Holokaustas

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m. Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį.

Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera.

1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus.

Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę.

Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.

Trys Petrauskų ir Bartkų kartos prie senosios Petrauskų giminės sodybos Daujotuose apie 1939 m. Stovi (iš kairės) Kostas Barkus ir Kazimieras Petrauskas, sėdi Adolfina Barkienė, Petronėlė Bartkienė ir Palmira Petrauskienė, ant žemės susėdę (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas ir Vincas Petrauskai. Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo.

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Memorialas Kaizerlingo miške, įamžinęs vieną iš kelių žydų tautos skausmo vietų Panevėžio rajone. Čia prieš keturis dešimtmečius iškilę koplytstulpiai žymi 1941-ųjų liepos 21 dieną nacių organizuotos ir vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio 103 asmenims įvykdytos egzekucijos vietą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai atsiliepęs visiems Lietuvos gyventojams, žydams tapo tautos tragedija.

Represijos prie žydus ir jų teisių bei laisvių suvaržymas Vokietijoje prasidėjo dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jam įsiplieskus, labai greitai pasiekė visiškai naują – genocido lygį.

Ėmus žydus naikinti kaip tautą, Lietuva per labai trumpą laiką neteko didelės dalies savo gyventojų.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad respublikos laikais žydai mieste sudarė apie trečdalį gyventojų. Didžioji dalis vietos prekybininkų buvo žydai.

Sovietų represijos buvo pirmosios, pakeitusios Panevėžio demografinį veidą: tarp ištremtųjų artėjant frontui buvo nemažai žydų. Tačiau netrukus naciai  atvėrė dar vieną žiaurumų kupiną puslapį tautos istorijoje.

D. Pilkausko pasakojimu, 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Vokietijos armija žygiavo per Lietuvą. Jau pirmąją dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Pajuosčio karinį aerodromą, kur sunaikino ne vieną sovietų orlaivį. O birželio 25-ąją Liuftvafės pilotai vėl pasirodė virš miesto – ir tąkart bombos jau krito ant gyvenamųjų namų Klaipėdos gatvės rajone.

Tai, primena istorikas, buvo vienas labiausiai sukrečiančių periodų Panevėžio istorijoje: kai iš miesto besitraukiant sovietams, prie Cukraus fabriko surengtos politinių kalinių žudynės, nukankinti keturi ligoninės medikai, vyko Birželio sukilimas.

Atėjus vokiečiams, ramiau netapo. Trumpam plykstelėjusi viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo negailestingai sutraiškyta. Naujieji okupantai vykdė savą politiką, ir vienas jos žingsnių buvo masinis gyventojų naikinimas.

Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

DELFI.lt Gintarė Bakūnaitė

Apie vos 19 metų sulaukusią Matildą Olkinaitę niekas sužinoti neturėjo. Jai kartu su dar aštuoniais Lietuvos žydais žiauri egzekucija buvo įvykdyta 1941 m. liepą, o nušautųjų kūnai užkasti tiesiog šalikelėje, nuošaliame durpyne. Tokią tragišką ir skaudžią istoriją bei nutildytą išskirtinį jaunos merginos talentą atskleidė išlikęs senas jos eilėraščių sąsiuvinis bei užrakintas, odiniais viršeliais dengtas dienoraštis.
Sutapimas ar ne, bet Matildos kūryba galiausiai atkeliavo į Vilniaus Basanavičiaus gatvės 16 namą, kuriame studijuodama gyveno ir ji pati. Praėjus maždaug puššimčiui metų po jos mirties, 1987 m., šie rankraščiai pateko į Holokaustą išgyvenusios bei iš Kauno geto pasprukusios literatūrologės, profesorės Irenos Veisaitės rankas. „Čia iš tiesų yra fantastiška istorija. Tokios niekada nesugalvosi, tai atsitinka, nežinau, gal tai yra likimo ar Dievo ranka. Pažiūrėkite, tai yra ne tik knyga, tai yra paminklas“, – „Knygų mugėje“ pristatinėdama Matildos Olkinaitės biografiją „Atrakintas dienoraštis“ sakė profesorė I. Veisaitė.
Dabar jau žinoma, kad dvi Panemunėlio šeimos – Olkinų ir Jofių – buvo nužudytos atskirai nuo kitų areštuotųjų žydų. „Spėjama, kad žydšaudžių tikslas buvo apiplėšti turtingais laikytus Panemunėlio vaistininką ir malūninką“, – knygoje rašo Kultūros ministras ir knygos sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas. „Ji turėjo išnykti, jos vardo turėjo nebelikti“, – „Knygų mugėje“ sakė jis. Kaip rašoma knygoje, tiksli jos ir artimųjų bei dar vienos šeimos nužudymo ir užkasimo vieta buvo nustatyta tik 2018 m., JAV ir lietuvių archeologų ekspedicijos metu.

„Augusi kaip Amerikos lietuvė ilgus metus tikėjau, kad lietuvius žudyti kaimynus žydus su ginklu vertė naciai. Tiesos būta daug skaudesnės – Matildos žudikai buvo sąmoningi, jie įvykdė nusikaltimą aiškiai suvokdami, ką daro. Kaip nustatė tyrinėtojai, tuo metu su naciais kolaboravo 23 000 lietuvių, nors tai nesiekė vieno visų Lietuvos gyventojų procento“, – skaudžią istorinę tiesą knygoje aprašo L. V. Sruoginis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/senas-sasiuvinis-saugojo-sukreciancia-istorija-talentingai-devyniolikmetei-ziauri-egzekucija-buvo-atlikta-tiesiog-salikeleje.d?id=84313463

Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų judėjimas (ICAN) sveikina Beverly Hills miestą, priėmus rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos vadovus už aktyvų Holokausto iškraipymo skatinimą

Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų judėjimas (ICAN) sveikina Beverly Hills miestą, priėmus rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos vadovus už aktyvų Holokausto iškraipymo skatinimą

Padėka BEVERLY HILLS  miesto tarybai!

Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų tinklas (ICAN) sveikina Beverly Hills miestą, priėmus rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos vadovus už aktyvų Holokausto iškraipymo skatinimą.

„ Rytų Europoje pastebime nerimą keliančią vadovų ir politikų remiamą Holokausto iškraipymo tendenciją“, – pareiškė Vered Elkouby Nisim, ICAN CA pirmininkė. „Šiuo metu Lietuva vykdo tamsuolišką ir cinišką Holokausto iškraipymo kampaniją.

Dėkojame Beverly Hills  miestui už drąsą atsistoti ir pasisakyti prieš šią klastingą valstybės remiamą antisemitizmo formą“. Šių metų pradžioje Lietuva rengė įstatymų projektus, pagal kuriuos šalis galėtų paskelbti  neteisėtais kaltinimus, bendrininkavus nacių nusikaltimuose, po to, kai Lenkija ir Ukraina priėmė panašius įstatymus. Augant pasauliniam antisemitizmui, ICAN judėjimas įsitikinęs, kad įstatymai, skirti užmaskuoti tikrąją Holokausto istoriją, yra ypač pavojingi, todėl bendradarbiauja su JAV lyderiais, kad  griežtai priešintųsi tokiems įstatymams.

Miesto tarybos sesijoje priimtoje rezoliucijoje 2020 m.gegužės 19 d.  teigiama, kad „Beverly Hills miestas smerkia bet kokius Lietuvos  bandymus paneigti istorinę valstybės remtą veiklą ir kitus oficialius veiksmus, prisidėjus prie žydų ir kitų asmenų žudymo Holokausto metu. “ Ir „reikalauja, kad Lietuva nutrauktų visas pastangas rengti siūlomus teisės aktus, skelbiančius Lietuvą nekalta dėl visų nusikaltimų, skatinusių Holokaustą, įskaitant žydų ir kitų tautybių piliečių žudymą“.

Apie Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų judėjimą:  (ICAN) kuria stiprų judėjimą, telkiantį izraeliečius ir amerikiečius į kovą už geresnę Ameriką, saugesnį Izraelį ir stipresnį JAV ir Izraelio aljansą, palaikydami švietimą, pilietines akcijas, kampanijas ir rinkimus.

Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei  atidengtas paminklas Širvintose

Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei atidengtas paminklas Širvintose

Dar vienas gražus istorinės atminties projektas. Gegužės 19d. Širvintose atidengtas bareljefas Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei (1875 – 1941).

Skulptorius Romualdas Kvintas sumanė žymiajai širvintiškei pastatyti paminklą – macevos formos akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu, tačiau užbaigti jo nespėjo. Žydų bendruomenės “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” užsakymu bareljefą išliejo ir prie jau stovinčios akmens plokštės pritvirtino skulptorius Mindaugas Šnipas.

L. Mednikienės gyvenimas atspindi visą žydų tautos tragediją – kovojusi už Lietuvos laisvę tarpukariu, Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo nužudyta toje pačioje Lietuvoje.

Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.


Kaip rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje “Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai”, Liba buvo unikali ir stipri asmenybė. 1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus.

Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje

Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje

bernardinai.lt

Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m., LGGRTC, Vilnius, 2020

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų dr. Arūno Bubnio ir Stanislovo Buchavecko paruoštą knygą „Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m.“. Knyga svarbi tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje skelbiami Štuthofe kalintų Lietuvos žydų sąrašai, taip pat spausdinamos kai kurių kalinių nuotraukos, tokiu būdu tūkstančiams nužmogintų, nuasmenintų, numeriais įvardintų kalinių po beveik aštuonių dešimtmečių vėl grąžinant asmenybinius bruožus.

Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma, buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai arba tapo siautusios šiltinės epidemijos aukomis. Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto.

Žydų tautos tragediją  Antrojo pasaulinio karo metu prisiminti būtina

Žydų tautos tragediją  Antrojo pasaulinio karo metu prisiminti būtina

Pergalės diena prieš fašistinę Vokietiją  suvienija  visų tautybių žmones. Šiandien, švenčiant 75 –ąsias didžiosios Pergalės metines, negalime visi susirinkti, tačiau mes galime namie pasimelsti už negrįžusius iš prakeikto karo. Prisiminti sušaudytus miškuose ir grioviuose, nukankintus koncentracijos stovyklose  mūsų artimuosius ir draugus. Prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų ir ateinančių kartų gyvenimą.

Šiandien į mus žvelgia  Antrojo pasaulinio karo  laikų nuotraukos ir paminklai. Mūsų šventa pareiga prisiminti ir išsaugoti  kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ir milijonų žmonių, nukentėjusių nuo karo, tragiškas istorijas.

Europoje minimą gegužės 8-ąją prisimenama karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.

Europoje minimą gegužės 8-ąją prisimenama karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.

Europoje minima gegužės 8-oji – nevadinama Pergalės diena. Kartu su visa civilizuota Europa ši diena prisimenama kaip karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, kartu minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.

Lietuva nacių okupacijos laikotarpiu prarado beveik visą savo žydų bendruomenę – 200 000 žmonių ir iki šiol ginčijasi dėl kolaboravimo ,,didvyrių”, Holokausto istorinės tiesos, niekaip nesibaigiančiame ginče. Demoralizuojantys komentarai žiniasklaidoje tą dar kartą patvirtina.

Gegužės 8-osios proga verta pažvelgti, kaip Vokietija susitvarkė su savo šalies žiauria nacistine istorija.

1985 m. gegužės 8 d. Vokietijos prezidentas Richardas Karlas Freiherras von Weizsäckeris (toliau Richardas fon Veiczekeris)  kreipėsi į parlamentą, išdėstydamas istorinę Vokietijos ir vokiečių atsakomybę už nacizmo nusikaltimus. Tuo metu jis oficialiai įvardino karo pabaigą gegužės 8d. Veiczekeris pabrėžė neatsiejamą ryšį tarp nacių įvykdytų Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo sukeltų tragedijų.

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. D.Umbraso nuotr.

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Antrąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Šventė ilgai lauktą pergalę Trečiasis probleminis šiuolaikinės Lietuvos santykių su Holokaustu blokas yra sovietinių nusikaltimų ir represijų kvalifikacija – taip pat ir teisinė. Ar sovietų vykdytos masinės žudynės bei represijos okupuotoje Lietuvoje turi būti ne tik vadinamos, bet ir teisiškai pripažintos genocidu?Ar jos tokiomis turėtų būti pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu?

Daugeliui lietuvių šie klausimai – visiškai retoriniai, o atsakymas į juos vienareikšmiškai teigiamas. Ypač – pastaraisiais metais, kai viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė viešosios erdvės temų yra Rusijos grėsmė. Kuo griežtesnis ir aiškesnis sovietinės okupacijos bei sovietų nusikaltimų vertinimas – pirmiausiai Vakaruose – laikomas vienu iš pagrindinių „informacinio karo“ ir politinės kovos su Rusijos režimu būdų.

Štai kodėl tokį džiugesį tiek politikos elite, tiek ir patriotiškiausiai nusiteikusioje visuomenės dalyje sukėlė pernai rudenį dar kartą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre patvirtintas sprendimas, jog sovietų vykdytos pokario partizanų žudynės tarptautinės teisės požiūriu gali būti laikomos genocidu.

Tokiu sprendimu baigėsi iš Lietuvos teismų Strasbūrą pasiekę ginčai dėl sovietinio kolaboranto, talkinusio sulaikant pokario partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bylos dėl genocido. Tai paskelbta ženklu, jog Vakarai pagaliau pradeda iš tiesų pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekius, jog komunistinis totalitarizmas būtų prilygintas kitam didžiajam XX a. blogiui – nacizmui.

Žvelgiant iš grynai formaliojo argumentavimo bei teisinės pusės, šis sprendimas atrodo gana tvirtai pagrįstas. Juk teismas priėmė ir pripažino Lietuvos argumentus, kad partizanai buvo svarbi visos tuometinės tautos dalis, turėjusi reikšmingos įtakos jos visavertei egzistencijai. Tuo tarpiu sovietai siekė ją sunaikinti visą ar iš dalies. Tarptautinėje teisėje genocidas kaip tik ir apibrėžiamas kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, norint pakirsti jos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti bei išlikti ateityje. Lietuva pati buvo užkirtusi sau kelią į šią pergalę – iki šiol ji savo pretenzijas remdavo saviške, išplėsta teisine genocido interpretacija. Kaip žinia, Lietuvos teisėje genocidas apibrėžiamas ir kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik etninę art rasinę, bet ir socialinę bei politinę grupes. Pagrindinis to tikslas – sovietų, kurie naikino pirmiausiai pagal socialinius ir politinius požymius, nusikaltimus pakelti į genocido lygmenį.

Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. A.Barzdžiaus nuotr.

Tačiau toks apibrėžimas visuomet kirtosi su tarptautinėje teisėje naudojamu ir taip vyko tol, kol Lietuva nepradėjo įrodinėti, jog sovietai naikino socialines bei politines grupes ir nacionaliniu pagrindu – kaip okupuotų tautų dalį.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ši problematika išeina už teisinio mąstymo ir diskurso rėmų, pakliūdama į interpretacijų ir diskusijų lauką, kuriame tos interpretacijos gali būti sąlygotos ir politinių bei ideologinių motyvų. Tai patvirtina ir faktas, jog pats Strasbūro teismas, pritardamas Lietuvos argumentacijai, buvo skilęs – viena dalis teisėjų manė vienaip, kita – kitaip.

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Kodėl nėra esminio skaičiaus? Jei jau nėra nacionalinio sutarimo dėl to, kas laikytina prisidėjimu prie Holokausto ir kokiais kriterijais jis gali būti apibrėžiamas, tai gal tai, kaip nustatyti tiesioginį dalyvavimą žydų žudynėse nekelia jokių konceptualių nesusipratimų?

Juk, atrodytų, aiškiau ir negali būti – tiesioginiais Holokausto dalyviais laikytini tie, kurie žudė arba davė įsakymus žudyti. Regis, svarbiausias dalykas šioje plotmėje – remiantis kuo nuodugnesniais ir konkretesniais istoriniais tyrimais bei duomenimis suskaičiuoti visus žinomus žydų žudikus.

Viena vertus, nustatyti tuometinės Lietuvos visuomenės įsitraukimo į žydų žudynes tikrąjį ar, teisingiau, labiausiai tikėtiną mastą. Antra vertus, kiek identifikuoti kiek įmanoma daugiau konkrečių asmenų, kurie vykdė šį nusikaltimą. Vis dėlto, kad ir kaip, regis, paprastai ir elementariai tai beskambėtų, ši užduotis Lietuvai vis dar neįvykdoma.

Niekas – netgi profesionalūs istorikai – negali aiškiau ir konkrečiau pasakyti, kiek lietuvių galėjo tiesiogiai dalyvauti žydų žudynėse, žudydami juos savo rankomis ir kas jie tokie buvo. Tokie duomenys vis dar yra tik labai preliminarūs ir fragmentiški, kai kuriems to laikotarpio tyrinėtojams ir specialistams teigiant, jog žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo kelių iki dešimties tūkstančių įvairių marionetinių struktūrų narių.

Suprantama, kad dar neaiškesnė situacija – mėginant nustatyti, kiek žmonių buvo įsitraukę į kitas tokio didžiulio pramoninio mechanizmo kaip 200 tūkst. žmonių genocidas veikas – aukų gaudymą bei saugojimą, žudynių vietų paruošimą, pagaliau, turto grobstymą.

Kodėl taip yra? Juk profesionalių istorinių tyrimų apie žydų žudynes Lietuvoje, regis, yra apstu, tik jie daugiausiai skirti atskiriems Holokausto epizodams atskirose šalies vietose. Tad, atrodytų, pagrindinis dalykas – tuos tyrimus susisteminti bei susintetinti.

Viena pagrindinių, o gal net ir pagrindinė to priežastis – iracionalus bei miglotas, tačiau instinktyvus bei nenugalimas įsitikinimas, kad toks susintetinimas ir inventorizavimas reikštų lietuvių, kaip tautos, „kolektyvinės kaltės“ pripažinimą. O tai yra politiškai pavojinga – tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje plotmėje.

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (I dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (I dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Juk šie metai aukščiausiu valstybės lygiu paskelbti ne tik Vilniaus Gaono bet ir Lietuvos žydų istorijos atminties metais. Be to, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje šiemet minimos apvalios su Antruoju pasauliu karu, nacizmo nusikaltimais bei Holokausto katastrofa susijusios datos. Bent pora tokių būdų – seniai aiškūs. Vienas – atvira ir nuosekli lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse inventorizacija, pagaliau nustatant tikrąjį to dalyvavimo mastą bei mėginant baigti grąžinti išplėštą ir išgrobstytą aukų turtą jų palikuonims.

Ne mažiau svarbus antrasis – atsisakyti pastangų pasiekti, jog sovietų represijos, nusikaltimai bei žudynės būtų pripažinti genocidu ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. Tai padaryti reikėtų net nepaisant to, jog šios pastangos pastaruoju metu tarptautinėje erdvėje ėmė duoti šiokių tokių teisinių vaisių. Juk pagrindinės kliūtys, trukdančios sovietų nusikaltimus ir Holokaustą vadinti tuo pačiu vardu – pirmiausia yra ne formalios ir teisinės, o etinės bei moralinės.

Tai pabrėžia ir kai kurių svarbiausiųjų Holokausto tyrimų bei atminties centrų istorikai. Kiek šiuo metu tikėtina, jog bus pagaliau žengtas nors vienas ar net abu šie žingsniai? Tokia tikimybė visuomet buvo nedidelė ir, galima sakyti, teorinė. O pastaruoju metu ji netgi dar labiau sumažėjo.

Vėtra ar pasaka be galo? Kas verčia skeptiškai vertinti tikimybę, jog ne tik šiais metais, bet ir tolimesnėje ateityje galima tikėtis kažkokių didesnių postūmių lietuviškoje mąstysenoje apie Holokaustą ir jo suvokime?

Vieną iš naujausių argumentų tokiam skepticizmui ir vėl pateikė niekaip nesibaigianti nacių administracijos pareigūno bei antisovietinio rezistento Jono Noreikos-generolo Vėtros istorija. Balandį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbė, jog laimėjo dar vieną ir jau greičiausiai galutinę pergalę Lietuvos teismuose prieš JAV gyvenantį žydų kilmės Lietuvos pilietį Grantą Gochiną.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas atmetė G.Gochino skundą dėl to, jog žemesnių instancijų teismai atsisakė tenkinti jo prašymą įpareigoti centrą pakeisti savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos.

 

 

Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu

Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu

Reabilitacijos pažymos fragmentas

Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, Seimo TS-LKD frakcijos nariai 2020 m. balandžio 23 d. DELFI.lt rašė ,,dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Joną Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl bendradarbiavimo su vokiečiais. “

Tačiau tos reabilitacijos nuosprendis nieko nesako apie bendradarbiavimą su naciais ir žydų getų organizavimą bei jų turto tvarkymą.

Spausdiname Donato Glodenio straipsnį ,,Dėl J. Noreikos reabilitavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu”

2015-11-18 Donatas Glodenis.

Sekmadienį laidoje „Savaitė“ man jau pažįstamos žurnalistės Joana Lapėnienė ir Nemira Pumprickaitė pabandė apjuodinti J. Noreikos nuvainikavimo siekusius visuomenės veikėjus ir apginti J. Noreikos garbę. Pumprickaitė akivaizdžiai nukreipė V. Rakutį išdėstyti reikalą taip, kaip jai reikia; nors pastarasis pernelyg ir nesipriešino. Buvo sutelktos jungtinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos karo akademijos, ir žurnalistų pajėgos (tiesa, V. Rakutis taip pat protarpiais dirba LGGRTC, tad jį galima priskirti ir šiai įstaigai).S

Ypač įtikinamai skambėjo Delfi.lt apžvalgininko komentaras, kuris, deja, visiškai „prašauna“ pro reikalo esmę:

„Jeigu mes esame teisinė valstybė ir LAT yra reabilitavęs J. Noreiką dar 1991 metais, kodėl tik šiandien staiga kažkas pabunda ir sako: kodėl tas žmogus buvo reabilituotas? Tai jūs ginčijate LAT sprendimą? Ar atsirado kokių nors naujų duomenų? Nei to, nei to neatsirado“, – tikina DELFI.lt apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas.

Problema ta, kad J. Noreika nebuvo nuteistas už talkininkavimą genocidui. Ir reabilituotas jis buvo ne dėl visko, ką gal būt yra padaręs, o dėl tų konkrečių veikų, už kurias jis buvo nuteistas.

Dokumentai, susiję su J. Noreikos nuteisimu beigi reabilitavimu, yra viešai prieinami. Didelė jų dalis yra vienoje J. Noreikos bendražygio A. Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“. Tačiau iš viešai publikuotos bylos medžiagos ir yra matyti, kad J. Noreika net nebuvo kaltinamas dėl dalyvavimo genocide, o ir jo tarnavimas vokiečiams Šiaulių apskrities viršininko pareigose paminimas tik tarp kitko.

Štai keletas ištraukų iš knygos.

Teisiamojo J. Noreikos liudijimas:

„Iki 1941 m. su šeima gyvenau Bistryčiuose, po to persikėliau į Telšius. Čia susitikau su pažĮstamais draugais, kurie dirbo aktyvistais, vėliau aš jiems padėjau organizuoti mitingus, susirinkimus, kuriuose visus kviečiau padėti naujai vokiečių valdžiai prieš sovietų valdžią ir bolševikus. Susitikau su pažĮstamu bičiuliu Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Svilu. Pakalbėjus jis mane nuo rugsėjo mėn. rekomendavo Šiaulių apskrities viršininku. Buvau atsakingas už tvarka, kad visi dirbtų ir vykdytų visus vokiečių valdžios reikalavimus. Maniau, kad Raudonoji armija bus greit nugalėta. 1943 m. vasario mėn. mane išvežė į vokiečių koncentracijos stovyklas, ten išbuvau iki 1945 m. kovo mėn., t.y. iki užeinant Raudonajai armijai.“ (360-361).

Paskutinis žodis:

„Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau savo tikslo, bet visko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal 1 punktą kaltinimo, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“ (384).

Kas sakoma tribunolo 1946 m. lapkričio 20-22 d. nuosprendyje (knygos psl. 386-393) dėl J. Noreikos dalyvavimo genocide? Nieko. Tie dokumentai, kurie dabar yra pateikiami, kas link jo nurodymų dėl žydų uždarymo į getus ar dėl turto tvarkymo, nėra vertinami nuosprendyje. Jie greičiausiai nė nebuvo žinomi. Štai kas sakoma apie jo veiklą nacių valdymo metais:

„Teisiamasis Noreika 1941-1944 m. buvo Šiaulių apskr. viršininkas, mitinguose ir susirinkimuose sakė kalbas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą bei bolševikus, ir kvietė valstiečius padėti vokiečių kariuomenei maisto produktais, kad jie greičiau nugalėtų Raudonąją armiją.“

Ir galiausiai, štai už ką jis nuteisiamas:

„Savo veiksmais Noreika padarė nusikaltimus, numatytus pagal RSFSR BK 58-la ir 58-11 str.“

Taigi, už ką buvo nuteistas J. Noreika? Už „Tėvynės išdavimą (RSFSR BK 58-1a straipsnis) ir už „Dalyvavimą antisovietinėse organizacijose“ (58-11 straipsnis).

Dar vienas klausimas. Ar J. Noreika buvo reabilituotas atlikus bylos nagrinėjimą iš naujo? Nieko panašaus. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. 8-17228 J. Noreika buvo reabilituotas remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. įstatymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Šis įstatymas tiesiog nenumatė bylų nagrinėjimo iš naujo. Tačiau jis aiškiai nustatė, pagal kuriuos RSFSR BK ir LTSR BK straipsnius nuteisti asmenys yra reabilituojami. Dėl RSFSR BK 58 straipsnio įstatyme pasakyta, kad reabilituojami asmenys, nuteisti „už veikas, numatytas galiojusio Lietuvos TSR teritorijoje RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnyje, jeigu jos nesusijusios su žudynėmis, teroristiniais aktais, plėšikavimu, talkininkavimu hitlerininkams vykdytose civilinių žmonių žudynėse“.

Taigi, sovietinių organų sprendimai tuo įstatymu nėra įvardijami nepagrįstais ar peržiūrėtinais. Įstatymas tik numatė, jog tam tikros veikos nebėra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, jei jos buvo atliktos karo metu ar po karo (žr. preambulę: „Siekdamas atkurti istorinį teisingumą, pasiremdamas lietuvių tautoje išsaugotu pokario metų laikotarpio vertinimu ir vadovaudamasis humanizmo idealais“). Jei asmuo buvo nuteistas už būtent tokias veikas, jo negalima laikyti kaltu, jis turi būti reabilituotas.

Kaip matėme, tos veikos, už kurias J. Noreika buvo nuteistas, nebuvo susijusios su žudynėmis, o apie jo talkininkavimą hitlerininkams vykdytose civilių žmonių žudynėse nuosprendyje bei kituose bylos dokumentuose neužsimenama. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs nuosprendžio J. Noreikai pagrindus – RSFSR BK 58-1a ir 58-11 straipsnius), reabilitavo jį (ir bendrabylius) išduodamas atitinkamą pažymą.

Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad J. Noreiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kažkaip ėmė ir išteisino dėl dalykų, kurie jam yra prikišami viešojoje erdvėje dabar. Nes tų dalykų nebuvo nuosprendyje, kurį pagal 1989 m. įstatymą LAT vertino.

Beje, gali būti, kad Noreiką reabilitavo dar LTSR Aukščiausiasis Teismas. Kodėl yra pagrindo taip manyti? Ogi todėl, kad kai buvo išduota ta pažyma – 1991 m. gegužės 27 d. – jau ilgiau nei metus galiojo Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas Taigi, kodėl būtent šis įstatymas nebuvo taikomas, jei realus sprendimas dėl J. Noreikos reabilitavimo buvo priimtas būtent 1991 m. gegužės 27 d.? Taigi, gali būti, kad iš tiesų sprendimas buvo priimtas tarp 1989 m. įstatymo priėmimo dienos ir dienos, kai buvo priimtas įstatymas, bent jau pasipriešinimo dalyvių bylose turėjęs pakeisti 1989 m. įstatymą. Tačiau gal būt yra koks nors paprastesnis paaiškinimas, kodėl 1989 m. įstatymas vis dar buvo taikomas 1991 m. gegužę. Formaliai jis lyg ir nebuvo atšauktas…

O visgi, jei sovietų teismui būtų buvę pateikti J. Noreikos raštai dėl žydų iškeldinimo į getus ir žydų turto? Kaip tuomet būtų pasielgęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas?

Šitai atspėti sudėtinga. Gali būti, kad J. Noreika vis tiek būtų buvęs išteisintas. O gal ir ne.

Tačiau debatai visuomenėje vyksta ne dėl J. Noreikos kaltės baudžiamosios teisės prasme (į ką vis bando lenkti jo šalininkai, nes taip jiems naudingiau – galima pamojuoti LAT reabilitacija), bet dėl moralinio vertinimo. J. Noreika buvo sušaudytas. Niekas negali mirusiojo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau mes turime teisę spręsti, ar tie mirusieji verti atminimo lentų ir Vyčio Kryžiaus ordinų, ar ne. Ir šis mūsų apsisprendimas vargu ar susijęs su baudžiamųjų bylų medžiaga.

Paskaitos apie Žaką Lipšicą kartojimas ir pabėgimo iš Panerių istorija

Paskaitos apie Žaką Lipšicą kartojimas ir pabėgimo iš Panerių istorija

Labai atsiprašome, jog dėl techninių nesklandumų daliai žmonių, norėjusių išklausyti paskaitą apie Ž. Lipšicą, to padaryti nepavyko. Šį ketvirtadienį (gegužės 7 d. 15.00 val.) paskaita bus kartojama. Kviečiame prisijungti visus, negalėjusius dalyvauti paskutinį kartą!

Gegužės 7 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas: 
https://us04web.zoom.us/j/7271…

Gegužės 5 d. 15.00 val.
Panerių pabėgimo tunelis: plėšiko, inžinieriaus ir elektriko istorija

Panerių masinių žudynių vietoje nuo 1943 m. naciams siekus nuslėpti nusikaltimų pėdsakus buvo įkalinta 80 kalinių, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti sušaudytųjų palaikus. Įgyvendinus šį vokiečių pareigūnų sumanymą taip pat būtų buvę sušaudyti ir kaliniai, tačiau jiems kilo idėja gelbėtis išsikasant požeminį tunelį, vedusį už įkalinimo vietos aptvėrimo ribų.

1944 m. ilgesniu nei 30 metrų tuneliu pabėgo dalis brigados narių, tarp kurių buvo ir pagrindiniai šio pabėgimo plano iniciatoriai: brangenybių plėšikas, inžinierius bei elektrikas. Paskaitoje muziejininkas istorikas Mantas Šikšnianas detaliau atskleis gelbėjimosi eigą bei minėtų brigados narių vaidmenį pabėgimo organizavime.

Gegužės 5 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3bIpxHA

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 776 0246 9559
Prisijungimo slaptažodis: 005691

,,Kupškėnų mintys” rašo kaip pasaulis minėjo Holokausto atminimo dieną

,,Kupškėnų mintys” rašo kaip pasaulis minėjo Holokausto atminimo dieną

Rubrika ,,Jie gyveno šalia mūsų”

Balandį (šiemet tai balandžio 20–21 diena), paminėta Holokausto aukų atminimo diena (Yom HaShoah). Ji minima Izraelyje ir kitose pasaulio šalyse gyvenančių žydų bendruomenėse.

Rasa ČEPAITĖ

Šią dieną pagerbiama šešių milijonų žydų, žuvusių per Holokausto laikotarpį nuo nacistinės Vokietijos režimo, netektis. Izraelyje tai nacionalinė atminimo diena ir valstybinė šventė. Ji oficialiai įgalinta priėmus įstatymą Knesete (Izraelio parlamentas) ir pradėta minėti 1953 m. Nors šią datą nustatė Izraelio vyriausybė, ji yra tapusi viso pasaulio žydų bendruomenių minima diena.

 

Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas. Reaguojant į Linkevičiaus atsakymą dėl prašymo peržiūrėti nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros

Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas. Reaguojant į Linkevičiaus atsakymą dėl prašymo peržiūrėti nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros

Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas, Seimo TS-LKD frakcijos nariai

DELFI.lt

Balandžio 6-ąją kreipėmės į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, prašydami peržiūrėti savo ankstesnes nuostatas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros po balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) galutinio ir neskundžiamo sprendimo. Atsakymo iš Ministro sulaukėme, ir ačiū, kad paiso įstatymų reikalavimo, o iš Mero – eilinį kartą tylą, tačiau apie politinės kultūros stoką kitą kartą…

Ministre, Jūs teigiate, kad esate „gerai susipažinęs su Centro nuomone apie Joną Noreiką“, remiatės 2017 m. Centro pažyma, kurioje teigiama, kad J. Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai, tačiau neatsižvelgėte į paskutinius Centro atradimus ir išvadas, o jos teigia: „Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo; Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; 1941 m. lietuviai, žydai ir dauguma vokiečių nežinojo, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“. Todėl dar kartą prašome Jūsų, kad ši oficiali, šiais klausimais valstybinę politiką formuojančios institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro – išvada būtų perduota visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms, kad būtų vadovaujamasi ja, reikalui esant.

Virtualios paskaitos: pabėgimo iš Panerių istorija ir Lietuva Žako Lipščico prisiminimuose

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus organizuoja  virtualias paskaitas:
pabėgimo iš Panerių istorija ir Lietuva Žako Lipščico prisiminimuose.

„Esu skulptorius iš Lietuvos“, – taip prisistatydavo skulptorius Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz, 1891-1973), atidarydamas parodas garsiausiuose pasaulio muziejuose ir galerijose, nors Lietuva tuo metu pasaulio žemėlapyje apskritai neegzistavo. Apie Lietuvos vaizdinį Ž. Lipšico prisiminimuose, jo ryšius su Lietuvos menininkais ir intelektualais, papasakos skulptoriaus kūrybos ir memorialinio palikimo tyrinėtoja muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Balandžio 28 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3eOiwqQ

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 781 3821 0199
Prisijungimo slaptažodis: 6YSTki

Gegužės 5 d. 15.00 val.
Panerių pabėgimo tunelis: plėšiko, inžinieriaus ir elektriko istorija

Panerių masinių žudynių vietoje nuo 1943 m. naciams siekus nuslėpti nusikaltimų pėdsakus buvo įkalinta 80 kalinių, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti sušaudytųjų palaikus. Įgyvendinus šį vokiečių pareigūnų sumanymą taip pat būtų buvę sušaudyti ir kaliniai, tačiau jiems kilo idėja gelbėtis išsikasant požeminį tunelį, vedusį už įkalinimo vietos aptvėrimo ribų.

1944 m. ilgesniu nei 30 metrų tuneliu pabėgo dalis brigados narių, tarp kurių buvo ir pagrindiniai šio pabėgimo plano iniciatoriai: brangenybių plėšikas, inžinierius bei elektrikas. Paskaitoje muziejininkas istorikas Mantas Šikšnianas detaliau atskleis gelbėjimosi eigą bei minėtų brigados narių vaidmenį pabėgimo organizavime.

Gegužės 5 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3bIpxHA

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 776 0246 9559
Prisijungimo slaptažodis: 005691

Holokausto aukų atminimo dieną prisimename ir kupiškėnus

Holokausto aukų atminimo dieną prisimename ir kupiškėnus

“Kupiškėnų mintys”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda spausdinti Kupiškio žydų istoriją, kurią spausdina laikraštis “Kupiškėnų mintys”. Leidėja ir redaktorė Nomeda Simėnienė. Prisminimų apie Kupiškio 1. 444 žydų bendruomenę, gyvavusią iki Holokausto, gyvenusią šio, jidiš kalba vadinamo,- Kupišok  štetle istorijos projektą „Jie gyveno šalia mūsų“ remia Spaudos, radijo ir televizijos  rėmimo fondas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja, kupiškėnams, kad jie  prisimena savo kaimynus žydus, taip pat dėkojame ir Panevėžio laikraščiui ,,Sekundė“, šiemet spausdinusiam įdomius straipsnius, atgaivinusius žydų veikos reikšmę ir asmenybes, padedant miesto žydų bendruomenei, prisiminti Panevėžio žydų turtingą istoriją.

Ačiū Lietuvos miestų ir miestelių žurnalistams, inicjuojantiems tokius projektus apie šimtmečius Lietuvoje gyvenusius žydus.

Jie gyveno šalia mūsų

 

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metais sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Buvo paskelbta rezoliucija, kurioje atmetamas Holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu.

Kasmet sausį prisimenamos ir įprasminamos per Antrąjį pasaulinį karą nacių vykdytų masinių žudynių aukos. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinti Aušvico stovyklos mirtininkai: 7 tūkst. leisgyvių kalinių, iš jų – 130 vaikų. Nuo 1940 iki 1945 metų čia nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių: žydų, lenkų ir kitų tautybių žmonių iš visos Europos.

Aušra JONUŠYTĖ

Kupiškio centras 1932 metais. Dešinėje didžioji žydų sinagoga.
Juozo Karazijos nuotr. Kupiškio etnografijos muziejaus archyvas

Žudynėms vadovavo vokiečių žvalgybininkas

Skaudus ir tragiškas likimas, kaip ir visose nacių okupuotose teritorijose, ištiko ir Kupiškyje gyvenusias žydų šeimas, ir sovietinius aktyvistus.

Sovietų–nacių karo išvakarėse Kupiškyje gyveno apie pusantro tūkstančio žydų (pagal kitus šaltinius – 1200, arba 42 proc. miesto gyventojų), kurie beveik visi buvo nužudyti laisvamanių ir žydų kapinėse Kupiškyje.

Iš pradžių Kupiškio karo komendantu kelias dienas buvo vermachto majoras Hiubentalis. Pastarajam iš Kupiškio išvykus, 1941 m. liepos pirmomis dienomis miesto komendanto pareigos atiteko Kupiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojui, vokiečių žvalgybininkui Verneriui Liovei. Jo padėjėjais buvo paskirti Kupiškio gimnazijos gimnazistai Petras Bernatavičius ir Antanas Jokantas. V. Liovės sekretore komendantūroje dirbo Kupiškio gimnazijos mokytoja Vilhelmina Kregždaitė. V. Liovė, įsikūręs Kupiškio valsčiaus savivaldybės pastate, jautėsi visateisis šeimininkas ir žmonių likimų valdytojas.

Karantinai prasideda ir baigiasi, vertybės – išlieka!

Šiais metais Holokausto atminties diena, Yom HaShoah arba Katastrofos diena, dėl suprantamų priežasčių minima kitaip. Ji, kaip ir daugelis kitų veiklų, persikelia į virtualią erdvę. Balandžio 20 d. Pasaulio žydų kongresas internetu surengė Yom HaShoah paminėjimo ceremoniją, prie kurios prisijungė ir Lietuvos žmonės – žydai ir nežydai. Prisijungė visi, kuriems svarbi žmogaus gyvybė, tautos išlikimas ekstremaliomis sąlygomis. Tai aktualu ir šiandien, kai visą pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija.

Izraelio ambasadorių Y. Levy ir  Šolomo Aleichemo gimnazijos L.e.p. direktorę R. Reches iš Nacionalinės bibliotekos TV studijos kalbina Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.