Ukmergės žydų bendruomenė

Kontaktinė informacija

Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas, tel. 861007961 el. paštas jewish_ukmerge@mail.lt

Ukmergės žydų bendruomenės veikla

Ukmergės žydų bendruomenės veikla Šiuo metu Ukmergės žydų bendruomenėje yra apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, rūpinasi žydų tautai nusipelniusių asmenų ir vietų atminimo įamžinimu, vykdo kultūros programas, tvarko veikiančias žydų kapines, teikia ir skirsto socialinę paramą.

Ukmergės žydų istorija

Centrinė Vilkmergės gatvė

Centrinė Vilkmergės gatvė

Nuo XIII a. iki XX a. pr.

Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Miestas vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki 1700–1701 m. Šiaurės karo. 1654–1667 m. karo metu, 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo; karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis. Manoma, kad būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė, tačiau ši data nurodoma skirtingai: pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, jiems buvo leista statyti Sinagogą ir suteiktas plotas kapinėms; remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, kad 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas krautuvininkas, o apie 1685 m. jau minimas kahalas ir sinagoga, kuri, kaip ir dauguma to meto miesto pastatų, buvusi medinė, tačiau 1851 m. perstatyta į mūrinę.

Nepaisant, kad per XVII a. vidurio ir XVIII a. pr. karus Ukmergė smarkiai nukentėjo, nepaneigiamas faktas, kad čia po karo gyveno nemažai žydų ir vyko miestui būdinga ūkinė veikla.  XVIII a. didžioji dalis miesto gyventojų buvo žydai – tik jie turėjo prekybos teisę. 1766 m. čia gyveno 716 žydų, o 1847 m. jų skaičius išaugo iki 3758; 1897 m. žydų jau buvo 7287 (54 % visų gyventojų). XVIII a. pirmoje pusėje pagrindinės gatvės mieste daugiausia buvo apgyvendintos žydų, o XIX a. pabaigoje žydų skaičius Ukmergės mieste buvo didžiausias.

Nuo 1787 m. pavasario Ukmergė keturis kartus degė, per gaisrus labiausiai nukentėjo žydų apgyventa miesto dalis. Tačiau palaipsniui miestas buvo atstatytas šiek tiek pertvarkant iki tol buvusį gatvių tinklą. Po 1863 m. miesto plėtra ir gyventojų skaičius sumažėjo, o nuo 1872 m. prasidėjo žydų antplūdis į Ukmergę, per keletą metų žydų skaičius padvigubėjo. Jau 1886 m. Ukmergėje gyveno 9264 žydai – toks skaičiaus kitimas atsirado dėl caro Aleksandro II įsako dėl vadinamosios „sėslumo ribos“, reguliuojančios gyventojų žydų procentą imperijoje. Atvykėliai podraug atsinešė rusų kalbą, papročius ir pakeitė miesto charakterį.

Tačiau gerokai padidėjęs ir sutankėjęs miestas 1877 m. vėl beveik visas sudegė. Po gaisro miestas buvo atstatytas gavus Rusijos imperijos valdžios paramą.

XIX a. pabaigoje apie sinagogą ėmė formuotis visas žydų kulto ir mokslo pastatų kompleksas: kitos sinagogos, našlaičių prieglauda, nemažas mokyklų tinklas – pasaulietinė žydų mokykla hebrajų kalba, žydų amatų mokykla Eizer dalim, 1919 m. įsteigta Žydų kultūros lygos draugijos liaudies mokykla, veikė dvi žydų gimnazijos. 1866 m. mieste buvo atidaryta biblioteka, kurią įsteigė turtuoliai Gincburgai. XIX a. pab. – XX a. pr. veikė žydo Kopeliovičiaus knygynas, prekiavęs rusiškomis knygomis.

Ukmergėje yra gimę, gyvenę ar dirbę nemažai garsių asmenybių. XIX a. 7 deš. čia gyveno ir savo karjerą bei literatūrinę veiklą pradėjo M. L. Lielenblumas – rašytojas, publicistas, kritikas, politinis žurnalistas, Haskalos ir Hibatcion lyderis; Chackelis Lemchenas, žymus XX a. kalbininkas, būdamas tik 20 metų amžiaus kelerius metus dėstęs lietuvių kalbą žydų realinėje gimnazijoje; Chaimas Berlinas Voložineris (g. 1749) – Vilniaus Gaono mokinys, religinių veikalų autorius, Voložino ješivos įsteigėjas, 1790 m. ėjęs Ukmergės rabino pareigas be užmokesčio; Zalmanas Pomerancas – dailininkas, metronomo išradėjas, gimęs Ukmergėje, bet išgarsėjęs Rusijoje; čia gimę, tačiau svetur išgarsėję rašytojai Mošė Zeifertas (g. 1851), Izraelis Peipertas (g. 1851), Morisas Tobiašas (g. 1880), Mošė Zeldovas (m. 1957m. Paryžiuje), Jakovas Rubikas (g. 1917) ir kt.

Taigi galima teigti, jog žydų kultūrinis, dvasinis, mokslinis ir pan. gyvenimas Ukmergėje nuo XIX a. II pusės klestėjo, o tarpukario laikotarpį galima pavadinti žydų kultūrinio, visuomeninio gyvenimo aukso amžiumi.

Ukmergėje žydai buvo puikiai išvystę ūkinę veiklą. Dažniausiai žydai prekiaudavo javais, vašku, malkomis, linais (XIX a. II pusėje Ukmergės apskritis buvo vienas svarbiausių lininkystės Lietuvoje centrų), daug žemės ūkio produktų eksportavo į Vokietiją, Rygą; žydų rankose telkėsi odininkystė, puodininkystė, prekyba tekstile, statybinėmis medžiagomis, gėrimais, jie turėjo įvairias parduotuves, bravorus, smukles, karčemas. Prekybininkai iš Ukmergės vertėsi bendru verslu su Karaliaučiaus, Dancigo, Štetino prekybininkais.  XIX a. žydai valdė malūnus, odų ir keramikos pramonę.

Iki XX a. vidurio

XX a. pr. buvo jaučiamas ūkinio gyvenimo sąstingis, nemažai žydų tuo laikotarpiu emigravo į Pietų Ameriką ir JAV. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., rusai ištrėmė žydus iš Ukmergės: keletas žydų buvo išvežti į Rusiją, kiti rado laikiną prieglobstį Vilniaus krašte. Vokiečių okupacijos metu žydai grįžo į Ukmergę, o 1918 m., pasitraukus vokiečiams, miestą užėmė Raudonoji armija. Daug žydų išsikėlė į Gelvonus (miestelis Ukmergės r.), į neutralią teritoriją. Dauguma žydų teigiamai sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą (1918.02.16), kadangi Lietuvos valdžia skelbė žydų lygiateisiškumą ir geresnę jų padėtį.

Vilnių užgrobus lenkams, nemažai pabėgėlių iš ten atvyko į Ukmergę; jiems padėjo vietiniai žydai.

Taigi 1923 m. Ukmergėje gyveno 3885 žydai (37 % visų gyventojų).  Situacija pasikeitė per Antrąjį pasaulinį karą, nulėmusį žydų tautos genocidą. Iš visų tarpukariu gyvenusių žydų, po karo liko tik 0,1 %. Pivonijos šile (apie 4 km į pietryčius nuo Ukmergės), kur tarpukariu buvo žydų ir kitų gyventojų poilsiavietė, 1941 m. rugpjūčio 18–19 ir rugsėjo 5 d. nužudyta 6354 žydų tautybės asmenys. 1953 m. šioms aukoms pastatytas paminklas.