Haifoje, Rambamo ligoninėje, eidamas 81 metus, mirė profesorius Elazaras Gutmanas, Nanotechnologijų virtualaus instituto viceprezidentas, dirbęs Techniono universiteto Medžiagų mokslo ir inžinerijos katedroje. Sprogimas vienoje universiteto laboratorijų sunkiai sužeidė mokslininką. Su nudegimais ir sužalojimais E. Gutmanas buvo išvežtas į ligoninę. Jo būklė buvo nepaprastai rimta, jis neišgyveno. Netekome įdomaus talentingo mokslininko, mylinčio ir mylimo žmogaus, pranešė Izraelio žiniasklaida.

Elazaras Gutmanas nesuspėjo atšvęsti aštuoniasdešimtmečio. Jis mirė likus dviem dienoms iki jubiliejaus, kuriam visa šeima ilgai ruošėsi. Spalio 26 d. Gutmanų šeima ketino susitikti su visais artimaisiais tradiciniame šeimos iš Lietuvos „suvažiavime“ Jeruzalėje,  pažymėti gražią datą.

Buvusio vilniečio Elazaro Gutmano šeima

Apie šeimos istoriją pasakoja velionio brolis Borisas Gutmanas.

– Mūsų šeimos šaknys siekia tolimą XVIII amžių. Net tada mūsų protėviai gyveno Lietuvos mieste Palangoje. Ten užaugo kelios tėvo ir mamos šeimos kartos. Beje, mūsų mamai Sara-Ginda, kai buvo ištekėjusi, nereikėjo keisti pavardės. Jos mergautinė pavardė taip pat  Gutman. Tėvas Baruchas Gutmanas studijavo garsiojoje Voložino jeshivoje. Po to grįžo į Lietuvą. 1914 m. jį areštavo, tada buvo areštuota daugybė pasienyje gyvenusių žydų, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiai bijojo, kad žydai bendradarbiaus su vokiečiais.

Jis buvo ištremtas į Sibirą, kokia ironija, –  jį išlaisvino bolševikai. Jis turėjo rabino statusą, tačiau niekada neužsiėmė rabino veikla. Senelis turėjo nedidelę sodos gamyklą. Jis taip pat dirbo gintaro apdirbimo ceche. O vasarą jo šeima paruošdavo svečių namus žydams, atvykusiems iš įvairių Lietuvos kampelių. Palanga visada buvo kurortinis miestas. Svarbų indėlį į jos plėtrą įnešė žydų bendruomenė. Senelis buvo nušautas 1941 m. birželio 30 d. Palangos paplūdimyje. Pirmoji Holokausto egzekucija Palangoje įvyko birželio 27 d. Po trijų dienų mano senelis kartu su devyniasdešimt devyniais žydais ir penkiais sovietų aktyvistais buvo sušaudytas pajūryje. Moterys ir vaikai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą, kuri buvo įkurta už dvylikos kilometrų nuo Palangos. Ten buvo mano močiutė Malka. Stovykla buvo sunaikinta spalio pradžioje. Bet prieš tai mano dėdė Mihas, nuėjęs pas partizanus, sugebėjo ją ištraukti ir perkelti į Kauno getą. Deja, tai jos neišgelbėjo.

1941 m. spalio 29 d. Kauno gete, per Didžiąją akciją močiutė buvo nužudyta. Tą dieną žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Ji turėjo septynis suaugusius vaikus. Vyresnioji dukra Gita buvo sušaudyta Panevėžyje 1941 m. rugpjūčio mėn. kartu su vyru ir vaikais. Kitas motinos brolis Shmuelis mirė 1943 m. liepą, netoli Aleksejevkos kaimo, Oriolo srityje, pirmajame jo mūšyje. Jis kovojo 16-oje Lietuvos šaulių divizijoje, kurią su tokia pat sėkme galima būtų pavadinti žydų divizija. Joje net įsakymai buvo skelbiami jidiš kalba. Likę broliai ir seserys sugebėjo išgyventi. Mamos brolis Meiras kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, jo mažoji dukra žuvo Kaune per Vaikų akciją. Kita sesuo, Miriam dirbo slaugytoja fronte.

Karo pradžioje mūsų tėvai jau buvo vedę. Jie gyveno Kaune. Ketvirtą ryto mano tėvas išgirdo, kad prasidėjo vokiečių kariuomenės invazija. Ir neskubėdamas surinko šeimą: mūsų mamą, mano vyresnįjį brolį Elazarą, kuriam tada buvo pusantrų metų, savo mamą ir seserį. Jis sakė: „Nieko neimk, skubėk į stotį“. Ir jie suspėjo į paskutinį traukinį iš Kauno, kuris išgelbėjo juos nuo bėdų.

Išlikę gyvi šeimos nariai1945 m. pradžioje ji grįžo į Lietuvą. Neužteko dvasinių jėgų vykti į Kauną, kur žuvo šeimos nariai. Buvo pasirinktas Vilnius. 1973m. visa šeima, kurioje visada vyravo sionistinė nuotaika, repatrijavo į Izraelį. Elazarui tuomet buvo 34 metai.

Sovietmečiu Lietuvoje antisemitizmas egzistavo, daktaro mokslinį laipsnį Elazarui nebuvo lengva apsiginti. Tačiau mokslininko talento dėka jis sugebėjo viską įveikti. Jo darbas buvo jo pašaukimas.

Visuose moksliniuose straipsniuose jis išlaikė pavardę Gutmanas, su lietuviška galūne. Išvykdamas į Izraelį, Elazaras buvo daugelio mokslinių straipsnių autorius. O kadangi jau buvo žinomas mokslo pasaulyje, jis norėjo išsaugoti lietuvišką visos šeimos vardo garsą.

Jo mokslinė veikla susijusi su ypatingai tvariomis dangomis, įskaitant keramikines, kurios, naudojamos ne tik gynyboje, bet ir medicinos inžinerijos srityje, pavyzdžiui, kuriant klubų implantus. Elazaras ne tik užsiėmė moksline veikla, jis dėstė medžiagų mokslo katedroje. Jį mylėjo studentai, laboratorijos darbuotojai, padėjėjai, mokytojai, visa komanda. Jei katedroje kildavo konfliktai, jis palaikydavo studentų pusę, kartais net padarydamas žalą savo karjerai.

Beje, kai Elazaras išėjo į pensiją, jis gavo garbės profesoriaus vardą („Emeritos“), tai reiškė turėti „Techniono“ dispozicijoje savo biurą ir laboratoriją.

Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių. Atvykę jo buvę studentai, dabar jau sėkmingai dirbantys specialistai, mokslininkai.

Polas Greengardas mirė balandžio 13d. Amerikiečių neurologas Polas Greengardas, 2000 m. gavo Nobelio premiją už darbą fiziologijoje ir medicinoje, būdamas Rockefellerio universiteto profesorius, jis mirė, sulaukęs 93 metų ( 1925-2019)  Nobelio lauriatu tapo 2000 m.  fiziologijos ir medicinos srityje .

. P. Greengardas gimė Niujorke žydų šeimoje, seneliai kilę iš Virbalio miestelio, Suvalkijoje. Jo tėvas Benjaminas Greengardas buvo aktorius, komikas, mama Pearl Meister mirė gimdydama Polą.

Antrojo pasaulinio karo metu P. Greengardas tarnavo kariuomenėje trejus metus kaip elektronikos technikas. Jis dirbo Masačiusetso technologijos institute, kuris dalyvavo kurdamas išankstinio perspėjimo  prietaisus, nukreiptus prieš Japonijos pilotų, kamikadzių išpuolius.

Po karo, 1948 m. gavęs matematikos ir fizikos bakalauro laipsnį Hamiltono koledže, jis toliau domėjosi biofizika. Greengardas savo disertaciją apgynė mokslininko Holdeno Kefferio Hartlino laboratorijoje, gavusio Nobelio premiją medicinoje gavo 1967 m.

Gavęs daktaro laipsnį, P. Greengardas praleido apie 6 metus (1953-1959) įvairiuose DB universitetuose (Londono universitete, Kembridžo universitete, Nacionaliniame medicinos tyrimų institute) ir JAV (Nacionaliniame sveikatos institute). 1961–1970 m. dirbo farmakologijos profesoriumi Alberto Einšteino medicinos koledže, 1968–1983 m. buvo Yale universiteto farmakologijos ir psichiatrijos profesorius.

Nuo 1983 m. dirbo Rockefelerio universiteto profesoriumi.2000 m. P. Greengardas kartu su Ericu Kandeliu ir Arvidu Karlssonu buvo apdovanoti Nobelio medicinos premija „Už atradimus, susijusius su signalų perdavimu nervų sistemoje“. Dr. Greengard parodė, kad elektrinis ir cheminis signalai smegenyse dirba kartu kaip tandemas, pirmaujantis sensorinių signalų perdavimo srityje. Signalo perdavimas  yra ypač svarbus kalbos, judėjimo ir jutimo suvokimui. Dr. Greengardo  darbas leido geriau suprasti daugelio žinomų vaistų veikimo mechanizmą ir sukurti naujus.

Už gautą Nobelio premijos pinigų sumą apie 400 tūkst. dolerių, jis įkūrė „Pearl Meister Greengard“ premiją, pavadintą savo motinos vardu. Apdovanojimo suma yra 50 tūkst. dolerių. Apdovanojimas kasmet skiriamas moterims už puikius pasiekimus biomedicinos tyrimų srityje.