Holokaustas

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį

15min.lt  Vilius Petkauskas

Jungtinių Valstijų Kongresas laišku kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį su prašymu paneigti informaciją, esą JAV institucijos nustatė, kad 1941 m. laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis neprisidėjo prie Lietuvos žydų genocido.


15min žiniomis, JAV Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas S.Skverneliui atsiuntė laišką, kuriame premjero prašoma įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo. Kad laiškas yra gautas, 15min patvirtino ir premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas.

„Taip, tokį laišką premjeras yra gavęs. Atsakymas kol kas nėra parengtas“, – atsakyme rašė Vyriausybės vadovo atstovas.

Po 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovas ir švietimo ministras. Laikinoji Vyriausybė sulaukia kaltinimų neatsiribojusi nuo okupacinės nacių valdžios ir taip prisidėjusi prie Lietuvos žydų genocido, kurio metu nužudyti 96 proc. šalies žydų.

2012 m. buvęs laikinosios Vyriausybės vadovas buvo perlaidotas Kaune. Tuomet Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) piktinosi dėl perlaidojimo iškilmių.

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

Knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“pristatymas Kaune

2019 m. spalio 2 d. Kauno Viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje vyko prof. Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano knygos „Vilkijos getas. 1941 metai“ pristatymas. Renginį vedė Vilkijos seniūnaitis Algimantas Smolenskas.
Pristatymo metu Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dalinosi savo mintimis apie Lietuvos žydų bendruomenės veiklą iki 1940 m., jos aktyvų ir reikšmingą dalyvavimą kultūriniame, ekonominiame bei socialiniame šalies gyvenime.
Pristatymo metu renginio dalyviai diskutavo apie šiandieninę  atminimo įamžinimo politiką, lietuvių ir žydų santykius,  nacių koloborantų nustatymo ypatybes, jaunimo švietimo problemas ir kitus dalykus.

Vos 30 kilometrų nuo Kauno nutolusiame Vilkijos miestelyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje. 1766 metų gyventojų surašymo duomenimis, Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 metais – 789, pagal 1897 metų surašymo duomenis, Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų, iš jų 1431 gyventojas žydų tautybės.

1915 metais  carinė valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius mažėjo. II-ojo  pasaulinio karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Pastebėtina, kad tarpukario Lietuvoje Vilkijos  žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais “smetoninės” Lietuvos  metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną. Tačiau nacių okupacijos laikotarpyje (1941-1944) šis miestelis buvo naikinamas  kraupiomis žydų  žudynėmis.

Knyga, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2019 m., yra  skirta sunaikintų per Holokaustą Vilkijos ir aplinkinių miestelių – Panemunės, Pakuonio, Garliavos,Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir kitų – žydų atminimui. Autoriai, rengdami šį veikalą, analizavo Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, susitiko su vietos žmonėmis, užrašė jų atsiminimus, surado ir fotografavo žydų žudynių vietų paminklus.

 

Dr. Raimundas Kaminskas

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimo pagerbimas 2019 m. spalio 6 d.

Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Švenčionėlių miesto bendruomene  pagerbė Švenčionių rajono Holokausto aukų atminimą žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų.

 

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro,  savo pranešime pabrėžė: “Atmintis gyva ir niekas neužmiršta. Privalome kartų kartoms priminti skaudų žydų tautos likimą, kad deramai būtų gerbiamas nekaltų žmonių, žuvusių nepaprastai žiauriomis ir nežmoniškomis aplinkybėmis atminimas. Kad pagarba ir istorija būtų saugoma tiek, kiek gyvuos bent vienas šio krašto pilietis“.

Koncerte Kauno geto orkestrui atminti – ypatingi svečiai iš JAV ir Izraelio

Koncerte Kauno geto orkestrui atminti – ypatingi svečiai iš JAV ir Izraelio

DELFI.lt

Apie Kauno getą, kuriame 1941–1944 m. buvo kalinami dešimtys tūkstančių žydų, daugiau ar mažiau žino daugelis šiuolaikinės Lietuvos gyventojų. Visgi tai, koks iš tiesų kasdienis žmonių gyvenimas buvo už geto sienų, iki šiol yra jei ne paslaptis, tai dar neatverstas istorijos puslapis. Su skambiausia šio puslapio dalimi – Kauno geto orkestru – susipažinti kviečia vienas pagrindinių „Kaunas 2022“ inicijuoto pirmojo Istorijų festivalio renginių. Spalio 20 d. Kauno kultūros centre vyksiančiame „Paskutiniame koncerte“ muzika susipins su čia pat esančia istorija – juk simboliška, kad šiame pastate II pasaulinio karo metais buvo įsikūręs gestapas.

Vytautas Plečkaitis. Bendradarbiavimas ar kolaboravimas: kas nusipelnė paminklo Vilniuje?

Vytautas Plečkaitis. Bendradarbiavimas ar kolaboravimas: kas nusipelnė paminklo Vilniuje?

Vytautas Plečkaitis, buvęs LR ambasadorius Ukrainoje ir Šveicarijoje.

Praėjus daugiau kaip 70 metų po Antrojo pasaulinio karo ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje bei kitose Vidurio Rytų Europos šalyse nesibaigia ginčai dėl kolaboravimo su Vokietijos nacių režimu.

Laisvės ir nepriklausomybės metais subrendusi karta nori išsiaiškinti visą tiesą ne tik apie komunistinio režimo nusikaltimus, bet ir apie vokiečių nacių ir su jais kolaboravusių bei dalyvavusių Holokauste žmonių nusikaltimus To iš mūsų reikalauja ir elementarus žmogiškumas, ir iki galo neįvertinta istorinė atmintis apie Lietuvoje sunaikintą žydų bendruomenę, gyvenusią mūsų žemėje nuo Vytauto Didžiojo laikų.

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Profesorius Pinchos Fridberg

 Komentarai straipsnio pavadinimui

1. Holokausto istoriku mane pavadino „Laisves radijas“. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet  neatitinka tikrovės, deja. Iš tikrųjų esu pedantas: skaitau labai atidžiai, nepraleidžiu nei vienos raidės. Ir tuo pačiu metu dar šiek tiek mąstau.

2.Tikrieji (neklystantys) Holokausto Istorikai dirba Genocido Centre. Dėl to antruoju atveju žodį Istorikai rašau iš didžiosios raidės ir be kabučių. Šių istorikų tyrimų rezultatai iškalti net ant granito.

3 Į savo labai keistą klausimą „ar galima pasitikėti archyvo dokumentu?“galiu pateikti ne mažiau keistą atsakymą: kas gali paneigti, kad šio dokumento nesukūrė NKVD agentai, norėdami diskredituoti kolaborantus, kurie glaudžiai bendradarbiaviavo su naciais?

4.Sutrumpinimai: LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. – fondas, ap. – aprašymas, b. – byla, l. – lapas.

Dokumentо atradimо istorija

Autorinės teisės visada buvo man “šventa karvė”. Todėl iškart sakau: nurodytą dokumentą radau ne aš, o JAV gimęs lietuvis, matematikos mokslų daktaras Andrius Kulikauskas*. 2019 m. kovo mėn. 17 d. jis man atsiuntė iš LCVA kompiuterio monitoriaus ekrano fotografuotą beveik neįskaitomą kopiją dokumento, pažymėto LCVA, f.1346, ap.1, b.24, l.12-14.

“Pažaidęs” su „fotošopu“, aš tą dokumentą perskaičiau. Iškilo noras pasidaryti geresnę kopiją, ir aš nuėjau į Lietuvos Centrinį Valstybės Archyvą. Bet čia manęs laukė… „nedidelė“ staigmena: šifru nurodytas ne tas dokumentas. Bandymas pačiam surasti ieškomą dokumentą baigėsi fiasko ir aš paskambinau dr. Kulikauskui. Paaiškėjo, kad jo atsiųstame dokumento šifre atsidūrė rašybos klaida: vietoj b.24 turėjo būti b.29.

Dokumento kopija

 Pradėsiu nuo malonios ir nuoširdžios padėkos LCVA rankraščių dokumentų skyriaus vyresniąjai specialistei Ingai Bumažnikovai už pagalbą, ieškant ir dirbant su archyvo dokumentais. Ponia Bumažnikova mane taip pat informavo, kad norėdamas įdėti dokumentus į internetą, turiu užsisakyti ir gauti jų legalias kopijas. Tokias kopijas gavau:

Matote Alytaus apskrities vadovo aplanko „Byla Nr. 28“ viršelio kopiją (Byla pradėta 1941 m. birželio mėn., baigta 1941 m. rugsėjį):

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29

Štai ir pats dokumentas:

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13 a.p.

Atkreipkite dėmesį: po to, kai dokumentas buvo parengtas, jis buvo redaguotas (rašomosios mašinėlės intarpai, pieštuko žymės). Nustatyti, ar jis buvo pasirašytas ir išsiųstas adresatui, man nepasisekė.

Holokausto „istoriko“  klausimai

Ar iš žodžių „Trečia [teroro] priežastis – vokiečių karių kišimasis ir užtarinėjimas areštuotųjų komunistų ir žydų “ seka, kad toks kišimasis vyko, ir ne vieną kartą? Priešingu atveju, kodėl reikėjo apie tai rašyti “šauniosios vokiečių kariomenės Alytaus ponui Komendantui”? Ar turiu suprasti, kad vokiečių kariškiai (nepainioti su esesininkais!) mėgino priešintis lietuvių kolaborantų žiaurumui?

O kaip reikia suprasti Alytaus apskrities vadovų prašymą leisti „vykdančius nusikaltimus komunistus, žydus ir lenkus šaudyti vietoje be Jūsų žinios ir daryti areštus taip pat nieko neatsiklausus”?

Ar toks prašymas reiškia, kad vokiečių armija (nepainioti su SS padaliniais!) neleisdavo lietuvių kolaborantams vykdyti savateismį (linčiavimą)? Priešingu atveju, kam gi prašyti to „šlovingos vokiečių armijos” Alytaus komendanto “?

Deja… klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų …

P.S. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau, kodėl šiame dokumente ginkluoti policijos padėjėjai vadinami partizanais?

————————————

*Vilniaus apygardos administraciniame teisme Dr.A.Kulikauskas atstovavo
JAV gyventojui Grant Gochinui, pateikiusiam skundą dėl  Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsisakymo pakeisti
savo istorinę išvadą dėl kapitono Jono Noreikos („Generolo Vėtros“)
dalyvavimo Holokausto įvykiuose (skaitykite mano straipsnį „Vilniaus apygardos administracinis teismas: Genocido Centro atsakymas dėl Jono Noreikos – pagrįstas ir teisėtas”, rusų kalba).

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Holokausto memorialo Jeruzalėje vadovas: G.Nausėdos vizitas svarbus Lietuvos visuomenei

Holokausto memorialo Jeruzalėje vadovas: G.Nausėdos vizitas svarbus Lietuvos visuomenei

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos dalyvavimas Pasauliniame Holokausto forume bus svarbus ir Lietuvos visuomenei, teigia Jeruzalėje esančio Holokausto istorijos memorialinio komplekso Yad Vashem vadovas Avneris Shalevas.

„Manau, kad jo nuomonė, kuri ateis iš Jeruzalės, turės atgarsį ir Lietuvos visuomenėje. Tai labai svarbu ir mums, kad Lietuvos prezidentas išreikš Holokausto atminimo ir kovos su antisemitizmu svarbą“, – Lietuvos žurnalistams skirtame seminare Jeruzalėje sakė memorialo vadovas.

Kodėl pasibaigus „Sostų karams“ prasidėjo lentų karai?

Kodėl pasibaigus „Sostų karams“ prasidėjo lentų karai?

Bernardinai.lt Donatas Puslys

Praėjusį ketvirtadienį startavo kasmėnesinis ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“, kurį rengia Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Vilniaus politikos analizės institutas. Pirmoji ciklo diskusija buvo skirta istorinės atminties tematikai, kuri tapo itin aktuali nuvilnijus visuomenę supriešinusioms audringoms diskusijoms dėl Jono Noreikos atminimo lentos ir Kazio Škirpos gatvės pavadinimo likimų. Ar iš tiesų, tariant vokiečių istorinės atminties tyrinėtojos Aleidos Assman žodžiais, galima daryti išvadą, kad gyvename neprigirdinčiųjų dialogo ir rusenančio pilietinio atsiminimų karo laiku? Apie tai Donatas Puslys kalbėjosi su mokytoju, visuomenininku Vytautu Toleikiu ir publiciste, kultūros veikėja Liudvika Pociūniene.

Pokalbis sutapo su ta diena, kai žymūs Lietuvos istorikai – Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, Vasilijus Safronovas, Nerijus Šepetys – kreipėsi prezidentą Gitaną Nausėdą su savo siūlymais dėl atminimo politinio reguliavimo Lietuvoje. Šiame kreipimesi buvo akcentuota, kad visuomenėse paraleliai egzistuoja daugybė dažnai viena kitą ignoruojančių ar konfliktuojančių atminčių, o nesutarimai tarp jų turėtų būti sprendžiami viešųjų diskusijų metu, kai bendradarbiaujant visuomenės atstovams, politikams ir profesionaliems istorikams yra siekiama visuomenės konsensuso, tik po kurio galima imtis atminimo įamžinimo veiksmų.

Istorikai apibrėžė siekiamybę, o V. Toleikis savo tekste „Vargas dėl atminties, vargas ir dėl proto“ apibūdino dabartinę istorinės atminties puoselėjimo situaciją. Kas lėmė tokį jo verdiktą?

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse 2019 m. spalio 6 d.

Spalio 6 d. (sekmadienį) kviečiame kartu prisiminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” skulptūros Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone, Platumų kaime.

LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks spalio 6 d. (sekmadienį) 9 val. nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Registracija telefonu: +370 5 261 3003 arba info@lzb.lt

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Bręsta dar vienas skandalas: aiškėja, kad ant kankinių sienos Vilniaus centre – ne tik angelų vardai

Vytautas Bruveris ,,Lietuvos rytas”

Ar visi sovietų okupantų nužudyti žmonės, kurių pavardės buvo iškaltos ant pastato pačiame Vilniaus centre, nusipelnė tokios išskirtinės pagarbos? Taip klausti verčia tyrėjų turimi dokumentai, su kuriais susipažino ir „Lietuvos rytas“. Talkino žudant žydus ir atimant jų turtą. Žudė ir prievartavo sovietinių kolaborantų šeimų narius – moteris ir vaikus. Buvo plėšikas, bet vaidino partizaną. Daugiausia kariavo nacių pusėje ir jų kariuomenėje. Tokie šiurpūs šešėliai temdo biografiją ne vieno asmens, kurių pavardės iškaltos ant sostinės Gedimino prospekte, priešais Lukiškių aikštę, esančių buvusių KGB rūmų fasado.

Ima aiškėti, jog sovietinių okupantų nužudytus žmones taip išskirtinai pagerbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), ko gero, paskubėjo – kai kurie įamžintieji gali būti to neverti. Taip leidžia teigti paties centro turimi dokumentai.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt

Mes jums neįsakome, tik prašome paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sakė naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy. Jo nuomone, dauguma lietuvių nežino, kas karo metais atsitiko su Lietuvos žydais, – tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

Kartu jis akcentuoja, kad Izraelis niekuo šiandieninės Lietuvos nekaltina ir pabrėžia brandžius bei gerus valstybių santykius.

O generolo Jono Noreikos asmenybę Y. Levy apibūdino taip: „Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.“

Prieš gerą mėnesį darbą Lietuvoje pradėjęs Y. Levy yra žinomas rašytojas, dirbęs ambasadoriumi Belgrade, ambasadose Berlyne, Bonoje, Varšuvoje. Interviu su naujuoju žydų valstybės ambasadoriumi – apie Lietuvos žydų likimą, šalių santykius ir intriguojančią knygą, kuri Lietuvos gyventojams atvers kitokį Izraelio ir jo ambasadoriaus veidą.

– Lietuvą rinkotės iš kelių pasiūlytų šalių. Kodėl pasirinkote būtent mūsų šalį? Ar jus su Lietuva kažkas sieja?

– Ambasadoriams įprasta pasirinkti šalį, kurioje jie nori tarnauti. Man pasiūlė kelias sostines Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, aš pasirinkau Vilnių ir nė minutei nepasigailėjau.

Neturiu giminystės ryšių šioje pasaulio dalyje, kadangi mano tėvai kilę iš Irano ir Afganistano. Kaip žinote, Izraelio žydai skirstomi į aškenazius, kurie kilę iš Europos, ir sefardus, kurie vadinami žydais iš Ispanijos, nors neturi nieko bendra su dabartine Ispanija. Sefardai reiškia Rytų žydus – Viduržemio jūros, islamo pasaulio. Mano šeima kilusi iš Azijos.

Tačiau su Lietuva turėjau stiprų emocinį ryšį, jaučiau trauką šiai šaliai, nes čia gimė dauguma žydų idėjų, su kuriomis buvau supažindintas vaikystėje. Kalbu ir apie vietą, kurioje kūrė žydai – Šiaurės Jeruzalę. Kai tik išgirdau Vilniaus vardą, buvo aišku, kad vyksiu čia.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
– Pone ambasadoriau, galima sakyti, į Lietuvą atvykote istoriniu metu: praėjus beveik 8 dešimtmečiams nuo Holokausto tragedijos, šalis diskutuoja, kaip įvertinti kai kurių veikėjų vaidmenį Holokauste. Koks jūsų požiūris į šį procesą?

– Vienas mano naujų draugų Vilniuje, Seimo narys Emanuelis Zingeris, pasakė: „Josi, tau teko sėkmė, o gal nesėkmė atvykti būtent dabar, pokyčių metu, kada Lietuva diskutuoja savo praeitį.“ Galbūt šis istorijos puslapis atverstas dabar. Aš stebiu. Tai žavus ir svarbus metas, nes tai jūsų, bet kartu ir mūsų istorija. Tarp mūsų šalių istorijų tiek bendrumų, ir kartu tiek nuotolių.

Mes esame jaunos šalys, turinčios gilias istorines šaknis, ir abi kenčiame dėl labai sunkių istorijų. Tai, kas nutiko mūsų žmonėms čia, manau, įpareigoja mus, Izraelio žydus, klausyti vidinio balso. Su dideliu susidomėjimu ir smalsumu stebiu, kas vyksta.

– Kaip manote, ar ne per vėlu tokiems istoriniams vertinimams? Juk praėjo beveik 80 metų.

– Praėjusią savaitę lankiausi Paneriuose. Nuo vaikystės šis vardas mane persekiojo, kai buvau 8 ar 9 metų, mokytojas man padavė lapą ir liepė skaityti eilėraštį „Shtiller Shtiller“ („Tyliai tyliai“, dar vadinamas „Panerių lopšine“, Shmerkes Kaczerginskio daina jidiš kalba – LRT.LT).

Prisimenu, tuomet skaitydamas neįsivaizdavau Panerių kaip vietos, kur mėlynas dangus, kur žalia žolė. Įsivaizdavau, kad ten vyrauja juoda, tamsi, mirties, agonijos, skausmo spalvos.

Praėjusią savaitę čia lankiausi kaip Izraelio ambasadorius. Ir tvardžiau ašaras, nes buvo sunku įsivaizduoti, kokie nežmoniški ir siaubingi dalykai vyko šiose duobėse, kur guli mano broliai ir sesės. Kaip ir dar 220 Lietuvos vietų.

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

2019 m. rugsėjo 23 d. rytą, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Kauno žydų bendruomenė kartu su Kauno IX forto muziejaus kolektyvu pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse. Pilietinėje iniciatyvoje – eisenoje „Atminties kelias“ dalyvavo ir Kauno moksleiviai, kultūros darbuotojai.
Minėjime savo meninę programą, dedikuotą tragiškiems II pasaulinio karo įvykiams, pristatė Sakartvelo atlikėjas Davit Kldiashvili, minėjimo dalyviai apžiūrėjo ir IX forte eksponuojamą Nerijaus Moncevičiaus piešinių parodą “Laikas keisti(s) mums”, vaizdų kalba provokuojančią mąstyti, atjausti, suprasti Holokausto, santykio su žydų tauta patirtį.
Po renginio IX forte grupė Kauno žydų bendruomenės narių vyko į Lietuvos žydų genocido dienos minėjimą Balbieriškyje, kuriame prisiminta ne tik Holokausto tragedija, bet ir turtingas, įvairiaspalvis žydų gyvenimas Lietuvos štetluose, pagerbtas Lietuvos savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Volfas Kaganas.
Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos kraštotyrinės krypties ugdymas ne vien žodžiai, bet ir savo kojomis išmatuoti kilometrai gimtinės istoriniais keliais.

Rugsėjo 23-oji istorijoje žinoma kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena, todėl prisidėdami prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių režimų nusikaltimams įvertinti iniciatyvos, pakvietę Kauno moksleivius, žygiavome “Atminties keliu” buvusia Geto teritorija Vilijampolėje. Sužinoti to baisaus laikotarpio įvykius trumpose stotelėse padėjo istorikas Deimantas Ramanauskas, kuris apžvelgė žydų dvasinį paveldą, atkreipė dėmesį į išlikusių žydų namų (dabar jau užkaltus) langus ir duris.

Senosiose Vilijampolės žydų kapinėse uždegėme žvakutes ir padėjome atminties akmenukus bei tylos minute pagerbėme tragedijos aukų atminimą.

Į savo mokyklas – Milikonių progimnaziją, “Santaros”, “Aušros”, A.Puškino, Kovo 11-sios  gimnazijas, Jono ir Petro Vileišių mokyklą mokiniai nusinešė žinią apie mūsų mieste gyvenusius, kūrusius, svajojusius tokius pat vaikus, jų tėvus ir senelius, kuriems pikta ranka atėmė jų gyvenimus. Gyvenkime taip, kad  tokių tragedijų niekada nebūtų

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris  Holokausto koncentracijos stovyklas

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris Holokausto koncentracijos stovyklas

Š.m. rugsėjo 24 d. mirė  Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narys, buvęs Kauno geto ir koncentracijos stovyklų Štuthofe, Aušvice, Dachau kalinys MOISIEJUS PREISAS, gimęs1930.02.27. Nuoširdžiai užuojaučiame sūnų Leonidą ir anūkus.
Moisiejus Preisas –  vienintelis žydas Lietuvoje, kalėjęs net trijose koncentracijos stovyklose – Štuthofe, Aušvice ir Dachau. M. Preisas savo akimis regėjo, kaip Kaune vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Jis matė, kaip koncentracijos stovykloje karininkas žmones kastuvėliu perskeldavo pusiau.

Nuotraukoje M.Preisas, sėdintis prie savo surinktų nuotraukų apie Holokaustą ir koncentracijos stovyklas.

Apie jį rašyta prieš kelerius metus LŽB tinklapyje ir pakartota Deilfi.lt

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Sekundė.lt . P. Židonio nuotr.

Aštuntą dešimtį perkopęs panevėžietis Jurijus Smirnovas vaikystę prisimena tik šautuvo taikiklyje. Daugybę kartų būdamas vaikas jis galėjo atsisveikinti su gyvybe nušautas, pakartas, užmuštas ar nunuodytas – dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo pažymėtas milijonų gyvybių krauju aplaistyta Dovydo žvaigžde.

Tik ši įtampos pilna istorija su laiminga pabaiga. „Panevėžyje aš jau 75-erius metus. Vokiečiai čia mane atvežė, kai dar neturėjau aštuonerių“, – tokiais žodžiais, giliai atsidusęs, ilgą ir filmo scenarijaus vertą pasakojimą pradėjo J. Smirnovas. Nedidukas, kresnas senukas rudomis akimis ir kaulėtomis rankomis, kurios viso pokalbio metu kartu su ištrykštančiomis ašaromis nejučia ima virpėti. „Man labai sunku apie tai kalbėti, nenorėjau ir dabar pasakotis, visko iš naujo išgyventi, grąžinti tą siaubą, baimę. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai blogai“, – sunkiai alsuodamas atsiveria žydų tautybės vyras.

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Per Antrąjį pasaulinį karą nacių ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus žydų. Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė visuose miestuose ir miesteliuose. Daugelyje vietų neliko nė vieno, kuris papasakotų ten gyvenusių žydų šeimų istoriją. Toks buvo nacių plano „galutinis žydų klausimo sprendimas“ Europoje.


23d. rugsėjo Lietuvoje buvo pažymėta tragiška data – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943 m. rugsėjo 23 d. Buvo pradėtas Vilniaus geto likvidavimas.

Iki 1943 m. rugsėjo pabaigos getas buvo galutinai likviduotas, kaliniai perkelti į koncentracijos stovyklas Estijoje, mirties bausmė įvykdyta Paneriuose arba išsiųsta į mirties stovyklas Lenkijoje.

Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo skaitomos Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kitų getų kalinių pavardės, uždegtos žvakės už tuos, kuriuos nužudė Holokausto metu naciai ir jų vietiniai kolaborantai. Lietuvoje sunaikinta daugiau nei 90 proc. žydų bendruomenės.

Paneriuose paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Paneriuose paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Genocido aukų mnėjimas prasidėjo Gyvųjų maršu Paneriuose. Eisenoje tradiciškai dalyvavo Izraelyje gyvenantys litvakai, jų gretas  pranoko lietuviai ir ypač daug buvo Lietuvos mokyklų mokinių. Kaip įprasta, žmonės susirinko vakarinėje geležinkelio kelio pusėje Paneriuose. Eisena pajudėjo link memorialo. Šiais metais šimtai moksleivių atvyko traukiniu ir ėjo pėsčiųjų viaduku per geležinkelį. Šiemet eisenoje dalyvavo  Lietuvos garbės sargyba.

Paneriuose Holokausto metu buvo žudomi įvairaus amžiaus žmonės, žydai, lenkai, rusai, lietuviai ir sovietiniai karo belaisviai, nors jų buvo žymiai mažiau nei žydų. Šiais metais Lenkijos delegacija ir katalikų kunigas laukė eisenos prie Lenkijos paminklo, kuris yra prie iėjimo į memorialo kompleksą.

Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pradėjo minėjimą jidiš kalba, primindamas, kad šalia žuvusiųjų buvo sušaudyta ir jidiš kalba, todėl pagerbdamas žuvusius, jis kreipėsi į minią, susirinkusią prie memorialo jidiš žodžiais. Vėliau  perskaitė  garaus vilniečio žydo poeto A.Suckeverio eilėraštį, kurį į lietuvių kalbą išvertė R.Bieliauskienė.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo aukščiausias Lietuvos politikas, kalbėjęs prie memorialo, jis sakė, kad nors lietuviai vis dar nesutaria, ką iš tikrųjų reiškia kolaboravimas vykdant genocidą, lietuviai pradeda suprasti, kas vyko Holokausto metu, ypač jaunimas.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis atsiuntė vainikus, jų pranešimus perskaitė prezidento patarėja ir vyriaysybės vicekancleris.

Prie memorialo kartu žengė Vilniaus geto kalinė ir ginkluoto pasipriešinimo su naciais dalyvė , žydė Faina Brancovska  ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Fania kalbėjo jidiš kalba, o Faina – vertė į lietuvių kalbą, po to ji pasakė kalbą apie pavojų, prasidedantį dėl  artėjančios nelaimės ženklų nepaisymo. Kas agitavo už žydų išvežimą iš šalies? Kas juos izoliavo? Kas juos nužudė? Šie klausimai vis dar kelia gilų skausmą ir liūdesį po 78 metų nežinojimo ir neišprusimo, – sakė LŽB pirmininkė Kukliansky.

LŽB pirmininkė taip pat atkreipė dėmesį į iš pažiūros išsamių knygų apie Lietuvos miestus turinį, kuriose neminima apie ten gyvenusius žydus, kurių iki Holokausto būta apie 30-60 procentų štetluose ir dideliuose miestuose,  tokiuose kaip Vilnius, Kaunas ir Alytus. F.Kukliansky citavo knygą „Mažasis princas“, primindama, kad jei dabar nesirūpinsime mažais baobabų medžiais, jie ilgainiui užkariaus planetą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – vienintelis Lietuvos politikas, turintis stiprų stuburą, pašalinęs Vilniuje „Noreikos lentą“, po drąsaus palakančio, nebijančio sakyti tiesos Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimų. Šimašius buvo beveik vienintelis kalbėtojas, sulaukęs aplodismentų iškilmingame minėjimo renginyje.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy kalbėjo asmeniškai apie  tai, ką jam reiškė žodis Paneriai, kurį jis žinojo nuo vaikystės.

Maždaug įpusėjus jo jaudinančiai kalbai apie į Panerius prie duobių suvarytas motinas su vaikais, matančias kaip žudo jų vaiką,   vertėja staiga nutilo sakinio viduryje, negalėdama dėl susikaupusių ašarų išversti teksto. Tai kartojosi keletą kartų ir buvo aišku, kad moteris išgyveno, verkė ir negalėjo kalbėti. “Sunku įsivaizduoti moterį, kuri neša savo vaikus į mirties vietą. Ketverių, penkerių ar dešimties metų vaikai nenori mirti. Sunku įsivaizduoti žmones, pasislėpusius už medžių, gyvenančius šalia ir girdinčius šaudymus, riksmą, žinančius, kad artėja mirtis ir pabaiga. Galvodami apie tokias vietas kartais sakome: „kokia baisi vieta“. Ne, tai nėra vieta, kuri yra siaubinga, nei medžiai, nei dangus, nei purvas. Žmonės gali būti siaubingi, žmonės, kurie gali žiauriai atimti kitų gyvybes, nužudyti tik todėl, kad jie buvo kitokie, tik todėl, kad jie Žydai “, – sakė ambasadorius Levy. Jis teigė, kad žydų pareiga  atsiminti, bet neatleisti. „Tik aukos turi teisę siūlyti atleidimą“, – sakė Izraelio ambasadorius.

Amerikos žydų komiteto direktorius rabinas Andriu Bakeris savo iškalbingą kalbą pradėjo minėdamas  Baltijos kelio 30-metį, kai žmonės visose trijose Baltijos respublikose, susikibę rankomis sudarė žmonių grandinę, protestuodami prieš savo šalių sovietinę okupaciją. Andriu Bakeris sakė, kad  prieš 30 ar net 20 metų galėjo būti atleista už nežinojimą apie Holokausto istoriją Lietuvoje, tačiau šiandien nėra jokio pasiteisinimo, matyt, jis turėjo omenyje visišką visų Lietuvos politikų nutylėjimą dėl Jono Noreikos lentos užkabinimo antrą kartą. Rabinas Bakeris teigė, kad kai kurie Lietuvos politikai žino apie Holokaustą, tačiau jo ignoravimą naudoja kaip priemonę politiniam kapitalui kurti. Jis taip pat sakė, kad šaliai neįmanoma susikurti demokratijos, jei žmonės nepaiso istorinės atminties.

Izraelio litvakų asociacijos narys pasakė kalbą gražia lietuvių tartimi. Rabinas Sholom Ber Krinksy ir Choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Yatoms sukalbėjo Kadišą už nužudytuosius. Įvairios užsienio ambasados, tarp jų Japonijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Rusijos Federacijos, padėjo vainikus prie paminklo, kaip ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti. Lietuvos kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas – jidiš mokslininkas – taip pat padėjo vainiką ir pasakė kalbą.

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Sergejus Kanovčius

Atmintis negali gyventi nuo minėjimo iki minėjimo. Istorinių atminties komisijų nariai suguldyti čia ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miestelių r bažnytkaimių duobėse. Jiems viskas aišku – jų neapgynė tada. Kad ir kaip būtų keista juos tenka ginti ir šiandien. Vieni anuomet rinkosi gelbėti, kiti rinkosi šėtono kelią. 1941-aisiais mano tautiečiams sakė, kad getuose jie bus saugūs. Melavo. Šiandien, po aštuonių dešimtmečių kaip ir tada, mums vėl įžūliai aiškina, kad getai buvo gėris, o juos padėję kurti yra didvyriai arba beveik šventieji.

Ar yra šiandien kas nors, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų, kad tai yra amoralu? Kas ir kada?

  “Istorijos niekada negalima palikti vien politikams, nesvarbu demokratiškiems ar autoritariniams. Istorija nėra nei politinės doktrinos, nei kurio nors režimo nuosavybė. Istorija, jei teisingai suvokiama, yra mūsų moralinių kasdienių pasirinkimų simbolis.” Ir aš prie šių a.a. profesoriaus Leonido Donskio žodžių pridurčiau: mūsų požiūris į šią tragediją, jos aukas, gelbėtojus, stalo žudikus, tiesioginius vykdytojus ir nežabotą jų garbinimą,- atspindi mūsų atminties būklę. Ir šiandieną yra akivaizdžių ženklų, kad mūsų atmintį ir moralinius pasirinkimus mėginama susargdinti. Pagydyti atmintį galima tik vienu būdu – vieną kartą pasakius tiesą. Jei norime, kad JIE ilsėtųsi ne tik ramybėje, bet ir pagarboje.

Iš emigranto atsiminimų. Eksursija. Vilnius

tą rytą prisikelę
išėjome iš Panerių
mūsų niekas niekas
niekas nematė
buvo migla
ir mes buvom migla
ėjome ėjome ėjome
visi iki vieno
manėm kad einam namo

neatpažįstamai pasikeitęs Vilniaus getas
tiesiog pavyzdinės tvarkos namai
ir žmonės
rūsiuose kuriuose su mirtim
žaidėm slėpynių
putoja šaltas šaltas šaltas šampanas
ligi vidurnakčio durininkų šypsenų mugė
galbūt ten geria į mūsų sveikatą

ką ant viduramžių sienos
paslapčia rūpestingai
vaikas nuoruka piešia
barzdotas kūdikis žaidžia svastika
jūs esat migla juden raus

eksursijos vadovas
sušaudytas senas Stiklių gatvės batsiuvys
nusiplęšia geltoną lopą
žvaigžde nuo krūtinės
uždengia atgyjančią praetį
ir prašo visų pasiimti į Panerius
tiek akmenų
kiek protėviai atnėšė miestui
jo sienoms namams ir grindiniui
Lietuvos Jeruzalei nebereik mūsų duoklės
šitas miestas neatmena kraujo
šitas miestas neatmena mūsų gyvenimo
jo istorija jau gerai apskaičiuota
ji lygi
šito miesto istorijai
minus
mes

ei jūs
su minuso ženklu
lupkite akmenis
tik neimkite svetimo
kiti patys ateis
atsiimti savo likimo

gražiai restauruotas Vilnius
be mūsų ištirpsta rūke
gynybinėj sienoj žioji kiaurymės
mes nešame akmenis amatus
karaimai išsineša ietis ir strėles
koks kiauras virš miesto dangus

eksursija baigėsi
mes vėl emigruojam
į Panerius

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šią dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Už šio fakto slypi nepaprastai sudėtinga ir tragiška Lietuvos žydų (litvakų) istorija, neįsivaizduojamai skaudūs ir tragiški asmeniniai žydų ir jų šeimų likimai. Iš apie 208 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų buvo nužudyta apie 195–196 tūkst. žydų. Kasmet minėdami litvakams svarbias datas, kiekvieną kartą gerai pagalvokime, kas slypi už šių skaičių.

Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui, kad Lietuvoje nebūtų vietos ksenofobijai, rasinei ir tautinei neapykantai, kasdieniam ir buitiniam antisemitizmui.

Andrius Navickas. Neapykanta visada yra bailus pasirinkimas

Andrius Navickas. Neapykanta visada yra bailus pasirinkimas

Rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, taip pat dar liko tie, kurie pasitraukė pas sovietinius partizanus į miškus. Šiaurės Jeruzalė buvo užsmaugta, nuskurdome mes visi.

Krikščionys puikiai žino, kad prisikėlimas neįmanomas be nukryžiavimo. Užkelti holokausto istoriją ant mūsų atminties kryžiaus, tai pirmiausia širdimi pripažinti, kad tai ne JŲ, bet MŪSŲ skausmas ir tragedija. Tai nėra istorija apie nuskriaustą tautą, kuri reikalauja keršto.