Žydų istorija Lietuvoje

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Nataljos Cheifec klubo Šalom sezono uždarymo akimirkos iš Žiežmarių

Šiandiena #NataljosKlubo Šalom nariai uždarė pirmąjį sėkmingą klubo sezoną ir keliavo į Žiežmarius.

Saulėtą dieną vaikščiojome per mažą miestelį, kažkada, kol dar nebuvo autostrados, stovėjusį ant pagrindinio Lietuvos kelio tarp Vilniaus ir Kauno. Čia dar gan ryškūs nedidelio žydų kvartalo pėdsakai atpažįstami iš raudonų plytų namelių ir prekybininkų pastatų su durimis į gatvę. Siaurose gatvelėse išlikę  maži medinukai su nepakeistomis autentiškomis detalėmis, langinėmis, durų varčiomis. Vietos specifinė puošmena – skardinės augalinių motyvų lietvamzdžių dekoracijos.

Radome ir vieną namą su kampinėmis durimis, sako – tai litvakų sumanymas, nes kampinės durys rodo, jog namas priklausė abiem gatvėms paleis sienas. Tad abiejų gatvelių prekybininkai negalėdavo pykti ant namo gyventojo, kai jis eidavo apsipirkti pas prekeivį kaimyną.

Apie išsaugotos ir atrestauruotos Žiežmarių sinagogos sėkmės istoriją pasakojo Aivaras Jonyka. Sinagogos atgimimu jis rūpinasi jau daug metų. Miestelyje gyveno apie 80 proc. žydų, kurių šiandiena jau nebėra. Bet liko vienas iš keturių maldos namų – atsinaujinusi unikali medinė sinagoga. Miestelyje nebeliko žydų bendruomenės, tad pastatas tarnauja kaip kultūros centras. Čia rengiamos parodos, koncertai, susitikimai, objektą dažnai lanko grupės iš Izraelio.

Vėliau klubiečiai aplankė atminties vietas – žydų kapines ir žydų žudynių vietas ir kapus Strošiūnų miške kur 1941 m. buvo negailestingai nužudyti 2200 vyrai, o vėliau 1800 moterys, vaikai ir pagyvenę Žiežmarių žydai.

Kaišiadorių turizmo centro informaciniame puslapyje rašoma:

Žiežmarių žydų kapinės paminėtos 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu čia buvo dvejos kapinės: vienos laukuose miesto pakraštyje, o antrosios – prie sinagogos, skirtos mažiems vaikams laidoti. Iki mūsų dienų antrųjų kapinių neliko nė žymės. Senųjų žydų kapinių pakraštyje po Antrojo pasaulinio karo buvo užkasami nužudytų partizanų palaikai. Šiuo metu kapinėse išliko apie 40 skirtingų stilių ir formų antkapinių paminklų.

Žydų žudynių vieta ir kapas Strošiūnų miške 1941 m. Rugpjūčio mėnesį vyko masinis Kaišiadorių apylinkių žydų naikinimas. Vyrai, moterys, vaikai buvo surenkami į vieną vietą, vėliau vedami arba vežami sušaudymui. Žudynės vyko Strošiūnų šile. Šioje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. buvo sušaudyta 1911 Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių žydų. Tai buvo Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės.

Kviečiame pasivaikščioti kartu ir susitikime rudenį, prasidėjus naujam edukaciniam sezonui.

Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo

Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo

Vykstant penktąjam Pasaulio Litvakų Kongresui dalinamės įkpėpiančiu Lrytas.lt žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės straipsniu.

Vilniuje susirinko Lietuvos žydai (litvakai) iš viso pasaulio.

Kas yra litvakas?

Žydai Lietuvoje: dar neatrasta ar jau prarasta bendra istorija? Žmogaus teisės, nūdienos antisemitizmas ir jo raiška. Lietuvos žydų kultūros bruožų fiksavimas. Šios ir daugelis kitų temų, liečiančių Lietuvos žydų istoriją, Holokaustą ir kultūrą buvo aptartos jau penktą kartą vykstantčiame Pasaulio Litvakų kongrese.

„Lietuvos žydai – pasaulio žydų kertinis akmuo“ – šiuos Amerikos žydų teologijos seminarijos istoriko, profesoriaus Davido Fishmano žodžius galima būtų laikyti pagrindiniu kongreso leitmotyvu ir, žinoma, pagarba visiems iškiliems žydams, kilusiems iš Lietuvos – litvakams. Šviesios atminties Izraelio prezidentas, Nobelio Taikos premijos laureatas Shimonas Peresas, klausiams, ką ją reiškia būti litvaku, visada atsakydavo, kad tai, pirmiausia – kokybės ženklas visose gyvenimo srityse.

Penktasis Pasaulio Litvakų kongresas turėjo įvykti prieš dvejus metus, kai buvo minimos Elijahu Ben Salomono Zalmano, labiau žinomo, kaip Vilniaus Gaono – žymaus judaizmo rabino, kabalisto, Talmudo ir Toros tyrnėtojo 300-osios gimimo metinės. Deja, tada iškilmes ir kongresą surengti sutrukdė visą pasaulį krėtusi COVID-19 ligos pandemija. Šiais metais kai kuriuos kviestus svečius išgąsdino Ukrainoje prasidėjęs karas, tačiau kongresas vis tiek įvyko.

„Tokiam iškiliam žmogui, koks buvo Vilniaus Gaonas dveji metai nėra jau toks didelis laiko tarpas. Todėl labai džiugu, kad mes, litvakai, iš viso pasaulio galėjome vėl susirinkti. Laikas bėga, daugelis istorijos įvykių vertinami jau kitoje šviesoje. Ta mirtį sėjusi pandemija ir baisus karas Ukrainoje padeda kitaip vertinti ir žydų praeitį. Gal todėl kongrese buvo išgirsti pakankamai drąsūs Lietuvos istorikų, visuomenės veikėjų pranešimai, kokių, greičiausiai nebūtumėm išgirdę prieš penkerius ar dešimt metų – apie Holokaustą ir jo vertinimą, istorijos įvykius, atjautą. Vadinasi, einame pirmyn. Tikiu, kad Lietuvos visuomenė ir ateityje nesmerks lietuvių ar užsienio piliečių, kurie drąsiai kalba apie ir litvakų, ir kitų šalių žydų istoriją bei tragediją“, – bendraudama su lrytas.lt, kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky. Vieni didžiausių litvakų istorijos klodų buvo atrasti ir atidengti Vilniuje, tarp Vokiečių ir Didžiosios gatvių buvusios Didžiosios Sinagogos vietoje, kur jau penkerius metus vyko archeologiniai kasinėjimais. Juos kasmet finansuodavo Geros valios fondas. Tikimasi, kad šie kasinėjimai, kuriuos vykdo ir Lietuvos, ir Izraelio archeologai, vyks ir šiemet. „Puikiai žinomos Dididžiosios Sinagogos ribos. Kasmet randama vis daugiau unikalių radinių. Praėjusiais metais rastas Sinagogos langų stiklo gabaliukas , lyg dalis Marko Šagalo paveiklų, man asmeniškai – labai brangus. Labai jautru ir tai, kad buvo rasta medinė rodyklė, kuria kažkieno ranka vedžiojo po Toros puslapius“, – kalbėjo F. Kukliansky apie vieną svarbiausių Lietuvos Sinagogų, kurioje melsdavosi ir Vilniaus Gaonas. Paklaustas, ar tai, kas buvo rasta Didžiosios Sinagogos vietoje kasinėjimų metų, galėtų pasitarnauti kokiam nors memorialui ar kultūros centrui atsirasti, mįslingai atsakė, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų dar kelias dienas palaukti.

 

Ką pačiai F. Kukliansky, gimusiai ir užaugusiai Lietuvoje, reiškia būti litvake? 

„Mano tėtis sakydavo, kad jo anūkai yra gimę Lietuvoje, todėl – su kokybės ženklu ir skirti eksportui. Ir aš pati tuo didžiuojuosi“, – šyptelėjo Lietuvos žydų bendruomenės vadovė. Pasak F. Kukliansky, litvakai – Lietuvos žemės žydai: „Mes čia geriam vandenį, gaminam maistą iš to, ką užaugina ši žemė. Esame šios šalies gyventojai. O litvakų išskirtinumas – bet kokioje srityje ir daugelyje dalykų – akivaizdus: mūsų kalba pati gražiausia ir niekas net Izraelyje taip gražiai hebrajiškai nekalba, kaip buvo mokama Šiaulių žydų gimnazijoje, kurią baigė mano mama. Esame patys protingiausi ir dididžiausi intelektualai žydų pasaulyje. Be to, kiek garsių politikų ir visuomenės veikėjų Izareliui padovanojo Lietuva ir litvakai! Visada sakau, kad Izraelio prezidento postas priklauso mums, litvakams. Vien ko vertas prezidentas litvakas Shimonas Peresas! Keturis kartus Izraelio premjeru buvusio Benjamino Netanyahu protėviai – irgi iš Lietuvos. O mano dėdė Dovas Shilanskis, gimęs Šiauliuose, 1988–1992 m. buvo Izraelio Kneseto pirmininkas. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti“. Prisimindama savo šeimą, kurioje visi – litvakai, F. Kukliansky, atviraudama papasakojo šmaikščią istoriją, kodėl jos mamos šeima, kilusi iš Šiaulių, jos tėvo, gimusio Veisėjuose, nelaikė tikru žydu: „Jis nekalbėjo taip taisyklingai hebrajiškai, kaip mokėjo mama.

Negana to, šeima buvo suskilusi ir dėl bulvinių blynų. Pirmasis triukšmauti pradėjo mano šviesios atminties vyras Alfonsas Pilitauskas, nes jis, kaip žemaitis, bulvinius blynus buvo pratęs valgyti sūrius su grietine. Mano mama Šiauliuose valgydavo tokius blynus su grietine ir cukrumi. Dar kitaip mėgo valgyti tėvas – Veisėjuose žydai ant bulvinių blynų visada užsidėdavo mėlynių uogienės. Dėl šių visų nesutarimų prie stalo kategoriškai atsisakiau gaminti bulvinius blynus“. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie penkis tūkstančius litvakų. Tik F. Kukliansky apgailestavo, kad negalima pasakyti, ar šie skaičiai – tikslūs, nes Lietuvos žydų bendruomenė nerenka mokesčių iš visų savo narių.

lrytas.lt

Ateities mokykla – kokia ji?

Ateities mokykla – kokia ji?

Penktojo Pasaulio Litvakų kongreso atidarymo metu skambėjo daug įvairių  rimtų pranešimų apie istorinę atmintį, praeitį, žydų kultūros ir mokslo pasiekimu. Taip pat kalbėta ir apie ateitį, pristatome Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės, Dr. Ruth Reches pranešimą apie vienintelės valstybinės žydų mokyklos Lietuvoje kasdienybę ir pasiekimus. Kokia naujoji litvakų karta auga Lietuvoje!

Tik šiuolaikinius visuomenės poreikius atliepianti ugdymo įstaiga geba išugdyti išsilavinusias,  kūrybingas, konkurencingas, tolerantiškas, kylančius iššūkius nugalinčias ir progreso link judančias asmenybes.

Nebijau pasakyti, kad Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija yra tokia mokykla.

Kokiomis vertybėmis paremti gimnazijos filosofija?

Išsilavinimas yra turtas

Žydų santykis su mokslu visais laikais buvo ypatingas. Žydai nuo seno vadinami knygos tauta. Iškentę priespaudas, karus, išvarymus iš tėvynės, žydai žinojo, kad vienintelis dalykas, kurio iš jų niekas negali  atimti, yra jų žinios.

Tokį požiūri  į mokslą skiepija mokiniams Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija.

Kokiais būdais mums pavyksta paversti filosofines prielaidas realybe?

Gimnazijos pedagogų naudojami ugdymo metodai atliepia vaikų poreikius – siekiame mokinius ugdyti  per asmeninę patirtį bei aktyvų jų įtraukimą savarankiškai ieškant atsakymų.

Mokome būti lanksčiais ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos, būti kūrybiškais, drąsiai priimti sprendimus.

Ugdome socialinius įgūdžius – rūpestį, atsakomybę, žodžio laikymąsi, savitarpio pagalbą; gimnazijoje mokomasi partneriškai, grupėse, komandose. Mokosi chevruta – kaip ankščiau ješivose mokėsi Toros, kai vaikai mokydavo vieni kitus.

Šioms kompetencijoms ugdyti nepakanka juodos lentos.

 Todėl daug dėmesio skiriame ugdymo aplinkai kurti:

  • Mokykloje įrengiame aukščiausių technologijų standartų kabinetus ir laboratorijas, specializuotas kūrybines dirbtuves (fizikos, chemijos laboratorijos, hebrajų kalbos kabinetai, naujausi technologijų kabinetai su galimybėmis meistrauti, užsiimti rankdarbiais ar gaminti maistą);
  • Kuriame netradicines mokymosi erdves – pamokos vyksta bibliotekoje, lauko klasėje, net palapinėje per šventę Sukot;
  • Mūsų socialinio partnerio organizacijos ORT dėka įdiegėme mokykloje STEM projektą. Gimnazijos moksleiviai ir mokytojai dalyvauja tarptautiniuose ORT organizuojamuose STEM seminaruose ir olimpiadose;
  • Vyresnių klasių mokiniai, planuojantys susieti savo ateities karjerą su medicina, turi galimybę atlikti praktiką profesoriaus V. Bumelio vadovaujamoje įmonėje „Biotechfarm“.

Metų bėgyje mokykloje vyko STEAM renginiai – „įprastinės“ edukacijos ir „neįprasto“ ugdymo junginys, kai  tradicinėmis ir originaliomis formomis suteikiama galimybė mokytis gamtos mokslų pamokos, integruojamos su matematika, technologijomis, menais.

Ugdymas nesibaigia pamokomis. Mokiniai turi galimybę mokytis ne tik programinių dalykų, bet edukacijų ir neformalaus ugdymo veiklose atskleisti savo talentus. Mokiniai dainuoja, šoka, sportuoja, vaidina.

Mokyklos erdvės yra maksimaliai išnaudojamos. Sienas puošia mokinių piešiniai ir įvairių organizacijų mums skolinamos ekspozicijos, kurios naudojamos kaip ugdymo priemonės – mokytojai prie jų veda mokiniams pamokas.

Mes esame skirtingi, bet vieningi

Mums yra didelė garbė ir dar didesnė atsakomybė, kad esame vienintelė valstybinė žydų mokykla visoje šalyje. Mūsų mokykla yra unikalus ugdymo įstaigos pavyzdys, kurioje skirtingų Lietuvoje gyvenančių tautybių vaikai, priklausantys skirtingoms tautybėms, kultūrinėms grupėms, turi lygias galimybes ir sugyvena draugiškai.

Kaip to siekiame?

  • Puoselėjame žydų tautos tradicijas.
  • Siekiame užtikrinti pagarbų ir socialiai teisingą skirtingų kultūrų santykį, į prioritetus iškeldami bendražmogišką etiką, o ne kultūrinius skirtumus.
  • Tolerancija – vienas pagrindinių mokyklos egzistavimo prioritetų.
  • Didelį vaidmenį skiriame bendradarbiavimui su tėvais, kurių vaidmuo, puoselėjant tarpkultūriškumą, yra itin reikšmingas.

 

Puoselėdami žydų tautos tradicijas ir kultūrą bei saugodami istorinį tautos atminimą ir siekdami atkurti garbingą Šiaurės Jeruzalės vardą,  mūsų mokykloje minime tradicines žydų tautos šventes. Gerbiame Lietuvos tradicijas, minime visas Lietuvai svarbias datas.

Neseniai kartu minėjome Izraelio valstybės nepriklausomybės metines. Ta proga, bendradarbiaudami su Tautinių mažumų departamentu,  į svečius pirmą kartą mūsų Gimnazijos istorijoje pasikvietėme visų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovus, surengdami mokyklos kieme Tautų mugę.

Kiekvieną penktadienį susirenka visi mokyklos mokiniai – mes visi kartu švenčiame Šabatą.

Projektinė veikla – tai galimybė plėsti mokinių akiratį, supažindinant juos su kitų tautų  istorija, tradicijomis.

Puikus tarpkultūrinis aklėjimas – mūsų Gimnazijos bendradarbiavimo su Izraelio mokyklomis „Kfar Hajarok“ iš Ramat Hašarono ir „Galim“ iš Chaderos projektas „Teumot (mokyklos – dvynės)“.

Mes didžiuojamės ir kitais savo nacionaliniais bei tarptautiniais bendradarbiavimo projektais. Pavyzdžiui, su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene įgyvendiname projektą „Iš kartos į kartą“, skirtą sujungti neabejingas įvairaus amžiaus žydų tautos atstovų širdis, pasisemti jaunatviško optimizmo ir išsaugoti vyresnės kartos istorinės atminties lobynus.

Mokiniai gamina litvakiškus patiekalus ir dalinasi su mokyklos bendruomene receptais, septintokai švenčia savo pilnametystę pagal žydų tradicijas. Kelis kartus per metus mokiniai tvarko žydų kapines.

Nuolat mokomės

 Mokykla nejudėtų pirmyn jei ne mokytojai.

Mokytojas nebėra vienintelis informacijos šaltinis. Gali pasitaikyti situacijų, kai vaikai informaciją ras itin greitai ir užduos klausimų, į kuriuos mokytojas gali netgi neturėti atsakymų. Pedagogas tampa proceso moderatoriumi, suteikiančiu mokiniams įrankius, stebinčiu, patariančiu bei padedančiu. Kiekvieno mokytojo tikslas turėtų būti mokymąsi padaryti įdomų, aktualų, reikšmingą ir susietą su mokinio reikmėmis bei praktiniu pritaikymu. Greitai besikeičiant aplinkai ir poreikiams, prisitaikyti turi ir pedagogai – tampa labai svarbus jų gebėjimas mokytis, įsisavinti naujoves.

Mūsų mokytojai ne tik nuolat tobulina savo profesinių žinių lygį, bet sistemingai įgyja ir plėtoja savo bendrąsias kompetencijas, kurios yra būtinos mokymuisi visą gyvenimą. Mokyklos pedagogai, specialistai, darbuotojai turi daug galimybių mokytis, keisdamiesi gerąja praktika, tobulina savo gebėjimus šalies ir užsienio seminaruose bei konferencijose. Šiemet tobulinimosi seminarai su organizacija „Centropa“ vyko ir mūsų mokykloje,  ir Berlyne (Vokietija). Mūsų mokytojai taip pat bendradarbiavo ir projekte „Hefziba Izraeli Teachers“, dalyvauja ORT seminaruose.

Mokykla visiems

Mūsų mokyklos tendencija – nuo švietimo visiems pereinama prie švietimo kiekvienam, t. y. personalizuoto, suasmeninto ugdymo(si) ir mokymo(si) pripažįstant, kad žmonių patirtys, poreikiai, siekiai skiriasi ir mokomasi skirtingais tempais ir būdais

Mūsų mokykla, įgyvendindama Lietuvos Geros mokyklos koncepciją, taiko vis plačiau  ES naudojamus individualių mokinių poreikių ir gebėjimų diferencijavimo (t.y., pagarbos gebėjimų skirtumams, kūrybinio jų įveiklinimo ugdymo procese) principus. Pas mus dirbanti komanda specialistų yra sukūrusi individualias programas, skirtas specialiųjų poreikių turintiems mokiniams. Gabiausiems gimnazijos mokiniams sudaromos puikios sąlygos jų gabumams vystyti taip pat mokytis pagal jiems individualiai pritaikytas dėstymo metodikas. Daug mūsų klasių tam tikrų pamokų metu dalinamos į mažesnes grupes, tai turi reikšmingą įtaką jų mokymosi proceso kokybei.

Nuo šių mokslo metų esame sudarę galimybę vystyti savo mokymosi potencialą 3-4 kl. mokiniams. Jie dalyvavo didelį mokymosi potencialą turinčių mokinių atrankoje ir keliems iš jų buvo pasiūlyta ugdyti savo gabumus pagal mūsų gimnazijos mokytojų parengtą neformalaus ugdymo programą, sudarytą iš 4 ciklų ir apimančią visus metus: filosofiją, astronomiją, matematiką su anglų kalba ir žurnalistiką, kurie papildomai plėtros tiriančio ir kritinio mąstymo, bendravimo, estetinės pajautos bei raiškos gebėjimus.

 

Mūsų gimnazijos 8 klasės moksleiviai, turintys aukštesnius gebėjimus, bendradarbiauja su Izraelio Ron Vardi gabių mokinių centro mokiniais. Nuotolinių susitikimų metu gabūs mokiniai kartu mokosi atlikti sociologinius pačių mokinių pasirinktų visuomenės problemų tyrimus.

 

Apibendrinimas

Apibendrindami, norėtume atsakingai pareikšti, kad mes, Vilniaus ORT gimnazija, nešiodami garbingą Šolomo Aleichemo vardą, didžiuojamės, kad esame moderni, atvira pokyčiams ateities ugdymo įstaiga, išskirtinėje, saugioje ir jaukioje aplinkoje teikianti kokybišką vidurinį išsilavinimą. Esame laimingi, kad ugdome maksimaliai savo gebėjimus atskleidžiančią savarankišką ir humanišką asmenybę, motyvuotą ateities karjerai, puoselėjančią tautinį savitumą.

Dažnai pajuokaujame, kad gyvename taip įdomiai, jog vieno pranešimo metu neįmanoma pristatyti visų mūsų lūkesčių, pasiekimų ir svajonių. Tam, greičiausiai reikėtų atskiro kongreso. Tokio, kaip šis, kuriame mums teko garbė bent trumpai apie save papasakoti. Dėkojame Jums visiems už šią puikią galimybę ir už mūsų reikšmingą bendradarbiavimą, auginant jaunąjį žmogų, sugebantį visapusiškai integruotis ne tik į Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio  socialinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą!

Žydų išmintis byloja: norėdamas kurti ateitį, apmastyk tai, ką turi dabar.

Ateities mokyklą mes kuriame kasdien.

Milšteinų palikuonys aplankė protėvių žemę Prienuose

Janina Leonavičienė-Paplauskaitė,

Inžinierė-mechanikė, baigusi Kauno Technologijos universitetą.

 

Rinkdama medžiagą apie Prienuose gyvenusias žydų šeimas, radau paskelbtą Prienuose nužudytų žydų sąrašą. Jame parašyta: “Kančiose žuvo šios šeimos: 9) Milšteino Chaimo; 20) Milšteino Ruvino” (Vytautas Kuzmickas, Krašto vitrina, 2016 08 24).
Iš šio baisaus sąrašo jau galime išbraukti abi šeimas, nes pirma, tai ta pati Chaimo Ruvino (du vardai) Milšteino šeima, o antra, kad Milšteinai, pajutę Europoje artėjantį pavojų, iš Prienų emigravo į JAV 1937 m. Taip nuo Holokausto išsigelbėjo penkių asmenų šeima: Chaimas Ruvinas Milšteinas, jo žmona Roche Gitel Milšteinienė ir trys jų vaikai: sūnus Mendelis, dukros Chaia ir Feiga.
Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Vasario 10 d., ketvirtadienį, 16 val. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) šiaulietė Ida Vileikienė muziejui padovanos savo įtėvių Zofijos ir Adolfo Staškų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ir Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus.

I. Vileikienė – viena iš vos kelių šiandien mieste gyvenančių šiauliečių, kuriems teko būti Šiaulių gete ir patirti Holokausto siaubą. Jos tėvai Aronas ir Liuba Rozengardai, išplėšti iš savo įprasto gyvenimo, atsidūrė gete. Ida čia ir gimė 1942 m. vasarą. Tačiau džiaugtis savo dukrele tėvams teko neilgai. Gete vyko žiaurios akcijos, vaikai buvo gaudomi, atplėšiami nuo tėvų, išvežami. Tad Rozengardai nusprendė ieškoti savo vaikui saugesnės vietos. Sužinoję apie geraširdę moterį Z. Staškienę, neturėdami kitos išeities, perdavė jai savo dukrelę. Ir nesuklydo. Staškų šeima ją apsaugojo ir užaugino.

Nuotraukų albumas socialiniuose tinkluose:

 

Tuo tarpu Idos tėvai, kiti giminaičiai atsidūrė Štuthofe. Tėvas žuvo Pomeranijoje, mamos likimas nežinomas. Ida augo šeimoje, tapusioje jos antrąja šeima, ir džiaugėsi, turėdama žmones, kurie ja rūpinosi ir globojo. Atsidėkodama Ida pasirūpino, kad jos įtėviai Adolfas ir Zofija Staškai po mirties būtų apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Yad Vashem institutas jiems suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus.

Dabar Ida šias šeimos relikvijas, liudijančias skaudžius išgyvenimus ir didvyriškus poelgius, nusprendė padovanoti muziejui ir miestui. Tam, kad mūsų visų atmintyje liktų drąsių šiauliečių istorijos ir, kad nepamirštume to, kas buvo. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas Izraelio valstybės kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Muziejuje saugomi Stanislavai Venclauskienei ir jos dukroms Danutei ir Gražbylei įteikti Pasaulio tautų teisuolių, taip pat Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai. Venclauskių namai Antrojo pasaulinio karo metais tapo prieglobsčiu ne vienam žydui, o Venclauskių šeimos moterų ištiesta pagalbos ranka tuo itin sudėtingu metu gelbėjo gyvybes ir teikė viltį.

Šaltinis: kauno.diena.lt

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

DELFI.lt
LŽB bendruomenės bičiulis R. Stankevičius pristatė naująją savo knygą apie nepaprastą asmenybę, mūsų šalies pasididžiavimą – Pasaulio Tautų teisuolę Oną Šimaitę.

Rimantas Stankevičius. Nepadariusi tautai gėdos

Kviečiame skaityti interviu su autoriumi bei, žinoma, susipažinti ir su pačia knyga:Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje.Rimantas Stankevičius.

Nepadariusi tautai gėdos.Stiklių ir Didžiosios gatvių kampu buvo inscenizuotas žydų pasikėsinimas į vokiečių karininką. (…) Į kalėjimą nepertraukiamai vedė ne tik vyrus ir moteris, bet ir vaikus, ligonius. Vieną senutę nešė ant rankų. Moterys ėjo su kūdikiais ant rankų, su mažučiais vaikais, kurie kabinosi už motinų sijonų. Atvedė daug vaikų iš vaikų namų kartu su mokytojais. Pamačiau man gerai žinomą šlubą batsiuvį iš Stiklių gatvės. Jis be lazdos negalėjo vaikščioti. Prie kalėjimo vartų iš batsiuvio atėmė lazdą ir pradėjo ja mušti. Paskui permetė lazdą per kalėjimo vartus švilpiant, kvatojantis ir keikiantis kaliniams. Kitoje kalėjimo pusėje pamačiau žydę baltu ligoninės chalatu. Ji atrodė kaip pamišusi. Ieškojo savo vienuolikos metų dukters, kurią jos naktinio budėjimo ligoninėje metu išvedė iš namų nežinia kur. Patariau moteriai kuo greičiau eiti į namus, kad ji pati nepatektų į kalėjimą. Užsirašiau jos pavardę, adresą, pažadėjau padaryti viską, ką galėsiu. Kartu su žymia lietuvių visuomenės veikėja Marcele Kubiliūte ėjau pas Buragą, žydų reikalų vedėją. Nuėjau į lietuvišką ochranką. Ten pažiūrėjo į sąrašus, bet mergaitės nerado. Pakraipė pečiais ir pasakė: „Ar verta jaudintis dėl žydų mergaitės?“ Kai paklausiau, kur ta mergaitė gali būti, patarė kreiptis į ypatingąjį būrį, šaudžiusį žydus. Ten eiti nebuvo jokios prasmės,“ – pasakoja 1940–1944 m. Vilniaus universiteto bibliotekininke dirbusi Ona Šimaitė.

Prienus išgarsinusio aludario Goldbergo giminės genealogija (XIX-XXI a.)

Prienus išgarsinusio aludario Goldbergo giminės genealogija (XIX-XXI a.)

(Tekstas – ilgas, tačiau jame – niekur iki šiol Lietuvoje nepublikuota informacija).
Goldbergų pavardė – neatsiejama nuo Prienų miesto istorijos, tačiau iki šiol nėra tyrinėta jų šeimos genealogija, nežinoma, iš kur Leizeris atkeliavo į Prienus, kiek vaikų turėjo, kas buvo jo žmona, kokie vaikų likimai. Tik apytiksliai žinomi alaus bravoro Prienuose įkūrėjo Leizerio Goldbergo mirties metai. Apie bravorą parašyta puiki knyga, kurioje dokumentais įrodyta, kad bravoras, arba tiksliau – spirito varykla, buvo įkurta 1873 metais, o ne visur kitur minimais 1868 metai. Šią datą patvirtinsiu ir aš, tik kitais dokumentais.

Ra­di­nys ba­sei­ne – Šiau­lių žy­dų ka­pi­nių ant­ka­pių mar­mu­ras

Šią savaitę Šiaulių žydų bendruomenę sukrėtė ir nuoskaudas priminė radinys renovuojamos „Delfino“ sporto mokyklos siurblinėje: darbininkams atliekant ardymo darbus, pabiro atskiri skaldyti kapinių paminklų luitai. Darbų vadovas išsyk pranešė apie radinį Kultūros vertybių departamentui. Nustatyta, kad tai – skaldyti sunaikintų senųjų Šiaulių žydų kapinių paminklai.

Išsyk pranešta ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenei. Jos vadovas Sania Kerbelis  nuskubėjo į radinio vietą, nes reikėjo greito sprendimo. 1965 m. statant mokyklą, palaidotų mirusiųjų paminklai be jokių skrupulų buvo panaudoti lyg statybinės medžiagos.

„Pagal to meto technologiją siurblinėse buvo naudojamas marmuras. Turbūt nieko gudriau nesugalvojo, kaip panaudoti skaldytus paminklus iš žydų kapinių, nes kaip tik tais metais sovietai jas naikino ir vogė paminklus. Manęs paklausė, ką darome? Atsakiau, kad nėra ko nė svarstyti – jie turi būti grąžinti ten, iš kur pavogti“, – atsidusęs pasakoja S. Kerbelis.

Valanda su Janušu Korčaku

Valanda su Janušu Korčaku

Kalbėti apie žmones autoritetus niekada nebūna per daug – tokiu buvo gydytojas Janušas  Korčakas (tikrasis vardas – Henrikas Goldšmitas).

Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos  5b klasės mokiniai vykdė projektinę veiklą ,,Valanda su Janušu Korčaku“, tęsdami gražų bendradarbiavimą su Daktaro Janušo Korčako centru bei jo nariais, puoselėjančiais gražias bei prasmingas daktaro Janušo Korčako humanistines idėjas.

Daktaras Janušas Korčakas gimė 1878 metais Lenkijoje žydų šeimoje. Baigęs medicinos mokslus, tapo gydytoju, pradėjo rašyti poeziją, prozą, pasirašydamas slapyvardžiu – Janušas Korčakas. Būdamas 29 metų, jis apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams – įkūrė „Našlaičių namus“ Varšuvos žydų vaikams, kurie gyvavo 30 metų. Tuose namuose buvo daugiau kaip 100 vaikų (vėliau jau ir virš 200) ir tik keletas suaugusiųjų. Tai buvo maža vaikų valstybėlė, kurią valdė savivaldos taryba.

Janušas Korčakas kovojo už ano meto atskirtųjų teises, pirmiausia darbininkų, moterų, vaikų, tautinių mažumų (tarp jų ir žydų).J. Korčakas, ir kaip visuomenės veikėjas, rašytojas bei publicistas, ir kaip žydų ligoninės gydytojas, jautriausias buvo vaiko patiriamai skriaudai.

Daktaro ir jo auklėtinių likimas buvo tragiškas. 1940 m. lapkričio mėn. „Našlaičių namaiׅ buvo perkelti į vokiečių įkurtą Varšuvos getą. J. Korčakas atmetė visus pasiūlymus išeiti iš uždaro rajono ir pasislėpti. 1942 m. rugpjūčio pradžioje, likviduojant getą, „Našlaičių namų“ׅ vaikai ir auklėtojai buvo nužudyti Treblinkos koncentracijos stovykloje.

Pasakojimo apie šį žmogų vaikai klausėsi su dideliu susidomėjimu, klausdami, kada vėl galėsime pratęsti projektinę veiklą ,, Valanda su Janušu Korčaku“.

5 b klasės mokiniai apie šią daktaro veiklą papasakos jaunesniems bičiuliams, pradinių klasių mokiniams, bei savo bendraamžiams ir toliau puoselės bendradarbiavimą su Daktaro Janušo Korčako centru , tapdami jaunaisiais ambasadoriais, puoselėjančiais humanistines Senojo daktaro idėjas.

Smagu, kad mūsų veikla džiaugiasi kitų šalių  (Lenkijos, Brazilijos, Izraelio) korčakiečiai.

Labai dėkojame daktaro Janušo Korčako centro prezidentei Irinai Belienei už bendradarbiavimą bei diplomus.

TUC koordinatorė Vaida Kriščiūnienė, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos mokytoja

Prezidentas Gitanas Nausėda: Lietuva pasiruošusi drauge įgyvendinti ES kovos su antisemitizmu strategiją

Prezidentas Gitanas Nausėda: Lietuva pasiruošusi drauge įgyvendinti ES kovos su antisemitizmu strategiją

2021-10-13

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį dalyvaudamas Tarptautiniame Malmės Holokausto atminimo ir kovos su antisemitizmu forume kvietė ugdyti jaunąją kartą ir nenusileisti neapykantos kalbai bei bandymams klastoti istoriją.

Pasak Prezidento, didžioji Lietuvos žydų tragedija palietė beveik visus šalies miestus ir miestelius bei paliko tuštumą. Nors jos užpildyti neįmanoma, būtina siekti, kad Holokausto pamokos nebūtų pamirštos.

„Turime užtikrinti, kad būsimos kartos prisimintų ir apmąstytų tai, kas įvyko. Nėra kito būdo laiduoti, kad siaubingi praeities įvykiai daugiau niekada nepasikartotų. Mūsų šiandieniniai įsipareigojimai turi virsti konkrečiais veiksmais, nutaikytais į jaunąją kartą ir visą plačiąją visuomenę“, – sakė šalies vadovas.

Pristatydamas Lietuvos įsipareigojimus Holokausto atminimui ir kovai su antisemitizmu, Prezidentas pabrėžė visuomenės švietimo, stiprių akademinių tyrimų ir Lietuvos žydų palikimo išsaugojimo svarbą. Šiuo tikslu plečiamas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus padės geriau atskleisti turtingą Lietuvos žydų istoriją.

Šalies vadovas kvietė netoleruoti antisemitizmo, Holokausto neigimo ir bandymų klastoti istoriją bei paragino plėtoti atvirą dialogą, besiremiantį istoriniais faktais. Pasak Prezidento, atremti naujoms radikalizacijos apraiškoms skaitmeninėje erdvėje reikės tarptautinių pastangų. Pirmoji ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategija yra viena iš tokių iniciatyvų, prie kurių Lietuva norėtų prisidėti.

Švedijos Ministro Pirmininko Stefano Löfveno kvietimu Tarptautinis Malmės forumas turėjo įvykti 2020 m. spalį, praėjus 75 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau koronaviruso pandemija privertė renginį atidėti metams.

Forume dalyvavo daugiau nei 30 valstybių, taip pat daugelio tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, tarp jų Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Charles‘is Michelis, Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen, Latvijos Prezidentas Egilas Levitas, Estijos Ministrė Pirmininkė Kaja Kalllas, Rumunijos Prezidentas Klausas Iohannis ir Suomijos Prezidentas Sauli Niinistö.

Nuotraukos Roberto Dačkaus.
Prezidento komunikacijos grupė
Faina Kukliansky dalyvauja tarptautiniame forume Malmo, Švedijoje

Faina Kukliansky dalyvauja tarptautiniame forume Malmo, Švedijoje

Šiandien rytą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky išvyko į Malmö, Švediją, kur vyks tarptautinis forumas, skirtas Holokausto atminimui ir kovai su antisemitizmu. Vizito metu pirmininkė dalyvaus svarbiuose susitikimuose su delegacijų vadovais, specialiais pasiuntiniais ir koordinatoriais, atsakingais už kovą su antisemitizmu bei Holokausto įamžinimu – p. Katharina von Schnurbein  ir daugeliu kitų.

“Antisemitizmas  – ataka prieš Europos vertybes, o bet kokio tipo rasistiniai ar neapykantos veiksmai yra nesuderinami su pagarba žmogaus teisėms, demokratijos principais. Stenkimės įveikti visuomenės susiskaldymą, aktyviai pristatydami žydų kultūrą ir tradicijas plačiajai visuomenei. 
Vis dar pastebimos netiesioginės arba užslėptos antisemitizmo ir Holokausto istorijos iškraipymo ar neigimo apraiškos išlieka skaudžiu žydų tautybės asmenų įžeidimu”,- sako LŽB pirmininkė F. Kukliansky.
Po kelių dienų vizito Švedijoje, LŽB pirmininkė į Lietuvą sugrįš kartu su Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktoriumi rabinu Andrew Baker. Lietuvoje numatomi reikšmingi susitikimai su politikos formuotojais, su kuriais bus aptariami Lietuvos žydų bendruomenės ateičiai aktualūs klausimai.
Abramovičių šeimos gyvenimas Lietuvoje ; tremtis, negandos ir mirtis svetur nelaisvėje

Abramovičių šeimos gyvenimas Lietuvoje ; tremtis, negandos ir mirtis svetur nelaisvėje

Lietuvos gyventojų trėmimai palietė visas etnines grupes, tarp jų ir žydus. 1941m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 3 tūkstančius žydų.

1941 metų rudenį į svetimą ir šaltą  miestą Syktyvkarą atvyko traukinys su tremtinais iš Lietuvos. Alkio ir ligų išvarginti, jie tūkstančius kilometrų nuvažiavo sandariai uždarytuose galvijų vagonuose. Iš bado mirdavo ištisos šeimos.  ,,Tautų vado“ J.Stalino įsakymu ištremtųjų tarpe buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės miestelio (Taurogi štetlo )  : moteris Taube-Leja su trimis vaikais, vyriausias sūnus Leibas – 12 metų, vidurinis – Abramas – 8 metų, jauniausias Aronas – tik penkerių metų.

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Dau­guo­se gy­vuo­jan­tis kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ pri­sta­tė įspū­din­gą dau­giš­kio Ar­no Dub­ros at­lik­tą dar­bą – Dau­gų mies­to žy­dų si­na­go­gos 3D re­konst­ruk­ci­ją. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, koks is­to­ri­nis pa­sta­tas bu­vo nuo pa­sta­ty­mo iki si­na­go­gos ap­grio­vi­mo po­ka­rio me­tais ir per­tvar­ky­mo į Dau­gų kul­tū­ros na­mus so­viet­me­čiu, t. y. į pa­sta­to su ko­lo­no­mis, koks yra šian­dien. Apie su­ma­ny­mą ir tai, kaip jis bu­vo įgy­ven­din­tas vien en­tu­zias­tų jė­go­mis, pa­sa­ko­ja klu­bo va­do­vas Ro­ber­tas Oža­lins­kas.

„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

Nors žydai Lietuvoje gyvena ne vieną šimtmetį, iki šiol ne visi susimąstome, kiek jų istorijos ir kultūros paslapčių tyko Vilniuje. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti žydų bendruomenę Lietuvoje.

Lietuvos žydų kilmė

„Žydai gyveno Lietuvos teritorijoje iki tol, kol Lietuvos vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau buvo paskelbtos privilegijos žydams įvairiuose miestuose LDK. Žydai gavo visaverčių šalies piliečių teises ir galėjo laisvai atlikti religinius ritualus, taip pat vykdyti įvairias prekybas ir kt. Masinį žydų atvykimą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išprovokavo daugybė žydų pogromų, apėmusių Vakarų Europos šalis tuo metu, kai siautė siaubinga maro epidemija“, – pasakoja G.Taicas.

Pasak Vilniaus Gaono žydų muziejaus, LDK žydų bendruomenė nuo seniausių laikų buvo savita ir skirtinga. Kitaip nei kitos žydų bendruomenės. LDK žydai turėjo senas šaknis ir labai gilias religines tradicijas. Lietuvoje veikė garsios religinės mokyklos – ješyvos. Taip pat iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Talmudo žinovų.

Žydų bendruomenė – ne tik Vilniuje

Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje ir Lenkijoje metu. Tačiau ir šiandien žydų bendruomenės atstovų galima rasti skirtinguose Lietuvos miestuose.

Žydų kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos ir Kauno istorijos dalis. XX a. pradžioje žydai buvo viena gausiausių Kauno miesto bendruomenių, aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, kūrė savo mokyklas, sinagogas, ligonines, vaikų namus. Šiandien žydų bendruomenių taip pat yra Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei kituose miestuose.

Pasak Lietuvos žydų bendrijos nario Viljamo Žitkausko, žydų bendruomenė yra glaudžiai bendradarbiaujanti.

>>SKAITYKITE DAUGIAU ..

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.

​Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).

Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.

J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.

Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.

Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus  žydų bendruomenės  darbus, kuriant nepriklausomą  Lietuvos valstybę.

Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.

Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.

Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.

Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.

Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.

Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.

1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.

Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai. 

Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.

Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.

Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.

Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.

Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.

Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.

Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.

Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.

Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.

Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.

 

Su gimtadieniu, Vilniau!

Su didele meile sveikinam Vilnių gimimo dienos proga ir dalinamės nepaprastu kūriniu! Muzikantai Rafailas Karpis ir Darius Mažintas, kartu su smuikininke Dalia Dedinskaite ir violončelininku Gleb Pyšniak pristato muzikinį vaizdo klipą „Kelionė po žydiškąjį Vilnių“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką.

 

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė: kodėl Sausio 13-oji tokia svarbi ir šalies žydams?

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė: kodėl Sausio 13-oji tokia svarbi ir šalies žydams?

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Faina Kukliansky

Sausio 13-ąją prisimena Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Tomis dienomis lemtinguose įvykiuose dalyvavo ir Lietuvos žydai, kurių bendruomenė prieš 30 metų pagaliau buvo atkurta po dešimtmečius trukusių suvaržymų. Šiandien kalbėdami apie laisvės kovą bendruomenės nariai pabrėžia didžiausią dovaną – galimybę laisvai kalbėti.

– Kokie Jūsų asmeniniai prisiminimai apie tą lemtingą naktį prie TV bokšto, LRT pastato, Seimo? Kaip šiuos įvykius prisimena žydų bendruomenė?

– Žydai darė tą patį, ką darė visa Lietuva. Surinkome mūsų bendruomenės narių prisiminimus iš tos lemtingos nakties – jie stebėjo televizijos transliaciją, iki jai nutrūkstant, ėjo prie barikadų, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kituose miestuose.

Buvome ten, kur buvo didžioji dalis Lietuvos. Prisimenu, kai tomis dienomis važiavau iš Varėnos, mačiau pilną kelią tankų. Tuo metu turėjau pagyvenusį svečią iš Amerikos, kuris sakė tankus matantis pirmą kartą savo gyvenime.

Prieš 80 metų 1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra

1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra, kurios vedėju tapo žymus jidiš kalbos filologas  prof. Noachas Pryluckis (kairėje). Po 50 metų 1990 m. Vilniaus universitete buvo atkurta Judaikos katedra,kurios  su vedėjas buvo  filosofas prof. Mejeris Šubas (dešinėje).

Doc. dr. Noachas Pryluckis (1882–1941), turėdamas teisininko išsilavinimą, buvo vienu žymiausių tarpukario Europos jidiš kalbos filologu ir jidiš dialektologijos tyrimų pradininku. Tai buvo Varšuvos akademinės aplinkos mokslininkas, Vilniuje atsidūrė kaip Lenkiją užklupusio Antrojo pasaulinio karo pabėgėlis. Jis vadovavo Vilniaus universitete įkurtai Jidiš filologijos katedrai, o nuo 1941 m. sausio – ir garsiajam per karą iš Vilniaus į Niujorką perkeltam YIVO.

Noachas Pryluckis buvo paskutinis Vilniaus YIVO vadovas. Atleistas iš universiteto 1941 m. birželio 22 d., vykdant  nacionalsocialistams pavaldaus Vilniaus miesto ir srities švietimo reikalų valdytojo įsakymą (1941-06-27). Nužudytas Vilniuje.

Noachas  Priluckis gimė Berdicheve 1882 metais žydų publicisto Hiršo  Priluckio (1862-1942) šeimoje. Varšuvoje baigė vidurinę mokyklą. Studijavo Varšuvos universitete. Už revoliucinę veiklą 1903 m. Jis buvo areštuotas, 1904 m. Du mėnesius praleido kalėjime, 1905 m. Buvo pašalintas iš universiteto. 1907 m. Baigė Sankt Peter0burgo universitetą, po kurio atidarė advokato praktiką Varšuvoje .

Aleksander Mokdoni i Noach Pryłucki  1916 m.

Nuotraukoje 1916m.dviejų žydų inteligentų portretai; iš kairės: Aleksandras Mokdoni – žurnalistas, teatro kritikas ir Noachas Pryluckis, politikas ir aktyvus visuomenės veikėjas, filologas, žurnalistas ir teisininkas. Nuotrauka iš Lenkijos žydų istorijos muziejaus.

Vokietijos kariuomenei okupavus Lenkiją, 1916 m. Pryluckis tapo liberalų demokratinių jėgų vadovu Varšuvoje ir laimėjo savivaldos rinkimus. Jam dalyvaujant kuriama Lenkijos žydų partija „Falkspartey“ (liaudies partija). 1918 m. Jis tapo šios partijos deputatu Lenkijos valstybės taryboje, o po metų pateko į Steigiamąjį Seimą. 1919 m. balandžio mėn. jis sukuria komisiją žydų egzekucijoms Pinske tirti .

1921–1922 m. jis išvyko į JAV, ieškodamas paramos Ukrainos žydams tarp vietinių žydų bendruomenių. Susitiko su prezidentu Hardingu 1922 m. Jis tapo Lenkijos Seimo nariu, kur priešinosi kitoms žydų grupėms, pasisakydamas už pasaulietinio žydų švietimo plėtrą. Po padalijimo Folkspartijos palieka politinę veiklą ir pereina prie mokslo.

Naciams okupavus Varšuvą, Pryluckis pabėgo į Vilnių, vadovavo jidiš kalbos ir literatūros katedrai, tapo JIVO direktoriumi ir skaitė daug paskaitų. Naciams okupavus miestą, jis buvo areštuotas (1941 m. Rugpjūčio 1 d.), Gestapas jį įtraukė  sudaryti žydų inkunabulų sąrašą  M. Strašuno bibliotekoje,   o rugpjūčio 18 d. jis mirė nuo kankinimų. Žydų inkunabulų saugojimo vietos jis neišdavė.

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Valstybė viena ranka žydus glosto, kita – rodo jiems į gatvę

Vytautas Bruveris, lrytas.lt

Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.

Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.

Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.

Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.

Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.

Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.

Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.

Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.

Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.

Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.

Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo

Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.