LRT .lt

Pačioje 20 a. pradžioje, 1901 m., tuomet dar Carinės Rusijos pakraštyje, Vilniuje, gimė menininkas, vėliau užkariavęs visą muzikinį pasaulį – tai pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetzas. Būtent čia, Vilniuje, jis sugrojo savo pirmąjį koncertą, būdamas vos penkerių.

J. Heifetzas  gyveno Vilniuje iki 1909 m. Nėra aišku, kuriame name gimė būsimasis smuikininkas. Po tam tikrų paieškų žymus dirigentas prof. Saulius Sondeckis priėjo išvadą, kad smuikininko vaikystės namas galėjo būti vadinamajame Tymo kvartale, Maironio g. 27. Profesoriaus dėka pavyko išsaugoti šį, planuotą nugriauti, pastatą, esantį netoli Barbakano. Tačiau vėliau rasti archyviniai dokumentai, kuriuos savo publikacijose cituoja Genrichas Agranovskis ir Irina Guzenberg, leidžia tvirtinti, kad 1903−1909 m. Heifecų šeima gyveno dabartinėje Maironio g. 19

Talentingojo smuikininko kelias vedė į Sankt Peterburgą, ir galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur jis praleido bene visą likusį savo gyvenimą. Išgirdę tokį atlikėją, mes įsivaizduojame, kad jo atliekama muzika ir yra būtent tokia, kaip jis atlieka. Tačiau kompozitorius būtent tai ir sukūrė, ką šis atlikėjas griežia. Toks yra Heifetzas.

Po devyniolikmečio Heifetzo debiuto Londone, George`as Bernardas Shaw parašė jam legendiniu tapusį laišką, kuriame sakė: „jeigu išprovokuosi pavydų Dievą grodamas su tokiu antžmogišku tobulumu, mirsi jaunas. Nuoširdžiai patariu kasnakt, prieš einant miegoti, vietoj maldos, ką nors pagroti blogai. Joks mirtingasis negali groti taip nepriekaištingai“.

J. Heifetzas buvo dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba 20 amžiaus Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą J. Heifetzas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Jaschos Heifetzo, pasaulinio garso smuikininko, virtuozo  vardu pavadino savo namų didžiąją salę, kurioje jau daug metų vykdavo ir vyks renginiai.

lrytas.lt

Istorijos instituto vadovas ir trijų šalies universitetų atstovai tvirtina nebegalintys toliau bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC) dėl vadovybės vykdomos politikos. Pirmadienį su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius.

Tuo metu Genocido centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas teigia, kad dalis darbuotojų nepatenkinti pradėta vykdyti įstaigos pertvarka, ir jie kelia triukšmą bendruomenėje. Kaltina politizavimu „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigia laiško Seimo vadovei autoriai. Anot istorikų, matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo informacinio karo citadele. Laiške tvirtinama, kad dėl to centrą palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, „mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“.

Atsižvelgdami į tai, šį raštą pasirašantieji pareiškia, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių ir toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų“, – rašoma kreipimesi. Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas M. Sirutavičius pirmadienį BNS sakė šį kreipimąsi pasirašęs, reaguodamas į susiklosčiusią situaciją Genocido centre, nes pažįsta ten dirbančius specialistus ir girdi jų pasakojimus.

„Jie patiria tam tikrą spaudimą, tai nėra jokia paslaptis“, – teigė jis. Pasak M. Sirutavičiaus, apie bendradarbiavimo nutraukimą užsimenama, siekiant, kad situacija būtų sprendžiama. Mokslininkai ragina už Genocido centro priežiūrą atsakingas institucijas kuo skubiau imtis būtinų veiksmų, kurie atkurtų akademinės bendruomenės pasitikėjimą šia institucija.

Arkadijus Vinokuras, www.DELFI.lt

Šiomis dienomis Gyventojų genocido centrą drebinantys įvykiai yra logiškas jau kelis metus besitęsiančios ydingos politikos rezultatas. Tai yra kai atsakomybė už istorinių įvykių tyrimą ir vertinimą atiduodama į politiškai angažuotų profanų rankas.

Anot pagaliau pratrūkusių Genocido centro profesionalių istorikų, tada nutinka štai kas: „Ribos tarp profesionalaus ekspertinio darbo ir mėgėjiškų iniciatyvų išnyksta. Tiek istorinių tyrimų, tiek memorialinėje, dokumentų rengimo/sklaidos srityje rizikuoja virsti mokslo ir ekspertinės veiklos imitacija ir mokslinių tyrimų profanacija.“

Taigi, garbūs Genocido centro istorikai išplatintame pareiškime patvirtino tai, ką kartojau jau kelis metus: negali taip būti, kad valstybinei įstaigai, kuri privalo atlikti objektyvius, su mūsų valstybės istorija susijusius tyrimus, vadovautų ne profesionalūs istorikai, o radikalių politikų statytiniai. Negali pažymas teismams ir kitoms rimtoms institucijoms kurpti visokie apsišaukėliai istorikais – geologai, filologai ar mechanikai. Juo labiau: nesitardami su profesionaliais istorikais.

Tokios – nesąžiningos ir galimai nusikalstamos, veiklos (kai formuojama ne faktais, o politiškai motyvuotomis interpretacijomis grįsta istorija ar mitas) rezultatas – teisinę galią turinčios pažymos. Taip su naciais bendradarbiavęs, apie nacistinę Lietuvą svajojęs ir žydus lauk varęs K. Škirpa paskelbtas Lietuvos didvyriu.

Taip pat ir beveik tris metus aktyviai dalyvavęs Holokausto nusikaltimuose J. Noreika, kuris, maža to, dar pavirto „žydų gelbėtoju“. O tie žydai atseit „patys savo noru užsidarė getuose“. (Tai gal ir kiti lietuviai „patys savo noru panoro išvykti į Sibirą“?).

Kazys Škirpa

Argi ne liūdnai juokingas Genocido centro pasiteisinimas, kad „mūsų Holokaustas buvo kitoks, ir bendradarbiavimas su naciais taip pat kitoks nei kitur“? Dar vienas pavyzdys – J. Ambrazevičius-Brazaitis, kuris, girdi, buvo „JAV institucijų išteisintas ir reabilituotas“.

Pusšešto mėnesio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis pranešė, kad traukiasi iš jų po dalies centro darbuotojų išplatinto laiško.

Naujienų portalas lrt.lt pranešė, kad praėjusią savaitę dalis Genocido centro mokslininkų kreipėsi į įstaigos generalinį direktorių Adą Jakubauską ir Seimo vadovus, sakydami, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti.

Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Kreipimesi akcentuojama, kad susirūpinimą kelia V. Valiušaičio paskyrimas generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai šiam asmeniui pritaikytus pareiginius nuostatus, įvedant kvalifikacinį reikalavimą, nesusijusį su centro vykdoma veikla.