IS prisiėmė atsakomybę už ataką Vienoje

IS prisiėmė atsakomybę už ataką Vienoje

Džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ antradienį prisiėmė atsakomybę už išvakarėse įvykdytą kruviną ataką Austrijos sostinėje, savo kanaluose pltaformoje „Telegram“ pranešė grupuotė.

Pranešime sakoma, kad „kalifato karys“ yra atsakingas už pirmadienio vakarą Vienoje įvykdytą ataką, kurios metu žuvo keturi žmonės. Atskirame pareiškime, prie kurio pridėta ginkluoto užpuoliko nuotrauka, IS propagandos padalinys „Amaq“ kalbėjo apie „vakar (pirmadienį) „Islamo valstybės“ kovotojo surengtą ginkluotą išpuolį Vienos mieste“. „Amaq“ taip pat paskelbė trumpą vaizdo įrašą, kuriame ginkluotas nusikaltėlis nufilmavo save, prisiekdamas ištikimybę džihadistų judėjimo lyderiui.

Austrų policija anksčiau antradienį pranešė, kad įtariamas išpuolio vykdytojas 20-metis Kujtimas Fejzulai (Kuitimas Feizulajus), apibūdinamas kaip IS prijaučiantis asmuo, buvo anksčiau teistas už terorizmą ir yra buvęs už grotų. K. Fejzulai pirmadienio vakarą ėmė šaudyti automatu judriame Austrijos sostinės rajone ir nužudė keturis žmones. Šaulį nukovė policija.

 

Skaityti plačiau
Sveikiname Libę Britaniskiną

Sveikiname Libę Britaniskiną

Libė Britaniskina atšventė savo 90-metį. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai sveikina ponią Libę su gražiu jubiliejumi ir linki daug geros sveikatos, gražaus gyvenimo ir džiaugsmo  artimųjų būryje. Tad būkit laiminga ir gyvenkit ilgai,
Nuotraukoje Libe su marčia Liuba .
Sakoma, kad Libė Britaniskina  yra vienintele likusi Utenos žydė, aktyvi bendruomenes ir klubo ,,Abi men zet zichė” narė.
Mazel tov!
Gyvenkite iki 120-ies!
Nuotraukoje Libe su marcia Liuba .
Ieškojo Pakruojo sinagogų, rado ir senamiestį

Ieškojo Pakruojo sinagogų, rado ir senamiestį

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Pakruojyje, Kranto gatvėje, archeologai aptiko žieminės sinagogos pamatus bei Pakruojo senamiesčio XVII–XVIII amžių kultūrinį sluoksnį. Štiblo (siuvėjų sinagogos) vietos nustatyti nepavyko. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas sako, kad išsamaus istorinio, architektūrinio tyrimo apie žieminę ir siuvėjų sinagogas iki šiol nėra.

Štetlas kūrėsi prie upės

Archeologiniai tyrimai Pakruojyje (Kranto g. 8) vyko rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje, juos Pakruojo rajono savivaldybės užsakymu atliko Všį Archeologijos centras.

Savivaldybė rengia Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymo projektą – Lietuvos žydų bendruomenė išsakė pastabas dėl žydų paveldo pastatų identifikavimo ir tyrimų.

„Apie ieškomus objektus beveik nieko nežinoma, išskyrus 1938 metų Ch. Lemcheno ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspedicijos medžiagą, sinagogų tyrėjos Marijos Rupeikienės tyrimus, bet tai – tik keli sakiniai. Visi rašo apie vasarinę sinagogą“, – sako E. Vasiliauskas.

Iki šiol archeologiniai sinagogų tyrimai Pakruojyje buvo daryti 2015 metais (Joniškyje – 2006, 2010–2011 metais, Vegeriuose (Akmenės r.) – 2017, 2019 metais).

Šių metų tyrimams Pakruojyje

Šių metų tyrimams Pakruojyje vadovavęs E. Vasiliauskas Kauno regioniniame valstybės archyve pasidomėjo, kokios buvo žydų bendruomenės Šiaulių ir Panevėžio apskrityse 1848 metais.

Tuometinei Šiaulių apskričiai priklausiusioje Žagarėje buvo 320 žydų namų (dūmų), Šiauliuose – 189, Joniškyje – 80, Vaiguvoje, Kurtuvėnuose – 0.

Panevėžio apskričiai priklausiusiame Pakruojyje buvo 33 žydų namai, Linkuvoje – 22, Panevėžyje – 172, Žeimelyje – 0.

XVIII amžiuje Pakruojyje dominuoja žydiška bendruomenė – 1790 metais žydų sodybų yra daugiau nei dvigubai, lyginant su krikščionių. 1897 metų surašymo duomenimis, Pakruojyje žydų yra beveik du su puse karto daugiau – 1 093. Situacija keičiasi po Pirmojo pasaulinio karo: 1923 metais Pakruojyje žydų jau begyvena 545.

Pakruojis tarpukariu

Vasiliauskas rodo kartografinę medžiagą: detalų 1935 metų Pakruojo miesto planą ir vokiečių aviacijos 1944 metų rugpjūčio 27 dieną darytas aerofotonuotraukas.

Miesto plane matyti žieminė, vasarinė sinagogos ir štiblas, tuomet tai buvo Vydūno ir Gedimino gatvių kampas.

Žvelgdamas į aerofotonuotrauką, E. Vasiliauskas stebisi, kad Pakruojis nėra paskelbtas saugomu urbanistikos paminklu – iki šios dienos išlikęs miesto planavimas, pagrindinė ašis su namais, susiaurėjančia gatvele (kur dabar šviesoforas).

„Miestas akivaizdžiai statytas pagal vokišką modelį – priklausė dvarininkams vokiečiams. Tokių miestelių rasime Kurše, Prūsijoje, jie nedidukai, pagrindinė ašis – gatvė arba aikštė, aplink tankiai sustatyti namai ir daugiau miesto nėra, laukai“, – sako E. Vasiliauskas.

1944 metais itin tankus užstatymas Pakruojyje matyti prie Kruojos upės, tiesiog ant kranto.

„Mano paaiškinimas būtų toks: didėjant gyventojų skaičiui (miestas dvarui priklausė iki 1861 metų), vietos trūko, štetlas susikūrė prie upės“, – sako archeologas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Algimanto Miškinio rinkinyje, saugojamoje XX amžiaus pradžios Pakruojo nuotraukoje matosi dvi dominantės: bažnyčia ir sinagogų kompleksas. Vasarinė, žieminė sinagogos kartu su štiblu sudarė U raidės formos kiemą.

Daunoravos latvių fonde archeologas aptiko Pakruojo nuotrauką, kurioje matyti štiblas ir itin tankiai sustatyti namai. Gatvelė išliko, pastatai – ne.

Dabar, sako E. Vasiliauskas, jokio orientyro nėra – žvyrkelis, pieva, krūmai.

Statybų datos mįslė

Prieš archeologinius tyrimus, Pakruojo rajono savivaldybės pageidavimu, buvo atlikti geofizikiniai tyrimai. Ieškomų pastatų pamatų vietos nepavyko nustatyti. Aptiktos 2 anomalijos: štiblo vietoje – spėjama kanalizacijos trasa, žieminės sinagogos vietoje – galbūt krosnies arba rūsio liekanos.

„Geriausias profesorius šioje istorijoje – kastuvas“, – juokauja E. Vasiliauskas.

Archeologinių tyrimų metu buvo iškasti 9 šurfai.

Pirmasis šurfas kastas remiantis kartografine medžiaga ir matuotas lygiagrečiai vasarinės sinagogos šiaurės vakarų sienai. Čia paviršiuje kyšojo buvusios sinagogos pamatų pavieniai akmenys. Tęsiant tyrimus, archeologams pavyko atkasti ne tik pavienių akmenų, bet ir akmenų, surištų kalkių skiediniu.

Pamatai atidengti įvairiame gylyje (giliausia vieta siekė apie 1 metrą). Nustatyta, kad pamatai buvę 0,8 metro pločio.

Labiausiai pamatai apardyti tvarkant Kruojos upės šlaitą ir įrengiant rūsį – sovietmečiu tai buvo rajkoopsąjungos sandėlis. Betoninis perdengimo įrengimo laikas kol kas nenustatytas.

Preliminarus buvusios žieminės sinagogos dydis – 13×16,3 metro. Žieminė sinagoga buvo mažesnė nei vasarinė (13,74×18,47 m).

Vasiliauskas sako, jog vasarinė sinagoga buvo gausiai išfotografuota, o žieminės sinagogos nuotraukų beveik nėra. Sinagogos interjeras buvo užfiksuotas 1938 metų Ch. Lemcheno ekspedicijos metu, Pakruojo žydų tematika svarbi Gedardo Bagdonavičiaus grafikos piešiniuose.

Vasiliauskas konsultavosi su architektūros istorikais M. Rupeikiene, D. Puodžiukiene, A. Širviu.

Sprendžiant iš negausios medžiagos, žieminė sinagoga buvo monumentalaus tūrio, stačiakampio plano, ant mūrinio tinkuoto cokolio, tašytų rąstų sienomis.

Stilistika būdinga klasicizmo laikotarpiui – panašiai kaip gretimame Lašmenpamūšio dvaro ponų name.

Dešiniame kampe matyti žieminės sinagogos kampas. Stilistika būdinga klasicizmo laikotarpiui – panašiai kaip gretimame Lašmenpamūšio dvaro ponų name, kur pastogės karnizas dekoruoti plokščiomis modilijonus imituojančios lentelėmis.
Nuotr. iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų.

Archeologinių tyrimų metu datuojančios statybinės medžiagos (išskyrus keletą geležinių kaltinių vinių) nebuvo aptikta.

„Ant vasarinės sinagogos staktos buvo 1801 metų data, ji – vėlyvojo baroko. Žieminė sinagogos statymo data nurodyti 1802 metai, ji yra klasicizmo stiliaus. Kaip taip gali būti, kad vasarinė – barokinė, jei Lietuvoje tuo metu jau 25 metus vyrauja klasicizmas?“ – kelia klausimą E. Vasiliauskas.

Archeologo versija – gali būti, kad 1801 metai yra ne statybos, o rekonstrukcijos data. Kitas paaiškinimas – statytojas buvo labai konservatyvus, galbūt atkartojo Vilniaus sinagogą – baroko stiliaus.

„Kiekvienas šaltinis įneša naujų duomenų, apie kuriuos reikia diskutuoti“, – sako E. Vasiliauskas.

Archeologas svarsto, kad atsakymų dėl statybos datos galbūt būtų galima rasti Pakruojo dvaro inventoriaus dokumentuose.

„Kadangi nuosavybė – tiesioginė, turėjo būti išduodami leidimai, jei jie išlikę, galbūt skirtas sklypas, lėšos, gal paaiškėtų ir kokia pavardė. Dvaras vokiškas, jie labai mėgo dokumentuoti.“

Vietos gyventojų pateiktais duomenimis, žieminė sinagoga buvo nugriauta pokariu, 1945–1950 metais.

Pamatų neaptiko

Buvusios siuvėjų sinagogos vietos identifikuoti nepavyko. Pagal 1935 metų kartografinę medžiagą spėjama, kad pamatai buvo 8×13 metrų dydžio. Štiblas stovėjo ant Kruojos upės šlaito, ant mūrinio cokolio, buvo stačiakampio plano. Medinis pastatas labiau priminė gyvenamąjį namą nei kulto pastatą.

„Gali būti, kad matuodami pagal netikslų planą, nepataikėme ir reikėtų apimti didesnį plotą. Arba – pastatas galėjo būti nuardytas su visais pamatais“, – svarsto E. Vasiliauskas.

Po velėna archeologai atidengė judintą gruntą su pavieniais akmenimis ir kalkių skiediniu, statybinį laužą, susidariusį praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje, griaunant Kranto gatvės šlaito pastatus.

Labai tikėtina, kad buvusios štiblo liekanos ir buvo sunaikintos apie 1970–1980 metus.

Pakruojo branduolys

Ieškodami sinagogų vietos, archeologai aptiko nesuardytą 32–65 centimetrų storio, XVII–XVIII amžiais datuojamą kultūrinį sluoksnį – Pakruojo senamiesčio fragmentą.

„Archeologų razina, – šypsosi E. Vasiliauskas. – Čia dar vienas taškas, kur pradeda vystytis Pakruojis, branduolys. Miestas archeologiškai nebuvo tirtas, tik dvaras.“

Tarp radinių – keramika, puodynių, koklių fragmentai, XVII amžiaus moneta, degėsiai, liudijantys siautusį gaisrą. Sinagogos buvo pastatytos po gaisro.

Ieško informacijos

Tyrimų rezultatus E. Vasiliauskas pristatė Pakruojo sinagogoje, susitikime dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Žydų bendruomenės noras – įamžinti sinagogų vietą“, – sako E. Vasiliauskas.

Archeologas tirtą sklypą (Kranto g. 8 aplinka) siūlo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, vertingosiomis savybėmis įrašant Pakruojo senojo miesto kultūrinį sluoksnį bei žieminės sinagogos pamatus, grindinius.

  1. Vasiliauskas kreipiasi į skaitytojus: galbūt šeimos albumuose išliko nuotraukos, kuriose matyti Pakruojo sinagogos, arba turi kitų žinių – visa informacija yra svarbi.
Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kepti chalas kartu su milijonais pasaulio žydų ir prisijungti prie iniciatyvos #ŠabasNamuose

Šių metų chalų kepimo šventė pasaulio žydų bendruomenėse bus švenčiama kiek kitaip. Šimtus tūkstančių moterų ir merginų jungiantys renginiai stadionuose, aikštėse ir bendruomenėse nevyks – chalos bus kepamos namuose, akimirkomis kviečiama dalintis socialiniuose tinkluose.

Šiais nepaprastais pasaulinės pandemijos laikais uždarius miestus, uždraudus susirinkimus seneliai nebeapkabina anūkų, o visą darbo dieną dirbantys tėvai tapo etatiniais mokytojais. Tačiau vienintelis pastovus šiame chaose išliko Šabato šventimas.

Ironiška tiesa yra tai, kad šiais metais mes galime būti arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, ar kur esame – Amsterdame, Niujorke ar Johanesburge – visi esame namuose.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia pasitikti pasaulio žydus vienijantį Šabatą kartu.

Šiemet, lapkričio 6 d. – penktadienio popietę kviečiame kartu su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene kepti chalas, dalintis bendruomeniškumo ir žydiškos tradicijos šiluma. Prie kampanijos prisijungia Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, kviečiame Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių žydų bendruomenes.

 

 

Vakare, saulei nusileidus  Šabatą pasitikti kartu su Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovu Simu Levinu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky su anūke Estera.

Susitikime prie virtualaus Šabato stalo ZOOMe! Registracija būtina.

ČIA >> https://bit.ly/3jDS9VQ

Tegu sugrįžta Šabatas namo – ten kur jam ir vieta.

Viso pasaulio žydai šiemet, jau septintus metus iš eilės rengs chalos kepimo ir Šabo sutikimo vakarus savo bendruomenėse. Šiame užburiančiame renginyje dalyvauja tūkstančiai pasaulio miestų, o Vilnius – vienas jų. Prie pasaulinio “The Shabbos Project” ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pirmą kartą prisijungė 2016 m. rengdama nepaprastą žydiškos duonos – chalos kepimo vakarą, kartu su bendruomenės nariais ir brangiais draugais.

Chala – tai ypatinga, Šabui ir šventėms žydų šeimose kepama duona. Visa paruošimo, atplėšimo ir kepimo reikšmė glaudžiai siejasi su tradicijom ir religija. Pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai pirmosios tešlos gabalėlio, kaip rašoma Tanakhe, knygoje Bamidbar (Skaičių), ir tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

#KeepingItTogether #GeroŠabato #PenktadienioChala

Daugiau informacijos: Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt

 

„Makabi“ stadiono vietą Kaune primins skulptūra Jonavos gatvėje

„Makabi“ stadiono vietą Kaune primins skulptūra Jonavos gatvėje

https://kauno.diena.lt/

Makabi“ stadiono vietą primins skulptūra Jonavos gatvėjeLaimučio Brundzos nuotr. „Makabi“ gatvėjeLaimučio Brundzos nuotr.

Jonavos gatvėje, netoli nuo tos vietos, kur prieš 100 metų buvo atidarytas „Makabi“ stadionas, iškilmingai atidengta menininko Gedimino Pašvensko skulptūra. Važiuodami šešių eismo juostų Jonavos gatve, veikiausiai, nei nesusimąstote, kad lygiai prieš 100 metų čia buvo futbolo stadionas – 1920-aisiais įkurta žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ dar po metų, spalio 19 dieną Neries pakrantėje įrengė futbolo aikštę, pavadintą tokiu pat vardu.   „Pirmasis stadionas buvo Ąžuolyne. Antrasis – čia, tiesa, šiek tiek toliau nuo vietos, kurioje dabar stovime. Buvo ir trečias – Panemunėje, tik Panemunė tuo metu priklausė ne Kaunui, o Kauno sričiai “, –  prisiminimais dalijosi Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, anuomet aikštėje ir pats ne kartą spardęs futbolo kamuolį.

 

Nuo 1920 iki 1940 metų veikęs stadionas talpino maždaug pustrečio tūkstančio žiūrovų, turėjo bėgimo taką ir nedidelę tribūną. „Viskas buvo gerai, tik jei kamuolys nuriedėdavo į Nerį, žiūrovai išsiskirstydavo. Nelaukdavo 10 min. kol kas nors jį ištrauks iš vandens“, – kuriozines situacijas prisiminė G.Žakas.

Jo prisiminimus savaisiais papildė Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas. Ilgametis vadovas prisiminė ne tik į vandenį krentančius kamuolius, bet ir 1926-1931 metų potvynius, kurie užsemdavo visą aikštę, palikdama kyšoti tik tribūnas. Jei kamuolys nuriedėdavo į Nerį, žiūrovai išsiskirstydavo. Nelaukdavo 10 min. kol kas nors jį ištrauks iš vandens.

Stadione buvo surengta daugybė varžybų. 1922-aisiais čia vyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, 1931 metais – pirmosios tarptautinės futbolo varžybos, kuriose susirungė Rumunijos ir Lietuvos sportininkai. Pastariesiems tąkart nepasisekė – rezultatu 4:2, šeimininkai turėjo pripažinti svečių pranašumą.   „Labai teisingai pastebėjo S.Finkelšteinas, kad šiame stadione vyko ne tik žydų „Makabi“, bet ir Lietuvos rinktinės varžybos. Tai reiškia, kad stadionas buvo atviras ne tik savo sporto klubo nariams“, – Kauno žydų bendruomenės pirmininkas neslėpė sielvarto, kad dauguma klubo narių, dovanojusių skambias pergales, neliko gyvųjų tarpe – jie buvo nužudyti.

Pagerbiant išėjusiųjų atminimą, prisimenant istoriją ir kelią, kurį per 100 metų nuėjo „Makabi“ klubas, penktadienio popietę šalia ofisų pastato „Kauno dokas“ atidengta skulptūra. Anot idėjos sumanytojo, skulptoriaus G.Pašvensko, jo darbas atkartojo futbolininko batelį bėgimo stadijoje. „Puiki mintis ir nepriekaištingai atliktas darbas“, – susirinkusieji negailėjo pagyrų kūrėjui ir vylėsi, kad Neries krantinėje paliktas ženklas, bus tarsi priminimas jaunajai kartai.

Knygą išleidusios žydės šeimos istorija – apie egzekucijoje dalyvavusius bendraklasius ir pusantrų metų meškos guolyje

Knygą išleidusios žydės šeimos istorija – apie egzekucijoje dalyvavusius bendraklasius ir pusantrų metų meškos guolyje

LRT.lt

Ruth Reches / R. Reches asmeninio archyvo ir Shutterstock nuotr. fotokoliažas

Kai kuriems žmonėms grybavimas samanotame miške anaiptol ne teigiamas emocijas kelia. Kaip ir pasivaikščiojimas siauromis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Kai kurių seneliai savo anūkams seka pasakas ne apie slibinus ir karalaites, bet apie karą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Apie alkį, gilią žiemą, baimę palikti pėdsakus ant sniego. Apie meškos guolį, kuriame tenka slapstytis ne vienerius metus. Ir apie operos arijas, traukiamas miško slėptuvėje.

Ruth Reches – viena iš tokių žmonių. „Nerimas lydėjo mane visą laiką“, – sako mokslinį darbą, asociacijos „Slinktys“ išleistą knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ parašiusi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė, psichologijos mokslų daktarė.

Šioje knygoje bandoma suprasti Holokaustą patyrusių žmonių jausmus ir mintis. „Dažnai galvodavau, kaip karas pakeitė mano senelių gyvenimą, kokie jie būtų, jei karo nebūtų, kokia būčiau aš. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl senelės šaldytuvas visada būdavo pilnas. Pykdavau ant jos, kad ji kaupia atsargas. Tik neseniai perskaičiau, kad taip daro dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą. Senelis bardavosi, jei išmesdavome maistą. Dabar suprantu, kad lygiai taip pat maistą brangina visi išgyvenusieji“, – rašo autorė, savo disertacijoje kalbinusi Holokaustą patyrusiuosius. Pusės jų, baigus rašyti darbą, jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Su jų išėjimu pasitraukė ir istorinė atmintis, kurią Ruth Reches dar spėjo užrašyti.

 

Knyga / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Skaityti plačiau
Ruth Reches knygos „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ pristatymas LŽB

Ruth Reches knygos „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ pristatymas LŽB

Holokaustas – baisiausia XX a. žmonijos tragedija, į kurios pasekmes gilinasi garsūs mokslininkai, istorikai, menininkai, kino ir teatro režisieriai iškilūs mūsų laikų rašytojai, poetai. Jų visų kūriniai sugrąžina mus į praeitį, primindami siaubingą nacių laikų žiaurumą, jie perspėja apie nusikaltimus prieš  žmogiškumą, įspėdami, kad Holokaustas ateityje nepasikartotų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Baltojoje salėje vyko Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT direktorės, Dr. Ruth Reches knygos pristatymas.

Ruth Reches monografija „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ parengta daktaro disertacijos pagrindu. Joje nagrinėjama, kaip Holokausto sukelta trauma skatino keistis išgyvenusiųjų tapatumą karo metu, ir kokios yra ilgalaikės Holokausto pasekmės tapatumui.

Mokslininkų tyrimai įrodo, kad Holokaustas skausmingas ne tik tiems, kurie tai išgyveno, bet ir jų vaikams: kartų kartoms perduodamos traumos veikia stipriai,  galima pastebėti poveikį net ir trečioje kartoje. Būtent apie tai, remiantis savo patirtimi, pristatyme kalbėjo buvusių geto kalinių anūkė Ruth Rehes.

„Labai svarbu suprasti Holokaustą išgyvenusių žmonių jausmus ir mintis. Laikui bėgant turėsime  galimybę tik interpretuoti jų emocinį palikimą. Dažnai galvojau kaip karas pakeitė mano senelių gyvenimą? Kuo jie būtų tapę, jei ne karas? Kas aš būčiau? Net ir po 70 metų po karo Holokaustą išgyvenę žmonės ir toliau gyvena praeitimi. Ši tragedija paveikė jų emocinį, socialinį ir dvasinį tobulėjimą “, – sakė R. Reches.

11 tyrimo dalyvių, išgyvenusių Holokaustą, interviu medžiaga atskleidė tapatumo pokyčius, sukeltus Holokausto karo metu – pakito išgyvenusiųjų savęs kaip visuomenės nario suvokimas dėl atskirties, susijusios su tautybe; pakito savo žydiškos kilmės suvokimas; pakito savo vaidmens šeimoje suvokimas, šeimos narių praradimas sustiprino šeiminius ryšius tarp išlikusiųjų; pakito gyvenimo tikslai, pagrindiniu tikslu tapo išgyvenimas; pakito savęs vertinimas.

Holokaustas sukėlė ilgalaikes pasekmes tapatumui: Holokaustas suformavo savęs kaip „išgyvenusiojo“ suvokimą, kuris įgijo skirtingą vertę Lietuvos ir Izraelio visuomenių kontekste; išgyvenusieji save suvokia kaip vertinančius gyvybę, suprantančius materialių vertybių laikinumą; jie suvokia save kaip priimančius Dievą arba kaip neigiančius jo egzistavimą. Išgyvenusieji atskleidžia dvejopą savo santykį su Holokaustu: save suvokia kaip pasisėmusius stiprybės, gyvenimiškos patirties, Holokauste atradusius prasmę arba kaip netekusius gyvenimo tęstinumo.

Pasak autorės, knyga „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ domina ne tik istorikus, bet ir skaitytojų ratą. Monografijos pristatyme dalyvavo, įspūdžiais pasidalijo literatūrologė Rima Kasperionyte, M.  Riomerio universiteto psichologė Aiste Diržytė, kultūros istorikas, VU docentas Aurimas Švedas, leidėjas, asociacijos „Slinktys“ pirmininkas Juozas Žitkauskas. Renginį moderavo filosofas, VDU lektorius Algirdas Davidavičius. Ištraukas iš knygos pristatė  Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT mokiniai. Renginyje dalyvavo Pianistas Vitalijus Neugasimovas

Knygos pristatymas sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą.

Knyga turi svarbią išliekamąją vertę, kadangi tyrimo dalyviai, kurių interviu pateikiami knygoje, buvo 80 ir daugiau metų amžiaus tyrimo metu, o dabar, praėjus keliems metams po tyrimo, dalies jų jau nebėra gyvųjų tarpe.

Monografija išleista dviem lietuvių ir hebrajų kalbomis su išsamia santrauka anglų kalba. Knyga iliustruota nuotraukomis iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondų, kuriose užfiksuota Holokausto vietos Lietuvos teritorijoje.

Knygos autorė Ruth Reches g. 1975 m. 1996 m. įgijo visuomeninių mokslų – sociologijos, psichologijos, kriminologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį Bar Ilan universitete Izraelyje, 1988 m. – psichologijos bakalauro laipsnį, 2001 m. psichologijos magistro kvalifikacinį laipsnį (klinikinė psichologija) Vilniaus universitete. 2011-2019 m. studijavo Mykolo Romerio universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto ir Kordobos universiteto jungtinėje Psichologijos krypties doktorantūroje.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d.

Spalio 28d. kaunos žydų bendruomenė prisiminė Didžiąją akciją ir jos aukas. Pasak bendruomenės pirmininko Gerco Žako, ,,pagerbėme jas toje vietoje, kurioje Kauno geto laikais buvo Demokratų aikštė. Aikštė, kurioje prieš 79 metus nuo pat ankstyvo ryto stingdančiame šaltyje Kauno geto žydai visą dieną stovėjo ir laukė… Iš pradžių net gerai nenutuokė, ką reiškia esesininko tariami „į dešinę, į kairę… “, palydimi balta pirštine apmauto jo piršto gesto, – kuri pusė gera, kuri bloga, kuri – kelias į mirtį, kuri – į gyvenimą (bent kol kas).
Vakare gete tvyrojo niūri, slogi nuotaika, kiekviename namelyje, kiekviename žmonių prigrūstame kambarėlyje kažko trūko, vienur liko užmerktas žlugtas, kitur kelios bulvės puodelyje…
Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28 – 29 d. „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.
“Užmiršti nužudytuosius – tai tas pats, kas nužudyti juos antrą kartą.” Nobelio literatūros premijos laureatas Elie Wiesel.
Izraelis dėkoja Lietuvai už simbolinį gestą – Netanyahu išleistą monetą vadina jaudinančiu momentu

Izraelis dėkoja Lietuvai už simbolinį gestą – Netanyahu išleistą monetą vadina jaudinančiu momentu

LRT.lt 

Minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, Lietuvos bankas išleido šiai progai pagerbti skirtą proginę monetą su hebrajiškais įrašais. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienį tai pavadino „jaudinančiu“ momentu.

Lietuvos banko išleista kolekcinė 10 eurų nominalo moneta skirta pagerbti Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines.

„Vakar išgirdau, kad Lietuvos Vyriausybė pagamino monetą, kuri pagerbia Vilniaus Gaoną – vieną didžiausių mąstytojų, Toros interpretuotojų ir žydų tautos atstovų. (…) Jaudina, kad yra europietiška moneta su hebrajiškais įrašais, kuri vaizduoja vieną didžiausių Izraelio sūnų“ – sekmadienį Izraelio parlamento posėdyje pareiškė B. Netanyahu, priminęs, kad jo šeima turi saitų su Vilniaus Gaonu.

Lietuvos centrinio banko pirmininkas Vitas Vasilauskas pristatė naują proginę kolekcinę monetą, skirtą Vilniaus Gaono Eliyahu ben Shlomo Zalmano 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Pristatyme Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje  dalyvavo Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros viceministrai, bibliotekos vadovybė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levi, užsienio šalių diplomatai, žurnalistai ir visuomenė.

Nuotraukoje: Izraelio ambasadorius Lietuvoje J. Levi ir Lietuvos centrinio banko vadovas V. Vasiliauskas

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy taip pat dėkojo už tokį gestą.

„Man trūksta žodžių reiškiant padėką Lietuvos banko vadovui p. Vasiliauskui ir Lietuvos Vyriausybei už šį nuostabų gestą, kuris palietė daugelio žydų ir izraeliečių širdis. Tai tikrai vienas nuostabiausių momentų man, tautos, kuriai priklausė Gaonas, ambasadoriui. Tiesiantieji atjautos ir meilės kelius tarp mūsų žmonių, rodo, kokia nuostabi yra Lietuva“, – LRT.lt atsiųstame komentare nurodė diplomatas.

10 eurų moneta, pagaminta iš 925 sterlingų sidabro, sverianti 23,3 gramus, išleidžiama 2500 vienetų tiražu.

Monetos pristatymo akimirkos

Monetos dizainerė yra Viktorija Siderait-Alon, sujungusi Lietuvos simbolį „koloną“ („Gedimino stulpai“) su žydų menora. Išilgai averso kontūro yra užrašas hebrajų ir lietuvių kalbomis „Vilnos Gaono metai ir žydų istorija Lietuvoje“. Be to, monetos metai nurodyti ir Grigaliaus kalendoriuje, ir hebrajų chronologijoje.

Kitoje pusėje, paauksuotomis hebrajų abėcėlės raidėmis, yra Vilniaus Gaono vardo ir skaičiaus 300 santrumpa. Išilgai kontūro Gaono pavadinimas nurodomas anglų ir lietuvių kalbomis.

Lietuvos nepamiršęs Samuelis Bakas Holokausto traumą slepia po spalvotais simboliais

Lietuvos nepamiršęs Samuelis Bakas Holokausto traumą slepia po spalvotais simboliais

LRT.lt portalas

Atminties akmenys. Dailininkas Samuelis Bakas

„Jo kūriniai slepia plačias ir gilias prasmes. Spalvoti ir iliustratyvūs paveikslėliai mus patraukia iš pirmo žvilgsnio, jie tarsi iš pasakos knygos. Mes matome angelą, rojaus vaisių, tačiau kai prieini arčiau ir pamatai visą istoriją iš arti, atkoduoji simbolių prasmes, tuomet supranti, kad Samuelis Bakas kalba apie baisius dalykus: apie karą, apie sunaikinimą, apie prarastą Vilnių“, – LRT RADIJUI sako Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadzevičienė.

Iš geto ištrūkti pavyko tik Samueliui su mama. Visa šeima buvo išžudyta. Po karo juodu išvyko į Izraelį, vėliau – į Prancūziją, Šveicariją. Jaunuolis S. Bakas studijavo dailę keliose meno akademijose.

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, kuriais siekiama prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus.

Vienas žymiausių iš Lietuvos kilusių dailininkų gimė Vilniuje 1933 metais – tais pačiais metais, kai Adolfas Hitleris atėjo į valdžią.

Skaityti plačiau
Kviečiame į skulptūros ,,Makabi” stadionui atidengimo ceremoniją

Kviečiame į skulptūros ,,Makabi” stadionui atidengimo ceremoniją

Kauno žydų bendruomenė kviečia į skulptūros, žyminčios tarpukariu garsaus „Makabi“ stadiono vietą, atidengimo ceremoniją!

Skulptūrą, kurios autorius – Gediminas Pašvenskas, atidengsime spalio 30 d., penktadienį, 13 val. Jonavos g. 7 (prie ofisų pastato „Kauno dokas“).

Ketinančius dalyvauti prašome pranešti apie tai, atsakant į šį laišką.

 

Izraeliui Lempertui būtų 95-eri. Prisimename ir gerbiame jo atminimą

Izraelis  Lempertas, Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras sociologas  gimė Mažeikiuose 1925m. spalį . 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Trumpai studijavo į Kirovo sr. evakuotame Maskvos pedagoginiame institute. 1944–45 tarnavo SSRS kariuomenės 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje. 1951 baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1950–90 dėstė Vilniaus universitete; buvo docentas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990), tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute, buvo Lietuvos žydų bendruomenės valdybos narys. Lietuvos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių leidiniuose paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių.

Svarbiausi jo parašyti veikalai: Fašistinis režimas Lietuvoje (1975), Mūsų Vilne (2003), Litvakai (2005, ir anglų kalba). Sudarė leidinius Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos (1991), Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai (1999, anglų kalba 1998).

 Izraelis Lempertas – inteligentiškumo etalonas: išprusęs, kuklus, su liūdnomis akimis, traukęs aplink save visus, su kuo bendraudavo. Laimingi žmonės, kuriems teko su juo dirbti. Šio žmogaus nebėra gyvųjų tarpe, jis iškeliavo anapilin 2012m. tačiau jį pažinoję labai gerai prisimena šį šviesuolį, cituoja jo žodžius.

Šiandien Lietuvoje imama po truputį suvokti, jog žydai yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Jis. stengėsi pristatyti lietuviams ir pasauliui unikalų turtingą  litvakų pasaulį su ryškiomis asmenybėmis ir reikšmingais kultūros bei mokslo atradimais, kai šio pasaulio gyvybingumas Lietuvoje po Holokausto blėso. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Juk Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.

Ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame univer­sitete. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, gilinosi į judaikos problemas, tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute. Dr. Izraelis Lempertas paskelbė apie 40 mokslinių dar­bų Lietuvoje, Izraelyje, JAV ir kitur, o 2005 m. išleido veikalą „Litvakai“.

Profesoriaus Lemperto humoro jausmą prisimena su juo dirbę kolegos, neretai profesoriaus mesteltas žydiškas anekdotas tapdavo galvosūkiu: o ką gi tai galėtų reikšti? Mokslininko nuopelnas – pristatyta Lietuvos Jeruzalė per Gaono asmenybę ir YiIVO institutą. Rašydamas knyga “Litvakai” (išleista 2005m.) profesorius tarsi beldėsi į lietuvių sąmonę, bandydamas grąžinti atmintį apie gyvenusius bendrapiliečius žydus, mylėjusius jidiš kalbą, kurią I.Lempertas ne tik brangino, bet ir gaivino šios kalbos istoriją.

Apie knygą ,,Litvakai“

Gerdami Visockio arbatą ar žiūrėdami Spilbergo filmus, neįtariame, kad susiliečiame su litvakais. Daugelis ir nesugebėtų paaiškinti, kas tie litvakai, kuo jie žymus. Gal svarbiausias litvakų bruožas – racionalumas. „Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau stebiuosi, iš kur tai? Gal iš Talmudo studijų?“ – sakė kultūrologas ir istorikas L. Karsavinas. Tarp litvakų buvo daug religinių mąstytojų, pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas; politikos, mokslo, meno žmonių, tarp jų Nobelio premijos laureatai. Gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiamas litvakų įnašas į Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Parašyta remiantys mokslo šaltiniais, knyga adresuota plačiajai auditorijai.

 

1999 m. I.Lempertas įkūrė jidiš būrelį, o savo moksliniuose darbuose tyrinėjo žydų filologiją. Jo palikti mokslinių darbų archyvai neišsemiami. Vienas jo garsių to laikmečio straipsnių apie jidiš kalbos katedrą, kuri buvo įsteigta Vilniaus universitete 1940 m. Antrojo Pasaulinio karo metu jos neliko.

I.Lempertas – inteligentiška asmenybė, traukte traukė visus aplinkinius savo enciklopedinėmis žiniomis ir sugebėjimu išklausyti kitų nuomonę.

Žydiškos silkės kelias

Žydiškos silkės kelias

 

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Ar galite įsivaizduoti, jog silkės istorija skaičiuojama daugiau nei tūkstantį metų. Ją nuodugniai dokumentuoja „silkės maniakai“, clupea harengus mėgėjai, kurie jaučia aistrą mažoms, druskingoms žuvims. Ir dėl rimtų priežasčių – ši maža žuvytė turi ilgą istoriją, įtakojančią pasaulio geopolitiką ir ekonomikos istoriją jau 1000 metų. Silkių kaulai buvo rasti neolito laikų Skandinavijos kapuose. Islandijos pirkliai jau X amžiuje eksportavo į Europą džiovintas, sūdytas žuvis.

“Hanzos sąjunga, viduramžių ekonominė gildija, atsirado todėl, kad vokiečiai turėjo druskos, kurios skandinavai troško kaip savo silkių konservanto, o britų ir olandų jūreivystės galia formavosi ir laikėsi dėl silkės prekybos[1]“.

Lietuva ir Norvegija 2020 m. minint #ŽydųKultūrosMetus galėtų surengti silkės ragautųjų vakarėlį skirtą 200 m. silkės kelio jubiliejui. Ant stalo puikuotųsi tuzinas tiek lietuviškos, tiek žydiškos, tiek norvegiškos silkės patiekalų. Pasirodo XIX a. pradžioje silkės paliko Baltijos jūrą ir mūsų protėviai Lietuvoje buvo priversti ieškoti, iš kur gauti silkių. Užsimezgė ryšiai su Norvegijos miestu Stavangeriu, iš kurio šimtai laivų nuo 1815 iki 1870 metų aprūpindavo Baltijos jūros uostus silkėmis. Būtent silkėms šis miestas turi būti dėkingas už savo suklestėjimą – iki tol buvęs varganas ir menkai apgyvendintas, per 60 metų jis tapo ketvirtuoju didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.

Russ & Daughters, 106 m. veikiantis žydiško maisto restoranų tinklas, MATIAS silkės dienos

Skaityti plačiau
Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Du draugai aktoriai Dovilė ir Elijas keliauja po Lietuvą ieškodami litvakų kultūros palikimo. Iš nuotraukų, žmonių pasakojimų ir likusių pastatų istorijos jie bando atkurti tarpukario litvakų gyvenimą Lietuvoje. Šį kartą jie kelionę Lietuvos žydų pėdsakais tęsia Panevėžyje ir pradeda ją nuo Panevėžio autobusų stoties, kuri, pasirodo, yra tarpukariu buvusi sinagoga. Dovilė ir Elijas pažintį su žydiškuoju Panevėžiu tęsia domėdamiesi įstabiomis miesto asmenybėmis, viena kurių – vienas žymiausių savo laiko miesto gydytojų Šachnelis Abraomas Meras.

Dokumentinėje apybraižoje bus parodytos ir 1932 metų kronikos, apie kurias panevėžiečiai ir istorikai sužinojo tik prieš keletą metų. Jose užfiksuoti Panevėžio dvasinės mokyklos-ješivos studentai, išeinantys iš ješivos pastato, kuris šiandien panevėžiečiams geriau žinomas konditerijos-kepyklėlės „Panevėžio Eglė“ vardu.

Atkuriamoji dokumentika. Ved. Dovilė Kundrotaitė, Elijas Martynenko.

Filmas LRT lt mediatekoje. 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000125955/zachor-atsimink-zydiskasis-panevezys-autobusu-stotimi-paversta-sinagoga-ir-gydytojo-sachnelio-abraomo-mero-istorija

 

 

Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesniu sakurų parku

Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesniu sakurų parku

Pasak Šiaulių miesto savivaldybės, atgyjantis Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesne vieta. Greta neseniai nutiesto pėsčiųjų ir dviračių tako pasodintos sakuros neabejotinai taps nauju miestiečių ir miesto svečių traukos tašku.

Nuotraukoje Jav ambasadorius Robertas Gilchristas.

Sakurų sodinimo akciją savo atvykimu pagerbė garbingi užsienio svečiai. Kartu su miesto meru jie prisidėjo prie gražios iniciatyvos. Sakurų parko sodinimą inicijavo gamyklą Šiauliuose įkūrusi bendrovė „INTUS Windows“.

Akcija skirta lietuviams žinomiausiam japonui Čijunei Sugiharai ir jo nuopelnams žmogiškumui atminti.

Atrodytų paprasta medelių sodinimo akcija į Šiaulius sukvietė bene galingiausių pasaulio valstybių ambasadorius. Ir neatsitiktinai, nes iniciatyva buvo dedikuota, ko gero, svarbiausioms pasaulio vertybėms – žmogiškumui ir taikai.

Mero Artūro Visocko pakviesti, Šiauliuose mielai sutiko apsilankyti Japonijos ambasadorius Shiro Yamasakis, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levy ir JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas. Renginyje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių žydų bendruomenių atstovai.

Su JAV Mr.Robert Gilchrist, Izraelio Mr. Yossy Levy, Japonijos Mr. Shiro Yamasaki ambasadoriais buvo pasodintas sakurų parkas. .
Japonijos ambasadorius Dainų parke
JAV ambasadorius sodina sakurą Dainų parke
Renginį savo skrydžiu virš Dainų parko atidarė NATO oro policijos misiją Šiauliuose atliekančių Italijos karinių oro pajėgų naikintuvai.
Parke dalyvauja dviejų Šiaulių bendruomenių atstovai ir du rabinai.
Tai išskirtinė diena Šiaulių miesto istorijoje. Buvo kalbama apie žmogiškumą ir Čiunę Sugiharą, puoselėtą humanizmą karo metu.

 

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bernardinai.lt  Jurgita Jačėnaitė Kostas Kajėnas Gediminas Šulcas  Vytautas Kirlys

Vidutinis skaitymo laikas:  9 min

bernardinai.lt

Vilnietė architektė ir dizainerė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON žinoma kaip viena iš autorių, kurie 2020-iesiems, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, sukūrė proginį logotipą, atminimo medalį, monetą, pašto ženklą ir kalendorių. Taip pat ji – Samuelio Bako muziejaus interjero ir ekspozicijos viena iš kūrėjų, valgyklos su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje interjero sumanytoja ir kitų labai svarbių žydiškajai kultūrai Lietuvoje skirtų projektų entuziastinga dalyvė.

Autorės ir jos kolegų iš dizaino studijos JUDVI&AŠ darbai išsiskiria akylu dėmesingumu estetikai, detalėms, intelektualumu, gilių, netiesmukų prasmių paieškomis, įtikinamumu ir pagarba savo šaknims.

Architektė V. Sideraitė-Alon, pasakodama apie savo gyvenimą ir tai, kaip priartėjo prie kūrybinio darbo, susijusio su žydų istorijos temomis, kaip vieną ryškių savo vaikystės atsiminimų mini faktą, kad jos mamos labai geras bičiulis, senas pažįstamas buvo Petras Repšys. Taip pirmieji būsimos menininkės piešiniai ir pirmosios dailės patirtys gimė būtent pas P. Repšį namuose, kai ji su grafiko sūnumis piešdavusi gražiai sukomponuojamus natiurmortus – pavyzdžiui, į nudaužtos gipsinės galvos viršugalvį sustatytas džiovintas gėles.

Tačiau menininkė pamąsčiusi prisipažįsta, kad ją, kaip asmenybę, vis dėlto suformavo vėlesnis nei studijų gyvenimas, prasidėjęs nuo tos akimirkos, kai 1988-aisiais, prieš pat Sąjūdžio judėjimą, ji, iš anksto atsiėmusi iš akademijos diplomą, išvyko pasisvečiuoti į Tel Avivą. Planas pabūti ten trumpai virto 15-a gyvenimo metų, praleistų Izraelyje.

„Staiga man atsivėrė visas naujas pasaulis, visai kiti žmonės, kita aplinka, viskas – klimatas, kas tik nori, – įspūdžius, atsivėrusius svečioje šalyje, pasakoja V. Sideraitė-Alon. – Jaunystėje laikas bėga labai greitai, net nepastebime. Taip ir pastebėjau, kad jau esu ir ištekėjusi, ir dirbu, ir biuro savininkė esu, ir su visais Izraelyje laisvai bendrauju. Štai tie 15 metų, manau, mane kaip asmenybę ir suformavo. Grįžau į Lietuvą su dviem mažais vaikais ir tikrai didele darbo patirtimi.“

V. Sideraitės-Alon manymu, Izraelyje jai didelę įtaką padarė žmonių tarpusavio santykių pobūdis, kitoks bendravimas, pagrįstas atvirumu, nė nebandant kam nors įtikti ir prie ko nors prisitaikyti. Kaip vaizdžiai įvardija – nedrebi bendraudamas dėl to, kad vienas žmogus – viršininkas, o kitas – „vargšelis“. Šių savybių architektė nepamiršo ir grįžusi su šeima atgal gyventi į Lietuvą.

„Labai džiaugiausi, kad visi profesionalai architektai Izraelyje, su kuriais bendravau, mane vertindavo už darbo kokybę, rezultatą ir rimtą požiūrį į jį, o ne dėl to, kad ėjau kokias nors pareigas“, – gyvenimo Izraelyje atradimus pamena pašnekovė. 

Ne vieno projekto, skirto žydiškajai kultūrai ir atminčiai, autorė V. Sideraitė-Alon sako augusi namuose, kur žydiškumas nebuvo puoselėjamas – tiesiog tai buvę lietuviški namai.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau

Dėl pablogėjusios COVID-19 pandemijos epidemiologinės situacijos atšaukiama stovykla LŽB patalpose

Skubame pranešti, kad dėl pablogėjusios COVID-19 pandemijos epidemiologinės situacijos ir nesant  galimybės užtikrinti vaikų saugumą buvo priimtas sprendimas atšaukti stovyklą LŽB patalpose.

Vaikams bus pasiūlyta alternatyvi programa per ZOOM platformą. Taip pat pakviesime juos į pėsčiųjų ekskursiją po Vilnių.                   

Sekite skelbimą.