Holokaustas

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą

Gegužės 23d. Vilniuje,  vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .

Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.

Gyvųjų marše taip pat žygiavo  bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.

Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.


Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.

Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.

„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.

Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir  pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“

Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.

Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:

“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas  Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.

“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).

Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.

Daugiau renginio nuotraukų.

 

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Arie Ben-Ari Grodzensky kalba prie Panerių memorialo Gyvųjų maršo dieną 2018

Pirmiausiai leiskite Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybės vardu padėkoti Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei už šio maršo organizavimą.

Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.

Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kaip atstovai, kurie atstovauja kartas, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.

Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.

Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m.  išvyko į Izraelį.

Nėra kito įvykio žmonijos istorijoje, prilygstančio Holokausto tragedijai, kuri užgriuvo mūsų tautą. Iki šiol mums, išgyvenusiems Holokaustą, ir bet kuriam kitam žmogui yra sunku suvokti, kaip žmogus sugebėjo sugalvoti ir įvykdyti metodišką visos tautos naikinimą. Niekada negalėsime suprasti, kodėl buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tarp kurių buvo 1.5 milijono vaikų ir kūdikių. Ir kaip vieni žmonės galėjo taip siaubingai elgtis su kitais žmonėmis.

Muziejuje Jad vašem įrašyti 891 lietuvis, kuriam suteiktas pats garbingiausias pasaulio žydų įvertinimas – „pasaulio tautų teisuolis“. Mums visiems žinomi tų drąsių ir didvyriškų  lietuvių, gelbėjusių žydus, ir nebijojusių mirtino pavojaus, gręsiančio jiems ir jų artimiesiems, vardai – tai gerbiami Petras Baublys, Jonas Žemaitis, Sofija Kimantaitė – Čiurlionienė, Sofija Binkienė, Vladimiras Zubovas ir k.t.

Žurnalistams paklausus Sofijos Binkienės, kodėl ji gelbėjo žydus nebijodama  pavojaus, kuris grėsė visai jos šeimai, Sofija atsakė – norėjau išgelbėti Lietuvos sąžinę ir garbę.

Mūsų širdyje amžiams liks šešių milijonų mūsų tautos žmonių, tarp kurių buvo 235 trūkstančiai Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, atmintis. Tūkstančiai lietuvių bendradarbiavo su naciais ir žudė žydus vien todėl, kad jie buvo žydai, nors dar vakar – užvakar jie buvo tiesiog kaimynai, suolo draugai mokykloje arba kolegos darbe. Jie žudė juos su neapsakomu žiaurumu.

Nežiūrinį į tai, ką paminėjau anksčiau, Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovybė nenori keršyti ar įamžinti nesantaiką su esama Lietuvos vyriausybe – atvirkščiai – mes siekiame palaikyti  bendradarbiavimu grįstus santykius, kurie, viena vertus, yra paremti visišku istorinės tiesos ir įvykių, įvykusių per Holokaustą, pripažinimu, o antra vertus  – noru tęsti nuolatinį siekį gilinti gerus santykius, kokie šiuo metu yra tarp Lietuvos ir Izraelio.

Mums yra žinoma apie esminius pokyčius Lietuvoje, susijusius su ryžtinga vyriausybės kova su antisemitizmu, kaip ir apie tarptautinių organizacijų paramą Izraeliui. Aš noriu perduoti lietuviams, su kuriais užaugau – naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą ir įvykius, vykusius per Holokaustą.

 

Tebūnie palaimintas žuvusiųjų per  Holokaustą atminimas

 

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Mindaugas Kvietkauskas. Nepatogus Vilniaus geto vaiko liudijimas

Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Tel Avive pristatyta Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis” (papildyta nuotraukomis)

Renginio nuotraukos Mildos Rūkaitės.

Iškilmingame knygos pristatyme ( 2018 05 16 ) dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas su žmona.

Knygos pristatymas vyko Tel Avive, Beit Vilna – Vilniaus litvakų namuose, svečius priėme Beit Vilna vadovė Miki Kantor (nuotraukoje – pirma dešinėje). Taip pat dalyvavo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje direktorių tarybos pirmininkas Arie Ben-Ari Grodzensky.

Į pristatymą atėjo Icchoko Rudaševskio puseserės Sorė Vološin (pirma kairėje) ir Golda Rudaševsky (dešinėje). Sorė Vološin pabėgo iš Panerių žudynių, kur buvo sušaudyta jos ir  Icchoko Rudaševskio šeima. Sorė Vološin – mergaitė, suradusi Icchoko dienoraštį geto slėptuvėje, po karo jis buvo išleistas įvairiomis kalbomis, tik šiemet pagaliau išleistas ir lietuvių kalba.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

Šeimos nuotraukoje: viršuje – Icchokas Rudaševskis, dešinėje – Sorė Vološin

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Rengiant knygą, dirbo vertėjas Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, poetas, literatūrologas, jis dalyvavo ir Tel Avive knygos pristatyme kartu su dailininke Sigute Chlebinskaite, kūrusia knygos iliustracijas.

Ruošiant knygą, ženkliai prisidėjo Niujorko YIVO institutas, kuriame saugomas Icchoko Rudaševskio rankraščio originalas, taip pat Jad Vašem muziejus Izraelyje, Vašingtono Holokausto muziejus, Lietuvos archyvai, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Nuotraukoje – smuikininkas Jokubas Zalcmanas griežia smuiku, kuriuo griežė Vilniaus geto smuikininkai. Trys išlikę geto smuikai padėti ant stalo, juos restauravo Amnonas Wainšteinas.

Daugiau nuotraukų galerijoje.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky susitiko su Yad Vašemo muziejaus vadovu

Nepaisant neramumų , šiomis dienomis kilusių  Jeruzalėje ir itin įtemptos darbotvarkės Yad Vashem direktorato pirmininkas Avner Shalev 2018-05-15 skyrė savo laiką susitikimui su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, kuri įteikė jam Icchoko Rudaševskio knygą, aptarė šios knygos svarbą tolimesniam Lietuvos visuomenės Holokausto suvokimui.
Avner Shalev labai teigiamai įvertino  nuoseklų LŽB pirmininkės ir bendruomenės darbą Holokauto įamžinimo ir žydų kultūros sklaidos srityse.

Avner Shalev stovi centre, šalia Fainos Kukliansky.

Avner Shalev Pasaulinio Holokausto atminimo centro Yad Vashem direktorato pirmininkas nuo
1993 m.  Nuo pat savo kadencijos pradžios A. Shalev stengėsi perteikti Holokausto atminimą ir švietimą taip, kad šią katastrofą suprastų XXI amžiaus žmonės. Toks jo tikslas Yad Vashem veikloje. Jis atidarė Tarptautinę Holokausto studijų mokyklą, taip pat plečia Yad Vashemo archyvus ir tyrimų objektus. Jis yra Holokausto istorijos muziejaus, atidaryto 2005 m. vadovas ir Yad Vashem pastovios ekspozicijos apie žydus Auschwitz-Birkenau valstybiniame muziejuje, atidarytame 2013 m. kuratorius.

Šiandien Tel Avive pristatoma Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis”.

Pristatymas vyks hebrajų kalba, todėl publikuojamas skelbimas yra taip pat hebrajų kalba.

Vilniuje paskirta vieta atminimo ženklui Pasaulio Tautų Teisuoliams

2018 m. balandžio 26 d. raštu Vilniaus m. savivaldybės meras Remigijus Šimašius  pritarė 2016 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės siūlymui statyti paminklą Pasaulio Tautų Teisuoliams Misionierių sodo teritorijoje, netoli Onos Šimaitės gatvės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja už tarpinstitucinį susitelkimą spręsti valstybinės reikšmės Pasaulio Tautų Teisuolių atminties įamžinimo klausimą.

20180426102504
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre spektaklis “Nutildytos mūzos”

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centre spektaklis “Nutildytos mūzos”

Gegužės 8 d. 17.30val. Tolerancijos centre asociacija „Rokiškio teatras“ pristato spektaklį “NUTILDYTOS MŪZOS”. Režisierė Neringa Danienė

Asociacija “Rokiškio teatras” ir Rokiškio krašto muziejus 2016-2017 m. bendradarbiavo projekte „Nutildytos mūzos“. Pagal muziejininkų surinktą medžiagą bei jaunos poetės Matildos Olkinaitės išlikusį dienoraštį buvo sukurtas scenarijus ir pastatytas spektaklis „Nutildytos mūzos“ apie Panemunėlyje tarpukaryje gyvenusių žydų Olkinų šeimos tragišką istoriją. „Nutildytos mūzos“ respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ ( dalyvavo 82 teatrai) pateko į geriausių 2015-2016 m. spektaklių dešimtuką. „Atspindžių“ komisija ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga nominavo pastatymą net penkioms statulėlių „Tegyvuoja teatras“ nominacijoms, vieną statulėlę spektaklio kūrėjai laimėjo.

Režisierė Neringa Danienė rašo, kad kuriant spektaklį paaiškėjo, kad Olkinų šeimos sušaudymo vieta miškuose netoli Kavoliškio žinoma tik apytikriai, visiškai apleista, niekaip nepažymėta. Jaunutės talentingos poetės Matildos Olkinaitės eilėraščių rinkinys taip niekada ir nebuvo išspausdintas. Tik 2008 m. Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“ iš užmaršties prikėlė ir išspausdino per stebuklą išlikusio Matildos dienoraščio tekstus. Matildos eilėraščiai ir dienoraštis, ilgus metus slėpti po Panemunėlio bažnyčios altoriumi, šiuo metu saugomi prof. Irenos Veisaitės archyvuose. 

“Grįžtančios atminties” diplomą Izraelyje Esterai Klabinaitei Grobman įteikė VU rektorius prof. Artūras Žukauskas

Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas Izraelyje, Arado mieste, gegužės 1d. įteikė Vilniaus universiteto „Grįžtančios atminties“ diplomą Esterai Klabinaitei Grobman (98), išgyvenusiai Holokaustą, kalėjusiai Kauno gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ji vienintelė iš Holokaustą patyrusių buvusių studentų yra gyva, jaunystėje svajojusi būti chemike, ji įstojo į universitetą studijuoti chemiją, bet mokytis teko tik vienerius metus, deja. 1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Holokaustui, ji išbraukiama iš sąrašų už tautybę kaip žydė.

Nuotraukos Mildos Rūkaitės

Rektorius, gerbdamas Esteros Klabinaitės Grobman, nuvyko įteikti diplomo į Esteros namus Arado mieste. Diplomo įteikime taip pat dalyvavo Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas, VU doc. dr. Jurgita Verbickienė, Esteros Klabinaitės Grobman sūnus su žmona, du anūkai ir proanūkas.

Rektorius prof. Artūras Žukauskas, įteikdamas diplomą, sakė: „ Tai mūsų duoklė buvusiems bendruomenės nariams, kurie buvo pašalinti iš Universiteto totalitarinių režimų ir šiandien mes grąžiname jų diplomus. Mūsų istorikai dirba ir ieško buvusių studentų įvairiais būdais Lietuvoje ir pasaulyje.“

Monumentas Janui Zwartendijkui – Kauno istorinės atminties sugrąžinimas

Po ketverių metų derinimo monumentą žydų gelbėtojui Kaune įgyvendinantys partneriai Lietuvoje ir Nyderlanduose teigia, kad tai – miesto atminties sugrąžinimas.
„Ši diena tikrai yra neeilinė. Kaunas yra kaip miestas-muziejus po atviru dangumi, kur yra ne vienas istorijos tarpsnio sluoksnis, ženklas, liudijantis vieną ar kitą laikotarpį. Manau, Kaunas yra ne kartą įrodęs, kad miestas yra stiprus tada, kai stiprus jo turinys ir kai miestas sugeba tą turinį parodyti kitiems“, – ketvirtadienį pristatant planuojamą monumentą kalbėjo Kauno vicemeras Simonas Kairys.

J. Zwartendijko išduotos „Kiurasao vizos“ sudarė galimybę Japonijos konsului Kaune Čiunei Sugiharai išduoti tranzitines Japonijos vizas, išgelbėjusias gyvybes keliems tūkstančiams žydų.

M. Mažvydo bibliotekoje paskaita „Holokausto atminties problema šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje“

Balandžio 26 dieną 17:30 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į paskaitą „Holokausto atminties problema šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje“, kurią skaitys Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Hektoras Vitkus.

Holokausto atminties tyrimai nuolat plėtojami įvairių šalių akademinėse institucijose. Lietuvoje ši tematika taip pat sulaukė įvairių mokslo sričių atstovų dėmesio ir kartais tampa visuomenės diskusijų objektu. Tačiau kol kas lieka atviras klausimas, kiek Holokausto atminties problematikos tyrimai yra pasistūmėję Lietuvos istorijos mokslo srityje. Todėl paskaitoje aptariamas gana specifinis ir pastaruoju metu aktualumo nestokojantis objektas – Holokausto atminties vieta šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje.

Pranešėjas dr. H. Vitkus analizuos šiuos klausimus: kokios Holokausto atminties koncepcijos egzistuoja šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje ir kokios jų sąsajos su pasaulinio lygmens Holokausto atminties teorinėmis prieigomis? Ar galima teigti, kad Holokausto atminties tyrimai yra tapę integralia Holokausto istoriografijos Lietuvoje dalimi? Gal esama pagrindo tvirtinti, kad Holokausto atminties tyrimai ir metodologinės jų galimybės dar nėra tinkamai įvertinti Lietuvos istorikų ir kol kas kaip savarankiška tyrimų imtis išlieka tik sociologijos ir psichologijos analitiniame lauke?

Susidomėjusius Holokausto atminties problematika maloniai kviečiame dalyvauti viešoje paskaitoje.

Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas

“Pajūrio naujiienos”, Romualdas Beniušis

 

Veržbolauskų šeima apie 1936-uosius. Klaipėda

Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).

Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti?

Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus.

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.

Startuoja puslapis, pristatantis asmeniškas Holokausto metu nukentėjusių žmonių istorijas

Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“, – savo prisiminimuose rašo Tamara Lazersonaitė, profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko Lietuvoje Vladimiro Lazersono duktė. Tariamai saldintą arbatą Vladimiras Lazersonas su šeima gėrė Kauno gete“, – taip naujai startavusiame puslapyje atminimoakmenys.lt pristatoma Kauno inteligentijai tarpukariu priklausiusi Lazersonų šeima.

Klinikinės psichologijos pradininkas Lietuvoje kartu su žmona gydytoja Regina Lazersoniene-Safochinskaite buvo įkalinti Kauno gete, vėliau išvežti į koncentracijos stovyklas, kur ir mirė. Holokaustą išgyveno tik du iš trijų Lazersonų vaikų.

Yom Ha Shoa aukų pagerbimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Yom Ha Shoa aukų pagerbimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje

Yom Ha Shoa, Holokausto aukų pagerbimo dieną Lietuvos žydų bendruomenė susirinko į J.Heifetzo salę, sirenos gausmo klausydami, atsistoję pagerbė nužudytų žydų atminimą.

Nuotraukoje:Holokaustą išgyvenę Fania Brancovska ir Šapsai Cholem.

Smuiko garsais ir malda už aukas prasidėjo liūdna ceremonija. Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prisiminė savo šeimos artimiausius žmones, kurių palaikai guli Kaktiškėse.

Uždegdama žvakę, ji jidiš kalba išvardino visus gimines, nužudytus per Holokaustą. Po to žvakes uždegė geto kalinė Mina Frišman ir Kauno getą bei Dachau koncentracijos stovyklą išgyvenęs Šapsai Cholem, buvusi Vilniaus geto kalinė ir pasipriešinimo dalyvė Fania Brancovska, Vilniaus geto  120 kalinių išvedusio per kanalizacijos požemius, Šmuelio Kaplinskio dukra Ruta Kaplinsky.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon žvakę uždegė už didvyriškai pasipriešinusius Holokaustui, už išsigelbėjusius vaikus, už drąsius kovotojus, sukilėlius. Ambasadorius prisiminė Varšuvos getą, kur šiandien, tuo pačiu metu, kai LŽB vyksta minėjimas, Lenkijoje Izraelio prezidentas Reuven Rivlin dalyvavo Varšuvos geto žydų sukilimo 75-mečio ceremonijoje. Sukilimas truko nuo 1943 m. balandžio 19 d. iki gegužės 16 d. Jį numalšino SS daliniai.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 240 tūkstančių žydų. Beveik kiekviename miestelyje ar gyvenvietėje buvo įsikūrusi žydų bendruomenė.

Yom Ha Shoa minėjimas LŽB prasidėjo filmu “Manoji Vilne”

Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo dokumentiniu filmu „Manoji Vilne“ apie šimtmečius gyvavusį, per Holokaustą išnykusį Vilniaus žydų pasaulį.

Balandžio 10d. Jašos Heifetzo salėje vykusioje filmo peržiūroje dalyvavo režisierius Saulius Beržinis, montažo režisierius Vytautas Gradeckas, fotografas Rimantas Dichavičius. “Manoji Vilnė”   filmas-dokumentas, pasakojantis apie Vilniaus miesto žydų kultūrinį gyvenimą, likimą. Filme skambėjo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika. Vakaro metu buvo pristatyta grafiko Ovidijaus Talijūno paroda  „Manologas“- kiekvienas paveikslas – jidiš abėcėlės viena raidė ir jos įsivaiduojama prasmė.

Dingusio pasaulio vaizdai, plaukiantys ekrane,  su žmonėmis, namais, kapinėmis, sinagoga,- priminė iki Holokausto buvusį Lietuvos Jeruzalės gyvenimą ir žūtį, juk prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo vadinamas dvasiniu žydų centru. Todėl Yom Ha Shoa išvakarėse, pagerbdami Holokausto aukas, klausėmės fotografo Rimanto Dichavičiaus, kuris spėjo užfiksuoti dar tai, kas liko Vilniuje po Holokausto – Olandų g. buvusias žydų kapines. Kapinės buvo sunaikintos 1965m.

Antkapiai virto statybine medžiaga, o apie 10 ha  žemės per kelis dešimtmečius užžėlė mišku. Dabar teritorija tvarkoma ir turėtų būti  įpaminklinta.

Buvusių kapinių vieta Vilniuje – tik aidas tik šešėlis, menki  trupiniai To, ko jau nebėra. Nei žmonių, nei kapų. Jie visi virto skalda, tiltų ir namų pamatais, laiptais… Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu , kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, skaudžiu dokumentu.

Tokiu pat dokumentu, liudijusiu apie žydų gyvenimą, filme rodomi namų griuvėsiai su jidiš kalba užrašytais žodžiais, prieš 30 metų filmuoti, Holokaustą išgyvenę, vilniečiai žydai, kurie kalba apie savo šeimų praradimą gimtąja jidiš. Jei ne Holokaustas, turbūt ir šiandien Vilniaus gatvėse skambėtų jidiš…

Filmo kadruose slenka tarpukario Vilniaus vaizdai su Šnipiškių kapinių nuotraukomis, kapines sunaikinti ketinta dar 1930 m., bet išgelbėjo žydų protestai, tačiau po Holokausto, sovietmečiu jau nebuvo kam protestuoti ir kapinės ant Neries kranto buvo nušluotos, net žymės neliko, tik paminkliniai akmenys buvo įmūryti įvairiose Vilniaus vietose.

Pasak menininko, kūrusio fotografijas, Rimanto Dichavičiaus – kapinės – daugiaprasmis simbolis. „Antkapiniai paminklai – tai dar subtilesnis žemiškas klodas. Žmogus gyvena žmoguje, jo atminty,  jo širdy, pradėtų darbų tąsoje. Kam statyti paminklus, įdėti tiek triūso, meilės, kūrybos, jei atėję kiti, juos sunaikins, kaip mes sunaikiname iš kitų paveldėtą palikimą?

Kas suskaičiuos visas aukas, skriaudas ir praradimus, kai net akmenys paverčiami dulkėmis. Tai vyks tol, kol kiekvienas suprasim paprastą ir amžiną Tiesą – Naikini Atmintį – uždarai sau Kelią į Ateitį.“

 

  1. Talijūno darbų paroda vyks iki gegužės 10 d., J.Heifetzo salės fojė, III a. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4, Vilnius

Kviečiame aplankyti parodą, kurios metu Jums patikusius darbus galėsite ir įsigyti!

 

Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje 2018 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Adv. Faina Kukliansky apie projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “

Nuoširdžiai džiaugiuosi Lietuvos žydų bendruomenei suteikta galimybe įgyvendinti EVZ (Vokietija) remiamą projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas “. Vertinant didžiulę tarptinstitucinio bendradarbiavimo svarbą ir aktualumą, bendruomenė projektą įgyvendina kartu su patyrusiais ir gerai pažįstamais partneriais: Romų visuomenės centru, Lietuvos žmogaus teisių centru ir Moterų informacijos centru bei suburta ekspertų grupe.

Kalbant apie antisemitizmo apraiškas Lietuvoje, teigiami pokyčiai akivaizdūs – švęsdama 30 metų nuo atsikūrimo pradžios, Lietuvos žydų bendruomenė išgyvena tikrą šiuolaikinį kultūrinį renesansą – ji yra stipresnė, o susidomėjimas žydiškąja tematika Lietuvoje yra didesnis negu bet kada anksčiau. Bendruomenė savo jėgomis iš dalies prisidėjo prie šio teigiamo lūžio –  nuo 2013 m. įgyvendindama Tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė “, kuri iki šiol pritraukė daugiau nei 7000 sekėjų socialinėse medijose ir atvėrė žydų kultūrą Lietuvos visuomenei. 2017-ieji taip pat žymėjo keletą svarbių laimėjimų Žmogaus teisių ir istorinės tiesos įamžinimo kontekste: surengtas jubiliejinis „Gyvųjų Maršas“ Panerių masinių žydų žudynių vietoje, Lietuva priėmė Tarptautinio Holokausto Aljanso (IHRA) Antisemitizmo definiciją, bendruomenė Lietuvoje ėmėsi lyderio vaidmens įgyvendinant tarptautinę atminties kampaniją „We Remember“, kurios kulminacija tapo Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimo renginys LR Užsienio reikalų ministerijoje kartu su aukštais valstybės vadovais, žydų bendruomenės nariais bei visuomenininkais. 2018 m. vasarį bendruomenės pastangomis į lietuvių kalbą buvo išverstas ir išleistas Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis “. Šis leidinys, kuris yra autentiškas pirminis Holokausto istorijos šaltinis, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tikimės, kad jis bus priimtas kaip Holokausto švietimo priemonė šalies bendrojo lavinimo įstaigose.

LŽB atidengta atminimo lentelė žydų pasipriešinimo kovų dalyviui Abai Kovneriui

 

Minint Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo dalyvio, rašytojo ir kovotojo 100-metį, kovo 14d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje pagerbtas jo atminimas, atidengiant lentelę. Ceremonijoje dalyvavlo bendruomenės nariai, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, kalbėjusi, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė A.Kovnerio atsišaukimo, skirto geto kaliniams, žodžius, ragindamas juos priešintis:“ Neiti kaip avys į skerdyklą“.  Po Antrojo pasaulinio karo jis vadovavo grupei keršytojų plano kūrėjų, keršydamas naciams už žydų žudynes. Izraelyje gyvendamas, jis kovojo mūšiuose dėl Izraelio Nepriklausomybės. Kai vieno kibuco kovotojus apsupo egiptiečiai, jie norėjo pasiduoti, Kovneris kritikavo juos viešai, nes jo nuomone, visada reikia priešintis. Ambasadorius priminė garsų A.Kovnerio liudijimą 1960 m. pradžioje,  kai jis buvo autoritetingu Holokausto liudininku, dalyvaudamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procese Izraelyje.

Fania Brancovska – buvusi Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvė kaip ir Aba Kovneris. Ji pasakojo savo prisiminimus apie Kovnerį, kai gete atsidūrę jaunuoliai svarstė, kaip pasipriešinti naciams. Jie įkūrė Suvienytą jaunimo pasipriešinimo organizaciją, panašią kaip Varšuvos gete, joje dalyvavo įvairių politinių partjų atstovai, susivienyję į partizaninį karinį judėjimą. Aba Kovneris buvo darbininkų sionistų atstovas, organizacijos vado pavaduotojas. Vadas buvo I.Vitenbergas. Norint kovoti, reikėjo ginklų.Šmuelis Kaplinskis iki karo dirbęs Vilniaus kanalizacijos įrenginiuose parodė kelią, kaip įnešti ginklus per kanalizacijos tinklus. Prisimenu kaip Kaplinskis 1943m. kanalizacijos tinklais išvedė 130 žmonių iš geto į laisvę. Jis labai daug gero padarė pogrindžio kovotojams. Mes mokėmės šaudyti geto bibliotekoje Žemaitijos g. Mums daug padėjo kaminkrečiai, kurie galėjo laisvai vaikščiori po miestą, jie atnešdavo mums ginklų. Dirbtuvėse dirbdavo žydai, kurie remontuodavo ginklus, jie juos pavogdavo ir tokiu būdu buvo kaupiamos ginklų atsargos partizaninei kovai.

Aba Kovneris iki 1935 m. mokėsi Vilniaus privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut” tame pačiame pastate, kur  šiuo metu yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, mokydamasis  “Tarbut”, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.

 

 

Abos Kovnerio – žydų rašytojo ir kovotojo 100-mečio minėjimas

Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Mindaugas Jackevičius, DELFI.lt

Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“, – savo dienoraštyje rašė Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis, kurio per stebuklą išlikęs dienoraštis pagaliau sugulė į lietuviškai išleistą knygą „Vilniaus geto dienoraštis“.
Dienoraštyje rasime ir kraupius vaiko liudijimus apie lietuvius žydšaudžius – Icchokas susirietęs drebėjo sandėliuke ant lentų, o po juo vaikščiojo ir žibintuvėliais švietė sugauti norėję lietuviai. Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš kalba Icchokas įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Lietuvių ir jidiš kalbomis išleista knyga savaitgalį pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Namas išlikęs iki šių dienų Dienoraščio vertėjas ir tyrėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kad tokių dokumentų pasaulyje yra apie 50.