Litvakai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso  archeologiniai tyrimai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso Vokiečių g. 13A archeologiniai tyrimai, kuriuos vykdo profesionalų komanda iš Lietuvos, Izraelio, JAV.

Projektas finansuojamas Geros valios fondo lėšomis, projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba.

Archeologinių tyrimų metu 2011 m. nustatyta buvusios Didžiosios sinagogos vieta, atrasta pastato fragmentų, detalių. 2016–2018 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešųjų pirčių pastato mūrų fragmentai, dviejų mikvų (ritualinių vonių) vietos, atidengta Bima (centrinė religinių apeigų vieta).

2019 m. tyrimų tikslas – tęsti Didžiosios sinagogos liekanų tyrimą, atidengiant Aron kodešą (Toros rinkinių saugojimo vietą). Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.

 

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

Praėjo keletas tylos mėnesių nuo šokiruojančio nepasirašyto Lietuvos Respublikos Įstatymu įsteigtos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) publikuoto “paaiškinimo”, turinčio šiurkštaus Holokausto neigimo bruožų.

Šiame valstybinės LR istorinių tyrimų insitucijos “paaiškinime” teigiama, jog  “okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies”, taip teisinant Jono Noreikos-Generolo Vėtros dalyvavimą Holokauste steigiant Šiaulių getą – izoliuojant Lietuvos žmones ir nusavinant jų turtą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vertinimu, tokie pareiškimai turi ne tik LR BK 170-2 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos bruožų, bet taip pat nujautrina visuomenę Holokausto reiškiniui, galimai tikslingai ir sąmoningai skatina jos susipriešinimą, sumenkina ir žemina gelbėjusių žydus lietuvių  žygdarbio atminimą.  

Atminus vienų brutaliausių “Lietūkio” žydų žudynių datą, bei laukiant 75 m. Kauno ir Šiaulių getų sunakinimimo minėjimų, svarbu prisiminti Holokausto Lietuvoje ištakas.

1941 m. birželio 22-ąją, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”, galima laikyti Holokausto Lietuvoje pradžios momentu.

LAF davęs pradžią Lietuvos laikinajai vyriausybei (lyderiaujant J. Ambrazevičiui,  K. Škirpai, A. Damušiui ir kt. ) tapo nacių politiniu instrumentu Lietuvoje.  Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) posėdžių protokoluose apstu antisemitinių tezių, žydo ir priešo bolševiko sąvokos kone visada vartojamos kaip sinonimai.  Ši instrumentinė vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė Žydų padėties nuostatus, taip prisidedant prie nacistinės doktrinos kūrimo.

Kazys Škirpa, buvęs žinomas dėl kairuoliškų pažiūrų-simpatizavęs sovietams, vėliau tapo vienu iš nacizmo įtakoje atsidūrusios LLV ideologu. K.  Škirpos ir kitų LLV vadų intencija buvo turėti ne SS legioną, bet savo valstybinius vienetus (valdžią, kariuomenę), leidusius priimti autonominius sprendimus. Tačiau  Suomijos keliu Lietuva nepasuko ir šios “autonomijos” išdava buvo  didesnis sunaikintų žydų procentas Lietuvos teritorijoje negu pačioje hitlerinėje Vokietijoje.

Karo pasekmės  Lietuvai buvo negailestingos – ištisi sunaikinti žydų miesteliai-štetlai ir  iš to sekusi pasąmoninė kaltė, bejėgiškumas, gniuždęs, demoralizavęs tautą, o taip pat, slegiantis, nutautinantis represinis  sovietų režimas.  Iki šiol stokojama supratimo, jog šis skausmas pažįstamas žydams tiek pat kaip ir lietuviams.

Tačiau, ar sunaikinus 95% Lietuvos žydų, užgrobus jų turtą ir pasivaikščiojus po “rekreacinius miškus”, kuriais Nepriklausomoje Lietuvoje tapo senosios žydų kapinės jau sukako moralinis senaties terminas, leidžiantis pagarbos ženklais įamžinti lietuviškojo nacizmo ideologų atminimą ir perrašyti “nepatogią” istoriją? Štai, neaiškią funkciją aliekančio, LAF’o ideologo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo V. Valiūšaičio teigimu Laikinoji vyriausybė “bandė net ir žydams  padėti”. Neaišku, kaip su šia tariama pagalba koreliavo LAF ideologinės kryptys, atkartojančios fundamentalias nacizmo doktrinos nuostatas.

2020 metai  skirti pagerbti Vilniaus Gaono 300 m. jubiliejui ir 700 m. žydų istorijai – ši įpareigojanti sukaktis gali  tapti garbingu iššūkiu Lietuvai pradėti naują susitaikymo su savo praeitimi etapą.  Kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir dabar, balansuojant tarp tiesos ir melo, etiniai svertai yra mūsų rankose.

LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje birželio 21-ąją, paskutiniąją savo trumpos viešnagės Lietuvoje dieną, lankėsi, prestižinio JAV Jeilio (Yale) universiteto prezidentas Peter Salovey.

Iš garsios eruditų – Vilniaus Gaono pasekėjų Soloveičikų šeimos kilęs Jeilio prezidentas Peter Salovey išlaikė stiprias sąsajas su litvakiškomis šaknimis, kurių užuomazgos – Kaune ir Voložine – buvusiose LDK teritorijose. Vienas jo giminės atstovų – Maksas Soloveičikas – sionistas, Steigiamojo Seimo narys, teisininkas, Paryžiaus taikos konferencijoje aktyviai veikęs dėl Lietuvos pripažinimo, vėliau tapęs Lietuvos ministru žydų reikalams.


Litvakas Peter Salovey garsėja kaip emocinio intelekto mokslinių tyrimų srities pradininkas, pasiūlęs emocinį intelektą traktuoti kaip atskirą pažinimo gebėjimą.  Šių idėjų pagrindu buvo sukurtas emocinio intelekto modelis, susidedantis iš  keturių gebėjimų: emocijų identifikavimo, emocijų naudojimo išreiškiant mintį, emocijų supratimo ir emocijų valdymo.

Prezidentas Salovey domėjosi ir dabartinės žydų bendruomenės aktualijomis ir svarbiausiomis 2020 m. Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų iniciatyvomis, jidiš kultūros ir kalbos, kurios pagrindus, įgytus šeimoje brangina ir pats, išsaugojimo galimybėmis.

LŽB atstovai taip pat supažindino svečią su Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaveldinimo gairėmis, LŽB planais toliau rengti Vilniaus jidiš instituto sustabdytą jidiš vasaros kursų programą bei su probleminiais aspektais siekiant istorinio teisingumo – politinio ir pilietinio sąmoningumo trūkumu diegant atminimo ženklus Holokausto dalyviams ar ideologams.

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

Birželio 25 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje duris atvers paroda, skirta Kauno Soloveičikų giminės istorijai. Iš šios garsios giminės kildinamas ir Jeilio universiteto prezidentas, JAV psichologas, profesorius Peter Salovey, kuriam birželio 20-ąją bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.

Soloveičikai – sena, garbinga ir įtakinga rabinų, Toros studijuotojų ir Talmudo aiškintojų dinastija, kurios šaknys Lietuvoje siekia XVIII amžiaus pradžią. Soloveičikai yra Jeruzalės Šventykloje giedojusių šventikų levitų palikuonys, o jų pavardė kildinama iš slavų kalbos žodžio соловей – lakštingala. Kauno Soloveičikų giminė yra garsių Valažino ir Brastos rabinų dinastijų protėviai.

Šios giminės nariai Kaune, Raseiniuose bei kituose Lietuvos miestuose keletą šimtmečių prisidėjo prie sinagogų ir ješivų kūrimo, organizavo kahalo gyvenimą, kūrė verslus, mokyklas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir labdaros veikoje. Soloveičikų giminė garsėja rabinais ir yra aktyvūs Vilniaus Gaono (1720–1797) mokymo sekėjai, tradicinio ortodoksinio judaizmo šalininkai ir chasidizmo priešininkai.

Rabinų Soloveičikų įsteigtos ješivos žinomos visame pasaulyje. XIX a. įsteigta Vilijampolės ješiva buvo viena didžiausių ir žymiausių ješivų Europoje. Žinoma, kad 1899 m. joje mokėsi 300, o 1920 m. – daugiau kaip 500 studentų. 1945 m. ji atkurta Izraelyje.

Peter Salovey senelis Yitchak Lev, emigravęs į Niujorką, pasikeitė pavardę į Salovey ir buvo žinomas bendruomenėje dėl darbo su ligotais, senais žmonėmis. P. Salovey tėvas Ronald Salovey buvo chemijos inžinerijos profesorius Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele bei Technologijos institute Haifoje.

Šiandien Soloveičikų rabinų dinastija pasklidusi po visą pasaulį, daugiausia jų gyvena Izraelyje ir JAV. Vieni tęsia protėvių pradėtą rabinų karjerą – studijuoja Torą, komentuoja Talmudą ir steigia ješivas, kiti garsėja kaip mokslininkai, gydytojai, teisininkai ar verslininkai, treti – dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje.

Soloveičikų giminės istorijai skirta paroda Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) veiks nuo birželio 25-osios iki rugsėjo pradžios.

Parodos projekto vadovė – VDU Tarptautinių ryšių prorektorė prof. Ineta Dabašinskienė. Sudarytoja – dr. Vilma Gradinskaitė.

Markas Petuchauskas apie savo knygos “Der Preis der Eintracht” pristatymo Berlyne įdomiausius momentus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui (papildyta)

Markas Petuchauskas apie savo knygos “Der Preis der Eintracht” pristatymo Berlyne įdomiausius momentus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui (papildyta)

Norėčiau informaciją apie knygos pristatymus Vokietijoje papildyti tematika, apie kurią buvo kalbama renginiuose Leipcigo tarptautinėje knygų mugėje ir Lietuvos Ambasados surengtame pristatyme, kuriame greta Gregorij H. von Leitis dalyvavo Lietuvos Garbės konsulas  prof. Wolfgangas von Stettenas bei Lahr von Leitis Academy&Archive vykdantysis direktorius Michael Lahr.

Papasakojau apie ryškiai įsirėžusius į atmintį Vilniaus geto teatro pastatymus, jo kūrėjus – įžymius Lietuvos Jeruzalės menininkus. Jų portretinės apybraižos iškyla greta litvakų – Pasaulio didžiųjų siluetų: Chaim Soutine, Jacques Lipchitz, Neemija Arbit Blatas, Ben Shahn, Emmanuel Levinas, Jascha Heifetz, Romain Gary ir kt.

 

Knygoje  daug vietos skiriama Petuchovski (Petuchowski, Petuchauskų) giminės atšakai, kurios atstovai XIX a. antroje pusėje persikėlę į Vokietiją išgarsėjo pasaulyje, kaip aktyvūs litvakiškos pakraipos rabinai ir filosofai.

Pirmasis visu balsu prabilęs apie Vilniaus geto teatrą parodžiau, kad ankštoje teatro scenoje tilpo didžiulis kultūros žemynas, unikalus teatras, dabar jau plačiai pripažįstamas. Teatro dėka getas tapo dvasinio pasipriešinimo nacizmui simboliu. Vilniaus geto dvasinėje rezistencijoje ryškėjo pakantumo, vienijimosi idėjos. Jos susišaukė su visa Europos Holokausto patirtimi, skatino vienytis prieš nacizmą, formavo Vakarų demokratijos principus išpažįstančių tautų siekį suartėti, jungimosi idėją.

Markas Petuchauskas, knygos “Der Preis der Eintracht” autorius, 2019 05 21

Pasakojimą apie knygos pristatymą papildė Lietuvos Respublikos ambasadorius Vokietijoje Darius Jonas Semaška . “Gregorij H. von Leitis gana įtaigiai skaitęs vokiškai ištrauką iš knygos, tikrai prikaustė publikos dėmesį, o tada M.Petuchauskas sako: „Na va, klausėsi neblogai, matyt neblogai ir parašyta“.

Gregorij H. von Leitis „Elysium“ teatro kompanijos Niujorke meno vadovas, turintis latvių, litvakų ir vokiečių šaknų, palaikantis ryšius ir su Lietuvos ambasada Berlyne, skraidydamas iš Niujorko į Europą  kaip rimtų kultūrinių renginių organizatorius.

,,Publika susirinko įvairi, žmonės, kurie lankosi Lietuvos ambasados renginiuose.  Klausytis G.H. von Leičio buvo labai įdomu, jo organizacija kasmet rengia įvairius renginius, todėl turi savo klausytojų ratą kaip profesionalas, surenkantis publiką, mėgstančią kultūrinius renginius ir literatūrą. Pusę auditorijos, kuri susirinko pasiklausyti M.Petuchausko knygos skaitymo, sudarė nuolatiniai Lietuvos ambasados Berlyne svečiai, – pasakojo ambasadorius D. J. Semaška, apie Marko Petuchausko knygą vokiečių kalba sužinojęs Leipcigo knygų mugėje, kur buvo pristatyta vokiečių kalba.”  Pasak D. J. Semaškos, ryšys su ponu Leičiu palaikomas nuo seno, jis jau ne vienus skaitymus buvo surengęs, ir šį sykį jam pasiūlyta perskaičius knygą, surengti susitikimą su M.Petuchausku ambasadoje, pratęsiant tradiciją su ypatinga istorija.

,,Publiką daugiausiai domino detalės apie M. Petuchausko šeimą, kaip buvęs geto kalinys, visą savo gyvenimą gyveno lietuvių teatru, o atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, nusprendė atgaivinti lietuvių ir žydų intelektualų bendravimą, įkūrė kultūros klubą, pats domėjosi litvakų kultūra ir pažindino visus paties įkurtame kultūros klube. Susirinkusiems į  ambasadą vokiečiams buvo keista, kodėl tas sėkmingai veikęs klubas užsidarė. Vokietijoje tokios veiklos yra remiamos, nes turtinga yra pati valstybė. Publikai atrodė, kad jei pradėjai veiklą, tai matyt, gauni viešą finansavimą ir tęsi gerą iniciatyvą, o M. Petuchauskas papasakojo, kad viską darė savomis lėšomis, kartais pritraukdamas kokį nors rėmėją, bet veikla reikalavo labai daug darbo, todėl su laiku tapo pernelyg sunku” – pasakojo apie įspūdžius apie knygos pristatymą Lietuvos ambasadorius D.J. Semaška.

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.

Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.

Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“

Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”

(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)

Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir  išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas , iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

Pristatymą vedė Vilniaus Religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovoska, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.

Knygos leidimą rėmė GVF 

“Mūsiškiai žydai muzikai” Dokumentinis filmas. Rež. Saulius Sondeckis.

“Mūsiškiai žydai muzikai” Dokumentinis filmas. Rež. Saulius Sondeckis.

Sauliaus Sondeckio jaun. filmas “Mūsiškiai žydai muzikai“ (2017 m.)  skirtas Anapilin išėjusio pasaulinio garso dirigento maestro Sauliaus Sondeckio atminimui. Filmas bus rodomas 2019. sausio 24-os vakarą 21:25val. per LRT PLIUS .


Filme prof. Saulius Sondeckis pasakoja apie muzikus litvakus, daug prisidėjusius prie Lietuvos muzikų ugdymo, profesionalaus meno kolektyvų brandos bei palikusių reikšmingą pėdsaką pasaulio muzikos istorijoje. Filme prisiminimais taip pat dalinasi S. Sondeckio kolegos, mokiniai D. Geringas, A.Šenderovas, S. Sondeckienė, V.Miškinis, L. Melnikas, B.Vasiliauskaitė-Šmitienė ir kt.

115 min. trukmės filme panaudota gausi dokumentinė, ikonografinė medžiaga, surinkta Lietuvos, Izraelio, JAV, Rusjos archyvuose, muziejuose, privačiuose archyvuose. Jame pristatomi 26 muzikai-litvakai nuo XX a. pirmosios pusės iki šių dienų.
Filme net 832 nuotraukos. Skamba 33 kompozitorių 50 kūrinių ištraukos.

Filmo gamybą rėmė “Geros valios fondas” GVF 

Filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėja: šaknų paieškų klausimas darosi vis aktualesnis

Didžioji dalis Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos, dauguma jų – iškilūs menininkai, verslininkai ar visuomenės veikėjai, buvo ir nobelistų bei žinomų aktorių, „Oskaro“ nominantas, portalui LRT.lt sako viena iš dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėjų, žurnalistė ir dokumentinių istorijų pasakotoja Ieva Balsiūnaitė. Kai kurie filmo herojai gimė Lietuvoje, kai kurie – jau PAR, tad ir jų ryšys su šiuo kraštu labai skirtingas. Vyresnei kartai yra sunku suvokti, kaip visos gražios ir šiltos istorijos virto Holokaustu, tad apie tai herojai kalbėjo labai jautriai, emocionaliai ir atvirai, sako režisierė.
Auksinio gaublio laimėtoja už išvaizdą dėkinga protėviams iš Lietuvos

Auksinio gaublio laimėtoja už išvaizdą dėkinga protėviams iš Lietuvos

„Lietuva – dalis manęs. Nesvarbu, kad prosenelė mirė dar prieš man gimstant. Augau girdėdama pasakojimą, kad „babi“ buvo iš Lietuvos, kaip ji vedžiojo mano mamą į teatrą, kokia buvo asmenybė.“ Šiuos žodžius yra ištarusi Patricia Clarkson – Holivudo žvaigždė, kuri sausio 7d. buvo apdovanota Auksiniu gaubliu kaip geriausia antraplanė serialo, miniserialo arba televizijos filmo aktorė. Šį pripažinimą 59-erių amerikietei atnešė psichologiniame trileryje „Sharp Objects“ sukurtas Adoros Crellin vaidmuo,- rašoma lryte.lt.

Naujajame Orleane 1959 m. gimusi ir augusi aktorė Patricia Davies Clarkson dramos studijas  baigė magistro laipsniu prestižinėje Yale kolegijoje. Nuo pat 1990-ųjų  ši įspūdinga talentinga aktorė surenka intriguojančią kino ir televizijos auditoriją, žavėdama savo spindinčia, ekscentriška stilinga išvaizda. Ją amerikiečiai dažnai vadina Patty.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasidomėjo šios garsios aktorės lietuviškomis šaknimis. Patricia Clarkson gimė Naujajame Orleane, Luizianoje. Jos mama – Jackie Clarkson ( Brechtel), Naujojo Orleano politikė, tėvas – Arthur Clarkson, dirbo Luizianos valstijos universiteto medicinos mokykloje.

Patricijos Clarkson promočiutė Sophie Bass emigravo iš Kauno gubernijos. Pagal archyvinius duomenis yra žinoma, kad jos tėvo vardas Abraomas. Kaip teigiama Wikipedijoje, kur rašoma apie Sophie Bass, tarpukariu Kauno žydai verslavo įvairiuose miesto komerciniuose, profesionalų ir amatininkų sektoriuose. Kaunas  taip pat buvo svarbus sionistų centras. Sophie Bass  susituokė su Joseph William Berengher. Jis mirė būdamas 40 metų Naujajame Orleane 1929 m. Patricijos Clarkson promočiutė Sophie Bass  gim 1886m. Kauno gubernijoje. Mirė ir palaidota 1955m. Naujajame Orleane. Nuotraukoje promočiutės antkapis.

Sophie Bass  dukra – Berengher Brechtel gimė 1916m., mirė 1989. Ji turėjo 2 vaikus Jacquelyn Brechtel ir Johną Patriką Brechtel.

Jacquelyn Brechtel – Holivudo žvaigždės Patricijos Davies Clarkson mama  – išauginusi 5 vaikus, žinoma Naujojo Orleano politikė ir Lietuvos garbės konsulė.

Tokia trumpa žinomos Naujojo Orleano litvakų šeimos istorija.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune

Apie Osipo Mandeštamo mirties metinų minėjimą Kaune

2018 m. Gruodžio 27 d. Kauno žydų bendruomenė ir jos vadovas Gercas Žakas bei Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” organizavo didžio poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus.

Tai, kad Osipas Mandelštamas, miręs pakeliui į antrąją tremtį Kolymos gulage, ilgai nebuvo žinomas, kaip ir faktas, kad jis yra litvakas, kad jo tėvas ir motina yra iš Lietuvos: jo tėvas Emilis Mandelštamas – iš Žagarės miesto, mama Flora Verblovskaya – iš Vilniaus. Archyvuose esantys dokumentai iki šiol nebuvo žinomi net filologijos specialistams.

„Šios informacijos išslaptinimo pradžia prasidėjo neseniai. Tuo pačiu metu, net ir naujausiuose straipsniuose apie Osipą Mandelštamą (Pavel Nerler „Osip Mandelštam: gimimas ir šeima“, „Знамя“ 2016, 12 ) teigiama, kad, nepaisant visų pastangų, Osipo Mandelštamo metrikai nebuvo rasti. Džiaugiamės, kad ši informacija yra neteisinga: šiuo metu vilnietis Geršonas Taicas rado Varšuvoje gimusio Osipo  Mandelštamo metrikus. Tai iš tiesų istorinis atradimas.

G.Taicas  taip pat atliko tyrimą ir paaiškino, kodėl 1896 m. Kaune gyveno Osipas Mandelštamas (tėvas, motina ir du sūnūs Osipas ir Aleksandras). G.Taicas mano, kad pavardė „Mandelštam“ gali turėti šiek tiek kitokią prasmę nei „migdolų medžio“ interpretacija, kaip manoma iki šiol.

Visa tai yra ryškūs įrodymai, kad tema „Osipas Mandelštamas – litvakas“ arba „Osipas Mandelštamas turi lietuviškų šaknų“ nėra išsamiai ištirta ir laukia rimtų gilesnių tyrimų. Šiuo atveju viskas svarbu, net jei vaiko įspūdžiai nesąmoningai įtakojo tolesnį kūrybiškumą ar genijaus poeto pasaulėžiūrą.

Gruodžio 27 diena Kaune oras nelepino, buvo lijundra ir šaltoka.  Tačiau Kauno žydų bendruomenė susirinko paminėti garsaus poeto mirties metinių, atėjo  garbingi protingi žmonės, švietė susidomėjusios akys. Taip pat dalyvavo Lietuvos rusų inteligentijos atstovai,  – Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubo “Nadežda” atstovai, literatūros studijos „Poetogrado“ atstovai, mokytojai, žurnalistai, universitetų dėstytojai, rinkosi žmonės, perskaitę pranešimą spaudoje – visi, kuriuos galima vadinti  “Kauno miesto bendruomene”, susirinko į šį atminimo renginį, kuris vyko ir kituose Europos miestuose tuo pačiu metu, todėl jis tapo ryškesnis, kai suvokiama, kad dalyvaujama dėl svarbios geros priežasties: prisiminti ir prisidėti prie visuotinės kultūrinės ir istorinės žmonijos atminties tarsi atspaustoje tiek akmenyje, tiek žmonėse, ir nemirtinguose tikrojo meno kūriniuose.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas Osipo Mandelštamo mirties metinių proga kalbėjo apie mūsų dalyvavimą miesto istorijoje ir apie istorinės atminties išsaugojimo svarbą.

Po to žodis buvo suteiktas poetei Elenai Suodienei, ji kalbėjo apie Osipo Mandelštamo šaknis, gyvybinius ryšius su Lietuva, Kaunu, Vilniumi, Žagare, Jurbarku. Poetė perskaitė Osipo Mandelštamo eilėraštį, kuris iš anksto numatė tragišką didžiojo poeto likimą.

Mirė vienas garsiausių pasaulio rašytojų, izraelietis  litvakas Amosas Ozas

Mirė vienas garsiausių pasaulio rašytojų, izraelietis litvakas Amosas Ozas

lrytas.lt

Penktadienį Anapilin iškeliavo vienas garsiausių pasaulio rašytojų Amosas Ozas. Izraeliečiui, sirgusiam onkologine liga, buvo 79-eri.

A.Ozas ne sykį buvo vienas rimčiausių pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Pernai jo naujausias romanas „Judas“ pretendavo į prestižinę „Booker“ premiją. Rašytojo kūryboje ne sykį paminima Lietuva ir Vilnius.

Nenuostabu: net kelios A.Ozo giminės kartos gyveno Valkininkuose, o tėvas studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete ir gyveno dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje. Tačiau jis su šeima dėl antisemitinių nuotaikų buvo priverstas išvykti į Izraelį.

Šių metų pavasarį A.Ozas gavo siuntinį iš Lietuvos, kuriame buvo mūsų šalies archyvuose rasti jo tėvo studijų Vilniaus universitete dokumentai. Rašytoją pradžiugino paštu gautos tėvo studijų knygelės.

Tad jis šiemet gegužę su „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Ramūnu Gerbutavičiumi mielai sutiko pasikalbėti ne vien apie savo tėvą.

– Autobiografiniame romane „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ jūs aprašėte savo tėvo sąsajas su Lietuva. Kaip jūs atsimenate tėvą?

– Tėvas mano atmintyje išliko kaip Europos intelektualas, kurio jausmai Europos atžvilgiu buvo labai prieštaringi. Mat jo šeima gyveno Europoje, kuri pati ją ir išvarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, gal tai buvo tėvo laimė, nes jei jis nebūtų išvarytas ketvirtajame, greičiausiai būtų nužudytas penktajame dešimtmetyje. Tiek mano tėvas, tiek jo šeimos nariai, tiek senelio šeima mylėjo Europą, bet patys panašaus jausmo nepatyrė. Tai buvo vienpusė meilė.

 

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą  jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d.  Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.

Osipas Mandelštamas (1891–1938) gimė Varšuvoje, Osipo Mandelštamo mama – vilnietė, tėvas gimė Žagarėje. Plačios Mandelštamų giminės šaknys yra Lietuvos pasienyje su Latvija esančioje Žagarėje.

Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu  leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.

Litvakų skulptorių  darbų pristatymas Panevėžyje

Litvakų skulptorių darbų pristatymas Panevėžyje

Pažymint žymaus XIX a. (žydų) skulptoriaus Marko (Mordechajaus) Antokolskio 175-ąsias mirties metines, Panevėžio žydų bendruomenė parengė jo darbų parodą bendruomenės patalpose.  Galimybę susipažinti su ekspozicija suteikė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

 

Markas Antokolskis gimė 1843 m. Vilniuje, Antakalnyje religingų žydų šeimoje. Nuo pat vaikystės mėgo piešti, mokėsi drožybos amato. 1862 m. įstojo į Peterburgo dailės akademiją, o 1871 m. baigęs ją, pradėjo kurti darbus žydų tema. Už bareljefą „Žydų siuvėjas“ buvo apdovanotas sidabro medaliu. Peterburgo meno ir kultūros visuomenė visus jo darbus aukštai vertino.

Juose atsispindėjo skirtingos temos: antikiniai, krikščioniški, istoriniai ir etniniai siužetai. Skulptorius mirė 1902 m., palaidotas Peterburge. Po jo mirties Vilniuje esanti Mėsinių gatvė buvo pervadinta į M. Antokolskio gatvę.

Panevėžyje buvo pristatyta dar viena garsi skulptorė (litvakė) Marija Dilon, pristatymas surengtas pažymint 160-ąsias jos gimimo metines. M. Dilon gimė Panevėžyje 1858 m.

 

 

Nors Lietuvoje apie ją labai mažai žinome, ji laikoma pirmąja profesionalia Rusijos imperijos skulptore.1888 m. M. Dilon mokėsi Peterburgo Dailės akademijoje, vėliau studijas tęsė Paryžiuje. Studijų metu už savo darbus buvo apdovanota sidabro medaliu, mažuoju aukso medaliu. Baigusi mokslus, kasmet su savo darbais ji dalyvaudavo įvairiose parodose: Čikagoje, Paryžiuje, Sent Luise, tarptautinėje meno parodoje  Berlyne, Miunchene, Romoje, Gente ir kt. Autorė sukūrė daug molbertinių kompozicijų, paminklų, skulptūrų ir visur pelnė pripažinimą. Mirė 1932 m., palaidota Sankt Peterburge.

Panevėžio žydų bendruomenė rengia autobiografinę M. Dilon foto ekspoziciją, kurią planuoja pristatyti ateinančiais metais. Jos tikslas – supažindinti kuo daugiau panevėžiečių, o taip pat ir visos Lietuvos gyventojų su M. Dilon menine veikla. Lyginant garsios skulptorės darbus su M. Antokolskio darbais matyti, kad jų abiejų meninis lygis yra labai aukštas. Tik nežinia kodėl Panevėžyje nei vienas istorikas nemini pasaulyje žinomos ir vertinamos skulptorės M. Dilon. Nei viena gatvė, švietimo ar meno įstaiga nėra pavadinta jos vardu, – parodos pristatyme pasakė Gennady Kofman.

Izraelio menininkų kolonijos narį Simoną Karczmarą įkvėpė vasaros XX a. pradžios Dieveniškėse

Izraelio menininkų kolonijos narį Simoną Karczmarą įkvėpė vasaros XX a. pradžios Dieveniškėse

Simono Karczmaro   paveikslas „Parkas“.

Lapkričio 22 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) atidaroma paroda “Simon Karczmar: nuo Dieveniškių iki Cfato”. Šio litvakų menininko tapyba ir grafika, gerai žinoma meno gerbėjams Izraelyje ir Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje pristatoma pirmą kartą.

Produktyviausi Simono Karczmaro (1903–1982) kūrybos metai prasidėjo jau brandžiame amžiuje. Jaunystėje studijavęs dailę Paryžiuje, S. Karczmaras pragyvenimui pasirinko ne menininko karjerą, o užtikrintas pajamas garantavusį darbą kailių pramonėje. Tik sulaukus 57-erių atsiradusi alergija kailiams ir mylinčios žmonos padrąsinimas paskatino S. Karczmarą sugrįžti prie savo tikrojo pašaukimo – kūrybos.

Simono Karczmaro medžio raižinys „Pienininkas Toivė“ 

Legendinę Nadeždą Dukstulskaitę prisimena jos mokiniai

Legendinę Nadeždą Dukstulskaitę prisimena jos mokiniai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje lapkričio 15d. surengtą prisiminimų vakarą, skirtą pianistei, koncertmeisterei, legendinei pedagogei Nadeždai Dukstulskaitei (1912-1978) pradėjo Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos, muzikologas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pats mokęsis pas N. Dukstulskaitę „Ąžuoliuko“ mokykloje.

Renginyje dalyvavo ir prisiminimais dalinosi, pianistas doc. Robertas Bekionis, “Ąžuolų” klubo Vyrų choras (meno vadovas prof. Povilas Gylys) prof. Silvija Sondeckienė, violončelininkas Valentinas Kaplunas, operos solistas tenoras Rafailas Karpis.


Praėjo 40 metų nuo legendinės pianistės mirties. Į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salę paminėti šviesaus atminimo pedagogės, susirinko žydų bendruomenės nariai, profesionalūs muzikai ir buvę „Ąžuoliuko“ choro dainininkai, dabar jau „Ąžuolų“ chore dainuojantys, solidūs, garsūs įvairių profesijų vyrai, kurie uždainavo taip jautriai, tarsi jų būtų klausiusi pati mokytoja Nadežda Dukstulskaitė.

„Ąžuolų“ choro vadovas Povilas Gylys, dainavęs berniukų chore „Ąžuoliukas” ir gyvenime pasirinkęs choro dirigavimo specialybę, išaugęs iki žinomiausių Lietuvos choro meno vadovų, kelerius metus dirbo berniukų choro „Ąžuoliukas“ chormeisteriu ir dirigentu. Jis prisiminė tuos laikus, kai H.Perelšteinas ir N. Dukstulskaitė kūrė „Ąžuoliuką“. Pianistė akomponavo mažylių chorui. „Savo elegancija ir muzikavimu ji pakylėdavo vaikų dainavimą į aukštą lygį, – prisiminė P. Gylys. Ir dabar „Ąžuoliukas“ gyvuoja, o „ Ąžuolų“ choras jį remia kaip galėdamas“.