Danijos žydų gelbėjimas – unikalus reiškinys visoje Europoje. Jis laikomas vienu iš nedaugelio kolektyvinio pasipriešinimo epizodų Trečiojo Reicho okupuotose teritorijose. Danų pastangomis net 95 % vietos žydų išgyveno, tuo tarpu nacistinė genocidinė politika išžudė 6 mln. iš 9,5 mln. žydų, gyvenusių Europoje.
Išskirtini keli pagrindiniai aspektai, kurie iš dalies paaiškina skirtingą žydų žudynių mastą Europoje: tai prieš Antrąjį pasaulinį karą egzistavęs antisemitizmo lygis bei žydų ir nežydų santykiai nacistinio režimo kontroliuojamose šalyse. Pirmoji žydų bendruomenė Danijoje susikūrė XVII a. Iš pradžių žydams leista gyventi tik tam tikruose miestuose ir apribotos jų veikimo laisvės. Nepaisant to, jau 1849 m. Danija panaikino absoliutinės monarchijos valdymo modelį, o žydai įgijo visiškai lygias teises su kitais Danijos piliečiais. Jie galėjo nevaržomai studijuoti universitetuose ar užsiimti verslu. Žydai buvo priimti ir gerbiami kaip visateisiai piliečiai ir partneriai, kuriuos vienijo demokratiškos Danijos valstybės kūrimas. Svarbu ir tai, kad po emancipacijos procesų Vakarų Europoje Danijoje mišrios santuokos buvo įprastos, o toks pavyzdys buvo retas Baltijos šalyse, Lenkijoje ar Rumunijoje. Nacistinis režimas Danijoje jokiais dekretais neardė mišrių šeimų, sutuoktiniui nežydui netaikė antisemitinių įsakų, nes baiminosi visuomenės ir Bažnyčios atstovų protestų bangos.