Arkadijus Vinokuras, publicistas, LRT.lt2022.01.29 16:20
Taip, ir vėl tos Holokausto atminimo dienos! Dar ir reikalaujama šį žodį rašyti iš didžiosios. Jau stereotipinėmis tapusios reakcijos į „ir vėl“ rodo, kad tūlam lietuviui žydai vis dar kažkokie svetimkūniai, kažkaip dar Lietuvoje užsibuvę. Ir ne tik: „jie“ įžūliai nesiruošia pamiršti ne tik skausmo, bet ir nuoskaudų. Na, ne krikščionys jie, ne krikščionys“.
Bet kuriuo atveju, Lietuvoje žydai toleruojami, o vienas net mylimas, mat prikaltas prie Kryžiaus.
Ši buitiniame kontekste „jie“ ir „mes“ takoskyra veidaknygėje formuluojama taip: „Pažvelgus į Lietuvos žydų kalendorių, krinta į akis nuolatiniai renginiai, skirti tai holokausto aukoms atminti, tai apsilankymams Paneriuose, tai Kauno geto, tai Vilniaus geto, tai Lietūkio garažo aukų minėjimams. Ar tie žydai nieko kito neveikia, kaip tik rauda? Ar nebuvo kitų genocidų? Ne, nieko nesakau, suprantu jų skausmą, bet reikia jausti ribas. O nuolatinis Škirpos ar Noreikos, Krikštaponio piršimas? Nuolatiniai metų metais nesibaigiantys reikalavimai. Kiek galima?“


































