Žydų istorija Lietuvoje

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Dau­guo­se gy­vuo­jan­tis kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ pri­sta­tė įspū­din­gą dau­giš­kio Ar­no Dub­ros at­lik­tą dar­bą – Dau­gų mies­to žy­dų si­na­go­gos 3D re­konst­ruk­ci­ją. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, koks is­to­ri­nis pa­sta­tas bu­vo nuo pa­sta­ty­mo iki si­na­go­gos ap­grio­vi­mo po­ka­rio me­tais ir per­tvar­ky­mo į Dau­gų kul­tū­ros na­mus so­viet­me­čiu, t. y. į pa­sta­to su ko­lo­no­mis, koks yra šian­dien. Apie su­ma­ny­mą ir tai, kaip jis bu­vo įgy­ven­din­tas vien en­tu­zias­tų jė­go­mis, pa­sa­ko­ja klu­bo va­do­vas Ro­ber­tas Oža­lins­kas.

„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

Nors žydai Lietuvoje gyvena ne vieną šimtmetį, iki šiol ne visi susimąstome, kiek jų istorijos ir kultūros paslapčių tyko Vilniuje. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti žydų bendruomenę Lietuvoje.

Lietuvos žydų kilmė

„Žydai gyveno Lietuvos teritorijoje iki tol, kol Lietuvos vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau buvo paskelbtos privilegijos žydams įvairiuose miestuose LDK. Žydai gavo visaverčių šalies piliečių teises ir galėjo laisvai atlikti religinius ritualus, taip pat vykdyti įvairias prekybas ir kt. Masinį žydų atvykimą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išprovokavo daugybė žydų pogromų, apėmusių Vakarų Europos šalis tuo metu, kai siautė siaubinga maro epidemija“, – pasakoja G.Taicas.

Pasak Vilniaus Gaono žydų muziejaus, LDK žydų bendruomenė nuo seniausių laikų buvo savita ir skirtinga. Kitaip nei kitos žydų bendruomenės. LDK žydai turėjo senas šaknis ir labai gilias religines tradicijas. Lietuvoje veikė garsios religinės mokyklos – ješyvos. Taip pat iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Talmudo žinovų.

Žydų bendruomenė – ne tik Vilniuje

Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje ir Lenkijoje metu. Tačiau ir šiandien žydų bendruomenės atstovų galima rasti skirtinguose Lietuvos miestuose.

Žydų kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos ir Kauno istorijos dalis. XX a. pradžioje žydai buvo viena gausiausių Kauno miesto bendruomenių, aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, kūrė savo mokyklas, sinagogas, ligonines, vaikų namus. Šiandien žydų bendruomenių taip pat yra Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei kituose miestuose.

Pasak Lietuvos žydų bendrijos nario Viljamo Žitkausko, žydų bendruomenė yra glaudžiai bendradarbiaujanti.

>>SKAITYKITE DAUGIAU ..

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.

​Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).

Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.

J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.

Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.

Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus  žydų bendruomenės  darbus, kuriant nepriklausomą  Lietuvos valstybę.

Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.

Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.

Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.

Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.

Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.

Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.

1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.

Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai. 

Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.

Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.

Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.

Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.

Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.

Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.

Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.

Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.

Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.

Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.

 

Su gimtadieniu, Vilniau!

Su didele meile sveikinam Vilnių gimimo dienos proga ir dalinamės nepaprastu kūriniu! Muzikantai Rafailas Karpis ir Darius Mažintas, kartu su smuikininke Dalia Dedinskaite ir violončelininku Gleb Pyšniak pristato muzikinį vaizdo klipą „Kelionė po žydiškąjį Vilnių“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką.

 

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė: kodėl Sausio 13-oji tokia svarbi ir šalies žydams?

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė: kodėl Sausio 13-oji tokia svarbi ir šalies žydams?

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Faina Kukliansky

Sausio 13-ąją prisimena Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Tomis dienomis lemtinguose įvykiuose dalyvavo ir Lietuvos žydai, kurių bendruomenė prieš 30 metų pagaliau buvo atkurta po dešimtmečius trukusių suvaržymų. Šiandien kalbėdami apie laisvės kovą bendruomenės nariai pabrėžia didžiausią dovaną – galimybę laisvai kalbėti.

– Kokie Jūsų asmeniniai prisiminimai apie tą lemtingą naktį prie TV bokšto, LRT pastato, Seimo? Kaip šiuos įvykius prisimena žydų bendruomenė?

– Žydai darė tą patį, ką darė visa Lietuva. Surinkome mūsų bendruomenės narių prisiminimus iš tos lemtingos nakties – jie stebėjo televizijos transliaciją, iki jai nutrūkstant, ėjo prie barikadų, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kituose miestuose.

Buvome ten, kur buvo didžioji dalis Lietuvos. Prisimenu, kai tomis dienomis važiavau iš Varėnos, mačiau pilną kelią tankų. Tuo metu turėjau pagyvenusį svečią iš Amerikos, kuris sakė tankus matantis pirmą kartą savo gyvenime.

Prieš 80 metų 1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra

1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra, kurios vedėju tapo žymus jidiš kalbos filologas  prof. Noachas Pryluckis (kairėje). Po 50 metų 1990 m. Vilniaus universitete buvo atkurta Judaikos katedra,kurios  su vedėjas buvo  filosofas prof. Mejeris Šubas (dešinėje).

Doc. dr. Noachas Pryluckis (1882–1941), turėdamas teisininko išsilavinimą, buvo vienu žymiausių tarpukario Europos jidiš kalbos filologu ir jidiš dialektologijos tyrimų pradininku. Tai buvo Varšuvos akademinės aplinkos mokslininkas, Vilniuje atsidūrė kaip Lenkiją užklupusio Antrojo pasaulinio karo pabėgėlis. Jis vadovavo Vilniaus universitete įkurtai Jidiš filologijos katedrai, o nuo 1941 m. sausio – ir garsiajam per karą iš Vilniaus į Niujorką perkeltam YIVO.

Noachas Pryluckis buvo paskutinis Vilniaus YIVO vadovas. Atleistas iš universiteto 1941 m. birželio 22 d., vykdant  nacionalsocialistams pavaldaus Vilniaus miesto ir srities švietimo reikalų valdytojo įsakymą (1941-06-27). Nužudytas Vilniuje.

Noachas  Priluckis gimė Berdicheve 1882 metais žydų publicisto Hiršo  Priluckio (1862-1942) šeimoje. Varšuvoje baigė vidurinę mokyklą. Studijavo Varšuvos universitete. Už revoliucinę veiklą 1903 m. Jis buvo areštuotas, 1904 m. Du mėnesius praleido kalėjime, 1905 m. Buvo pašalintas iš universiteto. 1907 m. Baigė Sankt Peter0burgo universitetą, po kurio atidarė advokato praktiką Varšuvoje .

Aleksander Mokdoni i Noach Pryłucki  1916 m.

Nuotraukoje 1916m.dviejų žydų inteligentų portretai; iš kairės: Aleksandras Mokdoni – žurnalistas, teatro kritikas ir Noachas Pryluckis, politikas ir aktyvus visuomenės veikėjas, filologas, žurnalistas ir teisininkas. Nuotrauka iš Lenkijos žydų istorijos muziejaus.

Vokietijos kariuomenei okupavus Lenkiją, 1916 m. Pryluckis tapo liberalų demokratinių jėgų vadovu Varšuvoje ir laimėjo savivaldos rinkimus. Jam dalyvaujant kuriama Lenkijos žydų partija „Falkspartey“ (liaudies partija). 1918 m. Jis tapo šios partijos deputatu Lenkijos valstybės taryboje, o po metų pateko į Steigiamąjį Seimą. 1919 m. balandžio mėn. jis sukuria komisiją žydų egzekucijoms Pinske tirti .

1921–1922 m. jis išvyko į JAV, ieškodamas paramos Ukrainos žydams tarp vietinių žydų bendruomenių. Susitiko su prezidentu Hardingu 1922 m. Jis tapo Lenkijos Seimo nariu, kur priešinosi kitoms žydų grupėms, pasisakydamas už pasaulietinio žydų švietimo plėtrą. Po padalijimo Folkspartijos palieka politinę veiklą ir pereina prie mokslo.

Naciams okupavus Varšuvą, Pryluckis pabėgo į Vilnių, vadovavo jidiš kalbos ir literatūros katedrai, tapo JIVO direktoriumi ir skaitė daug paskaitų. Naciams okupavus miestą, jis buvo areštuotas (1941 m. Rugpjūčio 1 d.), Gestapas jį įtraukė  sudaryti žydų inkunabulų sąrašą  M. Strašuno bibliotekoje,   o rugpjūčio 18 d. jis mirė nuo kankinimų. Žydų inkunabulų saugojimo vietos jis neišdavė.

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Vytautas Bruveris, lrytas.lt

Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.

Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.

Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.

Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.

Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.

Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.

Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.

Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.

Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.

Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.

Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo

Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.

Bendruomenes jungęs centras

Bendruomenes jungęs centras

Biržai ties Vytauto ir Karaimų gatvių sankirta XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Daugelis šių pastatų priklausė vietos žydams. Štai dešinėje, 13-uoju numeriu pažymėtame Vytauto gatvės name 1928–1940 metais veikė Iciko Masso žibalo ir cukraus urmo sandėlis. BKM „SĖLA“ (PETRO LOČERIO) nuotr.

Daiva Savickienė

 

Biržų krašto žydai – svarbi jo praeities dalis, savo istoriją skaičiavusi amžiais.

Šiaurės Lietuvoje įsikūrę Biržai nuo seno garsėjo kaip įvairiatautis miestas, kuriame, be lietuvių, bene didžiausią gyventojų dalį dar XIX amžiaus pabaigoje sudarė žydai.

Nuo Radvilų iki nepriklausomybės laikų

Istorija, slypinti archyvuose

Istorija, slypinti archyvuose

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, jų uoliai kaupiamas archyvas per beveik du dešimtmečius ne vienam buvusių panevėžiečių palikuoniui padėjo čia surasti savo šaknis. PB ARCHYVŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Kad pažintų savo šaknis, Panevėžio žydų palikuonys brangią informaciją nepailsta rinkti ir po kruopelytę. Kadaise gausios miesto žydų bendruomenės palikimas turtingas, tačiau fragmentiškas. Tarsi mozaika, kuriai sudėlioti reikia ypatingo kruopštumo, nes tų, kurie galėtų papasakoti net ir apie gana netolimą bendruomenės praeitį, beveik nebeliko: ko nepražudė Holokaustas, pasiėmė laikas.

Iškalbingos knygos

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, bendruomenės archyvas aktyviai renkamas nuo maždaug 2001 metų. Pradėta nuo kreipimosi į tuometinį Panevėžio apskrities archyvą – leisti išvysti dokumentus, susijusius su kadaise klestėjusia miesto žydų bendruomene, – ir uoliai tebedirbama iki šiol.

„Žmonės, ieškodami savo giminių, šaknų, atvažiuoja iš viso pasaulio. Jie žino, kad Panevėžyje gimė, augo, dirbo jų seneliai, proseneliai, žino, kur stovėjo jų namai“, – pabrėžia šios misijos atsakingumą pirmininkas.

Vienas svarbiausių bendruomenės siekių buvo pamatyti Panevėžyje išlikusias senąsias registracijos knygos iš žydų metrikacijos punkto.

Pasak G. Kofmano, jos ilgą laiką saugotos dabartiniame miesto Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (dabar šie dokumentai jau perduoti saugoti Lietuvos valstybiniam istorijos archyvui). Kol gavo leidimą ir pasidarė kopijas, užtruko kelis mėnesius, bet buvo verta. Nes dabar turima žinių apie mieste gimusius, mirusius, susituokusius žydus nuo 1925 metų iki pat 1940-ųjų birželio.

Rašyti rabinų, metrikai, pasak G. Kofmano, atskleidžia labai daug informacijos apie kadaise mieste gyvenusią gausią žydų bendruomenę. Pavyzdžiui, santuokų knygoje fiksuoti ne tik jaunųjų vardai ir gimimo datos, iš kur kilę ir kada bei kur jie tuokėsi, liudininkų duomenys, bet ir poros socialinė padėtis, užsiėmimas. Taip pat nurodomi tėvai, o motinų – net mergautinės pavardės. Ir visa tai būtinai užtvirtinama dviejų rabinų parašais.

Iškalbingos ir mirčių registravimo knygos. Jose nurodomi velionio vardas, pavardė, kas buvo tėvai, kur gyveno, mirties priežastis bei dvi datos – pagal hebrajų kalendorių ir pagal bendrąjį. Anot G. Kofmano, net stebina, kaip informacija apie mirtį tiek daug atskleidžia apie gyvenimą: kokia buvo tarpukariu gyvenimo trukmė, kokiomis ligomis sirgo žmonės (akivaizdu, kad daug to meto žydų gyvybių nusinešdavo tuberkuliozė, pneumonija).

Iš vaikų gimimo knygų matyti, kad nuo 1925-ųjų krašto žydų bendruomenė kasmet pasipildydavo bent dviem šimtais naujų narių – gimdavo apie 110 berniukų ir apie 100 mergaičių. Krašto, nes šiose knygose registruoti ne tik Panevėžyje, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, neturėjusiuose žydų metrikacijos punkto, naujagimiai.

Daug žinių pasisemta ir apie bendruomenės religinius lyderius – rabinus. Vien iš jų parašų metrikose suskaičiuotos net 55 pavardės. Kodėl tiek daug, paaiškėjo ėmus domėtis to meto tradicijomis. Pasirodo, registruojant santuoką, jeigu vienas iš jaunųjų būdavo ne iš Panevėžio, kartu su juo į miestą vykdavo tenykštis rabinas. Ir abu patvirtindavo tuoktuvių faktą parašais.

 

Miesto žydų paveldas kaupiamas ne tik popieriuje – bendruomenė rūpinasi ir jam priklausančiais pastatais, palaiko savo narius. PB ARCHYVŲ nuotr.

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Ukmergės žydų bendruomenės istorijos apybraiža

Raimondas RAMANAUSKAS, Muziejininkas 

 

2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos metais. Ši apybraiža skiriama tragiškai per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos Ukmergės žydų bendruomenės istorijai. Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupta nemažai miesto žydų bendruomenės istorinės medžiagos, surinktos Vilniaus ir Kauno archyvuose. Daugiau kaip šimtmetį miesto gyventojų daugumą sudariusių žydų istorija yra labai plati tema, ją liečiantys duomenys vis pildomi. Norėtųsi bent trumpai su ja supažindinti rajono gyventojus.

Pirmasis Ukmergėje – Samuelis?

Kada Ukmergėje apsigyveno pirmieji žydai, tikslių duomenų neturima, aišku tik tai, jog tai įvyko XVII a. antroje pusėje. 1650 m. miesto sklypų savininkų sąrašuose žydiškų pavardžių dar visai nėra, o 1674 m. bažnyčios jurzdikos (bažnyčiai priklausančios miesto dalies) aprašymuose jau minimas krautuvininkas žydas Samuelis – ko gero, pirmasis žydas Ukmergėje.

Prieš revoliuciją Sankt Peterburge išleistoje žydų enciklopedijoje minima, kad jau 1685 m. Ukmergėje galėjo veikti žydų kahalas ir sinagoga. 1721 m. miesto bažnyčios jurzdikoje yra minima sinagoga ir du žydų bravorai.

Nustatė atskiras prievoles

Matyt, tuo metu žydų jurzdikoje gyveno nemažai, nes jiems buvo nurodytos atskiros prievolės. Per Kalėdas jurzdikos žydai turėjo Ukmergės kunigui klebonui duoti 23 auksinus ir 10 grašių, po ketvirtį jaučio ir svarą (apie 400 g) pipirų. Per Velykas – taip pat ketvirtį jaučio ir svarą miltų. Jurzdikoje gyvenantiems žydams ir jų pasamdytiems darbininkams buvo griežtai uždrausta dirbti sekmadieniais. Tuo turėjo asmeniškai rūpintis pats klebonas.

Padidindavo skaičių

1738 m. miesto inventoriuje minimi jau 23 žydų bravorai. Istorikų nuomone, tuomet mieste jau gyveno 40-45 žydų šeimos, apie 250-300 žmonių, kurie buvo įsikūrę daugiausia miesto centre, netoli tuometinės turgavietės. 1765 m. miesto inventoriuje pažymėtos net 143 žydų sodybos. Daugiausia jų buvo prekybininkai, 5 žydai turėjo bravorus. XVIII a. antroje pusėje iš 160 mieste gyvenusių šeimų – 80 žydų. Vis dėlto šios tautybės žmonių skaičiaus mieste didėjimas nebuvo pastovus.

Dažnai XVIII a. kildavę miesto gaisrai, 1794 m. (Kosciuškos) sukilimas prieš rusus, 1812 m. karas su prancūzais labai sumažindavo žydų skaičių, kuris, miestui po gaisrų atsistačius ir karams aprimus, vėl imdavo augti. Pagal 1765 m. surašymo duomenis, Ukmergėje gyveno 716 žydų (didžiausias skaičius XVIII a.), po kelių gaisrų 1776 m. – jau tik 403, o 1812 m. vasarą prancūzams užėmus Ukmergę, bebuvo likę tik 245 žydai (trečdalis prieš 50 metų buvusio skaičiaus). Žydų bendruomenė nuolat skųsdavosi dėl dokumentuose pernelyg padidinto jų skaičiaus ir prašydavo perskaičiuoti bei sumažinti mokesčius. Perskaičiuojant žydų duomenys visada pasitvirtindavo ir mokesčiai būdavo sumažinami.

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Kosto Kajėno nuotraukaŠiandien skaitytojus ir žiūrovus kviečiame apsilankyti Veisiejų miestelyje. Veisiejai – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo 1253 m. akte. Vėliau šį ant Ančios ežero kranto įsikūrusį miestelį mini ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 m. Senoji Veisiejų miestelio dalis paskelbta urbanistikos paminklu.

Miesto sinagoga. Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miestelį iš visų pusių supa vanduo, atrodo, jog esi saloje: kad ir kur pažvelgsi, visur tyvuliuojantis, skaidrus kaip smaragdas ežeras, nušviestas rudenio saulės.

Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namai. Vos prieš savaitę lapkričio 3 d. buvo minimos Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 79-osios metinės. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Veisiejus užėmė jau pirmąją karo dieną – 1941 06 22. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje įvairiose miestelio vietose gyvenę žydai buvo jėga suvaryti į teritoriją, esančią prie sinagogos, ir perkelti į getą. 1941 m. lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai. Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Pasmerktieji buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir besislapstant aplinkiniuose kaimuose bei miškingose Dzūkijos giriose išsaugoti gyvybę. Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

Veisiejų žydų bendruomenės istorija

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Panevėžio-žydžių-mergaičių-gimnazijos-pastatas_I.-STULGAITĖS-KRIUKIENĖS-nuotr..jpg

Daiva Savickienė

 

Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.

Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.

Savita sistema

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.

„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.

Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.

Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.

„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.

Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.

„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“

Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.

„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.

Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius.

Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais. Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Siekė rusifikuoti

Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.

„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.

Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).

„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.

Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.

Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės.

Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai. Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų.

Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko. Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.

„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Kiekvienoje šventėje – dalelė tautos istorijos

Pesach sederis prieškarinėje Lietuvoje, Utenoje. Prie stalo – žydai kariai. „YAD VASHEM“ ARCHYVŲ nuotr.

 

Daaiva Savickienė

Ilgus šimtmečius Lietuvoje gyvenantys žydai kartu su turtinga kultūra išsaugojo ir savo švenčių išskirtinumą.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad kaip ir kiekviena tauta turi puoselėjamų tradicijų bei papročių, taip ir žydai jautriai saugo savo kultūros savitumą, kad ir kuriame krašte gyventų. Ypatingą vietą šiame tūkstantmečius skaičiuojančiame pavelde užima šventės. Jų nepaprastai daug – tiek, kad sunku būtų visas išvardyti, sako pašnekovas. Nepamiršo net sunkiausiais laikais

Panašiu metu, kai katalikai švenčia Kalėdas, žydai sulaukia Chanukos. Ši šventė būna vadinamojo kislevo mėnesio 25 dieną ir trunka 8 dienas.

Šiemet Chanuka prasidės gruodžio 10-ąją.

Genadijus Kofmanas neabejoja, kad šios šventės simbolis – chanukija vadinama aštuonšakė žvakidė, arba menora – žinoma visiems. Pirmąją dieną joje reikia uždegti vieną žvakę, antrąją – antrą ir taip kol sužibs visos aštuonios.

Vieningi visuomenės labui

Vieningi visuomenės labui

 

Daiva Savickienė

XX amžiaus pradžioje Panevėžyje virte virė visuomeninis gyvenimas, ir kiekviena etninė bendruomenė įnešdavo į jį kažką savito.

Nors iki tarpukario Panevėžys turėjo gerokai mažiau gyventojų nei dabar, visuomeninių organizacijų gausa galėjo pasivaržyti su didmiesčiais. Visas išvardyti būtų sudėtinga vien dėl jų skaičiaus, mat neretai tokios organizacijos kurtos ne tik specifinėms visuomenės problemoms spręsti, bet ir norint steigti įstaigas – pavyzdžiui, mokyklas. Ir vienijo jos, žinoma, ne tik lietuvius, bet ir kitų tautų atstovus: kartais į atskiras, bet dažnai į mišrias draugijas.

Nuo karių iki menininkų

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad anuomet įvairove ypač stebino Panevėžio žydų visuomeninės organizacijos.

Pavyzdžiui, mieste veikė ne viena jų sporto draugija: „Vanderfeigel“, propagavusi sveiką gyvenimo būdą ir keliones, Lietuvos „Makabi“ Panevėžio skyrius, kitos. Draugijos mieste kurtos ir profesijos pagrindu.

Gausi buvo Panevėžio žydų gydytojų draugija, Panevėžio dantų gydytojų draugija, Lietuvos žydų sveikatos apsaugos draugijos „Oze“ Panevėžio skyrius. Veikė ir Panevėžio žydų pramonininkų bei prekybininkų skyriai, panašios verslininkus vienijusios organizacijos.

Žydų kariai – nepriklausomybės kovų veteranai 1933 metais įsteigė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos Panevėžio skyrių. D. Pilkausko duomenimis, 1920 metais buvo įregistruoti Panevėžio žydų dramos, muzikos ir dailės draugijos įstatai. Jos pagrindinis tikslas, istoriko pasakojimu, buvo platinti žydų dramos, muzikos, dailės kūrinius. Organizacija rengė literatūros paskaitas, šeimų vakarus, vakarus-spektaklius, stengėsi steigti žydų knygynus.

„Į draugiją buvo priimami asmenys, sulaukę 17 metų. Ir nebūtinai žydai, bet ir kitų tautybių asmenys. Ką priimti – sprendė valdyba“, – paaiškina muziejininkas.

Sensacinga naujiena: legendinio kino kūrėjo Woody Alleno šaknys – Panevėžyje

Sensacinga naujiena: legendinio kino kūrėjo Woody Alleno šaknys – Panevėžyje

DELFI.lt

Žydų kultūros paveldo specialistas ir tyrinėtojas Marius Galadauskas vos prieš keletą dienų paskelbė sensacingą naujieną – vieno ryškiausių JAV kino kūrėjo Vudžio Aleno šeimos istorija veda ne kur kitur, o tiesiai į Panevėžį.

Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas yra Alanas Stiuartas Konigsbergas, gimė 1935 m. Niujorke.

Tačiau, pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. Visa Konigsbergų šeima yra Panevėžio – Ponevezh, kaip buvo vadinamas šis miestas Rusijos imperijos laikotarpiu, žydai.

„Įdomus ir kiek netikėtas atradimas, apie tai kažkodėl bent iki šiol neteko girdėti. Tačiau tuo atradimai ir žavi“, – sako žydų paveldo žinovas. M. Galadauskas ir pats pusiau panevėžietis. Jo tėtis ir senelis kilę iš Panevėžio. Tad nekeista, kad M. Galadauskui buvo itin smalsu, ar kino legendos šeimos pėdsakų esama miesto, kuriame pats praleido dalį vaikystės, gatvėse.

„Mano tėtis iš Panevėžio – buvusio didelio žydų miesto, mama iš Panemunės krašto, kur dauguma gyventojų irgi buvo žydai. Mano tėvai nėra žydai, tačiau visai neseniai atradau žydiškas mūsų šaknis. Todėl ši tema man buvo ir yra pati įdomiausia“, – „Sekundei“ pasakojo Marius.

 

 

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų baisių 1941-ųjų sužinojau apie dar vieną savo šeimos, o ir savo Tėvynės, istorijos detalę. Tragišką detalę.

Aušra Maldeikienė,  Monikos Požerskytės nuotrauka

Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius.

„Kaip tai įvyko? Christophas Dieckmannas atsako Rūtai Vanagaitei“ – knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas doras mąstantis lietuvis. Knyga rami, kiekvienas sakinys pagrįstas istorinėmis nuorodomis, klausimai neįmantrūs, dažnai spiriantys svarstyti, o istoriko atsakymai trumpi ir stebėtinai talpūs. Šia knyga autoriai gali didžiuotis; beje, abu autoriai – tiek per 20 metų Holokaustą Lietuvoje nag­rinėjęs vokiečių istorikas, tiek agresyvios minios moraliai žlugdyta, bet nepasidavusi Rūta Vanagaitė.

Knygą verta perskaityti norint sužinoti, kaip viskas vyko. Vis dėlto svarbiausia ne tai: susimąstyti šįkart verčia ne pati tragiška Holokausto istorija (ji daug­maž žinoma), bet jo moralinių dilemų iškėlimas ar net bandymas jas išrišti. „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių“, – sako vienas knygos autorių Ch. Dieckmannas, ir būtent ta klampi klajonė pilkais tragedijos svarstymo keliais leidžia sujungti praeitį ir ateitį.

Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vis dėlto per karą Lietuvoje buvo itin žiauriai, nežmoniškai žiauriai nužudyta absoliuti dauguma šimtmečius čia gyvenusių žydų ir beveik 200 tūkst. karo belaisvių, privalu atsigręžti ir į paprastų lietuvių sielas, ir į tuomečio Lietuvos elito principus, ir į moralinio kompaso – Bažnyčios – rodytą kryptį.

Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime  čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas anksčiau skelbtas laikas)

Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime  čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas anksčiau skelbtas laikas)

Jau tapo tradicija,  spalio mėnesį sekmadienį susitikti  Švenčionyse, parke prie Menoros   pagerbti ir prisiminti  Švenčionyse  gyvenusią gausią žydų bendruomenę, puoselėjusią savitą kultūrą, tradicijas bei tragišką šios tautos likimą. Šį kartą kviečiame atvykti spalio 18d.

Maloniai kviečiame visus  atvykti į Holokausto aukų  minėjimą  Švenčionių miesto parke prie paminklinės Menoros simbolizuojančios Švenčionių Geto ribą. 2020 m. spalio 18 d. 11.00 val.

Renginio pradžia 11.00 val.

11.30 val. Švenčionių kultūros centre filmo „Žydų tauta-Švenčionių krašto istorijos dalis“ premjera. Filme pasakojama Švenčionių krašto žydų istorija, jos pažinimą perteikiančius įvykius ir žmones.

12.00 val. Švenčionių kultūros centre pristatoma Icchako Arado Izraelio ginkluotųjų pajėgų brigados generolo, gimusio Švenčionyse, knyga „Iš mirties slėnio į Siono kalną“

13.30 val. Švenčionėliuose prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos, aukų pagerbimas Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

Pagarbiai  Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Darbėnų miestelis, įamžintas profesionalaus fotografo Elijahu Bruckaus nuotraukose, nebe toks, koks buvo seniau. Aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, ataidintis vežimų ratų geležimi ir pasagų caksėjimu, paslėptas po storu asfalto sluoksniu…

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų…

Po dalelę išnešiotos, išardytos raudonplytės sinagogos vietoje, deja, naujas statinys…

Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Senosiose žydų kapinėse, Vaineikių gatvės gale, rymo laiko blukinami paminkliniai akmenys…

Dar miestelio centre tebestovi suręsti iš brandžių Bero Lazario lentpjūvėje išpjautų sienojų, viens kitą paremdami, du mediniai susiglaudę čia gyvenusių žydų namai.

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

2020-09-23

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

Prezidento žodžiais, vien Paneriuose netekome dešimčių tūkstančių savo piliečių, kartu kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kartu išgyvenusių sunkiausius jaunos valstybės kūrimosi metus, kartu sudėjusių viltis į nepriklausomos Lietuvos ateitį. Per kelerius metus netekę didelės ir labai svarbios dalies savęs, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei Katastrofa nebūtų įvykusi.

Šalies vadovas pabrėžė, kad vienintelis būdas susitaikyti su istorija – suvokti ir pasakyti sau teisybę. „Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine, skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti sau, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku“, – sakė Prezidentas, pabrėžęs, kad tik suvokę tragedijos mastą, aplinkybes ir atsakomybę mes galime kalbėti apie ateitį. Ją, stovėdamas katastrofos atminties vietoje, Prezidentas ir paragino matyti – tokią, kurioje visos Lietuvoje gyvenančios tautos kartu kuria stiprią ir teisingą valstybę, kurioje nėra vietos visa apimančiam abejingumui.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, tądien 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas ir buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Panerių memoriale vykusioje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo valdžios, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai ir užsienio svečiai. Buvo dedami vainikai, buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja pasidalijo prisiminimais, kantorius Shmuelis Yatomas giedojo maldą, moksleiviai padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms, ceremoniją užbaigė Vilniaus geto himnas.

Kasmet Vilniuje vyksta eisena „Atminties keliu“ iš Rūdninkų aikštės, kuri nacių okupuotoje sostinėje buvo geto teritorija, į geležinkelio stotį ir į Panerius. Joje dalyvauja sostinės moksleiviai, o visos šalies jaunimas tądien eidami keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę, aplanko masinių žudynių vietas savo vietovėse, pamini sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes. Lietuvoje tokių vietų daugiau nei 200.

Prezidento komunikacijos grupė
Atmintį saugantis miestas

Atmintį saugantis miestas

Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė išliko iš prieškarinių laikų. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Panevėžys sergsti čia gyvenusių, kūrusių, dirbusių iškilių panevėžiečių prisiminimą.

Kai kitą kartą išeisite tiesiog pasivaikščioti po miestą, apsidairykite: dažnas pastatas, skersgatvis ar skveras Panevėžyje yra pažymėtas kokios nors atminimo lentos. Vienos jų skirtos tam tikriems įvykiams, sukaktims, kitos – ypatingoms asmenybėms įamžinti. Turbūt nustebsite, kiek tarp tų atminimo ženklų rasite susijusiųjų su Panevėžio žydų bendruomenės istorija ir ryškiausiais jos atstovais. Deja, ir šiame straipsnyje visų jų įvardyti nebuvo galimybės.

Pervadintos po kelis kartus

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, tarpukariu mieste buvo net šešios gatvės, pavadinimais susietos su žydų tauta: Rabino Hercelio, Rabino Icelio, Š. Mero, A. Kisino, Džonto ir Sinagogų aikštė.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko pasakojimu, Š. Mero gatvė tokį vardą gavo 1933-iaisiais.

Žymusis žydų kilmės medikas Šachnelis Abraomas Meras mirė 1930 metais, o po trejų metų Panevėžio miesto tarybos sprendimu Perkūno gatvė, kurioje gyveno šis daug miestui nusipelnęs gydytojas, buvo pavadinta jo garbei.

Bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, palikęs miesto veide gilų randą. 1941 metais, Panevėžį užėmus naciams, trys „žydiškus“ pavadinimus turėjusios gatvės buvo pervadintos – joms suteikti sovietų žiauriai nukankintų miesto ligoninės gydytojų vardai.

Š. Mero gatvė tapo S. Mačiulio, A. Kisino – A. Gudonio, Rabino Hercelio – dr. J. Žemgulio. Tačiau neilgam, nes netrukus grįžo sovietai. Naujiesiems miesto šeimininkams priminimas apie nekaltas raudonojo teroro aukas buvo nereikalingas, tad jo buvo atsikratyta. Taip Panevėžyje ir vėl atsirado Š. Mero gatvė.

Garsiojo tarpukario mediko vardas, kaip ir svarūs nuopelnai, tada jau buvo gerokai primiršti, tad neapsieita be kuriozų. Dėl Š. Mero pavardės panašumo į savivaldos pareigas net būta svarstymų, jog gatvės pavadinimas ir miesto valdžia galbūt kažkaip susiję. Mūsų dienomis gydytojo Š. Mero atminimas įamžintas net dviejose miesto vietose.

Ramygalos gatvėje, ant Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikos sienos, kur anksčiau buvo žydų ligoninė, kabo vienam jos įkūrėjų ir ilgamečių vadovų skirta atminimo lenta. Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė taip pat išliko iš prieškarinių laikų.

Vokiečių okupacijos metais A. Kisinas su žmona ir dukra pateko į Kauno getą. Jis mirė Dachau koncentracijos stovykloje, kai iki išvadavimo buvo belikę vos pora mėnesių. Žmonai su dukra pavyko išgyventi. Per nacių okupaciją A. Kisino vardą gatvės pavadinime pakeitęs gydytojo A. Gudonio irgi ilgai neužsibuvo. 1944-ųjų rudenį Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu ši gatvė pervadinta į Juozo Danilevičiaus.

A. Kisino gatve ji vėl tapo tik 1990 metų vasarą. Sinagogų aikštė tarpukariu buvo maždaug ten, kur šiandien įvaža jungia Ukmergės gatvę su Juozo Miltinio teatro kiemu. Karo metais aikštė buvo smarkiai subombarduota. Jam pasibaigus, teritorija išvalyta, vėliau numatyta ir įgyvendinta užstatymo schema.

Stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti. P. ŽIDONIO nuotr.

Paminklais įamžinta sudėtinga istorija

Džonto gatvės, dabartiniams panevėžiečiams žinomos kaip J. Zikaro, istorija labai turtinga ir verta atskiro pasakojimo, sako istorikas D. Pilkauskas.

Sudėtingu laikotarpiu – po Pirmojo pasaulinio karo sekusių nepriklausomybės kovų, miestą nusiaubusių gaisrų, – atstatant Panevėžį daug prisidėjo JAV žydų labdaros organizacija „Joint“. Daugelyje valstybių šelpusi nuo karų nukentėjusius tautiečius, iš miesto ši draugija išsinuomojo žemės 40 gyvenamų namų žydų varguomenei statyti.

Mainais „Joint“ sutiko prisidėti statant Panevėžio ugniagesių namus. Būstai neturtingiems žydų bendruomenės atstovams kilo atkarpoje iki tuometės Skerdyklos – dabartinės Nemuno gatvės. Vėliau dalis žydų savo namus pardavė, juose apsigyveno ir kitų tautybių žmonių. O labdaros organizacijos nuopelnus atstatant miestą nuspręsta įamžinti naujai atsiradusioje gatvėje.

„Gatvę, kur statosi žydų namai, nuo Krekenavos gatvelės prieš rusų kapus, pavadinti Džonto gatve“, – archyvuose saugomą miesto valdžios protokolą cituoja muziejininkas. Vėlesnė šios gatvės istorija – tragiška. 1941 metų birželio pabaigoje į Panevėžį įžengus nacistinės Vokietijos daliniams, netrukus buvo įsteigtas getas. Ir Džonto gatvė pateko į jo teritoriją.

Tų pačių metų rugsėjį gatvė pervadinta į Birželio 22-osios. Karui tęsiantis, tikrumo nebuvo dėl nieko. Ir kai į miestą sugrįžo Raudonosios armijos daliniais, nauja valdžia, žinoma, dėl gatvių pavadinimų turėjo savų planų. 1944 metų rudenį Birželio 22-osios gatvės nebeliko – jai nuspręsta sugrąžinti Džonto pavadinimą.

Šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje kilus naujai antisemitinei bangai, sukurpus garsiąją žydų gydytojų kenkėjų bylą, jos atgarsiai atsirito ir iki Panevėžio. Tad, pasakoja D. Pilkauskas, Džonto gatvė 1953 metų pradžioje pervadinta tarpukariu sušaudyto Lietuvos komunistų partijos nario Kazio Giedrio vardu.

Istorinį pavadinimą bandyta atkurti vėl atgavus nepriklausomybę. „Prieš tą padarant buvo atsiklausiama ir vietos gyventojų, – prisimena istorikas. – Bet Džonto gatvės senbuvių buvo likę labai mažai. Dauguma gyventojų jau nežinojo, kad prieš daug metų ši gatvė vadinta Džonto…“ Tad 1991 metais K. Giedrio gatvė buvo pervadinta į J. Zikaro. Bet jos pradžioje stovi priminimas apie ypatingą reikšmę turėjusį senąjį jos vardą – Panevėžio miesto žydų bendruomenės pastatyta stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti.

O netoliese, Krekenavos ir Klaipėdos gatvių kampe, stovi dar vienas paminklas, žymintis geto vietą. Pasak Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano, tuo metu, kai jis kurtas, neturėta tikslių duomenų apie geto įkūrimo dieną, tad nurodyta keliomis dienomis ankstyvesnė. Tik vėliau pavyko rasti dokumentus, kuriuose minima, kad getas įkurtas ne 1941 metų liepos 7-ąją, o 11-ąją.

Senosios žydų kapinės.

 

Nuotraukų galerija