Ariel Job Center kviečia Socialinio centro klientus į kursus

Ariel Job Center kviečia Socialinio centro klientus nuo 18 iki 55 metų į kursus.

• Anglų kalba. Anglų kalbos kursai, trunkantys 36 valandas (4 kartus į savaitę), 2,5 mėn. Kursų kaina – 50 Lt. Minimalus dalyvių skaičius – 10 žmonių.

• Lietuvių kalba (pradedantiesiems). Lietuvių kalbos kursai, trunkantys 17 savaičių. Kursų kaina 50 Lt. Minimalus dalyvių skaičius – 10 žmonių.

DĖMESIO! Už tą pačią sumą norintieji galės rinktis du papildomus kursus iš žemiau išvardytų:

• Vokiečių kalba
• Kompiuterinė grafika ir maketavimas
• Biuro programos ir internetas
• Floristika
• Tapyba ant šilko

Visus norinčius prašome registruotis Pylimo g. 4, 215 kab., pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 12.00 iki 15.00. Papildomą informaciją galima gauti telefonu 2612114 arba +37060997328, elektroniniu paštu marijas.sc.lzb@gmail.com. Ariel Job Center koordinatorė Maša.

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu iš renginių ciklo “Likimai”

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

Susitikimas su žymiu Rusijos režisieriumi Eugenijumi Cimbalu

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos žydų bendruomenės J. Heifeco salėje vyko antrasis renginys iš Mašos Grodnikienės organizuojamo renginių ciklo „Likimai“. Šiame susitikime žymus Rusijos režisierius Eugenijus Cimbalas pristatė filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“. Renginį moderato žurnalistė Nina Mackevič, jame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Antrojo pasaulinio karo metų žydų gelbėtojų artimieji, Lietuvos inteligentai (mokslininkai – istorikai ir kiti akademinės visuomenės atstovai, kinematografai, literatai, medikai). Renginyje režisierius pristatė paskutinį savo darbą – dokumentinį filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“, sukurtą pagal Tamaros Lazersonaitės– Rostovskajos  patirtus išgyvenimus Kauno gete. 
Kaip teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir kiti renginio dalyviai, šis filmas žiūrovui padarė labai stiprų įspūdį kaip istorinis dokumentas ir kaip meninis kūrinys.
Lietuvos žydų bendruomenė mano, kad režisieriaus E. Cimbalo filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“ turėtų pamatyti visi Lietuvos gyventojai, ypač mokiniai, kuriems ši juosta būtų svarbus edukacinis dokumentas apie Lietuvoje įvykusią Holokausto tragediją.

Socialiniame centre pradeda dirbti gydytojas-reumatologas

Nuo 2011 m. gruodžio 1 dienos Lietuvos žydų bendruomenės Socialiniame centre pradeda dirbti gydytojas-reumatologas Audrius Gocentas, kuris Socialinio centro klientus konsultuos nemokamai. 
Gydytojas Socialiniame centre dirbs antradienį ir ketvirtadienį nuo 15 iki 19 val., teiks konsultacijas įvairiais klientams rūpimais klausimais.
Pirmadieniais lankys socialinio centro klientus namuose.
Jeigu susidomėjote ir norėtumėte pasikonsultuoti su gydytoju, būtina išankstinė registracija.
Registruotis antradieniais, ketvirtadieniais nuo 12 iki 15 val. telefonu  2617244 pas Liusią arba Rašelę.
Lauksime Jūsų!

Minint Lietuvos žydų genocido dieną Prezidento rūmų kieme įvyko kompozitoriaus Jievaro Jasinskio sukurtos „Simfonijos iš Šiaurės Jeruzalės“ premjera.

Šiauliuose, Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje, buvusio žydų geto prieigose, iškilmingai atidarytas ir Pasaulio tautų teisuolių skveras, jame įamžintos Šiaulių miesto ir regiono asmenų, gelbėjusių žydus, pavardės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Kaune „Didžiosios akcijos“ minėjime.

Lietuvoje vykdomas bendras Olgos Lengyel Instituto (TOLI), Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato bei Lietuvos žydų bendruomenės projektas, skirtas Lietuvos mokytojų švietimui Holokausto ir žmogaus teisių temomis.

“Amžininkų susitikimas” iš renginių ciklo “Likimai”

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

„Amžininkų susitikimai“: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis

2011 m. spalio 27 d. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko pirmasis naujo susitikimų projekto, pavadinimu „Likimai“, renginys. Tokie susitikimai bus kiekvieną mėnesį, jų metu dalyviai turės galimybių artimiau susipažinti su žinomais ir įdomiais žmonėmis.
Pirmojo renginio tema buvo „Amžininkų susitikimai“, kuriame dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperavičius ir maestro Saulius Sondeckis.
Renginio dalyviai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Tarp šių dviejų iškilių žmonių esama daug bendro. Jie abu gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jų daugiau niekas nesieja, bet pažvelgus giliau surasime daug bendrybių. Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis, prieš karą būdamas Šiaulių miesto burmistru, gelbėjo žydus nuo Holokausto. Tuo pat metu, tik Rusijos gilumoje, likusiems be tėvų globos vaikams Simono Alperavičiaus tėvas Chaimas Alperavičius įsteigė vaikų namus ir jiems vadovavo.

Pradėdama renginį projekto „Likimai“ iniciatorė ir organizatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė sakė: „Viename interviu maestro Saulius Sondeckis teigė: „Dabar esu laisvas ir galiu daryti tik tai, kas man malonu ir bendrauti su tais, su kuriais jaučiuosi gerai.“ Iš to darau išvadą, kad mes patenkame į maestro draugų ratą. Kaip sakoma, Mona Liza šypsosi tik tiems, kuriems nori.“
Renginį moderavo žurnalistė Olga Ugriumova ir profesorius Leonidas Melnikas.
Susitikimas prasidėjo trumpu Junonos Berezkicki sukurtu filmuku apie dr. Simoną Alperavičių ir maestro Saulių Sondeckį. Vėliau abu pašnekovai pasakojo apie savo pasirinktą profesinį kelią, svarbiausius pasiekimus, sukurtus ir įgyvendintus projektus, sutiktus įdomius žmones. Pirmininkas kalbėjo apie Lietuvos žydų bendruomenės įkūrimą, darbą joje, apie suorganizuotą grandiozinį renginį, skirtą Vilniaus Gaonui, patirtas malonias ir sunkias akimirkas.
Maestro Saulius Sondeckis pasakojo apie savo, kaip dirigento kelią, per ilgus dešimtmečius įsteigtus ir išugdytus orkestrus, įdomiausius projektus, tokius kaip „Nakties serenada“.
Visas susitikimas buvo persmelktas malonaus bendrumo jausmo, kai renginio dalyviai, moderatoriai, organizatoriai ir visi susirinkusieji jautėsi lyg

Simchat Tora

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Pasibaigus Sukot, 22-ąją tišrėjaus švenčiama Simchat tora (hebr. Toros džiaugsmas). Tai duoklė, atiduodama Torai ir kaip svarbiausiam judaizmo tekstui, ir kaip relikvijai, šventam objektui. Šventė mena Toros gavimą dykumoje; šis įvykis žydų bendruomenę suformavo kaip „Knygos tautą“. Žydo gyvenime visi svarbiausi įvykiai – religinė pilnametystė (13 metų), vestuvės (šeštadienis prieš iškilmes ir septynios dienos po to), kūdikio gimimas ir vardo suteikimas, artimo žmogaus mirties metinės – pažymimi sinagogoje jį kviečiant skaityti Torą. Taigi visas žydo gyvenimas įprasmintas Toros įstatymo. Sinagogoje saugomi Toros ritiniai puošiami brangių audeklų įdėklais, karūnomis, sidabriniais ir paauksuotais skydeliais. Jų medinės ritės, vadinamos bibline Toros metafora ec chaim (hebr. gyvybės medis), būna papuoštos išpjaustinėtais metaliniais bumbulais ir varpeliais. Skaitantis Torą stovi ant pakylos – bimos, o kad ritinio neliestų rankomis, eilutes vedžioja specialia lazdele jad (hebr. ranka; dažnai ir būna rankos pavidalo). Netinkantys skaitymui ar sugadinti ritiniai sudedami jiems skirtoje sinagogos vietoje, vadinamoje geniza (hebr. slėptuvė), arba palaidojami žydų kapinėse.

Bendruomenės meilė ir pagarba Torai išsilieja per Simchat torą. Svarbus šventės akcentas – Penkiaknygės metinio ciklo skaitymo užbaigimas. Viešo Toros skaitymo tradicija yra atėjusi iš VI a. pr. Kr. Pagal savaičių skaičių metuose Penkiaknygės tekstas padalytas į 54 skyrius. Simchat toros išvakarėse ceremonijos vadovas, vadinamas chatan hatora (hebr. Toros jaunikis), skaitydamas paskutinį skyrių palieka neperskaitytas keletą paskutiniųjų eilučių; taip simboliškai nevisiškai užbaigiamas metų ciklas. Ryte kitas vedėjas, chatan berešit (hebr. skyriaus ‚Pradžioje‘ jaunikis) baigia skaityti paskutinį Penkiaknygės skyrių ir iš karto pradeda pirmą skyrių, t. y. užbaigus senąjį iškart prasideda naujas skaitymo ciklas; taip pabrėžiamas nenutrūkstamas Šv. Rašto studijavimo procesas ir nuolatinis jo buvimas bendruomenės gyvenime. Būti chatan hatora irchatan berešit yra ypatinga garbė. Po vakarinio skaitymo iš aron kodešo išimami visi Toros ritiniai, su jais pradedama iškilminga procesija sinagogoje ir aplink ją – hakafot, net ir šokama. Hakafot ceremonija vyksta ir ryte. Iš paskos ritinius nešančių vyrų eina moterys ir vaikai, visi jie siekia paliesti ar pabučiuoti ritinį. Vaikams dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių – kadaise dykumoje vėliavos būdavo įsmeigiamos genčių apsistojimo vietoje. Vaikams ir paaugliams Simchat toros ritualas ypač svarbus: skaitant pirmą skyrių jie kviečiami prie Toros, visi kartu užlipa ant bimos ir apjuosiami vienu talitu.

Dr. Lara Lempertienė

Sukkot

Dail. Joan Landis. Sukkot

Dail. Joan Landis. Sukkot

Tišrėjo mėnesį švenčiama ir pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš Egipto vergijos ir kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui žydams ant Sinajaus kalno. Sukot (hebr. palapinės, vns. suka) šventė prasideda tišrėjaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę. Tuo metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas – turi matytis dangus, – todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“; palapinėje praleista šventė – „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į Pažadėtąją žemę, atkūrimas. Rytų Europos šalyse rudenį paprastai per šalta gyventi palapinėje, todėl suka buvo daroma balkone ar atviroje verandoje, uždengtoje laikinu stogu. Statydami naują namą, Rytų Europos žydai kartais įrengdavo specialų priestatą, skirtą Sukot šventei. Vienas toks namas iki šiol yra išlikęs Kėdainių senamiestyje.

Sukot liturgijoje ir ritualuose naudojami keturių rūšių augalai, būdingi Izraelio florai ir simbolizuojantys ryšį su jos gamta: lulav (hebr. palmės šakelė), hadas (mirta), arava (gluosnis) ir etrog (citronas – į didelę citriną panašus vaisius). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Ritualiniam naudojimui tinka tik nepažeisti augalai; ypač trapūs etrogai, todėl laikomi specialiose dėžutėse. Sukot metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tačiau tradiciškai skaitoma malda apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei, kad ši žaliuotų ir žydėtų. Miesteliuose žydų kaimynai, stebėdami Sukot šventimą, kurdavo savotišką „liaudies išmintį“: Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama, jog „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietus“; „žydai sulenda į kūčkas – laikas kasti bulves“ (kūčkos – palapinės, plg. brus. кyчки, lenk. kuczki).

Dr. Lara Lempertienė

Socialinio centro Simuliacinis projektas

„Ariel Job centras“ ir „Simulith“ kviečia dalyvauti naujame Lietuvos žydų bendruomenės Socialinio centro vykdomame Simuliaciniame projekte.

Šiame  projekte kuriamos įmonės, kurios vykdys realią veiklą. Vienintelis skirtumas – nevyks realūs finansiniai sandėriai ir necirkuliuos tikri pinigai.

Simuliacinio projekto tikslas – virtualioje erdvėje sukurti įmones, vykdyti jų komercinę veiklą, lavinti projekte dalyvausiančių asmenų verslo įgūdžius,  leisti įgyti tam tikras socialines, finansines, personalo vadybos kompetencijas, teikia galimybių įsisavinti visas verslo sektoriaus naujienas.

Norintys dalyvauti Simuliaciniame projekte turi:

  • Užpildyti dalyvio anketą
  • Pateikti reikiamus dokumentus  (tie, kurie nėra Vilniaus  žydų bendruomenės Socialinio centro klientai)
  • Pasirašyti sutartį su „Ariel Job centru“

Daugiau informacijos gali suteikti Simuliacinio projekto koordinatorė Marija Sanko telefonu 8 (5) 2612114 arba el. p. marija@sc.lzb.lt

Klaipėdos žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliks Pozemskij, tel. 865021335 el. paštas felix.ultima@gmail.com

Klaipėdos žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Klaipėdos žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 200 žmonių. Bendruomenė organizuoja judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, organizuoja sekmadienines mokyklas vaikams, laisvalaikio užsiėmimus vyresnio amžiaus žmonėms, teikia ir skirsto labdarą: pinigus, paslaugas ir materialines vertybes.

Klaipėdos žydų istorija

Nuo XV a. iki XX a. pr.

Mėmelyje žydai pasirodė maždaug XV a., nors pirmame dokumente jie paminėti 1567 m. Apie abu šiuos dokumentus galima kalbėti su didele išlyga – 1567 m. balandžio 20 dieną Prūsijos didysis hercogas Albrechtas visiems žydams skyrė 21 dienos terminą išvykti iš miesto ir niekada į jį negrįžti. Draudimas galiojo iki XVII a. vidurio. Tačiau ir jį panaikinus žydų buvimą Mėmelio krašte griežtai ribojo laikas ir erdvė.

Tik 1662 m. vienam konkrečiam prekeiviui žydui buvo dovanota teisė apsigyventi mieste – Brandenburgo kurfiursto Fridricho Vilhelmo valia. Jis buvo suinteresuotas stiprinti prekybos ryšius su Memeliu. Pirmuoju žydu klaipėdiečiu tapo Mošė Jakobsonas jaunesnysis. Tačiau po kelerių metų už pernelyg aktyvų spekuliavimą druska jis buvo išsiųstas iš miesto kartu su visais vaikais ir namiškiais.

Skaityti plačiau

Šiaulių žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Šiaulių žydų bendruomenė, tel. 8 (41) 426796 el. p. sazb@splius.lt , Višinskio g. 24, Šiauliai.

Šiaulių žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Šiaulių žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas, bendradarbiauja su Šiaulių universitetu, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Šiaulių žydų istorija
Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose minimas XVII a. pab., tačiau tik 1701 m. kunigaikštis Jokūbas Liudvikas Šiauliuose leido žydams legaliai gyventi ir kurti savo bendruomenę.

Iš pradžių žydai sudarė nedidelę gyventojų dalį, tačiau situacija keitėsi ir pamažu vis daugiau prekybinių ir strategiškai svarbių objektų ėmė valdyti žydų tautos atstovai.

Istoriškai itin reikšmingas buvo 1831 m. įvykęs Tautinio išsivadavimo judėjimas, kuris turėjo didelės reikšmės ir Šiaulių krašto žydams. Sunkiose kautynėse, kurios vyko miesto priemiesčiuose tarp lenkų maištininkų ir Rusijos armijos nukentėjo ir miesto gyventojai žydai. Įsitvirtinę mieste sukilėliai nusavino žydų nuosavybę, turtus ir pakorė keletą žydų, įtartų ryšiais su rusais. Po šio judėjimo situacija pagerėjo – siekdama susilpninti lenkų įtaką, rusų valdžia leido žydams dalyvauti savivaldybės rinkimuose.

Skaityti plačiau

Ukmergės žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas, tel. 861007961 el. paštas jewish_ukmerge@mail.lt

Ukmergės žydų bendruomenės veikla

Ukmergės žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Ukmergės žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, rūpinasi žydų tautai nusipelniusių asmenų ir vietų atminimo įamžinimu, vykdo kultūros programas, tvarko veikiančias žydų kapines, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Ukmergės žydų istorija

Centrinė Vilkmergės gatvė

Centrinė Vilkmergės gatvė

Nuo XIII a. iki XX a. pr.

Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Miestas vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki 1700–1701 m. Šiaurės karo. 1654–1667 m. karo metu, 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo; karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis. Manoma, kad būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė, tačiau ši data nurodoma skirtingai: pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, jiems buvo leista statyti Sinagogą ir suteiktas plotas kapinėms; remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, kad 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas krautuvininkas, o apie 1685 m. jau minimas kahalas ir sinagoga, kuri, kaip ir dauguma to meto miesto pastatų, buvusi medinė, tačiau 1851 m. perstatyta į mūrinę.

Skaityti plačiau

Kauno žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas, tel. 8686 54585 el. paštaskzb@pub.vdu.lt.  

Kauno žydų bendruomenės veikla

Kauno žydų bendruomenės Sukot šventė

Kauno žydų bendruomenės Sukot šventėŠiuo metu Kauno žydų bendruomenė vienija daugiau kaip 400 žmonių. Bendruomenė vykdo aktyvią veiklą:

Skaityti plačiau

Panevėžio žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, pirmininko pavaduotojas Jurij Smirnov, Ramygalos g. 18, Panevėžys, tel. 8611 20882 el. paštas  genakofman@yahoo.com  Panevėžio žydų bendruomenės intermeto tinklapis www.jewishpanevezys.lt

Panevėžio žydų bendruomenės veikla Ši bendruomenė vienija apie 75 žmones. Bendruomenė organizuoja įvairius renginius, švenčia judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas. Ji palaiko glaudžius ryšius su visuomenės veikėjais, ambasadų darbuotojais, Panevėžio Rožyno vidurine mokykla, Gabrielės Petkavičiatės-Bitės biblioteka, krikščioniškomis religinėmis bendruomenėmis. Panevėžio žydų bendruomenė organizuoja įvairias parodas, rengia Žydų kultūros dienas, tarptautines konferencijas, prižiūri ir tvarko Panevėžio žydų kapines, vykdo aktyvią socialinę veiklą.

Panevėžio žydų istorija

Nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžio mieste žydai gyveno nuo XVII a. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžyje. 1766 m. Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose gyveno 254 žydų tautybės asmenys. Tuo metu Panevėžyje ypač sustiprėjo amatų ir prekybos verslo vystymasis. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu. Panevėžio žydai vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, iš viso – 1447 asmenys kurie sudarė uždarą bendruomenę, laikėsi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir gana geri.

Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 m. atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų mokėsi žydų maldos namuose. Tais pačiais metais  pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatyta 1764 m.,  ir 12 maldos namų.

1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14 733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai ir 3556 moterys priklausė judėjų religijai. Gyventojų būtų buvę dar daugiau, jei žydai nebūtų masiškai emigravę į Vengriją ir Šiaurės Amerikos Valstijas.

Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkst. gyventojų. Beveik pusę miestelėnų sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prekyba Panevėžyje vertėsi 60 lietuvių ir 351 žydas. Taigi, miesto ūkis telkėsi daugiausia žydų verslininkų rankose.

Tarpukaris

1915 m. liepos mėn. 27 dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į Panevėžį, tačiau tuo metu miestą jau buvo palikusi didžioji dalis gyventojų. Žydų verslininkai į Rusiją išgabeno prekių ir žaliavų atsargas, tad pramonė, amatai, prekyba apmirė.

Pasirašius Bresto taiką, 1918 m. gegužės mėnesį į miestą pradėjo grįžti žydų tautybės mokiniai, amatininkai, inteligentai.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę visi užrašai ant parduotuvių ir įstaigų buvo pradėti rašyti lietuvių kalba. Žydų, rusų ir lenkų kalbos oficialiai imtos vartoti rečiau.

Tarpukariu grįžę žydai vėl turėjo didelę įtaką vystantis amatams, organizuojant prekybą ir gerinant miesto infrastruktūrą. Žydai miesto Taryboje turėjo savo frakciją, kuri rūpinosi žydų bendruomenės reikalais.

Nuo 1921 m. Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo naujas žydų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo etapas. Žydai turėjo labai didelę įtaką visam Lietuvos visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu atidaryta labai daug mokyklų, kurias steigė žydų tautybės žmonės.

1920 m. rugsėjo 26 d. pradėjo veikti Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 m. įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus, garsėjęs turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo apie 15 tūkst. eksponatų.

Po kelerių metų Ramygalos gatvėje atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, įgijusios aštuonmetį išsilavinimą. Joje vienu metu mokėsi 180 mergaičių. Taip pat atidaryta berniukų gimnazija, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas. Visi to meto statiniai buvo statomi iš plytų, jie derėjo prie miesto architektūrinio ansamblio, nors pastatų frontonuose buvo pavaizduota Dovydo žvaigždė, Tora arba menora.

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžys XX a. pr.Nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo

1940–1941 m. žydų tautybės žmonėms buvo tragiški metai. Atėjus tarybų valdžiai, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Panevėžyje, buvo uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaustuvės, ješibotas. Nacionalizuota daug pramonės, prekybos įmonių, gyvenamųjų namų, taip pat Panevėžio žydų ligoninė.

1940 m. birželio mėnesį, pasikeitus santvarkai, prasidėjo pirmieji trėmimai, kurių neišvengė ir žydai.

1941 m., nacių armijai užėmus Panevėžį, birželio mėnesį prasidėjo pirmieji žydų areštai ir žudynės. 57 areštuotus žydus išvežė į Staniūnų mišką ir sušaudė.

1941 m. liepos mėnesį buvo įrengtas Žydų getas Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio,  Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje. Iš pradžių gete gyveno 4423 asmenys, tarp jų – 417 vaikų iki šešerių metų.  Žydų perkraustymas buvo vykdomas pagalbinės policijos jėgomis, sutarus su vietine komendantūra.

1941 m. rugpjūčio 17 d. getas buvo likviduotas ir visi žydai sušaudyti. 8 tūkst. žmonių sušaudyta Kurganavos miške (netoli Taruškų); 4,5 tūkst. žydų nužudyti Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Panevėžyje karo metais buvo sunaikinta 95 proc. žydų tautybės asmenų.

1945 m., kai kurie evakuoti žydai iš Vakarų Ukrainos, Rusijos, Uzbekijos, Kazachijos ir kitų vietovių buvo atsiųsti į Lietuvą – sovietinė valdžia stengėsi apgyvendinti kuo daugiau įvairių tautybių žmonių, kad Lietuva būtų daugiatautė respublika. Po karo išgyveno tik nedidelė prieškaryje gyvenusių Panevėžio žydų dalis, kuri grįžo į miesto apylinkes. Daugelis iš jų vėliau išmirė arba emigravo į Izraelį ar Ameriką.

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu buvo uždarytos žydų kapinės, o 1966 m. nuspręsta jas visiškai likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybos darbams. Statant Panevėžio dramos teatrą iš dalies antkapinių akmenų buvo padaryti laiptai ir dekoratyvinės sienos.

Nuo 1945 iki 1990 m. Panevėžio žydų bendruomenės veikla buvo apmirusi. Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos emigravo apie 10 tūkst. žydų.

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Panevėžio žydų bendruomenė. Atsikūrė bendruomenės Taryba, kuriai vadovavo istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas Anatolijus Fainbliumas. 1991 m. Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas Gennady Kofman, nuo 2001 m. einantis pirmininko pareigas. Atsikūrusios Panevėžio žydų bendruomenės pagrindinis tikslas ir uždaviniai buvo judėjiškų tradicijų, turtingos žydų kultūros saugojimas ir puoselėjimas.

1993 m. buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir Žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“. 1994 m. atidengtas memorialinė lenta ant buvusio ješiboto pastato, o 2001 m. tokiu pačiu atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai.