Holokaustas

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Holokaustą tyrinėjanti psichologė: iš karo žmonės pasisėmė stiprybės

manoteisės.lt  Izabelė Švaraitė

Ruth Reches, Jono Kliučiaus nuotr.

Be psichologinės perspektyvos Holokausto suvokimas nėra visavertis – tokiu požiūriu vadovaujasi Mykolo Romerio universiteto doktorantė Ruth Reches, analizuojanti žydų genocidą išgyvenusiųjų patirtis. Dauguma tokio pobūdžio tyrimų akcentuoja neigiamas šios istorinės traumos pasekmes, tačiau ji ieško teigiamų veiksnių, leidusių žmonėms gyventi toliau.

Holokaustas – ne individuali trauma

Lietuvoje psichologai nagrinėja istorinių traumų, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, pasekmes, tačiau R. Reches yra viena pirmųjų, prisilietusi prie Holokausto išgyvenimų. Mokslininkė kalbino tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje gyvenančius žydus, kuriems pavyko išlikti. Ilgalaikių traumų analizė leidžia įvertinti pamatines katastrofos pasekmes, be to, R. Reches atlikti interviu kai kuriems tyrimo dalyviams veikė kaip terapija – apie savo vaikystę karo metu jie apskritai pasakojo pirmą kartą.

Į savo gyvenimo pasakojimą įjungti trauminę patirtį nėra lengva – tam reikia ne tik asmeninių, bet ir visuomenės pastangų. Pastaroji turi sutarti dėl istorinės tiesos atstatymo. Jei socialinė aplinka neigia trauminį įvykį, apie jį nekalba arba naudoja kitus gynybinius mechanizmus, aukos taip pat neatsivers ir užgniauš prisiminimus.

R. Reches pabrėžia, kad Holokaustą išgyvenusiųjų trauminės patirties integravimas priklausė nuo gyvenamosios vietos, kurią jie pasirinko po karo. Didelė dalis žydų po karo negrįžo į Lietuvą, o emigravo į Izraelį, kuriame jie turėjo susikurti naują tapatumą.

1949 m. Izraelyje gyveno apie 350 tūkst. nuo genocido nukentėjusių žydų – jie sudarė trečdalį šalies piliečių. Besikuriant naujai valstybei, šie žmonės buvo priimti ne itin palankiai. Tuo metu vyravo nuomonė, jog Europoje žydai nesipriešino savo tautos naikinimui. Formavosi naujas „žydo – kovotojo, naujos valstybės statytojo“ identitetas, tad „neherojiški“ elementai nebuvo pageidaujami – išgyvenusiųjų  patirtys neatitiko bendros Izraelio vizijos. 

Holokaustas Šeduvoje: blogis neįsivyrauja iš karto

              Donatas Puslys, Gediminas Šulcas

Pirmoje pokalbio su Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovu Sergejumi Kanovičiumi dalyje kalbėjomės apie turtingą tarpukario Šeduvos žydų gyvenimą. Antroji pokalbio dalis perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo metus, Holokaustą, kai štetlo pasaulis buvo sunaikintas. Tik pažinę buvusį gyvenimą, gebėsime suvokti šio žiauraus nusikaltimo mastus. Tik tada suvoksime šviesą tų žmonių, kurie padėjo ir gelbėjo savo artimą, ir tamsą tų, kurie dalyvavo pražudant savo kaimynus ir perimant jų turtą.

Kuriant laidą panaudoi kadrai iš kuriamo Sauliaus Beržinio ir Sergejaus Kanovičiaus dokumentinio filmo „Suakmenėjęs laikas“.

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Prie masinių žydų kapaviečių siūloma skelbti ir aukų, ir budelių pavardes

Nuotraukoje:Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Gruodžio 14 d. (BNS). Prie masinių žydų kapaviečių Lietuvoje siūloma įrengti stendus, kuriuose būtų skelbiamos ir nužudytųjų pavardės, ir kuo išsamesnė informacija apie egzekucijos vykdytojus.

Iniciatyvą ketvirtadienį Seime pristatęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad šią idėją dar prieš metus iškėlė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ją jau kurį laiką puoselėja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), tačiau tam reikėtų padidinti centro finansavimą.

„Padaryti nėra lengva, nes nėra išsamių tyrinėjimų, negalima kiekvienoje vietoje tiksliai pasakyti, kas yra palaidota. Taip, yra tokie tyrinėjimai, yra dalis medžiagos, tačiau norint apeiti visą Lietuvą, pastatyti tokius stendus, kokį matote Leipalingyje, kaip pavyzdiniame, kaip memorialui, kuris turi pasklisti po visą Lietuvą, medžiagos neužtenka. Todėl akivaizdu, kad reikės finansuoti genocido centro veiklą, reikės lėšų ir mes jas surasime“, – teigė E. Jovaiša.

Vilniaus Geto metraštininkas I. Rudaševskis: paauglys savo mintimis pralenkęs laiką

Jaunasis Vilniaus Geto metraštininkas Icchokas Rudaševskis šiandien būtų šventęs 90-tąjį gimtadienį. Įkalintas Vilniaus gete, bet ne pagal amžių tvirtas vertybes ir literatūrinę dovaną turėjęs jaunuolis – mokykliniame sąsiuvinyje fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi.

Kalėdamas gete ir matydamas kančią, Icchokas nenustojo didžiuotis savo žydiškumu, jo nesugniuždė neviltis ir savigaila, priešingai – į priekį jį stūmė troškimas gyventi.

„Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.” – savo dienoraštyje rašė Icchokas.

Jaunuolio mintys apie žmogaus orumą ir laisvę – dabar galėtų atrodyti akivaizdžios ir savaime suprantamos, tačiau daugiau nei 75 m. senumo įrašai  piešia visai kitokį to laikmečio paveikslą. Jie primena apie pasaulį, kuriame žmogaus teisių sąvoka net neegzistavo. Todėl galima tik stebėtis, kiek brandos, drąsos ir talento reikėjo paaugliui rašyti temomis, kuriomis garsiau kalbėti buvo pradėta  tik po Antrojo pasaulinio karo.

Todėl simboliška, kad I. Rudaševskio gimtadienis sutampa su Tarptautine žmogaus teisių diena, kuri žymi 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų asamblėjos priimtą –  Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Tarptautinė bendruomenė poreikį užtikrinti žmogaus teisinį statusą ir jo apsaugą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu suprato tik po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu įvykusio Holokausto, kuris paneigė bet kokias bendražmogiškas vertybes ir devalvavo žmogaus gyvybės svarbą.

Netrukus po šio svarbaus dokumento suformavimo –  sekė ir 1950 m.  Europos Tarybos priimta „Europos žmogaus teisių konvencija”, kuri yra svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos taikymo pavyzdys Europos kontekste.

Svarbu, kad minėdami žmogaus teisių dieną – ryškiai prisimename ir tuos, kurie savo šviesumu ir drąsa, kartais pralenkdami laiką, padėjo suprasti šių fundamentalių teisių svarbą. Todėl jau visai netrukus – vasario mėnesį, lietuvių kalba bus išleistas I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis”. Dienoraštis yra parašytas jidiš kalba, todėl prireikė laiko ir pastangų, kad šis autentišką patirtį fiksuojantis dienoraštis – būtų išverstas ir pagaliau pasiektų lietuvišką auditoriją.

Lietuvos žmogaus teisių centro ir partnerių  iniciatyva 2016 m. rugpjūtį Vilniuje, Rūdininkų g. 8 buvo atidengtas atminimo akmuo (vok. Stolpersteine) jaunajam geto metraštininkui.

„Norėtųsi atgauti savo praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…” – tokį gimtadieninį įrašą sau dedikavo penkiolikos sulaukęs Icchokas.

Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, Icchoko gyvybė nutrūko Paneriuose, tačiau Holokaustą išgyvenusi jo pusseserė Sara Voloshin, sugebėjo išsaugoti Vilniaus geto dienoraštį, kurio puslapiuose įamžintas Icchoko liudijimas – Šoa atmintis.  

Ištrauka iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“
Dienoraštį iš jidiš kalbos vertė Doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

1941 m. liepos 8 d.

Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio lopo prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm tupinčiom ant manęs rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.

Apie būsimąjį leidinį „Labame Ryte“ (nuo 41:25)

Tekstas parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.

 

Ka­ras vai­ko aki­mis

skraštas.lt
 Žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

Arkadijus Vinokuras. Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa

Arkadijus Vinokuras. Škirpa: kai nutylima nepageidaujama tiesa

Atidžiai perskaičiau Vidmanto Valiušaičio straipsnį „Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?“. Pasigedau jau a. a. garsaus, žinomo ir Lietuvoje, litvako, Izraelio istorijos profesoriaus Barry Rubino pozicijos.
Štai ji: „Noriu pabrėžti, kad įvykius reikia egzaminuoti kuo objektyviau, siekti sąžiningai pateikti įrodymus, patvirtinti juos ir sekti paskui faktus.“ Profesoriaus B. Rubino giminės buvo nužudyti Lietuvoje. Delfi.lt pateikė interviu su prof. Barry Rubinu, kuriame jis be užuolankų teigė, kad tapę komunistais žydai virto ir žydų visuomenės išdavikais, ir kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus bei ginčytis, kas kentėjo labiau.
avo teiginius grindžiu pripažintų Lietuvos istorikų pasisakymais. Kaip antai garbės daktaras, prof. Saulius Sužiedėlis, humanitarinių mokslų hab. daktaras Alvydas Nikžentaitis, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius Andrius Kulikauskas. Remiuosi taip pat ir garsiu Lietuvos tarpukario diplomatu Eduardu Turausku (1896–1966, ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys).

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

S. Sužiedėlio teigimu, Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau nustatydama ir nuteisdama holokausto vykdytojus. Istorikas sako, kad Lietuvai dėl išžudytų žydų nereikia prisiimti kaltės, tačiau pagaliau reikia be išsisukinėjimų pripažinti lietuvių dalyvavimą holokauste ir nebandyti menkinti mūsiškių dalyvavimo reikšmės. Mat tai, aiškina istorikas, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kuris svarbus net šalies suverenumui apginti. S. Sužiedėlio teigimu, niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

Nuotraukoje: filmo peržiūroje dalyvavę Jakovo Bunkos Paramos ir labdaros fondo vykd. direktorius Eugenijus Bunka, fondo direktorius Daumantas Levas Todesas ir Feliksas Dektoras, filmo prodiuseris, Zevi Žabotinkskio raštų vyr. redaktorius, rusų – žydų intelektualų klubo “Kovčeg” steigėjas Maskvoje.

Lapkričio 23 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Jakovo Bunkos  Labdaros fondo direktoriaus Daumantas Levo Todeso iniciatyva, buvo surengta uždara dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra. Šis filmas – Mašos Rolnikaitės (1927 – 2016) monologas, ji yra garsios knygos, dienoraščio, ” Aš turiu jums papasakoti“ autorė. Tai pasakojimas apie Mašos Rolnikaitės gyvenimo košmarus Vilniaus gete ir Strazdamuižos bei Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Filmo režisierius Sergejus Kudriašovas, scenaristai – Sergejus Kudriašovas ir Dilara Tasbulatova. Dokumentinio filmo rėmėjai – Jakovo Bunkos Labdaros fondas ir Geros Valios fondas.

Pristatydamas filmą D.L. Todesas pažymėjo, kad po filmo demonstravimo tarptautiniame festivalyje, jo vadovaujamas fondas padarys viską, kad šį dokumentinį filmą pamatytų kuo daugiau moksleivių visoje Lietuvoje.

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

skrastas.lt   Regina Musneckienė                                                                   

 Ne­se­niai iš Iz­rae­lio grį­žu­si kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė par­ve­žė Tel Avi­vo uni­ver­si­te­to iš­leis­tą kny­gą „Kel­me est ha­rut“ (“Kel­mė – nu­lauž­tas me­dis”), ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie prieš­ka­ry­je Kel­mė­je gy­ve­nu­sius žy­dus, jų vers­lus ir tra­giš­ką li­ki­mą. Kny­ga iš­leis­ta heb­ra­jų kal­ba. Ją pa­do­va­no­jo Ha­de­ros cent­ri­nė bib­lio­te­ka, ku­rio­je sa­va­no­riau­ja K. Lo­pe­tie­nės te­ta Do­ra. Kny­ga bus per­duo­ta Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jai, ku­rio­je mo­kė­si ra­šy­to­jas Iccho­kas Me­ras.

Ke­lio­nės pas iš­si­gel­bė­ju­sią te­tą

Kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė kas­met po po­rą kar­tų skren­da į Iz­rae­lį ap­lan­ky­ti sa­vo te­tos Do­ros Ša­py­ro. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Ša­py­rų, Zil­ber­gų ir Ro­zin­fel­dų gi­mi­nė slaps­tė­si ne­to­li Kel­mės esan­čia­me Grau­žų kai­me. Di­de­lė žy­dų bend­ruo­me­nė vy­lė­si, jog miš­ke esan­čio­je ūki­nin­ko so­dy­bo­je na­ciai jų ne­ras.

Ro­zin­fel­dai gy­ve­no Kel­mės cent­re, na­me, ku­ria­me ta­ry­bi­niais me­tais įsi­kū­rė ka­ri­nis ko­mi­sa­ria­tas.

Ta­čiau vie­ną die­ną žy­dai bu­vo su­ras­ti ir miš­ke, na­mas bu­vo ap­sup­tas. Ja­me slaps­tę­si žmo­nės bu­vo iš­va­ry­ti į miš­ką ir su­šau­dy­ti. Tik dviem ma­žiems Ša­py­rų vai­kams Do­rai ir Juo­zu­kui pa­vy­ko iš­šok­ti pro tro­bos lan­gą ir pa­bėg­ti. Vai­kai šiaip ne taip atė­jo į Kel­mę. Čia slaps­tė­si baž­ny­čio­je ir pas ge­rus žmo­nes, kol su­lau­kė vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pa­bai­gos.

K. Lo­pe­tie­nės tė­vas Juo­zas Ša­py­ro gy­ve­no ir mi­rė Lie­tu­vo­je, jo se­suo Do­ra šiuo me­tu gy­ve­na Iz­rae­ly­je.

Suraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus

Pajūrio naujienos,  Romualdas BENIUŠIS,  2017-11-17

 

Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.

F. Kukliansky: žydams ir lietuviams būtina apgludinti nesutarimus

„Man labai patiko istoriko Sauliaus Sužiedėlio mintis, kad galima ne vieną kartą perskaityti kokį nors dokumentą arba daug dokumentų ir padaryti skirtingas išvadas. Studijuojant dokumentus, būtinas specialus pasirengimas, jų išmanymas. Jei tuos pačius dokumentus perskaitys bobutė, jai galbūt jie pasirodys įdomūs, tačiau ji nesugebės nieko paaiškinti. O jei knyga yra rašoma dėl viešųjų ryšių, ja siekiama naudos ir nustebinti skaitytojus bei klausytojus?“ – vertindama R. Vanagaitės skandalo atgarsius, portalui LRT.lt sakė F. Kukliansky.

Kauno žydų bendruomenė visada spalio pabaigoje renkasi pagerbti Didžiosios akcijos aukas

Kauno žydų bendruomenė visada spalio pabaigoje renkasi pagerbti Didžiosios akcijos aukas

Kiekvienais metais paskutinįjį spalio sekmadienį Kauno žydų bendruomenė renkasi IX-ajame forte pagerbti Didžiosios akcijos Kauno gete aukas. Kiaurai smelkiantis žvarbus vėjas ir lietus atgena mums prieš akis dešimttūkstantinę minią žmonių, mūsų tautiečių ir bendrapiliečių, senų. ligotų, mažų, vyrų, moterų, vaikų, savęs dar neįsisąmoninančių kūdikėlių, atvarytų į šią tokiu metų laiku niūrią vietą iš Vilijampolės, Demokratų aikštės, kur jie prastovėjo nuo pat ankstyvo ryto, jausdami nežinią, baimę, neviltį, viltį, paniką ir tai, ko mes nežinome ir neįsivaizduojame, sustirę iš šalčio, vos gyvi iš nuovargio, bado, siaubo, glausdamiesi vienas prie kito ar vieniši. Mūsų pareiga nepamiršti jų patiems ir neleisti pamiršti kitiems – malda ir susikaupimu čia, jų žūties vietoje, aktyviais veiksmais kitur, kad tai niekada nepasikartotų.
 
Žydų žudynių vietų Kaune, deja, yra ne viena. Holokausto aukas Kauno žydų bendruomenė tradiciškai pagerbia ir Kauno tvirtovės VII forte. Tokiose vietose paprastai nėra vietos teigiamoms emocijoms, bet šį kartą KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad baisius Antrojo pasaulinio karo įvykius ir jų aukas galime paminėti tikroje žudynių vietoje, kad joje pastatytas paminklas, šiais metais sutvarkytas ir priėjimas prie jo.

URM ragina nepriešinti žydų genocido su antisovietine rezistencija

Vilnius, lapkričio 1 d. (BNS). Lietuvos diplomatai ragina nepriešinti žydų genocido ir Lietuvos ginkluotos kovos su sovietų okupacija.

Užsienio reikalų ministerija trečiadienį išsakė apgailestavimą dėl Europos žydų kongreso pareiškimo, kuriuo smerkiamas leidyklos „Alma Littera“ sprendimas nutraukti Rūtos Vanagaitės knygų pardavimą ir kritika viešųjų ryšių specialistei, kad ji apšmeižė partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.

„Lietuva jau daug metų dirba Holokausto tyrimų ir švietimo srityje, konsultuodamasi su tarptautinėmis žydų organizacijomis, taip pat su Pasaulio žydų kongresu ir Europos žydų kongresu. Žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos supriešinimas šiame kontekste yra visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui“, – rašoma URM išplatintame pranešime.

„Belieka apgailestauti dėl tokio Europos žydų kongreso pareiškimo“, – teigia URM.

Rusijos verslininko Moše Kantoro vadovaujamas Europos žydų kongresas antradienį užstojo R. Vanagaitę, sakydamas, kad ji turėtų būti giriama, o ne puolama.

Stela žydų gelbėtojai Panevėžyje – pirmoji Lietuvoje

Stela žydų gelbėtojai Panevėžyje – pirmoji Lietuvoje

2015 m. Panevėžyje įvyko konferencija, kuri buvo skirta Pasaulio Tautų teisuolės Marijos Rusteikaitės  garbei. Joje dalyvavo svečiai iš Vilniaus – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, likusi gyva liudininkė Sulamit Lev išgelbėta iš pražūties, Panevėžio žydų bendruomenė, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolės. Sulamitos pasakojimas apie 15-os žydų vaikų istoriją, kurie rado duonos kąsnį ir prieglobstį Antrojo pasaulinio karo metais, sulaukė didelio dalyvavusiųjų susidomėjimo. Tada ir gimė idėja, tapusi projektu, įamžinti Marijos Rusteikaitės atminimą Panevėžio mieste.

2017 m. spalio 27 dieną pagal projektą vyko stelos atidengimas  Marijos Rusteikaitės atminimui. Šis paminklas yra pirmas Lietuvoje, kai pagerbta gelbėtojusi žydus Holokausto metu Dievo apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė, visuomenininkė, medikė, pedagogė Marija Rusteikaitė. Atidengiant atminimo lentą Panevėžyje, dalyvavo  Panevėžio miesto vicemeras Aleksas Varna, kuris pabrėžė, kad Lietuva turi didžiuotis tokiais žmonėmis, kurie gelbėjo nekaltus žmones, rizikuodami savo gyvybėmis. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky pasakė, kad ši iškilminga ceremonija buvo įvykdyta Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolių, Panevėžio m. žydų bendruomenės, Panevėžio miesto vadovų dėka, jiems priėmus teigiamą sprendimą dėl Marijos Rusteikaitės vardo įamžinimo Panevėžyje. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė inicijuoja šį mums žydams labai svarbų sprendimą  įvykdyti Pasaulio Tautų teisuolių įamžinimą ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat ir Vilniuje.

Daugiau apie Marijos Rusteikaitės asmenybę papasakojo išgelbėta Holokausto metais likusi  gyva liudininkė Sulamit Lev. Ji iki šiol dėkinga Marijai  ir vadina ją “Motinėle”. Moters prisiminimus pagyvino jos atsinešti išgelbėtojų laiškai vienuolei bei paveikslas, kuriame pavaizduota prie Marijos Rusteikaitės klupanti pati maža Sulamit.

Panevėžio žydų bendruomenės padėka žydų gelbėtojai

Panevėžio žydų bendruomenės padėka žydų gelbėtojai

Sekundė.lt, Panevėžys

Panevėžyje iškilo pirma paminklinė lenta Lietuvoje, skirta žydų gelbėtojai Holokausto metu. Tokia padėka pagerbta šiame mieste pirmąsias Dievo Apvaizdos seseris subūrusiai vienuolei, visuomenininkei, medikei, pedagogei Marijai Rusteikaitei. Akmeninė lenta II pasaulinio karo metais nusipelniusiai asmenybei iškilmingai atidengta ties J. Tilvyčio ir Krekenavos gatvių sankirta. Remiantis istorine medžiaga išsiaiškinta, kad būtent netoli šios vietos buvo įkurtas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas bei jo ligoninė. „Visų pirma ši vieta, už kelių dešimčių metrų, mums buvo pati svarbiausia vienuolyno istorijos vieta, nes čia M. Rusteikaitė 1925–1936 m. būrė vienuoles, pirmąsias Dievo Apvaizdos seseris. Ką tik baigusi Sankt Peterburgo medicinos universitetą iš Žemaitijos kilusi motinėlė įsijungė į Šventojo Vincento Pauliečio draugiją, siekdama padėti vargstantiems Panevėžio miesto ir apylinkių žmonėms. Prieš tai ji dėstė Kražių progimnazijoje matematiką ir geografiją, kitoje vietoje lenkų kalbą“, – savo pirmtakę prisiminė sesuo Leonora Kasiulytė, daug metų besidominti istorine asmenybe.

Neivaikiškas vaiko dienoraštis iš Vilniaus geto

Neivaikiškas vaiko dienoraštis iš Vilniaus geto

Rosita GARŠKAITĖ, Kostas KAJĖNAS, Bernardinai.lt

Pieštuku ir mėlynu rašalu prirašyta nedidelė kanceliariniams tikslams skirta užrašinė su liniuotais puslapiais apima laikotarpį nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1943 m. balandžio, kai prasidėjo galutinė Vilniaus geto likvidacija ir nauja masinių žudynių banga Paneriuose. Ten atgulė ir dienoraščio autorius.

Visą straipsnį skaitykite ČIA