Holokaustas

Toliau krapšto seną žaizdą: Generolas Vėtra tampa išbandymu Lietuvai

Toliau krapšto seną žaizdą: Generolas Vėtra tampa išbandymu Lietuvai

Mindaugas Jackevičius, www.lrt.lt

Lietuvos žydai prašė iki rugsėjo 23 d. nukabinti karininko Jono Noreikos atminimo lentą nuo Vilniaus centre esančios bibliotekos. Pirmąjį puslapį Lietuvai ir J. Noreikai praėjusią savaitę skyrė įtakingas JAV dienraštis „The New York Times“, karininko klausimą pavadinęs išbandymu Lietuvai.

Tuo metu Lietuvos pusė nežino, kaip reaguoti į užgriuvusį dėmesį. Istorikai tvirtina viską ištyrę: J. Noreika-Generolas Vėtra žydų nežudęs, bet su naciais kolaboravęs. Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasirodžiusias publikacijas vadina mėgėjiškomis, kliaujasi Lietuvos istorikais, tačiau ar Vilniaus centre turi kabėti lentelė J. Noreikai, nesako. „Išbandymas Lietuvai: J. Noreika – nacių kolaborantas ar nacionalinis didvyris?“. Taip pavadinta publikacija įtakingame JAV leidinyje.

Lenkijos emigracinės vyriausybės institucija, organizavusi pagalbą žydams Holokausto metu

Lenkijos Užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius Ir LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis su Lietuvos žydų bendruomenės 5779 m. kalendoriumi, skirtu Holokausto vaikams.

Minint Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metinės bei Irenos Sendlerowos metų proga Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje, bendradarbiaudami su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, pristatė Vilniuje nepaprastą parodą „Żegota. Pagalbos žydams taryba“, kurią paruošė Tautos atminties institutas. Pirmoji parodos ekspozicija veikė š. m. pavasarį Kauno IX forte.
Pagalbos žydams taryba buvo lenkų pogrindžio humanitarinė organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1945) kaip Lenkijos emigracinės vyriausybės institucija, organizavusi pagalbą žydams tiek getuose, tiek ir už jų ribų. Taryba veikė kodiniu pavadinimu „Żegota“. Paroda pasakoja apie „Żegotos“ įkūrimą ir jos veiklą, primena jos pagrindinius didvyrius bei kai kurių jos globotinių asmenybes.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus renginiai, skirti paminėti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną

Rugsėjo 17–23 d. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia nemokamai aplankyti Holokausto ekspoziciją, įsikūrusią Pamėnkalnio g. 12, Vilniuje. Ekspozicijoje taip pat vyks nemokamos ekskursijos: rugsėjo 17 d. 12 val., rugsėjo 18 d. 16 val., rugsėjo 19 d. 12 val., rugsėjo 20 d. 12 val., rugsėjo 21 d. 15 val. Reikalinga registracija el. paštu jewishmuseum@jmuseum.lt.

Rugsėjo 21 d. 12.30 val. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia bendrojo ugdymo mokyklas, tolerancijos ugdymo centrus ir visas Lietuvos švietimo institucijas paminėti 75-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines sudalyvaujant pilietinėje iniciatyvoje „Atminties kelias“. Dalyviai kartu eis nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo, kur paliks atsineštus akmenėlius čia nužudytų žydų atminimui. Daugiau informacijos ir registracija el. paštu ingrida.vilkiene@lrv.lt arba telefonu (8~706) 63 818.

VARDAI. Žmogus nėra skaičius

 Minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, rugsėjo 23 d. įvairiose Lietuvos vietovėse bus skaitomi Holokausto aukų vardai. Antrojo pasaulinio karo metais nužudyta virš 90 proc. mūsų šalyje gyvenusių žydų. Pilietinė  iniciatyva VARDAI kviečia prisiminti žiauriai nužudytus Lietuvos žmones balsu ištariant jų vardus ir pavardes.

VARDŲ skaitymai viešose Lietuvos miestų ir miestelių vietose vyksta jau aštuonerius  metus. Dalyvavusieji renginiuose, sako, kad būtent toks Holokausto aukų prisiminimas padeda labai asmeniškai pajusti tragedijos mastą.

„Kai savo balsu skaitai vardus, pavardes ir profesijas tų žmonių, kurie čia gyveno, nebegali apsimesti, kad jų nebuvo, nebegali apsimesti, kad tas žmogus negyveno, ir statistika pradeda reikšti ne tik skaičius. Taip atsiranda drąsos atviriau žiūrėti į istoriją“, –  sako Milda Jakulytė-Vasil

Lietuvos gyventojai  taip pat kviečiami aplankyti arčiausiai esančias žydų žudynių vietas.

Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 d. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus getas.

Kauno geto kalinys: gimęs Efraimu, užaugo kaip Kazimieras

Kauno geto kalinys: gimęs Efraimu, užaugo kaip Kazimieras

Efraimas sutiko būti fotografuojamas tik iš šono. Karolinos Savickytės nuotr.

Bernardinai.lt

Šiandien Paneriuose tvyro sakrali ramybė – vėjas švelniai įsiūbuoja pušų viršūnes, retkarčiais atnešdamas bėgiais riedančių traukinių gausmą. Bevaikštinėdamos vingiuotais memorialo teritorijos takais išgirstame guvius amerikiečių turistų balsus. Susidūrus su jais akis į akį, vienas vyrukas mums mosteli ranka rodydamas garbaus amžiaus vyro pusėn ir sušnabžda: „This man is the survivor of Kaunas ghetto“ (liet. Šis žmogus išsigelbėjo iš Kauno geto).

Šviesi traškančios medžiagos sportinė striukytė, melsvai žalsvos spalvos marškiniai, tamsios džinsinės kelnės ir juodi odiniai batai – sakyčiau, įprastas šiuolaikinio inteligento įvaizdis. Senolis šypteli, mes jam atsakome tuo pačiu. Staiga dirsteli į jų grupei ekskursiją vedančią bei apie Panerių tragediją pasakojančią gidę ir švaria lietuvių kalba mums sako: „Ji labai įdomiai kalba, teisingai viską pasakoja. Pasiklausykit.“

„O mes norėtume jūsų pasiklausyti“, – atsakau ir sugaunu kiaurai veriantį jo rudų akių žvilgsnį.

 

Pivonijos šile pagerbtas nužudytų žydų atminimas

Pivonijos šile esančioje Holokausto vietoje tradiciškai paminėtas čia nukankintų ir palaidotų žydų atminimas. Šiame renginyje nemažai dėmesio skirta ir atminties ženklams, kurie įamžina bei įamžins šios tautos atstovus.

Į iškilmes trečioje pagal dydį Lietuvos Holokausto vietoje susirinko Ukmergės žydų bendruomenės nariai, atvyko jų tautiečių iš Kauno, Vilniaus, kitų miestų bei šalių. Renginyje dalyvavo rajono mero pavaduotoja Klavdija Stepanova, kaip ir kasmet, sulaukta Dukstynos pagrindinės mokyklos bendruomenės atstovų, būrelio ukmergiškių.

Bėgantys metai retina 1941-iais vykusios tragedijos amžininkų gretas. Nusilenkti savo tautos atstovams skuba jau kitos kartos žydai. Daugelis jų į tėvų ir senelių žemę atsiveža savo vaikus ir tarsi perduoda tradiciją pirmą rugsėjo sekmadienį susirinkti Pivonijos šile ir kartu prisiminti čia palaidotus šeimų narius, kitus artimuosius.

1941-ųjų rugpjūtį-rugsėjį į paskubomis iškastas duobes dešimtimis gulė vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai. Pivonijos šile nekaltai žuvo beveik visa Ukmergės žydų bendruomenė. Po šimtametėmis pušimis kartu su nužudytaisiais palaidota didelė dalis šios tautos tradicijų, kultūros… Ukmergės žydų bendruomenės duomenimis, 1941 m. rugpjūčio 18–19 ir rugsėjo 5 d. nužudyta 6 354 žydų tautybės asmenys, gyvenę Ukmergėje. Pivonijos šile iš viso ilsisi beveik dvylikos tūkstančių žydų palaikai.

Kauno žydų bendruomenė pagerbia Holokausto tragedijos aukas

Kauno žydų bendruomenė pagerbia Holokausto tragedijos aukas

Kiekvienais metais paskutinę rugpjūčio savaitę Kauno žydų bendruomenė pagerbia Holokausto tragedijos aukas, tradiciškai aplankomos Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos IV forte vietos, o pastaruoju metu į šį liūdną maršrutą įtraukta ir Prienų bei aplinkinių miestelių (Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt.) žydų žudynių vieta.
Minėjime Prienuose pasisakiusios Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Prienų rajono mero patarėja Jūratė Zailskienė kalbėjo apie istorinės atminties ir tokių renginių svarbą ne tik ir ne tiek žydams, kiek lietuviams, apie būtinybę suvokti, kad Holokaustas buvo ne kitos tautos, ne “jų”, bet mūsų, visų Lietuvos piliečių tragedija ir siaubinga netektis, sugriovusi įprastą miestelių gyvenimą, atėmusį iš jo spalvas ir įvairovę. 
 KŽB pirmininkas Gercas Žakas tarė keletą žodžių jidiš kalba, deja, jau nebeskambančia Prienuose ir jų apylinkėse, jis išreiškė padėką organizatoriams, jauniesiems muzikantams bei susirinkusiems, tarp kurių buvo ir seni KŽB bičiuliai balbieriškiečiai – Rymantas Sidaravičius, Balbieriškio pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Valančius, mokytoja Reda Valančienė ir jų mokiniai. Po minėjimo jo dalyviai aplankė Prienų krašto muziejuje veikiančią, iš Vilniaus Gaono žydų muziejaus atkeliavusią parodą “Išgelbėtas žydų vaikas pasakoja apie Šoa”.
Jos kuratorei muziejininkei Viktorijai Bielievičienei tikras stebuklas buvo sutikti gyvą buvusią Kauno geto kalinę, KŽB narę Frumą Kučinskienę, kuri pasidalino prisiminimais ne tik apie save, savo gelbėtojus, bet ir apie kitus, kurių istorijos pasakojamos ekspozicijoje.

Popiežius vizito Vilniuje metu pagerbs Holokausto aukas geto teritorijoje

 

Rugsėjo 23 d. popiežius Pranciškus, grįždamas iš Kauno, sustos pagerbti Holokausto aukų Vilniaus geto teritorijoje.

Rugsėjo 23-iąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido diena. Prieš 75-erius metus, 1943 m. rugsėjo 23 dieną, buvo sunaikintas Vilniaus getas.

Galutinė popiežiaus Pranciškaus vizito programa bus paskelbta rugsėjo pradžioje.

LVK pasiruošimo popiežiaus vizitui komiteto informacija

 

Kauno žydų bendruomenė kviečia dalyvauti

2018 m. rugpjūčio 30 d. Kauno žydų bendruomenė pagerbs Holokausto aukas Petrašiūnų žydų žudynių bei Inteligentų akcijos įvykdymo vietose.
 Minėjimo pradžia 16 val. prie stelos nužudytiems Petrašiūnų žydams atminti, vėliau bus vykstama į IV fortą, kuriame buvo sušaudyti Kauno gete kalėję žydų inteligentai.

B. Netanyahu Paneriuose: mes niekada nebebūsime pažeidžiami (papildytas)

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Panerių memoriale nacių aukas pagerbęs B.Netanyahu: „Nebegalime būti tokie bejėgiai“

Vilnius, rugpjūčio 24 d. (BNS). Lietuvoje viešintis Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahu) penktadienį apsilankė Vilniaus pakraštyje esančiuose Paneriuose, kur Antrojo pasaulinio karo metais nužudyta daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, dauguma jų – žydai.

Padėjęs vainiką šalia Panerių memorialo, jis pareiškė esantis „mirties miške“, netoli kurio buvo smarkiai sumuštas Krėvoje gimęs jo senelis.

B. Netanjahu sakė supratęs dvi Holokausto pamokas ir tvirtino, kad žydai niekada nebebus pažeidžiami.

„Pirma, turime kovoti su barbarizmu arba jis mus visus sudegins. Antra, žydai niekada nebeturi vėl būti pažeidžiami“, – teigė Izraelio premjeras.

„Aš noriu kreiptis į savo senelį: Saba, aš grįžau į šį mirties mišką kaip Izraelio ministras pirmininkas. Mes niekada nebebūsime pažeidžiami“, – kalbėjo B. Netanyahu, senelį pavadinęs hebrajų kalba.

„Mes turime valstybę, mes turime kariuomenę ir mes sugebame apginti save patys“, – pridūrė jis.

Anot Lietuvos žydų bendruomenės, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu senelė Sara Lurie gimė 1885 m Šeduvoje. Ji ištekėjo už Natano Mielikowsky, gyvenusio Krėvoje, išsilavinusio žmogaus, rašytojo ir rabino, sionisto. Jiems gimė sūnus Ben Cion Mielikovsky, kuris 1920 išvyko į Palestiną. Ben Cion, pats būdamas sionistu, tapo asmeniniu garsaus sionizmo lyderio Žabotinskio ( Ze’ev Jabotinsky) sekretoriumi, kuris specializavosi safardų istorijoje, Sionizmas skatino žydų valstybės, Izraelio, sukūrimą Benjamino Netanyahu brolis žuvo karinės operacijos metu, jį garbina visas Izraelis ir vadina Joni micva.
Benjaminas  Netanyahu kildina save iš Gaono. Tą patvirtino tyrimai.  JAV Harvardo universitete gavęs ekonomisto diplpmą, prieš tapdamas Izraelio premjeru, dirbo finansų ministru, įvykdžiusiu Izraelyje ekonomikos stebuklą. Premjeru tapo 1993 kaip Likudo partijos lyderis, juo sėkmingai dirbo iki 1996m. 2009 jis antrą kartą prisiekė kaip premjeras.

Lietuvą okupavę vokiečiai 1941 metais masinio žmonių naikinimo akcijoms pasirinko netoli Panerių geležinkelio stoties nebaigtą statyti skysto kuro bazę. Masiniai žydų šaudymai prasidėjo tų metų liepos viduryje.

Aukas šaudė vokiečių saugumo policija ir jai pavaldus Ypatingasis būrys, daugumą jo narių sudarė lietuviai. Skaičiuojama, kad 1941–1944 metais Paneriuose nužudyta daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, žydų aukų skaičius galėjo siekti apie 70 tūkstančių. Kitos aukos – Lietuvos vietinės rinktinės kariai, romų tautybės žmonės, lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai, sovietiniai karo belaisviai.

Vokietijos okupacijos metais naciai ir jų kolaborantai lietuviai iš viso nužudė apie 195 tūkst. Lietuvos žydų. Karo pabaigos sulaukė 5–10 proc. Lietuvos žydų.

„Stovėdami čia prisimename visus tuos, kurie žuvo, ir visus tuos, kurie buvo sunaikinti“, – sakė B. Netanjahu.

Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis tvirtino, kad Holokaustas yra „bene skaudžiausias ir baisiausias epizodas Lietuvos istorijoje“.

Commemoration of Holocaust victims in Ponar.

Posted by Izraelis Lietuvoje on 2018 m. Rugpjūtis 24 d., Penktadienis

Premjeras: tvirtai tikiu, kad mes išmokome istorijos pamokas

Premjeras: tvirtai tikiu, kad mes išmokome istorijos pamokas

ministraspirmininkas.lrv.lt

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis kartu su Izraelio premjeru Benjaminu  Netanyahu dalyvavo Holokausto aukų atminimo pagerbimo ir Pasaulio Teisuolių apdovanojimo ceremonijoje Panerių memoriale.

„Šioje vietoje mūsų jausmus ir protą persmelkia skausmas, begalinė širdgėla ir bejėgiškumas. Tai amžinos tylos ir atimtos ateities vieta. Žvelgdami vieni kitiems į akis, liudijame tragediją ir lenkiamės prieš Lietuvos žmones, kurie tapo okupacinių totalitarinių režimų ir nematyto masto agresijos prieš žmoniją – Holokausto aukomis“,- sakė Vyriausybės vadovas.

Pasak premjero, Holokaustas  – bene skaudžiausias ir baisiausias epizodas Lietuvos istorijoje. Čia sunaikinta didelė dalis mūsų Lietuvos, mūsų piliečių – iš jų buvo atimta net paskutinė galimybė tarti sudie savo artimiausiems žmonėms. Todėl būdami mintimis su Panerių aukomis, įsipareigojame čia žuvusiems ir nukankintiems. Tai mūsų pasižadėjimas padaryti viską, kad ateityje tai nepasikartotų niekur ir niekada, kad nekiltų pavojus žmogiškumui ir teisei gyventi

Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. sukakčiai skirtų renginių programa


VILNIAUS GETO SUNAIKINIMO 75-ųjų METINIŲ MINĖJIMO RENGINIAI

RUGSĖJO 18 

14 val. Šiaulių geto kalinių vardų skaitymai
Lietuvos mokslų akademijos Vrublebskių biblioteka, Žygimantų g. 1

RUGSĖJO 21
10 val. Žydų gelbėtojų apdovanojimo žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ceremonija LR Prezidentūroje (pagal pakvietimus)

15 val. Atminimo akmens, žyminčio būsimąjį
lietuviams Pasaulio Tautų Teisuoliams skirtą paminklą atidengimo ceremonija
Misionierių sodai, Maironio g.

RUGSĖJO 22
18 val. Spektaklio „Getas“ premjera
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės pr. 71

RUGSĖJO 23
10 val. Vilniaus geto kalinių vardų skaitymai.
Vilniaus choralinė sinagoga, Pylimo g. 39
12 val.  Atminimo iniciatyva Icchoko Rudaševskio dienoraščio skaitymai
Rūdininkų g. skveras.
14.30 val.  Atminimo ceremonija Panerių masinių žydų žudynių vietoje
Panerių memorialinis kompleksas, Agrastų g.
LŽB autobusas išvyksta 13 val.
*Popiežius Pranciškus buvusioje geto teritorijoje Vilniaus senamiestyje pagerbs Holokausto aukas
18 val. Giedriaus Kuprevičiaus kamerinės simfonijos “Po Dodyvo žvaigžde” pasaulinė premjera”Vaidilos” teatras Jakšto g. 9

RUGSĖJO 26
18 val.  Tenoras Rafailas Karpis, pianistas Darius Mažintas ir
poetas Sergejus Kanovičius pristato projektą Apkabinti būtajį kartinį“

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba? Ar galima
pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių? Ar galimas dialogas tarp
dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą? Ar gali meilė,
ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Senasis arsenalas, Arsenalo g. 3

RUGSĖJO 27
18 val.  Vilniaus geto dainų vakaras
Marija Krupoves-Berg, vokalas
Artūras Anusauskas, fortepijonas
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salė (III a.), Pylimo g. 4

RUGSĖJO 28
Atminties Šabatas (pagal pakvietimus)
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salė (III a.), Pylimo g. 4

SPALIO 4
18.30 val.  „Heroizmas prieš sunaikinimą“
Nechamos Lifšicaitės vardo  ansamblio iš Izraelio kūrybinis vakaras, skirtas Holokausto aukų atminimui.
Vilniaus universiteto Teatro salė, Universiteto g. 3

INFORMACIJA:
info@lzb.lt
 +370 672 40942

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl diskusijų apie Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB), šiemet švenčiančią su Sąjūdžiu sutampančias bendruomenės atsikūrimo 30-mečio metines, mininčią Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. metų sukaktį, glumina visuomenėje vis dar kylančios diskusijos dėl Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo įamžinimo.

Mums prieinami duomenys liudija, jog Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo politikos Lietuvoje:

  • yra išlikę J. Noreikos su žydų izoliavimu pasirašyti dokumentai.
  • “1941 metais, rugpjūčio 22 pasirodė J. Noreikos pasirašytas raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Jis skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių bei miestelių ir apgyvendinti juos viename rajone – gete. Buvo nurodyta, kad visų valsčių, antraeilių miestų ir miestelių žydai nuo rugpjūčio 25 iki 29 turi būti perkelti į Žagarės miestą. <…> Palikto žydų turto sąrašai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui. Apie įsakymo vykdymą valsčių viršaičiai ir burmistrai turėjo informuoti viršininką iki rugpjūčio 29. (LCVA, f R-1099, ap.1, b1,l 156)”
  • “J. Noreika tvarkė ir su žydu turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 pasirodė jo raštas “Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą”, kuris buvo skirtas viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Nurodymai skelbė, kad viena dalis turto (labai geri baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo“.
    Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Buvo numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą.
    (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l 239). Žagarės miesto burmistras 1941 gruodžio 3 informavo Šiaulių apskrities viršininką, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b.  136-137)”.

Įvertinus turimą informaciją, darytinos išvados dėl Jono Noreikos  kolaboravimo su nacių valdžia bei  prisidėjimo prie Lietuvos žydų persekiojimo, todėl šis asmuo vienareikšmiškai negali būti pristatomas kaip Lietuvai nusipelnęs asmuo.

Vertiname valstybingumo šimtmetį švenčiančią  Lietuvos visuomenę kaip pakankamai brandžią ir gebančią priimti istorinius faktus visa apimtimi, o Valstybę – pajėgią prisiimti atsakomybę už viešai rodomą nepagarbą istoriniam teisingumui.

Nebestebina, jog Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio (Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antisemitinio Lietuvių aktyvistų fronto štabo nario) demokratijos centro vadovas –  V. Valiušaitis imasi J. Noreikos gynybos viešojoje erdvėje.

Aktyviai vykdoma sistemine antisemitine veikla pasižymėjusių Lietuvos laikinosios vyriausybės ir Lietuvos aktyvistų fronto apologetika dezinformuoja ir nujautrina Lietuvos visuomenę, kenkia geram Lietuvos vardui ir tampa  akstinu nepalankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių valstybių propagandinių kampanijų vystymuisi.

Taip pat LŽB pastebi, jog iki  šiol nepašalintas  J. Noreikos atminimui skirtas ženklas  – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1.  Vertinant prieinamą informaciją, susijusią su lentos įrengimo aplinkybėmis, galima daryti prielaidą, jog ji galimai buvo įrengta neteisėtai, t.y. nesilaikant tokiais atvejais numatytų standartinių procedūrų.

LŽB prašo atsakingų institucijų susitelkti operatyviam šios politinės, etinės ir teisinės problemos sprendimui ir pasirūpinti derama pagarba Holokausto aukoms  – išspręsti  J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Mano pozicija vienareikšmė: didvyriškumas nepanaikina atsakomybės už dalyvavimą nusikaltime žmoniškumui. Antraip – didvyrio statusas diskredituojamas.
Šiuo atveju kalbu apie pokario partizaną Joną Noreiką. Keli šalutiniai klausimai, bet į temą: ar 1941 metais birželio sukilimo metu Lietuvoje krikščionybė buvo panaikinta? Nebuvo. Todėl ir 10 Dievo įsakymų niekas neatšaukė. Ar valantys mundurus dar pamena: „Nežudyk“, „Negeisk svetimo turto“, „Nevok“? Matyt, ne. Ar yra tiesioginių įrodymų, kad J. Noreika dalyvavo žydų žudyme? Ne. Bet yra pasakojimai, kad dalyvavo. Tai kame problema?

Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas

Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka

Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA

Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė  mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.

Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.

Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.

Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB  gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.

Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.

In memoria. Claude Lanzmann prisiminus

Vilniaus Skalvijos kinoteatre prieš filmo Šoa demonstravimą Claude Lanzmann (dešinėje) pristato Markas Petuchauskas.

Kaip žaibas nutrenkė žinia. Išėjo Claude Lanzmann. Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį surengė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo 1997 m. Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sioms metinėms.

Dalyvauti Tarptautinėse dienose pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai žinomą savo pjese „Getas“ (apie Vilniaus geto teatrą), kurią rašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu į Vilnių, jis turėjo progos pakilti į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė savo pjesę. Buvusioje Geto teatro salėje ir įvyko jam skirtų Dienų atidarymo vakaras.

Į sceną pakilo ir garsus kino režisierius iš Prancūzijos Claude Lanzmann, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorius. Pakviečiau jį kartu su jau žinoma Vilniuje mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti Lanzmann, apskritai nelinkusio nieko perdaug girti, šiltus žodžius apie mano darbą rengiant Dienas, apie jų reikšmę prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo „Shoah“ kelionė į Vilnių vyko sunkiai. Net pats filmo egzemplioriaus pervežimas per sieną anuomet reikalavo visokių leidimų, derinimų. (Anuomet tai buvo juostinis filmas, kuris vos tilpo į keliolika didelių ir pakankamai sunkių dėžių, kas komplikavo jų gabenimą lėktuvu). Čia pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrick Donabedian. Nuostabiai veiklus ir draugiškas žmogus, su kuriuo jau man buvo tekę sėkmingai bendradarbiauti. Pasinaudojęs diplomatinio pašto galimybėmis jis atskraidino filmą, o pasibaigus meno dienoms, grąžino į Paryžių.

Paneriuose

Lanzmann papasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, jis norėjo atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme neatsirado Panerių ir Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius Claude Lanzmann kartu su Joshua Sobol aplankė per Geto teatro minėjimą.

Džiaugiausi, kad pavyko surengti „Shoah“ premjerą Lietuvoje. Buvau iš tikro laimingas, pristatydamas Lanzmann mūsų klubo lankytojams.

Claude Lanzmann – sukrečianti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Nepaprastai drąsus, stulbinančiai bekompromisinis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas – kuriuo galėjau įsitikinti ir savo „kailiu“, tai savo įsitikinimų tvirtumo ir versus nuolatinių skaudžių konfliktų šaltinis. Filosofo Jean-Paul Sartre bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale „Les Temps Modernes“, kuriuo direktoriumi pats vėliau tapo.

Ona Šimaitė – gyvenimą paskyrusi kitų gėriui

Rasa Baškienė. Bernardinai.lt

Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas” ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)

1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti. 

Vilniaus getas

Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo.

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams.

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Filmo „Gerasis nacis“ premjeroje – nepaprasta Vilniaus žydus gelbėjusio nacių karininko istorija

Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei.

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.

Neleiskime užklijuoti lietuviams žydšaudžių etiketės

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.