Užuojautos

Užuojauta

Lapkričio 18d. mirė Michail Levant (1947 – 2019)
Skaudžią dieną nuoširdžiai reiškiame užuojautą dėl vyro netekties žmonai Raisai.
Netekome litvako Elazaro Gutmano, garsaus talentingo mokslininko, su giliomis šeimos šaknimis Lietuvoje

Netekome litvako Elazaro Gutmano, garsaus talentingo mokslininko, su giliomis šeimos šaknimis Lietuvoje

Haifoje, Rambamo ligoninėje, eidamas 81 metus, mirė profesorius Elazaras Gutmanas, Nanotechnologijų virtualaus instituto viceprezidentas, dirbęs Techniono universiteto Medžiagų mokslo ir inžinerijos katedroje. Sprogimas vienoje universiteto laboratorijų sunkiai sužeidė mokslininką. Su nudegimais ir sužalojimais E. Gutmanas buvo išvežtas į ligoninę. Jo būklė buvo nepaprastai rimta, jis neišgyveno. Netekome įdomaus talentingo mokslininko, mylinčio ir mylimo žmogaus, pranešė Izraelio žiniasklaida.

Elazaras Gutmanas nesuspėjo atšvęsti aštuoniasdešimtmečio. Jis mirė likus dviem dienoms iki jubiliejaus, kuriam visa šeima ilgai ruošėsi. Spalio 26 d. Gutmanų šeima ketino susitikti su visais artimaisiais tradiciniame šeimos iš Lietuvos „suvažiavime“ Jeruzalėje,  pažymėti gražią datą.

Buvusio vilniečio Elazaro Gutmano šeima

Apie šeimos istoriją pasakoja velionio brolis Borisas Gutmanas.

– Mūsų šeimos šaknys siekia tolimą XVIII amžių. Net tada mūsų protėviai gyveno Lietuvos mieste Palangoje. Ten užaugo kelios tėvo ir mamos šeimos kartos. Beje, mūsų mamai Sara-Ginda, kai buvo ištekėjusi, nereikėjo keisti pavardės. Jos mergautinė pavardė taip pat  Gutman. Tėvas Baruchas Gutmanas studijavo garsiojoje Voložino jeshivoje. Po to grįžo į Lietuvą. 1914 m. jį areštavo, tada buvo areštuota daugybė pasienyje gyvenusių žydų, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiai bijojo, kad žydai bendradarbiaus su vokiečiais.

Jis buvo ištremtas į Sibirą, kokia ironija, –  jį išlaisvino bolševikai. Jis turėjo rabino statusą, tačiau niekada neužsiėmė rabino veikla. Senelis turėjo nedidelę sodos gamyklą. Jis taip pat dirbo gintaro apdirbimo ceche. O vasarą jo šeima paruošdavo svečių namus žydams, atvykusiems iš įvairių Lietuvos kampelių. Palanga visada buvo kurortinis miestas. Svarbų indėlį į jos plėtrą įnešė žydų bendruomenė. Senelis buvo nušautas 1941 m. birželio 30 d. Palangos paplūdimyje. Pirmoji Holokausto egzekucija Palangoje įvyko birželio 27 d. Po trijų dienų mano senelis kartu su devyniasdešimt devyniais žydais ir penkiais sovietų aktyvistais buvo sušaudytas pajūryje. Moterys ir vaikai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą, kuri buvo įkurta už dvylikos kilometrų nuo Palangos. Ten buvo mano močiutė Malka. Stovykla buvo sunaikinta spalio pradžioje. Bet prieš tai mano dėdė Mihas, nuėjęs pas partizanus, sugebėjo ją ištraukti ir perkelti į Kauno getą. Deja, tai jos neišgelbėjo.

1941 m. spalio 29 d. Kauno gete, per Didžiąją akciją močiutė buvo nužudyta. Tą dieną žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Ji turėjo septynis suaugusius vaikus. Vyresnioji dukra Gita buvo sušaudyta Panevėžyje 1941 m. rugpjūčio mėn. kartu su vyru ir vaikais. Kitas motinos brolis Shmuelis mirė 1943 m. liepą, netoli Aleksejevkos kaimo, Oriolo srityje, pirmajame jo mūšyje. Jis kovojo 16-oje Lietuvos šaulių divizijoje, kurią su tokia pat sėkme galima būtų pavadinti žydų divizija. Joje net įsakymai buvo skelbiami jidiš kalba. Likę broliai ir seserys sugebėjo išgyventi. Mamos brolis Meiras kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, jo mažoji dukra žuvo Kaune per Vaikų akciją. Kita sesuo, Miriam dirbo slaugytoja fronte.

Karo pradžioje mūsų tėvai jau buvo vedę. Jie gyveno Kaune. Ketvirtą ryto mano tėvas išgirdo, kad prasidėjo vokiečių kariuomenės invazija. Ir neskubėdamas surinko šeimą: mūsų mamą, mano vyresnįjį brolį Elazarą, kuriam tada buvo pusantrų metų, savo mamą ir seserį. Jis sakė: „Nieko neimk, skubėk į stotį“. Ir jie suspėjo į paskutinį traukinį iš Kauno, kuris išgelbėjo juos nuo bėdų.

Išlikę gyvi šeimos nariai1945 m. pradžioje ji grįžo į Lietuvą. Neužteko dvasinių jėgų vykti į Kauną, kur žuvo šeimos nariai. Buvo pasirinktas Vilnius. 1973m. visa šeima, kurioje visada vyravo sionistinė nuotaika, repatrijavo į Izraelį. Elazarui tuomet buvo 34 metai.

Sovietmečiu Lietuvoje antisemitizmas egzistavo, daktaro mokslinį laipsnį Elazarui nebuvo lengva apsiginti. Tačiau mokslininko talento dėka jis sugebėjo viską įveikti. Jo darbas buvo jo pašaukimas.

Visuose moksliniuose straipsniuose jis išlaikė pavardę Gutmanas, su lietuviška galūne. Išvykdamas į Izraelį, Elazaras buvo daugelio mokslinių straipsnių autorius. O kadangi jau buvo žinomas mokslo pasaulyje, jis norėjo išsaugoti lietuvišką visos šeimos vardo garsą.

Jo mokslinė veikla susijusi su ypatingai tvariomis dangomis, įskaitant keramikines, kurios, naudojamos ne tik gynyboje, bet ir medicinos inžinerijos srityje, pavyzdžiui, kuriant klubų implantus. Elazaras ne tik užsiėmė moksline veikla, jis dėstė medžiagų mokslo katedroje. Jį mylėjo studentai, laboratorijos darbuotojai, padėjėjai, mokytojai, visa komanda. Jei katedroje kildavo konfliktai, jis palaikydavo studentų pusę, kartais net padarydamas žalą savo karjerai.

Beje, kai Elazaras išėjo į pensiją, jis gavo garbės profesoriaus vardą („Emeritos“), tai reiškė turėti „Techniono“ dispozicijoje savo biurą ir laboratoriją.

Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių. Atvykę jo buvę studentai, dabar jau sėkmingai dirbantys specialistai, mokslininkai.

Užuojauta

Šiaulių krašto žydų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia savo narę Zinaidą Barienę dėl mylimos mamytės mirties.

Sunkią valandą linkime stiprybės visai šeimai.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad spalio 28d.  mirė Saida Mazuro. (1941 – 2019)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą artimiesiems.

Užuojauta

Liūdna žinia mus pasiekė – spalio 25d. mirė Ričardas Baltusevičius. (1965 – 2019)
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia artimuosiu, reiškiame užuojautą broliui Robertui Baltusevičiui.
Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

Joniškis, kurio nebeliko: dvi sinagogos ir paskutinė žydė

15min.lt

Spalio 3d. mirė Irena Gečienė. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą  dukrai Jurgitai ir sūnui Modestui bei broliams Edmundui ir Imantui.

Šiaurės Lietuvoje įsikūręs Joniškis prieš Antrojo pasaulinio karo negandas buvo ir labai žydiškas miestas – štetlas Yanishok su gyvybinga bei aktyvia žydų bendruomene. Viso to neliko po Holokausto, kurį čia, kaip ir visoje šalyje, išgyveno tik pavieniai žydai. Dabar tą Joniškį primena restauruotos dvi sinagogos ir vienintelė čia gyvenanti žydė.

Užsidėjo baltus raiščius ir ėjo šaudyti žydų

I.Gečienė gimė, kai karas dar nebuvo pasibaigęs, 1944 metų lapkričio 27 dieną, Žagarės miestelyje.

„Tame pačiame, kur baisiausias karas dar ėjo“, – pasakojo ji. Jos mamai Mirjam Šneiderytei, vėliau turėjusiai pasikeisti vardą į lietuvišką, nacių okupacijos laikotarpiu tik per stebuklą pavyko išvengti egzekucijos.

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris  Holokausto koncentracijos stovyklas

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris Holokausto koncentracijos stovyklas

Š.m. rugsėjo 24 d. mirė  Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narys, buvęs Kauno geto ir koncentracijos stovyklų Štuthofe, Aušvice, Dachau kalinys MOISIEJUS PREISAS, gimęs1930.02.27. Nuoširdžiai užuojaučiame sūnų Leonidą ir anūkus.
Moisiejus Preisas –  vienintelis žydas Lietuvoje, kalėjęs net trijose koncentracijos stovyklose – Štuthofe, Aušvice ir Dachau. M. Preisas savo akimis regėjo, kaip Kaune vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Jis matė, kaip koncentracijos stovykloje karininkas žmones kastuvėliu perskeldavo pusiau.

Nuotraukoje M.Preisas, sėdintis prie savo surinktų nuotraukų apie Holokaustą ir koncentracijos stovyklas.

Apie jį rašyta prieš kelerius metus LŽB tinklapyje ir pakartota Deilfi.lt

Užuojauta

Netekome Solomono Levino (1934-2019).  Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Valentiną, sūnus Vladimirą ir Leonidą, anūkus. Mes, Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos nariai negalime užpildyti Jūsų netekties, bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.

Užuojauta

Rugpjūčio 29d. mirė Boris Volkov (1935 – 2019)
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškiame užuojautą artimiesiems.

Užuojauta

Rugpjūčio 19d. mirė  bendruomenės narys Gileras Babickis (1934 – 2019).
Nuoširdžią užuojautą reiškiame artimieiems.
Užuojauta

Užuojauta

 Su  giliu liūdesiu pranešame, kad mirė Inga Kundžmaitytė, ilgametė Žydų kultūros ir informacinio centro darbuotoja.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžią užuojautą reiškia šeimai ir artimiesiems.

Užuojauta

Nuoširdžiai užjaučiame Valentiną Kot – Osipian, “Beigelių krautuvėlės” darbuotoją dėl mamytės mirties. Sunkią valandą šeimoje linkime stiprybės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

 

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame apie Eduardo Solovjovo mirtį po ilgos kovos su sunkia liga. Panevėžio žydų bendruomenė dėl skaudžios netekties reiškia nuoširdžią užuojautą velionės šeimos nariams – žmonai Janinai, dukrai ir anūkams. Liūdime kartu su šeima.

Užuojauta

Su liūdesiu ir užuojauta pranešame, kad gegužės 26d. mirė Sonia Kozlova
(1941 – 2019)

Užuojauta

Skaudu pranešti, kad gegužės 7d. mirė Arkadij Buchman (1931-2019)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai ir artimiesiems.

Užuojauta mirus Vladui Drupui, Pasaulio teisuoliui, drąsiam lakūnui

Su giliu liūdesiu pranešame apie Pasaulio teisuolio Vlado Drupo mirtį, jaunystėje gelbėjusį žydus. Gelbėtojas ir lakūnas, skridęs iki  paskutinės minutės. Tebūnie drauge su kitais Pasaulio teisuoliais aukštybėse.

Nuotraukoje: 2015 m.: V.Drupas savo lėktuve „Z 326A“. Bebaimis lakūnas jau 50 metų danguje atlieka aukštojo pilotažo figūras.

Per Holokaustą padėjęs išsigelbėti dešimčiai žydų, kaunietis Vladas Drupas jokiu būdu nesijautė esąs didvyris. Teko traukte traukti iš jo prisiminimus apie 1943–1944 m. įvykius Šiauliuose ir jo apylinkėse, kur virė kruopščiai nuo vokiečių slepiama kova už pavienių žydų, jų šeimų išlikimą.

Apie V.Drupą rašė Virginija Skučaitė dienraštyje kauno.diena.lt 2016m. Tai viena paskutinių publikacijų apie drąsųjį  Pasaulio teisuolį:

,,Sparnuotas senjoras, jaunystėje gelbėjęs žydų gyvybes” 2016-10-03 Virginija Skučaitė

Nepažinojo žydų

 “Karo pradžioje mokiausi Šiaulių gimnazijos penktoje klasėje. Vokiečiai, įsikūrę Šiauliuose, nedelsdami uždraudė žydams, paženklintiems geltonomis žvaigždėmis, vaikščioti šaligatviais. Aš anuomet nieko nežinojau apie jaunus žydus, nes mūsų gimnazijos buvo atskiros. 1943 m. vokiečiai pradėjo medicininį Šiaulių jaunimo patikrinimą, rengdami juos karinei tarnybai. Buvo patikrinta ir mano sveikata, paimtas pasas, tačiau  vokiečių nustatytu laiku neatėjau į jaunuolių surinkimo punktą. Žinoma, nervinausi, nežinodamas, kaip reikės pasirodyti rudenį mokykloje be asmens dokumento. Tačiau man padėjo bendraklasis Bradauskas – jis per savo dėdę kunigą, dirbusį kažkokiame miestelyje, parūpino man naują pasą. Ši aplinkybė vėliau turėjo didžiulės reikšmės, man padedant žydams išsigelbėti nuo pražūties”, – teigė V.Drupas, anuomet gyvenęs Šiauliuose, pas savo viengungį dėdę Juozą Dapkų, kurio siuvykla garsėjo visame mieste.

Parūpino naują pasą

Minėtoje siuvykloje tarpukariu lankydavosi daug žydų. Įsteigus getą, ne vienas jų prašė J.Dapkaus pažymėjimo, kad dirba jo siuvykloje. “Dėdė išdavė keliolika tokių pažymėjimų, tuo apsaugodamas žydus nuo sunkių prievartinių darbų, suteikdamas jiems galimybę legaliai išeiti už geto ribų į “darbą”. Tarp tokių siuvyklos žydų buvo Leo ir Minos Remenų šeima, kurios sūnus buvo slapstomas pas jų šeimos auklę. Aš tapau tarpininku tarp Remenų šeimos narių. Kartą pamaniau, kad galėčiau per anksčiau minėtą klasės draugą gauti naujus dokumentus panašiai į lietuvaitę M.Remen – jos plaukai buvo šviesūs. Greičiausiai, nubalinti peroksidu. Bendraklasiui supyniau istoriją apie pusseserę Mariją Ramanauskaitę, kurią vokiečiai nori išvežti darbams ir jai, kaip ir man anksčiau, buvo reikalingas asmens dokumentas, nes senasis buvo iš jos paimtas. Bendraklasis patikėjo – gavo pasą, ir Mina tapo Marija Ramanauskaite”, – pasakojo V.Drupas, kartu prisiminęs ir tai, kad padėjo gete gyvenantiems Remenams apsirūpinti maisto produktais.

Įkurdino pas mamą “1944 m. L.Remenas paprašė manęs išvežti žmoną Miną, kuriai parūpinau naują pasą, į saugią vietą. Aš nupirkau du bilietus į keleivinio traukinio, važiavusio į Radviliškį, vagono kupe. Čia patyriau didelį stresą, nes į kupe užėjo vokiečių karininkas lakūno uniforma ir pradėjo kalbinti Miną. Aš jam paaiškinau, kad mano pusseserė nekalba vokiškai. Vokietis dėl to labai apgailestavo, nors iš tiesų Mina puikiai kalbėjo vokiškai. Radviliškyje aš nuvedžiau ją pas savo mamą ir pasakiau, kad šiai žydei reikia laikino prieglobsčio, kad visiems reikėtų aiškinti, jog Mina yra mano pusseserė. Mama sutiko. Po mėnesio prie Minos prisijungė iš geto kažkokiu būdu ištrūkęs jos vyras Leo, jo brolis, tėvas su motina bei dvi Minos pusseserės – visi jie išvažiavo į Žemaitiją pas kažkokį valstietį, kurio nepažinojau”, – pasakojo V.Drupas.

Balandžio 26d. eidama 92-uosius metus, mirė garsi Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja

1953-1956 m. Elina Bystritskaja buvo Vilniaus Rusų dramos teatro aktorė. Aktorės tėvas – Bystritsky Abraomas – karo gydytojas. Palaidotas Vilniaus Žydų kapinėse. Motina – Bystritskaja Ester taip pat palaidota Vilniaus Žydų kapinėse.

Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja mirė eidama 92-uosius metus po sunkios ir ilgos ligos.

Elina gimė karo gydytojo šeimoje 1928 metų balandžio 4 dieną Kijeve., jos tėvas Abraomas Bystritsky svajojo, kad dukra taps gydytoja arba mokytoja. Ji gavo medicinos išsilavinimą, tapo akušere ginekologe ir net sugebėjo priimti 15 naujagimių, tačiau suprato, kad medicina ne jai. Nepaisant artimųjų prieštaravimo, ji įstojo į Kijevo teatro institutą. Būdama nepaprasto grožio, ji nebuvo bendraamžių mylima, ją vadindavo „mėlynąja kojine“ už  neįveikiamą charakterį ir griežtumą, gautą su  motinos auklėjimu. Elina buvo iš tiesų  graži,  ji turėjo daugybę gerbėjų. Baigus studijas, Bystritskaja dėl konfliktų ir šmeižto, negalėjo iš karto rasti darbo.

Ji pradėjo dirbti Vilniaus rusų dramos teatre. Šlovė atėjo, suvaidinus filme ,,Tykusis Donas” (1957-1958). Šis filmas gavo Oskarą. Netrukus talentinga aktorė  buvo perkelta į Mažojo teatro trupę Maskvoje. Ji sėkmingai vaidino filmuose, bet dėl nepakantumo ir konfliktų patyrė įvairių nemalonumų, ilgainiui jos nebekviesdavo filmuotis.

Sukūrusi šeimą, ji su vyru gyveno Maskvoje 27-erius metus pasiturintį gyvenimą, vaikų neturėjo, o sužinojusi apie jo neištikimybę, išsiskyrė.

Vyresniame amžiuje Bystritskaya apsigyveno Maskvos priemiestyje,  šalia garsių ir žinomų žmonių, su kuriais palaikė draugiškus ryšius, jai patikdavo priiminėti svečius.  Nuo 1978 m. ji buvo Ščepkino institute ir GITIS instituto dėstytoja . Nepaisant visų likimo negandų, karo laikų vaikystės, problemų asmeniniame gyvenime, aktorė save laikė laimingu žmogumi. Ji išliko labai graži ir vyresniame amžiuje, net būdama beveik 90 metų, atrodė jaunesnė. Elinos Bystritskajos žavinga šypsena ir akys išduodavo draugišką ir išmintingą moterį.

Mirė neurobiologas litvakas Polas Greengardas, Nobelio premijos laureatas, žydų, gyvenusių Virbalyje, palikuonis

Mirė neurobiologas litvakas Polas Greengardas, Nobelio premijos laureatas, žydų, gyvenusių Virbalyje, palikuonis

Polas Greengardas mirė balandžio 13d. Amerikiečių neurologas Polas Greengardas, 2000 m. gavo Nobelio premiją už darbą fiziologijoje ir medicinoje, būdamas Rockefellerio universiteto profesorius, jis mirė, sulaukęs 93 metų ( 1925-2019)  Nobelio lauriatu tapo 2000 m.  fiziologijos ir medicinos srityje .

. P. Greengardas gimė Niujorke žydų šeimoje, seneliai kilę iš Virbalio miestelio, Suvalkijoje. Jo tėvas Benjaminas Greengardas buvo aktorius, komikas, mama Pearl Meister mirė gimdydama Polą.

Antrojo pasaulinio karo metu P. Greengardas tarnavo kariuomenėje trejus metus kaip elektronikos technikas. Jis dirbo Masačiusetso technologijos institute, kuris dalyvavo kurdamas išankstinio perspėjimo  prietaisus, nukreiptus prieš Japonijos pilotų, kamikadzių išpuolius.

Po karo, 1948 m. gavęs matematikos ir fizikos bakalauro laipsnį Hamiltono koledže, jis toliau domėjosi biofizika. Greengardas savo disertaciją apgynė mokslininko Holdeno Kefferio Hartlino laboratorijoje, gavusio Nobelio premiją medicinoje gavo 1967 m.

Gavęs daktaro laipsnį, P. Greengardas praleido apie 6 metus (1953-1959) įvairiuose DB universitetuose (Londono universitete, Kembridžo universitete, Nacionaliniame medicinos tyrimų institute) ir JAV (Nacionaliniame sveikatos institute). 1961–1970 m. dirbo farmakologijos profesoriumi Alberto Einšteino medicinos koledže, 1968–1983 m. buvo Yale universiteto farmakologijos ir psichiatrijos profesorius.

Nuo 1983 m. dirbo Rockefelerio universiteto profesoriumi.2000 m. P. Greengardas kartu su Ericu Kandeliu ir Arvidu Karlssonu buvo apdovanoti Nobelio medicinos premija „Už atradimus, susijusius su signalų perdavimu nervų sistemoje“. Dr. Greengard parodė, kad elektrinis ir cheminis signalai smegenyse dirba kartu kaip tandemas, pirmaujantis sensorinių signalų perdavimo srityje. Signalo perdavimas  yra ypač svarbus kalbos, judėjimo ir jutimo suvokimui. Dr. Greengardo  darbas leido geriau suprasti daugelio žinomų vaistų veikimo mechanizmą ir sukurti naujus.

Už gautą Nobelio premijos pinigų sumą apie 400 tūkst. dolerių, jis įkūrė „Pearl Meister Greengard“ premiją, pavadintą savo motinos vardu. Apdovanojimo suma yra 50 tūkst. dolerių. Apdovanojimas kasmet skiriamas moterims už puikius pasiekimus biomedicinos tyrimų srityje.

Užuojauta

Dėl ilgametės narės Edit Ptašek mirties Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia sūnų Danielių ir artimuosius.