Litvakai

Izraelio litvakų asociacija „Beit Vilna“ Paneriuose kasmet pagerbia Holokausto aukas

„Beit Vilna“ (Vilniaus namai) – litvakų asociacija, jungianti Vilniaus krašto žydus Izraelyje  nuo 1965m. Asociacijos tikslas,- sako asociacijos vadovė Mickey Kantor,- saugoti tėvų palikimą, palaikyti Izraelio litvakų ryšius su Lietuva. Jie vilniečiai. Asociacijos nariai lankosi Izraelio mokyklose, pasakoja, ką išgyveno  tėvų karta per Holokaustą. Jie saugo savo šaknis. Kai atvyksta į Vilnių, „Beit Vilna“ nariai eina į Panerius, dalyvauja Gyvųjų marše. Tai asociacijos narių tradicija pagerbti savo tėvų ir protėvių atminimą, nepamiršti, kas padaryta žydams Lietuvoje per Holokaustą, prisidėti  įamžinant Holokausto kartos atminimą. Šiemet jie atvyko su žydų dainų ansambliu ir drauge su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene surengė dainų vakarą, skirtą Vilniaus geto sunaikinimo 75-osios metinėms.  Mickey Kantor mama išgyveno Holokaustą, dabar dukra dažnai atvyksta į Vilnių ir jaučiasi kaip namuose. Senamiestyje, Didžiojoje gatvėje tebestovi namas, kuriame gyveno jos mama.  

Mirė Kauno gete kalintas legendinis Lietuvos žydas, JAV karininkas Sidney Shachnow

Mirė Kauno gete kalintas legendinis Lietuvos žydas, JAV karininkas Sidney Shachnow

Mirė Holokaustą Lietuvoje išgyvenęs JAV karininkas, šios šalies kariuomenės specialiųjų pajėgų legenda vadintas generolas majoras Sidney Shachnow. Jis Antrojo pasaulinio karo metais trejus metus praleido Kauno gete, iš kurio spėjo pabėgti, ir vėliau išvyko į Ameriką, skelbia „The Fayetteville Observer“.

Šio Lietuvos žydo gyvenimas ir karjera JAV pajėgose – išties įspūdinga. Jis dusyk buvo nusiųstas į Vietnamo džiungles, o baigiantis Šaltajam karui Berlyne buvo aukščiausio rango JAV kariuomenės pareigūnas. S.Shachnow tiesiog garbina JAV Armijos specialiųjų pajėgų – „Žaliųjų berečių“ – bendruomenė. 83 metų veteranas mirė praėjusį penktadienį. 1934 metais gimęs Lietuvoje, S.Shachnow susidūrė su antisemitiniu persekiojimu, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, buvo uždarytas Kauno gete, kur dirbo įvairius sunkius darbus.

Generolo S.Shachnow autobiografinė knyga “Viltis ir Garbė”

Rugpjūčio  31-os  Šabatas LŽB su Teatro ir kino aktoriumi Mariumi Repšiu (Cohenu)

Rugpjūčio 31-os Šabatas LŽB su Teatro ir kino aktoriumi Mariumi Repšiu (Cohenu)

Ką reiškia Cohenas? Spėliojo daugelis susirinkusių į susitikimą su jaunu ir žinomu aktoriumi Mariumi Repšiu, kuriam rugsėjo 1d. suėjo 34-eri. Susitikimas vyko su Šabato žvakėmis Jašos Heifetzo salėje, pokalbį vedė LŽB vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas.


„Aš norėjau susigrąžinti tėvo pavardę Cohenas, kurios netekau vaikystėje, bet nuėjęs į Teisingumo ministeriją, sužinojau, kad to padaryti negaliu, nes bus sunku įrodyti, po to, kai tėvas mirė Izraelyje“,- pradėjo pasakojimą apie savo gyvenimą Marius Repšys, patraukęs publiką atvirumu. Mariaus Repšio tėvas – žydas, mama – turinti totorės ir rusės maišytą tautybę. Kai Mariui buvo 8-eri, mama nusprendė, kad jam geriau pasikeisti pavardę, būti lietuviu ne žydu, nes „rusus ir žydus visi puola”. Mama su tėvu Michailu Cohenu išsiskyrė, kai Mariui buvo 4-eri. Apie tėvo žydiškumą Marius sužinojo, sulaukęs 7-erių.

Po 20 metų jis aplankė tėvą Izraelyje gimtadienio proga ir nuvežė dovanų savo vaikystės nuotraukų albumą. “Tėvas susijaudino, apsiverkė, bet kitą dieną ant albumo stovėjo peleninė”, – liūdnai pasakojo Marius. Antrą kartą į Izraelį jis nuvyko į tėvo laidotuves.

Renaldas Vaisbrodas priminė Mariui, kad tautybės keitimas sovietmečiu buvo neretas atvejis, kai tėvai norėdavo apsaugoti savo vaikus nuo patyčių.

Pastaruoju metu M.Repšys skaito knygas apie žydus. Jis sakė, kad iš visų perskaitytų, jam labiausiai patiko „Berniukas su smuiku“, kurios leidimą parėmė GVF. Aktorius mėgsta repuoti, žaisti šachmatais, nes jam šis žaidimas yra azartiškas.


Susitikime dalyvavęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas paragino Marių dar kartą kreiptis dėl tėvo pavardės susigrąžinimo, pastebėjęs jo žydiškas akis, siūlė skaityti Grigorijaus Kanovičiaus knygas, kurios padės sužinoti ir suprasti lietuvių ir žydų santykius, kas įvyko per Holokaustą. M.Jakobas pakvietė aktorių susitikti su jo vadovaujamos gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviais, papasakoti apie savo vaidmenis ir repuoti drauge.

Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas pakvietė ateiti į Viniaus Choralinę sinagogą.

Aktoriui Repšiui labiausiai patinka, kai jis vaidindamas, gali ir improvizuoti. Sunkiausias vaidmuo ilgam išliko atminty – J.Marcinkevičiaus spektaklyje „Katedra“ – Lauryno vaidmuo, kurį aktorius vadina patosišku, sunkiu ir įdomiu.

Į susitikimą susirinkusių daugumai patiko spektaklis „Išvarymas“, Marius kūrė Vandalo vaidmenį, spektaklis patiko jam ir publikai. Be to aktoriui šis vaidmuo daug reiškia, nes sėkmingas karjeros šuolis prasidėjo nuo Vandalo. Šį vaidmenį Marius išsikovojo pats, nes pradžioje jam buvo siūlytas kitas mažesnis, bet aktorinė sėkmė lėmė tolesnius gerus pasiūlymus vaidinti teatre ir filmuotis.

Šiuo metu Marius Repšys rašo knygą „Heraklis“, kurioje pasakoja apie psichikos ligą – dvipolį, nuotaikų sutrikimą. Nors psichikos ligomis serga daugybė žmonių, jie dažniausiai tai slepia ir neigia. Marius gydėsi, pasveiko ir apie tai dabar rašo su baime, nes abejoja, ar jį supras skaitytojai ir kolegos. Knyga turėtų pasirodyti būsimoje knygų mugėje.

Istorinis susitikimas su Izraelio Valstybės Premjeru J.E. p. Benyaminu Netanyahu Vilniaus choralinėje sinagogoje

Istorinis susitikimas su Izraelio Valstybės Premjeru J.E. p. Benyaminu Netanyahu Vilniaus choralinėje sinagogoje

Vilnius, 2018 m. rugpjūčio 26 d.

Istorinio vizito į Lietuvą atvykęs Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienio popietę susitiko su šalies žydų bendruomene. Susitikimo Vilniaus choralinėje sinagogoje metu premjeras pasakė vienintelę Lietuvoje viešą kalbą, kurioje akcentavo savo ryšį su Lietuva, abišalio bendradarbiavimo svarbą,  negailėjo šiltų žodžių negausiai, tačiau žydų tradicijas ir paveldą puoselėjančiai Lietuvos žydų bendruomenei.

Susitikime su Lietuvoje vizituojančiu B. Netantyahu dalyvavo virš 200 Lietuvos žydų bendruomenės narių, žydų organizacijų atstovų, tarp jų – bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Taip pat susitikime dalyvavo Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, Izraelio Valstybės ambasadorius Amir Maimon.

Lankydamasis 115 m. sukaktį švenčiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje Izraelio premjeras pirmą ir vienintelį kartą vizito Lietuvoje metu viešai kreipėsi į susirinkusiuosius – iki šiol savo įžvalgomis politikas dalijosi tik privačiuose susitikimuose ir Holokausto aukų ceremonijoje Panerių memoriale. Svečią ir jo žmoną susitikimo metu pasveikino  F. Kukliansky.

„Šiandien primename Europai ir pasauliui, jog žydų tauta yra neatsiejama europietiškos kultūros dalis, o Europa turi būti dėkinga Izraelio Valstybei už daugybę išgelbėtų europiečių gyvybių –  Izraelio specialiųjų tarnybų operacijų dėka užkardytų nusikaltimų. Galime didžiuotis būdami Sionistais ir drąsiai tariame AM YISRAEL CHAI (liet. „Tegyvuoja Izraelis“), – sakė LŽB pirmininkė. Ji taip pat vylėsi sulaukti Izraelio Ministro Pirmininko dėmesio gruodį rengiamame Lietuvos sionistų organizacijų susivienijimo šimtmečio minėjime.

Kaune atidaryta Jokūbo Katzo tapybos darbų paroda

Kaune atidaryta Jokūbo Katzo tapybos darbų paroda

Autorius pasakoja apie save ir savo kūrybą:
Kiek save atsimenu, visada paišiau. Vaikystėje išmargindavau mokyklinių sąsiuvinių lapus, lankiau tapybos būrelį Kauno profsąjungų rūmuose. Būdamas tuometinio Kauno politechnikos instituto studentu dažnai apsilankydavau M. K. Čiurlionio galerijoje, labai mėgau skaityti didžiųjų menininkų biografijas. Tokiu būdu, niekeno per daug neskatintas ir nemokytas, artėjau prie tapybos, o būdamas paskutiniojo kurso studentu jau pradėjau tapyti.
Emigravus į Izraelį teko padaryti kelerių metų pertrauką. Taip jau būna, kol nukirstos šaknys iš naujo atauga… Kūtybiškų siekių vedamas, lankiau skulptūros studijų klasę. Čia supratau, kad skulptūra – mano pašaukimas, kad jaunystėje galbūt pasirinkau ne tą specialybę… Tačiau nesiryžau mesti inžinieriaus karjeros ir atsiduoti skulptoriaus darbui, taigi tęsiau tapytojo megėjo kelią.

Vilniaus geto sunaikinimo 75 m. sukakčiai skirtų renginių programa


VILNIAUS GETO SUNAIKINIMO 75-ųjų METINIŲ MINĖJIMO RENGINIAI

RUGSĖJO 18 

14 val. Šiaulių geto kalinių vardų skaitymai
Lietuvos mokslų akademijos Vrublebskių biblioteka, Žygimantų g. 1

RUGSĖJO 21
10 val. Žydų gelbėtojų apdovanojimo žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ceremonija LR Prezidentūroje (pagal pakvietimus)

15 val. Atminimo akmens, žyminčio būsimąjį
lietuviams Pasaulio Tautų Teisuoliams skirtą paminklą atidengimo ceremonija
Misionierių sodai, Maironio g.

RUGSĖJO 22
18 val. Spektaklio „Getas“ premjera
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės pr. 71

RUGSĖJO 23
10 val. Vilniaus geto kalinių vardų skaitymai.
Vilniaus choralinė sinagoga, Pylimo g. 39
12 val.  Atminimo iniciatyva Icchoko Rudaševskio dienoraščio skaitymai
Rūdininkų g. skveras.
14.30 val.  Atminimo ceremonija Panerių masinių žydų žudynių vietoje
Panerių memorialinis kompleksas, Agrastų g.
LŽB autobusas išvyksta 13 val.
*Popiežius Pranciškus buvusioje geto teritorijoje Vilniaus senamiestyje pagerbs Holokausto aukas
18 val. Giedriaus Kuprevičiaus kamerinės simfonijos “Po Dodyvo žvaigžde” pasaulinė premjera”Vaidilos” teatras Jakšto g. 9

RUGSĖJO 26
RENGINYS ARŠAUKTAS. ATSIPRAŠOME

18 val.  Tenoras Rafailas Karpis, pianistas Darius Mažintas ir
poetas Sergejus Kanovičius pristato projektą Apkabinti būtajį kartinį“

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba? Ar galima
pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių? Ar galimas dialogas tarp
dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą? Ar gali meilė,
ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Senasis arsenalas, Arsenalo g. 3

RUGSĖJO 27
18 val.  Vilniaus geto dainų vakaras
Marija Krupoves-Berg, vokalas
Artūras Anusauskas, fortepijonas
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salė (III a.), Pylimo g. 4

RUGSĖJO 28
Atminties Šabatas (pagal pakvietimus)
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salė (III a.), Pylimo g. 4

SPALIO 4
18.30 val.  „Heroizmas prieš sunaikinimą“
Nechamos Lifšicaitės vardo  ansamblio iš Izraelio kūrybinis vakaras, skirtas Holokausto aukų atminimui.
Vilniaus universiteto Teatro salė, Universiteto g. 3

INFORMACIJA:
info@lzb.lt
 +370 672 40942

„Iš Lietuvos į Santiniketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

LŽB gegužės 31d   pristatyta izraeliečio litvako Dr. Šimono Lev knyga  “iš Lietuvos į Santiniketaną: “Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė”, parašyta anglų kalba.

Jašos Heifetzo salėje vykusį renginį pradėjo Šovana Narayan Indijos klasikinio šokio meistrė, apdovanota Indijos valstybiniu ordinu.

Knygą pristatė  Laimonas Talat – Kelpša, buvęs Lietuvos ambasadorius Indijoje, knygos autorius Šimonas Lev, Vytautas Toleikis, kultūrininkas, pedagogas, pulicistas visus sveikino Rajinder Kumar Chaudhary, Indijos garbės konsulas Lietuvoje, Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas. Renginį vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Rabindranato Tagorės poezijos vertimą skaitė Judita Gliauberzonaitė.

Nelabai dažnai LŽB būna tokio aušto lygio intelektualiniai vakarai kaip šis, skirtas pristatyti knygą anglų kalba apie Šlomit Flaum,- sveikindama susirinkusius, kalbėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Buvęs ambasadorius Indijoje L.Talat-Kelpša ir F.Kukliansky.

Iki šiol Šlomit Flaum vardą buvo girdėję tik  keli pasaulio tyrinėtojai mokslininkai. Išsilavinusi litvakė keliautoja, užaugo Lietuvoje. Jos tėvas – Icchakas Šlomo Flaum, garsaus rabino sūnus, gyvenęs Krekenavoje, netoli Panevėžio. Šeima pakeitė pavardę iš Luria į Flaum dėl „suprantamų priežasčių“, kaip rašė pati Šlomit, kad ji nebūtų „tokia žydiška“. Šlomit Flaum gimė Kaune 1893m. Jos tėvas sionistas buvo turtingas verslininkas, prekiavęs mediena. Šlomit Flaum savo tėvą mylėjo ir gerbė, apie jį rašė kaip apie „mokytoją ir mentorių“. Tėvai investavo į dukros išsilavinimą, mokė kalbų privačiai namuose, po to ji mokėsi Kauno gimnazijoje, tęsė Frankfurte, Vokietijoje. 1911m. ji baigė vaikų darželio mokytojos mokslus ir pradėjo dirbti. Tais pačiais metais išvyko į Palestiną, išpildydama savo tėvo sionisto svajonę – grįžti į Pažadėtąją žemę. Per savo gyvenimą  daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio profesiniam tobulėjimui,  naujiems mokymo metodams.

Knygos autorius Š.Lev.

“Sugrįžimai” su smuikininku Atis Banku ir Viktorija Korčinskaja – Kogan

“Sugrįžimai” su smuikininku Atis Banku ir Viktorija Korčinskaja – Kogan

Jašos Heifetso salėje šiemet balandį buvo surengti trys “Sugrįžimų” ciklo koncertai.„Sugrįžimai“ – unikalus Lietuvos festivalis, Lietuvos muzikų rėmimo fondo profesionaliai organizuojamas jau dvidešimt metų. Festivalio dalyviai, laukiami ir šlovinami pasaulio scenose, sugrįžta į gimtąją šalį!

Šį kartą klausėmės Toronte gyvenančio kauniečio, nuostabaus smuikininko Atis Banko, baigusio Lietuvos valstybinę konservatoriją, studijavusio Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje ir pianistės Viktorijos Korčinskajos – Kogan.

Jų programoje: O. Respighi, A.Navako, I. Achrono, Ganelino, M. Bronner, M. Weinbergo ir A. Šenderovo kūriniai.

Abos Kovnerio – žydų rašytojo ir kovotojo 100-mečio minėjimas

Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

Rafael Chwoles paroda Tolerancijos centre “Vilniečių portretai 1945-1959”

R. Chvolesas gimė Vilniuje 1913 m. Čia jis užaugo, pradėjo dailininko karjerą, o tarpukariu priklausė novatoriškų pažiūrų žydų menininkų sambūriui „Jung Vilne“. Po Antrojo pasaulinio karo, negrįžtamai pakeitusio Vilniaus ir jo gyventojų veidą, R. Chvolesas portretavo daug nepaprastų asmenybių – pokariu įkurto Žydų muziejaus darbuotojus, literatus, menininkus ir kitus šviesuolius, kaip kad jidiš dainininkę Nechamą Lifšicaitę ar rašytoją Hiršą Ošerovičių. R. Chvoleso nutapyti jo gimtojo miesto gyventojai į mus žvelgia iš XX a. vidurio Vilniaus. Portretuose atgijo ir tie, kuriems nepavyko išgyventi – per Holokaustą tragiškai žuvę Jungtinės partizanų organizacijos nariai. Atskirą paveikslų grupę sudaro jautriai nutapyti R. Chvoleso artimųjų – poetiškos prigimties žmonos Marijos, ryžtingos sesers Rivkos, vėliau tapusios Lietuvos ir Izraelio šachmatų čempione, sūnų Alexanderio ir Milijo, įsūnio Antono, draugų ir pažįstamų vaikų portretai.

Parodą lydi katalogas, kuriame pateikta detali informacija apie portretuojamus asmenis, menotyros mokslų daktarės Laimos Laučkaitės straipsnis „Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ ir kiti tekstai. Paroda „Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus. Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ atidaroma kaip renginių ciklo „2018: Lietuvos šimtmetis ir Prancūzija“ dalis ir veiks iki gegužės 27 d.

Emmanuelis Levinas ir jo sąsajos su Lietuva

Sausio 25 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje įvyko litvako Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ pristatymas. Renginyje dalyvavę filosofai Viktoras Bachmetjevas, knygos vertėjas, LR kultūros ministrės patarėjas, dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, dr. Danutė Bacevičiūtė, filosofė, Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, Algirdas Davidavičius, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, diskutavo apie Emmanuelio Levino filosofinę mintį, pristatomą knygoje, kuri sudaryta E. Levino paskaitų ciklo pagrindu.

 

 

 

 

 

Knyga išleista dalinai finansuojant Gerosios valios fondui įgyvendinant leidyklos “Jonas ir Jokūbas” projektą.  

Apie filosofą plačiau tinklapiui lzb.lt pasakoja  dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė:

Apie vieno iškiliausių XX a. filosofų, Emmanuelio Levino (1906-1995), sąsajas su Lietuva galima kalbėti bent dviem aspektais. Pirmiausia, žinoma, tai, kad jis gimęs ir augęs Kaune, ir jo tėvai taip pat iš Lietuvos. Jis gimė Kaune 1906 metų sausio 12 dieną (pagal Julijaus kalendorių – 1905 metų gruodžio 30 dieną). Pagal žydų kalendorių – 15-tą Teveto mėnesio dieną. Kaunas tuo metu buvo Rusijos imperijoje Kauno provincijos sostinė. Pagal įrašą Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje, jo tėvas buvo Kauno miestietis Jehiel Levin, o mama – Dvoira. Įraše taip pat buvo įrašyta ir apipjaustymo data – sausio 6 pagal Julijaus kalendorių. Tėvas taip pat buvo kaunietis – čia gimęs 1878 metais tėvams Abromui ir Feigei, o motina buvo iš Ylakių, ten gimusi 1881 m. Mošei Jicchakui ir Etai Gurvičiams. Kaune lankė kažkurią pradinę žydų mokyklą iki I pasaulinio karo. Per I pasaulinį karą šeima buvo priversta, kaip ir didelė dalis bendrai Lietuvos žydų, trauktis į Rusijos imperijos gilumą, ir taip Levinų šeima atsidūrė Ukrainoje, kur Emmanuelis buvo priimtas į gimnaziją Charkove, kur tuo pat metu persikėlė ir Kauno berniukų gimnazija. Visa šeima, kaip pasakojama, labai tuo didžiavosi, nes tai buvo reali galimybė Emmanueliui siekti aukštojo mokslo kur nors Rusijos imperijoje.

Pasaulio Gineso rekordų knygos rekordininko, komiksų kūrėjo Al Jaffee darbų paroda „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“

 Šios parodos iliustracijos yra Al Jaffee autoriniai darbai, įtraukti į Mary-Lou Weisman knygą ,,Pašėlęs Al Jaffee gyvenimas” (2010 m.). Pokalbio su savo biografe Mary-Lou Weisman metu Al save pavadino ,,atgaliniu imigrantu” – tuo metu, kada daugelis iš Lietuvos persikėlė į JAV, jis keliavo priešinga kryptimi. 1920 m. Savanos mieste buvo elektra, tualetai namuose, asfaltuotos gatvės, kino teatrai ir laikraščiai su kasdien leidžiamais karikatūriniais pasakojimais, vadinamais “comic strips” – komiškų piešinių serija.  Tuo tarpu Zarasai nuo paskutiniųjų 19-tojo amžiaus metų buvo mažai pasikeitę. Vietiniams Zarasų vaikams Al buvo keistas pašalietis. Vyravo kalbų įvairovė – lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš. Vis dėlto jis greitai prisitaikė prie gyvenimo Zarasuose.  Vaikai susikūrė savų pramogų, ir visas miestas buvo jų ,,žaidimų aikštele”. Štai tokioje terpėje Al ir jo brolis Harry išsiaugino savo kūrybinius talentus. Lig šiol Al Zarasuose praleistus vaikystės metus vadina vienais iš laimingiausių savo gyvenime.

           

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veikia Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 

2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė  parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

 Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperentininkai?

V. D. Brennerio plakečių, medalių ir monetų parodos katalogas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio“

Kviečiame į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos leidinio „V. D. Brennerio plakečių, medalių ir monetų parodos katalogas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio“, išleisto bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, pristatymą. Leidinio sudarytojas kultūrologas Jonas Nekrašius.

 

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.