“Auksinio fenikso” apdovanojimas įteiktas Tautinių mažumų departamentui ir jo direktorei dr. Vidai Montvydaitei

“Auksinio fenikso” apdovanojimas įteiktas Tautinių mažumų departamentui ir jo direktorei dr. Vidai Montvydaitei

2021 m. gruodžio 6 d. Vilniaus rotušėje, iškilmingos ceremonijos metu buvo įteikti prestižiniai šalies apdovanojimai „Auksinis Feniksas”. Apdovanojimų steigėjai ir iškilmingos ceremonijos rengėjai  – didžiausia šalies kultūros bendruomenė – Lietuvos kultūros centrų asociacija. Specialiai šiam apdovanojimui sukurta  „Auksinio Fenikso“ skulptūrėlė teikiama penkiose nominacijose: „Metų kultūros politikui“; „Geriausiam metų kultūros centro vadovui“; „Geriausiam metų kultūros ir meno kūrėjui“; „Geriausiam metų kultūros centro partneriui“ ir „Metų kultūros  rėmėjui“. Prestižiniai kultūros apdovanojimai buvo įteikti jau aštuntąjį kartą.

Šventės pradžioje visus sveikino LR prezidentas Gitanas Nausėda. „Šiandien dėkojame tiems, kurie savo kasdieniu darbu kultūros bendruomenėse kuria partnerystės tinklus, plėtoja pasitikėjimu ir įsiklausymu grįstą dialogą ir savo pavyzdžiu liudija kultūros reikšmę bei prasmę kiekvienam iš mūsų, kaip ir visai pilietinei bendrijai – mūsų Lietuvai“, – sveikinimo žodyje sakė prezidentas.

Didžiuojamės galėdami pasidžiaugti, kad “Metų kultūros partneriu” šiemet paskelbtas Tautinių mažumų departamentas prie LRV ir jo direktorė dr. Vida Montvydaitė!

Skaityti plačiau

Nesėkmingas bandymas vokiečiams įskiepyti kaltę už nacių nusikaltimus: „Šitas miestas kaltas“

15min.lt

Nuotr,. iš National Archives and Records Administration, College Park, MD / Amerikiečių karys nuima Adolfo Hitlerio vardu pavadintos gatvės lentelę.

„Nusikaltimai buvo slepiami nuo visuomenės, tačiau kiekvienas vokietis galėjo būti liudininkas to, ką teko ištverti žydų kilmės bendrapiliečiams: nuo šalto abejingumo ir užslėpto nepakantumo iki atviros neapykantos.

Kas gi galėjo nieko neįtarti matydamas degančias sinagogas, pogromus, žydų stigmatizaciją šešiakampėmis žvaigždėmis, jų teisių atėmimą, nuolatinį žmogiškojo orumo žeminimą? Kas žiūrėjo ir klausėsi, kas norėjo žinoti, tie negalėjo nepastebėti deportacinių ešelonų. Gali būti, kad žmonėms neužteko fantazijos, kad įsivaizduotų metodus ir mastą naikinimo.

Tačiau vis dėlto per daug žmonių stengėsi nepastebėti to, kas vyksta“. Šiuo žodžius 1985 m. gegužės 8 d., minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-ąsias metines, ištarė tuometis Vokietijos federacinės respublikos prezidentas Richardas von Weizsaeckeris.

Ši kalba tapo labai svarbi Vokietijos visuomenei, kuri per pirmuosius pokario dešimtmečius bandė pamiršti apie savo praeitį. Nuo 1950 m. šalis išgyveno savotišką amneziją, kuri prasidėjo po to, kai kare nugalėjusios šalys nutraukė savo pastangas išnaikinti Vokietijoje visus nacizmo pėdsakus.

Baltarusių opozicinis portalas zerkalo.io pasakoja, kaip vokiečiai išgyveno denacifikaciją ir bando susitaikyti su praeitimi. „Šis miestas kaltas!“ Apie procesą, kuris buvo vadinamas denacifikacija, girdėjo daugelis. Denacifikacijos procesą Vokietijoje pradėjo Antrąjį pasaulinį karą laimėję sąjungininkai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga).

Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas: britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Kiekvienoje zonoje denacifikacija buvo vykdoma skirtingai, bet visur – vienodai nesėkmingai. Dar nesibaigus karui JAV sukūrė direktyvą JCS 1067, kuria buvo nustatyta okupuotos Vokietijos karinio valdymo tvarka. Pirmąjį direktyvos variantą JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas atmetė kaip per daug minkštą.

Jo manymu, kaltę dėl to, kas įvyko, turi prisiimti visi vokiečiai: „Per daug žmonių ir JAV, ir Anglijoje laikosi nuomonės, kad vokiečių tauta nėra atsakinga už tai, kas atsitiko, kad kalti tik kai kurie nacistai. Deja, tai neatitinka realybės. Vokiečių tauta turi suprasti, kad visa tauta dalyvavo neteisėtame suokalbyje prieš šiuolaikinę civilizaciją“.

Amerikiečių visuomenė iš esmės matė skirtumą tarp vokiečių ir nacistų, bet nuo 1944 m. JAV ypač suaktyvėjo lobistinis judėjimas „Visuomenė prieš Trečiąjį pasaulinį karą“. Šis judėjimas padarė didelę įtaką JAV politikams, tad kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės bausmės idėja tapo amerikiečių okupacinės politikos pagrindu.

Vėliau, kai amerikiečiai išvydo nuotraukas iš koncentracijos stovyklų, jų nuomonė, kad toks požiūris yra teisingas, tik dar labiau sustiprėjo. Taip atsirado psichologinio poveikio Vokietijos gyventojams metodai, kuriais buvo siekiama juos perauklėti.

Pavyzdžiui, vokiečiams buvo demonstruojamos nuotraukos iš koncentracijos stovyklų. „Minia susirinko aplink nuotraukas, kuriose, iš pirmo žvilgsnio, buvo pavaizduotos šiukšlės, tačiau iš tiesų – žmonių kūnai, prisimena anglų rašytojas Jamesas Sternas. – Po kiekviena nuotrauka buvo parašyta: „Kas kaltas?“ Susirinkusieji žiūri tyliai, lyg užhipnotizuoti, ir netrukus pradeda po vieną išeiti.

Vėliau plakatus pakeitė labiau ryškiomis nuotraukomis, po kuriomis buvo parašyta: „Šitas miestas kaltas. Jūs kalti““. Tokius viešus nacių žvėriškų nusikaltimų demonstravimus organizavo psichologinio karo padaliniai, kurie buvo dalis Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės.

Tikslas buvo vienas – padaryti taip, kad vokiečiai pajustų kolektyvinę kaltę už tai, kas įvyko. Vokiečiams buvo platinami lapeliai ir plakatai su nuotraukomis bei tekstais. Štai vienas tokių tekstų: „Tūkstančius vokiečių, gyvenančių netoli tokių vietų, nuvedė į tas stovyklas, kad jie savo akimis pamatytų, kokie nusikaltimai buvo įvykdyti jų vardu. Bet ne visi vokiečiai gali pamatyti koncentracijos stovyklas. Ši iliustruota ataskaita skirta specialiai jiems“.

Imperial War Museum nuotr./Sąjungininkų plakatas, kuriame parašyta: „Šitie žvėriškumai – tavo kaltė“

 

Skaityti plačiau
Panevėžyje kaip  ir  visame pasaulyje vyko Chanukos šventė

Panevėžyje kaip  ir  visame pasaulyje vyko Chanukos šventė

 Prie bendruomenės aikštės susirinko svečiai ir bendruomenės nariai uždegti Pirmąją chanukos žvakę. Pagal žydų tradicijas šventė prasidėjo dainomis ir šokiais.   Chanuka yra šventė, kuri simbolizuoja laisvės, šviesos, tikėjimo ir gerus palinkėjimus savo artimiesiems ir draugams.

 Prieš 2200 metų tais laikais įvyko didelis stebuklas, –  kada būdavo aliejaus užtekdavo tik vienai dienai. Bet tada aliejaus užteko degti 8 paras.Tai buvo vienas  pagrindinių stebuklų tais laikais. Taip yra šiandien, kai žydai švenčia Chanuką 8 dienas savo namuose, jie uždega kasdien po vieną žvakę. Taip ir mūsų bendruomenėje, nežiūrint į COVIDO pandemijos, pirmą Chanukos dieną skaitėme tris maldas ir uždegėme pirmą šventinę žvakę.

Buvo skaitomi mūsų draugų, kolegų sveikinimai, JE Izraelio ambasadoriaus Yossi Levy sveikino su Chanukos švente, palinkėjo šviesos ir laimės visų mūsų širdyse ir persiuntė JE Izraelio Prezidento Isaaco Herzog video sveikinimą, o taip pat ir nuo Lietuvos žydų ( litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky. Prie šventinio stalo vaikams ir senjorams buvo įteiktos dovanėlės ir šventiniai paketai.

Gera šventinė nuotaika suteikė viltes ir džiaugsmo mūsų ateičiai.

Moksleivių viktorina Panevėžyje

Moksleivių viktorina Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenėje 2021 m. gruodžio 2d. vyko kasmetinė moksleivių viktorina „Holokausto Lietuvoje pradžios 80“ paminėti. Dalyvavo keturios gimnazijos komandos su savo vadovais.

Pradžioje moksleiviai žiūrėjo dokumentinį filmą apie Aušvico – Birkenau koncentracijos stovyklas, kur nužudyta daugiau nei 1,5 milijonų žmonių, iš jų daugiau kaip milijonas žydų – senelių, vaikų ir moterų.

Panevėžio miesto  žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman akcentavo, kad per antrąjį pasaulinį karą dėl nacių suplanuotų žiaurių veiksmų prieš pasaulio žmoniją, nukentėjo ne tik žydai. Nukentėjo ir kitų tautybių europiečiai dėl savo religijos, kilmės, papročių ir net neigalumo. Svarbiausia, kad 6 milijonai žydų buvo sunaikinti tik dėl to, kad jie buvo žydai, praradę viltį, mintis apie laisvę, apie šviesų savo ir savo vaikų gyvenimą. Todėl moksleiviams ir jų vadovams buvo pasiūlyta uždegti Chanukalines žvakes, paminėti ir prisiminti aukas, bei niekada nepamiršti šių baisių įvykių dėl to, kad jie daugiau nesikartotų.

Prasidėjus viktorinai buvo užduodami  gimnazistams klausimai apie Holokausto istoriją ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, nuo pat pradžios iki Niurnbergo teismo proceso, kuriame buvo teisiami nacių nusikaltėliai ir jų pagalbininkai. Tuo pačiu metu buvo piešiami ir plakatai „Holokaustui – NE“  Kiekviena komanda pristatė savo piešinius, vaizdingai juos pakomentavo.

Viktorinos komisija buvo sudaryta iš gimnazijų ir mokyklų komandų vadovų , kurie pasitarę pareiškė bendrą nuomonę. Be to dar prie kavos puodelio  buvo aptarti planai  ir tolesnis bendradarbiavimas su Panevėžio miesto gimnazijomis ir mokylomis.

Moksleiviai tikrai domisi ir nustebino savo žiniomis. Apie visus įvykius, faktus ir skaičius atsakinėjo konkrečiai, paminėdami datas, konkrečias vietas ir skaičius. Labai gerai pasirodė savo žiniomis ir konkrečiais atsakymais Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos  ir Panevėžio  5- osios gimnazijos moksleivių komandos. Savo meniška prigimtimi ir žiniomis stebino Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos komanda. Stipri ir pasikausčiusi, apsiskaičiusi ir žinanti Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla. Komisijos nuomone, visos komandos vertos apdovanojimų. Komandoms buvo įteiktos nugalėtojų taurės, medaliai ir padėkos už aktyvią pilietinę poziciją ir puikų žinių pademonstravimą. Taip pat padovanoti  žydų Naujų 5782 metų kalendoriai ir tradiciniai macai.

Užuojauta

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame,  kad gruodžio 3d. mirė Lietuvos žydų bendruomenės narė, savanorė Eva Ščupak. Velionė buvo  įžymi gydytoja neurologė, viena iš pirmųjų pradėjusi taikyti akupunktūros procedūras Lietuvoje.

Lietuvos žydų bendruomenės nuoširdžiai užjaučia sūnus dėl mylimos mamos  mirties.

Žydų bendruomenė smerkia Kinijos atstovų pareiškimus dėl mažumos padėties Lietuvoje

Žydų bendruomenė smerkia Kinijos atstovų pareiškimus dėl mažumos padėties Lietuvoje

15min.lt

Lietuvos žydų bendruomenė su nuostaba ir susirūpinimu stebi Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovo spaudai pranešimus, esą žydai ir kitos Lietuvos tautinės mažumos čia, Lietuvoje, kenčia nuo „rimtos diskriminacijos“ ir priespaudos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nors tarp žydų bendruomenės ir Lietuvos valdžios institucijų vyksta atviras ir laisvas dialogas dėl praeities įamžinimo ir kitų skaudžių istorinių aspektų, susijusių su Holokaustu, mes griežtai atmetame bet kokius kaltinimus, esą žydai Lietuvoje šiandien patiria diskriminaciją.

„Lietuva yra demokratinė šalis, gerbianti savo piliečius žydus ir užtikrinanti visų savo piliečių teises. Galbūt kartais turime skirtingas nuomones apie Antrojo pasaulinio karo metais nacių ir jų vietinių kolaborantų sunaikintą arba negrąžintą mūsų paveldą bei turtą, tačiau esame aktyvi laisvos ir demokratinės Lietuvos visuomenės dalis. Mūsų šalyje laisvai reiškiame savo nuomonę, palaikome atvirą dialogą su institucijomis bei kitomis visuomenės grupėmis. Yra absoliučiai nepriimtina, kuomet melu ir manipuliacijomis bandoma įtraukti mūsų mažą bendruomenę į tarptautinių tarpusavio nesutarimų sprendimą“, – teigė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė linki, kad visos tautinės mažumos Kinijos Liaudies Respublikoje turėtų užtikrintas tokias pat žmogaus teises ir laisves, kokias mes turime čia, Lietuvoje. Raginame Kinijos vyriausybės atstovus nemanipuliuoti Holokausto tema šiandieninėse politinėse kovose su Lietuva, tokiais veiksmais žeidžiant visų Holokausto aukų atminimą

Zigmas Vitkus. KriKŠtaponis KriŠtaponis: ar Ukmergė išdrįs apsispręsti?

LRT.lt  Zigmas Vitkus, istorikas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas,

2021 m. gruodžio 2 d. Ukmergėje, Ukmergės mero kvietimu, įvyko viešas renginys dėl 2-ojo lietuvių pagalbinės policijos tarnybos bataliono karininko kapitono Juozo Krikštaponio istorinio atminimo problemos. Itin svarbų pranešimą šiame renginyje perskaitė LII istorikas dr. Mindaugas Pocius, atlikęs nuodugnų pakartotinį šio asmens veiklos Antrojo pasaulinio karo metais tyrimą ir parodęs, kad kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje. 

Ukmergės savivaldybei, ilgus metus atidėliojusiai klausimo sprendimą, artimiausiu metu teks rinktis, ką daryti su miesto centre esančiu paminklu, dedikuotu „Lietuvos partizanų „Vyties“ apygardos vadui, žuvusiam 1945 m.“ kovoje su NKVD kariuomene, kuris, kaip rodo faktai, yra ir karo nusikaltėlis.

Pradžioje du labai paprasti teiginiai: Lietuvos partizaninis karas yra viena svarbiausių Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Renginio auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuriam šis laikotarpis ir partizanų atminimas nebūtų svarbus ir brangus. Holokaustas taip pat yra viena laikančiųjų Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Ir šioje auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neigtų šio laikotarpio ir aukų atminimo svarbą.

Būtent dėl Lietuvos partizanų karo atminimo ir Holokausto atminimo svarbos mūsų visuomenei buvo keliamas klausimas dėl paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui Ukmergėje likimo ar nelikimo. Pateikti istorinio tyrimo duomenys rodo, kad šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje
Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje / D. Zimblienės nuotr.
Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje
Juozo Krikštaponio paminklas Ukmergėje / D. Zimblienės nuotr.

Užsiminęs apie šešėlį, iškart girdžiu galimą kontrargumentą, kad nėra žmonių be šešėlio ir kas jūs tokie, kad matuotumėte kito asmens šešėlio ilgį. Nėra žmonių be šešėlio, tas tiesa, ir jį matuoti reikia itin atsargiai. Ir vis dėlto Ukmergėje kalbėta ne apie, tarkime, neištikimybę santuokoje, kad ir kokia skaudi tai būtų patirtis, bet masines civilių gyventojų žudynes ir dalyvavimą jose: aukų koncentravimą, apiplėšimą, suvarymą prie griovių ir sušaudymą.

Visiškai normalu ir teisinga, kad šiandien gyvenantieji, gavę naujų duomenų apie vieno ar kito asmens – ypač jei jo garbei pastatytas paminklas – veiklą praeityje, arba padidėjus jautrumui praeičiai (kas, manding, Lietuvoje yra atsitikę), iš naujo permąsto vieno ar kito atminimo ženklo buvimo viešoje erdvėje legitimumą – juk paminklai nėra vien tik estetiniai ženklai, jie išreiškia tam tikras valstybės, visuomenės, bendruomenės idėjas, taigi yra ir politiniai ženklai. Jų palikimas, perkėlimas, pašalinimas ar kontekstualizavimas (vietoje) visada yra vertybinis apsisprendimas – jais mes pasakome sau ir kitiems visuomenės nariams, ką vertiname.

Pažvelkime į kitą šalį. Palyginimai visada padeda. Praėjusių metų spalį 212 JAV istorik(i)ų ir kitų mokslinink(i)ų atviru laišku kreipėsi į Kalifornijos valstybinio parko vadovybę su prašymu pašalinti 1948 m. šiame parke pastatytą atminimo akmenį tūlam Madisonui Grantui (1865–1957) – amerikiečių teisininkui, zoologui, daug nuveikusiam išsaugant vietos gamtinę įvairovę Kalifornijoje. Jo ir jo kolegų dėka imta saugoti sekvojų miškus, kurie tuomet buvo sparčiai kertami. Granto ir jo kolegų įsteigta Sekvojų saugojimo draugija (Redwoods League) veikia ir šiandien.

Kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje.

Tuo pat metu Madisonas Grantas garsėjo kaip eugenikas, siekęs pagerinti žmonijos genetinę kokybę ir faktiškai teigęs mokslinį rasizmą, skleidęs rasinės higienos idealą. Grantui nerimą kėlė tai, kad į Ameriką atvykę pietų ir rytų europiečiai pablogins amerikiečių „rasės“ genetinį kodą. Grantas kalbėjo apie „Šiaurės rasę“ kaip pasaulio istorijos lėmėją, tapatino jos atstovus su sekvojomis, kalbėjo apie „nevertingus rasinius“ tipus, siūlė fizinės segregacijos idėją.

Kažką primena, ar ne? Taigi Parko administracija, atsižvelgdama į minėtą mokslinink(i)ų laišką, 2021 m. birželio 15 d. akmenį pašalino. Planuota lankytojus vietoje informuoti (įrengiant specialią lentelę), kad tai „buvo padaryta todėl, kad jis susiejo sekvojų, kaip „geriausių iš visų medžių“, išsaugojimą su baltųjų viršenybės idėja“. Buvo sakančių – palaukite, juk Granto dėka mes turime sekvojų miškus! Ir visgi parko vadovybė nusprendė, kad šio asmens žodžiai ir požiūris į dalį žmonijos (beje, jis buvo sumanęs atgabenti iš Afrikos žmonių ir demonstruoti juos kartu su beždžionėmis Bronkso zoologijos sode) yra reikšmingiau – reikšmingiau neigiama prasme – nei tai, kad jis gelbėjo sekvojų miškus.

Pastatyti ar pašalinti paminklą yra vertybinis apsisprendimas.

Prieš kelerius metus JAV pietinėse valstijose iš viešųjų erdvių buvo pašalinta – spontaniškai ir vietos valdžios nutarimu – daugiau kaip 100 daugiausia XIX a. antroje pusėje pastatytų paminklų žymiems konfederatams (šalyje dėl to vyko karšta, itin karšta, nacionalinio masto diskusija šia tema). Ant senųjų pjedestalų vietoj raitų barzdotų vyrų kai kur atsirado lentelės – sakyčiau, ne atminimo, bet priminimo lentelės – su informacija (kartais ir nuotrauka) apie tai, kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir t. t.Šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Taigi disonansinio paveldo klausimus sprendžiame ne tik mes. Jie sprendžiami nuo seniausių laikų, nuo faraono Echnatono laikų ir dar anksčiau. Ir žmonija nieko kito nesugalvojo, kaip tris elgesio su tokiu paveldu būdus: 1) palikti, kaip yra; 2) pašalinti ir sunaikinti; 3) pašalinti ir perkelti į kitas erdves arba 4) kontekstualizuoti ir perinterpretuoti vietoje, papildant nauja informacija. Tad kokį sprendimą teks priimti Ukmergės savivaldybei?

Palikti, kaip yra? Galima, bet, turint galvoje anksčiau pateiktą informaciją, toks sprendimas reikštų, jog būtume nesąžiningi, nejautrūs ir šiaip – veidmainiai. Pašalinti ir sunaikinti? Taip būna staigių revoliucijų laikotarpiu – kai senieji tapatybės ženklai naikinami ištisai, dažnai spontaniškai ir kartais brutaliai. Bet mes ne tokioje situacijoje. Kitas kelias – perkelti.

Klausimas – kur? Sovietiniai paminklai ar jų dalys daug kur iškelti į specialius parkus ar muziejus, bet į kokį parką ar muziejų iškelti paminklą Krikštaponiui? O gal lentelė ant to paties akmens tik su kitokiu turiniu? Lentelė, informuojanti, kas čia buvo įamžintas ir kodėl ši lentelė buvo pakeista. Kaip Grantui. Tai, žinoma, jau nebūtų paminklas, o informacinis ženklas, edukacijos priemonė, susimąstyti kviečianti priemonė.

Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

Esama ir kitų kompromisinių variantų. Vienas jų – kapinės. Kapinėse tradiciškai neįvardijamos žmonių (nuo)dėmės – nei kavos, nei kraujo – ir viskas paliekama dangiškajam teismui. Dar vienas: perkelti paminklą į Krikštaponio žūties vietą ar gimtinę, nors tai komplikuota – šiuo atveju paminklas vis tiek lieka viešoje erdvėje. Bet kokiu atveju šios istorijos marinato galiojimo laikas artėja prie pabaigos – reikės sprendimo.

Nujaučiu, kad, svarstant, ar šį paminklą pašalinti, priimantieji sprendimą klausia savęs bent trijų klausimų: 1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? 2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? 3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Mano požiūriu, į visus tris klausimus galima atsakyti neigiamai.

1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? Ne, tai nėra teismas, tai tik pasakojimas „kaip buvo“, siekiant priimti sprendimą dėl konkretaus paminklo likimo, kuris iškelia ne tik partizaną, bet ir karo nusikaltėlį (viena nepanaikina kito ir atvirkščiai). Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? Manau, priešingai – tai grūdų atskyrimas nuo pelų, o tų pelų buvo, bet ne tiek daug, kaip kad norėtų Lietuvos nedraugai, pademonstravimas, kad mes nebijome savo praeities, kad ir kokia ji būtų.

3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Nesvarbu, paliksime ar pašalinsime, jie neabejotinai tuo pasinaudos, bet svarbiau ne jie, o mes, mūsų valstybės ir visuomenės reikalai, vertybių integralumas.

Kad ir koks sprendimas būtų priimtas, šis akmuo ir jo (ne)palikimas yra išbandymas. Mūsų vertybių, jautrumo ir atminimo politikos nuovokos, bet tai, toji politika, kitaip tariant, mūsų įvaizdis tarptautinėje erdvėje, man regis, yra antrinis dalykas. Daug svarbiau pagarba tūkstančiams nužudytų žmonių ir pagarba Lietuvos partizanų kovai. Visgi, stebint 2021 m. gruodžio 2 d. renginį Ukmergėje, peržiūrėjus jį visą, susidarė įspūdis, kad gali būti bandoma reikalą toliau vilkinti, pasinaudojus teisiniais inkarais, ignoruojant istorinius faktus – ir laivas stovės vietoje, sukdamasis ratu: KriKŠtaponis ar KriŠtaponis, KrikŠtaponis ar KriŠtaponis…

 

 

Istorikas: dėl J. Krikštaponio reikia dėti tašką

Partizanų Vyčio apygardos vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui skiriant apdovanojimus ir įamžinant jo atminimą Ukmergėje padaryta klaida, tokių klaidų gali būti padaryta ir daugiau, sako Lietuvos istorijos instituto istorikas.

„Dėl J. Krikštaponio dalyvavimo žydų ir kitų civilių žudynėse istorikams nėra abejonių. Ir čia reikia dėti tašką“, – teigė instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius. Jis ketvirtadienį dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvos istorijos instituto, Ukmergės žydų bendruomenės inicijuotoje diskusijoje dėl J. Krikštaponio asmens ir biografijos.

Buvęs Vyčio apygardos vadas Ukmergėje yra įamžintas ir gerbiamas kaip pokario laisvės kovų dalyvis, o istorikai teigia nustatę jo dalyvavimą Holokauste. Su apdovanojimais paskubėta M. Pociaus teigimu, klaida padaryta, kai išsamiai neištyrus J. Krikštaponio biografijos imtasi jo įamžinimo ir pagerbimo. 1996 m. Ukmergėje jo garbei pastatytas paminklinis akmuo, jo vardu pavadinta aikštė,

1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Dalia Kuodytė suteikė kario savanorio statusą, 2002 m. prezidentas Valdas Adamkus, atsižvelgęs į tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus teikimą, po mirties jam suteikė pulkininko laipsnį.

Žinoma, nei Krašto apsaugos ministerija, nei prezidentūra neturėjo išsamios informacijos. Pasitikėta (Genocido – BNS) centro teikimu, kuris tuomet neatliko J. Krikštaponio biografijos tyrimo ir nieko nežinojo apie jo veiklą karo metais“, – teigė istorikas.

Pasak jo, 2013 m. LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas atliko tyrimą ir pirmą kartą viešai paskelbė, kad J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse Baltarusijoje. Papildomą archyvinį tyrimą 2020 m. atlikęs M. Pocius tvirtino, kad istoriniai tyrimai parodė, jog antrasis pagalbinis policijos batalionas 1941 m. spalio–gruodžio mėnesiais daugiau nei 15 Baltarusijos vietovių sušaudė per 15 tūkst. žydų.

Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos. Be to, 1941 m. spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug šešių akcijų metu batalionas sušaudė daugiau kaip 2 tūkst. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių. „Antrojo bataliono buvusių policininkų parodymų, kitų šaltinių kritinė analizė leidžia pagrįstai teigti, kad 1941 m. spalio–gruodžio mėnesiais kapitonas Juozas Krikštaponis ir leitenantas Nikodemas

Reikalas pakaitomis ėjo antrojo bataliono antrosios kuopos vado pareigas“, – ketvirtadienį sakė istorikas. „Taip pat pagrįstai galima teigti, kad J. Krikštaponis 1941 m. spalio 10 d. vadovavo antrajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir spalio 16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėse“, – tvirtino jis. M. Pocius atmetė teiginius, kad J. Krikštaponis negalėjo dalyvauti žudynėse, nes tris mėnesius kalintas gestapo. Anot jo, įkalintas jis buvo vėliau, kai jau gyveno Lietuvoje. „Kad J. Krikštaponis tuo metu ėjo kuopos vado pareigas, mini devyni skirtingi liudytojai“, – tvirtino jis. Istorikas taip pat atmetė prielaidas, jog Holokauste ir pokario laisvės kovose dalyvavo du skirtingi žmonės panašiomis pavardėmis. „Deja, J. Krikštaponio atvejis nėra vienintelė centro ir prezidentūros padaryta klaida dėl partizanų istorinio atminimo.

Kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis buvo suteiktas ir apygardos vadui Antanui Baltūsiui, apie kurį taip pat yra archyvinių duomenų, bylojančių apie jo dalyvavimą Holokauste“, – sakė M. Pocius. „Žinant, kad anksčiau nebuvo išsamiai tiriamos biografijos, yra nemaža tikimybė, kad klaidų dėl kario savanorio statuso, karinių laipsnių suteikimo ir apdovanojimų buvo padaryta ir dėl kitų partizanų ar jų vadų, kurie galėjo dalyvauti Holokauste bei kitose civilių žudynėse.

Todėl galima kalbėti apie buvusias sistemines istorijos politikos klaidas“, – tvirtino jis ir pasiūlė Ukmergės valdžiai demontuoti paminklinį akmenį J. Krikštaponiui. Kėlė klausimus dėl tapatybės Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Audrius Skaistys tvirtino, kad istorikų tyrimų nepakanka, dar neatsakyta į visus klausimus apie J. Krikštaponį. Jis atkreipė dėmesį, kad vienuose šaltiniuose jis minimas kaip Krikštaponis, kituose vadinamas Krištaponiu.

Skaityti plačiau
Kaune bus minimos estrados pradininko D. Dolskio mirties 90-osios metinės

Kaune bus minimos estrados pradininko D. Dolskio mirties 90-osios metinės

Alfa.lt 2021-12-02

Penktadienį (gruodžio 3 d.) bus minimos tarpukario Lietuvos respublikos dainininko, estradinės muzikos ir humoro pradininko Danieliaus Dolskio 90-osios mirties metinės. Kaune, kultūros bare „Godo“, apie scenos artisto gyvenimą pasakos bendruomenės „Ghia“ narys Algirdas Šapoka ir Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

„Mirties minėjimą sudarys dvi dalys: pasikalbėsime apie šią asmenybę su istorikais, o vėliau – vakarėlis su lietuviška muzika. Taip, kaip pasirodydavo ir jis – Laisvės alėjoje, restorane (ar bare), mažojoje scenoje. Juk ir mirtinai peršalo artistas su bokalu alaus rankoje“, – sako renginio iniciatorius Algirdas Šapoka.

Palikimas – nepakankamai išnagrinėtas arba užmirštas Dainininko karjerą, muziką ir juokelius atsiminti kviečiantys kauniečiai pasakoja, kad D. Dolskio biografija vis dar nėra išsamiai išnagrinėta, o jo indėlis į vietos muzikos istoriją – užmirštamas. „Vienas žymiausių Lietuvos daininkų, maestro Vytautas Kernagis, neslėpęs savo meilės D. Dolskiui, yra ne kartą pabrėžęs, kad jeigu Dolskis būtų ne Danielius, o Jonas ar Antanas, seniai egzistuotų jo vardo premija.

Tik V. Kernagio iniciatyva, jam jau sunkiai sergant mirtina liga, atidengtas ir R. Kvinto paminklas D. Dolskiui priešais buv. „Metropolio“ restoraną Laisvės alėjoje“, – teigia A. Šapoka.

Organizatorius prideda, kad ne iškart pavyko net ir surasti jo kapą Žaliakalnio žydų kapinėse, nors pati kapavietė paskelbta kultūros paveldo objektu. Radvilėnų plente esanti teritorija tvarkoma nereguliariai, joje išvartyti bene visi antkapiai. Iki šių dienų niekas neparašė ir šio žymaus tarpukario lietuvio biografijos, kuri apžvelgtų D. Dolskio vaikystę Vilniuje bei įvairius artisto gyvenimo etapus keliuose didžiuosiuose Europos miestuose.

„Bene visuose prieinamuose šaltiniuose cituojami tie patys keli žinomi faktai. Netrūksta ir sumaišties: pavyzdžiui, vienur minima, kad jis studijavo teisę, o kitur, kad filosofiją. Vienur nurodoma, kad jis gimė 1890 m., tačiau kai kur nurodomi ir 1891 m. Retai kur minima ir tai, kad tikroji atlikėjo pavardė – D. Brojdė. Net knygose, kurios apžvelgia tarpukario žydų indėlį į vietos kultūrą – informacijos mažai. Manau, kad per 90 metų vis dar neradome būdų pakankamai suvokti šio asmens svarbą“, – tęsia atminimo vakaro organizatorius.

Skaityti plačiau

Šeštadienio vyno degustacija

Mieli bendruomenės nariai,

Išskirtinis Chanukos vakaras – uždegsime septintąją Chanukijos žvakę degustuodami ir kalbėdami apie vyną!

Ar visada žinote, kokį vyną rinktis prie vieno ar kito patiekalo? Šios degustacijos metu kartu su vyno ekspertu paragausite ir išbandysite, kokio stiliaus vynas tinka su skirtingais patiekalais, o svarbiausia: kodėl?
Jaukaus vakaro metu aptarsime bei ragausime pagrindinius vyno stilius ir kaip juos geriausia derinti prie Jūsų mėgstamiausių patiekalų. Vakaro išskirtinumas– vyną tieksime kartu su žydiškos virtuvės užkandžiais bei patiekalais. Renginio metu ne tik ragausime, bet ir sistemingai apžvelgsime maisto ir vyno derinimo pagrindus, bei savo kailiu įsitikinsime, kodėl vieni deriniai „veikia“, o kiti sugadina ne tik maistą, bet ir nuotaiką.
Tikimės, jog ne tik gerai praleisite vakarą, bet išeisite praplėtę savo žinias bei įgavę drąsos bandyti naujus derinius savarankiškai. Atrasti sėkmingiausius derinius Jums padės vyno ekspertas Edvinas Gurinas.

Lauksime Jūsų gruodžio 4 d. 17 val., LŽB Beigelių krautuvėlėje adresu Pylimo g. 4.
Registracija ir informacija telefonu el. paštu
📩zanas@sc.lzb.lt
‼Vietų kiekis itin ribotas!

Ukmergės kraštotyros muziejuje lapkričio 29 d. nuskambėjo žydų tradicinė muzika

Ukmergės kraštotyros muziejuje lapkričio 29 d. nuskambėjo žydų tradicinė muzika

Visame pasaulyje švenčiant Chanuką, Ukmergės miesto gyventojai ir svečiai buvo pakviesti paminėti šią šventę kartu. Renginį pradėjo Ukmergės rajono žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas susirinkusiems miestiečiams trumpai papasakodamas Chanukos šventės atsiradimo istoriją ir jos reikšmę. Aštuonias dienas trunkančios šventės metu žydai kas vakarą namuose uždega Chanukos žvakidę: po žvakę kiekvieną vakarą, kol įžiebia visas aštuonias žvakes. Lapkričio 29 diena buvo antra Chanukos diena, todėl buvo uždegtos dvi žvakės. Pirmąją žvakę uždegti buvo pakviesta Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Violeta Reipaitė. Antrąją uždegė pats pirmininkas.

Renginį papuošė „Rakija Klezmer Orkestar“ muzikantų grupė Lietuvoje populiarinanti išnykusią  Europos žydų muzikos tradiciją. Tai jaunų, profesionalių ir ugningų muzikantų grupė, jau septinti metai grojanti tradicinę žydų muziką. Vaikinai jau daug metų domisi tiek autentiškais, tiek šiuolaikiniais unikalios tradicijos raiškos būdais bei siekia lietuviui klausytojui pristatyti šį pasaulyje labai išpopuliarėjusį, o ir Lietuvoje jau nebesvetimą, žanrą.

Po šventės susirinkusieji buvo pakviesti susipažinti su tradiciniais Chanukos šventei skirtais patiekalais: latkėmis, spurgomis ir kitais žydų virtuvės skanėstais. Gaila, kad kartu paragauti jų nepavyko, bet kiekvienam atėjusiam buvo paruošti „lauknešėliai“ į namus.

Projekto organizatoriai: Žydų kultūros ir informacijos centras, Ukmergės kraštotyros muziejus, Ukmergės rajono žydų bendruomenė.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Geros valios fondas.

Lietuvos sporto klubo „Makabi“ teniso turnyras

Šių metų lapkričio 27 dieną, įvyko tradicinis Lietuvos sporto klubo „Makabi“ teniso turnyras.

Teniso kortuose susirungė tiek jauni teniso mėgėjai, tiek veteranai. Open grupėje nugalėtoju tapo

Danielius Merkinas, antrąją vietą užėmė Norbertas Faktarovičius, veteranų tarpe nugalėjo  Eduardas Gurvičius, kuris nenuilstamai kovoja dėl kiekvieno taško.

Labai džiugu nuolat matyti kortuose ir veteraną Ilją Bereznicką, kuris tęsia savo sportinę veiklą ne tik teniso, bet ir futbolo rungtyse, bei visada džiugina savo gera nuotaika, puikiu humoru ir nenuilstančia energija.

   Po turnyro, buvo karštai aptarinėjamos varžybos, bei dalijimasi įspūdžiais ir naujais ateities planais.

Nuotraukoje:varžybu nugalėtojai veteran grupėje.

Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas

Semionas Finkelšteinas

LSK „MAKABI“ 2021 m. kulkinio šaudymo pistoletais (revolveriais) VARŽYBŲ NUOSTATAI

LSK „MAKABI“ 2021 m. kulkinio šaudymo pistoletais (revolveriais) VARŽYBŲ NUOSTATAI

  1. Varžybų tikslas  ir  uždaviniai:

populiarinti šaudymo sportą ir aktyvų laisvalaikį, plėtoti sportinius ryšius Lietuvos žydų bendruomenėje (LŽB) , ugdyti dėmesingumą, atsakingumą, kruopštumą, bei  išaiškinti  taikliausius šaulius.

  1. Varžybų organizatoriai:
    • LSK „Makabi“.
    • VšĮ „Šaudymo sporto klubas  GSKA“.

Varžybų sąlygos:

    • Varžybų dalyviai  ir  jų  grupės:

Varžybų  dalyviai yra suskirstyti  pagal  amžiaus  grupes:

  1. Jaunių grupė nuo 13 iki 18 metų.
  2. Suaugusiųjų vyrų  grupė nuo 19 m.
  3. Suaugusiųjų moterų  grupė nuo 19 m.

.3.2 Varžybų  vieta:

Varžybos vyks VšĮ „Šaudymo sporto  klubo GSKA“  šaudykloje (www.saudymoklubas.lt), esančioje Mindaugo g. 42 (įvažiavimas iš Punsko g.), Vilniuje.

3.3 Varžybų  data, laikas  ir  trukmė:

2021-12-05 sekmadienį nuo 9:30 iki 13:30

3.4 Varžybų  ginklų  kalibrai:

Šaudymo varžybose bus rungtyniaujama išvardintų kalibrų koviniais trumpavamzdžiais ginklais: 6,35 mm; 7,6 – 7,65 mm; 9×18 mm (9mm Para; 9 mm Luger); 10×22 mm (.40S&W) ir 11,43×23 mm (.45ACP)  pistoletais(revolveriais).

Varžybų dalyviai rungsis naudodamiesi  VšĮ „Šaudymo sporto klubo GSKA“  suteiktais koviniais ginklais: pistoletais (revolveriais).

3.5. Taikinių  tipas, forma  ir  dydis:

Varžomasi, šaudant  į  krūtinės  formos 39,5×39,5 cm (39,5×25,4 cm; 18,2×14,3 cm; 4 cm) juodai-baltos spalvos taikinius (forma Nr.4) su  atžymėtu 10  taškų ploto centru.

3.6 Šaudymo  rungčių  atstumas:

Varžybų  dalyviai  visuose  varžybų etapuose  rungsis 20 m šaudymo distancijos atstume.

3.7 Šovinių  ir  šūvių  į  taikinius  bei  taikinių  skaičius:

Rungčiai bus skiriama 15 šovinių, iš kurių pirmieji 5 (penki) – bandomieji ir 10 (dešimt) įskaitiniai. Šiam tikslui kiekvienam varžybų dalyviui bus skiriami 2 (du) taikiniai: atskirai bandomiesiems ir atskirai  įskaitiniams šūviams.

3.8  Šaudymo  rungčių  eiliškumas  ir  tvarka:

Rungties  metu kiekvienas varžybų dalyvis turės galimybę išbandyti ginklo taiklumą iššaudamas (-a) į taikinį 5 (penkis) bandomuosius, t. y. neįskaitinius, šūvius. Iššovus į taikinį bandomuosius šūvius, taikinys pakeičiamas.

Pakeitus taikinį kiekvienas varžybų dalyvis (-ė), į  jam/jai skirtą ir varžybų dalyvio bei teisėjų kolegijos parašais atžymėtą  taikinį iššaus 10 (dešimt) įskaitinių šūvių, kurių rezultatą tikrins ir varžybų protokole fiksuos bei sumuos, o vėliau paskelbs,- varžybų teisėjų kolegija.

3.9  Šaudymo  rungties  trukmė (laiko limitai)  kiekvienam   varžybų  dalyviui:

Nors kiekvieno varžybų dalyvio (-ės) šaudymo laikas nėra itin griežtai ribojamas, tačiau, siekiant  racionaliai naudoti varžybų laiką, kiekvienam varžybų dalyviui nustatomi tokie laiko limitai:

  • 5-iems bandomiesiems šūviams 3 min.
  • 10-čiai įskaitinių šūvių 10 min.

Siekiant negaišti laiko, parašykite Jums patogų šaudymo laiką (varžybų intervale) bei vardą ir pavardę į šį paštą – dubrovinas@yahoo.com, visų laikas bus paskelbtas po registracijos uždarymo.

4. Saugaus elgesio  su  ginklais  ir  saugumo  varžybų  metu  užtikrinimas:

4.1 Varžybų dalyviai savarankiškai susipažįsta su jiems pateiktomis VšĮ „Šaudymo sporto klubo GSKA“ šaudymo saugos taisyklių ir šių varžybų nuostatų reikalavimais.

4.2 Kiekvienas varžybų dalyvis, atvykęs į VŠĮ „Šaudymo sporto klubo GSKA“ šaudyklą prieš varžybų atidarymą, individualiai patvirtina, susipažinęs su saugaus elgesio ir šaudymo saugos reikalavimais ir varžybų nuostatais, pasirašydamas šios šaudyklos instruktažo registracijos žurnale,

4.3 Varžybų dalyviai, atvykę į šaudyklą, pasirašytinai patvirtina susipažinę su saugaus šaudymo taisyklėmis ir viso renginio metu griežtai laikosi VšĮ „Šaudymo sporto klubo GSKA“ šaudymo saugos taisyklių reikalavimų.

4.4 Varžybų metų šaudymo saugos taisyklių reikalavimų laikymąsi tiesiogiai kontroliuoja VšĮ „Šaudymo sporto klubo GSKA“ instruktoriai – varžybų arbitrų kolegijos nariai „ugnies linijoje“: Anatolijus Kapustinas ir Aleksėjus Šlyčkovas.

4.5 Varžybų dalyviai privalo besąlygiškai klausyti, nedelsiant ir tiksliai vykdyti „ugnies linijos“ arbitrų komandas, o būtent: „Į vietas“; „užtaisyt ginklą“; „ugnis“; „nutraukti ugnį“; „apžiūrėti ginklą“ (arba „ginklą apžiūrai“); „padėti ginklą“; „prie taikinių“; „pakeisti taikinius“ bei kitus arbitrų nurodymus varžybų metu.

Varžybų svečiai (žiūrovai) taip pat privalo besąlygiškai klausyti, nedelsiant ir tiksliai vykdyti visus arbitrų jiems duotus nurodymus. Arbitrų nurodymų nevykdantis svečias (žiūrovas) gali būti pašalintas iš varžybų vietos.

Dėmesio: diskvalifikuotas asmuo šalinamas iš varžybų, o jo rezultatai anuliuojami.

Varžybų  dalyvių  registracija  ir  startinis  mokestis:

Privaloma išankstinė, individuali varžybų dalyvių registracija  iki 2021-12-03  24:00 dubrovinas@yahoo.com

Varžybų  dalyvio mokestis 20 (dvidešimt) eurų: 10 eurų moka pats dalyvis, 10 eurų moka LSK „Makabi“

 Varžybų  nugalėtojų  nustatymas  ir  apdovanojimas:

  1. Visi varžybų dalyviai apdovanojami atminimo  medaliais.
  2. Kiekvienos rungties prizininkai apdovanojami taurėmis.

Teisėjai:

Anatoly Kapustin – daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas, šaudymo sporto meistras.  Aleksej Šlyčkov – daugkartinis Lietuvos čempionas, šaudymo sporto meistras.

 

LSK „Makabi“ direktorius

Daniel Dubrovin

VšĮ „Šaudymo sporto  klubas GSKA“ prezidentas

Anatoly  Kapustin

Su giliu liūdesiu pranešame, kad lapkričio 29 dieną, po ilgos ir sunkios ligos mirė ilgametis Panevėžio miesto žydų bendruomenės valdybos narys Genadijus Šteimanas. Puikus žmogus, visada rūpinosi savo šeima, buvo dėmesingas bendruomenės nariams. Reiškiame nuoširdžią užuojautą.

Atsisveikinimas su velioniu 2021m. gruodžio 1 d. nuo 10val. iki 14val.

GRAUDUVOS LAIDOJIMO NAMUOSE

(Basanavičiaus g. 75, prie Ramygalos g. Panevėžio kapinių )

Šiaulių bulvare uždegs trečiąją didžiosios chanukijos žvakę

Trečius metus per Chanuką prie Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastato uždegamos didžiosios chanukijos žvakės. Pirmoji žvakė buvo uždegta sekmadienį, tačiau Šiauliuose gyvuoja tradicija miesto bulvare uždegti žvakę ant didžiosios chanukijos. (Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nuotr.)

Šiandien 18 val. žydų religinė bendruomenė Chabad Lietuvoje, Šiaulių apskrities žydų religinė bendruomenė ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenė kviečia į didžiosios chanukijos trečiosios žvakės uždegimą bulvare (Kaštonų al. ir Vilniaus g. sankirtoje).

Trečius metus per Chanuką prie Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastato (P. Višinskio g. 24) uždegamos didžiosios chanukijos žvakės. Pirmoji žvakė buvo uždegta praėjusį sekmadienį, tačiau jau per dvidešimt metų Šiauliuose gyvuoja tradicija miesto bulvare uždegti žvakę ant didžiosios chanukijos.

 #ŽydiškiPašnekesiai diskusijų ciklo tema – “Judaizmo požiūris į seksualinius santykius: mitai ir tiesa”

 #ŽydiškiPašnekesiai diskusijų ciklo tema – “Judaizmo požiūris į seksualinius santykius: mitai ir tiesa”

Gruodžio 8 d., 17 val. vyks jau trečioji #ŽydiškiPašnekesiai diskusijų ciklo tema – “Judaizmo požiūris į seksualinius santykius: mitai ir tiesa”.
Smalsaujančius daugiau sužinoti apie intymią, tačiau neretai mitais grįstą temą bei užduoti kylančius klausimus kviečiame atvykti į LŽB Beigelių krautuvėlę adresu Pylimo g. 4, Vilnius!
Renginys taip pat bus >>transliuojamas tiesiogiai LŽB Facebook paskyroje.
Diskusijoje dalyvauja:
Vilniaus religinės žydų bendruomenės rabinas Šolomas Ber Krinskis
VDU profesorė, sociologė ir religijotyrininkė Milda Ališauskienė
Urologas Prof. habil. dr. Balys Dainys
Moderuoja Arkadijus Vinokuras
„Per amžius pasaulis domėjosi ir domisi judaizmo požiūriu į seksualinius santykius. Taip pat per amžius antisemitai vaizdavo žydą kaip seksualinį iškrypėlį. Ši, galima sakyti šykšti, propaganda neturi nieko bendro su tikrove. Šioje diskusijoje atskirsime melus nuo tiesos, mitus nuo tikrovės. Dalyvaukite diskusijoje gyvai nurodytu adresu arba internetu. Iki pasimatymo!“ – sako diskusijų ciklo organizatorius A. Vinokuras.

Užuojauta

Naktį pirmosios įžiebtos Chanukkos žvakės šviesoje po ilgos ir sunkios ligos užgeso Kauno geto kalinės JENTOS TIMUKIENĖS ( 1939-2021) gyvybė.
Te nurimsta Jos siela, te ilsisi Ji taikoje ir ramybėje. Linkėdami paguodos ir dvasios stiprybės reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimos nariams, artimiesiems, bendrą likimą išgyvenusiems.
Getų ir KS-kalinių sąjunga