5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo

Daiva Savickienė
Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.
Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.
Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.
Siūlėsi mokėti daugiau
Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.
Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.
„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“
Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.