Žydų istorija Lietuvoje

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Autorė Faina Kukliansky

Prieš ~700 metų Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo.

Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919-1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo tėvynės laisvę ir nevienas jų žuvo po lietuviškai-žydiška kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais.

       

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATVADAVIMO SĄJUNGOS ŽENKLAS

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1991 m. Lietuvai vėl atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo pasaulyje garsinimo.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje yra atskirų marginalų vykdomų pronacistinių recidyvų, kurių metu pavieniai asmenys ar apgailėtinos grupelės savo nykias ekstremistines ideologijas bando padailinti prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Tai, kad nužmogėjęs baltaraištis 1941 birželį, eidamas žudyti žydų, ant raiščio vietoj svastikos paišydavo Gediminaičių stulpus – tik dar kartą patvirtina, kad šis ženklas tiksliai ir pilnai nusako žydų istoriją ir likimą Lietuvoje: garbingas Lietuvos valstybės simbolis, kurio antspaudu prieš 700 metų žydai buvo Valdovo pakviesti, prieš 75 metus – niekšiškai prisidengiant tuo pačiu ženklu – 95 % Lietuvos žydų buvo išžudyti.
Koks taiklesnis simbolis šią Lietuvos žydų istoriją galėtų savyje sutalpinti?
Gediminaičių stulpai yra ženklas liudininkas, bet ne kaltinamasis.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio rėžimo valstybė.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai, atsieit, prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų aukščiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių Valstybės ženklą savo kėslams pridengti) daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą Lietuvos žydų tarpe.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir Lietuvos  valstybė.
LITVAKO ŽENKLAS

Lietuvos žydus identifikuojantis ženklas, turintis tokią talpią, žydų istoriją Lietuvoje nusakančią prasmę, yra panaudotas ir Lietuvos banko išleidžiamoje proginėje monetoje, skirtoje Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Monetos projekto autoriai: Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė, Albinas Šimanauskas. Dėkojame kūrėjams!

Nominalas 10 eurų Metalas sidabras Ag 925 Masė (svoris) 23,30 g
Monetos paviršiaus kokybė „proof“

 

Lietuva išleidžia   pirmąją euro monetą su hebrajišku užrašu.

Jewish World

Monetos bus išleistos „Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos“ metų garbei; kritikai teigia, kad Menoros simbolis ant monetos averso yra naudojamas kraštutinių dešiniųjų neonacių grupuočių šioje Baltijos valstybėje

Lietuvos bankas planuoja išleisti naują kolekcinę 10 eurų monetą, skirtą garsaus XVIII amžiaus žydų išminčiaus, Viliaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Gimęs 1720 m. Elijahu Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas buvo žymus žydų išminčius ir svarbiausias Misnagedų dvasinis lyderis, litvakų identiteto kūrėjas. Šis tikėjimas prieštaravo chasidų judėjimui Rytų Europoje.

Komentuodamas Talmudą ir kitus tekstus,Vilniaus Gaonas tapo vienu garsiausių ir įtakingiausių rabiniškojo mokslo veikėju nuo viduramžių laikų.

Monetą numatoma išleisti 2020 m. antrąjį ketvirtį. Tai bus pirmasis kontinentinės valiutos tiražas su užrašu hebrajų kalba.

Monetos averse vaizduojamas Lietuvos žydų (litvakų) simbolis – stilizuota menora, atspindinti bendruomenės tapatumą su nuo XIV amžiaus gyvenusiais piliečiais, kai tuo metu valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy gyrė šį Lietuvos monetų kalyklos gestą.

„Tai labai graži duoklė Lietuvos vyriausybės vardu šlovingam Vilniaus žydų paveldui, 300-osioms Gaono gimimo metinėms“, – sakė A. Avni-Levy.

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Pinchos Fridberg, Polina Pailis

Šūkis „Lietuva Lietuviams“

 Toks šūkis atsirado ne šiandien ir ne vakar. Matome jį nuotraukoje, kuriai jau daugiau nei 80 metų! Ir patalpintas jis buvo ne kokiame nors provincijos laikraštėlyje, o žinomo savaitraščio „Verslas“ (1938/07/07) pirmajame puslapyje (Leidėjas: Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, 1932-1940), Kaunas.

Norėtume atkreipti dėmesį į vieną svarbu faktą: plakatus su neapykanta kitataučiams nešė tikintis jaunimas. Juk “Pavasarininkai”– tai Lietuvių katalikų jaunimo federacijos nariai, kurių 1940 m. buvo apie 100 000.

93 įžanginiai žodžiai

Viskas prasidėjo nuo ketinimo parašyti straipsnį „Žydų gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos spaudos puslapiuose”. Informacijos šaltiniai prieinami kiekvienam: užeik į Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainę, įrašyk į paieškos langą laikraščio pavadinimą, pasirink metus, mėnesį, dieną ir … skaityk. Darbas nėra sunkus, tačiau reikalaujantis daug kantrybės ir atidumo.

Straipsnių „apie žydų gyvenimą“ paieška Lietuvos spaudoje netikėtai atvedė mus prie šokiruojančiu publikacijų, negalėjome praeiti pro šalį, viską perskaitėme. Paaiškėjo, kad savaitraštis „Verslas“ gausiai „tręšė“ dirvą 1941 m. birželio įvykiams, kai žydus pradėjo žudyti jau pirmąją karo dieną.

Dar prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą.

 Paprastas fašizmas

 Pažvelk, skaitytojau, į 1939 m. sausio 20 d. savaitraščio „Verslas“ pirmojo puslapio fragmento nuotrauką (atkreipk dėmesį: iki vokiečių izengimo į Lietuvą buvo dar pustreciu metų!)

Matome  dviejų  straipsnių pavadinimus. Kairėje esantis straipsnis – pasirašytas, jo autorius K.Šatraitis, o dešinėje – be parašo, vadinasi, yra redakcinis. Abu liečia žydus.

Pradėsime nuo redakcinio:

Štai keletas citatų (kursyvas priklauso redakcijai, papildomas paryškinimas – mūsų):

“Turime netoli 150.000 žydų, kas sudaro beveik 6% visų gyventojų. Europos sąlygomis, šis santykis per didelis.”

“…Lietuva turi 150.000 žydų, kurių emigracija būtina ir skubi…”

Kad nepavėluotume ir pasaulis nepamanytų, kad pas mus nėra jokios žydų emigracijos problemos. Priešingai, ji labai opi!”

Štai matome, kad likus dar pustrečių metų iki vokiečių įžengimo į Lietuvą, garsus savaitraštis atvirai ragino skubiai atsikratyti 150 tūkstančių savo bendrapiliečių! Ar čia ne fašizmas?

Apžvelkime dabar K. Šatraičio antisemitinį straipsnį. Štai dviejų fragmentų kopijos:

Pasinaudokime mėgstamiausiais konservatorių patriarcho žodeliais „kas gali paneigti, kad…?“. Taigi,  kas gali paneigti, kad K. Šatraičio  straipsnis atspindi ne tik jo asmeninę nuomonę, bet ir jo bendraminčių grupės? Įdomu, koks buvo tos grupės dydis, jei žinomas Lietuvos savaitraštis nepagailėjo centrinės vietos pirmajame puslapyje jos antisemitines filosofijos skleidimui? Ar ne Šatraičio mintis apie “žydų valstybingumą” (“valstybė jiems nėra joks tikslas, o tik priemonė savo asmens bizniui”) ir jų prilyginimas kitataučiams atvėrė kelią 1941 m. birželio įvykiams?

 Tęsiant  temą. Istorijos apie inteligentinį antisemitizmą

Dialogas su skaitytoju-patriotu

Sakyk, mielas skaitytojau-patriote, ar leidinį galima laikyti antisemitiniu, jei jame nėra ne tik žodžio žydelka (kaip garsiajame konservatorių patriarcho eilėraštyje „Labiausiai“), bet nėra net žodžio “žydas” užuominos?

Tyli? O mes prisipažįstame: dar visai neseniai būtume atsakę „ne“.

Prieš tavo akis, skaitytojau, dar vienas radinys – reklaminis skelbimas “Pirkime tik pas šiuos Kauno verslininkus” (“Verslas”, 1938/01/05, p.6)

Iš pirmo žvilgsnio jame surašyti pusantro šimto Kauno bakalėjos, mišrių mėsos, manufaktūrų, galanterijos ir kitų parduotuvių adresai su jų savininkų pavardėmis ir vardais. Ir nieko daugiau.

Girdime pasipiktinusio skaitytojo-patrioto klausimą:

– Kur šioje reklamoje autoriai pamatė bent užuominą apie antisemitizmą? Gal prieš rašydami straipsnį jiems reikėjo užsidėti akinius ?!

Mūsų atsakymas:

– Mes su akiniais, mielas patriote! Būtent todėl ir pamatėme, kad Kauno parduotuvių savininkų sąraše nėra žydiškų vardų ir pavardžių.

– Na ir kas? – klausia skaitytojas-patriotas. – Ar manote, kad žydiškų vardų nebuvimas yra antisemitinio šūkio „Nepirkite iš žydų!“ atitikmuo? O kodėl, pavyzdžiui, jums ne atėjo į galvą, kad galbūt tai parduotuvių, prekiaujančių aukščiausios kokybės prekėmis, sąrašas?

Buvome priblokšti. Savo klausimais skaitytojas-patriotas įvarė mus į kampą: šiame skelbime šūkio „Nepirkite iš žydų!“ tikrai nėra. Bandydami įtikinti savę, kad mūsų virtualus oponentas  teisus, tęsėme minėto savaitraščio peržiūrą. Ir staiga … susidūrėme su labai inteligentišku SKELBIMU („Verslas“, 1939/01/20, p. 2):

Kadangi Skipičiui labai nepatiko “Apžvalgos” teiginys “kad Lietuvos visuomenė palanki žydams”, privalome pateikti informaciją apie leidinį. Štai kaip atrodė pirmo numerio antraštė

ir redakcijos įžanginio straipsnio pradžia

Beveik neabejojame, kad mašinisto A. Skipičio „aistringa meilė“ žydams, “kurie gyvena Lietuvoj…, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą”,  turėjo pasireikšti jau pirmosiomis karo valandomis. Gali būti, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie jo (Skipičio) „žygdarbius“. Būtinai paieškosim. O paiešką pradėsime nuo „kankinių sienos“ Vilniaus centre.

Ypatingas Lietuvos miestelis

O dabar, skaitytojau, atspėk, koks Lietuvos miestelis 1933 m. buvo vadinamas „ypatingu“? Nežinai? Visai neseniai mes irgi nežinojome. Paaiškėjo, kad tai – Kurtuvėnai (kituose šaltiniuose – Kurtavėnai), esantis už 20 kilometrų nuo Šiaulių. Laikraštis „Diena“ (1933/12/10, p. 9) rubrikoje „Mano daina“, pavadino Kurtuvėnus „ypatingu“ miesteliu nes jame „nėra nei vienos smuklės, nei vieno žydo”:

Būtent dėl ​​žodžių “nė vieno žydo” vadiname Kurtuvėnus „miesteliu“, bet ne „štetlu“.

Atvirai kalbant, laikraščio informacija apie žydų nebuvimą Kurtuvėnuose mus nustebino, ir mes pradėjome „kasti“ internetą. Radome “Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis”:

Štai 23 puslapio lentelės „Lietuvos gyventojai tautybėmis“ fragmentas:

Kaip matome, 1923 m. Kurtuvėnų miestelis buvo visai ne mažas (daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų) ir šimtas žydų jame tebegyveno. Kodėl po 10 metų jie visi paliko miestelį, nustatyti nepavyko. O hipotezių „ant smėlio“ niekada nestatome.

Miestelis, kuriame tautinė sąmonė buvo tokia stipri,

kad apie žydų įsigyvenimą negalėjo būti kalbos

Sutik, mielas skaitytojau, Lietuvos „ypatingo“ miestelio pavadinimo tu nežinojai. Suteikiame tau galimybę pasitaisyti: atspėk, kuriame Lietuvos miestelyje 1938 m. “apie įsigyvenimą žydams negalėjo būti kalbos“? Vėl tyli? Na, tada atsimink: tai – Lekėčiai Šakių apskrityje:

Šaltinis: “Verslas”, 1938/08/12, p. 8

Laimingasis miestelis

Tarp įvairių miestelių buvo Lietuvoje ir laimingasis. Tai Veiveriai Marijampolės apskrityje:

Šaltinis: „Verslas”, 1938/09/8, p. 8

“Verslo” redakcija labai mylėjo žydus

Atkreipk dėmesį, skaitytojau, kad žodžiai labai mylėjo yra be kabučių. Redakcija žydus tikrai labai mylejo. Kaip kitaip galima paaiškinti žodžio „žydas“ vartojimą beveik kiekviename puslapyje?! Geras aritmetikos žinojimas leido mums ne tik žodžiu, bet ir kiekybiškai įvertinti šios meilės laipsnį. Čia yra keletas ryškiausių pavyzdžių iš 1939 m. sausio mėn. “Verslo” numerių:

 P.S. Kai medžiaga jau buvo paruošta publikacijai, radome straipsnį.

Šaltinis:Lietuvos žinios“, 1938/07/11, р. 5

Perskaitę pavadinimą, pagalvojame, kad jame atskleista Kurtuvėnų žydų  dingimo paslaptis. Bet, deja, paaiškėjo, kad kalba eina ne apie Kurtuvėnų miesteli, o apie senąjį štetlą Smilgiai, esantį už 23 km. nuo Panevėžio.

 

P.P.S. Straipsnyje yra mažyčių iliustracijų, kai kurios iš jų turi vos keletą žodžių teksto. Pateikėme jas, nes nuogąstavome įvelti klaidas perspausdinant.

 

Autoriai dėkingi Vladimirui Vachmanui už straipsnio aptarimą.

BUS DAUGIAU

—————————

[1] Žydų skaičius Lietuvoje iki Vilniaus krašto prisijungimo.

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose antradienį atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti. Ant akmens lietuvių, hebrajų ir anglų kalbomis parašyta, kad paminklas skiriamas tūkstančiams Zarasų miesto ir apylinkių žydų, Lietuvos piliečių – vaikų, moterų ir vyrų, 1941 m. rugpjūčio 26 d. nužudytų Krakynės miške.

Paminklo pastatymo idėjos autorius – zarasiškių litvakų Izraelyje komiteto pirmininkas Griša Deičas ir kiti komiteto nariai. Prie projekto prisidėjo ir Zarasų rajono savivaldybė, kuri padengė pusė išlaidų.

Į ceremoniją atvyko Zarasų nužudytų žydų artimieji iš Izraelio, Latvijos, Didžiosios Britanijos. Visų jų šeimos yra paliestos Holokausto ir skaudžių netekčių.

Komiteto pirmininkas G. Deičas 1941-ųjų metų žudynėse neteko prosenelio, senelių, taip pat buvo nužudyti 15-metė tėvo sesuo, šešiametis ir keturmetis broliai. G. Deičo tėvas mokėsi Kaune, todėl buvo įkalintas IX-ajame forte, iš kurio jam pavyko pabėgti.

Taip pat antradienį nužudytų žydų atminimas buvo pagerbtas prie memorialo Krakynės miške, o renginius užbaigė fotografijų parodos “Zarasų krašto žydai” atidarymas.

Kaip skelbiama Zarasų krašto muziejuje, iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno 1100 žydų, kurie sudarė ketvirtadalį visų gyventojų.

Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 metų liepą (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.). Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų).  Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai. (Ant paminklo aukoms paminėti pažymėta kad masinių žudymų  metu nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų).

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

15min.lt  Vilius Petkauskas

Jungtinių Valstijų Kongresas laišku kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį su prašymu paneigti informaciją, esą JAV institucijos nustatė, kad 1941 m. laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis neprisidėjo prie Lietuvos žydų genocido.

15min žiniomis, JAV Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas S.Skverneliui atsiuntė laišką, kuriame premjero prašoma įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo. Kad laiškas yra gautas, 15min patvirtino ir premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas.

„Taip, tokį laišką premjeras yra gavęs. Atsakymas kol kas nėra parengtas“, – atsakyme rašė Vyriausybės vadovo atstovas.

Po 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovas ir švietimo ministras. Laikinoji Vyriausybė sulaukia kaltinimų neatsiribojusi nuo okupacinės nacių valdžios ir taip prisidėjusi prie Lietuvos žydų genocido, kurio metu nužudyti 96 proc. šalies žydų.

2012 m. buvęs laikinosios Vyriausybės vadovas buvo perlaidotas Kaune. Tuomet Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) piktinosi dėl perlaidojimo iškilmių.

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

Šiaulių kraštas.lt Dr. Nerijus BRAZAUSKAS Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras

Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.

Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.

Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis”, nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas “Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis”, 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).

Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo “atminties karo” teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.

Kaip žinia, “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis” yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d.

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos kraštotyrinės krypties ugdymas ne vien žodžiai, bet ir savo kojomis išmatuoti kilometrai gimtinės istoriniais keliais.

Rugsėjo 23-oji istorijoje žinoma kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena, todėl prisidėdami prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių režimų nusikaltimams įvertinti iniciatyvos, pakvietę Kauno moksleivius, žygiavome “Atminties keliu” buvusia Geto teritorija Vilijampolėje. Sužinoti to baisaus laikotarpio įvykius trumpose stotelėse padėjo istorikas Deimantas Ramanauskas, kuris apžvelgė žydų dvasinį paveldą, atkreipė dėmesį į išlikusių žydų namų (dabar jau užkaltus) langus ir duris.

Senosiose Vilijampolės žydų kapinėse uždegėme žvakutes ir padėjome atminties akmenukus bei tylos minute pagerbėme tragedijos aukų atminimą.

Į savo mokyklas – Milikonių progimnaziją, “Santaros”, “Aušros”, A.Puškino, Kovo 11-sios  gimnazijas, Jono ir Petro Vileišių mokyklą mokiniai nusinešė žinią apie mūsų mieste gyvenusius, kūrusius, svajojusius tokius pat vaikus, jų tėvus ir senelius, kuriems pikta ranka atėmė jų gyvenimus. Gyvenkime taip, kad  tokių tragedijų niekada nebūtų

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Per Antrąjį pasaulinį karą nacių ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus žydų. Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė visuose miestuose ir miesteliuose. Daugelyje vietų neliko nė vieno, kuris papasakotų ten gyvenusių žydų šeimų istoriją. Toks buvo nacių plano „galutinis žydų klausimo sprendimas“ Europoje.


23d. rugsėjo Lietuvoje buvo pažymėta tragiška data – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943 m. rugsėjo 23 d. Buvo pradėtas Vilniaus geto likvidavimas.

Iki 1943 m. rugsėjo pabaigos getas buvo galutinai likviduotas, kaliniai perkelti į koncentracijos stovyklas Estijoje, mirties bausmė įvykdyta Paneriuose arba išsiųsta į mirties stovyklas Lenkijoje.

Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo skaitomos Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kitų getų kalinių pavardės, uždegtos žvakės už tuos, kuriuos nužudė Holokausto metu naciai ir jų vietiniai kolaborantai. Lietuvoje sunaikinta daugiau nei 90 proc. žydų bendruomenės.

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Sergejus Kanovčius

Atmintis negali gyventi nuo minėjimo iki minėjimo. Istorinių atminties komisijų nariai suguldyti čia ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miestelių r bažnytkaimių duobėse. Jiems viskas aišku – jų neapgynė tada. Kad ir kaip būtų keista juos tenka ginti ir šiandien. Vieni anuomet rinkosi gelbėti, kiti rinkosi šėtono kelią. 1941-aisiais mano tautiečiams sakė, kad getuose jie bus saugūs. Melavo. Šiandien, po aštuonių dešimtmečių kaip ir tada, mums vėl įžūliai aiškina, kad getai buvo gėris, o juos padėję kurti yra didvyriai arba beveik šventieji.

Ar yra šiandien kas nors, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų, kad tai yra amoralu? Kas ir kada?

  “Istorijos niekada negalima palikti vien politikams, nesvarbu demokratiškiems ar autoritariniams. Istorija nėra nei politinės doktrinos, nei kurio nors režimo nuosavybė. Istorija, jei teisingai suvokiama, yra mūsų moralinių kasdienių pasirinkimų simbolis.” Ir aš prie šių a.a. profesoriaus Leonido Donskio žodžių pridurčiau: mūsų požiūris į šią tragediją, jos aukas, gelbėtojus, stalo žudikus, tiesioginius vykdytojus ir nežabotą jų garbinimą,- atspindi mūsų atminties būklę. Ir šiandieną yra akivaizdžių ženklų, kad mūsų atmintį ir moralinius pasirinkimus mėginama susargdinti. Pagydyti atmintį galima tik vienu būdu – vieną kartą pasakius tiesą. Jei norime, kad JIE ilsėtųsi ne tik ramybėje, bet ir pagarboje.

Iš emigranto atsiminimų. Eksursija. Vilnius

tą rytą prisikelę
išėjome iš Panerių
mūsų niekas niekas
niekas nematė
buvo migla
ir mes buvom migla
ėjome ėjome ėjome
visi iki vieno
manėm kad einam namo

neatpažįstamai pasikeitęs Vilniaus getas
tiesiog pavyzdinės tvarkos namai
ir žmonės
rūsiuose kuriuose su mirtim
žaidėm slėpynių
putoja šaltas šaltas šaltas šampanas
ligi vidurnakčio durininkų šypsenų mugė
galbūt ten geria į mūsų sveikatą

ką ant viduramžių sienos
paslapčia rūpestingai
vaikas nuoruka piešia
barzdotas kūdikis žaidžia svastika
jūs esat migla juden raus

eksursijos vadovas
sušaudytas senas Stiklių gatvės batsiuvys
nusiplęšia geltoną lopą
žvaigžde nuo krūtinės
uždengia atgyjančią praetį
ir prašo visų pasiimti į Panerius
tiek akmenų
kiek protėviai atnėšė miestui
jo sienoms namams ir grindiniui
Lietuvos Jeruzalei nebereik mūsų duoklės
šitas miestas neatmena kraujo
šitas miestas neatmena mūsų gyvenimo
jo istorija jau gerai apskaičiuota
ji lygi
šito miesto istorijai
minus
mes

ei jūs
su minuso ženklu
lupkite akmenis
tik neimkite svetimo
kiti patys ateis
atsiimti savo likimo

gražiai restauruotas Vilnius
be mūsų ištirpsta rūke
gynybinėj sienoj žioji kiaurymės
mes nešame akmenis amatus
karaimai išsineša ietis ir strėles
koks kiauras virš miesto dangus

eksursija baigėsi
mes vėl emigruojam
į Panerius

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.

Svastika prie Lietuvos žydų bendruomenės

Svastika prie Lietuvos žydų bendruomenės

Likus savaitei iki Lietuvoje minimos Žydų genocido aukų atminimo dienos, Vilniaus centre Pylimo 2, prie pat LŽB, ten kur kameros, atsirado svastika. Kas jie, tie veikėjai ir sumanytojai? Kaip rašo Sergejus Kanovičius:

,,Juk nieko baisaus, ar ne? Juk ir getai buvo gėris…ir juos kūrė didvyriai. Kas po to – dūžtantis langas, degtukas? Kol autoritetai tyli blogis nemiega“.

Nėra žydų bendruomenės Europoje, kurios nesaugotų valstybė.

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Gintaras Šiuparys „Lietuvos rytas“

Istorinį Telšių senamiestį sutvarkęs miestas ėmėsi atkurti ješivą – rabinų ir žemesnio rango žydų dvasininkų mokyklą.

Iždinės gatvėje stovintys griuvėsiai dabar nė iš tolo neprimena pastato, apie kurį garsas sklido po visą pasaulį. Telšių ješivoje tobulinosi rabinai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vengrijos, Urugvajaus, kitų valstybių. Pirmasis ješivos pastatas čia iškilo 1875 metais. Po gaisro XX a. pradžioje atstatyta ir išsiplėtusi mokykla buvo didžiulė – joje vienu metu studijuodavo net iki 500 rabinų ir žemesnio rango dvasininkų.

Ši viena žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų veikė iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Tiesa, ji buvo atkurta ir tebeveikia už Atlanto – nuo 1941 m. lapkričio Telšių ješiva atidaryta Klivlande (JAV). Čia tebetaikoma ta pati Telšių ješivoje sukurta mokymo ir dvasinio tobulinimo sistema.

Šiaulių krašto žydų bendruomenės apžvalginė ekskursija po Akmenės rajono vietas, susijusias su žydų bendruomene

Šiaulių krašto žydų bendruomenės apžvalginė ekskursija po Akmenės rajono vietas, susijusias su žydų bendruomene

2019-08-20 Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai visą dieną keliavo po Akmenės rajoną, aplankė vietas, kur kadaise gyveno didžiulės žydų bendruomenės. Kelionė, prasidėjusi Šiauliuose, tęsėsi Papilėje. Čia mus pasitiko medžio drožėjas, keliautojas, gamtininkas ir geografas, buvęs mokytojas Steponas Adomavičius. Visur vedžiojo, parodė, papasakojo, kur ir kaip prieš karą gyveno žydai. Aplankėme sunaikintas Papilės senąsias žydų kapines, kurios įamžintos paminkliniu akmeniu. Jas S.Adomavičius neatlygintai prižiūri. Niekieno neprašomas vyriškis pjauna teritorijos žolę, apkarpo gyvatvores, šienauja, pats pasodina medelių. Amerikoje gyvenantis žydas, norėdamas atsidėkoti, kapinėse Steponui pastatė vardinį suoliuką.

Žydų žudynių vietos Papilės seniūnijos miškuose nepavyko aplankyti, nes nėra iki jų net menkiausio takelio. S.Adomavičius supažindino mus su savo naujais projektais, susijusiais su žydų tautos atminties išsaugojimu.

Iš Papilės pasukome Akmenės link. Čia mūsų laukė mokytoja Rita Ringienė. Daug vertingos informacijos išgirdome iš jos lūpų. Akmenėje yra išlikusių žydiškų statinių. Mokytoja su vyresniųjų klasių mokiniais parengė kraštotyros darbą ,,Akmenės žydų kapinių antkapiniai įrašai, jų vertimas į lietuvių kalbą“. Lankėmės Akmenės senosiose žydų kapinėse.

Sekanti išvykos stotelė – Vegeriai. Iš kraštotyrininko Arūno Ostrauskio sužinojome, kad II-ojo pasaulinio karo pradžioje žydai buvo išvaryti ir nužudyti Mažeikiuose. Šioje vietovėje nieko neliko: nei sinagogos, nei mokyklos, nei pastatų, kuriuose gyveno ir dirbo žydai. Netoliese yra išlikusios tik senosios žydų kapinės, prie kurių sunku privažiuoti. Šiuo metu atliekami archeologiniai žvalgymai, kurių metu rasti pamatai. Manoma, kad tose vietose buvo žydų mokykla ir sinagoga.

Šalia Vegerių yra Klykolių kaimas. Nuo amžių čia darniai sugyveno lietuviai, latviai, rusai ir žydai. Aplankėme Klykolių kaimo buities muziejų, kuriame sukaupti eksponatai pasakoja apie šio krašto tradicinius verslus, buitį, papročius. Klykoliuose išlikusios senosios žydų kapinės.

Vakarop sugrįžome į Šiaulius, praturtinę savo žinias apie Akmenės rajono žydų bendruomenės istoriją.

Merkinės žydai

Merkinės žydai

Merkinės žydų mokykla 1928-1930m.

Mindaugas Černiauskas

„Praėjo dešimtmečiai, kai aš tave palikau, Merkine. Tu visada mano mintyse. Kiekvieną dieną mintimis vaikštau mažomis apstatytomis gatvelėmis. Žinau, kad tai ne realybė, tačiau vis dar neišmokau susitaikyti su faktu, kad Holokausto siaubas buvo ir mano mieste“ Dorit Blatshtein, emigrantės iš Merkinės mintys. Lygiai prieš 78 metus Merkinės žydai buvo nuvaryti į Kukumbalio miško smėlynus ir palikti ten amžiams gulėti bejėgiai ir paniekinti.  2003 m. išleistos knygos „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pratarmėje parašyta mintis, kad „Lietuvos žydų sunaikinimas buvo toks šiurpus ir netikėtas, toks ciniškas ir atviras, vykdytas čia pat visų kitų gyventojų akivaizdoje, kad iš esmės vienaip ar kitaip palietė kiekvieną visuomenės narį“.

Su šia mintimi sunku nesutikti, kaip ir su mintimi, kad „traumuojantį patyrimą dažniausiai stengiamasi nustumti į užmarštį“. Akivaizdu, kad „patirtis niekur nedingsta, gali tapti negyjančia žaizda ir neurotiniu kompleksu“, ypač kai į istoriją žiūrime vedami idealizuotos tautos istorijos versijos, kurioje norime matyti tik pasididžiavimo, gėrio, grožio ir harmonijos pavyzdžius.

 

Merkinės muziejus 2016m, įgyvendino Merkinės sinagogų komplekso kompiuterinio 3D maketo sukūrimo projektą. Remiantis archyvine medžiaga, senosiomis fotografijomis ir matavimais vietoje, sukurtas neišlikusio Merkinės sinagogų komplekso 3D vaizdas. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Merkinės V. Krėvės gimnazijos teritorija. Iš trijų pastatų karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas, statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos. Šiandieną pastate veikia biblioteka, įrengtos gimnazijos klasės. Greta stovėjusi raudonų plytų mūro Klois sinagoga buvo subombarduota sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, jame šiandieną – mokyklos renginių salė. Medinė „Beit Midraš“ sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, kad buvo nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje ta vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus. Turimos fotografijos atspindi pastatų situaciją fragmentiškai, bet iš jų galima buvo pabandyti atkurti tarpukario Merkinės sinagogų komplekso bendrą vaizdinį, ką ir pavyko padaryti. Projektą rėmė Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos. Merkinės sinagogų 3D maketo sukūrimo darbus atliko Žygimantas Buržinskas ir Aurimas Širvys. Projekto koordinatorius M. Černiauskas.

Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamės nekalbėti yra normalu. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę. Iš principo, žydų sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais tema yra platesnės temos dalis.

Visų pirma prarasto valstybingumo temos dalis. Lietuvos žydų bendruomenės nariai buvo Lietuvos piliečiai, jie, kaip ir kiekvienas mūsų šiandieną, buvo valstybės dalininkai, vienaip ar kitaip lėmę šalies ūkio raidą, socialinį gyvenimą ar kultūros sklaidą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dažnai girdėdavome nemalonius ausiai kaltinimą apie lietuvių, kaip žydšaudžių tautą. Kad tai buvo piktų ir labai siauro mąstymo žmonių pareiškimai, įrodyti nesunku. Džiugu, kad tie balsai jau pritilę ir vis dažniau kalbama ne apie nusikaltėlius, o tuos, kurie gelbėjo beteisiais tapusios etinės grupės narius.

Merkinės krašto muziejus

Filmukas apie Merkinės žydų bendruomenę.

 

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius, Tel. (8~5) 261 30 03, Faks. (8~5) 2127915, El. p. info@lzb.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių ąsmenų registre, kodas 190722117

PRANEŠIMAS

Nuolatinis vienos politinės partijos eskaluojamas ir nežabojamas, viešai reiškiamas noras pripažinti Lietuvos žydų naikinime dalyvavusius asmenis Lietuvos didvyriais,  reikalavimas tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis bei kitais būdais, ir atsižvelgiant į viešą raginimą rinktis į gėdingą poziciją remiančius mitingus rugpjūčio 7-ą dieną, – ne tik kiršina, bet ir supriešina Lietuvos visuomenę.

Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai (net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“)  dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs?

Pastaruoju metu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei LŽB, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų,  jų šeimų saugumo.

Pabrėžiame, kad ligi šiol nesulaukėme jokių institucijų reakcijos į eskaluojamą nesantaiką. Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią  poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone.

Siekiant užtikrinti bendruomenės narių ir maldininkų saugumą, belaukiant ženklų, kad eskaluojamos provokacijos rėmėjai bus viešai sudrausminti ar nubausti, jei tam yra teisinis pagrindas, LŽB tenka priimti sunkų, bet neišvengiamą sprendimą dėl LŽB pastato ir Vilniaus Choralinės sinagogos uždarymo neribotam laikui.

Taip pat prašome užtikrinti Vilniaus žydų kapinių Sudervės plente papildoma apsaugą nuo galimų vandalizmo aktų.

LŽB tolesnius sprendimus priims, priklausomai nuo bendros atmosferos ir Lietuvos vadovų išreikštos pozicijos minėtais klausimais.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Faina Kukliansky

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

LRT.lt

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė. Nuotrauka E.Blaževič

Viename šiaurės Lietuvos miestelyje sutikta vietos muziejininkė papasakojo, kaip jos močiutė visą gyvenimą nerado ramybės, nes nepaėmė auginti žydės vaiko. Netrukus visi miestelio žydai buvo sunaikinti.

Ir taip miestelis po miestelio, važiuoji ir nieko nėra. Žagarėje, tiesa, ant kiekvieno namo dabar kabo po lentelę, kurioje pažymėta, kas tame name gyveno, ką tie žmonės ten veikė.

Žagarės žydus į getą suvarė vienu Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos-Vėtros įsakymu. Keliais kitais Noreika nurodė, ką reikia daryti su žydų turtu. Labai netrukus po suvarymo į getą ir Žagarės žydų neliko. Net jei būtų norima jų pavardes iškalti paminkliniame akmenyje, nebėra kam jų visų prisiminti.

Vėtra vėliau persimainė, jį naciai už antinacinę veiklą išiuntė į Štuthofo lagerį. Jį kankino ir naciai, ir sovietai.

Štai kodėl esą Joną Noreiką-Vėtrą reikia vertinti ne tik pagal epizodą, kur jis suvarė žydus į getą. Istorikui ir Seimo nariui Arvydui Anušauskui, daugeliui jo partiečių, kito veikėjo – Kazio Škirpos, kurio pavadinimo gatvę ką tik pakeitė, ir Vėtros šalininkų bei gerbėjų atrodo, kad kankinamas abiejų totalitarinių režimų Jonas Noreika atpirko savo kaltę už tai, kad prisidėjo prie Holokausto.

Ir tas epizodas, kuris iš esmės reiškė Lietuvos žydų pabaigos pradžią, nėra pats reikšmingiausias jo biografijoje.

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Ar tikrai galima ir kur mus nuves, kai priklausomai nuo politinių vėjų, nuo ideologijos, nuo siaurų interesų ir šiuo konkrečiu metu susiklosčiusių aplinkybių iš biografijų bus rankiojami gerieji epizodai kažkam nusprendus, kad juodieji – ne tokie reikšmingi?

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Iš Vėtros biografijos tuomet iškrenta tai, kad jis prisidėjo prie Holokausto. Getai visuotinai pripažįstami kaip Holokausto dalis, Popiežius čia, Lietuvoje, meldėsi už getų kalinius.

O iš to 1941-ųjų trumpo vasaros–rudens laikotarpio iškrenta, kad tuometis lietuvių elitas, kiek jo buvo likę, aktyvūs nepriklausomybės atkūrimo šalininkai pataikavo naciams, o kai kurie ir kolaboravo su jais. Vieni mažiau, kiti – labiau savanoriškai ir entuziastingai.

Tai buvo vos keli mėnesiai, tačiau šių kelių mėnesių padariniai guli Lietuvos miškuose suversti į duobes, o šiandien mes Lietuvoje vis dar diskutuojame, kaipgi galėjo šitaip atsitikti, šitaip žiauriai, be pagrindo, ištisi miesteliai ir miestai, nuo pirmojo iki paskutinio. Ir dar su lietuvių pagalba.

Kai iškrenta šie epizodai iš didvyriais vadinamų tragiškojo laikotarpio biografijų, neįtikinamai skamba, jog Lietuvos žydai buvo paaukoti vardan Lietuvos nepriklausomybės vizijos. Pačių lietuvių. Iš pradžių žodžiais, o paskui, labai greitai, ir veiksmais.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Gali būti, kad po šios tragedijos daug kas atgailavo ir stengėsi visais būdais atsiriboti, tad ne mūsų valioje smerkti, nes nei buvom, nei savo akimis regėjome, kas vyko, o kalbėti – ne taip ir sunku.

Tačiau kiekvienas nusikaltimas žmoniškumui turi savo mechanizmą. Partizanams sunaikinti sovietai sukūrė vienokį, naciai žydams – kitokį. Nė vienas neveikė be savų vykdytojų.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Ir visų mūsų pasirinkimai turi pasekmes. Kartais – be galo tragiškas.

Noreika, kaip ir toji moteris, nepriėmusi žydės vaiko, pasirinko, o mūsų vaikai turi žinoti, ką tai reiškė, kuo tai baigėsi ir ką jiems daryti, jei, neduokdie, jiems kada nors gyvenime reikės atsidurti tokioje akistatoje su savimi pačiu.

VILNIAUS TARYBA  APSISPRENDĖ: K. ŠKIRPOS ALĖJĄ PERVADINA  Į  TRISPALVĖS

VILNIAUS TARYBA APSISPRENDĖ: K. ŠKIRPOS ALĖJĄ PERVADINA Į TRISPALVĖS

Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja turės naują pavadinimą: sostinės taryba šiandien pritarė idėjai pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės.

Savivaldybės taryba šiandien taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K. Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui.

K. Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt

Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes

Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes

Susitikimo Laukžemėje akimirka: (iš dešinės) Marvin Hecker, Zita Aldona Danielienė, vertėja Olga Šardt, dukra Jenifer ir žmona žurnalistė Gaylon Finklea Hecker.

,,Pajūrio naujienos” Romualdas Beniušis

Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių.

Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Ne per seniausiai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Bloch‘o (1913–1977 m.) vaikaitis Marvin Hecker su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Bloch‘o gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Bloch‘ą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalbą sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo.

Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvin‘o Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.

Simboliška, kad svečiai Lietuvą aplankė birželio pabaigoje, kai Darbėnai džiaugsmingai šventė svarbiausią miestelio šventę – Šv. Petro ir Povilo atlaidus bei miestelio gimtadienį. Ne išimtis buvo ir šie metai, kai darbėniškiai ir gausūs jų svečiai paskutinį birželio sekmadienį paminėjo Darbėnų 428-ąjį gimtadienį.

Deja, niekas iš jų neprisiminė, kad lygiai prieš 78 metus, 1941 metų birželio 29 dieną, darbėniškiams katalikams švenčiant tradicinę svarbiausią metų dieną, buvo įvykdytas siaubingas, protu nesuvokiamas nacistinių okupantų nusikaltimas – dienos metu prie kelio Darbėnai–Palanga už kapinių viešai sušaudyti 150 miestelio gyventojai žydai vyrai, tarp jų ir garsios fotonuotraukos „Darbėnų žydai Vasario 16-osios šventėje 1928 m.“ autorius miestelio metraštininkas fotografas Elijahu Bruckus su sūnumi. „Žmonės žuvo nesupratę, jog nekaltumas jų kaltė…“ Šie garsaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai užrašyti ant sovietmečiu žudynių vietoje pastatyto paminklinio akmens. Tikėtina, kad nacistiniai okupantai masinėms žudynėms šią Darbėnams svarbią datą pasirinko neatsitiktinai. Tuo norėta parodyti okupacinio režimo brutalumą ir žiaurumą, kad vietiniai žmonės bijotų jam priešintis. Visgi drąsių darbėniškių ir aplinkinių kaimų ir miestelių žmonių dėka buvo išgelbėta apie 10 darbėniškių žydų.

XVIII a. antrojoje pusėje Darbėnuose apsigyvenę žydai ilgainiui tapo svarbia miestelio ekonominio bei kultūrinio gyvenimo dalimi, o 1918 metais vasario 16 dieną, atkūrus Lietuvos valstybę, lojaliais jos piliečiais, prisidėjusiais prie jos gynimo nuo išorės priešų bei ekonominio ir kultūrinio Lietuvos suklestėjimo. Iš čia kilęs Davidas Volfsonas (David Wolffsohnn 1856–1914) laikomas vienu žymiausių iš Lietuvos kilusių žydų litvakų visame pasaulyje. Išnykusių Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenių atminimo įamžinimas, jų buvimo Lietuvoje atminties išsaugojimas, kartu pagerbiant Holokausto metu juos gelbėjusius bendrapiliečius, – visų mūsų pareiga, padedanti gydyti gilias istorines žaizdas. Ir tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti.

 

Žinomo rabino Dovydo Šapyro anūkas lankosi Panevėžyje

Žinomo rabino Dovydo Šapyro anūkas lankosi Panevėžyje

Pusę metų trukę susirašinėjimai su Dovydo Šapyro šeima padėjo atskraidinti jo anūką Ernest Milton (Shapiro) Hurwich su dukromis Anna Rut ir Liba iš JAV į Panevėžį. Svečiai domėjosi savo senelio istorija.


Panevėžio žydų bendruomenės archyve rasti dokumentai apie Dovydą Šapyrą ir jo gimines, gyvenusius ne tik Panevėžyje, bet ir mažuose Panevėžio rajono miesteliuose. Daugiau nei 30 Šapyro giminaičių gyveno šalia Panevėžio žydų ligoninės, Ramygalos gatvėje. Atvykusieji matė originalias nuotraukas, namus, kuriuose gimė ir gyveno Dovydas Šapyro ir jo brolis Mošė.
Istoriniai įvykiai, karai keičia žmonių gyvenimą ir likimus, ypač žydų. Panevėžio žydai pradėjo naują gyvenimo etapą dar prieš ir po pirmojo pasaulinio karo, emigravę į JAV, Pietų Afriką, Pietų Ameriką, Palestiną. Taip atsitiko ir su Dovydo Šapyro šeima, kuri persikėlė gyventi į JAV. Tuo tarpu jo brolis Moše liko gyventi Lietuvoje ir tapo Holokausto auka. Jis ir jo šeima buvo sušaudyti 1941 metais liepos pabaigoje Kurganavos miške.

Atvykus Moše Šapyro giminaičiams, sužinojome visą Šapyro šeimos istoriją, kurią kruopščiai nagrinėja proanūkė Anna Rut Hurwich.

Svečiai papildė Panevėžio žydų bendruomenės archyvą savo šeimos nuotraukomis ir dokumentais. Taip pat susipažino su senuoju žydų gyvenimu Panevėžyje, peržiūrėję dokumentinį filmą, sukurtą 1932 metais, taip pat domėjosi dabartiniu žydų gyvenimu Lietuvoje. Jie paliko šiltus sveikinimus ir atsiminimus apie įspūdžius vizito bendruomenės svečių knygoje.

Užrašas ant antkapio

 

 

 

 

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

15 min.lt

Vilniaus miesto savivaldybė pagaliau imsis svarstyti K.Škirpos alėjos pervadinimo. Tiems, kas galbūt nėra girdėjęs apie Kazį Škirpą, pakaks pasakyti, jog Lietuvos istorijoje jis labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų.

Turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti, jog man kaip vilniečiui nesinori, kad mano mieste būtų gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kurio antisemitizmas buvo politinis bei sisteminis, o jo vadovaujamos organizacijos atsišaukimai, istorikų liudijimu, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.

Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas

Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas

15min.lt Violeta Grigaliūnaitė

Vilniaus savivaldybėje bręsta sprendimas imtis pokyčių dėl Kazio Škirpos vardo alėjos Gedimino kalno papėdėje. Savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui įteiktas prašymas inicijuoti Vilniaus tarybos sprendimą dėl Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėją. Prašymą parengė Laisvės partijos frakcijos narys Renaldas Vaisbrodas.