Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras kviečia kartu paminėti Lietuvos Romų genocido dieną.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša, kad š.m. liepos 13 d. eidama 84 metus mirė Valentina Barsukaitė (1938 – 2022). LŽB savanorė, gydytoja otorinolaringologė, medicinos mokslų daktarė.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą V. Barsukaitės dukrai Veronikai ir artimiesiems.
15min.lt kviečia susipažinti su Samueliu Baku –
Užsukite į skaitmeninę svetainę! >ČIA
„Niekada nepajėgiau iki galo suvokti, kodėl it apsėstas kuriu. Iš dalies gal dėl to, kad suteikčiau savo stebuklingam išsigelbėjimui prasmę. Tarsi žydas, kuris, apsilankęs kapinėse, ant artimųjų kapų palieka mažus akmenukus, aš tapiau paveikslą po paveikslo – tokie yra mano atminimo aktai“, – taip savo atsiminimų knygoje „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“ rašo vienas žymiausių litvakų dailininkų Samuelis Bakas, kurio darbai – tai pastanga pasitelkus vaizduotę į visumą sujungti perplėštą pasaulį ir taip atmintyje išsaugoti peizažus, daiktus bei žmones.
Žinomas Izraelio rašytojas Amosas Ozas (1939–2018) S.Baką laikė vienu didžiausių XX amžiaus tapytojų, ne tik susikūrusiu unikalią meninę kalbą, tačiau ir taikliai atspindėjusiu „beprotišką mūsų laikmečio žiaurumą, jo baisybes, tuštumą, liūdesį ir beprasmiškumą“, kurio pasaulyje „siaubas, humoras ir sapnai susilieja į vientisą radioaktyvią masę“.
Ilgus dešimtmečius dailininko pavardė Lietuvoje buvo žinoma išimtinai litvakų istorijos bei kultūros tyrinėtojams. Pats menininkas, su mama išgyvenęs Holokausto tragediją Vilniuje ir netekęs savo tėvo, senelių, kaimynų ir daugelio pažįstamų, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos ir tik praėjus 56-eriems metams ryžosi atvykti į, jo žodžiais tariant, prarastą vaikystės rojų.
Mieli Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai ir bičiuliai,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Lietuvos žmogaus teisių centras kviečia į prasmingą ekskursiją ir paskaitą apie istorinės atminties įamžinimą kartu su Jūrate Juškaite.
Pusdienis su Lietuvos žmogaus teisių centru „Atminties įamžinimas ir
žmogaus teisės“
2022 m. liepos 21 d., ketvirtadienis.
9.30 val. susitinkame prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato, Pylimo g. 4
9.35 – 10.40 val. susipažinimas su Atminimo akmenimis ir jų aplankymas Vilniuje (Basanavičiaus ir Islandijos g.)
11.00 – 11.15 val. įsikuriame Lietuvos žydų bendruomenės Konferencijų salėje IV aukšte
11.15 – 13.30 val. pranešimas/ diskusija: „Kad istorija nesikartotų: kaip užkirsti kelią neapykantai ir neapykantos sklaidai?“
13.30 val. pietūs „Beigelių krautuvėlėje“
Ekskursiją ves ir pranešimą/ diskusiją ves Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Prašome registruotis: https://bit.ly/3vU5fI2
Lietuvos žydų bendruomenės diskusijų klubas #ŽydiškiPašnekesiai kviečia į liepos 14 d. diskusiją „Judaizmo ir krikščionybės požiūris į moralę“.
Diskusijoje kelsime klausimus: kodėl judaizmo ir krikščionybės požiūris į abortą skiriasi? Ką apie tai sako religinė ir sekuliari teisė? Kas svarbiau, vaisiaus ar motinos gyvybės, kai moralė teigia, kad apskritai gyvybė šventa? Jeigu gyvybė šventa, kodėl nusikaltėlio Putino režimo valdoma ortodoksų pravoslavų bažnyčia laimina žudymą? Ar įmanomas moralus karas? Ar moralė karo metu išeina atostogų? Kodėl svarbiausios religinės konfesijos pristatančios save taikiomis ir moraliomis nesugeba sustabdyti karų?
Šie klausimai žiauraus Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste reikalauja atsakymų, į kuriuos ir bandysime atsakyti.
Diskusijoje dalyvaus:
Diskusiją moderuoja:
Sovietmečiu laiptų statyboms barbariškai panaudoti žydų antkapiai ant Tauro kalno šalia Liuteronų sodo pagaliau bus sutvarkyti – pirmadienį prasidėjo jų demontavimo darbai, pranešė Vilniaus savivaldybė.
Antkapių fragmentai be rašmenų bus pervežti saugoti į Vilniaus žydų Šnipiškių senąsias kapines, esančias šalia buvusių Sporto rūmų Olimpiečių gatvėje, o su rašmenimis keliaus į Vilniaus žydų senųjų kapinių teritoriją (abipus Kirkuto alėjos). Nauji laiptai bus įrengti statant Nacionalinę koncertų salę, o Liuteronų sodo takai bus sujungti su NKS terasa. Dėl paminklinių akmenų sukonstruotų laiptų pakopų ardymo Vilniaus miesto savivaldybė tarėsi su žydų bendruomenės atstovais ir Kultūros paveldo departamentu. Vilniaus žydų Šnipiškių senosiose kapinėse ir Vilniaus žydų senųjų kapinių teritorijoje Užupyje (Olandų g.) jau saugoma daugiau nei 1000 tonų įvairiose miesto vietose rastų paminklinių akmenų fragmentų.
Sovietmečiu jie naudoti ir statant susisiekimo infrastruktūrą, ir pastatus. Į aikštelę prie senųjų žydų kapinių Olandų g. atkeliavo paminkliniai akmenys su rašmenimis iš T.Kosciuškos, Latvių, Vytauto gatvių ir Vakarinio aplinkkelio teritorijos. Daugelis vietų, kuriose užfiksuoti iš žydiškų antkapinių paminklų fragmentų pastatyti objektai, jau sutvarkytos – paminkliniai akmenys demontuoti, o tais atvejais, kai statinių kol kas ardyti nenumatyta (Lazdynuose (Žėručio g. 4), Antakalnyje, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teritorijoje ir prie atraminės sienelės, esančios Vytenio g. 6 ), savivaldybė, pasitarusi su žydu bendruomene, paženklino informacinėmis lentomis. Dalis anksčiau iš įvairių statinių išmontuotų antkapių fragmenrų grąžinta į istorinių Vilniaus žydų senųjų kapinių teritoriją Užupyje, kur planuojama įrengti memorialą ir deramai įamžinti čia palaidotų miestelėnų atminimą.
Užupio kapinės Vilniuje veikė nuo 1830 m. iki 1963 m., jose buvo laidojami XIX am. pab. – XX am. pradžioje Vilniuje gyvenę miestelėnai žydai. 1961 m. sovietų valdžia priėmė nutarimą likviduoti Vilniaus žydų senąsias kapines Užupyje, o antkapiai buvo panaudoti vietoje statybinių medžiagų (laiptų pakopoms, atraminėms sienutėms ar transformatorinių fasadų dekorui), dažnai net nesistengiant kruopščiai nutašyti juose iškaltų užrašų. Po kapinių sunaikinimo, Užupio žydų kapinės virto dykviete, apaugusia atsitiktiniais želdiniais. Prieš kelerius metus 11 ha Olandų gatvėje esančių senųjų žydų kapinių teritorija buvo sutvarkyta lankytojams – čia atsivėrė medžių alėjos, takai, įrengti informaciniai stendai, sutvarkytas miškas.
Sauliaus Žiūros nuotr.
Šiandiena #NataljosKlubo Šalom nariai uždarė pirmąjį sėkmingą klubo sezoną ir keliavo į Žiežmarius.
Saulėtą dieną vaikščiojome per mažą miestelį, kažkada, kol dar nebuvo autostrados, stovėjusį ant pagrindinio Lietuvos kelio tarp Vilniaus ir Kauno. Čia dar gan ryškūs nedidelio žydų kvartalo pėdsakai atpažįstami iš raudonų plytų namelių ir prekybininkų pastatų su durimis į gatvę. Siaurose gatvelėse išlikę maži medinukai su nepakeistomis autentiškomis detalėmis, langinėmis, durų varčiomis. Vietos specifinė puošmena – skardinės augalinių motyvų lietvamzdžių dekoracijos.
Radome ir vieną namą su kampinėmis durimis, sako – tai litvakų sumanymas, nes kampinės durys rodo, jog namas priklausė abiem gatvėms paleis sienas. Tad abiejų gatvelių prekybininkai negalėdavo pykti ant namo gyventojo, kai jis eidavo apsipirkti pas prekeivį kaimyną.
Apie išsaugotos ir atrestauruotos Žiežmarių sinagogos sėkmės istoriją pasakojo Aivaras Jonyka. Sinagogos atgimimu jis rūpinasi jau daug metų. Miestelyje gyveno apie 80 proc. žydų, kurių šiandiena jau nebėra. Bet liko vienas iš keturių maldos namų – atsinaujinusi unikali medinė sinagoga. Miestelyje nebeliko žydų bendruomenės, tad pastatas tarnauja kaip kultūros centras. Čia rengiamos parodos, koncertai, susitikimai, objektą dažnai lanko grupės iš Izraelio.
Vėliau klubiečiai aplankė atminties vietas – žydų kapines ir žydų žudynių vietas ir kapus Strošiūnų miške kur 1941 m. buvo negailestingai nužudyti 2200 vyrai, o vėliau 1800 moterys, vaikai ir pagyvenę Žiežmarių žydai.
Kaišiadorių turizmo centro informaciniame puslapyje rašoma:
Žiežmarių žydų kapinės paminėtos 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu čia buvo dvejos kapinės: vienos laukuose miesto pakraštyje, o antrosios – prie sinagogos, skirtos mažiems vaikams laidoti. Iki mūsų dienų antrųjų kapinių neliko nė žymės. Senųjų žydų kapinių pakraštyje po Antrojo pasaulinio karo buvo užkasami nužudytų partizanų palaikai. Šiuo metu kapinėse išliko apie 40 skirtingų stilių ir formų antkapinių paminklų.
Žydų žudynių vieta ir kapas Strošiūnų miške 1941 m. Rugpjūčio mėnesį vyko masinis Kaišiadorių apylinkių žydų naikinimas. Vyrai, moterys, vaikai buvo surenkami į vieną vietą, vėliau vedami arba vežami sušaudymui. Žudynės vyko Strošiūnų šile. Šioje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. buvo sušaudyta 1911 Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių žydų. Tai buvo Kaišiadorių geto ir laikinosios izoliacijos vietos žmonės.
Kviečiame pasivaikščioti kartu ir susitikime rudenį, prasidėjus naujam edukaciniam sezonui.
Vilniaus Gaono mauzoliejų Sudervės kapinėse kultūros ministras Simonas Kairys paskelbė valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.
Jo pasirašytas įsakymas numato, kad Vilniuje, Sudervės kapinėse, esantis mauzoliejus svarbus viešajai pagarbai, jis saugotinas dėl architektūrinės, istorinės ir memorialinės reikšmės.
Šiam kultūros paveldo objektui ir jo teritorijai nustatytas autentiškos paskirties saugojimo režimas.
XVIII amžiuje gyvenęs Elijahu ben Šlomas Zalmanas, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio – aiškintojų.
Jis gimė 1720 metais Selcuose, netoli Bresto, dabartinėje Baltarusijoje. 1738–1745 metais gyveno Kėdainiuose, nuo 1745 metų – Vilniuje. Čia dėstė halachą (Talmudo teisę) ir kabalą, parašė apie 70 veikalų, komentarų.
Vilniaus Gaonas mirė 1797 metais ir palaidotas tuomet pagrindinėse Vilniaus žydų kapinėse Šnipiškėse. Bendruomenės pastatytame antkapyje buvo įrašyta: „Jis tyrinėjo ir aiškino Raštą, Mišną, Babilono ir Jeruzalės Talmudą, midrašus, Zohar knygą… Dar jaunystėje jis atsisakė visų žemiškų malonumų ir pašventė savo kūną ir sielą Kūrėjui garbinti…“
Tai vienas lankomiausių žydų paveldo objektų Vilniuje.
Vilniuje norima rekonstruoti istorinę, XVI amžių menančią, Žydų gatvę ir architektūriniais akcentais pažymėti Vilniaus Didžiosios sinagogos buvusią teritoriją. Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovės „Vilniaus plano“ architektai dar gegužės mėnesį visuomenei pristatė istorinės Žydų gatvės ir sinagogos aikštės tvarkymo projektinius pasiūlymus.
Šia savaitę Vilniaus miesto savivaldybė šiam projektui pritarė.
Istorinės Žydų gatvės kontūrai buvo patikslinti pagal atrastų gatvės bortų fragmentų vietas – dabartinės gatvės trajektorija yra pakitusi nuo istorinės, todėl siūloma ją sugrąžinti ir demontuoti esamas gatvės bei šaligatvių dangas. Planuojama, kad rekonstruotoje gatvėje galėtų tęstis Stiklių gatvėje esanti danga.
Po Antrojo pasaulinio karo sunaikintos Strašūno bibliotekos ir Gaono kloizo kontūrus taip pat pavyko nustatyti tik po daugelio archeologinių tyrimų ir analizių. Buvusios Strašūno bibliotekos kontūro viduje siūloma suformuoti trikampę aikštę, pritaikytą ekskursijų grupių susirinkimams, renginiams ar lauko parodoms. Aikštėje taip pat siūloma sumontuoti interaktyvų informacinį stendą, o buvusių statinių vietą pažymėti kitomis dangomis. Buvusio Gaono kloizo pastato kampą siūloma akcentuoti atramine sienele, suformuotą nuožulnią trikampę plokštumą apželdinant kiliminiais augalais.
Vasara ne tik atostogų, bet ir darbingų kelionių metas. Lankomės Berlyne ir užsukame į legendinę FINE BAGELS beigelinę. Ji duris atvėrė keliais metais anksčiau nei Vilniaus Beigelių krautuvėlė. Susipažinome su Fine Bagels savininke ir įkūrėja Laurel Kratochvila dar 2018 m. Lenkijoje žydiško maisto festivalyje TISH, kur ji surengė dar tuo metu unikalią beigelių kepimo pamoką. Taip susipažinome su Montrealio ir Niujorko stiliaus beigeliais ir skirtumais tarp jų. Atsivežėme skaniausio žydiško saldėsio RUGELACH receptą.
Rugelach su riešutų ir figų įdaru, 2018 m.
FINE BAGELS ISTORIJA
Ankstyviausias beigelių įrašas apie beigelius šeimos įkūrėjos istorijoje yra 1897 m., kai proprosenelis Hymanas (ne Chaimas) Cooperis pareiškė, kad persikelia iš Varšuvos į Niujorką, nes „užjūryje Beigeliai yra geresni“. Likusi šeima netrukus apleido savo nedidelę chalos kepyklėlę ir persikėlė į Naująjį pasaulį, nes, pasirodo, Amerikoje beigeliai buvo išties geresni. Amerikoje užaugo keturios kartos, bet šeima iki šiol nerimsta dėl beigelių.
2013 m. „Fine Bagels“ atvėrė duris Berlyne ir nuo to laiko kočioja, verda ir kepa autentiškus Niujorko riestainius su skylėm.
Kepyklėlės misija – gaminti nuostabius beigelius ir kitus gardžius žydų ir amerikiečių kepyklų skanėstus, išlaikyti maisto tradicijas ir paveldą šiame naujame-sename pasaulyje.
Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė
Fine bagels moto.
Ketvirtadienio popietę lijo, bet madingas Berlyno rajonas klegėjo ir buvo gyvas. Fine Bagels kepyklėlė įsikūrusi ant nemažos sankryžos ir per pietų metą čia buvo pilna žmonių. Nepanašu, kad tai minia iš ofisų, labiau tai nuolatinis beigelių gerbėjų klubas. Staliukai palei vitrinas puspilniai, viduje stovi eilė, groja muzika, lentynos užgultos ir kvepia kava.
Kavinės interjeras niekuo lyg nenustebino, meniu išrašyta palei lubas ant juodos lentos kreida, pavadinimas kukliai šviečia neonine šviesa ant vitrinos ir atsikartoja ant sienų. Tačiaiu labai nustebino, jog patekome į…knygyną. gerų madingų knygų buvo pilnos sienos ir prekystaliai, tarp jų išsidėstę staliukai kavai. Kavinės erdvė išties didelė. Prieš pat kasą, garbingiausioje vietoje radome visą „Svajonių“ lentynėlę su visomis kultinėmis žymiosiomis žydų kulinarijos knygomis, tad nebereikia ir AMAZON.
Knygynas – tai savininkės vyro verslas puikiai įsipaišantis į beigelinės erdves ir idėją.
Kavinė siūlo net 16 rūšių beigelių MENIU
Patys beigeliai išdėstyti vintažinio stiliaus medinėse lentynose. Vitrinoje puikuojasi chalos, klasikinės cinamoninės bandelės , tik va ir čia kepyklėlės lentynos buvo tuščios – pasigedome būtent to, dėl ko užsukome – legendinių rugelach.
Paruošė Dovilė Rūkaitė
Judika. Judita Cik. Viena iš nedaugelio…Minime poetės atminimą.
2022-07-07
1898 m. liepos 7 d. Gargžduose gimė iškilioji poetė Judita Cik, žinoma Judikos slapyvardžiu.
Judika buvo viena iš nedaugelio žydų kilmės moterų poečių Lietuvoje, kuri taip produktyviai kūrė ir išleido savo kūrybą. Judita Cik pradėjo kurti poeziją jidiš kalba 1917 metais ir, paveikta žydų rašytojo Moishe Taich, prisijungė prie Jekaterinburgo poetų grupės, kuriai priklausė Perecas Markishas, Hane Levinas ir Shmuelis Rozinas. Didelės sėkmės ji pasiekė publikuodama periodinius leidinius ir antologijas. Pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Nae yungt” („Nauja jaunystė“) buvo išleistas Kaune 1923 m. Dramatiška epinė poema „Mentsch un zeit“ („Žmonės ir laikas“) – 1926 m.
1929 metais Judika Cik su sūnumi emigravo į Kanadą. Ji buvo nuolatinė žurnalo ”Keneder Adler” bendradarbė ir paskelbė tokius gerai žinomus kūrinius kaip ,,Vanderwegn” (“Klaidžiojantys takai”, Monrealis, 1934), (Shards, Torontas, 1943) („Likučiai“) ir „Tzar un Freud“ ‚Torontas, 1949 m.
Judika Cik yra įtraukta į Zalmano Reizeno biografinį jidiš rašytojų žodyną, Ezros Kermano jidiš poetų antologiją. Pasak amerikiečių žydų rašytojo, germanisto kalbininko, jidiš kalbos specialisto Dovido Katzo, Judita Cik yra viena iš nedaugelio poetų, sukūrusių jidiš poeziją Vakaruose.
Judika (Judita Cik) mirė Niujorke 1987 m.
Per Švėkšną iš Didžiosios Lietuvos – į Mažąją, per Kuršmares į Rojaus kampelį žemėje, ne kartą talžytą gamtos ir istorijos .
Priėmime dalyvavo ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky su sūnumi Rafaeliu. Nuotrauka J. Stasevičiaus. LRT
Maloniai nustebino įdomi recenzija apie @CVIparkas
“Apsilankėme žydiško gatvės maisto kioskelyje (visai šalia tos vietos, kur dar visai neseniai stūksojo paminklas Petrui Cvirkai) ir šiek tiek užkandom. “
Susipažinkite – įspūdžiais dalinasi Skrandžio gidas 1323.lt
Dailus „Cvi parkas” kioskelis lyg ir turėtų tapti atraminiu naujosios „Cvirkos” tašku. Ir iš tiesų, ne taip retai iš jo skamba didžėjų leidžiamos melodijos, trinkteli ir gyva muzika, sukasi šokėjų poros, tačiau kol kas tai yra tik kuklūs žingsniai, palyginti su tuo, kuo galėtų virsti „neoCvirka” – klezmerio „subatvakariais”.
Tačiau patraukiame kultūrinę P. Cvirkos aikštės viziją į šoną ir dirstelėkime į gastronominę „Cvi parko” pasiūlą. Ji nėra didelė ir besimeldžiantiems mėsainiaims ar kebabams čia nėra ką veikti – nebent sukorus kelis šimtus metrus susirasti Tauro kalno „Jammi” ir prisėsti ten. Tačiau mums tinka ir falafeliai – pasirenkame falafelius pitoje, kainuojančius 7.2 eur, ir tai galbūt dar nėra Tel Avivo gatvės maisto kainų lygis, bet Vilniuje tai yra tikrai nemažai.
„Cvi parko” gastronominė pasiūla. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Kol maistelis ruošiamas, persimetame vienu kitu žodeliu su čia dirbančia ukrainiete , ir štai, pita, gausiai apšlakstyta žalsvu šugo padažu, jau rankose. Užuot prisėdę šalia kiosko, turinčiam ir savą prisėdimo zoną, o ir „cvirkiniai” suoliukai čia pat, šauname tolyn: juk taip įdomu gatvės maistą testuoti pagal jo paskirtį – žingsniuojant gatve. Tačiau po kelių minučių prasideda lietus ir netrukus jau slepiamės po stogeliu. Lietus pasitarnauja kaip vietoje ir laiku pasitaikęs vandens čiaupas – mat šugo padažas gerokai veržiasi per kraštus ir sulig kiekvienu kąsniu pirštai vis labiau skęsta jame. Tačiau jame, o taip pat marinuotose daržovėse, ir slypi visa pirkinio magija – net ausys linksi nuo to skanumo ir Artimųjų Rytų egzotikos.
Pita su falafeliais. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Kauno Vytauto prospekte atnaujinamas tarpukario pastatas, kurio architektas – Prisikėlimo bažnyčios projekto autorius, architektas Karolis Reisonas. Tačiau reklamą pirkti būstą šiame name pastebėję visuomenininkai mano, kad pavadinimas „Lietūkis“ ir šūkis „namai su istorija“ yra netinkamas, kadangi siejasi su Kaune įvykusiomis žydų žudynėmis. Kristina Aržuolaitienė Verslo žurnalistė Šaltinis: 15min Lietūkio pastatas Kaune / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr. Aa Temos: 2 Kaunas Žydai Komentarai (8) Asocijuojasi su žydų žudynėmis Netyčia šio objekto reklamą pamačiusi menininkė Paulina Eglė Pukytė feisbuko juostoje rašė, kad ją tokia nekilnojamojo turto pardavėjų strategija nustebino. „Jeigu jau reklaminėje kampanijoje minima istorija, kaip galima visiškai ignoruoti vieną juodžiausių mūsų XX a. istorijos puslapių, susijusių su pavadinimu „Lietūkis“? Reklama siūlo „prisiliesti prie istorijos“. Kaip prisiliesti, prie kokios istorijos?“ – emocijų kalbėdama su 15min neslėpė menininkė.
„Lietūkis“ buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, veikusi 1923–1940 m. Kaune, kurios centriniai rūmai buvo būtent Vytauto pr. 43. „Lietūkio“ garažo žudynės – 1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune. Žudynės vyko tuo metu jau likviduotos Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, Miško gatvėje. Stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskyrusi egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol lieka nežinomi.Nors centriniai „Lietūkio“ rūmai, kuriuose dabar ir pardavinėjami butai, pasak P.Pukytės, nėra būtent ta vieta, kur vyko viešas žydų kankinimas ir žudymas, tačiau šis pavadinimas neišvengiamai kelia asociacijas su baisiais įvykiais. „Istorikai komentuoja, kad pavadinimas „Lietūkis“ šiam įvykiui buvo „pridėtas“ vėliau, bet aš nemanau, kad tai ką nors keičia, nes žodžiai „Lietūkio garažo žudynės“ jau yra įėję į istoriją.
Manau, tokia reklama demonstruoja nejautrumą mūsų istorijai ir mūsų bendrapiliečiams. Nepamėginta nė kiek pakeisti šio pastato pavadinimo, visiškai nepasistengta parodyti, kad atsinaujinta iš esmės, kad mes suvokiam ir gailimės to, kas buvo padaryta“, – teigia ji. P.E.Pukytė apgailestavo, kad tai nėra vienintelis pavyzdys – panašiai reklamuojami ir namai prie IX-ojo forto, kuris „dovanos gaivią žalumą laisvalaikiui su šeima“.
Reklama, kelianti aistras, neprasprūdo ir pro VDU docento Igno Kalpoko akis.
„Labai aiški iliustracija, kas būna, kai reklaminė žinutė paleidžiama nepagalvojus. Nes, viena vertus, istorinis pastatas, tarpukario architektūra dabar Kaune madinga, „Lietūkio“ pavadinimas taip pat istorinis. Tai tą dalį galima suprasti. Bet kai tas pats pavadinimas asocijuojasi su žydų žudynėmis, net jei pats nusikaltimas įvykdytas už kelių šimtų metrų buvusiame garaže. Iš esmės yra trys variantai, visi blogi: arba prieš reklamuojant niekas nė pagūglinti nesiteikė (jei jau istorijos žinių spragos), arba pasidomėjo ir neatrodė svarbu, arba kaip tik pagalvojo, kad provokacija bus naudinga. Čia turbūt didėjančio blogumo prasme“,
–15min komentavo I.Kalpokas.
Liepos 5, 19:00 val. @CVI parke
Kviečiame visus atvykti šokti Tango, o jei vis dar nešokate, tai lengvai galite su tuo susipažinti mūsų atviroje pamokoje. Be to, Eduardo dainuos Lotynų Amerikos ir Argentinietiško Tango dainas. Visa tai įspūdingoje vietoje ir nemokamai!!!
Programa:
19:00 – 19:45 – Atvira tango pamoka
20:00 – Koncerto pirma dalis. (Lotynų Amerikos ir tango dainos).
20:30 – Milonga (Tango šokiai)
21:00 – Koncerto antra dalis.
21:30 – Milonga (Tango šokiai)
22:00 – Pabaiga.
