Mieli mūsų vaikai ir tėveliai!
Maloniai kviečiame kartu su mūsų šauniąja madriche Mišele sutikti Šabatą.
Šabato sutikimas. vyks ZOOM birželio 05 d. 17:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
15min.lt
1951 m. įkurto Mosado (hebrajiškas žodis „mossad“ reiškia „įstaiga“, „tarnyba“) jėgos šaltinis –anoniminiai agentai: vyrai ir moterys, rizikuojantys gyvybe dėl savo šalies interesų, gyvenantys atskirai nuo šeimų ir besidangstantys tariamomis tapatybėmis, vykdantys narsias operacijas priešiškose valstybėse, kur menkiausia klaida gali lemti sulaikymą, kankinimus ar net mirtį. Šaltojo karo metais blogiausia, kas galėjo nutikti agentui, sugautam Vakaruose ar komunistiniame bloke, – būti apkeistam į kitą agentą ant šalto ir ūkanoto tilto Berlyne. Rusas ar amerikietis, britas ar rytų vokietis agentas visada žinojo, kad yra kas išgelbės jį iš sunkios padėties, tačiau vieniši Mosado kariai neturėjo mainų galimybės – už drąsą jie mokėjo gyvybe. Šioje knygoje pasakojama apie svarbiausias Mosado misijas, tokias kaip nacių nusikaltėlio, už „žydų klausimo“ sprendimą tiesiogiai atsakingo SS oberštumbanfiurerio A. Eichmanno sulaikymas 1960 m. Argentinoje, ir drąsiausius herojus, atskleidžiamos klaidos ir nesėkmės, ne kartą metusios šešėlį šios tarnybos įvaizdžiui, sudrebinusios ją iš esmės.
„Šioje vietoje 1933–1944 m. stovėjo žydų mokslo instituto JIVO pastatas“, – skelbiama atminimo lentoje, stūksančioje Vilniuje, šalia Vivulskio gatvės 18 numeriu pažymėto pastato. Apie tai, kodėl ši organizacija tokia svarbi, kalbamės su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove dr. Lara Lempertiene.
Vilnius – akademinio žydų gyvenimo centras
Pašnekovės žodžiais kalbant, žydų mokslo instituto pagrindinė veikla, lauko tyrimai, susirašinėjimai, veiklos koordinavimas, medžiagos rinkimas ir saugojimas koncentravosi Vilniuje. Kituose Europos ir pasaulio miestuose, nuo Varšuvos iki Buenos Airių, buvo įsteigti mažesni filialai. Vienas toks, beje, įsikūrė ir Niujorke.
Prie 1925 metais Vilniuje įsteigto YIVO vairo stojo dr. Maksas Vainraichas, žmogus, aktyviai prisidėjęs prie instituto ištakų ir dalyvavęs jau minėtos tarptautinės žydų intelektualų grupės veikloje. Be to, kaip teigė 15min pašnekovė, M.Vainraichas vėliau yra sakęs, kad Vilnius žydų akademinio gyvenimo centru tapo neatsitiktinai, o iš esmės yra tinkamiausias miestas YIVO idėjai įgyvendinti.
„Tai buvo vienintelė žydų akademinė institucija. Jokio žydų universiteto nebuvo, todėl YIVO suvienijo norinčius tyrinėti savo kultūrą. Žinoma, valstybiniuose universitetuose žydai mokėsi, bet vienintelės su jų kultūra bent kiek susijusios studijos vyko Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedroje. Tai reiškia, kad akademinis tyrimų institutas atsirado tuščioje vietoje – anksčiau nieko panašaus nebuvo.
„YIVO idėją labai palaikė Albertas Einsteinas, bet jis buvo tiksliųjų mokslų atstovas, todėl organizacija jo darbų nepublikavo“, – pasakojo Judaikos tyrimo centro vadovė ir pridūrė, kad tarp instituto publikacijų galima atrasti ir į jidiš kalbą išverstų Sigmundo Freudo darbų.
Nuotrauka iš Yad Vashem archyvo,/Sugriautas JIVO pastatas Vivulskio g. 18, Vilnius. Archyvinis numeris 1044/122. Nuotrauka iš Yad Vashem archyvo
Mieloji Roza,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.
Mazl Tov ir iki 120-ies!
1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.
Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.
Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.
Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.
Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…
Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.
Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.
Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.
Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.
Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.
Vokietijos laikraščio pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse.
Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.
lrytas.lt
Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius, galime jį vadinti litvaku, įsigijo prabangią vilą Izraelyje. Ji yra Herzliya Pituach mieste, šalia Tel Avivo. Nekilnojamąjį turtą Izraelyje R.Abramovičius įsigija ne pirmą kartą. Tačiau iki šiol visi pirkiniai nebuvo tokie brangūs. 2018 metais milijardierius gavo Izraelio pilietybę ir tapo turtingiausiu šios šalies piliečiu. Nuo tada jis vis įsigija nekilnojamojo turto.
R. Abramovičiaus protėviai – litvakai iš Tauragės. 1941 m. pavasarį, praėjus metams po to, kai Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, turtinga Abramovičių šeima buvo ištremta į Sibirą. Šeima buvo atskirta. Senelė buvo nusiųsta į Permę, o senelis į Krasnojarsko karštą.
Abramovičiaus senelis gimė Eržvilke, o močiutė Toibė Berkover – Jurbarke. Romano senelis Nachmanas Abramovičius mirė 1942 m. lageryje, Krasnojarsko krašte, senelė Toibė, likusi viena, išaugino tris sūnus, vienas jų – Aronas Arkadijus, Abramovičiaus tėvas.
Leibo Slonimskio XX amžiaus pradžioje fotografuota Panevėžio Turgaus aikštė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Daiva Savickienė
Senosios Panevėžio ir jo gyventojų fotografijos leidžia praskleisti praeities šydą.
Prieš beveik du šimtmečius išrasta fotografija greitai tapo pagrindine istorijos tėkmės liudytoja.Pradžioje ne kiekvienam prieinama, ilgainiui ji pakankamai išpopuliarėjo, kad fiksuotų ir kasdienio žmonių gyvenimo atspindžius. Savo darbuose juos įamžino ir Panevėžio fotografai, šitaip garsinę ir miesto žydų bendruomenę.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė patvirtina, kad iš pradžių fotografija buvo turtingųjų verslas ir pramoga.
Miesto fotografai tarpusavyje smarkiai konkuravo, tad vieni tepadirbdavo metus kitus ir būdavo priversti uždaryti savo ateljė, kiti įsitvirtindavo ilgesniam laikui.
Tačiau keičiantis įstatymams ir pingant technologijoms, situacija pamažu kito.
1898 metų dokumentuose minėtos tik dvi Panevėžyje veikusios fotografijos studijos – Roberto Lapinio ir Jono Balodžio. Bet, daktarės Z. Pikelytės teigimu, nuo pirmosios ateljė įsteigimo iki 1915 metų liepos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė, mieste jau dirbo 21 fotografas ir net veikė fotografijos įmonė, kurios savininkas, deja, nėra žinomas.
Šiame fotografų būryje buvo ir moteris – Sara Traubė. Kiek žinoma, pirklio dukra, baigusi Panevėžio privačią žydų mergaičių gimnaziją. Gubernatoriaus leidimą fotografuoti ji gavo 1900-ųjų pradžioje ir perpirko bajoro, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos absolvento Andriaus Navlickio, ateljė Bajorų gatvėje. Turima duomenų, kad S. Traubės nuotraukos buvo apdovanotos sidabro medaliu, tačiau kur ir kada, tokios informacijos nėra.
Pasak Z. Pikelytės, iki XIX amžiaus pabaigos pagrindinis Panevėžio fotografų darbas buvo žmonių portretai. Mat tais laikais norintieji fotografuoti kraštovaizdį turėjo gauti papildomą gubernatoriaus leidimą.
Ankstyviausių miesto vaizdų autorių ir leidėjų pavardės neišliko, bet pirmasis žinomas tokių vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Tiesa, apgailestauja istorikė, ir apie šį iškilų Panevėžio žydų bendruomenės atstovą turimos žinios gana fragmentiškos.
„Regis, jis buvo aktyvus, visuomeniškas žmogus“, – sprendžia daktarė Z. Pikelytė, remdamasi išlikusiais šaltiniais.
Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Vienas žymiausių
XIX amžiaus pabaigoje Panevėžio miesto dūma, nutarusi turėti savo matininką, 1890 metų gruodį juo išrinko braižytoją Leibą Slonimskį. Gerokai vėliau jis minimas ir kaip komisijos, įpareigotos rūpintis geležinkelio tiesimu per Panevėžį, narys, buvo išrinktas Panevėžio neturtingiems sergantiems žydams remti draugijos pirmininku, į Ugniagesių draugijos valdybą, dalyvavo Panevėžio tarpusavio kredito, Panevėžio skaitymo mylėtojų bei Panevėžio dailės mylėtojų draugijų veikloje.
Manoma, kad L. Slonimskis fotografuoti pradėjo maždaug tuo pačiu metu – XIX amžiaus pabaigoje. Pasak daktarės Z. Pikelytės, 1900 metais išleisti jo vaizdais iliustruoti atvirukai apdovanoti Kauno gubernijos Telšių apskrities Plungės žemės ūkio parodoje. Vienas tokių, pažymėtas 1900-ųjų pašto antspaudu, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Istorijos skyriaus vedėja pasakoja, kad 1903 metais Kauno gubernatorius svarstė L. Slonimskio prašymą leisti fotografuoti Kauno gubernijoje ir savo fotografijos įmonėje, veikusioje Panevėžyje, pardavinėti vaizdais iliustruotus atvirlaiškius. Bet, jos teigimu, išvysti L. Slominskio atvirukų su kitų miestų vaizdais neteko.
Pasak daktarės Z. Pikelytės, Pirmojo pasaulinio karo metai itin nepalankiai paveikė fotografijos verslą. Karo metais vokiečių leidėjai buvo išleidę L. Slonimskio užfiksuotų Panevėžio miesto vaizdų – su vokiškais užrašais ir nenurodant autoriaus pavardės.
„Vėliau L. Slonimskio pavardė nebeaptinkama“, – sako istorikė. Koks buvo tolimesnis vieno žymiausių XX amžiaus pradžios fotografų likimas, nežinoma.
Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Susigiminiavo dvi šeimos
Apie 1905-uosius metus fotografuoti miestą ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio fotografo ateljė veikė Šeduvos gatvėje. Dar, pasak daktarės Z. Pikelytės, žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje jo nuotraukos buvo apdovanotos Imperatiškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, 1908 metais – sidabro medaliu Imperatiškosios Dono-Kubanės-Tersko žemės ūkio draugijos parodoje, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909 metais.
„Parodoms jis pateikdavo padidintus meniškus portretus, Panevėžio miesto ir apylinkių vaizdus ir kitus fotografijos darbus“, – pasakoja istorikė.
Po Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmanas su šeima gyveno Laisvės aikštėje, kito ir jo ateljė adresas.
„Nepavyko nustatyti, ar Trakmanas atvirukus leido ir tarpukariu – anuomet jo antspaudu pažymėtos tik klientų užsakytos nuotraukos – portretai, grupės ir panašios, – nors tuo laikotarpiu yra išleistos kelios atvirukų serijos be leidėjo ir fotografo informacijos“, – pabrėžia pašnekovė.
Z. Pikelytės manymu, panašu, kad Henės ir Jankelio Trakmanų šeima buvo pasiturinti. Vyresnėlį sūnų Iciką jie išleido mokytis į Čekiją, kur šis studijavo Brno ir Prahos technikos universitetuose. Jaunėlis sūnus Idelis taip pat pasirinko technikos mokslus. Ir būtent per jį, pasakoja istorikė, Trakmanai susigiminiavo su kito Panevėžio fotografo Iciko Frido šeima.
Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1941 metų birželio 10-ąją – Idelis Trakmanas susituokė su Šulamit Fridaite. Prasidėjus karui, liepos pabaigoje Idelis buvo suimtas, kur ir gyveno – Kaune – ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Istorikės žiniomis, į šio kalėjimo kalinių sąrašus įtrauktas ir kitas Trakmanų sūnus. Vyriausioji Trakmanų dukra Dina karo pradžioje gyveno sostinėje.
„Tolesnį šių šeimų likimą nesunku nuspėti“, – sako daktarė Z. Pikelytė.
Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Sekė naujovėmis, bet ne mada
Tarpukariu, jau 1921 metais, Panevėžyje fotografavo ir Icikas Fridas. Jo fotoateljė buvo Bataliono gatvėje, greta judrios ir verslininkų mėgtos Respublikos gatvės.
Z. Pikelytės teigimu, tais pačiais metais išduodant pasą, I. Frido asmens kortelėje nurodoma, kad jam 38 metai, vedęs, žydų tautybės, izraelitas, fotografas, adresas – Ukmergės gatvė.
I. Fridas gana daug fotografavo. Tarp išlikusių žinomiausių jo nuotraukų – Panevėžio miesto taryba 1921–1924 metais, Panevėžio apskrities žemės ūkio tarybos nariai 1930 metais, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai 1924 metais, kariai prie šventinio stalo drauge su Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu 1925 metais, kariai ir karininkai 1925 metais, 2-ojo bataliono kariai su divizijos generolu Pranu Tamašausku 1928 metais, naujieji elektros stoties įrenginiai 1930 metais. Įdomi 1923 metų ugniagesių, vilkinčių uniformomis, su darbo amunicija bei orkestru fotografija.
„Šių nuotraukų autorystę dažniausiai rodo įspaudas su fotografo pavarde ir miestu apatiniame dešiniajame kartono kampe“, – paaiškina daktarė Z. Pikelytė, primindama, jog būtent šis fotografas įamžino Laisvės aikštės grindėjus, kurių atvaizdas pasiekė ir mus.
„1929 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad turgavietėje ties miesto valdyba jau privežta akmenų ir rengiamasi grįsti aikštę. Netrukus, apie 1930-uosius I. Frido kamera šį procesą užfiksavo“, – pasakoja jau dabar apie unikalius tapusius kadrus istorikė.
Jos teigimu, darydamas žmonių fotografijas, I. Fridas naudojo madingas to meto naujoves: ovalo formą, populiarius štrichus. Tačiau tokių nuotraukų nėra daug.
„Matyt, jis labiau mėgo ieškoti įdomesnės kompozicijos, stengėsi pagauti fotografuojamo asmens charakterį, nuotaiką, nei sekti mada“, – sprendžia daktarė.
Kaip pavyzdį ji pateikia savanorio Ipolito Palionio šeimos portretą, kurį I. Fridas padarė nestandartinį, didesnio formato, nei tuo metu buvo įprasta, priklijavo prie kartono.
„Tai – gražiai sukomponuota, kokybiška fotografija tarsi idiliškas šeimos paveikslas, perduodamas iš kartos į kartą ir kabantis ant sienos pačioje garbingiausioje vietoje“, – sako ji.
Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Sumanytas efektas
Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.
„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.
Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.
Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.
Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.
Sumanytas efektas
Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.
„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.
Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.
Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.
Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.
Jurijus Kanneris, Rusijos žydų kongreso prezidentas
1945 m. gegužės 29 d., valdžia, kurią tik neseniai išlaisvino sovietų kariuomenė nuo vokiečių okupacijos Norvegijoje, areštavo garsiausią pasaulyje norvegą – Nobelio literatūros premijos laureatą (1920 m.) Knutą Hamsuną ir perdavė jį teismui dėl bendradarbiavimo su priešu, už kolaboravimą.
Tautos pasididžiavimui tuo metu buvo beveik 86 metai. Jis beveik nieko negirdėjo ir darė įspūdį ne visai sveiko žmogaus. Po dvejų metų vykusiame teismo posėdyje jis teigė nieko nežinantis apie nacių įvykdytus žiaurumus. ,,Toks senas žmogus – Dievo būtybė“. Teisėjai per daug juo nepatikėjo, tačiau, skirtingai nei jo žmonos, į kalėjimą jo nepasodino – konfiskavo turtą ir keletui mėnesių išsiuntė į psichiatrinę ligoninę, atėmė namą – jam teko gyventi slaugos namuose.
Ypač pasižymėję kolaborantai (Hamsunas buvo vienas ryškiausių) pokario Norvegijoje paprastai buvo šaudomi. Taigi jis gavo ypač švelnų nuosprendį, pagyvenęs rašytojas skolingas ne valdžios gailestingumui, o Maskvos užtarimui.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pristato koučingo specialistės Kamilos Golod paskaitų ciklą „Pažinkime save geriau’. Užsiėmimai vaikams ir paaugliams.
Trečioji paskaita – ,,Drąsa būti savimi”. Paskaita paaugliams. vyks ZOOM birželio 02 d. 15:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Nuotraukoje – įėjimas į „Gimnaziją Rehavia“ Jeruzalėje 2020 m. Gegužės 31 d. („Olivier Fitoussi“)
Tūkstančiai Izraelio moksleivių buvo išsiųsti į izoliaciją pirmadienį po to, kai Jeruzalės, Haderos ir Berševos mokyklų darbuotojams ir moksleiviams buvo diagnozuotas koronavirusas. Izraelio žiniasklaida apie protrūkį pranešė: Haderos vidurinės mokyklos moksleiviui buvo diagnozavus koronavirusą – 2180 moksleivių ir mokytojų buvo išsiųsti į izoliaciją. Po konsultacijų su savivaldybe, Švietimo ir sveikatos apsaugos ministerijomis bei mokytojais buvo nutarta laikinai uždaryti mokyklą.
Vartai į uždarytą ,,Paula Ben Gurion“ mokyklą Jeruzalėje.
Be to, Jeruzalės pradinės mokyklos moksleivio tyrimas buvo teigiamas, rašo dienraštis „Haaretz“. Mokykla jau šeštadienį paskelbė, kad ji nebus atidaryta, nes kyla susirūpinimas, kad nemaža dalis mokinių turi brolių ir seserų, lankančių „Gymnasia Rehavia“ vidurinę mokyklą, kuri laikoma protrūkio sostinėje epicentru. Diagnozuota 130 moksleivių ir personalo narių.
Remiantis oficialia informacija, dienos priežiūros įstaigose ir mokyklose vaikai jau yra įsitikinę, kad virusas yra teigiamas. Išpardavimas nedavė laiko toms diagnozėms nustatyti. Laikinai einantis Sveikatos apsaugos ministerijos generalinio direktoriaus pareigas, Moshe Bar Siman-Tov sakė, kad sekmadienį staigiai išaugus viruso atvejų skaičiui galima įžvelgti platesnę tendenciją, nebūtinai tik mokyklose.
15min.lt Karolina Aleknavičė
ki Antrojo pasaulinio karo šalia gyvavusią autentišką žydų kultūrą mena ne tik iki šių dienų išlikę pastatai, bet ir kasdieniai apyvokos, puošybos, ritualinės paskirties daiktai, meno kūriniai. Ar kada susimąstėte, kam priklausė šiandien muziejuje eksponuojama žvakė, kokių namų sieną puošė paveikslas, kas įkvėpė vieną ar kitą rašytojo sukurtą veikėją?
Iš arčiau susipažinti su Lietuvos žydų istorija ir čia klestėjusia kultūra 15min padėjo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė, menotyrininkė bei Kauno modernizmo tyrėja dr. Lina Preišegalavičienė, ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Svarbiau ne gamintojas ar puošybos elementai, o istorinis kontekstas.
Pasak S.Valiūnaitės, į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą yra įtraukta keletas žydų paveldo kolekcijų: Vilniaus geto renginių afišos, kurios saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve; Lietuvoje leistos knygos hebrajų kalba (1759–1900), Mato Strašuno asmeninė žydų knygų kolekcija, Vilniaus Gaono publikuoti darbai (visos trys kolekcijos saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje).
Kaip pastebėjo S.Valiūnaitė, objektas, kultūros vertybė ar dokumentas gali būti ne žydų kultūros produktas, tačiau mums papasakoti apie žydų kultūrą ir istoriją. Dėl šios priežasties, anot jos, svarbiau ne gamintojas ar puošybos elementai, bet istorinis kontekstas, kurį daiktas gali atskleisti. Kultūros vertybių gelbėtojai – Popieriaus brigada Muziejaus ekspozicijos vadovė S.Valiūnaitė paaiškino, kad svarbiausia, ką šiandien turime Lietuvoje, yra ne atskiri objektai, bet kolekcijos, kurias patys žydai išgelbėjo Holokausto metu. Tai leidžia tyrinėti Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą.
Informuoju Tamstą, kad Nepriklausomoje Lietuvoje Jūsų kolegos prof. Arūno Gumuliausko disertacija “Lietuvos KP [komunistų partija] veikla vystant teatrinį meną respublikoje (1966-1980 m.)” pripažinta verta humanitarinių mokslų daktaro laipsnio.
Norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę.
Pinchos Fridberg,
Vilnius, 2020/05/30
P.S. Detales lietuvių, anglų ir rusų kalbomis rasite čia:
Голый факт: в Независимой Литве текст «Аллилуйя КПСС» признали достойным степени доктора наук
Ačiū visiems, taip gausiai dalyvavusiems viktorinoje, skirtoje Jeruzalės dienai .
Skelbiame nugalėtojus:
Nikita Aizenberg
Marija Jurkevičiūtė
Ažuolas ir Uosis Račinskai
Nugalėtojus apdovanojame puikiu leidiniu – „Civilizacijos istorija“.
Visi kiti viktorinos dalyviai gauna prizą – knygą „20 asmenybių, kurios pakeitė pasaulį“
Su visais dalyviais susisieksime asmeniškai, prizus pristatysime kitą savaitę.
Apie Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą Abraomą Mapu, kurio vardu pavadintoje gatvėje buvo pastatyta jo skulptūra, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, Slabadoje, arba Slabodkoje (šiandien – Vilijampolė), tuomet Kauno priemiestyje, gimęs A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.
Gercas Žakas
Rašytojo vardas vienai Kauno senamiesčio gatvei suteiktas 1919-aisiais, sovietų okupacijos metais pakeistas. Tik 1989 metais A. Mapu gatvės pavadinimas buvo sugrąžintas. 2019 m. į A. Mapu gatvę grįžo ir A.Mapu skulptūra. Žaisminga, neįpareigojanti būti rimtam, greičiau – prisėsti ir iš tiesų susipažinti su istorine asmenybe, pasiklausyti rašytojo ar tiesiog pabūti šalia. Prie kompozicijos nugulė lietuvių, anglų ir rusų kalbomis tekstas apie A. Mapu ir jo kūrybą.
Šį projektą sumanė ir įgyvendino VŠĮ “Artkomas”- Kauno menų inkubatorius, Kauno žydų bendruomenė, bei Kauno savivaldybė. Naujasis mažosios architektūros objektas Kaune vos tik pastatytas kaip magnetas pradėjo traukti praeivius, miestiečius ir miesto svečius.
Iš kairės: Gercas Žakas, Josifas Buršteinas, Faina Kukliansky, Naum Gleizer.
Juk yra daug žmonių, kurie nelabai domisi žydų tautos istorija, kultūra, nėra dideli meno gerbėjai, bet ši linksma skulptūra per savo emocinę šilumą yra suvokiama, kelia pozytivias emocijas, norą domėtis galbūt ne tik šiuo žydų kilmės kauniečiu, bet ir žydų kultūra apskritai. A. Mapu skulptūrinė kompozicija – tai puikus bendruomenių – Kauno žydų, Senamiesčio, menininkų – draugystės ir įvairių institucijų – Kauno miesto savivaldybės, Geros valios fondo – bendradarbiavimo pavyzdys, puoselėjantis gyventojų tautinę toleranciją, istorinę atmintį, skatinantis kultūrinį dialogą.
#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020m.
Nuotrauka iš Tarybos posėdžio
Šių metų gegužės 26 dieną LŽB patalpose vyko LSK „Makabi“ tarybos posėdis, kuriame nuspręsta:
Krepšinis 3×3, Šachmatai, Tinklinis, Plaukimas, Mini futbolas, Stalo tenisas, Badmintonas
Varžybos vyks „Tauro“ sporto klubo komplekse.
Taip pat informuojame, kad nuo gegužės 20 iki 24 d.d. vyko neakivaizdinis Europos Makabi Konfederacijos FUN RUN varžybos, kuriose dalyvavo makabiečiai iš 32 Europos šalių. Tame tarpe ir Lietuvos Makabi.
Agnė Goldbergaitė
LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius, Tel. (8~5) 261 30 03, Faks. (8~5) 2127915, El. p. info@lzb.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 190722117
LR Generalinei prokuratūrai
Rinktinės g. 5A, LT-01515 Vilnius
e paštas: generaline.prokuratura@prokuraturos.lt
Kopija
Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
e paštas: kanceliarija@prezidentas.lt
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
e paštas: Viktoras.Pranckietis@lrs.lt
PAREIŠKIMAS
DĖL ANTISEMITINĖS VEIKLOS
2020 m. gegužės 27 d., Vilnius
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) nuolat seka informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikia atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.
Neseniai LŽB tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2020-05-20 d. posėdyje du šio komiteto nariai balsuodami iškėlė ranką pagal nacistinės Vokietijos laikais egzistavusį pasisveikinimą (filmuotą posėdžio medžiagos fragmentą galima matyti internete adresu https://youtu.be/2ZATZiDvSdI). Rankos iškėlimas tokiu būdu (iškeliant du pirštus) žydų tautybės asmenims neabejotinai asocijuojasi su nacių Hitlerio garbinimu ir šlovinimu, tuo pačiu sumaniu, brutaliu žydų žeminimu ir žudymu.
Išsamiai susipažinus su minėto vaizdo medžiaga darytina išvada, kad joje yra viešai tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta žydams dėl jų tautybės (o gal ir kitoms asmenų grupėms, persekiojamiems nacių). Iš įrašo matyti, kad tai daro Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kuriems taikomi ypatingai aukšti moralės standartai.
Tokį savo kolegų elgesį kažkodėl tai likę posėdžio dalyviai (kiti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, Ministrų kabineto nariai) toleruoja tylėdami, net nesudrausmindami ir nepasmerkdami šių dviejų „bendraminčių“.
Neatmetame galimybės, kad šis įrašas falsifikuotas. Tokiu atveju tai užtraukia ne mažesnę atsakomybę, nes tokiu įrašu siekiama tų pačių tikslų, norint sukiršinti Lietuvoje gyvenančias tautas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame filmuotame posėdžio medžiagos fragmente nurodyta data ir užvardinimas/pavadinimas “Naciai LR seime” daryti ne LŽB.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, kuri gali būti ribojama tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti Konstitucinei santvarkai, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad saviraiškos teisė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Vienas iš saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo atvejų nustatytas LR BK 170 straipsnyje. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką, pakanka viešo tyčiojimosi, niekinimo – ką šiuo atveju matome minėtoje vaizdo medžiagoje.
Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su rasiniais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu (2012-02-09 EŽTT sprendimas byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją).
Tiek LR BK 170 straipsnio 2 dalyje, tiek 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios – jos laikomos baigtomis nuo viešo atitinkamų veiksmų atlikimo, nepriklausomai nuo padarinių.
Taigi, remiantis išdėstytu prašome inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl šiame pareiškime nurodyto galimai antisemitinio nusikaltimo (BK 170 str. ar kitos LR baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos).
PRIDEDAMA. LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2020-05-20 d. posėdžio fragmento fotonuotraukos, 2 vnt.
Pagarbiai,
Pirmininkė Faina Kukliansky
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Rimvydas Valatka, apžvalgininkas
LRT.t
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto gegužės 20-osios posėdis pramušė dar vieną šios kadencijos Seimo dugną. Balsavimo dėl Vyriausybės metinės ataskaitos metu vienas komiteto narys savo „už“ patvirtino Hitlerio nacių pasisveikinimo gestu.
Vaizdo įrašas, kuriame nacių gerbėjas, Seime besirūpinantis mūsų valstybės saugumu ir gynyba, neleidžia iš akies identifikuoti jo tapatybės.
Hitlerio gerbėjas Seimo NSGK nufilmuotas iš nugaros, jo veidą dengia karantininė kaukė. Tačiau nacistiniam pasveikinimui iškeltą ranką Seimo narys demonstruoja pabrėžtinai ilgai. Tarsi specialiai siekdamas, kad visi įsidėmėtų, koks lojalus jis yra Vyriausybės vadovui Skverneliui. Gerai dar, kad nesušuko Heil, mein Führer! ar Heil, Skverneli!
Iš visko sprendžiant tai valdančiosios daugumos narys. Bet šiuo atveju svarbesnis yra faktas, kad nei NSGK pirmininkas Gaižauskas, nei opozicijos atstovai niekaip nesureagavo į nacių pasisveikinimo gestą Seimo komiteto posėdžio metu. Tarsi taip ir turėtų balsuoti Seimo NSGK narys.
Į hitlerinį gestą balsuojant už Vyriausybės metinę ataskaitą sureaguoja vienas vienintelis Seimo narys. Bet ne taip, kaip derėtų europinės demokratinės valstybės parlamentarui. Jis nepasmerkia nacių ženklo, o tik pašnibždomis bando įspėti Hitlerio gerbėją, kad komiteto posėdis filmuojamas.
Įraše gerai girdisi, kaip jis šnypščia, kad tas Hitlerečka pasisaugotų, o tai, neduok, Dieve, žurnalistai sužinos:
– Ką tu darai, kameros, čia gi kameros! Viską filmuoja, bendraminti! – šnypčia jis į Hitlerio gerbėjo pusę.
http://https://www.youtube.com/watch?v=2ZATZiDvSdI
Nacistinis pasveikinimo gestas Seime – ne pirmas toks šio Seimo veikėjų išsišokimas.
Prieš pusantrų metų Seimo valstietis Kirkutis iš Seimo tribūnos šlovindamas premjerą Skvernelį lygino jį su Italijos fašistų vadu B. Mussolini. Lenkų rinkimų akcijos veikėjas Z. Jedinskis nuolat garbina sovietinių ir Rusijos fašistų ženklą Georgijaus juostelę. Valstietis Kepenis iš Seimo tribūnos niekino Lietuvos partizanų atminimą.
Prieš porą dienų minint Tarptautinę kovos su totalitarizmu dieną Užupyje atidengta atminimo lenta Vilniuje gimusiam Lenkijos kariuomenės rotmistrui Witoldui Pileckiui. Didvyriui, kuris norėdamas pranešti pasauliui apie Holokausto žudynes, savo noru pateko į Aušvico konclagerį.
Kraupiai simboliška, kad Aušvicą išgyvenusį W. Pileckį po karo nužudė sovietai. Ne mažiau simboliška, kad atminimo lentos kovotojui su dviem baisiausiais XX a. totalitarizmais atidaryme dalyvavo tik keli Seimo opozicijos atstovai ir europarlamentarai.
Narsaus vilniečio W. Pileckio atminimo neatėjo pagerbti nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Gaižauskas, nei tas Seimo narys, kuris Skvernelio Vyriausybės ataskaitai pritarė nacių pasisveikinimo gestu. Regis, daug anksčiau už koronaviruso karantiną Seime buvo įvestas karantinas padorumui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
