Skaudi žinia – balandžio 14d. mirė Milan Chersonskij (1937 -2021).

 Dėl skaudžios netekties gilią ir nuoširdžią užuojautą reiškiame žmonai Svetlanai,  dukrai Polinai ir arttimiesiems.

Milan Chersonskij – teatro režisierius, žurnalistas. 1964 m. Baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir komedijos institutą. 1979–1999 m. Jis vadovavo Lietuvos žydų liaudies teatrui, kurio spektakliai buvo rodomi jidiš kalba.

Gerai žinomas ilgametis, gerbiamas žydų bendruomenės narys, kurį prisimename buvus Tarybos nariu. Milanas yra daug nuveikęs Lietuvos žydų kultūrai, dirbdamas žydų saviveiklos teatro vadovu ir Lietuvos žydų bendruomenės laikraščio ,,Lietuvos Jeruzalė“ redaktoriumi.

Laikraštis ,,Lietuvos Jeruzalė“ buvo leidžiamas 4 kalbomis: jidiš, lietuvių, rusų ir anglų. Laikraštis spausdino rašinius apie žydų gyvenimą, kultūrą, buitį, istoriją, Lietuvos aktualijas.  Milan Chersonskij buvo principingas kovotojas su Lietuvos istorijos falsifikacijomis ir  Holokausto atminties Lietuvoje itškraipymais. Lietuvos žydų kultūros draugijos, mėnesinis leidinys (laikraštis), ėjo nuo 1989 m. spalio mėn. iki 2010 m.

Kovo 31 d. 2021 mirė  Izraelyje eidamas 104-uosius metus mirė gydytojas, buvęs 100 metrų bėgimo dukart Lietuvos čempionas Mykolas Preisas.  Jis palaidotas Jeruzalėje šalia savo žmonos Olios “Har Menucha” kapinėse. Preisų šeima emigravo į Izraelį 1973m. Jis ten dirbo valstybės sveikatos apsaugos medicininėje komisijoje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisimena M.Preisą kaip žinomą gydytoją ir sportininką. Reiškiame nuoširdžią užuojautą  dėl netekties velionio šeimai.

M.Preisas buvo paskutiniuoju bėgimo rungties tarpukario Lietuvos čempionu. Pirmenybėse jis triumfavo dvejus metus paeiliui – 1939-1940-aisiais, nuotolį įveikęs vienodu laiku – per 11,5 sek.

1948 metais M.Preisas gyveno Vilniuje, Rožių alėjoje įkūrė Sporto medicinos centrą, buvo jo pirmasis vyriausiasis gydytojas.  Prieš karą du kartus 100 metrų bėgimo Lietuvos čempionu tapusį M.Preisą sportininkai prisimena kaip puikų organizatorių.

,,Makabi” judėjimas tarpukario Lietuvoje apie Mykolą Preisą rašė, kad jo, talentingo bėgiko makabiečio sportinė žvaigždė sužibo 1938m.

Knygoje ,,Lietuvos sporto klubo ,,Makabi” 1916–2016″ M.Preisas prisiminė savo vaikystę ir paauglystę, jis mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, ten turėjo daug draugų, jautė gerą, šiltą rūpestingos klasės auklėtojos Rozalijos Sondeckienės įtaką.

Toliau skaitykite jo prisiminimus iš  knygos: Vaikas būdamas jis

Lietuvos žydų  (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie Jono Žiburkaus mirtį po sunkios ligos. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai: žmonai, dukrai ir sūnui bei visiems artimiesiems.

Jonas Žiburkus (1947- 2021) – gydytojas, muzikos mėgėjas ir mecenatas, kolekcininkas, generolo, taip pat Jono Žiburkaus, ir Cilės Beselytės sūnus.

Jonas Žiburkus sakydavo, kad visų pirma, jis – gydytojas.

,,Aš – gydytojas, aš baigiau 1971-ais metais gydomąją mediciną, metus buvau internatūroj, paskui dvejus metus tarybinėj kariuomenėj gydytoju. Po to visą laiką, trisdešimt penkerius metus, dirbau Antakalnyje, miesto ligoninėj. Iš pradžių dirbau pas profesorių Marcinkevičių Širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoj. Pradėjau kardiologu, paskui, po metų, intervenciniu radiologu. Taip ir baigiau šitoj profesijoj“.

Taip Jonas pasakojo  prieš metus, kalbėdamas su Davidu Grossmanu. Čia yra buvusio pokalbio citatos.

,,Taigi, aš manau, čia pati įdomiausia iš visų profesijų, ypač vyrui, kadangi ji jungia ir radiologinę diagnostiką, angiografiją, širdies kraujagyslių angiografiją, ir beveik neinvazinį gydymą, intervencines procedūras per kraujagyslę: kraujagyslių plėtimą, stentavimą, trombų tirpinimą. Žodžiu, daug dalykų, kuriuos darydavo chirurgai, dabar galima atlikti su žymiai mažesne invazija, mažesne intervencija. Ir čia kalbam ne tik apie širdies, bet visų organų kraujagysles:  išlenda ir akušerija-ginekologija, ir urologija, ir neurologija, ir pilvo chirurgija, onkologija – bet kuri sritis.

Sapnuoju savo ligoninę, kurioje tiek metų pradirbau … Taip įaugo į mano asmenybę, kad ir liks, matyt.

Gydytoją, skyriaus vedėją Joną Žiburkų domino muzika, jis turėjo didelę išskirtinę kolekciją, kuri susidarė tik dėl to, kad aš norėjau girdėti dar ir dar, ir dar, ir dar… Ir naujesnį įrašą, ir seną, negirdėtą. Norėjau suprasti, kodėl kas atsirado. Aš vaikštau į koncertus, o namuose galiu paklausyti didžiumą to, ką išgirstu koncertuose, kur galbūt buvo ne taip gerai atlikta, ne tokioj geroj salėj. Į koncertą einu todėl, kad ten gyvai atlieka arba ką nors nauja, ko aš neturiu įrašuose. Didelė šitos kolekcijos dalis atsirado būtent iš noro girdėti muziką.

Leidau sau taip pasakyti prieš kokius penkerius metus, nes supratau, kad aš iš tikrųjų žinau labai daug apie muziką: apie džiazą ir apie akademinę muziką. Aš tuo įsitikinau, kadangi turiu daug draugų kompozitorių, labai daug draugų muzikantų, ir mes šnekamės. Jie atėję pas mane atranda kokį nors fejerverką, naujovę, o man tuo pat metu fejerverkas būna jų žinios apie muziką, jos atlikimą, tas aplinkybes, kuriomis ji buvo sukurta kitų kompozitorių. Tai man labiausiai patinka – apie savo mėgstamą dalyką sužinot. O jie išgirsta tai, ko patys nežinojo.

Ir valandų valandas sėdėdavom pas mane klausydamiesi. Nebūdavo vakaro, kad neužeitų pora žmonių pasiklausyti ir pasišnekėti, daugiausia apie džiazą, aišku. Tai įrodymas, kad aš ten randu tą harmoniją, kuri atitinka mano harmoniją. Ir viskas, tiktai tiek.

Čia mano draugai, čia visa istorija, čia šeima, aš gyvenu čia.  Aš gyvenu visur ten, aš gyvenu savo galvoje, aš gyvenu tuo, ką per visą gyvenimą gavau, ką perskaičiau, ką išgirdau, ką pamačiau, ką pajutau, supratau, patyriau fiziškai – aš tuo gyvenu. Ir aš galiu į ten persikelti tada, kai man prisireikia arba kai ateina laikas, sakysim. Tu klausai tos muzikos, ir tu gyveni ne čia ir ne dabar, tu jau gyveni toj terpėj, kurią tau atneša šitie garsai arba kur tave nukelia šitie žodžiai…“

Vasario 24 d.atėjo liūdna žinia: eidamas 63-uosius metus nuo komplikacijų, susijusių su koronaviruso infekcija, mirė garsus Lietuvos menininkas, Augustino Savicko mokinys Aleksandras Vozbinas.

1982–1988 m. A.Vozbinas baigė Šiaulių pedagoginį institutą, po to studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Jis buvo vienas tarptautinio projekto „Chaimo Soutine’o dienos“  iniciatorius ir organizatorius. Šis projektas apėmė tarptautines konferencijas, plenerus ir parodas. Menininkas buvo dažnas Lietuvos žydų bendruomenės kultūrinių renginių svečias ir dalyvis.

Vozbino darbus įsigijo Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus rotušė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Dailės muziejus Šardžoje (Arabų Emyratai), taip pat daug kolekcininkų ir privačių galerijų Lietuvoje ir kitose šalyse.

Pasak Raimondo Savicko, Aleksandras Vozbinas į Lietuvą grąžino iškilaus litvakų dailininko Chaimo Soutine’o vardą. 1997 m. R. Savickas ir A. Vozbinas dalyvavo Vitebsko plenere, skirtame Marco Chagallio sukakčiai paminėti. Tada jie aplankė H. Soutine tėvynę – Smilovičių miestelį. Po to draugai nusprendė surengti plenerą po atviru dangumi Soutine’ui atminti. „Pagrindinis plenerų organizatorius buvo Aleksandras. Už šią veiklą jis gavo prezidento Valdo Adamkaus padėką “, – pabrėžė R. Savickas.

Vozbinas domėjosi geopolitika ir istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo jo paveiksluose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią  užuojautą Aleksandro šeimai ir draugams.

Po sunkios ligos  mirė Aleksandras Feigelsonas (1948-2021). Dėl netekties reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, žmonai Marinai ir dukrai.

Su liūdesiu pranešame, kad mirė Elijas Šapsajus Cholemas (1926-2021).

Buvęs Kauno geto ir Dachau koncentracijos stovyklos kalinys Elijas Šapsajus Cholemas gimė Kaune. Tėvas buvo žinomas Kaune krosnininkas, mama – namų šeimininkė. Kai prasidėjo karas Šapsajui buvo 15 m. Netrukus, vokiečiams išleidus įsakymą visiems Kauno žydams persikelti į Vilijampolės getą, vėliau vadinamą Kauno getu, Šapsajus su tėvais, teta,dėde pateko į getą.

Paaugliui teko kartu su suaugusiais  dirbti kareivinėse, taisyti senas arba mūryti naujas krosnis, remontuoti virtuvinius katilus bei kitus remonto darbus. Po kelerių metų Šapsajus buvo su tėvu perkeltas į Šančių darbo stovyklą, dirbo ligoninėje. 1944 m. vasarą, kai Raudonoji armija artėjo prie Lietuvos, Šančių darbo stovyklos kaliniai buvo nuvaryti į stotį ir prekiniais vagonais išvežti į Vokietiją. Pradžioje buvo Štuthofas, po to Kauferingas, Landsbergas ir, besibaigiant karui ,- Dachau. 1945 m. birželį  Šapsajus su tėvu sugrįžo į Lietuvą. Šeima per karą neteko 31 artimo žmogaus.

Mus pasiekė liūdna žinia, mirė Jakovo Gurino mama. Ji gyveno JAV. Dėl netekties nuoširdžiai užjaučiame šeimą ir artimuosius.

Mire  ansamblio FAJERLECH muzikantas Igoris Dolgopolovas. Gilią užuojautą reiškia Lietuvos žydų bendruomenė ir ansamblio FAJERLACH nariai. Nuoširdžią užuojauta siunčiame šeimai ir artimiesiems.

Sausio 18d. mirė Aida Galvanauskienė (1966 – 2021)

Nuoširdžią užuojautą,  netekus mylimos mamos, reiškiame Simui Levinui, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkui.

Velionė Malka Levin (1922 – 2021) nugyveno 99 metus, ilgą ir įdomų gyvenimą.

Gilią užuojautą reiškiame visai šeimai, anūkams ir artimiesiems.

MALKA  LEVIN

1922 – 2021

Nuoširdžią užuojautą  netekus žmonos ir vaikų mamos, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkui Saniai Kerbeliui reiškia Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė.

Šiaulių krašto žydų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkui Saniai Kerbeliui bei sūnums Dovydui ir Simui užgesus žmonos bei mamos Audros Kerbelienės gyvybei.

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2021 m. sausio 9 d. eidama 81 metus, mirė ilgametė bendruomenės narė Dora Abromsonienė. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai ir artimiesiems.

Pasaulinis žydų kongresas gedi mirus Emil Kalo ז”ל, garsaus Bulgarijos žydų bendruomenės lyderio, kuris beveik 20 metų ėjo Bulgarijos žydų organizacijos „Shalom“ prezidento pareigas.

„Emilis gimė netrukus po karo, tuo metu, kai Bulgarijos žydų gyventojai buvo pavargę kovoti dėl  migracijos į Izraelį. Žlugus komunistiniam režimui, jis buvo vienas iš tų, kurie atsakingai kovojo už naujos gyvybės įkvėpimą apmirusiai bendruomenei “, – sakė WJC prezidentas Ronaldas S. Lauderis. „Jis buvo žinomas rašytojas, kuris dalyvavo ir Bulgarijos politikoje, Emilio gyvenimas simbolizavo pagarbą ir meilę, kurią Bulgarijos žydai jaučia savo gimtajam kraštui, juk Bulgarijos žydų reintegraciją į žydų pasaulį buvo nutraukta dviem kartoms.

Tebūnie jo atmintis palaiminta ir įkvepianti ateities kartas “.

70 metų Kalo, dešimtmečius aktyviai dirbo WJC, 2013 m. buvo išrinktas vykdomojo komiteto nariu, jis iki jo mirties dirbo WJC biudžeto ir finansų komisijoje.

Dabartinis „Shalom“ prezidentas Alekas Oskaras sakė, kad „Emilio Kalo indėlis į postkomunistinės Bulgarijos žydų atgimimą, jo pirmininkavimo bendruomenei metu visada bus prisimenamas su pagarba“.

Reiškiame nuoširdžią ir gilią užuojautą poetei Elenai Suodienei dėl mylimos mamos netekties.

Mama Alina Gailiūnienė-Vyšniauskaitė – kaunietė( 1933 – 2021) – habilituota biomedicinos mokslų daktarė, gydytoja.

Užjaučiame visus artimuosius.