Žydų istorija Lietuvoje

Sensacinga naujiena: legendinio kino kūrėjo Woody Alleno šaknys – Panevėžyje

Sensacinga naujiena: legendinio kino kūrėjo Woody Alleno šaknys – Panevėžyje

DELFI.lt

Žydų kultūros paveldo specialistas ir tyrinėtojas Marius Galadauskas vos prieš keletą dienų paskelbė sensacingą naujieną – vieno ryškiausių JAV kino kūrėjo Vudžio Aleno šeimos istorija veda ne kur kitur, o tiesiai į Panevėžį.

Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas yra Alanas Stiuartas Konigsbergas, gimė 1935 m. Niujorke.

Tačiau, pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. Visa Konigsbergų šeima yra Panevėžio – Ponevezh, kaip buvo vadinamas šis miestas Rusijos imperijos laikotarpiu, žydai.

„Įdomus ir kiek netikėtas atradimas, apie tai kažkodėl bent iki šiol neteko girdėti. Tačiau tuo atradimai ir žavi“, – sako žydų paveldo žinovas. M. Galadauskas ir pats pusiau panevėžietis. Jo tėtis ir senelis kilę iš Panevėžio. Tad nekeista, kad M. Galadauskui buvo itin smalsu, ar kino legendos šeimos pėdsakų esama miesto, kuriame pats praleido dalį vaikystės, gatvėse.

„Mano tėtis iš Panevėžio – buvusio didelio žydų miesto, mama iš Panemunės krašto, kur dauguma gyventojų irgi buvo žydai. Mano tėvai nėra žydai, tačiau visai neseniai atradau žydiškas mūsų šaknis. Todėl ši tema man buvo ir yra pati įdomiausia“, – „Sekundei“ pasakojo Marius.

 

 

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų baisių 1941-ųjų sužinojau apie dar vieną savo šeimos, o ir savo Tėvynės, istorijos detalę. Tragišką detalę.

Aušra Maldeikienė,  Monikos Požerskytės nuotrauka

Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius.

„Kaip tai įvyko? Christophas Dieckmannas atsako Rūtai Vanagaitei“ – knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas doras mąstantis lietuvis. Knyga rami, kiekvienas sakinys pagrįstas istorinėmis nuorodomis, klausimai neįmantrūs, dažnai spiriantys svarstyti, o istoriko atsakymai trumpi ir stebėtinai talpūs. Šia knyga autoriai gali didžiuotis; beje, abu autoriai – tiek per 20 metų Holokaustą Lietuvoje nag­rinėjęs vokiečių istorikas, tiek agresyvios minios moraliai žlugdyta, bet nepasidavusi Rūta Vanagaitė.

Knygą verta perskaityti norint sužinoti, kaip viskas vyko. Vis dėlto svarbiausia ne tai: susimąstyti šįkart verčia ne pati tragiška Holokausto istorija (ji daug­maž žinoma), bet jo moralinių dilemų iškėlimas ar net bandymas jas išrišti. „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių“, – sako vienas knygos autorių Ch. Dieckmannas, ir būtent ta klampi klajonė pilkais tragedijos svarstymo keliais leidžia sujungti praeitį ir ateitį.

Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vis dėlto per karą Lietuvoje buvo itin žiauriai, nežmoniškai žiauriai nužudyta absoliuti dauguma šimtmečius čia gyvenusių žydų ir beveik 200 tūkst. karo belaisvių, privalu atsigręžti ir į paprastų lietuvių sielas, ir į tuomečio Lietuvos elito principus, ir į moralinio kompaso – Bažnyčios – rodytą kryptį.

Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime  čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas anksčiau skelbtas laikas)

Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime  čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas anksčiau skelbtas laikas)

Jau tapo tradicija,  spalio mėnesį sekmadienį susitikti  Švenčionyse, parke prie Menoros   pagerbti ir prisiminti  Švenčionyse  gyvenusią gausią žydų bendruomenę, puoselėjusią savitą kultūrą, tradicijas bei tragišką šios tautos likimą. Šį kartą kviečiame atvykti spalio 18d.

Maloniai kviečiame visus  atvykti į Holokausto aukų  minėjimą  Švenčionių miesto parke prie paminklinės Menoros simbolizuojančios Švenčionių Geto ribą. 2020 m. spalio 18 d. 11.00 val.

Renginio pradžia 11.00 val.

11.30 val. Švenčionių kultūros centre filmo „Žydų tauta-Švenčionių krašto istorijos dalis“ premjera. Filme pasakojama Švenčionių krašto žydų istorija, jos pažinimą perteikiančius įvykius ir žmones.

12.00 val. Švenčionių kultūros centre pristatoma Icchako Arado Izraelio ginkluotųjų pajėgų brigados generolo, gimusio Švenčionyse, knyga „Iš mirties slėnio į Siono kalną“

13.30 val. Švenčionėliuose prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos, aukų pagerbimas Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

Pagarbiai  Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Darbėnų miestelis, įamžintas profesionalaus fotografo Elijahu Bruckaus nuotraukose, nebe toks, koks buvo seniau. Aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, ataidintis vežimų ratų geležimi ir pasagų caksėjimu, paslėptas po storu asfalto sluoksniu…

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų…

Po dalelę išnešiotos, išardytos raudonplytės sinagogos vietoje, deja, naujas statinys…

Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Senosiose žydų kapinėse, Vaineikių gatvės gale, rymo laiko blukinami paminkliniai akmenys…

Dar miestelio centre tebestovi suręsti iš brandžių Bero Lazario lentpjūvėje išpjautų sienojų, viens kitą paremdami, du mediniai susiglaudę čia gyvenusių žydų namai.

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

2020-09-23

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

Prezidento žodžiais, vien Paneriuose netekome dešimčių tūkstančių savo piliečių, kartu kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kartu išgyvenusių sunkiausius jaunos valstybės kūrimosi metus, kartu sudėjusių viltis į nepriklausomos Lietuvos ateitį. Per kelerius metus netekę didelės ir labai svarbios dalies savęs, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei Katastrofa nebūtų įvykusi.

Šalies vadovas pabrėžė, kad vienintelis būdas susitaikyti su istorija – suvokti ir pasakyti sau teisybę. „Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine, skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti sau, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku“, – sakė Prezidentas, pabrėžęs, kad tik suvokę tragedijos mastą, aplinkybes ir atsakomybę mes galime kalbėti apie ateitį. Ją, stovėdamas katastrofos atminties vietoje, Prezidentas ir paragino matyti – tokią, kurioje visos Lietuvoje gyvenančios tautos kartu kuria stiprią ir teisingą valstybę, kurioje nėra vietos visa apimančiam abejingumui.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, tądien 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas ir buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Panerių memoriale vykusioje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo valdžios, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai ir užsienio svečiai. Buvo dedami vainikai, buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja pasidalijo prisiminimais, kantorius Shmuelis Yatomas giedojo maldą, moksleiviai padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms, ceremoniją užbaigė Vilniaus geto himnas.

Kasmet Vilniuje vyksta eisena „Atminties keliu“ iš Rūdninkų aikštės, kuri nacių okupuotoje sostinėje buvo geto teritorija, į geležinkelio stotį ir į Panerius. Joje dalyvauja sostinės moksleiviai, o visos šalies jaunimas tądien eidami keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę, aplanko masinių žudynių vietas savo vietovėse, pamini sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes. Lietuvoje tokių vietų daugiau nei 200.

Prezidento komunikacijos grupė
Atmintį saugantis miestas

Atmintį saugantis miestas

Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė išliko iš prieškarinių laikų. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Panevėžys sergsti čia gyvenusių, kūrusių, dirbusių iškilių panevėžiečių prisiminimą.

Kai kitą kartą išeisite tiesiog pasivaikščioti po miestą, apsidairykite: dažnas pastatas, skersgatvis ar skveras Panevėžyje yra pažymėtas kokios nors atminimo lentos. Vienos jų skirtos tam tikriems įvykiams, sukaktims, kitos – ypatingoms asmenybėms įamžinti. Turbūt nustebsite, kiek tarp tų atminimo ženklų rasite susijusiųjų su Panevėžio žydų bendruomenės istorija ir ryškiausiais jos atstovais. Deja, ir šiame straipsnyje visų jų įvardyti nebuvo galimybės.

Pervadintos po kelis kartus

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, tarpukariu mieste buvo net šešios gatvės, pavadinimais susietos su žydų tauta: Rabino Hercelio, Rabino Icelio, Š. Mero, A. Kisino, Džonto ir Sinagogų aikštė.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko pasakojimu, Š. Mero gatvė tokį vardą gavo 1933-iaisiais.

Žymusis žydų kilmės medikas Šachnelis Abraomas Meras mirė 1930 metais, o po trejų metų Panevėžio miesto tarybos sprendimu Perkūno gatvė, kurioje gyveno šis daug miestui nusipelnęs gydytojas, buvo pavadinta jo garbei.

Bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, palikęs miesto veide gilų randą. 1941 metais, Panevėžį užėmus naciams, trys „žydiškus“ pavadinimus turėjusios gatvės buvo pervadintos – joms suteikti sovietų žiauriai nukankintų miesto ligoninės gydytojų vardai.

Š. Mero gatvė tapo S. Mačiulio, A. Kisino – A. Gudonio, Rabino Hercelio – dr. J. Žemgulio. Tačiau neilgam, nes netrukus grįžo sovietai. Naujiesiems miesto šeimininkams priminimas apie nekaltas raudonojo teroro aukas buvo nereikalingas, tad jo buvo atsikratyta. Taip Panevėžyje ir vėl atsirado Š. Mero gatvė.

Garsiojo tarpukario mediko vardas, kaip ir svarūs nuopelnai, tada jau buvo gerokai primiršti, tad neapsieita be kuriozų. Dėl Š. Mero pavardės panašumo į savivaldos pareigas net būta svarstymų, jog gatvės pavadinimas ir miesto valdžia galbūt kažkaip susiję. Mūsų dienomis gydytojo Š. Mero atminimas įamžintas net dviejose miesto vietose.

Ramygalos gatvėje, ant Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikos sienos, kur anksčiau buvo žydų ligoninė, kabo vienam jos įkūrėjų ir ilgamečių vadovų skirta atminimo lenta. Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė taip pat išliko iš prieškarinių laikų.

Vokiečių okupacijos metais A. Kisinas su žmona ir dukra pateko į Kauno getą. Jis mirė Dachau koncentracijos stovykloje, kai iki išvadavimo buvo belikę vos pora mėnesių. Žmonai su dukra pavyko išgyventi. Per nacių okupaciją A. Kisino vardą gatvės pavadinime pakeitęs gydytojo A. Gudonio irgi ilgai neužsibuvo. 1944-ųjų rudenį Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu ši gatvė pervadinta į Juozo Danilevičiaus.

A. Kisino gatve ji vėl tapo tik 1990 metų vasarą. Sinagogų aikštė tarpukariu buvo maždaug ten, kur šiandien įvaža jungia Ukmergės gatvę su Juozo Miltinio teatro kiemu. Karo metais aikštė buvo smarkiai subombarduota. Jam pasibaigus, teritorija išvalyta, vėliau numatyta ir įgyvendinta užstatymo schema.

Stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti. P. ŽIDONIO nuotr.

Paminklais įamžinta sudėtinga istorija

Džonto gatvės, dabartiniams panevėžiečiams žinomos kaip J. Zikaro, istorija labai turtinga ir verta atskiro pasakojimo, sako istorikas D. Pilkauskas.

Sudėtingu laikotarpiu – po Pirmojo pasaulinio karo sekusių nepriklausomybės kovų, miestą nusiaubusių gaisrų, – atstatant Panevėžį daug prisidėjo JAV žydų labdaros organizacija „Joint“. Daugelyje valstybių šelpusi nuo karų nukentėjusius tautiečius, iš miesto ši draugija išsinuomojo žemės 40 gyvenamų namų žydų varguomenei statyti.

Mainais „Joint“ sutiko prisidėti statant Panevėžio ugniagesių namus. Būstai neturtingiems žydų bendruomenės atstovams kilo atkarpoje iki tuometės Skerdyklos – dabartinės Nemuno gatvės. Vėliau dalis žydų savo namus pardavė, juose apsigyveno ir kitų tautybių žmonių. O labdaros organizacijos nuopelnus atstatant miestą nuspręsta įamžinti naujai atsiradusioje gatvėje.

„Gatvę, kur statosi žydų namai, nuo Krekenavos gatvelės prieš rusų kapus, pavadinti Džonto gatve“, – archyvuose saugomą miesto valdžios protokolą cituoja muziejininkas. Vėlesnė šios gatvės istorija – tragiška. 1941 metų birželio pabaigoje į Panevėžį įžengus nacistinės Vokietijos daliniams, netrukus buvo įsteigtas getas. Ir Džonto gatvė pateko į jo teritoriją.

Tų pačių metų rugsėjį gatvė pervadinta į Birželio 22-osios. Karui tęsiantis, tikrumo nebuvo dėl nieko. Ir kai į miestą sugrįžo Raudonosios armijos daliniais, nauja valdžia, žinoma, dėl gatvių pavadinimų turėjo savų planų. 1944 metų rudenį Birželio 22-osios gatvės nebeliko – jai nuspręsta sugrąžinti Džonto pavadinimą.

Šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje kilus naujai antisemitinei bangai, sukurpus garsiąją žydų gydytojų kenkėjų bylą, jos atgarsiai atsirito ir iki Panevėžio. Tad, pasakoja D. Pilkauskas, Džonto gatvė 1953 metų pradžioje pervadinta tarpukariu sušaudyto Lietuvos komunistų partijos nario Kazio Giedrio vardu.

Istorinį pavadinimą bandyta atkurti vėl atgavus nepriklausomybę. „Prieš tą padarant buvo atsiklausiama ir vietos gyventojų, – prisimena istorikas. – Bet Džonto gatvės senbuvių buvo likę labai mažai. Dauguma gyventojų jau nežinojo, kad prieš daug metų ši gatvė vadinta Džonto…“ Tad 1991 metais K. Giedrio gatvė buvo pervadinta į J. Zikaro. Bet jos pradžioje stovi priminimas apie ypatingą reikšmę turėjusį senąjį jos vardą – Panevėžio miesto žydų bendruomenės pastatyta stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti.

O netoliese, Krekenavos ir Klaipėdos gatvių kampe, stovi dar vienas paminklas, žymintis geto vietą. Pasak Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano, tuo metu, kai jis kurtas, neturėta tikslių duomenų apie geto įkūrimo dieną, tad nurodyta keliomis dienomis ankstyvesnė. Tik vėliau pavyko rasti dokumentus, kuriuose minima, kad getas įkurtas ne 1941 metų liepos 7-ąją, o 11-ąją.

Senosios žydų kapinės.

 

Nuotraukų galerija

      

Gyvenimą skyrę panevėžiečių gerovei

Gyvenimą skyrę panevėžiečių gerovei

Panevėžio žydų ligoninės personalas 1929 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Daiva Savickienė

 

Tarpukariu Panevėžyje dirbo ne vienas puikus gydytojas.

XX amžiaus pirmąją pusę nužymėjo suirutės ir net du pasauliniai karai. Tačiau kaip tik šie sunkmečiai tapo proveržių medicinoje era. Situacija visuomenės sveikatos apsaugos srityje gerėjo ir visų savo profesijai atsidavusių medikų pastangomis. Nemažai prie to prisidėjo gydytojai žydai.

Rėmė ir savo lėšomis Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko žiniomis, XIX amžiaus pabaigoje Panevėžyje minima apie dešimt medikų. Ir dauguma jų buvo žydų bendruomenės atstovai, pavyzdžiui, Leiba Jankelis Basas, Judelis Golombekas, kiti.

Istoriko teigimu, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas gydytojus išblaškė, gydymo įstaigos buvo sunaikintos. Tad pokariu Panevėžyje susiklostė itin sudėtinga situacija: mieste siautė įvairios ligos, žmonės buvo nusilpę, o pagalbos trūko. Be to, vyko nepriklausomybės kovos.

Nuo 1885-ųjų Panevėžyje veikė žydų ligoninė, tačiau siaučiant Pirmajam pasauliniam ji buvo pertvarkyta į karo, ir net šiam pasibaigus pastatas toliau naudotas kariškių reikmėms. Civilius ligonius, anot D. Pilkausko, tekdavo guldyti sinagogoje Aptiekos – dabartinėje Elektros gatvėje.

Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas.

Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas.

Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas. Pagerbimo iškilmės prie nužudytųjų kapų vyksta kasmet tuo pačiu laiku, 12 valandą.

Į iškilmes trečioje pagal dydį Lietuvos Holokausto vietoje susirinko Ukmergės žydų bendruomenės nariai, atvyko nemažas būrys jų tautiečių iš Šiaulių, Vilniaus, Kauno bendruomenių. Dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovai, JAV ambasados Lietuvoje diplomatas.

Tradicines žuvusiųjų pagerbimo iškilmes pradėjęs Ukmergės rajono žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas sakė, kad lygiai prieš 79 metus iš Ukmergės link Pivonijos šilo judėjo jūra žmonių. Tarp jų buvo tūkstančiai vaikų, Lietuvos ateitis. Bet nė vienam iš jų nebuvo lemta pasiekti gyvenime savo tikslą – jie privalėjo sustoti šioje stotelėje.

A.Taicas dėkojo Dukstynos pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro moksleiviams, kurie su istorijos mokytoja Vida Pulkauninkiene jau septynioliktą rugsėjį dalyvavo nužudytų žydų pagerbimo iškilmėse. Šie moksleiviai naujus mokslo metus pradeda istorijos pamoka, kuri vyksta Pivonijos šile.

Minėjime, kaip ir kiekvienais metais, kartu su savo tėveliu dalyvavo Olegas Rimanas. Ukmergės rajono žydų bendruomenei O. Rimanas neatlygintinai perdavė du muzikos instrumentus, citras, kuriuos įsigijo Vilniuje, sendaikčių turguje. Simboliška, kad citrų perdavimas vyko Pivonijos šile, – pradėjus ieškoti informacijos apie šiuos instrumentus, paaiškėjo, kad jų savininkai buvo žydai muzikantai, gyvenę būtent Ukmergėje. Ukmergės rajono žydų bendruomenė dėkoja už šią neįkainojamą dovaną.

Minėjimo pabaigoje Ukmergės rajono žydų bendruomenės nariai pasveikino jaunąją bendruomenės kartą – puikiai 100 balų įvertinimu išlaikius brandos egzaminus. Būtent jie mūsų viltis ir ateitis.

Ukmergės rajono žydų bendruomenės rėmėjas – Geros valios fondas.

Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą

Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą

Penktadienį, rugsėjo 4 dieną, Rokiškio krašto muziejuje buvo surengta konferencija „Žydų bendruomenės indėlis į Šiaurės rytų Lietuvos regiono kultūrinę, politinę, ekonominę raidą pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu“ skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė savo pranešime „ Kupiškio žydų bendruomenė“ supažindino konferencijos dalyvius ir svečius su Kupiškio miestelio žydų istorija, akcentavo žydų gyventojų indėlį į Kupiškio ekonominį, visuomeninį ir politinį gyvenimą, pateikė pavyzdžių apie lietuvių ir žydų šeimų draugystę ir bendrystę saugant miestelį nuo gaisrų.

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė ir konferencijos sumanytojas, Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis

Konferencijoje buvo pristatytos dvi knygos „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“ (2016 m. ) ir „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ (2017 m.), sulaukusios didelio dalyvių susidomėjimo. Abiems knygoms pratarmes parašė nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Leidinių sudarytoja muziejininkė Aušra Jonušytė.

Istorikė kalbėjo ir apie naują projektinį darbą – leidinį „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“. Projekto partneriai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ekspertė Dovilė Rūkaitė ir Natalja Cheifec bei Kauno miesto žydų bendruomenės nariai.

Nuoširdžią ir nesavanaudišką pagalbą vykdant naująjį projektą pasiūlė Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Vykdant projektą tikimasi prasmingo ir abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo su mecenatu Philipu Šapiro.

Konferencijoje paranešimus apie savo krašto žydų likimus, paveldą ir istoriją skaitė Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė, Pasvalio rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.

Etnografijos muziejaus informacija
Nuotraukos Rasos Skaisgirytės

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.

Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.

Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.

Krekenavos žydų istorija

Krekenavos žydų istorija

Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.

Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.

Pėdsakai miestelyje

Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.

Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.

Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.

Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.

Krekenavos žydų sinagoga

Valiušaičio paskyrimas į naujas pareigas papiktino ir istorikus, ir žydų bendruomenę

Valiušaičio paskyrimas į naujas pareigas papiktino ir istorikus, ir žydų bendruomenę

Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas/J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Modesta Gaučaitė, LRT.lt

Lietuvos Žydų bendruomenei ir istorikams kyla klausimų dėl naujojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) patarėjo Vidmanto Valiušaičio paskyrimo. Pats V. Valiušaitis sakė neketinantis teisintis, nes darbai kalba patys už save.

Naujasis centro vadovas Adas Jakubauskas prie įstaigos vairo stojo prieš porą mėnesių ir pradėjo rikiuotis savo komandą. Be pavaduotojo A. Jakubauskas paskyrė ir du patarėjus, kurių vienu tapo V. Valiušaitis. Jis – ilgametis žurnalistas, publicistas, knygų autorius, kelerius metus dirbęs radijo stoties „Laisvoji banga“ direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi, 2017-aisiais pradėjo eiti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metodininko-tyrėjo pareigas.

Tačiau būtent jo paskyrimas sukėlė Lietuvos Žydų bendruomenės nepasitenkinimą ir sukėlė klausimų istorikams.

Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Kelios mintys pasiskaičius K. Girnių.

Vilniuje, ponios ir ponai, reikia būti visišku bepročiu, kad sutikus Tiesą ją atpažintum. Todėl retas, bet akylus etiškas skaitytojas, perskaitęs mano komentaro pavadinimą, tuojau pasipiktinęs reaguos. Juk tikrai ne VISI dipukai taip elgiasi? Ir šis skaitytojas bus teisus. Tai štai, Kęstučio Girniaus straipsnio pavadinimas „Nesiliaujantys priekaištai laisvės kovotojams“ mano nuomone pažeidžia akademinę ir žurnalistinę etiką.

Išvertus K. Girniaus straipsnio pavadinimą į žmogišką kalbą, jis skamba šitaip: „Visi partizanų kritikai kaltina visus laisvės kovotojus“. O jeigu keliantys klausimus dar ir yra žydų kilmės? Juk doras lietuvis niekaip nekvestionuoja dešiniųjų politkorektiškai sudėliotos ir visuomenei primestos vienos istorijos naratyvo idėjos? Kai šovinistine šizofrenija paveikti visokie net ir su demokratinio konservatizmo idėjomis susipykę judėjimai skleidžia VISI JIE TOKIE nesąmones, yra viena. Bet panašūs visus kritikus į vieną katilą sumetantys straipsnio pavadinimai K. Girniui garbės nedaro. Juk visus iki vieno „vienos istorinės tiesos“ kritikus kolektyviai kaltinti nesiliaujant skeptiškai ir kritiškai reaguoti į reikalavimą užsimerkti prieš įžūliai romantizuojamą Lietuvos žiaurią praeitį net ir nusikaltėlius verčiant aukomis, matau, kad nervai neatlaiko. Kaip sakė istorikas Christoph Dickmann: „Nenudailinta istorija dažnai kėsinasi į mūsų saugumo jausmą“. Na, pripažinkite, kaunietiškai šnekant, nefasonas TSPMI dėstytojui primityvokai kritikuoti oponentus. Juk ne visi ir ne visus partizanus kritikai kaltina?

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Šiandien į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nebuvo pakviesta, gal organizatoriai pamiršo, kad žydai  1940m. birželio 14d. taip pat buvo ištremti.  Todėl čia primename LŽB pirmininkės F.Kukliansky kalbą, pasakytą  2016m. birželio  14d. Seime apie žydų trėmimą.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 m. nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 m. 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Nuotraukoje Krakų žydų kapinės
16 -18 dienomis Krakėse (Kėdainių r.) vyks projekto “Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę” renginių ciklas “Žydų kultūros savaitė Krakėse”.
Prisegame informaciją apie renginius ir maloniai kviečiame dalyvauti.
Visa informacija pie renginį:
Robertas Dubinka

Krakių kultūros centro direktorius


Laisvės a. 1, LT – 58242, Krakės, Kėdainių r. sav., įm. k. 300630977
tel. 8 347 38274, mob. 8 615 85084
Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Mieloji Roza,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.

Mazl Tov ir iki 120-ies!

1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.

Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.

Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.

Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…

Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.

Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.

Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.

Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.

Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.

Vokietijos laikraščio  pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse. 

Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.