Beigelių krautuvėlė

Kviečiame į knygos „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ pristatymą

Kviečiame į knygos „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ pristatymą

„Vidiniame kieme Zivų šeima laikė nedidelį vaismedžių sodelį ir daržą. Naftalis prisimena, kad vienas skaniausių dalykų būdavo mamos kepta duona su ką tik iš daržo nuskintu agurku. Namuose šeima bendraudavo jidiš kalba, kaip ir daugelis miestelio žydų, žinoma, mokėjo ir lietuviškai.“

Išgirskite daugiau apie Švėkšnos žydų bendruomenės gyvenimą susitikime su naujos knygos autore, Beigelių krautuvėlė savanore ir Švėkšnos ekspozicijos muziejininke Monika Žąsytiene.

Knygoje „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“ chronologiškai aptariami Švėkšnos žydų bendruomenės gyvenimo etapai iki Antrojo pasaulinio karo ir visuomenę ištikusi katastrofa karo metais.
Plačiau apie knygą: goo.gl/7wdteh  Jūsų laukiame vasario 19 d., nuo 18,00 val. Beigelių krautuvėlėje! Registruokitės>> goo.gl/qPruv2

Izraelio gatvės maistas Beigelių krautuvėlėje

Izraelio gatvės maistas Beigelių krautuvėlėje

Ar pastebėjote, kad gatvės maistas nejučia pakeitė greitą maistą? O gal greitas maistas išėjo į gatves? Būrys draugų šiandiena renkasi šurmulį ir netikėtus skonius prie iš lentų sukaltų stalų, nesuderintų kėdžių chaotiškai neaiškiose erdvėse primenančiose elektros skydines ar sandėlius. Vilniuje tokių erdvių ne viena, jos atviros ir šaltą žiemą, o dažniau po turgaus stogais tarp prekystalių įsiskverbia koks puodas sriubos ir visi ten turi susirinkti pietų. Tas žavus šurmulys bene svarbiau už maistą, nes jo reikia laukti eilėje, o ne kol pagamins. Na o eilėje prasideda malonus bendravimas apie bet ką. Kviečiame pasinerti į Beigelių krautuvėlės 3 metų gimtadienio balaganą, paragauti Izraelio gatvės maisto ir vėl sugrįžti pas mus!

Vasario 8-17 d. ragaukite mūsų falafelių, sabich ir kitų sveikų patiekalų ir balsuokite kuris gi skaniausias. Pažadame laimėjusį patiekalą palikti naujajame Beigelių krautuvėlės meniu.

 

Beigelių krautuvėlė švenčia 3 metų gimtadienį!

Beigelių krautuvėlė švenčia 3 metų gimtadienį!

Prieš 3 metus Vilniuje vėl ėmė kvepėti žydiškais beigeliais – jie grįžo ten iš kur išėjo kartu su visa rytų Europos žydų diaspora. Beigeliai išpopuliarėjo Niujorke ir Monrealyje, dabar jų ten iškepa milijonus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė po 3 metų pristato Litvakišką beigelį, kurį ragaujate pas mus kasdien su lašiša, sūriu ir kitais populiariais priedais. Beigelių valgymo kultūrą skleidžiame mes kartu su jumis, mūsų mylimais gerbėjais iš viso pasaulio!

Parnasas

Parnasas

…Kai Draga Mariška pradeda dainuoti, publika apmiršta. Ir visi norėtų, kad daina tęstųsi, tęstųsi be galo…

Žydai mėgsta klausytis Dragos Mariškos dėl to, kad jos dainavime daug „sielos“, kvepia žydišku liūdesiu…Jos dainavime jie girdi sužeistos krūtinės ir nuskriaustos sielos verksmą. Gailesio jausmas slėgia širdį, ir paskui ne taip lengva pamiršti jos šviesųjį veidelį, gilias juodas, susimąsčiusias akis, keistus dainos žodžius ir maloniai skambantį balsą. Aišku, kad dėl Dragos Mariškos atsiranda daug, daug mėgėjų, pasiruošusių eikvori pinigus. O „raudonanosis“ tuo labai patenkintas. Kitos dainininkės ir šokėjos jai pavydi ir, kad galėtų, vandens šaukšte ją paskandintų. O, kad jos sužinotų, kur buvo šią naktį Draga Mariška! Jos atiduotų už tai visus savo dirbtinius brilijantus! Jos praneštų apie tai, kam reikia, ir atsilygintų su ja už visus pavydo metus…

Kur tačiau buvo Draga Mariška?

Sinagogoje…

Visą Šolom-Aleichem apysaką skaitykite iš pageltusių “Žydų rinktinės apysakos” puslapių. Rinkinys išleistas 1931 m. Kaune. Vertimai surinkti ir parengti spaudai Žydų Švietimo Draugijos rūpesčiais. 

Apipjaustymo apeigų nebus

Motkės žmona pagimdė mergaitę. Et, pagalvojo tėvas, būtų buvęs berniukas, būtų kita šneka: suteiktų kokiam turtuoliui garbę būti „sandeke“ – tai yra palaikyti kūdikį per brisą [apipjaustymo apeigas], o šis už tą garbę kokią dešimtrublinę paklotų.
Ne ožkoje laimė

Ne ožkoje laimė

Europos žydų kultūros dienų, prasidėjusių rugsėjo 2d. 2018, tema – „Pasakojimai“. Kviečiame skaityti, klausyti, pasakoti ir perpasakoti žydiškas istorijas, domėtis senais ir naujais žydų raštais, pažinti litvakišką kultūrą kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros dalį.
Pristatome keliatą užmirštų žydiškų pasakojimų, lyg žinomą, bet dar neskaitytą istoriją apie ožką ir litvakiškos dvasios kupinas Iljos Bereznicko iliustracijas. Šavua tov!
Apsilankykite ir Europos žydų kultūros dienose, užsukite į “Beigelių krautuvėlę”. 

Ilja Bereznickas

Nedidelėje gyvenvietėje, kartu su siuvėjais, batsiuviais, vargšais muzikantais ir keistais išminčiais rabinais, gyveno siuvėjas Mendelis Kacas su savo daugiavaike šeima… Jie gyveno vargingai ir šeimos galva Mendelis dirbo nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro – siuvo švarkus, liemenes, kelnes.  Darbas labai kruopštus, kad susikaupti reikia  tylos ir ramybės, nes kitaip gaudavosi nesusipratimas: rankovė prisisiūdavo prie kelnių, klešnė prie švarko. Toks brokas Mendeliui gaudavosi gan dažnai. Kodėl? Dėl kelių priežasčių. Jo žmona Sonia buvo didžiausia miestelio bambeklė.  Vaikai – penkios mergaitės, o tai blogiau nei dešimt pramuštgalvių berniukų. Ir dar žmona Sonia turėjo seserį – senmergę, viskuo nepatenkintą senutę motiną ir apykurtį tėvą. Šių priežasčių užtektinai, kad kraustytųmeisi iš proto.

Projekte 100 LIETUVOS VEIDŲ – SUJUNKIME LIETUVĄ! Dalyvauja ir LŽB

Projekte 100 LIETUVOS VEIDŲ – SUJUNKIME LIETUVĄ! Dalyvauja ir LŽB

Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje tuo pačiu metu vienoje vietoje susirinko įvairių pasaulio kraštų lietuvių bendruomenės ir Lietuvos tautinės bendrijos. Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Lietuvių Bendruomenė Izraelio Valstybėje “Nerija” sulaukė daug svečių stende Rotušės aikštėje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė “Beigelių krautuvėlės” stendą ir ragavo litvakiško imberlach.

Liepos pirmąją dieną Vilniuje Rotušės aikštėje trisdešimt lietuvių bendruomenių iš skirtingų pasaulio šalių kvietė Lietuvos gyventojus susipažinti. Renginiu “Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Pasaulio Lietuvių bendruomenė siekia padėti susitikti viso pasaulio lietuviams ir čia gyvenančioms tautinėms mažumoms. Kartu Rotušėje ir jos prieigose vyko pasaulio lietuvių meno kūrėjų paroda ir koncertas.

#100LietuvosVeidu

Nedarbo diena gegužės 28 d.

Informuojame, jog 2018-05-25 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdančiojo direktoriaus įsakymu 2018 m. gegužės 28 d., pirmadienį,  Beigelių kratuvėlėje ir bendruomenėje skelbiama nedarbo diena.

Linkime LŽB darbuotojams gražaus ilgojo savaitgalio, iki susitikimo gegužės 29-ąją!

Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje 2018 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Adv. Faina Kukliansky apie projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “

Nuoširdžiai džiaugiuosi Lietuvos žydų bendruomenei suteikta galimybe įgyvendinti EVZ (Vokietija) remiamą projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “. Vertinant didžiulę tarptinstitucinio bendradarbiavimo svarbą ir aktualumą, bendruomenė projektą įgyvendina kartu su patyrusiais ir gerai pažįstamais partneriais: Romų visuomenės centru, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Moterų informacijos centru bei suburta ekspertų grupe.

Kalbant apie antisemitizmo apraiškas Lietuvoje, teigiami pokyčiai akivaizdūs – švęsdama 30 metų nuo atsikūrimo pradžios, Lietuvos žydų bendruomenė išgyvena tikrą šiuolaikinį kultūrinį renesansą – ji yra stipresnė, o susidomėjimas žydiškąja tematika Lietuvoje yra didesnis negu bet kada anksčiau. Bendruomenė savo jėgomis iš dalies prisidėjo prie šio teigiamo lūžio –  nuo 2013 m. įgyvendindama Tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė “, kuri iki šiol pritraukė daugiau nei 7000 sekėjų socialinėse medijose ir atvėrė žydų kultūrą Lietuvos visuomenei. 2017-ieji taip pat žymėjo keletą svarbių laimėjimų Žmogaus teisių ir istorinės tiesos įamžinimo kontekste: surengtas jubiliejinis „Gyvųjų Maršas“ Panerių masinių žydų žudynių vietoje, Lietuva priėmė Tarptautinio Holokausto Aljanso (IHRA) Antisemitizmo definiciją, bendruomenė Lietuvoje ėmėsi lyderio vaidmens įgyvendinant tarptautinę atminties kampaniją „We Remember“, kurios kulminacija tapo Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimo renginys LR Užsienio reikalų ministerijoje kartu su aukštais valstybės vadovais, žydų bendruomenės nariais bei visuomenininkais. 2018 m. vasarį bendruomenės pastangomis į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis “. Šis leidinys, kuris yra autentiškas pirminis Holokausto istorijos šaltinis, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tikimės, kad jis bus priimtas kaip Holokausto švietimo priemonė šalies bendrojo lavinimo įstaigose.

Ištvanas Kvikas: „Taboro įvaizdis kenkia ten negyvenantiems romams“

Ištvanas Kvikas: „Taboro įvaizdis kenkia ten negyvenantiems romams“

Ieva Elenbergienė

Minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, verta prisiminti faktą, jog kartu su žydais Lietuvoje žudynes patyrė ir romų tauta. Apie diskriminaciją, iki šiol egzistuojančią neapykantą romams, kalbamės su Ištvanu Kvik, Lietuvos romų bendruomenės pirmininku, o taip pat romų teatro „Sare Roma“ vadovu.

– Apie romus sklando įvairių kalbų, pavyzdžiui, kad jie veltėdžiai, nenori dirbti. Suprantama, kad tai stiprina jiems rodomą priešiškumą. – Būtent – „sklando kalbos“. Retas kas iš tiesų artimai pažįsta romus. Dažniausiai visuomenė susidaro nuomonę iš žiniasklaidos, o čia skaitytojus bandoma užkabinti rėksmingais stereotipais. Bet juk gali būti ir kitokių razinkų, kad žmonėms būtų skanu, įdomu ir be purvo. Kol rašoma tik blogai arba nieko, tol visi „žino“ tik tiek, kad visi romai yra ubagai ir narkomanai. Tarsi tai būtų jų kraujyje. Retai rašoma apie išsilavinusius, pasiturinčius, šeimyniškus romus. O jų yra, tik nesiviešina. Romai nori dirbti ir moka užsidirbti. Žinokite, daug romų turi savo kavines, degalines, kirpyklas ir pan., tačiau priversti to negarsinti. Nes jei žmonės sužinotų, kad čia romų nuosavybė – arba neitų, arba pasipiltų blogi straipsniai, arba net imtų žymiai griežčiau kontroliuoti valstybė, o ir verslo partnerių susirasti gali būti sunkiau. Tie, kam pavyko prasimušti, gyvena jausdamiesi it po padidinamuoju stiklu. – Tuomet kiek teisingos kalbos, kad romų paprasčiausiai niekas neima į darbą?

Istorikas Vygantas Vareikis: Lietuviškas antisemitizmas nėra ideologija

manoteisės.lt Izabelė Švaraitė

Pradėti vertėtų nuo to, jog antraštė anaiptol nereiškia, kad Lietuvoje nėra prieš žydus nusiteikusių žmonių. Tiek dabar, tiek praeityje neapykantos pavyzdžių apstu, tačiau, kaip teigia Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vygantas Vareikis, antisemitinės nuostatos šalyje formavosi dėl religijos ir kaimyninių valstybių įtakos, nežinojimo ar tiesiog praktinių ekonominių sumetimų. Priešingai nei Vokietijoje, Austrijoje ar Lenkijoje, jos niekada nebuvo sąmoningai sukonstruota politinė doktrina.

Žydų ir lietuvių santykius tyrinėjantis prof. V. Vareikis sako, kad religinis priešiškumas – antijudaizmas – Lietuvoje pradėjo plisti suintensyvėjus Katalikų Bažnyčios ideologijos sklaidai tarp bajorų. Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, jėzuitas Petras Skarga rašė apie žydus vartodamas Šv. Povilo tezes, esą jie – tauta, nepažinusi Kristaus ir žudžiusi savo pranašus. Tačiau, pagal to meto suvokimą, į tikrąjį tikėjimą žydai galėjo grįžti apsikrikštiję. Jie nebuvo pagrindinis katalikų taikinys. „Konvertacija visada buvo priimtina, o vienu metu, pagal Lenkijos-Lietuvos valstybės teisę, į krikščionybę atsivertęs žydas netgi gaudavo bajoro statusą“, – pasakoja profesorius. Liaudyje buvo šiek tiek kitaip – plito įsitikinimai, kad žydai stengiasi apgauti krikščionis.

Žydų atmintis, susitepimo baimė ir trintukas gynybai

Žydų atmintis, susitepimo baimė ir trintukas gynybai

Autorė Ieva Elenbergienė

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia mums įvairiomis priemonėmis „padėdavo“ nematyti ir negirdėti žydų tautos išgyvenimų. Tačiau šiandien galime kaltinti tik save, jei į istorijos paveikslą neįsileidžiame visų jos dalyvių, bijodami, kad jų liudijimai sugriaus mūsų idealizuotą praeitį ar leis suabejoti išaukštintais didvyriais.
Tačiau ar taip nemėgdžiojame režimo, iš kurio dar palyginti neseniai išsivadavome? Apie tai kalbame su kultūros istorike, Vilniaus universitete dėstančią Holokausto ir praeities politikos kursą, dr. Violeta Davoliūte.

– Norėtųsi paliesti istorines sąlygas ir priežastis, kodėl mes taip mažai žinome apie žydus pokario metais Lietuvoje?

– Pirmiausia todėl, kad buvo išnaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė. Tie, kurie išgyveno ir išlindo iš slėptuvių, buvo sukrėsti, dažnai giliai traumuoti žmonės. Pradžioje jiems reikėjo susivokti, kas gi nutiko jų gyvenimams, artimiesiems? Ilgą laiką žmonės tiesiog ieškojo vieni kitų. Grįžo ir tie, kurie buvo iš Lietuvos pasitraukę į SSRS gilumą – jie taip pat ieškojo artimųjų, bandė rasti savo vietą naujoje visuomenėje, integruotis į egzistuojančias struktūras. Būta ir bandymų visiškai asimiliuotis – pavartę pokario spaudą pamatytume, kad, pavyzdžiui, fotografas Fligelis pasivadina Sparnaičio pavarde, Judelis Kacenbergas – Kalnaičiu ir t.t. Mano bičiulės mama, prieškariu augusi senoje litvakų šeimoje Šiauliuose, o po karo atvykusi į Vilnių studijuoti, pasakojo, jog išgirdusi mieste ką nors kalbant jidiš kalba, pereidavo į kitą gatvės pusę, nors dabar negalėtų tiksliai paaiškinti, kodėl… Manau, kad žmonės buvo sukrėsti, įbauginti, pažeminti.

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

S. Sužiedėlio teigimu, Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau nustatydama ir nuteisdama holokausto vykdytojus. Istorikas sako, kad Lietuvai dėl išžudytų žydų nereikia prisiimti kaltės, tačiau pagaliau reikia be išsisukinėjimų pripažinti lietuvių dalyvavimą holokauste ir nebandyti menkinti mūsiškių dalyvavimo reikšmės. Mat tai, aiškina istorikas, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kuris svarbus net šalies suverenumui apginti. S. Sužiedėlio teigimu, niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.

Konferenciją minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą

Konferenciją minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą

Įžanginis žodis

Dovilė Budrytė

Politologijos mokslų profesorė Georgia Gwinnett College JAV, projekto vertintoja.  

Rašydamas apie atmintį Rytų Europoje, Alexander Etkind knygoje Warped Mourning argumentavo, kad šiame regione įvairios grupės kultivuoja savo atskiras atmintis, taip nubrėždamos ribas tarp savęs ir kitų bei kurdamos atskiras atminties bendruomenes, kurios veliasi į konfliktus, susijusius su atmintimi.  Etkindo mintys skatina kelti keletą svarbių klausimų, tokių kaip:  Ar gali didelė istorinė trauminė patirtis sujungti grupes kovai prieš neapykantą ir smurtą? Kaip reikia minėti svarbias istorines traumines patirtis norint išvengti konfliktų, susijusių su atmintimi? Ar istorinių įvykių paminėjimas gali padėti išvengti baisių istorinių ivykių pasikartojimo?

Žinoma, kad nėra vienareikšmiškų, lengvų atsakymų į šiuos klausimus.  Tiesą sakant, kai kurie mokslininkai netgi yra linkę abejoti, ar iš tikrųjų galima pasimokyti iš praeities ir ar skausmingų istorinių patirčių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje.  Tačiau net ir tokie pesimistiški požiūriai negali nuneigti vadinamosios įvariakryptės atminties galios.  Kaip įsivaizdavo Michael Rothberg, tokia atmintis nėra konkurencinga.  Tai nėra politinis žaidimas su vienu laimėtoju.  Tokia atmintis dinamiška ir paslanki; apie ją galima kalbėti įvairiose grupėse; ją galima skolintis. Ji produktyvi, o ne paralyžiuojanti. Ji atvira. Rothbergo manymu, įmanoma, kad daug kam priimtina Holokausto atmintis gali tapti tokia atmintimi bei būdu priemonių kovai su rasizmu artikuliavimui. Taigi, Holokausto atmintis, priimtina daugeliui grupių ir individų, gali skatinti produktyvų bendravimą ir netgi padėti kovoti su įvairiomis rasizmo formomis.

Prisimindami Kristallnacht, vieną iš geriausiai žinomų vaizdinių susijusių su antisemitizmu ir po to įvykusiu Holokaustu, konferencija #AmintisAtsakomybeAteitis pamėgins padaryti būtent tai.  Pagrindinis konferencijos tikslas—sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje.  Ši konferencija išryškins sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje; mėgins peržengti atminties bendruomenių ribas.  Bus atskleistos romų Holokausto istorijos.  Šios skausmingos patirtys vis dar nėra gerai žinomos Lietuvoje ir už jos ribų; apie jas mažai kalbama.  Dar žinomos kaip “Samudaripen” (romų kalba “masinės žudynės”) ir “Pharrajimos” (romų kalba “suplėšymas,” “supjaustymas”, “išniekinimas”), šios patirtys dar netapo integralia Holokausto atminties dalimi Lietuvoje.  Šių patirčių atskleidimas gali būti pirmas žingsnis neapykantos susijusios su romafobija išryškinimui Lietuvoje.  Kaip ir praeityje, šiandien Lietuvos romų bendruomenė vis dar marginalizuojama ir siejama su nusikalstamumu.  Mokymasis apie Holokaustą ir ypač apie įvairių bendruomenių kriminalizavimą gali padėti suprasti pragaištingą stereotipų galią šiandieniniame pasaulyje.

Taip pat žvilgsnis į įvairias sankirtas tarp istorinės atminties apie Holokaustą ir šiandieninės politikos gali padėti geriau suprasti įvairių neapykantos formų sudėtingumą.  Tai gali būti pritaikoma ir antisemitizmui, ir ksenofobijai.  Nors ir pastaruoju metu Lietuvoje galima pastebėti pozityvių pasikeitimų (vis daugiau žmonių žino apie Holokaustą ir jį pripažįsta), dar reikia padaryti daug darbo.  Dar vis yra daug pasipriešinimo atviram kalbėjimui apie “nepatogias” istorines tiesas apie Holokaustą, tokias kaip lietuvių dalyvavimas Holokauste.  Dar vis yra stiprūs gynybiniai instinktai gražinti skausmingą praeitį.  Kova su šiais instinktais ir mėginimas sąžiningai elgtis su praeitimi—tai neatsiejamos sėkmingo tolerancijos ugdymo dalys, būtina sąlyga dabartinei kovai su antisemitizmu, romafobija ir ksenofobija.  Tai nelengvas, bet būtinas pirmas žingsnis žmogaus teisių puoselėjimui ir tam, kad nebūtų nieko panašaus į Kristallnacht ateityje.  Aš tikiu, kad #AtmintisAtsakomybeAteitis konferencija bus svarbus žingsnis teisinga kryptimi.

Konferencija vyko anglų ir lietuvių kalbomis.

>>Programa

Atgarsiai spaudoje:

>> Mokslininkai ir diplomatai diskutuoja dėl priemonių siekiant išvengti antisemitizmo ir ksenofobijos

>>Profesorius S. Sužiedėlis: antisemitizmas niekur nedings, bet tai ne visuomet grėsminga

>>Profesorius apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

>>Akimirkos

Pagrindinis pranešimas:

“Istorijos perspėjimas: antisemitizmo ištakos ir raida Lietuvoje”,  Saulius Sužiedėlis, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, Pensilvanija, JAV

Pranešimai:

-From Philosemitism to Anti-Semitism: Jonas Sliupas, Refugees, and the Holocaust, Charles Perrin, Ph. D., Vytauto Didžiojo universitetas
– Jewish life and anti-Semitism manifestations in Finland,  Rony Smolar, rašytojas, Suomijos žydų bendruomenės tarybos narys.

Būtume dėkingi, jei atsakytumėte į vertinimo ir pasiūlymų klausimyną po konferencijos

>>https://goo.gl/6YBXNR

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Trys kartos šalia sinagogos: gyvenimas šalia žydų

Autorius: Ieva Elenbergienė

Irena Ivanova, jos dukra Žana ir anūkas Andrejus – visą gyvenimą gyvena šalia žydų. Tai jie pasirūpina sinagogos švara ir ramybe. Ir nors šeima turi savo religiją ir šventes, kalbėdamos apie žydų bendruomenę moterys dažnai sako „mes“. Irenos ir Žanos akimis galime paklaidžioti po praeities ir dabarties sinagogą bei atsikratyti jausmo, jog viskas čia – slapta ir niekam nevalia kaišioti nosies.

Žana Chlebnikova, apžiūrėjusi mane per kamerą, paspaudžia mygtuką ir įleidžia pro sinagogos vartelius. Moteris dabar oficialiai dirba apsaugoje, tačiau sinagogoje sukiojasi nuo vaikystės su savo mama Irena Ivanova, kuri jau 34-erius metus dirba šių maldos namų prižiūrėtoja, anksčiau padedama jau amžinatilsį vyro. Tarp macų miltų dūkdavo ir mažas Žanos sūnus Andrejus, kuriam augant čia taip pat visad atsirasdavo papildomo darbo. Kol šnekučiuojamės su Žana, atskuba ir jos 71-erių metų mama, kuri labai nustemba išvydusi mane su diktofonu. „Nesakiau jai apie interviu, nes nebūtų atėjusi. Mama kukli ir nemano, kad kitiems reikia viską žinoti…“ – šypsosi dukra. Irena truputį pasibara, bet žodžių traukti iš jos nereikia.
Skaityti plačiau