Holokaustas

Laisvės šventę žydai sutinka su sugrąžintu pagarbos ženklu geto organizatoriui

Laisvės šventę žydai sutinka su sugrąžintu pagarbos ženklu geto organizatoriui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB), gerbdama teisinės valstybės principus kategoriškai pasmerkė savavališkus vandališko pobūdžio veiksmus sunaikinant savivaldybei priklausančią memorialinę Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentą.

Vis dėlto tenka kvestionuoti, kokiomis vertybinėmis nuostatomis ir prioritetais vadovaujasi  Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius, vos dieną prieš žydų laisvės šventę Pesachą “pasveikindamas” žydus ir duodamas nurodymą sugrąžinti Šiaulių geto organizatoriaus atminimo ženklą.

Atrodytų, kad atminimo ženklų steigimas Vilniuje tiesiogiai koreliuoja su mero Šimašiaus asmeninėmis simpatijomis, 2018 m. vasarį meras Šimašius pakomentavo atminimo ženklo steigimo Prezidentui A. Smetonai iniciatyvą: “Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas. Aš A.Smetonos paminklo fanas tikrai nesu”. Susidaro įspūdis, kad daugiakultūrio Vilniaus idėją, mero Šimašiaus vertinimu, kur kas geriau atspindi Šiaulių geto steigėjo įamžinimas. 

Taip pat Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į LŽB  užklausas,  raštiškai teigė neturinti žinių, kokiu teisiniu pagrindu (t.y. kokios institucijos sprendimu, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis) minėta lenta buvo įrengta, t.y. lenta galimai buvo  įrengta nesilaikant nustatytų reikalavimų – neteisėtai.

LŽB pabrėžia, kad šios lentos atkūrimas yra neproporcinga ir netinkama priemonė, nesuderinama su istorinio teisingumo siekiu ir derama pagarba Holokausto aukoms ir jų palikuonims.

Prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika- Generolas Vėtra akivaizdžiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:

  • ·         yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai“1941 metais, rugpjūčio 22 pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. <…> Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1,l 156)”;
  • ·         “J. Noreika tvarkė ir su žydu turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo“.

J. Noreikos – Generolo Vėtros šlovinimas atminties ženklais – buvusios atminties lentos atkūrimas siunčia netinkamą ir klaidinančią žinią visuomenei, demonstruoja nepagarbą Holokausto aukų atminimui ir jų palikuonių skausmui bei formuoja pavojingą antisemitizmo normalizacijos praktiką.

Atsakymas į LGGRTC  2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų  Jonui Noreikai (Generolui  Vėtrai) “

Atsakymas į LGGRTC 2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) “

Siūlome susipažinti su Tarptautinės komisijos nacių nusikaltimų tyrimo ir Holokausto įvertinimo pakomisės istorikų viešu pareiškimu dėl vykstančių diskusijų, LGGRTC viešo pareiškimo dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejo. 

Prieš trejetą metų (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“ Atsižvelgdami į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį. Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 m. kovo 27 d. dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.

Nors savo tolesniu pareiškimo tekstu mes išreiškiame savo aiškų įsitikinimą, jog Jono Noreikos veiksmai karo metu nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, mes tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą. Šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.

Centras turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą (žr. Teismo cituojamą 2018 m. birželio 15 d. dokumentą), tačiau visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą. Ypač atkreipiame dėmesį į šiuos dalykus:

1) Centras paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.

2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.

3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.

4)  Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.

5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).

2019 m. kovo 27 d. pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;“. Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio.

Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.

Aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją. Pakomisė niekada netvirtino jokių išvadų ar aiškinimų dėl vyriausybinių institucijų arba neakademinių socialinių organizacijų daromo spaudimo. Ji veikia vadovaudamasi patvirtintomis vakarietiškomis akademinėmis tarpusavio vertinimo taisyklėmis ir griežtu, kritišku istorinių šaltinių vertinimu. Nereikėtų nuvertinti Komisijos vykdomų svarbių informavimo ir švietimo programų, kuriomis ne tik įamžinama totalitarinių režimų nusikaltimų atmintis, bet ir siekiama didinti toleranciją bei paramą demokratijai. Komisija visada laikėsi nuomonės, kad „jos nepriklausomumo išsaugojimas yra esminis dalykas Komisijai ir jos sekretoriatui vykdant mokslinius tyrimus bei užsiimant kita veikla“ (kaip nurodyta 2016 m. kovo 19 d. susitikimo išvadose). Komisiją 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įsteigė Prezidentas Valdas Adamkus. Komisija atkurta ir pertvarkyta dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 16 d. dekretu, kuris patvirtino Komisijos tarptautinę aprėptį ir mokslinį pobūdį bei pabrėžė „holokausto išskirtinį, precedento neturintį pobūdį ir mastą“.

Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas

Prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas

Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai:

Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV

Dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija

Prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva

Dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV

Prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV

Prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis

Prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija

Dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis

Holokaustą neigiantis britas D. Irvingas nepageidaujamas Lietuvoje

Holokaustą neigiantis britas D. Irvingas nepageidaujamas Lietuvoje

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) užsiesnio partneriai informavo apie š.m. rugsėjo 1-9 d. turėjusį  Lietuvoje (taip pat Latvijoje, Lenkijoje) vykti David Irving apsilankymą.  Šis asmuo teismo sprendimu pripažintas neigęs Holokaustą, o Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, mūsų turimomis žiniomis,  ketino lankytis su tikslu  pelnytis iš turistinių turų po žydų masinių žudynių vietas.

Pabrėždama tai, kad Holokausto neigimas yra nusikalstamo pobūdžio veika, už kurią  atsakomybę numato  LR įstatymai, LŽB dėkoja LR Užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui už tvirtą pasisakymą prieš Holokausto neigimu ir menkinimu pasižymėjusio asmens atvykimą į Lietuvą. 

Panašią poziciją išreiškė ir  Lenkijos Užsienio reikalų ministras p. Czaputowicz  viešai įvardijęs , jog p. Irving Lenkijoje nėra pageidaujamas.

Daugiau informacijos apie David Irving veiklą: https://www.thejc.com/news/uk-news/anger-as-holocaust-denier-david-irving-promotes-upcoming-guided-tour-of-nazi-camps-1.481639?highlight=David+Irving

Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.
Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas

1.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.

Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.

LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.

Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.

LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.

LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.

LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.

LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.

Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.

Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.

2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai

N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne  1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką,  daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios  ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.

Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų  (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “

Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”

Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.

Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.

Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.

“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo  Dr. A. Bubnys

Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.

Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.

3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų

(Žiūrėti 1)

Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.

Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.

Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m.  Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”

Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.

LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.

4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą

Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.

Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.

Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.

G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.

5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies

„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.

1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).

Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAV valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .

J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.

Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…

6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis

1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.

7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams

J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .

8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios

J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.

9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu

G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.

Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.

Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.

Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo

Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė,  pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J. Noreikos lentos sunaikinimo.

Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu.

LŽB vienareikšmiškai atsiriboja nuo minėto įvykio bei susilaiko nuo tolimesnių komentarų.
Apie istorinį elgetavimą

Apie istorinį elgetavimą

Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. 
Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”

Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”

Pasaulio žydų kongresas

Roberto Singerio laiškas Jo Ekselencijai, Lietuvos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

Gerb. Ministre Pirmininke, S. Skverneli,

Pasaulio žydų kongresas ir mūsų narė – Lietuvos žydų bendruomenė neseniai nusivylė  paskelbtu Lietuvos valstybės institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro žiaurios vaikų akcijos (metinių  išvakarėse) paskelbtu tyrimu, kuris panašu, pateisina siaubingą vaikų akciją, arba sumažina siaubingą nacių kolaborantų beširdiškumą ir iškraipo Holokausto faktus, akivaizdžiu bandymu išteisinti lietuvius, atsakingus už tūkstančių jų kaimynų  žydų  nužudymą.

Tai yra ne tik Holokausto revizionizmas ir neigimas tuo metu, kai didžiausias nusikaltimas istorijoje nusipelno Lietuvos vyriausybės ir visuomenės pasmerkimo aukščiausiame lygyje.

Dokumentas išsiskiria itin ryškiais ir įžeidžiančiais netikslumais bei nenuosekliu Lietuvos bendradarbiavimo su naciais aiškinimu. Jame teigiama, kad viena vertus, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, bet tuo pačiu metu nacių Vokietija buvo laikoma sąjungininke. Be to toliau rašoma, kad lietuvių, kurie šaudė žydus, skaičius buvo mažesnis nei kitose šalyse. Aklai švaistomasi žodžiais, kai tuo tarpu didžiausias nužudytų žydų skaičius procentaliai, buvo būtent Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, įskaitant Vokietiją.

Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė laikosi vieningos nuomonės, kad bet koks kolektyvinis etninių lietuvių ar kitų etninių grupių pasmerkimas už Holokausto įvykdymą yra visiškai nepriimtinas.

Mes lygiai taip pat priešinamės bet kokiems bandymams atleisti įrodytą atsakomybę tiems lietuviams, kurie kolaboravo, žudydami žydus, arba dabar pristato iškreiptą Holokausto epochos naratyvą naujai Lietuvos piliečių kartai. Mes prisijungiame prie mūsų narės- Lietuvos žydų bendruomenės, ragindami Lietuvos vyriausybę, vykdomosios ir įstatymų leidžiamuosius padalinius, nedelsiant ir vienareikšmiškai pasmerkti pareiškimą kaip institucinio antisemitizmo incidentą ir pareikalauti, kad Centras viešai  paskelbtų negaliojančiu šį savo tekstą, atsiprašytų Lietuvos žydų bendruomenės ir žydų pasaulyje už Holokausto menkinimą (jo apimties mažinimą), Lietuvos visuomenės už jos klaidinimą, įžeidus abi puses: tiek aukų atminimą, tiek ir didvyrius, kurie bandė juos išgelbėti.

Mes vertiname jūsų supratimą šiuo kritiniu klausimu. Augant antisemitizmui visame pasaulyje ir matant didėjantį neonacių judėjimų populiarumą, įskaitant Lietuvą ir Baltijos šalių kaimynes, šiuo metu svarbiau nei bet kada anksčiau išlaikyti aiškų Holokausto suvokimą ir atmintį, šviesti jaunąją kartą apie ksenofobijos, antisemitizmo, ir aklos neapykantos pavojų. Skleidžiant ir neteisingai interpretuojant  tam tikro naratyvo faktus, durys išlieka atviros žiaurumui, pvz., Holokaustui pasikartoti.

Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė yra pasirengę visais būdais padėti šių atsakingų ir svarbių siekių įgyvendinimui.

Roberto Singerio parašas

Laiškas anglų kalba

CC: Linui Linkevičiui, Lietuvos Užsienio reikalų ministrui, Fainai Kukliansky, LŽB pirmininkei

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas

Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.

Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.

Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.

Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.

Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.

„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.

Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?

Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.

Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.

Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).

Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.

Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.

Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.

Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.

Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni?  Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų  aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.

Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.

Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.

 

Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).

J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.

Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis  prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.

 

Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą,  Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.

Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.

Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.

KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą,  publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK)  numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad  LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos  smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti  Holokausto revizionizmo idėjas.

“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)

LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR  įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų  tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo  atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą,  neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Muziejaus parodos teisuoliai – Kauno herojai

Muziejaus parodos teisuoliai – Kauno herojai

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ pradėjo savo kelionę po Lietuvą nuo Kauno. Parodos atidarymo proga kovo 5 d. Vytauto Didžiojo universitete susirinko gausi auditorija: Kauno žydų bendruomenės nariai ir jos pirmininkas Gercas Žakas, išsigelbėjusių ir gelbėtojų artimieji, kauniečiai ir miesto svečiai. 

Sveikinimo žodį taręs VDU rektorius prof. Juozas Augutis, džiaugdamasis parodos atidarymu ir Pasaulio Tautų Teisuolių šviesumu pabrėžė, kad Holokausto metu prarasti vaikai yra didžiulė netektis visiems: „Kauno skaudulys yra visos Lietuvos skaudulys.“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Kamilė Rupeikaitė pabrėžė muziejaus ilgametį ir nuoseklų darbą žydų gelbėjimo istorijų tyrimų srityje, o kilnojamosios parodos ir jos išleisto katalogo kuratorė, Žydų gelbėjimo atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pristatė parodos koncepciją, išryškindama Kaune vykusias gelbėjimo istorijas. Holokausto metu išgelbėta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė Pasaulio Tautų Teisuolius įvardino kaip likimo dovaną, už kurią ji vis dar yra dėkinga bei džiaugiasi dar ir šiandien galėdama bendrauti su savo gelbėtojų šeimomis. „Manau daug kas sutiks, kad dienos, kai buvo išgelbstimi žydų vaikai – buvo pačios gražiausios dienos to meto Lietuvoje“ – kalbėjo Juozas Vocelka, Teisuolio Prano Vocelkos, pašventusio savo gyvenimą žydų gelbėjimui, sūnus.

VDU eksponuojamoje parodoje galite rasti ryškiausias Kauno gelbėtojų istorijas ir geriau pažinti kilnius kauniečius. Pasaulio Tautų Teisuolių Vladimiro ir Danutės Zubovų istorija teigia, kad visi žydai, kurie buvo priglausti Čiurlionių-Zubovų namuose, buvo apgaubti šeimininkų nuoširdžiu rūpesčiu. Renginio metu Dalia Palukaitienė (Zubovų dukra) pasakojo, kad jų šeimoje rado prieglobstį muzikos dėstytoja B. Elinienė su dukrele Estera, pabėgęs iš geto garsus architektas inžinierius Rozenbliumas su žmona, sūnumi ir žmonos tėvais, kaunietis gydytojas Leonas Gurevičius ir dar ne vieno kauniečio šeima ar jos nariai.

Pasaulio Tautų Teisuolių Prano ir Antaninos Mažylių anūkas prof. Liudas Mažylis minėjo, kad pasakojimai, kuriuos girdėjo iš savo tetos, atrodė neįtikėtini – suvokimas, kad visa tai vyko šalia, savame mieste, sukrečia.

Renginį vedė VDU istorikas dr. Linas Venclauskas, muzikiniais intarpais susirinkusius džiugino smuikininkė Paulina Daukšytė.

Parodos eksponavimą ir pristatymą Kaune organizavo Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos vicepirmininkė Irena Navickienė ir visuomenininkas Rimantas Stankevičius, kelių knygų apie žydų gelbėtojus autorius.

Parodą „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaune) kviečiame apžiūrėti iki kovo 25 d. Parodą VVGŽM planuoja eksponuoti ir kituose Lietuvos miestuose. Dėl parodos eksponavimo prašome kreiptis muziejus@jmuseum.lt

Gintarės Kubiliūtės nuotraukos

Arkadijus Vinokuras. Jonas Noreika? Pakalbėkime geriau apie agurkus

Arkadijus Vinokuras. Jonas Noreika? Pakalbėkime geriau apie agurkus

Atsakymas Genocido centrui

Skaitau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsakymą į mano straipsnį „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“. Genocido centro atsakymas nemaloniai nustebino. Mano cituojamo asmens pozicija painiojama su mano asmenine. Vietoje korektiškos diskusijos puolama į asmeniškumus. Todėl mano gerbiamai šios institucijos direktorei patariu: neleiskite į profesionalių žurnalistų ir rašytojų straipsnius atsakinėti grafomanams.

Nes šis, puolęs į komunistinę isteriją, lyg šiandien nebūtų 2019-ieji, bet gūdus stalinizmas, KGB stiliumi ir antisemitų džiugesiui suplakė visus Genocido centro kritikus ir oponentus į vieną „anti-geno-centro-pogrindinę organizaciją“. Tai daro gėdą pačiai institucijai. Išgerkite raminamųjų ir prisiminkite, kad Genocido centras nėra privati kraštutinių nacionalistų būstinė, bet demokratinės valstybės institucija. Jai Seimas nurodė ne politikuoti, bet siekti tiesos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką

Autorius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas

Eiga ir komentarai.  Vilniaus Administracinis teismas (toliau teismo) dėl pažymos  LGGRTC (toliau centro) dėl  J.Noreikos.

Kovo 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl pažymos apie Joną Noreiką nagrinėjo bylą dėl kurios kreipėsi Lietuvos pilietis Grantas Gochinas  su prašymu įvertinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiksmus, ginant Joną Noreiką.

Dalyviai : I. advokatas  ir  dr. Andrius Kulikauskas atstovavo  Grantą Artūrą  Gochiną ,  II. advokatas, advokatė, centro departamento direktorius dr. A.Bubnys, vyriausiasis istorikas dr. A.Rukšėnas ir duomenų apsaugos pareigūnas, LGGRTC dirbantis  0,5 etato D. E. Stancikas atstovavo centrą. III. Didelė grupė piliečių (ir ne piliečių), Lietuvos patriotais ir žmogaus teisių gynėjais  save vadinančių žmonių, tarp ju buvo žymus profesorius, jidiš kalbos ekspertas, rašytojas Dovidas Katzas .

Ieškovo advokatas greitai perskaitė daugiau nei 25 psl. pateiktą dokumentą, kuriame išdėstyti nauji istoriniai faktai apie J. Noreikos nusikaltimus. Ieškovo advokatas  kalbėjo išsamiai, argumentuotai.

Atsakovo  advokatai bandė nemažiau nei 6 kartus įtikinti teismą, kad jis neturėtų nagrinėti šitos bylos, nes jų nuomone, teismas pažeidžia procesinį kodeksą… Klausantiems atsakovo advokato buvo keista, kad užduodami antraeiliai, visai nereikšmingi klausimai, pvz: ar buvo laikraščio cenzūra ir kada, kokia valiuta žydšaudžiams buvo mokamas atlygis… Vienas atsakovo advokatas nusikalbėjo, pasakęs, „jeigu genocido centras pakeistų pažymą ir pripažintų, kad J.Noreiką prisidėjo prie Holokausto, reikėtų perrašyti istorijos vadovėlius, ir ginčą reikėtų spręsti konferencijose, forumuose, simpoziumuose  ir t.t. ,  bet tik ne čia teismo salėje.

Nužudyta apie 300 000  piliečių, ne tik žydų. Paaiškėjo, kad Lietuvoje – tai ne problema, nes didžiausia problema – reikalas  keisti istorijos vadovėlius, kur klastojamas Holokaustas arba jis visai neegzistuoja. Kasmet tarptautinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje kritikuojami ir peikiami istorikai iš LGGRTC.

Mokslininkės istorikės doc. dr.Jurgita Verbickienė ir dr. Violeta Davoliūtė daug kartų konferencijose , televizijos laidose ir kitur pasisake apie naujų vadovėlių būtinybę mokykloms ir universitetams, nes senieji vadovėliai rašyti ne istorikų – mokslininkų, jie nebeatitinka šio laikmečio.

Profesoriai Saulius Sužiedėlis, Kristopas Dichmanas ir Tomas Venclova,  istorikas mokslų daktaras  Herkus Vitkus ir kiti  visai kitaip interpretuoja Holokausto istoriografijos faktus.

LGGRTC istorikas A. Bubnys labai mažai kalbėjo, jo veido spalva  ir sprandas keitėsi teismo  proceso eigoje nuo baltos  iki purpurinės spalvos .

Dr. A. Kulikauskas pasakė, kaip kruopščiai 2 metus rinko įrodymą apie J. Noreikos dalyvavimą Holokauste, kaip jis daug dienų bendravo su Plungės gyventojais, kurie puikiai atsimena kad liepos m. 1941 m. Plungėje buvo du vokiečiai vienas – raišas, kitas – „pusdurnis“, nes  pats su savimi kalbėjo. A. Kulikauskas pasakojo, kaip jis augo JAV , todėl nesupranta, kodėl per beveik 30 metų  demokratinėje Lietuvoje dar neišaiškinti Holokausto dalyviai?!

Istorikas A.Rukšėnas teisinosi, kad jis „apsigynė disertaciją Holokausto tema, jo tyrinėjimas yra mokslinis ir metodologinis, tyrinėja šią temą daugiau nei 20 metų ir  supranta visus šios temos aspektus, o A. Kulikauskas yra savamokslis, tyrinėja ne moksliškai ir pažeidžia metodologiją“. A. Rukšėnas kalbėjo, kad lietuvius, iš dalies naciams pavyko įtraukti į Holokaustą.

Nėra  mokslinio apibūdinimo tos dalies , gal  tą dalį reikėtų  skaičiuoti procentais nuo nužudytų Lietuvoje žydų procentų?

D.E. Stancikas kalbėjo, kad teismas inspiruotas  Rusijos, kuris kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kad  Jono Noreikos žmona Antanina vaišino žydų vaikus bandelėmis. Stančikas prilygino nacių genocidą sovietų genicidui. Tarp J. Noreikos draugų  buvo Šiaulių miesto gydytojas, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis.

Kyla retorinis klausimas, kas daugiau kenkia: Lietuvos  Holokausto nusikaltėlių heroizavimas,  ar reikalavimai nefalsifikuoti Lietuvos istorijos ir nereabilituoti nusikaltėlių, kolaboravusių su naciais?

Iš tikrųjų dr. gydytojas Domas Jasaitis buvo Lietuvos patriotas, žydų gelbėtojas ir tokiems kaip jis, reikia  pakabinti memorialinės lentas, jų vardais pavadinti gatves ir mokyklas.  D. E. Stancikas nepaminėjo tikrų  J. Noreikos draugų: žiaurių nusikaltėlių, žydšaudžių:  Stanislovo Lipčiaus –   būrio vado, vadovavusio Plungės žydų žudynėms, Povilo Alimo – LAF Plungės vado, Broniaus Juodikio – LAF Telšių apskrities vado pavaduotojo.

Dėl bandelių. Kur dingo tie vaikai, kuriems buvo išdalintos p. Noreikienės “menamos”  bandelės?  Sušaudyti ar palaidoti gyvi,  Bubių k. ar Kužių k. ? Pagalvokim, kaip valstybės tarnautojas aiškina teisme nemokslinę teoriją apie dvigubą genocidą,  niekina Holokaustą ir neigia faktą, kad  žydai nukentėjo nuo sovietinės okupacijos.

LGGRTC (daugiau  nei 120 darbuotojų be filialų) biudžetinė organizacija, turinti monopolį  spręsti, kas – nusikaltėlis, kas – didvyris, koks dokumentas reikšmingas, koks nereikšmingas. Centras, kurio niekas nekontroliuoja, kuriame nėra vadovų rotacijos. Centro generalinė direktorė daug kartų skundėsi, kad trūksta finansavimo reikalingų dokumentų vertimui, kyla klausimas už kokius pinigus samdyti du advokatai.

Šiam teismo procesui nesurasi geresnio pavadinimo nei „Dovydo kova su milžinu Galijotu“. 

Gal reikėtų geriau  finansuoti Lietuvos istorijos institutą, kur dirba tikri mokslininkai, o ne istorikus – valdininkus, kurie per 20 metų „suaugo“ su kėde  ir  kurių niekas negali kritikuoti ir kontroliuoti. Svarbu ne leidinių kiekis, bet jų kokybė,  moksliniai  atradimai, tarptautine reikšmė.

Teismas vyko tikrai demokratiškai, buvo suteikta didelė posėdžių salė, geranoriškai išklausytos abi pusės, su nekantrumu laukiame teismo nutarties.

Autoriaus, stebėjusio teismo procesą, mintys  nebūtinai turi sutapti su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nuomone.

Arkadijus Vinokuras. Genocido centras gina netiesą. Kodėl?

Arkadijus Vinokuras. Genocido centras gina netiesą. Kodėl?

Delfi.lt, A.Vinokuras

Antradienį, kovo 5 dieną, Vilniuje, 10.00 val., Žygimantų g. 2, Vilniaus apygardos administracinis teismas ėmėsi ypatingos bylos. Lietuvos pilietis Grantas Gochinas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, anot pareiškėjo, „aklai gina susitepusį Lietuvos bendrapiliečių žydų krauju Joną Noreiką“.

Genocido Centras kaltinamas meluojant, falsifikuojant, menkinant akivaizdžius faktus, atsisakymu atsižvelgti į naujus dokumentus rodančius, kad J. Noreika dalyvavo genocido nusikaltimuose prieš Lietuvos piliečius. Ką į tuos kaltinimus mestus LGGRTC atsako jo direktorė Teresė Birutė Birutė Burauskaitė? Centro vadovė 2015 m. lapkričio 16 d. socialinio tinklalapio „Facebook“ Genocido tyrimo centro paskyroje paskelbė žinutę: „Lietuvos patriotų niekinimą organizuoja kaimynai iš Rytų. Jiems talkina ne tik kai kurie žydai, bet ir pakankamai daug lietuvių: jų pavardės surašytos po prašymais atimti ordiną, nuimti lentą, šmeižikiškais straipsniais spaudoje… Vieni tai daro sąmoningai, kiti – iš kvailumo.“

Taip pat Genocido centras tiesiai šviesiai grasina pareiškėjui: „G. Gochino „tyrime“ apie J. Noreiką, nepateikiant svarių įrodymų, galimai pažeidžiant LR Konstituciją ir LR Baudžiamąjį kodeksą, kaltinama daug asmenų: Laikinosios Vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis, kurio veikla 1975 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos, politinis kalinys Viktoras Ašmenskas ir kt.“ „Tokie sovietinio KGB stiliaus oponentų menkinimai bei grasinimai“, anot pareiškėjo, rodo, kad genocido centro direktorė nesuvokia visoms biudžetinėms institucijoms nustatytų Viešojo administravimo įstatymo principų, kurių privalo laikytis užtikrinant žmogaus teises ir laisves. Tai objektyvumo, išsamumo ir nepiktnaudžiavimo principai. Anot pareiškėjo, visi šie reikalavimai pažeisti.

Teisme – byla dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros veiklos vertinimo

Vilniaus apygardos administracinis teismas antradienį išnagrinėjo bylą dėl buvusio karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros vertinimo. Teismas pranešė, kad JAV gyventojas Grantas Arthuras Gochinas (Grantas Arturas Gochinas) siekia įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Pareiškėjas teigia, kad centras, svarstydamas jo prašymą, neaptarė jo pateiktų dokumentų ir išvengė temos apie Žemaitijos žydų žudynes.

Mirė įtakingas Lietuvos žydų bendruomenės narys Tobijas Jaafetas

lzinios.lt ; BNS

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky BNS sako, kad T. Jaafetas buvo „labai gerbiamas, aktyvus, inteligentiškas bendruomenės žmogus“, buvęs vienoje vaikų vasaros stovykloje su jos pačios tėvu. „Kiek atsimenu, jo tėvas turėjo verslą Anglijoje, atvyko į Kauną prieš pat prasidedant karui. Taip jau nutiko, kad Jaafetas ir mano tėvelis buvo vienoje stovykloje, Palangoje, kai prasidėjo karas. Abu nespėjo evakuotis, buvo atvežtas į Kauno vaikų namus“, – pasakojo F. Kukliansky. Užuojautą dėl T. Jaafeto netekties socialiniame tinkle pareiškė ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Nacių okupacijos metais T. Jaafetas su mama buvo perkeltas į Kauno Vilijampolės getą. Jis pats yra pasakojęs, jog 1944-aisiais jam pavyko pabėgti iš geto, prieš tai pasislėpus nuo nacių palėpėje. Jį gelbėjo ir vilniečių Katinskų šeima. Anot jos, T. Jaafetas gerai mokėjo vokiečių, anglų kalbas, palaikė glaudžius ryšius su kitais išgyvenusiais getus Europoje. „Mums tai – didelė netektis. Rašiau bent du-tris kartus Prezidentūrai, kad jis būtų apdovanotas, bet taip ir nespėjau įvykdyti savo misijos. Bendruomenė liūdi netekusi tokio inteligentiško, šviesaus, vieno iš paskutiniųjų geto kalinių Lietuvoje“, – sakė ji. Dėl netekties užuojautą Lietuvos žydų bendruomenei pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis. Pasak Prezidentūros, šalies vadovė užuojautoje Lietuvos žydų bendruomenei ir mirusiojo šeimai teigė, kad T. Jaafetas padėjo Lietuvai saugoti „labai svarbią atmintį apie skaudžiausius Holokausto įvykius ir Pasaulio teisuolių šviesą“. Ji pabrėžė, jog Lietuva yra dėkinga už daugybei žmonių perduotą „atmintį ir išmintį“ vertinant mūsų šalies istoriją. „Tai labai skaudi žinia ne tik Lietuvos žydų bendruomenei, bet ir visiems, kurie saugo ir puoselėja pamatines vertybes“, – rašoma ministro pirmininko užuojautoje. Pasak S. Skvernelio, per Holokaustą netekęs šeimos, T. Jaafetas „visada išliko kupinas tikėjimo žmogiškumu, skleidė tolerancijos ir išminties šviesą“.

 

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti

BBC radijas 2019 m. vasarį transliavo interviu su Jono Noreikos „Generolo Vėtros“ anūke Silvia Foti. 2018m. vidurvasarį J.Noreikos anūkė JAV paskelbė straipsnį  „Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas“. Ši Lietuvos nepripažinta istorija apskriejo įvairių valstybių žiniasklaidą. Ja susidomėjo ir BBC radijas. Anūkė idealizavo savo senelį, nes nuo vaikystės girdėdavo namuose pasakojimus, koks jis buvo didvyris, tik suaugusi, mamos paprašyta pradėjo rašyti knygą ir gilintis į senelio gyvenimo istoriją, ji atskleidė nemalonią tiesą. Likimas ją suvedė su Grantu Gochinu.

„Nors aš per pastaruosius du dešimtmečius buvau sutelkusi dėmesį tik savo seneliui, Gochinas pradėjo judėjimą Lietuvoje, siekdamas atskleisti vadinamus didvyrius. Prieš trejus metus jis pradėjo kampaniją, skirtą pašalinti mano senelio atminimui skirtą lentą Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Nepaisant straipsnių žiniasklaidoje ir  peticijos, kurią pasirašė 19 žinomų Lietuvos politikų, rašytojų ir istorikų, vyriausybė atsisakė pašalinti plokštę. Gochinas pristatė 69 puslapių aprašymą su faktais apie mano senelį,  kur  vyriausybė apkaltinta dėl Holokausto neigimo

Grįžus į Čikagą, jausdama pyktį ir nerimą, vasaromis  toliau rašiau knygą. Prieš du mėnesius mano projektas nuvedė į Kaliforniją, pas ten gyvenantį lietuvių kilmės žydą Grantą Gochiną,  kuris  dešimtmečius tyrė savo šeimos istoriją.

Gochinas nustatė, kad daugiau nei 100 giminaičių žuvo Lietuvos Holokauste. Mūsų nepriklausomi tyrimai parodė, kad mano senelis nužudė Gochino gimines. Mes nusprendėme suvienyti jėgas.

BBC Radijo interviu

lzb.lt paskelbtas S. Foti straipsnis

M. Ivaškevičius – apklausiamas, o R. Pankevičius – neliečiamas: kada antisemitizmo apraiškos sulauks deramo teisėsaugos institucijų dėmesio?

M. Ivaškevičius – apklausiamas, o R. Pankevičius – neliečiamas: kada antisemitizmo apraiškos sulauks deramo teisėsaugos institucijų dėmesio?

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  (LŽB) smarkiai nustebino teisėsaugos institucijų veiksmai M. Ivaškevičiaus atžvilgiu. Už mūsų visuomenę kaustančių problemų identifikavimą pasitelkiant istorinę faktologiją, susijusią su lietuvių tiesioginiu dalyvavimu vykdant Holokaustą, rašytojas buvo iškviestas į policijos apklausą dėl jam inkriminuojamo neapykantos lietuvių tautai kurstymo.

Tai itin slegiantis, netikėtas ir nerimą keliantis atvejis, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad aiškų antisemintinį elementą turintys pažeidimai dažnai lieka už teisėsaugos akiračio ribų.
Pasyvi teisėsaugos institucijų reakcija į antisemitizmo apraiškas sudaro nebaudžiamumo įspūdį, skatina dvigubų standartų taikymą Lietuvoje, niveliuoja teisinės valstybės principus ir primena pavojingus kaimyninių valstybių pavyzdžius.

LŽB skatina valdžios atstovus,  teisėsaugos institucijas bei visuomenę blaiviai vertinti aptariamą situaciją vadovaujantis teisingumo ir protingumo pincipais, padėti užkirsti kelią mūsų valstybei nepalankių šalių informacinių kampanijų, kenkiančių Lietuvos vardui, plitimui.

Dėkojame visiems, palaikantiems sveiko proto poziciją ir tuo pačiu prašome atkreipti dėmesį į tautinės nesantaikos kurstymo, Holokausto neigimo bruožų turinčius Panevėžio politiko R. Pankevičiaus pasisakymus  vasario 22 d. rinkiminių debatų „Žinau, ką renku“ metu. Debatuose  politikas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją esą žydai Lietuvoje išžudė vieni kitus, ignoruodamas lietuvių prisidėjimo prie Holokausto faktą. LŽB vertinimu, veiksmais, primenančiais recidyvinį antisemitizmą, garsėjantis kandidatas į Panevėžio merus nė karto nėra sulaukęs adekvataus teisinio atsako už savo poelgius.

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Apie senelį, žymiausią tarpukario Kauno moterų daktarą Icchoka Levitaną, kuris dukart (!) dukart patyrė sovietų represijos, pirma karta kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. , antra karta 1952m. ištremtas į Sibirą. Jo žmona Jeta kaip „dekabristo žmona“ savanoriškai lydėjo į Sibiro tremtį savo vyrą . I.Levitanas Sibire mirė.

Jo anūką Uri Levitaną, kuris išgelbėtas iš Kauno geto, tapęs našlaičiu, organizacijos „Bricha“ išvežtas į Palestiną, jis buvo vežiojamas net kelerius metus po įvairias Europos šalis karo našlaičių laivu ir pratinamas prie ortodoksinio gyvenimo būdo, ir galiausiai paslėptas ortodoksų našlaityne Jeruzalėje, pakeitus jam tapatybę, kad nebūtų atpažintas Palestinoje, išgelbėto vaiko laukusios tetos.

 Lietuvos žydų bendruomenė vasario 21 d. surengė Uri Levitano knygos „Iš rankų į rankas“ pristatymą.Tą pačią dieną pristatymas vyko ir Vilniaus Knygų mugėje.

Nuotraukoje: U.Levitano žmona Rachel, redaktorė Dalija Epšteinaitė, vertėja Viktorija Sideraitė Alon, knygos autorius U.Levitanas, žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.

Šis Izraelio profesoriaus U. Levitano kūrinys skiriasi nuo jo, antropologo ir sociologo akademinių darbų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama  Izraelio reiškiniui,- kibutzui.

Knygoje jo paties ir tėvų, senelių istorija. Atsiminimus jis pradėjo rašyti savo sūnui Liorui 2014 m. Knyga yra asmeninių tyrimų, kurie tęsiasi dešimtmečius, vaisius. Autorius siekia atsakyti sau ir savo vaikams, kas gi iš tiktųjų atsitiko su juo vaikystėje Lietuvoje Holokausto metu ir vėliau. 

Kartą paprašytas kalbėti apie  vaikystės Holokausto išgyvenimus žydų partizanų konferencijoje Izraelyje 90-aisiais, Levitanas suprato, kad jis bent septynis kartus iš tikrųjų buvo perduotas iš vieno globėjo kitam. Pradžioje tėvai jį gelbėjo iš Kauno geto, kur jie žuvo, po to pasibaigus karui, jis pasiekė Izraelį, tačiau vaiko prisiminimai buvo  labai migloti. Neįprasta, kad 1940 m. gimęs vaikas neprisimena viso Holokausto siaubo, todėl jis pradėjo ieškoti liudininkų, ieškoti dokumentų, aiškintis visas savo našlaičio vaikystės gyvenimo aplinkybes.

Tai truko ilgai, kol jis sugebėjo susirasti ir išsiaiškinti savo paties dokumentus. Žydų našlaitis Lietuvoje ir vėliau Sanhedria vaikų namuose Izraelyje, užrašytas kitu vardu, – jis pats šį faktą apibūdino kaip „beveik pagrobimą“, kurį įvykdė žydų religinė organizacija, rinkusi žydų našlaičius Europoje. Ši organizacija pakeitė jo vardą, suklastojo jo gimimo datą tuomet, kai jo teta Izraelyje ieškojo sūnėno, žinodama apie Uri, kad jis buvo išgelbėtas. Jis rado įrodymų, kad po karo tolima giminaitė  surado berniuką priglaudusioje jį lietuvių šeimoje. Susitarus su Levitanais, ji nutarė išgabenti vaiką į Pažadėtąją žemę. Susikūrusi organizacija ,,Bricha” padėjo nelegaliai kirsti sieną, klajojant po visą Europą, pasiekti istorinę žydų tėvynę.

Uri jau vėliau rado įrodymų, kad teta ir dėdė ieškojo žinių apie jį po karo Kaune. Skirtingai nuo daugelio vaikų, kurie po karo tapo našlaičiais, Uri, buvo žinomo Kauno gydytojo anūkas ir gydytojo sūnus. Uri Levitano siekis suvokti savo tapatybę tapo odisėja, primenančią savo šaknų paiešką.

Jo istorija taip pat buvo visos jo šeimos istorija, kurios jis beveik nežinojo. Seneliai – Icchokas ir Jeta – studijavo mediciną Berlyne, XX a. pirmąjį dešimtmetį jie susitiko ir abu grįžo į Kauną, kuris buvo Rusijos imperijos dalis. Icchokas Levitanas dirbo ginekologu savo privačioje ginekologinėje klinikoje Miško gatvėje. Dvi dienas jis savanoriavo Kauno žydų bendruomenės ligoninėje. Jeta buvo odontologė. Icchokas tapo Kauno  sionistų sparno A lyderiu, dalyvaudavo sionistų kongresuose.

 Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, I. Levitano medicinos praktika jau buvo pelniusi šlovę Lietuvoje. Tie, kas su juo dirbo, apibūdino daktarą kaip baltąjį angelą medicinoje ir sakė, kad jis yra ryškus ir geras žmogus, kurio neįmanoma pamiršti visą savo gyvenimą, net ir po jo mirties. Motinos, pagimdžiusios šio ginekologo klinikoje, niekada jo nepamiršo, užaugo vaikų karta, žinodama, kad jie gimė „Dr. Levitano klinikoje“.

 Knygos pristatyme jos redaktorė  Dalija Epšteinaitė, kuri parašė neįtikėtiną įvadą knygai “Iš rankų į rankas”, pasakojo, kad Levitano klinikoje gimę žmonės sovietinėje Lietuvoje sukūrė savo grupę. Nors Icchoko ir Jetos klinika išliko kaip klinika iki beveik paskutinio 20 amž. dešimtmečio – kartu su daugybe originalių baldų ir įrangos, apie šią gydytojų šeimą nebuvo primenama.

Sovietinė realybė jiems buvo nepalanki. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žydų, Icchokas ir Jeta buvo laikomi socialiai pavojingais asmenimis. Icchokas Levinas ir jo žmona buvo deportuoti pagal NKGB  įsakymą 1941 m. birželio 14 d. 10-čiai metų.  Jį trėmė ir kalino kaip sionistą  darbo stovykloje prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo, jo žmona Jeta išsiųsta į Altajaus kraštą.

Uri Levitanas gimė 1940m, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo kūdikis, kartu su tėvais pakliuvęs į Kauno getą, jo tėvas Michaelis, taip pat gydytojas, gelbėdamas vaiką nuo mirties, įsodino savo sūnų į maišą, nuplukdė jį Nemunu ir paliko nepažįstamiems žmonėms.

 Kauno žydams atsitiktinai pažinus pradingusį ir kažkodėl „peisuotą“ daktaro Icchoko Levitano anūką už Sanhedrijos ortodoksų našlaityno virbų tvoros Jeruzalėje, tik atsitiktinumo dėka Uri išvengė visai jam neskirto likimo… užaugo kibuce Ein ha Mifrac ir tapo profesoriumi.

 Knygą iš hebrajų kalbos vertė Viktorija Sideraitė Alon, leidėjas: LŽB, redaktorė, įvadinio straipsnio autorė Dalija Epšteinaitė, dailininkė Miglė Datkūnaitė.

Knygos leidimą rėmė 

Dvi neeilinės gyvenimo istorijos vienoje knygoje, pradedančioje unikalių litvakų biografijų seriją ARKA, kurioje bus pristatomos išskirtinės ir platesniam skaitytojų ratui nežinomos litvakų gyvenimo istorijos, atsiminimai, interviu ir tt.