Holokaustas

JT priėmė rezoliuciją prieš Holokausto neigimą

JT priėmė rezoliuciją prieš Holokausto neigimą

JT priėmė rezoliuciją prieš Holokausto neigimą

Jungtinės Tautos,  sausio 21 d. (AFP-BNS). Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ketvirtadienį priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, raginančią visas valstybes nares kovoti su Holokausto neigimu ir antisemitizmu, ypač socialiniuose tinkluose.

Izraelio pateiktą rezoliucijos tekstą, kurį parengti padėjo Vokietija, bendrai parėmė kelios dešimtys iš 193 Jungtinių Tautų valstybių.

Tačiau Iranas nepritarė šiai rezoliucijai ir pareiškė, kad Teheranas atsiriboja nuo jos teksto.

Rezoliucija „be jokių išlygų atmeta ir smerkia bet kokį Holokausto, kaip istorinio įvykio, neigimą, visiškai ar iš dalies“, teigiama jos tekste.

Vokietijos prezidentas paragino nepamiršti nacių nusikaltimų

Vokietijos prezidentas paragino nepamiršti nacių nusikaltimų

Praneša Deutsche Welle.

2022-01-19

80-ųjų Wannsee konferencijos metinių išvakarėse Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris paragino nepamiršti nacių režimo įvykdytų nusikaltimų, praneša Deutsche Welle.

„Kiekvienas prisiminimas apie nacizmo nusikaltimus reiškia ir užtikriną, kad tai nepasikartotų“, – antradienį, sausio 18 d., sakė Steinmeieris. „Demokratinėje valstybėje atsakingas yra kiekvienas“.

Tą pačią dieną Steinmeieris apsilankė konferencijos vietoje – viloje prie Wannsee ežero kranto, Berlyno priemiestyje, kur dabar yra memorialinis ir edukacinis centras.

„Negalime pamiršti, kas čia vyko prieš 80 metų, kai Vokietijos valstybės pareigūnai planavo Europos žydų genocidą“, – svečių knygoje rašė Vokietijos prezidentas. „Tegul ši atminimo ir informavimo kultūra padeda užtikrinti, kad istorija nepasikartotų“.

Dar prieš Wannsee konferenciją nacių režimo vadovybė, vadovaujama Adolfo Hitlerio, nusprendė Europoje nužudyti 11 mln. Prieš tai jau būta trėmimų ir egzekucijų. 1942 m. sausio 20 d. susirinkimo tikslas – paspartinti genocido įgyvendinimą. Wannsee konferencijoje, kuriai vadovavo SS karininkas Reinhardas Heydrichas, dalyvavo valstybės ministerijų sekretoriai, aukšti NSDAP, saugumo aparato ir okupuotų rytinių teritorijų administracijos atstovai.

Frankas-Walteris Steinmeieris taip pat pakomentavo dokumentinio filmo apie Wannsee konferenciją, numatytą sausio 24 d., transliaciją visuomeninio televizijos kanalo ZDF eteryje.

Prezidentas šį filmą pavadino ne tik įspūdingu, bet ir keliančiu nerimą. „Tai, ką matome ir patiriame, yra gerai veikiantis administracinis mechanizmas, padalinių koordinavimas, šablonai ir procesai, kurie, neskaitant susitikimo turinio, niekuo nesiskiria nuo tų, kurie vis dar egzistuoja ministerijose ir departamentuose“, – paaiškino Steinmeieris. „Mus stebina tai, kas įprasta, pažįstama, kelia siaubą ir sukuria nerimą.

Anot jo, totalitarines sistemas valdo ne tik „demonai ir monstrai“. Tai greičiau tai, kad „šiose sistemose yra susipynę tiek daug mažų varžtelių, kad individo atsakomybė tampa neatpažįstama ir nelieka prasmės jausmo.

Blogio banalumas yra bedvasė diktatūros biurokratija,- niekieno valdžia“, – sakė Steinmeier, turėdamas galvoje Hannah Arendt, vieną žymiausių moterų filosofių, išgyvenusių ir suvokusių svarbiausius XX amžiaus įvykius. Būtent Arendt įvedė „blogio banalumo“ sąvoką, kuria ji turėjo omenyje neapgalvotą paklusnumą dėsniams, ne tik nežmoniškiems, bet ir nukreiptiems prieš pačius gyvenimo pagrindus.

„Nebūkime niekas. Nevenkime atsakomybės“, – ragino Vokietijos prezidentas.

Netrukus bus išleista lietuvių k. Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės, žurnalistės Silvijos Kučėnaitės-Foti knyga

Netrukus bus išleista lietuvių k. Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės, žurnalistės Silvijos Kučėnaitės-Foti knyga

Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkė, žurnalistė Silvija Kučėnaitė-Foti (gim. 1961) užaugo Čikagos lietuvių bendruomenėje, dažnai girdėdama apie savo senelio nuopelnus kovojant už Lietuvos laisvę. Jis – Birželio sukilimo organizatorius, Štuthofe jį kalino naciai, o grįžusį į Lietuvą nužudė KGB.
Mama prieš mirtį paprašė Silvijos užbaigti jos misiją – įamžinti Generolo Vėtros atminimą knygoje. Silvija sutiko. Vėliau viešnagės Lietuvoje metu ji sužinojo: yra žmonių, manančių, kad Noreika, nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, prisidėjo prie Holokausto. Silvijai, senelį laikiusiai svarbiu lietuvių tautos herojumi, tai pasirodė neįtikėtina: negi šeima galėjo nuo jos nuslėpti svarbius Noreikos gyvenimo faktus?
Šiuose beletrizuotuose atsiminimuose autorė pateikia 20 metų trukusį savo tyrimą apie galimus senelio veiksmus 1941-aisiais. Tai sunki pačios autorės kelionė siekiant sužinoti tiesą apie savo šeimą. Foti remiasi Noreikos laiškais, jo pasirašytais įsakymais, Lietuvos aktyvistų fronto skelbtais, KGB archyvo ir kitais dokumentais. Knygoje pateikti įtaigūs Noreikos bendražygių portretai ir prisiminimai.
Čia bus autorizuotas patikslintas leidimas. Iš anglų kalbos išvertė Matas Geležauskas, KGB dokumentus iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius, redagavo Asta Bučienė, Aira Niauronytė, dizaineris Kazimieras Dainovskis. Viršelio nuotraukos komanda – fotografai Audrius Solominas, Robertas Daskevičius, stilius Agnės Charašauskaitės (Might Like), grimas Kristinos Busilaitės, postprodukcija Eglės Jankauskaitės (Image Rehab).
Aušvicą išgyvenusio žydo kalbą skiepų priešininkai išnaudoja dezinformacijai

Aušvicą išgyvenusio žydo kalbą skiepų priešininkai išnaudoja dezinformacijai

Socialiniuose tinkluose platinama itin ciniška melagiena. Skiepų priešininkai dalijasi Holokaustą išgyvenusio Mariano Turskio kalba, sąmoningai iškraipydami jos kontekstą. Aušvico lagerio išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimas vyko praėjusiais metais.

Buvęs šios koncentracijos stovyklos kalinys M.Turskis įspėjo, kad visuomenė neturėtų būti pakanti jokioms diskriminacijos formoms. Nors jis ne kartą minėjo Holokaustą, kai kuriuose socialinių tinklų įrašuose melagingai tvirtinama, esą buvo kalbama apie galimybių paso sistemą.

Minint Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metines, praėjusių metų sausį Lenkijoje vyko renginys, į kurį susirinko per 120 įvairių valstybių vadovų ir atstovų, taip pat aukščiausi Lenkijos politikai.

Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje įkurtas Aušvicas buvo didžiausia koncentracijos ir naikinimo stovykla. 1940–1945 metais čia buvo nužudyta apie 1,5 mln. įvairių tautybių žmonių. Likę gyvi Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išlaisvinti 1945 metų sausio 27 dieną. Ceremonijoje daugiausia dėmesio sulaukė Holokausto pragarą Aušvice išgyvenę asmenys. Vienas jų – kalbą sakęs M.Turskis.

Ciniška dezinformacija Tiesa, praėjus daugiau nei metams nuo šių iškilmių, socialiniuose tinkluose imta platinti šios kalbos įrašą, klaidingai tvirtinant, esą koncentracijos stovyklos siaubus išgyvenęs vyras prilygino šią patirtį vakcinacijai ir galimybių paso sistemoms, įvestoms, siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją.

Tai nėra tiesa. Praėjusių metų sausį pandemija buvo vos prasidėjusi, todėl M.Turskis negalėjo kalbėti apie jos suvaldymo priemones jau vien dėl to, kad jos tuo metu nebuvo taikomos. Savo kalboje jis tarp eilučių „įkando“ Lenkijos valdžiai, dėl, jo nuomone, per griežtos valdančiųjų diskriminacinės politikos.

Jis konkrečiai neminėjo dabartinės Lenkijos nacionalistinės vyriausybės. Tačiau daugelis jo žodžius suprato kaip kritiką Lenkijos politikai ir valstybės pareigūnams, kurie vartojo diskriminuojančią kalbą prieš migrantus, LGBT asmenis ir religines mažumas ir siekė panaudoti istoriją kaip politinį įrankį. Valdantieji suprato mintį ir dėl to tarp jų ir garsaus Lenkijos žurnalisto ir visuomenės veikėjo M.Turskio kilo nemaža įtampa.

Telšiuose – baigiamasis „Atminties kelio“ renginys

Telšiuose – baigiamasis „Atminties kelio“ renginys

Iškilminga eisena Telšiuose.

Pranešimo dalyvių nuotraukos.

Lygiai taip, kaip prieš aštuonias dešimtis metų… Žvarboje, spaudžiant kaulus geliančiam šalčiui, bet išdidžiai. Gruodžio 9-ąją Telšiuose suorganizuotas Holokausto 80-osioms metinėms paminėti skirtas baigiamasi projekto „Atminties kelias“ renginys, prasidėjęs eisena Rainiuose.


Šis minėjimas yra vienas iš Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti „Atminties kelio“ renginių. Tokios eitynės visoje Lietuvoje rengtos nuo birželio iki gruodžio mėnesio. Baigiamąjį renginių ciklą Telšiuose kartu su komisija organizavo Žemaičių muziejus „Alka“ ir Telšių rajono savivaldybė, partneriai – Viešvėnų seniūnija, Telšių ir Viešvėnų kultūros centrai, Telšių Žemaitės dramos teatras.

Eisenoje rikiavosi dešimtys žmonių, tarp jų garbūs svečiai iš Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Vokietijos ambasadų, žydų tautos atstovai, vietos valdžia ir bendruomenės nariai, Telšių miesto ir rajono mokyklų („Atžalyno“, „Germanto“, „Kranto“, „Ateities“ progimnazijos, Žemaitės gimnazija ir Viešvėnų pagr. mokyklos) mokiniai. Iškilminga eisena prasidėjo prie Rainių dvarelio – būtent toje vietoje, kur varu suvaryti šimtai žydų virtinėmis buvo stumiami į savo pražūties vietą – į miškelį vos už pusės kilometro.

Nesėkmingas bandymas vokiečiams įskiepyti kaltę už nacių nusikaltimus: „Šitas miestas kaltas“

15min.lt

Nuotr,. iš National Archives and Records Administration, College Park, MD / Amerikiečių karys nuima Adolfo Hitlerio vardu pavadintos gatvės lentelę.

„Nusikaltimai buvo slepiami nuo visuomenės, tačiau kiekvienas vokietis galėjo būti liudininkas to, ką teko ištverti žydų kilmės bendrapiliečiams: nuo šalto abejingumo ir užslėpto nepakantumo iki atviros neapykantos.

Kas gi galėjo nieko neįtarti matydamas degančias sinagogas, pogromus, žydų stigmatizaciją šešiakampėmis žvaigždėmis, jų teisių atėmimą, nuolatinį žmogiškojo orumo žeminimą? Kas žiūrėjo ir klausėsi, kas norėjo žinoti, tie negalėjo nepastebėti deportacinių ešelonų. Gali būti, kad žmonėms neužteko fantazijos, kad įsivaizduotų metodus ir mastą naikinimo.

Tačiau vis dėlto per daug žmonių stengėsi nepastebėti to, kas vyksta“. Šiuo žodžius 1985 m. gegužės 8 d., minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-ąsias metines, ištarė tuometis Vokietijos federacinės respublikos prezidentas Richardas von Weizsaeckeris.

Ši kalba tapo labai svarbi Vokietijos visuomenei, kuri per pirmuosius pokario dešimtmečius bandė pamiršti apie savo praeitį. Nuo 1950 m. šalis išgyveno savotišką amneziją, kuri prasidėjo po to, kai kare nugalėjusios šalys nutraukė savo pastangas išnaikinti Vokietijoje visus nacizmo pėdsakus.

Baltarusių opozicinis portalas zerkalo.io pasakoja, kaip vokiečiai išgyveno denacifikaciją ir bando susitaikyti su praeitimi. „Šis miestas kaltas!“ Apie procesą, kuris buvo vadinamas denacifikacija, girdėjo daugelis. Denacifikacijos procesą Vokietijoje pradėjo Antrąjį pasaulinį karą laimėję sąjungininkai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga).

Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas: britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Kiekvienoje zonoje denacifikacija buvo vykdoma skirtingai, bet visur – vienodai nesėkmingai. Dar nesibaigus karui JAV sukūrė direktyvą JCS 1067, kuria buvo nustatyta okupuotos Vokietijos karinio valdymo tvarka. Pirmąjį direktyvos variantą JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas atmetė kaip per daug minkštą.

Jo manymu, kaltę dėl to, kas įvyko, turi prisiimti visi vokiečiai: „Per daug žmonių ir JAV, ir Anglijoje laikosi nuomonės, kad vokiečių tauta nėra atsakinga už tai, kas atsitiko, kad kalti tik kai kurie nacistai. Deja, tai neatitinka realybės. Vokiečių tauta turi suprasti, kad visa tauta dalyvavo neteisėtame suokalbyje prieš šiuolaikinę civilizaciją“.

Amerikiečių visuomenė iš esmės matė skirtumą tarp vokiečių ir nacistų, bet nuo 1944 m. JAV ypač suaktyvėjo lobistinis judėjimas „Visuomenė prieš Trečiąjį pasaulinį karą“. Šis judėjimas padarė didelę įtaką JAV politikams, tad kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės bausmės idėja tapo amerikiečių okupacinės politikos pagrindu.

Vėliau, kai amerikiečiai išvydo nuotraukas iš koncentracijos stovyklų, jų nuomonė, kad toks požiūris yra teisingas, tik dar labiau sustiprėjo. Taip atsirado psichologinio poveikio Vokietijos gyventojams metodai, kuriais buvo siekiama juos perauklėti.

Pavyzdžiui, vokiečiams buvo demonstruojamos nuotraukos iš koncentracijos stovyklų. „Minia susirinko aplink nuotraukas, kuriose, iš pirmo žvilgsnio, buvo pavaizduotos šiukšlės, tačiau iš tiesų – žmonių kūnai, prisimena anglų rašytojas Jamesas Sternas. – Po kiekviena nuotrauka buvo parašyta: „Kas kaltas?“ Susirinkusieji žiūri tyliai, lyg užhipnotizuoti, ir netrukus pradeda po vieną išeiti.

Vėliau plakatus pakeitė labiau ryškiomis nuotraukomis, po kuriomis buvo parašyta: „Šitas miestas kaltas. Jūs kalti““. Tokius viešus nacių žvėriškų nusikaltimų demonstravimus organizavo psichologinio karo padaliniai, kurie buvo dalis Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės.

Tikslas buvo vienas – padaryti taip, kad vokiečiai pajustų kolektyvinę kaltę už tai, kas įvyko. Vokiečiams buvo platinami lapeliai ir plakatai su nuotraukomis bei tekstais. Štai vienas tokių tekstų: „Tūkstančius vokiečių, gyvenančių netoli tokių vietų, nuvedė į tas stovyklas, kad jie savo akimis pamatytų, kokie nusikaltimai buvo įvykdyti jų vardu. Bet ne visi vokiečiai gali pamatyti koncentracijos stovyklas. Ši iliustruota ataskaita skirta specialiai jiems“.

Imperial War Museum nuotr./Sąjungininkų plakatas, kuriame parašyta: „Šitie žvėriškumai – tavo kaltė

 

Moksleivių viktorina Panevėžyje

Moksleivių viktorina Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje 2021 m. gruodžio 2d. vyko kasmetinė moksleivių viktorina „Holokausto Lietuvoje pradžios 80“ paminėti. Dalyvavo keturios gimnazijos komandos su savo vadovais.

Pradžioje moksleiviai žiūrėjo dokumentinį filmą apie Aušvico – Birkenau koncentracijos stovyklas, kur nužudyta daugiau nei 1,5 milijonų žmonių, iš jų daugiau kaip milijonas žydų – senelių, vaikų ir moterų.

Panevėžio miesto  žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman akcentavo, kad per antrąjį pasaulinį karą dėl nacių suplanuotų žiaurių veiksmų prieš pasaulio žmoniją, nukentėjo ne tik žydai. Nukentėjo ir kitų tautybių europiečiai dėl savo religijos, kilmės, papročių ir net neigalumo. Svarbiausia, kad 6 milijonai žydų buvo sunaikinti tik dėl to, kad jie buvo žydai, praradę viltį, mintis apie laisvę, apie šviesų savo ir savo vaikų gyvenimą. Todėl moksleiviams ir jų vadovams buvo pasiūlyta uždegti Chanukalines žvakes, paminėti ir prisiminti aukas, bei niekada nepamiršti šių baisių įvykių dėl to, kad jie daugiau nesikartotų.

Prasidėjus viktorinai buvo užduodami  gimnazistams klausimai apie Holokausto istoriją ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, nuo pat pradžios iki Niurnbergo teismo proceso, kuriame buvo teisiami nacių nusikaltėliai ir jų pagalbininkai. Tuo pačiu metu buvo piešiami ir plakatai „Holokaustui – NE“  Kiekviena komanda pristatė savo piešinius, vaizdingai juos pakomentavo.

Viktorinos komisija buvo sudaryta iš gimnazijų ir mokyklų komandų vadovų , kurie pasitarę pareiškė bendrą nuomonę. Be to dar prie kavos puodelio  buvo aptarti planai  ir tolesnis bendradarbiavimas su Panevėžio miesto gimnazijomis ir mokylomis.

Moksleiviai tikrai domisi ir nustebino savo žiniomis. Apie visus įvykius, faktus ir skaičius atsakinėjo konkrečiai, paminėdami datas, konkrečias vietas ir skaičius. Labai gerai pasirodė savo žiniomis ir konkrečiais atsakymais Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos  ir Panevėžio  5- osios gimnazijos moksleivių komandos. Savo meniška prigimtimi ir žiniomis stebino Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos komanda. Stipri ir pasikausčiusi, apsiskaičiusi ir žinanti Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla. Komisijos nuomone, visos komandos vertos apdovanojimų. Komandoms buvo įteiktos nugalėtojų taurės, medaliai ir padėkos už aktyvią pilietinę poziciją ir puikų žinių pademonstravimą. Taip pat padovanoti  žydų Naujų 5782 metų kalendoriai ir tradiciniai macai.

Zigmas Vitkus. KriKŠtaponis KriŠtaponis: ar Ukmergė išdrįs apsispręsti?

LRT.lt  Zigmas Vitkus, istorikas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas,

2021 m. gruodžio 2 d. Ukmergėje, Ukmergės mero kvietimu, įvyko viešas renginys dėl 2-ojo lietuvių pagalbinės policijos tarnybos bataliono karininko kapitono Juozo Krikštaponio istorinio atminimo problemos. Itin svarbų pranešimą šiame renginyje perskaitė LII istorikas dr. Mindaugas Pocius, atlikęs nuodugnų pakartotinį šio asmens veiklos Antrojo pasaulinio karo metais tyrimą ir parodęs, kad kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje. 

Ukmergės savivaldybei, ilgus metus atidėliojusiai klausimo sprendimą, artimiausiu metu teks rinktis, ką daryti su miesto centre esančiu paminklu, dedikuotu „Lietuvos partizanų „Vyties“ apygardos vadui, žuvusiam 1945 m.“ kovoje su NKVD kariuomene, kuris, kaip rodo faktai, yra ir karo nusikaltėlis.

Pradžioje du labai paprasti teiginiai: Lietuvos partizaninis karas yra viena svarbiausių Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Renginio auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuriam šis laikotarpis ir partizanų atminimas nebūtų svarbus ir brangus. Holokaustas taip pat yra viena laikančiųjų Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Ir šioje auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neigtų šio laikotarpio ir aukų atminimo svarbą.

Būtent dėl Lietuvos partizanų karo atminimo ir Holokausto atminimo svarbos mūsų visuomenei buvo keliamas klausimas dėl paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui Ukmergėje likimo ar nelikimo. Pateikti istorinio tyrimo duomenys rodo, kad šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Užsiminęs apie šešėlį, iškart girdžiu galimą kontrargumentą, kad nėra žmonių be šešėlio ir kas jūs tokie, kad matuotumėte kito asmens šešėlio ilgį. Nėra žmonių be šešėlio, tas tiesa, ir jį matuoti reikia itin atsargiai. Ir vis dėlto Ukmergėje kalbėta ne apie, tarkime, neištikimybę santuokoje, kad ir kokia skaudi tai būtų patirtis, bet masines civilių gyventojų žudynes ir dalyvavimą jose: aukų koncentravimą, apiplėšimą, suvarymą prie griovių ir sušaudymą.

Visiškai normalu ir teisinga, kad šiandien gyvenantieji, gavę naujų duomenų apie vieno ar kito asmens – ypač jei jo garbei pastatytas paminklas – veiklą praeityje, arba padidėjus jautrumui praeičiai (kas, manding, Lietuvoje yra atsitikę), iš naujo permąsto vieno ar kito atminimo ženklo buvimo viešoje erdvėje legitimumą – juk paminklai nėra vien tik estetiniai ženklai, jie išreiškia tam tikras valstybės, visuomenės, bendruomenės idėjas, taigi yra ir politiniai ženklai. Jų palikimas, perkėlimas, pašalinimas ar kontekstualizavimas (vietoje) visada yra vertybinis apsisprendimas – jais mes pasakome sau ir kitiems visuomenės nariams, ką vertiname.

Pažvelkime į kitą šalį. Palyginimai visada padeda. Praėjusių metų spalį 212 JAV istorik(i)ų ir kitų mokslinink(i)ų atviru laišku kreipėsi į Kalifornijos valstybinio parko vadovybę su prašymu pašalinti 1948 m. šiame parke pastatytą atminimo akmenį tūlam Madisonui Grantui (1865–1957) – amerikiečių teisininkui, zoologui, daug nuveikusiam išsaugant vietos gamtinę įvairovę Kalifornijoje. Jo ir jo kolegų dėka imta saugoti sekvojų miškus, kurie tuomet buvo sparčiai kertami. Granto ir jo kolegų įsteigta Sekvojų saugojimo draugija (Redwoods League) veikia ir šiandien.

Kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje.

Tuo pat metu Madisonas Grantas garsėjo kaip eugenikas, siekęs pagerinti žmonijos genetinę kokybę ir faktiškai teigęs mokslinį rasizmą, skleidęs rasinės higienos idealą. Grantui nerimą kėlė tai, kad į Ameriką atvykę pietų ir rytų europiečiai pablogins amerikiečių „rasės“ genetinį kodą. Grantas kalbėjo apie „Šiaurės rasę“ kaip pasaulio istorijos lėmėją, tapatino jos atstovus su sekvojomis, kalbėjo apie „nevertingus rasinius“ tipus, siūlė fizinės segregacijos idėją.

Kažką primena, ar ne? Taigi Parko administracija, atsižvelgdama į minėtą mokslinink(i)ų laišką, 2021 m. birželio 15 d. akmenį pašalino. Planuota lankytojus vietoje informuoti (įrengiant specialią lentelę), kad tai „buvo padaryta todėl, kad jis susiejo sekvojų, kaip „geriausių iš visų medžių“, išsaugojimą su baltųjų viršenybės idėja“. Buvo sakančių – palaukite, juk Granto dėka mes turime sekvojų miškus! Ir visgi parko vadovybė nusprendė, kad šio asmens žodžiai ir požiūris į dalį žmonijos (beje, jis buvo sumanęs atgabenti iš Afrikos žmonių ir demonstruoti juos kartu su beždžionėmis Bronkso zoologijos sode) yra reikšmingiau – reikšmingiau neigiama prasme – nei tai, kad jis gelbėjo sekvojų miškus.

Pastatyti ar pašalinti paminklą yra vertybinis apsisprendimas.

Prieš kelerius metus JAV pietinėse valstijose iš viešųjų erdvių buvo pašalinta – spontaniškai ir vietos valdžios nutarimu – daugiau kaip 100 daugiausia XIX a. antroje pusėje pastatytų paminklų žymiems konfederatams (šalyje dėl to vyko karšta, itin karšta, nacionalinio masto diskusija šia tema). Ant senųjų pjedestalų vietoj raitų barzdotų vyrų kai kur atsirado lentelės – sakyčiau, ne atminimo, bet priminimo lentelės – su informacija (kartais ir nuotrauka) apie tai, kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir t. t.Šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Taigi disonansinio paveldo klausimus sprendžiame ne tik mes. Jie sprendžiami nuo seniausių laikų, nuo faraono Echnatono laikų ir dar anksčiau. Ir žmonija nieko kito nesugalvojo, kaip tris elgesio su tokiu paveldu būdus: 1) palikti, kaip yra; 2) pašalinti ir sunaikinti; 3) pašalinti ir perkelti į kitas erdves arba 4) kontekstualizuoti ir perinterpretuoti vietoje, papildant nauja informacija. Tad kokį sprendimą teks priimti Ukmergės savivaldybei?

Palikti, kaip yra? Galima, bet, turint galvoje anksčiau pateiktą informaciją, toks sprendimas reikštų, jog būtume nesąžiningi, nejautrūs ir šiaip – veidmainiai. Pašalinti ir sunaikinti? Taip būna staigių revoliucijų laikotarpiu – kai senieji tapatybės ženklai naikinami ištisai, dažnai spontaniškai ir kartais brutaliai. Bet mes ne tokioje situacijoje. Kitas kelias – perkelti.

Klausimas – kur? Sovietiniai paminklai ar jų dalys daug kur iškelti į specialius parkus ar muziejus, bet į kokį parką ar muziejų iškelti paminklą Krikštaponiui? O gal lentelė ant to paties akmens tik su kitokiu turiniu? Lentelė, informuojanti, kas čia buvo įamžintas ir kodėl ši lentelė buvo pakeista. Kaip Grantui. Tai, žinoma, jau nebūtų paminklas, o informacinis ženklas, edukacijos priemonė, susimąstyti kviečianti priemonė.

Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

Esama ir kitų kompromisinių variantų. Vienas jų – kapinės. Kapinėse tradiciškai neįvardijamos žmonių (nuo)dėmės – nei kavos, nei kraujo – ir viskas paliekama dangiškajam teismui. Dar vienas: perkelti paminklą į Krikštaponio žūties vietą ar gimtinę, nors tai komplikuota – šiuo atveju paminklas vis tiek lieka viešoje erdvėje. Bet kokiu atveju šios istorijos marinato galiojimo laikas artėja prie pabaigos – reikės sprendimo.

Nujaučiu, kad, svarstant, ar šį paminklą pašalinti, priimantieji sprendimą klausia savęs bent trijų klausimų: 1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? 2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? 3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Mano požiūriu, į visus tris klausimus galima atsakyti neigiamai.

1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? Ne, tai nėra teismas, tai tik pasakojimas „kaip buvo“, siekiant priimti sprendimą dėl konkretaus paminklo likimo, kuris iškelia ne tik partizaną, bet ir karo nusikaltėlį (viena nepanaikina kito ir atvirkščiai). Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? Manau, priešingai – tai grūdų atskyrimas nuo pelų, o tų pelų buvo, bet ne tiek daug, kaip kad norėtų Lietuvos nedraugai, pademonstravimas, kad mes nebijome savo praeities, kad ir kokia ji būtų.

3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Nesvarbu, paliksime ar pašalinsime, jie neabejotinai tuo pasinaudos, bet svarbiau ne jie, o mes, mūsų valstybės ir visuomenės reikalai, vertybių integralumas.

Kad ir koks sprendimas būtų priimtas, šis akmuo ir jo (ne)palikimas yra išbandymas. Mūsų vertybių, jautrumo ir atminimo politikos nuovokos, bet tai, toji politika, kitaip tariant, mūsų įvaizdis tarptautinėje erdvėje, man regis, yra antrinis dalykas. Daug svarbiau pagarba tūkstančiams nužudytų žmonių ir pagarba Lietuvos partizanų kovai. Visgi, stebint 2021 m. gruodžio 2 d. renginį Ukmergėje, peržiūrėjus jį visą, susidarė įspūdis, kad gali būti bandoma reikalą toliau vilkinti, pasinaudojus teisiniais inkarais, ignoruojant istorinius faktus – ir laivas stovės vietoje, sukdamasis ratu: KriKŠtaponis ar KriŠtaponis, KrikŠtaponis ar KriŠtaponis…

 

 

Istorikas: dėl J. Krikštaponio reikia dėti tašką

Partizanų Vyčio apygardos vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui skiriant apdovanojimus ir įamžinant jo atminimą Ukmergėje padaryta klaida, tokių klaidų gali būti padaryta ir daugiau, sako Lietuvos istorijos instituto istorikas.

„Dėl J. Krikštaponio dalyvavimo žydų ir kitų civilių žudynėse istorikams nėra abejonių. Ir čia reikia dėti tašką“, – teigė instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius. Jis ketvirtadienį dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto, Ukmergės žydų bendruomenės inicijuotoje diskusijoje dėl J. Krikštaponio asmens ir biografijos.

Buvęs Vyčio apygardos vadas Ukmergėje yra įamžintas ir gerbiamas kaip pokario laisvės kovų dalyvis, o istorikai teigia nustatę jo dalyvavimą Holokauste. Su apdovanojimais paskubėta M. Pociaus teigimu, klaida padaryta, kai išsamiai neištyrus J. Krikštaponio biografijos imtasi jo įamžinimo ir pagerbimo. 1996 m. Ukmergėje jo garbei pastatytas paminklinis akmuo, jo vardu pavadinta aikštė,

1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Dalia Kuodytė suteikė kario savanorio statusą, 2002 m. prezidentas Valdas Adamkus, atsižvelgęs į tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimą, po mirties jam suteikė pulkininko laipsnį.

Žinoma, nei Krašto apsaugos ministerija, nei prezidentūra neturėjo išsamios informacijos. Pasitikėta (Genocido – BNS) centro teikimu, kuris tuomet neatliko J. Krikštaponio biografijos tyrimo ir nieko nežinojo apie jo veiklą karo metais“, – teigė istorikas.

Pasak jo, 2013 m. LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas atliko tyrimą ir pirmą kartą viešai paskelbė, kad J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse Baltarusijoje. Papildomą archyvinį tyrimą 2020 m. atlikęs M. Pocius tvirtino, kad istoriniai tyrimai parodė, jog antrasis pagalbinis policijos batalionas 1941 m. spalio–gruodžio mėnesiais daugiau nei 15 Baltarusijos vietovių sušaudė per 15 tūkst. žydų.

Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos. Be to, 1941 m. spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė daugiau kaip 2 tūkst. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių. „Antrojo bataliono buvusių policininkų parodymų, kitų šaltinių kritinė analizė leidžia pagrįstai teigti, kad 1941 m. spalio–gruodžio mėnesiais kapitonas Juozas Krikštaponis ir leitenantas Nikodemas

Reikalas pakaitomis ėjo antrojo bataliono antrosios kuopos vado pareigas“, – ketvirtadienį sakė istorikas. „Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 m. spalio 10 d. vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse“, – tvirtino jis. M. Pocius atmetė teiginius, kad J. Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes tris mėnesius kalintas gestapo. Anot jo, įkalintas jis buvo vėliau, kai jau gyveno Lietuvoje. „Kad J. Krikštaponis tuo metu ėjo kuopos vado pareigas, mini devyni skirtingi liudytojai“, – tvirtino jis. Istorikas taip pat atmetė prielaidas, jog Holokauste ir pokario laisvės kovose dalyvavo du skirtingi žmonės panašiomis pavardėmis. „Deja, J. Krikštaponio atvejis nėra vienintelė centro ir prezidentūros padaryta klaida dėl partizanų istorinio atminimo.

Kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis buvo suteiktas ir apygardos vadui Antanui Baltūsiui, apie kurį taip pat yra archyvinių duomenų, bylojančių apie jo dalyvavimą Holokauste“, – sakė M. Pocius. „Žinant, kad anksčiau nebuvo išsamiai tiriamos biografijos, yra nemaža tikimybė, kad klaidų dėl kario savanorio statuso, karinių laipsnių suteikimo ir apdovanojimų buvo padaryta ir dėl kitų partizanų ar jų vadų, kurie galėjo dalyvauti Holokauste bei kitose civilių žudynėse.

Todėl galima kalbėti apie buvusias sistemines istorijos politikos klaidas“, – tvirtino jis ir pasiūlė Ukmergės valdžiai demontuoti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui. Kėlė klausimus dėl tapatybės Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Audrius Skaistys tvirtino, kad istorikų tyrimų nepakanka, dar neatsakyta į visus klausimus apie J. Krikštaponį. Jis atkreipė dėmesį, kad vienuose šaltiniuose jis minimas kaip Krikštaponis, kituose vadinamas Krištaponiu.

Premjerė: kiekviena Holokausto auka yra asmeninė tragedija

Premjerė: kiekviena Holokausto auka yra asmeninė tragedija

Ingrida Šimonytė. LRVK | Laima Penek

Ingrida Šimonytė ketvirtadienį lankėsi Valdovų rūmuose surengtame koncerte, skirtame paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines ir Kauno IX forte nužudytų žydų atminimą, praneša Vyriausybės kanceliarija.

„Kiekviena iš aukų – tai neapsakoma asmeninė tragedija, skausmas ir prarastos galimybės mylėti, kurti, gyventi. Sunku įsivaizduoti, koks būtų pasaulis šiandien, jei Holokausto metu nebūtume praradę tiek daug talentingų kūrėjų. Pasaulis tapo skurdesnis, neteko unikalių spalvų“, – teigia I. Šimonytė.

„Tai mūsų visų randas, kuris visada išliks. Net keičiantis kartoms“, – sako Vyriausybės vadovė.

 

Apsilankę IX forte dvasininkai kvietė apgailėti ir melstis

Apsilankę IX forte dvasininkai kvietė apgailėti ir melstis

2021-11-25 Šarūnė Kutinskaitė Būdavienė
Kauno diena.lt

Minint 80-ąsias  Holokausto pradžios Lietuvoje metines, praeities nuodėmių suvokimą Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kvietė paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį.

Masinės žudynės

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą, o taip pat minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, į Kauną atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.

Kaip pasakojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tragiški Holokausto įvykiai muziejaus vietoje paliko ryškius pėdsakus. Žmonės čia buvo masiškai žudomi nuo 1941 metų spalio mėnesio iki pat Sovietų sąjungos Raudonosios armijos okupacijos 1944-ųjų rugpjūtį. Niekada iki tol Lietuvos žemėje per tokį trumpą laiką nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių, kaip 1941-ųjų spalį. Skaičiuojama, kad šis mėnesis pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių mirčių. „Šių akcijų metu šaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai, seneliai”, – laikas, F. Kukliansky skaudulio nesumažino.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kartu su vietiniais gyventojais, Kauno IX forte buvo kalinami ir naikinami žmonės iš kitų Europos valstybių: Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos. Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį. Tada Vokietijos saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio  įsakymu IX forte buvo atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

Vežė iš kitų šalių

1941 metų lapkričio 25-ąją prasidėjo naikinimo akcijos. Dar tą pačią dieną  masinių žudynių lauke, greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyta beveik 3 tūkst. žydų, atvežtų iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino. Dar po kelių dienų myriop buvo pasiųsta 2 tūkst. žydų iš Vienos ir Vroclavo.  „Lygiai prieš 80 metų iš Miuncheno buvo išvežti 997 žydai ir lapkričio 25 dieną drauge su maždaug 2 tūkst. iš Vokietijos atvežtų Abraomo Izaoko Jokūbo palikuonių nužudyti čia šioje vietoje. Miuncheno sinagogos, kuri buvo sudeginta 1938 metais lapkričio 10 dieną, vietoje šiandien stovi atminimo akmuo ir joje įrašyta citata iš 74 Dovydo psalmės“, – kruviną istorijos puslapį susirinkusiųjų akivaizdoje vertė Kauno arkivyskupas metropolitas JE   Kęstutis Kėvalas.

Kęstutis Kėvalas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Kruvina istorija: jie buvo nužudyti Kaune

Kruvina istorija: jie buvo nužudyti Kaune

Kauno.diena.lt inf.

Tragiški Holokausto įvykiai paliko ryškius pėdsakus IX forte – Antrojo pasaulinio karo metu jis paverstas viena iš didžiausių masinių žudynių vietų nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. 1941–1944 m. čia buvo žudomi Lietuvos ir iš kitų Europos valstybių (Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos) atvežti žydai.

Masinės žudynės prasidėjo 1941 m. lapkričio 25 d. Vien tądien sušaudyti 2 934 žydai. „Kauno diena“ pristato Vokietijoje gyvenančios buvusio kaunietės rašinį apie kraupius įvykius, jų atminimą ir kaltės jausmą. Jos senelių namai buvo visai šalia IX forto ir vadinamojo mirties kelio.

Minėjimas Miunchene „Pirklys Frizas Friondas (Fritz Freund), gyvenęs Miuler (Müller) gatvėje, būdamas 60 metų, buvo nužudytas Kaune. 53 metų našlė Stela Friond (Stella Freud), gimusi Politz iš Augsburgo, lapkričio 20 d. 1941 m. buvo deportuota per Miuncheną į Kauną ir lapkričio 25 d. nužudyta Kaune. 39 metų prekiautojas audiniais Leo Froindlichas (Leo Freundlich) gyvenęs Georgen gatvėje, su savo sutuoktine Hilde Freundlich, gimusia Cuns (Zuns), namų apyvokos parduotuvės savininke, buvo nužudyti Kaune.

Ta pačia pavarde 61-ų banko direktorius Leo Froindlichas (Leo Freundlich), gyvenęs su savo šeima Dres (Dress) gatvėje, kartu su savo 38 metų sutuoktine Luiza Froindlich (Luise Freundlich), gimusia Metzker (Metzger), buvo nužudyti Kaune.“ Ir t.t.

…Mes, kauniečiai, negalime apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Kviečiu  lapkričio 25 d. ar kokią kitą dieną nuvykti į tą baisųjį Kauno IX fortą ir galbūt pirmą kartą iš visos širdies pasinerti į gailesčio ir atsiprašymo maldą. Labai paprastai, bet kartu nuoširdžiai, kad tai daugiau mūsų nebeslėgtų. Ir tas prakeiksmas iki trečios ar ketvirtos kartos virstų 1000-osios kartos palaiminimu. (Mintyje turiu Biblijos Išėjimo knygos 34 skyriaus 6 ir 7 eilutes: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig 1 000-osios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“)

Kvietimas į muziejaus metų renginį. Z. Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę. Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas

Kvietimas į muziejaus metų renginį. Z. Kalmanovičiaus „Viltis stipresnė už gyvybę. Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas

Minint Holokausto Lietuvoje pradžią ir Vilniaus geto įkūrimo 80-metį, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus skaitytojams pristatys unikalų liudijimą – vieno iš YIVO instituto vadovų, lingvisto Zeligo Kalmanovičiaus Vilniaus gete rašytą dienoraštį. Pirmą kartą po karo sujungtą vienoje knygoje ir išleistą atskirais leidimais lietuvių ir anglų kalbomis.

Knygos pristatyme lapkričio 24 d. 17:30 val. Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10) dalyvaus: literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr. Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus universiteto TPSMI profesorė dr. Violeta Davoliūtė, knygos sudarytojai dr. Stanislovas Stasiulis ir Saulė Valiūnaitė. Renginį moderuos Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Darius Staliūnas.

Už suteiktą dalinį finansavimą knygos leidybai Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus dėkoja: Lietuvos kultūros tarybai, Vilniaus miesto savivaldybei ir United States Commission for the Preservation of America‘s Heritage Abroad, LRT ir „ZoomTv“.

Knygą galimą įsigyti ir muziejaus el. parduotuvėje.

Šarnelėje įamžintas per Holokaustą gelbėjusių žydus atminimas: čia išgelbėtos dešimtys asmenų

Šarnelėje įamžintas per Holokaustą gelbėjusių žydus atminimas: čia išgelbėtos dešimtys asmenų

Plungės rajone, Šarnelėje įamžintas per Antrąjį pasaulinį karą žydus gelbėjusių žmonių atminimas. Pasaulio tautų teisuolių vardu pavadinta gatvė, kurioje dabar belikusi tik viena – poeto Vytauto Mačernio šeimos –sodyba. Pasak istorikų, šiame kaime buvo išgelbėta dešimtys žydų.

Paminklinis akmuo žymi kadaise čia, Šarnelės pakraštyje, buvusią sodybą, kurioje nacių okupacijos metais slėpėsi žydai. Juozapo ir Adolfinos Karpauskų palikuonis sako, kad seneliai juos slėpė net pusketvirtų metų.

„16 žydų gelbėjo, o jų gausi dar buvo šeima 10 žmonių – 2 tėvai ir 8 vaikai. Tai jau 26 žmonės. Ir dar paprastai prie tokio stambaus ūkio kokie 4 samdiniai, tai reiktų įsivaizduoti, kad kas dieną 30 žmonių“, – pasakoja Aleksandras Karpauskas.

„Kaip pati kilusi iš išgelbėtų žmonių šeimos, aš tiesiog pavydžiu Šarnelės kaimui, nes norėčiau, kad tokia pati gatvė atsirastų, kur gyveno mūsų gelbėtojai ir Veisėjuose. Nuo kur prasidėjo mūsų šeimos epopėja. Be galo stebina Lietuvos institucijų požiūris į tai, kad iki šios dienos nėra nacionalinio paminklo gelbėtojams“, – LRT TELEVIZIJAI sako Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Pasaulio tautų teisuolių vardu pavadinta gatvė – pirmoji tokia Lietuvoje. Žydų gelbėtojams atminti skverai įkurti Vilniuje ir Šiauliuose.

Prisimename Krištolinės nakties atminimą. Lietuvos diplomatų pranešimai iš Karaliaučiaus ir Tilžės apie įvykius 1938 m. lapkričio m. 9 ir 10 dienomis

Istoriniai dokumentai primena.

Neapykanta žydams, kurią kurstė ir koordinavo Adolfo Hitlerio propagandistai, prieš 80 metų, 1938 m. lapkričio 9-os naktį inspiravo pogromą, kurį vadino “spontaniškomis antižydiškomis demonstracijomis”. Krištolinės nakties metu naciai siautėjo po Vokietijos Reichą, įskaitant Austriją ir neseniai prijungtą Sudetų kraštą Čekoslovakijoje. Jie plėšė namus, firmas ir sinagogas, nacių gaujos užpuolė žydų ligonines, vaikų namus ir pagyvenusių žmonių namus. Jie niokojo, degino, mušė, žudė. Naciai pavadino tą naktį Krištoline dėl žėrinčio stiklo šukių, pabirusių iš tūkstančių sudaužytų langų.

 

Austrija mini Krištolinę naktį

Austrija mini Krištolinę naktį

1938 m. lapkričio mėnesį iš   9 d. į 10 d. nacių sukarintos partijos  „rudmarškiniai“ (SA) nariai ir vokiečių civiliai atakavo ir siaubė žydų bendruomenei priklausančiuose pastatuose visame Trečiajame Reiche, tuo metu jam priklausė dabartinė Austrijos Federacinė Respublika, tų metų kovą šalį aneksavo Vokietija.

Šiandien, 2021 lapkričio 9d. Austrijos prezidentas, Europos komisijos atstovai bei Europos žydų kongreso atstovai susirinko Vienoje padėti vainikus  pagerbdami žuvusiuosius.

Austrijos sostinė ketvirtadienį rengiasi pristatyti visuomenei du projektus, minint 80-ąsias nacių kontroliuojamose teritorijose įvykdytų smurtinių išpuolių prieš žydų namus, įmones ir maldos vietas.Tai  buvo lemtingas įvykis, kurį istorikai  vadina Adolfo Hitlerio vadovaujamo režimo pradžia,  pradėjus vykdyti sistemingą žydų naikinimą.

Sostinė Viena ruošiasi skelbti 68 žydų vardus, nužudytų per „Kristallnacht – Krištolinę naktį”,  Austrijos sostinės vadinamajame „Vardų bokšte“.

Kiekvieną savaitės vakarą simboliniu laiku (19.38 val.) žuvusių Vienos gyventojų vardai iki aušros bus rodomi kas12 minučių, išrašyti milžiniškomis raidėmis ant pastato, kuriame įsikūrusi draudimo bendrovė „Uniqa“ fasado. esanti miesto centre.

„Siekiama išsaugoti kiekvieno nacių nužudyto žmogaus atminimą“, – EFE sakė Austrijos pasipriešinimo archyvo (DÖW) direktorius Gerhardas Baumgartneris. „Vardų bokšte” dešimtys tūkstančių žmonių galės matyti aukų vardus, užkersdami kelią nacių ketinimui užgesinti bet kokius žydų gyvybės Europoje pėdsakus.

Lygiagrečiame projekte DÖW atnaujino „Memento-Vienna“ – programėlę išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams su GPS, kuri leidžia vartotojams sužinoti aukų vardus, adresus ir biografinius duomenis.

Programėlė iš pradžių buvo paleista 2016 m. su duomenimis apie 5 000 aukų, gyvenusių Vienos centre, tačiau dabar duomenų bazė išplėsta įtraukiant apie 50 000 žuvusiųjų visoje sostinėje.

„Naciai ne tik nužudė savo aukas, bet ir atėmė jų vardus, veidus ir gyventą aplinką“, – EFE sakė vienas iš projektui vadovaujančių tyrėjų Thomas Sternas.

„Memento-Viena“ pirmiausia skirta studentams, turistams ir Holokausto aukų palikuonims, kurie grįžta į miestą susipažinti su savo šaknimis ir protėvių likimais.

Maždaug šeši milijonai žydų visoje Europoje, iš kurių 1,5 milijono buvo vaikai,  pradėti žudyti nuo Krištolinės nakties iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m., per didžiausią valstybės remiamą genocidą istorijoje.

 

 

Gyvas liudijimas: žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus

Gyvas liudijimas: žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus

Šiais metais minime 80-ąsias Lietuvos okupacijos, didžiųjų tremčių ir Holokausto pradžios metines. Šiauliuose atidarytas Pasaulio tautų teisuolių skveras ir memorialas, skirtas pagerbti tautos didvyrius, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis Holokausto metu gelbėjo žydus. Lietuvoje beveik 1 600 asmenų, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi,  918 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių sode Jeruzalėje. Šis sąrašas plečiasi, sužinant vis naujų faktų apie to laikmečio gyventojus ir jų žygdarbius.

 

Ieškojo gelbėtojų nuo įsikūrimo pradžios
Šiaulietė Frida Šteinienė džiaugiasi, kad pagaliau mieste tinkamai pagerbti Pasaulio tautų teisuoliai, sutvarkytas skveras, įrengtas gražus memorialas. Tačiau jos teigimu,  nėra teisinga visus nuopelnus dėl teisuolių pagerbimo prisiimti S. Kerbeliui. Taip kalbanti ne iš piktumo, ne iš kokio nors pavydo, o dėl to, kad daug metų šia kryptimi buvo einama, daug pastangų įdėjo visas būrys  žydų bendruomenės garbių žmonių: žymusis kraštotyrininkas Leiba Lipšicas, bendruomenės vadovai Josifas Buršteinas, Borisas Šteinas.

„Dar 1988 m., kai buvo atkurta Šiaulių miesto žydų bendruomenė,  vienas iš pirmųjų darbų buvo surasti tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių, giminių gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metu įvairiais būdais prisidėjo prie to, kad mūsų tautiečių gyvybės būtų išgelbėtos“, – sakė F. Šteinienė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Gerbiamas Kauno miesto mere,

Gerbiamieji susirinkusieji,

Į šią vietą iš Demokratų aikštės mus atvedė Kančios kelias, prieš aštuonias dešimtis metų buvęs niekingo ir nežmoniško nusikaltimo prieš beveik dešimt tūkstančių žydų tautybės kauniečių, liudininkų.

Kiek anksčiau tais metais, Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro įsakymo Nr. 15, 4 punktas jau buvo išvaręs visus Kauno žydus iš jų namų ir įprastų gyvenimų: „Visi Kauno miesto ribose gyveną žydų tautybės asmenis be lyties ir amžiaus skirtumo, nuo š.m. liepos mėn. 15 d. iki rugpjūčio mėn. 15 d. turi persikelti gyventi į Kauno priemiestį – Vilijampolę.“

Tą spalio dieną, toje pačioje Vilijampolėje esančioje aikštėje, 28 tūkstančiai mūsų bendrapiliečių, Kauno miestą kūrusių ir puoselėjusių žydų, buvo skirstomi į dvi puses.

Į dešinę – mirti. Į kairę – laikinai gyventi.

Budeliai rankų mostais į dešinę kreipė šeimas su mažais vaikais, senolius, moteris ir silpniausiuosius.

Mano kolega, ir geras vyresnysis draugas, kilęs iš Lazdijų,  Avraham Tory (ankstesnė pavardė Golub) buvo Kauno geto kalinys. Savo dienoraštyje, kurį surado po karo aprašė siaubą keliantį vaizdą, kuomet motinos plyštančios širdimis glaudė savo mažus vaikus prie krūtinės myluodamos ir bučiuodamos juos, tarsi žinotų, kad daro tai paskutinį kartą…

Kitą rytą, prie IX forto beveik 10 tūkstančių Kauno žydų laukė mirtis, kurią atnešė ne šiaip iš kažkur atsiradusių nacių rankos. Mirtis, kurią atnešė ir jų kaimynų – lietuvių – rankos. Privalome žiūrėti tiesai į akis. Tai buvo kruviniausia diena modernios Lietuvos istorijoje. Šiuos nusikaltimus nacių paliepimu vykdę lietuviai buvo ir visados išliks – nusikaltėliai žmogiškumui.

Drąsi ir garbinga yra ta tauta, kuri sugeba pripažinti, kad tokių žmonių būta. Ne jų nuodėmės krenta ant mūsų, o tai, kad šiandienė karta vis dar bijo tiesos. Ieško patogesnių ir aptakesnių žodžių kalbėdami apie tiesą. Negalime sau to leisti.

Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra senaties.

Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra atleidimo.

Negali būti jokios tolerancijos ir šiandien iškylančioms antisemitizmo apraiškoms.

Negali būti užmerktų akių prieš bandymus padailinti kruviną istoriją.

Neleiskime tiems žudikams pasiekti savo tikslų ir ištrinti Lietuvos žydų iš atminties. Eidami susitaikymo keliu, privalome pasiekti, kad Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose atsirastų ir išsamūs skyriai apie Lietuvos žydų istoriją, apie mūsų indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ir visuomenės identitetą.

Kalbėdami apie Lietuvą privalome kalbėti apie žydų istoriją, išdėstant, kaip žydų tauta atsirado Lietuvoje, kaip čia gyveno, kūrė ir tikėjo ateitimi. Reikia be baimės dėstyti tiesą apie įvykusią tragediją bei jos pasekmes, kurias abi tautos jaučia ir šiandien.

Nesyk esu kartojusi – Tautą reikia matuoti pagal geriausius, o ne pagal blogiausius jos narius. Ir Lietuva privalo didžiuotis turėjusi beveik tūkstantį Pasaulio tautų teisuolių, gelbėjusių žydus Holokausto tragedijos metu. Tačiau niekada neleisime užtušuoti istorijos – Lietuvos žydų žudynės vyko nacių paliepimu su vietinių kolaborantų pagalba.

To pripažinimas tik padės susitaikyti su praeitimi ir drąsiai su pasitikėjimu žvelgti ateitin.
Ačiū Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui, kuris, kartu su mumis mini šią Lietuvos tragediją. Jūsų ir Ponios buvimas čia rodo pagarbą ir užuojautą nužudytiesiems bei jų šeimoms bei siunčia žinią ne tik mūsų bet ir tarptautinei žydų bendruomenei apie Lietuvos valstybės požiūrį į Holokaustą, okupantus ir kolaborantus.

 

Nuotraukos: KDFM (Kauno IX forto muziejus)

Minėjimas Holokausto aukoms ir „Didžiajai akcijai“ atminti 2021 spalio mėn. 28 d.  Tiesioginė transliacija iš Kauno IX forto memorialiniame komplekse vykstančio „Didžiosios akcijos“ minėjimo. Prieš 80 metų – 1941 m. spalio mėnesį – Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vadinamos „Didžiąja akcija“. 1941 m. spalio 28 d.

Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta 9200 Kauno geto žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną (spalio 29-ąją) visi pėsčiomis nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

Prisimenant „Didžiosios akcijos“ įvykius ir pagerbiant Holokausto aukas, 2021 m. spalio 28 d. nuo Demokratų g. esančios aikštės (Demokratų g. ir Vytenio g. sankirta) iki IX forto masinių žudynių lauko organizuojama pilietinė eisena, simboliškai atkartojanti kelią, kuriuo 1941 m. į mirtį buvo varomi Kauno geto žydai. Pasibaigus eisenai – „Didžiosios akcijos“ minėjimas Kauno IX forto memorialiniame komplekse.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/video/transliacijos/anonsai/minejimas-holokausto-aukoms-ir-didziajai-akcijai-atminti.d?id=88540945

Gitanas Nausėda „Didžiosios akcijos“ minėjime

Gitanas Nausėda „Didžiosios akcijos“ minėjime

R. Dačkaus/prezidentūros nuotr.

LRT.lt

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį dalyvavo pilietinėje eisenoje ir minėjime, skirtuose prisiminti ir pagerbti Holokausto aukas, nužudytas „Didžiosios akcijos“ metu. Pasak šalies vadovo, minėdami tragiškas „Didžiosios akcijos“ pasekmes, simboliniu atminties keliu sujungiame šimtus Lietuvos vietovių, per kurias driekiasi kruvina skausmo istorijos žymė.

Prezidentas prisijungė prie eisenos dalyvių, rimtyje ėjusių keliu, kuriuo prieš 80 metų į Kauno IX fortą pasitikti mirties buvo varomi beveik 10 tūkstančių žydų.

„Būdami čia, geriau suvokiame katastrofą, kurios tikrojo masto niekada neišmatuosime. Katastrofos, kuri negailestingai pasiglemžė žydų gyvenimus daugybėje Lietuvos ir kitų šalių miestuose ir miesteliuose“, – Kauno IX forto memorialiniame komplekse vykusiame minėjime sakė prezidentas.

Šalies vadovas kvietė prisiminti tuos, kurie net tamsiausią valandą nepaklydo ir pasirinko drąsą ir kilnumą bei tuos, kurie net išgyvenę žudynių siaubus, sugebėjo visą gyvenimą skleisti meilę artimui, teigiama prezidentūros pranešime.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš tūkstančių šių šviesių žmonių buvo Stefanija Ladigienė, kuri karo metais priglaudė „Didžiąją akciją“ išgyvenusią mergaitę – Ireną Veisaitę. Šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė savo gyvenimu liudijo ne tik tai, ką išsaugojome, bet ir ką praradome per Holokaustą.

„Didžioji akcija“ – 1941 metais vykusios didžiausios Kauno geto gyventojų žudynės, kurių išvakarėse gestapininkai mirčiai atrinko beveik 10 tūkstančių žydų. Prieš 80 metų, spalio 29 d. Kauno IX forte buvo nužudytos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai.

„Didžiosios akcijos“ minėjimas yra dalis nacionalinio projekto „Atminties kelias 1941-2021“, skirto paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines.

Seminarai mokytojams Holokausto tema – kalbėti šia tema būtina

Seminarai mokytojams Holokausto tema – kalbėti šia tema būtina

Šiuo metu vykdomas bendras Olgos Lengyel Instituto (TOLI), Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato bei Lietuvos žydų bendruomenės projektas, skirtas Lietuvos mokytojų švietimui Holokausto ir žmogaus teisių temomis.

Projekto tikslas – prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo, analizuojant Holokausto tragedijos aspektus, žmogaus teisių bei socialinio teisingumo temas svarbiausių XX amžiaus įvykių šviesoje. Projektu siekiama supažindinti su naujais ugdymo metodais ir aptarti galimybes juos įdiegti ugdymo procese.

Paskaitų ir seminarų metu siekiama suteikti platesnį supratimą apie stereotipų, prietarų, diskriminacijos poveikį asmeniui, atskiroms grupėms bei visai visuomenei. Taip pat, su mokytojais plačiai diskutuojama apie žydų tautos gyvenimą iki Holokausto ir po jo. Susitikimų metu paliečiamos skausmingos temos ir nepatogūs istoriniai aspektai, apie kuriuos būtina kalbėti su jaunąja karta.

Vieną seminarų mokytojams vedė Lietuvoje šiuo metu viešinti, tarptautinio atgarsio sulaukusios knygos apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą autorė, žurnalistė, jo anūkė Silvia Foti. Susitikimo metu autorė pristatė savo patirtį susiduriant su nepatogia šeimos praeitimi ir moralinę atsakomybę apie ją kalbėti net tada, kai norėtųsi nutylėti.

Nors autorės knyga Lietuvoje susilaukė didelio atgarsio bei prieštaravimų iš norinčiųjų nutylėti istorinius faktus, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, po susitikimo su Silvia Foti, teigė: ”ponia Foti neteršia Lietuvos vardo. Kalbėti apie Holokaustą – nereiškia teršti Lietuvos vardą. Vykdyti Holokaustą – reiškia teršti Lietuvos vardą”.

Bendruomenės pirmininkė pabrėžė poreikį pasiekti, kad Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose atsirastų ir išsamūs skyriai apie Lietuvos žydų istoriją, apie žydų bendruomenės indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą ir visuomenės identitetą. „Žydų istorija Lietuvoje prasideda ne nuo iškastos nacių duobės. Ji turi daug daugiau metų. „Tik gebėjimas be baimės dėstyti tiesą apie įvykusią tragediją bei jos pasekmes, kurias abi tautos jaučia ir šiandien, leis darbiai eiti susitaikymo keliu“, – teigė F. Kukliansky.

Olgos Lengyel Institutas (TOLI) Niujorke pavadintas Vengrijos žydės Olgos Lengyel, išgyvenusios Holokaustą vardu. Ji kartu su šeima buvo atvežta į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tik Olgai Lengyel pavyko išgyventi ir jos istorijos pagrindu William Styron sukurtas romanas „Sofi pasirinkimas“. TOLI buvo įsteigtas, siekiant tęsti Olgos Lengyel darbą, šviečiant ateities kartas Holokausto tema ir pabrėžiant jos aktualumą šiandieniame pasaulyje.