Nuoširdžiai sveikiname naująją Izraelio ambasadorę Hadas Wittenberg Silverstein atvykus į Lietuvą!
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa žydų diaspora Lietuvoje linki Izraelio ambasadorei turiningų veiklų ir kūrybingų bendrų iniciatyvų!
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky naujajai ambasadorei pristatė Buvusių getų kalinių labdaros ir paramos fondo vadovę Rozetą Ramonienę.
„Svarbiausias žingsnis yra ne tik pripažinti, bet ir prisipažinti. Ne asmenine prasme, nes mano amžiaus lietuviai ir jaunesni – nė vienas iš mūsų nėra kaltas. Jei mano šeimos narys padarė nusikaltimą, aš neprisiimu už tai atsakomybės. Tačiau aš jaučiu kolektyvinę gėdą. Kaip galėjo būti, kad mūsų tarpe atsitiko? Mes turim ištyrinėti tuos klausimus nuodugniai, be pykčio, kad juos suprastume. Bet nesu naivus – manau, kad visi bandymai vis tiek sukels priešpriešą“, – sako Saulius Sužiedėlis NARA tinklalaidei.
Augdamas Jungtinių Valstijų lietuvių bendruomenėje Sužiedėlis apie Holokaustą Lietuvoje sužinojo tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – lig tol ši tema nebuvo bendruomenės pokalbio dalis. Jo 1991 m. interviu Jungtinių Valstijų lietuvių laikraščiui „Akiračiai“, pavadinimu „1941 metų sukilimo baltosios dėmės“, lig šiol yra svarbus ir drąsus lietuvių savirefleksijos dokumentas.
Saulius Sužiedėlis, kartu su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu, 2006 m. yra išleidęs knygą „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė.“ Jis taip pat yra Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys.
„MES NIEKO NEPRARANDAM PASAULIO AKYSE, PRIPAŽINDAMI SAVO ISTORIJĄ TOKIĄ, KOKIA JI BUVO“
Istorikas nepritaria daliai kolegų, sakančių, kad vykstant karui Ukrainoje reikėtų kurį laiką nekalbėti apie Holokausto Lietuvoje istoriją. „Mes nieko neprarandam pasaulio akyse, jeigu pripažįstam savo istoriją tokią, kokia ji buvo. Tas faktas, kad dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metu, plačiai žinomas. Niekas nenustebs, o tik pagirs, kad nebijome savo praeities. O kai pradedi bijoti, teisintis, tas atrodo labai prastai.“
Antrojoje interviu dalyje didelį dėmesį skyrėme istoriko Michaelo Caspero tekstams, kritikavusiems Jono Meko laikyseną Holokausto atžvilgiu. Meko asmenybė padėjo iškelti platesnį klausimą – kiek atskiri tuo metu gyvenę žmonės buvo atsakingi už tai, kad Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta?
Su Sauliumi Sužiedėliu kalbasi Karolis Vyšniauskas.
>>Išgirskite interviu paspaudę mygtuką PLAY puslapio viršuje
„Labai nenoriu, kad prie publikacijos būtų tik mano vienintelio nuotrauka. Juk čia svarbiausia žmonės“, – sako Lietuvos džiazo padangėje gerai žinomas muzikantas, perkusininkas, klezmerių muzikos entuziastas doc. Arkadijus Gotesmanas. Kartu su bendraminčiais jis Kaune ir Kauno rajono miesteliuose pristato litvakų muzikos programą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Rugpjūtį ir rugsėjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuojamus pasirodymus galės pamatyti ne tik didžiųjų koncertų salių Kaune lankytojai. Žydų muzikos melodijos skambės Čekiškės, Babtų, Vilkijos, Kulautuvos, Zapyškio, Kačerginės miesteliuose, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios žydų bendruomenės.
„Istorijų festivalio“ Litvakų programa – puikus akstinas dar kartą klausytojams atrasti klezmerių muzikos skambesį ir ją grojančius žmones. Pasak A. Gotesmano, šioje muzikos kryptyje susimaišo visa emocijų gama – klezmer talpina ir melancholiją, ir džiaugsmą, ir šėlsmą. Šiuolaikiniame muzikos pasaulyje kūrėjai klezmer melodijas interpretuoja naujai ir drąsiai „miksuoja“ su džiazo ar net elektronikos garsais.
„Tam tikra prasme klezmer muzikos likimas panašus kaip ir afromuzikos – t. y. ji keliavo ten, kur keliavo ją muzikuojantys ir klausantys žmonės, jie nešėsi ją su savimi, sugėrė tai, kas buvo aplinkui“, – gretina A. Gotesmanas.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė pasiūlymui suteikti Paneriuose esančios Agrastų gatvės daliai, vedančiai iki Panerių memorialo ir masinių žudynių vietos, Memorialo gatvės pavadinimą. Šioje vietoje 1941–1944 m. buvo nužudyta 50–70 tūkst. žmonių, kurių dauguma buvo Vilniaus ir Vilniaus regiono žydai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Miesto taryba pritarė ir kelių bevardžių gatvių pavadinimams. Panerių seniūnijoje netoli Strazdų, Apuokų gatvių atsiras Fazanų, Putpelių gatvės. Abi jos kirsis su Alksnynų gatve. Netoli Lentvario gatvės atsiras Kazlų Rūdos gatvė.
Pilaitės seniūnijoje įamžintas Didžiojo Prūsų sukilimo vadų Glapo atminimas. Vilniuje yra ir Prūsų sukilimo vado Glando vardu pavadinta gatvė. Kitai bevardei Pilaitės seniūnijos gatvei suteiktas Karaliaučiaus tematikos pavadinimas – Raušių (nedidelis miestelis buvusiame Karaliaučiuje).
Su giliu liūdesiu pranešame, kad eidama 101 metus mirė Polina Zingerienė.
Nuoširdžiai užjaučiame sūnus Marką ir Emanuelį Zingerius bei artimuosius ir gimines.
Polina Zingerienė gimė Kaune. Gimtajame mieste Polina baigė gimnaziją. Tuomet jaunos ir savo svajonių siekiančios Polinos gyvenimą sukrėtė baisūs antrojo pasaulio karo įvykiai. Polina pateko į Kauno getą, vėliau buvo išremta į koncentracijos stovyklą. Sąjungininkų armijai išvadavus koncentracijos stovyklos kalinius, p. Polina grįžo į gimtąją Kauną.
Po skaudžios patirties išgyvenus koncentracijos stovyklą ir matant, kiek karas pareikalavo vaikų gyvybių, Polina suprato – jos pašaukimas būti medike ir dirbti su vaikais bei moterimis. Įstojus į medicinos mokyklą Polina įgijo akušerės diplomą ir pradėjo karjerą Kauno „Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose“, vėliau darbus tęsė moterų konsultacijų skyriuje. Ponia Polina vedama savo pašaukimo dirbo iki 76 metų amžiaus.
Pareigas pradėjo eiti naujai paskirta Izraelio ambasadore Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein ir jos pavaduotojas Erez Golan. Izraelio ambasadorei įteiktos skiriamųjų raštų kopijos, jas rugpjūčio 22 d. teikė Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento direktoriui Neilas Tankevičius.
Izraelis Lietuvoje foto
Tarptautinės žydų kultūros dienos „Šalom visuos kraštuos“ grįžta į Klaipėdą!
Visi renginiai – nemokami.
Šiais metais tarptautinis festivalis, skirtas žydų tautos istorijos, kultūros, meno, tradicijų pažinimui „Šalom visuos kraštuos“ vyks antrą kartą ir yra Klaipėdos miesto 770-tam gimtadieniui skirtų renginių programos dalis. Tarptautinio festivalio renginių metu bus siekiama akcentuoti žydų visuomenės istorines šaknis Mėmelyje, pabrėžti uostamiestį kūrusių ir jį garsinusių žydų tautybės gyventojų indėlį į tuometinio miesto raidą.
Gausi renginiais, graži ir prasminga šventė vėl kvies visus, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, įsitikinimų susitikti koncertuose, pokalbiuose, kino filmų peržiūrose, parodose, kūrybinėse dirbtuvėse, žydų tradicinių šokių pamokose, ekskursijose.
Laukiami jaunimas, suaugusieji, šeimos, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, pomėgių.
Būk su mumis ir tarp mūsų!
– Kiekvieną mėnesį Panevėžio žydų bendruomenė švenčia savo narių gimtadienius ir su dovanomis sveikina jubiliatus. Liepos ir rugpjūčio mėnesį sveikiname Diana Narevič ir Rimantą Rimkų, Juriju ir Svetlana Grafman su gražiu jubiliejumi.
-Spendžiami klausimai soc .programos ir skiriame paramą bendruomenės nariams, kuriems sunki finansinė padėtis: Timūrui Jurovickiui.
-Nežiūrint ,kad vasara, daug kas atostogauja ,vyksta kultūriniai ir sportiniai renginiai,
dalyvaujam Panevėžio rajono renginiuose, skautų veikloje.
– Vasaros metu sulaukiame daug svečių iš užsienio, kuriems rūpi jų šeimų istorijos.
Iš Vilniaus atlydėjo gidas Viljamas Žitkauskas Prie arbatos puodelio svečiai papasakojo apie savo palikuonis, jų šaknys prasidėjo Lietuvoje XXa. pradžioje. Viena iš naujų istorijų: Isaak Frame ir Navais šeimos emigravo į Pietų Afrikos Respubliką, vėliau apie 1900- 1910 m. visi skirtingais keliais emigravo į Kanadą, Izraelį, Angliją, Kiniją. Dabar jie atvažiavo į Lietuvą susipažinti į buvusiu žydų miesteliu, kur gyveno jų protėviai.
Malonioje aplinkoje PŽB pirmininkas Gennady Kofman svečiams papasakojo tarpukario laikotarpiu Panevėžyje gyvenusią žydų bendruomenę, parodė dokumentinį filmą 1932 m, atsakė į svečių užduotus klausimus. Su dideliu susidomėjimu svečiai apžiūrėjo Panevėžio žydų bendruomenės foto ekspozicija „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“ .
Svečiai iš Bialostoko, Lenkijos žydai , užsuko į Panevėžį irgi vedini savo prosenelių istorijos, norintys kuo daugiau sužinoti apie savo šeimų praeitį. Apžiūrėjo bendruomenėje nuotraukų archyvus, Panevėžio žydų prieškarinius pastatus, įamžintus nuotraukose. Džiaugėsi, kad Panevėžio žydų bendruomenė, išskirtinai daug turi išsaugojusi tiek neįkainuojamos informacijos.
Emanuelis Madricki su savo kolegomis Timotei Rabinek, Miroslov Szvt Belaktion ir Žaneta Tvitenberg pareiškė didžiulį norą bendradarbiauti, keistis informacija. Juos domina mūsų bendruomenės jaunimas, skautai. Turi pasiūlymų bendriems projektams ir veiklai su jaunimu.
Susitikimų pabaigoje svečiai nuoširdžiai dėkojo bendruomenės pirmininkui už svetingumą, jiems
labai vertingą istorinę informaciją, ir už dovanas – macą. Palinkėjo Panevėžio žydų bendruomenei kuo geriausios kloties.
– Džiugi naujiena : bendruomenės nariai Nora ir Tomas Jankauskai sulaukė trečio sūnelio Areto, ta proga Panevėžio žydų bendruomenė sveikina jaunąją šeimą ir močiutę Vandą Klug.
Linkime jiems visiems būti sveikiems ir laimingiems.
Šiandiena nuoširdžiai sveikiname gerbiamą Semioną Finkelšteiną, Lietuvos žydų sporto klubo „Makabi” atkūrėją ir ilgametį prezidentą, ilgametį Lietuvos „Makabi“ delegacijos vadovą 75 metų jubiliejaus proga.
Linkime Jums laimės ir sveikatos, karjeros aukštumų garsinant mūsų bendruomenę!
Mazal tov!
Bis 120!
Birželio 25 –lapkričio 7 d. įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta dešimtasis Žydų kultūros ir meno festivalis „Jewish Art festival in Lithuania“, šiais metais pristatantis programą „Epochos garsai“.
Iki vėlyvo rudens festivalio programoje dar numatyti renginiai Vilniuje, Molėtuose, Žiežmariuose, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje. Nuo 2009-ųjų metų organizuotas ir Baltijos šalyse analogų neturėjęs Klezmerių muzikos festivalis, po dešimtmečio pakeitė savo pavadinimą, nes, anot jo rengėjų, festivalis išaugo iš vieno muzikos žanro, o savo repertuare apjungė įvairias meno formas – literatūrą, vaizduojamąjį meną bei garsus.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad rugpjūčio 11 d., eidama 89 metus mirė ilgametė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narė Roza Kamrazer.
Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius ir gimines.
Tvarkant Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią Pylimo gatvėje, aptikta, kad jos laiptams buvo panaudoti žydų antkapiniai paminklai. Jie grąžinti į žydų kapines, pranešė Kultūros infrastruktūros centras. Pradėjus tvarkybos darbus, iš pradžių pastebėta, kad ant centrinių laiptų pakopų akmenų yra kažkokie užrašai.
Nežymius įbrėžimus, vietomis vos matomus, atpažino Lietuvos žydų bendruomenės atstovai. Jie kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, ir sudaryta komisija patvirtino, jog pakopos iš tiesų pagamintos iš žydų antkapinių paminklų. Laiptai buvo išmontuoti, paminklai grąžinti į senųjų žydų kapinių teritoriją.
Žydų bendruomenės prašymu patikrinti iš šoniniai bažnyčios laiptai, ten taip pat rasta antkapių plokščių. Liepos viduryje Vilniaus savivaldybei perduotos dar 24 granitinės laiptų pakopos, kurios demontuotos vykdant bažnyčios tvarkybos darbus ir identifikuotos kaip žydų antkapių paminklų plokštės. Pasirašius perdavimo sutartis, pakopos išvežtos ir saugomos Vilniaus miesto savivaldybei bei Verkių-Pavilnių regioniniam parkui priklausančioje aikštelėje, esančioje prie Vilniaus žydų senųjų kapinių Kirkuto alėjoje. Buvę žydų antkapiai šių metų liepą demontuoti ir iš Tauro kalno laiptų Vilniuje. Prieš šešerius metus žydų paminklinių akmenų dalys išimtos iš Vilniaus klinikinės ligoninės Antakalnyje pagrindinio įėjimo laiptų, iš elektros pastotės.
Kultūros infrastruktūros centro užsakymu Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios ir kitų statinių komplekso darbai atliekami ketvirti metai. „Pernai restauruotas bažnyčios timpanas su horeljefine kompozicija, kolonos, priekinis fasadas“, – sakė Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovas Mironas Čebatulis.
Šiais metais planuojama grąžinti bažnyčiai istorinį vaizdą, atkuriant prarastas, ant stogo buvusias skulptūras, taip pat įrengti laiptų pakopas. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia pastatyta 1830–1835 metais pagal architektūros profesoriaus Karolio Podčašinskio projektą. 1837 metais skulptorius bažnyčios viršų papuošė skulptūromis: dviem klūpinčiais sparnuotais angelais ir Tikėjimą simbolizuojančia mergelės figūra su kryžiumi ir taure rankose. 1949 metais jau nuo nebeveikiančios bažnyčios skulptūros buvo nuimtos, bažnyčios pastatas pertvarkytas, pritaikytas kino teatrui, šoniniuose fasaduose įrengti įėjimai su laiptais.
1990 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
„Vieškeliu dundant“ nuotr.
Manoma, kad mūsų šalyje buvo apie 500–600 įvairių žydų maldos namų, tačiau tikslaus skaičiaus niekas nežino. Vien Vilniuje galėjo rymoti virš 100 sinagogų.
Dauguma Lietuvos sinagogų buvo medinės, šiandien jų beturime vos keliolika. Kita vertus, tiek išlikusių medinių sinagogų neturi jokia kita Europos valstybė
Šių istoriškai bei kultūriškai labai vertingų medinių pastatų atgaivinimo klausimas vis dažniau iškeliamas į viešumą. Vienas puikus atgimusios medinės sinagogos pavyzdys stovi Pakruojo mieste. Po pasivaikščiojimo jos viduje ir gilesnio susipažinimo su kruopščiai atliktais restauravimo, atkūrimo darbais, likau maloniai nustebinta tuo, kas buvo prikelta iš laiko, žmonių abejingumo ir net degėsių gniaužtų.
Tai – seniausia iki šių dienų Lietuvoje išlikusi medinė sinagoga. Šiemet Pakruojo sinagogai sukako 221 metai, ji pastatyta 1801 m. Žinoma, ši sinagoga Pakruojyje nebuvo vienintelė, juk mieste gyveno labai daug žydų. Štai 1939 m. pačiame Pakruojyje gyveno 120 žydų šeimų. Čia jie vertėsi prekyba, valdė maisto, indų, geležies, drabužių, batų ir kitas parduotuves. Galima tik pasvarstyti, kaip miestas būtų atrodęs jei ne II-asis pasaulis karas… Tuo metu visi Pakruojo žydai buvo nužudyti.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę pasiekė mokytojos ir direktoriaus pavaduotojos iš Ukrainos, Dniepropetrovsko žydų mokyklos pagalbos prašymas. Šiuo metu ji yra Lietuvoje su 28 metų sūnumi. Jie ieško vietos gyventi nemokamai arba už nedidelę sumą.
Nuo rugsėjo 1 d. jie neturi kur gyventi ir gali atsidurti gatvėje.
Jei turite galimybę jiems padėti ar žinote, kas gali – prašome tiesiogiai susisiekti.
Ruth Reches ruthreches@gmail.com
Taip pat prašome pasidalinti informacija savo aplinkoje.
Slava Ukraini!
Dėkoju už pakvietimą sudalyvauti jūsų renginyje. Leiskite pristatyti žmogų, kuris kaip sako Makabi prezidentas Semionas Finkelšteinas, sukūrė mažą stebuklą ką tik pasibaigusioje Makabiadoje Izraelyje.
Daniel Šer – sidabro medalio laimėtojas junior šachmatu turnyre. Danieliui 13 metu, o turnyre jis žaidė su vaikinais kuriems buvo 16,17 ir 18 metų.Sidabro medalis, kuris tik per plauką netapo aukso medaliu, nes Danielius surinko vienodą skaičių taškų su turnyro nugalėtoju iš JAV ir pagal šachmatų turnyrų taisykles, tada yra skaičiuojami papildomi rodikliai, kurie visada yra tam tikrą loteriją, kuri šį kartą buvo ne mūsų naudai.
Kaune atidaroma paroda, kurioje litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan pasakoja savo šeimos istoriją Holokausto metais.
Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J.Kagan šeimos narių istorijos.
„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė.
– Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ – apie šeimos gyvenimą per Holokaustą foto akimirkos
Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.
Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“ Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J.Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.
J.Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas. Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.
„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“, – sakė ji.
J.Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.
Dėžės istorija
„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.
Didžiojoje Britanijoje užaugusios J.Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.
Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.
Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J.Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.
Pasak J.Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.
Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.
Parodą siūlo patirti inidividualiai
Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (…) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.
„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.
J.Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.
Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos. „Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.
Šaltinis
Teodoro Biliūno BNS nuotraukos
