Bernardinai.lt

Sergejus Kanovičius

R. Vanagaitės knyga iškėlė dar kelis nemalonius reiškinius. Nors ji lyg ir kalba apie aukas ir budelius, nei vieni, nei kiti daugumos tų, kurie tą knygą komentuoja ar aptarinėja – nedomina. Genocido centrą ir už jo stovinčius istorijos manipuliatorius domina centro neliečiamumo status quo, kuriam pastaruoju metu iškilo reali grėsmė, Žydų bendruomenę taip pat nelabai domina, nes pastarosios pirmininkė savanoriškai krinta ton pačion orkestro duobėn, kurioje jau meluodamas natas, groja Genocido centro simfoninis, šviesos riteriai dalyvauja su čekučiais entertainmento TV šou ir pastariesiems renka reitingo balus, kažkas kažką fone lemena apie Holokausto edukaciją. O tie žmonės, kuriuos prieš 75 metus sukišo po velėnomis, taip ir guli kaip gulėję. Dažniausiai neįvardyti, labai neretai apversti naudotais švirkštais, prezervatyvais ir bambaliais. Bevardžiai kaip ir jų budeliai. Pastaruosius pamėginus įvardyti kyla didžiausias triukšmas, vėl pradeda kvepėti visokiais „aš – tau, o tu – man“ sandėriais ir sanderėliais, po kurių staiga jau prokurorai turi tvirtinti seniausiai patvirtintą istoriniais faktais sąrašą tų, kurie sušaudė ar padėjo sušaudyti beveik visus iki vieno Lietuvos žydus.

Išėjo žmogus, svajojęs apie Didžią Lietuvą. Didžią ne teritorija, o mintimi, polėkiu, kūryba. Išėjo žmogus, pats dešimtmečiais kūręs tokią Lietuvą. Išėjo Profesorius Saulius Sondeckis.

Tarpas nuo Herberto von Karajano gerų žodžių Sauliaus Sondeckio vadovautiems jauniesiems muzikantams iki mūsų kraštą visame pasaulyje garsinusio Lietuvos kamerinio orkestro apėmė ištisą Lietuvos kultūros renesanso epochą. Daugelis į Lietuvą atvykstančių užsienio meistrų čia ieškojo Profesoriaus Sondeckio, nes jis buvo savotiškas šio krašto talento simbolis. Be Profesoriaus nacionalinėje kultūroje liko spraga, tačiau ją šiandien užpildo šimtai Sauliaus Sondeckio mokinių.

Kartu išėjo žmogus, kuriam Lietuvoje dėl visko skaudėjo. Išauklėtas tėvo, stovėjusio prie Lietuvos socialdemokratijos ištakų, jis kvietė visus mus nenukreipti akių nuo žmogaus, pergyveno dėl socialdemokratinės minties tęstinumo Lietuvoje.

Atsisveikinant su Maestro, reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, jo mokiniams ir artimiesiems, visai Lietuvos kultūros bendruomenei. Mūsų darbai Lietuvai ir kultūrai bus jo svajonių įgyvendinimas.

Algirdas Butkevičius

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas                                                                                                                                     Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas

lrytas.lt DAIVA ZIMBLIENĖ

Ukmergėje iš rankų į rankas keliauja ką tik išleista knyga „Ukmergės žydų bendruomenės istorija“. Į lietuvių ir anglų kalbomis surašytus beveik 500 knygos puslapių sugulė daug svarbių istorinių datų, įdomių faktų, dokumentų bei citatų apie Ukmergėje gyvenusius žydus.

„Aš nesu kūrėjas, o tik istorijos faktų rankiotojas – apie 15 metų kruopščiai rinkau ir kaupiau įvairius Ukmergės miesto bei rajono istorijos faktus.

Viename iš kompiuterio aplankų sparčiai ėmė daugėti medžiagos apie Ukmergės žydų bendruomenę. Ir tai visiškai dėsninga, kadangi žydai beveik kelis amžius buvo gausiausia tautinė bendrija Ukmergėje, galima teigti – dominuojanti“, – sakė knygos autorius, Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotojas Julius Zareckas.

Pasak jo, naujoji knyga – tai antras, papildytas, daug solidesnis to paties pavadinimo knygos, pasirodžiusios 2008 metais, leidimas.

Daugiau kaip 59 procentai Prancūzijos žmonių mano, kad žydų bendruomenės nariai  yra bent iš dalies atsakingi už antisemitizmą – tokius skaičius rodo apklausa, kurią internetu atliko Fondation du Judaisme Français ir “Ipsos”. Per devynias dienas apklausti 1005 žmonės. Respondentų buvo klausiama, ar jie mano, kad žydai turėtų prisiimti dalį atsakomybės už antisemitizmą Prancūzijoje?

59 procentų apklaustųjų atsakė “taip”, trys procentai manė, kad jie smarkiai prisidėjo ir 14 proc teigė, kad jie prisidėjo “didele” dalimi. Daugiau nei pusė respondentų sakė, kad žydų tauta turi daug valdžios ir kad žydai – turtingesni už vidutinį Prancūzijos gyventojų sluoksnį. 13 procentų respondentų manė, kad Prancūzijoje  yra daug žydų, nepaisant statistikos, kuri rodo, jog žydų bendruomenė sudaro iki vieno procento gyventojų.

Pranešimų skaičius apie antisemitinius nusikaltimus Prancūzijoje padidėjo daugiau nei dvigubai nuo 2014 iki 2015. Pasak žmogaus teises ginančių organizacijų, išpuoliai ir nusikaltimai rodo augantį smurtą.

Maždaug 8000 Prancūzijos žydų pernai emigravo į Izraelį, daug daugiau emigravo į Didžiąją Britaniją ir Kanadą.

Britanijos žydų tarybos viceprezidentas Richardas Verberis sako, kad toks reiškinys kelia nerimą, nes daugiau nei  vienas iš 10 Prancūzijos žmonių mano, jog šalyje per daug žydų.”Liūdna realybė – suprantama, Prancūzijos piliečiai žydai apimti nerimo, juos supantis antisemitizmas perauga į kraštutinį smurtą – kai kurie žydai jau žuvo. Todėl daugelis nusprendžia, kad žydų gyvenimas Prancūzijoje nebegali būti gyvybingas.  Jungtinėje Karalystėje  Prancūzijos žydai buvo sutikti išskėstomis rankomis, taip juos pasitiko žydai – Britanijos piliečiai, du Prancūzijos rabinai ir kiti. Kai kuriose Britanijos žydų mokyklose atvykėliai  prancūzakalbiai sudaro jau 50 procentų moksleivių. Žydų diasporos Europoje  jaučia nerimą, nes tendencijos rodo augantį  antisemitizmą. Šalių Vyriausybės ir plačioji visuomenė turėtų stiprinti savo įsipareigojimą remti žydų bendruomenes”.

Vasario 4 dieną duris atvėrė ir nauja košerinio maisto kavinė „Beigelių krautuvėlė“.

Čia pagal griežtas judėjų taisykles, prižiūrint rabinui bus gaminamas košerinis maistas, vietoje kepami įvairūs tradiciniai žydiški skanumynai, o svarbiausia – beigeliai – dideli riestainiai, su kuriais dalis vilniečių ir miesto svečių jau spėjo susipažinti.

Dalinamės atidarymo akimirkomis ir linkime geros savaitės!

© FotoNuotekos albumas

Lietuvos ryto straipsnis

LŽB Facebook albumas “Tada ir dabar”

Galerija

Pranešimas spaudai 2016 m. vasario 1 d.

„Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema. Vaikystėje viską girdėjau šeimoje – pokalbių metu neretai atgydavo prisiminimai apie getą, į kurį uždarė,  koncentracijos stovyklas, į kurias vežė, apie duobę, kurioje buvo slapstomasi. Bet Holokausto patirtis buvo tarsi vienas iš dalykų, skiriančių žydus nuo ne žydų. Mus žudė, o kiti tuo metu gyveno, ėjo į kiną, mokyklą, studijavo. Per kelis mėnėsius nužudyta visa Lietuvos žydų bendruomenė, daugiau kaip 200 000 žmonių. Juk mus daug kas skyrė visą mano gyvenimo laikotarpį, visą sovietmetį. Visada žinojome, kad mūsų galimybės ribotos ir kad mes kitokie.

Lietuvoje iki Holokausto tik lietuvių gyveno daugiau negu žydų, o dabar žydų bendruomenę tesudaro apie 5000 narių… Kiekvienas iš jų turi savo šeimos Holokausto istoriją. Ir tie, kurie gimė ir gyveno Lietuvoje, ir tie, kurie įsiliejo į Lietuvos žydų bendruomenę, atvykę iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos…Kiekvienas galėtų parašyti savo Holokausto istoriją, bet ne visi parašė. Valstybė turėjo daug galimybių paaiškinti savo piliečiams, ypatingai jaunajai kartai, apie žydų žudynes ir kas jas vykdė, ne mokslininkų ir politikų, bet paprasta, net ir vaikams suprantama, kalba. Prašėme daug metų ir turėjome daug bendrų planų kaip tą įgyvendinti. 75-eri metai praėjo, o Lietuva vis dar niekaip negali išrišti lietuvių dalyvavimo Holokauste temos.