Holokaustas

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 12d. įvyko renginys, skirtas Onai Šimaitei, Pasaulio Tautų Teisuolei, Vilniaus universiteto darbuotojai, gelbėjusiai žydus per Antrąjį pasaulinį karą – atminti.

Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

O. Šimaitės atminimą pagerbė ir atsiminimais dalinosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Julija Šukys, Marius Burokas, Saulius Repečka, Lara Lempert, Aušra Kaziliūnaitė, Rimantas Stankevičius, Virginija Cibarauskaitė ir svečiai.

VU Komunikacijos erdvėje, šalia Lituanistikos skaityklos buvo atidengtas Onos Šimaitės portretas (autorius Modestas Saukaitis)

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

URM.lt

Vasario 3 dieną Dublino universitete (Airijoje) buvo oficialiai atidaryta paroda „Lietuvos ir Airijos žydų istorija”, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Parodoje pristatoma Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę  XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien bei litvakų ir jų palikuonių istorija Airijoje.

Parodos atidarymo ceremonijoje Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas sakė, kad kitais metais bus minimos diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Airijos užmezgimo trisdešimtosios metinės, tačiau litvakų dėka abi šalys pirmuosius ryšius užmezgė beveik prieš 150 metų.

Renginys susilaukė didelio dėmesio, jame gausiai dalyvavo diplomatinio korpuso, Airijos žydų bendruomenės ir lietuvių bendruomenės atstovai, politikai, kultūros, mokslo atstovai bei žurnalistai.

Parodos atidarymu Lietuvos ambasada pradėjo renginių ciklą Airijoje, skirtą Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų istorijos metams.  Vasario antroje pusėje paroda keliaus į antrąjį pagal dydį Airijos miestą Korką, kur bus eksponuojama miesto savivaldybėje.  Dubline taip pat vyks tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas, kuriame bus atliekamos litvakų dainos. Taip pat planuojama kartu su Dublino universiteto istorijos fakultetu surengti seminarą apie Lietuvos ir Airijos žydų įstoriją.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Paroda surengta bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Airijoje, Airijos žydų bendruomene ir Dublino universitetu.

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Eugenijus Bunka

Vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą. Spausdiname Eugenijaus Bunkos pasisakymo tekstą.

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė…“. Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde daugiausia dėmesio skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai, ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Gricienė klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš… buvau…“.

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas, ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų Atminimo sodo kūrimo idėjų.

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji. Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai per didelė našta, todėl dėkojame visiems, padėjusiesiems kurti sodą ir dar padėsiantiesiems.

Viena iš pagrindinių tolerancijos didinimo vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai dauguma pritaria tokiai aksiomai.

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir galbūt net absoliuti tolerancija.

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli. Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.

Eugenijus Bunka

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Sausio 27 dieną Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras tradiciškai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną ir 75-ąsias Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metines kompozicija „Menas Holokausto metu“.

Renginio idėjos autoriai  mok. M. Nenachova ir  mok. S. Mikuckis siekė atskleisti savo mokiniams, žydų menininkų, Holokausto aukų, tragiškus likimus, parodyti teatro, muzikos, dailės ir švietimo  reikšmę   žmonėms, gyvenusiems nuolatinės kančios, mirties šešėlyje.

Renginyje dalyvavo  dailės gimnazijos mokiniai I. Sučilaitė, E. Masytė, L. Atstupėnas, B. Švedas. G. Giedraitis, U. Markevičiūtė ir Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studentė R. Jankauskytė. Skambant III gimn.kl. mokinės P. Pugžlytės ir  Kauno m. M. Petrausko muzikos mokyklos fortepijono mokytojos L. Sargsjan atliekamai melodijai iš  kinofilmo “Šindlerio sąrašas”, šoko jauna choreografė,  Kauno dailės gimnazijos 2009 m. abiturientė  A. Lisičkinaitė. Skambėjo Kauno dailės gimnazijos II gimn. kl. mokinės D. Grinevičiūtės ir   Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studenčių E. Bondarenko, S. Tamulavičiūtės ir Austės Sidaugaitės atliekamos  Vilniaus geto dainos jidiš kalba.

 

Ypač brangūs renginio dalyviams buvo šilti buvusių Kauno geto kalinių Frumos Vitkinaitės-Kučinskienės ir Julijanos Zarchi žodžiai.

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas meninėje konferencijoje Ariogaloje

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas meninėje konferencijoje Ariogaloje

Sausio 27 dieną, Raseinių r. Ariogaloje, Kultūros centre, vyko nacionalinė meninė konferencija „Gatvėje liko tyla…“. Tradicinis, dešimtą kartą vykstantis renginys buvo skirtas paminėti tarptautinę Holokausto aukų atminties dieną.

Konferencijos dalyviai – Lietuvos mokyklų bendruomenės – Tolerancijos ugdymo centrų atstovai. Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, supažindino su Lietuvos žydų, gyvenusių miestuose ir miesteliuose, istorijomis bei 1941 metais prasidėjusiu masiniu žydų naikinimu – Holokaustu. Renginį pradėję Ariogalos gimnazijos mokytojai ir mokiniai supažindino su Ariogalos miestelio istorija: iki nacių okupacijos pradžios, Ariogalos žydai gyveno Vytauto gatvėje, kuri yra miestelio centre.

Mokyklos direktorius Arvydas Stankus, kartu su gimnazijos bendruomene, atidarant renginį papasakojo, jog iki 1941 m vasaros Vytauto gatvė buvo pilna šurmulio, gyvybės ir gyvenimo. Bet prasidėjus nacių okupacijai, Ariogalos miestelio žydai buvo išvaryti link Dubysos slėnio ir sušaudyti. Tad pagrindinėje miestelio širdyje – Vytauto gatvėje, liko tyla… Pasak Ronaldo Račinsko, Tarptautinės komisijos sekretoriato vadovo, tokių ištuštėjusių gatvių Lietuvos miestuose ir miesteliuose 1941 metais liko daug, todėl paskatino mokinius atminti šią dieną, prisiminti rugsėjo 23 – iąją, kuomet minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena ir apie šių dienų prasmę kalbėti namuose, klasėje, su draugais ir artimaisiais: žinoti kas nutiko Lietuvoje ir Europje.

Konferencijos metu daug kartų nuskambėjo mintys, jog tame ar kitame mieste gyveno žmonės, kurie buvo nužudyti ir gatvėse tapo tylu. Renginyje dalyvavo mokytojai ir mokiniai iš 20 Lietuvos mokyklų: Alytaus, Ariogalos, Balbieriškio, Daugų, Gargždų, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos r., Kupiškio, Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus. Konferencijoje dalyvavo gausus būrys svečių: Kauno žydų bendruomenės nariai, atstovas iš Kauno r. savivaldybės, Raseinių r. meras ir administracijos darbuotojai, muziejininkai iš Kauno IX forto muziejaus bei svečiai iš įvairių institucijų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas savo kalboje palinkėjo mokiniams būti tolerantiškais, supratingais bei prisiminti, jog žmonės yra skirtingi: skirtinga gali būti religija, pažiūros, tradicijos ir gyvenimo filosofija. Pasak Gerco Žako, tik būdami tolerantiški – galėsime sukurti tokią visuomenę, kurioje nebus baimės, smurto ir nepasitikėjimo.

Konferencijos dalyviai ir svečiai prisijungė prie Pasaulinio žydo kongreso inicijuotos akcijos „Mes prisimename“ / „We Remember“. Konferencijoje dalyvavo 200 dalyvių ir svečių.

Nacionalinę meninę konferenciją organizavo Tarptautins komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas kartu su Ariogalos gimnazija.

Jautri buvusio Aušvico kalinio kalba: 11-tas įsakymas jaunajai kartai

Jautri buvusio Aušvico kalinio kalba: 11-tas įsakymas jaunajai kartai

LRT.lt

Aušvicas nenukrito staiga iš dangaus. Aušvicas slinko, ėjo mažais žingsniukais, artėjo… Kol atsitiko tai, kas čia atsitiko“, – savo kalboje 75-osiose Aušvico išlaisvinimo metinėse sakė Marianas Turskis, buvęs Aušvico kalinys.

Pateikiame visą M. Turskio kalbą (vertimas iš lenkų kalbos):

Mieli susirinkusieji, draugai, esu vienas iš tų nedaugelio dar gyvenančiųjų, kurie buvo šioje vietoje beveik iki paskutinės akimirkos prieš išlaisvinimą. Sausio 18 dieną prasidėjo vadinamoji Aušvico koncentracijos stovyklos evakuacija, kuri po šešių su puse dienų pasirodė esanti Mirties Maršu daugiau nei pusei žmonių, kurie su manimi kalėjo. Eilėje buvome kartu 600 žmonių.

Didelė tikimybė, kad nesulauksiu kito jubiliejaus. Tokios yra žmonijos taisyklės. Todėl atleiskite man, kad šiame (jubiliejuje – LRT.lt), kuriame kalbėsiu, bus šiek tiek susijaudinimo. Štai ką norėčiau pasakyti, visų pirma, savo dukrai, savo anūkei, jai dėkoju, kad yra čia, salėje, savo anūkui: man rūpi tie, kurie yra mano dukros, mano anūkų bendraamžiai, tai yra naujoji karta, ypač jaunesnė, jauniausia, net jaunesnė už juos.

Persikelkime akimirkai mintimis, vaizduote į ankstyvų 30-ųjų metų Berlyną. Esame beveik miesto centre. Rajonas vadinasi Bayerisches Viertel, Bavarijos kvartalas. Trys stotelės nuo Kudammo, zoologijos sodo. Ten, kur šiandien yra metro stotelė, yra Bayerischer Park – Bavarijos parkas. Ir štai vieną dieną tais ankstyvaisiais 30-aisiais ant suoliukų atsiranda užrašas: „Žydams negalima sėstis ant šių suoliukų.“ Galima pasakyti: nemalonu, ne fair, tai nėra OK, tačiau juk yra tiek daug suoliukų aplink, galima atsisėsti kitur, nėra bėdos.

Tai buvo kvartalas, kuriame gyveno žydų kilmės vokiečių inteligentija, ten gyveno Albertas Einsteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, verslininkas, politikas, užsienio reikalų ministras Walteris Altenau.

Mes Europoje dauguma esame kilę iš judėjiškos-krikščioniškos tradicijos. Ir tikintys žmonės, ir netikintys savo civilizacijos kanonu laiko Dešimt Dievo įsakymų. Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, kuris kalbėjo šioje vietoje prieš penkerius metus per praėjusį jubiliejų, negalėjo čia atskristi. Jis sugalvojo vienuoliktą įsakymą, kuris kyla iš Šoa, Holokausto, baisios paniekos epochos patirties. Jis skamba taip: nebūk abejingas.

Ir tai norėčiau pasakyti savo dukrai, tai norėčiau pasakyti savo anūkams. Savo dukros bendraamžiams ir savo anūkų bendraamžiams, kad ir kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, JAV, Vakarų ar Rytų Europoje. Tai labai svarbu. Nebūkite abejingi, jeigu matote istorinį melą. Nebūkite abejingi, kai matote, kad praeitis yra pritempiama prie aktualios politikos poreikių. Nebūkite abejingi, kai kuri nors mažuma yra diskriminuojama. Demokratijos esmė yra tai, kad dauguma valdo, tačiau demokratija laikosi tuo, kad mažumų teisės yra saugomos. Nebūkite abejingi, kai kuri nors valdžia pažeidžia priimtus visuomenės susitarimus, jau egzistuojančius.

Tolerancijos centre Vilniuje atidaryta  paroda apie Aušvico koncentracijos stovyklos žiaurumą

Tolerancijos centre Vilniuje atidaryta paroda apie Aušvico koncentracijos stovyklos žiaurumą

Sausio 30 dieną – Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75-ųjų metinių proga – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre atverta paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“. Parodos lankytojai supažindinami, kaip koncentracijos stovykla buvo įsteigta, įkurta, jiems atskleidžiamas ten vykusių žiaurumų mastas.

Paroda parengta remiantis Valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus archyvine medžiaga. 30 stendų atskleidžia kokiu būdu plėtojosi nacių stovyklų sistema ir kaip ji virto masinio žydų naikinimo centru.

Taip pat aprašytos stovyklos kalinių gyvenimo sąlygos, badas, vergiškas darbas, teroras, baudų ir egzekucijų sistema.

Pasaulio teisuoliui Čijunei Sugiharai –120

Pasaulio teisuoliui Čijunei Sugiharai –120

Šiandien, 2020 vasario 1d. minimos 120-osios Japonijos diplomato, žydų gelbėtojo Pasaulio tautų teisuolio Čijunės Sugiharos gimimo metinės. Šie metai paskelbti ne tik Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, 2020-ieji yra taip pat ir Sugiharos metai. Šiemet sukanka 80 metų nuo šio garasaus diplomato darbo pradžios Kaune. Čijunė Sugihara padėjo Lenkijos žydams, bėgusiems į Lietuvą nuo nacių persekiojimo, išvykti iš šalies, išduodamas  Japonijos ambasadoje Kaune japonų tranzitines vizas. Dabar jas vadiname “Gyvenimo vizomis”, kurios išgelbėjo Lenkijos žydus, leido jiems išvykti į Tolimuosius Rytus per SSRS teritoriją.

Čijunę Sugihara būtų gelbėjęs ir Lietuvos žydus, bet jie tuo metu, kai diplomatas dirbo Kaune, į jį nesikreipė, nes nesitikėjo, kad neužilgo patirs parsekiojimą ir žudynes.

Šiandien pasaulyje gyvena daugiau nei 50 tūkstančių palikuonių iš šešių tūkstančių žydų, kuriuos Sugihara išgelbėjo nuo nacių !

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas

2020 m. sausio 27 d. šiauliečiai rinkosi į Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą prie geto vartus simbolizuojančio paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje.

Atminties akcijoje dalyvavo Šiaulių žydų bendruomenių atstovai, Šiaulių miesto ir rajono valdžios atstovai, mokiniai bei kiti šiauliečiai. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės, buvusios Šiaulių geto kalinės, Ida Vileikienė bei Romualda Každailienė, išgyvenusios Holokausto tragediją.

Susirinkusieji pagerbė Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų atminimą, prie paminklinio geto vartų akmens uždegė žvakutes, padėjo akmenukus, gėles bei prisijungė prie #WeRemember kampanijos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.

 

Holokausto aukų atminimo renginyje žvakeles prie paminklinio akmens uždegė ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, jo pavaduotojai Egidijus Elijošius ir Domas Griškevičius, Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Vėliau Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai susirinko bendruomenės patalpose dokumentinio filmo „Holokaustas” peržiūrai bei prisiminimų popietei.

Išgyvenusieji Holokaustą LŽB nariai susirinko paminėti Tarptautinę Holokausto atminimo dieną

Išgyvenusieji Holokaustą LŽB nariai susirinko paminėti Tarptautinę Holokausto atminimo dieną

2005 m. JT Generalinė asamblėja paskelbė sausio 27 d. Tarptautinę Holokausto atminimo diena. 27d. 1945 m. Raudonoji armija išlaisvino kalinius, kurie išliko gyvi Aušvico-Birkenau (Aušvico) mirties stovykloje.

Šios įsimintinos dienos proga buvo pakviesti visi, kas išgyveno Holokaustą ir iki šiol saugo žiauriausią karo metų atminimą.

Aktyvaus LŽB nario, gydytojo, fotomenininko Roberto Skalskio ir bendruomenės programų vadovės Žanos Skudovičienės iniciatyva trečiajame LŽB aukšte buvo atidaryta garsaus dailininko Levo Saksonovo darbų paroda „Holokaustas“. Ekspoziciją pristatė kuratorė, dailėtyrininkė Vera Kalmykova ir dailininko sūnus Daniilas Saksonovas.

Pasak Daniilo, jo tėvą kurti Holokausto tema, paskatino prieš daugelį metų, pamatyta nuotrauka – pasmerktųjų vaikų akys. „Menas padėjo jam išgyventi šį emocinį sukrėtimą. Dėl to gimė darbai, kuriuose jis prisimena milijonus žmonių, nužudytų per Antrąjį pasaulinį karą “, – teigė D. Saxonovas. Paveikslų ciklas „Holokaustas“, pasak parodos kuratorės Veros Kalmykovos, – mums visiems svarbus: įsijautimas, empatija, sugebėjimas patirti, suprasti kito skausmą ir užjausti, priešpastatomas Holokausto žiaurumui.  Menininkui L. Saksonovui svarbiausia – įkūnyti jausmus meniniuose vaizduose

 

Levo Saksonovo paroda ,,Holokaustas” bus demonstruojama Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje dar tris savaites.

 

Holokausto aukų atminimo dieną – sukrečianti Izraelio ambasadoriaus kalba

Holokausto aukų atminimo dieną – sukrečianti Izraelio ambasadoriaus kalba

15min.lt

Pateikiame visą Izraelio ambasadoriaus kalbą, pasakytą diplomatų, žurnalistų, politikų, Holokaustą išgyvenusių žmonių akivaizdoje: Jūsų Ekscelencija ministre Linai Linkevičiau, gerbiama Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, garbingi svečiai, užsienio šalių atstovai, brangūs draugai, nuoširdžiai dėkoju, kad susirinkote paminėti Šoa, siaubingiausią tragediją, nutikusią mano tautai.

Leiskite man papasakoti, kaip ši tarptautinė atminimo diena atsirado. Tiesą sakant, ją inicijavo diplomatai. 2004-ųjų metų pabaigoje jaunas Izraelio diplomatas Niujorko misijoje Roni Adamas – šiuo metu Izraelio ambasadorius Ruandoje – pasiūlė Generalinei Asamblėjai surengti neeilinį posėdį, skirtą Holokaustui. Nepaisant arabų šalių prieštaravimo, mūsų misijai Jungtinėse Tautose pritarė 96 palaikymo balsai. 2005-ųjų metų sausio 27-ą dieną buvo surengtas pirmasis posėdis, lapkritį Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją, o visa kita – jau istorija. Tai yra įkvepiantis pavyzdys, rodantis, kad diplomatai gali keisti pasaulį.

Prieš keletą dienų mes grįžome iš Jeruzalės, kur gerbiamas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir jo delegacija drauge su pasaulio lyderiais atidavė pagarbą Holokausto aukoms, davė pažadą kovoti su antisemitizmu ir išreiškė gilų įsipareigojimą toliau kurti Atminties Architektūrą. Dėkoju gerbiamam Seimo pirmininkui už jo dalyvavimą.

Per 4000 savo istorijos metų žydų tautai teko nesibaigiančios kančios: persekiojimai ir pogromai, trėmimai ir mirtis. Visgi laikotarpis nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų buvo siaubingas žmonių sukurtas pragaras. 1939-ųjų rugpjūtį pasaulyje gyveno 16,7 milijono žydų. 1945-aisiais jų liko tik 10,5 milijono. Net ir šiandien, praėjus 75 metams po Holokausto, mes nesugebėjome atsigauti po šio milžiniško praradimo. Apie 80 proc. okupuotoje Europoje gyvenusių žydų buvo nužudyti žiauriausiais įmanomais būdais. Rytų fronte jie dažniausiai būdavo šaudomi ir laidojami masinėse kapavietėse.

Okupuotoje Lenkijoje dauguma jų buvo uždusinti dujų kamerose, kurios galėdavo talpinti ir 2000 žmonių vienu metu. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos Aušvicas buvo didžiausia mirties stovykla ir tapo visų Holokausto žiaurumų simbolis. Nuo 1942 metų kovo iki 1945-ųjų metų čia buvo sunaikinti 1,1 milijono žmonių, kurių 90 proc. buvo žydai. 90 proc. deportuotų į Aušvicą žmonių buvo nužudyti dujų kamerose atvykimo dieną. Visgi ne tik čia, bet ir kitur Europoje žydai būdavo naikinami neapsakomai žiauriais būdais: skandinami upėse, laidojami ar deginami gyvi, numarinami badu.

Norėčiau paklausti jūsų, bičiuliai, kiek daugiausia vaikų esate matę susirinkusių vienoje vietoje? Kartą man teko matyti 800 vaikų, stovinčių mokyklos kieme, bendraujančių tarpusavyje ir ramiai sau leidžiančių laiką. Dabar įsivaizduokite, apsaugok, Dieve, 800 negyvų vaikų. Arba 3000 negyvų vaikų. Per vieną dieną, 1941 metų spalio 23-ąją, Vokietijos naciai ir vietiniai kolaborantai nužudė 4273 vaikus – berniukus ir mergaites. Tai įvyko IX forte Kaune. 4273 vaikai buvo naikinami nuo ryto iki vakaro. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie padarė. Jie buvo žudomi ne dėl to, ką jie galvojo. Jie neįvykdė jokio nusikaltimo. Jie buvo žudomi todėl, kad buvo žydai. Maži žydai. Trečiajame Reiche žydų vaikams nebuvo vietos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaikai, išlaisvinti iš Aušvico koncentracijos stovyklos

Iki siaubingos 1941-ųjų metų vasaros Lietuva buvo žydų karalystė. Ne toji karalystė su karaliais ir sienomis, bet dvasinė jidiš ir hebrajų minties bei kūrybos karalystė. Daugiau nei 220 miestų, miestelių ir štetlų žydai kūrė taikų bendruomeninį gyvenimą. Chasidai ir mitnagedai, socialistai ir buržua, religingi ir sekuliarūs Lietuvos žydai buvo dalis šios gražios gimtinės. 95 proc. Lietuvos žydų nacistinės Vokietijos okupacijos metu buvo nužudyti – tai yra vienas didžiausių mirties rodiklių visoje okupuotoje Europoje.

Sovietmečiu Šoa laikotarpis Lietuvoje nebuvo tinkamai atskleistas. Dabar laikas kalbėti apie šį tamsų istorijos puslapį, atverstą 1941-ųjų metų birželį. Buvo tokių, kurie padėjo savo kaimynams, bet kai kurie – jų buvo per daug – pasirinko bendradarbiauti su Blogiu. Daugybėje miestelių ir štetlų neišgyveno nė vienas žydas. Bejėgės šeimos buvo jėga gabenamos į mišką ar atvirą lauką ir… išnyko. Tarsi jų niekada ten nė nebuvo.

Kur beeitume gražiojoje Europoje, žaliuojančiais miškais ar barokinėmis miestų aikštėmis, mes girdime mūsų žmonių – motinų, tėvų, vaikų – balsus, prašančius juos prisiminti. Papasakoti jų istoriją. Praeitis nemiršta. Mes ją nešame ant savo pečių kaip pintinę, pripildytą skausmo, nusivylimo, pykčio, bet taip pat vilties ir pažado. Kaip stiprios Izraelio valstybės ambasadorius, valstybės, gimusios vos ketveri metai po to, kai krematoriumai nustojo pelenais versti žuvusiųjų kūnus, aš pažadu, kad Holokausto atmintis išliks neatsiejama mūsų darbo dalis. Izraelis neturi konstitucijos. Prisiminimas apie prarastą trečdalį mūsų tautos greičiausiai yra mūsų nerašyta konstitucija.

Mes prisimename šeimas, žygiuojančias nuo Rūdninkų skvero iki Panerių ir ten laukiančių savo eilės stoti prie duobės. Mes prisimename beveides Zarasų, Šiaulių, Telšių, Alytaus ir kitų miestų bei miestelių aukas. Mes tariame jiems: metai eina, bet mes nepamirštame ir neatleidžiame. Mes prisimename tuos, kurie galėjo padėti, tačiau nusisuko į šalį. Mes prisimename ir smerkiame tuos, kurie medžiojo savo kaimynus, kankino, sumetė į masines kapavietes ir dar tą pačią dieną pagrobė jų turtą.

Mes taip pat prisimename drąsuolius, kurie rizikavo savo, savo šeimų gyvybėmis tam, kad paslėptų žydus, suteiktų jiems prieglobstį. Jie buvo vedami kito žmogiško instinkto – vidinio paliepimo būti geriems. Padėti. Jie taip elgėsi, nes buvo geri lietuviai, geri krikščionys, bet svarbiausia, jie buvo geri žmonės. Iki šios dienos mes reiškiame pagarbą jų žmogiškumui. Gerbiamas ministre, gerbiama pirmininke, brangūs draugai, kartu statykime geresnę Atminties Architektūrą, kuri būtų vientisa, nesuklastota, paremta faktais ir pasitikėjimu. Girkime tuos herojus, kurie mėgino išgelbėti nekaltą mergaitę ar berniuką nuo neteisingos mirties.

Atsiverskime knygas ir skaitykime, girdėkime tuos tylius aukų balsus, kurie prašo papasakoti jų istoriją. Susivienykime turėdami tvirtą nuostatą, kad antisemitizmas ir rasizmas yra liga, kuri privalo būti įveikta. Ačiū, kad šiandien esate čia. Mes žavimės žingsniais, kuriuos žengia Lietuva, siekdama statyti tiltus virš gilių ir tamsių praeities vandenų. Mes tai suprantame ir labai vertiname. Ši ceremonija šiandien mums visiems labai svarbi. Holokausto istorija nėra tik žydų tautos istorija, tai taip pat ir Lietuvos istorija.

Šolomo Aleichemo gimnazijoje pažymėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

Šolomo Aleichemo gimnazijoje pažymėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

 

Minėjimą vedė Ruta Reches, laikinai einanti mokyklos direktorės pareigas. Į susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais atvyko Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė papasakoti savo išgyvenimus, patirtus  Antrojo pasaulinio karo metu.

Moksleiviai įdėmiai klausėsi, I.Veisaitė atsakinėjo į paauglių klausimus. Karo metu Kauno gete ji neteko mamos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė išgelbėjo ją, paimdama į savo namus, kur, nepaisydama rizikos, ją paslėpė ir priglaudė. Čia I. Veisaitė sulaukė karo pabaigos. Savo gelbėtoją ji visada vadino antrąja mama.

 

Miša Jakobas skaitė vaikams ištraukas iš knygos apie Aušvicą koncentracijos stovyklą, apie žydų žudynes dujinėse kamerose, apie badą ir nenusakomą žiaurumą, kurį patyrė žydai kaliniai.

Holokausto aukas priminė moksleivių parengtas spektaklis.

Prieš 80 metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visai pakeitė Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą. Mažiausiai 40-tije gyvenviečių visi žydai buvo nužudyti pačioje karo pradžioje, o likę gyvi, suvaryti į getus.

Ištrauka iš Holokaustą išgyvenusių žmonių prisiminimų:

,,Per vaikų akciją mano brolis Motkė buvo paslėptas bunkeryje kartu su kitais vaikais. Vokiečiai juos aptiko, nuvedė į skalbyklą ir padegė gyvus, o paklaikę tėvai buvo priversti stebėti egzekuciją. Apimtas liepsnos Motkė šaukė: „ Mama, kai aš nusidegindavau pirštą, tu pūsdavai, kad neskaudėtų! Mama, man labai skauda!“ Mama puolė norėdama ištraukti sūnų iš ugnies. Kareivis smogė jai šautuvo buože ir sulaužė stuburą. Po šio įvykio mama taip ir neatsigavo.”

,,Vaikų namuose buvau užregistruota Marytės Radzevičiūtės vardu. Buvau perspėta nekalbėti jidiš kalba, todėl bijodama supainioti kalbas, dažniausiai tylėdavau. Visos našlaitės vaikų namuose turėjo kas vakarą melstis. Aš apsimesdavau, kad meldžiuosi, bet iš tikrųjų kiekvieną vakarą mintyse kartojau: „ Aš esu Chasia Aronaitė, mano tėvas Chaimas, mano mama Michlė, mano brolis Motkė, mano senelis Leibas, aš esu Chasia…“

Mes nenorime, kad vaikai slapstytųsi rūsiuose ir palėpėse, drebėdami nuo šuns amtelėjimo ar nepažįstamo žmogaus žingsnių, nenorime, kad juos vadintų kitais vardais, nes visi vardai yra vienas vardas. Ir jeigu kėsinamasi nors į vieną vardą, vadinasi, kėsinamasi į visus vardus.

Marko Petuchausko kalba Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjime

Marko Petuchausko kalba Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjime

Sausio 28 dieną Užsienio reikalų ministerija kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė surengė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą. Čia pateikiama Marko Petuchausko, išgyvenusio Holokaustą teatrologo, menotyrininko, habil. humanitarinių m.dr. prof. kalba, pasakyta pilnutėlėje URM salėje gausiai susirinkusiems diplomatams ir žydų bendruomenės atstovams.

Vilniaus geto vartai

Turbūt labiausiai negausus yra būrelis išlikusių buv. Vilniaus geto kalinių. Priklausydamas jam, pagalvojau, kad geriausia būtų čia pasidalinti su susirinkusiais, ką aš šiandien jaučiu ir kaip jaučiuosi. Jaučiuosi dabar gerai. Nes čia vyrauja Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus tvirtų principų ir didelės drąsos dvasia. Linkevičius niekuomet „nesvyravo“ kartu su svyruojančia „linija“…

Prieš 5 metus URM, o ne Kultūros ministerijoje, buvo pristatyta mano knyga anglų kl. „Santarvės kaina“. Iš čia plačiausiai ir pasklido po beveik visas Europos ir kitų kontinentų nacionalines, stambiausias viešąsias, prestižines pasaulio universitetų bibliotekas. Pradedant Šiaurės ir Pietų Amerika, baigiant PAR ir Japonija… Praėjusį pavasarį, išversta į vokiečių kl. knyga pristatyta Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, o vėliau – ir Berlyne, vėlgi mūsų Ambasadoje. Sakau tai ne tam, kad pasigirčiau. Knyga išsaugoja ateičiai daugelio patekusių į Vilniaus getą garsių litvakų menininkų didvyrišką dvasinį pasipriešinimą. Savo meninę kūrybą jie priešpastatė hitlerizmui, jo siekiui sutrypti geto kalinių žmogišką orumą.

Suprantama, kad visai kita yra mano savijauta, kuomet stiprėjančio antisemitizmo gūsiai prasiveržia ir mano tėvynėje. Deja, toli gražu ne visi mūsų politikai, vadovai laikosi tokių principų, kaip Užsienio reikalų ministras.

Su antisemitizmu, rasizmu negalima juokauti… Mes, matyt, dar neišmokome fašistinės Vokietijos okupacijos pamokų.

Antai, naujausias pavyzdys. Beje, su tuo pačiu Leipcigu. Sunku patikėti, kad toks demokratinis, išskėstomis rankomis sutinkantis visas tautas Leipcigas, kokį neseniai mačiau, staiga sprogo šlykščiausiu antisemitizmu ir rasizmu, liūdnos atminties nacių eitynėmis. Ypač bjauru ir pavojinga, kad šią tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, vietoj to, kad pasmerkus antisemitizmą, kai kurių šalių vadovai ieško, kaip naudingiau ją panaudojus saviems politiniams tikslams.

75 metai po Aušvico išvadavimo Izraelio prezidentas kreipsis į vokiečių parlamentarus

75 metai po Aušvico išvadavimo Izraelio prezidentas kreipsis į vokiečių parlamentarus

15min.lt

Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas trečiadienį Berlyne pasakys 75-osioms nacių Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėms skirtą kalbą, vėl didėjant nuogąstavimams dėl žydų saugumo Vokietijoje.

R. Rivlino kalba Bundestage prasidės 10 val. Grinvičo (12 val. Lietuvos) laiku; prie Izraelio prezidento prisidės Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris. Abu jie pastarosiomis dienomis dalyvavo svarbiuose minėjimo renginiuose Jeruzalėje ir Aušvice–Birkenau Lenkijos teritorijoje, kur Holokaustą išgyvenę žmonės ir garbūs svečiai iš viso pasaulio reiškė nerimą dėl Europoje vėl kylančio antisemitizmo.

Mažėjant Antrąjį pasaulinį karą pergyvenusių žmonių skaičiui, dėmesys dabar krypsta į tai, kaip užtikrinti, kad Holokausto, kai buvo sistemingai išžudyta 6 mln. žydų, siaubas nebūtų pamirštas. Renginio Bundestage išvakarėse R.Rivlinas ir F.W.Steinmeieris aplankė šimtmečių senumo žydų mokyklą Vokietijos sostinėje, kur pasikalbėjo su moksleiviais apie praeities pamokas.

Užsienio reikalų ministerijoje pagerbtas Holokausto aukų atminimas

Užsienio reikalų ministerijoje pagerbtas Holokausto aukų atminimas

Sausio 28 dieną Užsienio reikalų ministerija kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovais  minėjo  Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.

„Holokaustas – tai baisus randas ant žmonijos, ant Lietuvos veido, tai žaizda, kuri tikriausiai niekados neužgis. Tikimės ir siekiame, kad žmonija daugiau to nebepatirtų. Esame be galo dėkingi visiems Holokaustą išgyvenusiems, kurie šiandien čia su mumis. Švęsdami Gaono gimimo 300-ąsias metines, linkime, kad Vilnius vėl taptų viso pasaulio žydų traukos vieta, kokia kadaise buvo Lietuvos Jeruzalė“,- sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, įteikęs raudonas rožes Holokaustą išgyvenusiems renginio svečiams.

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vaikų choras pasveikino svečius, sudainavęs tris dainas  jidiš ir lietuvių kalbomis.

Minėjime taip pat žodį tarė Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossef Levy ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Holokaustą išgyvenęs žymus Lietuvos menotyrininkas ir teatrologas dr. Markas Petuchauskas.

Renginyje dalyvavo Holokaustą išgyvenę asmenys, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovai, Seimo nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio valstybių diplomatai, įvairių kultūros organizacijų nariai.

Apie Lietuvos žmones, nepabūgusius gelbėti žmonių gyvybes Holokausto metu sukurtą antrąjį laidų ciklą „Pasaulio Teisuoliai“ minėjime papasakojo autorius ir prodiuseris Dominykas Kubilius.

Renginio metu atidaryta Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirta fotografo Sauliaus Paukščio nuotraukų paroda „Lietuvos žydų bendruomenės istorinės erdvės“  1941–1945 metais visos Europos, įskaitant Lietuvą, žydams išgyvenant tautos naikinimą, daug istorinių žydų bendruomenės objektų buvo sunaikinta arba suniokota. Tačiau ir šiandien Lietuvos miestuose ir miesteliuose galima atrasti erdvių ir pastatų – praeities žydų gyvenimo liudytojų, kuriuos senovine Van Dyke Brown technika nuotraukose įamžino S. Paukštys.

2005 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje buvo priimtas sprendimas sausio 27-ąją paskelbti Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

URM.lt

Naudingi idiotai griauna   Lietuvos įvaizdį

Naudingi idiotai griauna   Lietuvos įvaizdį

Kontekstas – istorija.   Naudingi  idiotai siekia bet  kokia kaina  pritaikyti istoriją savo primityviems nacionalistiniams interesams. Ir visa tai istorinės tiesos ir visos Lietuvos visuomenės juodinimo sąskaita.  Kremlius jiems ploja atsistojęs. Faktas, kad ura patriotai, fašistuojančios grupės per rinkimus  surenka  tik apie 1 proc. balsų Lietuvos priešams nerūpi. Mat, ura patriotai šaukia garsiausiai.

Lietuvos prezidentas. prieš važiuodamas  šių metų sausio  27 dieną  į Lenkiją, kur buvo minimos  Aušvico išvadavimo   75 -tosios   metines,  galėjo atidžiai susipažinti su Ukrainos prezidento Valodymyro Zelenskio pozicija  paskelbta  The Times of Israel leidinyje. Štai jo nuomonė apie susitepusių Ukrainos didvyrių herojizavimo politiką: „Tai labai komplikuota ir jautri tema. Didvyriai garbinami vakarų ir centrinėje Ukrainoje, bet yra ir kiti ukrainiečiai turintys savus didvyrius, todėl manantys  kitaip. Aš suprantu tuos skirtingus jausmus.  Štai kodėl esu ne kartą aiškiai  pabrėžęs: kai istorija yra tokia  komplikuota, formuokime bendrą istoriją. Pasirinkime  didvyrius nekeliančius kontroversijų nei šiandien, nei mūsų ateityje.  Statykime paminklus, vadinkime gatves vardais tų,  kurie neprovokuoja konflikto. Atsiribokime šiame kontekste nuo politikos“.

Deja, kol  Lietuvos  1941-1944 metų istorijos tyrimas lieka  šiandieninio Genocido centro rankose, kol už istorinius tyrimus bus atsakingi ne istorikai, o  asmenys neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo (bet kažkodėl įgavę istorinių pažymų formulavimo galią), tol V. Putino dezinformacijos strategai garsins Lietuvą kaip fašistuojančią valstybę. Reikia būti neišmanėliu, kad nepanaudotum  prieš Lietuvą ne istoriko D. Stančiko pažymą  pavertusią J. Noreiką žydų gelbėtoju. Anot jos, atradus kunigo J. Borevičiaus liudijimą,  pagaliau buvo įrodyta, kad prieš penkis  metus Genocido centro paskelbta pirmoji pažyma buvo teisinga. Akivaizdu, kad  šis ne istorikas net nesuprato, ką jis tuo savo pareiškimu patvirtino. O patvirtino jis štai ką:  Genocido centro ne istorikai neturėjo jokių tvirtų įrodymų galėjusių pavirtinti jų  pažymą apie J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją.  Visą šį laiką buvo akivaizdu, kad  pirmosios pažymos argumentacija buvo pilna spekuliacijų, interpretacijų. Lygiai tokios pat kokybės yra ir antroji pažyma, kurią be gailesčio sumalė Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto garbūs, garsūs profesionalai istorikai. Kaip  Genocido centro direktorė teisinasi,   kad jos institucijoje   istorines pažymas rašo ne istorikai?  Ogi jai svarbiausia, kad „tyrėjai“ tikėtų savo išvadomis. Dar kartą: reikia būti visišku kvailiu, kad  nepasinaudotum tokiomis auksinėmis dovanomis skleidžiant dezinfomaciją prieš Lietuvą.

Yra dar vienas šios pritrenkiančios žinios apie ne istorikų savivalę Genocido centre aspektas. Teisinis aspektas. Plačiai nuskambėjusiame  teisminiame  ginče „Grant Gochinas prieš Genocido centrą“, Administracinis   teismas savo nutartyje  rėmėsi Genocido centro argumentu, girdi,  asmenys, G. Gochinui padėję  analizuoti istorinius dokumentus siejamus su J. Noreika,   nebuvo istorikai. Todėl, anot Genocido centro,  šių asmenų  tyrimai turi būti atmesti ir traktuojami kaip niekiniai.   Tačiau Genocido centras  neinformavo teismo, kad pažymą apie J. Noreiką rašė ir medžiagą tyrė saviveiklininkai neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo.  Teismas, patikėjęs, kad Genocido centro darbuotojai yra profesionalūs istorikai, kurie  privalo remtis   moksliniais tyrimų metodais,  G. Gochino skundą atmetė.  Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, jog teismas nesiėmė spręsti, ar teiginiai apie J. Noreiką teisingi, pagrįsti ar ne. Administracinio teismo nutartyje teigiama, kad apie  Genocido centro išvadų pagrįstumą  turi spręsti istorikai, todėl teismas nesiruošia jų dubliuoti.

Štai iš tokių neatleistinų susimovimų mūsų priešai formuoja dezinformacijos kampanijas prieš Lietuvą visame pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje. Dezinformacijos atgarsiai virsta argumentacija prieš Lietuvą Europos Sąjungos valstybėms užkibusioms ant V. Putino režimo siekio perrašyti istoriją.

Tikriausiai užkibo ir Seimo narys, Seimo  Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Jis rengia Seimo nutarimo projektą, kuriuo norima  pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Tai tas pats istorikas, kuris 1987 metais   apgynė kandidatinę disertaciją “Lietuvos Komunistų Partijos  veikla vystant teatrinį meną respublikoje“.  Disertacija buvo pristatyta TSKP istorijos  katedroje. Jo oficialus oponentas –  liūdnai pagarsėjęs Mykolas Burokevičius. Staiga  per vieną naktį tapęs ura patriotu A. Gumuliauskas nusprendė „ginti“ Lietuvą nuo, tikriausiai, žydų puolimo ir jų kaltinimų Lietuvai. Bet Lietuvos žydų bendruomenė niekada nebuvo teigusi ir nesiruošia teigti, kad visi lietuviai buvo žydšaudžiai, o Lietuva kalta dėl Holokausto. Taip, šešias savaites Laikinoji Lietuvos vyriausybė taikstėsi su žydų žudynėmis, nekreipdama dėmesio į kai kurių ministrų pastangas jas sustabdyti.  LLV  organizavo Tautos darbo apsaugos batalioną  (TDA), kuris  Kauno VII forte išžudė apie 5 000 žydų ir pusantro tūkstančio ukrainiečių karo belaisvių. LLV taip pat paskyrė Lietuvai civilinę administraciją, policijos ir saugumo batalionų vadus, be kurių būtų buvę neįmanoma per šešis pirmus karo  mėnesius atlikti „darbo“  –  nužudyti apie 140 000 žydų visoje Lietuvoje… Paskirta administracija kartu su LLV vyriausybe, deja, neatsistatydino.  Žinoma, iš meilės Lietuvai, bet ne žydams. Todėl pasitraukus LLV,  atsakomybė už žydų persekiojimą ir jų žudynes krito ant   už tai atsakingų   asmenų sąžinės. Tačiau tol, kol šiandienos Lietuvos teisėsauga  (įskaitant teismus)  neapsiims rimtai tirti nusikaltimų žmoniškumui, vertinti juos  pagal JT pripažintą genocido nusikaltimų apibrėžimą, tol, anot armėnų genocido tyrėjos Siobhan Nash – Marshall, genocidas tęsis žmonių sielose. Atgailos ir susitaikymo nesulauksime.  (The Sins of the Fathers. Turkish denialism and the Armenian genocide. New York, 2017).

Taigi, Lietuvos žydų bendruomenės pozicija nesikeičia. Skaitykite  šia tema ir mano knygą „Mes nežudėme“, kurioje teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Tad kyla klausimas:  kam skirti tokie projektai, kaip p. A.Gumuliausko?  Mano supratimu, žmonių kiršinimui ir galimų Seimo nario  rinkėjų balsų žvejonei purvinoje kūdroje. Ponas Seimo narys, matyt, persigandęs  jau teigia, kad jis buvo neteisingai suprastas, kad vėl ta netikusi žiniasklaida viską supainiojo. Aišku viena: tokie neatsakingi pasiūlymai stato į  kvailą padėtį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris turės žiūrėti Izraelio vadovams į akis galimai jausdamas gėdą už  vietinių naudingų idiotų išsišokimus.

Visokie su tikrove nieko bendro neturintys „Lietuvos gynimo“ projektai ir ne istorikų sukurptos menkavertės  pažymos tarnauja vieninteliam

Prezidentas ir pirmoji ponia pagerbė Holokausto aukas Lenkijoje

Prezidentas ir pirmoji ponia pagerbė Holokausto aukas Lenkijoje

2020-01-27

Prezidentas dalyvauja Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje/ Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė lankosi Lenkijoje, Osvencimo mieste, kur vyksta Tarptautinės Holokausto dienos ir 75-ųjų Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metinių minėjimas. Ceremonijoje, surengtoje valstybių ir tarptautinių organizacijų lyderiams, aukų atminimui lenkėsi 50-ties pasaulio valstybių vadovai, karališkųjų šeimų nariai, vyriausybių atstovai, ambasadoriai.

„Atvykau į Lenkiją, Osvencimą, išreikšti nuoširdžios pagarbos milijonams žydų, kurie neteko savo gyvybių per Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais. Lenkiuosi ir daugiau nei dviejų šimtų tūkstančių mūsų tautos aukų atminimui. Tai viso pasaulio ir Lietuvos tragedija. Negalime prikelti nekaltų aukų, negalime sumažinti jų artimųjų patirto skausmo. Tegalime išlaikyti tų žmonių atminimą, ieškoti istorinės teisybės“, – sakė Prezidentas.

Šalies vadovas pridūrė, kad nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vykdyta šalių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais sukėlė pražūtingų padarinių: suardė valstybes, visuomenines struktūras, supriešino bendruomenes, sužadino jų kerštą, neapykantą ir agresiją vienoms prieš kitas. „Neleiskime tam pasikartoti ir atpažinkime kurstančias jėgas“, – teigė Lietuvos vadovas.

Ceremonijoje skaudžiomis istorijomis dalijosi Holokaustą išgyvenusieji ir jų artimieji, „Atminimo kolonų“ fondo atstovas, Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus direktorius. Pasaulio lyderiai pagerbė aukų atminimą malda ir išreiškė pagarbą prie atminimo paminklo.

Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje įkurtas Aušvicas buvo didžiausia koncentracijos ir naikinimo stovykla. 1940–1945 m. čia buvo nužudyta apie 1,5 mln. įvairių tautybių žmonių. Likę gyvi Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išlaisvinti 1945 m. sausio 27 dieną.

Prezidento komunikacijos grupė

Holokausto tragedija pakeitė Panevėžio veidą

Holokausto tragedija pakeitė Panevėžio veidą

Pasauliui prisimenant pačios žiauriausios Aušvico-Birkenau mirties stovyklos 75-ąsias išvadavimo metines, Holokausto aukas pagerbė ir Panevėžys. Šiame mieste Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. tuomet gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą padariusios žydų bendruomenės. Kurganavos miškas,

Žalioji giria, buvusios žydų kapinės Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje net ir praėjus 75 metams nuo kraupių įvykių dvelkia krauju, kurį anuomet nacių užpultoje Europoje praliejo milijonai žydų tautybės gyventojų.

Panevėžyje sušaudyta daugiau nei 13 tūkst. nekaltų žmonių, tarp jų ir vaikų. Šioms aukoms atminti sausio 27-ąją Panevėžio žydų bendruomenė pakvietė į Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Būrys dalyvių iš miesto bei rajono savivaldybių, švietimo įstaigų prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ dėjo gėles, akmenukus su mirusiųjų vardais, degė atminimo žvakutes, kalbėjo maldas. „1941 m. sausio 27 dieną Aušvico stovyklos, kur numarinta virš milijono žydų ir per 100 tūkst. kitų tautybių žmonių, kaliniai sulaukė laisvės. 2005-aisiais šimto valstybių vadovai priėmė rezoliuciją kasmet minėti tą datą, kad pasaulis nepamirštų vieno baisiausių nusikaltimų žmonijai“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.

Po susikaupimo akimirkų prie memorialinio paminklo renginio dalyviai genocido aukas taip pat pagerbė prie buvusių geto vartų Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bei Kurganavos miške. Čia 1941 m. rugpjūčio 17-ąją sušaudyti 8 tūkst. žmonių. Dar 4,5 tūkst. žydų sušaudyta Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Atminimo dieną Panevėžio žydų bendruomenė svečius pakvietė į savo būstinę Ramygalos gatvėje, kur vyko pokalbiai apie Holokaustą, rodytas filmas šia tema. Miesto bendruomenės dalis.

Šiuo metu Panevėžio žydų bendruomenei priklauso apie šimtą narių. Tiksliai suskaičiuoti, kiek Aukštaitijos sostinėje liko žydų, neįmanoma – šios tautos atstovams tai daryti draudžia tikėjimas. Žydiškoji tematika neatsiejama nuo Panevėžio, didžiąją savo istorijos dalį buvusio daugiataučiu ir daugiakultūriu miestu. Dar XX amžiaus pradžioje žydai buvo viena gausiausių vietos bendruomenių, miestui suteikusių unikalų atspalvį. Jų, kaip diasporinės tautos, indėlis į viso Panevėžio regiono raidą, istorinis ir kultūrinis paveldas Panevėžio krašte neįkainojamas. Čionykščiai žydai gyveno itin aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, dirbo miesto Taryboje, steigė mokyklas, kultūros, labdaros, sporto organizacijas, prisidėjo ir prie lietuvių organizacijų veiklos.

Tragiškas istorijos puslapis Antrasis pasaulinis karas atvertė tragiškiausią puslapį žydų tautos istorijoje. 1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau po keleto dienų vokiečiai užėmė Panevėžį. Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas), kuris apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, Jurgio Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių. Vėliau geto teritorija dar praplėsta iki Upytės gatvės. Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles. Iš savo rajono teritorijos jiems išeiti tapo draudžiama. Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos. Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Viskas buvo palikta namuose, kurie likę tušti buvo plėšiami. Nekilnojamasis turtas perėjo nacių valdžiai, o kilnojamąjį pasidalijo naciai, miesto valdžia, dalis buvo išparduota, kita dalis išdalyta gyventojams. Liepos 28-ąją gete gyveno 4423 žydai. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma. Dabar jį mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“.

Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui

Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui

Sausio 27 dieną minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri šiemet siejama su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Suvokdami šio tragiško Lietuvos istorijos etapo reikšmę ir siekdami pagerbti Holokausto aukų atminimą Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui.

Renginyje dalyvavo Švenčionių rajono savivaldybės mero patarėjas Edvard Jedinskij, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vedėja Teresa Sansevičienė, Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro, Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos mokiniai, bei Pabradės seniūnijos darbuotojai bei gyventojai.

 

Istorinę ir literatūrinę kompoziciją atliko Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokiniai, juos paruošė istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė ir anglų kalbos mokytoja Irena Žavoronkova. Grojo Pavoverės vario dūdų orkestro muzikantai, vadovas Bronislovas Vilimas.

Visi susirinkę dalyvavo Pasaulio žydų kongreso inicijuotoje pasaulinėje akcijoje „Mes prisimename“ – „We remember“ “Mes prisimename”.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse. Mokytojos Daivos Vengalienės paskatinti vaikai šiandien neįprastai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną: išlikusioje kapinių dalyje prie medžių pritvirtino Plungės žydų gimnazijos 1930 metų moksleivių, kurių absoliuti dauguma visiems laikams liko jų bendraamžiais, nuotraukas.

 

Sauliaus Narkaus nuotraukos