Maloniai kviečiame Jus į Kauno žydų bendruomenės organizuojamą koncertą, skirtą dainininkės Nechamos Lifšicaitės 95-osioms gimimo metinėms, “Jidiš vėl skamba Kaune. Žydų lakštingala iš Laikinosios sostinės”.
Koncerto laikas: spalio 24 d. 18 val.
Koncerto vieta: Kauno valstybinė filharmonija (E. Ožeškienės g. 12)
Atlikėjai: N. Lifšicaitės mokinė Sveta Kundish, vokalas (UKR/IL)
Patrick Farrell, akordeonas, fortepijonas (JAV)
Rasa Vaičiulytė, kontrabosas (LT)
Dainius Buika, klarnetas (LT)
Koncerte skambės: žydų liaudies bei autorinės dainos iš N. Lifšicaitės repertuaro.
Koncertą organizuoja: Kauno žydų bendruomenė
Koncertą finansuoja: Kauno m. savivaldybė
Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės
Geros valios fondas
Renginys nemokamas
Legendinė jidiš dainų atlikėja Nechama Lifšicaitė gimė Kaune 1927 m. spalio 7 d. Po vokalo studijų Kaune ir Vilniuje savo karjerą ji pradėjo kaip operos dainininkė, tačiau gana greitai nusprendė visas jėgas skirti žydų tautos muzikinio paveldo ir jidiš kalbos populiarinimui, bene pirmoji kartu su bendraminčiais parengė muzikinę programą jidiš kalba. Ji buvo vadinama „žydų lakštingala“ ir iki išvykimo į Izraelį 1969 m. buvo pati žinomiausia ir populiariausia jidiš dainų atlikėja tuometinėje Sovietų Sąjungoje, gastroliavusi ne tik joje, bet ir Europos šalyse. Dėl savo koncertinės programos ir tautinę savimonę žadinančios veiklos N. Lifšicaitei ne kartą teko susidurti su valdžios cenzūra, atšaukiamais koncertais, net KGB tardymais ir grėsme būti įkalintai. Repatrijavusi į Izraelį Nechama Lifšicaitė tęsė muzikinę karjerą, pasirodė daugelyje prestižinių pasaulio koncertų salių, aktyviai kalbėjo apie žydų padėtį Sovietų Sąjungoje bei niekada nepamiršo Lietuvos, į kurią sugrįžo kaip dainininkė, vos gimtajai šaliai atkūrus nepriklausomybę. Žydų lakštingala iš Kauno mirė Tel Avive 2017 m.
Šiemet minime Nechamos Lifšicaitės 95-ąsias gimimo metines. Kauno žydų bendruomenė nuoširdžiai kviečia jus į šiai sukakčiai skirtą koncertą, kuriame dalyvauti pakvietė vieną mylimiausių N. Lifšicaitės mokinių Svetą Kundish (UKR/IL), tikrą šių laikų jidiš muzikos žvaigždę, ir jos muzikinį partnerį bei vyrą, akordeonistą ir pianistą Patrick Farrell (JAV). Koncerte skambės Nechamos Lifšicaitės repertuaro kūriniai, kurie išpopuliarėjo Nechamos dėka ir kuriuos Sveta Kundish išmoko tiesiogiai iš savo įstabios mokytojos. Programoje girdėsite žydų liaudies bei autorines dainas, daugelis kurių buvo sukurtos specialiai N. Lifšicaitei, leisitės į spalvingą muzikinę kelionę, kurioje atrasite ir džiaugsmingas šokio melodijas, ir jautrias, skausmingas balades, ir ugningas, laisvės bei nepriklausomybės siekius išreiškiančias dainas.
Sveta Kundish ir Patrick Farrell yra gerai žinomi ir mylimi jidiš muzikos pasaulyje. Iš skirtingų šalių kilę, Berlyne gyvenantys muzikantai daug gastroliuoja Europoje ir Šiaurės Amerikoje ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip mokytojai, vertinami ne tik dėl jidiš dainų bei klezmerių muzikinių tradicijų išmanymo, bet ir dėl gebėjimo savitai ir šiuolaikiškai jas interpretuoti. Jų atlikimo preciziškumas ir subtilumas, pagarba kūriniui ir žiūrovui bei ypatingas emocionalumas, gyvenimas kiekviename kūrinyje nepalieka abejingų ir tampa jaudinačia bei ilgai nepamirštama muzikine patirtimi.
Nechamos Lifšicaitės atminimui ir 95-osioms jos gimimo metinėms skirtame koncerte S. Kundish ir P. Farrellui talkins kviestiniai svečiai iš Vilniaus, seni jų bičiuliai, entuziastingi žydų muzikinio paveldo puoselėtojai, grupės „Klezmer Klangen“ nariai Rasa Vaičiulytė (kontrabosas) bei Dainius Buika (klarnetas).
Nors pastaruoju metu Kauno žydų bendruomenė (ypač kai kurie jos nariai) aktyviai dalyvauja įvairių renginių, kurių praleisti tiesiog neįmanoma!!!, ir žydų švenčių maratone, tačiau rado laiko vieną savaitgalio dieną iš 2022 metų Europos kultūros sostinės nulėkti į 2022 m. Lietuvos kultūros sostinę.
Pakeliui aplankėme Butrimonis – miestelį su vienintele Lietuvoje, šimtmečius menančia, trikampe aikšte ir vieninteliu Lietuvoje, prieš kelis metus įrengtu, sūkuriniu fontanu. Kadaise jame virte virė gyvenimas, kurį aktyviai kurstė vietos žydai (įvairiais laikotarpiais jie sudarė nuo 80 iki 40% miestelio gyventojų). Pvz., 1930 m. Butrimonyse veikė 54!!! parduotuvės, iš kurių 52!!! priklausė žydams, žydai buvo amatininkai, gaisrininkai, gydytojai, turėjo mokyklą ir mūrinę sinagogą, kurią nugriovė sovietai. Už pasakojimus dėkojame net 60 metų Butrimonių gimnazijai pašventusiai mokytojai, tik šiais mokslo metais tapusiai laisvo oro direktore, gimtojo miestelio istorinės atminties puoselėtojai Danutei Anušauskienei
Beje, gerbiamai Danutei niekur nepavyko rasti sinagogos nuotraukų, gal kas turite idėjų, kur jų ieškoti?
Alytuje mūsų laukė japoniško “Ryto rasos” sodo įkūrėjas, bonsai medelių auginimo meistras Kęstutis Ptakauskas, pažintis su juo buvo ne tik įdomi, bet ir įkvepianti, kelianti susižavėjimą Kęstučio asmenybe, jo pomėgiais, veiklomis ir pasiektais rezultatais. Jo puoselėjamas sodas ir bonsai medelių kolekcija – tikras balzamas akims, širdžiai ir protui.
Nuo japoniškos kultūros – į litvakišką: aplankėme puikias litvakų menininkų parodas, eksponuojamas Alytaus kraštotyros muziejuje ir restauruotoje Alytaus sinagogoje (dabar tai muziejaus padalinys – Audiovizualiųjų menų centras). Muziejuje nustebino puiki iš Alytaus kilusio, kurti pradėjusio tik 65-ių metų Saadios Bahato akmens ir medžio skulptūrų paroda, o sinagogoje buvome laimingi, galėdami apžiūrėti Lietuvoje dar neregėtus Chaimo Soutine’o ir kitų žinomų bei mažiau garsių litvakų dailininkų darbus iš Samuelio Taco Shmuel Tatz kolekcijos bei iki šiol dar niekur neeksponuotą, Amadeo Modigliani pieštą Ch. Soutine’o portretą! Už šiltą priėmimą dėkojame Linai Valaitytei LeaIn Valley, Arvydas Kinderis ir savanorei Vestai
Dvasinis penas – puiku! Bet vien juo gyvas nebūsi, todėl savo viešnagę Dzūkijos sostinėje baigėme nuostabioje vietoje įsikūrusiame “Dzūkijos dvare”, skanaudami tradicinius dzūkiškus patiekalus (ačiū Meilė Platūkienė už rekomendaciją).
2022 m. lapkričio 3 d. 18 val. Lietuvos žydų (livakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salėje
Atlikėjai:
Marija Maminskaitė, Lukrecija Šiaulytė,
Estera Reches, Emilija Lopaitytė,
Alfredas Miniotas,
Elzė Liškauskaitė, Deividas Bartkus
Koncertmeisteriai: Rūta Mikelaitytė – Kašubienė ir prof. Nijolė Ralytė
Programa skambės 2022 m. lapkričio 7 d. Tel Avivo „Einav Center“
koncertų salėje drauge su Nechamos Lifšicaitės jidiš dainų studijos
Tel-Avive dalyviai
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko tarptautinė konferencija „Permąstant traumą: tyrimai apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse ir JAV“. Pranešimus skaitę Baltijos šalių ir JAV mokslininkai atkreipė dėmesį į dažnai pamirštamą romų ir žydų istoriją bei tai, kaip ji paveikė šiandieną.
Konferencijos tikslas – įsigilinti į socialinius, kultūrinius ir politinius mechanizmus, kaip romų ir žydų bendruomenės permąsto traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo metu, ir kokią reikšmę jos turi šiandien Baltijos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Konferenciją organizavo Multikultūrinis vaikų ir jaunimo centras „Padėk pritapti“, Romų visuomenės centras, Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru, VDU Socialinės antropologijos centru, Lietuvos romų bendruomene. Renginius iš dalies finansavo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, Baltijos-Amerikos Laisvės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, EVZ fondas, Aktyvių piliečių fondas.
Konferencijos metu savo pranešimus taip pat skaitė Baltijos šalių ir JAV mokslininkai: dr. Volha Bartash (Regensburgo universitetas, Vokietija), dr. Dovilė Budrytė (Georgia Gwinnett College, JAV), dr. Neringa Latvytė (Vilniaus universitetas), dr. Ruth Reches (Mykolio Romerio universitetas), Agnieška Avin (Vytauto Didžiojo universitetas), Anna Pilarczyk-Palaitis (Vytauto Didžiojo universitetas), Eva-Liisa Roht-Yilmaz (Tartu universitetas, Estija).
Pagrindine renginio viešnia ir pranešėja turėjusi tapti JAV Holokausto atminimo muziejaus tyrėja, antropologė dr. Krista Hegburg dėl susiklosčiusių aplinkybių pasirodyti negalėjo, tačiau mielai pasidalijo žiniomis apie naujausias romų Holokausto tyrimų tendencijas.
„Per pastarąjį dešimtmetį pastebėjome, kad tyrimų apie romus ir Sinti romus yra atliekama vis daugiau, ypač tarp antropologų, kitų tyrėjų, kurių tyrimai grindžiami giliu dalyvavimu romų bendruomenėse, aprėpia įvairų romų požiūrį – individualius, šeimos ir bendruomenės prisiminimus apie Holokaustą ir jo padarinius“, – apie pastarojo meto tyrimų tendencijas pasakojo dr. Krista Hegburg.
Anot jos, šių tyrėjų metodologija nėra būdinga Holokausto studijose, kuriose dominuoja istorikai, daugiausia dėmesio skiriantys archyvų tyrimams, ir kiek mažiau – literatūros tyrinėtojai.
„Dėl šių priežasčių gali būti sudėtinga integruoti jų tyrimus į kanoniškesnius šios srities darbus, – mano mokslininkė. – Antroji pastebima tendencija: kad daug projektų ir institucijų, susijusių su Holokausto istorija, yra inicijuoti ir vadovaujami romų bendruomenės narių, pavyzdžiui, Europos romų meno ir kultūros institutas (ERIAC), „RomArchive“ arba Romų kultūros muziejus Brno.“’
Dr. Krista Hegburg tikino esanti dėkinga už galimybę daugiau sužinoti ir apie naujausius Lietuvos romų bendruomenės darbus, susijusius su jų bendruomene, jos veikla ir ir istorija: „Ypač džiaugiuosi sužinojusi apie naujausią Romų bendruomenės centro iniciatyvą rinkti romų žodinius pasakojimus apie karą ir Holokaustą bei apskritai apie romų istoriją.“
A.Avin: istoriniame naratyve vietos pritrūksta „mažosioms istorijoms“
Konferencijoje pranešėja tapusi multikultūrinio vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ edukatorė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto doktorantė Agnieška Avin mano, jog šiandien kalbėti apie romų ir žydų istoriją bei jos padarinius yra ypač svarbu.
„Nacionaliniame istoriniame naratyve dažnai pritrūksta vietos „mažosioms istorijoms“ – tautinių mažumų, dažnai marginalizuojamų ir bebalsių, prisiminimams ir pasakojimams, nors jos daugiau nei kelis šimtmečius kūrė (ir kuria) bendrą daugiakultūrį mūsų šalies kraštovaizdį.
Romai – viena iš tokių etninių Lietuvos bendruomenių, kurios egzistavimas mūsų teritorijoje yra apipintas arba egzotiniais pasakojimas ir legendomis, arba dehumanizuojančiais, neigiamais stereotipais, arba tos istorijos iš viso nėra“, – sakė centro edukatorė. Ji priminė, jog vis dar mažai kam yra žinoma, kad romai, kaip ir žydai, smarkiai nukentėjo nuo tragiškų XX amžiaus, visų pirma, II pasaulinio karo, įvykių:
„Karo metais nacių vykdomos politikos pastangomis buvo sunaikinta apie trečdalis Lietuvos romų bendruomenės, o jų stigmatizavimas ir nepriėmimas, deja, tęsiasi iki šiol. Vienas iš konferencijos tikslų buvo būtent noras didinti visuomenės informuotumą apie romų, taip pat ir žydų bendruomenių istoriją mūsų regione, palaikyti mokslinius tyrimus šioje srityje bei ieškoti naujų būdų, kaip skatinti visuomenės domėjimąsi mažumų, atminties ir Holokausto studijomis.“
Centro edukatorė įsitikinusi, kad istoriniai faktai ir žmonių istorijos turėtų tapti papildoma prizme, per kurią galėtume iš naujo interpretuoti ir praplėsti savo supratimą apie nuolatinę romų marginalizaciją ir diskriminaciją.
„Visuomeninės nuomonės tyrimų rezultatai liūdina – romai daug metų išlieka mažiausiai mėgstama bendruomene mūsų šalyje, o tai turi rimtų pasekmių darbo rinkoje, švietimo sistemoje ir t.t. Dabartinė romų situacija turėtų būti matoma ne kaip problemų priežastis, o kaip ilgos sisteminės romų socialinės atskirties ir nepriėmimo pasekmė. Galiausiai, svarbu, kad atminties apie romų, kaip mūsų bendrapiliečių, genocidą puoselėjimas taptų nacionalinės atminimo politikos elementu“, – sako A.Avin.
Mokytis ne tik per karo istoriją
Centro edukatorė priduria, kad galvojant apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse, dažniausiai į galvą šauna Holokaustas ir Antras pasaulinis karas. Visa tai dėl aiškių priežasčių – mokyklose mokomės apie šias bendruomenes tik karo istorijos kontekste arba iš viso nesimokome, kaip dažnai būna romų istorijos atveju.
„Žydų ir romų aukos – mums tik statistika, bevardžiai skaičiai. Dažnai nesusimąstome, ką praradome, kaip atrodė šių bendruomenių likimai iki karo, kaip atrodė tarpusavio santykiai, kasdienis gyvenimas, taip pat – kaip tokios patirtys kaip genocidas pakeitė žmonių tapatybes ir elgesį po karo. Geriausiai yra mokytis istorijos iš žmonių prisiminimų ir pasakojimų, stengtis skaityti daugiau memuarų ir dienoraščių, domėtis sakytinės istorijos archyvais, kurie dabar tampa vis labiau matomi ir populiarūs.
Vienu tokių istorijų šaltiniu gali tapti neseniai sukurtas „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas“, kuriame surinktos istorijos apie Lietuvos romų bendruomenės gyvenimą tarpukariu, karo baisumus, sovietmečio istoriją, tradicijas ir papročius, tautosaką“, – sakė A.Avin.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
Sukkot šventės proga – dalinė Solomono Teitelbaumo pastelių premjera.
Derlius nuimtas, žydai stato palapines ir 10 09- 16 jose vaišinasi su šeima ir draugais. Taip buvo, o dabar tik liko aidas išlaikyti tradicijas ir neišnykti, padėkojus mūsų gelbėtojams, kuriems vis dar Vilniuje nepastatytas paminklas.
Sunkios, kampuotos, painios Vilniaus gatvės – mūsų bendras atminties skausmas. Žydą jis tiesiog sukausto ir verčia tuo skausmu dalintis su lietuviu, lenku, ar atvykėliu svetimšaliu. Bet be pykčio, o su meile savo artimam, tik primenant, kad to niekada nepasikartotų – ypač dabartinio grėsmingo laiko fone.
Ruošiamės būsimai piešinių parodai tradicinėje Pylimo galerijoje. Tai dienoraščiai su pastele rankoje, fiksuojant gyvenimą iš natūros.
Bus ir labai džiugių ir filosofiškų bei tragiškų akimirkų – pilna gyenimo taurės mozaika. Sekite informaciją.
Šiandien pirmieji Lietuvos savanoriai, kovų už respublikos nepriklausomybę dalyviai, yra nepelnytai pamirštami. O jie – paprasti kaimo bernai ar miestelių darbininkai, rečiau – carinės kariuomenės rekrutai, apgynę ir mūsų galimybę gyventi laisviems. Įdomiausia, kad tose kovose grumtasi ne tik lietuvių – už nepriklausomybę kovėsi būriai kitataučių. Laisvės idėja buvo svarbi ir moterims. Tarp Vyčio kryžiaus kavalierių apdovanotos ir moterys. Širvintos – miestelis, kurio etninė sudėtis ir anuomet, ir šiandien – marga ir nevienalytė, puiki vieta atskleisti šias istorijas, juolab, kad ir vienas garsiausių mūšių vyko būtent čia. Tai ir buvo priežastis, kodėl būtent šį miestelį „Daiktų istorijų“ kūrybinė grupė pasirinko, norėdama papasakoti šiuos ne itin plačiai žinomus nepriklausomybės kovų aspektus.
„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“, – šiuos močiutės Luizos
kadaise ištartus žodžius iki šiol gerai pamena dainininkė Liveta Kazlauskienė.
Ne tik pamena, bet ir jais vadovaujasi savo gyvenime.
Pamena Liveta ir močiutės pasakojimus, kurių vaikystėje klausėsi tarsi dramatiškos knygos
ištraukų. Tik močiutė tada jai pasakojo ne knygos eilutėse sutalpintą rašytojo fantaziją, o savo
pačios gyvenimą.
Liveta Kazlauskienė
Šilutės krašte gyvenusi Luiza buvo miestelio šviesuolė. Vokietaitė, kuri gyvenimą susiejo su
lietuviu. Kurios vyras vėliau buvo pasiųstas tremtin, o ji pati žmonių atmintyje išliko kaip nuo
karo baisumų žydus gelbėjusi drąsi trijų dukrų mama.
„Atbėgo kartą pas ją jauna žydų šeima. Vyras buvo nuo bombų skeveldrų sužalotu pilvu, o
moteris ir jos vaikai – išgąsčio kupinomis akimis, – senolės pasakojimą pamena L.Kazlauskienė.
Močiutė kaip mat suprato, kad netrukus į namų duris pasibels ir budeliai, todėl žydukus paslėpė
giliame trobos sklepe, ant įėjimo į jį užtiesė kilimą, paėmė į rankas savo dukrą, mano mamą ir
sukaupusi visą drąsą laukė vokiečių kareivių. Jie pasirodė ginkluoti automatais ir vedini šunimis.
Nukreipė į ją ginklo vamzdį ir reikalavo išduoti, kur paslėpė žydų šeimą. Tačiau močiutė net
nedrebančiu balsu atsakė kareiviui: „Sūnau, nieko neslepiu, jei nori šauk į mus, tik kaip po to
pasakosi, kad žudei saviškius?“ Kareiviai išėjo. O močiutė dar ilgai globojo atklydėlius – naktimis
į kaimą nešdavo parduoti bent kiek vertingesnius daiktus, kad prasimanytų pinigų maistui ir
vaistams. Gydė sužeistą vyrą, nes medicinos žinių pramoko skaitydama iš degančios bibliotekos
išgelbėtas knygas. Taip bėgo nerimo kupinos dienos, kai dvi iki tol visiškai svetimos šeimos
suartėjo nepaprasto žmogiškumo dėka.“
Vieną dieną Livetos močiutės rūsyje slėpta šeima pajuto galinti saugiai keliauti toliau. „Iškeliavo
į nežinią, močiutė daugiau niekada nebeišgirdo jokios žinios iš jų, bet visada vylėsi, kad likimas
jiems buvo gailestingas“, – atsidūsta garsi dainininkė.
Liveta Kazlauskienė
Jei kas kada nors būtų ant popieriaus lapą suguldęs jos šeimos dramatišką istoriją, tai joje buvo
aprašytas ne vienas babytės Luizos didvyriškas poelgis. Kai dėl kitų gyvybės rizikavo savo pačios ir trijų dukrų gyvybe. Kaip iš kareivių rankų išplėšė šviesiaplaukę mėlynų akių žydų dukrą ir pasakiusi, kad yra mergaitės mama, žvilgsniu nulydėjo kareivių išvežamą tikrąją jos gimdytoją, o vėliau perdavė mergytę globoti kitai žydų šeimai. Ten atsirastų ir eilutės apie pačios Luizos
likimą, kuris iš jos glėbio negailestingai išplėšė jos sutuolktinį, vaikų tėvą, pasiųstą į tremtį. Ir dar
daugelis kitų širdį virpinančių pasakojimų, kurie iki paskutinio atodūsio liko įsirėžę močiutės
širdyje.
„Ji buvo žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris mokė visus nepasiduoti bandos instinktams
ir baimei, o visuomet klausyti savo širdies“, – pasakoja Liveta Kazlauskienė.
Lietuvos žydų bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis
saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją,
prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių ar vaizdiniu
iliustracijas. Rašykite info@lzb.lt #SupportedByEVZ #MūsųBendruomenės #OurCommunities
#CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
EVZ Foundation Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras
Sveikiname Šiaulių krašto žydų bendruomenės narį Giršą Rafael šiandien, spalio 6 d., švenčiantį 75 metų jubiliejų.
Nuo pat pirmosios Šiaulių krašto žydų bendruomenės atkūrimo dienos 1988 m. gruodžio mėn. Giršas Rafael aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, eilę metų buvo Šiaulių krašto žydų bendruomenės bei Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys, nuveikė daug naudingų bei įsimintinų darbų.
Iš visos širdies linkime beribės sveikatos, laimės, džiaugsmo, energijos bei visų svajonių išsipildymo.
Minėjimą Švenčionių miesto parke pradėjo renginio vedančioji Kristina Sizonova.
Švenčionyse, šioje vietoje, kur dabar miesto parkas, antrojo Pasaulinio karo metais buvo fašistų
įkurtas getas. Prieš keletą dešimtmečių getui atminti – pastatyta Menora, kurią sukūrė Švenčionių
rajone gyvenantis meno kūrėjas, tautodailininkas skulptorius Juozapas Jakštas.
1943 m. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus
apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į
Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti.
Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos
materialinės vertybės ir kitoks turtas. Holokaustas, kaip istorijos pamoka, parodo ateities kartoms, ką gali padaryti neapykantos apakinti ir moralinę atsakomybę praradę žmonės.
Holokaustą svarbu pažinti ir suvokti, siekiant įveikti nacionalistines ir antidemokratines ideologijas, plėtoti demokratinę visuomenę, ugdyti toleranciją ir kitoniškos kultūros supratimą. Ir kiekvieną kartą, prisimindami holokaustą, turime viltis, kad daugiau žmonijos istorijoje tokie atvejai nepasikartotų.
Nesuvokiamas žmogiškumą praradusių budelių troškimas sunaikinti žmones vien todėl, kad jie
saugojo savo tautinį orumą, tautinę tapatybę, gerbė savo papročius ir juos puoselėjo prasmingai
sugyvendami su kitais – susirinkusiems priminė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro ir pakvietė Šmuel Jatom, sinagogos kantorių, kartu sukalbėti maldą. Po maldos visus pakvietė prie paminklo padėti akmenukus, gėlių vainikus ,uždegti žvakutes ir toliau renginį pratęsti Nalšios muziejuje. Muziejuje renginio vedančioji Kristina Sizonova susirinkusiems pristatė projekto virtualus žemėlapis „Žydų kultūros paveldas Švenčionių apylinkėse“ rezultatus.
Įgyvendintas Nalšios muziejaus vykdytas projektas, parengtas interaktyvus žemėlapis su specialiai sukurtomis fotografijomis ir istoriniais faktais įprasmino žydų kultūrinio paveldo elementus.
Švenčionių rajono žemėlapis su aktyviais taškais Švenčionyse, Pabradėje, Adutiškyje,
Kaltanėnuose, Švenčionėliuose ir multimedijų turiniu, leidžia lankytojams savarankiškai
susipažinti ir atrasti apylinkes. Taškuose yra nurodytos koordinatės, veikia telefonų navigacija.
Stilizuotai nupieštas virtualus žemėlapis integruotas į Nalšios muziejaus tinklalapį nalsia.lt
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Švenčionių rajono savivaldybė. Vedančioji pakvietė
trumpai apžvelgti virtualaus žemėlapio turinį. Apie projektą kalbėjo ir Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro.
Po renginio dalyviai vyko į Švenčionėlius prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.
Tęsiant minėjimą prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Memorialo – vedančioji Kristina Sizonova pradėjo eilėraščiu „Po tavom žvaigždėtom baltom“ parašytu poeto Avrom Sutzkever Vilniaus gete 1943m.
PO TAVOM ŽVAIGŽDĖM BALTOM
Po tavom žvaigždėm baltom
Baltą ranką man ištiesk.
Ašaromis mano žodžiai
Tau į delnus telašės.
Žvelk, kaip jų šviesa užgęsta
Požemiuos manų akių.
Ir slėptuvės jiems surasti
Savyje nebegaliu.
Savo turtą, Dievas mato,
Noriu tau padovanot.
Nes liepsnoja mano metai,
Mano siela tuoj liepsnos.
Apleisti rūsiai, pastogės –
Mirtina tyla visur.
Bėgu aš aukštyn per stogus
2
Ir vis ieškau: kur tu, kur?
Ima vytis it padūkę
Laiptai, skersgatviai, kiemai.
Kybau aš – styga nutrūkus –
Ir dainuoju tau liūdnai:
Po tavom žvaigždėm baltom
Baltą ranką man ištiesk.
Ašaromis mano žodžiai
Tau į delnus telašės.
1941 m. spalio pradžioje čia, netoli Švenčionėlių, kitapus Žeimenos upės, prasidėjo pirmieji
masiniai žydų žudymai. Per visą holokausto laikotarpį buvo sušaudyta apie 8 tūkst. Švenčionių
apylinkėse ir ne tik, jose gyvenusių žydų.
Holokaustas – sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais
Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Žydų bendruomenė nesustoja ties praeitimi, nors jos nepamiršta, bet žiūri į ateitį. Ir dėl to yra
puikus tiltas tarp praeities, ateities ir dabarties. Judaizme, ko gero, nėra svarbesnio dalyko, kaip
sujungti praeitį, dabartį ir ateitį“. Minėjimo vedančioji Kristina Sizonova pakvietė tylos minute
pagerbti Holokausto aukas.
Minėjime kalbėjo Švenčionių rajono mero pavaduotoja Violeta Čepukova, Lenkijos Respublikos
ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narė, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų komisijos pirmininkė Ela Gurina, Ruth Reches Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė su gimnazistais.Ginazistai skaitė eiles žydų ir lietuvių kalbomis, Pabradės „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė. Taip pat
dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės administracijos vykdantysis direktorius Michail Segal,
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro pakvietė visus susirinkusius
pasimelsti kartu su Sinagogos kantoriumi Šmuel Jatom. Po maldos buvo padėti akmenėliai,
vainikai, gėlės, uždegtos žvakutės. Grojo Pabradės miesto kultūros centro pučiamųjų kvintetas
„PABBRASS“ – vadovas Bronislavas Vilimas.
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro padėkojo Švenčionių rajono
mero pavaduotojai Violetai Čepukovai, Lenkijos Respublikos ambasadorei Lietuvoje Uršulai
Doroševskai, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narei, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų
komisijos pirmininkei Elai Gurinai, Ruth Reches Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos
direktorei ir gimnazistams, Švenčionių rajono Tarybos nariams, Pabradės „Ryto“ gimnazijos
istorijos mokytojai Danguolei Grincevičienei, už dalyvavimą renginyje, rūpestį ir pagalbą
Švenčionių žydų bendruomenei.
Dėkojo Švenčionių miesto seniūnei Inai Sinienei ir Švenčionėlių seniūnui Albertui Razmiui,
Pabradės seniūnei Anai Zingerienei už paramą prižiūrint žydų tautos atmintinas vietas ir dalyvaujant renginiuose.
Dėkojo Pabradės miesto kultūros centro pučiamųjų kvintetui "PABBRASS" ir vadovui
Bronislovui Vilimui , Nalšios muziejaus muziejininkei Nadeždai Spiridonovienei, Švenčionėlių
kultūros centro direktorei Andželikai Terleckienei ir kolektyvui už rūpestį įgarsinant minėjimą.
Žydų bendruomenės pirmininkas M. Šapiro dėkojo minėjimo vedančiajai Kristinai Sizonovai ir
didelį ačiū tarė finansiniam rėmėjui UAB“VELGA VILNIUS“ generaliniam direktoriui Jozefui
Federovič, visiems susirinkusiems pagerbusiems žydų aukų atminimą.
Informaciją parengė
Nadežda Spiridonovienė
Nalšios muziejaus muziejininkė, istorikė
Lietuvoje viešinti Europos Sąjungos (ES) kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė Katharina von Schnurbein trečiadienį aplankė Vilniaus getą ir įsimintinas atminties vietas, rašoma Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės (LŽB) pranešime.
Turo metu ES pareigūnė atkreipė dėmesį į kai kurių paminklų būklę ir paragino skirti daugiau dėmesio jų priežiūrai Lietuvoje.
Ekskursiją po Vilniaus geto teritoriją vedęs LŽB darbuotojas, gidas Viljamas Žitkauskas viešniai pasakojo apie 700 metų siekiančią bendrą lietuvių ir žydų istoriją, Šiaurės Jeruzale vadinamo Vilniaus svarbą, neatstatomą Holokausto žalą.
„Vilnius ypatingas tuo, kad jo neužtenka tik pamatyti. Pastatai, paminklai, net grindinio plytelės turi gilią ir prasmingą istoriją – Vilnių reikia išgirsti. Džiaugiuosi, kad K. Schnurbein savo įtemptoje darbotvarkėje rado laiko aplankyti svarbiausius objektus, sužinoti apie mūsų istoriją, kultūrą ir tradicijas“, – sakė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.
Katharina von Schnurbein lankėsi Lietuvoje / Lietuvos žydų bendruomenės nuotr.
K. Schnurbein pagerbė geto partizanų pasipriešinimo aukas, prie paminklo palikusi gėlių ir mažą akmenėlį – taip pagerbiami žydų tautybės mirusieji ir parodoma, jog paminklas yra lankomas.
Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie paminklai, žydų kultūrai svarbūs objektai nėra pačios geriausios būklės – užrašai išblankę, sunkiai įskaitomi. ES pareigūnė paragino šio paveldo priežiūrai skirti daugiau dėmesio ir kaip pavyzdį pateikė Vokietijoje galiojančią tradiciją vieną dieną per metus skirti būtent žydų memorialų ir jų prieigų tvarkymui.
Pasak F. Kukliansky, žydų istoriją menančių paminklų, pastatų, sinagogų priežiūrai ir apsaugai Lietuvoje nėra skiriamas finansavimas, visa tai atliekama privačia iniciatyva. „Esame dėkingi visiems žmonėms, kuriems rūpi mūsų istorija, kultūra, kurie padeda visa tai puoselėti skirdami savo laiką, jėgas ar finansinę pagalbą“, – teigė LŽB pirmininkė.
Apie K. Schnurbein vizitą
ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė į Lietuvą atvyko Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės kvietimu. Tai pirmas K. Schnurbein vizitas mūsų šalyje, kuris truks iki rugsėjo 30 dienos.
Vizito metu garbinga viešnia iš Briuselio kartu su Lietuvos žydais švęs Rosh HaŠana, tradicinę žydų naujųjų metų šventę, taip pat numatyti susitikimai su Seimo pirmininke, premjere, užsienio reikalų ministru, Vilniaus ir Kauno vicemerais bei įvairių institucijų atstovais, Kaune ji atidarys Litvakų kultūros forumą.
Į dabartines pareigas Katharina von Schnurbein buvo paskirta 2015 metais. Prieš tai ji penkerius metus dirbo Europos Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso patarėjų grupėje, dar anksčiau ji buvo Čekijos ES komisaro Vladimiro Špidlos ir ES delegacijos Prahoje atstove spaudai.
2018 m. K. Schnurbein gavo B`nai B`rith Europe žmogaus teisių apdovanojimą, o 2021 m. – Vienos žydų bendruomenės Mariettos ir Friedricho Torbergų medalį.
„Su vis mažiau išgyvenusiųjų ir liudininkų tarp mūsų, Holokausto atminimo išsaugojimas gula ant mūsų pečių. Maža to, Rusija pavertė Holokausto atminimą ginklu, kad pateisintų savo agresiją prieš Ukrainą. Turime užtikrinti, kad faktai būtų žinomi, nebūtų iškraipomi ar menkinami,“ sakė Lietuvoje viešinti Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė Katharina Schnurbein.
ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategija siekia užkirsti kelią visų formų antisemitizmui, saugoti ir puoselėti žydų gyvenimą bei skatinti tyrimus, švietimą ir Holokausto atminimą.
Europos Komisija per artimiausius dvejus metus investuos 22 mln. eurų į Holokausto atminimo Lietuvoje projektus.
Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė glaudžiai bendradarbiauja su žydų bendruomenėmis ir organizacijomis.
Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Tai buvo vienas skaudžiausių bei tragiškiausių smūgių XX amžiaus istorijoje, kai 1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir Lietuva visam laikui neteko tūkstančių savo šalies piliečių.
Šią skausmingą dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai kartu su Šiaulių miesto vicemeru Egidijumi Elijošiumi, Šiaulių Gegužių progimnazijos mokytojais bei mokiniais rinkosi prie Šiaulių geto vartus simbolizuojančio paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje, kur 1941-1944 m. veikė vokiečių administracijos įsteigtas Šiaulių getas. Genocido aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai. Prisiminę bei pagerbę visus Lietuvos žydus, brutaliai nužudytus Antrojo pasaulinio karo metais, ceremonijos dalyviai patraukė Pasaulio tautų teisuolių skvero, esančio Vilniaus ir Ežero g. sankirtoje, link, kur buvo pagerbti Holokausto metu žydus gelbėję Šiaulių miesto ir regiono šviesuoliai.
Vėliau Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai pagerbti Lietuvos žydų genocido aukas nuvyko į Pročiūnų žudynių vietą. Šimtų antrojo pasaulinio karo metais čia žiauriai nužudytų įvairių tautybių žmonių atminimą dabar saugo meninė kompozicija „Žymė 732“.
Galiausiai atminimo ceremonijos dalyviai apsilankė Kužiuose, kur pagerbė genocido aukas prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams.
„Galime tik pasvajoti, kaip gyventume šiandien, kokia Lietuva būtų buvusi, jei ne brutali neapykanta, apakinusi taip, kad nekaltų žmonių gyvybės nieko nebereiškė. Šoa be pasigailėjimo sunaikino viską – žmones, jų svajones, talentus, santykius, ir tai nutiko dangstantis sąmokslo teorijomis, absurdiškais išvedžiojimais ir kitoniškumo baime. Į šipulius subyrėjo ne tik mūsų valstybė, tauta, bet ir mūsų žmonių likimai. Čia sunaikinta kone visa Lietuvos Jeruzalė“, – savo kalboje šiandien, dalyvaudama Holokausto Lietuvoje aukų pagerbimui skirtuose renginiuose Rūdninkų skvere ir Paneriuose, sakė premjerė I. Šimonytė.
