Statybvietėje Lenkijoje atkastas vertingas, tačiau skaudžius prisiminimus keliantis radinys. Medinėje dėžėje sukrauti keli šimtai daiktų, greičiausiai priklausiusių tarpukariu šalyje gyvenusiems žydams. Ekspertai spėja, kad turto savininkai žuvo per nacių okupantų įvykdytą Holokaustą.
Pakasinėjus, kiekvieno mūsų kieme greičiausiai rastume bent kokią monetą, bet vargiai galėtume tikėtis tokio lobio, kokį rado lenkų statybininkai Lodzėje: apie 400 tarpukarį menančių daiktų.
„Tai buvo vienas paketas – sukežusi medinė dėžė. Jos viduje daiktai buvo suvynioti į laikraščius“, – nurodo statybų inspektorius Krzysztofas Hejmanowskis.
Sidabrinės žydiškos septynšakės žvakidės menoros, stalo įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktai. Pasak ekspertų, tai itin retas ir vertingas radinys. Tačiau su lobiais siejama romantika šiuo atveju liūdna. Judėjų tikėjimo daiktai išduoda, kad tai Lodzės žydų turtas. Radinys atkastas visai greta buvusio geto.
„Žmonės, užkasę šiuos daiktus, greičiausiai tikėjosi vieną dieną juos susigrąžinti. Deja, labiausiai tikėtina, kad jie žuvo. Tokios istorijos ne tik retos, bet yra ir gera pamoka mums visiems“, – pabrėžia Lodzės vicemeras Adamas Pustelnikas.
Nacių okupantai Lodzės gete įkalino apie 200 tūkstančių žydų iš visos Europos. Dauguma vėliau žuvo koncentracijos stovyklose. Pasak vietinių, tokie atradimai padeda geriau pajusti ryšį su kadaise tomis pačiomis gatvėmis besidalijusiais žydais.
„Tai palieka didžiulį įspūdį, sužadina jausmus ir priverčia giliai susimąstyti, kad nesame vieni, kad paliekame kažką po savę“, – sako Lodzės savivaldybės atstovė Malgorzata Loeffier.
Radiniai bus perduoti Lodzės archeologijos muziejui.
Sausio 14 d. minime vieno garsiausių litvakų, poeto, prozininko ir eseisto Osipo Mandelštamo 132-ąsias gimimo metines.
Būsimasis kūrėjas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mandelštamų šeimos šaknys kildinamos iš Lietuvos – poeto senelis gyveno Žagarėje. Motina Flora Mandelštam buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus.
Kai Osipui buvo keleri metai, šeima įsikūrė Peterburge. Mandelštamas studijavo Peterburgo, Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose.
Dar visai jaunas O. Mandelštamas, kartu su S. Gorodeckiu, A. Achmatova ir kitais kūrėjais prisijungė prie „Poetų cecho“. Šie jaunuoliai atstovavo „akmeizmo“ judėjimui – išsižadėję simbolistų misticizmo, jie siekė sugrįžti prie pasaulio daiktiškumo ir konkretumo, ieškojo prasmės ne anapus materialaus pasaulio šydo, o juslinėje ir emocinėje patirtyje.
Pirmąjį poezijos rinkinį „Akmuo“ O. Mandelštamas išleido 1913 m., paskutinį „Eilėraščiai“ – 1928 m., tais pat metais išėjo ir straipsnių rinkinys „Apie poeziją“. Tolesnį jo likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo didžiojo teroro laikas.
Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.
Minėdami poeto gimimo metines kviečiame prisiminti jo eiles.
Šiandien, sausio 9-ąją, teatrologei Irenai Veisaitei būtų sukakę devyniasdešimt penkeri. 18 val. Vilniaus rotušėje visi, kam buvo ir lieka brangi Irena, yra laukiami jos paminėjimo vakare, kuris bus skirtas ir knygos „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“, sudarytos Redos Pabarčienės, pristatymui.
Knygoje Ireną Veisaitę (1928–2020), pedagogę, teatro kritikę, Atviros Lietuvos fondo spiritus movens, Holokausto liudininkę, žmonių ir kultūrų tarpininkę, prisimena 90-dešimt ją artimiau pažinojusių žmonių. Tai teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovai, istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Valstijų, kitų šalių.
Jų pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką kultūros procesams ir konkretiems žmonėms, aktualizuoja kultūros asmenybės vaidmenį visuomenėje, mažųjų bendruomenių ir tarpasmeninių ryšių reikšmę.
Miela Irena, pažadėjau apie Tave parašyti, tačiau jau valandą sėdžiu ir žvelgiu į tuščią ekraną. Pradedu rašyti ir čia pat viską ištrinu. Nenoriu kartotis. Bijau būti sentimentalus ir išskysti skųsdamasis, kaip man šiandien Tavęs trūksta. Kita vertus, bandau išvengti ir puikybės spąstų, kad viena ar kita mudviejų bičiulystės istorija netaptų tiktai proga prieš visus pasipuikuoti, jog kadaise gėrėme bruderšaftą, už kiekvieną ištartą „jūs“ mokėjome vienas kitam po litą ar eurą baudos ir buvome artimi draugai.
Tad nusprendžiau parašyti Tau, o ne apie Tave. Taip lengviau, taip jaučiuosi, tarsi tęstume mudviejų kadaise pradėtus pokalbius. Prie garuojančios juodos arbatos su trupučiu pieno. Angliškai.
Miela Irena, neseniai keliuose Lietuvos miestuose pristatėme Leonido Donskio vėlyvosios publicistikos rinktinę „Man skauda“. Žinau, kaip vertinai Leonidą ir kaip jo ilgėjaisi. Manau, kad jo knygos pavadinimas puikiai atspindi tai, kas judu siejo. O siejo toks humanizmo suvokimas, kuris prasideda nuo atvirumo kito žmogaus kančiai, sielvartui, patirtai neteisybei, pažeminimui. Ne tik visų teisės lygios, kaip skelbė Apšvieta, bet ir visų skausmas vienodai svarbus, kaip pridūrė romantikai.
Pastanga pro visą kasdienybės triukšmą ir skubą pamatyti tą mažą žmogų, kuris lieka neišgirstas, kuris su savo žaizdomis yra paliekamas kažkur šalikelėje, o mes tuo tarpu skubame teisindamiesi, kad dabar, deja, turime svarbesnių reikalų, ir vildamiesi, jog galbūt jam pagalbos ranką išties kas nors kitas. Arba dar blogiau, tardami, kad jis mūsų pagalbos nevertas.
Yra toks stebėtojo efektas, kai minia neskuba į pagalbą bėdoje atsidūrusiam, nesgi visi viską matė, tad galbūt manęs čia neprireiks, gal kitas jau skuba padėti, ir jau netrukus viskas išsispręs. Kaip svetima visa tai buvo Tau, miela Irena. Tau, kurios telefonas nuolat kaito nuo įvairiausių prašymų patarti, padėti. Tau, kuri ir apie Atviros Lietuvos fondą svajojai kaip apie instituciją, kuri stiprina pilietinę visuomenę ir daro ją tokią, kad piliečiai, užuot siekę perkelti atsakomybę kitiems ant pečių, patys imasi pamatyti ir veikti.
Prof. Irena Veisaitė darbe Atviros Lietuvos fonde 2008 m. vasarį. Evgenios Levin nuotrauka
Pameni, kadaise pasakojai anekdotą apie vieną iš „Solidarumo“ idėjinių lyderių – kunigą Józefą Tischnerį? Kad jis po sunkios dienos parėjęs namo ir liepęs savo šeimininkei jo jokiu būdu nebežadinti, leisti pailsėti. Nebent… Nebent paskambintų iš Vatikano ir praneštų, kad panaikino celibatą. Miela Irena, kalbėjomės apie Tischnerį ir jo solidarumo suvokimą.
Solidarumas ne kaip susitelkimas prieš bendrą priešą, ne kaip bendra kalba ar religija, nes tai, anot jo, tik bendravardikliai. Tuo tarpu tikrasis solidarumas yra kaip ta gerojo samariečio istorija iš Biblijos. Pasilenkimas prie sumušto ir pakelėje palikto žmogaus, kad prisiimtume dalį jam tekusios naštos. Solidarumas kaip įsipareigojimas sunkiu metu padėti nešti vienam kito naštas. Tai toks solidarumas, kuris gydo ne tik kūną, bet ir sielą. Sielą, kuri galbūt labiau sužeista nei kūnas, kuri galbūt nebetiki, kad įmanomas kitoks santykis su žmogumi, kuri galbūt visus tuos pasakymus apie kiekvieno žmogaus unikalumą, nelygstamą vertę traktuoja kaip tuščiažodžiavimą ir apgaulę, nes juk praktika byloja kitaip. Ir būtent tas vienos sielos pasilenkimas prie kitos vėl gali leisti kitam patikėti, kad visa tai, kas taip gražiai skamba, yra ne apgaulė, o tiesa. Juk dažnai tiesos neužtenka tik pasakyti, dera tapti jos liudytoju savo kasdienybėje.
Tad ši Tavojo gimtadienio diena, miela Irena, yra džiaugsmo ir dėkingumo už Tavąjį gyvenimą diena. „Donatėli, žinok, aš visada liksiu su tavimi“, – tarei per paskutinįjį mudviejų pokalbį telefonu. Likai. Už būtį, miela Irena! Už visus, kurie mylėjo žinodami, kad žus, ir tikėdami, kad meilė vis dėlto nežus.
Miela Irena, pameni, kaip kažkada man paskambinai ir paprašei kuo greičiau suvesti su kokiu nors patikimu žurnalistu, kuris suteiktų galimybę pasisakyti? „Juk aš pats žurnalistas“, – pasakiau Tau. „Bet tu labai užsiėmęs. Bet jei taip, tai rašyk“, – tarei ir ėmei diktuoti. Norėjai sureaguoti į tai, kad keli Seimo nariai į posėdžių salę buvo atsinešę sušaudytą žmogaus taikinį su užrašu „Gabrielius“. Priminei man tada posakį, kad ten, kur šiandien deginamos knygos, ryt jau bus deginami žmonės. Ne pamokymais, o asmeniniu pavyzdžiu demonstravai, kad nevalia nemačiomis ir negirdomis nuleisti jokių dalykų, kurie prisideda prie neapykantos, nepagarbos žmogaus asmeniui kurstymo.
Būtent tai, kad liudijai savo asmeniniu pavyzdžiu, ir leidžia Tave, miela Irena, vadinti savo gyvenimo mokytoja. Ypač šiandien tai jaučiu dirbdamas mokykloje, kur su mokiniais per etikos pamokas nagrinėjame įvairiausius sudėtingus moralinius klausimus. Kaip reikėtų elgtis? Ką mes darytume šioje situacijoje? Koks būtų teisingas sprendinys?
Kartais jaučiu, kaip tiesiog pakimbu teoriniuose svarstymuose, nes juk kartais, deja, o kartais, laimė, trūksta gyvenimiškos patirties, kuri tuos žodžius būtų išbandžiusi konkrečiais atvejais. Tada dažnai atsiremiu į Tave. Juk kiekvienas Tavo žodis apie tai, kad nedera pasiduoti kerštui, nes priešingu atveju laimės jo skleidėja, kad nedera klijuoti kolektyvinių etikečių, nes taip į vieną krūvą sumetami ir kaltieji, ir tie, kurie su jais kalba ta pačia lūpų, bet ne širdies kalba, kad dera mokytis atleisti ir nesinešioti pykčio, kuris įkalina praeityje, buvo išbandytas skaudžiomis Tavosiomis patirtimis. Tad, mieli mokiniai, čia jau ne mano pasvarstymai, o konkreti gyvenimo tikrovė žmogaus, kuris kiekvienam mūsų šiandien gali liudyti, ką reiškia likti žmogumi tamsiausioje gyvenimo naktyje, sakydavau jiems. Ir ten, kur jų nepasiekdavau aš, pasiekdavai Tu, miela Irena.
Prof. Irena Veisaitė darbe Atviros Lietuvos fonde 2008 m. vasarį. Evgenios Levin nuotrauka
Miela Irena, rašytoja Hilary Mantel savo paskaitoje priminė šv. Augustino žodžius, kad mirusieji tiesiog yra nematomi, tačiau tai nereiškia, jog jie mus palikę. Lygiai taip ir tu esi ir, neabejoju, ne man vienam, o visiems bičiuliams, kurie sudėtingą apsisprendimo akimirką užduoda klausimą, o ką gi šiuo atveju patartų Irena. Esi visada, kai susitinka du ar daugiau žmonių, kurie galbūt šiandien vieni kitiems tebebūtų prašalaičiai, bet tu juos supažindinai ir paskatinai ką nors prasmingo nuveikti drauge. Esi kiekvieną kartą, kai norisi praeiti pro kažkokią problemą, tačiau sieloje skamba tavo balsas: „O kas gi tada kitas, jei ne tu?“
Tad ši Tavojo gimtadienio diena, miela Irena, yra džiaugsmo ir dėkingumo už Tavąjį gyvenimą diena. „Donatėli, žinok, aš visada liksiu su tavimi“, – tarei per paskutinįjį mudviejų pokalbį telefonu. Likai. Už būtį, miela Irena! Už visus, kurie mylėjo žinodami, kad žus, ir tikėdami, kad meilė vis dėlto nežus.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir ansamblis „Fajerlech“ kviečia į PURIM šventę
Kada: Kovo 5-ąją, 16 val.
Kur: „Beigelių krautuvėlėje“ (Pylimo g. 4, Vilnius)
Programa: „Purim špil“ karnavalas, gyva muzika ir kitokios linksmybės
Dress kodas: karnavalinis kostiumas ir gera nuotaika
Bilietai ir informacija: (+370) 687 79309
Kaina: 35 eur. Vaikams iki 13 m. 20 Eur.
Istorija
Purim – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Pasakojama, kad karaliaus Ahasvero patarėjas Amanas nekentė žydų, todėl pasiūlė karaliui juos sunaikinti mainais už didelius turtus.
Pasiūlymas buvo priimtas ir laikomas didžiulėje paslaptyje, tačiau žydai apie didelį pavojų sužinojo. Karalienė Estera buvo žydų kilmės, sinedriono pirmininko Mordekajaus dukterėčia. Ji liepė žydams tris dienas pasninkauti. Be to, ji ketvirtą dieną nuėjo pas karalių prašyti pasigailėti žydų tautos. Karalius neatsispyrė gražuolei žmonai ir sutiko, o vėliau pakorė Amaną.
Papročiai
Žodis purim reiškia burtą, kurį karalius metė norėdamas išrinkti dieną, kada bus sunaikinti visi žydai, todėl per Purim šventę vaikai žaidžia vilkeliais.
Judėjai per Purim šventę skaito Esteros knygą, kurioje pasakojama apie žydaitę Esterą, tapusią Persijos karaliaus Ahasvero žmona.
Svarbiausia šių laikų purimo šventės tradicija – tai Esteros ritinio, pasakojančio Purim istoriją, skaitymas sinagogoje. Skaitymo metu pasigirdus Amano vardui, visi ima belsti, kelti triukšmą specialiomis tarškynėmis ir t. t. Taip daroma todėl, kad nebūtų girdimas Amano vardas ir jis būtų ištrintas iš žmonių atminties.
Purim yra linksmiausia žydų šventė, jos metu priimta ir netgi būtina persirengti, rengti karnavalus, paradus, daug vaišintis, dovanoti maistą kitiems.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie profesoriaus Eliyahu Stupelio netektį.
Profesorius Stupelis – kardiologas ir klinikinės kosmologijos specialistas, kurio atradimai ir indėlis į šias mokslines sritis yra plačiai žinomi.
E. Stupelis gimė 1929 m, Kaune, vėliau išvyko į Izraelį, kur dirbo Beilinsono ligoninėje Petah Tikvoje.
Lietuva visada išliko profesoriaus gimtine. Jis dažnai atvykdavo skaityti paskaitas studentams ir dalyvauti bendruose projektuose su Lietuvos kardiologais.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2022 m. gruodžio 18 dieną, po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 77-uosius metus, mirė ilgametis Panevėžio miesto žydų bendruomenės valdybos narys Michail Grafman. Puikus žmogus, visada rūpinosi savo šeima, buvo atsakingas bendruomenės veikloje. Reiškiame nuoširdžią užuojautą vaikams: Jurijui, Julijai ir Simonai, jo anūkams ir proanūkiams bei artimiesiems.
Urna bus pašarvota 2022 m. gruodžio 21d.(trečiadieni) 9 val.
Laidojimo namuose „Ramybės takas“ (Rožyne)
Atsisveikinimas su velioniu 2022m. gruodžio 22 d.(ketvirtadieni) 14 val.
Seimas antradienį patvirtino 37 mln. eurų kompensacijas už nacių ir sovietų nusavintą asmeninį žydų turtą.
Parlamentas 72 balsais „už“, šešiems parlamentarams buvus „prieš“ ir dviem susilaikius priėmė naujos redakcijos Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą. Jis turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio.
Naujas kompensacijas skirti pasiūliusi premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad Lietuva jau yra kompensavusi praradimus už žydų religinių bendruomenių turtą, tačiau už privačių asmenų nacionalizuotą turtą nėra atlyginta.
„Yra dvi skirtingo turto rūšys, dėl vieno sprendimas buvo rastas, dėl kito sprendimo buvo ieškoma, gal nuoširdžiai, gal nelabai nuoširdžiai, manau, kad Vyriausybei pavyko jį sutarti ir pasiūlyti, ir šiandien mes įstatymą svarstome“, – sakė premjerė.
Žydams jau baigiamos išmokėti kasmet skiriamos kompensacijos už nusavintą religinių bendruomenių turtą – 37 mln. eurų įsipareigota išmokėti per dešimtmetį ir procesas turėtų būti užbaigtas iki kitų metų kovo.
Kaip ir dabartinės, naujos kompensacijos bus skirtos Geros valios fondui, kuris jas išmokėtų turto savininkams bei paveldėtojams. Prašymų būtų laukiama iki 2023-iųjų pabaigos, kompensacijos būtų išmokėtos per 2024–2030 metus.
Nauja įstatymo redakcija numato, kad simbolinės kompensacijos bus skiriamos už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą turtą, kuris priklausė iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusiems žydų tautybės asmenims.
Kritikavo „niekingai mažas lėšas“
Numatyta, kad kompensacijos būtų skiriamos, kai šie asmenys neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisės į turtą ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn, dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų.
Nauja įstatymo redakcija taip pat leis 5–10 mln. eurų fondui skirti individualių prašymų dėl kompensacijos už nekilnojamąjį turtą tenkinimui. Vienam asmeniui išmokama piniginė suma nepriklausytų nuo nukentėjusiam priklausiusio nekilnojamojo turto vertės.
Prieš projektą kalbėjusi opozicinės Lietuvos regionų frakcijos atstovė Agnė Širinskienė teigė, jog žmonėms iš naujų kompensacijų bus skiriamos „niekingai mažos lėšos“, ir ateityje žydų bendruomenės atstovai vėl galės kreiptis kompensacijų, argumentuodami, kad jiems praradimai nebuvo atlyginti.
„Man tas neadekvatumas, kai skiriamos niekingai mažos lėšos žmonių parastam turtui kompensuoti, kelia labai daug klausimų, ar mes vėlgi neturėsime to grįžimo atgal ir po kurios meto vėl (atsiras) grupės nepatenkintų žmonių, kurie sakys, kad jų turtas nebus kompensuotas“, – sakė A. Širinskienė.
Premjerė teigė, kad Lietuvoje per Holokaustą išžudžius didžiąją dalį žydų nėra kam į kompensacijas pretenduoti, todėl dalis būtų skiriama bendruomenei.
„Kiek bus žmonių, kurie negalėjo pasinaudoti restitucijos įstatymais ir kreiptis dėl savo privataus turto su dokumentais, mes pasakyti negalime, galime tik spėlioti. Didžioji dalis žmonių buvo sunaikinta, neišliko, nėra kam tą kompensaciją mokėti, todėl mokame ją bendruomenei“, – sakė I. Šimonytė.
Kėlė klausimus dėl fondo
Prieš įstatymą kalbėję parlamentarai teigė, jog jis kiršina žydų organizacijas – tai rodo ir per svarstymą gauti protesto laiškai iš kai kurių bendruomenių, pvz., Kauno – o taip pat ir visą visuomenę.
„Svarstant įstatymą komitetuose buvo jausmas, ir labai didelis, kad yra susitarta su viena žydų bendruomene, visiškai ignoruojant kitas, nes laiškų ir protesto buvo ne tik iš Kauno, bet ir iš kitų Lietuvos miestų“, – sakė A. Širinskienė.
Lietuvos regionų frakcijos atstovas Remigijus Žemaitaitis teigė, kad parlamentas skirdamas kompensacijas „sukiršina žydų bendruomenę ir sukiršina lietuvių bendruomenę“.
Įstatymas numato, kad kompensacija būtų mokama iš valstybės biudžeto į Vyriausybės paskirtą fondą, šią funkciją atlieka Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas.
Numatyta, kad fondo kolegialus valdymo organas turi atstovauti Lietuvos žydų bendruomenei, Lietuvos žydų religinei bendrijai, kitoms žydų religiją, sveikatos apsaugą, kultūrą ir švietimą Lietuvoje puoselėjančioms organizacijoms ir įstaigoms, jeigu jos pareiškia tokį norą.
Konservatorius Emanuelis Zingeris pripažino, kad žydai nėra vieningi dėl kompensacijų išmokėjimo Geros valios fondui, bet ragino balsuoti už įstatymą, kad būtų atstatytas istorinis teisingumas, kartu pasiliekant „galimybę įtakoti fondą ir padaryti jį atviresnį pasiūlymams“.
„Premjerė pasakė, kad ji girdi tuos balsus visuomenės, kurie nepatenkinti dalinimu, ir aš manyčiau, kad rinkimai žydų bendruomenės viduje neturėtų būti įtakoti pinigų dalinimo, gaunamo iš mūsų. Aš pasakyčiau, kad yra problemų, bet siūlyčiau balsuoti už, nes tai yra teisingumo atstatymo pradžia“, – kalbėjo E. Zingeris.
Kaltino skaldymu
Vyriausybei pasiūlius atnaujinti Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą Kauno žydų bendruomenė išplatino kelis viešus laiškus, kritikuodama iniciatyvą.
„Kai kurių Vyriausybės ir Seimo narių teiginiai, kad „mes nesikišam į bendruomenių ginčus“, „tegul patys aiškinasi“, yra ne kas kita, kaip pažeminimas, kaip kaulo numetimas alkaniems. (…) Jūs jau įsikišot į Lietuvos žydų bendruomenės reikalus priimdami tokį „Geros valios aktą“, suskaldėt ir taip trapią Lietuvos žydų bendruomenę, dabartinį Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimą paversdami farsu ir pasityčiojimu iš žydų religijos“, – į politikus kreipėsi Kauno žydų bendruomenė.
Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky BNS yra sakiusi, kad įstatymas dėl naujų 37 mln. eurų kompensacijų yra kompromisinis, tačiau bendruomenė jį vertina teigiamai, o jo priėmimas bus „tam tikras išbandymas valstybei“.
Per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų.
Lietuvos žydai ir Lietuvos žydų religinės bendruomenės patyrė kelias nekilnojamojo turto nacionalizacijas. Ji prasidėjo pirmosios sovietų okupacijos metais 1940 metais.
Vokietija, užėmusi Lietuvos teritoriją nacionalizacijos neatšaukė, o po to sekusi antroji sovietų okupacija galutinai atėmė Holokausto aukų turtą.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vyriausybė sveikina Seimo sprendimą dėl 37 mln. eurų kompensacijų žydams už nacių ir sovietų nusavintą asmeninį žydų turtą, antradienį paskelbė JAV ambasada Vilniuje.
„Šio įstatymo priėmimas yra svarbus žingsnis pripažįstant Holokausto tragediją Lietuvoje. Priimtas įstatymas kalba ne tik apie praeities nuoskaudas. Jis taip pat yra apie Holokausto atminimo išsaugojimą ateities kartoms ir bendrą kovą prieš netoleranciją ir neapykantą“, – pranešime cituojamas JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas.
JAV specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain sako, kad priimdama šį įstatymą Lietuva žengė dar vieną svarbų žingsnį vykdydama restitucijos įsipareigojimus.
„Tai Holokaustą išgyvenusiems ir jų šeimoms yra didelės praeities skriaudos pripažinimas“, – pažymi JAV specialioji pasiuntinė.
Seimas antradienį priėmė naujos redakcijos Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, kuris numato 37 mln. eurų kompensacijas už nusavintą asmeninį žydų turtą. Jis turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio.
Naujas kompensacijas skirti pasiūliusi premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad Lietuva jau yra kompensavusi praradimus už žydų religinių bendruomenių turtą, tačiau už privačių asmenų nacionalizuotą turtą nėra atlyginta.
Žydams jau baigiamos išmokėti kasmet skiriamos kompensacijos už nusavintą religinių bendruomenių turtą – 37 mln. eurų įsipareigota išmokėti per dešimtmetį ir procesas turėtų būti užbaigtas iki kitų metų kovo.
Kaip ir dabartinės, naujos kompensacijos bus skirtos Geros valios fondui, kuris jas išmokėtų turto savininkams bei paveldėtojams. Prašymų būtų laukiama iki 2023-iųjų pabaigos, kompensacijos būtų išmokėtos per 2024–2030 metus.
Nauja įstatymo redakcija numato, kad simbolinės kompensacijos bus skiriamos už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą turtą, kuris priklausė iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusiems žydų tautybės asmenims.
Per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų.
Lietuvos žydai ir Lietuvos žydų religinės bendruomenės patyrė kelias nekilnojamojo turto nacionalizacijas. Ji prasidėjo pirmosios sovietų okupacijos metais 1940 metais.
Vokietija, užėmusi Lietuvos teritoriją nacionalizacijos neatšaukė, o po to sekusi antroji sovietų okupacija galutinai atėmė Holokausto aukų turtą.
Žydai visame pasaulyje šį sekmadienį pradėjo švęsti Chanuką. O Vilniaus choralinėje sinagogoje pirmadienio vakare įvyko Chanukos žvakės uždegimo ceremonija. Šviesos ir žvakių šventė pagal judėjų tradicijas tęsiasi aštuonias dienas – šiemet Chanuka prasidėjo gruodžio 18 d. vakarą ir truks iki gruodžio 26 d. vakaro, rašoma Lietuvos žydų bendruomenės pranešime žiniasklaidai.
Šventės metu simbolinę žvakę uždegė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, o sinagoga bus atvira visiems vilniečiams.
„Uždegdama Chanukos žvakes žydų bendruomenė kasmet siunčia šviesos ir bendrumo žinią visoms tautinėms Lietuvos bendruomenėms ir žydų bendruomenėms visame pasaulyje. Norime priminti, kad didžiausius iššūkius galime įveikti tik būdami ir veikdami kartu, bendraudami ir stengdamiesi suprasti vieni kitus – įžiebti žinių, supratimo ir tolerancijos šviesą. Šviesos dalimi galime būti visi“, – sako Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky.
Visas šventės dienas įprasta susiburti, linksmintis ir vaišintis tradiciniais aliejuje kepamais Chanukos valgiais – spurgomis ir latkėmis (bulviniais blynais). O vaikus šventės proga pasiekia tradicinės dovanos. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė A. Kukliansky primena, kad Chanukos latkes litvakai nuo seno valgo su bruknių uogiene.
Tradicija Chanukos proga uždegti žvakę pasaulyje yra labai sena. Per Chanuką minimi II a. pr. m. e. įvykiai: žydų sukilimas prieš užkariautojus seleukidus ir Jeruzalės Šventykloje įvykęs stebuklas, kai po pergalės sugrįžę į Jeruzalės Šventyklą Jehuda Makabi ir jo broliai judėjai nerado ten ritualams tinkamo aliejaus, išskyrus vieną ąsotėlį, kuriame esančio aliejaus būtų užtekę tik vienai dienai. Tačiau įvyko Chanukos stebuklas ir aliejus degė aštuonias dienas. Prisimindami šį stebuklą, išminčiai nutarė, kad kasmet pagal žydų kalendorių nuo Kislev mėnesio (paprastai tai sutampa su gruodžio mėnesiu) 25 dienos, aštuonias dienas bus švenčiama Chanukos šventė. Nuo to laiko iškilmingai ir linksmai, su šokiais, muzika ir dainomis švenčiama šviesos šventė.
Pagrindinis Chanukos ritualas yra kas vakarą saulei nusileidus, iškart po „Maariv“ maldos, uždegti po žvakę ant chanukija vadinamos žvakidės. Kiekvieną šventės dieną yra uždegama po vieną žvakę. Minint Chanukos stebuklą įprasta valgyti aliejingą maistą, žaisti vilkeliais arba dreideliais, o vakare įžiebti Chanukos žvakutes. Chanukijas statomos ant palangės, kad jos visame pasaulyje skelbtų šventės stebuklą.
Chanukijos visame pasaulyje įžiebiamos ne tik namuose ar bendruomenės patalpose, bet ir viešuose vietose ar valstybinėse institucijose. Chanukos žvakes nuo gruodžio 18 d. vakaro degs ir regioninių Lietuvos žydų bendruomenių Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Ukmergėje, Švenčionyse narių namuose ir bendruomenių patalpose.
Prasidėjo Chanukos šventė, minima viso pasaulio žydų. Šiemet jos pabaiga sutampa su viena didžiausių katalikų pasaulio švenčių – Kalėdomis. Apie šią šventę ir jos tradicijas pasakoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Gruodžio pabaigoje nemaža grupė romų ir žydų bendruomenių atstovų viešėjo Varšuvoje ir net dvi dienas praleido Žydų muziejuje POLIN. Iš karto norisi pasidalinti rekomendacija – skirkite tam mažiausiai tris dienas, nes informacijos gausa, modernios ekspozicijos, gilus turinys tiesiog užburia.
Pagrindinė muziejaus ekspozicija skirta žydų istorijai nuo senų iki modernių laikų, o besikeičiančių parodų erdvėse suspėjome pamatyti parodą, skirtą žydų kulinarinėms tradicijoms “What’s Cooking?” – Kas verda?. Taip pat susitikome ir su POLIN edukacijų vadove ir parodos apie žydų virtuvę kuratore.
“Praktiškai, mano mokiniams tai yra reguliaraus darbo vieta”
– apie POLIN muziejų sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos tradicijų dėstytojas Algis Davidavičius
Kodėl tokie mokomieji vizitai turi būti privalomi visiems, dirbantiems žydų paveldo puoselėjimo ir tyrinėjimo srityje? Atsakymas paprastas – nėra nieko stipresnio ir kokybiškesnio Lietuvos pašonėje nei šis muziejus Varšuvoje, nėra nieko kelių šimtų kilometrų spinduliu, kas galėtų konsoliduoti ekspertų, istorikų bei kitų specialistų pajėgas ir perteiktų tiek daug informacijos tokiu išsamiu, moderniu ir patogiu formatu kaip POLIN muziejus.
Kas ta žydų kulinarijos tradicija per edukacijas?
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dar 2016 m. atvėrė žydiškos kavinė Beigelių krautuvėlės duris vilniečiams ir miesto svečiams ir iš karto susilaukė pasaulinio dėmesio Čia iki šiol kepamos chalos, sukami įmantrūs teiglach, verdamas žydiškas penicilinas – sultinys su macos kukuliais, o per šventes kemšamas litvakiškas karpis. Šį maistą atpažįsta vyresnioji karta, nes kapoti silkę ir kepenėles Lietuvos šeimininkės mokėsi iš žydžių kaimynių.
Simboliškas sutapimas – tiek Beigelių krautuvėlės atidarymą tiek po 7 metų įvykusį vizitą rėmė tas pats fondas, kurio pagrindinė misija remti žmogaus teises ginančias iniciatyvas. Tad nuo 2016 m. BK kovoja su diskriminacijos ir antisemitizmo apraiškomis kepdama beigelius ir pristato litvakiškos virtuvės patiekalus bei tradicijas.
Beigelinė, tai sinagoga žydam pasauliečiams.Tai ne muziejus, bet socialinė, kultūrinė, gurmaniška patirtis. Dažnai bendruomenė kviečia kartu pasitikti Šabatą, taip pristato gislesnį žydų tradicijų supratimą. Kiekviena vieša šventė neapsieina be žydiškų saldėsių ar košeriniomaisto ypatingiems svečiams.
Žasis, žasies taukai ir kuom svarbus česnakas
Žydų kulinarinis paveldas skaičiuoja šimtmečius ir gefilte fiš (farširuota žuvis) tiek pat metų nekeičia savo keistos konsistencijos ir drebučių atspalvio su pervirta morka. Senoji, tradicinė žydų virtuvė – pripažinta pasaulyje, o pasak istorikų pasaulio paveldo sąraše yra ir Lietuvos pėdsakas, palikęs populiariąsias beigelines. Didžiuojamės tuo, kad pavyko mažais žingsneliais atgaivinti šį paveldą ir nesustoti. Nuo 2016 m. pavyko pasiekti ne tik nostalgiškai žydų virtuvę menančius kaimynus, bet ir jaunąją Lietuvos kartą. Keli šimtai moksleivių pagal Kultūros paso programą ir progresyvių mokytojų iniciatyva apsilankė BK organizuojamose edukacijose, kepėme chalas ir ragavome beigelius miestuose ir miesteliuose visoje Lietuvoje.
Kinder tiš (vaikų stalas jidiš) kasmet sulaukia didėjančio mažųjų kulinarų skaičiaus tarkuojant bulves, sukant blinces, verdant buljoną, o vaikų tėveliai nuolat reikalauja edukacijų suaugusiems. Tarp maisto ruošos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės edukatorės stengiasi pasakoti kiekvieno patiekalo esmę ir prasmę – juk viskas parašyta Toroje.
Kiekvieną kartą sulaukiame klausimo apie specifiškai litvakų virtuvei būdingus patiekalus ir kaip juos atrasti tarp gausios žydų patiekalų pasiūlos.
Koks turėtų būti sekantis žingsnis – tikriausiai nesustoti, o gal net pradėti bėgti pirmyn, kol dar bendruomenės nariai prisimena autentišką litvakiškų patiekalų skonį ir kvapą ir turi jėgų receptus perduoti jaunajai kartai.
Šabatinės staltiesės menininkės akimis
Grįžkim į Varšuvą. Laikinąją parodą apie žydų virtuvės tradicijas apžiūrėjome per kelias valandas su gide. Vertinome ne tik turinį, bet ir visą ekspozicijos dizainą, pasakojimo seką, surinktus eksponatus, meninius intarpus apie Šabato staltieses ir žvakių uždegimą. Viena erdvė nuosekliai pasakojo istoriją ir virtuvės taisyklių pagrindus, kurie surašyti Toroje ir remiasi Košerio taisyklėmis.
Apžiūrėjome retus eksponatus – pavyzdžiui gyvulių ir paukščių skerdimo peilius ir Lietuvos, aliuminius puodus, kelis įrankius, lydytų paukštienos taukų indelius. Eksponatai iš Europos žydų bendruomenės yra labai retas dalykas, nes Holokaustas sunaikino viską. Matėme kaip kepama maca Kabule ir Lydoje. Ypač svarbūs ir reti eksponatai yra garsiosios Fanios Levando iš Vilniaus receptų knyga ir archyvinės nuotraukos.
Fania Lewando (centre) kartu su savo kulinarijos mokyklos mokinėmis
Dalis pasakojimo susijęs su JAV žydų diasporos kasdienybe, nes būtent čia iškeliavo didelė Rytų Europos žydų bendruomenės dalis, čia suklestėjo beigeliai.
Žydų kulinariojos testas vaikams
Kol apžiūrėjome parodą, erdvėje nuolat lakstė vaikai su rašikliais, pieštukais, popieriais, kuriuos įnirtingai pildė ir spalvino. Žavu buvo matyti jų degančias akis ieškant chalos recepto ar košerinio žvėries atvaizdo. Tai dar vienas modernaus muziejaus darbo su lankytojais aspektas – absoliutus įtraukimas mažo ir seno. Na o antrasis ekspozicijos aukštas kvietė suptis ant beigelio sūpuoklių, virti čiolnto puodą iš teisingų ingredientų ir pinti chalos pynes!
Kviečiame pažiūrėti mūsų foto akimirkų albumą ir POLIN virtualią parodą, kuri taip pat profesionaliai integruota į visą pažinimo ir mokymosi paketą, kurį norisi vėl ir vėl atsiversti, kaip ir pačios parodos katalogą.
Tad kada susitiksime litvakiškos virtuvės erdvėse Vilniuje, Žąsliuose, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šeduvoje, Telšiuose…?
O kelionės įspudžius užfiksavo lrt.lt laida MENORA (žiūrėti nuo 15.36 min)
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę į parodą ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
Gruodžio pabaigoje projekto EVZ dalyviai svečiavosi POLIN muziejuje Varšuvoje. 2016 metais muziejui buvo skirtas prestižinis apdovanojimas – muziejus buvo išrinktas Europos 2016 metų muziejumi (European Museum of the Year Award 2016). Nuolatinėje parodoje, naujausių technologijų dėka, galima keliauti laiku ir pamatyti, kaip atrodė beveik 1000 metų trukusi Lenkijos žydų istorija – nuo momento, kai žydai atvyko į dabartinės Lenkijos teritoriją iki dabartinių laikų, kurie paženklinti siaubinga žydų drama II pasaulinio karo metais.
Diskusija kartu su romų ir žydų tarptautine bendruomene muziejaus edukacijų erdvėje.
Kartu keliavę jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai dar kartą įsitikino, kad Lenkijos ir Lietuvos istorija turi daug ką bendro. O Lietuvos žydų bendruomenėje dažnai pasakojama, kad Varšuvos buvo bent jau dvi: iki 1939 m. ir po 1945 m. bei kaip atsitiko taip, kad rasti tikrą Varšuvietį prilygsta tikro gintaro atradimui Baltijos jūros pakrantėje (teoriškai galima, o praktiškai – mažai kam pavyksta).
Mūsų gidė kalbanti gal 7 kalbom.
Šis muziejus yra didžiulė istorija ir mes turime moralinę pareigą ją papasakoti“, – sakė muziejaus gidė. Buvusio žydų geto vietoje pastatytas švytintis muziejaus pastatas yra kontrastas įspūdingam juodo granito monumentui priešais jį, kuriuo pagerbiami 1943 metų geto sukilimo didvyriai.
Daugelį amžių 80 proc. pasaulio žydų gyveno Lenkijoje. Dalyviai vedini gidės pasinėrė į istoriją per multimedijos instaliacijas, tekstus, muziką, paveikslus ir atkurtas kasdienio gyvenimo scenas.
Lenkijos miškas.
Pagrindinė ekspozicija prasideda nuo legendos apie pirmųjų žydų atvykimą į Lenkiją viduramžiais. Eidami per didžiulį Lenkijos mišką žydai išgirdo balsą iš dangaus, sakantį „Po lin“ – hebrajiškai tai reiškia „ilsėkitės čia“. Taip Lenkijai buvęs duotas vardas. Lenkija tapo saugiu prieglobsčiu iš Prancūzijos, Reino krašto ir Ispanijos išvarytiems žydams. 1765 metais Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje gyveno 750 tūkst. žydų. 1939 metais tas skaičius siekė 3,3 mln. – maždaug 10 proc. visos Lenkijos gyventojų. Karą išgyveno tik 200-300 tūkst. žydų. Dauguma jų emigravo, o paskutinė emigracijos banga vyko po komunistų režimo surežisuotos 1968 metų antisemitinės kampanijos.
Apie baisųjį Holokausto laikotarpį Lenkijos žydų istorijoje bei Panerių masines žudynes Lietuvoje – taip pat pasakojama naujajame muziejuje. Šiandien maždaug 7 tūkst. šalies gyventojų priklauso maždaug 30-čiai žydų organizacijų, dar keli tūkstančiai žmonių turi žydiškas šaknis.
Lietuvos žydų bei romų bendruomenių nariai kartu su muziejaus darbuotojais diskutavo apie besiformuojančią tolerancijos ir empatijos atmosferą, kuri jei ir nėra plačiai išplitusi, ji atveria kelią kitam ilgalaikiam žydų bei romų buvimui Lenkijoje ir Lietuvoje.
Seminaro metu Lietuvos romų bendruomenės lyderiai džiaugėsi susitikimu su Varšuvos romų bendruomenės atstovais diskutavo apie romų kalbos skirtumus ir panašumus Lenkijoje bei pasidžiaugė, kad jei palyginsime romus su karaimais, totoriais, žydais, kurie gyveno Lietuvoje, jau beveik niekas nekalba savo kalbomis. Jau beveik nebėra žydų, kurie kalbėtų jidiš kalba, o romai sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir vis dar plačiai ją naudoja.
Ekspozicijos akcentas yra 18-ojo amžiaus medinės sinagogos iš prieškarinio Gvozdzeco miesto, dabar esančio Ukrainos teritorijoje, polichrominių ištapytų lubų replika.
lenkijos romų bendruoemnės pranešimas:
Straipsnis paruoštas įgyvendinant projektą, „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation
Šią kelionę ir galimybę susitikti su Lenkijos romų bendruomenės aktyvistais iš dalies rėmė Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis įgyvendinat projektą “Hear the Other – open dialogue on historical justice and memory: empowering Jewish and Roma community leaders”.
Kad neprailgtų Chanukos laukimas, o ir taptų prasmingesnis, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiaudama su GISHUR iniciatyva surengė chanukijų dirbtuves. Jas kepėm, klijavom, kirpom, karpėm , tepės, piešėm, dėliojome ir lankstėm. Išsirinkite gražiausią!
GISHUR iniciatyva įgalina Europos žydų bendruomenių lyderius ir aktyvistus mesti iššūkį ksenofobijai ir skatinti dialogą su pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais ir migrantais.
Koordinuojamas HIAS Europe, bendradarbiaudamas su CEJI ir Paideia, GISHUR siekia šio tikslo burdamas koalicijas, stiprinant bendruomenių gebėjimus.
2022 m. pradžioje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovai susipažino su GISHUR komandos sukurta medžiaga apie žydų šventes ir papročius. Naudojantis šiais resursais Europos žydų bendruomenės gali lengviau edukuoti įvairias bendruomenes, rengti kultūrines edukacijas ir bendradarbiauti su organizacijomis, dirbančiomis su migrantų grupėmis.
Ištekliai taip pat siūlo praktinę pagalbą ir patarimus planuojant panašius renginius, daugybę pedagoginių priemonių ir metodų, kurie gali būti naudingi palengvinant šviečiamąją veiklą.
Maloniai kviečiame į Nataljos Cheifec paskaitą.
Jūs sužinosite:
10-ties Visagalio įsakymų esmę
Kokia bausmė gresia pažeidus įsakymą
Aštuonias įstatymo “NEVOK” prasmes
Kas yra žudikas judaizme
Kurio įsakymo nevykdymo pasekmės yra nepataisomos.
Apie visa tai Jums papasakos bei į Jūsų klausimus atsakys edukatorė Natalja Cheifec. Paskaita vyks Lietuvos Žydų (litvakų) bendruomenės ZOOM svetainėje.
Susitikime gruodžio 14 d. 17:30 val.
Registruokitės nuorodai gauti >>https://bit.ly/3K73kEE
