Vilniaus geto kaliniui, garsiam teatro kritikui ir istorikui, gyvenimas pažėrė tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme nedažnai pamatysi. Autorius pasakoja apie žmones, sugebėjusius per hitlerinę ir sovietinę Lietuvos okupacijas išlikti žmonėmis. Apie rizikavusius savo vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų tai, kas šioje žemėje svarbiausia – žmogų.  Knygoje pavyko įtaigiai atskleisti milžiniškus litvakų meno klodus: nežinoma tapo žinoma, atmintis – dabartimi.

Markas Petuchauskas matė visus Geto teatro pastatymus, visam gyvenimui įsiminė jų kūrėjai – įžymūs Lietuvos Jeruzalės menininkai. Per pastaruosius 25 metus prisiminimus pratęsė autoriaus tyrinėjimai. Taip knygoje atsirado A. Suckeverio, Š. Kačerginskio, I. Segalio, L. Lewickos, Rozentalių (Chajos, Leibos ir Naavos Piatka) bei kiti portretai. Greta jų iškilo ir litvakų – Pasaulio didžiųjų siluetai: Ch. Soutine, J. Lipchitz, Ben Shahn, N. Arbit Blatas, R. Gary, E. Levinas, J. Heifetz ir kt. Autorius bendravo su įžymiais užsienio menininkais: Cz. Milosz, C. Lanzmann, J. Sobol, P. Amoyal, A. Tamir, S. Bak, J. Liubimov, G. Tovstonogov ir kt. Su kai kuriais draugauja ligi šiol. Atsirado ir šių kūrėjų portretai.

Antrasis pasaulinis karas nusinešė milijonus gyvybių ir net pusei amžiaus padalijo Europą. Tai – dvidešimtojo amžiaus tragedija, kurioje tarpo holokaustas ir Sibiro lageriai. Minėdami 70-ąsias šio karo pabaigos metines ir pagerbdami jo aukas, turime padaryti viską, kad išsaugotume taiką ir tautų bei žmonių likimus.
Penktadienis, gegužės 8 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Panerių memoriale pagerbė Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą. Per iškilmingą ceremoniją šalies vadovė padėjo gėlių vainikus prie paminklų nacizmo ir žydų genocido aukoms atminti, paminklų Lietuvos vietinės rinktinės kariams bei Lenkijos Armijos Krajovos ir civiliams piliečiams.

Gegužės 8d. Vilniaus žydų Sudervės kapinėse susirinkę Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai pagerbė per Antrąjį Pasaulinį karą žuvusius kovoje prieš nacizmą ir kapinėse palaidotus karo dalyvius veteranus žydus.

Susirinkusieji meldėsi už mirusiuosius drauge su kantoriumi Šmueliu Chazanu.

 “Baltoji rožė“ buvo vienintelė stambi pasipriešinimo grupė, veikusi nacistinės Vokietijos universitetuose. Dabar daugelyje šalių ‚‚Baltoji rožė“ yra laisvo mąstymo ir narsos simbolis.

    Parodą organizavo Friedrch Ebert fondas, Baltosios rožės fondas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Parodos iškilmingame atidaryme dalyvavo LŽB pirmininkė F.Kukliansky, Friedricho Eberto fondo koordinatorius Verneris Reichmanas, Vokietijos ambasados atstovas Peteris Ziegleris, Baltosios rožės fondo atstovas generolas Vinfridas Vogelis.

   ,,LAISVĖ“. Šis žodis buvo užrašytas ant universiteto ir kitų visuomeninių pastatų Miuncheno sienų. 1943 m. vasario pradžia. Pralaimėtas Stalingrado mūšis paskatino Miuncheno studentus, pavadinusius savo grupę ,,Baltąja rože“, rengti pavojingas viešąsias akcijas.

Trys visuomeninės organizacijos Vyriausybei siūlo sukurti internetinį registrą, kuriame būtų duomenys apie visas kapines Lietuvoje ir kas kada jose palaidota. Kelerius metus savo lėšomis tokią registraciją vykdančių entuziastų teigimu, suinventorizavus kapines, jose atsirastų elementarios tvarkos, be to, nekiltų skandalų dėl statybų ant išnykusių kapinių. Aplinkos ministerija sako: užsiimti registru – prabanga.

Trys visuomeninės organizacijos – žydų „Maceva“, katalikų „Lapkričio 2-osios draugija“ ir evangelikų liuteronų „Augustana“ – savo noru, už savo pinigus važinėja po kaimus, miestelius ir rūpinasi, kad kapinės būtų pažymėtos, velionių atminimas tinkamai pagerbiamas.

„Sovietmetis, ateizacija ir laidojimo vietų desakralizacija padarė savo, todėl net ir dabar aptinkama tokių kapinių, kurios nėra niekur įrašytos, kaip, pvz., buvo Kavarsko senosios kapinės“, – teigia „Macevos“ projektų koordinatorė Rūta Anulytė.

Izraelis patvirtino 900 naujakurių namų statybos Rytų Jeruzalėje projektą, ketvirtadienį paskelbė nausėdijų veiklą stebinti šalies nevyriausybinė organizacija.

Sprendimą dėl naujųjų namų, kurie bus statomi Ramat Šlomo nausėdijų rajone, trečiadienio vakarą priėmė miesto rajonų planavimo komitetas, nurodė „Peace Now“ atstovė.

Apie šį žingsnį pranešta netrukus po to, kai premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) suformavo naują koalicinę dešiniųjų vyriausybę.

Autorius yra Londone gimęs žydų rabinas, kuris vadovauja vienai iš Jungtinės Karalystės ortodoksalių žydų bendruomenių.

Frazė „žydiška lyderystė“ yra dviprasmiška. Ji reiškia žydų lyderystę, tačiau taip pat reiškia ir lyderystę žydišku būdu, remiantis judėjiškais principais ir vertybėmis. Pirmasis dalykas yra dažnas, antrasis – retas. Galiu džiaugtis, kad per savo gyvenimą buvau abiejų šių dalykų liudininkas. Taigi atsidėkodamas už praeitį ir laimindamas ateitį, išdėsčiau septynias iš daugelio lyderystės, vykdomos žydišku būdu, aksiomas.

1. Lyderystė prasideda nuo atsakomybės prisiėmimo

Palyginkite Pradžios knygos pirmuosius skyrius su Išėjimo knygos pradžia. Pirmieji Pradžios knygos skyriai yra apie nesugebėjimą prisiimti atsakomybę. Stojęs Dievo akivaizdon dėl padarytos nuodėmės, Adomas kaltina Ievą, o ši savo ruožtu kaltina žaltį. „Argi aš esu savo brolio sargas?“ – klausia Kainas. Net ir Nojus, „teisus ir tobulas savo kartos vyras“, neturi jokio poveikio savo amžininkams.

Visiškai priešingai yra Išėjimo knygoje, kur Mozė prisiima atsakomybę. Kai jis regi egiptietį, kuris muša izraelitą, jis įsikiša. Kai jis regi kovojančius du izraelitus, jis įsikiša. Midjane, kai išgirsta piemenis įžeidinėjant kunigo Jetro dukteris, jis įsikiša. Mozė, izraelitas, užaugintas kaip egiptietis, galėjo išvengti kiekvienos iš šių konfrontacijų, tačiau to nepadarė. Jis yra svarbiausias pavyzdys to, kuris teigia: kai matau blogį ir, kai nė vienas nėra pasirengęs veikti, veiksiu aš.

Bendruomenė reiškia padėką Polinai Pailis už ilgametį savanoriavimą, rengiant įvairių svarbių bendruomenei ir litvakų kultūrai asmenybių pristatymus per nedideles parodėles Vilniuje LŽB bendruomenės patalpose Pylimo 4  pirmajame aukšte.

Polina Pailis, neįtikėtina litvakų kultūros atminties sergėtoja, kuri niekieno neraginama tyliai surengė net 100 knyginių parodėlių , kas mėnesį po vieną. Polina dirba Nacionalinėje bibliotekoje, o kiekvieno mėnesio paskutinę dieną, įžengę pro duris į bendruomenę ir žvilgtelėję į kairę, išvysite naują parodėlę, nors ir nedidelę bet svarbią, primenančią apie išėjusius iš gyvenimo šviesius žmones, apie jų darbus ir kūrinius. Kuklus paprastas, bet su išmanymu pristatymas per knygas ir nuotraukas, ant paprastų lentynų įprastoje knygų spintoje.

Polina vaidino Milano Chersonskio vadovaujamame jidiš teatre, tokiuose garsiuose kūriniuose kaip “Mírele Efros” ir “Di BRODER Zinger”. Jos tėvai kilęs iš Šauliai (jidiš kalba: Shavl).
Dovidas Kacas atkreipia dėmesį, kad parodėlės rengiamos nevisai tinkamoje vietoje. Kai įžengi į bendruomenę, galvoji eiti tiesiai laiptais arba liftu ir dažniausiai nesidairai, o tai reiškia, kad nepastebi Polinos parodos. Dovidas siūlo daugiakalbio ženklo:,, prašome pažvelgti į kairę“

www.yiddishkayt.org

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje lankėsi Yiddishkayt grupė. Tai jidiš kultūros ir švietimo organizacija, įsikūrusi Los Andžele, Kalifornijoje. Yiddishkayt pavadinimas susijęs su kultūros samprata, nes yiddishkayt reikšmė (pažodžiui “žydiškumas” arba “Yiddishness). Organizacija siekia” įkvėpti dabarties ir ateities kartoms susidomėjimą žydų bendruomenių gyvenimu Europoje.
Nuo įkūrimo 1995 metais, Yiddishkayt tapo Amerikoje žinoma organizacija, skirta jidiš kultūrai, jos nariai tiki, kad Rytų Europos žydų kultūra, kalba, menas ir pasaulėžiūra turėjo ir tebeturi labai svarbų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.