Holokaustas

Buvusiam nacių stovyklos sargybiniui skirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė

Buvusiam nacių stovyklos sargybiniui skirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė

Autorius: Rūta Androšiūnaitė

Vokietijos šiaurinio Hamburgo miesto teismas ketvirtadienį pripažino buvusį nacių koncentracijos stovyklos sargybinį kaltu dėl bendrininkavimo Antrojo pasaulinio karo metu vykusiose žudynėse ir skyrė jam dvejų metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę.

Tai gali būti vienas iš paskutinių teismo procesų prieš tebegyvus buvusius nacių koncentracijos stovyklos sargybinius. 93 metų Bruno Dey buvo nuteistas už dalyvavimą nužudant 5 230 žmonių Štuthofo koncentracijos stovykloje, veikusioje netoli dabartinio Gdansko miesto Lenkijoje. Darbą Štuthofe jis pradėjo būdamas 17 metų.

Atsižvelgiant į faktą, kad dirbti Štuthofe B.Dey pradėjo būdamas 17-os, o jam inkriminuojamų nusikaltimų įvykdymo metu kaltinamajam tebuvo 18 metų, jo bylą nagrinėjo nepilnamečių teismas. Prokurorai prašė kaltinamajam skirti trejus metus nelaisvės, o gynyba prašė teismo jį išteisinti. „Kaip pripratote prie siaubo?“ – paklausė pirmininkaujanti teisėja Anne Meier-Goering, skelbdama nuosprendį. Teismo procesas prasidėjo pernai spalį. Atsižvelgiant į garbų B. Dey amžių, posėdžiai buvo rengiami ne dažniau kaip dukart per savaitę ir trukdavo ne ilgiau kaip dvi valandas.

Faina Kukliansky. Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų

Faina Kukliansky. Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų

LRT.lt

Rinkimai – metas, kai svarbias socialines problemas užgožia iš piršto laužtos pseudopatriotinės istorijos. Net ir amoralios. Pavyzdžiui, piktybiškai iškraipant mano ir Amerikos žydų komiteto (AJC) atstovo rabino A. Bakerio laišką Seimui dėl partizano Juozo Lukšos – Daumanto pagerbimo kitais metais. Kad nekiltų jokių „netiesioginių“ abejonių, liepos 18 dienos LNK reportaže pabrėžiau: „Mes neturime jokių priekaištų dėl J. Lukšos – Daumanto praeities“.

Tačiau nerimaujame, kad kartu su juo nebūtų pagerbta fašistinė – antisemitinė organizacija „Lietuvių aktyvistų frontas“ (LAF). LAF suburtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas dalyvavo tūkstančių žydų žudynėse Kauno VII–ajame forte ir kitur. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras savo tinklapyje skelbia, kad „1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, J. Lukša – Daumantas priklausė Lietuvių aktyvistų frontui. Dėl to jis buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino“.

Mane kaltina „netiesioginiu“ J. Lukšos – Daumanto menkinimu. Pamenu laikus, kai už netiesioginę komunistinės valdžios kritiką uždarydavo į psichiatrinę ligoninę arba kalėjimą. Galbūt ir dabar mane mielai kas nors kur nors uždarytų ir pravestų ugdymo valandėlę, ką galima ir ko negalima sakyti. Bet esmė ne ta. Esmė ta, kad mano žodžiai apie LAF–ą perkeliami visam partizaniniam judėjimui ir su juo sutapatinami, nors tai – tas pats, kaip kaltinti visą Lietuvą antisemitizmu dėl vieno ar kito išsišokėlio radikalių pasisakymų.

Taip, man sako, tiksliau – rėkia į ausį, kad LAF–e būta visokių žmonių, ne visi buvo nusikaltėliai. Tiesa, bet ir komunistų partijoje taip pat ne visi buvo nusikaltėliai, vieną net Nepriklausomoje Lietuvoje išsirinkome prezidentu. Ir nacių valstybėje buvo Šindleris. Bet ir nacistinė, ir komunistinė partijos Lietuvoje šiandien uždraustos.

Manau, kad pribrendome pagaliau apsibrėžti savo santykį su fašistuojančiomis ir joms prijautusioms ano laikmečio organizacijomis. Pats laikas, jeigu ne šiai, tai būsimai Vyriausybei ir prezidentui Gitanui Nausėdai pagaliau viešai atsiriboti nuo LAF–o kaip antidemokratinės organizacijos. Kol to nepadarysime, Kremliaus propagandistai iš laimės plos katučių.

Šia proga noriu padėkoti Seimo nariui, gerbiamam istorikui ir politikui Arvydui Anušauskui už pastangas atriboti didvyrį partizaną nuo LAF–o. Priešingai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro skelbiamai informacijai, Seimo narys teigia, kad J. Lukša – Daumantas nebuvo LAF–o narys. Istorikas – politikas supranta, kad fašistinių, nacistinių, komunistinių organizacijų garbinimas šiandien uždraustas įstatymu. Dar kartą dėkui, pone A. Anušauskai. Būdamas istorikas, puikiai žinote, kad LAF–as buvo fašistinė – antisemitinė organizacija, siekusi atkurti Lietuvos valstybę nacistinės Vokietijos pavyzdžiu ir pasiryžusi sudoroti (išvaryti lauk) Lietuvos piliečius žydus. Netgi tuos, kurie 1918–1920 metais kovojo už Lietuvos laisvę.

Atvirame laiške Seimo pirmininkui kartu su kolega iš AJC A. Bakeriu būtent ir išreiškėme abejonę, ar dera Lietuvos valstybei 2021–uosius pavadinti Lietuvos aktyvistų fronto dalyvio J. Lukšo – Daumanto vardu, neatribojus jo (ir patiems neatsiribojus) nuo antisemitinio LAF–o.

Neketinu polemizuoti su neonaciais ir chuliganais. Tegu juos auklėja tėvai arba pataisos įstaigos. Mano straipsnis skirtas šviesuomenei, intelektualams, apsiskaičiusiems žmonėms, kritiškai mąstantiems ir bent kiek susipažinusiems su istorija. Skiriu žmonėms, kurie, labai tikiuosi, sudaro Lietuvos gyventojų daugumą.

Faktai neleidžia abejoti, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo žydų naikinimo Lietuvoje vienas iš ideologų. Tai pripažino prezidento V. Adamkaus sudaryta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas buvo suformuotas kaip nacistinės Vokietijos talkininkas. Tai buvo išdidžiai antisemitinė organizacija, daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų̨ persekiojimu ir žudymu. Nors LAF–o nuostatos buvo antisovietinės, nors jis vėliau konfliktavo su nacių valdžia, tačiau nepriklausomą Lietuvą LAF–as matė pirmiausiai kaip etniškai „gryną“ Tėvynę, kurioje nebūtų vietos piliečiams žydams.

Gerbiamieji pasipiktinę kritikai, jūs gyvenate savo namuose Lietuvoje. Mano tėvai taip pat galvojo, kad jie gyvena savo namuose, savo Lietuvoje. Tėvelio šeima Kuklianskiai prie Ančios ežero Veisiejuose ir greta esančiame Bor – Babrų dvare. Mamos šeima – Taubesai – gyveno savo name Šiauliuose, Vilniaus g. 154, prie nuosavo malūno.

„Saugodamas“ nuo negerų žmonių Lietuvos didvyris ir humanistas, o dabar jau net ir žydų gelbėtojas, Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika juos sukėlė į getą. Į tą, iš kurio prie duobių nuvedė Šiaulių apskrities policininkai. Ta proga pats J. Noreika persikėlė į gretimą jau nužudyto žydo namą. Juk nestovėti namui tuščiam? Na, dar sąžiningai įsigijo nužudytų žydų turto – tai patvirtina nacių dokumentai, saugomi Vrublevskio bibliotekoje. Toje pačioje, kurios fasadą vis dar puošia neteisėtai iškabinta garbės lenta šiam humaniškam veikėjui.

Ir aš ilgai galvojau, kad žydai gyveno Lietuvoje kaip lygiateisiai piliečiai. Mano nuomonės nepakeitė į paviršių iš kloakų išnėrę nacių gerbėjai, nepakeitė ir minia internautų, trykštančių neapykanta ir kviečiančių susidoroti. Tūlas Gustave Le Bon aprašė minios psichologiją, jos impulsyvumą, nepastovumą, dirglumą. Jis rašė, kad minia pasiduoda išoriniams stimulams ir nuolat kinta. Minios mąstymo atkurti vaizdai tampa tikrove. Jis rašė ir apie minios netoleranciją, autoritarizmą, konservatizmą. Minios vergiškumą ir pataikavimą stipriai valdžiai. Minia nesąmoningai priešinasi pažangai. Minios samprotavimai visada menki.

Ir štai akivaizdus pavyzdys: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą. Pasigirdo kvietimų „fiziškai saugoti Vilniaus žydų bendruomenę, nes su ja esą gali susidoroti kiti, neįtinkantys tai miniai žydai“. O kodėl tie, kurie piktinasi, taip paprastai, lengvabūdiškai PATYS deda lygybės ženklą tarp LAF–o ir visų pokario partizanų? Kodėl nesusimąsto, kad ir prie partizanų galėjo prisiplakti koks kovotojas už etniškai „švarią“ Lietuvą? Ar vien dėl to, kad išėjo į mišką, jis nusipelnė mūsų besąlygiškos meilės ir jo visos ankstesnės nuodėmės jau atleistos? Už kokią Lietuvą tas kovotojas kovojo miške? Gal už tą pačią etniškai „švarią“? Nors tuo metu Lietuva jau buvo švari, nes jos piliečiai žydai, tarp jų – ir Nepriklausomybės kovų veteranai, jau buvo sumesti į duobę kartu su savo ordinais arba gyvuliniais vagonais iškomandiruoti į Sibirą.

Gyvename įdomiame pasaulyje. Gyvename visuomenėje, kurioje, pasirodo, visi turi mąstyti ir jausti vienodai. Pasakyta, kad partizanai geri – reiškia, geri. Visi, be išimties. Lietuvių aktyvistų frontas? Ar tai tie baltaraiščiai? Bet juk juos vedė meilė Lietuvai, o ji neginčijama ir šventa. J. Noreika? Pasirašė įsakymą įsteigti getą? Tylėk, moterie, ar, kaip sakė, „žydelka“, ir žiūrėk į savavališkai pakabintą lentą ant bibliotekos. Tėvai, siųskite savo vaikus į Krikštaponio, Noreikos, Barzdos vardo mokyklas, ir šiukštu neaiškinkite jiems, kas tas LAF–as – aišku, jei patys tokį žinote. O jei nežinote – ir nereikia.

Bet aš, Lietuvos pilietė, nenoriu ir negaliu tylėti. Todėl ir klausiu: taip ir minėsime J. Lukšos – Daumanto metus, nepasakę, ką Lietuvos valstybė galvoja apie LAF–ą? Na, buvo LAF–o vadovo K. Škirpos atsišaukimas atsikratyti žydo jungo, buvo laikinosios Vyriausybės šeštasis ir kiti protokolai, atėmę iš žydų visas prigimtines teises, buvo jos paskirto vietininko sprendimai steigti getą – čia viskas OK?

Beje, o kur ta garsioji Vytauto Bubnio studija apie Holokaustą? Jau prieš šitiek metų Gyventojų genocido ir rezidencijos centro darbuotojai sudarė daugiau nei 2 tūkst. žydšaudžių sąrašą, bet jis iki šiol slepiamas po devyniais užraktais. Gal manoma, kad mūsų žmonės per kvaili, gali nesuprasti?

Žmogus negimsta antisemitu. Ir Goethe rašė apie „atlaidumą svetimoms ir savoms silpnybėms“. Bet tas silpnybes reikia pažinti, nebijoti pažvelgti tiesai į akis. Todėl klausiu: kodėl nenorite į gyvenimą pažiūrėti mano, Lietuvos žydės, akimis? Kodėl nenorite matyti ir suprasti, ką teko išgyventi Lietuvos žydams – tiems, kurie išgyveno? Kodėl taip stebina, kad mes, žydai, visada jautriai reaguosime į asmenis, dalyvavusius LAF–o veikloje, ir ne mums turėtų tekti našta įrodinėti šių asmenų kaltę ar nekaltumą?

Nuoširdžiai linkiu nusiraminti, jei reikia – išgerti raminančių ir pasaulis gal taps šiek tiek malonesnis, be pykčio ir be neapykantos. Savo piliulę jau nurijau.

 

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Kūrę gailestingumo stebuklą

Kūrę gailestingumo stebuklą

 

Daiva Savickienė

Tragedijų kupinoje Holokausto istorijoje būta ir prošvaisčių, padėjusių to meto kartai išsaugoti tikėjimą žmogiškumu.

Antrojo pasaulinio karo siaubai išryškino tiek blogiausias, tiek ir pačias geriausias žmonių savybes. Tų, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Dabar ne vienas jų vadinamas Pasaulio tautų teisuoliu.

Šis vardas – garbės, jį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Nemaža dalis Lietuvos piliečių už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, be jo, yra apdovanoti ir Lietuvos prezidento žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Tarp gelbėtojų buvo ir ne vienas Bažnyčios tarnas, susijęs su Panevėžiu. Du iš jų – Alfonsas Lipniūnas ir Marija Rusteikaitė – dėl savo viso gyvenimo veiklos yra kandidatai ir į šventuosius.

Nesitaikstė su žudynėmis

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus duomenimis, 2019 metų rugpjūčio 11 dieną Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis Holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų įamžinimu – Pasaulio tautų teisuoliais buvo pripažinęs 915 Lietuvos piliečių. Tačiau šis sąrašas nuolat pildomas. Kai vieną gyvybę dažnai gelbėjo dvi dešimtys ar net daugiau žmonių, bėgant laikui, surinkti tikslią informaciją apie juos visus nėra lengva.

Dabartiniais muziejaus duomenimis, žydus gelbėjo 159 šalies dvasininkai, tačiau, remiantis kitais šaltiniais, jų galėjo būti 162.

Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002 metų suteiktas 14 Lietuvos kunigų, tarp jų dirbusių Panevėžyje ar jo krašte. Gelbėjant žydus, prisidėjo ir vienuolės.

Emanuelis Zingeris kreipėsi į Tarptautinę žydų agentūrą dėl informacijos apie partizaną: tai yra smūgis Lietuvos prestižui

Emanuelis Zingeris kreipėsi į Tarptautinę žydų agentūrą dėl informacijos apie partizaną: tai yra smūgis Lietuvos prestižui

Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Audronis (pirmoje eilėje priklaupę) prieš žygį į Vakarus atsisveikina su Tauro apygardos partizanais. 1947 m. gruodžio 16 d. (Genocido aukų muziejaus nuotr.)

DELFI.lt

Parlamentaras Emanuelis Zingeris dėl tendencingai pateiktos informacijos, kurioje didžiąją informacijos dalį sudarančių liudininkų metami kaltinimai partizanui Juozui Lukšai-Daumantui dalyvavus Lietūkio garažo žudynėse, kreipėsi į tarptautinę naujienų agentūrą „Jewish Telegraphic Agency“. Parlamentaro įsitikinimu, tokia informacija, kuri plačiai paplito pasaulyje, suduoda didelį smūgį Lietuvos prestižui.

„Jewish Telegraphic Agency“ žinoma nėra nei „Reuters“, nei AFP, bet tai yra solidi ir didelė agentūra, kurios straipsnius persispausdina dešimtys ir šimtai informacinių leidinių ir portalų visame pasaulyje. Daug žydų kilmės žmonių ja tiki kaip anglosaksiško pobūdžio informacine agentūra, kurioje turėtų vyrauti Vakarų tiesos paieškos kriterijai ir teisingo bei objektyvaus žurnalizmo metodai. Tai yra Vakarų agentūra. Belieka apgailestauti, kad, paskelbus daugybę objektyvių straipsnių, šį kartą jos objektyvumas užsikirto, ir buvo pono Cnaano Liphshizo atspausdintas straipsnis, kuriame cituojama trys ketvirtadaliai medžiagos iš liudininkų, kurie kaltino Daumantą, ir tik gal šiek tiek daugiau nei vienas ketvirtadalis oponavusių ir kalbėjusių, kad Daumantas nedalyvavo baisiose Lietūkio garažo žudynėse“, – „Delfi“ teigė E. Zingeris.

Pasak parlamentaro, toks kaltinimas Lietuvos partizanui yra didelis ir labai rimtas. „Garažo pogromas yra atpažįstamas kaip pirmasis baisus susidorojimas su visiškai nekaltais žmonėmis, piliečiais, žydais, buvusioje laikinojoje sostinėje Kaune. Jis žinomas labai plačiai pasaulyje, ir dalyvavimas šitame žvėriškame nekaltų žmonių galabijime, yra baisus šešėlis. Todėl stebėtina kaip tokia agentūra publikuoja tokį baisų kaltinimą – jos bendrame vaizdelyje persveria tie liudininkai, kurie yra gerbtini, išgyvenę getus ir lagerius žmonės, bet jų citavimo raida, iš ko jie ėmė medžiagą, yra labai abejotina. Visi man pažįstami įvairių kilmių istorikai niekada Daumantui nėra priskyrę tokio baisaus ir siaubingo nusikaltimo, kaip dalyvavimo masinėse žudynėse“, – teigė E. Zingeris.

Holokausto budeliams pražudytų gyvybių nepakako

Holokausto budeliams pražudytų gyvybių nepakako

Daiva Savickienė

Holokaustas sunaikino ne tik ištisas žydų bendruomenes, bet ir jų materialinį palikimą, kartu su tauta siekiant ištrinti ir jos istoriją.

Tai buvo labai svarbi ir tikslingai vykdyta holokausto dalis. Kiek Antrojo pasaulinio karo metais nacionalizuota, konfiskuota ar likviduota žydų turto, net nėra žinoma. Tačiau neabejojama, kad jo didžiulė – ir ne vien materialinė, bet ir dvasinė, kultūrinė.

Atėmė kur kas daugiau

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad nors tokie terminai, kaip „nacionalizavimas“, „konfiskavimas“, atrodo turintys konkrečią prasmę, realybėje slepia kur kas daugiau. Ir tik nedidelę dalelę sudaro materialūs dalykai.

J. Lukšos – Daumanto metų projektas kol kas visuomenei mažai žinomas

J. Lukšos – Daumanto metų projektas kol kas visuomenei mažai žinomas

J. Lukšos – Daumanto metų projektas kol kas visuomenei mažai žinomas ir nelabai daug žmonių apie šį asmenį skaitė. Metai skelbiami Lietuvos žmonėms, todėl jiems turi būti paaiškinta kieno ir kodėl skelbiami metai, turbūt tik Lietuvos Seimo nariai puikiai žino Lietuvos istoriją.

Iki šios dienos turime tik oficialius paaiškinimus, kas buvo LAF ir oficialią J. Lukšos biografiją, patalpintą Lietuvos gyventojų ir genocido rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) tinklapyje, kur parašyta, kad J. Lukša buvo LAF aktyvistas.

Visa tai, kas mums tapo žinoma iš kauniečio p. Chaimo Bargman‘o pasakojimo, kurį skelbiame www.lzb.lt , turėtų būti apsvarstyta, gal sužinotume ir apie knygas, kuriose rašoma daugiau apie J. Lukšą-Daumantą,  ko mes dar nežinome.

Šiuo metu mes – GVF vadovai – Andrew Baker ir Faina Kukliansky liekame su ta pačia nuomone. LAF – oficialiai paskelbta antisemitine organizacija, todėl jos narys neturėtų būti tas asmuo, kurio vardu skelbiami metai.

Faina Kukliansky primena, kad viskas prasidėjo nuo A.Bakerio ir jos atviro laiško Seimo pirmininkui, sužinojus, kad 2021 metai jau paskelbti J. Lukšos – Daumanto metais. Informaciją apie šį žmogų nebuvo paprasta surasti, nes oficialiai tai dar nebuvo paskelbta, informaciją LŽB pirmiausia sužinojo iš JTA – Žydų Telegrafo Agentūros paskelbto teksto anglų kalba. Skelbimas buvo ir Izraelio spaudoje.

Todėl F. Kukliansky pabrėžia, kad Atviras laiškas pasirodė tada, kai žiniasklaida paskelbė apie Seime priimtą sprendimą. Apie Lukšos-Daumanto narystę LAF – Lietuvių aktyvistų fronte skelbė JTA.

Geros valios fondo pirmininkų Fainos Kukliansky ir Rabino Andrew Baker laiškas Seimo pirmininkui

Lietuvos žydų  (litvakų) bendruomenės tinklapis www.lzb.lt  kreipėsi į kaunietį Chaimą Bargmaną, gerai pažinojusį J. Lukšos-Daumanto šeimą ir paprašė papasakoti, ką jis žino apie J. Lukšą-Daumantą.

 Ch. Bargman‘as gimė Kaune žydų šeimoje, kurioje buvo šnekama jidiš, jis pats šia kalba šneka iki šiol. Jo mama ir senelė karui prasidėjus buvo įkalintos Kauno gete, po to nugabentos į Štuthofo lagerį, kur jas išlaisvino Raudonoji armija ir jos sugrįžo į Kauną.

Kaip atsitiko, kad Ch. Bargman‘as tyrinėjo Lukšų šeimą?

IHRA reabilitacijos pareiškimas

IHRA reabilitacijos pareiškimas

Priimta 2020 m. Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) Berlyno plenariniame posėdyje, pirmininkaujant Vokietijai.

IHRA smerkia visus bandymus atkurti reputaciją tų asmenų, kurie bendrininkavo vykdant Holokausto nusikaltimus ir romų genocidą.

Atsižvelgus į didėjantį antisemitizmą ir Holokausto iškraipymą, IHRA  pasiryžo atkreipti dėmesį į reabilitacijos reiškinį valstybėse narėse ir visoje organizacijoje.

Remdamasi savo 2020 m. Ministrų deklaracija, IHRA ragina „visas šalis ir visuomenes įvertinti savo praeitį, atvirai ir tiksliai fiksuoti istorinius duomenis“.

Todėl Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljansas IHRA privalo skatinti tyrimus, visuomenės sąmoningumą ir politinę atsakomybę reabilitacijos klausimu.

Holokausto paveiktos šalys jau seniai kovoja su iššūkiais, susidūrusios su praeitimi ir su sudėtingais (kebliais) klausimais, susijusiais su bendrininkavimu nusikaltimuose, kuriuos numatė ir vykdė nacistinė Vokietija, fašistiniai ir kraštutiniai nacionalistai bei kiti kolaborantai, dalyvavę šiuose nusikaltimuose.

Pokyčiai nėra unikalūs nei vienai šaliai ar istorinei patirčiai, jie pasireiškia IHRA valstybėse narėse ir už jos ribų, įskaitant tas šalis, kurios nėra tiesiogiai paveiktos Holokausto. Valstybės turi įsitraukti į savo tautos istorijos pažinimą, susijusį su Holokaustu, taip pat su asmenimis, kurie dalyvavo  baisiuose nusikaltimuose.

Jei prisiminimuose vengi tiesos, žemini gyvuosius ir nepagarbiai elgiesi su mirusiųjų atminimu.

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Prieš savaitę Info TV rodė laidą, kurioje dalyvavo LGGRTC istorikė M. Jurkutė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė F. Kukliansky. Pokalbio tema – Lukša-Daumantas 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausęs Lietuvių aktyvistų frontui (LAF). Temą  išprovokavo Seimo sprendimas 2021 metus skelbti Lukšos – Daumanto metais.

LAF propagandoje žydai buvo pagrindinis neapykantos taikinys. Kauno LAF 1941m. sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų, Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte.

Po Info TV laidos LŽB sulaukė komentarų, kuriuos cituojame:

1.

,,Pažiūrėjau internete Jūsų diskusiją su istorike M. Jurkute iš LGGRTC, kur ji suabejojo, ar Lukša priklausė LAF. Prisipažįstu, aš nesu susipažinęs su tema detaliai ir nežinau, koks tas LAF buvo Kaune prieš pat sukilimą. Tačiau pačios LGGRTC interneto svetainėje, Lukšos biografijoje, parašyta, kad jis priklausė LAF:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201609_luksa_biogr.pdf

Net Anušauskas nebandė neigti, kad Lukša buvo LAF narys, tik sakė, kad būdamas kalėjime, jis negalėjo žinoti LAF ideologijos. Lukša visgi buvo kalėjime tik nepilnas dvi savaites iki sukilimo, nuo birželio 8 d. Gal LAF Kaune buvo kitoks nei LAF Berlyne, bet Lukša turėjo gerai žinoti, kokia ta Kauno LAF ideologija.

Apie Lukšos priklausymą LAF yra parašęs J. Pajaujas, kuris buvo berods Lukšos klasiokas ar  bendramokslis, dienoraščiuose. Aš jų neskaičiau ir nežinau detalių.“

*****

2.

,, Lukšą – Daumantą paleido iš kalėjimo 1941 m. birželio 23. Kaip jo brolis Antanas sužinojo apie paleidimą ir iš kur sužinojo apie susitikimo vietą ? Abejojama, kad jį išlaisvino, jį paleido dar sovietiniai organai ( byla Nr …. l. 26 ) ir pranešė broliui į kaimą.

NKGB tardymo skyriaus viršininkas Eusėjus Rozauskas, vienas iš aktyviausių enkavedistų, tai ir siūlė pirmiausia įgyvendinti Kauno kalėjime: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Bet jau birželio 23-ąją 1 val. nakties iš Kauno pabėgo visa NKVD vadovybė.

 

,,Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Vilijampolėje žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai). Pogromų metu buvo nužudyti keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų). 1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte.

Arūnas Bubnys. Kauno getas (1941–1944 m.)”

 

 

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka

Daiva Savickienė

Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.

Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.

Getas miesto centre

Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.

Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta.

Apie tai, kas skauda

Apie tai, kas skauda

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas / D. Umbraso/LRT

Linas Vildžiūnas, „7 meno dienos

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Prisimenant apgailėtiną precedentą, kai persigandusi „Alma littera“ išėmė iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas, natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent toks leidybos ir platinimo būdas. Ar knygynai „dėl šventos ramybės“ nesiryžta prekiauti naująja R. Vanagaitės knyga, ar tai sąmoninga šios nepriklausomos autorės sugrįžimo strategija?

 

Christoph Dieckmann. D.Umbraso nuotr.

Sugrįžta įspūdingai ir viską gerai apgalvojus. Ketvirtame knygos viršelyje pateikiami garsių Izraelio ir JAV istorikų Yehudos Bauerio ir Timothy Snyderio, Tomo Venclovos ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vertinimai.

R. Vanagaitės kalbinamas Christophas Dieckmannas – pasaulinio garso mokslininkas, 2011 m. paskelbęs ilgai rengtą didžiulės apimties veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ („Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“), kurį T. Snyderis įvardija kaip svarbiausią knygą, parašytą apie Holokaustą XXI amžiuje.

Nors R. Vanagaitė yra aktyvi, pokalbį kreipianti dalyvė, ji beveik išimtinai tik klausia, o Ch. Dieckmannas atsako: paprastai, aiškiai ir su aukščiausia moksline kompetencija.

Linas Vildžiūnas

Akademinei mūsų bendruomenei Christophas Dieckmannas gerai žinomas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo mokslinėse diskusijose. Nuo 2000 m. jis yra Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jos užsakymu drauge su Sauliumi Sužiedėliu 2006 m. parašė studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“, kurioje, remiantis gausiais dokumentiniais šaltiniais, liudijimais ir moksliniais darbais, atskleidžiamos šių nematyto masto žudynių politinės ir faktinės aplinkybės bei aiškiai įvardijami jų iniciatoriai ir dalyviai.

Jau tuomet, šešioliktaisiais nepriklausomybės metais, šios publikacijos įžangoje Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, pabrėždamas jos svarbą, apgailestavo, kad tai „pavėluotas įvertinimas“. Deja, Holokausto problematika akmeniu slegia mūsų istorinę atmintį ir po trisdešimties posūkio į demokratiją metų. Tai patvirtina kad ir knygos „Mūsiškiai“ likimas, laimei, išprovokavęs dvejus metus trukusį R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbį.

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

NEW YORK. liepos 7d.

35 Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) šalys – narės paskelbė pareiškimą, smerkiantį „visus bandymus atkurti asmenų, prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų ir romų genocido, reputaciją“. Pareiškimas reiškia IHRA pasiryžimą kovoti su šiuo reiškiniu IHRA  šalyse narėse.

Pasaulio žydų kongreso (WJC) prezidentas Ronaldas S. Lauderis palankiai įvertino žingsnį, priimtą 2020 m. liepos 7d. IHRA Berlyno plenariniame posėdyje, kuris aiškiai rodo pasiryžimą priešintis ir atsiriboti nuo tokių veiksmų.

WJC  vadovas pareiškė: „Ateities kartoms reikia išsaugoti  tikslią istorinę tiesą. Bet kokios pastangos iškraipyti ar paneigti tikruosius Holokausto faktus, įskaitant nacių kolaborantų reabilitaciją ar net šlovinimą, yra ypač pavojingos, nes atveria kelią visokiems rasistiniams ir ksenofobiniams judėjimams. “

R.S. Lauderis perspėjo, kad „visos visuomenės turėtų išlikti budrios, šviesti gyventojus apie tikrus istorijos faktus ir griežtai pasmerkti visas pastangas užginčyti istorinius duomenis“.

Pasaulio žydų kongresas jau senai sutelkė dėmesį į nacių kolaborantų reabilitacijos ir šlovinimo reiškinį, kuris yra ypač plačiai paplitęs pokomunistinėse šalyse.

Lauderis pridūrė: „Pastangos sukurti melagingus nacionalinius pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius yra bandymas perrašyti  valstybių  istoriją.

Šis istorijos perrašinėjimas, kai atitinkamų šalių žmonės yra vaizduojami kaip aukos ir didvyriai, bet niekados  kaip piktadariai, – gali tapti išradingu aklojo nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo, neonacizmo ir ksenofobijos pagrindu “.

 ###Apie Pasaulio žydų kongresą.

Pasaulio žydų kongresas (WJC) yra tarptautinė organizacija, atstovaujanti žydų bendruomenėms 100 šalių vyriausybėms, parlamentams ir tarptautinėms organizacijoms.

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Prof. Pinchos Fridberg

Vilnius

Vakar, 2020 m.  liepos 2 d., 5:30 ryte Lietuvos radio ir televizijos (LRT) puslapyje lrt.lt paskelbtas interviu su žymiu vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu:

«Vokiečių istorikas apie Holokaustą Lietuvoje: žydus priversdavo šokti, dainuoti, o tada sušaudydavo»

Mano straipsnelio tikslas – atkreipti skaitytojų dėmesį į žodžius “Abu jie buvo fašistai”. Vengiant kopijavimo klaidu, dedu interviu fragmento nuotrauką

P.S. Tą pačią dieną 9:57 LRT puslapyje rusų kalba buvo   paskelbta minėto interviu vertimo sutrumpinta versija.

Idomus faktas: joje to fragmento nėra.

 

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.

 

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukų galeriją žemiau matysite, paspaudę straipsnio pavadinimą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d.pristatė naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“. 

Renginys buvo  transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyko anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų.

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Nuotraukoje knygos pristatymas Vilniaus Choralinėje sinagogoje,

Domantė Platūkytė, LRT.lt

Holokaustas Lietuvoje nėra ypatingas ar išskirtinis atvejis – situacija, kai nusikaltimuose prieš žydus dalyvavo ir vietiniai, egzistavo daugelyje valstybių, knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatyme sakė jos bendraautorius Ch. Dieckmannas. Vis dėlto, pabrėžia jis, joks vokietis ar lietuvis nebuvo nubaustas už tai, kad nedalyvavo žydų žudyme.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

1941–1944 metais Lietuvos teritorijoje žuvo maždaug 420 tūkst. žmonių, tarp jų – 205 tūkst. žydų. Kaip pasakoja Ch. Dieckmannas, Lietuvos provincijose buvo įkurti getai, kuriuose buvo uždaryti maždaug 90 tūkst. žydų, kurie turėjo gyventi siaubingomis sąlygomis.

Siekia suprasti, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo žmonės

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų. Dar vėliau aukų skaičius pasiekė devynis milijonus.

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

Pasaulyje vis labiau plintant antisemintinėms nuotaikoms, auga būtinybė kalbėti apie tai, ko niekada neturėtume pamiršti.

Pavojingų „skambučių“ nereikia toli dairytis – metų pradžioje Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas valstietis Arūnas Gumuliauskas ėmėsi rengti projektą, kuris, jei bus priimtas, turėtų skelbti, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Tai sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tuomet komentuodama situaciją Izraelio leidiniui „Jerusalem Post“ F. Kukliansky sakė esanti nusivylusi dėl Lietuvos visuomenės nepakankamo reagavimo į A. Gumuliausko pasiūlymus.

„Kažkas turi išdrįsti apie tai kalbėti. Kai kas nori priimti įstatymą parlamente, todėl susitelkime į problemą ir sustabdykime jį. Niekas neturėtų bandyti inicijuoti nieko panašaus“, – sakė F. Kukliansky.

„Jei visi tyli ir šypsosi, tai žydams primena tą pačią situaciją, kokia buvo prieš karą“, – Izraelio žurnalistams kalbėjo LŽB pirmininkė.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d. 11 val. pristato naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“.
Renginys transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
Pristatymas gyvai bus transliuojamas iš Vilniaus Choralinės Sinagogos.
Dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m. Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

Romualdas Beniušis UAB Pajūrio naujienos

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Julius Palaima, lrytas.lt

6 milijonai žydų buvo kraupiai nužudyti Holokausto metais. Tačiau koncentracijos stovyklose jų sukurta muzika išliko iki šių dienų ir dabar atkuriama. Ji buvo tapusi savotiška atgaiva nuo žudančios tikrovės.

Užrašas virš plieninių Osvencimo koncentracijos stovyklos vartų byloja: „Darbas išlaisvina“. Akivaizdu, kad tai buvo tik bjaurus melas šiurpiai realybei nuslėpti. Tačiau viena priemonė padėjo žmonėms nors trumpam pabėgti nuo koncentracijos stovyklos siaubų.

Tai buvo muzika. Kaliniai sugebėjo kurti net ir sudėtingiausiomis ir šiurpiausiomis gyvenimo sąlygomis. Prie įspūdingos kūrybos išsaugojimo vairo stovi kompozitorius iš Italijos – Francesco Lotoro. Vyras jau daugiau nei tris dešimtmečius bando atkurti, atlikti ir pabaigti muzikos kūrinius, kurie buvo parašyti nepavydėtinomis sąlygomis. Jo darbas išties unikalus. F.Lotoro teigia, kad visa tai galėjo niekad nepasiekti klausytojų ausų. Liejo daug prakaito „Visa tai galėjo išnykti ir būti prarasta, tačiau įvyko stebuklas.

Muzika yra fenomenas, kuris laimi. Niekas negali jos atimti arba įkalinti“, – CBS televizijai kalbėjo F.Lotoro. Kartais neįtikimai atrodo tai, kad kas nors galėjo kurti tokio blogio fone, kai buvo atimamos milijonų žmonių gyvybės. Osvencimo koncentracijos stovykla Pietų Lenkijoje buvo pagrindinis žydų naikinimo fabrikas. Čia nuo nacių rankų žuvo daugiau negu milijonas vyrų, moterų ir vaikų.

Holokausto laikotarpiu buvo sunaikinta ištisa talentingų muzikantų ir kompozitorių karta. Dabar, prabėgus 75 metams, italas F.Lotoro jų paliktiems darbams suteikia gyvybę.

„Šie kūriniai galėjo pakeisti muzikinės kalbos raidą, jeigu jie būtų buvę parašyti laisvame pasaulyje“, – tikino F.Lotoro. Jo darbų kulminacija – įspūdingi muzikiniai pasirodymai, bet tai tik paskutinės – paprasčiausios detalės.

F.Lotoro atliekamos muzikos gelbėjimo operacijos, kurias jis pats ir finansuoja, iš pradžių kainavo nepaprastai daug pastangų. Vyras pasakoja, jog reikėjo belstis į nepažįstamų žmonių duris, akis į akį kalbėtis su holokausto siaubą išgyvenusių asmenų artimaisiais.

Pasak italų muziko, ne visi suvokia, kokį muzikinį lobyną jie slepia savo palėpėse ir rūsiuose. „Pažįstu žmonių, kurie koncentracijos stovyklos baisumus patyrusio tėvo popierinius užrašus paslėpė rūsiuose.

Man juos išvydus ten knibždėjo tuntai kirmėlių. Visa tai reikėjo kruopščiai dezinfekuoti“, – juokdamasis tarė F.Lotoro. 8 tūkstančiai muzikos kūrinių Muzikos kūrėjas šiuo metu gyvena nedideliame Italijos pietuose įsikūrusiame Barletos miestelyje.

Jo nedideliuose namuose pilna audiokasečių, dienoraščių ir filmų. Padedamas savo žmonos Grazios F.Lotoro jau surinko daugiau nei 8 tūkst. muzikos kūrinių, tarp kurių yra daugybė simfonijų, operų, liaudies dainų ar tiesiog melodijų, kurios buvo užrašytos ant maisto produktų, telegramų arba net bulvių maišų.

Vienas įkalintų asmenų savo kūrybai užrašyti naudojo anglies gabaliuką, kurį gavo kaip vaistą nuo dizenterijos, ir tualetinį popierių. To jam užteko ištisai simfonijai užrašyti. „Kai prarandi laisvę, tualetinis popierius ir anglis gali tapti tavo išlaisvinimu“, – sakė F.Lotoro. Kompozitorius ne tik pats kolekcionuoja muziką, bet ir ją aranžuoja ar net pabaigia koncentracijos stovyklose nebaigtus kūrinius.

F.Lotoro buvo ugdomas katalikų šeimoje, tačiau sulaukęs 15 metų nutarė pakeisti religiją. Jis tapo judėju. Pats kūrėjas tvirtina, kad nuo jaunystės turi žydišką sielą: „Vienas rabinas man pasakojo, kad kai žmogus atsiverčia į judaizmą, jis nepasikeičia, paprasčiausiai grįžta būti žydu.“

Susižavėjo kalinių talentu Vyro muzikinės gelbėjimo operacijos prasidėjo dar 1988 metais, kai jis sužinojo apie vienoje Čekijos koncentracijos stovykloje sukurtus kūrinius. Naciai Holokausto metais darė viską, kad apkvailintų pasaulį ir įtikintų žmones, kad jie žydus laiko humaniškomis sąlygomis. Tam buvo sukurti propagandiniai filmai, kuriuose rodomi belaisvių rengiami pasirodymai.

F.Lotoro sužavėjo filme pamatyti kalinių gebėjimai. Jis susisiekė su JAV Holokausto memorialinio muziejaus muzikos kuratoriumi Bretu Werbu ir paprašė pagalbos. B.Werbas teigia, kad tai, ką daro menininkas iš Italijos, yra neįtikėtina, nes jo indėlis suteikia galimybę išgirsti ir atlikti koncentracijos stovyklose sukurtus kūrinius.

Muzikos kuratorius taip pat tikino, kad muzika buvo vienas būdų mintimis pabėgti nuo šiurpios realybės ar net išsaugoti gyvybę: „Nėra jokių abejonių, jog buvimas stovyklos orkestro nariu padidino galimybę gyventi.“

Moterį išgelbėjo violončelė Anita Lasker-Wallfisch yra viena paskutinių gyvų Osvencimo koncentracijos stovyklos moterų orkestro narių. 94 metų moteris dabar gyvena Londone ir papasakojo, ką jai teko patirti. Moters tėvai, Vokietijos žydai, buvo suimti dar 1942 metais ir ji jų niekada nebematė.