Beigelių krautuvėlė

Lietuvos indėlis pasaulio gastronomijos istorijoje

Lietuvos indėlis pasaulio gastronomijos istorijoje

-…Lietuva tokia kartočių kultūra, ar tai netiesa?
-Na turbūt sakyčiau netiesa
-Turėjom kažką unikalaus ir tokio firminio?
-Na jei paprastai ir linksmai tai kiekvieną kart bet kurioje pasaulio šaly užeidamas į beigelinę ir valgydamas beigelius aš pagalvoju, kad tai yra ir mūsų indėlis į pasaulio gastronomijos istoriją!
-Kas yra tie beigeliai, atsiprašau…?

Žiūrėkite nuo 28 minutės >>ČIA

 

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Pirmadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko labai gražus renginys maisto gerbėjams ir kulinarinių knygų mylėtojams. Skaitytojai buvo pakviesti į pristatymą kolekcijos, kurią Alfas Ivanauskas – Virtuvės mitų griovėjų idėjos vadas – padovanojo Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Progos nepraleido ir Beigelių krautuvėlė. Renginio metu VMG komanda kūrybiškai pažvelgė ir į svečių vaišinimą: čia buvo įrengta speciali erdvė – originali duonos galerija.

„Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto, nesvarbu – tai restoranas ar namai. Tad ir čia noriu jus pavaišinti ką tik iškepta duona su sviestu, nes tai yra pradžios simbolis“, – apie sumanymą netikėtai nustebinti susirinkusius svečius kalbėjo idėjų moderatorius A.Ivanauskas.

Beigelių krautuvėlė kepėjos iškepė specialias chalas, kurios puikavosi lentynose ir tirpo maisto gurmanų pilvuose.

Puikus sumanymas ir stilingas pristatymas, Alfai!

O mes norime pakviesti prisidėti prie idėjos ir dovanoti knygų Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai apie žydų virtuvę.

Sužinokite daugiau

 

 

Šavuot šventė – pieno ir sūrio vaišės

Šavuot šventė – pieno ir sūrio vaišės

Birželio 9-10 švenčiam Šavuot. Birželio 8 d. šventės išvakarės, o visa naktis į Šavuot paskiriama Žodinės ir Rašytinės Toros mokymuisi. Tą naktį skaitoma Tora.
Šavuot yra senoji piligrimystės šventė, jos ritualai sutelkti į bendruomenę. Šventės metu gaminama ir degustuojama sūrio ir pieno produktų meniu. Šavuot stalo karalius, tai klasikinis sūrio pyragas. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos žydų bendruomenėse labai populiaru kepti blynelius su varške. Izraelyje šiomis dienomis klesti sūrių verslas, mažosios sūrių daryklos atveria duris grupėms. Turistai per Šavuot kviečiami į III metus rengiamą „Šiaurės sūrio pyrago festivalį“, vaikams siūloma pieno melžimo stotyje išmokti melžti pieną, kepti, pasigaminti gabalėlį sviesto.
Sėkmės istorija. Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

Sėkmės istorija. Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

Autorė S.Viltrakytė-Varkalienė, ,,Lietuvos rytas”

„Maisto kultas mums labai naudingas, tačiau tai nereiškia, kad, kai atsidarėme, visi puolė pirkti beigelius“, – sakė trečiąjį gimtadienį atšventusios „Beigelių krautuvėlės“ projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Nors be Lietuvos žydų bendruomenės finansinės paramos krautuvėlė neišsilaikytų, pašnekovė nė neabejoja: košerinė kavinė yra absoliuti sėkmės istorija. Susidomėjimas tradicine žydiška virtuve mestelėjo mintį apie restoraną. Tam rimtai ruošiamasi, tik konkrečios atidarymo datos dar nėra. Vis dėlto idėja jau juda.

Kol kas košerinio maisto galima paragauti kuklioje kavinėje, įrengtoje patalpose, kuriose anksčiau buvo Lietuvos žydų bendruomenės namų koridorius. Sočių pietų čia negausite – pernelyg maža virtuvė, kad penkių žmonių kolektyvas turėtų kur juos paruošti. Tačiau paragauti šakšukų, sriubos, salotų, beigelių, pyragų galėsite. „Su mūsų pajėgomis tai yra super maksimum“, – savo komandą gyrė D.Rūkaitė.

Čia užsukantys klientai per dieną nuperka po 100-120 beigelių, sekmadieniais – ir visus 200. Kavinė taip pat maitina Vilniaus religinės bendruomenės narius – kiekvieną rytą jie, prieš atsidarant kavinei, valgo šiltus pusryčius.

Eilutė projekte

Beigelinė – eilutė didelio projekto, kuriam žydų bendruomenė dar 2013 m. mėgino gauti vieno Norvegijos fondo paramą. Tai buvo konkursas apie žmogaus teises, antisemitizmą, savita tolerancijos kampanija, raginanti kovoti prieš bet kokios neapykantos apraiškas .

Kavinės logotipe – šeši stilizuoti spalvoti beigeliai ir užrašas lietuvių bei jidiš kalbomis. Šeši skirtingi beigeliai reiškia, kad čia norima matyti kuo įvairesnę publiką.

„Manome, kad mums tai pavyko, nes čia kiekvieną dieną, ypač vasarą, galite girdėti bent dvi tris kalbas. Atvyksta ir jaunimas, kuris beigelius žino iš „Starbucks“. Iš įvairiausių Lietuvos miestų atvyksta pagyvenę žmonės, kurie pasakoja apie kaimynus žydus, kaip pas juos ragaudavo beigelius. Vienas lankytojas su nostalgija sakė: „Mano kaimynė Sara kepdavo beigelius. Jūs taip skaniai tikrai neiškepsite“. Kitą sykį atėjo toks piktas vyrukas, kuris kalbėjo: „Ką jūs apie košerį nusimanote? Ar žinote, kad jums reikia bent dviejų šaldytuvų?“ Tokių istorijų – daugybė“, – prisiminė D.Rūkaitė.

 Ir verkia, ir džiaugiasi

Būna ir ašarų – verkia ir atėjusieji, ir čia dirbantieji. Iš Prancūzijos atvažiavusi 85-erių močiutė, kalbanti jidiš,  Lietuvą palikusi dar būdama vaikas, apsiverkė, kai „Beigelių krautuvėlėje“ paragavo kapotos silkės su obuoliais. Senolė prisiminė, kad taip silkę ruošdavo jos babūnia.

Prieš dvejus metus į beigelinę užėjo trys gražūs žmonės: jaunuolis su peisais, kipa, kalbantis literatūrine lietuvių kalba, per 40 metų vyrukas su barzdele ir įspūdinga mergina juodais plaukais ir juodomis akimis. „Pas mus susitiko Niujorkas, Jonava ir Jeruzalė – du broliai ir sesuo. Atvažiavo čia aplankyti kapų ir susitarė po šimto metų susitikti „Beigelių krautuvėlėje“. Ir verkiam, ir džiaugiamės, ir taip – kiekvieną vasarą“, – jautriai kalbėjo D.Rūkaitė.

„Beigelių krautuvėlė“ įkurta Lietuvos žydų bendruomenės koridoriuje.

„Litvakė Hebrajų universiteto profesorė Shalva Weil Lietuvoje ieškojo savo šaknų. Pasikvietėme ją kavai ir beigeliui. Atsisėdo prieš pokalbį ir apsiverkė. Ir mums nebereikia įrodinėti, kad „Beigelių krautuvėlė“ – projektas, vertas dėmesio.

 Trys mėnesiai be tuno

„Beigelių krautuvėlėje“ visas maistas – košerinis. Mėgėjiškai pasakius, košeris – tai taisyklė, neleidžianti derinti mėsos ir pieno. Tačiau iš tiesų košeris – vandenynas be dugno.

 Pavyzdžiui, beigelinė jau trečią mėnesį neturi tuno, nes Maroko įmonė, iš kurios anksčiau pirkdavo tuną, jo nepagamina. Pasirodo, jei tunas plaukioja tuose pačiuose vandenyse su banginiais, jau neatitinka aukštų košerio reikalavimų.

Humusas čia daromas iš itališkų avinžirnių, ant kurių skardinės yra košerio ženklas. Košerio ženklas nereiškia, kad produktas tinka, nes ne kiekvienas pasaulio rabinas, duodamas savo košerį, atitinka košerio reikalavimus, kurių laikosi „Beigelių krautuvėlė“.

 Aštrius pipirus, amba padažą, kreminį sūrį ji vežasi iš Belgijos košerinės parduotuvės, kuri perparduoda produktus iš Izraelio. „Šiuo metu – laimės valanda – turime sūrio iš Belgijos. Todėl beigelis su lašiša tepamas su sūriu kaip ir turi būti“, – juokėsi pašnekovė.
Būtinai septintą ryto kartu su kepėja į kepyklą ateina mašgiach, tikintis žydas, kuris nuo pirmos iki paskutinės sekundės sukasi virtuvėje: įjungia pečių, atplėšia chalą, sijoja miltus, peržiūri šviežias žoles salotoms, tikrina, ar produktai atitinka košerio reikalavimus, sudaužo kiaušinius.

„Sykį pas mus atėjo delegacija su atstovais iš Užsienio reikalų ministerijos. Pas juos atvyko garbaus amžiaus „Jerusalem Post“ žurnalistė, kuri griežtai laikosi košerio taisyklių. Kur jai pavalgyti, jei Lietuvoje daugiau niekur nėra košerinio maisto? Po to sulaukėme ministerijos padėkos“, – šypsojosi D.Rūkaitė.

Toks užsispyrimas laikytis aukštų košerio reikalavimų kainuoja: prancūziškas aliejus su košerio ženklu yra tris kartus brangesnis nei aliejus be ženklo per akciją.

Chalų diena

Nors košerinio tuno kol kas „Beigelių krautuvėlė“ neturi, už tai kiekvieną penktadienį čia kvepia chalomis. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena baltos duonos pynutę, kurios tikrasis pavadinimas – chala, puoštą sezamais arba aguonomis. Jos būdavo kiekviename duonos skyriuje. Iš tiesų tradicinė chala kepama tik penktadieniais, mat šis skanėstas – žydiška duona, kuri plėšiama ir valgoma prieš Šabo vakarienę.

Chalos, beigeliai, imberlach ir teiglach.
„Tai gausi vakarienė su malda ir tradicija, kai chala atplėšiama, pamirkoma druskoje ir užgeriama vynu, vaikai – vynuogių sultimis. Po šio ritualo jau sėdama vakarieniauti“, – apie tradiciją pasakojo D.Rūkaitė.

Penktadieniais chalomis kvepia visas Lietuvos žydų bendruomenės pastatas, kur ir įsikūrusi kukli „Beigelių krautuvėlė“. Jos iškeptas chalas išgraibsto per pusantros valandos.

Pašnekovė aiškino, kad chalas reikia pirkti po dvi: vieną šeimai, kitą – gyvenantiems nepritekliuje. Per maldą jos suglaudžiamos. „O mes sakome, kad reikia pirkti dvi chalas, nes vieną namo gal ir parsineši, bet kitą tikrai suvalgysi pakeliui, nes ji be galo skani“, – šypsojosi projektų vadovė.

Izraelyje chalomis visos gatvės pradeda kvepėti jau ketvirtadienio vakarą, o turistams siūloma atrakcija: stebėti, kaip chalos kepamos, kaip gabalėlį tešlos rabinas sudegina aukai, turistai pakviečiami į šeimą prie stalo.

 lrytas.lt
Kviečiame į knygos „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ pristatymą

Kviečiame į knygos „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ pristatymą

„Vidiniame kieme Zivų šeima laikė nedidelį vaismedžių sodelį ir daržą. Naftalis prisimena, kad vienas skaniausių dalykų būdavo mamos kepta duona su ką tik iš daržo nuskintu agurku. Namuose šeima bendraudavo jidiš kalba, kaip ir daugelis miestelio žydų, žinoma, mokėjo ir lietuviškai.“

Išgirskite daugiau apie Švėkšnos žydų bendruomenės gyvenimą susitikime su naujos knygos autore, Beigelių krautuvėlė savanore ir Švėkšnos ekspozicijos muziejininke Monika Žąsytiene.

Knygoje „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ chronologiškai aptariami Švėkšnos žydų bendruomenės gyvenimo etapai iki Antrojo pasaulinio karo ir visuomenę ištikusi katastrofa karo metais.
Plačiau apie knygą: goo.gl/7wdteh  Jūsų laukiame vasario 19 d., nuo 18,00 val. Beigelių krautuvėlėje! Registruokitės>> goo.gl/qPruv2

Izraelio gatvės maistas Beigelių krautuvėlėje

Izraelio gatvės maistas Beigelių krautuvėlėje

Ar pastebėjote, kad gatvės maistas nejučia pakeitė greitą maistą? O gal greitas maistas išėjo į gatves? Būrys draugų šiandiena renkasi šurmulį ir netikėtus skonius prie iš lentų sukaltų stalų, nesuderintų kėdžių chaotiškai neaiškiose erdvėse primenančiose elektros skydines ar sandėlius. Vilniuje tokių erdvių ne viena, jos atviros ir šaltą žiemą, o dažniau po turgaus stogais tarp prekystalių įsiskverbia koks puodas sriubos ir visi ten turi susirinkti pietų. Tas žavus šurmulys bene svarbiau už maistą, nes jo reikia laukti eilėje, o ne kol pagamins. Na o eilėje prasideda malonus bendravimas apie bet ką. Kviečiame pasinerti į Beigelių krautuvėlės 3 metų gimtadienio balaganą, paragauti Izraelio gatvės maisto ir vėl sugrįžti pas mus!

Vasario 8-17 d. ragaukite mūsų falafelių, sabich ir kitų sveikų patiekalų ir balsuokite kuris gi skaniausias. Pažadame laimėjusį patiekalą palikti naujajame Beigelių krautuvėlės meniu.

 

Beigelių krautuvėlė švenčia 3 metų gimtadienį!

Beigelių krautuvėlė švenčia 3 metų gimtadienį!

Prieš 3 metus Vilniuje vėl ėmė kvepėti žydiškais beigeliais – jie grįžo ten iš kur išėjo kartu su visa rytų Europos žydų diaspora. Beigeliai išpopuliarėjo Niujorke ir Monrealyje, dabar jų ten iškepa milijonus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė po 3 metų pristato Litvakišką beigelį, kurį ragaujate pas mus kasdien su lašiša, sūriu ir kitais populiariais priedais. Beigelių valgymo kultūrą skleidžiame mes kartu su jumis, mūsų mylimais gerbėjais iš viso pasaulio!

Parnasas

Parnasas

…Kai Draga Mariška pradeda dainuoti, publika apmiršta. Ir visi norėtų, kad daina tęstųsi, tęstųsi be galo…

Žydai mėgsta klausytis Dragos Mariškos dėl to, kad jos dainavime daug „sielos“, kvepia žydišku liūdesiu…Jos dainavime jie girdi sužeistos krūtinės ir nuskriaustos sielos verksmą. Gailesio jausmas slėgia širdį, ir paskui ne taip lengva pamiršti jos šviesųjį veidelį, gilias juodas, susimąsčiusias akis, keistus dainos žodžius ir maloniai skambantį balsą. Aišku, kad dėl Dragos Mariškos atsiranda daug, daug mėgėjų, pasiruošusių eikvori pinigus. O „raudonanosis“ tuo labai patenkintas. Kitos dainininkės ir šokėjos jai pavydi ir, kad galėtų, vandens šaukšte ją paskandintų. O, kad jos sužinotų, kur buvo šią naktį Draga Mariška! Jos atiduotų už tai visus savo dirbtinius brilijantus! Jos praneštų apie tai, kam reikia, ir atsilygintų su ja už visus pavydo metus…

Kur tačiau buvo Draga Mariška?

Sinagogoje…

Visą Šolom-Aleichem apysaką skaitykite iš pageltusių “Žydų rinktinės apysakos” puslapių. Rinkinys išleistas 1931 m. Kaune. Vertimai surinkti ir parengti spaudai Žydų Švietimo Draugijos rūpesčiais. 

Apipjaustymo apeigų nebus

Motkės žmona pagimdė mergaitę. Et, pagalvojo tėvas, būtų buvęs berniukas, būtų kita šneka: suteiktų kokiam turtuoliui garbę būti „sandeke“ – tai yra palaikyti kūdikį per brisą [apipjaustymo apeigas], o šis už tą garbę kokią dešimtrublinę paklotų.
Ne ožkoje laimė

Ne ožkoje laimė

Europos žydų kultūros dienų, prasidėjusių rugsėjo 2d. 2018, tema – „Pasakojimai“. Kviečiame skaityti, klausyti, pasakoti ir perpasakoti žydiškas istorijas, domėtis senais ir naujais žydų raštais, pažinti litvakišką kultūrą kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros dalį.
Pristatome keliatą užmirštų žydiškų pasakojimų, lyg žinomą, bet dar neskaitytą istoriją apie ožką ir litvakiškos dvasios kupinas Iljos Bereznicko iliustracijas. Šavua tov!
Apsilankykite ir Europos žydų kultūros dienose, užsukite į “Beigelių krautuvėlę”. 

Ilja Bereznickas

Nedidelėje gyvenvietėje, kartu su siuvėjais, batsiuviais, vargšais muzikantais ir keistais išminčiais rabinais, gyveno siuvėjas Mendelis Kacas su savo daugiavaike šeima… Jie gyveno vargingai ir šeimos galva Mendelis dirbo nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro – siuvo švarkus, liemenes, kelnes.  Darbas labai kruopštus, kad susikaupti reikia  tylos ir ramybės, nes kitaip gaudavosi nesusipratimas: rankovė prisisiūdavo prie kelnių, klešnė prie švarko. Toks brokas Mendeliui gaudavosi gan dažnai. Kodėl? Dėl kelių priežasčių. Jo žmona Sonia buvo didžiausia miestelio bambeklė.  Vaikai – penkios mergaitės, o tai blogiau nei dešimt pramuštgalvių berniukų. Ir dar žmona Sonia turėjo seserį – senmergę, viskuo nepatenkintą senutę motiną ir apykurtį tėvą. Šių priežasčių užtektinai, kad kraustytųmeisi iš proto.

Projekte 100 LIETUVOS VEIDŲ – SUJUNKIME LIETUVĄ! Dalyvauja ir LŽB

Projekte 100 LIETUVOS VEIDŲ – SUJUNKIME LIETUVĄ! Dalyvauja ir LŽB

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje tuo pačiu metu vienoje vietoje susirinko įvairių pasaulio kraštų lietuvių bendruomenės ir Lietuvos tautinės bendrijos. Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Lietuvių Bendruomenė Izraelio Valstybėje “Nerija” sulaukė daug svečių stende Rotušės aikštėje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė “Beigelių krautuvėlės” stendą ir ragavo litvakiško imberlach.

Liepos pirmąją dieną Vilniuje Rotušės aikštėje trisdešimt lietuvių bendruomenių iš skirtingų pasaulio šalių kvietė Lietuvos gyventojus susipažinti. Renginiu “Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Pasaulio Lietuvių bendruomenė siekia padėti susitikti viso pasaulio lietuviams ir čia gyvenančioms tautinėms mažumoms. Kartu Rotušėje ir jos prieigose vyko pasaulio lietuvių meno kūrėjų paroda ir koncertas.

#100LietuvosVeidu

Nedarbo diena gegužės 28 d.

Informuojame, jog 2018-05-25 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdančiojo direktoriaus įsakymu 2018 m. gegužės 28 d., pirmadienį,  Beigelių kratuvėlėje ir bendruomenėje skelbiama nedarbo diena.

Linkime LŽB darbuotojams gražaus ilgojo savaitgalio, iki susitikimo gegužės 29-ąją!

Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje 2018 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Adv. Faina Kukliansky apie projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “

Nuoširdžiai džiaugiuosi Lietuvos žydų bendruomenei suteikta galimybe įgyvendinti EVZ (Vokietija) remiamą projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “. Vertinant didžiulę tarptinstitucinio bendradarbiavimo svarbą ir aktualumą, bendruomenė projektą įgyvendina kartu su patyrusiais ir gerai pažįstamais partneriais: Romų visuomenės centru, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Moterų informacijos centru bei suburta ekspertų grupe.

Kalbant apie antisemitizmo apraiškas Lietuvoje, teigiami pokyčiai akivaizdūs – švęsdama 30 metų nuo atsikūrimo pradžios, Lietuvos žydų bendruomenė išgyvena tikrą šiuolaikinį kultūrinį renesansą – ji yra stipresnė, o susidomėjimas žydiškąja tematika Lietuvoje yra didesnis negu bet kada anksčiau. Bendruomenė savo jėgomis iš dalies prisidėjo prie šio teigiamo lūžio –  nuo 2013 m. įgyvendindama Tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė “, kuri iki šiol pritraukė daugiau nei 7000 sekėjų socialinėse medijose ir atvėrė žydų kultūrą Lietuvos visuomenei. 2017-ieji taip pat žymėjo keletą svarbių laimėjimų Žmogaus teisių ir istorinės tiesos įamžinimo kontekste: surengtas jubiliejinis „Gyvųjų Maršas“ Panerių masinių žydų žudynių vietoje, Lietuva priėmė Tarptautinio Holokausto Aljanso (IHRA) Antisemitizmo definiciją, bendruomenė Lietuvoje ėmėsi lyderio vaidmens įgyvendinant tarptautinę atminties kampaniją „We Remember“, kurios kulminacija tapo Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimo renginys LR Užsienio reikalų ministerijoje kartu su aukštais valstybės vadovais, žydų bendruomenės nariais bei visuomenininkais. 2018 m. vasarį bendruomenės pastangomis į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis “. Šis leidinys, kuris yra autentiškas pirminis Holokausto istorijos šaltinis, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tikimės, kad jis bus priimtas kaip Holokausto švietimo priemonė šalies bendrojo lavinimo įstaigose.

Ištvanas Kvikas: „Taboro įvaizdis kenkia ten negyvenantiems romams“

Ištvanas Kvikas: „Taboro įvaizdis kenkia ten negyvenantiems romams“

Ieva Elenbergienė

Minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, verta prisiminti faktą, jog kartu su žydais Lietuvoje žudynes patyrė ir romų tauta. Apie diskriminaciją, iki šiol egzistuojančią neapykantą romams, kalbamės su Ištvanu Kvik, Lietuvos romų bendruomenės pirmininku, o taip pat romų teatro „Sare Roma“ vadovu.

– Apie romus sklando įvairių kalbų, pavyzdžiui, kad jie veltėdžiai, nenori dirbti. Suprantama, kad tai stiprina jiems rodomą priešiškumą. – Būtent – „sklando kalbos“. Retas kas iš tiesų artimai pažįsta romus. Dažniausiai visuomenė susidaro nuomonę iš žiniasklaidos, o čia skaitytojus bandoma užkabinti rėksmingais stereotipais. Bet juk gali būti ir kitokių razinkų, kad žmonėms būtų skanu, įdomu ir be purvo. Kol rašoma tik blogai arba nieko, tol visi „žino“ tik tiek, kad visi romai yra ubagai ir narkomanai. Tarsi tai būtų jų kraujyje. Retai rašoma apie išsilavinusius, pasiturinčius, šeimyniškus romus. O jų yra, tik nesiviešina. Romai nori dirbti ir moka užsidirbti. Žinokite, daug romų turi savo kavines, degalines, kirpyklas ir pan., tačiau priversti to negarsinti. Nes jei žmonės sužinotų, kad čia romų nuosavybė – arba neitų, arba pasipiltų blogi straipsniai, arba net imtų žymiai griežčiau kontroliuoti valstybė, o ir verslo partnerių susirasti gali būti sunkiau. Tie, kam pavyko prasimušti, gyvena jausdamiesi it po padidinamuoju stiklu. – Tuomet kiek teisingos kalbos, kad romų paprasčiausiai niekas neima į darbą?