Genocido aukų mnėjimas prasidėjo Gyvųjų maršu Paneriuose. Eisenoje tradiciškai dalyvavo Izraelyje gyvenantys litvakai, jų gretas  pranoko lietuviai ir ypač daug buvo Lietuvos mokyklų mokinių. Kaip įprasta, žmonės susirinko vakarinėje geležinkelio kelio pusėje Paneriuose. Eisena pajudėjo link memorialo. Šiais metais šimtai moksleivių atvyko traukiniu ir ėjo pėsčiųjų viaduku per geležinkelį. Šiemet eisenoje dalyvavo  Lietuvos garbės sargyba.

Paneriuose Holokausto metu buvo žudomi įvairaus amžiaus žmonės, žydai, lenkai, rusai, lietuviai ir sovietiniai karo belaisviai, nors jų buvo žymiai mažiau nei žydų. Šiais metais Lenkijos delegacija ir katalikų kunigas laukė eisenos prie Lenkijos paminklo, kuris yra prie iėjimo į memorialo kompleksą.

Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pradėjo minėjimą jidiš kalba, primindamas, kad šalia žuvusiųjų buvo sušaudyta ir jidiš kalba, todėl pagerbdamas žuvusius, jis kreipėsi į minią, susirinkusią prie memorialo jidiš žodžiais. Vėliau  perskaitė  garaus vilniečio žydo poeto A.Suckeverio eilėraštį, kurį į lietuvių kalbą išvertė R.Bieliauskienė.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo aukščiausias Lietuvos politikas, kalbėjęs prie memorialo, jis sakė, kad nors lietuviai vis dar nesutaria, ką iš tikrųjų reiškia kolaboravimas vykdant genocidą, lietuviai pradeda suprasti, kas vyko Holokausto metu, ypač jaunimas.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis atsiuntė vainikus, jų pranešimus perskaitė prezidento patarėja ir vyriaysybės vicekancleris.

Prie memorialo kartu žengė Vilniaus geto kalinė ir ginkluoto pasipriešinimo su naciais dalyvė , žydė Faina Brancovska  ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Fania kalbėjo jidiš kalba, o Faina – vertė į lietuvių kalbą, po to ji pasakė kalbą apie pavojų, prasidedantį dėl  artėjančios nelaimės ženklų nepaisymo. Kas agitavo už žydų išvežimą iš šalies? Kas juos izoliavo? Kas juos nužudė? Šie klausimai vis dar kelia gilų skausmą ir liūdesį po 78 metų nežinojimo ir neišprusimo, – sakė LŽB pirmininkė Kukliansky.

LŽB pirmininkė taip pat atkreipė dėmesį į iš pažiūros išsamių knygų apie Lietuvos miestus turinį, kuriose neminima apie ten gyvenusius žydus, kurių iki Holokausto būta apie 30-60 procentų štetluose ir dideliuose miestuose,  tokiuose kaip Vilnius, Kaunas ir Alytus. F.Kukliansky citavo knygą „Mažasis princas“, primindama, kad jei dabar nesirūpinsime mažais baobabų medžiais, jie ilgainiui užkariaus planetą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – vienintelis Lietuvos politikas, turintis stiprų stuburą, pašalinęs Vilniuje „Noreikos lentą“, po drąsaus palakančio, nebijančio sakyti tiesos Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimų. Šimašius buvo beveik vienintelis kalbėtojas, sulaukęs aplodismentų iškilmingame minėjimo renginyje.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy kalbėjo asmeniškai apie  tai, ką jam reiškė žodis Paneriai, kurį jis žinojo nuo vaikystės.

Maždaug įpusėjus jo jaudinančiai kalbai apie į Panerius prie duobių suvarytas motinas su vaikais, matančias kaip žudo jų vaiką,   vertėja staiga nutilo sakinio viduryje, negalėdama dėl susikaupusių ašarų išversti teksto. Tai kartojosi keletą kartų ir buvo aišku, kad moteris išgyveno, verkė ir negalėjo kalbėti. “Sunku įsivaizduoti moterį, kuri neša savo vaikus į mirties vietą. Ketverių, penkerių ar dešimties metų vaikai nenori mirti. Sunku įsivaizduoti žmones, pasislėpusius už medžių, gyvenančius šalia ir girdinčius šaudymus, riksmą, žinančius, kad artėja mirtis ir pabaiga. Galvodami apie tokias vietas kartais sakome: „kokia baisi vieta“. Ne, tai nėra vieta, kuri yra siaubinga, nei medžiai, nei dangus, nei purvas. Žmonės gali būti siaubingi, žmonės, kurie gali žiauriai atimti kitų gyvybes, nužudyti tik todėl, kad jie buvo kitokie, tik todėl, kad jie Žydai “, – sakė ambasadorius Levy. Jis teigė, kad žydų pareiga  atsiminti, bet neatleisti. „Tik aukos turi teisę siūlyti atleidimą“, – sakė Izraelio ambasadorius.

Amerikos žydų komiteto direktorius rabinas Andriu Bakeris savo iškalbingą kalbą pradėjo minėdamas  Baltijos kelio 30-metį, kai žmonės visose trijose Baltijos respublikose, susikibę rankomis sudarė žmonių grandinę, protestuodami prieš savo šalių sovietinę okupaciją. Andriu Bakeris sakė, kad  prieš 30 ar net 20 metų galėjo būti atleista už nežinojimą apie Holokausto istoriją Lietuvoje, tačiau šiandien nėra jokio pasiteisinimo, matyt, jis turėjo omenyje visišką visų Lietuvos politikų nutylėjimą dėl Jono Noreikos lentos užkabinimo antrą kartą. Rabinas Bakeris teigė, kad kai kurie Lietuvos politikai žino apie Holokaustą, tačiau jo ignoravimą naudoja kaip priemonę politiniam kapitalui kurti. Jis taip pat sakė, kad šaliai neįmanoma susikurti demokratijos, jei žmonės nepaiso istorinės atminties.

Izraelio litvakų asociacijos narys pasakė kalbą gražia lietuvių tartimi. Rabinas Sholom Ber Krinksy ir Choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Yatoms sukalbėjo Kadišą už nužudytuosius. Įvairios užsienio ambasados, tarp jų Japonijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Rusijos Federacijos, padėjo vainikus prie paminklo, kaip ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti. Lietuvos kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas – jidiš mokslininkas – taip pat padėjo vainiką ir pasakė kalbą.