Litvakai

IŠKILŪS XX AMŽIAUS LIETUVOS ATLIKĖJAI IR PEDAGOGAI ALEKSANDRAS LIVONTAS IR OLGA ŠTEINBERG

 

 

Prof. habil.. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, dalinai finansavo Geros valios fondas. Garbė ir dėkingumas jiems!

 Knygos pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko 2017 rugsėjo 14d. Jašos Heifetzo salėje. Dalyvavo: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.

Vakarą vedė Maša Grodnikienė, LŽB susitikimų „Likimai“  sumanytoja ir organizatorė.

*****

Kokį mums teko pergyventi spalvingą, sudėtingą, bet neatsukamą atgal istorijos virsmą! Kultūros pakilimai ir nuokalnės. Tačiau niekas neprasideda nuo nulio. Niekas neatsiranda be pagrindo. Kiekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos,  žmonių vardai, bet  išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai.  Žmogus pasmerktas gyventi – būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.

Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia – jas pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istoriniame posūkyje.

Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai – svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasimetusį, o lartais ir sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa: bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę?

Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti Išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmingumą: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresne, jeigu žmogus gyvųjų bendrijoje praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Spiritus – dvasia, dvelksmas, įkvėpimas. Mahatma Gandhi sakė, jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų.  Kaip bitės  mes lekiame į meilės dvelksmą, renkame išmintį ir kaupiame savosiuose koriuose. Bėgant metams daiktai, įvykių raizgalai, kalbėjimų ir pasaulio atvaizdų draikalai užgožia turtinguosius mūsų korius… Pamirštame, kad ne tuštybės mugės ataidai, bet tik intelektinė dvasinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį  aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias.

Į jį išėjau su gerais vedliais – menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.

Ši knyga apie atmintį, apie žmones, kurie sudėtingų istorijos procesų tamsybėje, bėgdami ieškojo kelio ir šviesos, kurią jiems skleidė namai, Mokytojai, bendraminčiai, vėliau mokiniai. Ir muzika, vardan kurios gyveno. Prisiminiau Jurgio Brėdikio sakinį: „Dvasingumo nesuvokiantys žmonės yra dvasiškai mirę. Sakoma, kad dvasinio gyvenimo negyvenantis žmogus skleidžia apie save vakuumą, kurį tuoj pat užpildo neigiama matrica ir pradeda jį valdyti…“ Iki šiol žmonija nemoka įveikti ne  tik savųjų demonų, bet ir žmonijos fragmentavimo pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Vienas ar du žmonės pasaulio nepakeis, tačiau savuoju gyvenimu jie gali perduoti žinią ateinančiai kartai, kuri pradės susivokti ir keistis.

Knyga apie šviesios atminties  muzikus, profesorius, Lietuvoje radusius antrąją tėvynę – smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg. Ji afišose, vėlesniuose dokumentuose vis užrašoma sulietuvinta pavarde – Šteinbergaitė, mokinių ir kolegų vadinta su tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna, mokinių tarpusavyje – tiesiog Olga, namuose ji Olia. Livontas Šura vadintas mokykliniais metais, Šaja – konservatorijoje, draugų rate ir namuose. Aleksandras – vardas, kurį jis jau Lietuvoje patvirtino specialiu dokumentu. Oficialiai, nuo Maskvos laikų jis – Aleksandr Šliomovič. Mokiniai vadino Aleksandru Solomonovičium.

Litvakai, pastūmėję L. Armstrongą tapti muzikos legenda

Litvakai, pastūmėję L. Armstrongą tapti muzikos legenda

Eugenijus Bunka. DELFI.lt

Luisas Armstrongas (Louis Armstrong) gimė 1901 metais Naujajame Orleane skurdžioje juodaodžių šeimoje. Tėvas ją paliko vos gimus Luisui, mama pragyvenimui uždarbiavo tapusi prostitute, o jos vaikus augino vergiją menantį senelė.

Kopti į pasaulio džiazo viršūnę būsimoji legenda pradėjo grodama Naujojo Orleano raudonųjų žibintų kvartale ir kruiziniuose laivuose. 1918 metais jis pakeitė į Čikagą po muštynių ir įkalinimo išvykusį didžiausią tuo metų savo autoritetą iš Kreolų džiazo grupės (Creole Jazz band) Oliverį Kingą (Oliver King).
Litvakai, emigrantai, Karnovskiai… Tai viskas, ką apie legendą sukūrusius Luiso Armstrongo globėjus žinojome iki šiol Lietuvoje. Tačiau po neilgų ieškojimų, su Luiso Armstrongo namo-muziejaus kolekcijos tyrimų direktoriaus Riki Rikardi (Ricky Riccardi) pagalba pavyko rasti Naujajame Orleane iki šiol gyvenantį Džeikobą Karno (Jacob Karno), kuris yra ir savo giminės metraštininkas, po kruopelę renkantis ne tik amerikietišką šeimos istorijos dalį, bet ir kaupiantis žinias apie protėvių gyvenimą Lietuvoje.

Kviečiame į knygos “Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg” pristatymą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia Jus į knygos, skirtos iškiliems XX a. Lietuvos atlikėjams ir pedagogams: ALEKSANDRUI LIVONTUI ir OLGAI ŠTEINBERG, pristatymą. Knygos autorė – kultūrologė, prof. habil dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Dalyvauja: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis,
Renginys vyks: Rugsėjo 14 d. 18 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje (Pylimo g. 4), Jašos Heifetzo salėje (III a.)
Vakarą ves: Maša Grodnikienė, susitikimų „Likimai“  sumanytoja ir organizatorė.
     
Rugsėjo 4 d. Palangos kurorto muziejuje vyksta mokslinė konferencija „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“

Rugsėjo 4 d. Palangos kurorto muziejuje vyksta mokslinė konferencija „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky gavo laišką iš Palangoje gyvenusių žydų Benjaminovičių šeimos, kurį prašoma perduoti Palangoje vyksiančios konferencijos dalyviams ir organizatoriams. Laišką skelbiame ir tinklapyje.

Laba diena, gerbiamieji konferencijos dalyviai.

Jums rašo Preide Leizerio Benjaminovičiaus vaikai – Mejeris (1950m.), Simonas ( 1953 m.) ir Leiba (1956 m.). Šiuo metu gyvename Izraelyje.

Mūsų tėvas, gimė 1922 metais rugpjūčio 21 dieną Palangoj. Tėvas turėjo vyresnį brolį Mošė ir tris seseris: Rahil, Etė ir Libė(Libalė). Jo tėvai: mama Alte (mergautinė Odesaitė) ir tėvas Simonas Benjaminovičius. Be to, kartu su jais gyveno senelio Simono tėvai. Senelis Aba buvo krosnių dėjimo meistru. Pasak tėvo, Benjaminovičių šeima apsigyveno Palangoje 18 amžiaus pradžioje.

Mūsų senelis Simonas buvo gintaro  apdirbimo meistru ir dirbo namudininku vienoje iš kelių Palangoje buvusių dirbtuvių, kurių savininkai dažniausiai buvo žydai. Apie tai mūsų tėvas rašė laikraštyje „Lietuvos Jeruzalė“ 1991.03.Nr.3(17) – žiūr. pridėtose nuotraukose.

Tėvas pradėjo dirbti nuo 13 metų, o  nuo 15 metų pradėjo dirbti mokiniu staliaus dirbtuvėje. Jis mokėsi amato iš meistrų palangiškių ponų – Šilgalio ir Macio. Pas juos lankėsi pastoviai, poilsiaudamas Palangoj.

Teta Ete dirbo siuvėja Leono Galdiko dirbtuvėje. Galdikų nuotrauka žiūr. pridėta prie šio laiško. Su Galdikais palaikėme glaudžius ryšius ir po karo.

Žydų diaspora Lietuvoje

“Europos žydų Kultūros diena “Diaspora ir paveldas. Štetlas“ įkvėpė videopasakojimą apie žydų diasporą Lietuvoje, kuriame koncentruotai pristatomos reikšmingos istorinės idėjos ir asmenybės, turėjusios įtakos specifinei litvakų štetlų kultūrai.

Žiūrėkite videopasakojimą. Idėjos autorius VšĮ Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, organizatorius – Žydų kultūros paveldo kelio asociacija Lietuvoje.

Kviečiame į įdomų renginį: Anna Halberstadt: Vilnius – mano jaunystės miestas

Ketvirtadienį, rugpjūčio 17 d., Salionas“, K. Sirvydo 6, Vilnius
18.00 Anna Halberstadt: Vilnius – mano jaunystės miestas. Poetę iš Niujorko pristato literatūros tyrinėtoja Eglė Kačkutė. Dalyvauja poetas Marius Burokas (pokalbis anglų kalba).
Šiemet forumas „Šiaurės vasara. Rašytojas svetur, tekstai su mumis“ pakvies jau ketvirtadienį, rugpjūčio 17 dieną Vilniuje. 
Forumą pradėsime susitikimu su poete Anna Halberstadt, kurios knygą „Vilniaus dienoraštis“ ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Susitikime su poete taip pat dalyvaus knygos vertėjas Marius Burokas, poetės Vilniaus prisiminimų gatvėmis ves literatūros tyrinėtoja dr. Eglė Kačkutė. 
Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, Holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. Studijavo psichologiją Maskvos universitete, sulaukusi 30-ies apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo gydytoja, taip pat – administracinį darbą psichikos sveikatos klinikose. Yra paskelbusi nemažai psichologijos straipsnių. Anna Halberstadt – dviejų poezijos knygų, „Vilnius Diary“ (2014) ir „transit“ (2016), autorė. 
Dalia Staponkutė sako: „Annos Halberstadt eilėraščiai yra tai, ko mes, lietuviškai kalbantieji, o tai reiškia – lietuviškų žodžių junginiais mąstantys žmonės – nedrįstame vienas kitam pasakyti. Tai poetiškas pasakojimas apie Vilnių, miestą, kuris niekada nebuvo toks lietuviškas kaip šiandien.“

Pokalbis su poete vyks anglų kalba.

Dita Sperling (Zupavičienė), išgyvenusi Kauno getą ir Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėl lankosi Kaune, savo jaunystės mieste

Aut. Danutė Selčinskaja,VVGŽM  Žydų gelbėjimo ir įamžinimo skyriaus vedėja

Su Dita Sperling (Zupavičiene) vėl atvykome į Kauną. Į tą patį kiemą Ožeškienės gatvėje Nr. 21, kur ji su savo vyru Juda Zupavičiumi gyveno prieškariu, iš kurio 1941-ųjų vasarą jie buvo išvaryti ir įkalinti Kauno gete.
Dailininko Vytenio Jako dėka šio seno namo kieme vėl „apsigyveno“ jo senieji gyventojai – Dita su Juda, Ditos broliukas Hiršas (Zvi), jų mama, Judos bendražygis Ika Grinbergas, šio namo savininkų sūnus.

Tada, 2014-ųjų vasarą, Dita atvyko į Lietuvą iš Tel Avivo turėdama viltį, minint Kauno geto likvidavimo 70-metį, įamžinti savo buvusio vyro Judos (Jehudos) Zupavičiaus ir jo bendražygių atminimą. Žr. daugiau

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=719

2014-ųjų rugsėjo 22-ąją šio namo kieme atidengtos freskos buvusiems šio namo gyventojams – Kauno geto kankiniams ir didvyriams Judai Zupavičiui ir Ikai Grinbergui atminti. Freskų autorius – šio namo gyventojas dailininkas Vytenis Jakas.

O 2015-ųjų liepą Danutės Rūkienės ir kitų Kauno savivaldybės darbuotojų pastangomis prie namo Ožeškienės 21 buvo atidengta ir memorialinė lenta Judai Zupavičiui – buvusiam Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantui, vienam iš Kauno geto policijos vadovų ir pogrindžio pasipriešinimo organizatorių. Šioje istorinėje ceremonijoje dalyvavo ir Dita Šperlingienė (Zupavičienė), Kauno miesto vadovai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukų galerija po straipsnio.

Rokiškis laukia Goldos Vainberg-Tatz koncerto bažnyčioje, kurios kunigas Antanas Gobis Holokausto metu išgelbėjo mergaitę, būsimą Goldos mamą. Nepaprasta istorija

Šių metų rugpjūčio 13 dieną Rokiškį aplankys ir neeilinį koncertą rokiškėnams padovanos pasaulinio lygio pianistė Golda  Vainberg Tatz.

Apie garsios atlikėjos nuopelnus, apdovanojimus, laimėjimus, koncertus, festivalius daug parašyta. Pianistė koncertavo daugelyje pasaulio šalių, yra dalyvavusi Zalcburgo Mozarteum, Šanchajaus tarptautiniame, Ispanijos Puigcerda , Sankt-Peterburgo Rūmai, Vilniaus festivaliuose.

Nuotraukos iš koncerto Lietuvos žydų bendruomenėje 2017 rugpjūčio 10.

Golda Tatz yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė (Maurice Clairmont Izraelyje, pasaulinio pianistų konkurso Cincinatyje, Paryžiuje ir daugelio kitų). Tai – tik nedidelė jos laimėjimų ir pasiekimų dalelė.

Sekmadienį Rokiškis laukia pianistės Goldos koncerto. Visus sujaudino solistės noras aplankyti Rokiškį, Kamajus, aplankyti senelio,(taip Golda iki šiol vadina šviesaus atminimo kunigą Antaną Gobį), kapą, o taip pat  Rokiškio bažnyčią ir, prisiminus savo mamytę, jos atminimui, atlikti  garsiąją F.Šuberto „Ave Maria“.

Goldos Vainberg –Tatz gyvenimo istorija ypatinga. Holokausto metu jos mamą gelbėjo bebaimis kunigas Antanas Gobis, jis išgelbėjo  mažą mergaitę Juditą Zakšteinaitę, (būsimą Goldos mamą), davė jai kitą vardą – mergaitė tapo Terese Mašyte, kunigas ją priglaudė, užaugino, išmokslino ir pastebėjęs, kad mergaitė turi gražų balsą leido mokytis muzikos, (vėliau Judita tampa dainininke. Daug metų ji dirbo Lietuvos Nacionalinėj filharmonijoj). Kai Judita pareiškė norinti tapti katalike, kunigas jai nepritarė: “Per daug sunaikinta jūsų žmonių. Jūs privalote prikelti savo tautą“.

Sužinokite, kas yra garsiausias pasaulio litvakas, gyvenęs ir Lietuvoje

Sužinokite, kas yra garsiausias pasaulio litvakas, gyvenęs ir Lietuvoje

Paminklas L.Zamenhofui Veisiejuose primena, kad čia jis pradėjo savo profesinę veiklą kaip medikas. lrytas.lt
Lietuvos nacionalinėje UNESCO galerijoje (Šv.Jono g. 11) Lenkijos institutas Vilniuje kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos esperantininkų sąjunga pristato parodą „Liudvikas Zamenhofas – esperanto kalbos kūrėjas“. L.Zamenhofas – bene labiausiai žinomas pasaulyje litvakas. Jis gimė Lietuvos žydų šeimoje Balstogėje, gyveno ir Lietuvoje. Paroda skiriama L.Zamenhofo 100-osioms mirties metinėms. Ji supažindina su garsiuoju litvaku ir jo šeima, Zamenhofų gyvenimu Balstogėje, pasakoja apie esperanto kalbos atsiradimą ir augantį jos populiarumą. Lankytojai taip pat išvys pasaulinės literatūros pavyzdžių esperanto kalba, sužinos apie iškiliausius esperantininkus. 2017-uosius UNESCO paskelbė L.Zamenhofo metais. 2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Parodą galima nemokamai apžiūrėti iki rugsėjo 19 dienos.

Goldos Vainberg – Tatz koncertas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje rugpjūčio 10 d. 18 val.

Golda Vainberg-Tatz vardas puikiai žinomas muzikos mylėtojams visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. G. Vainberg-Tatz nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos absolventė, ne kartą pasirodžiusi su Lietuvos orkestrais bei dirigentais, kameriniais ansambliais.

Pianistė mokėsi Tel Avivo muzikos akademijoje, prestižinėse pasaulinio garso menų mokyklose: The Juilliard School bei Manhattan (Manhattan Music Academy) New Yorke (JAV), nuolat koncertuoja prestižinėse pasaulio salėse, tarptautiniuose muzikos festivaliuose Europoje, Japonijoje, Kinijoje, JAV.
Golda Vainberg Tatz yra Manhattan muzikos mokyklos profesorė, dėsto Juilliard muzikos akademijoje, yra daugelio konkursų žiuri komisijos narė, veda meistriškumo kursus, jos mokiniai sėkmingai pasirodo tarptautiniuose konkursuose.

”Tai – labai gili, išraiškinga interpretatorė”,- teigia ” The New York times” (JAV), ”Nepaprasta virtuozė, stulbinanti savo aiškiu, tiksliu prisilietimu”, – teigia dienraštis “Tagblatt”, (Vokietija). Tokie pagarbūs užsienio spaudos atsiliepimai lydi pianistės koncertus Izraelyje, Vokietijoje, Italijoje Jungtinėse Valstijose.

Jašos Heifeco salėje, Pylimo g. 4 turėsime unikalią progą išgirsti Goldos Vainberg – Tatz atliekamus J.Bacho-Busoni, L.van Beethoven, J.M.Ravel, C.Debussy, F.Chopin kūrinius.

Vilniaus žydų gyvenimą įamžinusio rašytojo kūryba bus pristatyta skambant muzikai

Rugpjūčio 10 – spalio 5 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Kaišiadoryse, Joniškyje, Merkinėje ir kituose miestuose jau šeštąjį kartą bus rengiamas Klezmerių muzikos festivalis, kuriame bus pristatytas devynių koncertų ciklas „Muzika neįvykusiems spektakliams“ pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“, rašoma organizatorių pranešime.
Arkadijus Gotesmanas. Pranešimo spaudai savininkų nuotr.

Arkadijus Gotesmanas. Pranešimo spaudai savininkų nuotr.

Festivalio sumanytojas, vienas kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų, avangardinio džiazo ir šiuolaikinės muzikos atlikėjas Arkadijus Gotesmanas  nori supažindinti lietuvių publiką su originaliu, jidiš kalba kūrusiu rašytoju Abraomu Karpinovičiumi (1918 -2004).

Jo kūryba įamžino buvusį Vilniaus žydų gyvenimą, buvusį žydų teatrą, žmones.  Tai savitos, dažnai keistos asmenybės: Gedalkė Kantorius, kuris manė, kad melodijas galima užšaldyti arbatinuke ir jas išlaikyti iki Velykų, Halės turgaus tautosakininkas, renkantis prakeiksmus, Rochelė, skelbdavusi esanti karaliaus rūmų dama, žmogus, kuris ant balto popieriaus piešė šekelius ir vadino juos žydų valstybės pinigais.

Koncertų metu skambės Rolando Rastausko, Adolfo Večerskio, Jevgenijos Karpikovos, Donato Katkaus ir Lauryno Katkaus skaitomos ištraukos iš A. Karpinovičiaus knygos „Paskutinis Vilniaus Pranašas“, Petro Vyšniausko (saksofonas ir fortepijonas), Vyčio Nivinskio (kontrabosas), Jan Maksimovič (saksfonas), Vytauto Labučio (saksofonas) muzika, Arkadijaus Gotesmano perkusija,  aranžuotus lietuvių ir žydų  klezmerių liaudies kūrinius atliks Borisas Kirzneris (smuikas) ir Andrius Balachovičius (akordeonas).

Festivalio organizatoriai: VšĮ „Meninių projektų ciklai“. Pagrindiniai partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas, Lietuvos žydų bendruomenė, LRT RADIJAS.

Festivalio programa ir informacija: www.facebook.lt/Klezmer music festival in Lithuania.

VI-asis Klezmerių muzikos festivalis 2017

PROGRAMA

Rugpjūčio 10 d., ketvirtadienį, 20.00, Palangos klube RAMYBĖ.  Festivalio atidarymo vakaras. Karpinovičiaus  knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skaitymai su muzika („Paskutinis Vilniaus pranašas“ ir  „Žydiški pinigai“ ištraukos)

Dalyvauja: skaitys nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Rolandas Rastauskas, Arkadijus Gotesmanas (perkusija).

Rugpjūčio 24 d., ketvirtadienį, 19.00, Žydų kultūros ir informacijos centre (Vilnius).

Karpinovičiaus  knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skaitymai su muzika (ištraukos iš apsakymų: „ Tamara Ilgšė“ ir „Tautosakininkas“) Dalyvauja: skaitys aktorė Jevgenija Karpikova, Andrius Balahovičius (akordeonas).

Rugsėjo 2 d., šeštadienį, 18.30,  Šeduvos kultūros ir amatų centre.

Karpinovičiaus  knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skaitymai su muzika (ištrauka iš apsakymo „Tamara Ilgšė“, renginio metu rodoma ištrauka iš Akvilės Žilionytės projekto „Knygų ekranai“). Dalyvauja: aktorė Jevgenija Karpikova, Arkadijus Gotesmanas (perkusija).

 

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Kaune lankėsi, skaitė paskaitas ir su Kauno žydų bendruomenės atstovais susitiko garsus Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona. Svečiai domėjosi Kauno žydų bendruomenės gyvenimu ir žydiškuoju paveldu Kaune, aplankė žydiškąsias Kauno vietas, seniai norėtą pamatyti Sugiharos namų ekspoziciją, su kuria juos supažindino muziejaus direktorius, KŽB tarybos narys Simonas Dovidavičius, bei Žaliakalnio žydų kapines.

Niujorkiečiai bei kauniečiai bendravo ne tik anglų, bet ir jidiš kalba, šia galimybe ypač džiaugėsi KŽB pirmininkas Gercas Žakas, gimtosios kalbos įgūdžius tobulinantis kassavaitinėse jidiš pamokose, kurias veda ilgametė KŽB narė Feiga Koganskienė. Atsisveikindami garbūs svečiai džiaugėsi malonia pažintimi, dėkojo už parodytą dėmesį ir prasmingai praleistą laiką.

Liepos 27 d.: Davido G. Roskieso paskaita „Įsimylėję litvakai“

Litvakas yra ir tikras asmuo, ir stereotipas. Tikri litvakai įdarytą žuvį (orig. ) gamina su pipirais, o ne su cukrumi ir kalba specifiniu jidiš kalbos dialektu. Bet jie garsūs ir intelektualumu, racionalumu, asketiškumu, ir kitais elitiniais bruožais, dėl kurių su jais leisti laiką labai nuobodu. Kai kurie žydai netgi manė, kad litvakai yra „tseylem-kep“, t. y. galvose slepia krucifiksą.

Iš dviejų žymių litvakų šeimų kilęs garsus žydų kultūros istorikas, jidiš literatūros tyrinėtojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas G. Roskiesas nusprendė mesti iššūkį šiems tautiniams stereotipams ir juos nugalėti. Kviečiame į paskaitą, kurioje, pasiremdamas medžiaga iš asmeninio pasakojimų ir dainų aruodo bei ilgamečiais Rytų Europos žydų kultūros tyrimais, profesorius D. G. Roskiesas pristatys litvakus kaip visame pasaulyje žinomus romantikus. Jis atskleis, kad litvakai parašė pačias pirmąsias šiuolaikines žydų meilės istorijas hebrajų ir jidiš kalbomis, kad jie mylėjo mokslą kaip niekas kitas ir tryško nuoširdžia meile Lietuvos kraštovaizdžiui. Šis meilės palikimas buvo toks stiprus, kad išliko net tada, kai žydai litvakai buvo beveik visiškai sunaikinti arba išsibarstė po pasaulį.

Paskaitą organizuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras, kuris 2017–2018 m. įgyvendina projektą „Žinių apie žydų kultūros paveldą stiprinimas: akademinių paskaitų serija“.

Paskaita vyks anglų kalba. Jos vertimą į lietuvių kalbą kiek vėliau rasite Judaikos tyrimų centro tinklaraštyje. Atvykite pasiklausyti įdomių, netikėtų ir, svarbiausia, tikrų istorijų.

 

Vilniaus Jidiš institute prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.

Vilniaus Jidiš institute prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.

Pirmadienį, liepos 17d. iškilmingai prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.” Jau beveik 20 metų, programą vykdo ir organizuoja Vilniaus Jidiš institutas prie Vilniaus universiteto.
Šiemet programoje dalyvauja beveik 40 studentų iš JAV, Izraelio, Lenkijos, Prancūzijos, Švedijos ir Lietuvos. Litvakų jidiš kalba yra laikoma literatūrinės kalbos etalonu. Šiemet ją dėstys žinomi jidiš k. specialistai: prof. Anna Veršik (Estija), Abraomas Lichtenbaum (Argentina), Dov Ber Kerler (JAV), Vera Shabo (Izraelis).
Pasak Vilniaus Jidiš instituto direktoriaus, profesoriaus Šarūno Liekio, Tarptautinės Vilniaus vasaros programos” unikalumas yra jos profesionalumas, aukštas akademinis lygis, galimybė bendrauti su bendramoksliais jidiš ir įdomi kultūrinė programa.
Tarptautinė jidiš vasaros studijų programa tęsis iki rugpjūčio 11 d.

Izraelyje gyvenantis Borisas Joselovičius – pirmasis komentavo LŽB poziciją LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

Laiškas adresuotas LŽB pirmininkei F.Kukliansky.

Paskelbtame tekste Lietuvos žydų bendruomenės pozicijos LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu jūsų išsakytos mintys dėl pilietybės grąžinimo buvusiems Lietuvos piliečiams žydams, išvykusiems po 90-tųjų metų į Izraelį, visiškai sutampa su mano asmeniška ir turbūt daugelio kitų Izraelyje gyvenančių litvakų pozicija ir lūkesčiais.

Ispanija, ištrėmusi visą žydų bendruomenę prieš penkis šimtus metų, priėmė sąžiningą sprendimą grąžinti žydams, išeiviams iš Ispanijos, šalies pilietybę. Šis Ispanijos valdžios sprendimas sėkmingai vykdomas jau keletą metų.

Lietuva, kurios teritorijoje buvo fiziškai išnaikinta beveik visa žydų bendruomenė, tiesiog morališkai privalo žengti tokį patį žingsnį prieš tuos kelis tūkstančius išžudytųjų žydų išlikusius palikuonis, gyvenančius Izraelyje, ir sugrąžinti jiems kadaise atimtą pilietybę.
Darote labai svarbų darbą, sugrąžinant šimtmečiais buvusį natūralų žydiškąjį Lietuvos sociumo elementą į jam teisėtai priklausančią vietą, todėl palinkėsiu jums visokeriopos sėkmės ,įgyvendinant tikslus šioje nelengvoje misijoje.

Pagarbiai,
Borisas Joselovich
(Izraelio pilietis nuo 1993 m.)

Žydai ir lietuviai: gyvename šalia, bet ar artėjame vieni prie kitų?

Autorius: Ieva Elenbergienė
lzb.lt ir 15min.lt

Nors nemažai lietuvių, paklausti apie priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu, pasakytų nieko panašaus savo aplinkoje nepastebintys, tyrimai rodo, kad antisemitinių stereotipų Lietuvoje turi daugiau kaip trečdalis gyventojų. Kaip tas trečdalis paveikia  bendrapiliečių žydų kasdienybę, pokalbis su Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

– Priešiškumo apraiškas žydų atžvilgiu, kai su jomis tiesiogiai nesusiduri, išties kartais sunku pastebėti. Ką atsakytumėte tiems lietuviams, kurie mano, kad šito Lietuvoje „beveik nėra“? –

– Atsakymas vienareikšmiškas: antisemitizmas yra, buvo ir bus. Jis egzistuoja visame pasaulyje, net ir Izraelyje taip pat. Visiems turbūt teko girdėti, kaip ant kapų išrašoma svastika, nors galioja nerašytas įstatymas leisti mirusiesiems ilsėtis ramybėje. Įvairūs nekorektiški straipsniai pasirodo netgi tose šalyse, kur žydų išvis nėra nė kvapo. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Antraip galime rašyti, kalbėti, rodyti, ir vis tiek jo neišnaikintume. Labai svarbu, kaip šeimoje žiūrima į kitataučius apskritai, ne vien žydus, kaip šeimoje suprantama tolerancija ir pagarba žmogui. Svarbu nuo pat mažumės žinoti ir pajausti, kad mes visi esame Dievo vaikai. Ir kita sąlyga – mes galime ir turime būti skirtingi. Kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienoje tautoje yra savų išgamų iš šviesuolių.

Tačiau tolerancija iš tikro auga. Negaliu nepastebė fakto, kad pro truputį, žingsnis po žingsnio, žmonės artėja vienas prie kito. Tarp jaunimo juo labiau, jaunimas supranta istorijos pasekmes ir tai, kad mes visi turime gyventi po vienu stogu. Laimei, mes tapome laisvi, ir mūsų žmonės dabar gali keliauti, susidaryti savo nuomonę. Vakaruose išvis laikoma labai neetiška net paklausti, kokios tu tautybės. Jau suprantama, kad žydai nėra žmonės su ragais, tai tiesiog išmintinga tauta, kurioje taip pat yra visokio plauko žmonių.

Mirė žinomas žurnalistas litvakas Arje Londonas (2017 06 05)

Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)

Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis  “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną,  netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą  Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia  jis – ryški asmenybė.

Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk  būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių,  pastarieji atrodydavo keistokai.

Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario  Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis  savo tikslą pasiekė,  kai Izraelyje tapo  “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.

Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.

Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl  mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.

Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes  mano draugai  gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.

Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta).  Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje  mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai.  Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros  ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.

Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo.  Bet nenumaldomas likimas  paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.

Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!

lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą

Ar rusakalbiai žydai mažiau verti? Jokiais būdais!

Arkadijus Vinokuras

Reikia būti piktybiškai nusiteikusiam, norint mane išvadinti rusofobu. Kreipiuosi į kai kuriuos tą melą skelbiančius rusakalbius Vilniaus žydus. Esu rusų meno visokiomis formomis gerbėjas. Asmeniškai legendinio klouno Jurijaus Nikulino kvietimu esu vaidinęs jo cirke Maskvoje. Taip pat legendinio Tagankos režisieriaus Jurijaus Liubimovo kvietimu vaidinau jo pastatyme „Meistras ir Margarita“ Švedijos Karališkajame dramos teatre. Mano keli geriausi eilėraščiai parašyti rusų kalba. Beje, rašau eiles lietuvių, rusų, švedų, anglų ir ispanų kalbomis.

Tai kas tokio baisaus atsitiko, kad pradėta piktybinė kampanija prieš mano asmenį? Ar dėl to, kad turiu pagrindo teigti, kad Simono Gurevičiaus inicijuoti VŽB pirmininko rinkimai nieko bendro su demokratiniais principais neturi? Tačiau niekas rimtai paneigti mano argumentų nebando. Tai kas belieka? Paversti pagrįstą kritiką kaltinimu, neva aš niekinu rusakalbius Vilniaus žydus. Pigu ir daugiau nieko. Tačiau, jeigu kas mano esąs be pagrindo „įtartas“, nuoširdžiai atsiprašau.

 

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

15min.lt Autorius: Dalija Epšteinaitė

Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.

Vilniuje pristatoma litvakės iš tolimosios Pietų Afrikos kūryba

Pirmąją vasaros dieną, birželio 1 d. 17.30 val., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta paroda „Rhona Gorvy: kūrybinės įžvalgos“. Rhona Gorvy – menininkė, gimusi žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje Pietų Afrikoje – Lietuvai padovanojo didžiulį kūrybinį palikimą. Parodoje eksponuojami jos grafikos darbų ciklai ir skulptūros atspindi socialines žmonijos problemas, kelia visuomenei aktualius klausimus, skatina atidžiai pažvelgti į įvairiapusę žmogiškąją prigimtį.