Holokaustas

„Kaip prasidėjo Holokaustas“ – šiurpinantis priminimas, kad naciai veikė ne vieni

Sausio pabaigoje BBC televizija pristatė dokumentinį filmą, kuriame britų Imperijos karo muziejaus istorikas Jamesas Bulginas atskleidžia daug kam nepatogią Holokausto istorijos pusę. Kviečiame paskaityti šio dokumentinio filmo recenziją, kurią parengė „The Telegraphs“ apžvalgininkė Anita Singh.  

Jameso Bulgino  dokumentiniame filme yra siaubingų kadrų, atskleidžiančių, kaip paprasti žmonės padėjo naciams žudyti žydus / B. Holgate/BBC nuotr.

Kas ateina į galvą išgirdus žodį „Holokaustas“? Tai klausimas, kuriuo prasidėjo Jameso Bulgino filmas „Kaip prasidėjo Holokaustas“ (BBC Two kanalas). Greičiausiai pagalvosite apie Aušvicą ir nacius, vadovaujančius masinėms žudynėms. Tačiau Londono Imperijos karo muziejaus istorikas J. Bulginas norėjo mums parodyti kitą šios tragedijos pusę.

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną pristatyta knyga apie Onos Šimaitės – pirmosios pripažintos pasaulio tautų teisuolės iš Lietuvos – gyvenimą ir interviu su knygos autoriumi Rimantu Stankevičiumi.

Rimantas Stankevičius. Nepadariusi tautai gėdos / Asmeninio archyvo nuotr.

Faina Kukliansky: „Prisiminti – mūsų kolektyvinė pareiga“

Šiandien Vilniuje, minint Holokausto aukų atminimo dieną, šešios Lietuvoje reziduojančios diplomatinės atstovybės ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sukvietė visus į renginį 78 Years Later. Honoring, Learning & Seeking Justice. Jo metu buvo diskutuojama istorinio teisingumo bei Holokausto švietimo Lietuvoje temomis.   

Renginį organizavę ambasadoriai (iš kairės) – Japonijos ambasadorius Tetsu Ozaki, Nyderlandų ambasadorius Timas van Gulijkas, Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein, Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky / organizatorių nuotr.

Kalbėdama diskusijoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pasidalijo asmenine patirtimi.

„Lietuvoje į konkretiems asmenims pastatytus paminklus žiūrima pagarbiai – jie lankomi, tvarkomi, nepamirštami, apie juos kalbama. Visai kitaip yra su masinių žudynių aukoms skirtais paminklais.

Visai neseniai Kaune, vadinamųjų garažo žudynių vietoje, kur buvo nužudytos pirmosios Holokausto Lietuvoje aukos, daviau interviu italų žurnalistams. Ten yra paminklas. Aš patariau žurnalistui paklausti pro šalį ėjusių greta esančios mokyklos mokinių, kas jiems yra žinoma apie garažo įvykius. Nė vienas iš mokinių negalėjo pasakyti, kas atsitiko toje vietoje, nežiūrint to, kad jie mokėsi prie to žudynių vietoje pastatyto paminklo. Mano manymu, tai yra klasikinis pavyzdys, kad mes galime daug kalbėti, priiminėti įstatymus, bet turi būti žmogiškasis faktorius, kad žmogus, o konkrečiu atveju, mokyklos direktorius atkreiptų dėmesį, papasakotų apie tai, kas turėtų būti savaime suprantama gyvenimo dalimi“, – kalbėjo F. Kukliansky.

Advokatė, Lietuvos žydų bendruomenės vadovė pabrėžė apie kolektyvinę pareigą prisiminti, kurios nė vienas neturėtume pamiršti. Antraip tragiški praeities įvykiai gali vėl pasikartoti.

Akimirka iš diskusijos / organizatorių nuotr.

Renginį organizavo Vokietijos, JAV, Japonijos, Nyderlandų ir Izraelio ambasados, Europos Komisijos atstovybė bei Lietuvos žydų bendruomenė. Diplomatinės atstovybės parengė ir bendrą pareiškimą.

Bendras diplomatinių atstovybių pareiškimas tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga

Minėdami Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną prisimename šešis milijonus žydų, vyrų, moterų ir vaikų, tarp jų daugiau nei 200 000 Lietuvos žydų, nužudytų per Holokaustą. Prisimename kitas bendruomenes, kurios buvo žudomos: romus, neįgaliuosius, LGBTQI+ asmenis, slavus ir kitas. Ir prisimename daugybės žmonių, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų tūkstančius žydų, didvyriškumą. Tačiau nepamirškime ir to, kad naciai šiuos baisius nusikaltimus vykdė padedami vietinių kolaborantų visoje Europoje.

Šiandien yra proga apmąstyti atviros diskusijos ir objektyvaus Holokausto tyrimo svarbą kovojant su neapykanta, netolerancija ir antisemitizmu. Kova su Holokausto iškraipymu ir neigimu, taip pat bet kokiu istorijos iškraipymu yra politikos prioritetai, kurie mus visus jungia. Mūsų misijos bendradarbiauja su vietos institucijomis, kad sustiprintų švietimą apie Holokaustą ir skatintų objektyvią istorijos analizę. Siekdami šių tikslų vertiname partnerystę su Lietuvos Vyriausybe, Lietuvos pilietine visuomene ir žydų bendruomenėmis visoje Lietuvoje.

Holokausto tragedijos supratimas yra būtinas norint išsaugoti ir sustiprinti vertybes, kurios yra mūsų santykių pagrindas, ir tokios pastangos dar niekada nebuvo tokios svarbios visų mūsų tautų taikai ir saugumui.  Mes ir toliau atvirai pasisakysime ir ginsime demokratines vertybes, kurios mus sieja.

JAV ambasada Lietuvoje

Izraelio ambasada Lietuvoje

Vokietijos ambasada Lietuvoje

Nyderlandų ambasada Lietuvoje

Japonijos ambasada Lietuvoje

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje

 

 

#MesPrisimename

Sausio 27-ąją, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną ir Aušvico – Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 78-ąsias metines, visas pasaulis jungiasi prie akcijos #WeRemember. Ja siekiama priminti, kas gali nutikti, kai neapykantai leidžiama klestėti nekontroliuojamai.

Per Holokaustą naciai ir jų vietiniai talkininkai nužudė šešis milijonus žydų. Praeities pamokas ir suvokimas, kas sukėlė didžiausią naujųjų amžių tragediją, gali padėti užkirsti kelią būsimiems genocidams ir neapykantos aktams, pateisinamiems etnine priklausomybe, religiniais ar kitokiais skirtumais.

Kiekvienais metais išgyvenusiųjų skaičius mažėja, todėl mūsų bendra pareiga yra išsaugoti aukų atminimą ir užtikrinti, kad praeitis niekada nebūtų pamiršta.

Prie pasaulinės #MesPrisimename iniciatyvos aktyviai prisijungė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai ir mokyklų mokiniai.

Akcijos akimirkos – nuotraukų galerijoje.

 

 

 

 

Europos Žydų Kongreso prezidentas: Pamirštame svarbias Holokausto pamokas

Likus kelioms dienoms iki 78-ųjų Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos metinių minėjimo, Europos Žydų Kongreso (EŽK) prezidentas dr. Arielis Muzicantas įspėjo, kad pasaulis praranda budrumą ir tai yra didžiulė klaida.  

EŽK prezidentas dr. Arielis Muzicantas /  EŽK nuotr.

„Pavojingame šiandienos politiniame klimate, kai neapibrėžtumas ir neviltis temdo mūsų horizontą, turime toliau kovoti su tais, kurie kelia grėsmę demokratijai ir žmogaus teisėms, – sakė dr. A. Muzikantas. – Neturime prarasti ryžto, nes, jei atsisakysime kovoti, nugalės neapykanta ir netolerancija“.

Trečiadienį EŽK surengtame minėjime daugiau nei 400 svečių – įtakingų ES pareigūnų, įvairias politines pažiūras atstovaujančių europarlamentarų, ambasadorių ir pilietinės visuomenės lyderių susirinko paminėti Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos ir pagerbė Aušvico baisumus išgyvenusios žmogaus teisių aktyvistės Simone Veil, pirmosios Europos Parlamento pirmininkės, atminimą.

„Šiemet, kai minime ir Varšuvos geto sukilimo 80-ąsias metines, to meto herojai ir jų pasiaukojimas turi būti įkvėpimas mums visiems. Jų palikimas verčia mus tęsti kovą su tais, kurie ir vėl meta iššūkį mūsų visuomenei savo diskriminacija, rasizmu ir antisemitizmu“ – savo kalboje pažymėjo dr. A. Muzicantas.

Europos žydų kongresas šokiruotas ir pasibaisėjęs dėl Lavrovo pasisakymo apie Holokaustą

Europos žydų kongresas (EŽK) išreiškė susirūpinimą ir pasipiktinimą po Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo komentarų, lyginančių Vakarų vyriausybių paramą Ukrainai su Hitlerio „galutiniu sprendimu“ – Holokausto planu, dėl kurio buvo nužudyta šeši milijonai žydų.  

Šaltinis: European Jewish Congress, LŽB

Nuotraukoje – Arielis Muzicantas / LŽB archyvo nuotr.

Savo metinėje spaudos konferencijoje S. Lavrovas pareiškė, jog Jungtinės Valstijos subūrė Europos valstybių koaliciją, kad išspręstų „Rusijos klausimą“ taip, kaip Hitleris surengė „galutinį sprendimą“ Europos žydams.

„Esame sukrėsti ir pasibaisėję šio gėdingo ministro Lavrovo palyginimo tarp demokratinių šalių koalicijos veiksmų ir Hitlerio Holokausto – šešių milijonų žydų persekiojimo ir nužudymo“, – sakė EŽK prezidentas Arielis Muzicantas. – Tai yra Holokausto iškraipymas pačiame pamatiniame lygmenyje. Mes raginame poną Lavrovą nedviprasmiškai atsiprašyti ir atšaukti šiuos komentarus“.

Savo kalbose Hitlerį ir žydus  S. Lavrovas mini ne pirmą kartą. Dėl to jau buvo kilęs ne vienas skandalas, o politikas kaltintas antisemitizmu.

Pernai gegužę V. Putinas atsiprašė Izraelio po to, kai S. Lavrovas pareiškė, kad Hitleris „turėjo žydiško kraujo“.

„Tai ne pirmas kartas, kai ministras netinkamame kontekste mini Holokaustą ir Hitlerį, – pažymėjo EŽK prezidentas. – Tai turi baigtis. Po kelių dienų minėsime Tarptautinę Holokausto atminimo dieną, kai raudonoji armija išlaisvino Aušvicą. Holokausto aukų atminimas niekada neturėtų būti vartojamas taip neatsakingai ir siaubingai“.

Kaune atidaroma interaktyvi paroda, pasakojanti šeimos istoriją Holokausto metais

Kaune atidaroma interaktyvi paroda, pasakojanti šeimos istoriją Holokausto metais

Kaune atidaroma paroda, kurioje litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan pasakoja savo šeimos istoriją Holokausto metais.

Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J.Kagan šeimos narių istorijos.

„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė.

– Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.

Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ – apie šeimos gyvenimą per Holokaustą foto akimirkos

Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.

Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“ Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J.Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.

J.Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas. Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.

„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“,  – sakė ji.

J.Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.

Dėžės istorija

„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.

Didžiojoje Britanijoje užaugusios J.Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.

Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.

Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J.Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.

Pasak J.Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.

Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.

Parodą siūlo patirti inidividualiai

Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (…) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.

„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.

J.Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.

Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos. „Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Šaltinis

Teodoro Biliūno BNS nuotraukos

Knygos apie Panerių memorialą autorius Zigmas Vitkus: nežinia, ar memorialai gydo ir moko, bet mes tuo tikime

Knygos apie Panerių memorialą autorius Zigmas Vitkus: nežinia, ar memorialai gydo ir moko, bet mes tuo tikime

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Zigmas Vitkus monografijoje „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ (išleido leidykla „Lapas“) siūlo atidžiau pažvelgti į Panerius: Vilniaus pakraštyje besidriekiančią, romantišką, kurortu turėjusią tapti erdvę, virtusią masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. Knygoje gilinamasi į Panerių memorialo istoriją ir narpliojami atmintį apie aukas apraizgę procesai.

Kodėl mums reikia atminties vietų ir ką Panerių memorialo biografija liudija apie mūsų pačių atmintį, klausiama pranešime žiniasklaidai. Dėl kokių priežasčių Paneriams skirtingais istoriniais laikotarpiais vis pritrūkdavo deramo dėmesio? Apie tai knygos autorius Zigmas Vitkus kalbasi su leidyklos LAPAS vadove Monika Gimbutaite.

Kaune pagerbiamos buvusio Lietūkio garažo žudynių aukos

Kaune pagerbiamos buvusio Lietūkio garažo žudynių aukos

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 27 d. 16.30 val. kviečia pagerbti “Lietūkio” garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3). Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.).

1941 m. birželio 27 d. Kaune, buvusiame Lietūkio garaže, stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskirianti egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų.  Atsitiktinai “atrinktos”, tiesiog gatvėje pagautos aukos – darbininkas, moksleiviai, prekeiviai, vandens tiekėjas, muzikantas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas – buvo žeminamos, žiauriai kankinamos ir žudomos, naudojant laužtuvus, metalinius strypus, pagalius, lentas, vandens siurblio žarnas. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol išlieka nežinomi.

Izraelio istorikas: žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, o tai – siaubinga

Izraelio istorikas: žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, o tai – siaubinga

lrt.lt publikacija

„Žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, kadangi vėliau kovojo prieš sovietus. Jiems statomi paminklai, jų vardais pavadinamos įvairios vietos, tačiau niekas neužsimena, kad jie žudė savo kaimynus žydus“, – interviu portalui LRT.lt sako rašytojas, Tel Avivo universiteto dėstytojas dr. Benas Tsiyonas Klibansky, tiriantis Rytų Europos žydų istoriją.

Į Lietuvą dalyvauti Pasauliniame litvakų kongrese atvykęs Benas Tsiyonas Klibansky taip pat sako, kad į diskusijas apie Holokaustą turėtų labiau įsitraukti ir politikai.

„Kai aukštesniuose lygiuose pasikeis požiūris, tuomet prasidės diskusijos“, – LRT.lt pažymi ekspertas.

– Gimėte Lietuvoje, Vilniuje, čia praleidote pirmuosius savo gyvenimo metus, o šiuo metu gyvenate Izraelyje. Papasakokite apie savo sąsajas su Lietuva.

– Mano šeima buvo tradicinė – mano senelis buvo dvasinis bendruomenės vadovas. (…) Dvejus metus mokiausi Antano Vienuolio mokykloje, o tada mano tėvai gavo leidimą išvykti iš Lietuvos ir emigruoti į Izraelį. Apie tai jie svajojo daugybę metų. Gyventi Izraelyje jie norėjo ne dėl to, kad nekentė Lietuvos, bet dėl pranašų Izaijo ir Ezechielio pranašysčių, kad vieną dieną mes sugrįšime į Izraelio žemes ir vėl ten įsikursime.

Mano tėvai bandė gauti leidimą palikti Lietuvą ir vykti į Izraelį, tačiau sovietai jiems neleido. Gauti leidimą tėvams užtruko 13 metų – nuo 1956-ųjų, kai jie sugrįžo iš Sibiro, iki 1969-ųjų. (…) Tuomet nebūčiau pagalvojęs, kad po 50 metų tirsiu Lietuvos žydų istoriją ir būsiu pakviestas kalbėti Pasaulio litvakų kongrese, taip pat Lietuvos Seime.

Pabaigęs mokyklą Izraelyje, pradėjau studijuoti Tel Avivo universitete. (…) Vėliau daug metų tarnavau Izraelio kariuomenėje. (…) Pradėjau galvoti apie savo istoriją – didžioji dauguma žydų buvo nužudyti, o aš esu vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų.

Man svarbu tirti Lietuvos žydų istoriją – nėra kitų, kurie tai darytų, o aš turiu žinių, kadangi esu čia gimęs, esu prie to prisilietęs. Nesakau, kad esu ekspertas, tačiau suprantu tai. Taigi, pradėjau studijuoti žydų istoriją. Lietuvos žydai buvo kertinis akmuo žydų pasaulyje, labai svarbi kultūros dalis, galbūt pati svarbiausia. Tai neįtikėtina.

– Rašėte, kad jautėte „šventą pareigą tirti ir papasakoti pasauliui šio išnykusio Lietuvos žydų pasaulio istoriją“. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidote Lietuvoje. Ar vis dar jaučiate ryšį su Lietuva? Ar tai – viena iš priežasčių, kodėl nusprendėte tirti būtent Lietuvos žydų istoriją?

Ketvirtadienį balandžio 28d. Vilniuje, prie Panerių memorialo įvyko Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas. Vakare  parodytas filmas ,,Getas“ Autorius ir režisierius – Julius Dautartas

Ketvirtadienį balandžio 28d. Vilniuje, prie Panerių memorialo įvyko Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas. Vakare  parodytas filmas ,,Getas“ Autorius ir režisierius – Julius Dautartas

Nuotraukos iš fimo Vidūno Gelumbausko.

Šis vaidybinis kino filmas paremtas tikrais karo metų įvykiais. Veiksmo vieta –  Vilniaus getas (1942–1943 m.) nacių okupacijos metais. Filmas pasakoja apie fatališką ir kartu nepaprastai tragišką liepsnojančios meilės ir baisios neapykantos istoriją, užsimezgusią tarp nacių karininko Kitelio, buvusio aktoriaus ir džiazo muzikanto, ir muzikinio pasaulio žvaigždės dainininkės žydaitės Chajos. Dėl šios fatališkos meilės Vilniaus gete įkuriamas teatras.

Daininkė Chaja.

Geto teatro įkūrimą geto gyventojai sutinkama su nepasitenkinimu ir pasipriešinimu. Jie jaučiasi pažeminti šventvagiškos idėjos, kad čia, kur masiškai buvo žudomi Vilniaus gyventojai žydai, tai yra kapinėse, egzistuos teatras.


Režisierius Julius Dautartas

Ketvirtadienį  balandžio 28d. Vilniuje, prie Panerių memorialo įvyko Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas

Ketvirtadienį balandžio 28d. Vilniuje, prie Panerių memorialo įvyko Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas

 

Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

„Holokausto tragedijos palikti randai yra giliai įsirėžę ne tik į žydų tautos atmintį. Tai yra ir negyjantys Lietuvos randai, kurių bėgantys metai nė kiek neapmažina. Tas košmaras anuomet vyko Lietuvos miestų gatvėse ir skveruose, priemiesčiuose ir pamiškėse“, – sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Šiandien privalome atviromis akimis žiūrėti į Holokausto tragediją ir konkrečiais veiksmais kovoti su dar atsirandančiomis antisemitizmo apraiškomis“, – teigė ji.

Pasak F. Kukliansky, išpuoliai prieš Panerių memorialą toleruojami nebus. Matome teršiamą nužudytų Lietuvos žydų atminimą. Netylėsime ir netoleruosime tokių veiksmų.

Balandį kelis kartus Panerių memoriale ant paminklo, kitur buvo išpiešti simboliai, siejami su Rusijos karo Ukrainoje palaikymu, – daugiausia raidės „V“ ir „Z“.

Netylėsime ir netoleruosime tokių veiksmų – istorija mus moko, kad tyla ir nuleistos galvos tik skatina nusikaltėlius eiti tolyn – to nebus“, – teigė F. Kukliansky.

Anot pranešimo, Holokausto aukų atminimo diena šiemet minima balandžio 27–28 dienomis. Jos metu kviečiama prisiminti nacių nusikaltėlių ir jų parankinių įvykdytus kraugeriškus kankinimus bei žudymus, įsisąmoninti Holokausto sukeltą skausmą ir netektis bei suvokti šiandieninių antisemitizmo apraiškų keliamą pavojų.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais yra pripažinti per 800 lietuvių. Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 5 tūkst. žydų.

Balandžio 28 d. Pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo dieną

 

Balandžio 28 d. Pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo dieną.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia visus į Holokausto aukų atminimo dienos (Yom Hashoah) minėjimą, skirtą pagerbti Holokausto aukas.

Minėjimas vyks balandžio 28 d., ketvirtadienį, 12 val., Panerių Memoriale (trukmė ~ 30 minučių).
Minėjimas yra rengiamas Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva.

Pageidaujantiems vykti užsakytu autobusu nuo Lietuvos žydų bendruomenės, Pylimo g. 4, būtina registracija telefonu 868506900 arba el.paštu office@lzb.lt

Autobusas išvyksta nuo LŽB pastato 11 val.

 

2
Fortepijono mokytojas Arkadijus Šeinkeris

Fortepijono mokytojas Arkadijus Šeinkeris

Nuotrauka 2021 m. Arkadijus Šeinker 100 metų. Foto: Maja Tolsdorf

Balandžio 11 d. – nacių koncentracijos stovyklų kalinių paleidimo į laisvę diena. Vienas iš kruviniausių fašizmo simbolių buvo  Štuthofo stovykla, įkurta Lenkijos teritorijoje. Štuthofo stovykla egzistavo nuo 1939 metų rugsėjo 2 d. iki 1945 metų gegužės 9 dienos.

Balandžio 28 d. pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo diena

Balandžio 28 d. pasaulis minės Yom Hashoa – Holokaustų aukų atminimo diena

.Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia visus į Holokausto aukų atminimo dienos (Yom Hashoah) minėjimą, skirtą pagerbti Holokausto aukas.

Minėjimas vyks balandžio 28 d., ketvirtadienį, 12 val., Panerių Memoriale (trukmė ~ 30 minučių).

Minėjimas yra rengiamas Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Pageidaujantiems vykti užsakytu autobusu nuo Lietuvos žydų bendruomenės, Pylimo g. 4,  būtina registracija  telefonu 868506900 arba el.paštu office@lzb.lt

Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Šiaulietės Idos Vileikienės dovana “Aušros” muziejui

Vasario 10 d., ketvirtadienį, 16 val. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) šiaulietė Ida Vileikienė muziejui padovanos savo įtėvių Zofijos ir Adolfo Staškų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ir Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus.

I. Vileikienė – viena iš vos kelių šiandien mieste gyvenančių šiauliečių, kuriems teko būti Šiaulių gete ir patirti Holokausto siaubą. Jos tėvai Aronas ir Liuba Rozengardai, išplėšti iš savo įprasto gyvenimo, atsidūrė gete. Ida čia ir gimė 1942 m. vasarą. Tačiau džiaugtis savo dukrele tėvams teko neilgai. Gete vyko žiaurios akcijos, vaikai buvo gaudomi, atplėšiami nuo tėvų, išvežami. Tad Rozengardai nusprendė ieškoti savo vaikui saugesnės vietos. Sužinoję apie geraširdę moterį Z. Staškienę, neturėdami kitos išeities, perdavė jai savo dukrelę. Ir nesuklydo. Staškų šeima ją apsaugojo ir užaugino.

Nuotraukų albumas socialiniuose tinkluose:

 

Tuo tarpu Idos tėvai, kiti giminaičiai atsidūrė Štuthofe. Tėvas žuvo Pomeranijoje, mamos likimas nežinomas. Ida augo šeimoje, tapusioje jos antrąja šeima, ir džiaugėsi, turėdama žmones, kurie ja rūpinosi ir globojo. Atsidėkodama Ida pasirūpino, kad jos įtėviai Adolfas ir Zofija Staškai po mirties būtų apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Yad Vashem institutas jiems suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus.

Dabar Ida šias šeimos relikvijas, liudijančias skaudžius išgyvenimus ir didvyriškus poelgius, nusprendė padovanoti muziejui ir miestui. Tam, kad mūsų visų atmintyje liktų drąsių šiauliečių istorijos ir, kad nepamirštume to, kas buvo. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas Izraelio valstybės kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Muziejuje saugomi Stanislavai Venclauskienei ir jos dukroms Danutei ir Gražbylei įteikti Pasaulio tautų teisuolių, taip pat Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai. Venclauskių namai Antrojo pasaulinio karo metais tapo prieglobsčiu ne vienam žydui, o Venclauskių šeimos moterų ištiesta pagalbos ranka tuo itin sudėtingu metu gelbėjo gyvybes ir teikė viltį.

Šaltinis: kauno.diena.lt

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje

DELFI.lt
LŽB bendruomenės bičiulis R. Stankevičius pristatė naująją savo knygą apie nepaprastą asmenybę, mūsų šalies pasididžiavimą – Pasaulio Tautų teisuolę Oną Šimaitę.

Rimantas Stankevičius. Nepadariusi tautai gėdos

Kviečiame skaityti interviu su autoriumi bei, žinoma, susipažinti ir su pačia knyga:Knygą apie pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę parašęs Rimantas Stankevičius: paradoksas, kad apie ją labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje.Rimantas Stankevičius.

Nepadariusi tautai gėdos.Stiklių ir Didžiosios gatvių kampu buvo inscenizuotas žydų pasikėsinimas į vokiečių karininką. (…) Į kalėjimą nepertraukiamai vedė ne tik vyrus ir moteris, bet ir vaikus, ligonius. Vieną senutę nešė ant rankų. Moterys ėjo su kūdikiais ant rankų, su mažučiais vaikais, kurie kabinosi už motinų sijonų. Atvedė daug vaikų iš vaikų namų kartu su mokytojais. Pamačiau man gerai žinomą šlubą batsiuvį iš Stiklių gatvės. Jis be lazdos negalėjo vaikščioti. Prie kalėjimo vartų iš batsiuvio atėmė lazdą ir pradėjo ja mušti. Paskui permetė lazdą per kalėjimo vartus švilpiant, kvatojantis ir keikiantis kaliniams. Kitoje kalėjimo pusėje pamačiau žydę baltu ligoninės chalatu. Ji atrodė kaip pamišusi. Ieškojo savo vienuolikos metų dukters, kurią jos naktinio budėjimo ligoninėje metu išvedė iš namų nežinia kur. Patariau moteriai kuo greičiau eiti į namus, kad ji pati nepatektų į kalėjimą. Užsirašiau jos pavardę, adresą, pažadėjau padaryti viską, ką galėsiu. Kartu su žymia lietuvių visuomenės veikėja Marcele Kubiliūte ėjau pas Buragą, žydų reikalų vedėją. Nuėjau į lietuvišką ochranką. Ten pažiūrėjo į sąrašus, bet mergaitės nerado. Pakraipė pečiais ir pasakė: „Ar verta jaudintis dėl žydų mergaitės?“ Kai paklausiau, kur ta mergaitė gali būti, patarė kreiptis į ypatingąjį būrį, šaudžiusį žydus. Ten eiti nebuvo jokios prasmės,“ – pasakoja 1940–1944 m. Vilniaus universiteto bibliotekininke dirbusi Ona Šimaitė.

Arkadijus Vinokuras. Kai pritariama besimaivančiai antisemitų miniai, išsidabinusiai geltonomis Dovydo žvaigždėmis

Arkadijus Vinokuras. Kai pritariama besimaivančiai antisemitų miniai, išsidabinusiai geltonomis Dovydo žvaigždėmis

Arkadijus Vinokuras, publicistas, LRT.lt2022.01.29 16:20

Taip, ir vėl tos Holokausto atminimo dienos! Dar ir reikalaujama šį žodį rašyti iš didžiosios. Jau stereotipinėmis tapusios reakcijos į „ir vėl“ rodo, kad tūlam lietuviui žydai vis dar kažkokie svetimkūniai, kažkaip dar Lietuvoje užsibuvę. Ir ne tik: „jie“ įžūliai nesiruošia pamiršti ne tik skausmo, bet ir nuoskaudų. Na, ne krikščionys jie, ne krikščionys“.

Bet kuriuo atveju, Lietuvoje žydai toleruojami, o vienas net mylimas, mat prikaltas prie Kryžiaus.

Ši buitiniame kontekste „jie“ ir „mes“ takoskyra veidaknygėje formuluojama taip: „Pažvelgus į Lietuvos žydų kalendorių, krinta į akis nuolatiniai renginiai, skirti tai holokausto aukoms atminti, tai apsilankymams Paneriuose, tai Kauno geto, tai Vilniaus geto, tai Lietūkio garažo aukų minėjimams. Ar tie žydai nieko kito neveikia, kaip tik rauda? Ar nebuvo kitų genocidų? Ne, nieko nesakau, suprantu jų skausmą, bet reikia jausti ribas. O nuolatinis Škirpos ar Noreikos, Krikštaponio piršimas? Nuolatiniai metų metais nesibaigiantys reikalavimai. Kiek galima?“

Sporto rūmų atgimimas: ar galėtų tapti memorialu žydams?

Sporto rūmų atgimimas: ar galėtų tapti memorialu žydams?

Žygintas Abromaitis, LRT TV naujienų tarnyba

Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, premjerė Ingrida Šimonytė portalui LRT.lt teigia, kad Vilniaus Koncertų ir sporto rūmai galėtų tapti memorialu žydams. Jau daugiau nei dešimtmetį svarstyta, kaip sutvarkyti istorinį brutalizmo stiliaus pastatą – pagrindine idėja laikytas konferencijų centro kūrimas, tačiau tokio žingsnio Vyriausybė gali atsisakyti.

Unikalaus stogo ir brutalizmo stiliaus pavyzdys. Jeigu sostinėje yra bent kelios vietos, kur apsilankius įmanoma per kelias akimirkas grįžti laiku, tai Vilniaus koncertų ir sporto rūmų teritorija – viena jų. Apleista ir tarsi pamiršta, nors ankščiau dvelkė gyvybe.

Tačiau prieš pusę amžiaus statyti Koncertų ir sporto rūmai alternatyvų atgimti neturėjo. Vizijos ir planai, kad unikalus pastatas gali būti atnaujintas ir virstų konferencijų centru, susikirto su kita realybe – rūmai pastatyti viduryje labai senų Šnipiškių žydų kapinių.

O joms atminti testovi nedidelis paminklas. Žydų bendruomenės pirmininkė sako, šiandien minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną tenka konstatuoti – kapinių teritorija iki šiol nesutvarkyta.

Prie ,,Žydų Motinos”  paminklo vykusiame minėjime dalyvavo ir Panevėžio miesto vadovai

Tikrai pamiršti nacistinės Vokietijos nusikaltimus, II-ojo Pasaulinio karo metais, neįmanoma. Maža to, būti šališku ir manyti kad tavęs tai neliečia – dvigubas nusikaltimas 2005 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta rezoliucija, sausio 27-ąją paskelbti Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

Tai laikas, skirtas mums visiems prisiminti beprotiško Hitlerio projekto aukas, milijonus nužudytųjų žydų. „Šiandien, labiau nei bet kada, jauni žmonės turi žinoti, suprasti ir atminti: tai yra vienintelis būdas tikėtis, kad tas neapsakomas siaubas nepasikartos, tai yra vienintelis būdas išvaryti mus iš tamsos“, – sako Holokaustą išgyvenusi žydų kilmės rašytoja Elisa Springer. Antrojo pasaulinio karo metais vykdytas sistemingas, masinis žydų genocidas, dar vadinamas Šoa, Lietuvos istorijoje pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį: Holokausto nacių okupuotoje Lietuvoje išžudyta beveik 96 procentai žydų, tai yra apie 200 tūkstančių žmonių.