Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL Baltijos fotografijos linija
Bernardinai.lt
Primename, kad tai – kassavaitinė rubrika, su kuria bandome atsakyti į Jums įdomius ir rūpimus klausimus. Džiaugiamės, kad sulaukiame vis daugiau elektroninių laiškų – o šios savaitės tema susijusi su mūsų redakcijos darbu.
Juozapas Pričinas: „Teko girdėti apie tai, kad „Bernardinai.lt“ ir „Geros valios“ žydų paramos fondą sieją glaudūs ryšiai ir gaunate iš jų paramą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, ar nemanote, jog turėtumėte taikyti sau griežtesnius etikos standartus ir susilaikyti nuo tekstų publikavimo klausimais, susijusiais su lietuvių tautos vaidmens žydų holokauste vertinimu? Tuo labiau kad „Geros valios fondas“ skyrė 10 tūkst. eurų Rūtos Vanagaitės knygos apie Holokaustą leidybai. Klausimas kilo skaitant „Bernardinai.lt“ publikuotą Sergejaus Kanovičiaus tekstą.“
Į klausimą atsako „Bernardinai.lt“ vyriausioji redaktorė Rosita Garškaitė
Rosita Garškaitė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
„Mielam skaitytojui teisingai teko girdėti, kad „Bernardinai.lt“ yra gavę lėšų iš „Geros valios fondo“ (oficialiai – viešoji įstaiga „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“, plačiau skaitykite čia). 2019 m. su sostinės savivaldybe šis fondas kofinansavo projektą „Neužmiršti“ apie žydų kūrėjų, tokių kaip Rafaelis Chwolesas, Abraomas Suckeveris, Samuelis Bakas, Grigorijus Kanovičius, Abraomas Karpinovičius, Vilnių, 2017 m. finansavo projektą „Mūsų litvakai“ (videopasakojimai apie Molėtų, Kėdainių, Šeduvos žydus, litvakų Kauną).
Alfonsas Vincentas Ambraziūnas – IX forto memorialas / Asmeninio archyvo ir BNS nuotr. LRT.lt fotokoliažas
Gegužės 7 dieną nesulaukęs 87-ojo gimtadienio mirė skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, IX forto memorialo kūrėjas.
,,Esu kilęs iš Vilkijos. Tie vaikystės vaizdai – Nemuno šlaitai, aukšti skardžiai, įgriuvos, nuošliaužos – ugdė ekspresyvių formų pajautą. Taip pat į vaiko sąmonę brovėsi dramatiški istorijos įvykiai – okupacijos, karas, pokario baisumai. Jei likimas būtų lėmęs gimti kur nors lygumų krašte, jei laikai būtų buvę kitokie, vargu ar ką nors panašaus būčiau sukūręs“, – apie svarbiausią gyvenimo kūrinį – Kauno IX forto skulptūrinį monumentą – yra sakęs A. Ambraziūnas.
Gegužės 21-oji UNESCO sprendimu paskelbta Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena.
Jungtinių tautų organizacija yra paskelbusi deklaraciją: „Savitumas, įvairovė ir pliuralizmas“, kurios pagrindinis tikslas – išlaikyti tautų savitumą, įvairovę, laisvę ir bendradarbiavimą.
Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų tinklas (ICAN) sveikina Beverly Hills miestą, priėmus rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos vadovus už aktyvų Holokausto iškraipymo skatinimą.
„ Rytų Europoje pastebime nerimą keliančią vadovų ir politikų remiamą Holokausto iškraipymo tendenciją“, – pareiškė Vered Elkouby Nisim, ICAN CA pirmininkė. „Šiuo metu Lietuva vykdo tamsuolišką ir cinišką Holokausto iškraipymo kampaniją.
Dėkojame Beverly Hills miestui už drąsą atsistoti ir pasisakyti prieš šią klastingą valstybės remiamą antisemitizmo formą“. Šių metų pradžioje Lietuva rengė įstatymų projektus, pagal kuriuos šalis galėtų paskelbti neteisėtais kaltinimus, bendrininkavus nacių nusikaltimuose, po to, kai Lenkija ir Ukraina priėmė panašius įstatymus. Augant pasauliniam antisemitizmui, ICAN judėjimas įsitikinęs, kad įstatymai, skirti užmaskuoti tikrąją Holokausto istoriją, yra ypač pavojingi, todėl bendradarbiauja su JAV lyderiais, kad griežtai priešintųsi tokiems įstatymams.
Miesto tarybos sesijoje priimtoje rezoliucijoje 2020 m.gegužės 19 d. teigiama, kad „Beverly Hills miestas smerkia bet kokius Lietuvos bandymus paneigti istorinę valstybės remtą veiklą ir kitus oficialius veiksmus, prisidėjus prie žydų ir kitų asmenų žudymo Holokausto metu. “ Ir „reikalauja, kad Lietuva nutrauktų visas pastangas rengti siūlomus teisės aktus, skelbiančius Lietuvą nekalta dėl visų nusikaltimų, skatinusių Holokaustą, įskaitant žydų ir kitų tautybių piliečių žudymą“.
Apie Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų judėjimą: (ICAN) kuria stiprų judėjimą, telkiantį izraeliečius ir amerikiečius į kovą už geresnę Ameriką, saugesnį Izraelį ir stipresnį JAV ir Izraelio aljansą, palaikydami švietimą, pilietines akcijas, kampanijas ir rinkimus.
Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius.
Geršonas Taicas – litvakų paveldo tyrinėtojas ir straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją autorius.
Ilgai užsitęsusi žydų istorijos Lietuvoje užmarštis yra lydima nuolat iškylančių abejonių ir klausimų. Ši problema neaplenkia net pačių iškiliausių asmenybių – neleistinai mažai žinome apie juos, o kartais ir tos skurdžios žinios yra klaidingos.
2020-ieji muzikos pasaulyje yra Leopoldo Godowskio metai – švenčiame jo 150-metį. Tai vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pianistų, pakreipęs fortepijono meną nauja vaga, palikęs ženklų pėdsaką istorijoje. Žinome apie jo didžius nuopelnus, žinome, kad gimė 1870 m. Lietuvoje, bet, kaip paaiškėjo, nežinome kur. Veikiau, mūsų žinojimas prasilenkia su istorine tiesa. Kaip tai galėjo atsitikti?
Godowskio gimimo vieta – ištisas detektyvas. Nuo XIX amžiaus, kai gimė Godowskis, iki mūsų dienų keliskart keitėsi ne tik vietovardžių rašybos taisyklės, bet ir patys pavadinimai. Tai sukėlė didelę painiavą, mat įvairūs autoriai, remdamiesi skirtingais šaltiniais, kaskart transkribuodami pavadinimus iš vienos kalbos į kitą, pateikė ištisą klaidingų to paties vietovardžio versijų „galeriją“. Godowskio gimimo vieta kitakalbių autorių buvo rašoma Sozly ar Soshly, kartais pasiklydus tarp įvairių variantų tiesiog būdavo įvardijamas Vilnius.
Visuotinis „Maccabi“ linksmasis bėgimas yra jau čia pat, ir tą pačią dieną mes ketiname tai padaryti kartu su savo didžiule „Maccabi“ šeima iš viso pasaulio! Šie metai daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo ankstesniųjų „Maccabi Fun Run“ metų, todėl mes turime galimybę permąstyti tam tikrus dalykus, perkelti savo renginius nuotoliniu būdu, online. Dalyvaukime visi kartu ir darykime įtaką visai „Maccabi Europe“ organizacijai.
Gegužės 24 d. siūlome mūsų bendruomenei kartu judėti visais įmanomais būdais, atsižvelgiant ne tik į fizinius sugebėjimus, bet ir mūsų vyriausybės nurodymus. Tai gali būti bet kas: bėgimas, vaikščiojimas laiptais aukštyn ir žemyn, pritūpimai, atsispaudimai, šuoliukai, arba tiesiog šeimos pasivaikščiojimas. Nėra jokių taisyklių, išskyrus tai, kad tu privalai dalyvauti!
Štai keli paprasti žingsniai, kuriuos reikia atlikti norint prisidėti:
1) Informuokite artimuosius apie „Maccabi“ bendruomenę ir planuojamą nuotoliniu būdu pasaulinį renginį, kuriame mes dalyvausime drauge su visais!
2) Sportuokite, darykite nuotraukas ir video!
3) iki sekmadienio gegužės 24 d. popietės siųskite vaizdo įrašus ir nuotraukas el. paštu olgablium@gmail.com
Vaizdo įrašai reikalingi, kad galėčiau jais pasidalinti Maccabi socialiniuose tinkluose bei kelkite patys jas į soc. tinklus su #MaccabiFunRunOnline!
Būkime „Global Maccabi Fun Run“ palaikymo komanda!
Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais paskelbti 2020-ieji – gera proga susipažinti su ištisus šimtmečius kaimynystėje gyvavusia autentiška kultūra.
Apie Litę ir joje gyvenusius litvakus, Šiaurės Jeruzale vadintą Vilnių bei jo vardą visame pasaulyje garsinusį Gaoną Elijahu, o taip pat – šios unikalios kultūros simboliu tapusią Didžiąją sinagogą kalbamės su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadove Saule Valiūnaite, Vilniaus universiteto (VU) istorike dr. Akvile Naudžiūniene bei Kėdainių Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte.
Lietuvos žydų istorija – integrali Lietuvos istorijos dalis
Kaip pastebėjo 15min kalbinta S.Valiūnaitė, lietuvių požiūris į žydų istoriją per pastaruosius 15 metų pasikeitė: „Džiugina, kad ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose atsiranda vis daugiau iniciatyvų, ir svarbiausia – noro įamžinti čia gyvenusių žydų istoriją ir paveldą. Vieni tai daro statydami atminimo ženklus, kiti organizuodami renginius ar rašydami knygas apie savo miestų ir miestelių žydų istoriją.
Dar vienas gražus istorinės atminties projektas. Gegužės 19d. Širvintose atidengtas bareljefas Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei (1875 – 1941).
Skulptorius Romualdas Kvintas sumanė žymiajai širvintiškei pastatyti paminklą – macevos formos akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu, tačiau užbaigti jo nespėjo. Žydų bendruomenės “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” užsakymu bareljefą išliejo ir prie jau stovinčios akmens plokštės pritvirtino skulptorius Mindaugas Šnipas.
L. Mednikienės gyvenimas atspindi visą žydų tautos tragediją – kovojusi už Lietuvos laisvę tarpukariu, Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo nužudyta toje pačioje Lietuvoje.
Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.
Kaip rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje “Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai”, Liba buvo unikali ir stipri asmenybė. 1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus.
Šįkart Vilniaus apylinkės prokuratūra pranešė, kad nutraukia tyrimą dėl publikacijos interneto tinklapyje www.laisvaslaikrastis.lt. Tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimą.
“Jau negaliu suskaičiuoti, kiek pareiškimų yra parašiusi ir Bendruomenė, ir aš pati asmeniškai. Dešimtis. Iki šiol visi tyrimai buvo nutraukti, nes tyrėjai taip niekada ir nerado nusikaltimo požymių”, – sako F. Kukliansky.
Pasak jos, kiekvieną pareiškimą, kiekvieną pranešimą apie nutrauktą tyrimą Bendruomenė viešino ir viešins, deja, taip suteikdama platformą ir neapykantos skleidėjams, nes vėl kartojamos jų publikacijos bei komentarai.
Deja, Prokuratūra net nesugebėjo nustatyti šios rašliavos autoriaus. “Laisvo laikraščio” leidėjas nurodė, kad paėmė ją iš socialinio tinklo Facebook ir autoriaus (Raimondo Navicko) kontaktai jam nežinomi.
Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m., LGGRTC, Vilnius, 2020
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų dr. Arūno Bubnio ir Stanislovo Buchavecko paruoštą knygą „Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m.“. Knyga svarbi tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje skelbiami Štuthofe kalintų Lietuvos žydų sąrašai, taip pat spausdinamos kai kurių kalinių nuotraukos, tokiu būdu tūkstančiams nužmogintų, nuasmenintų, numeriais įvardintų kalinių po beveik aštuonių dešimtmečių vėl grąžinant asmenybinius bruožus.
Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma, buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai arba tapo siautusios šiltinės epidemijos aukomis. Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pristato koučingo specialistės Kamilos Golod paskaitų ciklą „Pažinkime save geriau. Užsiėmimai vaikams ir paaugliams.
Pirma paskaita ,,Emocijų pasaulyje”. Paskaita pradinukams apie emocijas vyks ZOOM gegužės 19 d. 15:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketą https://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Nuotr. iš V. Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai”.
1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), Leizerio duktė, rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus. Dažnai žvalgybinę medžiagą rinko per savo tautiečius žydus, buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Apie viską pranešdavo lietuvių partizanų vadams.
Mūšių metu saugodavo pas ją partizanų paliekamas stambias pinigų sumas. Jos žinioje buvo ir neutraliojoje zonoje veikiančių partizanų šovinių ir granatų atsarga. Dažnai ,,pati išdavinėjo mūšių metu partizanams šovinius ir bombas” [5].
Jos bute lietuviai partizanai gaudavo prieglobstį, čia buvo ir jų štabas. Vėliau, po karo dirbo prekybininke, gyveno Širvintose. Nepriklausomybės aikštės 29-ajame name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Buvo labai gerbiama miestelyje [4, 5].
Už partizaninę veiklą 1928 metais Lietuvos Krašto apsaugos ministerija Libą Mednikienę apdovanojo Vyties Kryžiaus ordinu. Ordiną jai įteikė pats Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius [4]. Ji yra vienintelė žydė moteris, gavusi šį apdovanojimą [1]. Po metų – 1929 m. rugsėjį – buvo apdovanota Nepriklausomybės medaliu [5, 9].
Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos žinovų nuomonės dėl jos žūties laiko išsiskiria.
Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.
Buvęs mokytojas girdėjęs pasakojimą, kad prieš egzekuciją nusipelniusiai širvintiškei buvo pasiūlyta gyvybė, tačiau ji atsisakė pasigailėjimo, pasilikusi su šeima ir kaimynais. Nors kas tai galėjo papasakoti – juk vieninteliai liudininkai buvo budeliai…
Kita Širvintų istorijos tyrinėtoja, bibliotekininkė Emilija Dalinkevičiūtė, prisimenanti buvusią kaimynę, teigia, kad L. Mednikienė buvo nužudyta 1942 metų antroje pusėje, jau likviduojant paskutinius Širvintų žydus [2, 5, 8]. Pivonijos miške yra pastatytas paminklas žuvusiems atminti
Tekstas ir nuotrauka Vilius Kavaliausko.
Š.M. gegužės 19 d. 15 val. bus atidengiamas paminklas su Libos Mednikienės bareljefu Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje .
Paminklo autorius Romualdas Kvintas sumanė pastatyti akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu. Paminklo pabaigti skulptorius nespėjo, todėl žydų bendruomenės ”Vilnius – Lietuvos Jeruzalė ” užsakymu, skulptorius Mindaugas Šnipas išliejo bareljefą, kuris bus pritvirtintas prie jau stovinčios akmens plokštės.
Šią informaciją tinklapiui atsiuntė Daumantas Levas Todesas.
Prašome šia informacija pasidalinti su savo bendruomenių nariais ir tarnybų darbuotojais ir patvirtinti savo dalyvavimą laišku: daumantas.todesas@gmail.com
Tikimės greitai a.s.a.p. gauti pageidaujančiųjų dalyvauti patvirtinančius laiškus .
NCSEJ atlieka svarbų vaidmenį regione nuo 1971 m., kai paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais pradėjo stebėti žydų sąmonės atgimimą. Šiandien pagrindinis NCSEJ vaidmuo – naujų veiklų plėtojimas pokomunistiniame žydų pasaulyje. NCSEJ rūpinasi visais žydų bendruomeninio gyvenimo aspektais, žydų santykiais su nepriklausomomis regiono valstybėmis ir su JAV.
Pirmieji visuotiniai ir demokratiniai Lietuvos Seimo rinkimai: su pasaulinės sensacijos prieskoniu.
Šiemet sukanka 100 metų pirmiesiems visuotiniams, demokratiniams Lietuvos parlamento rinkimams – tai dar vienas svarbus Steigiamojo Seimo sukakties aspektas. Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų ir Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių sąrašą. 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vykę rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams, nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Pirmą kartą Lietuvos Seimą rinko ir jo narėmis tapo moterys.
Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.) Respublikos Prezidento pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d. Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Lietuvos krikščionių demokratų blokas
Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas.
Beje Ozerio Finkelšteino anūkas, taip pat vardu Ozeris, yra vilnietis, jis neseniai dirbo Lietuvos žydų bendruomenėje.
Žydų frakcija Steigiamajame Seime
Žydų frakciją sudarė 6 Seimo nariai, tačiau per visą kadenciją, keičiantis Seimo nariams, jos nariais buvo 7 asmenys, per visą Steigiamojo Seimo kadenciją, pasikeitė tik vienas šios frakcijos parlamentaras (antraisiais kadencijos metais).
Vienas iš pirmųjų Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdžių vykusių Miesto teatre Salės priekyje – Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės sėdi: sekretoriai – Naftalis Fridmanas, Petras Radzevičius, Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Dešinėje sėdi – Zigmas Starkus Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-243
Steigiamojo Seimo Prezidiume Žydų frakcijai teko viena pareigybė – sekretoriaus, turėjusio patariamąjį balsą, šias pareigas ėjo Naftalis Fridmanas, po jo mirties jas užėmė Nachmanas Rachmilevičius. 1920 m. gegužės 22 d. vienas Žydų frakcijos atstovas buvo deleguotas į Seniūnų sueigą, tačiau per visą kadenciją Seniūnų sueigoje, kurią sudarė Seimo Prezidiumo nariai ir frakcijų deleguoti atstovai, dirbo penki Žydų frakcijos atstovai, įdomu, kad iš visos Steigiamojo Seimo Žydų frakcijos tik du nariai – Abraomas Popelis ir Samuelis Landau, nėra dirbę Seniūnų sueigoje. 1920 m. spalio 22 d. į Mažąjį Seimą buvo deleguotas vienas Žydų frakcijos atstovas – Naftalis Fridmanas, tačiau Mažajame Seime dirbo ir Maksas Soloveičikas, kaip pavaduojantis narys.
Visi Žydų frakcijos nariai į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti pagal Žydų liaudies susivienijimo sąrašą. Trys šios frakcijos nariai – Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas dar 1918 m. gruodžio 11 d. buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri iki Steigiamojo Seimo susirinkimo veikė kaip tautos atstovybė. Šie parlamentarai taip pat turėjo darbo Ministrų Kabinete patirties: Nachmanas Rachmilevičius ėjo prekybos ir pramonės viceministro, Simonas Rozenbaumas – užsienio reikalų viceministro, Maksas Soloveičikas – Ministro be portfelio žydų reikalams pareigas. Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas daug nusipelnė kovojant dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo, jie organizavo ir rėmė informacinę kampaniją apie Lietuvą, agituodami paremti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą, abu dalyvavo 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, o ir vėliau būdavo Lietuvos Respublikos derybų delegacijų nariais.
Lietuvos Respublikos delegacijos nariais taikos derybose su Sovietų Rusija buvo keli Steigiamojo Seimo nariai, tarp jų ir Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas
Lietuvos delegacijos išlydėjimas Kauno geležinkelių stotyje. Iš kairės delegacijos nariai: 2-as – Steigiamojo Seimo narys Simonas Rozenbaumas, 3-as – diplomatas Tomas Naruševičius, 4-as – Steigiamojo Seimo narys Juozas Vailokaitis, 5-as – Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Bizauskas, 6-as – diplomatas Petras Klimas Atspindžiai, 1920, nr. 1, p. 8
Žydų atstovai Seime dažniausiai kalbėdavo jidiš kalba, tačiau manydami, kad šios kalbos gali nesuprasti kiti parlamentarai, bandė kalbėti rusų kalba, manydami, kad ją turėtų suprasti dauguma. 1920 m. birželio 16 d. Seimo posėdyje dėl to kilo aštri diskusija, paremdamas žydų atstovų norą būti suprastus, socialdemokratų atstovas Kazmieras Venclauskis kalbėjo: „[…] visi gerai suprantat, kad ligi šiol žydų frakcija tylėjo vien dėlto, kad nemokėjo kalbėti. Atstovas Rozenbaumas kalbėjo žydų kalba, bet jo kalba nebuvo išversta, o kalbėti į tuščią vietą nėra prasmės, tai neleistinas dalykas.“ Dar pačioje Steigiamojo Seimo darbo pradžioje buvo apsispręsta Seimo posėdžiuose leisti kalbėti vietinėmis kalbomis, kuria buvo pripažinta ir jidiš kalba. To paties, 1920 m. birželio 16 d., posėdžio metu Krikščionių demokratų bloko narys Antanas Tumėnas, pasisakydamas prieš rusų kalbos vartojimą Seime, argumentavo: „Žydų kalba – vietos kalba, ir ją suprasti aš galiu, o rusų kalbos suprasti aš neprivalau. Vietos kalba teismuose yra pripažinta, o rusų kalba nepripažinta, todėl jos ir negalima vartoti. Atstovui Soloveičikui gal rodos, kad mes geriau rusų kalbą suprasime, bet kada įtaria, kad mes ją turim suprasti Seime, tai be prasmės.“ Galiausiai klausimas dėl to kokiomis kalbomis galima kalbėti Seimo posėdžio metu buvo perduotas Seniūnų sueigai. Na, o Maksas Soloveičikas kadencijos pradžioje, posėdžių metu, kalbėjęs jidiš ir rusų kalbomis, vėliau prakalbo lietuviškai ir sulaukė kitų Seimo narių sveikinimų ir palaikymo.
Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo prezidiumasSeimo posėdžių salėje
Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. RSS, Fg 1-607/1
Vienas aktyviausių Žydų frakcijos narių buvo Nachmanas Rachmilevičius. Jis dažniausiai Žydų frakcijos vardu lietuviškai perskaitydavo pareiškimus svarbiais Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Frakcijos nariai gynė žydų tautinės mažumos teises ir aktyviai rėmė Lietuvos Respublikos interesus ir ragino Seimo narius laikytis valstybinio mąstymo. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija Steigiamajame Seime buvo priimta Lietuvos krikščionių demokratų bloko ir Žydų frakcijos narių balsais.
1920 m. birželio 23 d. Steigiamajame Seime pristatant naująjį Kazio Griniaus vadovaujamą Ministrų Kabinetą Žydų frakcijos vardu deklaraciją perskaitė Nachmanas Rachmilevičius, akcentavęs valstybinio požiūrio ir teisės viršenybės svarbą: „Žydų frakcija sveikina šį Kabinetą visų pirma kaipo apsireiškimą principo vyriausybės, atsakomingos prieš tautą jos Seimo asmeny, vyriausybės pastatytos ne viešpatauti tautai, bet tarnauti tautai, ir reiškia tvirtos vilties, jog vyriausybei pavyks tą patį tarnavimą tautai principą pravesti ir užtvirtinti visuose valdymo srityse ir jo laipsniuose ir drauge įskiepyti į visų valdžios agentų sąmonę, jog savo veikimui jie gali turėti tik vieną saiką – įstatymus. Kova su valdžios agentų sauvalybe, kuri yra viena didžiausių mūsų gyvenimo nuodėmių, yra aukščiausias Vyriausybės uždavinys, nes teisėtumas ir jojo sąmone išauklėta administracija yra geriausias laidavimas valstybės stiprybei bei tikram josios įstaigų demokratingumui. Žydų frakcija yra giliai įsitikinusi, jog tiek stipriai apsireiškęs rinkimuose į Seimą visu Lietuvos žmonių siekimas prie nepriklausomo valstybinio gyvenimo, duos vyriausybei reikalingų jėgų užbaigti mūsų valstybės kūrimo darbą ir suvienyti tas mūsų žemes su sostine Vilnium, kur ligi šiol vargsta po okupacijos jungu (dešinėj ir Centre ploja) daugelis šimtų tūkstančių mūsų piliečių lietuvių, žydų ir gudų tautybės. Žydų frakcija yra įsitikinusi, jog Vyriausybė dabar pradėdama nustatyti ne laikiną, bet galutinę valstybės administraciją, turės omenyje ne laikinas, bet galutinas mūsų krašto sienas ir atatinkamu būdu pritrauks tautinių mažumų atstovus prie aktingo darbo valstybės aparato visuose valdymo laipsniuose nuo aukščiausių ligi žemiausių. […]“
Žydų frakcijos nariai, pareigas pradėję eiti 1920 m. gegužės 15 d.:
FINKELŠTEINAS Ozeris (Finkelštein Ozer)
FRIDMANAS Naftalis (Fridman Naftl) (Seimo narys nuo 1920-05-15 iki 1921-08-30, nors mirė 1921-05-05, tačiau formaliai Seimo nario įgaliojimai buvo nutraukti vėliau)
POPELIS Abraomas Dovas (Popel Avrom Dov)
RACHMILEVIČIUS Nachmanas (Rachmilevic Nachman)
ROZENBAUMAS Simonas (Rozenbaum Šimšn)
SOLOVEIČIKAS Maksas (Soloveičik Maks)
Frakcijos narys, Seimo nario mandatą įgijęs, pasitraukus kitam Seimo nariui:
LANDAU Samuelis (Landau Samuel) (Seimo narys nuo 1921-09-20)
Ištrauka iš Steigiamojo Seimo 1920 m. liepos 21 d. protokolo apie Žydų frakcijos pareiškimą Seimo posėdyje Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 171
Nepaprastasis Žydų frakcijos pareiškimas, perskaitytas 1920 m. liepos 21 d. Steigiamojo Seimo posėdyje Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 172
Maloniai kviečiame kartu su Viljamo ir Aleksandos Žitkausku šeima sutikti Šabatą.
Šabato sutikimas vyks ZOOM gegužės 15 d. 18:00 val.
Registruokitės pildydami trumpą anketąhttps://bit.ly/2XZ3nwG
Arba rašydami laišką sofja@lzb.lt
Prieš renginį atsiųsime prisijungimui reikalingą informaciją.
Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, straipsnius publikuojanti ,,Kupiškėnų mintys” http://kmintys.lt
Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo.
Baronų giminė – Skapiškyje gausiausia tarp savo tautiečių. Apie 1930 m. Iš kairės: Motina
Gita Baronienė, tarpduryje senelis Icikas Baronas, tėtis Motelis Baronas, sesuo Sara g. 1923 m., Ida
g. 1921 m. Toliau – senelė Riklė Baronienė. Tarpduryje – Chaimas Baronas, senelio brolio sūnus
prieš jam emigruojant į Meksiką. Toliau – senelio brolis Elijas Baronas, miręs Skapiškyje apie 1932
metus, jo žmona Eta Baronienė ir senelio sesuo Reiza Rabinavičienė. Languose – senelio brolio
dukterys Beila ir Sara. 1928 m. Po Elijaus mirties jos išvyko į Meksiką, o šeimai pardavė savo pusę
namą.
Mažai žinomas mūsų krašto žydų gyvenimas
Istorija lėmė, kad lietuvių ir žydų gyvenimas tarpukario laikotarpiu persipynė, bet daug kas iš mūsų šiandien mažai žino apie kažkada šalia mūsų artimųjų gyvenusių kaimynų žydų papročius, bendravimą ir šventes. Tai kas išliko rajono gyventojų atmintyje apie Kupiškyje, Subačiaus miestelyje ir Subačiaus mieste, Skapiškyje, Šimonyse, Alizavoje, Palėvenėje gyvenusius žydus, yra užrašyta ir saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje.
Gončaro kepyklos Kupiškyje kulinarai. 1939 m. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.
LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Trečiasis pasakojimas yra skiriamas atlikėjui, vadinamam lietuviškosios šlagerių kultūros pradininkui, Danieliui Dolskiui.
Praleidęs Tarpukario Kaune vos kelerius metus, D. Dolskis tapo tikra lietuviškosios estradinės kultūros legenda.
„Onyte, einam su manim pašokti“ – taip lietuvaites šokti kviesdavo legendinis tarpukario dainininkas, lietuviškosios estrados pradininku vadinamas D. Dolskis.
„Žmogus, kuris linksmino Kauną“, – taip apie Dolskį, į Lietuvą atnešusį šlagerių kultūrą, yra rašęs vienas tarpukario šalies laikraštis. Su šiuo atlikėju, gimusiu Vilniaus žydų šeimoje, tiesa, kita, Brojdes, pavarde, siejamas legendinių tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, „Metropolis“, „Konrado kavinės“ muzikinis gyvenimas.
Didžioji Panevėžio žydų sinagoga. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Daiva Savickienė
Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės.
Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos.
Nepagailėjo nei istorija, nei laikas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius.
Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.
„Skirtingai nuo katalikų, sinagoga atlieka kelias funkcijas, – aiškina D. Pilkauskas. – Tai ir bendruomenės susitikimų, Talmudo studijų vieta.“
Pasak jo, pastatų dydį, skaičių ir tipą lemdavo bendruomenės gausumas bei poreikiai, taip pat finansinės galimybės. Bet ne tik. Sinagogų statybą reguliavo tam tikri draudimai bei įstatymai. Jos negalėjo kilti aukštesnės nei katalikų šventyklos, nuo pastarųjų privalėjo būti nutolusios tam tikru atstumu.
Skirtingai nuo kitų religinių konfesijų, sinagogos statytos kompleksais. Be to, skirstytos pagal sezoną – į vasarines ir žiemines, pagal priklausomybę tam tikram luomui ar profesijai – į pirklių, darbininkų, siuvėjų, muzikantų ir panašiai.
