Vienintelė šeimos nuotrauka Oliokminske, 1957-ųjų vasara. V. Andriukaitis – antras iš dešinės./ Asmeninio archyvo nuotr.
Modesta Gaučaitė, LRT.lt
„Mano šeimos istorija, sakyčiau, kartu yra ir unikali, bet ir gana panaši į nemažos dalies kitų to meto šeimų“, – portalui LRT.lt kalbėjo Vytenis Povilas Andriukaitis. Tremtyje gimęs V. Andriukaitis prisiminė, kokius vargus teko iškęsti jo tėvams ir kokį įspūdį paliko pirmasis paragautas obuolys.
V. Andriukaitis daugeliui pažįstamas kaip politikas, buvęs Lietuvos pasiųstas Europos Komisijos eurokomisaras. Tačiau jo praeitis – paženklinta tremties. V. Andriukaitis gimė tremtyje, ten jo tėvai ir broliai išgyveno itin atšiauriomis sąlygomis.
„Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo“, – prisiminė V. Andriukaitis.Ta pirmoji trėmimų banga palietė daug tokių žmonių, kurie buvo politiškai angažuoti arba buvo valstybės tarnybose.
Išgyveno du karus
Kalbėdamas apie savo tėvus – Liudą ir Alfonsą – V. Andriukaitis pasakojo, kad jo mama ir tėtis išgyveno du pasaulinius karus. Per Pirmąjį mama buvo pabėgėlė, kartu su tėvais iš Kauno pasitraukusi į Maskvą: „Ten išgyveno visą tragišką bolševikų perversmą. Mano senelis miręs ir palaidotas Maskvoje, nežinau kur. Mamytė su močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą visus tuos tūkstančius kilometrų. Mano mama išgyveno viską – ir badą, ir pabėgėlės, ir našlaitės dalią.“
Tėtis, kaip pasakojo, augo daugiavaikėje mažažemio šeimoje, bet visada labai troško mokslo. Susituokę V. Andriukaičio tėvai gyveno Klaipėdoje. Jo tėtis buvo stipriai nusiteikęs prieš nacius ir net norėjo suorganizuoti pasikėsinimą į Hitlerį, besilankiusį Klaipėdos krašte.
„Nacistai nacionalizavo butą, kuriame gyveno mano tėvai ir jau du broliukai. Mano tėvas buvo areštuotas, bet pabėgo iš gestapo. Mama buvo areštuota ir ją išgelbėjo prancūzų Raudonojo Kryžiaus draugija – parvežė į Lietuvą iš atplėšto Klaipėdos krašto“, – pasakojo V. Andriukaitis.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jo tėtis, kaip maisto technologas, buvo išsiųstas į Vilnių perimti aliejaus fabrikų. Šeima pradėjo kurtis Vilniuje, tačiau neilgai trukus ir iš čia turėjo trauktis – tėvas buvo išmestas iš darbo, todėl Andriukaičiai išvyko gyventi į Kauną. Ten V. Andriukaičio tėtis gavo darbą vienoje iš mokyklų. Tiesa, jam neteko ten ilgai dirbti.
Mūsų šeima, dėl to atsitiktinumo, išsilaikė ir buvo nugabenta į tremtį kartu.
„1941-ųjų birželio 14-ąją jis buvo mokykloje egzaminų metu suimtas. Kadangi mano tėvas buvo ir antinacistas, ir antistalinistas, buvo aktyvus inteligentas, jį suėmė. Ta pirmoji trėmimų banga palietė daug tokių žmonių, kurie buvo politiškai angažuoti arba buvo valstybės tarnybose“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
Tądien jo šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. V. Andriukaitis pasakojo, kad jo šeimai tam tikra prasme pasisekė. Vykdant trėmimus būdavo įprasta, kad šeimos būdavo išskiriamos – vyrai būdavo išsiunčiami į lagerius, o moterys su vaikais keliaudavo į tremtį.
„Kadangi bevežant prasidėjo nacių puolimas, o traukinys, kuriuo važiavo mano šeima, buvo kažkur prie Uralo, tai nespėjo nei stabdyti, nei išskirstyti žmonių. Todėl mūsų šeima, dėl to atsitiktinumo, išsilaikė ir buvo nugabenta į tremtį kartu“, – pasakojo V. Andriukaitis.
Altajaus krašte 1941–1942 m. jo tėvai priverstinai dirbo kolūkyje. Tačiau susiklosčius aplinkybėms, dėl kurių sovietai neteko didelių žvejybinių pajėgumų, Altajaus krašto tremtiniai buvo išvežti prie Laptevų jūros, nes buvo manoma, kad ten daug žuvies, tad tremtiniai turėjo užtikrinti žuvies tiekimą. Šitame pragare reikėjo maitinti krūtimi kūdikėlį, taip pat išmaitinti du mažiukus vaikus.
Atsiminimus išliejo popieriuje
Pats V. Andriukaitis gimė 1951 m., tad, kaip sakė, daug ko, ką patyrė tėvai, jam išgyventi neteko, o tėtis Alfonsas savo atsiminimus aprašė knygoje „Bausmė be nusikaltimo“: „Mano tėtis labai išsamiai aprašė, kokie buvo maisto daviniai karo metu – 143 g duonos, kokios lagerinės normos, koks tragiškai sunkus buvo darbas, pavyzdžiui, žvejyba žiemą.
Kiek žmonių mirė, kokia buvo baisi situacija su ligomis, tokiomis kaip skorbutas, kai žmonėms iškrenta visi dantys, sutinsta gleivinės, pūliuoja žaizdos, kadangi buvo didžiulis vitamino C trūkumas. Koks buvo skurdas, vargas, kokie buvo darbo drabužiai.“
V. Andriukaitis pasakojo nepatyręs to pragaro, kurį teko patirti jo tėvams ir vyresniems broliams. Trėmimų metu jo vyriausiam broliui buvo treji metukai, kitam broliui – pusantrų, o mama laukėsi trečiojo – Antano
„Antanas gimė Altajuje. Kai iš Altajaus trėmė į gulagus prie Laptevų jūros, ant mamytės rankų Antanas buvo šešių mėnesių. 1942 m. rugpjūčio pabaigoje jie atsidūrė Trofimovsko Tit-Arų saloje, kur nieko nebuvo, nei barakų, nieko. Kai juos iškrovė ant kranto, jau ūžavo pereinamojo laikotarpio klimatas, saulutė buvo prie horizonto, jau buvo sniegas ir šaltis.
Šitame pragare reikėjo maitinti krūtimi kūdikėlį, taip pat išmaitinti du mažiukus vaikus. Įsivaizduokite, kokiame pragare atsidūrė tuomet jauna mano tėvų šeima“, – pasakojo V. Andriukaitis.Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės.
Pirmojo obuolio skonis
Tremtyje V. Andriukaitis praleido apie septynerius metus – 1959-aisiais su šeima grįžo į Lietuvą ir pirmąkart pamatė tėvynę. Visgi, apibūdindamas savo vaikystę tremtyje, V. Andriukaitis paprašė neišsigąsti žodžio „normali“.
„Kodėl? Todėl, kad nieko aplink nežinai. Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo. Ten, kur aš gyvenau, yra amžino įšalo žemė.
Tai kas egzistuoja? Vasarą egzistuoja „maroškė“ – tokia šiaurės uoga, šiokie tokie grybai ir žuvis, jei pagauna jos normas. Atvežta tokia forminė duonelė ir perlinės kruopos. Ir viskas. Tik tiek, ką aš atsimenu iš vaikystės.
Kai tu vaikas, ten gimęs, ir tau pasakoja, kad yra kažkokie sodai, kad yra kažkoks medus, pienas ar pyragai, kad saulė teka, kad yra paukščiai čiulbantys, žiedai žydintys ir taip toliau. Visa tai yra pasakos, nerealu. Realybė yra tundra, sopkos, pilkšvas smėlis, Lena, bangos ir milijonai uodų“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
Jis atsiminė, kad pirmą kartą obuolį pamatė 1957 m., kai šeimą paleido iš gulagų ir davė leidimą gyventi Jakutijoje kaip specialiai perkeltiems žmonėms. Pirmąkart tada ir pamatęs medžius, taigą, mišką, mašiną, arklį, karvę, kitus gyvulius.
„Kai mes Lenos upe baržomis plaukėme iš Tit-Arų į Jakutską, o iš Jakutsko į Oliokminską, tai yra tūkstančiai kilometrų. Keitėsi, griuvo visas pasaulis, nes plauki iš poliarinio rato į viršų, upe aukštyn, ir viskas keičiasi. Atsiranda rytas, atsiranda diena, vakaras, naktis. Man, kaip vaikui, buvo šokas, negalėjau suprasti, kas darosi. Buvo normalu, kad saulutė sukasi ratuku ir šviečia 24 valandas“, – pasakojo V. Andriukaitis.
Tuomet, pasak V. Andriukaičio, pasimatė, koks skirtumas tarp civilizacijos ir to necivilizuoto gyvenimo, kuris buvo jo kasdienybė.
„Aš ir dabar atsimenu to pirmojo obuolio skonį. 1957 m. per gegužės šventes atvežė į Oliokminską kažkokiu būdu išlaikytus, ir pirmą kartą paragavau obuolio, skonį atsimenu iki dabar. Tai buvo rojaus obuolys. Ir pieno paragavau, ir bulvę pirmą kartą pamačiau“, – prisiminė V. Andriukaitis.
Jis teigia, kad jam buvo kitaip nei tiems vaikams, kurie gimė ir augo Lietuvoje, bet vėliau atsidūrė tremtyje. V. Andriukaitis sakė galėjęs įsivaizduoti, kaip atrodo tėvynė, o Lietuvos vaizdą galvoje visada piešė lyg rojaus sodo.
„Nereikia visko piešti verksmais ir juodomis spalvomis. Man užteko košės perlinės, užteko žuvies, duonos, arbatos ir, svarbiausia, tėvų meilės. Bet negalima dėti lygybės ženklo tarp mano supratimo ir tarp to, ką patyrė žmonės, kurie gyveno kitokiomis sąlygomis Lietuvoje ir kurie atsidūrė tame pragare. Jų patirtis – visiškai kitokia nei ten gimusio vaiko“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
Grįžti galėjo, nes mama buvo apdovanota
Į Lietuvą Andriukaičių šeima grįžo 1959 m. V. Andriukaičio mama, kaip pagimdžiusi penkis vaikus, buvo gavusi motinos didvyrės apdovanojimą. Jis pasakojo, kad tuomet išėjo Nikitos Chruščiovo įsakas, kad tie, kurie turi nuopelnų, gali grįžti į tėvynę.
„Tai tas medalis mums atvėrė vartus grįžti į Lietuvą. Kadangi tėvo iš karto neišleido, tai į Lietuvą grįžo mama ir mes trys – aš, jauniausias vaikas, Petras ir Antanas. O tėvas dar buvo paliktas Oliokminske, nes negalėjo išvažiuoti dėl darbo ir pareigų. Kiti du mano broliai buvo jau kariuomenėje“, – prisiminė V. Andriukaitis.
Visa šeima Lietuvoje susitiko 1959-ųjų vasarą Kaune, kai grįžo vyresnieji broliai Šarūnas ir Remigijus. Remigijus grįžo jau atitarnavęs kariuomenėje, o Šarūnas, tuo metu tarnavęs Kaliningrade, buvo grįžęs atostogų.