Litvakai

Emmanuelis Levinas ir jo sąsajos su Lietuva

Sausio 25 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje įvyko litvako Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ pristatymas. Renginyje dalyvavę filosofai Viktoras Bachmetjevas, knygos vertėjas, LR kultūros ministrės patarėjas, dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, dr. Danutė Bacevičiūtė, filosofė, Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, Algirdas Davidavičius, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, diskutavo apie Emmanuelio Levino filosofinę mintį, pristatomą knygoje, kuri sudaryta E. Levino paskaitų ciklo pagrindu.

 

 

 

 

 

Knyga išleista dalinai finansuojant Gerosios valios fondui įgyvendinant leidyklos “Jonas ir Jokūbas” projektą.  

Apie filosofą plačiau tinklapiui lzb.lt pasakoja  dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė:

Apie vieno iškiliausių XX a. filosofų, Emmanuelio Levino (1906-1995), sąsajas su Lietuva galima kalbėti bent dviem aspektais. Pirmiausia, žinoma, tai, kad jis gimęs ir augęs Kaune, ir jo tėvai taip pat iš Lietuvos. Jis gimė Kaune 1906 metų sausio 12 dieną (pagal Julijaus kalendorių – 1905 metų gruodžio 30 dieną). Pagal žydų kalendorių – 15-tą Teveto mėnesio dieną. Kaunas tuo metu buvo Rusijos imperijoje Kauno provincijos sostinė. Pagal įrašą Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje, jo tėvas buvo Kauno miestietis Jehiel Levin, o mama – Dvoira. Įraše taip pat buvo įrašyta ir apipjaustymo data – sausio 6 pagal Julijaus kalendorių. Tėvas taip pat buvo kaunietis – čia gimęs 1878 metais tėvams Abromui ir Feigei, o motina buvo iš Ylakių, ten gimusi 1881 m. Mošei Jicchakui ir Etai Gurvičiams. Kaune lankė kažkurią pradinę žydų mokyklą iki I pasaulinio karo. Per I pasaulinį karą šeima buvo priversta, kaip ir didelė dalis bendrai Lietuvos žydų, trauktis į Rusijos imperijos gilumą, ir taip Levinų šeima atsidūrė Ukrainoje, kur Emmanuelis buvo priimtas į gimnaziją Charkove, kur tuo pat metu persikėlė ir Kauno berniukų gimnazija. Visa šeima, kaip pasakojama, labai tuo didžiavosi, nes tai buvo reali galimybė Emmanueliui siekti aukštojo mokslo kur nors Rusijos imperijoje.

Pasaulio Gineso rekordų knygos rekordininko, komiksų kūrėjo Al Jaffee darbų paroda „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“

 Šios parodos iliustracijos yra Al Jaffee autoriniai darbai, įtraukti į Mary-Lou Weisman knygą ,,Pašėlęs Al Jaffee gyvenimas” (2010 m.). Pokalbio su savo biografe Mary-Lou Weisman metu Al save pavadino ,,atgaliniu imigrantu” – tuo metu, kada daugelis iš Lietuvos persikėlė į JAV, jis keliavo priešinga kryptimi. 1920 m. Savanos mieste buvo elektra, tualetai namuose, asfaltuotos gatvės, kino teatrai ir laikraščiai su kasdien leidžiamais karikatūriniais pasakojimais, vadinamais “comic strips” – komiškų piešinių serija.  Tuo tarpu Zarasai nuo paskutiniųjų 19-tojo amžiaus metų buvo mažai pasikeitę. Vietiniams Zarasų vaikams Al buvo keistas pašalietis. Vyravo kalbų įvairovė – lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš. Vis dėlto jis greitai prisitaikė prie gyvenimo Zarasuose.  Vaikai susikūrė savų pramogų, ir visas miestas buvo jų ,,žaidimų aikštele”. Štai tokioje terpėje Al ir jo brolis Harry išsiaugino savo kūrybinius talentus. Lig šiol Al Zarasuose praleistus vaikystės metus vadina vienais iš laimingiausių savo gyvenime.

           

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veikia Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 

2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė  parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

 Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperentininkai?

V. D. Brennerio plakečių, medalių ir monetų parodos katalogas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio“

Kviečiame į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos leidinio „V. D. Brennerio plakečių, medalių ir monetų parodos katalogas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio“, išleisto bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, pristatymą. Leidinio sudarytojas kultūrologas Jonas Nekrašius.

 

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

BNS.   Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas litvako pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako muziejus.

Tai pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai, pranešė Kultūros ministerija. Kolekciją muziejui padovanojo pats dailininkas, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Visame pasaulyje žinomas žydų menininkas Samuelis Bakas oficialiai tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu – sostinės meras Remigijus Šimašius dailininkui Rotušėje įteikė garbės piliečio regalijas. Specialiai iš JAV į ceremoniją atvykęs menininkas džiaugėsi tokiu įvertinimu gimtajame Vilniuje. Sostinėje duris atvėrė  S. Bako vardo muziejus.

„Kai žiūriu į Samuelio Bako paveikslus, nekyla klausimų vardan ko visa tai ir kodėl. Man atrodo, kad šie paveikslai yra, kad padarytų mus geresnius ir primintų, jog yra sunkių dalykų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar jie, ar gėris klestės. Miesto Taryboje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris suabejotų, ar verta suteikti menininkui miesto garbės piliečio vardą. Samuelio Bako gyvenimo istorija yra ir paties Vilniaus istorija, žmogaus, kuriam teko pamatyti vieno totalitarinio režimo keitimą kitu, kuris išvyko į laisvą pasaulį ir buvo atplėštas nuo savo miesto, susieto su skaudžiais prisiminimais, kuris šio miesto neišsižadėjo ir į jį sugrįžo, jį tapė ir vaizduoja jį tokį, kokį mes norime matyti – su visa jo praeitim ir ateitim.“ – įteikdamas Vilniaus garbės piliečio regalijas sakė miesto meras Remigijus Šimašius.

Garbės piliečio vardas S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos šių metų balandžio 25 d. sprendimu.

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Trečiadienį Vilniuje vyko spaudos konferencija, kurioje atidarymo išvakarėse pristatytas Samuelio Bako muziejus. Renginyje dalyvavo ir pats garsusis Vilniuje gimęs, šiuo metu JAV gyvenantis Samuelis Bakas.
S. Bakas (g. 1933 m.) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs dailininkas, Lietuvai dovanojantis per 50 itin vertingų savo paveikslų. S. Bakas, lydimas artimų šeimos narių, Vilniuje praleis kiek daugiau nei savaitę.

Iškilmingoje ceremonijoje Rotušėje jam bus suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, menininkas dalyvaus savo vardo muziejaus atidarymo renginiuose. Samuelio Bako muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio litvakų dailininko kūrybai (2019 m. planuojama atidaryti Samuelio Bako galeriją Hiustono Holokausto muziejuje, esančiame JAV Teksaso valstijoje). 2017 m. lapkričio 17 d. lankytojams duris atvers pirmoji Samuelio Bako muziejaus ekspozicinė erdvė, kurios plotas – 161 kvadratiniai metrai. Netrukus planuojama įrengti dar vieną ekspozicinę erdvę bei įkurti edukacinį centrą. Muziejuje bus eksponuojama keliasdešimt itin vertingų S. Bako paveikslų, datuojamų 1946-2011 m. Muziejaus atidarymo dieną dailininkas juos oficialiai padovanos Lietuvai. Atidarius antrąją ekspozicinę erdvę, muziejaus kolekcija dar labiau išsiplės: ją sudarys 125 menininko tapybos darbai, taip pat asmeninės donacijos.

„LŽB išgyvena tikrą renesansą!“- sako pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leon Livšin

Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leonas Livšinas lapkričio 5d. padovanojo nepakartojamą, aukšto lygio klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei (LŽB). Koncertas vyko bendruomenės Jašos Heifetzo salėje. Laimingoji publika, atėjusi į koncertą, dar ilgokai nesiskirstė, dalindamasi įspūdžiais. Pianistas koncertą skyrė savo tėvo Isako Livšino atminimui.

Prieš sėsdamas prie fortepijono L.Livšin publikai pasakojo apie koncertui pasirinkto vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kūrybą ir jo gyvenimo kelią. J. Bramsas mėgo klasikinę epochą, tą rodo ir žanrų pasirinkimas: jam patiko klasikinės sonatos, simfonijos, koncerto formos. Jis buvo kompozitorius romantikas – lanksčiai  naudojo ir keisdavo formų struktūras. lanksčiai.

Pianistas prof. Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas. Ne venas žydų bendruomenės narys prisiminė jo tėvą Isaką Livšiną, kuris dalyvaudavo bendruomenės gyvenime, šį kartą Vilniuje būdamas, jo sūnus Leonas, dabar gyvenantis ir dirbantis Niujorke, atvykęs į savo gimtąjį miestą, užėjo į „Beigelių krautuvėlę“ nusipirkti imberlach, nuo vaikystės nepamirštamų močiutės gamintų žydiškų skanumynų. Iš kavinės jis tiesiai įžengė į bendruomenės buveinę ir pasivaikščiojęs po ją, gėrėjosi paveikslais, išbandė naujojo fortepijono skambesį ir šypsodamasis pasakė, kad LŽB išgyvena renesansą! 

Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį. Pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių –  jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų.

Sekmadienio koncerto programoje L.Livšin skambino J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin, Rachmaninovo kūrinius.

LEON LIVSHIN KONCERTAS LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖJE LAPKRIČIO  5 D. 19 VAL.

LEON LIVSHIN KONCERTAS LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖJE LAPKRIČIO 5 D. 19 VAL.


Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. LEON LIVSHIN dovanoja klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei

Koncertas vyks šį sekmadienį, lapkričio 5 d. 19 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salėje (III a.)

Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas.
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį.
Neseniai trumpam sugrįžęs į Vilnių, pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių –
jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų imberlach…

Koncerto programoje J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin kūriniai

Pasakojimas apie žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes ir vieną gyvenimą

Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

Litvakas R. Simonas: yra 6 Lietuvai aktualios taisyklės

Lietuva netolimoje ateityje gali pasiekti labai daug, jei vadovausis tinkamu pavyzdžiu. Apie tai, kokias galimybes mato čia pasakojo Vilniuje viešėjęs Lietuvos žydo palikuonis, Jungtinės Karalystės Karališkosios menų draugijos už pasiekimus įvertintas muzikos ir mobiliųjų pramogų industrijos verslininkas Ralphas Simonas.


Jis yra žinomas muzikos pasaulyje, nes 1970-aisiais prisidėjo prie „Zomba“ muzikos įmonių grupės kūrimo ir jos augimo artimiausius du dešimtmečius, dėl ko pastaroji tapo viena didžiausių rinkoje. Jos įrašų kompanija „Jive Records“ dirbo su tokiais atlikėjais kaip „Backstreet Boys“, „NSYNC“, Britney Spears ir Janet Jackson. Dabar „Zomba“ yra valdoma „Sony Music Entertainment“.

IŠKILŪS XX AMŽIAUS LIETUVOS ATLIKĖJAI IR PEDAGOGAI ALEKSANDRAS LIVONTAS IR OLGA ŠTEINBERG

 

 

Prof. habil.. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, dalinai finansavo Geros valios fondas. Garbė ir dėkingumas jiems!

 Knygos pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko 2017 rugsėjo 14d. Jašos Heifetzo salėje. Dalyvavo: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.

Vakarą vedė Maša Grodnikienė, LŽB susitikimų „Likimai“  sumanytoja ir organizatorė.

*****

Kokį mums teko pergyventi spalvingą, sudėtingą, bet neatsukamą atgal istorijos virsmą! Kultūros pakilimai ir nuokalnės. Tačiau niekas neprasideda nuo nulio. Niekas neatsiranda be pagrindo. Kiekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos,  žmonių vardai, bet  išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai.  Žmogus pasmerktas gyventi – būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.

Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia – jas pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istoriniame posūkyje.

Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai – svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasimetusį, o lartais ir sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa: bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę?

Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti Išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmingumą: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresne, jeigu žmogus gyvųjų bendrijoje praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Spiritus – dvasia, dvelksmas, įkvėpimas. Mahatma Gandhi sakė, jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų.  Kaip bitės  mes lekiame į meilės dvelksmą, renkame išmintį ir kaupiame savosiuose koriuose. Bėgant metams daiktai, įvykių raizgalai, kalbėjimų ir pasaulio atvaizdų draikalai užgožia turtinguosius mūsų korius… Pamirštame, kad ne tuštybės mugės ataidai, bet tik intelektinė dvasinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį  aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias.

Į jį išėjau su gerais vedliais – menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.

Ši knyga apie atmintį, apie žmones, kurie sudėtingų istorijos procesų tamsybėje, bėgdami ieškojo kelio ir šviesos, kurią jiems skleidė namai, Mokytojai, bendraminčiai, vėliau mokiniai. Ir muzika, vardan kurios gyveno. Prisiminiau Jurgio Brėdikio sakinį: „Dvasingumo nesuvokiantys žmonės yra dvasiškai mirę. Sakoma, kad dvasinio gyvenimo negyvenantis žmogus skleidžia apie save vakuumą, kurį tuoj pat užpildo neigiama matrica ir pradeda jį valdyti…“ Iki šiol žmonija nemoka įveikti ne  tik savųjų demonų, bet ir žmonijos fragmentavimo pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Vienas ar du žmonės pasaulio nepakeis, tačiau savuoju gyvenimu jie gali perduoti žinią ateinančiai kartai, kuri pradės susivokti ir keistis.

Knyga apie šviesios atminties  muzikus, profesorius, Lietuvoje radusius antrąją tėvynę – smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg. Ji afišose, vėlesniuose dokumentuose vis užrašoma sulietuvinta pavarde – Šteinbergaitė, mokinių ir kolegų vadinta su tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna, mokinių tarpusavyje – tiesiog Olga, namuose ji Olia. Livontas Šura vadintas mokykliniais metais, Šaja – konservatorijoje, draugų rate ir namuose. Aleksandras – vardas, kurį jis jau Lietuvoje patvirtino specialiu dokumentu. Oficialiai, nuo Maskvos laikų jis – Aleksandr Šliomovič. Mokiniai vadino Aleksandru Solomonovičium.

Litvakai, pastūmėję L. Armstrongą tapti muzikos legenda

Litvakai, pastūmėję L. Armstrongą tapti muzikos legenda

Eugenijus Bunka. DELFI.lt

Luisas Armstrongas (Louis Armstrong) gimė 1901 metais Naujajame Orleane skurdžioje juodaodžių šeimoje. Tėvas ją paliko vos gimus Luisui, mama pragyvenimui uždarbiavo tapusi prostitute, o jos vaikus augino vergiją menantį senelė.

Kopti į pasaulio džiazo viršūnę būsimoji legenda pradėjo grodama Naujojo Orleano raudonųjų žibintų kvartale ir kruiziniuose laivuose. 1918 metais jis pakeitė į Čikagą po muštynių ir įkalinimo išvykusį didžiausią tuo metų savo autoritetą iš Kreolų džiazo grupės (Creole Jazz band) Oliverį Kingą (Oliver King).
Litvakai, emigrantai, Karnovskiai… Tai viskas, ką apie legendą sukūrusius Luiso Armstrongo globėjus žinojome iki šiol Lietuvoje. Tačiau po neilgų ieškojimų, su Luiso Armstrongo namo-muziejaus kolekcijos tyrimų direktoriaus Riki Rikardi (Ricky Riccardi) pagalba pavyko rasti Naujajame Orleane iki šiol gyvenantį Džeikobą Karno (Jacob Karno), kuris yra ir savo giminės metraštininkas, po kruopelę renkantis ne tik amerikietišką šeimos istorijos dalį, bet ir kaupiantis žinias apie protėvių gyvenimą Lietuvoje.

Kviečiame į knygos “Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg” pristatymą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė maloniai kviečia Jus į knygos, skirtos iškiliems XX a. Lietuvos atlikėjams ir pedagogams: ALEKSANDRUI LIVONTUI ir OLGAI ŠTEINBERG, pristatymą. Knygos autorė – kultūrologė, prof. habil dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Dalyvauja: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis,
Renginys vyks: Rugsėjo 14 d. 18 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje (Pylimo g. 4), Jašos Heifetzo salėje (III a.)
Vakarą ves: Maša Grodnikienė, susitikimų „Likimai“  sumanytoja ir organizatorė.
     
Rugsėjo 4 d. Palangos kurorto muziejuje vyksta mokslinė konferencija „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“

Rugsėjo 4 d. Palangos kurorto muziejuje vyksta mokslinė konferencija „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky gavo laišką iš Palangoje gyvenusių žydų Benjaminovičių šeimos, kurį prašoma perduoti Palangoje vyksiančios konferencijos dalyviams ir organizatoriams. Laišką skelbiame ir tinklapyje.

Laba diena, gerbiamieji konferencijos dalyviai.

Jums rašo Preide Leizerio Benjaminovičiaus vaikai – Mejeris (1950m.), Simonas ( 1953 m.) ir Leiba (1956 m.). Šiuo metu gyvename Izraelyje.

Mūsų tėvas, gimė 1922 metais rugpjūčio 21 dieną Palangoj. Tėvas turėjo vyresnį brolį Mošė ir tris seseris: Rahil, Etė ir Libė(Libalė). Jo tėvai: mama Alte (mergautinė Odesaitė) ir tėvas Simonas Benjaminovičius. Be to, kartu su jais gyveno senelio Simono tėvai. Senelis Aba buvo krosnių dėjimo meistru. Pasak tėvo, Benjaminovičių šeima apsigyveno Palangoje 18 amžiaus pradžioje.

Mūsų senelis Simonas buvo gintaro  apdirbimo meistru ir dirbo namudininku vienoje iš kelių Palangoje buvusių dirbtuvių, kurių savininkai dažniausiai buvo žydai. Apie tai mūsų tėvas rašė laikraštyje „Lietuvos Jeruzalė“ 1991.03.Nr.3(17) – žiūr. pridėtose nuotraukose.

Tėvas pradėjo dirbti nuo 13 metų, o  nuo 15 metų pradėjo dirbti mokiniu staliaus dirbtuvėje. Jis mokėsi amato iš meistrų palangiškių ponų – Šilgalio ir Macio. Pas juos lankėsi pastoviai, poilsiaudamas Palangoj.

Teta Ete dirbo siuvėja Leono Galdiko dirbtuvėje. Galdikų nuotrauka žiūr. pridėta prie šio laiško. Su Galdikais palaikėme glaudžius ryšius ir po karo.