Užuojautos

Užuojauta

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2021 m. sausio 9 d. eidama 81 metus, mirė ilgametė bendruomenės narė Dora Abromsonienė. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai ir artimiesiems.

Pasaulio žydų kongresas gedi dėl Emilio Kalo (ז”ל) mirties

Pasaulio žydų kongresas gedi dėl Emilio Kalo (ז”ל) mirties

Pasaulinis žydų kongresas gedi mirus Emil Kalo ז”ל, garsaus Bulgarijos žydų bendruomenės lyderio, kuris beveik 20 metų ėjo Bulgarijos žydų organizacijos „Shalom“ prezidento pareigas.

„Emilis gimė netrukus po karo, tuo metu, kai Bulgarijos žydų gyventojai buvo pavargę kovoti dėl  migracijos į Izraelį. Žlugus komunistiniam režimui, jis buvo vienas iš tų, kurie atsakingai kovojo už naujos gyvybės įkvėpimą apmirusiai bendruomenei “, – sakė WJC prezidentas Ronaldas S. Lauderis. „Jis buvo žinomas rašytojas, kuris dalyvavo ir Bulgarijos politikoje, Emilio gyvenimas simbolizavo pagarbą ir meilę, kurią Bulgarijos žydai jaučia savo gimtajam kraštui, juk Bulgarijos žydų reintegraciją į žydų pasaulį buvo nutraukta dviem kartoms.

Tebūnie jo atmintis palaiminta ir įkvepianti ateities kartas “.

70 metų Kalo, dešimtmečius aktyviai dirbo WJC, 2013 m. buvo išrinktas vykdomojo komiteto nariu, jis iki jo mirties dirbo WJC biudžeto ir finansų komisijoje.

Dabartinis „Shalom“ prezidentas Alekas Oskaras sakė, kad „Emilio Kalo indėlis į postkomunistinės Bulgarijos žydų atgimimą, jo pirmininkavimo bendruomenei metu visada bus prisimenamas su pagarba“.

Užuojauta

Užuojauta

Reiškiame nuoširdžią ir gilią užuojautą poetei Elenai Suodienei dėl mylimos mamos netekties.

Mama Alina Gailiūnienė-Vyšniauskaitė – kaunietė( 1933 – 2021) – habilituota biomedicinos mokslų daktarė, gydytoja.

Užjaučiame visus artimuosius.

Užuojauta

Užuojauta

Gruodžio 30 d. mirė Michail Špiz (1955 – 2020).
Reiškiame užuojautą  LŽB Tarybos narei Elai Gurinai, jos mamai LŽB SC narei dėl sūnaus ir brolio Michailo  netekties. Užjaučiame visus artimuosius.
Užuojauta

Užuojauta

Š.m. gruodžio 15 d. eidamas 72 metus tragiškai žuvo Grigorijus Gordonas. Jį prisimename kaip buvusį Valstybinės filharmonijos solistą, pradėjusį savo dainininko karjerą  “Ąžuoliuko” chore H. Perelšteino auklėtiniu.
Lietuvos žydų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionio sūnų Simoną Gordoną ir artimuosius dėl mylimo tėvelio mirties.
Užuojauta

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad gruodžio 19d. mirė ilgametis bendruomenės narys Anatolijus Šeštokas (1939 – 2020)

Kartu su Šiaulių apskrities žydų bendruomene reiškiame  nuoširdžią užuojautą žmonai Lidijai.
Buvusių getų kalinių sąjungos nariai skaudžią netekties ir liūdesio valandą užjaučia žmoną Lidiją, dukrą ir  anūkus.
Užuojauta

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2020 m. gruodžio 16 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenė
neteko savo nario Anatolij Iljin (1952-2020).
Reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai Ninai, sūnums ir artimiesiems.
Užuojauta

Užuojauta

Gruodžio 13d. mirė Ilja Cenz (1929 – 2020).

Prisiminsime Ilją kaip draugišką, energingą  žmogų su nepaprastu humoro jausmu.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą  žmonai, vaikams, anūkams ir visiems artimiesiems.
F. Kukliansky apie I. Veisaitės mirtį: šventi žmonės išeina per šventes

F. Kukliansky apie I. Veisaitės mirtį: šventi žmonės išeina per šventes

Gruodžio 11 d. (BNS). Mirusi intelektualė, teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių aktyvistė Irena Veisaitė buvo išskirtinio gerumo žmogus ir nejautė pykčio nepaisant daugybės skaudžių gyvenimo smūgių, sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Mums tai yra didelė netektis. Ką darysi – žmonės išeina ir tegu ilsisi ramybėje. Žinote, sako, kad šventi žmonės per šventes išeina. Ji išėjo per Chanuką“, – BNS penktadienį sakė F. Kukliansky.

I. Veisaitė, pasak jos, buvo aktyvi bendruomenės narė nuo pat jos įkūrimo, savo gyvenimu ir kasdiene veikla mokiusi gerumo, atlaidumo ir supratimo.

„Tai buvo unikalus žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido žydų šeimoje, dalį gyvenimo praleido savo gelbėtojų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais. Ir prie visų šių gyvenimo nelaimių, bėdų, prie visų netekčių, ji liko labai geranoriškas žmogus: ne tik kad padorus ir linkintis visiems gero, mažai apie ką išgirsi blogą žodį. Jos gyvenimas nepadarė pikta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.

Pasak jos, I. Veisaitė savo gyvenimu parodė, kad nėra prasmės kurti prieštarų tarp vieno ir kito siaubo – žydų izoliavimo gete ar trėmimų.

„Ir vieni, ir kiti buvo beteisiai. Ji buvo ir tarp vienų, ir tarp kitų. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra nuskriausti, praradę savo fundamentalias žmogiškas teises žmonės“, – pabrėžė F. Kukliansky.

Didelį impulsą gerumui ir didesniam vienas kito supratimui I. Veisaitės veikla davė ir Lietuvos žydų bendruomenei. Pasak bendruomenės vadovės, I. Veisaitė buvo žmogus, kuris rinkosi ne kariauti, o kurti. Ji mėgo muziką, aktyviai dalyvavo bendruomenės renginiuose.

F. Kukliansky teigimu, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, I. Veisaitė išliko aktyvi ir optimistiška.

„Ji niekada nebuvo viena, nebuvo vieniša, niekada nesiskundė. Net tai, kad jai reikėjo laiptais lipti į savo butą – ji man vis sakydavo, kad laiptai mane gelbsti, aš nesustoju vaikščioti. Kiekvieną dieną išeidavo pasivaikščioti, kiek jos jėgos leido. Ji tikrai savo amžiuje laikėsi puikiai ir ta jos vidinė energija ir inteligencija jai neleido anksčiau laiko pasenti“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.

Netekome Irenos Veisaitės

Netekome Irenos Veisaitės

Eidama 93-iuosius mirė Irena Veisaitė, bet jos pasakyti žodžiai knygos pavadinime: ,,Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ skamba dar stipriau. Irena Veisaitė – neeilinė asmenybė išgyvenusi kelias epochas, anot jos dabar ,,meilės ir keršto nebuvimo dar yra labai mažai – kalbėdami ieškome kaltės ir tiesos“.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  ir Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga dėl netekties reiškia nuoširdžią užuojautą dukrai, anūkams ir visiems artimiesiems.

Profesorė Irena Veisaitė per savo Vakarų literatūros paskaitas studentams įdiegė gilius ir esminius Vakarų minties suvokimo pamatus. Germanistė, teatrologė, ilgametė Atviros Lietuvos fondo pirmininkė. Jos gyvenimo istorija, aprėpė keturias, labai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ji išgyveno ir Lietuvos žydų pasaulio dingimą. I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Motinos netektis, gyvenimas Kauno gete, pabėgimas į Vilnių ir prieglobstis naujos šeimos namuose – tiek sudėtingų išbandymų I. Veisaitei teko dar nesulaukus penkiolikos. I.Veisaitės biografija tiesiog prisodrinta iššūkių, ribinių patirčių ir įstabių susitikimų.

Veisaitės veikla yra įvertinta ne vienu valstybiniu apdovanojimo – jai skirti ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Barboros Radvilaitės ir Gėtės medaliai. Nepaisant to, kad I. Veisaitei kaip niekam kitam Lietuvoje tinka apibūdinimas „istorinė asmenybė“. Šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino Už nuopelnus Didysis kryžius.

Ji dirbo įvairių  nevyriausybinių organizacijų valdybose, buvo UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė.

Netekome vieno iš šviesiausių Lietuvos žmonių.

 

Knygos apie I.Veisaitę autorius A.Švedas: netekti gero draugo visada labai skaudu

Knygos apie I.Veisaitę autorius A.Švedas: netekti gero draugo visada labai skaudu

Knygos apie teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę autorius, Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas sako laikantis ją didele savo drauge, todėl esantis sukrėstas jos mirties.

Jis pasakojo prisimenantis prieš daugiau nei savaitę įvykusį paskutinį pokalbį su I.Veisaitę, kuri tuo metu vyko į ligoninę. „Paskutinis pokalbis įvyko daugiau nei prieš savaitę, kai Irena man paskambino ir pasakė, kad ji važiuoja į ligoninę, bet jos žodžiai buvo – aš nepasiduodu“, – teigė istorikas. Ireną aš laikau savo didele drauge ir man brangiu žmogumi, kuris daug dalykų man gyvenime atvėrė.

Užuojauta

Užuojauta

Gruodžio 6d. mirė Aleksandr Naftalovič (1956 – 2020).
Dėl netekties nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai Laimai.
Užuojauta

Užuojauta

Lapkričio 26d. mirė Fania Čuvaškina (1934 – 2020)

Nuoširdžiai reiškiame užuojauta  dukrai Olgai ir vyrui Anatolijui netekus mylimos mamos ir žmonos.

Užuojauta

Lapkričio 25d. mirė Zoja Šliachovskaja (1930 – 2020).
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą sūnui Sergejui, anūkei ir visiems artimiesiems.

Kultūros ministras reiškia užuojautą dėl archeologo Romo Jarockio mirties

Kultūros ministras reiškia užuojautą dėl archeologo Romo Jarockio mirties

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas reiškia užuojautą mirus archeologui, humanitarinių mokslų daktarui, buvusiam kultūros viceministrui Romui Jarockiui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl Romo Jarockio netekties ir gilią, nuoširdžią užuojautą  reiškia velionio šeimai.

„Romo Jarockio moksliniai darbai mums leido geriau pažinti vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų viduramžių laikotarpius, miesto archeologijos bei urbanistikos raidą, taip pat iš naujo atrasti piliakalnius kaip labai svarbius mūsų kultūros paminklus. Ne mažiau reikšmingas Romo Jarockio darbas Kultūros ministerijoje kuruojant kultūros paveldo sritį, atminties institucijas, tarptautinius ryšius. Kolegų atmintyje jis išlikęs kaip konstruktyvus, pagarbus, tolerantiškas, atviras įvairioms nuomonėms. Reiškiu nuoširdžią užuojautą kultūros ir mokslo bendruomenei, šeimai ir artimiesiems“, – sako ministras M. Kvietkauskas.

 

Gedimino Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad lapkričio 16d. mirė Izrailius Tiktinas (1943 – 2020)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą dukrai Valentinai.

Užuojauta

Lapkričio 13d. mirė Rachmielis Kulmanas (1929 – 2020)

Liūdime dėl netektie ir reiškiame užuojautą dukrai Dinai ir anūkei Janai.

Užuojauta

Lapkričio 10d. Kaune buvo palaidota Jadvyga Ambraziūnienė-Viščiūtė (g. 1933), žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ji ir jos šeimos nariai buvo apdovanoti 2011 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėl netekties nuoširdžiai užjaučia šeimą ir artimuosius.

Nedidelis Domo ir Marijonos Viščių  ūkelis tarpukariu Antupyčių kaime (Raseinių r.) ribojosi su Vagupių dvaro žemėmis. Vagupių dvarą valdė Aronas Smolenskis. Viengungis ūkininkas gerai sugyveno su savo kaimynu Domu Viščiumi: kai šiam ko prireikdavo, Aronas niekada neatsisakydavo, paremdavo.

Gausi Viščių šeimyna už paramą atsilygindavo darbu Arono ūkyje. Nacistinei kariuomenei okupavus Lietuvą, žydų gyvenimas virto košmaru. Pirmomis karo dienoms su dviračiais atvažiavo baltaraiščiai, dviračius paliko Viščių sodyboje, o patys tekini nubėgo į Arono sodybą, negailestingai jį sumušė.

Leisgyvis Aronas tą patį vakarą atšliaužė pas Viščius ir nuo to laiko slapstėsi pas juos per visą karą. Viščių šeimyna buvo liudininkai, kai vieną diena iš Betygalos miestelio visus žydus suvarė į Arono sodybą, o auštant visus sušaudė ant upelio kranto.

Slapstyti Aroną buvo itin pavojinga, nes kaimynai žinojo, kad jis „pradingo“, įtarinėjo jam padedant ir Viščius. Jų sodyboje buvo įrengtos kelios slėptuvės – buvo iškastas bunkeris tvarte, tuneliai buvo iškasti daržinėje po šienu ir po kambario grindimis, kad, iškilus pavojui, Aronas galėtų pabėgti. Kai Viščiai sužinodavo, kad miestelyje ar kaime vyksta kratos, Aronas, pasiėmęs maisto kelioms dienoms, išeidavo į rugių laukus arba slapstydavosi krūmuose. Neišvengė kratos ir grasinimų ir Viščių šeima, tačiau jiems visiems pavyko išgyventi ir išgelbėti Aronà Smolenskį. Arono tėvas Srolis Smolenskis ir brolis Jankelis sušaudyti Lyduvėnuose, sesuo Rebeka prie Ariogalos 1941 metais. Karui pasibaigus, Aronas Smolenskis vedė jauniausiąjąViščių dukrą Janiną, jie susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Aronas Smolenskis mirë 1980 m., palaidotas Vilkijoje.

Užuojauta dėl rabino lordo Jonathano Sackso mirties

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė drauge su Pasaulio žydų kongresu liūdi dėl Didžiosios Britanijos vyriausiojo rabino lordo Jonathano Sackso mirties.

Netekome nepaprastai gilaus intelekto ir moralinių įsitikinimų teologo. Rabinas Sacksas buvo jaudinantis oratorius ir puikus rašytojas, kuris žydų rašto mokymus įskiepijo tiek žydams, tiek ne žydams, sujungdamas žydų tradicijas su šiuolaikiniu mąstymu. Jo raštai, įskaitant  ypač savaitinės Toros dalies komentarus, bus pavyzdys ateities kartoms.

Reiškiame giliausią užuojautą lordo Sackso žmonai Elaine ir jų šeimai. Tegu velionio atminimas išlieka kaip įkvėpimo šaltinis.

Eidamas 65-uosius mirė kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Faustas Latėnas

Eidamas 65-uosius mirė kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Faustas Latėnas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėl skaudžios netekties reiškia nuoširdžią užuojautą šeimai.

F. Latėnas 1990–1991 metais vadovavo Vilniaus „Lėlės“ teatrui, 1995–1996 m. ėjo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro direktoriaus pareigas, 2000–2005 metais vadovavo Vilniaus mažajam teatrui, kelis kartus ėjo kultūros viceministro pareigas, patarė Lietuvos Respublikos premjerams kultūros klausimais. Faustas Latėnas – puikus kompozitorius ir teatro žinovas, išmintingas vadovas, sukūręs muziką ne vienam garsiam spektakliui žydų gyvenimo tema ir daugeliui lietuviškų kino filmų.

2014m. Valstybiniame akademiniame J. Vachtangovo dramos teatre vyko spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais premjera (inscenizacijos autorius – Rimas Tuminas).

Kuriant spektaklį dalyvavo didelė menininkų grupė iš Lietuvos: režisierius R. Tuminas (J. Vachtangovo dramos teatro vadovas), scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė muziką kūrė kompozitorius Faustas Latėnas. 1994 m. ta pati menininkų grupė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ muzikoje atsirado nauja tema. Muzikinį kontekstą supranta nedaug žmonių. Ir naują temą jie priima kaip gražų lyrinį kvartetą. Iš tiesų tai yra buvusio Vilniaus geto himno tema. Ji atsiranda spektaklio pradžioje, kai Efraimas atsisveikina su savo trimis mirusiomis žmonomis kapinėse, ir tampa muzikiniu ženklu, kuris pranašauja jų kelionės baigtį ir spektaklio finalą. Nors literatūrinio pasakojimo istorinis kontekstas kitas, spektaklyje žydų personažai simboliškai uždaromi į getą, sunaikinami.

Kad ir kaip būtų keista, teatras kataklizmų metu visada atsigauna, tampa priešstata tvyrančiai neapykantai kitų tautų atžvilgiu ir brutalumui.

Įdomu, kad Vilniaus geto himno autorius, žymus pianistas, Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos profesorius Aleksandras Tamiras iš Izraelio.

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius irgi atkreipė dėmesį į spektaklio svarbą. Juo itin domisi Maskvos žydų bendruomenė. Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui dėl įvairių priežasčių nepavyko suvaidinti spektaklio litvakams Izraelyje. Būta ir komiškų aiškinimų: „Spektaklis – geras, patinka, bet ideologiškai nepatogus – vaizduojami neturtingi žydai, o neturtingų žydų Izraelyje negali būti…“ Bet juk čia kalbama apie carinės Rusijos okupuotą Lietuvą, o ne apie šiuos laikus!

2020 m. rugpjūčio 27 d. Faustas Latėnas ir Arkadijus Vinokuras sukūrė performansą „Odė kančiai ir džiaugsmui“ skirtą baltarusių kovai už laisvę.

Latėnas kūrė muziką ir režisieriaus Raimundo Banionio pastatytam spektakliui „Dibukas“ – tai mistinė muzikinė drama, tai spektaklis-sakmė, paremta žydų tautosaka. Žydų folklore dibuku vadinama mirusiojo siela, kuri negali nusiraminti ir patekti į aną pasaulį. Muziką zongams sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius F. Latėnas Spektaklyje nagrinėtos temos domino kompozitorių.. Mistinė muzikinė dviejų dalių Alekso Tarno (Aleksejaus Tarnovickio) drama „Dibukas”, sukurta pagal paties pavadinimo Simono An-skio (Šlomos Zeinvelio Rappoporto) pjesę,  500 metų gyvuojanti žydų tautos sakmė buvo užrašyta prieš 100 metų. Įsiskverbęs į gyvo žmogaus kūną ir sielą, jis pakeičia to žmogaus asmenybę, pradeda kalbėti jo lūpomis, o jį išvaryti gali tik rabino egzorcizmas.

Kauno kamerinio teatro spektaklis – Daivos Čepauskaitės dramoje „Diena ir naktis“ autorė  pasirinko skaudžią Holokausto temą, visa talento jėga atskleistą tragišką Lietuvos žydų likimą – masinį naikinimą Holokausto metu. Režisieriaus sumanymą padėjo atskleisti ir kūrybinė grupė: kompozitorius Faustas Latėnas, dailininkas Sergejus Bocullo, aktoriai. Spektaklyje skambanti muzika nesavitikslė, ji pabrėžia ir padeda išryškinti prieštaringus herojų jausmus, kulminacinius momentus.

 

Atsisveikinimas su velioniu Kompozitorių sąjungos namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilniuje) vyks lapkričio 5 d. 12–19 val. ir lapkričio 6 d. 9–12 val.

Lapkričio 5 d., 18 val. – šv. Mišios Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje (Sėlių g. 17).Karstas išnešamas lapkričio 6 d. 12 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Artimieji prašo pagarbą kompozitoriui išreikšti gėlės žiedu. Taip pat laikytis saugumo rekomendacijų, saugoti vieniems kitus.