Ruta Bloshtein
„Liguista fantazija“ atkurti kapines autorius vadina pasiūlymą gerbiamo profesoriaus Sido Leimano, nuodugniai tyrinėjančio daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus.
„Nereikia slėptis po žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis“ – ragina autorius visus 46 600 pasirašiusius protesto peticiją, kelias dešimtis didžiųjų litvakų ješivų vadovų JAV ir Izraelyje, vyriausiąjį Izraelio rabiną, JAV ir Kanados Centrinį rabinų kongresą, JAV Kongreso ir Senato narius, Kneseto narius, vietinius žydus bei lietuvius ir daugelį kitų, kurie oficialiai išreiškė susirūpinimą laiškuose Lietuvos tuometinei Prezidentei, Ministrui pirmininkui, Vilniaus miesto merui.
Autoriaus paminėti profesoriai Josifas Parasonis ir Pinchos Fridbergas atsiriboja nuo paskelbto straipsnio. Jų pasisakymų dėl Sporto rūmų likimo prasmė ištraukta iš konteksto ir pateikta iškraipytai.
Anot autoriaus, vienintelis užtikrintas būdas išsaugoti Šnipiškių žydų kapines – tai prikelti naujam gyvenimui Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (šis projektas Turto banko pristatomas kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atgimimas!).Vadinasi, pagal autorių, tinkamiausias sprendimas apsaugoti kapines yra pritraukti į jų teritoriją kuo daugiau turistų ir svaiginti juos tarptautinių festivalių malonumais. Ne sukurti atitinkamą rimties ir pagarbos palaidotiems atmosferą, o atvirkščiai – telkti minias nieko nenutuokiančių svečių begalinei puotai ant žydų kapų.
Tai kuo gi šis projektas skiriasi nuo sovietinio? Baigtis ta pati – šokiai ant mūsų protėvių kaulų.
Gruodžio 18 d. 18 val. Bendruomenių rūmuose vyks bene iškilmingiausias metų renginys – pasveikinsime ir pagerbsime 2019-ųjų Metų panevėžiečius.
Pristatome visą penketuką.
Fotomenininkė IRENA GIEDRAITIENĖ – už ilgametį Panevėžio miesto vardo garsinimą, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą
I. Giedraitienės fotografijos kelias tęsiasi beveik 65 metus. Kone 55-erius dalyvauja įvairiose parodose. Jos kūryba – svarus indėlis ne tik į Panevėžio, bet ir visos Lietuvos fotografijos meno tradiciją. I. Giedraitienė „lietuvišką humanistinės fotografijos panoramą papildo ypač nuoširdžiu, poetišku žvilgsniu į šviesiąją gyvenimo ir žmogiškųjų santykių pusę“ (VDU doc. dr. T. Pabedinskas).
Pelnė ne vieną apdovanojimą, iš jų ryškiausias – 1975 m laimėtas „Pasaulio spaudos fotografijos“ (World Press Photo) apdovanojimas „Aukso akis“ už fotografiją „Vestuvių vakarą“. Tai atsidavusi savo profesijai ir pašaukimui menininkė, kuri ir šiandien nenusileidžia jaunajai kartai kasmet praturtindama savo kūrybinį kraitį naujomis nuotraukomis, per fotografiją analizuodama žmogų, visuomenės ir kultūros problemas.
Žvakės šviesa visuomet sukuria jaukumą ir šilumą, artumą aplink mus…
Linkime, kad visuomet šalia būtų tie, su kuriais gera kartu įžiebti ugnį, dovanoti meilę, dalintis šypsenomis ir rūpesčiu.
ŠVIESIOS IR DŽIAUGSMINGOS CHANUKOS!
Brangūs bendruomenės nariai,
Sveikiname Jus su šviesos ir laisvės švente ir kviečiame švęsti drauge PŽB patalpose, Ramygalos g. 18. Panevėžys., gruodžio 27 d. 16.00val. Chanukos šventę.
Įėjimas nemokamas
PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖ
Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas
Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo gimimo 160-ąsias metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.) Pasaulio lietuvių centro leidykla, bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo knygą „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.
Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m. rinkinyje „Užgesę žiburiai“.
2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“ priede. Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“ išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis). Kauno leidykla „Dajalita“ 2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė V.Rinkevičius).
Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.
Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą. Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba. Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba 2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų kalbas ir išleista tose valstybėse.
Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš 100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą, ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.
Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a. jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.
.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad šeštadienį, gruodžio 14d. netekome Simono Dovidavičiaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojo, buvusio Kauno žydų bendruomenės pirmininko, Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę” vadovo, Sugiharos namų direktoriaus, žydų istorijos ir kultūros žinovo, entuziastingo gido, gero bičiulio, turėjusio dar tiek daug įdėjų ir nespėjo jų realizuoti. Ka
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išgyvena dėl netekties, nuoširdžiai užjaučia artimuosus.
Dėl skaudžios netekties užuojautą pareiškė ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolektyvas .
Atsisveikinimas su velioniu antradienį, gruodžio 17d., nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje, Radvilėnų pl.15A, Kaune. Išlydimas trečiadienį, gruodžio 18d. 12 val. į Kauno Aleksoto žydų kapines, H. ir O. Minkovskių g.
Faina Kukliansky
Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas, kurio niekinti neturi teisės nė vienas asmuo. Nepamirškime, kad Lietuvos valdovai šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.
1919–1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo Tėvynės laisvę ir ne vienas jų žuvo po kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais, ne vienas žydas karys-savanoris buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, kuriuose taip pat yra šie Lietuvos heraldiniai simboliai.
Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai, kad ir neskaitlingos kadaise gausios bendruomenės nariai, vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo garsinimo.
Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar Trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, palaikanti puikius santykius su Izraeliu, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio režimo valstybė.
Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje buvo ar yra atskirų marginalų, pavienių asmenų ir apgailėtinų grupelių, kurios savo nykias ekstremistines ideologijas bando „pagražinti“ prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.
Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai neva prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų anksčiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių šį valstybės ženklą savo kėslams pridengti), daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą tarp Lietuvos žydų.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir piliečių litvakų tėvyne prieš šimtmečius tapusios Lietuvos valstybės istorinė heraldika.
Manau, kad valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės heraldiką juodinančios ir pavojingą nesantaiką Lietuvoje kurstančios grupės „Vieninga Lietuva“ veiklą. Liūdina, kad savo taikiniu minėta grupė pasirinko Vilniaus Gaonui skirtus renginius, kurie turėtų vienyti visus Lietuvoje gyvenančius žmones ir tapti puikiu Lietuvos žydų kultūrinio palikimo pristatymu.
Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės heraldikos niekinimas ir nesantaikos visuomenėje kurstymas – veikos, už kurias Lietuvos baudžiamajame kodekse numatyta griežta atsakomybė. Gerbkime Lietuvos, kurioje gyvename, įstatymais įteisintus simbolius, gerbkime savo bendrapiliečius ir neleiskime pavieniams asmenims sumenkinti artėjančių Vilniaus Gaono metų.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky
Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo, vieno iš modernizmo fotografijos kūrėjų, Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) arba Moshe Ravivo darbų paroda.
Ekspozicijos kuratorius Nissanas N. Perezas (Izraelis) pažymėjo, kad meistro darbai pristatomi pirmą kartą. Dr. Nissanas Perezas fotografijos istorikas, tyrinėtojas ir kuratorius. 1977-2013 įkūrė ir vadovavo fotografijos departamentui Izraelio muziejuje Jeruzalėje (the Israel Museum, Jerusalem), šiuo metu dirba Moï Vero archyvo direktoriumi. Yra sudaręs ir kuravęs daugiau kaip 180 parodų Izraelyje ir pasaulyje, publikavęs eilę straipsnių, katalogų ir knygų.
Moishe Vorobeichik gimė 1904 dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Po studijų S. Batoro universitete Vilniuje studijavo Vokietijoje tapybą. Jo klasės draugai buvo garsieji Paul Klee ir Vasily Kandinsky. Gavęs iš savo tėvo fotoaparatą „Leika“, jis susirgo fotografija, todėl išvažiavo į Prancūziją mokytis. 1932 m. išvyko į Palestiną kaip savaitraščio „La Vie Parisienne“ foto žurnalistas. 1934 m., paveiktas sionizmo idėjų, jis persikėlė gyventi į Palestiną. Cfato mieste įkūrė garsiąją menininkų koloniją. Nuo 1950 m. Moshe Raviv atsidavė tapybai. Menininkas mirė 1995 m.
Moi Ver (Moishe Vorobeichik) vienas iš pirmųjų sukūrė fotografijų ciklą iš Vilniaus žydų kvartalo (Vilna). Parodos atidarymo proga Nacionalinėje galerijoje, Vilniuje, Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutas, dalyvaujant Moishe Vorobeichik šeimai, perspausdino unikalų leidimą – autoriaus nuotraukų albumą “The Ghetto Lane in Wilna” („Vilnos žydų gatvė“).
„Moi Ver“ paroda skirta Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai, Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. Vasario 23 d.
Nuotraukoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė ir vyriausioji kepėja Riva Portnaja.
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje baigiasi žydų paveldui Kaune įprasminti skirtas projektas.
Karolina Stažytė
Ar galima pasivaikščioti nuotraukoje? Pasirodo, galima. Ne tik pasivaikščioti, bet ir neiškėlus kojos iš namų, persikelti į, rodos, kitą dimensiją. Argi tai neprimena „Alisos stebuklų šalyje“? 15 ryškiausių Kauno žydų paveldo objektų sugulė į KTU mokslininkų sukurtą moderniausią virtualų žemėlapį šalyje. Kūrėjai prisipažįsta – tai magija, kurios niekas iki šiol Lietuvoje nebuvo sukūręs.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, įgyvendindama Kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Žydų paveldas Kaune“, skatino miesto bendruomenės dialogą daugiakultūriškumo tema, populiarino užmirštą žydų kultūros paveldą, kviesdama į didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias ekskursijas ir kūrybines dirbtuves kartu su istorikais, miesto gidais, kultūros ir meno veikėjais. Projekto dalyviai susipažino su Kaune išsidėsčiusiais žydų architektūros objektais.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas – Kauno senamiesčio vaikas. Jis uždavė klausimą, kodėl žydų ligoninė yra taip vadinama? Juk nebūdavo išskirtinai lietuvių ar rusų ligoninių. Pasak jo, pavadinimo kilmė slypi stalo mokestyje, kurį turėjo į dėžutę susimokėti kiekvienas žydas. Ligoninė pastatyta žydų pinigais. Be to, ligoninėje vyravo savi papročiai: apipjaustymai, tiektas košerinis maistas. Tad vien dėl šių priežasčių žydai negalėjo kitur gydytis.
The Times Of Israel
Leiboristo Korbino antisemitizmas pakenkė jo reputacijai, britų rinkėjai balsavo už Džonsono pergalę. Atsakomybė už tokį didžiulį pralaimėjimą gali būti priskirta tik pačiam JK leiboristų lyderiui – plačiai žinomam antisemitui, kuriuo Didžiosios Britanijos rinkėjai nepasitki.
JK Lankasterio kancleris Michaelis Gove Didžiosios Britanijos žydų bendruomenei pareiškė: „Jūs niekada daugiau neturėtumėte gyventi baimėje,” Michaelis Gove: ,,Didžiosios Britanijos žydams nebereikia jaudintis dėl ministro pirmininko, kuris skleidė antižydišką retoriką ir skatindavo prieš žydus nusiteikusius teroristus“.
JK vyriausiasis rabinas Efraim Mirvis : ,,Rinkimai baigėsi, tačiau susirūpinimas dėl antisemitizmo ir rasizmo išlieka”.
2019 12 12
Aut.Geršonas Taicas
1941–1944 naciai ir jų talkininkai sunaikino 95% Lietuvos žydų. Naciai ir jų talkininkai sudegino daug sinagogų visoje Lietuvoje, padegė Didžiąją Vilniaus sinagogą, bet sinagoga liko stovėti. Kai kurie nacių talkininkai dabar garbinami kaip didvyriai, jiems statomi paminklai, kabinamos memorialinės lentos, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės, jiems po mirties skiriami valstybiniai apdovanojimai.
Sovietai po Antrojo pasaulinio karo ėmė naikinti žydų paveldą Lietuvoje, susprogdino Vilniaus Didžiąją sinagogą ir ant jos griuvėsių pastatė vaikų darželį. Sunaikino žydų kapines Vilniuje (Piromonto ir Užupio ), Šiauliuose, Ukmergėje ir kitose vietose. Vilniaus Užupio žydų kapines išniekino, pastatę ritualinių paslaugų įmonę. Vilniaus Šnipiškių žydų kapines išniekino, pastatę uždarą „Žalgirio“ baseiną ir sporto rūmus.
Nuotraukoje vietovė su Sporto rūmais iš viršaus.
Kai kurių žymių žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kelio žydų kapinėse, bet dauguma Vilniaus žydų palaikų atsidūrė sąvartyne. Lietuvoje 1971m. gyveno apie 20 000 žydų, tuo sovietmetį nebuvo girdėti protestų laikraščiai apie žydų kapines nerašė nei Lietuvoje, nei užsienyje. Suprantama, totalitarinė valstybė , cenzūra, baimė dėl savęs ir savo artimųjų.
2006 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nugriautas uždaras „Žalgirio“ baseinas ir pastatyti Mindaugo apartamentai (daugiabutis gyvenamasis pastatas). Kokie skambūs istoriniai pavadinimai: Žalgiris ir Mindaugas, turbūt manyta, kad pavadinimais galima užmaskuoti nusikaltimus, juk tada iš tikrųjų Šnipiškių žydų kapinės buvo išniekintos antrą kartą.
Paminklai iš Šnipiškių kapinių.
Tokia yra trumpa senųjų Šnipiškių kapinių istorija, kitą istorinę informaciją apie kapines galima rasti internete, labai išsamų straipsnį su visomis detalėmis parašė profesorius Josifas Parasonis.
Metų metais vyksta diskusijos dėl Vilniaus Sporto rūmų rekonstrukcijos.
Žydų kapines naikino ir Vokietijoje. Trumpa, bet labai panaši istorija apie konfliktą Vokietijoje. Kai konfliktas dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene jau buvo įsibėgėjęs, 1991 m. lapkričio mėn. Vokietijos rabinų konferencija paskelbė savo poziciją pareiškime, kuriame įvertino šį veiksmą kaip akivaizdų Halachos (Talmudo religinių ir teisinių priesakų) taisyklių pažeidimą ir paragino sustabdyti bet kokius statybos darbus kapinių vietoje. Šis dokumentas sukėlė konfliktą tarp miesto, investuotojo ir įvairių žydų grupių, kurių pozicijos anaiptol nebuvo vienodos, – netgi prieštaringos.
Norint išspręsti žydų ginčą, reikėjo autoritetingos žydų asmenybės su aukšta religine reputacija. Arbitru sutiko būti Jeruzalės aškenazių ortodoksų vyriausiasis rabinas Itzhakas Kolitzas (Kolitz). Jau 1992 m. gegužės mėn. pradžioje žydų bendruomenė ir žydų ortodoksų protestuotojai susitarė, kad vyriausiasis rabinas I. Kolicas bus arbitru. Po daugelio diskusijų I.Kolitzas atvyko į Hamburgą ir aplankė likusias buvusių kapinių vietas, kas liko iš bunkerio, pastatyto po 1939 m. ir universalinės parduotuvės, pastatytos po 1951 m.
1992 05 21 Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas priėmė sprendimą Jeruzalėje: jis uždraudė palaikų ekshumaciją, kaip visus tenkinantį sprendimą, bet jis prieštaravo Hamburgo žydų bendruomenės tradicijai. Nebuvo pateiktas halachinis pagrindimas. Ekonominiais tikslais buvo leista statybos plėtra. Tuo pat metu uždrausti bet kokie nauji kasinėjimo darbai. Visą procesą turėjo prižiūrėti vyriausiojo rabino Kolitzo paskirtas nuolatinis prižiūrėtojas iš Izraelio. Jeruzalės sprendimas buvo sudėtingas Halachiniu požiūriu, tačiau jis buvo bent jau pragmatinis. Investuotojas ir valstybė susitarė, ginčas buvo baigtas.
https://juedische-geschichte-online.net/beitrag/lorenz-streitfall-ottensen
Rabinas I. Kolitzas (Yitzchak Kolitz) (1923 – 2003 ), rabino sūnus, gimė Alytuje , 1934 kartu su motina ir keliais broliais po tėvo mirties emigravo į Palestiną (Eretz Yisrael), tapo Jeruzalės aškenazių rabinu ir Didžiojo rabinų teismo teisėju. Parašė daug religinių knygų.
Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas buvo laikomas pagrindiniu Halachos arbitru laidojimo klausimais. Jis kovojo prieš archeologinius kasinėjimus Izraelyje, kur, jo teigimu, buvo išniekinti kapai. Jis sakydavo: „Žmogaus kaulai nėra moliniai indai, kuriuos reikia eksponuoti muziejuje“. Vėliau jis padėjo suformuluoti taisykles, kurios dabar reglamentuoja Izraelio senienų valdybos darbą žydų kapinėse.
Dabar palyginkime Vokietijos ir Lietuvos kapinių naikinimo istorijas.
Tas konfliktas Vokietijoje buvo išspręstas prieš beveik 30 metų. Kas turės drąsos ir sąžinės pasakyti, kad Jeruzalės aškenazių rabinas ir Didžiojo rabinų teismo teisėjas I.Kolitzas buvo neteisus, kad jis sulaužė žydų tradicijas? Taip buvo Vokietijoje, o Vilniuje dabar turime du variantus, – blogą ir labai blogą, dėl to rinksimės blogąjį.
Į rekonstrukcijos kaštus reikia pridėti sumą nuolatiniam prižiūrėtojui iš Izraelio, kurį paskirs rabinų taryba. Reikalavimas mokėti nuolatiniam prižiūrėtojui, atvykusiam iš Izraelio ar iš kitur, atitinka rabino I. Kolico sprendimą , nes rekonstrukcija bus vykdoma kelerius metus.
Profesorius Josifas Parasonis, profesorius Pinchos Fridbergas, rabinas A. Bakeris (Andrew Beker) ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasisako prieš Sporto rūmų griovimą. Manykime, kad norintys sporto rūmus nugriauti, visiškai nesupranta, kad trečią kartą bus išniekintos senosios Šnipiškių žydų kapinės, tik nereikia slėptis po žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis. Vizija atstatyti senąsias Šnipiškių žydų kapines, kokios jos buvo po uždarymo 1831 m., yra tik liguistą fantazija.
Kol kas, projekto dar nematėme ir Vilniaus m. gyventojams viešinimo procedūros dėl projekto neatliktos.
Pastaba
Šiandien Izraelyje stato kelius virš palaidojimo vietų, bet prieš tai pastato sarkofagus iš plokščių su oro kanalais kad mirusiųjų sielos galėtų bendrauti su pasauliu. Vietos bendruomenės rabinai arba Izraelio senienų valdyba laimino tuos projektus. Ypatingais atvejais netgi leidžiamas ekshumavimas, Izraelis iki Šešių dienų karo skubiai išvežė judėjų teisuolių palaikus iš Damasko.
Geršonas Taicas 2019 12 12
Kaip geriau elgtis valstybei ir jos politikams, susidūrus su kokiu nors aštriu, jautriu ir visuomenėje prieštaringą reakciją keliančiu klausimu – kišti galvas į smėlį ar vis dėlto kalbėti ir diskutuoti apie tai?
Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.
Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai. Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą? Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies. Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.
Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus. Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.
Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.
Paideia the European Institute for Jewish Studies in Sweden as Recruitment Officer.
Our aim is to restore and preserve Jewish Culture in Europe by educating future activists, academics and leaders offering them full immersion in Jewish text, participation in different events and study trip to Israel (Yad Vashem and NLI).
Each year we chose 25 students from across Europe and grant them with fully paid scholarship.
You will find more information about who we are and what we do here: http://www.paideia-eu.org/programs/one-year-program/
I was hoping you may know people interested in this opportunity, if so I’d be more than happy to get in touch with them and provide with more information.
Vilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės dr. Aušros Pažėraitės monografija „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“.
Ši knyga – tai bandymas pamėginti apčiuopti keletą Lietuvos žydų mąstytojų takelių, prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste. Tai daroma diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis ritualo ar sacrum kategorijomis, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo“ iš „sakytinių“ paveldų, t.y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, požiūriu.
Knygoje pateikiami keli ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų vertimai, palydimi komentarais.
Dr. Aušra Pažėraitė specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui www.lzb.lt pasakoja,apie savo svajonę parašyti knygą apie Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą.
,,Parašyti knygą, kurioje galėčiau pasakoti, analizuoti, interpretuoti Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą, buvo mano sena svajonė. Pradinė mintis buvo pristatyti labiau panoraminę šio palikimo apžvalgą, tačiau ėmus prie knygos dirbti, pasirodė, kad pirminis mano sumanymas buvo pernelyg optimistiškas. Pirmiausia susidūriau su tokia problema, kadangi pristatyti tokio panoraminio vaizdo neįmanoma, neturint kokios nors perspektyvos, nes tai ne tas atvejis, kaip kad, pavyzdžiui, pristatant filosofinės minties istoriją, galima bandyti pristatyti to ar kito filosofo mąstymo sistemą, keltus klausimus, minties naujumą, kuris reikšmingas kitoms filosofų kartoms. O šiuo atveju greičiau galima rasti ne tiek kokį nors bandymą sistemingai formuluoti klausimus, aktualius filosofinei tradicijai, kiek klausimus, aktualius žydų bendruomenei. Tai visai kita perspektyva.
Kita problema, kuri man iškilo – laikotarpis ir „litvakiškumo“ apimtis. Turiu omenyje problemą, kai geografinės ribos, kuriose galėtume ieškoti Lietuvos žydų palikimo, istoriškai labai keitėsi, ir būna, kad tos pačios istorinės asmenybės priskiriamos tai Lietuvos, tai Lenkijos, tai Rusijos palikimui, ir tai būtų įvedę į milžinišką lauką asmenybių ir problemų, iš kurio nebūčiau išsikapsčiusi daugelį metų. Tačiau neprarandu vilties prie to sugrįžti, kad ir paliečiant po nedidelį tos plačios teritorijos lopinėlį. O šiam kartui, nedidelės apimties knygai, kuriai neturėjau pakankamai lėšų, nors, dėkui Geros Valios Fondui, turėjau galimybę trumpam padirbėti Izraelyje universitetinėse bibliotekose.
Taigi pasirinkau siauresnį variantą – litvakiškumą, kuris siejamas su religine tradicija, istoriškai siejama su Vilniaus Gaonu ir jo mokinių ratu. O tai leido pasirinkti tam tikrą perspektyvą, kuri leistų apjungti dažnai sunkiai apjungiamus minties kelius – moderniais laikais besiformuojančią vakarietišką religijos sampratą, kuri šiandien dažnam žmogui atrodo tokia savaime suprantama, kad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad prieš porą šimtmečių galėjo būti ir kitaip viskas suvokiama, ir protestantizmo bendrai, o filosofijoje Spinozos atskirai įleistu pleištu tarp šventųjų tekstų nešamos žinios ir jos interpretacijos, t.y. tarp užrašyto švento teksto ir sakytinio teksto, t.y. žodžiu perduodamos tradicijos. Knygoje aptariu įvairias šioje perspektyvoje iškylančias problemas ir pateikiu keletą savo verstų r. Vilniaus Gaono, r. Chaimo iš Valažino, Emmanuelio Levino, r. Chaimo Ozerio Grodzinskio ir keletą kitų tekstų.
Aš pati turėjau svaiginančią patirtį, kai atsirado galimybė dalyvauti Vilniaus Choralinėje sinagogoje 2016 metais beit midraše, kuriame Toros užsiėmimus vedė rabinai, pajutau egzistuojantį skirtumą ir ryšį tarp rašytinio teksto ir sakytinės tradicijos.
Jiems, o kartu ir mane priėmusiai Vilniaus religinei bendruomenei esu labai dėkinga, nes be šio tiesioginio susidūrimo su gyva sakytine tradicija, daugelis klausimų nebūtų gal ir kilę, ir daugelis niuansų man pačiai būtų likę nepasiekiamai tolimi.”
Knygą „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“ galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt.
NEW YORK (JTA)
„Genesis“ premijos fondas paskelbė, kad Natanui Šaransky, žydų refjuznikui, (taip buvusioje Sovietų sąjungoje vadino žydus, kuriems nebuvo leista emigruoti į Izraelį) žinomam sovietų laikais žydų emigracijos judėjimo lyderiui, tapusiam Izraelio politiku, bus įteikta 2020 m. „Genesis“ premija. „Genesis“ premija, pavadinta „Žydų Nobeliu“, buvo įsteigta 2013 m.
Metiniu apdovanojimu pagerbiami „nusipelnęi asmenys už jų puikius profesinius pasiekimus, indėlį humanizmui, atsidavimą žydų vertybėms“. Šaransky pagerbtas už „savo nepaprastą, visą gyvenimą trunkančią kovą už politines ir religines laisves, pabrėžiamas jo darbo aktualumas šių dienų pasaulyje“, – pranešime spaudai teigė „Genesis“ premijos fondas.
1977 m. komunistų valdžia Šaransky buvo nuteisusi kalėti už sionistines demokratines pažiūras devyneriems metams, tiek jis praleido sovietiniame kalėjime. Dar vaikystėje, būdamas nepaprastai gabus berniukas, jis pradėjo žaisti šachmatais. „Aš žaidžiau tūkstančius partijų ir visas laimėjau“, – pasakojo jis „The New York Times“ 1996 m.Jis taip pat sugebėjo įveikti šachmatų čempioną Garį Kasparovą.
Natano Šaransky žmona Avital sovietmečiu dėjo daug pastangų, informuodama pasaulį ir ypač Vakarų valstybių vyriausybes apie Šaransky įkalinimą dėl sionistinių pažiūrų ir reikalavimo leisti išvykti į Izraelį. Sovietmečiu išvykimas daug metų buvo uždraustas. Žmonos pastangomis, Šaransky buvo paleistas iš kalėjimo 1986 m. ir emigravo į Izraelį, kur pora užaugino dvi dukteris.
Kaip politikas, o vėliau ir Izraelio žydų agentūros vadovas, Šaransky pasisakė už Izraelio imigrantus, religinių mažumų ir moterų teises. Jis parašė 3 knygas, dirbo Izraelio vyriausybėje, buvo Pramonės ir darbo ministru, po to Vidaus reikalų, Statybų ministru bei vicepremjeru.
„Genesis“ komitetas pranešė, kad laikydamasis ankstesnių nugalėtojų įsitikinimų, N. Šaransky paaukos 1 mln. USD premiją ne pelno organizacijoms. Jis teigė, kad apdovanojimas jį „pažemino“ ir ketina skirti premijos laureato laiką kalbėti apie antisemitizmo ir pastangų deligitimizuoti Izraelį plitimą.
„Genesis“ premijos fondo vienas įkūrėjų ir pirmininkas Stan Polovets sako: „Natano idealai ir vizija yra tokie pat aktualūs ir šiandien, kaip 1980 m., kai jis kovojo prieš totalitarinį sovietų režimą ir laimėjo“. Šaransky bus pagerbtas Jeruzalėje birželio 18 d.
