Užuojautos

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame apie Eduardo Solovjovo mirtį po ilgos kovos su sunkia liga. Panevėžio žydų bendruomenė dėl skaudžios netekties reiškia nuoširdžią užuojautą velionės šeimos nariams – žmonai Janinai, dukrai ir anūkams. Liūdime kartu su šeima.

Užuojauta

Su liūdesiu ir užuojauta pranešame, kad gegužės 26d. mirė Sonia Kozlova
(1941 – 2019)

Užuojauta

Skaudu pranešti, kad gegužės 7d. mirė Arkadij Buchman (1931-2019)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą žmonai ir artimiesiems.

Užuojauta mirus Vladui Drupui, Pasaulio teisuoliui, drąsiam lakūnui

Su giliu liūdesiu pranešame apie Pasaulio teisuolio Vlado Drupo mirtį, jaunystėje gelbėjusį žydus. Gelbėtojas ir lakūnas, skridęs iki  paskutinės minutės. Tebūnie drauge su kitais Pasaulio teisuoliais aukštybėse.

Nuotraukoje: 2015 m.: V.Drupas savo lėktuve „Z 326A“. Bebaimis lakūnas jau 50 metų danguje atlieka aukštojo pilotažo figūras.

Per Holokaustą padėjęs išsigelbėti dešimčiai žydų, kaunietis Vladas Drupas jokiu būdu nesijautė esąs didvyris. Teko traukte traukti iš jo prisiminimus apie 1943–1944 m. įvykius Šiauliuose ir jo apylinkėse, kur virė kruopščiai nuo vokiečių slepiama kova už pavienių žydų, jų šeimų išlikimą.

Apie V.Drupą rašė Virginija Skučaitė dienraštyje kauno.diena.lt 2016m. Tai viena paskutinių publikacijų apie drąsųjį  Pasaulio teisuolį:

,,Sparnuotas senjoras, jaunystėje gelbėjęs žydų gyvybes” 2016-10-03 Virginija Skučaitė

Nepažinojo žydų

 “Karo pradžioje mokiausi Šiaulių gimnazijos penktoje klasėje. Vokiečiai, įsikūrę Šiauliuose, nedelsdami uždraudė žydams, paženklintiems geltonomis žvaigždėmis, vaikščioti šaligatviais. Aš anuomet nieko nežinojau apie jaunus žydus, nes mūsų gimnazijos buvo atskiros. 1943 m. vokiečiai pradėjo medicininį Šiaulių jaunimo patikrinimą, rengdami juos karinei tarnybai. Buvo patikrinta ir mano sveikata, paimtas pasas, tačiau  vokiečių nustatytu laiku neatėjau į jaunuolių surinkimo punktą. Žinoma, nervinausi, nežinodamas, kaip reikės pasirodyti rudenį mokykloje be asmens dokumento. Tačiau man padėjo bendraklasis Bradauskas – jis per savo dėdę kunigą, dirbusį kažkokiame miestelyje, parūpino man naują pasą. Ši aplinkybė vėliau turėjo didžiulės reikšmės, man padedant žydams išsigelbėti nuo pražūties”, – teigė V.Drupas, anuomet gyvenęs Šiauliuose, pas savo viengungį dėdę Juozą Dapkų, kurio siuvykla garsėjo visame mieste.

Parūpino naują pasą

Minėtoje siuvykloje tarpukariu lankydavosi daug žydų. Įsteigus getą, ne vienas jų prašė J.Dapkaus pažymėjimo, kad dirba jo siuvykloje. “Dėdė išdavė keliolika tokių pažymėjimų, tuo apsaugodamas žydus nuo sunkių prievartinių darbų, suteikdamas jiems galimybę legaliai išeiti už geto ribų į “darbą”. Tarp tokių siuvyklos žydų buvo Leo ir Minos Remenų šeima, kurios sūnus buvo slapstomas pas jų šeimos auklę. Aš tapau tarpininku tarp Remenų šeimos narių. Kartą pamaniau, kad galėčiau per anksčiau minėtą klasės draugą gauti naujus dokumentus panašiai į lietuvaitę M.Remen – jos plaukai buvo šviesūs. Greičiausiai, nubalinti peroksidu. Bendraklasiui supyniau istoriją apie pusseserę Mariją Ramanauskaitę, kurią vokiečiai nori išvežti darbams ir jai, kaip ir man anksčiau, buvo reikalingas asmens dokumentas, nes senasis buvo iš jos paimtas. Bendraklasis patikėjo – gavo pasą, ir Mina tapo Marija Ramanauskaite”, – pasakojo V.Drupas, kartu prisiminęs ir tai, kad padėjo gete gyvenantiems Remenams apsirūpinti maisto produktais.

Įkurdino pas mamą “1944 m. L.Remenas paprašė manęs išvežti žmoną Miną, kuriai parūpinau naują pasą, į saugią vietą. Aš nupirkau du bilietus į keleivinio traukinio, važiavusio į Radviliškį, vagono kupe. Čia patyriau didelį stresą, nes į kupe užėjo vokiečių karininkas lakūno uniforma ir pradėjo kalbinti Miną. Aš jam paaiškinau, kad mano pusseserė nekalba vokiškai. Vokietis dėl to labai apgailestavo, nors iš tiesų Mina puikiai kalbėjo vokiškai. Radviliškyje aš nuvedžiau ją pas savo mamą ir pasakiau, kad šiai žydei reikia laikino prieglobsčio, kad visiems reikėtų aiškinti, jog Mina yra mano pusseserė. Mama sutiko. Po mėnesio prie Minos prisijungė iš geto kažkokiu būdu ištrūkęs jos vyras Leo, jo brolis, tėvas su motina bei dvi Minos pusseserės – visi jie išvažiavo į Žemaitiją pas kažkokį valstietį, kurio nepažinojau”, – pasakojo V.Drupas.

Balandžio 26d. eidama 92-uosius metus, mirė garsi Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja

1953-1956 m. Elina Bystritskaja buvo Vilniaus Rusų dramos teatro aktorė. Aktorės tėvas – Bystritsky Abraomas – karo gydytojas. Palaidotas Vilniaus Žydų kapinėse. Motina – Bystritskaja Ester taip pat palaidota Vilniaus Žydų kapinėse.

Rusijos teatro ir kino žvaigždė Elina Bystritskaja mirė eidama 92-uosius metus po sunkios ir ilgos ligos.

Elina gimė karo gydytojo šeimoje 1928 metų balandžio 4 dieną Kijeve., jos tėvas Abraomas Bystritsky svajojo, kad dukra taps gydytoja arba mokytoja. Ji gavo medicinos išsilavinimą, tapo akušere ginekologe ir net sugebėjo priimti 15 naujagimių, tačiau suprato, kad medicina ne jai. Nepaisant artimųjų prieštaravimo, ji įstojo į Kijevo teatro institutą. Būdama nepaprasto grožio, ji nebuvo bendraamžių mylima, ją vadindavo „mėlynąja kojine“ už  neįveikiamą charakterį ir griežtumą, gautą su  motinos auklėjimu. Elina buvo iš tiesų  graži,  ji turėjo daugybę gerbėjų. Baigus studijas, Bystritskaja dėl konfliktų ir šmeižto, negalėjo iš karto rasti darbo.

Ji pradėjo dirbti Vilniaus rusų dramos teatre. Šlovė atėjo, suvaidinus filme ,,Tykusis Donas” (1957-1958). Šis filmas gavo Oskarą. Netrukus talentinga aktorė  buvo perkelta į Mažojo teatro trupę Maskvoje. Ji sėkmingai vaidino filmuose, bet dėl nepakantumo ir konfliktų patyrė įvairių nemalonumų, ilgainiui jos nebekviesdavo filmuotis.

Sukūrusi šeimą, ji su vyru gyveno Maskvoje 27-erius metus pasiturintį gyvenimą, vaikų neturėjo, o sužinojusi apie jo neištikimybę, išsiskyrė.

Vyresniame amžiuje Bystritskaya apsigyveno Maskvos priemiestyje,  šalia garsių ir žinomų žmonių, su kuriais palaikė draugiškus ryšius, jai patikdavo priiminėti svečius.  Nuo 1978 m. ji buvo Ščepkino institute ir GITIS instituto dėstytoja . Nepaisant visų likimo negandų, karo laikų vaikystės, problemų asmeniniame gyvenime, aktorė save laikė laimingu žmogumi. Ji išliko labai graži ir vyresniame amžiuje, net būdama beveik 90 metų, atrodė jaunesnė. Elinos Bystritskajos žavinga šypsena ir akys išduodavo draugišką ir išmintingą moterį.

Mirė neurobiologas litvakas Polas Greengardas, Nobelio premijos laureatas, žydų, gyvenusių Virbalyje, palikuonis

Mirė neurobiologas litvakas Polas Greengardas, Nobelio premijos laureatas, žydų, gyvenusių Virbalyje, palikuonis

Polas Greengardas mirė balandžio 13d. Amerikiečių neurologas Polas Greengardas, 2000 m. gavo Nobelio premiją už darbą fiziologijoje ir medicinoje, būdamas Rockefellerio universiteto profesorius, jis mirė, sulaukęs 93 metų ( 1925-2019)  Nobelio lauriatu tapo 2000 m.  fiziologijos ir medicinos srityje .

. P. Greengardas gimė Niujorke žydų šeimoje, seneliai kilę iš Virbalio miestelio, Suvalkijoje. Jo tėvas Benjaminas Greengardas buvo aktorius, komikas, mama Pearl Meister mirė gimdydama Polą.

Antrojo pasaulinio karo metu P. Greengardas tarnavo kariuomenėje trejus metus kaip elektronikos technikas. Jis dirbo Masačiusetso technologijos institute, kuris dalyvavo kurdamas išankstinio perspėjimo  prietaisus, nukreiptus prieš Japonijos pilotų, kamikadzių išpuolius.

Po karo, 1948 m. gavęs matematikos ir fizikos bakalauro laipsnį Hamiltono koledže, jis toliau domėjosi biofizika. Greengardas savo disertaciją apgynė mokslininko Holdeno Kefferio Hartlino laboratorijoje, gavusio Nobelio premiją medicinoje gavo 1967 m.

Gavęs daktaro laipsnį, P. Greengardas praleido apie 6 metus (1953-1959) įvairiuose DB universitetuose (Londono universitete, Kembridžo universitete, Nacionaliniame medicinos tyrimų institute) ir JAV (Nacionaliniame sveikatos institute). 1961–1970 m. dirbo farmakologijos profesoriumi Alberto Einšteino medicinos koledže, 1968–1983 m. buvo Yale universiteto farmakologijos ir psichiatrijos profesorius.

Nuo 1983 m. dirbo Rockefelerio universiteto profesoriumi.2000 m. P. Greengardas kartu su Ericu Kandeliu ir Arvidu Karlssonu buvo apdovanoti Nobelio medicinos premija „Už atradimus, susijusius su signalų perdavimu nervų sistemoje“. Dr. Greengard parodė, kad elektrinis ir cheminis signalai smegenyse dirba kartu kaip tandemas, pirmaujantis sensorinių signalų perdavimo srityje. Signalo perdavimas  yra ypač svarbus kalbos, judėjimo ir jutimo suvokimui. Dr. Greengardo  darbas leido geriau suprasti daugelio žinomų vaistų veikimo mechanizmą ir sukurti naujus.

Už gautą Nobelio premijos pinigų sumą apie 400 tūkst. dolerių, jis įkūrė „Pearl Meister Greengard“ premiją, pavadintą savo motinos vardu. Apdovanojimo suma yra 50 tūkst. dolerių. Apdovanojimas kasmet skiriamas moterims už puikius pasiekimus biomedicinos tyrimų srityje.

Užuojauta

Dėl ilgametės narės Edit Ptašek mirties Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia sūnų Danielių ir artimuosius.

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame, kad eidamas 72 metus, mirė Herzl Gurvich.  Reiškiame nuoširdžią užuojautą broliui Vulfui Gurvičiui. Laidotuvės Haderos mieste, Izraelyje.

Užuojauta

Panevėžio m. žydų bendruomenė  reiškia  užuojautą  PŽB narei  Vandai  Klug , jos sūnui ir anūkams  dėl mylimos mamytes , močiutės mirties .

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.

Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.

Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.

Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.

Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.

Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas

2019.03.27

Netekome Maestro Anatolijaus Šenderovo

Netekome Maestro Anatolijaus Šenderovo

Su giliu liūdesiu pranešame, kad mirė Lietuvos kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Anatolijus Šenderovas.

Jam buvo 73 metai. Šeimos pageidavimu, kol kas daugiau informacijos neteikiama.

1945 metais Rusijoje gimęs A. Šenderovas 1967 metais baigė Lietuvos konservatoriją.

Žydų kompozitoriaus kūriniai atlikti dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių, žymiose pasaulio koncertų salėse visuose pasaulio žemynuose. Kompozitorius 1997 metais buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.

Mirė įtakingas Lietuvos žydų bendruomenės narys Tobijas Jaafetas

lzinios.lt ; BNS

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky BNS sako, kad T. Jaafetas buvo „labai gerbiamas, aktyvus, inteligentiškas bendruomenės žmogus“, buvęs vienoje vaikų vasaros stovykloje su jos pačios tėvu. „Kiek atsimenu, jo tėvas turėjo verslą Anglijoje, atvyko į Kauną prieš pat prasidedant karui. Taip jau nutiko, kad Jaafetas ir mano tėvelis buvo vienoje stovykloje, Palangoje, kai prasidėjo karas. Abu nespėjo evakuotis, buvo atvežtas į Kauno vaikų namus“, – pasakojo F. Kukliansky. Užuojautą dėl T. Jaafeto netekties socialiniame tinkle pareiškė ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Nacių okupacijos metais T. Jaafetas su mama buvo perkeltas į Kauno Vilijampolės getą. Jis pats yra pasakojęs, jog 1944-aisiais jam pavyko pabėgti iš geto, prieš tai pasislėpus nuo nacių palėpėje. Jį gelbėjo ir vilniečių Katinskų šeima. Anot jos, T. Jaafetas gerai mokėjo vokiečių, anglų kalbas, palaikė glaudžius ryšius su kitais išgyvenusiais getus Europoje. „Mums tai – didelė netektis. Rašiau bent du-tris kartus Prezidentūrai, kad jis būtų apdovanotas, bet taip ir nespėjau įvykdyti savo misijos. Bendruomenė liūdi netekusi tokio inteligentiško, šviesaus, vieno iš paskutiniųjų geto kalinių Lietuvoje“, – sakė ji. Dėl netekties užuojautą Lietuvos žydų bendruomenei pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis. Pasak Prezidentūros, šalies vadovė užuojautoje Lietuvos žydų bendruomenei ir mirusiojo šeimai teigė, kad T. Jaafetas padėjo Lietuvai saugoti „labai svarbią atmintį apie skaudžiausius Holokausto įvykius ir Pasaulio teisuolių šviesą“. Ji pabrėžė, jog Lietuva yra dėkinga už daugybei žmonių perduotą „atmintį ir išmintį“ vertinant mūsų šalies istoriją. „Tai labai skaudi žinia ne tik Lietuvos žydų bendruomenei, bet ir visiems, kurie saugo ir puoselėja pamatines vertybes“, – rašoma ministro pirmininko užuojautoje. Pasak S. Skvernelio, per Holokaustą netekęs šeimos, T. Jaafetas „visada išliko kupinas tikėjimo žmogiškumu, skleidė tolerancijos ir išminties šviesą“.

 

Užuojauta

Su dideliu liūdesiu pranešame, kad kovo 4d. mirė Frida Sima Alesina (1942 07 12 – 2019 03 04)
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai reiškia užuojautą sūnui Ernestui Alesinui ir visiems artimiesiems.
Netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto

Netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto

Labai skaudi žinia Lietuvos žydų bendruomenei – netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto (1930 – 2019). Karo vaikas, Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas dažnai sakydavo, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai.

“Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Kiti artimiausi giminės buvo įkalinti Latvijoje. Visi jie buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas.

Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui ir okupacijai, Tobias su mama liko Kaune, o  į miestą įžengus vokiečiams, jis su mama buvo priverstas persikelti kaip ir visi Kauno žydai į Vilijampolės getą, kurį juosė spygliuota tvora. “Geto buitis buvo sunki, o vienas didžiausių rūpesčių – prasimanyti pavalgyti, – taip pasakojo Tobias dar prieš metus. Tradicijos, būtinumas išlaikyti žydišką tapatybę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo mums labai reikšmingas.1944 m. balandį gete kalinti žmonės pajuto grėsmę, getas apsuptas, jo sargyba sustiprinta. Pavyko išvengti mirties, nes pasislėpiau palėpėje, po joje augintiems triušiams, skirta žole – kareiviai manęs neaptiko. 1944m. balandžio mėnesį mama liepė man kuo greičiau bėgti iš geto.

Man ėjo 14-ti metai, kai pabėgau. Mano teta ir dėdė, buvę kauniečiai, tuo metu persikėlė į Vilnių. Tetos vyras – Smetonos laikų karininkas paprašė savo sesers, gyvenusios Druskininkuose, Katinskaitės Kotrynos, kad nuvežtų mane į Vilnių. Katinskų šeima mane gelbėjo. Kai artėjo frontas mano dėdė išvažiavo į Šilalę, kur dirbo mano puseserė, o mes su teta likom Vilniuje. Frontas priartėjo, gelbėdamiesi nuo bombardavimo, pasislėpėm Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Tokiu būdu mes išsigelbėjom. Po karo gyvenau pas Katinskus, kol baigiau gimnaziją. Baigiau Pedagoginį institutą, nes į Vilniaus universitetą manęs nepriėmė, nors beveik penketais išlaikiau egzaminus,  pasakė, kad „buržujai pas mus nesimoko“. Mano tėvas buvo turtingas žmogus, tarpukary Lietuvoje jis dirbo komivojažieriumi, atstovavo Anglijos tekstilę. Kai buvau priimtas į Vilniaus Pedagoginį institutą, pasirinkau matematikos – fizikos specialybę. Tapau pedagogu. 1959 metais išvažiavau į Maskvą mokytis skaičiavimo mašinų technologijų. Sugrįžęs 34 metus dirbau Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje inžinieriumi, laboratorijos vedėju” – savo gyvenimo istoriją Tobijas pasakojo prieš metus, minint Tarptautinę Holokausto dieną”.

Holokausto patirtys Tobijo niekada nepalaužė.  Nuoširdus, išmintingas, su šilta ir gražia šypsena – tokį Tobiją Jaafetą prisimins žydų bendruomenė, su širdgėla ir skausmu užjaučianti velionio artimuosius – dukrą Juditą ir anūkus bei visus, kuriems teko garbė pažinti šį jautrų nepaprastą žmogų.

Ha’makom yenahem etkhem betokh she’ar avelei Tziyonvi’Yerushalayim.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad Izraelyje mirė Leonidas Pozinas (1940.06.13 – 20019.03.01). Lietuvos žydai jį prisimena kaip  aktyvų Lietuvos žydų bendruomenės atkūrimo dalyvį, visuomenišką asmenybę. L.Pozinas dalyvavo įvairioje bendruomenės veikloje, buvo Lietuvos žydų Kultūros draugijos pirmininko pavaduotojas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė skausmo dienomis nuoširdžiai linki stiprybės šeimai ir užjaučia velionio žmoną Tamarą, dukrą Elą, sūnų Beną .

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame apie Liudmilos Grafman mirtį (1952 – 2019 m.) po ilgos kovos su sunkia liga. Panevėžio žydų bendruomenė dėl skaudžios netekties reiškia nuoširdžią užuojautą velionės šeimos nariams – vyrui Michailui, dukroms Julijai ir Simonai, sūnui Jurijui, anūkams ir draugams.

Liūdime kartu su šeima.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga užjaučia Rozetą Ramonienę netekus mylimo sūnaus Aldo.

Nelaimės akivaizdoje Jūsų ir Jūsų artimųjų širdį veriančio skausmo naštą tepadeda pakelti mūsų mintys.
Gedime kartu su Jumis.
Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Užuojauta

Su dideliu skausmu ir liūdesiu  pranešame, kad po sunkios ligos mirė žinoma Rebecinė  ponia Judith Schlesinger, Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto (CPJCE), svarbiausio halachic (žydų įstatymų) viršenybės ir priežiūros autoriteto – pirmininko, garsaus Rabino Elyakimo Schlesingerio žmona.

Lietuvos žydai nuoširdžiai užjaučia Rabinus E. Schlesingerį ir jo sūnus, rabiną Yeshaya Schlesingerį. Šiuo metu šeima išgyvena gedulingos savaitės laikotarpį Shiva,  (septynias gedulo dienas) savo namuose  Londone.

Lankymo laikas yra kasdien nuo 10 iki 14 val. ir nuo 17 iki 22 val.