Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas
Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.
Bakas turbūt niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.
Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“
Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.






























