Kal­va­ri­jos ta­ry­ba pri­ta­rė pa­nau­dos su­tar­čiai su Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­ne (LŽB), pa­gal ku­rią ši per­duos sa­vi­val­dy­bei žy­dų bend­ruo­me­nei pri­klau­san­čius pa­sta­tus – si­na­go­gų komp­lek­są – pa­čia­me Kal­va­ri­jos cen­tre. Prieš tai juos rei­kės res­tau­ruo­ti ir pri­tai­ky­ti vi­suo­me­nės reik­mėms. Lė­šų tam ti­ki­ma­si gau­ti iš vals­ty­bės ir eu­ro­pi­nių fon­dų.

Kal­va­ri­jos sa­vi­val­dy­bės me­ras Val­das Alek­na­vi­čius tei­gė, jog ta­ry­bos dau­gu­mai pa­lai­kius siū­ly­mą pa­si­ra­šy­ti pa­nau­dos su­tar­tį su LŽB, pa­sta­tai bus pe­rim­ti jau ar­ti­miau­siais mė­ne­siais. Tie­sa, ne vi­si vie­tos po­li­ti­kai bu­vo lin­kę pri­tar­ti to­kiam su­ma­ny­mui. Už jį bal­sa­vo tik 11 iš 20 po­sė­dy­je da­ly­va­vu­sių ta­ry­bos na­rių. Ki­ti su­si­lai­kė. Anot vie­no jų – Jo­no Ka­zio Dzir­mei­kos, ne­aiš­ku, kiek kai­nuos pa­sta­tų iš­lai­ky­mas, ar tai bus pa­ke­lia­ma sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tui. Ki­tas ta­ry­bos na­rys Vin­cas Pli­kai­tis siū­lė pa­lauk­ti, kol LŽB pa­ti ras lė­šų įvai­riuo­se fon­duo­se, res­tau­ruos si­na­go­gas, ir tik ta­da pe­rim­ti pa­sta­tus.

Viktorija Ivanova

Rūtos Vanagaitės projektas „Panerių lopšinė“, suteikiantis galimybę dienai artimiau prisiliesti prie žydų kultūros, Europos Komisijos (EK) yra pateikiamas kaip vienas sėkmingiausių finansuotų pavyzdžių. Šiemet jis vėl susilaukė EK paramos. Apie tai, kas daro didžiausią įtaką jo sėkmei, kalbamės su idėjos iniciatore ir vykdytoja R. Vanagaite.

– Esate sakiusi, kad žinote savo giminėje buvus žmonių, kurie, galbūt neturėdami pasirinkimo, dalyvavo tragiškuose žydų naikinimo akcijose Lietuvoje. Teigėte pati pasirinkimą turinti, todėl ir ėmėtės šio projekto. Sakykite, o kaip kilo mintis šiam projektui atsirasti, kas inspiravo pirminę idėją?

– Visuomet darau tik tai, kas man įdomu. Nepažįstu žydiškojo Vilniaus. Gyvenau namuose, kurie tikriausiai priklausė žydams. Kur jie? Paneriuose? Beveik nieko nežinojau apie Vilniaus litvakų kultūrą, papročius. Kažkada savo gėdai vieno LIFE dalyvavusio menininko paprašyta parodyti Panerius, nesugebėjau jų rasti. Taigi kilo mintis sukurti projektą, kuris praplėstų mano pačios pažinimą, būtų įdomus mano draugams, mano vaikams, jų draugams.
Pagalvojau, kad užuot valdiškai, už Europos pinigus apraudojus Holokausto aukas, verčiau iš tikrųjų pajusti, kas gi buvo prarasta, kas žuvo: tų aukų tikėjimą, kultūrą, dainas, valgius, šokius. Turime pamilti Vilniaus žydų gyvenimą, kad visa jėga pajustume, kokia baisi buvo jų mirtis. Paprasta: patirti, kad suprastum, pamilti, kad gedėtum.
– Organizuojate ne vien projektą „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“), bet ir „Išlikimo dramą“ sovietiniame bunkeryje – kas Jus domina šiose skaudžią praeitį atgaivinančiose temose?

Skaitykite delfi.lt

Nors ir nelengvai, bet į mūsų krašto istorinį kontekstą grįžta supratimas, kad dar visai neseniai (skaičiuojant istorijos mastais – prieš akimirką), šalia mūsų beveik keturis šimtus metų gyveno žydų bendruomenė. Pastaroji prieškariu sudarė apie 34-36 procentus Biržų miesto gyventojų. Visi jie vieną dieną išėjo ir visiems laikams dingo Pakamponių miške.

Karo liepsnos nušlavė jų namus, o per stebuklą išlikusiais „pasirūpino“ sovietų valdžia. Jie liko be tautybės – sovietinis obeliskas Pakamponyse skelbė apie čia nužudytus kažkokius tarybinius žmones. Išliko tik paskutinis diasporą primenantis objektas – senosios žydų ir karaimų kapinės, liaudyje „žydkapiu“ šaukiamos. Apaugusios medžiais ir suvešėjusiais krūmais, negailestingai ardomos Širvėnos ežero bangų tos kapinės sovietiniais metais niekam nerūpėjo ir lėtai, bet užtikrintai grimzdo į nebūtį. 

Ilgą laiką siekėme, kad gyvūnai, kurie skerdžiami maistui, nesikankintų. Tačiau dabar kai kurie parlamentarai, verslininkų reikalavimu, siekia priimti įstatymus, kurie leistų tai daryti. „Tupintys pinigai“ Kiaulės skerdimas kaime – visada buvo tam tikras ritualas. Ne kiekvienas išdrįsdavo peiliu durti kiaulei, o ir kur durti, dar reikėdavo žinoti. Dažniausiai kaimas turėdavo bent vieną šio darbo „specialistą“. Šis, parišęs už kojos kiaulę, kitų vyrų padedamas, versdavo ją ant šono ir įgudusia ranka durdavo tiesiai širdin.

Tuomet ir kraujas greitai išbėgdavo, ir gyvūnas per daug nesikankindavo. Lietuviai nuo seno žinojo, kad kuo mažiau ir trumpiau gyvulys kamuosis, tuo geresnė bus mėsa. Taip pat, kuo daugiau nubėgs kraujo, kuo jo mažiau liks mėsoje, tuo ji ilgiau nesuges. Tačiau kaime buvę ir tokių atvejų, kai jau padurtas paršas pakildavo ir žviegdamas lakstydavo po kiemą, palikdamas ant sniego raudonus kraujo klanus. Vištoms galvas dažniausiai nukirsdavo pačios šeimininkės. Dar porą minučių vištą reikėdavo laikyti už kojų, nes ji ir be galvos bandydavo skristi ar bėgti. Užmušti triušį užtenkdavo vieno rankos smūgio į kaklą. Skerdikas yra pasakojęs, kad sunkiausia papjauti veršį, nes šis žiūri savo didelėmis akimis ir verkia.
Skaitykite balsas.lt