Sekundė.lt . P. Židonio nuotr.
Aštuntą dešimtį perkopęs panevėžietis Jurijus Smirnovas vaikystę prisimena tik šautuvo taikiklyje. Daugybę kartų būdamas vaikas jis galėjo atsisveikinti su gyvybe nušautas, pakartas, užmuštas ar nunuodytas – dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo pažymėtas milijonų gyvybių krauju aplaistyta Dovydo žvaigžde.
Tik ši įtampos pilna istorija su laiminga pabaiga. „Panevėžyje aš jau 75-erius metus. Vokiečiai čia mane atvežė, kai dar neturėjau aštuonerių“, – tokiais žodžiais, giliai atsidusęs, ilgą ir filmo scenarijaus vertą pasakojimą pradėjo J. Smirnovas. Nedidukas, kresnas senukas rudomis akimis ir kaulėtomis rankomis, kurios viso pokalbio metu kartu su ištrykštančiomis ašaromis nejučia ima virpėti. „Man labai sunku apie tai kalbėti, nenorėjau ir dabar pasakotis, visko iš naujo išgyventi, grąžinti tą siaubą, baimę. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai blogai“, – sunkiai alsuodamas atsiveria žydų tautybės vyras.