Tradicinio dainavimo kursai 2020 – žydų tradicinio dainavimo mokymai

Tradicinio dainavimo kursai 2020 – žydų tradicinio dainavimo mokymai

Tradicinio dainavimo kursai Lietuvoje kvies pažinti etnokosmosą ir išlaisvinti balsą

Patirti tradiciją, išlaisvinti balsą ir atrasti unikalius dainavimo stilius liepos pabaigoje pakvies Tarptautiniai tradicinio dainavimo kursai. Antrą kartą renginys sukvies besidominčiuosius dainavimu susiburti ir kartu ieškoti išskirtinių dainavimo manierų, pažinti platų žanrinį dainų spektrą, ieškoti dainavimo ir jo tradicinių kontekstų sąsajų. Ryškiausias kursų akcentas – autentiškos tradicijos pažinimas, jos perėmimas ir pritaikymas. Liepos 26 – rugpjūčio 1 dienomis nuskambėsiančiuose kursuose dėstys lietuvių, žydų, ukrainiečių ir lietuviškų sutartinių tradicinio dainavimo specialistai, be to, kursų programoje numatytos paskaitos, amatų užsiėmimai, ekskursijos, vakaronės.

Intensyvių mokymų metu dalyviai dirbs pasirinktos dainavimo tradicijos grupėje, o taip pat turės galimybę pažinti ir kitas tradicijas, užsiimti sodų rišimu ir muilo drožyba, rytine joga. Ypatingas dėmesys bus teikiamas šių metų kursų temai – kosmosui. Etnokosmologinis aspektas kursų dalyvius lydės paskaitų, vakaro programų ir dainavimo užsiėmimų metu – bus aptariamas visatos reiškinių ir tradicijų ryšys, tradicinis kosmoso pasaulėvaizdis, liaudies dainų ir kosmologinių reiškinių sąsajos.

Vakarinių programų metu dalyviams koncertuos pasaulyje pripažinti kursų lektoriai – muzikos akustikas, fizikas ir etnomuzikologas, folkloro atlikėjas Rytis Ambrazevičius, etnomuzikologė, žymiausia sutartinių tyrinėtoja ir atlikėja Daiva Vyčinienė, ukrainiečių tradicinio dainavimo specialistė, folkloro atlikėja ir kompozitorė Susanna Karpenko, viena žymiausių žydų tradicinio dainavimo atlikėja ir mokytoja Sasha Lurje. Taip pat laukia ekskursija į unikalų A. ir A. Juškų etninės kultūros muzijejų, filmų, tradicinių šokių vakarai ir kosminiai pasidainavimai po žvaigždėmis. Kursus užbaigs jaukus dalyvių koncertas, pristatantis per savaitę įsisavintas dainavimo tradicijas.

Šiemet, atsižvelgiant į kilusią pasaulinę pandemiją, kursuose bus ribojamas dalyvių skaičius, užsiėmimai organizuojami nedidelėse grupėse, atvirose erdvėse, laikantis higienos rekomendacijų. Mažesni, tačiau visada profesionalūs ir jaukūs kursai kvies dalyvius tradicijos pagalba pažinti savo balso galimybes, jas plėsti ir atrasti naują dainavimo pasaulį.

Kursus organizuoja VšĮ „Aktualios muzikos projektai“.
Partneriai – A. ir J. Juškų muziejus, Vilniaus etninės kultūros centras, Klaipėdos etninės kultūros centras, Aktualaus meno tinklas „VOX ART“, Asociacija „Suoka“.

 

Daugiau informacijos:
www.traditionalsingingcourse.com
https://www.facebook.com/pg/TraditionalSingingCourse/
traditionalsingingcourse@gmail.com

Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą

Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą

Pranešimas žiniasklaidai

Operomanija

Šviesa ir tamsa skirtingai veikia kultūrinį patyrimą – tuo įsitikinę garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ kūrybinės grupės nariai. Birželį, atslūgus draudimams, vėl pradėti rengti atminties klodus varstantys garsiniai pasivaikščiojimai iškart sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio, tačiau pasikeitęs metų laikas nulėmė ir pasikeitusią „natūralią scenografiją“ – šaltojo metų laiko tamsą pakeitė vasariška šviesa. Norėdami žiūrovams suteikti galimybę rinktis, „Glaisto“ kūrėjai nusprendė pasiūlyti alternatyvą – naktinius kūrinio rodymus, kurie vyks birželio 29 ir 30 d.

Garso patirtis „Glaistas“ pasakoja primirštą Vilniaus geto istoriją, kuri atsiskleidžia Izraelyje kalbintų, gete gyvenusių litvakų Fridos Sohat, Joshua Zako, Sores Voloshin ir Barucho Shubo trūkinėjančiuose pasakojimuose. Kūrinio šerdis – garso dokumentas kaip atminties artefaktas, balansuojantis tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Fizinės ir vidinės „Glaisto“ kelionės metu keliaujama tiek netikėčiausiomis sparčiai besikeičiančio Vilniaus erdvėmis, tiek mūsų pačių atminties, tikros ar įsivaizduojamos, užkaboriais.

Garso patirties premjera įvyko 2019 m. rudenį, rodymai buvo atnaujinti šių metų ankstyvą pavasarį, kol vakarai dar būdavo šalti ir tamsūs. Po kelių mėnesių pertraukos, kūrinį ištiko natūralus pokytis, kurį lėmė ne karantinas, o pasikeitę metų laikai. Atsižvelgiant į „Glaistui“ būdingą sinergiją, pakitusi „natūrali scenografija“ tapo svarbiu kūrinio patyrimo pokyčiu, neprasprūdusiu kūrybinei grupei pro akis.

Pasakodami apie dieninius ir naktinius „Glaisto“ rodymus, garso patirties kūrėjai tvirtina, kad tam tikros kūrinio scenos tapo gerokai paveikesnėmis dienos šviesoje, gatvėse vykstant aktyviam gyvenimui. Tuo tarpu kai kuriems epizodams palankesnė pasirodė tamsa. Todėl buvo nuspręsta suteikti žiūrovams galimybę rinktis ir išbandyti tamsų paros metą ir vasarą.

„Norime suteikti galimybę žiūrovui patirti abu variantus – tiek šviesoje, tiek tamsoje. Abu kontekstai savitai įprasmina ir atskleidžia kūrinio turinį bei formą“, – sako vienas iš „Glaisto“ autorių, režisierius Mantas Jančiauskas.

„Kadangi šio projekto šviesų dailininkas ir scenografas yra paros ir metų laikas, įdomu kūrinį pamatyti visokį. Pabandėme – šviesoje ir tamsoje „Glaistas“ vaizduotę paveikia skirtingai; unikalus ir kitų gamtiškų veikėjų – lietaus, vėjo, mėnulio – įsiterpimas“, – režisieriui antrino kompozitorius Andrius Šiurys.

„Glaistas“ – daugiakalbis kūrinys, vykstantis lietuvių, anglų, rusų, hebrajų, jidiš kalbomis su titrais lietuvių / anglų / rusų / hebrajų kalba. Išbandyti garso patirtį galima birželio 26 – liepos 1 d. nuo 19, 19:30 ir 20 val. O birželio 29 ir 30 d. vyks vėlyvi kūrinio rodymai, prasidėsiantys 22, 22:30 ir 23 val. nuo Žydų kultūros ir informacijos centro (Mėsinių g. 3, Vilnius).

Kūrinio prodiuseris – „Operomanija“. Pagrindinis partneris – Žydų kultūros ir informacijos centras. Partneriai – LMTA Muzikos inovacijų studijų centras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, Mama Studios. Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Bilietus platina TIKETA.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Kviečiame mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Projekto tikslas – artimiau supažindinti vaikus su žydų kultūra, tradicijomis, kitaip mokytis istorijos.

Kviečiami 7 vaikai nuo 14 metų prisidėti prie projekto. Vaikai turėtų būti muzikalūs – dainuojantys, grojantys, šokantys ir besidomintys istorija.

Dainuojantys, grojantys, šokantys dalyvaus koncerte, kiti dalyvaus žydų kapinių skaitmeninime. Stovyklos metu bus repetuojami kūriniai klezmer koncertui, o nedalyvaujantys koncerte vyks skaitmeninti kapinių (pusę dienos) likęs laikas bus laisvas stovyklavimui.

Šių metų muzikinės dalies vadovas – Michail Bolšun, su vaikais dirbs ir chorvedė ir muzikos mokytojai iš Akmenės muzikos mokyklos.

Stovykla prasideda 07-18 iki 07-28. Koncertas 07-24 Akmenėje.
Stovykla nemokama.

Vaikai atvykstantys į stovyklą turi turėti sveikatos pažymą (tai stovyklos sąlyga).

Daugiau apie pačią stovyklą čia ➡️ https://balsiai.lt/apie-mus/

Rūgštimi užpiltas Cemecho Šabado paminklas Mėsinių g.

Rūgštimi užpiltas Cemecho Šabado paminklas Mėsinių g.

Šį savaitgalį išniekinti du garsių Vilniaus žydų istorinių asmenybių paminklai.

Neapykantos išpuoliai Vilniuje nesibaigia.

Dėl  abiejų įvykių pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Cemachas Šabadas – žydų kilmės gydytojas, medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, Vilniaus  žydų bendruomenės lyderis, humanistas. Gimė 1864 m. vasario 5 d – mirė 1935 m. sausio 20 d.

C. Šabadas gimė Vilniuje, Mėsinių g. Šioje gatvėje jam pastatytas paminklas.
Nekalbėkite mūsų vardu, pone Rusijos Federacijos Prezidente

Nekalbėkite mūsų vardu, pone Rusijos Federacijos Prezidente

Emanuelis Zingeris,

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Perskaitėme Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį „Tikrosios 75-mečio pamokos pasauliui: II-asis pasaulinis karas“, pasirodžiusį JAV konservatyviame žurnale „The National Interest“ ir Rusijos opozicinėje ir valdžios pozicijas atstovaujančioje žiniasklaidoje.

Jaučiame būtinybę pasidalinti su skaitytoju mintimis, kurias, mūsų šalyje įsitvirtinant raudonajam totalitarizmui, o jį pakeitus rudajam, ir pagalvojus apie Lietuvos Respublikos piliečių — žydų likimą,

Mano ir dabartinės LŽB pirmininkės ir daugelio Lietuvos žydų kilmės piliečių motinos, tėvai, giminės kalėjo Štuthofo (išvaduoti SSRS) ir Dachau (išvaduoti amerikiečių) koncentracijos stovyklose. Mano ir Fainos Kukliansky motinos per stebuklą išliko Štuthofe gyvos.

Beveik visi giminaičiai žuvo. Sovietų kariuomenė paskutiniais mėnesiais išgelbėjo mūsų artimųjų gyvybes. Vakarų sąjungininkai iš baisiosios Dachau koncentracijos stovyklos išlaisvino motinos brolį Mendelį Tatarskį, buvusį Šiaulių malūnininką Fainos senelį Giršą. Nemaža dalis išlikusių koncentracijos stovyklų kalinių neišvyko į JAV ar Palestiną gyventi laisvai, nes dar tikėjosi pokario Lietuvoje pamatyti vieną kitą galbūt likusį gyvą artimą žmogų. Taip, už tai, kad esame gimę pokario metais, esame skolingas tiems, kurie padėjo galvas kovodami su naciais.

Tačiau Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas, neva kalbėdamas nuo „Didžiojo tėvynės karo“ (jo sąvoka, kartojant SSRS istorijos vadovėlius) visų nukentėjusių Lenkijos ir Baltijos tautų, įskaitant žydus, vardu, iš esmės, Rusijos ir Vakarų ekspertų vertinimu nutylėjo ne tik Žiemos karą su Suomija. Jis nutylėjo pirmosios sovietinės okupacijos metu vykdytas masines represijas prieš SSRS aneksuotų šalių tautas, ypatingai žydus. Vėliau masinė Sovietų Sąjungos ir jos satelitų kova prieš sionizmą ženklino beveik visą komunistinės valdžios valdymo laikotarpį. Žmonės vadovėlius hebrajų kalba slėpė savo namuose ir už tai būdavo persekiojami. Pokario metais tapo plačiai išplėtoto refusininkų judėjimo, kuris dažnai baigdavosi žmonių įkalinimu. Tų, kurie norėdavo ištrūkti iš Sovietų sąjungos į Pažadėtąją žemę – Izraelio valstybę. JAV į tai atsakė iki šiol veikiančia 1974 m. Jacksono-Vaniko pataisa – sankcijomis prieš Sovietų sąjungą.

Skaityti plačiau
Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukų galeriją žemiau matysite, paspaudę straipsnio pavadinimą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d.pristatė naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“. 

Renginys buvo  transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyko anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų.

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Nuotraukoje knygos pristatymas Vilniaus Choralinėje sinagogoje,

Domantė Platūkytė, LRT.lt

Holokaustas Lietuvoje nėra ypatingas ar išskirtinis atvejis – situacija, kai nusikaltimuose prieš žydus dalyvavo ir vietiniai, egzistavo daugelyje valstybių, knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatyme sakė jos bendraautorius Ch. Dieckmannas. Vis dėlto, pabrėžia jis, joks vokietis ar lietuvis nebuvo nubaustas už tai, kad nedalyvavo žydų žudyme.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

1941–1944 metais Lietuvos teritorijoje žuvo maždaug 420 tūkst. žmonių, tarp jų – 205 tūkst. žydų. Kaip pasakoja Ch. Dieckmannas, Lietuvos provincijose buvo įkurti getai, kuriuose buvo uždaryti maždaug 90 tūkst. žydų, kurie turėjo gyventi siaubingomis sąlygomis.

Siekia suprasti, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo žmonės

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų. Dar vėliau aukų skaičius pasiekė devynis milijonus.

Skaityti plačiau

Trakų Salos pilyje Savicko dailės mokyklos tapybos plenero paroda

Trakų miestas, garsėjantis nuostabia gamta, daugiataučiu ir daugiakultūriu paveldu, Salos ir
Pusiasalio pilimis bei sakraliniais objektais, viduramžių Lietuvos valstybės didybe spinduliuojančia aura, visais amžiais buvo ne tik čia gyvenusių, bet ir atvykusių iš atokesnių kraštų dailininkų, literatų, muzikų, apskritai meno bei kultūros žmonių kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Miestas net išgyvendamas dekadentinius laikus išliko traukos epicentras, buvusio klestėjimo, valstybinės didybės, nesuklastotos istorinės atminties liudininkas ir saugotojas. Neatsitiktinai šiemet, Trakams esant Lietuvos kultūros sostine, sukurto logotipo centre – Trakų Salos pilis, kurios simbolinis vaizdas yra aliuzija į širdies kardiogramą primenančias linijas.

Skaityti plačiau
Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Inga Kontrimavičiūtė

Septintajame dešimtmetyje sunaikinus Panevėžio žydų kapines, toks vandalizmas piktino ir lietuvius, ir žydus. Tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų mirusiųjų atminimas vėl įamžintas

Atminties skveras, įsiterpęs tarp Vasario 16-osios ir Sietyno gatvių, saugo tūkstančių mirusių žydų, ir ne tik jų, atminimą. Šios vietos istorija sukrečianti – sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos ir amžino poilsio vietoje dargi brutaliai įrengtas fontanas. Dalis paminklinių akmenų buvo įmūryti į dekoratyvias akmenines tvoras miesto centre.

Mena XVII amžių

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano duomenimis, Atminties skvere laidoti pradėta maždaug XVII amžiaus pradžioje. Jau tada žydai gyveno Panevėžyje, turėjo ir savo kapines. Tikslių duomenų, kiek šioje vietoje palaidota asmenų, nėra, visgi manoma, kad čia atgulusių mirusiųjų skaičius gali siekti net 15 000. Tik dalies jų pavardės žinomos – likęs vos 9 000 palaidotųjų tikslus sąrašas. Čia buvo laidojami ir aplinkinių miestelių žmonės. Šiose kapinėse ilsisi ir šiltinės bei kitų epidemijų aukos, taip pat Panevėžį kūrę senieji jo gyventojai. Tarp jų ir nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, pedagogų, savanorių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Čia palaidoti garsus gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. O XX amžiaus penktojo dešimtmečio okupacijų mėsmalėje šiose kapinėse sušaudyta ir keletas lietuvių.

Kapinių teritoriją riboja Vasario 16-osios, Sietyno, Naujamiesčio gatvės.

1955 metais tuomečio Vykdomojo komiteto sprendimu nuspręsta kapines uždaryti – jose nebelaidota, tačiau, pasak G. Kofmano, jos turėjo būti prižiūrimos. Vis dėlto dar po dešimtmečio, 1966-aisiais, sovietų valdžia priėmė makabrišką sprendimą – likviduoti šventą vietą, taip paniekinant joje atgulusius mirusiuosius. G. Kofmanas abejoja, kad tokio nurodymo būta iš Maskvos. Jo nuomone, veikiau tuo tik teisintasi. Mat nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje, netgi ir Vilniuje žydų kapinės nebuvo naikinamos.

„Čia buvo vietinės valdžios iniciatyva. Gal norėjo pasirodyti, kokie didvyriai ir labai gerbia sistemą? Tad ir padarė didžiulę klaidą“, – svarsto G. Kofmanas.

Vietoje kapų įrengė fontaną

Kapinių vietoje nuspręsta įkurti parką. Dar buvo leista artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, tačiau tokių daug neatsirado. Pasak G. Kofmano, apie tai skelbimas buvo įdėtas ir tuomečiame miesto laikraštyje, tačiau kreiptis dėl tokios procedūros suteikta labai mažai laiko.

„Žmonės buvo išsisklaidę po visą Sovietų Sąjungą – Uzbekistane, Sibire, tolimajame Sachaline, dar kitur. Jie nežinojo, kad yra priimtas toks sprendimas. Buvo gyvenančių ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Palestinoje. Daugelis žydų, kurių giminaičiai palaidoti šiose kapinėse, žuvo Antrojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja G. Kofmanas.

Taigi likviduojant kapines didžioji dalis kapų ten ir liko.

O virš jų įrengta nauja poilsio vieta panevėžiečiams – Sietyno skveras. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jį puošė panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Pasak G. Kofmano, prieš kurį laiką pavyko gauti 1982 metų šio parko nuotrauką su fontanu. Joje matoma, kad dalis fontano įrengta kaip tik toje vietoje, kur palaidoti rabinai.

„Buvo įkurtas tikras parkas, kuriame pradžioje stovėjo kioskai. Lietuviai, šalia gyvenę kaimynai, pradėjo labai piktintis – koks gali būti parkas, jei čia – kapinės. Tai tikros kapinės, kuriose ilsisi daug žmonių. Jos vienos seniausių Aukštaitijoje: žydai pirmiausia įsikūrė Panevėžyje, o ne Rokiškyje, Biržuose ar Pasvalyje“, – sako G. Kofmanas.

Dar iki šių dienų viename kapinių kampe išlikę vaikiški dviračių takai.


Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“

Atvykusiems – šokiruojanti žinia

Kultūros vertybių registro duomenimis, dabartiniame Sietyno skvere veikusiose kapinėse iki 1940 metų buvo apie 12,5 tūkst. paminklinių akmenų. Kapines uždarius, dalis jų saugoti tuomečio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje.

1990 metais pasirūpinta, kad skulptūra „Vėžys“ būtų perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas. Vietoje jo liko duobė. Maždaug tais pačiais metais į Panevėžį pradėjo važiuoti daug turistų žydų. Ne vienas jų domėjosi, kur palaidoti giminaičiai. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką jie turėjo patirti, išgirdę, kad kapinės paverstos parku, nebelikę nė paminklinių akmenų. Daug jų buvo panaudota mūrijant dekoratyvinę akmenų sieną šalia Panevėžio dramos teatro. Jų būta ir akmeninėje tvorelėje kitoje gatvės pusėje. Netgi dalis užrašų buvo aiškiai matomi, tarsi skaudus priminimas praeiviams apie išniekintas kapines.

Tik paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį pora nedidelių akmenų – paminklų likučiai – iš sienelės Elektros gatvėje iškrito. Jas, laikantis tradicijų, nuspręsta palaidoti Kurganavos kapinėse, kur Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyti žydai. „Paminklinių akmenų negalima dėti bet kur. Jie turi grįžti į kapines“, – pasakoja G. Kofmanas.

Sugrąžino į kapines

Galiausiai ištaisyta ir visa prieš daugelį dešimtmečių padaryta klaida. 2003 metais pradėta ardyti sienelė šalia Panevėžio dramos teatro. Tuometė miesto valdžia ėjo ir žiūrėjo, ant kurių akmenų išlikę žydiški užrašai. Vyko ne vienas posėdis svarstant, kaip sutvarkyti kapines ir atkurti istorinį teisingumą.

„Ištaisyti baisią klaidą, kad Panevėžiui nebūtų gėda. Kapinės buvo apleistos, o miestas tuo metu plėtėsi, vyko didelės statybos“, – pasakojo G. Kofmanas.

Pradėjus ardyti sienelę prie Panevėžio dramos teatro, paaiškėjo, kad į ją įmūryta gerokai daugiau paminklinių akmenų, nei manyta.

„Pradžioje buvo išlupta apie dešimt akmenų. Kartu su jais nukrito ir daugiau. Pamatėme, kad su užrašais jų yra vis daugiau. Beveik visi akmenys buvo tokie, atvežti iš kapinių. Jie buvo klijuojami užrašais į vidų, turbūt kad nesimatytų“, – mano Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

Pradėtas tvarkyti ir pats Atminties skveras. G. Kofmano teigimu, tai buvo maždaug septynerius metus trukęs vienas pagrindinių jo projektų. Panevėžio savivaldybė tam skyrė 10 tūkst. litų. Prie memorialo įkūrimo prisidėjo ir Panevėžio žydų bendruomenė, kiti rėmėjai. Rinkti lėšas užsienyje padėjo ir profesorius Kitas Kei iš JAV, kurio protėviai taip pat palaidoti šiose kapinėse.

Pasak G. Kofmano, svarstyta, kokį paminklą vertėtų pastatyti kapinėse. Skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša sukūrė ne vieną variantą, tačiau apsispręsta ties dabartiniu – „Liūdinčia žydų motina“.

„Reikėjo memorialo, skirto visiems, nes paminklų juk nebeliko. Pakalbėję su rabinais, ambasadoriumi, istorikais nusprendėme, kad reikia įamžinti motiną, kurią žydai laiko pagrindiniu žmogumi.

Pagal motinos tautybę visiems šeimos nariams pereina žydų tautybė“, – pasakoja G. Kofmanas.

Pasak jo, tvarkant teritoriją, darbo išties buvo daug. Be to, nebuvo lengva iš senųjų paminklinių akmenų įrengti memorialą.

„Perrinkta apie 2000 akmenų, kurie buvo išlupti iš sienos. Reikėjo stovėti prie kiekvieno akmens, kad jis nebūtų apverstas aukštyn kojomis – mūsų rašmenys būtų teisingi“, – sako G. Kofmanas.

Šaknis surado Panevėžyje

Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“ sandėliuose.

Visų memoriale panaudoti nebuvo įmanoma. Svarstoma ateityje iš jų sukurti sienelę prie įėjimo į istorines kapines.

Tik dalis antkapių grąžinta į tas pačias kapines. Sutvarkytos kapinės ir memorialas Atminties skvere atidaryti 2009 metais. Atidaryme dalyvavo penki ambasadoriai, Savivaldybės atstovai, daug kitų svečių.

Aktyviai rėmęs kapinių sutvarkymą profesorius K. Kei yra aprašęs šį procesą. Savo pasakojime jis mini pradžioje žinojęs, kad Panevėžio senosiose žydų kapinėse palaidoti keturi jo protėviai, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jų – septyni.

Jis pasakojo tyrinėjęs savo šaknis. Pasak K. Kei, šeima net nežinojo, kad kilusi iš Lietuvos, ir juo labiau nebuvo girdėjusi apie Panevėžį. K. Kei senelis mirė jaunas, kai jo sūnui dar nebuvo net savaitės. Tad visos K. Kei žinios apie senelį apsiribojo jo vardu ir pavarde bei tai, kad gimė „Rusijoje“.

Gilindamasis į šeimos šaknis, profesorius sužinojo, kad ir močiutės šeima kilusi iš Panevėžio bei palaidota žydų kapinėse. Todėl kitoje memorialo pusėje dabar ir matyti išvardyti ne tik rėmėjai, bet ir K. Kei šeimos artimieji.

 

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

Žydai kasa sau kapų duobes prieš egzekuciją.
www.alfa.lt

Pasaulyje vis labiau plintant antisemintinėms nuotaikoms, auga būtinybė kalbėti apie tai, ko niekada neturėtume pamiršti.

Pavojingų „skambučių“ nereikia toli dairytis – metų pradžioje Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas valstietis Arūnas Gumuliauskas ėmėsi rengti projektą, kuris, jei bus priimtas, turėtų skelbti, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Tai sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tuomet komentuodama situaciją Izraelio leidiniui „Jerusalem Post“ F. Kukliansky sakė esanti nusivylusi dėl Lietuvos visuomenės nepakankamo reagavimo į A. Gumuliausko pasiūlymus.

„Kažkas turi išdrįsti apie tai kalbėti. Kai kas nori priimti įstatymą parlamente, todėl susitelkime į problemą ir sustabdykime jį. Niekas neturėtų bandyti inicijuoti nieko panašaus“, – sakė F. Kukliansky.

„Jei visi tyli ir šypsosi, tai žydams primena tą pačią situaciją, kokia buvo prieš karą“, – Izraelio žurnalistams kalbėjo LŽB pirmininkė.

Skaityti plačiau
Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d. 11 val. pristato naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“.
Renginys transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
Pristatymas gyvai bus transliuojamas iš Vilniaus Choralinės Sinagogos.
Dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m. Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

Romualdas Beniušis UAB Pajūrio naujienos

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“

Skaityti plačiau
Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Šiandiena uostamiestyje Klaipėdos tautinių kultūrų centre priatayta ir atidaryta paroda  „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Renginyje dalyvavo būrys klaipėdiečių , sveikinimo kalbas tarė Klaipėdos  miesto meras Vytautas Grubliauskas,Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ekspoziciją pristatė bendraautorė  dizainėrė Viktorija Sideraitė-Alon.

Parodą „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“ inicijavo LR Užsienio reikalų ministerija. 

Rodyta keliuose Jungtinių Valstijų miestuose ir Pietų Afrikos Respublikoje, paroda sugrįžo Europon, į jos sostines, šiemet keliauja ir po Lietuvos miestus. 
Šiandien savaime aišku, jog iš visų paminėtų amžių svarbiausias bus dvidešimtasis – pradžioje viltingas, tačiau galiausiai įsispaudęs, kaip kruvinas abiejų tautų sambūvio saulėlydis.
Vos treji to amžiaus metai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą. Tai, ką šiuolaikinė medicina įvardija kaip potrauminę amneziją, atminties praradimą, buvo perduota ir naujausioms kartoms. 

Taip, knygų lentynose rikiuojasi dešimtys istorikų veikalų, mirga publikacijos periodikoje, ne ką atsilieka grožinė literatūra ir scenos menai, o ginčai, kas anuomet šiose padangėse dėjosi, netyla ligi šiol, ir dažnai būna aršūs. Šiaip ar taip, ryškėja, kad anų praeities dienų aiškinimai ir pasiaiškinimai – ne ko verti, kad moralinė žydų ir lietuvių katastrofos ištartis net šios dienos – tiek prisižiūrėjusiam ir prisiklausiusiam – žmogui nėra aprėpiama, taigi – tamsūs aukas deginusių laužų dūmai vis dar tebesisklaido. Vadinasi, laukia ilgi kantrios civilizacinės darbuotės metai.

„„Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose.“

Kamerinio formato kilnojamoji paroda teišgali žiūrovui pasiūlyti tiktai tam tikrą kiek platėlesnės daugiabriaunio siužeto traktuotės punktyrą. Neišvengiamas pasakojimo glaustumas lėmė sprendimą remtis ekspresyvia nuotraukų saviraiška, kur tik įmanoma atsisakant faktologinių prierašų.
Neapleidžia viltis, kad šioji kukli pastanga pakuždės valstybei būtinybę padovanoti savo ateičiai daugsyk išsamesnę ir niekur nekilnojamą edukacinę panoramą.

Pranas Morkus, parodos sudarytojas.

Parodos Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita vaizdų komentaras

Parodos sudarytojas Pranas Morkus sukūrė labai poetišką tekstą, kurį galima būtų pavadinti ode. Tekste jis ne kartą cituoja Moišės Kulbako poemą Vilne – gražiausią poemą apie Vilnių, sukurtą jidiš kalba.

Dizaino studija JUDVI (Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė), parodos vaizdinės dalies kūrėjas įkvėpė tokia poetinė teksto forma, todėl parodos dizainui pasirinkome netradicinę stilistiką – pilna metaforų, užuominų, semantinės kalbos, artimą poezijos iliustravimui.  Kartu pasirinkome ir kaligrafinį išraiškos būdą. Visos kaligrafija sukurtos iliustracijos parodoje yra sudarytos iš jidiš kalba parašytos M. Kulbako poemos Vilne. Tokiu būdu vaizdus sustiprina juos praturtinantis poemos teksto turinys.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.

Skaityti plačiau
Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžio ješivos studentų spektaklis per Purim šventę 1927m. Panevėžio žydų bendruomenės archyvo nuotr.

Daiva Savickienė

XX amžiaus pradžioje įkurta Panevėžio ješiva tarpukariu išaugo į vieną reikšmingiausių mokymo institucijų visoje šalyje.

Savanorių aikštės 11-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame dabar jau daugelį dešimtmečių kepami konditerijos gaminiai, tarpukariu veikė viena žymiausių pasaulyje ješivų. Žydų, o ir ne tik jų, atmintyje Panevėžio ješiva – judaizmo dvasinė mokykla – išlikusi iki šių dienų. Svečiai iš Izraelio kasmet aplanko šį kultūros paveldu paskelbtą pastatą Aukštaitijos sostinės centre, o kadaise šiame mieste veikusios ypatingos mokyklos istoriją iki šių dienų mena Panevėžio vardu pavadinta ješiva Izraelyje.

Pradžia – daugiau nei prieš 100 metų

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas medžiagą apie šiame mieste veikusią ješivą rinko apie penkiolika metų, nuo tada, kai pradėjo vadovauti bendruomenei. Ši mokymo įstaiga įsteigta rabino Isaako Rabinovičiaus 1909 metais. Tiesa, nuosavų patalpų ji neturėjo, nuomotos lenkų gimnazijoje Ramygalos gatvėje. Ješiva rengė rabinus, o jais netapę auklėtiniai galėjo dirbti žydų religinių mokyklų mokytojais. Šioje švietimo įstaigoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Taip pat buvo mokoma žydų etikos, tikybos filosofijos ir kitų dalykų. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. O pačios mokymo įstaigos vadovu buvo paskirtas garsus mokslininkas ir dėstytojas R. Istelė Ponevėžer. Pirmojo pasaulinio karo metais ši ješiva buvo perkelta į Ukrainą – Mariupolį.

Rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą ir ji tapo didžiausia žydų dvasine mokykla Lietuvoje. Mokslas ješivoje trukdavo septynerius metus. Pasak G. Kofmano, norinčiųjų mokytis buvo daug, todėl esamose patalpose mokykla nebetilpo. Gautas leidimas statyti naują ješivos pastatą ir tam surinkti pinigai – statyboms aukojo tiek Panevėžio žydų bendruomenės nariai, tiek užsienio rėmėjai.

G. Kofmanas pasakoja, kad prie ješivos veikė ne tik nuosava biblioteka. Judaizmo dvasinė mokykla turėjo savas medicinines priemones, reikalingas ritualiniams žydų berniukų apipjaustymams. Be to, kiekvienas rabinas ješivoje, be savo tiesioginių dėstytojų pareigų, turėjo ir kitas. Pavyzdžiui, J. Š. Kahanemanas buvo teisėjas. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivoje mokėsi ir paties J. Š. Kahanemano sūnus Abraomas. Tai netikėtai atsiskleidė išnagrinėjus vieną ješivos meto nuotraukų su studentų pavardėmis.

 

 

Didelės iškilmės

Tarpukario spauda rašė, kad 1932 metais į pastatą Savanorių aikštė 11, laikantis nustatytos ceremonijos, iš senosios ješivos į naująją iškilmingai pernešta Tora, knygos, dokumentai. Juos lydėjo eisena su deglais.

G. Kofmanas pasakoja, kad tarpukario savaitraštyje „Mūsų kraštas“ aprašyta, jog iškilmių dieną ješivos salė buvo gražiai išpuošta. Svečių buvo tiek, kad didžioji jų dalis salėje netilpo – teko stovėti kieme ir net gatvėje. G. Kofmano manymu, tai nenuostabu, nes iškilmėse dalyvavo ne tik žymesnieji Panevėžio žydų visuomenės atstovai, bet ir suvažiavo beveik visų Lietuvos miestelių rabinai ir net svečiai iš užsienio valstybių. Iškilmės pradėtos trumpomis pamaldomis už tuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sveikatą. Rabinas J. Š. Kahanemanas šventėje kalbą sakė lietuviškai. Po kalbų sušukta tris kartus „valio“ už Lietuvos Vyriausybę ir orkestras sugrojo šalies himną. Kiti kalbas taip pat sakė lietuviškai. Kiek žinoma, ne vienas pasisakęs kalbėjo apie ješivos reikšmę – juk joje buvo auklėjami ne tik rabinai, bet visi žydų inteligentai.

„Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas sveikino žydų bendruomenę ir linkėjo, kad ši mokslo įstaiga auklėtų solidžius Lietuvos piliečius ir mokytojus. Panevėžio miesto valdžia savo kalboje nurodė, kad kiekviena seminarija savo auklėtiniams įskiepija tikro idealizmo. Linkėjo, kad ir šioje seminarijoje būtų studijuojamas ne tik Talmudas, bet ir filosofija. Tik jungiant Talmudą su filosofija, seminarija išauklėsianti ne fanatikus, bet tikrus dvasininkus“, – pasakojo istorinę medžiagą surinkęs G. Kofmanas.

Po iškilmingų kalbų sekė sveikinimai. Beveik visi rabinai susirinkusiuosius sveikino jidiš kalba. Vėliau skambėjo žydų liaudies dainos. Pasak G. Kofmano, tarpukario savaitraštis gana išsamiai aprašė iki vėlumos vykusias iškilmes.

„Nuotaika per vakarienę buvo labai gera. Įsidėmėtina, kad žydai tokiose iškilmėse elgiasi labai laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas jų šventes daro savotiškai įdomias.

Dainoms visą laiką vadovavo nors jau ir senas, bet labai linksmas Biržų rabinas“, – pasakojo G. Kofmanas. Dabar sunku pasakyti, kaip viskas vyko. Panevėžio žydų bendruomenės vadovo turimais duomenimis, ješiva Savanorių aikštėje jau galėjo veikti dar iki šių iškilmių ir netgi ne vienerius metus. Nors istoriniai šaltiniai mena, kad Tora į naująją ješivą pernešta 1932-aisiais, G. Kofmanas sako turintis 1928 metų nuotrauką, darytą iš oro, kurioje matyti jau stovintis dvasinės mokyklos naujasis pastatas.

Autoritetas ne tik Panevėžyje Panevėžio žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Š. Kahanemanas nebuvo, kaip dažnai teigiama, vyriausiasis Panevėžio rabinas. Jis buvo rabinas, Talmudo mokytojas, kuris kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą. Visgi šis žmogus buvo vienas autoritetingiausių Panevėžio žydų bendruomenės narių. Jis gimė 1888 metų gegužės 13-ąją Plungės rajone. Vaikystėje J. Š. Kahanemanas mokėsi Plungės ješivoje, vėliau mokslus tęsė Naugarduko ir Rodūnios ješivose. Vedė Vidžių miestelio (dabartinė Baltarusija) rabino dukrą. Jo biografijoje minima, kad 1911 metais, kai J. Š. Kahanemano uošvis buvo paskirtas Ukmergės rabinu, perėmė šio pareigas Vidžiuose. Po penkerių metų J. Š. Kahanemanas vadovavo Gardino ješivai, o 1919 metais jis tapo Panevėžio rabinu. Panevėžyje gimė jo vaikai – Estera ir Izaokas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, J. Š. Kahanemanas buvo veiklus įvairių europinių organizacijų, Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys. Jis atstovavo ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos žydų bendruomenėms, rūpinosi viso krašto reikalais. Pasak G. Kofmano, yra išleistas labai įdomus 1932 metų filmas, kuriame nufilmuoti ješivos studentai, tuomet dar jaunas J. Š. Kahanemanas. Žinoma, kad rabinas užsiėmė ir labdaringa veikla, yra prisidėjęs prie mokyklų, ješivų statybų.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – 1940-aisiais – Panevėžio ješiva buvo uždaryta, dalis dėstytojų ir moksleivių ištremti, kiti nužudyti per vokiečių okupaciją. Pats ješivos pastatas 1942 metų balandį perduotas Pieno centrui ir ješivai statytos patalpos imtos naudoti pieninei. Pasak G. Kofmano, 1943 metų pavasarį į jį vėl sugrįžo žydai. Tik grįžimas nebuvo džiaugsmingas, nes ješivos patalpose buvo įsteigtas laikinasis getas iš Vilniaus į Panevėžį dirbti atvežtiems žydams. Žinoma, kad dalis atvežtųjų padedami vietinių gyventojų pabėgo, o likusieji buvo grąžinti į Vilnių ir sulaukė tokio pat likimo, kaip daugelis jų tautiečių karo metais – buvo sušaudyti.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr. Išskirtinė viešnagė Panevėžyje Kahanemanų šeimos likimas taip pat tragiškas. G. Kofmanas pasakoja, kad 1940 metais rabinas kartu su sūnumi Abraomu išvyko į komandiruotę su diplomatine misija į JAV. Jie net nenujautė, kad tai bus jų išsigelbėjimas. Rabinas su sūnumi Abraomu – vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos ir gausios giminės. J. Š. Kahanemano žmona, dukra ir kitas sūnus, kaip ir jų giminaičiai, buvo nužudyti. G. Kofmanui archyve pavyko rasti ir dokumentus, liudijančios apie šios šviesuolių šeimos tragediją. Rabinas apie sušaudytą šeimą sužinojo būdamas svečioje šalyje.

1944 metais J. Š. Kahanemanas Izraelyje, maždaug 10 kilometrų nuo Tel Avivo esančiame Bnei Brako mieste, atidarė Panevėžio ješivą. G. Kofmano teigimu, šios ješivos vyriausiasis rabinas šiuo metu yra J. Š. Kahanemano, mirusio 1969 metais, ainis Eliezeris Kahanemanas. Kartu su kitais šeimos nariais, taip pat rabinais, jis 2001 metais viešėjo Panevėžyje, buvo apsistojęs G. Kofmano namuose. Tai buvo pirmas tokio aukšto rango žydų dvasininkų vizitas Panevėžyje.

„Lietuvos ir Panevėžio vardai mums, šios ješivos vadovams, žinomi jau seniai, – tuo metu „Sekundės“ dienraščiui pasakojo vyriausiasis Panevėžio ješivos rabinas. – Su malonumu aplankėme miestą, kuriame gyveno vienas iš garsiausių ir žymiausių rabinų, vaikščiojome jo jaunystės keliais, apžiūrėjome jo statytus pastatus.“


Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

https://klaipeda.diena.lt/  Asta Dykovienė

Klaipėdos tautinių kultūrų centre pirmadienį bus atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.

Paroda apie Lietuvos žydus “Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių”, jau apkeliavusi kelis JAV miestus bei Pietų Afrikos Respubliką, sugrįžo į Europą, į jos sostines, ir šiemet, pradedant nuo Klaipėdos, keliaus per Lietuvos miestus.

Anot parodos autoriaus ir kuratoriaus Prano Morkaus, ši paroda – naujas žvilgsnis į žydų istoriją Lietuvoje, jų indėlį ir jų likimą. “Kadangi parodą inicijavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija drauge su Lietuvos žydų bendruomene, tai reprezentuoja ir mūsų valstybės požiūrį į žydų istoriją.

Džiugina tai, kad pirmąkart atvirai, nesistengiant ko nors nuslėpti, pasakojama viskas”, – teigė viena šios parodos dailininkių Viktorija Sideraitė-Alon.

Esą tai nėra nuoseklus, dokumentinis pasakojimas, apimantis 700 metų žydų istoriją Lietuvoje. Laikmetis labai ilgas ir viso to negalima sutalpinti į vieną nedidelę parodą, tačiau joje yra nepamiršta ir Holokausto tema.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 26 d. 16.00 val. kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3).
Minėjime M. Ravelio “Kadiš” atliks Joris Rubinovas, daina aukas pagerbs Gabrielė Jocaitė.

Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.)