Užuojautos

Užuojauta


Gilaus liūdesio ir skausmo valandą dėl mylimos žmonos mirties
nuoširdžiai užjaučiame MARKĄ BUSLOVIČ, jo šeimą bei artimuosius.

Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų Sąjungos nariai ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

Mirė Moisejus Benderskis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gedi netekus Kauno žydų bendruomenės nario Moisejaus Benderskio (1937-04-08 – 2017-08-11). Moisejus Benderskis praeityje buvo daugkartinis šachmatų uždavinių ir etiudų sprendimo varžybų nugalėtojas ir prizininkas.

Netekome Genovaitės Gustaitės

Antradienį, rugpjūčio 15 dieną po staigios ligos mirė iškili istorikė, ilgametė „Mokslo“ leidyklos redaktorė, praeities Lietuvos asmenybių biografijų tyrinėtoja ir populiarintoja. Genovaitė Gustaitė (1925–2017), paskutinius gyvenimo dešimtmečius paskyrusi Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo studijoms ir jo darbų sklaidai.

Su Genovaite  buvo surengtas Jurgio Matulaičio minėjimus žydų bendruomenėje. Jurgio Matulaičio  atminimas yra svarbus Lietuvos žydų istorijai, Lietuvos žydų bendruomenė labai vertina  Genovaitės Gustaitės nuveiktus darbus, liūdi dėl jos netekties ir nuoširdžiai užjaučia artimuosius. Velionė buvo nuoširdus ir gilus žmogus.  LŽB pirmininkė Faina Kukliansky aplankė ir pagerbė  šios doros ir išmintingos moters atminimą.

Tebūna lengva Genovaitei Lietuvos žemė.

Ištrauka iš GENOVAITĖS GUSTAITĖS straipsnio ” ARKIVYSKUPO JURGIO MATULAIČIO PORTRETAS”.

Vyskupas gynė Izraelio tautą ne vien nuo bado. Dar nė pusmečiui nepraėjus nuo ingreso, teko juos gelbėti per 1919 m. balandžio mėn. pogromą, kai lenkų batalionieriai (vadovaujami pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) nužudė 80 žmonių, plėšė, grobė jų parduotuves, kankino, galybę suėmė, niokojo kapines.

Pagalbos ieškoti pas vyskupą atskubėjo žydų bendruomenės pirmininkas dr. C. Šabadas ir rabinas I. Rubinšteinas. Jie „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (švietimo, kultūros veikėją). Vyskupo „Užrašuose“ vienas žodis – „prižadėjau“, suimtieji liko gyvi. (Prisimindamas grėsmę, po daugelio metų S. Čarny parašė: „Mūsų vos nesušaudė.“)

Žydai J. Matulaičio paramą („kiekvienas alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo […]“), savo tautiečių gelbėjimą matė, jautė ir vertino. Po jo mirties (1927 01 27) įtakingiausias Jidišlando dienraštis Di jidiše štime („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, kupiną pagarbos, dėkingumo ir subtilaus asmenybės bei istorinio laikotarpio pojūčio nekrologą. Jame kelis sykius kartojama mintis: „Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai.“ „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos.“

Netekome Boriso Olšanickij

Lietuvos žydų bendruomenė gedi netekus aktyvaus bendruomenės nario, LŽB SPD kliento, buvusio bendruomenės Socialinio centro vadovo Boris Olšanickij (1937 09 16 – 2017 07 16).
Bendruomenė nebeturėjo galimybės padėkoti Gerb.Borisui už ilgametį atsidavusį darbą 80 -mečio, iki kurio buvo likę vos du mėnesiai, proga.
Skaudžią netekties valandą gedime kartu su šeima, artimaisiais, buvusiais kolegomis ir draugais.

Užuojauta

Skaudžią netekties ir liūdesio valandą nuoširdžiai užjaučiame Socialinių programų departamento koordinatorę Žaną Skudovičienę dėl brolio mirties.

Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų sąjungos nariai.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Žanai Skudovičienei, mirus broliui. Liūdime su visa didele Žanos šeima.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė užjaučia Olgą Zimanaitę ir artimuosius, žuvus jos broliui autoavarijoje.

Netekome Jokūbo Furmano

 

Eidamas 102-uosius metus mirė ilgametis Šiaulių žydų bendruomenės narys gydytojas Jokūbas Furmanas. (1916 04 25 – 2017 06 14).

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionio artimųjų ratą. Šiauliai ir žydų bendruomenė neteko ryškios, įdomų laikmetį nugyvenusios asmenybės, tikro šiauliečio žydo, gydytojo, inteligento.

Mediko Jokūbo Furmano 101-to metų gyvenimas buvo neatsiejamas nuo visuomenės sveikatos priežiūros, kuriai paaukoti penki gyvenimo dešimtmečiai, iš jų – beveik 45 metus dirbo Šiaulių miesto sanitarijos epidemiologijos stoties (dabar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas) skyriaus vedėju. Gydytojo Jokūbo Furmano kelias itin glaudžiai siejamas ir su miesto sanitarijos istorija. Šiaulių miesto sanitarijos epidemiologijos stotis buvo įkurta 1944 m. Tuo metu sanitarijos tarnyba talpinosi viename kambarėlyje Vasario 16-osios gatvėje, o mikrobiologijos laboratorija – Pakalnės g. 5. Laboratorijoje buvo atliekami klinikiniai, bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai iš visos apskrities. Visą transportą sudarė arklys ir vežimas. Nuo 1946 m. sanitarijos inspektoriumi buvo paskirtas Jokūbas Furmanas. Vienas iš svarbiausių uždavinių po karo buvo kova su infekcinėmis ligomis: dėmėtąja šiltine, vidurių šiltine, paratifu B, dizenterija ir kt.

Nuotraukoje: dar prieš metus Jokūbą Furmaną, švenčiantį šimtmetį, sveikino Šiaulių meras ir Lietuvos Vyriausybės vadovas.

“Nekaupkite pykčio, gyvenkite ramiai”. Tokią ilgaamžiškumo paslaptį išdavė švęsdamas 100-ąjį gimtadienį, kalbėjo Jokūbas Furmanas. Jo nugyventus metus vargiai būtų galima sutalpinti į vieną knygą – inteligento gyvenimas neįtikėtinai margas. J.Furmanas gimė Maskvoje, bet iš Rusijos sostinės išginė įvykusi revoliucija. Turtinga pirklių šeima po valdžios perversmo skubiai persikraustė į Šiaulius, J.Furmano motinos gimtinę. Klestinčio Šiaulių odininko Ragalino vaikaitis čia baigė gimnaziją. Joje jaunuolis mokėsi su garsiojo pramonininko Chaimo Frenkelio sūnumi, o baigęs mokyklą išvažiavo pas dėdę į Paryžių studijuoti medicinos. Mokslus baigusį jauną mediką viliojo darbu Maroke, kitose Afrikos šalyse, bet J.Furmanas sugrįžo į vaikystės miestą. Jo sesuo apsigyveno Paryžiuje, o brolis išvyko į Izraelį.
Negalėjęs pasigirti puikia sveikata, sulaukęs šimtmečio , jis nebegalėjo skaityti taip mėgtų knygų ir laikraščių. Tačiau nuo miesto ir valstybės aktualijų nenutolo, nes kasdien per televizorių klausėsi žinių. „Nereikia nereikia ilgai atsiminti blogo žodžio, ir gyvenimas taps gražus, – gyvenimiška patirtimi prieš metus dalinosi šiaulietis. – Visiems noriu palinkėti vieno – kad karo daugiau nebebūtų“.

Tebūnie Jokūbui Furmanui lengva žemelė.

Mirė žinomas žurnalistas litvakas Arje Londonas (2017 06 05)

Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)

Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis  “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną,  netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą  Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia  jis – ryški asmenybė.

Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk  būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių,  pastarieji atrodydavo keistokai.

Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario  Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis  savo tikslą pasiekė,  kai Izraelyje tapo  “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.

Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.

Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl  mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.

Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes  mano draugai  gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.

Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta).  Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje  mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai.  Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros  ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.

Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo.  Bet nenumaldomas likimas  paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.

Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!

lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą

Užuojauta

Gegužės 29d. mirė Atkac Gedalij, Vilniaus žydų bendruomenės ir
Socialinių programų departamento narys (1935 05 17 – 2017 05 29). Užjaučiame šeimą ir artimuosius šią skaudžią netekties dieną.

Užuojauta

Liūdime sužinoję, kad gegužės 28d. mirė Liudmila Narkevičienė, Kauno žydų bendruomenės ir
Socialinių programų departamento narė (1924 07 22 – 2017 05 28). Užjaučiame artimuosius  .

Užuojauta mirus Margaretai Holzman

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.


Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)

Užuojauta

Gegužės 4d. mirė Leonid Ščeglov, Vilniaus žydų bendruomenės
ir Socialinių programų departamento narys (1928 10 03 – 2017 05 04). Sunkią
netekties valandą nuoširdžiai užjaučiame artimuosius.

Užuojauta

Liūdime pranešdami, kad balandžio 30d. mirė Chaim Rostovskij, Šiaulių žydų bendruomenės
ir Socialinių programų departamento narys (1934 05 05  – 2017 04 30). Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius.

Netekome Nechamos Lifšicaitės

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė praneša apie Nechamos Lifšicaitės נחמה ליפשיץ mirtį ir reiškia nuoširdžią užuojauta velionės dukrai Rozai. Vyresnioji Lietuvos žydų kartą gerai prisimena Nechamos balsą, žavų lyrinį-koloratūrinį sopraną. Tardami užuojautos žodžius, mes sakome: tegul jai bus lengva žemė, o dainų įrašai dar ilgai primins puikią dainininkę ir įdomią asmenybę.

Nechama gimė 1927 m. Kaune. Augo šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos žydiškos tradicijos. Mokėsi žydų mokykloje, kuriai 1921 – 1928 metais vadovavo jos tėvas Jehuda Cvi. Vėliau jis tapo gydytoju. Antrojo pasaulinio karo metais Nechama Lifšicaitė kartu su šeima pasitraukė į Sovietų sąjungą, gyveno Uzbekistane. Po karo grįžo į Kauną. 1946 – 1951 metais mokėsi ir baigė Vilniaus konservatoriją. Nuo 1956 metų koncertuose ji dainuodavo žydiškas dainas savo žaviu lyriniu-koloratūriniu sopranu jidiš kalba. Kaip rašo S. Atamukas: „Tiek Lietuvoje, tiek plačiojoje sąjungoje N. Lifšicaitė skleidė savo kultūros ištroškusiems žydams gaivinantį tautinį ir dvasinį peną. Nechamos dainos išreiškė giliausius Tarybų Sąjungos žydų išgyvenimus ir lūkesčius, jos sukrėsdavo ir sudvasindavo“.

Įveikti repertuaro sudarymo kliūtis sovietmečiu nebuvo paprasta, bet Nechamai Lifšicaitei pavyko savo gastrolių turą po daugelį sovietinių miestų paversti kultūros ir tautinės savimonės žadinimu. Nepaisant neigiamo oficialių įstaigų požiūrio į N. Lifshitz tautinę kultūrinę veiklą, 1958m. ji buvo apdovanota už ypatingą meno išraišką ir vokalinius sugebėjimus pirmojo laipsnio premija sovietinės muzikos meistrų konkurse ir gavo leidimą išvykti į užsienio turus. Ji gastroliavo Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje. Išleistos dvi jos dainų įrašų plokštelės (1960-61m.), vėliau jų leidimas kelis kartus pakartotas.

1969m. Nechama Lifšicaitė emigravo su šeima į Izraelį, kur tais pačiais metais buvo išleisti dar du diskai su jos repertuaro įrašais. Jis dainuodavo įvairiuose miestuose ir kaimuose, per radiją ir televiziją. Jos pasirodymai scenoje sulaukdavo didelės sėkmės 1969-72m. dainininkės koncertinės kelionės siekė Jungtinę Karalystę, ji dainavo ir Kanados, JAV, Brazilijos, Venesuelos, Meksikos, ir Australijos scenose. Nuo 1976m. N.Lifšicaitė , nenutraukdama savo koncertinės veiklos, baigė bibliotekų kurso studijas Bar-Ilano universitete ir tapo Tel Avivo savivaldybės muzikos bibliotekos istorinio archyvo vadove.

Užuojauta

Kovo 17d. mirė Abramas Milleras, Vilniaus žydų bendruomenės ir Socialinių
programų departamento narys (1934 06 09 – 2017 03 17). Bendruomenė nuoširdiai užjaučia velionio artimuosius dėl netekties.

Užuojauta

Su skausmu ir nuoširdžiais užuojautos žodžiais artimiesiems, pranešame, kad kovo 11d. mirė Anna Vasiljeva, Vilniaus žydų bendruomenės ir Socialinių programų departamento narė (1931 02 17 – 2017 03 11)

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad kovo 11d. mirė Margarita Intriligator, Vilniaus žydų bendruomenės ir Socialinių programų departamento narė (1950 05 18 – 2017 03 11). Nuoširdžiai užjaučiame šeimos narius ir artimuosius.

Užuojauta

Kovo 7d. mirė Liza Lukinskaja, Vilniaus žydų bendruomenės ir Socialinių programų departamento narė (1920 05 13 – 2017 03 07). Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius

Užuojauta

Kovo 5d. mirė Feliksas Teitelman, Vilniaus žydų bendruomenės
ir Socialinių programų departamento narys (1935 07 16 – 2017 03 05).
Bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems.