Holokaustas

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.

Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.

Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.

Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.

Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.

Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.

Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.

Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.

Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.

Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?

Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems

Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

ELTA

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą

Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.

Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.

Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.

Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.

Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.

Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.

SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Bernardinai.lt  Rasa Baškienė

,,Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1940-ųjų metų rugpjūčio 15 d. rašė Matilda Olkinaitė, aštuoniolikmetė žydaitė iš Panemunėlio miestelio (Rokiškio apskritis). Matilda buvo žinoma kaip garsėjanti poetė, jos eilėraščius spausdino tarpukario vaikų žurnalai „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“, 1935–1936 m. žurnale „Aušrelė“ juos skaitė lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių vaikai. Matildos eiles publikavo ir Kaune leidžiamas žurnalas moksleiviams „Mokslo dienos“. Žymus tarpukario pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis, anksti įžvelgęs neeilinį talentą, linkėjo jaunajai poetei „eiti į gyvenimą su tokiu darbingumu, kokiu ėjai lig šiol…“

Gyventi Matildai buvo likę mažiau nei metai…

Talentinga Panemunėlio poetė

Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, miestelio vaistininko Noacho Olkino ir medicinos sesers Asnos Olkinienės šeimoje. Augo kartu su broliu Ilja, sesėmis Mindele ir Grunia. Matildos tėtis buvo labai gerbiamas Panemunėlio žmonių, nes nesiekė pelnytis iš sergančiųjų, kuriems dažnai paskirdavo vaistų nemokamai, sakydamas: „Sumokėsite, jei mano vaistai padės pasveikti.“ Archyvai liudija, kad Noachas buvo kilęs iš Vilniaus, o jo tėvas Josifas Olkinas taip pat buvo medikas. Noachas, studijuodamas farmaciją, 1914–1918 m. dirbo Gustavo Elijo Širvinto vaistinėje Vokiečių g. 15. 1919 m., baigęs farmacijos kursus Kaune, įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį ir atsikėlė į Panemunėlį, čia atidarė vaistinę, kuriai vadovavo iki savo žūties 1941 m. liepos 10 d.

Panemunėlyje Noachas Olkinas susidraugavo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu, kuriam kaip draugystės ženklą padovanojo drožinėtą ąžuolinę klausyklą, kuri ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų. Jis buvo griežtas, bet mylintis tėvas Matildai, anksti įžvelgęs dukros talentą ir reikalavęs maksimalių pastangų jam lavinti. Matilda savo dienoraštyje rašė: „Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai sakoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: aš mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį, o aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pateisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.“

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

DELFI.lt

Juodai juokauju – TS-LKD Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, ačiū Dievui, nekaltina žydų dėl koronaviruso. Bet jis kaltina Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB), kad ji finansiškai parėmė naują Rūtos Vanagaitės – „tos melagės“ – knygą „Kaip visa tai įvyko“.

Sakysite, ką mano sukurta feikinė antraštė turi bendra su su L. Kasčiūno kaltinimu LŽB? Ogi abi idėjos yra melagingos, leidžiančios manipuliuoti tiesa.

Mat, knygos pagrindinis veikėjas yra ne R. Vanagaitė, bet vienas garsiausių Europos istorikų, Holokausto istorijos Lietuvoje ekspertas, istorijos mokslų daktaras Christopheris Dickmannas. Ar kaip tik šis faktas išgąsdino poną L. Kasčiūną? Viena yra kritikuoti „istorijos diletantę“ (anot Rūtos Vanagaitės kritikų), visai kita – Lietuvos prezidento globojamos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti narį.

Slėpdamas, kad bijo tiesos, L. Kasčiūnas imasi manipuliacijų pamiršdamas, kad pusiau tiesa taip pat yra melas. Maža to – L. Kasčiūnas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę F. Kukliansky reikalaudamas paaiškinti jam, L. Kasčiūnui, Geros valios fondo (GVF) sprendimo finansuoti „Rūtos Vanagaitės projektą“ motyvus.

Cituoju jo teiginį asmeninėje FB paskyroje: „Kukliansky yra bendruomenės pirmininkė, todėl ir klausiu jos, ar 10 tūkst. skyrimas Vanagaitei atitinka fondo tikslus ir misiją.“ Tai atsakymas toks: GVF finansavo bendrą R. Vanagaitės ir Ch. Dickmanno projektą. Tačiau Seimo narys kalba tik apie R. Vanagaitę. Kodėl? Nes paminėjus pasaulyje pripažintą istoriką neliktų intrigos. Šio istoriko neįmanoma apkaltinti darbu V. Putino režimui. Jo neįmanoma apkaltinti diletantizmu.

Klausimas L. Kasčiūnui: kokiu teisiniu pagrindu Seimo narys reikalauja Lietuvos žydų bendruomenės pateikti jam GVF veiklos nefinansinę ataskaitą? Reikalauja pasiaiškinimo dėl vieno ar kito projekto finansavimo?

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru

15min.lt  Ugnius Antanavičius

Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.

Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.

A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.

Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.

R. Reches: „Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su visu pasauliu“

R. Reches: „Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su visu pasauliu“

Bernardinai.lt  Vaidotas Norkus

Nors Lietuvoje nagrinėjama svarbiausių istorinių įvykių, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, įtaka juos išgyvenusių žmonių psichikai, RUTH RECHES yra viena pirmųjų, kuri iš psichologinės perspektyvos ėmėsi analizuoti žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Ji šia tema Mykolo Romerio universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Su šia skaudžia tema Ruth sieja ir asmeninis ryšys: jos seneliai išgyveno Holokaustą ir per stebuklą liko gyvi. Su R. Reches kalbamės apie tai, kokias psichologines traumas patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės.

Gerbiama Ruth, kaip kito psichologijos mokslo požiūris į Holokausto temą?

Išgyvenę Holokaustą asmenys patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų. Šiems žmonėms buvo reikalinga psichologinė pagalba. Su jais dirbo medikai, psichologai ir psichiatrai, siekdami išsiaiškinti, kokių padarinių turėjo Holokausto trauma.

Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką nustatant potrauminio streso sutrikimo diagnozę. Be to, buvo ištirtos fizinės sveikatos problemos, galimai susijusios su Holokaustu, tokios kaip sergamumas vėžiu, osteoporozė.

Priešingai nei tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami patologiniai Holokausto padariniai ir neadaptyvus išgyvenusiųjų atsakas į traumą, pastaraisiais dešimtmečiais daugiau dėmesio pradėta kreipti į psichologinį prisitaikymą ir sėkmingą savirealizaciją išgyvenus Holokaustą.

Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Ar Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su Dievu?

Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Nesvarbu, ar žydai save laikė tikinčiais, ar ne, visi jie jautė tam tikrą ryšį su Dievu (švęsdami šventes, atlikdami religines apeigas, suteikdami vaikams žydiškus vardus). 

Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas – atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje. Ketvirtoji pozicija: Holokaustas buvo nuodėmingos asimiliacijos su kitomis tautomis pasekmė.

Žydų mokslininkai kėlė klausimą ne tik apie priežastis, sukėlusias Holokaustą, bet ir apie po Holokausto pasikeitusį žmonių santykį su Dievu.

Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Mindaugas Klusas, LRT.lt  D. Umrbraso LRT nuotr.

Į lietuvių kultūros istoriją, literatūrą sugrįžta vos devyniolika metų šiuo pasauliu galėjusi pasidžiaugti talentinga Lietuvos žydų poetė Matilda Olkinaitė. Jofių ir jos šeimą – tėvus ir dvi sesutes – 1941 metų liepą dykynėje, kurią Panemunėlio gyventojai iki šiol vadina Sachara, sušaudė lietuvių baltaraiščių būrys. Devynis kūnus negilioje duobėje atrado kaimelio gyventojai, tik kitą dieną išdrįsę prisiartinti prie vietos, kur aidėjo šūviai ir klyksmai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išleistos knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė) radimosi istorija – ilga, kupina liūdesio, bet pagaliau sugrąžinta iš užmaršties.

 

M. Olkinaitė lygiavosi į garsiausius tarpukario Lietuvos poetus, draugavo su bendraamžiais žemininkais, turėjo mylimąjį, spėjama – lietuvį, kurio vardo galbūt dėl saugesnės jo būties dienoraščiuose nė karto nepaminėjo.

Matilda Olkinaitė / Knygos rengėjų archyvo nuotr.

Pakelėje tarp Panemunėlio ir Kavoliškio sunaikintos Vilniaus universiteto (VU) studentės M. Olkinaitės (1922–1941) rankraštis su eilėraščiais, prozos kūrinėliais, piešiniais sovietmečiu pateko į germanistės, teatrologės prof. Irenos Veisaitės rankas.

Poetės talento mastą patvirtino ir knygos „Atrakintas dienoraštis“ sudarytojas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. M. Olkinaitė rašė gimtąja jidiš kalba, taip pat – lietuvių, ir abiem, anot jo, jautė stiprią meilę. Poetės kūryba buvo spausdinama prieškario Lietuvos spaudoje, tada poetė jau studijavo VU.

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 12d. įvyko renginys, skirtas Onai Šimaitei, Pasaulio Tautų Teisuolei, Vilniaus universiteto darbuotojai, gelbėjusiai žydus per Antrąjį pasaulinį karą – atminti.

Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

O. Šimaitės atminimą pagerbė ir atsiminimais dalinosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Julija Šukys, Marius Burokas, Saulius Repečka, Lara Lempert, Aušra Kaziliūnaitė, Rimantas Stankevičius, Virginija Cibarauskaitė ir svečiai.

VU Komunikacijos erdvėje, šalia Lituanistikos skaityklos buvo atidengtas Onos Šimaitės portretas (autorius Modestas Saukaitis)

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

URM.lt

Vasario 3 dieną Dublino universitete (Airijoje) buvo oficialiai atidaryta paroda „Lietuvos ir Airijos žydų istorija”, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Parodoje pristatoma Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę  XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien bei litvakų ir jų palikuonių istorija Airijoje.

Parodos atidarymo ceremonijoje Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas sakė, kad kitais metais bus minimos diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Airijos užmezgimo trisdešimtosios metinės, tačiau litvakų dėka abi šalys pirmuosius ryšius užmezgė beveik prieš 150 metų.

Renginys susilaukė didelio dėmesio, jame gausiai dalyvavo diplomatinio korpuso, Airijos žydų bendruomenės ir lietuvių bendruomenės atstovai, politikai, kultūros, mokslo atstovai bei žurnalistai.

Parodos atidarymu Lietuvos ambasada pradėjo renginių ciklą Airijoje, skirtą Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų istorijos metams.  Vasario antroje pusėje paroda keliaus į antrąjį pagal dydį Airijos miestą Korką, kur bus eksponuojama miesto savivaldybėje.  Dubline taip pat vyks tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas, kuriame bus atliekamos litvakų dainos. Taip pat planuojama kartu su Dublino universiteto istorijos fakultetu surengti seminarą apie Lietuvos ir Airijos žydų įstoriją.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Paroda surengta bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Airijoje, Airijos žydų bendruomene ir Dublino universitetu.

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Eugenijus Bunka

Vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą. Spausdiname Eugenijaus Bunkos pasisakymo tekstą.

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė…“. Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde daugiausia dėmesio skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai, ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Gricienė klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš… buvau…“.

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas, ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų Atminimo sodo kūrimo idėjų.

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji. Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai per didelė našta, todėl dėkojame visiems, padėjusiesiems kurti sodą ir dar padėsiantiesiems.

Viena iš pagrindinių tolerancijos didinimo vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai dauguma pritaria tokiai aksiomai.

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir galbūt net absoliuti tolerancija.

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli. Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.

Eugenijus Bunka

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Sausio 27 dieną Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras tradiciškai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną ir 75-ąsias Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metines kompozicija „Menas Holokausto metu“.

Renginio idėjos autoriai  mok. M. Nenachova ir  mok. S. Mikuckis siekė atskleisti savo mokiniams, žydų menininkų, Holokausto aukų, tragiškus likimus, parodyti teatro, muzikos, dailės ir švietimo  reikšmę   žmonėms, gyvenusiems nuolatinės kančios, mirties šešėlyje.

Renginyje dalyvavo  dailės gimnazijos mokiniai I. Sučilaitė, E. Masytė, L. Atstupėnas, B. Švedas. G. Giedraitis, U. Markevičiūtė ir Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studentė R. Jankauskytė. Skambant III gimn.kl. mokinės P. Pugžlytės ir  Kauno m. M. Petrausko muzikos mokyklos fortepijono mokytojos L. Sargsjan atliekamai melodijai iš  kinofilmo “Šindlerio sąrašas”, šoko jauna choreografė,  Kauno dailės gimnazijos 2009 m. abiturientė  A. Lisičkinaitė. Skambėjo Kauno dailės gimnazijos II gimn. kl. mokinės D. Grinevičiūtės ir   Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studenčių E. Bondarenko, S. Tamulavičiūtės ir Austės Sidaugaitės atliekamos  Vilniaus geto dainos jidiš kalba.

 

Ypač brangūs renginio dalyviams buvo šilti buvusių Kauno geto kalinių Frumos Vitkinaitės-Kučinskienės ir Julijanos Zarchi žodžiai.

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas meninėje konferencijoje Ariogaloje

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas meninėje konferencijoje Ariogaloje

Sausio 27 dieną, Raseinių r. Ariogaloje, Kultūros centre, vyko nacionalinė meninė konferencija „Gatvėje liko tyla…“. Tradicinis, dešimtą kartą vykstantis renginys buvo skirtas paminėti tarptautinę Holokausto aukų atminties dieną.

Konferencijos dalyviai – Lietuvos mokyklų bendruomenės – Tolerancijos ugdymo centrų atstovai. Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, supažindino su Lietuvos žydų, gyvenusių miestuose ir miesteliuose, istorijomis bei 1941 metais prasidėjusiu masiniu žydų naikinimu – Holokaustu. Renginį pradėję Ariogalos gimnazijos mokytojai ir mokiniai supažindino su Ariogalos miestelio istorija: iki nacių okupacijos pradžios, Ariogalos žydai gyveno Vytauto gatvėje, kuri yra miestelio centre.

Mokyklos direktorius Arvydas Stankus, kartu su gimnazijos bendruomene, atidarant renginį papasakojo, jog iki 1941 m vasaros Vytauto gatvė buvo pilna šurmulio, gyvybės ir gyvenimo. Bet prasidėjus nacių okupacijai, Ariogalos miestelio žydai buvo išvaryti link Dubysos slėnio ir sušaudyti. Tad pagrindinėje miestelio širdyje – Vytauto gatvėje, liko tyla… Pasak Ronaldo Račinsko, Tarptautinės komisijos sekretoriato vadovo, tokių ištuštėjusių gatvių Lietuvos miestuose ir miesteliuose 1941 metais liko daug, todėl paskatino mokinius atminti šią dieną, prisiminti rugsėjo 23 – iąją, kuomet minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena ir apie šių dienų prasmę kalbėti namuose, klasėje, su draugais ir artimaisiais: žinoti kas nutiko Lietuvoje ir Europje.

Konferencijos metu daug kartų nuskambėjo mintys, jog tame ar kitame mieste gyveno žmonės, kurie buvo nužudyti ir gatvėse tapo tylu. Renginyje dalyvavo mokytojai ir mokiniai iš 20 Lietuvos mokyklų: Alytaus, Ariogalos, Balbieriškio, Daugų, Gargždų, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos r., Kupiškio, Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus. Konferencijoje dalyvavo gausus būrys svečių: Kauno žydų bendruomenės nariai, atstovas iš Kauno r. savivaldybės, Raseinių r. meras ir administracijos darbuotojai, muziejininkai iš Kauno IX forto muziejaus bei svečiai iš įvairių institucijų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas savo kalboje palinkėjo mokiniams būti tolerantiškais, supratingais bei prisiminti, jog žmonės yra skirtingi: skirtinga gali būti religija, pažiūros, tradicijos ir gyvenimo filosofija. Pasak Gerco Žako, tik būdami tolerantiški – galėsime sukurti tokią visuomenę, kurioje nebus baimės, smurto ir nepasitikėjimo.

Konferencijos dalyviai ir svečiai prisijungė prie Pasaulinio žydo kongreso inicijuotos akcijos „Mes prisimename“ / „We Remember“. Konferencijoje dalyvavo 200 dalyvių ir svečių.

Nacionalinę meninę konferenciją organizavo Tarptautins komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas kartu su Ariogalos gimnazija.

Jautri buvusio Aušvico kalinio kalba: 11-tas įsakymas jaunajai kartai

Jautri buvusio Aušvico kalinio kalba: 11-tas įsakymas jaunajai kartai

LRT.lt

Aušvicas nenukrito staiga iš dangaus. Aušvicas slinko, ėjo mažais žingsniukais, artėjo… Kol atsitiko tai, kas čia atsitiko“, – savo kalboje 75-osiose Aušvico išlaisvinimo metinėse sakė Marianas Turskis, buvęs Aušvico kalinys.

Pateikiame visą M. Turskio kalbą (vertimas iš lenkų kalbos):

Mieli susirinkusieji, draugai, esu vienas iš tų nedaugelio dar gyvenančiųjų, kurie buvo šioje vietoje beveik iki paskutinės akimirkos prieš išlaisvinimą. Sausio 18 dieną prasidėjo vadinamoji Aušvico koncentracijos stovyklos evakuacija, kuri po šešių su puse dienų pasirodė esanti Mirties Maršu daugiau nei pusei žmonių, kurie su manimi kalėjo. Eilėje buvome kartu 600 žmonių.

Didelė tikimybė, kad nesulauksiu kito jubiliejaus. Tokios yra žmonijos taisyklės. Todėl atleiskite man, kad šiame (jubiliejuje – LRT.lt), kuriame kalbėsiu, bus šiek tiek susijaudinimo. Štai ką norėčiau pasakyti, visų pirma, savo dukrai, savo anūkei, jai dėkoju, kad yra čia, salėje, savo anūkui: man rūpi tie, kurie yra mano dukros, mano anūkų bendraamžiai, tai yra naujoji karta, ypač jaunesnė, jauniausia, net jaunesnė už juos.

Persikelkime akimirkai mintimis, vaizduote į ankstyvų 30-ųjų metų Berlyną. Esame beveik miesto centre. Rajonas vadinasi Bayerisches Viertel, Bavarijos kvartalas. Trys stotelės nuo Kudammo, zoologijos sodo. Ten, kur šiandien yra metro stotelė, yra Bayerischer Park – Bavarijos parkas. Ir štai vieną dieną tais ankstyvaisiais 30-aisiais ant suoliukų atsiranda užrašas: „Žydams negalima sėstis ant šių suoliukų.“ Galima pasakyti: nemalonu, ne fair, tai nėra OK, tačiau juk yra tiek daug suoliukų aplink, galima atsisėsti kitur, nėra bėdos.

Tai buvo kvartalas, kuriame gyveno žydų kilmės vokiečių inteligentija, ten gyveno Albertas Einsteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, verslininkas, politikas, užsienio reikalų ministras Walteris Altenau.

Mes Europoje dauguma esame kilę iš judėjiškos-krikščioniškos tradicijos. Ir tikintys žmonės, ir netikintys savo civilizacijos kanonu laiko Dešimt Dievo įsakymų. Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, kuris kalbėjo šioje vietoje prieš penkerius metus per praėjusį jubiliejų, negalėjo čia atskristi. Jis sugalvojo vienuoliktą įsakymą, kuris kyla iš Šoa, Holokausto, baisios paniekos epochos patirties. Jis skamba taip: nebūk abejingas.

Ir tai norėčiau pasakyti savo dukrai, tai norėčiau pasakyti savo anūkams. Savo dukros bendraamžiams ir savo anūkų bendraamžiams, kad ir kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, JAV, Vakarų ar Rytų Europoje. Tai labai svarbu. Nebūkite abejingi, jeigu matote istorinį melą. Nebūkite abejingi, kai matote, kad praeitis yra pritempiama prie aktualios politikos poreikių. Nebūkite abejingi, kai kuri nors mažuma yra diskriminuojama. Demokratijos esmė yra tai, kad dauguma valdo, tačiau demokratija laikosi tuo, kad mažumų teisės yra saugomos. Nebūkite abejingi, kai kuri nors valdžia pažeidžia priimtus visuomenės susitarimus, jau egzistuojančius.

Tolerancijos centre Vilniuje atidaryta  paroda apie Aušvico koncentracijos stovyklos žiaurumą

Tolerancijos centre Vilniuje atidaryta paroda apie Aušvico koncentracijos stovyklos žiaurumą

Sausio 30 dieną – Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75-ųjų metinių proga – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre atverta paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“. Parodos lankytojai supažindinami, kaip koncentracijos stovykla buvo įsteigta, įkurta, jiems atskleidžiamas ten vykusių žiaurumų mastas.

Paroda parengta remiantis Valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus archyvine medžiaga. 30 stendų atskleidžia kokiu būdu plėtojosi nacių stovyklų sistema ir kaip ji virto masinio žydų naikinimo centru.

Taip pat aprašytos stovyklos kalinių gyvenimo sąlygos, badas, vergiškas darbas, teroras, baudų ir egzekucijų sistema.

Pasaulio teisuoliui Čijunei Sugiharai –120

Pasaulio teisuoliui Čijunei Sugiharai –120

Šiandien, 2020 vasario 1d. minimos 120-osios Japonijos diplomato, žydų gelbėtojo Pasaulio tautų teisuolio Čijunės Sugiharos gimimo metinės. Šie metai paskelbti ne tik Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, 2020-ieji yra taip pat ir Sugiharos metai. Šiemet sukanka 80 metų nuo šio garasaus diplomato darbo pradžios Kaune. Čijunė Sugihara padėjo Lenkijos žydams, bėgusiems į Lietuvą nuo nacių persekiojimo, išvykti iš šalies, išduodamas  Japonijos ambasadoje Kaune japonų tranzitines vizas. Dabar jas vadiname “Gyvenimo vizomis”, kurios išgelbėjo Lenkijos žydus, leido jiems išvykti į Tolimuosius Rytus per SSRS teritoriją.

Čijunę Sugihara būtų gelbėjęs ir Lietuvos žydus, bet jie tuo metu, kai diplomatas dirbo Kaune, į jį nesikreipė, nes nesitikėjo, kad neužilgo patirs parsekiojimą ir žudynes.

Šiandien pasaulyje gyvena daugiau nei 50 tūkstančių palikuonių iš šešių tūkstančių žydų, kuriuos Sugihara išgelbėjo nuo nacių !

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas

2020 m. sausio 27 d. šiauliečiai rinkosi į Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą prie geto vartus simbolizuojančio paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje.

Atminties akcijoje dalyvavo Šiaulių žydų bendruomenių atstovai, Šiaulių miesto ir rajono valdžios atstovai, mokiniai bei kiti šiauliečiai. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės, buvusios Šiaulių geto kalinės, Ida Vileikienė bei Romualda Každailienė, išgyvenusios Holokausto tragediją.

Susirinkusieji pagerbė Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų atminimą, prie paminklinio geto vartų akmens uždegė žvakutes, padėjo akmenukus, gėles bei prisijungė prie #WeRemember kampanijos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.

 

Holokausto aukų atminimo renginyje žvakeles prie paminklinio akmens uždegė ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, jo pavaduotojai Egidijus Elijošius ir Domas Griškevičius, Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Vėliau Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai susirinko bendruomenės patalpose dokumentinio filmo „Holokaustas” peržiūrai bei prisiminimų popietei.

Išgyvenusieji Holokaustą LŽB nariai susirinko paminėti Tarptautinę Holokausto atminimo dieną

Išgyvenusieji Holokaustą LŽB nariai susirinko paminėti Tarptautinę Holokausto atminimo dieną

2005 m. JT Generalinė asamblėja paskelbė sausio 27 d. Tarptautinę Holokausto atminimo diena. 27d. 1945 m. Raudonoji armija išlaisvino kalinius, kurie išliko gyvi Aušvico-Birkenau (Aušvico) mirties stovykloje.

Šios įsimintinos dienos proga buvo pakviesti visi, kas išgyveno Holokaustą ir iki šiol saugo žiauriausią karo metų atminimą.

Aktyvaus LŽB nario, gydytojo, fotomenininko Roberto Skalskio ir bendruomenės programų vadovės Žanos Skudovičienės iniciatyva trečiajame LŽB aukšte buvo atidaryta garsaus dailininko Levo Saksonovo darbų paroda „Holokaustas“. Ekspoziciją pristatė kuratorė, dailėtyrininkė Vera Kalmykova ir dailininko sūnus Daniilas Saksonovas.

Pasak Daniilo, jo tėvą kurti Holokausto tema, paskatino prieš daugelį metų, pamatyta nuotrauka – pasmerktųjų vaikų akys. „Menas padėjo jam išgyventi šį emocinį sukrėtimą. Dėl to gimė darbai, kuriuose jis prisimena milijonus žmonių, nužudytų per Antrąjį pasaulinį karą “, – teigė D. Saxonovas. Paveikslų ciklas „Holokaustas“, pasak parodos kuratorės Veros Kalmykovos, – mums visiems svarbus: įsijautimas, empatija, sugebėjimas patirti, suprasti kito skausmą ir užjausti, priešpastatomas Holokausto žiaurumui.  Menininkui L. Saksonovui svarbiausia – įkūnyti jausmus meniniuose vaizduose

 

Levo Saksonovo paroda ,,Holokaustas” bus demonstruojama Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje dar tris savaites.

 

Holokausto aukų atminimo dieną – sukrečianti Izraelio ambasadoriaus kalba

Holokausto aukų atminimo dieną – sukrečianti Izraelio ambasadoriaus kalba

15min.lt

Pateikiame visą Izraelio ambasadoriaus kalbą, pasakytą diplomatų, žurnalistų, politikų, Holokaustą išgyvenusių žmonių akivaizdoje: Jūsų Ekscelencija ministre Linai Linkevičiau, gerbiama Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, garbingi svečiai, užsienio šalių atstovai, brangūs draugai, nuoširdžiai dėkoju, kad susirinkote paminėti Šoa, siaubingiausią tragediją, nutikusią mano tautai.

Leiskite man papasakoti, kaip ši tarptautinė atminimo diena atsirado. Tiesą sakant, ją inicijavo diplomatai. 2004-ųjų metų pabaigoje jaunas Izraelio diplomatas Niujorko misijoje Roni Adamas – šiuo metu Izraelio ambasadorius Ruandoje – pasiūlė Generalinei Asamblėjai surengti neeilinį posėdį, skirtą Holokaustui. Nepaisant arabų šalių prieštaravimo, mūsų misijai Jungtinėse Tautose pritarė 96 palaikymo balsai. 2005-ųjų metų sausio 27-ą dieną buvo surengtas pirmasis posėdis, lapkritį Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją, o visa kita – jau istorija. Tai yra įkvepiantis pavyzdys, rodantis, kad diplomatai gali keisti pasaulį.

Prieš keletą dienų mes grįžome iš Jeruzalės, kur gerbiamas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir jo delegacija drauge su pasaulio lyderiais atidavė pagarbą Holokausto aukoms, davė pažadą kovoti su antisemitizmu ir išreiškė gilų įsipareigojimą toliau kurti Atminties Architektūrą. Dėkoju gerbiamam Seimo pirmininkui už jo dalyvavimą.

Per 4000 savo istorijos metų žydų tautai teko nesibaigiančios kančios: persekiojimai ir pogromai, trėmimai ir mirtis. Visgi laikotarpis nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų buvo siaubingas žmonių sukurtas pragaras. 1939-ųjų rugpjūtį pasaulyje gyveno 16,7 milijono žydų. 1945-aisiais jų liko tik 10,5 milijono. Net ir šiandien, praėjus 75 metams po Holokausto, mes nesugebėjome atsigauti po šio milžiniško praradimo. Apie 80 proc. okupuotoje Europoje gyvenusių žydų buvo nužudyti žiauriausiais įmanomais būdais. Rytų fronte jie dažniausiai būdavo šaudomi ir laidojami masinėse kapavietėse.

Okupuotoje Lenkijoje dauguma jų buvo uždusinti dujų kamerose, kurios galėdavo talpinti ir 2000 žmonių vienu metu. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos Aušvicas buvo didžiausia mirties stovykla ir tapo visų Holokausto žiaurumų simbolis. Nuo 1942 metų kovo iki 1945-ųjų metų čia buvo sunaikinti 1,1 milijono žmonių, kurių 90 proc. buvo žydai. 90 proc. deportuotų į Aušvicą žmonių buvo nužudyti dujų kamerose atvykimo dieną. Visgi ne tik čia, bet ir kitur Europoje žydai būdavo naikinami neapsakomai žiauriais būdais: skandinami upėse, laidojami ar deginami gyvi, numarinami badu.

Norėčiau paklausti jūsų, bičiuliai, kiek daugiausia vaikų esate matę susirinkusių vienoje vietoje? Kartą man teko matyti 800 vaikų, stovinčių mokyklos kieme, bendraujančių tarpusavyje ir ramiai sau leidžiančių laiką. Dabar įsivaizduokite, apsaugok, Dieve, 800 negyvų vaikų. Arba 3000 negyvų vaikų. Per vieną dieną, 1941 metų spalio 23-ąją, Vokietijos naciai ir vietiniai kolaborantai nužudė 4273 vaikus – berniukus ir mergaites. Tai įvyko IX forte Kaune. 4273 vaikai buvo naikinami nuo ryto iki vakaro. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie padarė. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie galvojo. Jie neįvykdė jokio nusikaltimo. Jie buvo žudomi todėl, kad buvo žydai. Maži žydai. Trečiajame Reiche žydų vaikams nebuvo vietos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

Iki siaubingos 1941-ųjų metų vasaros Lietuva buvo žydų karalystė. Ne toji karalystė su karaliais ir sienomis, bet dvasinė jidiš ir hebrajų minties bei kūrybos karalystė. Daugiau nei 220 miestų, miestelių ir štetlų žydai kūrė taikų bendruomeninį gyvenimą. Chasidai ir mitnagedai, socialistai ir buržua, religingi ir sekuliarūs Lietuvos žydai buvo dalis šios gražios gimtinės. 95 proc. Lietuvos žydų nacistinės Vokietijos okupacijos metu buvo nužudyti – tai yra vienas didžiausių mirties rodiklių visoje okupuotoje Europoje.

Sovietmečiu Šoa laikotarpis Lietuvoje nebuvo tinkamai atskleistas. Dabar laikas kalbėti apie šį tamsų istorijos puslapį, atverstą 1941-ųjų metų birželį. Buvo tokių, kurie padėjo savo kaimynams, bet kai kurie – jų buvo per daug – pasirinko bendradarbiauti su Blogiu. Daugybėje miestelių ir štetlų neišgyveno nė vienas žydas. Bejėgės šeimos buvo jėga gabenamos į mišką ar atvirą lauką ir… išnyko. Tarsi jų niekada ten nė nebuvo.

Kur beeitume gražiojoje Europoje, žaliuojančiais miškais ar barokinėmis miestų aikštėmis, mes girdime mūsų žmonių – motinų, tėvų, vaikų – balsus, prašančius juos prisiminti. Papasakoti jų istoriją. Praeitis nemiršta. Mes ją nešame ant savo pečių kaip pintinę, pripildytą skausmo, nusivylimo, pykčio, bet taip pat vilties ir pažado. Kaip stiprios Izraelio valstybės ambasadorius, valstybės, gimusios vos ketveri metai po to, kai krematoriumai nustojo pelenais versti žuvusiųjų kūnus, aš pažadu, kad Holokausto atmintis išliks neatsiejama mūsų darbo dalis. Izraelis neturi konstitucijos. Prisiminimas apie prarastą trečdalį mūsų tautos greičiausiai yra mūsų nerašyta konstitucija.

Mes prisimename šeimas, žygiuojančias nuo Rūdninkų skvero iki Panerių ir ten laukiančių savo eilės stoti prie duobės. Mes prisimename beveides Zarasų, Šiaulių, Telšių, Alytaus ir kitų miestų bei miestelių aukas. Mes tariame jiems: metai eina, bet mes nepamirštame ir neatleidžiame. Mes prisimename tuos, kurie galėjo padėti, tačiau nusisuko į šalį. Mes prisimename ir smerkiame tuos, kurie medžiojo savo kaimynus, kankino, sumetė į masines kapavietes ir dar tą pačią dieną pagrobė jų turtą.

Mes taip pat prisimename drąsuolius, kurie rizikavo savo, savo šeimų gyvybėmis tam, kad paslėptų žydus, suteiktų jiems prieglobstį. Jie buvo vedami kito žmogiško instinkto – vidinio paliepimo būti geriems. Padėti. Jie taip elgėsi, nes buvo geri lietuviai, geri krikščionys, bet svarbiausia, jie buvo geri žmonės. Iki šios dienos mes reiškiame pagarbą jų žmogiškumui. Gerbiamas ministre, gerbiama pirmininke, brangūs draugai, kartu statykime geresnę Atminties Architektūrą, kuri būtų vientisa, nesuklastota, paremta faktais ir pasitikėjimu. Girkime tuos herojus, kurie mėgino išgelbėti nekaltą mergaitę ar berniuką nuo neteisingos mirties.

Atsiverskime knygas ir skaitykime, girdėkime tuos tylius aukų balsus, kurie prašo papasakoti jų istoriją. Susivienykime turėdami tvirtą nuostatą, kad antisemitizmas ir rasizmas yra liga, kuri privalo būti įveikta. Ačiū, kad šiandien esate čia. Mes žavimės žingsniais, kuriuos žengia Lietuva, siekdama statyti tiltus virš gilių ir tamsių praeities vandenų. Mes tai suprantame ir labai vertiname. Ši ceremonija šiandien mums visiems labai svarbi. Holokausto istorija nėra tik žydų tautos istorija, tai taip pat ir Lietuvos istorija.

Šolomo Aleichemo gimnazijoje pažymėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

Šolomo Aleichemo gimnazijoje pažymėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

 

Minėjimą vedė Ruta Reches, laikinai einanti mokyklos direktorės pareigas. Į susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais atvyko Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė papasakoti savo išgyvenimus, patirtus  Antrojo pasaulinio karo metu.

Moksleiviai įdėmiai klausėsi, I.Veisaitė atsakinėjo į paauglių klausimus. Karo metu Kauno gete ji neteko mamos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė išgelbėjo ją, paimdama į savo namus, kur, nepaisydama rizikos, ją paslėpė ir priglaudė. Čia I. Veisaitė sulaukė karo pabaigos. Savo gelbėtoją ji visada vadino antrąja mama.

 

Miša Jakobas skaitė vaikams ištraukas iš knygos apie Aušvicą koncentracijos stovyklą, apie žydų žudynes dujinėse kamerose, apie badą ir nenusakomą žiaurumą, kurį patyrė žydai kaliniai.

Holokausto aukas priminė moksleivių parengtas spektaklis.

Prieš 80 metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visai pakeitė Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą. Mažiausiai 40-tije gyvenviečių visi žydai buvo nužudyti pačioje karo pradžioje, o likę gyvi, suvaryti į getus.

Ištrauka iš Holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimų:

,,Per vaikų akciją mano brolis Motkė buvo paslėptas bunkeryje kartu su kitais vaikais. Vokiečiai juos aptiko, nuvedė į skalbyklą ir padegė gyvus, o paklaikę tėvai buvo priversti stebėti egzekuciją. Apimtas liepsnos Motkė šaukė: „ Mama, kai aš nusidegindavau pirštą, tu pūsdavai, kad neskaudėtų! Mama, man labai skauda!“ Mama puolė norėdama ištraukti sūnų iš ugnies. Kareivis smogė jai šautuvo buože ir sulaužė stuburą. Po šio įvykio mama taip ir neatsigavo.”

,,Vaikų namuose buvau užregistruota Marytės Radzevičiūtės vardu. Buvau perspėta nekalbėti jidiš kalba, todėl bijodama supainioti kalbas, dažniausiai tylėdavau. Visos našlaitės vaikų namuose turėjo kas vakarą melstis. Aš apsimesdavau, kad meldžiuosi, bet iš tikrųjų kiekvieną vakarą mintyse kartojau: „ Aš esu Chasia Aronaitė, mano tėvas Chaimas, mano mama Michlė, mano brolis Motkė, mano senelis Leibas, aš esu Chasia…“

Mes nenorime, kad vaikai slapstytųsi rūsiuose ir palėpėse, drebėdami nuo šuns amtelėjimo ar nepažįstamo žmogaus žingsnių, nenorime, kad juos vadintų kitais vardais, nes visi vardai yra vienas vardas. Ir jeigu kėsinamasi nors į vieną vardą, vadinasi, kėsinamasi į visus vardus.