Žydų istorija Lietuvoje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Šiandien į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nebuvo pakviesta, gal organizatoriai pamiršo, kad žydai  1940m. birželio 14d. taip pat buvo ištremti.  Todėl čia primename LŽB pirmininkės F.Kukliansky kalbą, pasakytą  2016m. birželio  14d. Seime apie žydų trėmimą.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 m. nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 m. 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Nuotraukoje Krakų žydų kapinės
16 -18 dienomis Krakėse (Kėdainių r.) vyks projekto “Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę” renginių ciklas “Žydų kultūros savaitė Krakėse”.
Prisegame informaciją apie renginius ir maloniai kviečiame dalyvauti.
Visa informacija pie renginį:
Robertas Dubinka

Krakių kultūros centro direktorius


Laisvės a. 1, LT – 58242, Krakės, Kėdainių r. sav., įm. k. 300630977
tel. 8 347 38274, mob. 8 615 85084
Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Mieloji Roza,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.

Mazl Tov ir iki 120-ies!

1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.

Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.

Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.

Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…

Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.

Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.

Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.

Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.

Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.

Vokietijos laikraščio  pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse. 

Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Kur gimė Leopoldas Godowskis? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m.

Kur gimė Leopoldas Godowskis? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius.

Geršonas Taicas – litvakų paveldo tyrinėtojas ir straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją autorius.

 

Ilgai užsitęsusi žydų istorijos Lietuvoje užmarštis yra lydima nuolat iškylančių abejonių ir klausimų. Ši problema neaplenkia net pačių iškiliausių asmenybių – neleistinai mažai žinome apie juos, o kartais ir tos skurdžios žinios yra klaidingos.

2020-ieji muzikos pasaulyje yra Leopoldo Godowskio metai – švenčiame jo 150-metį. Tai vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pianistų, pakreipęs fortepijono meną nauja vaga, palikęs ženklų pėdsaką istorijoje. Žinome apie jo didžius nuopelnus, žinome, kad gimė 1870 m. Lietuvoje, bet, kaip paaiškėjo, nežinome kur. Veikiau, mūsų žinojimas prasilenkia su istorine tiesa. Kaip tai galėjo atsitikti?

Godowskio gimimo vieta – ištisas detektyvas. Nuo XIX amžiaus, kai gimė Godowskis, iki mūsų dienų keliskart keitėsi ne tik vietovardžių rašybos taisyklės, bet ir patys pavadinimai. Tai sukėlė didelę painiavą, mat įvairūs autoriai, remdamiesi skirtingais šaltiniais, kaskart transkribuodami pavadinimus iš vienos kalbos į kitą, pateikė ištisą klaidingų to paties vietovardžio versijų „galeriją“. Godowskio gimimo vieta kitakalbių autorių buvo rašoma Sozly ar Soshly, kartais pasiklydus tarp įvairių variantų tiesiog būdavo įvardijamas Vilnius.

Susipažinkite: Litė, Didžioji sinagoga ir asketiškasis Vilniaus Gaonas

Susipažinkite: Litė, Didžioji sinagoga ir asketiškasis Vilniaus Gaonas

15min.lt –  žurnalistė Karolina Aleknavičė:

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais paskelbti 2020-ieji – gera proga susipažinti su ištisus šimtmečius kaimynystėje gyvavusia autentiška kultūra.

Apie Litę ir joje gyvenusius litvakus, Šiaurės Jeruzale vadintą Vilnių bei jo vardą visame pasaulyje garsinusį Gaoną Elijahu, o taip pat – šios unikalios kultūros simboliu tapusią Didžiąją sinagogą kalbamės su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadove Saule Valiūnaite, Vilniaus universiteto (VU) istorike dr. Akvile Naudžiūniene bei Kėdainių Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte.

Lietuvos žydų istorija – integrali Lietuvos istorijos dalis

Kaip pastebėjo 15min kalbinta S.Valiūnaitė, lietuvių požiūris į žydų istoriją per pastaruosius 15 metų pasikeitė: „Džiugina, kad ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose atsiranda vis daugiau iniciatyvų, ir svarbiausia – noro įamžinti čia gyvenusių žydų istoriją ir paveldą. Vieni tai daro statydami atminimo ženklus, kiti organizuodami renginius ar rašydami knygas apie savo miestų ir miestelių žydų istoriją.

Dar vienas nutrauktas tyrimas dėl galimų antisemitinių pasisakymų ir neapykantos kurstymo prieš žydus

Dar vienas nutrauktas tyrimas dėl galimų antisemitinių pasisakymų ir neapykantos kurstymo prieš žydus

Šįkart Vilniaus apylinkės prokuratūra pranešė, kad nutraukia tyrimą dėl publikacijos interneto tinklapyje www.laisvaslaikrastis.lt. Tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimą.

“Jau negaliu suskaičiuoti, kiek pareiškimų yra parašiusi ir Bendruomenė, ir aš pati asmeniškai. Dešimtis. Iki šiol visi tyrimai buvo nutraukti, nes tyrėjai taip niekada ir nerado nusikaltimo požymių”, – sako F. Kukliansky.

Pasak jos, kiekvieną pareiškimą, kiekvieną pranešimą apie nutrauktą tyrimą Bendruomenė viešino ir viešins, deja, taip suteikdama platformą ir neapykantos skleidėjams, nes vėl kartojamos jų publikacijos bei komentarai.

Šįkart prokuratūrai buvo apskųsta medžiaga, pavadinta “2009 m. debatai: “Sumokėsime, kiek prašo ir jie nuo mūsų atstos!” (https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9571&catid=31&Itemid=101)

Deja, Prokuratūra net nesugebėjo nustatyti šios rašliavos autoriaus. “Laisvo laikraščio” leidėjas nurodė, kad paėmė ją iš socialinio tinklo Facebook ir autoriaus (Raimondo Navicko) kontaktai jam nežinomi.

Libai Mednikienei, Nepriklausomybės kovų dalyvei, partizanei gegužės 19d. bus atidengiamas paminklas Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje

Libai Mednikienei, Nepriklausomybės kovų dalyvei, partizanei gegužės 19d. bus atidengiamas paminklas Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje

Nuotraukoje : Paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, atidarymo iškilmės Širvintose 1927m. Pirmas dešinėje prie paminklo prezidentas Antanas Smetona

 

Liba Mednikienė

1875 – 1941
Gimė Jaskaudžiuose (Gelvonų vlsč., Ukmergės apskr.)
Veikla: žydų prekybininkė, Nepriklausomybės kovų dalyvė, partizanė.
Pagerbimas:

 

 

 

 

 

Nuotr. iš V. Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai”.

1922–1923 metais, karo su lenkais  metu,  Liba Mednikienė (Mednik), Leizerio duktė, rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus. Dažnai žvalgybinę medžiagą rinko per savo tautiečius žydus, buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Apie viską pranešdavo lietuvių partizanų vadams.

Mūšių metu saugodavo pas ją partizanų paliekamas stambias pinigų sumas. Jos žinioje buvo  ir neutraliojoje zonoje veikiančių partizanų šovinių ir granatų atsarga. Dažnai ,,pati išdavinėjo mūšių metu partizanams šovinius ir bombas” [5].

Jos bute lietuviai partizanai gaudavo prieglobstį, čia buvo ir jų štabas.  Vėliau, po karo dirbo prekybininke, gyveno Širvintose. Nepriklausomybės aikštės 29-ajame name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Buvo labai gerbiama miestelyje [4, 5].

Už partizaninę veiklą 1928 metais Lietuvos Krašto apsaugos ministerija Libą Mednikienę apdovanojo  Vyties Kryžiaus ordinu. Ordiną jai įteikė pats Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius [4]. Ji yra vienintelė žydė moteris, gavusi šį apdovanojimą [1]. Po metų – 1929 m. rugsėjį – buvo apdovanota Nepriklausomybės medaliu [5, 9].

Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos žinovų nuomonės dėl jos žūties laiko išsiskiria.

Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.

Buvęs mokytojas girdėjęs pasakojimą, kad prieš egzekuciją nusipelniusiai širvintiškei buvo pasiūlyta gyvybė, tačiau ji atsisakė pasigailėjimo, pasilikusi su šeima ir kaimynais. Nors kas tai galėjo papasakoti – juk vieninteliai liudininkai buvo budeliai…

Kita Širvintų istorijos tyrinėtoja, bibliotekininkė Emilija Dalinkevičiūtė, prisimenanti buvusią kaimynę, teigia, kad  L. Mednikienė buvo nužudyta 1942 metų antroje pusėje, jau likviduojant paskutinius Širvintų žydus [2, 5, 8]. Pivonijos miške yra pastatytas paminklas žuvusiems atminti

Tekstas ir nuotrauka Vilius Kavaliausko.

Š.M. gegužės 19 d. 15 val. bus atidengiamas paminklas su Libos Mednikienės bareljefu Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje . 

Paminklo autorius Romualdas Kvintas sumanė pastatyti akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu.  Paminklo pabaigti skulptorius nespėjo, todėl žydų bendruomenės ”Vilnius – Lietuvos Jeruzalė ” užsakymu, skulptorius Mindaugas Šnipas  išliejo bareljefą, kuris bus pritvirtintas prie jau stovinčios akmens plokštės.

Šią informaciją tinklapiui atsiuntė Daumantas Levas Todesas.

Prašome šia informacija pasidalinti su savo bendruomenių nariais ir tarnybų darbuotojais ir patvirtinti savo dalyvavimą laišku:  daumantas.todesas@gmail.com

Tikimės greitai a.s.a.p. gauti pageidaujančiųjų dalyvauti  patvirtinančius laiškus .

 

 

 

 

100 metų, kai Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė LIETUVOS RESPUBLIKA,

100 metų, kai Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė LIETUVOS RESPUBLIKA,

Pirmieji visuotiniai ir demokratiniai Lietuvos Seimo rinkimai: su pasaulinės sensacijos prieskoniu.

Šiemet sukanka 100 metų pirmiesiems visuotiniams, demokratiniams Lietuvos parlamento rinkimams – tai dar vienas svarbus Steigiamojo Seimo sukakties aspektas. Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų ir Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių sąrašą. 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vykę rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams, nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Pirmą kartą Lietuvos Seimą rinko ir jo narėmis tapo moterys.

Aleksandras STULGINSKIS

Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.) Respublikos Prezidento pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d. Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Lietuvos krikščionių demokratų blokas

Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas. 

Beje Ozerio Finkelšteino anūkas, taip pat vardu Ozeris, yra vilnietis, jis neseniai dirbo Lietuvos žydų bendruomenėje.

Žydų frakcija Steigiamajame Seime

 

Žydų frakciją sudarė 6 Seimo nariai, tačiau per visą kadenciją, keičiantis Seimo nariams, jos nariais buvo 7 asmenys, per visą Steigiamojo Seimo kadenciją, pasikeitė tik vienas šios frakcijos parlamentaras (antraisiais kadencijos metais).

Vienas iš pirmųjų Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdžių vykusių Miesto teatre 
Salės priekyje – Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės sėdi: sekretoriai – Naftalis Fridmanas, Petras Radzevičius, Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Dešinėje sėdi – Zigmas Starkus Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas
Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-243

Steigiamojo Seimo Prezidiume Žydų frakcijai teko viena pareigybė – sekretoriaus, turėjusio patariamąjį balsą, šias pareigas ėjo Naftalis Fridmanas, po jo mirties jas užėmė Nachmanas Rachmilevičius. 1920 m. gegužės 22 d. vienas Žydų frakcijos atstovas buvo deleguotas į Seniūnų sueigą, tačiau per visą kadenciją Seniūnų sueigoje, kurią sudarė Seimo Prezidiumo nariai ir frakcijų deleguoti atstovai, dirbo penki Žydų frakcijos atstovai, įdomu, kad iš visos Steigiamojo Seimo Žydų frakcijos tik du nariai – Abraomas Popelis ir Samuelis Landau, nėra dirbę Seniūnų sueigoje. 1920 m. spalio 22 d. į Mažąjį Seimą buvo deleguotas vienas Žydų frakcijos atstovas – Naftalis Fridmanas, tačiau Mažajame Seime dirbo ir Maksas Soloveičikas, kaip pavaduojantis narys.

Visi Žydų frakcijos nariai į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti pagal Žydų liaudies susivienijimo sąrašą. Trys šios frakcijos nariai – Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas dar 1918 m. gruodžio 11 d. buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri iki Steigiamojo Seimo susirinkimo veikė kaip tautos atstovybė. Šie parlamentarai taip pat turėjo darbo Ministrų Kabinete patirties: Nachmanas Rachmilevičius ėjo prekybos ir pramonės viceministro, Simonas Rozenbaumas – užsienio reikalų viceministro, Maksas Soloveičikas – Ministro be portfelio žydų reikalams pareigas. Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas daug nusipelnė kovojant dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo, jie organizavo ir rėmė informacinę kampaniją apie Lietuvą, agituodami paremti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą, abu dalyvavo 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, o ir vėliau būdavo Lietuvos Respublikos derybų delegacijų nariais.

Lietuvos Respublikos delegacijos nariais taikos derybose su Sovietų Rusija buvo keli Steigiamojo Seimo nariai, tarp jų ir Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas 
Lietuvos delegacijos išlydėjimas Kauno geležinkelių stotyje. Iš kairės delegacijos nariai: 2-as –  Steigiamojo Seimo narys Simonas Rozenbaumas, 3-as – diplomatas Tomas Naruševičius, 4-as – Steigiamojo Seimo narys Juozas Vailokaitis, 5-as – Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Bizauskas, 6-as – diplomatas Petras Klimas
Atspindžiai, 1920, nr. 1, p. 8 

Žydų atstovai Seime dažniausiai kalbėdavo jidiš kalba, tačiau manydami, kad šios kalbos gali nesuprasti kiti parlamentarai, bandė kalbėti rusų kalba, manydami, kad ją turėtų suprasti dauguma. 1920 m. birželio 16 d. Seimo posėdyje dėl to kilo aštri diskusija, paremdamas žydų atstovų norą būti suprastus, socialdemokratų atstovas Kazmieras Venclauskis kalbėjo: „[…] visi gerai suprantat, kad ligi šiol žydų frakcija tylėjo vien dėlto, kad nemokėjo kalbėti. Atstovas Rozenbaumas kalbėjo žydų kalba, bet jo kalba nebuvo išversta, o kalbėti į tuščią vietą nėra prasmės, tai neleistinas dalykas.“ Dar pačioje Steigiamojo Seimo darbo pradžioje buvo apsispręsta Seimo posėdžiuose leisti kalbėti vietinėmis kalbomis, kuria buvo pripažinta ir jidiš kalba. To paties, 1920 m. birželio 16 d., posėdžio metu Krikščionių demokratų bloko narys Antanas Tumėnas, pasisakydamas prieš rusų kalbos vartojimą Seime, argumentavo: „Žydų kalba – vietos kalba, ir ją suprasti aš galiu, o rusų kalbos suprasti aš neprivalau. Vietos kalba teismuose yra pripažinta, o rusų kalba nepripažinta, todėl jos ir negalima vartoti. Atstovui Soloveičikui gal rodos, kad mes geriau rusų kalbą suprasime, bet kada įtaria, kad mes ją turim suprasti Seime, tai be prasmės.“ Galiausiai klausimas dėl to kokiomis kalbomis galima kalbėti Seimo posėdžio metu buvo perduotas Seniūnų sueigai. Na, o Maksas Soloveičikas kadencijos pradžioje, posėdžių metu, kalbėjęs jidiš ir rusų kalbomis, vėliau prakalbo lietuviškai ir sulaukė kitų Seimo narių sveikinimų ir palaikymo.

Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo prezidiumas Seimo posėdžių salėje
Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis
Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. RSS, Fg 1-607/1

Vienas aktyviausių Žydų frakcijos narių buvo Nachmanas Rachmilevičius. Jis dažniausiai Žydų frakcijos vardu lietuviškai perskaitydavo pareiškimus svarbiais Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Frakcijos nariai gynė žydų tautinės mažumos teises ir aktyviai rėmė Lietuvos Respublikos interesus ir ragino Seimo narius laikytis valstybinio mąstymo. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija Steigiamajame Seime buvo priimta Lietuvos krikščionių demokratų bloko ir Žydų frakcijos narių balsais.

1920 m. birželio 23 d. Steigiamajame Seime pristatant naująjį Kazio Griniaus vadovaujamą Ministrų Kabinetą Žydų frakcijos vardu deklaraciją perskaitė Nachmanas Rachmilevičius, akcentavęs valstybinio požiūrio ir teisės viršenybės svarbą: „Žydų frakcija sveikina šį Kabinetą visų pirma kaipo apsireiškimą principo vyriausybės, atsakomingos prieš tautą jos Seimo asmeny, vyriausybės pastatytos ne viešpatauti tautai, bet tarnauti tautai, ir reiškia tvirtos vilties, jog vyriausybei pavyks tą patį tarnavimą tautai principą pravesti ir užtvirtinti visuose valdymo srityse ir jo laipsniuose ir drauge įskiepyti į visų valdžios agentų sąmonę, jog savo veikimui jie gali turėti tik vieną saiką – įstatymus. Kova su valdžios agentų sauvalybe, kuri yra viena didžiausių mūsų gyvenimo nuodėmių, yra aukščiausias Vyriausybės uždavinys, nes teisėtumas ir jojo sąmone išauklėta administracija yra geriausias laidavimas valstybės stiprybei bei tikram josios įstaigų demokratingumui. Žydų frakcija yra giliai įsitikinusi, jog tiek stipriai apsireiškęs rinkimuose į Seimą visu Lietuvos žmonių siekimas prie nepriklausomo valstybinio gyvenimo, duos vyriausybei reikalingų jėgų užbaigti mūsų valstybės kūrimo darbą ir suvienyti tas mūsų žemes su sostine Vilnium, kur ligi šiol vargsta po okupacijos jungu (dešinėj ir Centre ploja) daugelis šimtų tūkstančių mūsų piliečių lietuvių, žydų ir gudų tautybės. Žydų frakcija yra įsitikinusi, jog Vyriausybė dabar pradėdama nustatyti ne laikiną, bet galutinę valstybės administraciją, turės omenyje ne laikinas, bet galutinas mūsų krašto sienas ir atatinkamu būdu pritrauks tautinių mažumų atstovus prie aktingo darbo valstybės aparato visuose valdymo laipsniuose nuo aukščiausių ligi žemiausių. […]“

Žydų frakcijos nariai, pareigas pradėję eiti 1920 m. gegužės 15 d.:

  • FINKELŠTEINAS Ozeris (Finkelštein Ozer)
  • FRIDMANAS Naftalis (Fridman Naftl) (Seimo narys nuo 1920-05-15 iki 1921-08-30, nors mirė 1921-05-05, tačiau formaliai Seimo nario įgaliojimai buvo nutraukti vėliau)
  • POPELIS Abraomas Dovas (Popel Avrom Dov)
  • RACHMILEVIČIUS Nachmanas (Rachmilevic Nachman)
  • ROZENBAUMAS Simonas (Rozenbaum Šimšn)
  • SOLOVEIČIKAS Maksas (Soloveičik Maks)

Frakcijos narys, Seimo nario mandatą įgijęs, pasitraukus kitam Seimo nariui: 

  • LANDAU Samuelis (Landau Samuel) (Seimo narys nuo 1921-09-20)

Ištrauka iš Steigiamojo Seimo 1920 m. liepos 21 d. protokolo apie Žydų frakcijos pareiškimą Seimo posėdyje
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 171 

Nepaprastasis Žydų frakcijos pareiškimas, perskaitytas 1920 m. liepos 21 d. Steigiamojo Seimo posėdyje
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 172

 

 

 

Danielius Dolskis – Kauną linksminęs Lietuvos estrados pradininkas

Danielius Dolskis – Kauną linksminęs Lietuvos estrados pradininkas

Rasa Murauskaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Trečiasis pasakojimas yra skiriamas atlikėjui, vadinamam lietuviškosios šlagerių kultūros pradininkui, Danieliui Dolskiui.

Praleidęs Tarpukario Kaune vos kelerius metus, D. Dolskis tapo tikra lietuviškosios estradinės kultūros legenda.

„Onyte, einam su manim pašokti“ – taip lietuvaites šokti kviesdavo legendinis tarpukario dainininkas, lietuviškosios estrados pradininku vadinamas D. Dolskis.

„Žmogus, kuris linksmino Kauną“, – taip apie Dolskį, į Lietuvą atnešusį šlagerių kultūrą, yra rašęs vienas tarpukario šalies laikraštis. Su šiuo atlikėju, gimusiu Vilniaus žydų šeimoje, tiesa, kita, Brojdes, pavarde, siejamas legendinių tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, „Metropolis“, „Konrado kavinės“ muzikinis gyvenimas.

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. D.Umbraso nuotr.

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Antrąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Šventė ilgai lauktą pergalę Trečiasis probleminis šiuolaikinės Lietuvos santykių su Holokaustu blokas yra sovietinių nusikaltimų ir represijų kvalifikacija – taip pat ir teisinė. Ar sovietų vykdytos masinės žudynės bei represijos okupuotoje Lietuvoje turi būti ne tik vadinamos, bet ir teisiškai pripažintos genocidu?Ar jos tokiomis turėtų būti pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu?

Daugeliui lietuvių šie klausimai – visiškai retoriniai, o atsakymas į juos vienareikšmiškai teigiamas. Ypač – pastaraisiais metais, kai viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė viešosios erdvės temų yra Rusijos grėsmė. Kuo griežtesnis ir aiškesnis sovietinės okupacijos bei sovietų nusikaltimų vertinimas – pirmiausiai Vakaruose – laikomas vienu iš pagrindinių „informacinio karo“ ir politinės kovos su Rusijos režimu būdų.

Štai kodėl tokį džiugesį tiek politikos elite, tiek ir patriotiškiausiai nusiteikusioje visuomenės dalyje sukėlė pernai rudenį dar kartą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre patvirtintas sprendimas, jog sovietų vykdytos pokario partizanų žudynės tarptautinės teisės požiūriu gali būti laikomos genocidu.

Tokiu sprendimu baigėsi iš Lietuvos teismų Strasbūrą pasiekę ginčai dėl sovietinio kolaboranto, talkinusio sulaikant pokario partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bylos dėl genocido. Tai paskelbta ženklu, jog Vakarai pagaliau pradeda iš tiesų pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekius, jog komunistinis totalitarizmas būtų prilygintas kitam didžiajam XX a. blogiui – nacizmui.

Žvelgiant iš grynai formaliojo argumentavimo bei teisinės pusės, šis sprendimas atrodo gana tvirtai pagrįstas. Juk teismas priėmė ir pripažino Lietuvos argumentus, kad partizanai buvo svarbi visos tuometinės tautos dalis, turėjusi reikšmingos įtakos jos visavertei egzistencijai. Tuo tarpiu sovietai siekė ją sunaikinti visą ar iš dalies. Tarptautinėje teisėje genocidas kaip tik ir apibrėžiamas kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, norint pakirsti jos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti bei išlikti ateityje. Lietuva pati buvo užkirtusi sau kelią į šią pergalę – iki šiol ji savo pretenzijas remdavo saviške, išplėsta teisine genocido interpretacija. Kaip žinia, Lietuvos teisėje genocidas apibrėžiamas ir kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik etninę art rasinę, bet ir socialinę bei politinę grupes. Pagrindinis to tikslas – sovietų, kurie naikino pirmiausiai pagal socialinius ir politinius požymius, nusikaltimus pakelti į genocido lygmenį.

Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. A.Barzdžiaus nuotr.

Tačiau toks apibrėžimas visuomet kirtosi su tarptautinėje teisėje naudojamu ir taip vyko tol, kol Lietuva nepradėjo įrodinėti, jog sovietai naikino socialines bei politines grupes ir nacionaliniu pagrindu – kaip okupuotų tautų dalį.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ši problematika išeina už teisinio mąstymo ir diskurso rėmų, pakliūdama į interpretacijų ir diskusijų lauką, kuriame tos interpretacijos gali būti sąlygotos ir politinių bei ideologinių motyvų. Tai patvirtina ir faktas, jog pats Strasbūro teismas, pritardamas Lietuvos argumentacijai, buvo skilęs – viena dalis teisėjų manė vienaip, kita – kitaip.

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Kodėl nėra esminio skaičiaus? Jei jau nėra nacionalinio sutarimo dėl to, kas laikytina prisidėjimu prie Holokausto ir kokiais kriterijais jis gali būti apibrėžiamas, tai gal tai, kaip nustatyti tiesioginį dalyvavimą žydų žudynėse nekelia jokių konceptualių nesusipratimų?

Juk, atrodytų, aiškiau ir negali būti – tiesioginiais Holokausto dalyviais laikytini tie, kurie žudė arba davė įsakymus žudyti. Regis, svarbiausias dalykas šioje plotmėje – remiantis kuo nuodugnesniais ir konkretesniais istoriniais tyrimais bei duomenimis suskaičiuoti visus žinomus žydų žudikus.

Viena vertus, nustatyti tuometinės Lietuvos visuomenės įsitraukimo į žydų žudynes tikrąjį ar, teisingiau, labiausiai tikėtiną mastą. Antra vertus, kiek identifikuoti kiek įmanoma daugiau konkrečių asmenų, kurie vykdė šį nusikaltimą. Vis dėlto, kad ir kaip, regis, paprastai ir elementariai tai beskambėtų, ši užduotis Lietuvai vis dar neįvykdoma.

Niekas – netgi profesionalūs istorikai – negali aiškiau ir konkrečiau pasakyti, kiek lietuvių galėjo tiesiogiai dalyvauti žydų žudynėse, žudydami juos savo rankomis ir kas jie tokie buvo. Tokie duomenys vis dar yra tik labai preliminarūs ir fragmentiški, kai kuriems to laikotarpio tyrinėtojams ir specialistams teigiant, jog žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo kelių iki dešimties tūkstančių įvairių marionetinių struktūrų narių.

Suprantama, kad dar neaiškesnė situacija – mėginant nustatyti, kiek žmonių buvo įsitraukę į kitas tokio didžiulio pramoninio mechanizmo kaip 200 tūkst. žmonių genocidas veikas – aukų gaudymą bei saugojimą, žudynių vietų paruošimą, pagaliau, turto grobstymą.

Kodėl taip yra? Juk profesionalių istorinių tyrimų apie žydų žudynes Lietuvoje, regis, yra apstu, tik jie daugiausiai skirti atskiriems Holokausto epizodams atskirose šalies vietose. Tad, atrodytų, pagrindinis dalykas – tuos tyrimus susisteminti bei susintetinti.

Viena pagrindinių, o gal net ir pagrindinė to priežastis – iracionalus bei miglotas, tačiau instinktyvus bei nenugalimas įsitikinimas, kad toks susintetinimas ir inventorizavimas reikštų lietuvių, kaip tautos, „kolektyvinės kaltės“ pripažinimą. O tai yra politiškai pavojinga – tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje plotmėje.

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Buvusios Žydų ligoninės vietoje jau daugelį metų įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika irgi saugo vieno žinomiausių miesto gydytojų atminimą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.

Atsidavęs profesijai

Maždaug XIX amžiaus viduryje Panevėžio žydų šeimoje gimęs Šachnelis Abraomas Meras rengėsi tapti dvasininku. Visgi guvus jauno žmogaus protas ieškojo ir kitų galimybių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Š. A. Meras, įstojęs mokytis į Kauno gimnaziją, iš karto buvo priimtas į penktą klasę. Baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Maskvos universitete. O XIX amžiaus pabaigoje grįžo dirbti gydytoju į Pasvalį.

Darbas nebuvo lengvas. Tuo metu Lietuvą siaubė ne viena epidemija: šiltinės, difterijos, choleros. Atsidavęs savo darbui gydytojas ir pats užsikrėtė vidurių šiltine – daug prireikė laiko, kol vėl atsistojo ant kojų.

D. Pilkausko teigimu, Š. A. Meras bendradarbiavo su Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu. Bendravo ir su ja pačia. Į Panevėžį gydytojas persikėlė XX amžiaus pradžioje. Bet vien privačia praktika, pasak D. Pilkausko, neapsiribojo: Š. A. Meras dar dirbo dviejų miesto mokyklų gydytoju.

Kiek žinoma, gydytojas buvo labai populiarus – ligoniai savaitėmis laukdavo, kad galėtų pas jį patekti. O ir darbavosi su rūpesčiu, atjauta ligoniams, negailėdamas savo paties sveikatos (šiltinė nebuvo vienintelė sunki liga, kuria teko persirgti). Be to, Š. A. Meras nuolat tobulinosi ir sekė medicinos naujienas, stengėsi pritaikyti jas savo praktikoje. Savo kabinete jis buvo įsirengęs tyrimų laboratoriją, turėjo rentgeno aparatą.

Šachnelis Abraomas Meras. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Šeimos misija

Tarp amžininkų Š. A. Meras išsiskyrė ir kaip aktyvus visuomenininkas. Nepaisydamas užimtumo, negailėjo laiko sveikatos gerinimo, kitiems klausimams mieste spręsti. Vadovavo įvairioms draugijoms, buvo jų steigėjas, darbavosi ne vien žydų, bet ir įvairiose lietuvių visuomeninėse organizacijose.

Taigi, mano D. Pilkauskas, visai nenuostabu, kad netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1919 metų rugsėjį kartu su žmona Ana Mer buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą.

Ana Mer, kai kur vadinama sulietuvintai Ona Meriene, taip pat buvo medikė – dantų gydytoja. Ir, kiek žinoma, visuomeniškumu prilygo sutuoktiniui. Ana priklausė draugijai „Įsteigimui ir užlaikymui žydų gimnazijos“, dalyvavo miesto ponių klubo veikloje, užsiėmė labdara…

Anot D. Pilkausko, yra dvi versijos, kaip susiklostė gydytojos gyvenimas po vyro mirties. Pagal gydytojo Raimundo Ivanovo atsiminimus, jo dukters šeima apie 1937–1938 metus išvyko į Palestiną. Kartu su ja – ir Ana Mer. Kitais duomenimis, ji mirė 1939 metų pavasarį būdama 64-erių.

Š. A. Mero atsidavimas visuomeninei veiklai buvo itin ryškus su sveikatos apsauga susijusiuose reikaluose. Po Pirmojo pasaulinio karo vargu ar buvo kas aktualesnio: siautė baisios ligos, žmonės buvo nusilpę, o dar vyko nepriklausomybės kovos.

Panevėžio Žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Pagalbą teikė visiems

Bene svarbiausiu gydytojo paveldu miestui laikoma Žydų ligoninė. Š. A. Meras padėjo ją įsteigti, vėliau tapo vedėju, pats kelias valandas per dieną gydydavo pacientus – ir tą darė be jokio atlygio. Negana to, žinoma, kad atsidavęs medikas dirbo su sąlyga, jog pusė ligonių – ir ne vien žydai – būtų priimami nemokamai.

Bet, kaip sako istorikas D. Pilkauskas, reto anų laikų gydytojo darbas apsiribojo pacientų priėmimais. Oficialioji medicina kasdien susidurdavo su nemenkais iššūkiais: reikėjo kovoti ir su klestinčia šundaktaryste, ir šviesti visuomenę.

Įsteigus Panevėžio gydytojų draugiją, jai irgi stojo vadovauti Š. A. Meras. Netrukus mieste atsirado ir žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, skirta Panevėžio žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui, bei draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius.

Nors ilgalaike pastarojo sėkme netikėta, šis skyrius Panevėžyje ne tik gyvavo, bet po kurio laiko įsteigė ir tuberkuliozės dispanserį. O kai tapo akivaizdu, jog sergantiesiems tuberkulioze vien medicininės pagalbos nepakanka, Š. A. Meras, istoriko pasakojimu, sukvietė pasiturinčias miesto moteris ir išdėstė problemos esmę.

Taip prie dispanserio atsirado Moterų globos komitetas, teikęs paramą pinigais, maisto produktais neturtingiesiems nepriklausomai nuo šių tautybės.

Ana Mer. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Ypatingas dėmesys – vaikams

Tarpukariu gydytojams teko kovoti ne tik su tuberkuliozės proveržiu. Žinoma Panevėžio medikė, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė pasakoja, jog po Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo itin daug sergančiųjų ir akių, odos ligomis.

Tad Š. A. Mero iniciatyva šalia Žydų ligoninės buvo įsteigta ir „Oze“ draugijos ambulatorija šioms ligoms gydyti, taip pat nemokama ambulatorija vaikams. Neturintiems pinigų po konsultacijos be jokio mokesčio buvo išduodami ir vaistai.

Vėliau gydytojo Š. A. Mero padedama draugija išnuomotose patalpose atidarė jau bendrą – vaikams ir suaugusiesiems – ambulatoriją. Taip pat nemokamą.

Be to, medikas leido naudotis savąją tyrimų laboratorija. L. Knizikevičienės teigimu, ypač rūpintasi jaunąja panevėžiečių karta. Silpniausi moksleiviai buvo siunčiami į „Oze“ draugijos organizuotas vadinamąsias vasaros kolonijas – savotiškas stovyklas, kur gerai maitinami vaikai gamtoje, gryname ore sustiprėdavo.

Kandidatus į sveikatinimosi stovyklą, kartu su kitais daktarais, atrinkdavo Š. A. Meras. Poreikis buvo didžiulis ir visiems vietų, deja, neužtekdavo. Tačiau gydytojas rankų nenuleido. Iš paciento gavęs dykai didžiulį sodą, jame pastatytą vasarnamį atidavė į plaučių ligas linkusiems moksleiviams, kur jie galėdavo sustiprėti.

Žydų ligoninės personalas, nepaisant įstaigos pavadinimo, gydė ne tik šios tautybės pacientus – čia priimdavo visus ligonius, pusę dargi nemokamai. To reikalavo vienas ligoninės įkūrėjų Š. A. Meras, pats dirbęs joje be atlygio. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turėtų žinoti visi

Kelis dešimtmečius aktyviai dirbęs, savęs netausojęs medikas turtų nesusikrovė, tačiau pelnė giliausią miestelėnų pagarbą už asmenines savybes, atsidavimą profesijai ir atjautą, jų dėkingumą už įvairias sveikatos iniciatyvas mieste.

L. Knizikevičienės teigimu, panevėžiečiams Š. A. Meras buvo daugiau nei tik autoritetas – jis tapo tikru gydytojo etalonu ir ateities kartoms.

Net yra pasakojimas, kaip garsus muzikas Mykolas Karka, nuvedęs sūnų pas gydytoją, paskui gyręs, jog „dirba kaip Meras“ – kitaip tariant, labai gerai.

„Jis buvo tapęs labai gero, nuoširdaus gydytojo pavyzdžiu mieste“, – L. Knizikevičienė dar sykį pabrėžia, jog Š. A. Merui nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas: pagalbą turėjo gauti visi. Pačios medikės močiutei buvo tekę atsidurti Žydų ligoninėje.

Ponios Liudvikos seneliai gyveno Žaliojoje girioje. Prasidėjus apendicito priepuoliui, močiutė vežta pas gydytojus, tačiau apskrities ligoninė nepriėmė, nes nebuvo ligonių kasos narė. Užtat patarė vykti į Žydų ligoninę, kur moteriai ne tik išoperavo jau trūkusį apendicitą, bet ir ilgai gydė.

Gydytojai gaila, kad daugelis miestelėnų jau nebežino, kas buvo Š. A. Meras ir kokie jo nuopelnai Panevėžiui. Nors po sovietmečio vėl viena miesto gatvių pavadinta šio iškylaus žydų tautos atstovo vardu, ne kiekvienas pažvelgęs į užrašą sumoja, jog tai ne pareigos, o Panevėžį tebegarsinanti pavardė.

Žymus epidemiologas

Įdomu, kad mieste būta ne vieno mediko Mero. Š. A. Mero bendrapavardis Gideonas Meras taip pat buvo gimęs Panevėžyje XIX amžiaus pabaigoje, tačiau su mūsų miestu vėliau jį mažai kas siejo. Mediciną būsimasis gydytojas studijavo Rusijoje ir Prancūzijoje, bet 1913-aisiais metęs mokslus išvyko į Palestiną.

Šis Lietuvos žydų kilmės gydytojas, mokslininkas, epidemiologas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, daug dėmesio skyrė kovai su maliarija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, osmanų valdžia jį deportavo į Egiptą. Žydų ir Izraelio istorijos, politikos bei kultūros enciklopedijoje internete minima, jog ten G. Meras prisijungė prie naujai formuojamo žydų karių būrio Britanijos kariuomenėje kaip medikas ir tarnavo Galipolyje, Palestinoje, Turkijoje, Sirijoje. Turimais duomenimis, po karo G. Meras grįžo į Palestiną ir įsidarbino pas profesorių Izraelį Jakobą Kliglerį.

Pastarasis įtikino baigti medicinos mokslus. 1928 metais jis vėl prisijungė prie profesoriaus Kliglerio – dirbo Roš Pinoje maliarijos tyrimų laboratorijoje, o netrukus tapo ir jos vadovu. Kartu G. Meras ir I. J. Kligleris paskelbė straipsnių ciklą apie maliariją.

Antrojo pasaulinio karo metais iš Panevėžio kilęs medikas vėl tarnavo – šį kartą kaip maliarijos ekspertas. Pirmiausia su Australijos armija Viduriniuosiuose Rytuose, o vėliau su britų – Irake, Persijoje, Birmoje. Pastarojoje jis atliko pirmuosius didelio masto eksperimentus, susijusius su DDT – sintetinio pesticido – naudojimu. Karo metais DDT buvo naudojamas uodams, platinantiems maliariją, ir utėlėms, platinančioms šiltinę, naikinti.

Įkūrus Izraelio valstybę, G. Meras dirbo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijoje. Užtikrinus maliarijos kontrolę, profesorius vėliau tyrinėjo juodligės platintojus. Mirė 1961 metų pavasarį Roš Pinoje.

       

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo

Daiva Savickienė

Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.

Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.

Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.

Siūlėsi mokėti daugiau

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.

Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.

„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“

Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

lrytas.lt

„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.

J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.

Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.

Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.

„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.

Ne ješibotas, o ješiva

Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.

„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.

XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.

Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.

„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.

Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.

Telšius uždarius, paplito po pasaulį

Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.

Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.

„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.