Sveikiname Gercą Borveiną atšventusį 85-erių metų jubiliejų. Lietuvos žydų bendruomenė daktarą G.Borveiną pažįsta kaip pagarbą ir dėmesį visada rodantį pacientui, ilgai dirbusį universitetinės Antakalnio ligoninės kardiologijos skyriaus gydytoju kardiologu. G. Borveinas yra echokardiografijos pradininkas Lietuvoje. Jis yra apdovanotas Sausio 13-os Atminimo medaliu.
Linkime mielam daktarui energijos, sveikatos ir plačios šypsenos.
Mazel tov!
Likime gyventi iki 120 metų!
Nuoširdūs užuojautos žodžiai, mirus Levui Markmanui, gimusiam 1948 m.
Netekus mylimo tėvo, užjaučiame sūnų Eduardą` Pogosovą.
DELFI.lt
Izraelio vidaus saugumo tarnyba „Shin Bet“ antradienį patvirtino, kad jai suteikti įgaliojimai rinkti informaciją apie piliečius, kovojant su mirtinai pavojingo koronaviruso protrūkiu, pridurdama, kad „nedelsdama“ imasi šios užduoties.
Vyriausybė „įgaliojo „Shin Bet“ panaudoti savo pažangiausias technologijas prisidedant prie valstybės pastangų sumažinti koronaviruso plitimą“, rašoma antradienį agentūros išplatintame pareiškime. Policija galės be teismo orderio gauti informaciją apie koronaviruso nešiotojų ir karantine laikomų asmenų buvimo vietą iš mobiliojo ryšio bendrovių. „Shin Bet“ taip pat galės nustatyti, kur lankėsi užsikrėtusieji 14 dienų iki diagnozavimo, „siekiant atpažinti jų maršrutus ir žmones, su kuriais jie kontaktavo“, pažymima nutekintoje sprendimo kopijoje.
Lietuvoje įvedus karantiną ir beveik sustojus visuomeniniam gyvenimui, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė toliau rūpinsis senjorais, teiks paslaugas, Socialinio centro darbuotojos lankys žmones namuose, gamins jiems maistą, parūpins produktų ir vaistų. Pati bendruomenė yra uždaryta lankytojams, atšaukti visi renginiai, laikinai uždaryta Vilniaus choralinė sinagoga.
Primename,
 |
ReplyForward
|
Visuotinės pandemijos centre Italijos žydai galvoja apie uždarą Pesachą. Griežtos taisyklės draudžiančios keliones ir susibūrimus, daro įtaką maždaug 60 milijonų žmonių visoje Italijoje; sinagogos Milane ir Venecijoje yra uždarytos; Žydų gyvenimas kol kas įšaldytas.
Roma
Pabrėždami solidarumą su Italijos žydų bendruomenėmis, Izraelio žydų agentūros prezidentas Isaacas Herzogas ir Kereno Hayesodo prezidentas Samas Grundwergas kalbėjo su žydų lyderiais iš Romos ir Milano, kurie papasakojo apie iššūkius ir grėsmes, su kuriais jie susiduria, ir apie žydų tiesioginius poreikius.
Žydų agentūros vadovas Isaacas Herzogas apsilankė atminimo ceremonijoje, skirtoje aukoms, kurios buvo nužudytos ,apšaudžius Pitsburgo sinagogą 2018 m. spalio 29 d..
„Mes subūrėme specialią komandą, kuri nedelsdama išanalizuoja žydų neatidėliotinus poreikius, ir kartu su Keren Hayesod stengsimės kuo greičiau padėti bendruomenėms“, – sakoma Herzogo pranešime. „Aš raginu žydų organizacijas ir bendruomenes visame pasaulyje mobilizuotis, atsižvelgus į poreikio mastą. Mokyklos, vaikų darželiai, saugumas, pagalba Holokaustą išgyvenusiems ir kitiems pažeidžiamiems žmonėms, taip pat sinagogų ir kapinių išsaugojimas yra tik keletas iššūkių, su kuriais susiduria šios bendruomenės “
Romos žydų bendruomenėje yra maždaug 15 000 narių, ji yra didžiausia Italijoje. „Mes didžiuojamės ir senąja bendruomene, kuri buvo atsidūrusi pačioje blogiausioje situacijoje, su kuria susidūrėme Antrojo pasaulinio karo metu“, – sakė bendruomenės pirmininkė Rūta Dureghello. „Dabar esame visiško netikrumo būsenoje. Mes stengiamės stabilizuoti padėtį, tačiau jaučiame didžiulį nerimą dėl išsekimo pavojaus. Bendra moralė yra labai žema. Mes žinome, kad tunelio gale yra šviesa, bet nežinome, koks tunelio ilgis “.
Lombardija, viena iš svarbiausių pramonės sričių Europoje. Dabar pandemija, kuri greitai plinta, paveikė visą šalį.
Italija aplenkė Pietų Korėją, tapdama antra labiausiai pasaulyje nukentėjusia tauta po Kinijos. Imtasi drastiškų priemonių vadinamosiose „raudonosiose zonose“ Lombardijoje ir 14 kitų provincijų. Kitą dieną buvo išplėsta į likusią šalies dalį.
Sinagogoms, bažnyčioms ir kitoms pamaldoms leidžiama dirbti pagal naujus reglamentus, tačiau vis tiek reikia vengti didelių susibūrimų. Taip pat reikalaujama, kad lankytojai išlaikytų mažiausiai metro atstumą vienas nuo kito. Didelės civilinės ir religinės ceremonijos, įskaitant laidotuves, buvo sustabdytos.
Milanas
Milano gyventojui Rubenui Golranui dėl koronaviruso teko sutrumpinti savo bar mitzvos šventę.
Lombardijos sostinėje Milane gyvena daugiau nei 8000 žydų. Yra 15 sinagogų, kurios šiuo metu uždarytos. Rabinų įstaiga ir žydų bendruomenės centras – didžiausias po Romos – taip pat uždaryti. Darbuotojai dirba nuotoliniu būdu. „Mūsų mokyklos ir slaugos namai uždaryti trims savaitėms“, – sakė Milano bendruomenės vadovas Milo Hasbani. „Mes rengiame įvairius paramos kanalus, kad padėtume bendruomenės nariams, ypač pagyvenusiems žmonėms, esantiems karantine ir negalintiems nusipirkti maisto. Mes rengiame nuotolinį mokymąsi vaikams, investuojame į dezinfekavimo priemones ir parengiame bendruomenės apsaugos komandą bet kokiam scenarijui. “Vyriausybės išskirtinės priemonės taip pat turėjo įtakos žydų Purimo šventei, kuri vyko kovo 9 ir 10 d.
Norėdami padėti tiems, kam nepavyko patekti į sinagogą, Italijos žydų bendruomenių sąjunga, bendradarbiaudama su Italijos rabinų asamblėja, pasiūlė tiesioginį Esther knygos skaitymą, tradiciškai skaitomą per Purimą kiekvienais metais.
Milano vyriausiasis rabinas ir Italijos rabinų asamblėjos prezidentas rabinas Alfonso Arbibas.
Vyriausiasis Milano rabinas ir Italijos rabinų asamblėjos prezidentas Alfonso Arbibas įspėjo bendruomenės narius, kad „Esant tokiai ypatingai situacijai, Purimo reikia laikytis, be to labai atsargiai laikytis vyriausybės įsakymo nustatytų ribų. Yra pareigos laikytis šių taisyklių, kaip Italijos piliečiams, yra ir religinė pareiga saugoti savo ir kitų sveikatą “, – sakyta Arbibo pranešime prieš Purimą. Milano žydams teko prisitaikyti prie ekstremalios situacijos. „Maisto dovanų draugams siuntimo klausimas gali būti išspręstas vengiant tiesioginio kontakto“, – teigė Arbibas ir pridūrė, kad šventės metu turi būti valgoma tik su šeima. „Dovanos nepasiturintiems žmonėms gali būti siunčiamos per kitus žmones arba pervedant banko įmokas asociacijoms, kurios padeda jas nukreipti žmonėms, kuriems jos reikia“, – sakė jis.
Mantua
Aldo Norsa kairėje ir Emanuele Colorni
Toliausiame Lombardijos pakraštyje, netoli nuo Milano, yra Mantua, nedidelis miestas, kuriame gyvena 60 žydų bendruomenės narių, iš kurių dauguma yra senyvo amžiaus. „Ne visada buvo taip. XIX amžiuje buvo daugiau nei 2000 žydų “, – sakė žydų bendruomenės pirmininkas Emanuele Colorni. „Dabar„ sinagogoje, vienintelėje mieste, lankosi labai nedaug žmonių ir tik per pagrindines šventes. Deja, dėl koronaviruso bendruomenė uždaryta, veikla atšaukta.“
Mantua žydų bendruomenės tarybos narė Lea Calvo Platero yra laisvai samdoma žurnalistė, dirbanti ryšių agentūroje Milane. „Laimei, aš galiu dirbti iš namų“, – sakė Platero. „Aš stengiuosi vengti susitikimų, kurie vietoj to vyksta per Skype. Daugelis mūsų bendruomenės narių yra pagyvenę. Turime juos apsaugoti, nes būtent šiuos žmones yra labiausiai veikiai rizika, susijusi su koronavirusu. “Mantua žydų bendruomenė gyvena netikrume „Mes sustabdėme religines pamaldas“, – sako tarybos narys Aldo Norsa. Galbūt mes taip pat būsime priversti atšaukti Pesacho šventę balandžio mėnesį.
DELFI.lt
Lietuviai labai išsigando išgirdę, kad visa šalis turės laikytis griežto karantino – ne tik teks sėdėti užsidarius namuose, bet ir nedirbs prekybos centrai, užsidarys įvairios pramogų vietos, restoranai. Karantinas daugumai skamba, kaip kažkoks siaubingas dalykas, kurio neįmanoma ištverti. Be reikalo mūsų tautiečiai bijo, kad viskas aplinkui sustos – pažiūrėkime į visą tai iš kitos pusės.
Pavyzdžiui, Izraelyje panašūs į karantiną dalykai vyksta ištisus metus, kiekviena penktadienį, kuomet žydai švenčia šabą. DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas pasakoja, kaip tai atrodo ir ko iš žydų turėtume pasimokyti.
Tai šabas, kurį žydai švenčia kiekvieną penktadienį. Vos ateina penktadienis, visi žino, kad tuoj tuoj prasidės kažkas panašaus, kaip pas mus per karantiną. Tik dėl to niekas neliūdi, atvirkščiai – tai laukiamiausia savaitės diena, nes šabas yra šventė prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakarą, kai ima leistis saulė ir danguje pamatomos 3 žvaigždės. Nežinau kaip ten dėl tų žvaigždžių ar jas kas nors tikrai skaičiuoja ir ar tikrai jų ieško, bet jeigu aiškinti paprasčiau, tai šabas trunka lygiai parą, nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro. Jau du kartus man teko jį švęsti su visomis tradicijomis, galiu pasakyti – labai patiko.
Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Pavyzdžiui, negalima kurti ugnies, nei maisto gaminimui, nei kitiems tikslams, negalima tvarkytis, negalima keliauti toli iš savo namų, negalima ne tik užvesti automobilio, bet ir vairuoti, minti dviračio, skambinti telefonu, tvarkyti verslo reikalų ir t.t. Įdomu tai, kad atsižvelgiant į vis labiau modernėjantį pasaulį rabinai sugalvoja naujų draudimų, ir šiame sąraše vis ką nors keičia ar koreguoja. Uolūs žydai šią informaciją pastoviai tikrina ir domisi, koks naujas draudimas atsirado.
1923 metų duomenimis, Panevėžyje gyveno 6 676 žydai – tarp miestiečių daugiau buvo tik lietuvių: 9 950. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ
Vienas šaltinių, sekančių Panevėžio pulsą, visais laikais buvo ir yra spauda, aprašanti, kuo ir kaip gyvena miestiečiai. Tarpukario miesto spaudoje atsispindėjo ir Panevėžio žydų gyvenimo kasdienybė. Čia minimi žydų politikai ir jų sprendimai, kalbėta apie problemas, santykius su kitomis miesto tautomis.
Antri po lietuvių
Jau pirmajame 1924 metų vasario 16-ąją išleistame „Panevėžio balso“ numeryje minimi ir žydai. Kokio svarbaus būta jų indėlio į miesto gyvenimą, liudija jau vien tai, kad mieste gatvių pavadinimai kurį laiką buvo rašomi trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir žydų.
„Dabar senąsias nuplėšė ir prikalė naujas viena lietuvių kalba. Naujosios lentelės išrodo dailiai“, – rašyta tuomet „Panevėžio balse“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Tuomečio laikraščio puslapiuose pasakojama ir apie Panevėžio miesto tarybos darbą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Miesto valdyboje buvo penki atstovai, iš kurių trys – iš darbo federacijos, du – žydų.
Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Remiantis „Panevėžio balsu“, 1923 metais Panevėžyje buvo 1 810 gyvenamųjų namų, kuriuose suskaičiuota 3 405 butai.
Mieste gyveno 8 824 vyrai ir 9 764 moterys. Iš 18 588 miestelėnų Lietuvos piliečiai buvo didžioji dauguma. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių – 9 950, žydų – 6 676, lenkų – 906, rusų – 553, vokiečių – 105, latvių – 46, kitų – 145, svetimšalių – 207. Tų metų pavasarį Panevėžio apskrityje (be Panevėžio miesto) gyveno 53 752 vyrai ir 61 715 moterų. Iš jų didžioji dauguma lietuvių – 103 355, žydų – 5 497, lenkų – 4 091.
Panevėžio žydai, kaip ir kitų tautų atstovai, prisidėjo gražinant ir kuriant miestą. Žydų tautos žmonės buvo vieni iš aukojusiųjų lėšų Panevėžio muziejaus įkūrimui. Vienas stambiausių miesto verslininkų Leizeris Beras Chazenas tokiam reikalui atseikėjo 25 litus, gydytojas Šachnelis Abraomas Meras – 10 litų, malūnininkas Berelis Rubinšteinas – 10 litų. Tarp rinkusiųjų muziejui aukas buvo ir Ichilčikaitė, Šulmanas.
O 1924 metais Panevėžyje lankėsi tuometinis švietimo ministras Leonas Bistras. Jis apsilankė ne tik valstybinėje gimnazijoje, kurioje išklausyta apie 20 pamokų, bet ir mokytojų seminarijoje, taip pat ir mieste veikusiose žydų, lenkų gimnazijose.
Politinės audros
Žydai aktyviai dalyvavo ir rinkimuose į Panevėžio tarybą. 1924 metais į ją kandidatavo netgi ne vienas šios tautos atstovų sąrašas.
Nepartiniai kandidatai – butų samdytojai, amatininkai, smulkieji prekybininkai – į miesto politikos areną bandė ateiti per Žydų liaudies sąrašą. Į jį įėjo miesto smulkusis prekybininkas Chaimas Rochmanas, laikrodininkas Judelis Lazaras, juristas Abraomas Šacas. Rinkimuose kandidatavo ir suvienytas Panevėžio žydų sąrašas, kuriame bene ryškiausiai rinkėjams švietė advokato Henriko Landau, pirklio Levo Todeso pavardės. Rinkimuose dalyvavo ir žydų namų savininkų sąjunga – advokatas Juozas Handinas, namų savininkas Isakas Šteinas. Negana to, į miesto Tarybą pretendavo ir „sioninkų socialistų „Ceirei-Cion“ suvienytas sąrašas“, kuriame buvo daktaras Bencelis Aizenbudas“.
1924 metų spalio 9-ąją įvyko pirmasis naujai išrinktos Panevėžio miesto tarybos posėdis. Jo dienotvarkėje buvo tokie svarbūs klausimai kaip tarybos pirmininko, burmistro ir valdybos narių rinkimas.
„Žydų frakcija proponuoja posėdį kitai dienai atidėti, kad frakcijos turėtų galimybes susitarti. Po trumpų diskusijų nutarta posėdis pertraukti vienai valandai pasitarimui“, – rašė tuometis miesto laikraštis.
Visą valandą trukusios diskusijos buvo bevaisės ir žydų frakcija vėl prašė posėdį atidėti kitai dienai. Galop šis pasiūlymas priimtas.
„Iš susidariusios situacijos galima spręsti, kad rinkimai eis labai sunkiai. Žydų frakcija – 15 žmonių ir lenkų frakcija – 5 žmonės susiblokavo. Šis blokas sudaro 20 žmonių – pusę tarybos – visoj taryboj 40 atstovų“, – apie politinių postų dalybas Panevėžyje trečiajame dešimtmetyje pasakojo „Panevėžio balsas“.
Lenkų ir žydų blokas reikalavo, kad valdybą sudarytų penki asmenys – du žydai, vienas lenkas ir du lietuviai. Mainais žydai ir lenkai žadėjo palaikyti kunigo Jono Grabio kandidatūrą į tarybos pirmininkus. Lietuviai tokį siūlymą atmetė, pareiškė, kad valdyboje turėtų būti trys lietuviai, o likusias vietas tarpusavyje pasidalytų lenkai ir žydai. Tik su tokia sąlyga kunigas sutiko kelti savo kandidatūrą į tarybos pirmininkus.
Miesto laikraščio puslapiuose galima rasti ir kitų rinkimų į miesto tarybą atspindžių. Pavyzdžiui, 1934 metais teisę balsuoti turėjo 6 741 gyventojas, o nebalsavo 462, iš jų 130 buvo žydai. „Buvo paduota 128 834 balsai, iš kurių 84 055 teko lietuviams, 29 951 – žydams ir 14 828 lenkams. Lietuviai ėjo susiblokavę 5 sąrašais ir pravedė 14 atstovų (buvo 10), žydai 2 sąrašais pravedė 5 atstovus (buvo 7) ir lenkai vienu sąrašu pravedė 2 atstovus (buvo 4)“, – rašyta netrukus po rinkimų. 
Leizeris Beras Chazenas tarpukariu buvo vienas stambiausių miesto verslininkų – jo šeimai priklausė ne viena žinoma įmonė įskaitant ir jo sūnų jau po tėvo mirties perimtą „Kalnapilio“ alaus gamyklą. Tačiau tarpukario spaudoje bene dažniausiai linksniuotas Chazenų linų fabrikas, kurį persekiojo gaisrai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Planavo milžinišką paminklą
Tarpukariu Panevėžio mieste ir rajone veikė ne viena žydų visuomeninė organizacija. 1920 metais įregistruota Draugija žydų gimnazijos įsteigimui Panevėžyje, taip pat Žydų dramos, muzikos, dailės draugija, 1921 metais – Krekenavos žydų jaunuomenės kultūros sąjunga, 1923 metais – Panevėžio miesto žydų elgetnamio draugija, Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Iso“.
Žydų atstovai neliko nuošaly ir svarstant žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo statybos Panevėžyje klausimą. Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva įvyko visuomenės atstovų susirinkimas. Susirinkime dalyvavo atstovai nuo valsčių tarybų, Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio miesto valdyba, žydų bendruomenės pirmininkas ir šiaip žymesnieji mūsų visuomenės veikėjai“, – minima 1924 metų „Panevėžio balse“.
Planuota statyti garsiojo Panevėžio krašto skulptoriaus Juozo Zikaro kurtą 5 metrų paminklą: 3 metrų akmeninis pjedestalas ir dviejų metrų bronzinė skulptūra. Kaip rašoma ano meto spaudoje, autoriaus mintis buvo pavaizduoti Lietuvą – jauną mergelę „su nutrauktais retėžiais ant rankų, pergyvenančią skausmo momentus“. O skaudėjo Lietuvai dėl žuvusių savo sūnų ir pavergtos sostinės Vilniaus. Vis dėlto iškilus paminklas taip ir liko nepastatytas.
Malūno varžytynės
Tarpukario „Panevėžio balsas“ rašė ir apie tam tikrus miestelėnų nesutarimus, įvairias problemas.
1925 metų kovą Panevėžio miesto tarybos posėdyje kalbėta apie miesto malūno varžytynes. Buvo priimtas sprendimas, kad malūnas išnuomojamas Rubinšteinui ir K-o. Šis klausimas, regis, Panevėžyje turėjo kelti nemažas audras.
To meto spaudoje minima, kad miestas iš principo neturėtų Rubinšteinui ir K-o išnuomoti, nes šis neištesėjo senosios sutarties, bylinėjosi su miestu ir padarė jam daug nuostolių.
„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė.“ „Panevėžio balsas“, 1931 metai.
Tarpukariu aistros virė ir dėl smulkiesiems verslininkams kirtusio įstatymo. Miesto tarybos posėdyje Žydų pirklių sąjunga netgi buvo įteikusi prašymą, kuriame nurodyta, jog įsigaliojus švenčių įstatymui, prekyba bus suvaržyta.
Žydai prašė leisti parduotuvėms dirbti iki 10 ir 11 valandos vakaro. Taryba nutarė, kad leis parduotuves laikyti atidarytas šeštadieniais ir prieš šventes iki 10 ir 11 valandos vakaro „su pastaba, kad tarnautojai neprivalo tame laike dirbti ir jeigu dirbs, privalo gauti atskirą atlygį“.
Žydai buvo neatsiejama miesto bendruomenės dalis, dalyvavusi visose jo gyvenimo srityse (nuotraukoje – žinomos Panevėžio žydų šeimos – Brauerių – giminaičių vestuvės). BH nuotr.
Bėdos dėl švenčių
Švenčių įstatymas „Panevėžio balso“ puslapiuose minėtas ir 1931 metais.
„Sekmadienį apie antrą popiet važiuodamas į Paliūniškį tarp gelžkelio ir Vaivodų sutikau žydą, vežantį didelį malkų vežimą. Tą pačią dieną ir kiti žydai vežiojo didelius malkų vežimus, trukdydami ir piktindami piliečius, vykstančius bažnyčion ar grįžtančius iš bažnyčios.
Visose civilizuotose šalyse veikia švenčių įstatymai ir stropiai saugoma, kad švenčių dienomis nebūtų atliekamas joks sunkus darbas, kuris galima atidėti darbo dienai. Rodos švenčių įstatymai veikia ir pas mus.
Jei jau tvarkdariai (policija) užimti kitais reikalais, tai reiktų imtis patiems piliečiams griežtų priemonių, kad švenčių įstatymai būtų visų stropiai užlaikomi“, – laikraščio puslapiuose priekaištavo nepatenkintas panevėžietis.
1936 metais rašyta, kad žydų švenčių metu jų parduotuvės buvo uždarytos.
„Vienas siuvėjas ieškojo pirkti policijos uniformai guzikų ir pas lietuvius prekybininkus negavo. Reikėjo laukti, kol žydai atšventė“, – pastebėta, kad lietuviai prekybininkai nepasinaudojo proga užsidirbti, kol konkurentai šventė.
Tarpukariu galima aptikti ir tokią žinią, kad sanitarinė miesto komisija apžiūrėjo keturias macų kepyklas ir visose jose rasta daug netvarkos ir nešvaros. Už nešvarą buvo surašytas protokolas.
„Vadinasi, komisija įspėja panevėžiečius vengti pirkti macus, kad neužsikrėstų ar vidurių nesugadintų. Tąja pačia proga reikia prisiminti, jog ir kitų kepyklų ne pro šalį būtų „patempti“, nes virvagalių, vabuolų ar kitokių žvirgždų labai dažnai piliečių dantys gauna patriuškinti“, – rašyta „Panevėžio balse“.
„Panevėžio balsas“, 1931 metai „Dega kaip Chazenas“
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje daug kalbų sukėlė verslininkų Chazenų linų fabriką nusiaubęs didelis gaisras. 1931 metais minėta, kad policijai apklausus apie 40 žmonių, daugiausia darbininkų, nustatyta, kad gaisras kilo „nuo laidų susijungimo“. Fabrikas tuo metu buvo apdraustas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Anglijoje. „Iš tardymo paaiškėjo, kad be dviejų didelių gaisrų, kurie buvo 1929 metais ir šiais metais, dar buvo du mažesni gaisrai viduje, kuriuos patys darbininkai likvidavo. Darbininkai labai nusiminę, kad prieš žiemą neteko darbo“, – „Panevėžio balse“ rašyta apie didelę mieste nutikusią nelaimę.
Šis gaisras visuomenėje sukėlė nemažai diskusijų. Vienas panevėžietis laikraščio puslapiuose svarstė, kad nuo Pajuosčio į miesto vidurį ateina plati Kęstučio gatvė, kurios viena atšaka vedė į Ramygalos gatvę, o kita – į A. Fromo-Gužučio gatvę.
„Bet šiek tiek kliudo ant kelio stovįs linų fabriko vienas trobesėlis“, – pastebėjo panevėžietis. Jis siūlė, kad sudegus linų fabrikui ir jam dėl gaisrų pavojaus išsikeliant už miesto, Kęstučio gatvę būtų galima stačiu keliu sujungti su miesto centru.
„Mes manom ir tikim, kad ir tie lietuviai savininkai (tie namai, kur buvo Chazenų linų fabrikas, yra lietuvių, rodos, amerikonų rankose) tam projektui nesipriešins, vietinė savivaldybė pasirūpins, o centralinė valdžia pasiinteruos miesto gerovei“, – tikėtasi šeimininkiško požiūrio tuomet.
O kitas pilietis, prisistatęs „Rytu“, buvo įsitikinęs, kad dėl gaisrų pavojaus reikėtų uždrausti vidury miesto statyti tokį fabriką. „Tai jau įėjo į patarlę: dega kaip Chazenas“, – minima laikraštyje.
Fabrikas stovėjo skersai Kęstučio gatvės ir buvo pagrindinis kliuvinys ją ištiesinti. „Užsieniečiuose priverčia sveikus namus nusitraukti į šalį, kad neiškraipytų gatvių. O čia jau kelintą kartą ant gatvės atstatomas sudegęs fabrikas“, – piktintasi „Panevėžio balse“.
Vis dėlto tokie siūlymai nebuvo įgyvendinti. 1935 metais rašyta, kad taip ir nepasiekta, jog pavojų keliantis linų fabrikas būtų iškeltas už miesto – po gaisro jis net išsiplėtė, pastačius naują mūrą. „Dabar vienoj krūvoj sukoncentruota ten: linų apdirbimas, lentpjūvė ir didelė kalvė“, – rašė laikraštis.
Amžinas klausimas
Dar vienas tarpukario Panevėžio skausmas – „slobodkos“, teritorijos, apimančios dabartinę Savanorių aikštę ir jos apylinkes, klausimas. „Tas amžinas klausimas niekuomet nebuvo išrištas ir nežinia kada bus išrištas“, – pastebima „Panevėžio balse“.
Senoji miesto taryba buvo nusprendusi klausimą išspręsti netgi per Seimą. Visgi išėjo šnipštas – žydų frakcija, pasiūliusi klausimą atidėti, pradėjo skirstytis ir nelikus kvorumo posėdį teko baigti.
Dėl korono viruso Lietuvos teritorijoje įvedus karantiną, dviem savaitėms stabdoma ir Vilniaus choralinės sinagogos veikla.
Tai sekmadienį pranešė Vilniaus žydų religinė bendruomenė. Pateikiame Bendruomenės pareiškimą:
“Judėjai Vilniaus choralinėje sinagogoje, priklausomai nuo metų laiko, meldžiasi 2-3 kartus per dieną. Tai šimtamečių tradicijų tąsa. Todėl pasiūlymas laikytis Vyriausybės rekomendacijų ir nutraukti viešas maldas sinagogoje sulaukė karštų diskusijų.
Skaudančia širdimi, bet atsižvelgę, kad didžiają dalį Vilniaus sinagogos bendruomenės (ypač minjano) narių patenka į ypatingos rizikos žmonių grupę, dauguma minjano narių pritarė nuomonei – LAIKINAI STABDYTI RELIGINĘ VEIKLĄ SINAGOGOJE.
Primename, kad Vyriausybės sprendimu nuo šių metų kovo 16 d. 00:00 val. iki kovo 30 d. 24 val. Lietuvoje įsigalioja karantinas. Nutarime rekomenduojama “Lietuvoje veikiančioms religinėms organizacijoms neorganizuoti religinių apeigų, kurie reikalautų viešų susibūrimų“. Dauguma religinių konfesijų vadovai, suprasdami savo asmeninę moralinę atsakomybę, jau šį sekmadienį nevedė viešų religinių apeigų.
Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Shmuel (Simas) Levin
Pinchos Fridberg, habil. dr., profesorius
Standartinė pratarmė
Šio straipsnio tekstas egzistuoja trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir rusų. Nė vieno iš jų nepasisekė paskelbti žinomuose demokratinės Lietuvos žiniasklaidos puslapiuose.
Jeigu smalsus skaitytojas paklaustų: „Kodėl nepasisekė?“, aš jam atsakyčiau:
Tikriausiai, „Nuogą faktą“ skelbti draudžiama!
Tikriausiai jam reikalinga „oro pagalvę“(t .y. turi būti pridėtas žodis „GALIMAI“!).
Tikriausiai, jei parašyčiau „GALIMAI nuogas faktas“, sunkumų su publikacija nekiltų.
Vasario 20 d. nusiunčiau Prezidentūrai savo straipsnio lietuvišką versiją, paskambinau ir paprašiau supažindinti su ja Jo Ekscelenciją. Man buvo pažadėta, kad prašymas bus perduotas Kanclerei ir Prezidento patarėjui.
Aprašyta istorija nėra pirmoji: panaši nutiko ir su mano straipsniu „Žydė, kurią išgelbėjo Ramanauskas-Vanagas“ … „ko gero, ne žydė“ (rusu kalba).
* * *
Jokios politikos, fiksuoju tik nuogą faktą.
„Atsitiktinai“ radau VIKI profesoriaus Arūno Gumuliausko biografiją.
Atkreipiau dėmesį į žodžius:
«1981 m. baigė Vilniaus universitetą. [3 metus dirbo pagal paskyrimą]. 1984–1987 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. 1987 m. apgynė kandidatinę disertaciją “Lietuvos KP [komunistų partija] veikla vystant teatrinį meną respublikoje (1966-1980 m.), humanitarinių mokslų daktaras».
Duomenų, kad profesorius Gumuliauskas būtų gynęs kitą disertaciją, VIKI nėra!
Todėl kyla klausimas:
kokiu būdu Nepriklausomoje Lietuvoje disertacija, šlovinanti TSKP veiklą, buvo pripažinta nusipelniusia humanitarinių mokslų daktaro laipsnio?
Papildomi klausimai:
Atsakymus į juos radau Vilniaus universiteto bibliotekos profesorių skaitykloje.
Pateikiu kelių disertacijos santraukos puslapių kopijas:
[Vertimas]
Gumuliauskas Arūnas
Lietuvos komunistų partijos veikla, vystant teatro meną respublikoje (1966–1980) Specialybė – TSKP istorija
Disertacijos santrauka istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.
[Vertimas]
Darbas atliktas Vilniaus universiteto TSKP istorijos katedroje.
Pirmas oficialus oponentas – prof. Mykolas Burokevičius*.
[Vertimas]
Tikslas ir tyrimo uždaviniai. Pagrindinis darbo tikslas – Lietuvos komunistų partijos veiklos kompleksinė analizė, vystant Respublikos teatro meną (1966–1980).
Šiam tikslui buvo iškelti uždaviniai:
– parodyti kaip remiantis marksizmo-leninizmo teorija, naudojantis pažangiu praeities paveldu, vadovaujant TSKP ir sovietų vyriausybei, Lietuvos komunistų partija kuria nacionalinį teatrą.
– išanalizuoti Lietuvos komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklą, plėtojant ir tobulinant teatro įstaigų tinklą, stiprinant jų materialinę bazę, atrenkant, skirstant, rengiant ir ugdant ideologiškai reikšmingą sampratą bei pilietinį kadrų sąmoningumą.
– apibendrinti respublikos komunistų organizacinį ideologinį darbą, formuojant repertuarą ir didinti teatro spektaklių ideologinį bei meninį lygį. Atskleisti pirminių partinių organizacijų veiklą, jų didėjančią įtaką kūrybiniam procesui.
– atskleisti Lietuvos komunistų partijos veiklą, priartinant plačiąsias mases prie teatro meno dvasinių vertybių, formuojant marksistinę-lenininę darbo liaudies pasaulėžiūrą, teatro reikšmę internacionalizavimo procese ir įvairiapusį TSRS tautų kultūrinį praturtėjimą.
– parodyti sunkumus ir trūkumus, kurie atsirado plėtojant Lietuvos socialistinį teatrą, atskleidus partijos kovą kaip juos įveikti.
[Vertimas]
Pagrindinės disertacijos nuostatos išdėstytos šiose publikacijose:
P.S. Norėtųsi suprasti, kaip tikrieji šiuolaikinės Lietuvos patriotai nepastebėjo šio unikalaus fakto?
———————
Straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.
Šiaulių kraštas www.skrastas.lt Rūta JANKUVIENĖ
Pasaulio teisuolių skvero projekto vizualizacija – plokštumose bus iškaltos Šiaulių apskrityje žydus gelbėjusių Pasaulio teisuolių pavardės ir informacija apie Šiaulių geto kalinius. Akcento centre – Dovydo žvaigždė, įkomponuota į lietuvišką tautinį ornamentą.
Žydų ir lietuvių jungtys
Projektu siekiama ir tinkamai sutvarkyti viešą erdvę, sukurti patrauklią aplinką, ir originaliai įamžinti miesto bendruomenei svarbius įvykius ir reiškinius, susijusius su buvusios gausios žydų diasporos atminimu bei Šiaulių regione gyvenusiomis asmenybėmis, kurios gelbėjo žydus ir yra pripažintos užsitarnavusios Pasaulio teisuolio vardą.
Pasaulio teisuolių skverui vieta parinkta Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtoje, netoli Chaimo Frenkelio vilos, kur ir dabar yra skverelis su želdynais ir pėsčiųjų takais.
Ši vieta simbolizuoja ir dviejų buvusių Šiaulių getų – Kaukazo geto ir Trakų gatvės geto – sankirtą. Memorialinis meninis kompleksas žymės ir abiejų getų vartų vietas.
Savivaldybėje pirmadienio vakarą Pasaulio teisuolių skvero ir jo prieigų sutvarkymo ir meninių akcentų projektinius pasiūlymus pristatė meninės idėjos autorius dizaineris Adas Toleikis.
Projektą jis rengia kartu su architekte Ilona Vozbutiene. Dar pernai liepą jie laimėjo Pasaulio teisuolių skvero meninės idėjos konkursą, kurį skelbė miesto Savivaldybė.
Projektui autorius suteikė pavadinimą “Jungtis”. Visas kompleksas simbolizuoja žydų ir lietuvių tautų jungtį. Meniniuose akcentuose, kurių iš viso bus trys skirtingose vietose, jungiami abiejų tautų simboliai – Dovydo žvaigždė ir lietuviškas tautinis eglutės raštas.
Kuriamas memorialinis kompleksas
Šalia Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžos, pačioje judriausioje ir labiausiai matomoje vietoje, formuojama memorialinė aikštelė, kurios kraštą sustiprins dvi granito plokštumos ir pagrindinis meninis akcentas – šviesaus granito Dovydo žvaigždė, įkomponuota į lietuvišką tautinį raštą, kuris daromas iš perforuoto metalo.
Tautinio rašto ornamentas bus išgrįstas ir skvero grindinyje.
Vienoje meninio akcento plokštumoje bus surašyta informacija apie geto kalinius, kitoje – žydų gelbėtojų pavardės.
Per viešą svarstymą pasiūlyta informaciją pateikti lietuvių ir anglų kalbomis.
Skvero erdvė kuriama ir miestiečių trumpalaikiam poilsiui, kartu išsaugant pagarbą Šiaulių regione gyvenusiems Pasaulio teisuoliams..
Dabar skvero teritorija yra apaugusi medžiais, per vidurį eina pėsčiųjų takas.
Skvero struktūrą numatoma pakeisti nedaug, išlaikyti esamus želdinius, pagrindinius pėsčiųjų takus, papildyti takus naujomis kryptimis ir įrengiant skvere trumpalaikio poilsio vietas.
Papildomas takas numatomas nuo Vilniaus – Ežero gatvių sankryžos iki Ch. Frenkelio vilos ir nuo būsimo meninio akcento iki naujai projektuojamos 5 vietų automobilių aikštelės.
Takų dangos numatomos įrengti naujai iš betoninių trinkelių su intarpais. Meninius akcentus, takus, poilsio zoną su suoliukais numatoma apšviesti. Pagal projekto idėją visi vertingi želdiniai bus išsaugoti, medžių kirtimas nenumatomas, šalinami tik menkaverčiai krūmai.
Vienodos stilistikos meniniai akcentai iškils dar dar Ežero- Trakų gatvių sankryžoje, kuri žymi Trakų geto vietą ir dabar čia yra memorialinis akmuo, ir Ežero–Vytauto gatvių sankryžoje buvusioje Kaukazo geto vartų vietoje.
Žydų bendruomenės narių prašymu atminimo akmuo ties Trakų gatve bus išsaugotas ir integruotas į naują meninį akcentą. Memorialinis akmuo čia buvo pastatytas šviesaus atminimo žydų bendruomenės nario Leibos Lipšico iniciatyva. Jis pats buvo Šiaulių geto kalinys.
Teisuoliams pagerbti ir dėl istorinės atminties
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija skelbia
Iš namų eiti tik būtinais atvejais, kai maistu ar vaistais negali pasirūpinti artimieji – tokios taisyklės artimiausias kelias savaites griežtai turėtų paisyti senjorai, ypač sergantys lėtinėmis ligomis. To imtis būtina, kad labiausiai naujojo koronaviruso (COVID-19) pažeidžiami žmonės – mūsų tėvai, seneliai, proseneliai – būtų apsaugoti, o kelias kartotis kitų šalių scenarijui Lietuvoje – užkirstas.
Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo Aurelijaus Verygos teigimu, dabar visiems, o ypač mūsų senoliams svarbu suprasti, kad nėra ir negali būti jokių svarbesnių reikalų nei pasirūpinti savimi, savo sveikata ir gyvybe. Būtent vyresnio amžiaus žmonės yra tie, kurie „prabangos“ susirgti sau leisti negali.
„Senjorai visuomet skatinami gyventi aktyviai, dalyvauti veiklose. Tačiau ne dabar. Dabar griežtai turi būti atsisakoma vaikščiojimų į kad ir nedidelius susitikimus, į maldos namus, bet kokių kitų užsiėmimų. Galbūt nuskambės išties žiauriai, bet mūsų senolių gyvybės yra ta kaina, kurią, kaip rodo statistika kitose šalyse, tenka mokėti laiku neįvertinus situacijos rimtumo. Tad primygtinai prašau ir visų jaunesnių žmonių, turinčių artimųjų, pasirūpinti jais. Šiuo metu paprastas pokalbis apie grėsmes, pasisiūlymas pasirūpinti maisto produktais ar sumokėti mokesčius internetu yra tai, kas gali užkirsti kelią itin liūdnoms pasekmėms“, – sako A. Veryga.
Šiuo metu itin svarbus ir kitas aspektas. Šeimos, su vaikais atostogavusios paveiktos teritorijose, jokiu būdu neturėtų kreiptis pagalbos dėl jų priežiūros artimiausias dvi savaites, kol šalyje neveiks ugdymo įstaigos.
„Vienareikšmiškai ir griežtai – seneliai nėra tie pagalbininkai, į kuriuos būtų galima kreiptis pagalbos, jei neseniai pargrįžote iš paveiktų teritorijų. Suprantu nepatogumus ir panašius dalykus, bet ar gyvybė yra ta kaina, kurią ryžtumėtės mokėti. Veikiausiai ne. Tad dar kartą raginu visus išgirsti, kad vyresnio amžiaus žmonės yra tie, kurie turi saugotis patys ir kuriuos, kiek galime, turime saugoti mes, aplinkiniai. Tokio drausmingumo, susitelkimo visų ir prašau“, – sako A. Veryga.
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, labiausiai naujojo koronaviruso pažeidžiami vyresni nei 60 metų amžiaus, sergantys tokiomis ligomis kaip hipertenzija, diabetas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos ir kitomis.
Daugiausiai mirčių, skaičiuojant nuo visų atvejų, fiksuojama 80-ies metų ir vyresnių amžiaus populiacijoje.
Brangūs Bendruomenės nariai,
Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, keičiasi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas. Privalome atšaukti visus numatytus renginius, apriboti lankytojų priėmimą, kai kurie darbuotojai dirba iš namų. Iš anksto labai dėkojame už Jūsų supratimą ir kantrybę. Visada esame pasiruošę Jums padėti, atsakyti į klausimus, tikimės, kad atsižvelgsite į susiklosčiusią situaciją ir mes kartu įveiksime šiuos nelengvus iššūkius.
Taigi, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad:
Prisiminkime, kad geriausias būdas išvengti viruso – apriboti bendravimą su kitais asmenimis, nesinaudoti visuomeniu transportu, pajutus bet kokį sveikatos pablogėjimą nedelsiant kreiptis į medikus.
Saugokime save ir vieni kitus.
Brangūs muziejaus bičiuliai,
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu pranešame, kad nuo kovo 13 d. iki kovo 27 d. (imtinai) Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspoziciniai padaliniai bus uždaryti.
Šiomis dienomis turėję vykti renginiai, ekskursijos, edukacijos ir kitos veiklos pasikeitus situacijai ir esant galimybei bus surengtos vėliau.
Saugokime save ir savo artimuosius.
Brangūs Bendruomenės nariai,
Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, keičiasi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas. Privalome atšaukti visus numatytus renginius, apriboti lankytojų priėmimą, kai kurie darbuotojai dirba iš namų.
Iš anksto labai dėkojame už Jūsų supratimą ir kantrybę. Visada esame pasiruošę Jums padėti, atsakyti į klausimus, kartu tikimės, kad atsižvelgsite į šią nepaprastą situaciją ir mes kartu įveiksime šiuos nelengvus iššūkius.
Taigi, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad:
SVARBU ŽINOTI: iš anksto pasiruoškite mirties liudijimo, savo ir mirusio asmens dokumentų, giminystės ryšį įrodančių dokumentų kopijas, geriausia elektronines kopijas.
Prašome sekti LŽB tinklapį, būtent čia skelbsime apie visus pokyčius Administracijos ir LŽB Socialinio centro darbe.
2020-03-11 Žydų nacionalinis fondas „Keren Kajamet le Israel“ (KKL) surengė ceremoniją, skirtą memorialinei vietai įprasminti ir pradėjo sodinti mišką Lietuvos žydų bendruomenės atminimui, skelbia www.vesty.co.il. Naujame miške planuojama pasodinti 25 000 medžių. Sodinimas taps KKL fondo aplinkosaugos projektu, skirtu miško atkūrimui Izraelio pietuose. Garsus verslininkas ir filantropas Romanas Abramovičius šiam projektui suteikė didelę pagalbą.
R. Abramovičiaus protėviai – litvakai iš Kauno gubernijos. 1941 m. pavasarį, praėjus metams po to, kai Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, turtinga Abramovičių šeima buvo ištremta į Sibirą.
Abramovičiaus senelis gimė Eržvilke, o močiutė Toibė Berkover – Jurbarke. Romano senelis Nachimas Abramovičius mirė 1942 m. lageryje, Krasnojarsko krašte, senelė Toibė, likusi viena, išaugino tris sūnus, vienas jų – Aronas Arkadijus, Abramovičiaus tėvas.
Įdomu tai, kad Abramovičiaus nekilnojamasis turtas Izraelyje apima istorinį paveldą – žemės sklypą Tel Avive, kuris priklausė jo tautiečiui žydui iš Lietuvos – Zerahui Barnetui. Iškilmingoje naujojo miško sodinimo ceremonijoje dalyvavo 250 žmonių, išgyvenusių Holokaustą, ir jų artimieji. Renginio garbės viešnia buvo Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Izraelyje Lina Antanavičienė, viso Izraelio asociacijos „Išgyvenusieji koncentracijos stovyklose ir getuose“ pirmininkė Gita Koifman, Izraelio užsienio reikalų ministerijos atstovai, Vokietijos konsulas Izraelyje Lars-Uwe Kastneris.
Miško sodinime dalyvavo savanorių organizacijų atstovai, kurie padeda Holokaustą išgyvenusiems, vietos tarybos atstovas Shaar ha-Negev, IDF kariai litvakai, moksleiviai, fondo atstovai.
Ceremonijoje prie memorialo aikštelės buvo pristatyta internetinė svetainė „Pasodink medį, pasėk atmintį“ (“Посади дерево, посей память”). Kiekvienas norintis, kur jis begyventų, iš bet kurios pasaulio vietos, gali užeiti į šią interneto svetainę, palikti savo auką ir padedant KKL fonduit, pasodinti tikrą medį Lietuvos žydų, žuvusių per Holokaustą, atminimui. Svetainėje yra „Atminties siena“, (“Стена памяти”), kurioje galite rasti savo artimųjų vardus, taip pat pridėti duomenis apie Lietuvos žydus, žuvusius per Holokaustą, kurie jums žinomi.
Vadovaujantis kovo 12 d. Vyriausybės bei Vilniaus m. savivaldybės priimtu nutarimu nuo kovo 13 d. 7 val. draudžiami visi vieši renginiai uždarose erdvėse.
To pasekoje atšaukiamas kovo 17 d. koncertas Lietuvos žydų bendruomenėje.
Sveikiname visus su Kovo 11-osios – Lietuvos valstybės laisvės diena, Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu!
Tikime, kad gimtinė Lietuva eis teisingu keliu ir klestės visų mūsų labui!
