Gruodžio 11 d. (BNS). Mirusi intelektualė, teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių aktyvistė Irena Veisaitė buvo išskirtinio gerumo žmogus ir nejautė pykčio nepaisant daugybės skaudžių gyvenimo smūgių, sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Mums tai yra didelė netektis. Ką darysi – žmonės išeina ir tegu ilsisi ramybėje. Žinote, sako, kad šventi žmonės per šventes išeina. Ji išėjo per Chanuką“, – BNS penktadienį sakė F. Kukliansky.

I. Veisaitė, pasak jos, buvo aktyvi bendruomenės narė nuo pat jos įkūrimo, savo gyvenimu ir kasdiene veikla mokiusi gerumo, atlaidumo ir supratimo.

„Tai buvo unikalus žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido žydų šeimoje, dalį gyvenimo praleido savo gelbėtojų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais. Ir prie visų šių gyvenimo nelaimių, bėdų, prie visų netekčių, ji liko labai geranoriškas žmogus: ne tik kad padorus ir linkintis visiems gero, mažai apie ką išgirsi blogą žodį. Jos gyvenimas nepadarė pikta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.

Pasak jos, I. Veisaitė savo gyvenimu parodė, kad nėra prasmės kurti prieštarų tarp vieno ir kito siaubo – žydų izoliavimo gete ar trėmimų.

„Ir vieni, ir kiti buvo beteisiai. Ji buvo ir tarp vienų, ir tarp kitų. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra nuskriausti, praradę savo fundamentalias žmogiškas teises žmonės“, – pabrėžė F. Kukliansky.

Didelį impulsą gerumui ir didesniam vienas kito supratimui I. Veisaitės veikla davė ir Lietuvos žydų bendruomenei. Pasak bendruomenės vadovės, I. Veisaitė buvo žmogus, kuris rinkosi ne kariauti, o kurti. Ji mėgo muziką, aktyviai dalyvavo bendruomenės renginiuose.

F. Kukliansky teigimu, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, I. Veisaitė išliko aktyvi ir optimistiška.

„Ji niekada nebuvo viena, nebuvo vieniša, niekada nesiskundė. Net tai, kad jai reikėjo laiptais lipti į savo butą – ji man vis sakydavo, kad laiptai mane gelbsti, aš nesustoju vaikščioti. Kiekvieną dieną išeidavo pasivaikščioti, kiek jos jėgos leido. Ji tikrai savo amžiuje laikėsi puikiai ir ta jos vidinė energija ir inteligencija jai neleido anksčiau laiko pasenti“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.

Eidama 93-iuosius mirė Irena Veisaitė, bet jos pasakyti žodžiai knygos pavadinime: ,,Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ skamba dar stipriau. Irena Veisaitė – neeilinė asmenybė išgyvenusi kelias epochas, anot jos dabar ,,meilės ir keršto nebuvimo dar yra labai mažai – kalbėdami ieškome kaltės ir tiesos“.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  ir Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga dėl netekties reiškia nuoširdžią užuojautą dukrai, anūkams ir visiems artimiesiems.

Profesorė Irena Veisaitė per savo Vakarų literatūros paskaitas studentams įdiegė gilius ir esminius Vakarų minties suvokimo pamatus. Germanistė, teatrologė, ilgametė Atviros Lietuvos fondo pirmininkė. Jos gyvenimo istorija, aprėpė keturias, labai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ji išgyveno ir Lietuvos žydų pasaulio dingimą. I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Motinos netektis, gyvenimas Kauno gete, pabėgimas į Vilnių ir prieglobstis naujos šeimos namuose – tiek sudėtingų išbandymų I. Veisaitei teko dar nesulaukus penkiolikos. I.Veisaitės biografija tiesiog prisodrinta iššūkių, ribinių patirčių ir įstabių susitikimų.

Veisaitės veikla yra įvertinta ne vienu valstybiniu apdovanojimo – jai skirti ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Barboros Radvilaitės ir Gėtės medaliai. Nepaisant to, kad I. Veisaitei kaip niekam kitam Lietuvoje tinka apibūdinimas „istorinė asmenybė“. Šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino Už nuopelnus Didysis kryžius.

Ji dirbo įvairių  nevyriausybinių organizacijų valdybose, buvo UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė.

Netekome vieno iš šviesiausių Lietuvos žmonių.

Knygos apie teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę autorius, Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas sako laikantis ją didele savo drauge, todėl esantis sukrėstas jos mirties.

Jis pasakojo prisimenantis prieš daugiau nei savaitę įvykusį paskutinį pokalbį su I.Veisaitę, kuri tuo metu vyko į ligoninę. „Paskutinis pokalbis įvyko daugiau nei prieš savaitę, kai Irena man paskambino ir pasakė, kad ji važiuoja į ligoninę, bet jos žodžiai buvo – aš nepasiduodu“, – teigė istorikas. Ireną aš laikau savo didele drauge ir man brangiu žmogumi, kuris daug dalykų man gyvenime atvėrė.