Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad istorijos instituto ir trijų Lietuvos universitetų atstovai atsisako bendrauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC).

Savaitės pradžioje su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius. „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigė jie.

Viešą susirūpinimą centro veikla reiškė ir jo darbuotojai, kurie kreipėsi į LGGRTC vadovą Adą Jakubauską. Centro specialistai akcentavo, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Po šio viešo kreipimosi apie atsistatydinimą pranešė generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis. Anot centro darbuotojų, jam buvo sukurtas specialus etatas.

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ iš pareigų pasitraukęs ir viešos kritikos sulaukęs V. Valiušaitis tikino, kad esama situacija yra sabotažas. Tuo tarpu žurnalistas Vytautas Bruveris atkreipė dėmesį, kad problemų ašimi tampa svarbūs, bet atsakymų vis dar neturintys istoriniai klausimai ir tam tikrų ideologinių pažiūrų žmonės, kurie įgyja pernelyg didelę politinę bei institucinę galią, ieškant atsakymų į jautrius ir neatsakytus istorinius klausimus.

Problemos ašis – aiški

„Ažiotažas yra suprantamas, nes dalykai yra svarbūs, ypač šitos temos. Šitie istorijos klausimai yra neišspręsti, nesudėlioti ant savo lentynėlių, mes, kaip visuomenė ir valstybė, nesame dėl jų sutarę. Centrinis klausimas šiame kontekste yra nacių okupacija, Holokaustas, tuometinės Lietuvos visuomenės ir marionetinių ar „paralelinių“ valdžios įsitraukimo nacių okupacijos metu į Holokaustą mastas ir pobūdis, ir šio įsitraukimo dėmės ant to rezistencijos munduro.

Žurnalistas tikino, kad visiškai pritaria LGGRTC veikla suabejojusiems istorikams. „Šitas centras ir anksčiau nebuvo visiškai politiškai neutrali institucija, jis dažniausiai paklusdavo ir svyruodavo su generaline partijos linija – partijos linija, turiu omenyje, dešiniąją visuomenės pusę ir politinio elito pusę. Dažniausiai jis stengdavosi elgtis ypatingai politiškai korektiškai to patriotinio dešiniojo mainstreamo kontekste, bet tai nebuvo taip pastebima. Pastaruoju metu, praėjusios kadencijos antroje pusėje, jį pradėjo galutinai užvaldyti dešiniojo politinio sparno tendencija, palinkusi į radikalųjį, ypatingai suprimityvintą patriotizmo supratimą, istoriją instrumentalziuojanti informaciniams karams ir panašiai, matanti savo misiją apginti nuo priešiškų išpuolių ir priešiškos propagandos, tuos priešiškus išpuolius ir priešišką propagandą matanti kiekviename bandyme kritiškai kelti tuos klausimus, apie kuriuos kalbėjau pasisakymo pradžioje.

Tai šita tendencija, šita politinė stovykla tiesiog užvaldė šitą įstaigą, kuri turėtų būti mokslo, tyrimų įstaiga, ir užvaldė per konkrečias personas. Natūralu, kad šitie klausimai pradėti aiškiai kelti, juos kelia ir mokslo bendruomenė, paties centro kolektyvas“, – tikino V. Bruveris.

Jis pabrėžė, kad įtampos ir burbuliavimai centro viduje dėl politiškai autoritariško ir diktatūriško naujos vadovybės elgesio su centro kolektyvu bei jo tyrimų kryptimis jam buvo žinomi jau seniau, tačiau dabar tai išsiveržė į viešumą.

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė, LRT.lt 2021.02.04

„Nurodykite bent vieną atvejį, kai istorikams buvo liepta įvykdyti politinę užduotį, kaipgi konkrečiai vyksta politizacija?“ –  neprisistatęs žurnalistas mygė būtent šiuo („nors vieno pavyzdžio“) klausimu visus penkis iš Seimo ir LGGRTC mokslininkų susitikimo išėjusius asmenis, o prieš tai už uždarų durų būtent šiuo klausimu labiausiai domėjosi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Klausimas rimtas, todėl atsakysiu išsamiai.

Jei liepsite istorikui parašyti, kad Jonas Noreika buvo vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas ar net ir visiškai menką, tačiau su istorine tiesa prasilenkiantį faktą, istorikas parodys jums špygą, o savo kolegoms pasakos, kokį juokingą šposą šiandien išgirdo. Kol demokratija pas mus veikia, tokių tiesmukų zadanijų nuleidimas istorikams yra neįmanomas.

Tačiau institucijoje, kuri turi šios srities tyrimų vardą Lietuvoje ir pasaulyje, lėtai, laipsniškai pakeiskite istorinio tyrimo struktūrą ir turėsite įstatymu įtvirtintą įrankį politiškai reikalingam ar net ir visiškai propagandiniam produktui gaminti, o visos pretenzijos bus kvalifikuojamos kaip istorikų tarpusavio ginčai. Nuo pat šios direkcijos atėjimo (ir dar prieš ją, kai Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai vadovavo gerb. Arūnas Gumuliauskas) mes labai daug girdėjome apie „išorinių“ istorikų pavydą Centrui, konkurenciją su Centru, aroganciją ir priešišką nusiteikimą Centro mokslininkų atžvilgiu (matome ir dabar generalinio direktoriaus kaip jie drįsta! – „tai nėra etiška, mes nevertiname nei Istorijos instituto, nei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, nei kitų aukštųjų mokyklų mokslininkų darbų“). O kartu girdėdavom ir giedamą giesmę apie tai, kaip bendradarbiausim su Institutu ir Universitetu, bet, mano žiniomis, į jokius rimtus ir konkrečius veiksmus šios deklaracijos neišsivystė. Kaip ir jokios kitos gausios deklaracijos.

LRT .lt

Pačioje 20 a. pradžioje, 1901 m., tuomet dar Carinės Rusijos pakraštyje, Vilniuje, gimė menininkas, vėliau užkariavęs visą muzikinį pasaulį – tai pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetzas. Būtent čia, Vilniuje, jis sugrojo savo pirmąjį koncertą, būdamas vos penkerių.

J. Heifetzas  gyveno Vilniuje iki 1909 m. Nėra aišku, kuriame name gimė būsimasis smuikininkas. Po tam tikrų paieškų žymus dirigentas prof. Saulius Sondeckis priėjo išvadą, kad smuikininko vaikystės namas galėjo būti vadinamajame Tymo kvartale, Maironio g. 27. Profesoriaus dėka pavyko išsaugoti šį, planuotą nugriauti, pastatą, esantį netoli Barbakano. Tačiau vėliau rasti archyviniai dokumentai, kuriuos savo publikacijose cituoja Genrichas Agranovskis ir Irina Guzenberg, leidžia tvirtinti, kad 1903−1909 m. Heifecų šeima gyveno dabartinėje Maironio g. 19

Talentingojo smuikininko kelias vedė į Sankt Peterburgą, ir galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur jis praleido bene visą likusį savo gyvenimą. Išgirdę tokį atlikėją, mes įsivaizduojame, kad jo atliekama muzika ir yra būtent tokia, kaip jis atlieka. Tačiau kompozitorius būtent tai ir sukūrė, ką šis atlikėjas griežia. Toks yra Heifetzas.

Po devyniolikmečio Heifetzo debiuto Londone, George`as Bernardas Shaw parašė jam legendiniu tapusį laišką, kuriame sakė: „jeigu išprovokuosi pavydų Dievą grodamas su tokiu antžmogišku tobulumu, mirsi jaunas. Nuoširdžiai patariu kasnakt, prieš einant miegoti, vietoj maldos, ką nors pagroti blogai. Joks mirtingasis negali groti taip nepriekaištingai“.

J. Heifetzas buvo dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba 20 amžiaus Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą J. Heifetzas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Jaschos Heifetzo, pasaulinio garso smuikininko, virtuozo  vardu pavadino savo namų didžiąją salę, kurioje jau daug metų vykdavo ir vyks renginiai.

lrytas.lt

Istorijos instituto vadovas ir trijų šalies universitetų atstovai tvirtina nebegalintys toliau bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC) dėl vadovybės vykdomos politikos. Pirmadienį su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius.

Tuo metu Genocido centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas teigia, kad dalis darbuotojų nepatenkinti pradėta vykdyti įstaigos pertvarka, ir jie kelia triukšmą bendruomenėje. Kaltina politizavimu „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigia laiško Seimo vadovei autoriai. Anot istorikų, matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo informacinio karo citadele. Laiške tvirtinama, kad dėl to centrą palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, „mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“.

Atsižvelgdami į tai, šį raštą pasirašantieji pareiškia, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių ir toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų“, – rašoma kreipimesi. Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas M. Sirutavičius pirmadienį BNS sakė šį kreipimąsi pasirašęs, reaguodamas į susiklosčiusią situaciją Genocido centre, nes pažįsta ten dirbančius specialistus ir girdi jų pasakojimus.

„Jie patiria tam tikrą spaudimą, tai nėra jokia paslaptis“, – teigė jis. Pasak M. Sirutavičiaus, apie bendradarbiavimo nutraukimą užsimenama, siekiant, kad situacija būtų sprendžiama. Mokslininkai ragina už Genocido centro priežiūrą atsakingas institucijas kuo skubiau imtis būtinų veiksmų, kurie atkurtų akademinės bendruomenės pasitikėjimą šia institucija.

Arkadijus Vinokuras, www.DELFI.lt

Šiomis dienomis Gyventojų genocido centrą drebinantys įvykiai yra logiškas jau kelis metus besitęsiančios ydingos politikos rezultatas. Tai yra kai atsakomybė už istorinių įvykių tyrimą ir vertinimą atiduodama į politiškai angažuotų profanų rankas.

Anot pagaliau pratrūkusių Genocido centro profesionalių istorikų, tada nutinka štai kas: „Ribos tarp profesionalaus ekspertinio darbo ir mėgėjiškų iniciatyvų išnyksta. Tiek istorinių tyrimų, tiek memorialinėje, dokumentų rengimo/sklaidos srityje rizikuoja virsti mokslo ir ekspertinės veiklos imitacija ir mokslinių tyrimų profanacija.“

Taigi, garbūs Genocido centro istorikai išplatintame pareiškime patvirtino tai, ką kartojau jau kelis metus: negali taip būti, kad valstybinei įstaigai, kuri privalo atlikti objektyvius, su mūsų valstybės istorija susijusius tyrimus, vadovautų ne profesionalūs istorikai, o radikalių politikų statytiniai. Negali pažymas teismams ir kitoms rimtoms institucijoms kurpti visokie apsišaukėliai istorikais – geologai, filologai ar mechanikai. Juo labiau: nesitardami su profesionaliais istorikais.

Tokios – nesąžiningos ir galimai nusikalstamos, veiklos (kai formuojama ne faktais, o politiškai motyvuotomis interpretacijomis grįsta istorija ar mitas) rezultatas – teisinę galią turinčios pažymos. Taip su naciais bendradarbiavęs, apie nacistinę Lietuvą svajojęs ir žydus lauk varęs K. Škirpa paskelbtas Lietuvos didvyriu.

Taip pat ir beveik tris metus aktyviai dalyvavęs Holokausto nusikaltimuose J. Noreika, kuris, maža to, dar pavirto „žydų gelbėtoju“. O tie žydai atseit „patys savo noru užsidarė getuose“. (Tai gal ir kiti lietuviai „patys savo noru panoro išvykti į Sibirą“?).

Kazys Škirpa

Argi ne liūdnai juokingas Genocido centro pasiteisinimas, kad „mūsų Holokaustas buvo kitoks, ir bendradarbiavimas su naciais taip pat kitoks nei kitur“? Dar vienas pavyzdys – J. Ambrazevičius-Brazaitis, kuris, girdi, buvo „JAV institucijų išteisintas ir reabilituotas“.