Bernardinai.lt, Sergejus Kanovičius
Labai gerai įstrigo atmintin svėrimo ritualas iš sovietmečio – stovi parduotuvėje už prekystalio tokia apkūni moteriškė su balta prijuoste, ta prijuostė kiek apčiupinėta, su riebiomis dėmėmis, svarstyklės su mažais ir didesniais svareliais, stovi ir žiūri – jei ji turi ką sverti. Visiškai pusiausvyrai pritrūksta vis dar vieno ir dar vieno, ir dar vieno svarelio – ant dešinės svarstyklių mentės – viską nusveriantis deficitas, o jo svorį matuoja ta labai svarbi teta. Teta – visagalė. Dažniausiai nusukdavo kokį penkiasdešimt ar daugiau gramų – jai irgi reikėjo prisidėti prie atlyginimo. Kodėl prisiminiau? Matau, kaip šiandien piaro meisteriai ir jų idėjas pasigavę politikai džiaugsmingai sveria ir mėgina ant gerokai tuštesnės istorinės tiesos svarstyklių mentės pridėti svarelį, kitą. Bet įspūdis toks, kad jie, kaip ta teta iš sovietinės parduotuvės – vis šiek tiek nusuka. Kartais – daugiau, kartais – mažiau. Dažniausiai, deja, daugiau.
Išeini iš jų parduotuvės, išsivynioji pirkinį, žiū – arba tik popierius, arba vėl nusuko. Ir lauki vėl, kol nuspręs, kad atėjo laikas kažkokio istorinio deficito atseikėti.
Kiek suprantu ateinančių Valstybės šimtmečio metų pavadinimų kvota išnaudota. Siūloma kitus metus, kurie pagal kinų kalendorių gal yra meškos metai, pagal japonus – gal slibino ar katės, pagal žydus – vieni, pagal Kristų – dar kiti. Na, bet mėgstame krikštyti, krykštauti ir dalyvauti krikštynose – smagu juk. Net jei kūdikio nėra, mes jį išgalvojame.
Čia turbūt tam, kad žydai, neduok Dieve, užgauti, kad jiems dėmesio neskyrė, ir metai niekaip nepavadinti kaip nors, kas susietų juos, žydus, su Lietuva, o lietuvius susietų labiau su žydais. Gal žydų reikėjo pirmiausia ir atsiklaust, ką jie apie tokią idėją galvoja. Bet neatsiklausė. Tarsi netyčia komunikacijos orbiton paleista žinutė nusileido ant politikų stalo, o toliau – kaip senais laikais neblogos idėjos, kurios pakankamai neapgalvotos, kurios turi formą, bet ne turinį, tampa kažkokia beforme mase, bespalve vėliava, su kuria rankose smagu palakstyti ir dar smagiau sušukti „ura“, t. y., atleiskite, politkorektiškai: „valio“.
„Blogos reklamos nebūna“ – ši komercinė taisyklė stipriai įsišaknijo ne tik verslo erdvėje, bet labiausiai toje, kurią priimta vadinti viešaisiais ryšiais, komunikaciniais projektais ir panašiais. Galioja ji, deja, ir politinėje erdvėje. Taigi bloga reklama yra gera. Besireklamuojantiems.
Sudėliokime taškus virš i, kad suprastume, kokiame kontekste tą idėją mėginama komunikuoti.
Ar vadovėliuose jau paaiškino, kas yra žydas ar judaizmas?
Antisemitinius stereotipus jau išanalizavo, dekonstravo ir paaiškino?
Vadovėliuose jau papasakojo, kas yra Vilniaus Gaonas, kodėl Vilnius Šiaurės Jeruzalė, kas yra Vytauto privilegijos?
Vadovėliuose septyniems šimtams bendro sugyvenimo metų jau skirta daugiau nei dešimt puslapių?
