Žydų istorija Lietuvoje

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.


 

 

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Bernardinai.lt  Rasa Baškienė

,,Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1940-ųjų metų rugpjūčio 15 d. rašė Matilda Olkinaitė, aštuoniolikmetė žydaitė iš Panemunėlio miestelio (Rokiškio apskritis). Matilda buvo žinoma kaip garsėjanti poetė, jos eilėraščius spausdino tarpukario vaikų žurnalai „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“, 1935–1936 m. žurnale „Aušrelė“ juos skaitė lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių vaikai. Matildos eiles publikavo ir Kaune leidžiamas žurnalas moksleiviams „Mokslo dienos“. Žymus tarpukario pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis, anksti įžvelgęs neeilinį talentą, linkėjo jaunajai poetei „eiti į gyvenimą su tokiu darbingumu, kokiu ėjai lig šiol…“

Gyventi Matildai buvo likę mažiau nei metai…

Talentinga Panemunėlio poetė

Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, miestelio vaistininko Noacho Olkino ir medicinos sesers Asnos Olkinienės šeimoje. Augo kartu su broliu Ilja, sesėmis Mindele ir Grunia. Matildos tėtis buvo labai gerbiamas Panemunėlio žmonių, nes nesiekė pelnytis iš sergančiųjų, kuriems dažnai paskirdavo vaistų nemokamai, sakydamas: „Sumokėsite, jei mano vaistai padės pasveikti.“ Archyvai liudija, kad Noachas buvo kilęs iš Vilniaus, o jo tėvas Josifas Olkinas taip pat buvo medikas. Noachas, studijuodamas farmaciją, 1914–1918 m. dirbo Gustavo Elijo Širvinto vaistinėje Vokiečių g. 15. 1919 m., baigęs farmacijos kursus Kaune, įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį ir atsikėlė į Panemunėlį, čia atidarė vaistinę, kuriai vadovavo iki savo žūties 1941 m. liepos 10 d.

Panemunėlyje Noachas Olkinas susidraugavo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu, kuriam kaip draugystės ženklą padovanojo drožinėtą ąžuolinę klausyklą, kuri ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų. Jis buvo griežtas, bet mylintis tėvas Matildai, anksti įžvelgęs dukros talentą ir reikalavęs maksimalių pastangų jam lavinti. Matilda savo dienoraštyje rašė: „Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai sakoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: aš mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį, o aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pateisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.“

Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimas: aiškėja, kas iškils vietoje nugriautos šventovės

Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimas: aiškėja, kas iškils vietoje nugriautos šventovės

15min.lt  Roberta Tracevičiūtė

Sostinės savivaldybė informuoja, kad diskusijų su Lietuvos žydų bendruomene (LŽB) metu buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos ir jos komplekso teritorijoje sutarta suformuoti memorialinį skverą (parką) su lauko ekspozicija ir nestatyti jokios paskirties pastatų. Neužstatytoje kitoje Žydų gatvės pusėje, kaip planuojama, turėtų atsirasti vaikų žaidimų aikštelė, sporto aikštynai ir panašiai.

Diskusijos apie tai, kaip įamžinti Didžiosios Vilniaus sinagogos atminimą, vyksta ne vienerius metus. Sostinės meras Remigijus Šimašius yra sakęs, kad sinagoga bus įprasminta iki 2023 metų, kai bus minimas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./  Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais.

Turi įamžinimo viziją

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad bendruomenė turi Didžiosios sinagogos įamžinimo viziją. Tačiau kol kas esą neaišku, ką nuspręs Vyriausybė.

F.Kukliansky pažymėjo, kad praktikuojantiems Vilniaus žydams religinėms reikmėms patenkinti pakanka dabar veikiančios sinagogos. „Deja, ne tiek daug mūsų liko. Didžiajai sinagogai reikia pagarbos ir tinkamo įamžinimo. Ir mes pasiruošę tuo pasirūpinti. Įprasminti – nebūtina atstatyti. Istorijos neatstatysi“, – sakė LŽB pirmininkė.

Bus suformuotas memorialinis skveras

Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Matonienė sakė, kad su LŽB nuolat vyksta konstruktyvus dialogas dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso ir teritorijos.

„Diskusijų metų sutarta Vilniaus Didžiosios sinagogos ir jos komplekso teritorijoje suformuoti Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialinį skverą (parką) su įtraukia, visoms amžiaus grupėms pritaikyta lauko ekspozicija apie Vilniaus Didžiąją sinagogą ir jos kompleksą, ir nestatyti jokios paskirties požeminių ar antžeminių pastatų, išskyrus viešosios paskirties inžinerinius statinius, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelę, sporto aikštynus ir panašiai, kitoje, neužstatytoje Žydų gatvės pusėje“, – sakė ji. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais

Pasak R.Matonienės, žemės sklypas suformuotas, tačiau dar nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Po to, kai Vyriausybė perduos statinį, t.y. buvusios Sinagogos pastato pamatus Kultūros ministerijai arba Kultūros paveldo apsaugos departamentui, bus galima kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl teisių į jau suformuotą žemės sklypą įregistravimo. Numatoma griauti sinagogos vietoje pastatytą vaikų darželio pastatą.

„Artimiausiu metu planuojama skelbti viešąjį pirkimo konkursą, o balandžio pabaigoje tikimasi turėti ir projektuotoją. Jeigu iki šių metų pabaigos pavyktų griovimui gauti leidimą, kitąmet vasario ar kovo mėnesį galėtų būti pradėti vaikų darželio pastato griovimo darbai.

Skaičiuojama, kad pastato griovimo darbai truktų apie 2 mėnesius“, – nurodė R.Matonienė. Artimiausiu metu planuojama skelbti viešąjį pirkimo konkursą, o balandžio pabaigoje tikimasi turėti ir projektuotoją.

Nėra dar vienos sinagogos poreikio

R.Matonienės teigimu, su LŽB sutarta, kad viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ iki 2020 metų rugsėjo 30 dienos baigs Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologinius tyrimus, po kurių bus nustatyti esminiai Vilniaus Didžiosios sinagogos, kaip statinio, elementai, o tyrimu metu surinkta medžiaga galėtų tapti būsimo Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialinio skvero (parko) su įtraukta lauko ekspozicija konkurso sąlygų papildoma informacija.

Ji pabrėžė, kad s​​u LŽB buvo sutarta, jog po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje ir Lietuvoje žydų bendruomenė labai sumažėjo, o ir dabar ji nyksta. Praktikuojančių žydų nėra daug, todėl poreikio turėti dar vieną sinagogą Vilniuje nėra, o naudoti tokio reikšmingo Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso liekanas komerciniais tikslais ir jo teritorijoje ar prieigose vystyti nekilnojamąjį turtą būtų nesuderinama su šios vietovės sakralumu.

„Taip pat būtina laikytis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės iniciatyva suformuotos Tarptautinės paveldo patariamosios darbo grupės parengtų Vilniaus Didžiosios sinagogos memorializavimo gairių, pagal kurias nesiūloma atstatyti Vilniaus Didžiosios sinagogos ar kito šio komplekso pastato, nes tai siųstų klaidingą žinią visuomenei, o visas pajėgas siūloma nukreipti į erdvės, kuri šiuolaikinėmis priemonėmis pasiūlytų lankytojams įtraukiančią patirtį, susijusią su šios vietos istorija, t.y. memorialinio parko su lauko ekspozicija, sukūrimą“, – aiškino R.Matonienė.

Vilniaus miesto savivaldybė Šiam parkui 2020 arba 2021 metais planuojama skelbti tarptautinį konkursą. Šiuo metu rengiamas Žydų gatvės istorinės trasos atkūrimo techninis projektas, iki statybą leidžiančio dokumento gavimo bus atlikti archeologiniai tyrinėjimai Žydų gatvės senojoje trasoje.

Sprendimai dar nepriimti

Vyriausybės kanceliarijos pavedimu Kultūros ministerija parengė ir šiuo metu derina Vyriausybės nutarimo projektą.

Archeologai atrado du Vilniaus Didžiosios sinagogos kolonų pagrindus Jame numatoma perduoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – Vilniaus Didžioji Sinagogos pastatą Vilniuje, Žydų g. 5, ir Mikvių pastatą Vilniuje, Žydų g. 7, valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise.

„Tam, kad būtų galima spręsti tolesnius su Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimu susijusius klausimus, pirmiausia būtina įregistruoti nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre ir priskirti konkretų valdytoją. Archeologinių tyrimų metu Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje buvo rasti rūsiai, kuriuos ir ketinama įregistruoti valstybės vardu ir valdytoju paskirti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos. Įregistravus rūsius kaip nekilnojamąjį daiktą, galima būtų toliau spręsti dėl įamžinimo – jokie sprendimai dėl įamžinimo kol kas nesvarstyti ir nepriimti“, – teigė Vyriausybės kanceliarijos atstovai.

Unikalus atradimas

Karo metu stipriai apgriauta, sovietmečiu Vilniaus Didžioji sinagoga buvo visiškai sunaikinta. Tačiau pastaraisiais metais sinagogos vietoje archeologinius tyrimus vykdžiusi tarptautinė ekspertų grupė atskleidė netikėtą žinią – nors nuo Vilniaus paviršiaus bet kokios sinagogos liekanos dingo, požeminė jos dalis išsilaikė gerai.

Archeologai atrado du Vilniaus Didžiosios sinagogos kolonų pagrindus liepos mėnesį buvo pristatytas unikalus sinagogos radinys – po sakykla buvęs rūsys, kuris užgriuvo Antrojo pasaulinio karo metais. „Tai – pasaulinės reikšmės, unikalus atradimas, nes Lietuvoje esančiose sinagogose nėra rasta rūsių po bima“, – tąsyk kalbėjo archeologas Justinas Račas.

Daugiau nuotraukų,

Kovo 18 d. – itin svarbios žydų kultūros pasauliui organizacijos ORT gimtadienis. Sveikiname!

Kovo 18 d. – itin svarbios žydų kultūros pasauliui organizacijos ORT gimtadienis. Sveikiname!

Ruta Reches, L .e.p. Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė

   

ORT – Amatų bei žemės ūkio darbo draugija (rus. Общество ремесленного и земледельческого труда) – buvo įkurta prieš beveik pusantro šimto metų – 1880 m. ORT‘o tikslas buvo suteikti žydams darbinių žinių ir gebėjimų. Per pirmuosius kelis dešimtmečius ORT‘o organizacijos įkurtas mokyklas baigė kelios dešimtys tūkstančių žydų, kurie tapo siuvėjais, sodininkais, mechanikais, stiklapūčiais, baldžiais ir pan.

Viena tokių mokyklų veikė ir Vilniuje, dabartinėje Islandijos gatvėje, 3-iu numeriu pažymėtame name. Pastatas Vilniuje, kuriame buvo įsikūrusi ORT mokykla. Nuotrauka daryta tarpukariu.

ORT’o įkūrėjai Lietuvoje tarpukariu.

Vėliau ORT‘as sėkmingai veikė ir plėtėsi jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis bei lenkų okupuotoje pietryčių Lietuvoje su Vilniaus miestu.

Kauno ORT’as tarpukariu. Archyvinė nuotrauka.   

Svarbiausias dėmesys ORT‘o veikloje buvo skiriamas žydų tautos ateičiai – žydų vaikų mokymui amatų mokyklose, kuriose jie įgydavo ne tik profesiją, bet ir vidurinį išsilavinimą. Draugija didžiausią dėmesį skirdavo socialiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams – vargingai gyvenantiems vietos gyventojams ar karo pabėgėliams iš kitų Europos šalių. Juos ne tik nemokamai išmokydavo amato, bet tuo pačiu suteikdavo ir prieglobstį – nemokamą būstą bei maitinimą.

Po Antrojo pasaulinio karo ORT‘o veikla trumpam buvo atkurta kai kuriose  sovietinio bloko valstybėse, tačiau daugiausiai ji veikė Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Po Izraelio įkūrimo 1948-aisiais, ORT’as tapo ypatingai svarbia organizacija ruošiant specialistus darbui naujoje valstybėje. Per beveik pusantro šimto metų veiklos laikotarpį ORT‘as veikė daugiau nei šimte valstybių.

Šiuo metu ORT‘as veikia ir Lietuvoje.

Keičiantis laikams, kito ir ORT‘o tikslai. Vis dar tarnaudamas žydų bendruomenei,   šiandien ORT‘as siekia sukurti mokslinės bendrystės jausmą, padedantį žydų bendruomenės nariams mokytis vieniems iš kitų. Šiandien ORT‘as siūlo studentams dalyvauti vasaros mokyklose ar kituose projektuose, kurie yra orientuoti į skaitmeninių įgūdžių lavinimą, ekologiją ar STEM mokslų kryptis. Ši organizacija taip pat kviečia tobulintis ir mokytojus, jiems siūlydama kelias kitas programas.

 

Jau ne vienerius metus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija glaudžiai bendradarbiauja su ORT‘u – šios organizacijos dėka gimnazijoje įkurtos technologijų, chemijos, fizikos laboratorijos, gimnazijos moksleiviai ir mokytojai dalyvauja tarptautiniuose ORT organizuojamuose STEM seminaruose ir olimpiadose. Šis bendradarbiavimas gimnazijai svarbus ir dėl mokinių ateities perspektyvos: ORT‘as – tai platus švietimo tinklas, gimnazistams leidžiantis pasijusti didelės, veiklios bendruomenės dalimi. Gimnazijos mokiniams atsiveria tarptautinės savirealizacijos galimybės, pažangesni tobulėjimo metodai bei modernūs mokymosi būdai.

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vardu nuoširdžiausiai sveikiname ORT organizaciją, švenčiant 140 šlovingų sėkmės metų.

Mes kartu jau daugiau nei dešimtmetį ir visus šiuos metus jaučiame palaikymą, rūpestį, jaučiamės laimingi ir džiaugiamės, kad galime būti jūsų nuostabios komandos dalimi! Nėra abejonės, kad mūsų gimnazijai tapote neįkainojami. Mūsų mokiniai taip pat siunčia geriausius linkėjimus ir džiaugiasi būdami šios nuostabios bendruomenės dalimi. Viliamės ir tikimės, kad ateinančius metus ORT ir toliau šlovingai tarnaus kilniems tikslams.

Jūsų išskirtiniai darbai pasako daugiau nei žodžiai! Linkime sėkmingų ilgiausių metų!

Su gimtadieniu!

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

LR Mano vyriausybė

Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas

 

Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.

Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.

Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).

Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.

Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.

Minėdami Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines atsigręžiame į šią iškilią asmenybę kaip į istorinę figūrą atliepiančią litvakiškosios judaizmo tradicijos unikalumą bei stiprybę. Žymiojo Lietuvos rabino veikla reprezentuoja prasmingą tradicijos išlaikymą paremtą jos permąstymu, – tai buvo aktualu tiek XVIII a., tiek lieka esminga ir šiandienos nuolatinės kaitos pasaulyje.

Daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukariu paveldas yra tiek pagarbos praeičiai ženklas, tiek aiškus šiuolaikinės Lietuvos siekio palaikyti ir vystyti santykius su visomis lietuviškomis diasporomis pažadas.

Iš bendruomeninės žydiškojo gyvenimo tradicijos ateinantis mokymasis gyventi visuomenėje, išlaikant minties individualumą, bei mąstyti apie visuomenę, siekiant joje pozityvių pokyčių, yra ypač aktuali pamoka šiandienos Lietuvai kaip jaunai demokratinei valstybei.

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai – tai žingsnis ilgame bendradarbiavimo kelyje, kuriuo siekiama ne tik sugrąžinti į Lietuvos istorijos politikos lauką litvakiškosios istorijos dėmenį, bet ir užmegzti tęstinumą turintį dialogą tarp viso pasaulio litvakų bendruomenių, kviečiant jas aplankyti savo protėvių ir pasaulinio garso kultūros gimties vietas ir pažinti moderną Lietuvą.

Lietuvos žydai

Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.

Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.

Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.

XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).

Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.

1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.

Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Miesto virsmų liudininkė. Panevėžio žydų istorija

Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.

Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.

Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.

Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.

„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.

Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.

Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…

Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.

Ant nusavintos žemės

Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.

D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.

Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.

Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.

„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.

Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.

D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.

Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.

Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.

Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.

Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų

Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.

Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.

O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.

Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.

„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.

Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Sinagoga buvusiam žydų kvartalui

Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.

Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.

Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.

Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.

Progreso vieta

Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.

D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.

Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.

Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.

Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.

„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Vežikai pasiekė savo

Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.

Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…

1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.

Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.

„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.

Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.

Miesto virsmų liudininkė


 

 

 

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

Kaune paminėtas JAV karininko žūties šimtmetis

kauno.diena.lt  Virginija Skučiaitė

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.

Lietuvos savanoris

Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.

Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.

Baltos vėliavos nepaisė

Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.

S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių

Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.

JAV lietuvių padėka

Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.

Pagerbė prie “Pietos”

Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.

Atminimas įamžintas

1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.

Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.

Verslo istorijoje – žydiški vardai

Verslo istorijoje – žydiški vardai

 

,,Panevėžio balse” publikuojami straipsniais apie tarpukario žydų istoriją.

Tarpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje.

3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai.

Akcinės bendrovės ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai 4-ajame dešimtmetyje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis.

 

Malūnininkystės centras

Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.

Pasak D. Pilkausko, net ir Kranto gatvėje įsikūręs žinomas miesto viešbutis taip pat buvo malūnas. Leidimą jam statyti Panevėžio miesto dūma išdavė 1901 metų rugsėjį – verslininkui Bereliui Rubinšteinui. Ir jau po mažiau nei dešimtmečio, 1909-aisiais, įmonė buvo verta daugiau nei 20 tūkst. rublių. Dar po dviejų dešimtmečių, 1939 metais, moderniame „motoriniame“ malūne buvo dirbama trimis pamainomis – per parą čia sumaldavo 2 vagonus kviečių. Viskam pakako 22 darbininkų ir 7 tarnautojų. Kol 1940-aisiais malūnas buvo nacionalizuotas.

Pasak D. Pilkausko, toje pačioje gatvėje veikė ir kitas – garo malūnas, priklausęs verslininkui Zalmenui Rabinovičiui (Rabinavičiui). Maždaug dabartinių Panevėžio bendruomenių rūmų vietoje jis buvo pastatytas dar carinės Rusijos imperijos laikais. Deja, pasakoja istorikas, buvęs vienas didžiausių miesto malūnų 1935-aisiais mirus savininkui susidūrė su finansiniais sunkumais.

1927 metais Kranto gatvėje pastatytas M. Levo malūnas vėliau tapo stambiausiu visame Panevėžyje. Kiek žinoma, 1932-aisiais savininkė L. Levienė šį malūną norėjo išnuomoti „Lietūkiui“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai. Tačiau sandoris nepasisekė – nesutarta dėl kainos. Tad malūną 1935-aisiais nupirko „Metalo“ bendrovė ir pavadino pirmu automatiniu malūnu „Javas“.

Vėliau, pasak muziejininko, malūną vis dėlto perėmė „Lietūkis“. „Tada tai buvo pats moderniausias Panevėžyje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse malūnų, kuriame dirbo apie 75 darbininkus, o pradžią šiam malūnui davė žydai“, – pasakoja jis.

Kitas nemažas malūnas veikė Šermukšnių gatvėje – ir dar kartu su lentpjūve. Šio verslo savininkai taip pat buvo žydai. „Čia buvo malami ūkininkų atvežti grūdai, o lentpjūvėje ūkininkams galėjo supjauti atvežtą medieną“, – D. Pilkausko teigimu, paklausa tokie verslai nesiskundė.

Broliai Izaokas ir Heselis Chazenai, 1929 metais įsigiję ir „Kalnapilio“ alaus daryklą (nuotraukoje), buvo stambiausi pramonininkai Panevėžyje, daug prisidėję prie miesto vystymosi. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turtingiausia šeima

Dar vienas malūnas – „Varpa“ – stovėjo Smėlynės gatvėje ir priklausė vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. Dokumentuose kaip malūno savininkė nurodoma Chaja Chazenienė.

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

Pietų Afrikos žydų laikraštis , Autorius Grantas Gočinas (Grant Gochin) 

Daugelis Pietų Afrikos žydų, kilusių iš Lietuvos, atvyko į Pietų Afriką su imigracijos banga 1920 m. Mūsų seneliai retai pasakodavo apie savo gyvenimą. Čia pateikiu kontekstą. Pirmojo pasaulinio karo metu, kai dabartinė Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, caro armija vykdė masinį žydų etninį valymą. Tuo laiku, ypač 1915 m. pavasarį, nemažai lietuvių aktyviai dalyvavo žudant pagyvenusius žydų vyrus, moteris ir net vaikus, bei plėšė žydų turtą. Lietuvoje teigiama, kad rusai buvo visiškai atsakingi už etninių lietuvių veiksmus. Pavogtą žydų turtą lietuviai išlaikė. Po vienos išdavystės sekė kita išdavystė ir žydai nusprendė iškeliauti į “ekologiškesnes vietas”. Tuomet mažiau išsilavinę ir bedarbiai žydai išvyko iš Lietuvos, o žydų inteligentija pasiliko, tikėdamasi, kad gyvenimas pagerės ir jų nebežudys.

Pasaulis žino apie 1941 m. Lietuvoje įvykdytą genocidą, kuriame Jonas Noreika buvo atsakingas už maždaug 14 500 iš 200 000 aukų nužudymą (įskaitant straipsnio autoriaus šeimą). Dalijimasis žydų turtu buvo plačiai paplitęs ir vėl lietuviai praturtėjo iš žydų turto.

1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, mes tikėjomės, kad Lietuva keisis, vykdys reformas ir pateks į civilizuotų tautų panteoną, sakys tiesą ir žengs į priekį kaip tėvynainiai. Deja, mūsų karta yra tokia pati nusivylusi kaip ir ankstesnės kartos. Lietuvoje biurokratiniu būdu buvo įsteigtas Genocido centras, jo prireikė, kad perrašytų Holokausto istoriją ir atleistų Lietuvą nuo atsakomybės. Pasaulis sužinojo apie pateikiamą Jono Noreikos iškraipytą Holokausto istoriją ir atskleidė sąmoningas šalies  vadovų apgaules. Manau, kad Lietuvos diplomatams pavesta pritraukti žydų investicijas į Lietuvą. Pastebiu, kad Lietuva keistai žavisi žydų turtu.

Lietuvio rašytojo A. Cvirkos atvejis  aiškiai rodo, kokia yra istorijos interpretavomo strategija. Cvirka vadinamas sovietš kolabirantu, blogu žmogumi, jo aukomis tapo lietuviai, o Noreikos aukos buvo mūsų  žydų šeimos. Lietuvos vadovai abu atvejus ištyrė ir Cvirką paskelbė kolaborantu, o Noreiką – „visiškai nekaltu“. Kuo jie skiriasi?

Cvirka padėjo sovietams ištremti lietuvius į Sibirą, kur apie 28 000 iš 250 000 tremtinių neišgyvenol baisiomis gyvenimo sąlygomis (11,2%). Lietuva tai vadina kaip genocidu. Noreika padėjo naciams deportuoti žydus,  96,4% buvo kankinami, prievartaujami ir žudomi. Kai Cvirka pasirašė instrukcijas dėl lietuvių deportavimo, vyriausybė tai apibūdino kaip „įsakymus“, tačiau Noreikos nurodymai dėl getų kūrimo ir žydų turto grobimo, buvo apibūdinti kaip „laiškai“ (žodžiai skiriasi, stengiantis sušvelninti veiksmus). Cvirka platino sovietinę propagandą, šlovinančią SSRS (Sovietų socialistinių respublikų sąjungą), o Noreika rašė ir skelbė straipsnius, šlovinančius nacių ideologiją. Cvirka nuvyko į SSRS, o Noreika nuvyko pasveikinti savo personalą už puikų darbą, skerdžiant žydus.

Daugelis Pietų Afrikos žydų kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tačiau tik nedaugelis žino istoriją. Lietuva pasiūlė žydams pavogto turto grąžinimą su sąlyga, jei jie yra Lietuvos piliečiai.   Parengta pilietybės grąžinimo procedūra žydams buvo beveik neįveikiama. Aš – Gočinas vedžiau teisinę ir žiniasklaidos kampaniją, kuria siekiau atskleisti dvigubas taisykles (panašu į Cvirkos ir  Noreikos atvejį), atsitrenkiau į tą pačią suktą apgaulės ir antisemitizmo sieną. Pasibaigus restitucijos laikotarpiui, Lietuva „išsiaiškino“, kaip žydams buvo trukdoma atgauti pilietybę, ir pataisė įstatymą. Atsirado galimybė teigti, kad restitucija buvo pasiūlyta, nors beveik niekas taip ir nesugebėjo ja pasinaudoti.

Dabar Lietuva pilietybę valdo kaip paskatinimą, laukdama, kol žydai ją priims, o tada, tikėtina, investuos Lietuvoje, keliaus ir reklamuos šalį. (Vėlgi susižavėję „turtingais žydais“.) Atsisakydami suteikti pilietybę pagal žydų pateiktus prašymus dar restitucijos metu, Lietuvos vadovai  pavadino vieną iš garsiausių Pietų Afrikos nacionalinių didvyrių Esther Barsel „nepatikima“, nes jos liudijimas prieštaravo ideologijai.

Žydų liudijimai, kurie buvo paneigti kaip „nepatikimi“, turi ilgą istoriją Europoje, žydai niekada nebuvo laikomi „patikimais“. Lietuva pripažino, kad Noreikos anūkė Silvia Foti * yra „nepatikima“, nes nepritaria Holokausto iškraipymui ir tvirtina, kad jos senelis dalyvavo  Holokauste. Taip pat „nepatikimais“ vadinami akademikai, tyrę Noreikos nusikaltimus ir liudytojas, kuris pranešė apie Noreikos žodžius ,,izoliuoti“ žydus.

Jungtinių Valstijų kongresas parašė Lietuvos ministrui pirmininkui instrukciją, kad jis nustotų piktnaudžiauti kongreso dokumentais ir liautųsi iškraipyti Holokausto istoriją Ar kongresas yra „nepatikimas“?

Lietuvos vyriausybės viešųjų ryšių patarėjas parašė nesąžiningą pranešimą, kuriame teigė, kad Noreika  gelbėjo žydus. Anot vyriausybės, jis yra „patikimas“. Taip pat daug rašyta apie Lietuvos ketinimą Vilniuje, žydų kapinėse pastatyti naują konferencijų centrą. Tuo metu, kai Cvirka buvo pripažintas „kolaborantu“,  Lietuva pareiškė, kad jo paminklas yra pastatytas ant žydų antkapių. Šiuos žydų antkapius norima išsaugoti kaip „sąžiningumo aktą“, tačiau žydų kapinių kasinėjimo kritika žydus  pavečia „nepatikimais“.

Lietuvos valdančioji partija svarsto įstatymus, kuriais siekiama panaikinti kaltinimą dėl Holokausto nusikaltimų. Seime gali būti siekiama pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Juk seniai buvo sakoma, kad ne valstybė tai padarė, – žudė tūkstančiai asmenų, kurie  turėtų būti identifikuoti ir teisiami. Deja, Lietuva atsisako nustatyti asmenis, o mirę žmonės negali būti teisiami. Aptarus šias „nereikšmingas detales“, greičiausiai ir jos bus „nepatikimos“.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sausio 23 d. turėjo dalyvauti pasaulio Holokausto forume Yad Vasheme, minint 75-ąsias Aušvico-Birkenau išvadavimo metines. 2020 m. sausio 24 d. „Lietuvos žydų asociacija Izraelyje“ surengė mitingą Izraelyje, protestuodama prieš melą apie Holokaustą Lietuvoje. Sausio 27 d. Lietuva sukurs kasmet rengiamą „Holokausto apgailestavimo šou“, kuriame kalbės apie sovietų ir nacių vykdytus žiaurumus. Aukštos kvalifikacijos, profesionalūs rašytojai suformuluos kupiną liūdesio ir atgailos pranešimą, tačiau sumenkins lietuvių dalyvavimą žudynėse. Vėliau lietuviai keliaus namo ir gerbs tokius didvyrius kaip Jonas Noreika.

Kas yra „nepatikimi“, lietuvių veiksmai ar lietuvių kalbėjimas? Vienintelis tinkamas atsakas Lietuvai – pasibjaurėjimas, įžeidimas ir pasipiktinimas.

* Silvijos Foti knyga „Audra tėvynėje: atsiminimai, atskleidžiantys karo nusikaltėlį“, bus išleista 2020 m. ispanų kalba išleis Harper Collins, o 2021 m. – „Regnery History“ anglų kalba. • Pietų Afrikoje gimęs Grantas Gočinas aktyviai užsiima žydų reikalais, daugiausia dėmesio jis skiria istoriniam teisingumui. Pastaruosius 20 metų jis praleido dokumentuodamas ir grąžindamas žydų gyvenimo ženklus Lietuvoje. 2019 m. kovo mėn. jis kreipėsi dėl Lietuvos vyriausybės į teismą, kad ši pripažintų aktyvų vaidmenį Holokauste.

Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių

Atsakymas į p. Rutos Bloshtein laišką dėl Šnipiškių kapinių

Autorius Geršonas Taicas

 Yra trys karūnos: Toros karūna, Šventiko karūna ir Karaliaus karūna.

Gero vardo  karūna – visų aukščiausia .

 Rabinas Šimonas ha’Cadikas (Šimonas Teisuolis)

Šnipiškių kapinėse  buvo laidojama nuo 1487 m. iki 1831 m.  t. y. 344 metus, – tai dešimt  Vilniaus žydų kartų, gyvenimo trukmė tuomet buvo labai trumpa. Dauguma palaidotų – nekalti vaikai, mirę nuo ligų. Po vaikų sekė jų tėvai, Šnipiškių kapinėse palaidoti žydai siuvėjai, batsiuviai, gatvės pardavėjai, prekeiviai, vežikai, dailidės, kepėjai, kaminkrėčiai, melomedai, nedaug rabinų ir kitų profesijų žmonės. Žydų gyvenimas buvo pavojingas, vargingas ir sunkus. Pagalvės, paklodės ir antklodės niekados neišdžiūdavo nuo žydų ašarų ir prakaito.

Aš manau kad Šnipiškių žydų kapinėse palaidota žymiai daugiau negu 100 000 žmonių, epidemijos, karai, badas ir gaisrai sutrumpindavo nelengvą vilniečių gyvenimą. 1655 m. liepos 29  per vieną dieną rusų kariuomenė  Vilniuje sunaikino visą žydų bendruomenę: nuo 3000 iki 5000 žydų, o iš viso žuvo 25000 Vilniaus gyventojų. Liko gyvi tie Vilniaus žydai, kurie spėjo pasitraukti iš miesto. Visas Vilnius buvo apiplėštas, sugriautas ir sudegintas. Po to  dar pusė likusių vilniečių mirė iš bado.

Jūs, p. R. Bloshtein savo peticija ir straipsniais suklaidinote dešimtis tūkstančių žmonių. Jūs neparašėte, kad beveik visos kapinės sunaikintos sovietų laikais, kai pastatytas atviras “Žalgirio” baseinas ir Sporto rūmai, o  nepriklausomoje Lietuvoje pastatyti  “Mindaugo” apartamentai. Man ir jums taip pat yra žinoma, kad Sporto rūmuose buvo pajungta  kanalizacija, elektros ir šilumos tinklai bei veikė  tualetai. Ką reiškia instaliacija – išoriniai elektros, šilumos tinklai arba kompleksinė instaliacija pastate? Taip pat jūs suklaidinote garbingus žmones, rašydama neva apie antkapius, kurie pasirodo visame mieste. Tai labai reti ir vienetiniai atvejai ir tie radiniai nieko nekeičia. Jūs taip pat klaidinote visus  žmones, rašydama kad projekte numatyta nauja statyba, tai esą bus išniekinta dar nauja dalis senų kapinių, iš tikrųjų projekte turi būti numatyta tik sporto rūmų rekonstrukcija. Jūs savo atsakyme  nė vienu žodžiu nepaminėjote buvusio  Jeruzalės aškenazių  ortodoksų  vyriausiojo rabino ir dajano  Itzhako Kolitzo, buvusio pagrindinio Halachos arbitro laidojimo klausimais. Nepaminėjote ir  jo sprendimo dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene. Ar tai galėtų reikšti, kad jūs ir jūsų kompanija sutinka  su I. Kolitzo sprendimu?

Profesorius Sidas  Leimanas  nuodugniai tyrinėjo daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus ir atliko svarbų mokslinį darbą. Manau, kad visas  pasaulis, ne tik vilniečiai turi jam padėkoti už šį žygdarbį. Galima įkurti specialią ekspoziciją, kur bus informacija apie žymius rabinus ir mokslininkus:  jų biografijos ir epitafijos ant  paminklų, išverstos į lietuvių ir anglų kalbas. Taip pat galima išleisti knygą su vertimu, kurios dizainas primintų senovines knygas. Kapaviečių planai yra labai netikslūs,  kapinių paviršiaus reljefas yra pasikeitęs, todėl surasti, kur yra ar kur kieno buvo palaikai,- neįmanoma.

Butaforiniai ar kičo paminklai  kapinių teritorijoje, nors kapinės ne teatro scena ir ne sandėlis, kuriame sukrauti be jokios tvarkos butaforiniai paminklai, neaišku ant kieno palaikų po atviru dangumi . Ar jūs norite atlikti visų palaikų ekshumaciją ir pagal DNR nustatyti kieno jie? Aš manau, kad utopija  statyti  butaforinius ir kičo paminklus kapinėse, tai yra ne žydiškas skonis.   Absurdiška tokių paminklų statyba dar kartą taps kapinių fiziniu ir moraliniu išniekinimu.

Ar jūs su kompanija planuojate ekshumaciją ir Vilniaus Gaono bei jo giminių perlaidojimą iš Sudervės žydų kapinių į Šnipiškių kapines? Visas žydų pasaulis  prisimena ir visada atsimins garsiuosius Vilniaus rabinus ir mokslininkus.

Ar gerbiami prof. J. Parasonis ir P. Fridberg reikalauja nugriauti sporto rūmus? Pagal p. R. Bloshtein aš ,,ištraukiau“ žodžius dėl Sporto rūmų nugriovimo iš konteksto ?

 Prof. Josifas Parasonis (Alfa.lt

Nesiūlau griauti Sporto rūmų, nes jie yra architektūros ir konstrukcinių sprendinių požiūriu mūsų statybos raidos paveldas. Žinau, kad Vilniuje yra ir daugiau ne vien žydų kapinių sunaikinta, jų vietoje taip pat praktiškai ne perlaidojant stovi pastatai (Santuokų rūmai), įrengtos gatvės (Rasų kapinės).  Pasitelkime ir jų atstovus, sudarykime bendrą komisiją (darbo grupę) Šnipiškių kapinių teritorijos deramo sutvarkymo projektui parengti ir Sporto rūmų pastato tinkamai funkcinei paskirčiai parinkti.

Prof. Pinchos Fridberg (Times of Israel

Tai dar nereiškia, kad dabar apleistus sovietinio meto laikų Sporto rūmus, užimančius dalį kapinių teritorijos, reikia palikti kaip yra. Juos galima panaudoti Lietuvos žydų 700 metų istorijos muziejui. Pavyzdžiu čia galėtų būti puikus naujas Varšuvos Žydų muziejus.

Viskas, ką jūs paskelbėte pasauliui,  neturi nieko bendro su esama padėtimi Šnipiškių kapinėse, tai – grynas melas, žydų paveldo profanacija ir neapykantos propaganda. Jums reikia kuo skubiau atšaukti savo peticiją  ir atsiprašyti visų pasirašiusiųjų. Manau, kad Jūs ir jūsų kompanija galėtų padaryti kažką teigiamo,  racionalaus ir konstruktyvaus žydams ir Lietuvai.

Kol kas jūs tik kiršinate žydus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Aš jau pradėjau manyti kad už jūsų propagandinės kampanijos, kyšo materialinio intereso ausys. Kažkas už šią kampaniją moka ir tikisi materialinės naudos.

Aš manau kad dabar viskas skaitytojams  aišku, diskusija baigta.

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Autorė Faina Kukliansky

Prieš ~700 metų Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo.

Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919-1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo tėvynės laisvę ir nevienas jų žuvo po lietuviškai-žydiška kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais.

       

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATVADAVIMO SĄJUNGOS ŽENKLAS

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1991 m. Lietuvai vėl atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo pasaulyje garsinimo.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje yra atskirų marginalų vykdomų pronacistinių recidyvų, kurių metu pavieniai asmenys ar apgailėtinos grupelės savo nykias ekstremistines ideologijas bando padailinti prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Tai, kad nužmogėjęs baltaraištis 1941 birželį, eidamas žudyti žydų, ant raiščio vietoj svastikos paišydavo Gediminaičių stulpus – tik dar kartą patvirtina, kad šis ženklas tiksliai ir pilnai nusako žydų istoriją ir likimą Lietuvoje: garbingas Lietuvos valstybės simbolis, kurio antspaudu prieš 700 metų žydai buvo Valdovo pakviesti, prieš 75 metus – niekšiškai prisidengiant tuo pačiu ženklu – 95 % Lietuvos žydų buvo išžudyti.
Koks taiklesnis simbolis šią Lietuvos žydų istoriją galėtų savyje sutalpinti?
Gediminaičių stulpai yra ženklas liudininkas, bet ne kaltinamasis.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio rėžimo valstybė.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai, atsieit, prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų aukščiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių Valstybės ženklą savo kėslams pridengti) daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą Lietuvos žydų tarpe.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir Lietuvos  valstybė.
LITVAKO ŽENKLAS

Lietuvos žydus identifikuojantis ženklas, turintis tokią talpią, žydų istoriją Lietuvoje nusakančią prasmę, yra panaudotas ir Lietuvos banko išleidžiamoje proginėje monetoje, skirtoje Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Monetos projekto autoriai: Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė, Albinas Šimanauskas. Dėkojame kūrėjams!

Nominalas 10 eurų Metalas sidabras Ag 925 Masė (svoris) 23,30 g
Monetos paviršiaus kokybė „proof“

 

Lietuva išleidžia   pirmąją euro monetą su hebrajišku užrašu.

Jewish World

Monetos bus išleistos „Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos“ metų garbei; kritikai teigia, kad Menoros simbolis ant monetos averso yra naudojamas kraštutinių dešiniųjų neonacių grupuočių šioje Baltijos valstybėje

Lietuvos bankas planuoja išleisti naują kolekcinę 10 eurų monetą, skirtą garsaus XVIII amžiaus žydų išminčiaus, Viliaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Gimęs 1720 m. Elijahu Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas buvo žymus žydų išminčius ir svarbiausias Misnagedų dvasinis lyderis, litvakų identiteto kūrėjas. Šis tikėjimas prieštaravo chasidų judėjimui Rytų Europoje.

Komentuodamas Talmudą ir kitus tekstus,Vilniaus Gaonas tapo vienu garsiausių ir įtakingiausių rabiniškojo mokslo veikėju nuo viduramžių laikų.

Monetą numatoma išleisti 2020 m. antrąjį ketvirtį. Tai bus pirmasis kontinentinės valiutos tiražas su užrašu hebrajų kalba.

Monetos averse vaizduojamas Lietuvos žydų (litvakų) simbolis – stilizuota menora, atspindinti bendruomenės tapatumą su nuo XIV amžiaus gyvenusiais piliečiais, kai tuo metu valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy gyrė šį Lietuvos monetų kalyklos gestą.

„Tai labai graži duoklė Lietuvos vyriausybės vardu šlovingam Vilniaus žydų paveldui, 300-osioms Gaono gimimo metinėms“, – sakė A. Avni-Levy.

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Pinchos Fridberg, Polina Pailis

Šūkis „Lietuva Lietuviams“

 Toks šūkis atsirado ne šiandien ir ne vakar. Matome jį nuotraukoje, kuriai jau daugiau nei 80 metų! Ir patalpintas jis buvo ne kokiame nors provincijos laikraštėlyje, o žinomo savaitraščio „Verslas“ (1938/07/07) pirmajame puslapyje (Leidėjas: Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, 1932-1940), Kaunas.

Norėtume atkreipti dėmesį į vieną svarbu faktą: plakatus su neapykanta kitataučiams nešė tikintis jaunimas. Juk “Pavasarininkai”– tai Lietuvių katalikų jaunimo federacijos nariai, kurių 1940 m. buvo apie 100 000.

93 įžanginiai žodžiai

Viskas prasidėjo nuo ketinimo parašyti straipsnį „Žydų gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos spaudos puslapiuose”. Informacijos šaltiniai prieinami kiekvienam: užeik į Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainę, įrašyk į paieškos langą laikraščio pavadinimą, pasirink metus, mėnesį, dieną ir … skaityk. Darbas nėra sunkus, tačiau reikalaujantis daug kantrybės ir atidumo.

Straipsnių „apie žydų gyvenimą“ paieška Lietuvos spaudoje netikėtai atvedė mus prie šokiruojančiu publikacijų, negalėjome praeiti pro šalį, viską perskaitėme. Paaiškėjo, kad savaitraštis „Verslas“ gausiai „tręšė“ dirvą 1941 m. birželio įvykiams, kai žydus pradėjo žudyti jau pirmąją karo dieną.

Dar prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą.

 Paprastas fašizmas

 Pažvelk, skaitytojau, į 1939 m. sausio 20 d. savaitraščio „Verslas“ pirmojo puslapio fragmento nuotrauką (atkreipk dėmesį: iki vokiečių izengimo į Lietuvą buvo dar pustreciu metų!)

Matome  dviejų  straipsnių pavadinimus. Kairėje esantis straipsnis – pasirašytas, jo autorius K.Šatraitis, o dešinėje – be parašo, vadinasi, yra redakcinis. Abu liečia žydus.

Pradėsime nuo redakcinio:

Štai keletas citatų (kursyvas priklauso redakcijai, papildomas paryškinimas – mūsų):

“Turime netoli 150.000 žydų, kas sudaro beveik 6% visų gyventojų. Europos sąlygomis, šis santykis per didelis.”

“…Lietuva turi 150.000 žydų, kurių emigracija būtina ir skubi…”

Kad nepavėluotume ir pasaulis nepamanytų, kad pas mus nėra jokios žydų emigracijos problemos. Priešingai, ji labai opi!”

Štai matome, kad likus dar pustrečių metų iki vokiečių įžengimo į Lietuvą, garsus savaitraštis atvirai ragino skubiai atsikratyti 150 tūkstančių savo bendrapiliečių! Ar čia ne fašizmas?

Apžvelkime dabar K. Šatraičio antisemitinį straipsnį. Štai dviejų fragmentų kopijos:

Pasinaudokime mėgstamiausiais konservatorių patriarcho žodeliais „kas gali paneigti, kad…?“. Taigi,  kas gali paneigti, kad K. Šatraičio  straipsnis atspindi ne tik jo asmeninę nuomonę, bet ir jo bendraminčių grupės? Įdomu, koks buvo tos grupės dydis, jei žinomas Lietuvos savaitraštis nepagailėjo centrinės vietos pirmajame puslapyje jos antisemitines filosofijos skleidimui? Ar ne Šatraičio mintis apie “žydų valstybingumą” (“valstybė jiems nėra joks tikslas, o tik priemonė savo asmens bizniui”) ir jų prilyginimas kitataučiams atvėrė kelią 1941 m. birželio įvykiams?

 Tęsiant  temą. Istorijos apie inteligentinį antisemitizmą

Dialogas su skaitytoju-patriotu

Sakyk, mielas skaitytojau-patriote, ar leidinį galima laikyti antisemitiniu, jei jame nėra ne tik žodžio žydelka (kaip garsiajame konservatorių patriarcho eilėraštyje „Labiausiai“), bet nėra net žodžio “žydas” užuominos?

Tyli? O mes prisipažįstame: dar visai neseniai būtume atsakę „ne“.

Prieš tavo akis, skaitytojau, dar vienas radinys – reklaminis skelbimas “Pirkime tik pas šiuos Kauno verslininkus” (“Verslas”, 1938/01/05, p.6)

Iš pirmo žvilgsnio jame surašyti pusantro šimto Kauno bakalėjos, mišrių mėsos, manufaktūrų, galanterijos ir kitų parduotuvių adresai su jų savininkų pavardėmis ir vardais. Ir nieko daugiau.

Girdime pasipiktinusio skaitytojo-patrioto klausimą:

– Kur šioje reklamoje autoriai pamatė bent užuominą apie antisemitizmą? Gal prieš rašydami straipsnį jiems reikėjo užsidėti akinius ?!

Mūsų atsakymas:

– Mes su akiniais, mielas patriote! Būtent todėl ir pamatėme, kad Kauno parduotuvių savininkų sąraše nėra žydiškų vardų ir pavardžių.

– Na ir kas? – klausia skaitytojas-patriotas. – Ar manote, kad žydiškų vardų nebuvimas yra antisemitinio šūkio „Nepirkite iš žydų!“ atitikmuo? O kodėl, pavyzdžiui, jums ne atėjo į galvą, kad galbūt tai parduotuvių, prekiaujančių aukščiausios kokybės prekėmis, sąrašas?

Buvome priblokšti. Savo klausimais skaitytojas-patriotas įvarė mus į kampą: šiame skelbime šūkio „Nepirkite iš žydų!“ tikrai nėra. Bandydami įtikinti savę, kad mūsų virtualus oponentas  teisus, tęsėme minėto savaitraščio peržiūrą. Ir staiga … susidūrėme su labai inteligentišku SKELBIMU („Verslas“, 1939/01/20, p. 2):

Kadangi Skipičiui labai nepatiko “Apžvalgos” teiginys “kad Lietuvos visuomenė palanki žydams”, privalome pateikti informaciją apie leidinį. Štai kaip atrodė pirmo numerio antraštė

ir redakcijos įžanginio straipsnio pradžia

Beveik neabejojame, kad mašinisto A. Skipičio „aistringa meilė“ žydams, “kurie gyvena Lietuvoj…, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą”,  turėjo pasireikšti jau pirmosiomis karo valandomis. Gali būti, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie jo (Skipičio) „žygdarbius“. Būtinai paieškosim. O paiešką pradėsime nuo „kankinių sienos“ Vilniaus centre.

Ypatingas Lietuvos miestelis

O dabar, skaitytojau, atspėk, koks Lietuvos miestelis 1933 m. buvo vadinamas „ypatingu“? Nežinai? Visai neseniai mes irgi nežinojome. Paaiškėjo, kad tai – Kurtuvėnai (kituose šaltiniuose – Kurtavėnai), esantis už 20 kilometrų nuo Šiaulių. Laikraštis „Diena“ (1933/12/10, p. 9) rubrikoje „Mano daina“, pavadino Kurtuvėnus „ypatingu“ miesteliu nes jame „nėra nei vienos smuklės, nei vieno žydo”:

Būtent dėl ​​žodžių “nė vieno žydo” vadiname Kurtuvėnus „miesteliu“, bet ne „štetlu“.

Atvirai kalbant, laikraščio informacija apie žydų nebuvimą Kurtuvėnuose mus nustebino, ir mes pradėjome „kasti“ internetą. Radome “Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis”:

Štai 23 puslapio lentelės „Lietuvos gyventojai tautybėmis“ fragmentas:

Kaip matome, 1923 m. Kurtuvėnų miestelis buvo visai ne mažas (daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų) ir šimtas žydų jame tebegyveno. Kodėl po 10 metų jie visi paliko miestelį, nustatyti nepavyko. O hipotezių „ant smėlio“ niekada nestatome.

Miestelis, kuriame tautinė sąmonė buvo tokia stipri,

kad apie žydų įsigyvenimą negalėjo būti kalbos

Sutik, mielas skaitytojau, Lietuvos „ypatingo“ miestelio pavadinimo tu nežinojai. Suteikiame tau galimybę pasitaisyti: atspėk, kuriame Lietuvos miestelyje 1938 m. “apie įsigyvenimą žydams negalėjo būti kalbos“? Vėl tyli? Na, tada atsimink: tai – Lekėčiai Šakių apskrityje:

Šaltinis: “Verslas”, 1938/08/12, p. 8

Laimingasis miestelis

Tarp įvairių miestelių buvo Lietuvoje ir laimingasis. Tai Veiveriai Marijampolės apskrityje:

Šaltinis: „Verslas”, 1938/09/8, p. 8

“Verslo” redakcija labai mylėjo žydus

Atkreipk dėmesį, skaitytojau, kad žodžiai labai mylėjo yra be kabučių. Redakcija žydus tikrai labai mylejo. Kaip kitaip galima paaiškinti žodžio „žydas“ vartojimą beveik kiekviename puslapyje?! Geras aritmetikos žinojimas leido mums ne tik žodžiu, bet ir kiekybiškai įvertinti šios meilės laipsnį. Čia yra keletas ryškiausių pavyzdžių iš 1939 m. sausio mėn. “Verslo” numerių:

 P.S. Kai medžiaga jau buvo paruošta publikacijai, radome straipsnį.

Šaltinis:Lietuvos žinios“, 1938/07/11, р. 5

Perskaitę pavadinimą, pagalvojame, kad jame atskleista Kurtuvėnų žydų  dingimo paslaptis. Bet, deja, paaiškėjo, kad kalba eina ne apie Kurtuvėnų miesteli, o apie senąjį štetlą Smilgiai, esantį už 23 km. nuo Panevėžio.

 

P.P.S. Straipsnyje yra mažyčių iliustracijų, kai kurios iš jų turi vos keletą žodžių teksto. Pateikėme jas, nes nuogąstavome įvelti klaidas perspausdinant.

 

Autoriai dėkingi Vladimirui Vachmanui už straipsnio aptarimą.

BUS DAUGIAU

—————————

[1] Žydų skaičius Lietuvoje iki Vilniaus krašto prisijungimo.

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti

Zarasuose antradienį atidengtas paminklas Holokausto aukoms atminti. Ant akmens lietuvių, hebrajų ir anglų kalbomis parašyta, kad paminklas skiriamas tūkstančiams Zarasų miesto ir apylinkių žydų, Lietuvos piliečių – vaikų, moterų ir vyrų, 1941 m. rugpjūčio 26 d. nužudytų Krakynės miške.

Paminklo pastatymo idėjos autorius – zarasiškių litvakų Izraelyje komiteto pirmininkas Griša Deičas ir kiti komiteto nariai. Prie projekto prisidėjo ir Zarasų rajono savivaldybė, kuri padengė pusė išlaidų.

Į ceremoniją atvyko Zarasų nužudytų žydų artimieji iš Izraelio, Latvijos, Didžiosios Britanijos. Visų jų šeimos yra paliestos Holokausto ir skaudžių netekčių.

Komiteto pirmininkas G. Deičas 1941-ųjų metų žudynėse neteko prosenelio, senelių, taip pat buvo nužudyti 15-metė tėvo sesuo, šešiametis ir keturmetis broliai. G. Deičo tėvas mokėsi Kaune, todėl buvo įkalintas IX-ajame forte, iš kurio jam pavyko pabėgti.

Taip pat antradienį nužudytų žydų atminimas buvo pagerbtas prie memorialo Krakynės miške, o renginius užbaigė fotografijų parodos “Zarasų krašto žydai” atidarymas.

Kaip skelbiama Zarasų krašto muziejuje, iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno 1100 žydų, kurie sudarė ketvirtadalį visų gyventojų.

Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 metų liepą (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.). Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų).  Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai. (Ant paminklo aukoms paminėti pažymėta kad masinių žudymų  metu nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų).

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

15min.lt  Vilius Petkauskas

Jungtinių Valstijų Kongresas laišku kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį su prašymu paneigti informaciją, esą JAV institucijos nustatė, kad 1941 m. laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis neprisidėjo prie Lietuvos žydų genocido.

15min žiniomis, JAV Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas S.Skverneliui atsiuntė laišką, kuriame premjero prašoma įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo. Kad laiškas yra gautas, 15min patvirtino ir premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas.

„Taip, tokį laišką premjeras yra gavęs. Atsakymas kol kas nėra parengtas“, – atsakyme rašė Vyriausybės vadovo atstovas.

Po 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovas ir švietimo ministras. Laikinoji Vyriausybė sulaukia kaltinimų neatsiribojusi nuo okupacinės nacių valdžios ir taip prisidėjusi prie Lietuvos žydų genocido, kurio metu nužudyti 96 proc. šalies žydų.

2012 m. buvęs laikinosios Vyriausybės vadovas buvo perlaidotas Kaune. Tuomet Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) piktinosi dėl perlaidojimo iškilmių.

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

“Vėliau pretenzijos nebus priimamos”: Šiaulių žydų senųjų kapinių likvidavimo istorija

Šiaulių kraštas.lt Dr. Nerijus BRAZAUSKAS Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras

Šiaulių miesto savivaldybė ir gyventojai pamažu pradeda įsisąmoninti, kad Šiaulių žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama ir vertinga miesto istorijos ir kolektyvinės atminties dalis. Esama naujų įamžinimo iniciatyvų, tačiau Šiaulių žydų senųjų kapinių klausimas (tvarkymas, atkūrimas, įamžinimas, socialinės globos įstaigos santykis su istorine kapinių teritorija) lieka neišspręstas, o tai liudija mūsų civilizacinį būvį.

Mano galva, praktikoje iškilo dvi požiūrio kryptys: 1) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių žydų bendruomenės kultūros paveldas, kurio sutvarkymu ir išsaugojimu ji turi pati pasirūpinti; 2) Šiaulių žydų senosios kapinės yra Šiaulių miesto kultūros paveldas, kurį prižiūrėti ir išsaugoti turi Šiaulių miesto savivaldybė.

Ir šiuo atveju visai nereikšmingas yra juridinis faktas, kad “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis”, nekilnojamoji kultūros vertybė, yra pripažinta valstybės saugomu objektu nuo 2005 metų (LR Kultūros ministro įsakymas “Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis”, 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190).

Kol nerandama sutarimo, o jo pagrindu turėtų būti suvokimas, kad minėtos kapinės yra Šiaulių miesto ir visų miestiečių kultūros paveldas, kapinės tapo “atminties karo” teritorija, kurioje visai neseniai atsirado keistos stilistikos paminklinis akmuo, kurio užrašas gilina takoskyrą, skatina susipriešinimą ir nepasitikėjimą.

Kaip žinia, “Šiaulių žydų senųjų kapinių dalis” yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, o vertybė įregistruota registre 1992 m. rugsėjo 11 d.

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos kraštotyrinės krypties ugdymas ne vien žodžiai, bet ir savo kojomis išmatuoti kilometrai gimtinės istoriniais keliais.

Rugsėjo 23-oji istorijoje žinoma kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena, todėl prisidėdami prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių režimų nusikaltimams įvertinti iniciatyvos, pakvietę Kauno moksleivius, žygiavome “Atminties keliu” buvusia Geto teritorija Vilijampolėje. Sužinoti to baisaus laikotarpio įvykius trumpose stotelėse padėjo istorikas Deimantas Ramanauskas, kuris apžvelgė žydų dvasinį paveldą, atkreipė dėmesį į išlikusių žydų namų (dabar jau užkaltus) langus ir duris.

Senosiose Vilijampolės žydų kapinėse uždegėme žvakutes ir padėjome atminties akmenukus bei tylos minute pagerbėme tragedijos aukų atminimą.

Į savo mokyklas – Milikonių progimnaziją, “Santaros”, “Aušros”, A.Puškino, Kovo 11-sios  gimnazijas, Jono ir Petro Vileišių mokyklą mokiniai nusinešė žinią apie mūsų mieste gyvenusius, kūrusius, svajojusius tokius pat vaikus, jų tėvus ir senelius, kuriems pikta ranka atėmė jų gyvenimus. Gyvenkime taip, kad  tokių tragedijų niekada nebūtų

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Per Antrąjį pasaulinį karą nacių ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus žydų. Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė visuose miestuose ir miesteliuose. Daugelyje vietų neliko nė vieno, kuris papasakotų ten gyvenusių žydų šeimų istoriją. Toks buvo nacių plano „galutinis žydų klausimo sprendimas“ Europoje.


23d. rugsėjo Lietuvoje buvo pažymėta tragiška data – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943 m. rugsėjo 23 d. Buvo pradėtas Vilniaus geto likvidavimas.

Iki 1943 m. rugsėjo pabaigos getas buvo galutinai likviduotas, kaliniai perkelti į koncentracijos stovyklas Estijoje, mirties bausmė įvykdyta Paneriuose arba išsiųsta į mirties stovyklas Lenkijoje.

Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo skaitomos Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kitų getų kalinių pavardės, uždegtos žvakės už tuos, kuriuos nužudė Holokausto metu naciai ir jų vietiniai kolaborantai. Lietuvoje sunaikinta daugiau nei 90 proc. žydų bendruomenės.

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Sergejus Kanovčius

Atmintis negali gyventi nuo minėjimo iki minėjimo. Istorinių atminties komisijų nariai suguldyti čia ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miestelių r bažnytkaimių duobėse. Jiems viskas aišku – jų neapgynė tada. Kad ir kaip būtų keista juos tenka ginti ir šiandien. Vieni anuomet rinkosi gelbėti, kiti rinkosi šėtono kelią. 1941-aisiais mano tautiečiams sakė, kad getuose jie bus saugūs. Melavo. Šiandien, po aštuonių dešimtmečių kaip ir tada, mums vėl įžūliai aiškina, kad getai buvo gėris, o juos padėję kurti yra didvyriai arba beveik šventieji.

Ar yra šiandien kas nors, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų, kad tai yra amoralu? Kas ir kada?

  “Istorijos niekada negalima palikti vien politikams, nesvarbu demokratiškiems ar autoritariniams. Istorija nėra nei politinės doktrinos, nei kurio nors režimo nuosavybė. Istorija, jei teisingai suvokiama, yra mūsų moralinių kasdienių pasirinkimų simbolis.” Ir aš prie šių a.a. profesoriaus Leonido Donskio žodžių pridurčiau: mūsų požiūris į šią tragediją, jos aukas, gelbėtojus, stalo žudikus, tiesioginius vykdytojus ir nežabotą jų garbinimą,- atspindi mūsų atminties būklę. Ir šiandieną yra akivaizdžių ženklų, kad mūsų atmintį ir moralinius pasirinkimus mėginama susargdinti. Pagydyti atmintį galima tik vienu būdu – vieną kartą pasakius tiesą. Jei norime, kad JIE ilsėtųsi ne tik ramybėje, bet ir pagarboje.

Iš emigranto atsiminimų. Eksursija. Vilnius

tą rytą prisikelę
išėjome iš Panerių
mūsų niekas niekas
niekas nematė
buvo migla
ir mes buvom migla
ėjome ėjome ėjome
visi iki vieno
manėm kad einam namo

neatpažįstamai pasikeitęs Vilniaus getas
tiesiog pavyzdinės tvarkos namai
ir žmonės
rūsiuose kuriuose su mirtim
žaidėm slėpynių
putoja šaltas šaltas šaltas šampanas
ligi vidurnakčio durininkų šypsenų mugė
galbūt ten geria į mūsų sveikatą

ką ant viduramžių sienos
paslapčia rūpestingai
vaikas nuoruka piešia
barzdotas kūdikis žaidžia svastika
jūs esat migla juden raus

eksursijos vadovas
sušaudytas senas Stiklių gatvės batsiuvys
nusiplęšia geltoną lopą
žvaigžde nuo krūtinės
uždengia atgyjančią praetį
ir prašo visų pasiimti į Panerius
tiek akmenų
kiek protėviai atnėšė miestui
jo sienoms namams ir grindiniui
Lietuvos Jeruzalei nebereik mūsų duoklės
šitas miestas neatmena kraujo
šitas miestas neatmena mūsų gyvenimo
jo istorija jau gerai apskaičiuota
ji lygi
šito miesto istorijai
minus
mes

ei jūs
su minuso ženklu
lupkite akmenis
tik neimkite svetimo
kiti patys ateis
atsiimti savo likimo

gražiai restauruotas Vilnius
be mūsų ištirpsta rūke
gynybinėj sienoj žioji kiaurymės
mes nešame akmenis amatus
karaimai išsineša ietis ir strėles
koks kiauras virš miesto dangus

eksursija baigėsi
mes vėl emigruojam
į Panerius

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.