Vilniečiai ir svečiai jau trečius metus džiaugiasi galimybe ragauti Izraelio gatvės maisto skambant gyvai muzikai miesto centre. Kas tai per vieta? Tai CVI Parkas – stilingas spalvotas kioskas prigrūstas DJ įrangos, gražių žmonių ir gero maisto. Meniu nesikeičia ir nenusibosta jau trečius metus – tai falafeliai.
Falafeliai – populiarus Artimųjų Rytų gatvės maistas ir pagrindinis Viduržemio jūros regiono patiekalas, kuris paplito įvairių šalių virtuvėje, ypač tarp vegetarų. Nors žinoma, kad Viduržemio jūros regiono maistas turi mažai sočiųjų riebalų ir cukraus, ar Viduržemio jūros regiono maistas ir falafeliai iš tikrųjų yra sveiki?
Dabar mums visiems praverstų šiek tiek paguodos maisto. Galbūt pagalvojote apie karštą obuolių pyragą su vaniliniais ledais? Žydų tradicijoje tai karštas, sotus, aromatingas šeštadienio pietų troškinys – čolntas. Šiomis neramiomis dienomis dubenėlio nepakanka – reikia didelio šaukšto ir viso puodo aromatingos jautienos tirštame prieskoningame padaže su bulvėmis, perlinėmis krupom, rytietiškais prieskoniais.
Tiem kas negirdėjo apie čolntą tuoj nutįs seilės, o patiekalo istorija išties įdomi. Tiek patiekalas, tiek žodis pirmą kartą pasirodė Prancūzijos žydų aškenazių bendruomenėje maždaug prieš 800 metų. Sakoma, kad patiekalo išradingumą paskatino būtinybė.
Neseniai Lietuvos žydų bendruomenė pasikvietė narius ir bičiulius iš Vilniaus ir aplinkinių vietovių į dar vieną įdomią žydiškos kelionės patirtį! Ar girdėjote apie lengvą pasninko pabaigą po Jom Kipūro – atgailos dienos? Jom Kipūro pabaigą skelbia ilgas šofaro garsas, o tie, kurie visas 25 valandas ir ilgiau pasninkavo, jaučiasi alkani ir ištroškę.
Daugelyje sinagogų po havdalos vaišinamasi nedideliais užkandžiais, kad žmonės neitų į vakarienes tuščiu skrandžiu. Tokius lengvus užkandžius pasauliečių žydų šeimose dažnai pateikia pusryčiams. Ant tokių pusryčių stalo karaliauja “BAGEL LOX” – mūsų mylimi beigeliai su lašiša. Kviesdami patirtį šį lengvą pasninko baigimą Beigelių krautuvėlėje, kartu kepėme litvakiškus beigelius ir tepėme juos lengvomis užtepėlėmis.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) patvirtina, jog atkakliai gina visų vaikų teises, įskaitant teisę būti apsaugotam nuo visų formų prievartos, nepriežiūros, išnaudojimo ir smurto, ir visapusiškai išnaudoti savo potencialą, būti sveikam ir laimingam, kaip nustatyta 1989 m. JT vaiko teisių konvencijoje (JT VTK) ir Europos Tarybos konvencijoje dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos (Lansarotės konvencija, 2007).
LŽB labai rimtai žiūri į prievartos prieš vaikus prevenciją. LŽB supranta, kad prievarta prieš vaikus ir netinkamas kontaktas su vaikais yra visame pasaulyje paplitusi problema, kurią reikia pažaboti. Todėl šios gairės rodo LŽB įsipareigojimą imtis aktyvių veiksmų siekiant apsaugoti vaikus, dalyvaujančius bendruomenės veiklose, programose renginiuose.
LŽB įsipareigoja priimti sprendimus ir imtis veiksmų vadovaujantis “geriausių vaiko interesų” principu.
Šiame vaikų apsaugos politikos dokumente išdėstyta politika, reglamentuojanti LŽB darbuotojų elgesį ir metodus, kurių jie imasi atlikdami savo profesines pareigas.
Balandžio 17 d. nuo 17.30 val. Natalja Cheifec kviečia į paskaitą apie Pesach – laisvės ir išsivadavimo šventę!
išgirsite ir sužinosite:
– Kaip žydai tapo vergais Egipte;
– Kokiais būdais egiptiečiai kankino žydus;
– Mozė – žydų tautos vadas;
– Žydų išsigelbėjimo priežastys;
– Kaip D- vas nubaudė egiptiečius: 10 Egipto bausmių;
– Paruošimas PESACH šventei: kodėl reikia atsikratyti nuo raugo;
– PESACH šventė:
* Macos;
* 4 vyno bokalai;
* Būtinieji PESACH stalo komponentai
Paskaita nemokama!
Susitikime LŽB Zoom svetainėje.
Registruokitės nuorodai gauti >>https://bit.ly/3K73kEE
Iliustracija: Lynne Feldman, The Seder Table
Svarbių kelių tarp Šiaulių, Panevėžio ir Jonavos sankirtoje įsikūrusiame Šeduvos miestelyje devyniolikto amžiaus pabaigoje kas antras gyventojas buvo žydas. Tiksliau, jie sudarė daugiau nei 61 procentą vietos bendruomenės. Jie buvo pardavėjai, mokytojai, fotografai, batsiuviai. Jie buvo kaimynai, draugai, buvo dalis visuomenės, kurioje drauge gyveno lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, anot istorikų, 700 žydų bendruomenė buvo sunaikinta, išgyveno tik viena moteris. Tačiau Šeduvoje iki šiol prisimenamos iš senolių lūpų perduotos istorijos apie miestelio gydytoją Mendelį Vitėną, Joselio Fleišo restoraną ar Jenkelio Levito limonadinę bei virvių dirbtuvę.
Iš kairės: žydaitė Sulamita Nolienė su savo gelbėtojais Stanislovu ir Liudvika Paluckais. Ant lietuvės rankų – S. Nolienės sūnus Pinchas.
Prisimenami ir žmonės, bandę gelbėti pavienius žydus nuo jų laukiančios egzekucijos. Vis dėlto garsiausia, ko gero, dėl to, kad vienintelė tokia – žudynių išvengusios Sulamitos Nolienės bei jos gelbėtojų Liudvikos ir Stanislovo Paluckų istorija.
S. Nolienei pavyko pasislėpti nuo budelių, bet dviejų vaikų motinos širdis plyšo į šipulius, suvokusi, jog daugiau niekada nebepamatys savo atžalų. Todėl iš slėptuvės, manoma, Panevėžyje ji sugrįžo į Šeduvą, bet joje rado tik tuščius namus. Moteris prašė policininkų, kad šie išvežtų ją pas šeimą, bet vežti nebebuvo pas ką. Jei ne Šeduvos klebonas, tai jau kitą dieną Sulamitos būtų laukęs toks pat likimas – šūviai miške. Tačiau ji rado prieglobstį miestelio bažnyčioje, kur kelias dienas slėpėsi už didžiulio altoriaus. O po to prelatas Mykolas Karosas moteriai rado prieglobstį lietuvių Stanislovo ir Liudvikos Paluckų šeimos namuose Šniukonių kaime.
Šeduvės Sulatimos Nolienės sielvarto dejonės ilgas naktis skambėjo atokioje sodyboje, bet jas girdėjo tik gelbėtojai Paluckai. Jų dukra Valerija Orantienė ir po daugelio metų prisiminė dieną, kai tėvai išgąsčio ir sielvarto palaužtą žydaitę Sulamitą parsivežė namo ir savo vaikams prigrasino apie ją niekam nepasakoti.
1943 metų gegužę moteris su žydų batsiuviu susilaukė sūnaus Picho (Petro) Nolio. Tiesa, berniuką lietuviai Liudvika ir Stanislovas Paluckai turėjo pakrikštyti kaip savo. Dėl to Liudvika, apsimesdama nėščia, kelis mėnesius vaikščiojo pasikišusi po drabužiais pagalvėlę. Atėjus į Lietuvą Tarybinei armijai berniuko motina naują gyvenimo lapą atvertė Šiauliuose, į kuriuos, jau tvirčiau stovėdama ant kojų, iš Paluckų pasiėmė ir sūnų. 1952-aisiais motina ir sūnus išvyko į Izraelį, tačiau Sulamita iki pat savo mirties susirašinėjo su Liudvika Paluckiene, o vėliau vyriausiasis Paluckų sūnus Stanislovas pradėjo susirašinėti su Pichu Nolu.
Sulamita su sūnumi. Nuotrauka atsiųsta Paluckams iš Izraelio.
Žydaitei gyvybę išgelbėjusią lietuvių šeimą 2000 metais pagerbė aukščiausia šalies valdžia – Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Liudviką Paluckienę (jau po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimas buvo įteiktas jos dukrai Valerijai.
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Vasario pradžioje Šiauliuose vyko ypatingas Šabatas pasitinkant Tu Bi Švat – žydų naujuosius metus. Projekto „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ susirinko diskutuoti apie bendruomenių aktualijas Lietuvos regionuose.
Viena seniausių Šiaulių krašto žydų bendruomenių pasitiko svečius iš Vilniaus ir Akmenės. Tu Bi Švat išvakarėse prisiminėme šventės tradicija ir ragavome dar neragautą vaisių. Beigelių krautuvėlės kepėjos iškepė specialią medžio formos chalą.
Vakaro pranešėjai plėšia Šabo chalą
Klausėmės apie projektą „Šalom, Akmene!” Šia projektas pradėtas ir vykdomas Dianos ir Marijaus Lopaičių iniciatyva, vyksta jau beveik penkerius metus. Viskas prasidėjo nuo noro išlaikyti Akmenės bendruomenės atmintyje kažkada čia gyvenusių žydų papročius ir tradicijas. Taip 2019 metais viskas ir prasidėjo nuo projekto “Šimaitė kviečia kalbėtis”, skirto pasaulio teisuolės Onos Šimaitės atminimui. Tais metais Akmenės krašto bendruomenei buvo pristatyta konferencija apie Akmenės krašto žydus, juos gelbėjusius žmones, parodytas spektaklis “Tavo Ana” pagal Anos Frank dienoraštį, Akmenės rajono viešosios bibliotekos Akmenės skyriui suteiktas Onos Šimaitės, gimusios ir augusios Akmenėje, vardas, o dieną vainikavo edukacinis koncertas “Štetlo garsai”, kuriame skambėjo žydų muzika ir dainos, o juos atliko vietos muzikos mokyklos auklėtiniai bei pedagogai, aktyvių moterų klubas “Akmenietė”, padedant režisierei Daivai Kvaukienei bei meno vadovui ir aranžuočių autoriui Vitalijui Neugasimovui. Projektas buvo tesiamas panašiu formatu ir 2020-2022 metais .
“Šimaitė kviečia kalbėtis”
Per šiuos metus surengtos konferencijos “Štetlo prisiminimai mūsų širdyse”(2020), “Litvakų paveldas ir tradicijos”(2021) ir “Ką mums davė žydų muzika?”(2022), kuriose dalyvavo kraštotyrininkai, paveldo tyrėjai, muzikos profesionalai. Surengtos edukacijos “Šabato saldumynai”(Laurita Todesaitė,2020), “Purim valgiai”(2021), paroda “Litvakai Izraelio gatvėse”. Edukaciniai koncertai “Šabato vakarą”(2020), “Purim linksmybės”, “Apie ją ir apie mus” rodyti ne tik Akmenėje, bet ir Šiauliuose, Vilniuje, Pakruojyje.
Koncertuose groja ir dainuoja vietos meno mokyklų moksleiviai, padedami scenos profesionalų žydų muzikos žinovų– Michailo Bolšuno, Michailo Javičiaus, Boriso Kirznerio, Rafailo Karpio. Tokiu būdu jie semiasi patirties iš profesionalų, įgauna neįkainojamos sceninės patirties ir susipažįsta su žydų tradicine muzika.
Jau nuo 2019 metų užsimezgė tvirta draugystė su Šiaulių krašto žydų bendruomene, kurios nariai atvyksta į visus renginius, o taip pat organizuoja “Žydų turgelĮ”, kurio metu prekiauja tradiciniais žydiškais saldumynais ir dalijasi jų gamybos paslaptimis.
Taip pat bendradarbiaujama ir su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviais, kurie kasmet dalyvauja projekte. Kasmet projekte skiriamas dėmesys ir Akmenės krašto žydų kapinėms – 2020 metais nufotografuoti išlikę antkapiai keliose kapinėse ir rezultatai sukelti į tinklapį Billiongraves.com, 2021 ir 2022 tvarkyta kapinių aplinka.
Kartu su VšĮ Akmenės istorijos muziejus pastatyti atminimo ženklai buvusių sinagogų vietose Klykoliuose ir Akmenėje. Taip pat kasmet rugpjūčio 4 dieną minima diena, kai Akmenės krašto žydai buvo išvaryti iš Akmenės į Mažeikius ir ten sušaudyti – Akmenės miesto aikštėje skaitomi žuvusiųjų vardai, o vėliau vykstama į sušaudymo vietą, kur padedami akmenėliai su sušaudytųjų vardais. Nuo 2020 metų projektas iš dallies finansuojamas Geros Valios Fondo, Lietuvos Kultūros Tarybos ir Akmenės rajono savivaldybės lėšomis.
Projekto laikotarpis: 2022 sausis – 2023 vasaris. Projektą finansuoja EVZ fondas, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenė, Romų visuomenės centras. Esame atviri ir kviečiame aktyvius piliečius jungtis prie mūsų iniciatyvų.
Sausio 14 d. minime vieno garsiausių litvakų, poeto, prozininko ir eseisto Osipo Mandelštamo 132-ąsias gimimo metines.
Būsimasis kūrėjas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mandelštamų šeimos šaknys kildinamos iš Lietuvos – poeto senelis gyveno Žagarėje. Motina Flora Mandelštam buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus.
Kai Osipui buvo keleri metai, šeima įsikūrė Peterburge. Mandelštamas studijavo Peterburgo, Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose.
Dar visai jaunas O. Mandelštamas, kartu su S. Gorodeckiu, A. Achmatova ir kitais kūrėjais prisijungė prie „Poetų cecho“. Šie jaunuoliai atstovavo „akmeizmo“ judėjimui – išsižadėję simbolistų misticizmo, jie siekė sugrįžti prie pasaulio daiktiškumo ir konkretumo, ieškojo prasmės ne anapus materialaus pasaulio šydo, o juslinėje ir emocinėje patirtyje.
Pirmąjį poezijos rinkinį „Akmuo“ O. Mandelštamas išleido 1913 m., paskutinį „Eilėraščiai“ – 1928 m., tais pat metais išėjo ir straipsnių rinkinys „Apie poeziją“. Tolesnį jo likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo didžiojo teroro laikas.
Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.
Minėdami poeto gimimo metines kviečiame prisiminti jo eiles.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir ansamblis „Fajerlech“ kviečia į PURIM šventę
Kada: Kovo 5-ąją, 16 val.
Kur: „Beigelių krautuvėlėje“ (Pylimo g. 4, Vilnius)
Programa: „Purim špil“ karnavalas, gyva muzika ir kitokios linksmybės
Dress kodas: karnavalinis kostiumas ir gera nuotaika
Bilietai ir informacija: (+370) 687 79309
Kaina: 35 eur. Vaikams iki 13 m. 20 Eur.
Istorija
Purim – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Pasakojama, kad karaliaus Ahasvero patarėjas Amanas nekentė žydų, todėl pasiūlė karaliui juos sunaikinti mainais už didelius turtus.
Pasiūlymas buvo priimtas ir laikomas didžiulėje paslaptyje, tačiau žydai apie didelį pavojų sužinojo. Karalienė Estera buvo žydų kilmės, sinedriono pirmininko Mordekajaus dukterėčia. Ji liepė žydams tris dienas pasninkauti. Be to, ji ketvirtą dieną nuėjo pas karalių prašyti pasigailėti žydų tautos. Karalius neatsispyrė gražuolei žmonai ir sutiko, o vėliau pakorė Amaną.
Papročiai
Žodis purim reiškia burtą, kurį karalius metė norėdamas išrinkti dieną, kada bus sunaikinti visi žydai, todėl per Purim šventę vaikai žaidžia vilkeliais.
Judėjai per Purim šventę skaito Esteros knygą, kurioje pasakojama apie žydaitę Esterą, tapusią Persijos karaliaus Ahasvero žmona.
Svarbiausia šių laikų purimo šventės tradicija – tai Esteros ritinio, pasakojančio Purim istoriją, skaitymas sinagogoje. Skaitymo metu pasigirdus Amano vardui, visi ima belsti, kelti triukšmą specialiomis tarškynėmis ir t. t. Taip daroma todėl, kad nebūtų girdimas Amano vardas ir jis būtų ištrintas iš žmonių atminties.
Purim yra linksmiausia žydų šventė, jos metu priimta ir netgi būtina persirengti, rengti karnavalus, paradus, daug vaišintis, dovanoti maistą kitiems.
Gruodžio pabaigoje nemaža grupė romų ir žydų bendruomenių atstovų viešėjo Varšuvoje ir net dvi dienas praleido Žydų muziejuje POLIN. Iš karto norisi pasidalinti rekomendacija – skirkite tam mažiausiai tris dienas, nes informacijos gausa, modernios ekspozicijos, gilus turinys tiesiog užburia.
Pagrindinė muziejaus ekspozicija skirta žydų istorijai nuo senų iki modernių laikų, o besikeičiančių parodų erdvėse suspėjome pamatyti parodą, skirtą žydų kulinarinėms tradicijoms “What’s Cooking?” – Kas verda?. Taip pat susitikome ir su POLIN edukacijų vadove ir parodos apie žydų virtuvę kuratore.
“Praktiškai, mano mokiniams tai yra reguliaraus darbo vieta”
– apie POLIN muziejų sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicijų dėstytojas Algis Davidavičius
Kodėl tokie mokomieji vizitai turi būti privalomi visiems, dirbantiems žydų paveldo puoselėjimo ir tyrinėjimo srityje? Atsakymas paprastas – nėra nieko stipresnio ir kokybiškesnio Lietuvos pašonėje nei šis muziejus Varšuvoje, nėra nieko kelių šimtų kilometrų spinduliu, kas galėtų konsoliduoti ekspertų, istorikų bei kitų specialistų pajėgas ir perteiktų tiek daug informacijos tokiu išsamiu, moderniu ir patogiu formatu kaip POLIN muziejus.
Kas ta žydų kulinarijos tradicija per edukacijas?
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dar 2016 m. atvėrė žydiškos kavinė Beigelių krautuvėlės duris vilniečiams ir miesto svečiams ir iš karto susilaukė pasaulinio dėmesio Čia iki šiol kepamos chalos, sukami įmantrūs teiglach, verdamas žydiškas penicilinas – sultinys su macos kukuliais, o per šventes kemšamas litvakiškas karpis. Šį maistą atpažįsta vyresnioji karta, nes kapoti silkę ir kepenėles Lietuvos šeimininkės mokėsi iš žydžių kaimynių.
Simboliškas sutapimas – tiek Beigelių krautuvėlės atidarymą tiek po 7 metų įvykusį vizitą rėmė tas pats fondas, kurio pagrindinė misija remti žmogaus teises ginančias iniciatyvas. Tad nuo 2016 m. BK kovoja su diskriminacijos ir antisemitizmo apraiškomis kepdama beigelius ir pristato litvakiškos virtuvės patiekalus bei tradicijas.
Beigelinė, tai sinagoga žydam pasauliečiams.Tai ne muziejus, bet socialinė, kultūrinė, gurmaniška patirtis. Dažnai bendruomenė kviečia kartu pasitikti Šabatą, taip pristato gislesnį žydų tradicijų supratimą. Kiekviena vieša šventė neapsieina be žydiškų saldėsių ar košeriniomaisto ypatingiems svečiams.
Žasis, žasies taukai ir kuom svarbus česnakas
Žydų kulinarinis paveldas skaičiuoja šimtmečius ir gefilte fiš (farširuota žuvis) tiek pat metų nekeičia savo keistos konsistencijos ir drebučių atspalvio su pervirta morka. Senoji, tradicinė žydų virtuvė – pripažinta pasaulyje, o pasak istorikų pasaulio paveldo sąraše yra ir Lietuvos pėdsakas, palikęs populiariąsias beigelines. Didžiuojamės tuo, kad pavyko mažais žingsneliais atgaivinti šį paveldą ir nesustoti. Nuo 2016 m. pavyko pasiekti ne tik nostalgiškai žydų virtuvę menančius kaimynus, bet ir jaunąją Lietuvos kartą. Keli šimtai moksleivių pagal Kultūros paso programą ir progresyvių mokytojų iniciatyva apsilankė BK organizuojamose edukacijose, kepėme chalas ir ragavome beigelius miestuose ir miesteliuose visoje Lietuvoje.
Kinder tiš (vaikų stalas jidiš) kasmet sulaukia didėjančio mažųjų kulinarų skaičiaus tarkuojant bulves, sukant blinces, verdant buljoną, o vaikų tėveliai nuolat reikalauja edukacijų suaugusiems. Tarp maisto ruošos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės edukatorės stengiasi pasakoti kiekvieno patiekalo esmę ir prasmę – juk viskas parašyta Toroje.
Kiekvieną kartą sulaukiame klausimo apie specifiškai litvakų virtuvei būdingus patiekalus ir kaip juos atrasti tarp gausios žydų patiekalų pasiūlos.
Koks turėtų būti sekantis žingsnis – tikriausiai nesustoti, o gal net pradėti bėgti pirmyn, kol dar bendruomenės nariai prisimena autentišką litvakiškų patiekalų skonį ir kvapą ir turi jėgų receptus perduoti jaunajai kartai.
Šabatinės staltiesės menininkės akimis
Grįžkim į Varšuvą. Laikinąją parodą apie žydų virtuvės tradicijas apžiūrėjome per kelias valandas su gide. Vertinome ne tik turinį, bet ir visą ekspozicijos dizainą, pasakojimo seką, surinktus eksponatus, meninius intarpus apie Šabato staltieses ir žvakių uždegimą. Viena erdvė nuosekliai pasakojo istoriją ir virtuvės taisyklių pagrindus, kurie surašyti Toroje ir remiasi Košerio taisyklėmis.
Apžiūrėjome retus eksponatus – pavyzdžiui gyvulių ir paukščių skerdimo peilius ir Lietuvos, aliuminius puodus, kelis įrankius, lydytų paukštienos taukų indelius. Eksponatai iš Europos žydų bendruomenės yra labai retas dalykas, nes Holokaustas sunaikino viską. Matėme kaip kepama maca Kabule ir Lydoje. Ypač svarbūs ir reti eksponatai yra garsiosios Fanios Levando iš Vilniaus receptų knyga ir archyvinės nuotraukos.
Fania Lewando (centre) kartu su savo kulinarijos mokyklos mokinėmis
Dalis pasakojimo susijęs su JAV žydų diasporos kasdienybe, nes būtent čia iškeliavo didelė Rytų Europos žydų bendruomenės dalis, čia suklestėjo beigeliai.
Žydų kulinariojos testas vaikams
Kol apžiūrėjome parodą, erdvėje nuolat lakstė vaikai su rašikliais, pieštukais, popieriais, kuriuos įnirtingai pildė ir spalvino. Žavu buvo matyti jų degančias akis ieškant chalos recepto ar košerinio žvėries atvaizdo. Tai dar vienas modernaus muziejaus darbo su lankytojais aspektas – absoliutus įtraukimas mažo ir seno. Na o antrasis ekspozicijos aukštas kvietė suptis ant beigelio sūpuoklių, virti čiolnto puodą iš teisingų ingredientų ir pinti chalos pynes!
Kviečiame pažiūrėti mūsų foto akimirkų albumą ir POLIN virtualią parodą, kuri taip pat profesionaliai integruota į visą pažinimo ir mokymosi paketą, kurį norisi vėl ir vėl atsiversti, kaip ir pačios parodos katalogą.
Tad kada susitiksime litvakiškos virtuvės erdvėse Vilniuje, Žąsliuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šeduvoje, Telšiuose…?
O kelionės įspudžius užfiksavo lrt.lt laida MENORA (žiūrėti nuo 15.36 min)
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę į parodą ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
Gruodžio pabaigoje projekto EVZ dalyviai svečiavosi POLIN muziejuje Varšuvoje. 2016 metais muziejui buvo skirtas prestižinis apdovanojimas – muziejus buvo išrinktas Europos 2016 metų muziejumi (European Museum of the Year Award 2016). Nuolatinėje parodoje, naujausių technologijų dėka, galima keliauti laiku ir pamatyti, kaip atrodė beveik 1000 metų trukusi Lenkijos žydų istorija – nuo momento, kai žydai atvyko į dabartinės Lenkijos teritoriją iki dabartinių laikų, kurie paženklinti siaubinga žydų drama II pasaulinio karo metais.
Diskusija kartu su romų ir žydų tarptautine bendruomene muziejaus edukacijų erdvėje.
Kartu keliavę jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai dar kartą įsitikino, kad Lenkijos ir Lietuvos istorija turi daug ką bendro. O Lietuvos žydų bendruomenėje dažnai pasakojama, kad Varšuvos buvo bent jau dvi: iki 1939 m. ir po 1945 m. bei kaip atsitiko taip, kad rasti tikrą Varšuvietį prilygsta tikro gintaro atradimui Baltijos jūros pakrantėje (teoriškai galima, o praktiškai – mažai kam pavyksta).
Mūsų gidė kalbanti gal 7 kalbom.
Šis muziejus yra didžiulė istorija ir mes turime moralinę pareigą ją papasakoti“, – sakė muziejaus gidė. Buvusio žydų geto vietoje pastatytas švytintis muziejaus pastatas yra kontrastas įspūdingam juodo granito monumentui priešais jį, kuriuo pagerbiami 1943 metų geto sukilimo didvyriai.
Daugelį amžių 80 proc. pasaulio žydų gyveno Lenkijoje. Dalyviai vedini gidės pasinėrė į istoriją per multimedijos instaliacijas, tekstus, muziką, paveikslus ir atkurtas kasdienio gyvenimo scenas.
Lenkijos miškas.
Pagrindinė ekspozicija prasideda nuo legendos apie pirmųjų žydų atvykimą į Lenkiją viduramžiais. Eidami per didžiulį Lenkijos mišką žydai išgirdo balsą iš dangaus, sakantį „Po lin“ – hebrajiškai tai reiškia „ilsėkitės čia“. Taip Lenkijai buvęs duotas vardas. Lenkija tapo saugiu prieglobsčiu iš Prancūzijos, Reino krašto ir Ispanijos išvarytiems žydams. 1765 metais Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje gyveno 750 tūkst. žydų. 1939 metais tas skaičius siekė 3,3 mln. – maždaug 10 proc. visos Lenkijos gyventojų. Karą išgyveno tik 200-300 tūkst. žydų. Dauguma jų emigravo, o paskutinė emigracijos banga vyko po komunistų režimo surežisuotos 1968 metų antisemitinės kampanijos.
Apie baisųjį Holokausto laikotarpį Lenkijos žydų istorijoje bei Panerių masines žudynes Lietuvoje – taip pat pasakojama naujajame muziejuje. Šiandien maždaug 7 tūkst. šalies gyventojų priklauso maždaug 30-čiai žydų organizacijų, dar keli tūkstančiai žmonių turi žydiškas šaknis.
Lietuvos žydų bei romų bendruomenių nariai kartu su muziejaus darbuotojais diskutavo apie besiformuojančią tolerancijos ir empatijos atmosferą, kuri jei ir nėra plačiai išplitusi, ji atveria kelią kitam ilgalaikiam žydų bei romų buvimui Lenkijoje ir Lietuvoje.
Seminaro metu Lietuvos romų bendruomenės lyderiai džiaugėsi susitikimu su Varšuvos romų bendruomenės atstovais diskutavo apie romų kalbos skirtumus ir panašumus Lenkijoje bei pasidžiaugė, kad jei palyginsime romus su karaimais, totoriais, žydais, kurie gyveno Lietuvoje, jau beveik niekas nekalba savo kalbomis. Jau beveik nebėra žydų, kurie kalbėtų jidiš kalba, o romai sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir vis dar plačiai ją naudoja.
Ekspozicijos akcentas yra 18-ojo amžiaus medinės sinagogos iš prieškarinio Gvozdzeco miesto, dabar esančio Ukrainos teritorijoje, polichrominių ištapytų lubų replika.
lenkijos romų bendruoemnės pranešimas:
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
Pasaulinės chalų kepimo šventės išvakarėse kviečiame į Beigelių krautuvėlę kepti chalas kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir pasitikti Šabatą su šeima!
Kasmet vėlyvą rudenį milijonai žydų visame pasaulyje susijungia į vieną neparastai jaudinantį vyksmą – kartu kepa chalas, laimina duoną ir vyną, gieda Šabato giesmes, pasitinką šabą, jį leidžia kartu su šeima ir artimaisiais, įžiebia havdalos smilkalus ir taip kasmet…
Tai didžioji pasaulinė chalų šventė išjudinusi milijonus bendruomenių daugiai nei 1 600 miestuose, šimte pasaulio šalių.
Šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vėl kviečia kepti chalą!
Tradiciškai kviečiame užsukti į Beigelių krautuvėlę Šabato išvakarėse, lapkričio 11 d. nuo 14:00 iki 16:00 val.
Čia jus pasitiks vyriausioji kepėja Riva Portnaja, apie savo šeimos tradicijas švęsti šabą dalinsis bendruomenės nariai.
Kviečiame kartu išsikepti chalas, parsinešti jas namo, pasikviesti prie stalo vienišus bendruomenės narius, susėdus su šeima palaiminti duoną ir vyną ir pasinerti į Šabato ramybę kartu su viso pasaulio žydų bendruomene!
Lapkričio 5-ąją minima Tarptautinė romų kalbos diena.
Gimtoji kalba yra svarbus tapatybės elementas, išlaikantis bendruomenės savitumą ir tapatumo jausmą. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės bičiuliai ir partneriai – Padėk Pritapti kviečia į šventinį renginį, kurio metu bus skaitomos ištraukos iš Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvo romų ir lietuvių kalbomis, sužinosime apie romų istoriją, senuosius papročius bei tradicinius patiekalus, išgirsime romų liaudies dainas bei galėsime pasigrožėti tradiciniais romų šokiais.
Renginys vyks lapkričio 8 d., 17:30 val., Lietuvos žydų bendruomenės kavinėje “Beigelių Krautuvėlė”, (Pylimo g. 4). Renginys nemokamas. Renginio metu bus dalinami vaikų sukurti atvirukai su trumpu romų-lietuvių kalbų žodynėliu.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko tarptautinė konferencija „Permąstant traumą: tyrimai apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse ir JAV“. Pranešimus skaitę Baltijos šalių ir JAV mokslininkai atkreipė dėmesį į dažnai pamirštamą romų ir žydų istoriją bei tai, kaip ji paveikė šiandieną.
Konferencijos tikslas – įsigilinti į socialinius, kultūrinius ir politinius mechanizmus, kaip romų ir žydų bendruomenės permąsto traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo metu, ir kokią reikšmę jos turi šiandien Baltijos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Konferenciją organizavo Multikultūrinis vaikų ir jaunimo centras „Padėk pritapti“, Romų visuomenės centras, Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru, VDU Socialinės antropologijos centru, Lietuvos romų bendruomene. Renginius iš dalies finansavo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, Baltijos-Amerikos Laisvės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, EVZ fondas, Aktyvių piliečių fondas.
Konferencijos metu savo pranešimus taip pat skaitė Baltijos šalių ir JAV mokslininkai: dr. Volha Bartash (Regensburgo universitetas, Vokietija), dr. Dovilė Budrytė (Georgia Gwinnett College, JAV), dr. Neringa Latvytė (Vilniaus universitetas), dr. Ruth Reches (Mykolio Romerio universitetas), Agnieška Avin (Vytauto Didžiojo universitetas), Anna Pilarczyk-Palaitis (Vytauto Didžiojo universitetas), Eva-Liisa Roht-Yilmaz (Tartu universitetas, Estija).
Pagrindine renginio viešnia ir pranešėja turėjusi tapti JAV Holokausto atminimo muziejaus tyrėja, antropologė dr. Krista Hegburg dėl susiklosčiusių aplinkybių pasirodyti negalėjo, tačiau mielai pasidalijo žiniomis apie naujausias romų Holokausto tyrimų tendencijas.
„Per pastarąjį dešimtmetį pastebėjome, kad tyrimų apie romus ir Sinti romus yra atliekama vis daugiau, ypač tarp antropologų, kitų tyrėjų, kurių tyrimai grindžiami giliu dalyvavimu romų bendruomenėse, aprėpia įvairų romų požiūrį – individualius, šeimos ir bendruomenės prisiminimus apie Holokaustą ir jo padarinius“, – apie pastarojo meto tyrimų tendencijas pasakojo dr. Krista Hegburg.
Anot jos, šių tyrėjų metodologija nėra būdinga Holokausto studijose, kuriose dominuoja istorikai, daugiausia dėmesio skiriantys archyvų tyrimams, ir kiek mažiau – literatūros tyrinėtojai.
„Dėl šių priežasčių gali būti sudėtinga integruoti jų tyrimus į kanoniškesnius šios srities darbus, – mano mokslininkė. – Antroji pastebima tendencija: kad daug projektų ir institucijų, susijusių su Holokausto istorija, yra inicijuoti ir vadovaujami romų bendruomenės narių, pavyzdžiui, Europos romų meno ir kultūros institutas (ERIAC), „RomArchive“ arba Romų kultūros muziejus Brno.“’
Dr. Krista Hegburg tikino esanti dėkinga už galimybę daugiau sužinoti ir apie naujausius Lietuvos romų bendruomenės darbus, susijusius su jų bendruomene, jos veikla ir ir istorija: „Ypač džiaugiuosi sužinojusi apie naujausią Romų bendruomenės centro iniciatyvą rinkti romų žodinius pasakojimus apie karą ir Holokaustą bei apskritai apie romų istoriją.“
A.Avin: istoriniame naratyve vietos pritrūksta „mažosioms istorijoms“
Konferencijoje pranešėja tapusi multikultūrinio vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ edukatorė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto doktorantė Agnieška Avin mano, jog šiandien kalbėti apie romų ir žydų istoriją bei jos padarinius yra ypač svarbu.
„Nacionaliniame istoriniame naratyve dažnai pritrūksta vietos „mažosioms istorijoms“ – tautinių mažumų, dažnai marginalizuojamų ir bebalsių, prisiminimams ir pasakojimams, nors jos daugiau nei kelis šimtmečius kūrė (ir kuria) bendrą daugiakultūrį mūsų šalies kraštovaizdį.
Romai – viena iš tokių etninių Lietuvos bendruomenių, kurios egzistavimas mūsų teritorijoje yra apipintas arba egzotiniais pasakojimas ir legendomis, arba dehumanizuojančiais, neigiamais stereotipais, arba tos istorijos iš viso nėra“, – sakė centro edukatorė. Ji priminė, jog vis dar mažai kam yra žinoma, kad romai, kaip ir žydai, smarkiai nukentėjo nuo tragiškų XX amžiaus, visų pirma, II pasaulinio karo, įvykių:
„Karo metais nacių vykdomos politikos pastangomis buvo sunaikinta apie trečdalis Lietuvos romų bendruomenės, o jų stigmatizavimas ir nepriėmimas, deja, tęsiasi iki šiol. Vienas iš konferencijos tikslų buvo būtent noras didinti visuomenės informuotumą apie romų, taip pat ir žydų bendruomenių istoriją mūsų regione, palaikyti mokslinius tyrimus šioje srityje bei ieškoti naujų būdų, kaip skatinti visuomenės domėjimąsi mažumų, atminties ir Holokausto studijomis.“
Centro edukatorė įsitikinusi, kad istoriniai faktai ir žmonių istorijos turėtų tapti papildoma prizme, per kurią galėtume iš naujo interpretuoti ir praplėsti savo supratimą apie nuolatinę romų marginalizaciją ir diskriminaciją.
„Visuomeninės nuomonės tyrimų rezultatai liūdina – romai daug metų išlieka mažiausiai mėgstama bendruomene mūsų šalyje, o tai turi rimtų pasekmių darbo rinkoje, švietimo sistemoje ir t.t. Dabartinė romų situacija turėtų būti matoma ne kaip problemų priežastis, o kaip ilgos sisteminės romų socialinės atskirties ir nepriėmimo pasekmė. Galiausiai, svarbu, kad atminties apie romų, kaip mūsų bendrapiliečių, genocidą puoselėjimas taptų nacionalinės atminimo politikos elementu“, – sako A.Avin.
Mokytis ne tik per karo istoriją
Centro edukatorė priduria, kad galvojant apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse, dažniausiai į galvą šauna Holokaustas ir Antras pasaulinis karas. Visa tai dėl aiškių priežasčių – mokyklose mokomės apie šias bendruomenes tik karo istorijos kontekste arba iš viso nesimokome, kaip dažnai būna romų istorijos atveju.
„Žydų ir romų aukos – mums tik statistika, bevardžiai skaičiai. Dažnai nesusimąstome, ką praradome, kaip atrodė šių bendruomenių likimai iki karo, kaip atrodė tarpusavio santykiai, kasdienis gyvenimas, taip pat – kaip tokios patirtys kaip genocidas pakeitė žmonių tapatybes ir elgesį po karo. Geriausiai yra mokytis istorijos iš žmonių prisiminimų ir pasakojimų, stengtis skaityti daugiau memuarų ir dienoraščių, domėtis sakytinės istorijos archyvais, kurie dabar tampa vis labiau matomi ir populiarūs.
Vienu tokių istorijų šaltiniu gali tapti neseniai sukurtas „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas“, kuriame surinktos istorijos apie Lietuvos romų bendruomenės gyvenimą tarpukariu, karo baisumus, sovietmečio istoriją, tradicijas ir papročius, tautosaką“, – sakė A.Avin.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“, – šiuos močiutės Luizos
kadaise ištartus žodžius iki šiol gerai pamena dainininkė Liveta Kazlauskienė.
Ne tik pamena, bet ir jais vadovaujasi savo gyvenime.
Pamena Liveta ir močiutės pasakojimus, kurių vaikystėje klausėsi tarsi dramatiškos knygos
ištraukų. Tik močiutė tada jai pasakojo ne knygos eilutėse sutalpintą rašytojo fantaziją, o savo
pačios gyvenimą.
Liveta Kazlauskienė
Šilutės krašte gyvenusi Luiza buvo miestelio šviesuolė. Vokietaitė, kuri gyvenimą susiejo su
lietuviu. Kurios vyras vėliau buvo pasiųstas tremtin, o ji pati žmonių atmintyje išliko kaip nuo
karo baisumų žydus gelbėjusi drąsi trijų dukrų mama.
„Atbėgo kartą pas ją jauna žydų šeima. Vyras buvo nuo bombų skeveldrų sužalotu pilvu, o
moteris ir jos vaikai – išgąsčio kupinomis akimis, – senolės pasakojimą pamena L.Kazlauskienė.
Močiutė kaip mat suprato, kad netrukus į namų duris pasibels ir budeliai, todėl žydukus paslėpė
giliame trobos sklepe, ant įėjimo į jį užtiesė kilimą, paėmė į rankas savo dukrą, mano mamą ir
sukaupusi visą drąsą laukė vokiečių kareivių. Jie pasirodė ginkluoti automatais ir vedini šunimis.
Nukreipė į ją ginklo vamzdį ir reikalavo išduoti, kur paslėpė žydų šeimą. Tačiau močiutė net
nedrebančiu balsu atsakė kareiviui: „Sūnau, nieko neslepiu, jei nori šauk į mus, tik kaip po to
pasakosi, kad žudei saviškius?“ Kareiviai išėjo. O močiutė dar ilgai globojo atklydėlius – naktimis
į kaimą nešdavo parduoti bent kiek vertingesnius daiktus, kad prasimanytų pinigų maistui ir
vaistams. Gydė sužeistą vyrą, nes medicinos žinių pramoko skaitydama iš degančios bibliotekos
išgelbėtas knygas. Taip bėgo nerimo kupinos dienos, kai dvi iki tol visiškai svetimos šeimos
suartėjo nepaprasto žmogiškumo dėka.“
Vieną dieną Livetos močiutės rūsyje slėpta šeima pajuto galinti saugiai keliauti toliau. „Iškeliavo
į nežinią, močiutė daugiau niekada nebeišgirdo jokios žinios iš jų, bet visada vylėsi, kad likimas
jiems buvo gailestingas“, – atsidūsta garsi dainininkė.
Liveta Kazlauskienė
Jei kas kada nors būtų ant popieriaus lapą suguldęs jos šeimos dramatišką istoriją, tai joje buvo
aprašytas ne vienas babytės Luizos didvyriškas poelgis. Kai dėl kitų gyvybės rizikavo savo pačios ir trijų dukrų gyvybe. Kaip iš kareivių rankų išplėšė šviesiaplaukę mėlynų akių žydų dukrą ir pasakiusi, kad yra mergaitės mama, žvilgsniu nulydėjo kareivių išvežamą tikrąją jos gimdytoją, o vėliau perdavė mergytę globoti kitai žydų šeimai. Ten atsirastų ir eilutės apie pačios Luizos
likimą, kuris iš jos glėbio negailestingai išplėšė jos sutuolktinį, vaikų tėvą, pasiųstą į tremtį. Ir dar
daugelis kitų širdį virpinančių pasakojimų, kurie iki paskutinio atodūsio liko įsirėžę močiutės
širdyje.
„Ji buvo žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris mokė visus nepasiduoti bandos instinktams
ir baimei, o visuomet klausyti savo širdies“, – pasakoja Liveta Kazlauskienė.
Lietuvos žydų bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis
saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją,
prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių ar vaizdiniu
iliustracijas. Rašykite info@lzb.lt #SupportedByEVZ #MūsųBendruomenės #OurCommunities
#CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
EVZ Foundation Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras
Žagarėje, turinčioje beveik 1 300 gyventojų, gyvena apie 100 romų tautybės žmonių. Manoma, kad romai čia gyveno nuo seno, tačiau tiksliai nežinoma, kada ir dėl kokių priežasčių jie įsikūrė prie Latvijos sienos esančiame Lietuvos miestelyje.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Anksčiau romai buvo klajokliai – su vežimais, talpinančiais visą jų gyvenimą, dažnai keldavosi iš vieno miesto į kitą, o neretai migruodavo ir tarp šalių. Ritos Simonavičienės tėvai buvo Latvijos romai, tačiau po vestuvių persikėlė į Žagarę, čia ir pasiliko. Čia gimė ir augo penki jų vaikai.
Romai Lietuvoje mažai pažįstami. Nedaug kas pažįsta šios bendruomenės tradicijas ir kultūrą, o neretai jiems lipdomos įvairiais stereotipais apipintos etiketės. Dėl šios priežasties romai dažnai baiminasi atsiverti žurnalistams.
Žagarėje dauguma romų taip pat sako turėję nemalonių patirčių su žiniasklaida, kai apie juos buvo rašomi rasistiniai straipsniai, todėl bendrauti nesutinka. Visgi charizmatiškoji R. Simonavičienė išdrįsta papasakoti apie romų gyvenimą Žagarėje, jų tradicijas ir sunkumus.
Darni bendruomenė
„Dievas mums labai svarbus, – sako R. Simonavičienė, rodydama į ikonomis nukabintą sieną savo namuose. – Kiekvieno čigonėlio namuose yra toks altorėlis.“
Ritos Simonavičienės namai Žagarėje / I. Žvinakytės/LRT nuotr.
Tiesa, moteris atvirauja, kad į bažnyčią romai neina, mat nepasitiki kunigais. Pasak jos, jie meldžiasi namuose prie to paties altorėlio.
Kalbėdama apie savo tautybės žmones, R. Simonavičienė ne kartą juos pavadina čigonėliais. Taip apibūdina ir save, savo vaikus ir anūkus. Pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta romų čigonais nevadinti, mat šis terminas pripažintas žeidžiančiu ir diskriminuojančiu.
Tačiau R. Simonavičienė sako, kad jai apibūdinimas „čigonėliai“ skamba mielai ir jos nė kiek nežeidžia. Įsižeistų tik, jei gatvėje kas nors ją piktai užkabintų ir specialiai išvadintų „čigone“. Pasak jos, tai Vilniuje gyvenantys „išsilavinę čigonai sugalvojo, kad juos reikia vadinti romais“, o mažesnių miestelių bendruomenės to pernelyg nesureikšmina.
Moteris pabrėžia, kad romai labai artimai bendrauja tarpusavyje ir vienas kitam padeda. Pasak jos, Žagarėje įsikūrusios apie dešimt šios tautybės šeimų. Visi vienas kitą pažįsta, artimai bendrauja, kartu švenčia visas šventes ir viskuo dalijasi.
Mums besikalbant, suskamba pašnekovės telefonas – skambina kita Žagarės romė ir kviečia R. Simonavičienę vakare užsukti pasiimti naminių kiaušinių. „Matai, kokie mes draugiški“, – sako moteris.
Ritos Simonavičienės namai Žagarėje / I. Žvinakytės/LRT nuotr.
Vos dieną prieš mums susitinkant, mirė vienas Žagarės romas. Pasak R. Simonavičienės, dabar visi bendruomenės nariai renka pinigus laidotuvėms, padeda jas organizuoti.
„Jūsų tautybėje taip nėra, tiesa?“ – beveik didžiuodamasi klausia pašnekovė.
O laidotuvės romų kultūroje būna didelės ir prabangios – susirenka ne tik vietiniai, bet ir kitur gyvenantys romai. Prie nukrautų stalų jie beveik savaitę dainuoja ir šoka, prisimindami velionį, nes tiki, kad laidotuvės yra svarbiausia gyvenimo ceremonija.
Šiemet jau 7 –tus metus iš eilės Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizuoja tradicinius Europos žydų kultūros dienos renginius atliepdama 2022 m. paskelbtai temai – ATSINAUJINIMAS.
Atsinaujinimas yra įaustas beveik į visus žydų gyvenimo ir praktikos aspektus – iš tiesų žydai kaskart naujai žvelgia į praeitį, o nuolatiniai pokyčiai užtikrina tradicijos tęstinumą.
Kviečiame dalyvauti renginiuose, visi renginiai nemokami, >>REGISTRACIJA
būtina, dalyvių vietos ribotos.
