Izraelis Lempertas, Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras sociologas gimė Mažeikiuose 1925m. spalį . 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Trumpai studijavo į Kirovo sr. evakuotame Maskvos pedagoginiame institute. 1944–45 tarnavo SSRS kariuomenės 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje. 1951 baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1950–90 dėstė Vilniaus universitete; buvo docentas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990), tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute, buvo Lietuvos žydų bendruomenės valdybos narys. Lietuvos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių leidiniuose paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių.
Svarbiausi jo parašyti veikalai: Fašistinis režimas Lietuvoje (1975), Mūsų Vilne (2003), Litvakai (2005, ir anglų kalba). Sudarė leidinius Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos (1991), Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai (1999, anglų kalba 1998).
Izraelis Lempertas – inteligentiškumo etalonas: išprusęs, kuklus, su liūdnomis akimis, traukęs aplink save visus, su kuo bendraudavo. Laimingi žmonės, kuriems teko su juo dirbti. Šio žmogaus nebėra gyvųjų tarpe, jis iškeliavo anapilin 2012m. tačiau jį pažinoję labai gerai prisimena šį šviesuolį, cituoja jo žodžius.
Šiandien Lietuvoje imama po truputį suvokti, jog žydai yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Jis. stengėsi pristatyti lietuviams ir pasauliui unikalų turtingą litvakų pasaulį su ryškiomis asmenybėmis ir reikšmingais kultūros bei mokslo atradimais, kai šio pasaulio gyvybingumas Lietuvoje po Holokausto blėso. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Juk Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.
Ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, gilinosi į judaikos problemas, tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute. Dr. Izraelis Lempertas paskelbė apie 40 mokslinių darbų Lietuvoje, Izraelyje, JAV ir kitur, o 2005 m. išleido veikalą „Litvakai“.
Profesoriaus Lemperto humoro jausmą prisimena su juo dirbę kolegos, neretai profesoriaus mesteltas žydiškas anekdotas tapdavo galvosūkiu: o ką gi tai galėtų reikšti? Mokslininko nuopelnas – pristatyta Lietuvos Jeruzalė per Gaono asmenybę ir YiIVO institutą. Rašydamas knyga “Litvakai” (išleista 2005m.) profesorius tarsi beldėsi į lietuvių sąmonę, bandydamas grąžinti atmintį apie gyvenusius bendrapiliečius žydus, mylėjusius jidiš kalbą, kurią I.Lempertas ne tik brangino, bet ir gaivino šios kalbos istoriją.
Apie knygą ,,Litvakai“
Gerdami Visockio arbatą ar žiūrėdami Spilbergo filmus, neįtariame, kad susiliečiame su litvakais. Daugelis ir nesugebėtų paaiškinti, kas tie litvakai, kuo jie žymus. Gal svarbiausias litvakų bruožas – racionalumas. „Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau stebiuosi, iš kur tai? Gal iš Talmudo studijų?“ – sakė kultūrologas ir istorikas L. Karsavinas. Tarp litvakų buvo daug religinių mąstytojų, pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas; politikos, mokslo, meno žmonių, tarp jų Nobelio premijos laureatai. Gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiamas litvakų įnašas į Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Parašyta remiantys mokslo šaltiniais, knyga adresuota plačiajai auditorijai.
1999 m. I.Lempertas įkūrė jidiš būrelį, o savo moksliniuose darbuose tyrinėjo žydų filologiją. Jo palikti mokslinių darbų archyvai neišsemiami. Vienas jo garsių to laikmečio straipsnių apie jidiš kalbos katedrą, kuri buvo įsteigta Vilniaus universitete 1940 m. Antrojo Pasaulinio karo metu jos neliko.
I.Lempertas – inteligentiška asmenybė, traukte traukė visus aplinkinius savo enciklopedinėmis žiniomis ir sugebėjimu išklausyti kitų nuomonę.