Holokaustas

Dobrė Rozenbergienė: „Net nesuspėjau apsidairyti, kaip netekau mamos“

Dobrė Rozenbergienė: „Net nesuspėjau apsidairyti, kaip netekau mamos“

Jurgita Lieponė

„Negalima pasakoti apie tą žiaurumą ir badą“, – sako Kauno žydų bendruomenės narė Dobrė Rozenbergienė. Jos, o ir kitų panašaus likimo žmonių istorijos yra padėtos giliai. O sutikęs šiuos žmones gatvėje ar parduotuvėje, prie pieno produktų lentynos, net nepagalvotum, kad prieš tave – neįmanomą išgyvenęs žmogus. Kad žodis „akcija“ jam asocijuojasi toli gražu ne su nuolaidomis prekybos centre, o su vienais baisiausių prisiminimų. Ne viskas, kas iš raidžių, yra tik žodžiai.

D.Rozenbergienė gimė 1928 metais Jurbarke, kur kartu su tėvais – Moteliu Mostu ir Broche Fidleryte Mostiene bei broliu Izraeliu – gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Mostų šeima namą dalijosi su mamos pusseserės šeima. Šeimos likimą paženklino karas, o būdama vaikas Dobrė išgyveno pačių artimiausių žmonių netektį. Savo istorija ir prisiminimais D.Rozenbergienė pasidalino su „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos „Atminties biuras“ kuratoriais.

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Uri Levitan knygos “Iš rankų į rankas” pristatymas LŽB

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia į šiais metais išleistos Haifos universiteto Sociologijos ir antropologijos katedros bei Kibucų instituto vadovo profesoriaus URIEL LEVIATAN knygos  “Iš rankų į rankas” pristatymą bei susitikimą su autoriumi.

 Kaune gimęs profesorius turėjo Urijaus Levitano vardą. Jo senelis Isaakas Levitanas buvo žinomas prieškario Lietuvos ginekologas. 1926 metais Kaune, Miško gatvėje, įkurti gimdymo namai laikinojoje sostinėje veikia iki šiol.  I.Levitanas buvo ne tik talentingas gydytojas, bet ir aktyvus Kauno visuomenininkas. Nuo 1935 m. jis vadovavo sionistų partijai “Zionim Klaleem”, nuolatos jai atstovaudavo Europoje vykusiuose kongresuose.

Iš garsios ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje I.Levitano šeimos liko gyvas tik profesiorius U.Leviatanas. Ir tai galima laikyti tikru stebuklu. 1943 metais tėvai, pajutę, jog artėja baisioji geto gyventojų likvidavimo akcija, pasirūpino, kad trejų metų Urijiel būtų išneštas iš geto…

VASARIO 21 d. (ketvirtadienį), 18 val.

H.Heifeco salėje, Pylimo g. 4, Vilnius

Vilniaus ,,SANTAROS“ gimnazijos moksleivės –  Tarptautinio konkurso ,,Atmintis apie Holokaustą – kelias į toleranciją“ nugalėtojai

Vilniaus ,,SANTAROS“ gimnazijos moksleivės – Tarptautinio konkurso ,,Atmintis apie Holokaustą – kelias į toleranciją“ nugalėtojai

Minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos ambasadoje Maskvoje surengta akcija ,,Mes prisimename“. Kartu su ambasados diplomatais joje dalyvavo Vilniaus ,,Santaros“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė, 12 c kl. auklėtoja Tatjana Bruskina  ir 12 c kl. mokinė Anastasija Narbutaitė, kuri tapo Rusijos mokslo ir švietimo centro ,,Holokaustas“ surengto tiriamųjų ir analitinių darbų konkurso ,,Atmintis apie Holokaustą – kelias į toleranciją“ nugalėtoja. A.Narbutaitė šiame darbe kartu su bendraklase Olga Podvorskyte analizavo Holokausto temos atspindėjimą Lietuvos žiniasklaidoje 2016-2018m. Mokinės išanalizavo straipsnius Holokausto tema Delfi.lt; BNS, Bernandinai.lt; taip pat ir skaitytojų komentarus. Darbe pažymima, kad Lietuva atsiprašė už savo piliečių dalyvavimą žydų genocide. Mokinės remiasi nacionalinės teisės nuostatomis dėl neapykantos kurstymo draudimo, mini, kad neigiami komentarai pašalinimi.

Mokinės įtikinamai atskleidė, kad dauguma Lietuvos žmonių yra tolerantiški ir gerbia Holokausto aukų atminimą bei dalyvauja įvairiuose renginiuose joms pagerbti. Sausio 28 d. Rusijos žydų kongreso organizuotame vakare  A.Narbutaitei ir kitiems tarptautinio konkurso nugalėtojams buvo įteikti ,,Holokausto“ centro apdovanojimai. Juos teikė garsi Rusijos žurnalistė ir fondo pirmininkė Ala Gerber. Renginyje dalyvavo ir Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas.

Mes esame labai dėkingi Lietuvos ambasadai Rusijoje, kuri atsiliepė į konferencijos organizatorių prašymą materialiai paremti mus, ko pasekoje nugalėtojos tris dienas gyveno prie Lietuvos ambasados, buvo pakviestos į susitikimą su ambasadoriumi p. Remigijum Motuzu, taip pat ambasados atstovų buvo organizuotas transportas į/iš oro uosto. Ambasados prašymu Lietuvos žydų bendruomenė pažadėjo apmokėti lėktuvo bilietus, už ką jiems esame labai dėkingi.

Daugiau informacijos URM Naujienose

Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

Katalikų kunigas, kuris atrado, kad yra žydas

 Kostas Kajėnas

ROMUALDAS JAKUBAS VEKSLERIS-VAŠKINELIS nuo gimimo buvo auginamas kaip katalikas ir tapo kunigu. Vėliau sužinojo, kad yra žydas, ir išvyko į Izraelį, kur pirmą kartą susitiko su savo ultraortodoksais giminaičiais. Sugrįžimas prie savo šaknų buvo nelengvas: viena vertus, laimė atradus jas, kita vertus – konfrontacija su žydų grįžimo teise į Izraelį.

Tai neeilinio likimo žmogus, turintis du vardus ir dvi pavardes, per Antrąjį pasaulinį karą gimęs Švenčionyse ir per laimingą atsitiktinumą vienintelis savo giminėje išlikęs gyvas. Šio likusio gyvo kūdikio istorija nebūtų tapusi realybe, jei ne lenkų kilmės Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš likviduojant Švenčionių getą Jakubas ir Batya Veksleriai perdavė ir patikėjo didžiausią turtą – savo gimusį sūnų. Jį Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje ir augino kaip kataliką.

Nacionalinėje konferencijoje buvo pasakotos dramatiškos Lietuvos žydų vaikų istorijos

Nacionalinėje konferencijoje buvo pasakotos dramatiškos Lietuvos žydų vaikų istorijos

2019 m. sausio 25 dieną Ariogalos Kultūros centre vyko meninė konferencija „Žydų vaikų istorijos“. Šis renginys jau tapęs tradiciniu, nes vyksta kasmet, minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

Konferencijoje dalyvavo gausus būrys mokytojų su mokiniais iš 25 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų, kuriose veikia Tolerancijos ugdymo centrai. Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos vykdomasis direktorius susirinkusiems konferencijoje minėjo, jog svarbu kalbėti apie vietos žydų bendruomenės gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo ir ypač svarbu prisiminti apie tai, kas nutiko Holokausto metu. Renginio pradžioje, konferencijos dalyviams buvo perskaityta Tarptautinės komisijos pirmininko Emanuelio Zingerio sveikinimo kalba.

 Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, pasakojo Lietuvoje gyvenusių žydų vaikų, paauglių istorijas. Pristatymams siužetus mokytojai parinko iš Holokausto liudininkų atsiminimų – Icchoko Rudaševskio dienoraščio, Trudi Birger ir Stanislovo Rubinovo prisiminimų, knygos apie Kauno geto vaikus „Išgelbėti bulvių maišuose“, iš rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos ir kitų šaltinių. Renginio svečiai ir dalyviai susipažino su keliaujančia per Lietuvą litvako Simono Karczmaro, kilusio iš Dieveniškių, paroda „Paminklas Dieveniškėms”.

Renginyje dalyvavo svečiai iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių apskrities, Vilniaus žydų bendruomenių, Sugiharos namų – muziejaus, Kauno IX forto muziejaus. Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, savo kalboje išreiškė viltį, jog šie mokiniai, atliekantys vaidmenis meninėse ir literatūrinėse kompozicijose, galbūt neturės stereotipų dėl tautybės, religijos ar kitokio žmogaus požiūrio. Visi konferencijos svečiai ir dalyviai prisijungė prie pasaulinės iniciatyvos #We Remember . Konferencijos metu buvo įkurtas naujas Tolerancijos ugdymo centro Kauno Kazio Griniaus progimnazijoje.

Konferenciją organizavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Ariogalos gimnazijos Tolerancijos ugdymo centru.

Nuotraukos Gustės Adamavičiūtės 

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena Panevėžyje

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena Panevėžyje

2005 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurią pasirašė 100 valstybių vadovai, tame tarpe J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, apie privalomus minėjimų vykdymus visose valstybėse sausio 27 dieną, kai 1945 metais Tarybinės armijos kareiviai išlaisvino likusius gyvus žmones iš koncentracijos stovyklos Aušvicas-Berkenau. Šioje stovykloje per Antrąjį Pasaulinį karą buvo nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių, iš jų 1,1 mln. žydai.

Panevėžio žydų bendruomenė, minėdama šiuos tragiškus įvykius, kiekvienais metais organizuoja renginius ir dalyvauja susitikimuose mokyklose bei gimnazijose Panevėžyje bei Panevėžio rajone, skirtuose Holokausto aukų atminimui, taip pat kovai su antisemitizmu ir diskriminacija.

Sausio 25 d. Panevėžio žydų bendruomenės nariai Virginija ir Albertas Savinčiai dalyvavo Ariogaloje konferencijoje “Žydų vaikų istorijos”. Konferencijos organizatorius Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų Lietuvoje įvertinimui ir Ariogalos gimnazijos Tolerancijos ugdymo centras, organizavo daugiau nei 20 tolerancijos ugdymo centrų visoje Lietuvoje. Tą pačią dieną Panevėžio žydų bendruomenės narys Jurijus Smirnovas (RAAK) pasakojo   Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės verslo mokykloje su savo atsiminimais apie išgyventus metus koncentracijos stovyklose Panevėžyje ir Šiauliuose. J.Smirnovas papasakojo istoriją, kaip stebuklo dėka jis išliko gyvas.

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman 25 sausio 2019 m. dalyvavo konferencijoje, skirtoje Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai Vilniuje, kurįą organizavo Tautinių mažumų departamentas ir Lietuvos (Litvakų) žydų bendruomenė.

Sausio 27 d. 2019 m. Holokausto aukas prisiminė dauguma Europos šalių. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir užsienio reikalų ministras Xaiko Maas pabrėžė, kad negalima toleruoti antisemitizmo ir kitų rasinės neapykantos formų, neužtenka vien prisiminti praeities, bet ir privaloma mokytis iš šių pamokų. Izraelio prezidentas J.E. Reuven Rivlin pasakė, kad nacių nusikaltimams prieš žydų tautą negalima atleisti ir negalima kalbėti apie Holokaustą, kaip apie istorinį įvykį  žinant, kad antisemitizmas ir neapykanta  egzistuoja šalia mūsų.

Panevėžyje sausio 27 d. minėjimas prasidėjo 12 val. prie memorialo “Liūdinti žydų motina”, kur susirinko PŽB nariai, miesto valdžio atstovai, meras Rytis Račkauskas, Tarybos narys Alfonsas Petrauskas, L.R. Seimo narys Povilas Urbšys, gimnazijų direktoriai ir mokytojai, Panevėžio visuomenė. Mitinge pranešėjai pasmerkė nacistinę to meto politiką, kalbėjo, kad Holokausto istoriją reikia nuolat prisiminti ir pasakoti savo vaikams bei anūkams. Tai yra smerktinas ir niekada neužmirštamas įvykis. Tylos minute buvo pagerbti nekaltai nuo nacių ir kolaborantų veiksmų žuvę žmonės.

Prie paminklo ”Geto vartai”  minėjimo dalyviai uždegė žvakes ir padėjo vainikus nekaltai žuvusiems žmonėms. Renginio tesinys vyko PŽB patalpose, kur dalyviai peržiūrėjo Aušvicas Berkinau filmą.

Daugiau informacijos galima paskaityti –  sekunde.lt   straipsnyje ”Žydų paveldo pėdsakais Panevėžyje”

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Jeruzalėje pagerbtas Pasaulio tautų teisuolio Čiunės Sugiharos atminimas

Nuotraukoje: Miki Kantor – Izraelyje gyvenenčių litvakų iš Vilniaus asociacijos ,,Beit Vilna” pirmininkė. Avi Rosenthal – Izraelio išgyvenusiųjų Hokokaustą organizacijų centro direktorius; Chaim Chesler – Limmud FSU įkūrėjas; Koichi Aiboshi – Japonijos ambasadorius Izraelyje ir Šlomo Guras – Izraelio Claims Conference viceprezidentas prie atminimo- atminimo plokštelėje „Tiune Sugihara“ (Jeruzalė, 2019 m. Sausio 27 d.) Atmintyje. Fotografas: Rolan Novitsky

Sausio 27, Tarptautinę Holokausto atminimo dieną Jeruzalėje buvo surengtas ypatingas renginys, skirtas Pasaulio tautų teisuoliui, Čiunei Sugiharai. Iškilmingoje ceremonijoje „Martef Ha-Shoah“ buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Japonijos diplomatui Čiunei Sugiharai, dirbusiam Kaune Japonijos vicekonsulu nuo1939 m. kovo mėn. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. ir padėjusiam 6 000 Lenkijos ir Lietuvos žydų,  pabėgusiems nuo nacių persekiojimo, išvykti iš šalies ir išsigelbėti nuo neišvengiamos mirties. Pradedant 1940 m. liepos 31 d. iki rugpjūčio 28 d. Čiune Sugihara žydų pabėgėlių šeimoms išdavė daugiau nei 2100 Japonijos tranzito vizų, pagal kurias jie per SSRS galėjo keliauti į Tolimuosius Rytus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Čiunė Sugihara, kalėjo metus internuotų žmonių lageryje, jis sugrįžo namo tuo pačiu keliu, kaip ir jo išgelbėti žydai: traukiniu per visą sovietų sąjungą į Vladivostoką ir iš ten į Japoniją. 1985 m. Izraelis suteikė Čiunei Sugiharai Pasaulio tautų teisuolio titulą už  žydų gelbėjimą.

Memorialinė lenta, skirta atminti Čiunę Sugiharą, yra greta „Gyvybės medžio“ ant  Siono kalno (Har Zion). Atminimo renginį Izraelyje inicijavo “Limmud FSU”, “Claims Conference” ir „Gyvųjų maršas”. Ceremonijoje taip pat dalyvavo Japonijos ambasados Izraelyje darbuotojai, Č. Sugiharos ir išgelbėtų šeimų atstovai, kuriuos labai sujaudino garsiajam diplomatui skirta daina „Samurajų kelias“, dainą sukūrė Natella Boltyanskaya .

Kalbėdamas atminimo ceremonijoje ,,Limmudo FSU” įkūrėjas Chaimas Česleris priminė: „Č. Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, jis tai darė prieštaraudamas savo šalies Užsienio reikalų ministerijos nurodymams ir keldamas grėsmę sau ir savo šeimai. Jo drąsa buvo išskirtinė. Susirinkome pirmajame Izraelio Holokausto muziejuje, kad pagerbtume šio Pasaulio teisuolio atminimą ir išsaugotume jo didžio didvyriškumo ir pasiaukojimo visuomenei istoriją. Mes nepamiršime tavęs, Čiune Sugihara!”

“Claims Conference” viceprezidentas Shlomo Guras sakė: „Žydus gelbėdamas Čiunė Sugihara rizikavo ne tik savo galva, bet ir savo žmonos ir trijų mažų vaikų gyvenimu. Tai neabejotinai buvo žygdarbis. Šiandien čia skambėjo puiki daina „Samurajų kelias“, joje yra žodžiai: „Jis suvokė tiek užmarštį, tiek skausmą, bet pasakykit kas nors iš šalies: tai yra daug ar mažai, – pora tūkstančių, kurie nematė karo “. Sugihara  išgelbėjo ne „pora tūkstančių“, jis įteikė „Šeimos“ vizas 2 tūkst. ir tai yra daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Jei šiandien skaičiuojame išgelbėtų žmonių, vaikų, anūkų ir vaikaičių, skaičių, bus jau daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Mes privalome išsaugoti ir perduoti atminimą apie Čiunę Sugiharą ateinančioms kartoms“.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

Sausio 25 d. bendruomenės nariai susitiko su Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja  Vilma Karinauskiene. Paskaitos „Šiaulių žydų bendruomenės istorijos fragmentai” metu buvo kalbama skaudžia tema apie Šiaulių getą. Šių metų liepos 15 d. minėsime Šiaulių geto sunaikinimo 75-ąsias metines.

Visi renginio dalyviai palaikė ir dalyvavo Pasaulio žydų kongreso (WJC) kampanijoje, skirtoje Holokausto aukų atminimui, fotografuodamiesi su ženklu: #WeRemember.

Sausio 27 d. bendruomenės nariai rinkosi prie buvusio Šiaulių geto vartų paminklinio akmens, padėjo krepšelį gėlių, uždegė žvakes, tylos minute pagerbė Holokausto aukas. Tarp susirinkusiųjų buvo ir bendruomenės narės, buvusios Šiaulių geto kalinės, Ida Vileikienė bei Romualda Každailienė, kurios išgyveno Holokausto tragediją. Vėliau bendruomenes nariai susirinko Šiaulių krašto žydų bendruomenės patalpose dokumentinio filmo „Aušvicas specialioji komanda Sonderkommando” peržiūrai bei prisiminimų popietei.

 

Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Sausio 27 – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Išgyvenusieji Šoa prisimena skaudžias šeimų netektis, tradiciškai jie susirenka žydų bendruomenės buveinėje arba sinagogoje, pagerbia aukų atminimą uždegdami žvakes, ištaria, už ką jas dega. Ceremonija graudi ir jaudinanti. Tos minutės ir tyliai ištarti žodžiai sukrečia. Minos Frišman pasakojimas.

Mina Frišman su gyvenimo draugu.

Mina Frišman išgyveno Holokaustą, būdama vaiku, ji visada uždega didelę žvakę už savo žuvusią šeimą, prisimindama Kauno getą ir  Štuthofo koncentracijos stovyklą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai naciai įžengė į Lietuvą, vyko žydų izoliavimas ir žudymas. Minos šeima buvo didelė, šeši vaikai, abu tėvai dirbo Inkaro gamykloje Kaune.  Minai su šeima kaip ir visiems Kauno žydams reikėjo kraustytis į Kauno getą, prisisiūti geltonas žvaigždes. Minai dabar 86-eri metai, ji prisimena, kaip iš geto žydus gabeno į Štuthofo konclagerį.

‚,Ir šiemet uždegsiu žvakę, prisimindama Štuthofo konclagerį, į kurį mane ištrėmė iš Kauno geto kartu su visa mano šeima. Aš prisimenu savo seserį dvynę, kurią labai mylėjau.. Sesuo konclageryje mirė. Brolį ir tėvą ten nužudė. Uždegu už visos šeimos narius, kurie man buvo labai brangūs, už tėvelį, mamytę, už brolį. Mes šeimoje buvom 5 sesutės ir vienas brolis. Kai patekau į Kauno getą buvau 9-erių metų. Iki karo tėvelis išlaikė šeimą, jis dirbo Inkaro fabrike modeliuotoju, kūrė batų modelius. Mamytė siuvo odą tame pat fabrike. Štuthofe vyrus atskyrė nuo moterų, atskyrė ir vaikus, juos žudė dujų kameroje. Ten žuvo ir mažiausia sesutė. Mama buvo su mumis. Dirbom sunkiai, badavom. Davė mums po metalinį indą, į kurį įpildavo vadinamos sriubos ir gabaliuką duonos. Sulaukėm išvadavimo su mama ir seserimis..

Dabar manimi rūpinasi bendruomenė ir mano šeima, visą paramą, kas priklauso Holokaustą išgyvenusiems getininkams ir koncentracijos stovyklų kaliniams aš gaunu, jokių problemų neturiu, man padeda gyvenime. Visada dalyvauju Lietuvos žydų bendruomenės renginiuose, ateinu į Holokaustą išgyvenusių pagerbimą. Kasmet mūsų gretos mažėja.  Vaikams viską pasakojau apie Holokaustą. Labai sunku man prisiminti, ką aš išgyvenau. Tik išlikusi nuotrauka primena visą laimingai gyvenusią šeimą. Prisimenu mamą, kaip ji skaniai gamindavo šventinius patiekalus ir aš kartu su ja. Uždegdavom žvakes per Šabą, susėsdavom prie didelio stalo…

Konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija

Konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija

Vilniuje įvyko konferencija, skirta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai ir kovai su diskriminacija. Renginį organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu. Konferencijoje pranešimus skaitė VDU ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, diplomatai, svečiai iš užsienio. Konferencijos pabaigoje buvo pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą „Lietuva. Lite. Lita. Vienas amžius iš septynių“.

Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Tautinių mažumų departamento prie LRV direktorė Vida Montvydaitė.

LR Užsienio reikalų ministras, kalbėjo, kad visi turėtų suprasti šios Holokausto aukų atminimo dienos  prasmę:  „Antisemitizmas, žydų diskriminacija – randas ant mano šalies. Atsiprašinėjimas nieko jau nebepadės. Diskriminacija privedė prie Holokausto. Šiuo metu Lietuvoje jau visur yra daug nuorodų į žydų žudynių vietas, kurias galim aplankyti ir pasakyti: daugiau niekada tai negali pasikartoti. Turime prisiminti Pasaulio teisuolius, kurių yra apie 900. Kasmet pagerbdami nužudytas aukas, mes negalim garantuoti, jog panašios žudynės pasaulyje niekada nepasikartos. Kad to nebūtų, žydų istorija ir Holokaustas turi atsirasti Švietimo programose“ –pabrėžė Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Pasak Fainos Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės, ,,antisemitizmas buvo, yra ir bus, jei mes nekovosime su juo. Kodėl iki šiol negalima nuimti Holokauste dalyvavusių asmenų paminklų ir atminimo lentų, o apie kelis kartus atimtą turtą net nekalbama? Grąžinkite nors turtą, jei negrąžinate gyvybės, nors tą, ką grąžino visa Vakarų Europa – griežtai kalbėjo LŽB pirmininkė. Turiu prašymą mūsų Valstybei. Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ir kitose finansuojami  renginiai, kuriuose dalyvauja Holokaustą išgyvenusieji, jie vadinami nacių aukomis (nazi victims), jie galėtų dažniau lankytis mokyklose, pasakoti apie tai, kas iš tikrųjų vyko. Būčiau dėkinga, jei mano prašymas būtų perduotas Vyriausybei.  Edukacija yra ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, turime prisiminti, kas vyko.

Norvegijoje žuvo kur kas mažiau žydų, bet ši valstybė vykdė 11-os žingsnių programą, skirtą kovai su antisemitizmu. Man buvo labai svarbus sužinoti, kad tokia programa yra ir kaip ji vyksta. Nacių aukomis tapo ne tik žydai,  žuvo ir romai, Antrasis pasaulinis karas paliko žmonijai sužlugdytus likimus, gėdą, skausmą, pavertė Lietuvą kapinynu. Holokaustas atėmė didžiulį intelektualinį pilietinį potencialą. Pasaulio teisuoliai dovanojo žmonėms gyvenimo dovaną, taip Holokausto sukrėtimas suteikė žmonijai antrą šansą. Tik po to išgyvento skausmo tarptautinė bendruomenė pradėjo suvokti žmogų kaip vertybę, kurios instrumentu tapo pirmasis universalus fundamentalių teisių katalogas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Dabar dar turime kovoti, kad Lietuvoje nacių kolaborantų atminimo ženklai būtų pašalinti. Mes jau pripratome prie „skinheadų“ eitynių – „Lietuva lietuviams“. Į daugelį dalykų nebežiūrim kritiškai, deja. Šoa mus amžiams   paženklino ir įpareigojo. Neturime teisės likti abejingais neapykantos akivaizdoje.

 Lietuva yra viena iš pirmųjų valstybių pritarusi ir aprobavusi antisemitizmo apibrėžimą. Jis svarbus ne tik žydams, bet ir valstybės vyrams. Šis apibrėžimas reikalauja iš valstybės mus apginti, kai yra reikalas”,- kalbėjo F.Kukliansky.

Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu Julius Meinl kalbėjo, kad kovą su antisemitizmu Europa turi laimėti. Žydai neturi galvoti apie lagaminus, kuriuos pavojaus atveju, vėl reikės krautis  išvykimui. Antisemitizmas egzistuoja ir pasireiškia pasaulyje įvairiai,  nuo dešinės iki kairės, iki radikaliojo islamo. Pasaulio žydų kongreso specialusis komisaras kovai su antisemitizmu tvirtino, kad antisemitizmas dabar pasireiškia Izraelio kritika. Žydų mokyklos ir sinagogos įvairiose šalyse yra saugomos, daugelis žydų Europoje ir Amerikoje dėl gresinčio pavojaus slepia savo tapatybę. Tuo tarpu daugelis antisemitų net nemano, kad jie yra antisemitai, jie nekalba kaip anksčiau, kad nekenčia žydų, sako tik nekenčiantys jų valstybės. Jei Europa viską pamiršo,- tai  mūsų atsakomybė priminti, – tvirtino J. Meinl. Žydai turi jaustis saugūs šalyse, kurias jie savo gyvenimui pasirinko. Negali būti jokių kompromisų, vyriausybės turi imtis veiksmų ir suprasti, kad puolama ne tik žydų bendruomenė, bet ir kitos tautinės bendruomenės taip pat.

“Holokaustas – viena didžiausių tragedijų pasaulio ir Lietuvos istorijoje. Tai yra be galo skausminga, tačiau tuo pačiu ir labai svarbi tema, apie kurią mes privalome kalbėti, – sakė konferencijoje Tautinių mažumų departamento direktorė V. Montvydaitė, kad ir kaip nelengva būtų. Negalime ir neturime ignoruoti pasitaikančių neapykantos apraiškų visuomenėje, viešojoje ar net kultūrinėje erdvėje. Trumpalaikes neapykantos iškrovas gali nustelbti tik ilgalaikė atmintis ir bendru sutarimu priimtas sprendimas ją puoselėti ir įprasminti“.

Konferencijoje pranešimus apie  istorijos palikimą ateities kartoms skaitė žinomi Lietuvos istorikai, mokslų daktarai: Dr. Linas Venclauskas (nuotraukoje-centre), VDU, Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę, jo pranešimo tema -„Jausmų atrofija: tarpukario lietuvių antisemitai apie sionistų judėjimą Lietuvoje“.

Lietuvos istorijos institute dirbančio Dr. Algimantas Kasparavičiaus pranešimo tema: ,,Žydai, Holokaustas ir antisovietinė rezistencija: lietuvių istorinės atminties ypatumai Antrojoje Respublikoje”.

Nuotraukoje iš kairės F.Kukliansky,  centre  Photini Tomai-Constantopoulou, iš dešinės Graikijos ambasadorė  Vassiliki Dicopoulou.

Po pranešimų vykusioje diskusijoje pasisakė Dr. Photini Tomai-Constantopoulou, specialioji pasiuntinė Holokausto ir Antisemitizmo klausimams iš Graikijos Užsienio reikalų ministerijos. Ji kalbėjo, jog ne tik istoriją reikia prisiminti, bet ir kalbėti apie diskriminaciją šiandienos pasaulyje, apie modernios visuomenės kovą su antisemitizmu, nes iššūkių netrūksta. Dr. Photini Tomai-Constantopoulou uždavė klausimą, ar Lietuvoje yra žydų valstybės tarnyboje, ar yra žydų URMe, ar turime žydų diplomatų? Ką reiškia, jei atsakymas – ne? Diskriminacija šiandien? Savo mintis ji išplėtė ir pranešime.

Norvegijos Parlamento 11 pakopų kovos su antisemitizmu planą konferencijoje pristatė Hans Olav Syversen, Norvegijos Ministrės Pirmininkės Ernos Solberg Valstybės sekretorius,
pasakodamas apie tarpinstitucinio bendradarbiavimo poreikį kovoje su diskriminacija.

Norvegijos Veiksmų planas kovai su antisemitizmu:

1 Dabartinė padėtis. 2. Kas yra antisemitizmas? 3. Žydų mažuma Norvegijoje. Holokaustas Norvegijoje. 4. Antisemitizmo prevencija mokyklose. 5. Rėmimas iniciatyvų, kurios informuoja apie žydų gyvenimo ir istorijos įvairovę Norvegijoje. 6 . Antisemitinių neapykantos nusikaltimų registracija ir tyrimas. 7. Gyventojų požiūrio stebėsena. 8. Daugiau žinių apie antisemitizmą įgyti per mokslinius tyrimus. 9. Užtikrinti tinkamas saugumo priemones žydų institucijoms. 10. Pastangos kovoti su antisemitizmu už Norvegijos ribų. 11. Svarbiausi politika ir teisės aktai.

Konferencijoje buvo pristatyta po pasaulį keliaujanti paroda „Lietuva. Lite. Lita. Vienas amžius iš septynių“, pristatė jos kūrėjas Pranas Morkus. Parodoje  atvaizduotos išskirtinės žydų santykių su vietos gyventojais detalės, paminėti įstabūs litvakų kilmės asmenys, tarp kurių ir visame pasaulyje žinomas Vilniaus Gaonas. Būtent jo dėka Vilnius buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Jeruzale“. Parodą parengė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, parodos dizainą kūrė dizaino studija JUDVI – Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė.

Po baigiamųjų konferencijos žodžių visi dalyvavo pasaulinėje Holokausto atminties kampanijoje, fotografuodamiesi: #WeRemember ar#MesPrisimename.

Nuotraukos  Laimos Penek

Prisijunkime prie renginių, skirtų Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

Ministras Pirmininkas Sauliaus Skvernelis kviečia visus aktyviai dalyvauti Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtuose renginiuose. Būkime kartu su visuomenininkais, politikais, žurnalistais, mokyklomis, įstaigomis ir  organizacijomis iš visos Lietuvos. Junkimės prie socialinės kampanijos, dalinkimės ne tik nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

Trauma Holokausto kontekste

Trauma Holokausto kontekste

Straipsnio autorė Ruta Reches- doktorantė, rašanti  mokslinį darbą apie Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimus.

Visi tyrėjai prieina bendrą nuomonę, kad Holokaustas buvo žmonių sukelta trauma, nusinešusi milijonus gyvybių ir palikusi skaudžių pėdsakų išgyvenusiųjų tolesniame gyvenime. Kuo išskirtinė Holokausto trauma, kokių pasekmių ji sukėlė?

Holokausto metu šeši milijonai žydų tautybės žmonių buvo sistemingai žudomi kaip nacistinės politikos pasekmė – planas sunaikinti visus žydus okupuotoje Europoje (Bernick, Grinberg, Holynaty ir Rodgers, 2001). Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, vadinami „išgyvenusiais Holokaustą“ (Wyatt-Brown, 2000; Bernick ir kt., 2001). Tokiais vadinami asmenys, gimę iki 1945 m. šalyse, okupuotose nacistinės Vokietijos. „Išgyvenę“ yra ne tik tie, kuriems pavyko išlikti koncentracijos stovyklose, bet ir žmonės, kalinami darbo stovyklose, getuose, tie, kurie slapstėsi, įstojo į partizanų gretas, ir tie, kurie gyveno su padirbtais dokumentais (Shmotkin ir Barilan, 2002).

Šiuo metu išgyvenusiems Holokaustą žmonėms – daugiau nei 80 metų. Karo metu jie buvo vaikai ar paaugliai. Todėl kalbant apie Holokausto traumos specifiką, be kitų faktorių, svarbu apžvelgti ankstyvos traumos ypatumus bei jos įtaką senatvei.

1.3.1. Holokausto traumos išskirtinumas

S. J. Breiner (1996) pažymėjo, kad išgyvenusiųjų Holokaustą patyrimas skiriasi nuo kitų traumų išgyvenimo ir yra unikalus dėl kelių priežasčių:
• Stresinė situacija tęsėsi nenumatytą laiką. Karo metu niekas nežinojo, kada pralaimės nacistinė Vokietija.
• Žydų tautybės žmonės neturėjo galimybės kontroliuoti savo likimo, jie buvo priklausomi nuo išorinių aplinkybių, kurios jiems buvo katastrofiškai nepalankios.
• Nebuvo įmanoma numatyti, nuspėti situacijos.
• Holokaustas išsiskyrė mastais – žydai buvo persekiojami visose valstybėse, kontroliuojamose nacistinės Vokietijos.
• Tai buvo ne vienkartinis nacionalistinis priešiškumo proveržis, bet oficiali nacistinės Vokietijos programa, turinti tikslą – „galutinai išspręsti žydų klausimą“ – visiškai sunaikinti žydų tautą.
Savo tyrimuose S. J. Breiner teigė, kad Holokaustas iš kitų tautų genocidų išsiskyrė brutalumu, kai buvo vykdoma vienos tautos žmonių planinė socialinė ir psichologinė izoliacija, visos socialinės žmonių grupės dehumanizacija. Ir toks elgesys su žydų tautybės žmonėmis buvo legalus, visuotinai priimtinas ir skatinamas nacistinės valdžios (Breiner, 1996).
B. L. Green, J. P. Wilson ir J. D. Lindy (1985) aptarė veiksnius, išskiriančius Holokausto sukeltą traumą iš kitų traumų. Tai:
• trukmė;
• vaidmuo traumoje – aktyvus ar pasyvus;
• trauminio įvykio racionalizacija;
• potrauminė aplinka.
Prie šių veiksnių reikėtų pridėti ypatingą Dievo vaidmenį Holokauste.

1.3.1.1. Trauminio įvykio trukmė

Trauminiai įvykiai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir ciklonus arba žmonių inicijuotus išpuolius, tokius kaip teroristiniai aktai, išžaginimai ar grobimai, A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „šoko trauma“. Jie sukelia trumpalaikę „staigią grėsmę gyvybei“ (Solnit ir Kris, 1967). Tačiau yra ir tokių traumų, kurios tęsiasi ilgiau. Dalyvavimą ginkluotosiose pajėgose karo metu, įkalinimą karo belaisvių stovykloje ar pasikartojančius prievartos epizodus A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „įtampos trauma“. Kitaip tariant, šios formos traumos tęsiasi ilgą laiką ir sukelia asmeniui įtampą. Išgyvenusieji Holokaustą patenka į šią įtampos traumos kategoriją.

Įtampos trauma laikoma potencialiai žalingesnė psichikai nei šoko trauma. Y. Bistritz (1988) teigia, kad netgi pati sunkiausia patirtis gali būti įveikta, jei tai, kas vyksta, yra „nuspėjama ir galimai laiko apribota“. Kitaip tariant, jei žmogus gali matyti savo kančių pabaigą, jis turi daugiau galimybių susidoroti su trauma. Holokausto įvykių pobūdis rodė, kad kiekvieną dieną vyksta neapibrėžti ir nenuspėjami įvykiai, keliantys grėsmę išgyvenimui. Y. Bistritz (1988) teigia, kad dėl šios priežasties išgyvenusieji negalėjo psichologiškai apsaugoti savęs taip pat, kaip tai sugeba padaryti išgyvenusieji šoko traumas.

1.3.1.2. Aktyvus ir pasyvus vaidmuo trauminių įvykių metu

Asmenys traumos metu prisiima aktyvius ir pasyvius vaidmenis. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą (išskyrus tuos, kurie dalyvavo pasipriešinimo judėjime (Varšuvos geto sukilimas, sukilimai Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklose ar kitos aplinkybės, leidusios savarankiškai kovoti) atliko pasyvius vaidmenis. Jie negalėjo aktyviai dalyvauti priešinantis, buvo priversti paklusti savo persekiotojams ir užimti pasyvų vaidmenį (Lurie-Beck, 2007). Pasyvumas turėjo neigiamos įtakos jų tolesniam prisitaikymui.

L. M. Tas (1995) teigė, jog išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės reikšti emocijas (nes tai buvo pavojinga), todėl užslopintos emocijos peraugdavo į nerimą ir pyktį. Šių emocijų slopinimo mechanizmas buvo naudojamas kaip išgyvenimo strategija Holokausto metu, tačiau pasibaigus karui tai tapo kliūtimi, kadangi šių emocijų išlaisvinimas daugumai išgyvenusiųjų tapo neįmanomas ir po karo (Tas, 1995).

Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl žydai nesipriešino, kai, pvz., tūkstančius žmonių vedant šaudyti, juos lydėdavo tik keli sargybiniai. Analizuojant literatūrą, kalbant su išgyvenusiaisiais, išryškėja skirtingos nuomonės.

• Žydų tautybės asmenys patyrė šoką dėl staiga pasikeitusios aplinkos, kurioje jie karo pradžioje apskritai blogai orientavosi. Priešiška aplinka buvo visa apimanti, nebuvo saugios vietos, kur jie galėtų pabėgti.
• Žydų tautybės asmenys labai glaudžiais ryšiais buvo susiję su šeimomis. Palikti vaikus, tėvus, vyrus ir žmonas dėl savo išlikimo prieštaravo žydų tradicijoms ir gyvenimo būdui.
Apie tai pasakoja V19I savo interviu:

„Mums sakė tiesiai eit per lauką. Mums buvo aišku, kad mus šaudys. Mano darbdavys sako: „Bėkit.“ Bet kaip bėgt? Visi kartu turim bėgt. Kažkas turi organizuoti šitą bėgimą. Ar aš galiu organizuoti bėgimą? Galvoju, kad man reikia kreiptis į ką nors vyresnį. Pas mus buvo mūrininkas toks – aukštas vyras, turintis autoritetą tarp visų. Turintis šešetą vaikų. Aš prisiartinau prie jo, kai ėjom, ir sakau: „A., gal organizuok bėgimą?“ O jis man sako: „V19I, kokį bėgimą? Aš einu su visa kapela.“ Su visais vaikais, turėjo omeny.“ V19I

• Didelė dalis žydų buvo tikintys ir Holokaustą priėmė kaip Dievo bausmę už nuodėmę – gyvenimą diasporoje . Jie pasikliovė Dievo pagalba, todėl pasyviai laukė ženklo iš aukščiau tikėdami, kad „Dievas padės“.

• Išmoktas bejėgiškumas yra vienas būdų paaiškinti žydų pasyvumą Holokausto metu. Pačioje pradžioje ši sąvoka sulaukė didelės kritikos dėl aukų stigmatizavimo, tačiau vėliau L. E. Walker paaiškino, kad išmokto bejėgiškumo nereikėtų painioti su tiesiog buvimu bejėgiu, kai negali kontroliuoti situacijos (Walker, 2016). Išmoktas bejėgiškumas psichologijoje suprantamas kaip būsena, kai asmuo verčiamas kentėti skausmą sukeliančius ar kitokius nemalonius stimulus ir ilgainiui patiki, kad ir ateityje negalės išvengti susidūrimų su šiais stimulais. Net jei atsiranda reali galimybė ištrūkti, ja nepasinaudojama – individas yra išmokęs, kad negali kontroliuoti situacijos (The New Encyclopedia Britannica, 2010). Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje M. Seligman pasiūlyta išmokto bejėgiškumo teorija aprašo tam tikrą depresiškumo tipą, kai individui būdingi negatyvūs, pesimistiniai įsitikinimai, kad jo veiksmai negalės būti rezultatyvūs ir nebus pastiprinti ar apdovanoti ateityje (Seligman, 1975, cit. pgl. Walker, 2016).

Taigi Holokausto metu tik nedaugelis išgyvenusiųjų galėjo aktyviai priešintis sistemai, dauguma užėmė pasyvų vaidmenį dėl negebėjimo kontroliuoti situacijos, iš ko kilo bejėgiškumo jausmas. Pasyvią poziciją lėmė negalėjimas palikti šeimų ir pasitikėjimas aukštesniąja jėga.

Literatūra
1. Bernick, L., Grinberg, A., Holynaty, L., and Rodgers, M. (2001). Caring for survivors of the Holocaust. The Canadian Nurse, 97, 25–29.
2. Bistritz, Y. (1988). Stability Criterion for Continuous-Time System Polynomials with Uncertain Complex Coefficients. Circuits and Systems. IEEE Transactions on, 35, 442–448.
3. Breiner, S. J. (1996). Children in and outside the concentration camp. The Journal of Psychohistory, 23(4), 415–426.
4. Green, B. L., Wilson, J. P., and Lindy, J. D. (1985). Conceptualizing post-traumatic stress, A psychological framework. In C. Figley (ed.), Trauma and its wake. New York Brunner/Mazel, 53–69.
5. Lurie-Beck, J. K. (2007). The differential impact of Holocaust trauma across three generations. Doctoral dissertation. Queensland University of Technology, 2–60.
6. Shmotkin, D., and Barilan, Y. (2002). Expressions of Holocaust experience and their relationship to mental symptoms and physical morbidity among Holocaust survivor patients. Journal of Behavioral Medicine, 25(2),115–134.
7. Solnit, A., and Kris, M. (1967). Trauma and infantile experiences: a longitudinal perspective. In S. S. Furst (ed.), Psychic Trauma (pp. 175–220). New York: Basic Books.
8. Tas, L. M. (1995). Going into permanent hiding as a way of postponing mourning. The Dutch Annual of Psychoanalysis, 118–125.
9. The New Encyclopedia Britannica, Propodea: Outline of Knowledge and Guide to the Britannica. 15th edition, 2010.
10. Walker, L. E. (2016). The battered woman syndrome. Springer publishing company.
11. Wyatt-Brown, A. M. (2000). Holocaust survival stories: change over time. Journal of Aging and Identity, 5(2), 91–108.

“TESTAMENTAS” ( filmo rež. Amichai Greenberg) – Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

“TESTAMENTAS” ( filmo rež. Amichai Greenberg) – Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai

Holocausto metu buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų benruomenės. Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai paminėti Izraelio ambasada Lietuvoje ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, bendradarbiaujant su kino teatru „Pasaka” Vilniuje, rengia režisieriaus Amichai Greenberg filmo „Testamentas” peržiūrą.

„Testamentas” – filmas pasakojantis apie Holokausto tyrėją Yoel, kuris yra įsitraukęs į teisinę kovą dėl žiaurių žydų žudynių Lensdorfe, įvykusių Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Įtakinga pramoninkų šeima, ant kurios žemės vyko žudynės, planuoja įgyvendinti didelės apimties nekilnojamo turto projektą būtent toje vietoje. Yoel įtaria, kad vienas iš statybų tikslų – amžiams palaidoti įvykių atmintį, tačiau tam, kad projektas būtų sustabdytas, jam trūksta įrodymų.

Nagrinėdamas šią istoriją Yoel nagrinėja įslaptintus Holokausto liudytojų atsiminimus. Jo didžiausiai nuostabai tarp atsiminimų jis aptinka ir savo motinos liudijimą, apie kurio egzistavimą jis nežinojo ir kuriame atskleidžiamos jos gyvenimo paslaptys.

Yoel, kuris tarsi atlieka dvigubą tyrimą, asmeninį ir mokslinį, įkalintas tarp tylos sienų. Vienoje pusėje – tų kurie neigia Holokaustą, kitoje – motinos tylėjimas apie savo praeitį. Kaip istorikas, turintis įsipareigojimą kovoti dėl tiesos iki galo, jis nusprendžia tęsti tyrimus netgi jei tai jam kainuos jo asmeninį bei profesinį gyvenimą.

Filmas 2017 m. Venecijos filmų festivalyje buvo pristatytas programoje „Horizontai” ir pelnė specialųjų prizą, o Haifos filmų festivalyje buvo pripažintas geriausiu metų filmu.

Amichai Greenberg jau 15 metų rašo, režisuoja bei prodiusuoja televizijai, filmams, naujajai žiniasklaidai. Jo projektai apima vietines ir tarptautines švietimo bei komercijos institucijas, tokias kaip 1, 2 ir 10 Izraelio televizijos kanalai, Mandel institutas bei Yad-Vashem. „Testamentas”  yra pirmasis jo pilnametražis filmas.

Filmo „Testamentas” peržiūra vyks sausio 27 d., sekmadienį,  Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Kino seanso pradžia – 14.00 val., kino teatro „Pasaka“ didžiojoje salėje, Šv. Ignoto 4/3. Filmo originalo kalba – hebrajų. Su lietuviškais subtitrais.

Įėjimas nemokamas.

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų,  liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.

Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės

M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.

-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?

Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.

Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu  susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…

-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?

O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.

Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.

-O Jūsų mama liko gyva?

Mano mama – lietuvė,  1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.

Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.

Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąjąSegalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.

16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.

Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.

-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.

Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.

Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo  seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.

-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?

Liko žydų namai su turtu.  Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.

-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų  tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas  žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?

M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.

Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.

Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .

Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.

-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau  domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių  atmintis?

Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai  ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.

Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…

– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?

Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.

Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda.  Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.

Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė

Dalyvaukime Pasaulio žydų kongreso (WJC) kampanijoje, skirtoje Holokausto aukų atminimui.

Dalyvaukime Pasaulio žydų kongreso (WJC) kampanijoje, skirtoje Holokausto aukų atminimui.

Lietuvos žydų bendruomenė kviečia Lietuvos visuomenę prisijungti prie tarptautinės Pasaulio žydų kongreso atminties iniciatyvos #WeRemember.
Nusifotografuokite su ženklu #WeRemember ar#MesPrisimename ir skleiskite šią žinią socialinėse tinkluose arba siųskite nuotrauką tiesiai į weremember@wjc.org.

Prisimindami Holokaustą, tapkite Lietuvos veidu ir balsu kovoje su neapykanta.
#LietuvaPrisimena — with Faina Kukliansky.

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

Julijana Zarchi, Kauno žydų bendruomenės narė, getininkė pasakoja savo gyvenimo istoriją

15min.lt

Būdama trimetė J. Zarchi, padedant žydų gelbėtojams, pabėgo iš geto ir taip išvengė mirties, o jos šeimos istorija, prasidėjusi Vokietijoje, galiausiai atvedė iki tolimojo Tadžikistano medvilnės laukų. Tai – Julijanos ir jos mamos tremties šalis. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratoriams apie savo šeimą pasakojusi J.Zarchi sako, kad jos šeimos likimą paženklino du praėjusiojo amžiaus režimai – nacizmas ir stalinizmas. Jos artimiausi šeimos nariai, išskyrus mamą, buvo nužudyti. „Visus nužudė naciai. Per tris kartus. Tiek maždaug buvo žudymų, – kalbėjo moteris. – Niekur nerandu savo giminaičių iš tėvo pusės, o į senatvę norisi ryšio. Nerandu nė vieno. O juk buvo didelė šeima, reta pavardė. Senelis, senelio broliai, seserys, daug vaikų“.


Nuotraukoje J.Zarchi dalyvauja Holokausto aukų pegerbimo ceremonijoje.