykis Lietuvos valstybei ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Izraelio ir Lietuvos santykiai šiuo metu yra geriausi per visą istorijos laikotarpį. Abi valstybės suinteresuotos stiprinti bendradarbiavimą ir draugiškų santykių plėtrą. Tą įrodo ir svečio susitikimai su visais aukščiausiais Lietuvos vadovais.