Litvakai

Panevėžyje lankėsi litvakų kongreso nariai

Panevėžyje lankėsi litvakų kongreso nariai

2022 m gegužės 25 d. Panevėžyje įvyko žydams didelę reikšmę turintis 5 –asis Pasaulinis Litvakų kongreso dalyvių susitikimas. Kongresas vyko Vilniuje nuo Gegužės 22 d. iki gegužės 26d.

„Smagu šiandien pasveikinti į Panevėžį atvykusius 5-ojo Pasaulio litvakų kongreso svečius ir miesto žydų bendruomenės narius. Panevėžys ilgą laiką buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas, o žydų bendruomenė atliko svarbų vaidmenį ne tik miesto, bet ir viso regiono gyvenime. Kai kuriais istorijos laikotarpiais žydai Panevėžio mieste sudarė itin reikšmingą miestiečių dalį, aktyviai dalyvavo miesto ekonomikos ir paslaugų sektoriuose. Gausesnė žydų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. 2 pusėje, XIX a. viduryje jie sudarė apie 60 proc. miesto gyventojų, o XX a. 3 dešimtmečio pradžioje – apie 35 proc. Taigi žydų bendruomenės įnašas į Panevėžio raidą, ypač jo virsmą moderniu miestu, yra ypatingas, o jų paveldas įvairiausiomis formomis iki šiol funkcionuoja mūsų kasdieniame gyvenime“,

– sakė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Žibutė Gaivenienė.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė pristatė trumpą
prieškarinę Panevėžio žydų istoriją, bei bendradarbiavimą su Panevėžio m žydų bendruomene.
Susitikimo pabaigoje Panevėžio m žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman padėkojo už priėminą ir administracijos darbuotojams bei susitikimo organizatoriams įteikė firminius
bendruomenės ženklelius, o Panevėžio miesto savivaldybė kongreso dalyviams padovanojo
atminimo dovanėles su Panevėžio miesto logotipu. Susitikimas įvyko draugiškoje ir šiltoje
aplinkoje.
Susitikimo pabaigoje Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai ir bendruomenės nariai pagerbė
Panevėžio žydų atminimą kapinėse, susipažino su tragiška žydų tautos istorija ir prie memorialo
„Liūdinti žydų motina“ padėjo akmenukus ir gėlės.
Iš Panevėžio, kongreso dalyviai išvyko į Pakruojį, kur aplankė vienintelę likusią medinę –
atrestauruotą Sinagogą, sužinojo apie jos istoriją. Taip pat įdomu buvo sužinoti, kaip tokiame
mažame miestelyje, pavyko išsaugoti iki šių dienų žydų paveldą, surinkti istorinę medžiagą su
nuotraukomis , eksponuoti ir pasakoti lankytojams apie žydų istoriją.
Iš Pakruojo 5-ojo Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai išvyko į Šeduvą, kur taip pat susipažino su
Šeduvos žydų istorija. Aplankė įamžintą Šeduvos sinagogų vietą, pagerbė žydų atminimą, padėjo
gėlių, bei miestelio centre pastatytą paminklą su užrašu trijomis kalbomis „Visiems Šeduvos
žydams“.

Svečiai Pakruojo sinagogoje

Konferencijos dalyviai nuvyko į Šeduvos žydų kapines, sužinojo apie Šeduvoje statomą muziejų
dingusiems štetlams, kurių iki šių laikų neliko. Tai žydų bendravimo ir gyvenimo vietos: tai šabo
žvakės ir chalos, Toros pamokos , Šabo vakarienės skambant varpams.
Už ekskursiją ir įdomius pasakojimus kongreso dalyviai padėkojo organizatoriams, o organizatoriai Litvakų kongreso dalyviams, kurie neišsigando lietaus ir kantriai klausėsi pasakojimų apie visos Lietuvos žydų istoriją.

Izraelio istorikas: žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, o tai – siaubinga

Izraelio istorikas: žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, o tai – siaubinga

lrt.lt publikacija

„Žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, kadangi vėliau kovojo prieš sovietus. Jiems statomi paminklai, jų vardais pavadinamos įvairios vietos, tačiau niekas neužsimena, kad jie žudė savo kaimynus žydus“, – interviu portalui LRT.lt sako rašytojas, Tel Avivo universiteto dėstytojas dr. Benas Tsiyonas Klibansky, tiriantis Rytų Europos žydų istoriją.

Į Lietuvą dalyvauti Pasauliniame litvakų kongrese atvykęs Benas Tsiyonas Klibansky taip pat sako, kad į diskusijas apie Holokaustą turėtų labiau įsitraukti ir politikai.

„Kai aukštesniuose lygiuose pasikeis požiūris, tuomet prasidės diskusijos“, – LRT.lt pažymi ekspertas.

– Gimėte Lietuvoje, Vilniuje, čia praleidote pirmuosius savo gyvenimo metus, o šiuo metu gyvenate Izraelyje. Papasakokite apie savo sąsajas su Lietuva.

– Mano šeima buvo tradicinė – mano senelis buvo dvasinis bendruomenės vadovas. (…) Dvejus metus mokiausi Antano Vienuolio mokykloje, o tada mano tėvai gavo leidimą išvykti iš Lietuvos ir emigruoti į Izraelį. Apie tai jie svajojo daugybę metų. Gyventi Izraelyje jie norėjo ne dėl to, kad nekentė Lietuvos, bet dėl pranašų Izaijo ir Ezechielio pranašysčių, kad vieną dieną mes sugrįšime į Izraelio žemes ir vėl ten įsikursime.

Mano tėvai bandė gauti leidimą palikti Lietuvą ir vykti į Izraelį, tačiau sovietai jiems neleido. Gauti leidimą tėvams užtruko 13 metų – nuo 1956-ųjų, kai jie sugrįžo iš Sibiro, iki 1969-ųjų. (…) Tuomet nebūčiau pagalvojęs, kad po 50 metų tirsiu Lietuvos žydų istoriją ir būsiu pakviestas kalbėti Pasaulio litvakų kongrese, taip pat Lietuvos Seime.

Pabaigęs mokyklą Izraelyje, pradėjau studijuoti Tel Avivo universitete. (…) Vėliau daug metų tarnavau Izraelio kariuomenėje. (…) Pradėjau galvoti apie savo istoriją – didžioji dauguma žydų buvo nužudyti, o aš esu vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų.

Man svarbu tirti Lietuvos žydų istoriją – nėra kitų, kurie tai darytų, o aš turiu žinių, kadangi esu čia gimęs, esu prie to prisilietęs. Nesakau, kad esu ekspertas, tačiau suprantu tai. Taigi, pradėjau studijuoti žydų istoriją. Lietuvos žydai buvo kertinis akmuo žydų pasaulyje, labai svarbi kultūros dalis, galbūt pati svarbiausia. Tai neįtikėtina.

– Rašėte, kad jautėte „šventą pareigą tirti ir papasakoti pasauliui šio išnykusio Lietuvos žydų pasaulio istoriją“. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidote Lietuvoje. Ar vis dar jaučiate ryšį su Lietuva? Ar tai – viena iš priežasčių, kodėl nusprendėte tirti būtent Lietuvos žydų istoriją?

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Abraomas Kaganas gimė 1860 m. liepos 7 d. Paberžėje (tuo metu Vilniaus gubernijoje, Rusijos imperijoje), ortodoksų, žydų šeimoje. Jo senelis buvo rabinas Vidzėje, (Vitebske), tėvas – hebrajų ir Talmudo mokytojas. Pamaldi religinga šeima 1866 persikėlė į Vilnių, kur jaunasis Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Tačiau jį traukė pasaulietinės žinios ir jis slapta mokėsi rusų kalbos, galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, jį baigęs, 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti žydų mokykloje, kurią finansavo Rusijos vyriausybė.

Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po to, kai 1881 m. kovo mėn. socialistinės revoliucijos partijos narys nužudė Rusijos imperatorių Aleksandrą II, visi revoliucijos šalininkai tapo įtariamaisiais  Rusijos policijai. 1882 m. Rusijos policija Kagano kambaryje darė kratą, ieškojo radikalių leidinių. Policijos vizitas paskatino jį prisijungti prie vykstančios didžiulės Rusijos žydų emigracijos į JAV (tuo metu trys ketvirtadaliai žydų imigrantų į Ameriką atvyko iš Rusijos imperijos). Būdamas 21 metų amžiaus, Kaganas išplaukė garlaiviu į Filadelfiją 1882 m. ir iškart išvyko į Niujorką, kur pragyveno visą likusį gyvenimą.

Kaganas greitai išmoko anglų kalbą. Jis rašė įvairius straipsnius, daug laiko skyrė anglų kalbos mokymui, jo mokiniai buvo žydai imigrantai darbininkai. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas manė, kad reikia siekti ne tik išsilavinimo, bet ir integruotis į Amerikos visuomenę, imigrantams reikia derinti formalųjį mokymąsi su neformaliu vietos gyvenimo ir bendruomenės papročių pažinimu. Jis taip pat paragino moteris darbą derinti su švietimu, kad pagerintų savo statusą visuomenėje.

Kur gimė Leopoldas Godowskis? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m.

Kur gimė Leopoldas Godowskis? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius.

Geršonas Taicas – litvakų paveldo tyrinėtojas ir straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją autorius.

 

Ilgai užsitęsusi žydų istorijos Lietuvoje užmarštis yra lydima nuolat iškylančių abejonių ir klausimų. Ši problema neaplenkia net pačių iškiliausių asmenybių – neleistinai mažai žinome apie juos, o kartais ir tos skurdžios žinios yra klaidingos.

2020-ieji muzikos pasaulyje yra Leopoldo Godowskio metai – švenčiame jo 150-metį. Tai vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pianistų, pakreipęs fortepijono meną nauja vaga, palikęs ženklų pėdsaką istorijoje. Žinome apie jo didžius nuopelnus, žinome, kad gimė 1870 m. Lietuvoje, bet, kaip paaiškėjo, nežinome kur. Veikiau, mūsų žinojimas prasilenkia su istorine tiesa. Kaip tai galėjo atsitikti?

Godowskio gimimo vieta – ištisas detektyvas. Nuo XIX amžiaus, kai gimė Godowskis, iki mūsų dienų keliskart keitėsi ne tik vietovardžių rašybos taisyklės, bet ir patys pavadinimai. Tai sukėlė didelę painiavą, mat įvairūs autoriai, remdamiesi skirtingais šaltiniais, kaskart transkribuodami pavadinimus iš vienos kalbos į kitą, pateikė ištisą klaidingų to paties vietovardžio versijų „galeriją“. Godowskio gimimo vieta kitakalbių autorių buvo rašoma Sozly ar Soshly, kartais pasiklydus tarp įvairių variantų tiesiog būdavo įvardijamas Vilnius.

Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sinagogoje netikėtai sutiko Nobelio premijos laureatą. Pasakojimas apie susitikimą.(Papildyta laišku)

Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sinagogoje netikėtai sutiko Nobelio premijos laureatą. Pasakojimas apie susitikimą.(Papildyta laišku)

Trečiadienį apie 12 val. Vilniaus Choralinės sinagogos maldų salėje vyko elektros instaliacijos remonto darbai. Nuėjau pasižiūrėti, kaip sekasi. Pamačiau vyrą, atidžiai tyrinėjantį sinagogą. Pasisveikinau hebrajų kalba. Vyras iš karto užbėrė mane klausimais apie sinagogos veiklą, Lietuvos žydų gyvenimą ir apskritai, „kaip mes Lietuvoje gyvename“. Įprastas žydo klausimas.

Aš irgi kaip žydas, į jo klausimus atsakiau klausimu: Iš kur jūs, kas jus domina sinagogoje, gal jums reikalingas ,,tfilinas“… Tada svečias kukliai prisistatė, kad dalyvauja Vilniaus Universiteto mokslinėje konferencijoje ir specialiai pasiliko dienai, kad užeitų į sinagogą, tikėdamasis sutikti žydą ir turėtų galimybę pasikalbėti, gal net jidiš kalba, o po to pavaikščioti po Vilniaus senamiestį.

Jo šeima kilusi iš Lenkijos, o Vilnius labai primena tėvų gimtinę. Tiesa, kukliai pridūrė – „ į Vilniaus universitetą mane pakvietė, nes esu Nobelio premijos laureatas… „ Pagalvojau – nieko sau juokeliai! Jidiš kalba paprašiau papasakoti svečio apie savo gyvenimą ir kaip jis tapo šio garbingiausio pasaulyje apdovanojimo laureatu.

Išgirdau nuostabią ir kartu tragišką pokario Lenkijos žydų šeimos istoriją. Paėmęs mano vizitinę kortelę pažadėjo atsiųsti prieigą prie savo Linkedin, kurioje galima susipažinti su visa jo mokslinės veiklos istorija.

Atsisveikinome sinagogos terasoje. Jis liūdnai apžvelgęs ją pasakė: “graži jūsų sinagoga. Ir kas žino, kiek Nobelio premijų laureatų būtų turėjusi Lietuva, jei tūkstančiai žydų nebūtų nužudyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose per nacių okupaciją”.

Lygiai po valandos Nobelio premijos laureatas Aaron Ciechanover atsiunte laišką.

Laiško vertimas iš hebrajų kalbos

Shmueli, sveiki !

Šiandien, lankantis Vilniaus sinagogoje, patyriau ypatingus jausmus.  Mūsų susitikimas  ir tavo pasakojimas apie Vilniaus žydų \religinės\ bendruomenės istoriją,  kuri ir šiandien gyvuoja, veikli ir žinoma. Linkiu bendruomenei sveikatos ir tvirtybės, išsaugant antrosios žydų tautos dvasinę sostinę.

Tikiuosi netrukus vėl susitikti.

 

 

Plačiau apie garsų mokslininką :    https://www.youtube.com/watch?v=XSXoTpw-ti0

Aaron Ciechanover, MD, DSc

Distinguished University Professor Laureate, the 2004 Nobel Prize in Chemistry

Member (Foreign), USA National Academies of Sciences (NAS)  and Medicine (NAM)

The Technion Integrated Cancer Center (TICC) The Rappaport Faculty of Medicine and Research Institute

Technion-Israel Institute of Technology, Efron Street, POB 9649, Bat Galim

Haifa 3109601  ISRAEL

 

 

 

 

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas

Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo  gimimo 160-ąsias  metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.)  Pasaulio lietuvių centro leidykla,  bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo  knygą  „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.

Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga  apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m.  rinkinyje „Užgesę žiburiai“.

2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu  „Liudvikas Zamenhofas  ir Lietuva“ priede.  Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“  išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis).  Kauno leidykla „Dajalita“  2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton   labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla  „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo  Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais  išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė  V.Rinkevičius).

Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.

Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą.  Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba.  Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba  2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią  bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų  kalbas ir išleista tose valstybėse.

Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš  100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją  apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą,  ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.

Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a.  jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.

.

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo, vieno iš modernizmo fotografijos kūrėjų, Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) arba Moshe Ravivo darbų paroda.

Ekspozicijos kuratorius Nissanas N. Perezas (Izraelis) pažymėjo, kad meistro darbai pristatomi pirmą kartą. Dr. Nissanas Perezas fotografijos istorikas, tyrinėtojas ir kuratorius. 1977-2013 įkūrė ir vadovavo fotografijos departamentui Izraelio muziejuje Jeruzalėje (the Israel Museum, Jerusalem), šiuo metu dirba Moï Vero archyvo direktoriumi. Yra sudaręs ir kuravęs daugiau kaip 180 parodų Izraelyje ir pasaulyje, publikavęs eilę straipsnių, katalogų ir knygų.

Moishe Vorobeichik gimė 1904  dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Po studijų S. Batoro universitete Vilniuje studijavo Vokietijoje tapybą. Jo klasės draugai buvo garsieji Paul Klee ir Vasily Kandinsky. Gavęs iš savo tėvo fotoaparatą „Leika“,  jis susirgo fotografija, todėl išvažiavo į Prancūziją mokytis. 1932 m. išvyko į Palestiną kaip savaitraščio „La Vie Parisienne“ foto žurnalistas. 1934 m., paveiktas sionizmo idėjų, jis persikėlė gyventi į Palestiną.  Cfato mieste įkūrė garsiąją menininkų koloniją. Nuo 1950 m. Moshe Raviv atsidavė tapybai. Menininkas mirė 1995 m.

Moi Ver (Moishe Vorobeichik) vienas iš pirmųjų sukūrė fotografijų ciklą iš Vilniaus žydų kvartalo (Vilna). Parodos atidarymo proga Nacionalinėje galerijoje,  Vilniuje, Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutas, dalyvaujant Moishe Vorobeichik šeimai, perspausdino unikalų leidimą – autoriaus nuotraukų albumą “The Ghetto Lane in Wilna” („Vilnos žydų gatvė“).

„Moi Ver“ paroda skirta Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai, Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. Vasario 23 d.

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Nechamos Lifšicaitės, jidiš dainininkės legenda 

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus Kauno miesto muziejuje pristato parodą, skirtą žymios jidiš dainininkės Nechamos Lifšicaitės (1927–2017), gimusios ir savo muzikinį kelią pradėjusios Kaune, atminimui.

Pirmą kartą paroda pavadinimu „Nechama“ buvo eksponuota 2017 m. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Kaune paroda papildyta Nechamos muzikiniu pasakojimu – koncertine programa, sukurta Tel Avive – „Melodijos iš mano tėvo namų“.

Nechamos tėtis Judelis Lifšicas dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut (hebr. „Kultūra“) gimnazijoje, vėliau – gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir Kauno karo ligoninėje. J. Lifšicas tapo pirmuoju Nechamos muzikos mokytoju – mokė griežti smuiku ir dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Po karo Nechama mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje ir savo muzikinę karjerą pradėjo kaip operos solistė. Tačiau tradicinės žydų melodijos ir dainos, su kuriomis ji užaugo tėvų namuose, nuolat skambėjo merginos atmintyje ir širdyje, todėl tėvo paraginta ji grįžo prie savo muzikinių ištakų, su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais pradėjo kurti muzikinę programą jidiš kalba.

Žmonės, lankę jos koncertus šiapus ir anapus geležinės uždangos, vadino Nechamą „žydų lakštingala“, „nutildytu Sovietų Sąjungos žydų balsu“. Nechama savo balso, žodžių, gestų magija scenoje atkūrė fenomeną, tai, ką du totalitariniai režimai buvo nugramzdinę į praeitį – tradicinį žydų gyvenimą miestuose ir miesteliuose. Jos asmenyje klausytojai regėjo ir rabiną, ir batsiuvį, kepėją ir siuvėją. Dainininkė tapo viena pirmųjų kūrėjų, išdrįsusių gaivinti Holokausto atmintį. Jos progamoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų. Net ir 1969 m. išvykusi gyventi į Izraelį, dainininkė niekada nepamiršo Lietuvos ir vos tik šalis paskelbė apie Nepriklausomybės atkūrimą, Nechama Lifšicaitė atvyko su koncertine programa į tėvų žemę.

Šią parodą Nechamos Lifšicaitės šeima taip pat skiria Kauno geto ir Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

Parodos kuratorė – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Parodos rengėjas – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Parodos rėmėjai – Nechamos Lifšicaitės šeima, Geros valios fondas.

Paroda veiks Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) iki gruodžio 5 d.

/Kauno miesto muziejaus informacija/

 
Nuotraukose parodos atidarymo, kurio aktyvia organizatore buvo dainininkės dukra Roza Litay ir į kurį gausiai susirinko Kauno žydų bendruomenės nariai, miesto kultūrininkai, o taip pat žmonės, žavėjęsi Nechamos Lifšicaitės talentu ir šiltai ją prisimenantys, akimirkos.
Straipsnis apie parodą dienraštyje “Kauno diena”:
Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso  archeologiniai tyrimai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso Vokiečių g. 13A archeologiniai tyrimai, kuriuos vykdo profesionalų komanda iš Lietuvos, Izraelio, JAV.

Projektas finansuojamas Geros valios fondo lėšomis, projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba.

Archeologinių tyrimų metu 2011 m. nustatyta buvusios Didžiosios sinagogos vieta, atrasta pastato fragmentų, detalių. 2016–2018 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešųjų pirčių pastato mūrų fragmentai, dviejų mikvų (ritualinių vonių) vietos, atidengta Bima (centrinė religinių apeigų vieta).

2019 m. tyrimų tikslas – tęsti Didžiosios sinagogos liekanų tyrimą, atidengiant Aron kodešą (Toros rinkinių saugojimo vietą). Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.

 

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

Praėjo keletas tylos mėnesių nuo šokiruojančio nepasirašyto Lietuvos Respublikos Įstatymu įsteigtos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) publikuoto “paaiškinimo”, turinčio šiurkštaus Holokausto neigimo bruožų.

Šiame valstybinės LR istorinių tyrimų insitucijos “paaiškinime” teigiama, jog  “okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies”, taip teisinant Jono Noreikos-Generolo Vėtros dalyvavimą Holokauste steigiant Šiaulių getą – izoliuojant Lietuvos žmones ir nusavinant jų turtą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vertinimu, tokie pareiškimai turi ne tik LR BK 170-2 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos bruožų, bet taip pat nujautrina visuomenę Holokausto reiškiniui, galimai tikslingai ir sąmoningai skatina jos susipriešinimą, sumenkina ir žemina gelbėjusių žydus lietuvių  žygdarbio atminimą.  

Atminus vienų brutaliausių “Lietūkio” žydų žudynių datą, bei laukiant 75 m. Kauno ir Šiaulių getų sunakinimimo minėjimų, svarbu prisiminti Holokausto Lietuvoje ištakas.

1941 m. birželio 22-ąją, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”, galima laikyti Holokausto Lietuvoje pradžios momentu.

LAF davęs pradžią Lietuvos laikinajai vyriausybei (lyderiaujant J. Ambrazevičiui,  K. Škirpai, A. Damušiui ir kt. ) tapo nacių politiniu instrumentu Lietuvoje.  Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) posėdžių protokoluose apstu antisemitinių tezių, žydo ir priešo bolševiko sąvokos kone visada vartojamos kaip sinonimai.  Ši instrumentinė vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė Žydų padėties nuostatus, taip prisidedant prie nacistinės doktrinos kūrimo.

Kazys Škirpa, buvęs žinomas dėl kairuoliškų pažiūrų-simpatizavęs sovietams, vėliau tapo vienu iš nacizmo įtakoje atsidūrusios LLV ideologu. K.  Škirpos ir kitų LLV vadų intencija buvo turėti ne SS legioną, bet savo valstybinius vienetus (valdžią, kariuomenę), leidusius priimti autonominius sprendimus. Tačiau  Suomijos keliu Lietuva nepasuko ir šios “autonomijos” išdava buvo  didesnis sunaikintų žydų procentas Lietuvos teritorijoje negu pačioje hitlerinėje Vokietijoje.

Karo pasekmės  Lietuvai buvo negailestingos – ištisi sunaikinti žydų miesteliai-štetlai ir  iš to sekusi pasąmoninė kaltė, bejėgiškumas, gniuždęs, demoralizavęs tautą, o taip pat, slegiantis, nutautinantis represinis  sovietų režimas.  Iki šiol stokojama supratimo, jog šis skausmas pažįstamas žydams tiek pat kaip ir lietuviams.

Tačiau, ar sunaikinus 95% Lietuvos žydų, užgrobus jų turtą ir pasivaikščiojus po “rekreacinius miškus”, kuriais Nepriklausomoje Lietuvoje tapo senosios žydų kapinės jau sukako moralinis senaties terminas, leidžiantis pagarbos ženklais įamžinti lietuviškojo nacizmo ideologų atminimą ir perrašyti “nepatogią” istoriją? Štai, neaiškią funkciją aliekančio, LAF’o ideologo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo V. Valiūšaičio teigimu Laikinoji vyriausybė “bandė net ir žydams  padėti”. Neaišku, kaip su šia tariama pagalba koreliavo LAF ideologinės kryptys, atkartojančios fundamentalias nacizmo doktrinos nuostatas.

2020 metai  skirti pagerbti Vilniaus Gaono 300 m. jubiliejui ir 700 m. žydų istorijai – ši įpareigojanti sukaktis gali  tapti garbingu iššūkiu Lietuvai pradėti naują susitaikymo su savo praeitimi etapą.  Kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir dabar, balansuojant tarp tiesos ir melo, etiniai svertai yra mūsų rankose.

LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje birželio 21-ąją, paskutiniąją savo trumpos viešnagės Lietuvoje dieną, lankėsi, prestižinio JAV Jeilio (Yale) universiteto prezidentas Peter Salovey.

Iš garsios eruditų – Vilniaus Gaono pasekėjų Soloveičikų šeimos kilęs Jeilio prezidentas Peter Salovey išlaikė stiprias sąsajas su litvakiškomis šaknimis, kurių užuomazgos – Kaune ir Voložine – buvusiose LDK teritorijose. Vienas jo giminės atstovų – Maksas Soloveičikas – sionistas, Steigiamojo Seimo narys, teisininkas, Paryžiaus taikos konferencijoje aktyviai veikęs dėl Lietuvos pripažinimo, vėliau tapęs Lietuvos ministru žydų reikalams.


Litvakas Peter Salovey garsėja kaip emocinio intelekto mokslinių tyrimų srities pradininkas, pasiūlęs emocinį intelektą traktuoti kaip atskirą pažinimo gebėjimą.  Šių idėjų pagrindu buvo sukurtas emocinio intelekto modelis, susidedantis iš  keturių gebėjimų: emocijų identifikavimo, emocijų naudojimo išreiškiant mintį, emocijų supratimo ir emocijų valdymo.

Prezidentas Salovey domėjosi ir dabartinės žydų bendruomenės aktualijomis ir svarbiausiomis 2020 m. Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų iniciatyvomis, jidiš kultūros ir kalbos, kurios pagrindus, įgytus šeimoje brangina ir pats, išsaugojimo galimybėmis.

LŽB atstovai taip pat supažindino svečią su Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaveldinimo gairėmis, LŽB planais toliau rengti Vilniaus jidiš instituto sustabdytą jidiš vasaros kursų programą bei su probleminiais aspektais siekiant istorinio teisingumo – politinio ir pilietinio sąmoningumo trūkumu diegant atminimo ženklus Holokausto dalyviams ar ideologams.

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

Atidaroma paroda apie garsiąją Kauno Soloveičikų giminę

Birželio 25 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje duris atvers paroda, skirta Kauno Soloveičikų giminės istorijai. Iš šios garsios giminės kildinamas ir Jeilio universiteto prezidentas, JAV psichologas, profesorius Peter Salovey, kuriam birželio 20-ąją bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.

Soloveičikai – sena, garbinga ir įtakinga rabinų, Toros studijuotojų ir Talmudo aiškintojų dinastija, kurios šaknys Lietuvoje siekia XVIII amžiaus pradžią. Soloveičikai yra Jeruzalės Šventykloje giedojusių šventikų levitų palikuonys, o jų pavardė kildinama iš slavų kalbos žodžio соловей – lakštingala. Kauno Soloveičikų giminė yra garsių Valažino ir Brastos rabinų dinastijų protėviai.

Šios giminės nariai Kaune, Raseiniuose bei kituose Lietuvos miestuose keletą šimtmečių prisidėjo prie sinagogų ir ješivų kūrimo, organizavo kahalo gyvenimą, kūrė verslus, mokyklas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir labdaros veikoje. Soloveičikų giminė garsėja rabinais ir yra aktyvūs Vilniaus Gaono (1720–1797) mokymo sekėjai, tradicinio ortodoksinio judaizmo šalininkai ir chasidizmo priešininkai.

Rabinų Soloveičikų įsteigtos ješivos žinomos visame pasaulyje. XIX a. įsteigta Vilijampolės ješiva buvo viena didžiausių ir žymiausių ješivų Europoje. Žinoma, kad 1899 m. joje mokėsi 300, o 1920 m. – daugiau kaip 500 studentų. 1945 m. ji atkurta Izraelyje.

Peter Salovey senelis Yitchak Lev, emigravęs į Niujorką, pasikeitė pavardę į Salovey ir buvo žinomas bendruomenėje dėl darbo su ligotais, senais žmonėmis. P. Salovey tėvas Ronald Salovey buvo chemijos inžinerijos profesorius Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele bei Technologijos institute Haifoje.

Šiandien Soloveičikų rabinų dinastija pasklidusi po visą pasaulį, daugiausia jų gyvena Izraelyje ir JAV. Vieni tęsia protėvių pradėtą rabinų karjerą – studijuoja Torą, komentuoja Talmudą ir steigia ješivas, kiti garsėja kaip mokslininkai, gydytojai, teisininkai ar verslininkai, treti – dalyvauja politinėje ir visuomeninėje veikloje.

Soloveičikų giminės istorijai skirta paroda Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) veiks nuo birželio 25-osios iki rugsėjo pradžios.

Parodos projekto vadovė – VDU Tarptautinių ryšių prorektorė prof. Ineta Dabašinskienė. Sudarytoja – dr. Vilma Gradinskaitė.

Markas Petuchauskas apie savo knygos “Der Preis der Eintracht” pristatymo Berlyne įdomiausius momentus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui (papildyta)

Markas Petuchauskas apie savo knygos “Der Preis der Eintracht” pristatymo Berlyne įdomiausius momentus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui (papildyta)

Norėčiau informaciją apie knygos pristatymus Vokietijoje papildyti tematika, apie kurią buvo kalbama renginiuose Leipcigo tarptautinėje knygų mugėje ir Lietuvos Ambasados surengtame pristatyme, kuriame greta Gregorij H. von Leitis dalyvavo Lietuvos Garbės konsulas  prof. Wolfgangas von Stettenas bei Lahr von Leitis Academy&Archive vykdantysis direktorius Michael Lahr.

Papasakojau apie ryškiai įsirėžusius į atmintį Vilniaus geto teatro pastatymus, jo kūrėjus – įžymius Lietuvos Jeruzalės menininkus. Jų portretinės apybraižos iškyla greta litvakų – Pasaulio didžiųjų siluetų: Chaim Soutine, Jacques Lipchitz, Neemija Arbit Blatas, Ben Shahn, Emmanuel Levinas, Jascha Heifetz, Romain Gary ir kt.

 

Knygoje  daug vietos skiriama Petuchovski (Petuchowski, Petuchauskų) giminės atšakai, kurios atstovai XIX a. antroje pusėje persikėlę į Vokietiją išgarsėjo pasaulyje, kaip aktyvūs litvakiškos pakraipos rabinai ir filosofai.

Pirmasis visu balsu prabilęs apie Vilniaus geto teatrą parodžiau, kad ankštoje teatro scenoje tilpo didžiulis kultūros žemynas, unikalus teatras, dabar jau plačiai pripažįstamas. Teatro dėka getas tapo dvasinio pasipriešinimo nacizmui simboliu. Vilniaus geto dvasinėje rezistencijoje ryškėjo pakantumo, vienijimosi idėjos. Jos susišaukė su visa Europos Holokausto patirtimi, skatino vienytis prieš nacizmą, formavo Vakarų demokratijos principus išpažįstančių tautų siekį suartėti, jungimosi idėją.

Markas Petuchauskas, knygos “Der Preis der Eintracht” autorius, 2019 05 21

Pasakojimą apie knygos pristatymą papildė Lietuvos Respublikos ambasadorius Vokietijoje Darius Jonas Semaška . “Gregorij H. von Leitis gana įtaigiai skaitęs vokiškai ištrauką iš knygos, tikrai prikaustė publikos dėmesį, o tada M.Petuchauskas sako: „Na va, klausėsi neblogai, matyt neblogai ir parašyta“.

Gregorij H. von Leitis „Elysium“ teatro kompanijos Niujorke meno vadovas, turintis latvių, litvakų ir vokiečių šaknų, palaikantis ryšius ir su Lietuvos ambasada Berlyne, skraidydamas iš Niujorko į Europą  kaip rimtų kultūrinių renginių organizatorius.

,,Publika susirinko įvairi, žmonės, kurie lankosi Lietuvos ambasados renginiuose.  Klausytis G.H. von Leičio buvo labai įdomu, jo organizacija kasmet rengia įvairius renginius, todėl turi savo klausytojų ratą kaip profesionalas, surenkantis publiką, mėgstančią kultūrinius renginius ir literatūrą. Pusę auditorijos, kuri susirinko pasiklausyti M.Petuchausko knygos skaitymo, sudarė nuolatiniai Lietuvos ambasados Berlyne svečiai, – pasakojo ambasadorius D. J. Semaška, apie Marko Petuchausko knygą vokiečių kalba sužinojęs Leipcigo knygų mugėje, kur buvo pristatyta vokiečių kalba.”  Pasak D. J. Semaškos, ryšys su ponu Leičiu palaikomas nuo seno, jis jau ne vienus skaitymus buvo surengęs, ir šį sykį jam pasiūlyta perskaičius knygą, surengti susitikimą su M.Petuchausku ambasadoje, pratęsiant tradiciją su ypatinga istorija.

,,Publiką daugiausiai domino detalės apie M. Petuchausko šeimą, kaip buvęs geto kalinys, visą savo gyvenimą gyveno lietuvių teatru, o atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, nusprendė atgaivinti lietuvių ir žydų intelektualų bendravimą, įkūrė kultūros klubą, pats domėjosi litvakų kultūra ir pažindino visus paties įkurtame kultūros klube. Susirinkusiems į  ambasadą vokiečiams buvo keista, kodėl tas sėkmingai veikęs klubas užsidarė. Vokietijoje tokios veiklos yra remiamos, nes turtinga yra pati valstybė. Publikai atrodė, kad jei pradėjai veiklą, tai matyt, gauni viešą finansavimą ir tęsi gerą iniciatyvą, o M. Petuchauskas papasakojo, kad viską darė savomis lėšomis, kartais pritraukdamas kokį nors rėmėją, bet veikla reikalavo labai daug darbo, todėl su laiku tapo pernelyg sunku” – pasakojo apie įspūdžius apie knygos pristatymą Lietuvos ambasadorius D.J. Semaška.

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.

Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.

Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“

Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”

(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)

Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir  išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas , iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

Pristatymą vedė Vilniaus Religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovoska, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.

Knygos leidimą rėmė GVF 

“Mūsiškiai žydai muzikai” Dokumentinis filmas. Rež. Saulius Sondeckis.

“Mūsiškiai žydai muzikai” Dokumentinis filmas. Rež. Saulius Sondeckis.

Sauliaus Sondeckio jaun. filmas “Mūsiškiai žydai muzikai“ (2017 m.)  skirtas Anapilin išėjusio pasaulinio garso dirigento maestro Sauliaus Sondeckio atminimui. Filmas bus rodomas 2019. sausio 24-os vakarą 21:25val. per LRT PLIUS .


Filme prof. Saulius Sondeckis pasakoja apie muzikus litvakus, daug prisidėjusius prie Lietuvos muzikų ugdymo, profesionalaus meno kolektyvų brandos bei palikusių reikšmingą pėdsaką pasaulio muzikos istorijoje. Filme prisiminimais taip pat dalinasi S. Sondeckio kolegos, mokiniai D. Geringas, A.Šenderovas, S. Sondeckienė, V.Miškinis, L. Melnikas, B.Vasiliauskaitė-Šmitienė ir kt.

115 min. trukmės filme panaudota gausi dokumentinė, ikonografinė medžiaga, surinkta Lietuvos, Izraelio, JAV, Rusjos archyvuose, muziejuose, privačiuose archyvuose. Jame pristatomi 26 muzikai-litvakai nuo XX a. pirmosios pusės iki šių dienų.
Filme net 832 nuotraukos. Skamba 33 kompozitorių 50 kūrinių ištraukos.

Filmo gamybą rėmė “Geros valios fondas” GVF 

Filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėja: šaknų paieškų klausimas darosi vis aktualesnis

Didžioji dalis Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos, dauguma jų – iškilūs menininkai, verslininkai ar visuomenės veikėjai, buvo ir nobelistų bei žinomų aktorių, „Oskaro“ nominantas, portalui LRT.lt sako viena iš dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėjų, žurnalistė ir dokumentinių istorijų pasakotoja Ieva Balsiūnaitė. Kai kurie filmo herojai gimė Lietuvoje, kai kurie – jau PAR, tad ir jų ryšys su šiuo kraštu labai skirtingas. Vyresnei kartai yra sunku suvokti, kaip visos gražios ir šiltos istorijos virto Holokaustu, tad apie tai herojai kalbėjo labai jautriai, emocionaliai ir atvirai, sako režisierė.
Auksinio gaublio laimėtoja už išvaizdą dėkinga protėviams iš Lietuvos

Auksinio gaublio laimėtoja už išvaizdą dėkinga protėviams iš Lietuvos

„Lietuva – dalis manęs. Nesvarbu, kad prosenelė mirė dar prieš man gimstant. Augau girdėdama pasakojimą, kad „babi“ buvo iš Lietuvos, kaip ji vedžiojo mano mamą į teatrą, kokia buvo asmenybė.“ Šiuos žodžius yra ištarusi Patricia Clarkson – Holivudo žvaigždė, kuri sausio 7d. buvo apdovanota Auksiniu gaubliu kaip geriausia antraplanė serialo, miniserialo arba televizijos filmo aktorė. Šį pripažinimą 59-erių amerikietei atnešė psichologiniame trileryje „Sharp Objects“ sukurtas Adoros Crellin vaidmuo,- rašoma lryte.lt.

Naujajame Orleane 1959 m. gimusi ir augusi aktorė Patricia Davies Clarkson dramos studijas  baigė magistro laipsniu prestižinėje Yale kolegijoje. Nuo pat 1990-ųjų  ši įspūdinga talentinga aktorė surenka intriguojančią kino ir televizijos auditoriją, žavėdama savo spindinčia, ekscentriška stilinga išvaizda. Ją amerikiečiai dažnai vadina Patty.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasidomėjo šios garsios aktorės lietuviškomis šaknimis. Patricia Clarkson gimė Naujajame Orleane, Luizianoje. Jos mama – Jackie Clarkson ( Brechtel), Naujojo Orleano politikė, tėvas – Arthur Clarkson, dirbo Luizianos valstijos universiteto medicinos mokykloje.

Patricijos Clarkson promočiutė Sophie Bass emigravo iš Kauno gubernijos. Pagal archyvinius duomenis yra žinoma, kad jos tėvo vardas Abraomas. Kaip teigiama Wikipedijoje, kur rašoma apie Sophie Bass, tarpukariu Kauno žydai verslavo įvairiuose miesto komerciniuose, profesionalų ir amatininkų sektoriuose. Kaunas  taip pat buvo svarbus sionistų centras. Sophie Bass  susituokė su Joseph William Berengher. Jis mirė būdamas 40 metų Naujajame Orleane 1929 m. Patricijos Clarkson promočiutė Sophie Bass  gim 1886m. Kauno gubernijoje. Mirė ir palaidota 1955m. Naujajame Orleane. Nuotraukoje promočiutės antkapis.

Sophie Bass  dukra – Berengher Brechtel gimė 1916m., mirė 1989. Ji turėjo 2 vaikus Jacquelyn Brechtel ir Johną Patriką Brechtel.

Jacquelyn Brechtel – Holivudo žvaigždės Patricijos Davies Clarkson mama  – išauginusi 5 vaikus, žinoma Naujojo Orleano politikė ir Lietuvos garbės konsulė.

Tokia trumpa žinomos Naujojo Orleano litvakų šeimos istorija.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.