Tvarkant Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią Pylimo gatvėje, aptikta, kad jos laiptams buvo panaudoti žydų antkapiniai paminklai. Jie grąžinti į žydų kapines, pranešė Kultūros infrastruktūros centras. Pradėjus tvarkybos darbus, iš pradžių pastebėta, kad ant centrinių laiptų pakopų akmenų yra kažkokie užrašai.

Nežymius įbrėžimus, vietomis vos matomus, atpažino Lietuvos žydų bendruomenės atstovai. Jie kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, ir sudaryta komisija patvirtino, jog pakopos iš tiesų pagamintos iš žydų antkapinių paminklų. Laiptai buvo išmontuoti, paminklai grąžinti į senųjų žydų kapinių teritoriją.

Žydų bendruomenės prašymu patikrinti iš šoniniai bažnyčios laiptai, ten taip pat rasta antkapių plokščių. Liepos viduryje Vilniaus savivaldybei perduotos dar 24 granitinės laiptų pakopos, kurios demontuotos vykdant bažnyčios tvarkybos darbus ir identifikuotos kaip žydų antkapių paminklų plokštės. Pasirašius perdavimo sutartis, pakopos išvežtos ir saugomos Vilniaus miesto savivaldybei bei Verkių-Pavilnių regioniniam parkui priklausančioje aikštelėje, esančioje prie Vilniaus žydų senųjų kapinių Kirkuto alėjoje. Buvę žydų antkapiai šių metų liepą demontuoti ir iš Tauro kalno laiptų Vilniuje. Prieš šešerius metus žydų paminklinių akmenų dalys išimtos iš Vilniaus klinikinės ligoninės Antakalnyje pagrindinio įėjimo laiptų, iš elektros pastotės.

Kultūros infrastruktūros centro užsakymu Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios ir kitų statinių komplekso darbai atliekami ketvirti metai. „Pernai restauruotas bažnyčios timpanas su horeljefine kompozicija, kolonos, priekinis fasadas“, – sakė Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovas Mironas Čebatulis.

Šiais metais planuojama grąžinti bažnyčiai istorinį vaizdą, atkuriant prarastas, ant stogo buvusias skulptūras, taip pat įrengti laiptų pakopas. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia pastatyta 1830–1835 metais pagal architektūros profesoriaus Karolio Podčašinskio projektą. 1837 metais skulptorius bažnyčios viršų papuošė skulptūromis: dviem klūpinčiais sparnuotais angelais ir Tikėjimą simbolizuojančia mergelės figūra su kryžiumi ir taure rankose. 1949 metais jau nuo nebeveikiančios bažnyčios skulptūros buvo nuimtos, bažnyčios pastatas pertvarkytas, pritaikytas kino teatrui, šoniniuose fasaduose įrengti įėjimai su laiptais.

1990 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Šaltinis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę pasiekė mokytojos ir direktoriaus pavaduotojos  iš Ukrainos, Dniepropetrovsko žydų mokyklos pagalbos prašymas. Šiuo metu ji yra Lietuvoje su 28 metų sūnumi. Jie ieško vietos gyventi nemokamai arba už nedidelę sumą.

Nuo rugsėjo 1 d. jie neturi kur gyventi ir gali atsidurti gatvėje.

Jei turite galimybę jiems padėti ar žinote, kas gali – prašome tiesiogiai susisiekti.

Ruth Reches ruthreches@gmail.com

Taip pat prašome pasidalinti informacija savo aplinkoje.

Slava Ukraini!

2022 m. rugpūčio 4 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos Varnikų kaimo masinėje žydų žudynių vietoje, šalia esančio kapo memorialo, įrengė informacinį stendą, skirtą Trakų miestiečių žydų atminimui. Informaciją šiam stendui parengė LGGRTC Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Petronėlė Gudelytė bendradarbiaujant su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos darbuotojais.

Pažymėtina, kad šis istorinis atminimo stendas įrengtas Trakų istorinio nacioanlinio parko direkcijos prašymu.
Informaciniame stende įamžinti 1941 m. rugsėjo 30 d. šioje vietoje nužudytų ir masiniame kape užkastų žydų vardai. Informacija apie stendą, skirtą Trakų miestiečių žydų atminimui.
Informacinis stendas skirtas Trakų miestiečių žydų atminimui, kuriuos 1941 m. rugsėjo 30 d. nacistai ir jų kolaborantai išžudė Varnikų miške kartu su Lentvario, Aukštadvario, Rūdiškių, Onuškio, Žydkaimio žydais ir užkasė masiniu kapu tapusioje žudynių duobėje.
Nužudytų Trakų miestiečių sąrašas, kuriame įrašyti 297 asmenvardžiai, nėra pilnas, ir tai tik vieno
miestelio aukos. Iš viso tą dieną čia buvo nužudyti 1446 žmonės: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.

Tai – epizodas mūsų šalyje vykdyto Holokausto, prasidėjusio 1941 m. birželio pabaigoje nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą. Jo metu nužudyta apie 195–196 tūkst. Lietuvos žydų, iš jų 80 proc. – 1941 m. liepos–spalio mėnesiais. Tai įvardijama kaip rasinio genocido laikotarpis, kai žydai persekioti tik todėl, kad buvo žydai. Tada išžudytos ir Trakų, Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio, Žydkaimio bei Lentvario bendruomenės.

1941 m. rugsėjo pabaigoje vietos policininkai suvarė beveik pusantro tūkstančio žmonių į keturis vasarnamius, stovėjusius į Lukos (Bernardinų) ežerą įsiterpusiame iškyšulyje. Ten iš jų atiminėti po ankstesnių apiplėšimų dar likę daiktai, jie badavo. 1941 m. rugsėjo 30 d. aukos išvarytos į šią vietą Varnikų miške, kur buvo iš anksto iškasta duobė.
Žudyti iš Vilniaus atvyko specialiai masinėms žudynėms sukurtas, tik vokiečių saugumo policijai pavaldus ir jos pareigūnų nurodymus vykdęs Ypatingasis būrys (vok. Sonderkommando). Egzekucijai vadovavo ir iš pistoleto pasmerktuosius šaudė SS unteršturmfiureris Martinas Weissas, komandą šauti duodavo ir Vilnius Ypatingojo būrio vadas j. ltn. Balys Norvaiša.
Per Holokaustą išlikusi Žydkaimio gyventoja Dvora Gaus-Plis paliudijo aplinkybes, kurias sužinojo besislapstydama pas apylinkių ūkininkus: prie duobės grupelėmis vedamus žmones priversdavo nusirengti iki apatinių rūbų ir išsirikiuoti ant duobės krašto, o senukus, ligonius ir mažesnius vaikus priveždavo vežimu ir įmesdavo gyvus. Žudynės prasidėjo ryte, o baigėsi po pietų. Jų dalyviams valgykloje Trakuose buvo surengtos vaišės, jie girti dainavo.
Abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacistinis, ir komunistinis – siekė, kad šios aukos liktų bevardės, o atmintis apie jas – ištrinta. Naciai ir jų kolaborantai sunaikino beveik visą savo istorija ir kultūra garsią Lietuvos žydų bendruomenę fiziškai, o sovietai tęsė dvasinį naikinimą: nutylėdavo Holokausto aukų tautybę, kurstė antisemitinę propagandą, naikino senąsias žydų kapines ir kultūros paveldą.
Laisvę atgavusi Lietuva siekia susigrąžinti istorinę atmintį ir įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai.

Šie istorinės atminties stendai pastatyti pagal tęstinį projektą, prasidėjusį nuo 2017 m. „Holokausto aukų vardai gyvi“,kurį iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Pagal šį projektą iki šiol jau pastatyti 8 informaciniai stendai:Leipalingyje, Vilkijoje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje, Zapiškyje. Šių metų birželio 28 d. Ariogaloje nužudytiems žydams pagerbti LGGRTC
Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus darbuotojų pastangomis buvo pastatyti du informaciniai stendai.
Tai yra devintas rengiamo projekto „Holokausto aukų vardai gyvi“ informacinis žydų aukoms atminti stendas. Projektą tikimasi įgyvendinti visoje Lietuvoje žinomose masinių žydų žudynių vietose, kurių yra apie 270.

Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija.
Nuotrauka LGGRTC darbuotojų

Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.

Prasideda su saulėlydžiu, rugpjūčio  6 d.

Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.

Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę. Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis – Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje tam, kad atvesti juos į Izraelio žemę ir nugalėti visas ją apgyvendinusias tautas. Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: “Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį”. O tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: “Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose”.

Šią dieną buvo sugriautos Pirma ir Antra Šventyklos. Kaip pasakojama Malachim II ir Jeremija knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antroje 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio. Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas. Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės. Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.

Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo… Prie to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.

Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi). Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų. Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino “Elija Kapitolina”. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jeremija knygoje (26:18): “Cionas tarsi laukas bus suartas”. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną. Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, ir žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai apsprendė po daugelio amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.

9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo atžvilgiu jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą. 

Taip pat ir savo apribojimais šis pasninkas panašus į Jom-Kipuro pasninką: tą dieną negalima valgyti, gerti, praustis, avėti odinės avalynės ir turėti intymius santykius. Paskutinės trapezos metu prieš prasidedant pasninkui (seuda mafseket) priimta valgyti virtą kiaušinį – kaip gedulo simbolį. Kiaušinis pavilgomas į pelenus – Šventyklos sudeginimo atminimui. Šios trapezos negali valgyti trys vyrai prie vieno stalo, kad jiems nereikėtų atlikti “zimun”. 9 avo vakare į sinagogą einama apsiavus medžiaginiais arba guminiais batais. Po “Maarivo” visi sėdasi ant grindų arba ant žemų suoliukų ir prie neryškaus apšvietimo skaito Megilat Eicha, kurios autoriumi pagal tradiciją laikomas pranašas Jeremija. Su ypatinga melodija, tyliu balsu skaitomi šios knygos žodžiai, pripildyti skausmo ir liūdesio. Keturios jos dalys yra sudarytos achrostiko principu pagal hebrajų abėcėlės raidžių tvarką. Paskutinį posmelį skaito visa bendruomenė kartu ir garsiai: “Sugrąžink mus, Kūrėjau, pas Save – ir mes sugrįšime, atnaujink mūsų dienas, kaip anksčiau!”

Tuo būdu skaitymas yra užbaigiamas optimistine gaida – paguodos viltimi. Po to yra skaitomi “kinot” – gedulingos elegijos, ir visi išsivaikšto po namus, nepasveikinę vieni kitų – kas yra būdinga gedintiems. Juk žodis šalom yra vienos šaknies su žodžiu šlimut (“tobulumas”), o ši diena yra toli nuo tobulumo. Ryte, po “Šacharito” keletas valandų yra paskiriama “kinot”, surinktų į specialų rinkinį, skaitymui. Kaip priimta gedulo metu, tą dieną nesirišamas “tfilinas”, ir nesigaubiama “talitu”. Rytinės maldos metu Toros skaitymui kviečiami trys žmonės – skaitomas ketvirtas Toros knygos Dvarim skyrius, kurioje Moše perspėja tautą apie nelaimes, kurios jų laukia, jei jie nusigręš nuo savo Kūrėjo: “Kai susilauksi vaikų ir anūkų ir galutinai įsitvirtinsi savo žemėje…”

Šios dienos “haftara” – 8 ir 9-tas pranašo Jeremija knygos skyriai, išreiškiantys skausmą dėl sugriautos Šventyklos ir aprašantys prasidėjusią tremtį. “Kinot” skaitomi po Toros skaitymo. Čia atsiskleidžia nelaimių ir pasiaukojimo dėl Toros paveikslas nuo Pirmos Šventyklos sugriovimo ir iki Beitaro užėmimo. “Kinot” pasakoja apie dešimties didžiausių Toros išminčių mirtį nuo romėnų rankos, apie trijų judėjų bendruomenių žūtį kryžiaus žygių epochoje. Paskutinė “kinot” rinkinio dalis – tai rabi Jehuda Halevi poemos apie Šventyklos sugriovimą, persunktos meile Cionui ir Izraelio žemei. Po “kinot” vėl skaitoma Megilat Eicha. Iki pat vidurdienio sėdima ant žemės ar ant mažų suoliukų, o po vidurdienio susirenkama maldai “Mincha”, prieš kurią jau užsiriša “tfiliną” ir apsigaubia “talitu”. Kaip ir bet kurio kito visuomeninio pasninko metu, yra skaitoma “Atsakyk mums”. “Minchoje”, skirtingai nei “Šacharit”, kohenai išeina palaiminti tautą. Dienai baigiantis yra meldžiamasi įprastas, kasdieniškas “Maarivas”, tada laiminamas mėnulis ir pasninkas užbaigiamas vakariene iš pieno produktų (kadangi, kaip buvo minėta, iki sekančios dienos – 10 avo – vidurdienio negalima valgyti mėsos).

Pagal tora.lt

• Faina Kukliansky – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
• Semionas Finkelšteinas – Lietuvos žydų sporto klubo „Makabi” atkūrėjas ir ilgametis prezidentas, ilgametis Lietuvos „Makabi“ delegacijos vadovas
• Rafael Gimelštein– daugkartinis stalo teniso Makabiados medalininkas, šių metų Makabiados medalininkas (sidabras).

Kaip savo prisiminimuose rašė Kaune gimusi Margarita Štromaitė, Antrojo pasaulinio karo metais jos, gete sutikto būsimo vyro Juozo Kagano ir jo mamos Miros gyvybes išgelbėjo Vytauto Rinkevičiaus šeima. „Nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena.“ Tik praėjus dvidešimčiai metų po karo Margarita susitiko su vieninteliu Holokaustą išgyvenusiu giminaičiu, broliu Aleksandru Štromu. 1965-aisiais Margaritai ir tuomet jau Josephui gimė dukra Eugenija. Arba Jenny.