Holokaustas

Traumuotiems lietuviams iš „priklausomos Lietuvos“ reikia Holokausto su gėlytėmis

I. Makaraitytė.www.DELFI.lt

…Nei ji dingo kur toji neapykanta žydams ir kitokiems, nei ką. Ir „pozityvas“ nepadeda jos atsikratyti. Yra dalis lietuvių, kurie vis dar nekenčia žydų. Ne, ne visi komentarai yra Kremliaus trolių darbas, nes jų viešojoje erdvėje buvo pilna dar tada, kai apie socialinę žiniasklaidą niekas nė nesvajojo. Jei būtų kitaip, politikų kalbos nebūtų apvalios, vis dar paradinės ir ne šiaip apie kažkokį Holokaustą, išžudytus žydus, o apie žydus, kurie buvo Lietuvos dalis. Ir susėdus aplink stalą girti vyrai nesisielotų, kad, kaip, girdi, gaila, ne visus žydus ištraiškėm čia pas mus.
Dar didesnei daliai visuomenės ši tragedija išvis net neegzistuoja. Sena apgriuvusi sinagoga mažo miestelio privataus kiemo vidury yra viso labo tik apipuvęs pastatas, kurio nei nugriausi, nei padegsi. Dar iš senos daržinės bent malkų būtų. O kokia nauda iš griūvančios sinagogos? Ir kiek jų tokių? Kiekvieną sykį, kai tik užeina kalba apie apleistas žydų kapines, lietuviai beda pirštu – mes tai savas prižiūrime, juk net į Sibirą važiuojame, o kur žydai, kur žydų bendruomenė, kad savų negali apeiti, vis mūsų kieman dairosi? Bet jų nėra… nėra miesteliuose žydų, išžudyti jie…

Panevėžyje vyksta renginiai, skirti Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimui

Panevėžyje vyksta renginiai, skirti Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimui

Projektą „Tiltas iš praeities į ateitį“ vykdo Panevėžio Rožyno progimnazija kartu su partneriu Panevėžio m. žydų bendruomene.  Paraleliai kartu su edukacinėmis pamokomis, kurios vyksta pagal programą jau keturiolika metų iš eilės kartu su mokiniais nagrinėjama Holokausto istorija. Pagal projekto planą šie užsiėmimai vyksta vyresnių klasių, pradedant nuo 6-osios mokinių tarpe. Rožyno progimnazijoje veikia tolerancijos centras, kuriam vadovauja istorijos mokytoja Genutė Žilytė. Jau tapo tradicija demonstruoti vyresnių klasių mokinių pieštus plakatus Panevėžio miesto visuomenės apžiūrai, kad jie galėtų susipažinti ne tik su meniniu plakato apiforminimu, bet ir tragiška Lietuvos žydų tema Holokausto metu.

Savivaldybė aptvers senąsias žydų kapines Kretingoje

Kretingos rajono savivaldybės vadovai, įgyvendindami žydų bendruomenei duotą pažadą šiemet aptverti 1,83 ha ploto senųjų žydų kapinių teritoriją, praėjusią savaitę į pasitarimą pakvietė žydų bendruomenės, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus atstovus bei šalia Kretingos senųjų žydų kapinių esančio privataus sklypo, kuriame šiuo metu vykdomi statybos darbai, savininkus.

„Kapinių sklypo kadastriniai matavimai jau atlikti ir atsižvelgdami į šių kapinių, kaip kultūros paveldo objekto, svarbą, o kartu – ir savivaldybės finansines galimybes, siūlome žydų kapinių teritoriją aptverti segmentine tvora, išlaikant vertinguosius buvusios tvoros elementus. Skaičiuojamoji tokios tvoros kaina būtų apie 15–20 tūkst. eurų, tačiau tiksliai ji paaiškės tik parinkus rangovą darbams atlikti ir parengus statybos projektą“, – sakė savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas, akcentavęs, kad administracija artimiausiu metu skelbs konkursą rangos darbams su projektavimu nupirkti, jeigu tokiam savivaldybės siūlymui bus pritarta.Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės Daivos Masiliauskienės, segmentinės tvoros pasirinkimui departamentas neprieštarauja, tačiau svarbiausia – išsaugoti likusį kultūrinį paveldą, t. y. palikti buvusios tvoros fragmentus.  

Holokausto aukos pagerbiamos skaitant jų vardus

BNS. Lietuvos žydų genocido diena minima, skaitant Holokausto aukų vardus. Sekmadienį skaitymai prasidėjo Merkinėje, šią savaitę jie vyks Vilniuje ir Kaune.

Gyventojai kviečiami ir patys rengti skaitymus. „Iniciatyvų sąrašas nėra baigtinis – visi norintieji gali prisidėti išsirinkdami Holokausto atminimui svarbią vietą. Nužudytųjų vardai ir pavardės gali būti randami muziejuose, bibliotekose ar žydų paveldo išsaugojimu besirūpinančiose organizacijose“, – nurodo akcijos iniciatoriai. Pilietinė iniciatyva „Vardai“ rengiama jau septintus metus.

„Holokaustas – viena skaudžiausių temų Lietuvos istorijoje. Tik kalbėdami ir prisimindami nemalonią praeitį galime tapti atviri pasauliui. Manau, kad šie skaitymai yra stipri ir asmeniška tokios atminties bei laisvės išraiška“, – sako „Vardų“ koordinatorė Milda Jakulytė-Vasil.

Rugsėjo 20 d. Vilniuje vardų skaitymai vyks dviejose vietose. Vidurdienį prie „Atminimo akmens“, skirto tarpukario kulinarei Faniai Lewando ir jos vyrui Lazar Lewando (Vokiečių g. 14) Vardus skaitys Žmogaus teisių organizacijų koalicijos nariai. Skaitymas bus atviras praeiviams ir visiems norintiems prisidėti. Baigiantis darbo dienai, vardų skaitymas persikels į buvusios geto bibliotekos kiemelį (Žemaitijos g. 4). Perskaitydamas žuvusiųjų minėjimo maldą Molei, renginį pradės Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuel Jatom. Neringa Latvytė-Gustaitienė iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus susirinkusius supažindins su pastato istorija ir Vilniaus geto kalinių likimu. Vardų skaitymas Žemaitijos g. 4 kiemelyje tęsis iki 19 val. Tą pačią dieną vardai bus skaitomi Eišiškių miesto centre ir Ukmergėje senosiose Ukmergės žydų kapinėse, rugsėjo 21 d. Dieveniškių miestelio centre bei Semeliškių miestelio aikštėje prie gimnazijos. Rugsėjo 22 d. Vardus skaitys marijampoliečiai Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje, Seirijų gyventojai – šalia esančioje žudynių vietoje Šilaičių kaime, Kėdainiuose organizuojamas Atminties kelias, kuriuo nuo miesto parko iki žudynių vietos bus einama tuo pačiu keliu, kuriuo į mirtį buvo varomi žydai. Ši iniciatyva vyks ir Šeduvos centre prie paminklo Šeduvos žydams atminti, Jonavoje prie krašto muziejaus, Inturkės gyventojai vardus skaitys trejose žydų žudynių vietose Rašos miške, Švenčionių r. Rugsėjo 23 d. vardus skaitys kauniečiai, Laisvės al. šalia buvusio Metropolio restorano ir Danieliaus Dolskio paminklo, rugsėjo 24 Šiaulių gyventojai prie Šiaulių geto vartų paminklo. VARDŲ skaitymo iniciatyva baigsis rugsėjo 24 d. Tą dieną Lietuvos gyventojai kviečiami aplankyti arčiausiai esančias žydų žudynių vietas. Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 dieną. Tą dieną 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus getas.

Kauno geto gestapininko Helmuto Raucos anūkė susitiko su Didžiosios akcijos liudininke

Kauno žydų bendruomenėje lankėsi gestapininko Helmuto Raucos, kuris buvo pagrindinis Didžiosios akcijos Kauno gete vykdytojas (https://en.wikipedia.org/wiki/Helmut_Rauca), anūkė Reglindis Rauca, gana vėlyvame amžiuje sužinojusi apie savo senelio praeitį ir nusikaltimus. Patirtas šokas paskatino ją parašyti knygą, kurioje be kitų siužeto linijų analizuojami ir jos senelio nusikaltimai, artimiausios aplinkos vengimas juos priimti ir suvokti, tapatumo ir savo santykio su besikeičiančiu pasauliu paieškos. Kaune rašytoja, aktorė, visuomenininkė norėjo susitikti su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą ir tą siaubą, tą tragišką dieną Demokratų aikštėje Kaune, kai jos senelio balta pirštine apmautu pirštu rodoma kryptis “į kairę” ar “į dešinę” reiškė gyvenimą arba mirtį. Ponia Reglindis labai jaudinosi prieš šį galbūt šiek tiek nevienprasmišką susitikimą, tačiau jos šiluma, paprastumas, nuoširdumas ištirpdė bet kokias galimas sienas ir sukūrė jaukų bendrystės ir tarpusavio supratimo santykį.

Stella Maris – gelbėjusi žmones ne tik jūroje. Apie Veiviržėnų kleboną J. Galdiką, gelbėjusį žydus

2017-09-15 , “Pajūrio najienos”, Aut. Romualdas Beniušis

   Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus.

Nuotraukoje: J. Galdikas tremtyje Vokietijoje apie 1918 m.

J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.

Šventosios parapijos vaikai po Pirmosios Komunijos šventės su kunigu A.Račkausku. Pirmoje eilėje pirma iš kairės A.Bagdonavičiūtė, antroje eilėje antra iš kairės L.Bagdonavičiūtė.

Tuo metu jis savo brolio V. Galdiko 8 ha žemėje, kuri jam buvo suteikta kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalijant Būtingės dvaro žemes, ir sumanė pastatyti koplyčią, šalia čia 1929–1930 metais pastatytos jo brolio sodybos. Medinė koplyčia su varpine buvo pastatyta per kelis mėnesius ir kainavo apie 12 tūkst. litų. 1931 metų liepos 12 dieną ją pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius, būsimasis vyskupas-kankinys Vincentas Borisevičius (1887–1946). Koplyčios statytojai ja, kol bus pastatyta nauja katalikų bažnyčia Šventojoje, leido naudotis Šventosios ir Būtingės apylinkių tikintiesiems.

Pradėjus veikti koplyčiai, susiformavo Šventosios–Pašvenčio parapijos židinys, pamaldos vykdavo sekmadieniais. Kunigui Jonui Ilskiui (1907–1985) 1935–1938 metais dirbant Palangos bažnyčios vikaru ir kapelionu, jis tapo Šventosios parapijos organizatoriumi ir pirmuoju koplyčios administratoriumi, nors pati parapija įsteigta 1939 metais, jos administratoriumi paskyrus Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“, tuo metu stovėjusio Šventosios uoste, kapelioną kunigą Antaną Račkauską (1907–?). Šiuo metu Salantuose gyvenančios Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės, gim. 1931 metais, archyve saugoma 1940 metais prie koplyčios nežinomo fotografo daryta nuotrauka, kurioje kartu su šiuo kunigu po Pirmosios Komunijos šventės įsiamžinę Šventosios ir Būtingės apylinkių katalikų vaikai, tarp kurių ir Būtingėje gyvenusios Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės. Koplyčioje šv. Mišias aukodavo ir sodyboje poilsiaudavęs J. Galdikas bei jo bičiuliai kunigai, tarp kurių būdavo ir Lietuvos pranciškonų provincijolas Pranciškus Kazimieras Čepulis (1884–1962). Šiuo metu JAV, Floridos valstijoje, Tėvų Pranciškonų vienuolyne tarnaujantis kraštietis pranciškonas kunigas Bernardas Talaišis (gim. 1929 m.) yra minėjęs, kad P. K. Čepulio, klebonavusio Laukžemės bažnyčioje ir gerai pažinojusio 2 km į rytus nuo Laukžemės Žynelių kaime gyvenusią Talaišių šeimą, kvietimu, jie lankėsi Galdikų sodyboje ir buvo gausiai pavaišinti. Kadangi nemaža dalis Šventosios ir Būtingės gyventojų buvo žvejai, kurie Baltijos jūroje, siaučiant audroms, neretai rizikuodavo savo gyvybėmis, tikėtina, kad jų ir J. Galdiko iniciatyva koplyčios altoriuje buvęs šv. Kazimiero paveikslas 1931 metais buvo pakeistas žinomo to meto Lietuvos bažnytinio meno kūrėjo dailininko Bronislovo Šaliamoro (1893–1976) drobėje aliejumi tapytu ir koplyčios titulą įprasminančiu Švč. Mergelės Marijos – Jūrų žvaigždės paveikslu. Šis paveikslas, kuriame pavaizduota jūroje didžiulių bangų mėtoma žmonių pilna valtelė, kurią saugo ir globoja Švč. Mergelė Marija – Jūrų žvaigždė, tapo ne tik šios koplyčios, bet ir visų, kuriems grėsė žūtis, išsigelbėjimo ir vilties simboliu. Koplyčios statytojas J. Galdikas, čia tarnavę kunigai, parapijiečiai 1941–1944 metais, kai Lietuvą okupavę naciai ir jų vietiniai talkininkai nuo seno čia gyvenusius žydus siekė paskandinti kraujo ir ašarų jūroje, neliko abejingi jų nelaimei, kai jų pačių ir jų artimųjų gyvybėms grėsė ne mažesni pavojai. 

Izraelio parlamento vadovas ragina Lietuvą labiau pasirūpinti žydų kultūros ir istorijos atminimu

Izraelio parlamento vadovas ragina Lietuvą labiau pasirūpinti žydų kultūros ir istorijos atminimu

Vilnius, rugsėjo 13 d. (BNS). Izraelio Kneseto pirmininkas Julis-Joelis Edelšteinas sako, kad Lietuva turėtų skirti daugiau dėmesio žydų istorijos įamžinimui, paveldo išsaugojimui, bei ragina užtikrinti, kad šalyje neliktų ksenofobijos ir antisemitizmo apraiškų.

Anot politiko, nepriklausomybę atgavusi Lietuva labiau rūpinasi Holokausto atminimu nei tai darė sovietų valdžia, bet situaciją dar galima gerinti.

„Lyginant su sovietmečiu, kai visas žydų paveldas, Holokausto atminimas buvo nušluotas, matome pozityvių poslinkių. Bet to negana: kaip sakiau, paveldas buvo reikšmingas, žydų bendruomenės indėlis buvo didelis. Nepamirškime: Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, Šiaurės Jeruzale. Tai buvo vienas svarbiausių miestų žydams“, – žurnalistams sakė Vilniuje, prie Panerių memorialo trečiadienį apsilankęs Izraelio parlamento vadovas.

Jis ragino „sąžiningai atminti“, kad Lietuvoje buvo naciai, ir jų kolaborantai lietuviai, taip pat ir tai, jog buvo ir drąsių lietuvių, kurie gelbėjo žydus per Holokaustą. „Tai yra istorija, jos negalima perrašyti, jos negalima peržengti“, – kalbėjo J.J.Edelšteinas. 

Kneseto pirmininko Yuli Yoel Edelstein apsilankymas Panerių memoriale. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba

Kneseto pirmininko Yuli Yoel Edelstein apsilankymas Panerių memoriale. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba

„Sekmadienį trečią valandą geto gatvės buvo uždarytos. Trijų šimtų žydų iš Salų ir Smargonių grupė išvyko į Kauną kartu su gausia į geležinkelio stotį atvykusių provincijos žydų minia. Stovėdamas prie vartų mačiau, kaip jie pakavosi daiktus. Linksmi ir gerai nusiteikę, jie lipo į traukinį. Šiandien mus pasiekė baisios naujienos – 85 vagonai su žydais, beveik 5000 asmenų, nebuvo nuvežti į Kauną, kaip žadėta; vietoj to traukinys juos nugabeno į Panerius, kur sušaudė. 5000 naujų žiaurumo aukų. Visas getas sukrėstas, lyg trenktų perkūnas. Žmones apėmė skerdynių nuojauta…. Viskas taip siaubinga“.

Tai penkiolikmečio Icchoko Rudaševskio jidiš kalba užrašytos mintys, įamžintos mokykliniame sąsiuvinyje. Ne pagal amžių brandaus žmogaus mintys, o gal mintys subrandintos žiaurumu, kančia ir mirties laukimu paženklintų aplinkybių…  Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, paties Icchoko gyvybė užgeso kažkur čia,vienoje iš egzekucijų aukurais paverstų Panerių duobių.

Lietuvos mokyklų mokiniai dar neturėjo galimybės susipažinti su Icchoko dienoraščiu, o keletas puslapių istorijos vadovėliuose neatspindi nei Holokausto siaubo, nei 7 šimtmečius siekiančios Lietuvos žydų istorijos ar mano tautos indėlio į Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Nedaug kalbama apie lietuvių bendrininkavimą Holokausto metu, o galvos lenkiamos ir paminklai kyla ne visada tikriesiems Lietuvos didvyriams. Pasąmoniniu lygmeniu iš vienos kartos į kartą keliauja luošinanti Holokausto tragedija, iš kitos – baisaus nusikaltimo graužatis. Atėjo laikas pripažinti bendrą žydų ir lietuvių tautos istorinę atmintį. Lietuviai ir Lietuvos žydai turi tik vieną bendrą istoriją, kurioje pinasi  lietuvių ir žydų,  Lietuvos ir Izraelio keliai. Sionizmas arba žydų patriotizmas, kurio tradicija buvo ir yra labai stipri Lietuvos žydų istorijoje išgelbėjo ne vieną žydų šeimą nuo pražūties. 

Izraelio Valstybės Parlamento Pirmininkas Vilniuje apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolių šeimą

Izraelio Valstybės Parlamento Pirmininkas Vilniuje apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuolių šeimą

Vilnius, rugsėjo 13 d. Lietuvoje su oficialiu vizitu viešintis Izraelio Valstybės Parlamento Pirmininkas Yuli-Yoel Edelstein kartu su Izraelio Valstybės ambasadoriumi Lietuvai Amir Maimon Vilniaus Sholomo Aleichemo ORT gimnazijoje surengtos ceremonijos metu apdovanojo Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažintų Ignacy Bujel (1889 – 1978) ir Katarzyna Bujel (1893 – 1972) šeimą.

Ignacy ir Katarzyna Bujel Pasaulio Tautų Teisuolių vardą pelnė už tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais savo namuose gelbėjo 24-verių metų žydų kilmės vilnietės Feigos Dusiackos gyvybę.

1941 m. vasario 13 d. Vilniaus geto kalinių mirtininkų grupė buvo vežama šaudyti į Panerius. Jų tarpe buvo ir 24-erių vilnietė Feiga su mama Asne ir seserim Perla. Panerių miške temo, spigino šaltis. Prasidėjus šaudymams Feiga krito į duobę tarp nužudytų kūnų. Stebuklo dėka kulka jos nekliudė. Dėl stingdančio šalčio policininkai greitai pasišalino. Prasibrovusi pro sušaudytus kūnus Feiga išlipo iš duobės ir miškais bėgo link Vaidotų kaimo. Čia ji susirado namą, kuriame vaikystėje su broliais ir seserim leisdavo vasaras. Ji pasibeldė į Bujelių namų duris ir iškart buvo priglausta. Nepaisant, atrodytų, pasitraukusio pavojaus, į Bujelių namų duris pradėjo belstis policininkai, kurie greičiausiai ieškojo žydų. Katarzyna Bujel greitai liepė Feigai lipti ant pečiaus, o savo dviems dukroms Kristinai ir Leokadijai gultis ant jos ir apsimesti miegančiomis. Policininkai nerado žydaitės ir pasitraukė. Feiga buvo išgelbėta.

Lietuvio išgelbėtas žydas aprašė, kaip jis išgyveno per žiauriąją „vaikų akciją“

Lietuvio išgelbėtas žydas aprašė, kaip jis išgyveno per žiauriąją „vaikų akciją“

Getuose vaikai jautė nuolatinę grėsmę. Nuošaliame Kauno Panemunės rajone, ant aukštos Nemuno pakriūtės kadaise stovėjo erdvus medinis namas su vidiniais laiptais. Jį susirentė Lietuvos kariuomenės savanoris, Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas Paulavičius, karo metais už akių vadintas „žydų tėvu“. Namo palėpėje, rūsyje ir darže įrengtose keturiose slėptuvėse karo pabaigos laimingai sulaukė šešiolika žmonių, iš kurių dvylika buvo žydai.  Tarp išgelbėtųjų pateko ir smuiku mokėjęs groti keturiolikmetis kaunietis Jochananas Fainas, darže iškastoje priešlėktuvinės gynybos duobėje slėpęsis kartu su rusu karo belaisviu ir žydu ortodoksu. Po karo jis keletą metų gyveno Paulavičių šeimoje, o 1947-aisiais, pasinaudojęs lenkų evakuacijos iš Lietuvos vajumi, pasiryžo nelegaliai palikti Stalino represijų apimtą tėvynę ir pasitraukti į Izraelį.

Siūlome paskaityti ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleistų Jochanano Faino memuarų „Berniukas su smuiku“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis) ištrauką.

Konferencija, skirta Palangos žydų istorijai

Konferencija, skirta Palangos žydų istorijai

Rugsėjo 4 d. Palangos kurorto muziejuje vyko mokslinė konferencija.„Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“. Konferenciją muziejus surengė kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu (BRIAI).
Palangos mieste žydai gyveno apie 500 metų ir visą tą laikotarpį kartu su visa bendruomene stengėsi mažą kaimelį paversti klestinčiu miestu, o tarpukariu – klestinčiu kurortu: užsiiminėjo gintaro perdirbimu, kambarių nuoma, turėjo maitinimo ir gydymo įstaigas, krautuves, viešbučius ir pan. Žinoma ir kitų jų gyvenimo ir buities faktų, tačiau išsamiai tai nėra tyrinėta, todėl visas šis Palangos miesto žydų bendruomenės gyvenimo tarpsnis grimzta užmarštin.
Daug žydų palikimo yra sunaikinta gaisrų, žmonių veiklos, taip pat sovietmečiu vykdyto žydų kultūros naikinimo. Palangoje neliko sinagogos, sudegė ar sunyko beveik visi buvę prekybos ir panašūs pastatai.
Konferencijos rengėjai siekė supažindinti palangiškius ir miesto svečius su žydų bendruomenės gyvenimu ir asmenybėmis, atgaivinti prisiminimą apie juos, įvertinti žydų įtaką miesto raidai bei prisiminti ir pažvelgti į žinomus faktus iš naujo ir atrasti naujus.
Mokslinės konferencijos išvakarėse laišką iš Izraelio LŽB pirmininkei Fainai Kuliansky atsiuntė Palangoje gyvenusi Benjaminovičių šeima. Konferencijoje dalyvavo  Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ir Vilniaus žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas. Mokslinėje konferencijoje dalyvavo daug istorikų – mokslininkų iš Lietuvos ir Latvijos: prof. dr V.Vareikis, dr. H.Vitkus, doc. dr. S.Kaubrys, dr. E.Bendikaitė, dr. K.Kapenieks, dr. M.Rupeikienė ir kiti.
Ypač įdomius pranešimus skaitė: dr. E.Bendikaitė apie tris brolius Bruckus – Julių ,Borisą ir Žaną ir dr. K.Kapenieks apie Palangos žydų bendruomenės sprendimą 1921m. likti Latvijoje .

Globalus Holokausto veidas, arba Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti?

Globalus Holokausto veidas, arba Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti?

Nuotraukoje: Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr. / Radomo geto žydai (1941 m. kovas)

Autorius: Ieva Elenbergienė
„Holokaustas – ne vien baisi istorija, kuri nutiko labai seniai ir ne mums. Jei norime, kad žmonija daugiau niekada nepatirtų genocido, turėtume įsisąmoninti, kad tai yra mūsų visų, o ne „jų“ istorija, kuri buvo ne „kažkur“, o pas mus ir mums,“ – savo interviu pabrėžia politologijos mokslų profesorė Dovilė Budrytė. Ji dėsto JAV Džordžijos valstijos Gvineto koledže, 2015 m. buvo apdovanota už geriausią dėstymą Džordžijos valstijos aukštųjų mokyklų sistemoje. Jos publikacijų sąraše – knygos apie traumines patirtis ir atmintį bei daugiakultūriškumą.

– Pateikus istorinius įvykius bendražmogiškame kontekste, jie priartėja prie kiekvieno, tampa matomi per asmeninę prizmę. Tad dėstant apie Holokausto atmintį, galima labai jautriai kalbėti apie žmogaus prigimtį?

– Dabar, kai pasaulyje vyksta karai ir ekologinės krizės, populiaru tyrinėti, kaip žmonės elgiasi katastrofų akivaizdoje, kaip pasipriešina, kaip išsaugo žmogiškąjį orumą. Holokausto istorija yra vadinamųjų „resilience“ (angl. išlikimo, atsparumo) studijų pagrindas. Pavyzdžiui, įdomu tyrinėti, kodėl vieni žydai ėjo į ginkluotą pasipriešinimą, o kiti liko pasyvūs, manė, kad reikia išlaukti, kol situacija pagerės. O kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Ką reiškia būti ne tik auka ar budeliu, bet ir stebėtoju – juk tokių žmonių Lietuvoje Holokausto metu buvo daugiausia. Ar liudininko vaidmuo yra kaltė be kaltės? Tai labai platus klausimas, kurį įdomu sieti su šiandiena ir savo terpe. Pavyzdžiui, JAV mes su studentais kalbame apie išrinktus senatorius, prezidentus, kurių politika kai kuriems, tarkim, labai nepatinka, atrodo net kelianti grėsmę. Studentai svarsto – o ką aš konkrečiai dabar darysiu? Ar pajudinsiu bent pirštą? Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti? Ir ką? Ir kodėl?

Panevėžio žydų bendruomenė kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Olkinų šeimos atminimui įamžinti.

Panevėžio žydų bendruomenė kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Olkinų šeimos atminimui įamžinti.

Asociacijos „Rokiškio teatras“ vykdo projektą, skirtą Panemunėlio žydų Olkinų šeimos atminimo įamžinimui. Šeima nužudyta per Holokaustą. Viena iš projekto partnerių yra Panevėžio m. žydų bendruomenė.  Rugsėjo 8 dieną  Rokiškyje bus pristatytas spektaklis „Nutildytos Mūzos“ (režisierė Neringa Danienė). Spektaklis sukurtas pagal tikrus įvykius. Pagal projektą spektaklis buvo pristatatytas šių metų balandžio 21 dieną Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje. Asociacijos „Rokiškio teatras“ režisierė,  projekto vadovė Neringa Danienė ir aktoriai padėkojo Panevėžio m. žydų bendruomenei už spektaklio pristatymą Panevėžio m. visuomenei ir šiltą priėmimą bendruomenės patalpose.

Spektaklio  scenarijus parašytas, remiantis jaunos žydaitės Matildos Olkinaitės dienoraščiu ir amžininkų atsiminimais. Jaudinanti istorija apie Rokiškio rajone, Panemunėlyje gyvenusios vaistininko Naumo Olkino šeimos likimą, apie  ne laiku nutildytą, vos pradėjusią skleistis, jaunos talentingos poetės Matildos mūzą. Istorija tampa ypač aktuali vis didėjančių pasaulinių grėsmių kontekste ir verčia susimąstyti apie karo beprasmybę ir šios dienos trapumą.

Kauno žydų bendruomenės atstovai dalyvavo Prienų ir aplinkinių miestelių:Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt. žydų žudynių 76-ųjų metinių minėjime

Kauno žydų bendruomenės atstovai dalyvavo Prienų ir aplinkinių miestelių:Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt. žydų žudynių 76-ųjų metinių minėjime

Rugpjūčio 26 d. Kauno žydų bendruomenės atstovai dalyvavo Prienų ir aplinkinių miestelių (Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt.) žydų žudynių 76-ųjų metinių minėjime. Po gaivaus lietučio pasirodžiusi saulė nušviečia susirinkusiųjų veidus, liejasi liaunų mergaitės pirštų virkdomo akordeono garsai ir sunku patikėti, kad prieš 76-ius metus ši graži miško laukymė buvo pripildyta siaubo ir kančios. Apie protu nesuvokiamą žiaurumą, nacius ir jų vietinius talkininkus, nekaltas jų aukas, į nebūtį prievarta išėjusius savo kaimynus bei pareigą juos prisiminti jautriai kalbėjo šio reginio organizatoriai ir jų pagalbininkai: Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas, Balbieriškio tolerancijos centro vadovas Rymantas Sidaravičius. Savo mintimis pasidalino ir padėką susirinkusiems į pagerbimo ceremoniją išreiškė KŽB pirmininkas Gercas Žakas. KŽB narė, buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė visiems priminė už širdies griebiančią vokiečių kompozitoriaus Edvino Geisto ir buvusios prieniškės pianistės Lydos Bagrianskytės meilės istoriją, jų bičiulius ir gelbėtojus – garsų Prienų gydytoją Juozą Brundzą ir kaunietį Františeką Vocelką. Minėjime dalyvavo ir geri KŽB bičiuliai – Balbieriškio pagrindinės mokyklos atstovai: direktorius Stasys Valančius, mokytoja Reda Valančienė ir jų mokiniai.

Dita Sperling (Zupavičienė), išgyvenusi Kauno getą ir Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėl lankosi Kaune, savo jaunystės mieste

Aut. Danutė Selčinskaja,VVGŽM  Žydų gelbėjimo ir įamžinimo skyriaus vedėja

Su Dita Sperling (Zupavičiene) vėl atvykome į Kauną. Į tą patį kiemą Ožeškienės gatvėje Nr. 21, kur ji su savo vyru Juda Zupavičiumi gyveno prieškariu, iš kurio 1941-ųjų vasarą jie buvo išvaryti ir įkalinti Kauno gete.
Dailininko Vytenio Jako dėka šio seno namo kieme vėl „apsigyveno“ jo senieji gyventojai – Dita su Juda, Ditos broliukas Hiršas (Zvi), jų mama, Judos bendražygis Ika Grinbergas, šio namo savininkų sūnus.

Tada, 2014-ųjų vasarą, Dita atvyko į Lietuvą iš Tel Avivo turėdama viltį, minint Kauno geto likvidavimo 70-metį, įamžinti savo buvusio vyro Judos (Jehudos) Zupavičiaus ir jo bendražygių atminimą. Žr. daugiau

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=719

2014-ųjų rugsėjo 22-ąją šio namo kieme atidengtos freskos buvusiems šio namo gyventojams – Kauno geto kankiniams ir didvyriams Judai Zupavičiui ir Ikai Grinbergui atminti. Freskų autorius – šio namo gyventojas dailininkas Vytenis Jakas.

O 2015-ųjų liepą Danutės Rūkienės ir kitų Kauno savivaldybės darbuotojų pastangomis prie namo Ožeškienės 21 buvo atidengta ir memorialinė lenta Judai Zupavičiui – buvusiam Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantui, vienam iš Kauno geto policijos vadovų ir pogrindžio pasipriešinimo organizatorių. Šioje istorinėje ceremonijoje dalyvavo ir Dita Šperlingienė (Zupavičienė), Kauno miesto vadovai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukų galerija po straipsnio.

Dėl Kauno Radvilėnų kapinių

Dėl Kauno Radvilėnų kapinių

Vakar buvo keista diena. Kaip susitarę žydų kilmės kauniečiai ir vilniečiai skambino ir teiravosi didžiausios Lietuvoje Vilniaus religinės bendruomenės nuomonės dėl Kauno Radvilėnų kapinėse „steigiamo botanikos sodo“.

Nustebau ir pasidomėjau visagaliame Facebooke. Tiesa, kapinių teritorijoje sodinami medeliai, gėlės, įrengta drėkinimo sistema. Net pastatytas konteineris.

Žydams kapinės ypatinga pagarbos ir atminties vieta. Ši etinė judėjams nuostata gyva šimtus metų. Man primena dvasinį Holokaustą, atėjusį iš sovietinių laikų, kai judėjų, krikščionių, pravoslavų kapinės buvo “sukultūrintos” į parkus su fontanais ir suoleliais poilsiui, paskaityti laikraštį “Pravdą”.

Negi Kaunas, kuris šiandien garsėja inovatyviais sprendimais ir gražiomis pertvarkomis leis tai daryti? Negi bus abejingas įžūliam vandalizmui kultūrinėmis tradicijomis garsėjantis miestas? Laikas atsakys į šį klausimą. Kadangi paklausė mano nuomonės – atsakau.

Ne judėjų religinių bendruomenių reikalas rūpintis Kauno miesto landšaftu. Mes gyvieji sakome: esame atsakingi už mirusių, nukankintų mūsų brolių ir seserų atmintį, jų ramybę ir pagarbą. Net nulinkusi, sukrypusi, apdaužyta maceivė (antkapis) mums nepaprastai brangi.

Jei kam trukdo “neestetinis žydkapių” vaizdas pro namo langą – tegu įsistato matinius stiklus. Arba pademonstruoja savo pilietiškumą – sukviečia draugus, žydų bendruomenę, paima šluotas ir grėblius – tvarko kapines. Neturi galimybės negimę sunaikintų Kauno gete, 9 forte, „Lietūkio“ garaže vaikai ir anūkai, ateiti ir tvarkyti artimųjų kapus, saugoti jų ramybę. Šiandien tai padaryti galime tik mes. Žydai ir lietuviai.  Lietuvos respublikos piliečiai.

Shmuel (Simas) Levinas,

Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas

 

Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Tarptautinės mokslininkų komandos, vadovaujamos Hatrfordo universiteto (JAV) profesoriaus archeologo Richardo Freundo, tiriamieji darbai masinėse žydų žudynių ir kapaviečių vietose sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Kaune jie atliko tyrimus IV, VII bei IX fortuose bei Žaliakalnio žydų kapinėse, kur jų darbu domėjosi JAV ambasados atstovai, glaudžiai bendradarbiavo Kauno m. savivaldybės įvairių padalinių darbuotojai bei Kauno žydų bendruomenė. Išsamius tyrimų rezultatus ketinama pateikti rudenį, tuomet juos išanalizuos ir ataskaitą pateiks grupę lydintis Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gintautas Zabiela (tik pateikus sertifikuoto Lietuvos archeologo ataskaitą, tokių ir panašių tyrimų rezultatai yra pripažįstami mūsų šalyje), dr. G. Zabiela  tyrimų rezultatus ir savo ataskaitą pažadėjo pristatyti Kauno žydų bendruomenei. KŽB pirmininkas Gercas Žakas Žaliakalnio žydų kapinėse svečiams parodė plotą, kuriame prieš 5-6 metus Izraelio tyrėjas, neoficialiai Kauno žydų bendruomenės pakviestas į Kauną, nustatė esant duobę. Manoma, kad šiose kapinėse gali būti palaidotos Lietūkio garažo žudynių aukos. Šią versiją patvirtina kaimyninių namų gyventojų, mačiusių, kaip 1941 m. birželio pabaigoje į kapines sunkvežimiais buvo atvežami ir užkasami lavonai, liudijimai. Įdomu, kad daugumą atvykusių tyrėjų grupės sudaro žydų tautybės asmenys, nemažai jų turi litvakiškų šaknų, o grupės vadovas prof. R. Freund bei iš Kauno kilęs Avraham Gol puikiai bendrauja jidiš kalba. A. Tol, šiuo metu gyvenantis Floridos valstijoje JAV, papasakojo, kad jo tėvas Šlioma Gol buvo vienas iš 11 asmenų, sėkmingai pabėgusiu iš Panerių duobės rankomis bei šaukštais iškastu tuneliu, apie savo siaubingą patirtį jis liudijo Niurnbergo procese

Amerikiečiai Kaune tikslina žydų kapavietes

Mokslininkų grupė Kaune skenuodama teritorijas tikslina masinių žydų kapaviečių vietas. Jų tikslas – liudininkų ir istorinių šaltinių nurodytose erdvėse nustatyti aiškias kapaviečių ribas.

Tyrėjų grupei vadovaujantis JAV Hartfordo universiteto profesorius archeologas Richardas Freundas Lietuvoje žinomas po pernai vykusių tyrimų Paneriuose. Mokslininkų teiginiai, kad skenuodami teritoriją jie aptiko tunelį, kurį Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus pašonėje esančiuose Paneriuose iškasė čia kalėję ir myriop pasmerkti žydai, sulaukė net tarptautinio dėmesio.

Šių metų amerikiečių mokslininkų vizito metu tyrimams pasirinktas Kaunas: IV, VII, IX fortai, žydų kapinės Radvilėnų plente. Profesoriaus delegacijoje įvairių sričių mokslininkai iš įvairių Amerikos universitetų.