Straipsnis publikuotas satenai.lt
Neseniai Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyko konferencija, kurios metu buvo diskutuojama, kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimą. Siūlome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininko Grigorijaus Kanovičiaus esė, parašytą dar 1994 metais. Tekstą vertė a. a. Feliksas Vatiekūnas.
Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį suodiną glėbį; daug anksčiau, negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus: juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.
Per savo netrumpą gyvenimą lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų – didingų, nepakartojamų, išsvajotų – neatklydo į mano sapnus.
Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.
Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mergaičių skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.


























