Ruth Reches

Jonatanas Vitkauskas

Antroji dalis

Kodėl ramus ir romantiškas Ruth  Reches pranešimas apie žydų išsivadavimą iš Egipto vergijos sukėlė chaosą susitikimo Žinijos draugijos GAUBLIO klubo dalyvių jausmuose, mintyse ir kalbose?

Trys klasteriai[1], kuriuos autoriui pavyko sudaryti iš vienas kitą paneigiančių susitikimo dalyvių nuomonių skatina galvoti, jog prelegentė netyčia užgavo slepiamus post  komunistinės visuomenės skaudulius.

„Raktiniais“ įėjimų į kiekvieną klasterių žodžiai pasirinkti šie: „šeima“, „tauta“ ir  „Mesijas“.

1. Šeima

1.1. Senasis Testamentas (1300 pr. m. e.–324 m.e.)

  Pareigą permesti gyvybės estafetę iš praeities į ateitį Pasaulių Kūrėjas uždėjo ant šeimos pečių.

Knygų knyga[2] prasideda Dievo įsakymu šeimai, kuris skamba taip: „…veiskitės ir dauginkitės…užvaldykite žemę…“ (Pirmoji knyga – Būtis, 28 pastraipa).

Kaip svarbiausią įsakymą Žmonijai realizavo žydų tauta, Dievo pasirinkta pavyzdžiu visoms kitoms tautoms?     Patogiausia šeimos  evoliucijos peržiūrą pradėti nuo laikmečio po „Pasaulio sukūrimo“[3], kada Dievas davė Mozei Įstatymą, mūsų laikais vadinamą Senuoju Testamentu.

Tai įvyko prieš 3312 metus (1300pr.m.e.+2018).   Rašytiniai šaltiniai[4] rodo, kad Senasis Testamentas (Įstatymas) leido vyrams  turėti kelias žmonas.

Be kita ko, žmonų skaičius buvo savotišku vyro prestižo rodikliu. Tarkim, Izraelio ir Judėjos karalius Saliamonas (965-928 pr. m. e.) turėjo 700 žmonų, o eilinis žemdirbys džiaugdavosi turėdamas nors vieną.

Kadangi kilmingieji jaunikiai dažniausiai būdavo žymiai vyresni už savo nuotakas,  jie ir numirdavo pirmieji.

Paprastai vedybinė sutartis–Ketuba buvo sudaroma iki vestuvių. Sudarant vedybinę sutartį, mergaitės amžius neturėjo reikšmės, nes sutartį sudarydavo jos tėvai. Seksualinis gyvenimas tarp vyro ir jo būsimosios žmonos prasidėdavo ne anksčiau, negu mergaitėms prasidėdavo mėnesinės. Iki mėnesinių nuotaka gyvendavo tėvo šeimoje. Tėvas ir  broliai šventai saugojo merginos skaistybę, nes nuo jos priklausė „nuotakos  kaina“*. Be tėvo leidimo arba giminaičių palydos neištekėjusi moteris neturėjo teisės išeiti į gatvę.

Prasidėjus mėnesinėms (13-14 metų), būdavo pradedama ruoštis vestuvėms.

Vestuvės įvykdavo tada, kai abi šeimos įsitikindavo, kad visi Ketuba punktai yra įvykdyti arba nėra kliūčių jiems įvykdyti.

Svarbiausias Ketuba punktas būdavo susijęs su kraičiu. Kraitis vaidino rolę kompensacijos už tai, kad po vestuvių  jaunikio šeima privalės naująją žmoną  išlaikyti. Jeigu vyras nuspręsdavo išsiskirti arba numirdavo anksčiau už žmoną, atgavusi dalį kraičio,  moteris neretai ištekėdavo antrą kartą. Pastaruoju atveju jaunikį pasirinkdavo ji pati.

Graikų ir romėnų (iki Kristaus) pasaulyje, žmonės gyveno sunkiau ir trumpiau. Ypač sunkus buvo moters likimas  nes, palyginus su vyriškiu moteris buvo tiek fiziškai, tiek ir teisiškai silpnesnė. Todėl moterims 40 metų pabaigoje prasidėdavo menopauzė, o 50 metų tada reiškė tą patį, ką dabar  mums  reiškia 90.

Ant moters pečių buvo uždėta pareiga pamaitinti, aprengti, apskalbti šeimą, pašerti gyvulius, jau nekalbant apie pagalbą vyrui sodo ir lauko darbuose. Moterys, nežiūrint į jų statusą šeimoje, privalėjo visada būti pasiruošusiomis bet kuriuo momentu viską mesti ir daryti tai, ką liepia „šeimininkas“.

Mergaitės nuo  6-7 metukų privalėjo padėti motinoms ne tik namų ruošoje, bet ir buvo ruošiamos būsimoms žmonos pareigoms. Tuo tikslu jos buvo mokinamos  austi  ir verpti.

Berniukai nuo mažens buvo ruošiami būsimoms „šeimos galvos“ pareigoms. Tuo tikslu  jie nuo šešerių metų buvo pradedami mokinti rašto.

Šeimos buvo  patriarchalinės. Iki šiol šeimos galva hebrajiškai vaidinamas „baal“, kas reiškią  „poną“ arba „šeimininką“.

Galime savęs paklausti, pas kurį iš dviejų „ponų“- tėvą ar vyrą – moteriai buvo gyventi lengviau?

Panašiau, kad  pas  tėvą, nes, išėjus gyventi pas vyrą, prie visų darbų, kuriuos  tekdavo dirbti pas  tėvą,  prisidėdavo nėštumai ir vaikų gimdymas.

Visur ir visada žemdirbių veiksmus rikiavo  „gamtos laikrodis“. Tačiau,     kai kuriais atžvilgiais, panašumas tarp moters gyvenimo prieškariniame Lietuvos kaime ir Palestinoje prieš Kristaus gimimą  yra tiesiog pritrenkiantis.      O juk šiuos laikotarpius   skiria daugiau negu 2000 metų arba 60 žmonių kartų!

Prieškario Lietuvos kaime gyvavo posakis: „moteris laiko keturis namo kampus, o vyras –tik vieną“.

…Tyliai Nemunėlis teka, o dar tyliau mūsų seselė verkia – dainuodavo kaime mūsų žemdirbėliai.