Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, pasikeitė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas. Atšaukti visi renginiai, apribotas lankytojų priėmimas, kai kurie darbuotojai dirba iš namų. Tačiau Socialinio centro darbas nesustoja. Žiūrėkite LRT reportažą:
>>Kultūrų kryžkelė. Menora. Kaip žydų bendruomenė laikosi karantino laikotarpiu?
Nežiūrint į sudėtingą laikotarpį pasaulyje, šventės laikas pagal Torą nesikeičia, nes tai Žydų tautos istorija. Pesach yra viena iš pagrindinių žydų švenčių. Šiomis dienomis žydai, pagerbia istorinį savo tautos išlaisvinimo iš vergovės atminimq.
Šiomis sunkiomis dienomis Jums linkime kantrybės, meilės artimiesiems ir ištvermės. Laikykitės higienos reikalavimų ir saugumo priemonių, kovodami su Covid -19 virusu.
PŽB pirmininkas Gennady Kofman
Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simas Levinas
Pesacho šventės istorijos pagrindinė mintis – pavergtos sąmonės išlaisvinimas, jos transformavimas. Nustokime būti robotais ir diena iš dienos atlikinėti tuos pačius veiksmus. Šventė suteikia galimybes ir jėgas iš naujo pažinti save, ateina „priežastis“ atrasti pačius save, naujai pažvelgti į gyvenimą, išlaisvinti iš savo mąstymo kalėjimo protą ir dvasią.
Nugalėję save, mes pakylame į naują lygį – pranokstame patys save. Tą dieną mes nusimetame savo ego grandines, dvasios vergovę ir pakylame į naują lygmenį. Tik išsivadavę galime pamatyti, ko mums iš tiesų trūksta – pamatome objektyvią tikrovę ir sukuriame tvarką, vietoje kasdieninio chaoso gyvenime.
Prieš šventę mes ruošiame kūną, sąmonę, namus, tvarką aplink save, kad priimtume galingą šventės transformacijos ir išsilaisvinimo energiją.
Pesacho vakare vyksta dvasinis susikaupimas – Seder‘is (hebr. „tvarka“). Ši tvarka nurodo ir šventės vaišių eilę, kuri pabrėžia ir moko kurti harmoniją bei tvarką (Seder), priešpastato dominuojančią chaoso inerciją kasdieniame mūsų gyvenime. Prie jo energijos prisededa švari ir atvira Šabato Šviesa. Nepraleiskite progos gauti dvigubos jėgos ir tikrosios laisvės!
Šiais metais Pesachas švenčiamas kaip ir visada 8 dienas, nuo balandžio 8d. vakaro iki 16d.- ketvirtadienio.
Dearest friends,
Our cordial greetings on this unique Pesach to you and your families and friends:
This special work of Michael created in 2016 is called Under the Jerusalem Skies and it tells it all about our Land, our history, our belonging to this one and only Tribe consisting of Twelve branches, and our closeness each to other in this and other worlds and dimensions, in spite of all possible and impossible distances.
And this is Inna’s series on our Tribes, The Sons of Israel :
This Seder, we, each of us, will be thinking on one’s family and friends so intensely as it probably was never before. And this stream of our souls will keep us all together in one united global Seder that none of us ever experienced, but our predecessors about whom we will be reading aloud from our Hagaddah in every home, possibly might.
With love and care to you all, be safe and healthy, and let’s celebrate the first taste of freedom for our People being uplifted, hopeful and resilient.
The Next Year in Jerusalem this year sounds as it did not before in generations.
Warmest Hug from both of us to all of you,
Inna & Michael–
Dr Inna Rogatchi
The Rogatchi Foundation
Co-founder & President
www.rogatchifoundation.org
Rogatchi Films
Founder & President
www.rogatchifilms.org
Vilnietis Anatolijus Gridasovas labai dėkoja už rūpestį visiems SC darbuotojams, nuoširdžiai sveikina su pavasario švente – Pesachu ir visiems linki geros sveikatos.
Chag Sameach
lrytas.lt
„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.
J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.
Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.
Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.
„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.
Ne ješibotas, o ješiva
Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.
„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.
XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.
Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.
„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.
Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.
Telšius uždarius, paplito po pasaulį
Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.
Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.
„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/
Šis Šabatas – prieš Pesachą – vadinamas Šabatu Ha Gadol (Didžiuoju Šabatu). Pirmą kartą jis buvo švenčiamas žydų tautos gimimo išvakarėse – išsivadavimo iš Egipto vergijos. Kiekviena žydų šeima, savo namuose Egipte, nekantriai laukė vieningos tautos svajonės – išsivadavimo.
Po 3 332 metų, šį Šabat Ha Gadol mes taip pat sėdėsime izoliuoti savo namuose, susivieniję maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją sukrėtusią pasaulį.
Raginame viso pasaulio žydus laikytis savo valstybių sveikatos saugojimo nurodymų.
Kviečiame pasaulio žydus paversti šį Šabatą Ha Gadol, gerumo Šabatu, savo karšta malda susijungti su dieviška Šabato jėga ir D-vo palaima.
Kviečiame žydus kiekviename pasaulio kampelyje atlikti šiuos tris dalykus:
1. Paskambinkite vienas kitam, sakydami palaikymo žodžius prieš prasidedant Šabatui. Drąsiai siekime apsaugoti vieni kitus, fiziškai atsiribodami vienas nuo kito. Daugelis iš mūsų visiškai vieni. Paskambinkite, artimam žmogui, kuris yra vienišas arba kovoja su liga, palinkėkite jiems Shabbat shalom ir ištarkite palaikymo ir padrąsinimo žodžius. Šiandien yra tiek daug dalykų, kurių negalime atlikti, tačiau nenuvertinkime ir savo jėgų, kurias turime, kad vieni kitus galėtume padrąsinti ir paremti.
2. Melskitės vienas už kitą prieš pat žvakių uždegimą. Kai COVID-19 niokoja ir plinta visame pasaulyje, mūsų maldai reikia daug žmonių. Melskimės kartu vienas už kitą ir visą žmoniją.
3. Laikykimės šį Šabatą kartu. Atneškime Šabatą į savo namus kartu ir pasitelkime jo neišmatuojamą gaivinančią galią. Prisijunkite prie šviesos ir meilės, atsiribokite nuo negailestingų žinių tas brangias 25 valandas. Pripildykime savo namus spindinčia Šabato žvakių šviesa.
Paskelbkime visagalio D-vo aukščiausiąją valdžia pasaulyje ir pajuskime jo meilę, kai drauge sukalbėsime Kidušą. Pasiruoškime Šabato vakarienę, padėkime automobilio raktelius, persirenkime šventiniais drabužiais, išjunkime visą elektroniką, valgykime, dainuokime, melskimės, tikėkime ir svajokime kartu. Tai laikas, kai galime susivienyti drauge. Tai laikas mums būti kartu – pasveikinti Šabatą kaip viena tauta su viena širdimi. Tegu visi pajunta Šabato jaukumą ir stiprybę. Tegu Šabatas „HaGadol“ – tampa nuostabiausiu ir puikiausiu Šabatu! D-vas atneš savo pasauliui sveikatos ir stiprybės.
Vyriausieji Izraelio rabinai: David Lau, Yizchak Yosef, Prancūzijos vyriausiasis rabinas Haïm Corsia, Rusijos vyriausiasis rabinas Berel Lazar, vyriausiasis Maskvos ir Europos rabinų konferencijos rabinas Pinchas Goldschmidt, vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas Ephraim Mirvis, vyriausieji Argentinos rabinai Gabriel Davidovich ir Yosef Chehebar, vyriausiasis Briuselio rabinas Albert Guigui, vyriausiasis Romos rabinas Dr Riccardo Di Segni, vyriausiasis Pietų Afrikos rabinas Dr Warren Goldstein.
i
LRT.lt portalas
Kas prieš keletą savaičių būtų pagalvojęs, kad vieną rytą mes visi staiga atsidursime siaubo filme iš „Netflix“. Kad karantinas bus paskelbtas mūsų miestams, kurie vieną dieną visiškai ištuštės. Kad visi sėdėsime savo namuose, dieną iš dienos, nuo ryto iki vakaro, neišlipdami iš savo pižamų. Kad mums bus neleista aplankyti savo močiutės. Kad mes naktimis melsimės, kad šis košmaras pasibaigtų.
2020-ųjų metų pavasarį mes staiga supratome, kad visi esame panašūs: lietuviai ir izraelitai, vokiečiai ir italai, kinai, rusai ir arabai – mes visi esame žmonės. Mes sugebame kurti raketas, įmantrias aplikacijas, bet iš tikrųjų esame trapios būtybės, kurios bijo mirties ir slepiasi nuo mažutėlio viruso, esančio aplinkoje ir galinčio mus įveikti. Mes esame naujieji dinozaurai, kurių laikas galbūt atėjo.
Mes staiga supratome, kad dauguma mūsų ginčų yra labai nereikšmingi, tarsi mažų vaikų smėlio dėžėje. Kova dėl pusės kalno ar pusės ežero. Mes Izraelyje visiškai nenustebome, kai teroro atakų iš Gazos ruožo skaičius dramatiškai nukrito – iki 90%! Kai mes matome išsigandusius ir verkiančius iraniečius Teherano gatvėse, jie yra mūsų širdyse. Mes ir jie esame toje pačioje valtyje – visi esame išorės atakos aukos.
Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje. Dešimt kartų per dieną aš jai skambinu, kad pamatyčiau jos mylimą veidą, kurio labai pasiilgau. Skambinu ir tikiuosi, kad jos paprastutis telefonas, kurio ji niekaip nesutinka pakeisti, nebus nustojęs veikti. „Mes esame labai blogi šiam pasauliui“, sako mano mama, „ šis pasaulis ant mūsų pyksta ir nori pamokyti“. Aš labai daug mąstau apie šiuos mamos žodžius. Daugybė gyvūnų rūšių išnyko dėl mūsų godumo ir besaikio vartojimo. Ir staiga kažkas mažytis peršoko nuo gyvūnų ant žmogaus. Galbūt ši nelaimė buvo tik laiko klausimas?
Tai tikrai yra išbandymo metas. Vieno iš rimčiausių išbandymų, kuriuos kada nors esame turėję. Musų vaikai, įkalinti kambariuose, šio išbandymo niekada nepamirš. Pirmasis išbandymas yra susijęs su žmonių solidarumu. Taip, mes konkuruojame dėl to, kurie pirmieji išras vakciną šiai infekcijai, tačiau dabar mes esame vieni nuo kitų priklausomi labiau nei bet kada. Jauni medikai iš Kauno, Berlyno, Tel Avivo, Seulo ar Buenos Airių noriai bendradarbiauja tam, kad įveiktų šią ligą. Būtų tragedija, jeigu globalumo samprata būtų šios pandemijos auka. Nacionalizmas, egoizmas ir segregacija yra nelaimė. Bendradarbiavimas ir solidarumas šiuo metu yra ypač svarbūs. Valstybėms, lygiai taip pat kaip ir žmonėms, reikia draugų.
Antrasis išbandymas yra susijęs su pasitikėjimu, kurį jaučiame savo valstybėms. Mes atiduodame dalį savo asmeninių laisvių ir pasitikime savo valdžiomis, kad šios nepradės piknaudžiauti mūsų asmenine informacija ir nepanaudos jos negeriems tikslams. Tai nerašytas susitarimas tarp mūsų ir valstybės. Mes tarsi susitraukiame, pasitraukiame į šalį, tačiau tik laikinai, kol ši kova pasibaigs.
Trečias išbandymas, kurį turime pereiti, yra susijęs su mūsų šeimos vertybėmis. Mes iš naujo atrandame šeimos guolį. Tą senąjį šeimos guolį. Izoliacija, kuri buvo mums pritaikyta, padėjo apsidairyti aplink ir iš naujo atrasti žmones, kurie iš tikrųjų mus myli. Mūsų vaikai, kurie auga mūsų akyse, mūsų tėvai, kuriems mūsų reikia, mūsų partneriai, nuo kurių kiekvieną rytą mielai pabėgdavome į savo darbus. Labai absurdišku būdu ši epidemija privertė mus persibraižyti savo asmenines sienas ir iš naujo suvokti kas esame.
Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje.
Ketvirtasis išbandymas, kurį patiriame, yra vienatvės jausmas. Mūsų socialinė koncepcija šiuo metu išgyvena milžinišką šoką. Nuo pirmos klasės mes buvome mokomi, kad esame socialinės būtybės. Dabas mes traukiamės nuo žmonių ir jų bijome. Jeigu moteris prekybos centre priešais mus sukosėja, mes smarkiai išsigąstame. Mūsų namai dabar yra mūsų tvirtovė, tačiau privalome prisiminti, kad tai tik laikina tvirtovė. Mums reikia žmonių labiau, nei reikia kaukių ir pirštinių.
Ką mes darysime, kai šis košmaras pasibaigs? Ar mes grįšime į savo kasdienį gyvenimą, kuris pasirodė esantis receptas kitai nelaimei? Ar mes visgi priimsime asmeninį sprendimą keisti savo gyvenimus: bent truputį mažinti savo godumą, sveikiau maitintis ir labiau vertinti augalinės kilmės produktus, daugiau laiko praleisti su savo šeima.
Ar tas karantino pabaigos rytas bus kažko gražesnio ir teisingesnio pradžia? Ar mes turime laukti sprendimo iš kažko aukščiau, ar visgi mes patys galime priimti savo asmeninį sprendimą, kurio įgyvendinimas gali prasidėti jau rytoj? Kaip visada, esu linkęs į skeptiškumą, tačiau tikiu, kad nauja pradžia gali būti ir bus sukurta mūsų pačių rankomis
Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.
Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.
Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.
Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.
Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.
Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.
Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.
Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.
Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.
Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?
Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems
Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą
Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.
Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.
Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
LŽB administracijos sekretorė Liuba Šerienė nori nuoširdžiai padėkoti Scialinio departamento direktoriui Michailui Segaliui, taip pat darbuotojams Emai Jakobienei, Ninel Skudovičiūtei, Rokui Dobrovolskiui ir Neringai Stankevičienei, gerbiamiems kolegoms; Michailui Tarasovui, Aušrai, Snieguolei, Danutei, Lenai, Žanai ir Soniai.
Labai AČIŪ už pagalbą LŽB senjorams.
LŽB senjorams, Socialinio centro globotiniams kasdien trys ekipažai savanorių išvežioja laukiamus košerinius macus.
Tačiau šiandien LŽB pasiekė žinios, kad kai kuriems bendruomenės nariams skambina telefonu neįvardinti asmenys ir ragina neimti šių macų, nes jie yra pasenę. Tokia informacija yra šmeižtas, kuris skleidžiamas mums visiems sudėtingu metu.
Turime įspėti, kad už šmeižtą gresia atsakomybė. Įspėjame visus bendruomenės narius, kad ekstremalių situacijų metu gali skambinti įvairūs sukčiai, kurie ne tik skleidžia tikrovę neatitinkančias žinias, bet ir prašo pinigų. Būkite budrūs ir atsargūs.
LŽB jokių pinigų ar mokesčių neprašo. Ant macų dėžučių yra paskelbta pagaminimo data, galite įsitikinti.
Macų pardavimo tvarka yra aiškiai paskelbta prieš porą savaičių LŽB tinklapyje www.lzb.lt
Macai į LŽB atkeliavo kovo mėnesį, svarbu pabrėžti, kad bendruomenėje jie buvo laikomi karantine, nes sveikata ir saugumas yra svarbiausia, todėl labai apmaudu, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija.
Nuotraukoje Briuselio žydų bendruomenės skelbimas
EJC vaizdo konferencija su bendruomenėmis visoje EuropojeEuropos žydų bendruomenės krizių centras ir vadovai bei žydų bendruomenių atstovai Airijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Belgijoje kovo 30 d. Surengė vaizdo konferenciją ZOOM platformoje, kurioje aptarė geriausias patirtis dabartinės koronaviruso epidemijos metu. Milo Hasbani, Milano žydų bendruomenės prezidentas pranešė, kad mirė 8 nariai. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Milano žydų bendruomenei velionų šeimoms dėl narių netekties.
Nuotraukoje Milano sinagoga
EJC vaizdo konferencije kalbėta apie Pesacho Sederį, macų pristatymą, narių gerovę ir žydų gyvenimo palaikymą karantino sąlygomis. Dalyviai taip pat aptarė galimą antisemitizmo kilimą.
Dabartinės pandemijos karantinasė paveikė visas Europos žydų bendruomenes, kai kurias labiau nei kitas. Tik bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais, žydų bendruomenės sušvelnins šio iššūkio padarinius, parengs naujas iniciatyvas.
Dr Moshe Kantor, Raya Kalenova ir visa EJC komanda toliau dirbs laikydamasi šių vertybių ir tikslų.
Blanka Weber
Faina Kukliansky šiuo metu vadovauja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei iš namų biuro Vilniuje.
„Laikas, reikalaujantis iš mūsų visko“, – sako 65 metų Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Pasiruošimas Pesachui jau pradėtas. „Beigelių krautuvėlėje” šalia LŽB buveinės Pylimo gatvėje veikia tik keletą valandų, atsiskaitoma tik banko kortele. Grynaisiais pinigais draudžiama. Čia taip pat griežtos taisyklės. „Maca“ bus išdalinta bendruomenės nariams, senjorams turėtų būti pristatytas per artimiausias kelias dienas. ,,Esu laiminga ir didžiuojuosi žmonėmis, kurie dabar padeda“, – sako Faina Kukliansky. ,,Jei negalite eiti į parduotuvę, mes padedame,vežame Macą į namus, stebime kaip galime padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.
,,Jaunimas, studentai, imasi iniciatyvos padeda ir veža maisto produktus vyresniems žmonėms. Kukliansky ir bendruomenės Socialinio centro komanda žino, kad dabar jie turi padėti senjorams. Daugelis neturi interneto. Taigi mes stengiamės reguliariai skambinti šiems žmonėms ir teirautis jų, kaip jie gyvena. Tačiau mes turime būti atidūs, – sako Kukliansky, – kad neprarastume pagalbininkų socialinėje tarnyboje. Jie turi išlikti sveiki. Taigi mes taip pat atsakingi už juos.“
,,Pandemijos piko dar nepasiekta, sako Kukliansky ir giliai įkvepia. Lietuvoje taip pat per mažai tyrimų, o medicininės įrangos nepakanka. Daugelis lietuvių baiminasi, kad jei infekcijų skaičius didelis, ligoninės nepajėgs priimti.“
1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.
Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.
Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.
Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.
SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.
Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.
Inga Kontrimavičiūtė
Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai
XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.
Visiems bendra
Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.
L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.
Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.
Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.
Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.
Didžiausi entuziastai ir skleidėjai
Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.
Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.
Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.
D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.
Dalijo viltį kitiems
Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.
Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.
Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.
Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.
Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Karo mėsmalė nepagailėjo
Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.
Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.
J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.
Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.
Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.
Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.
Gausus būrys
Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.
Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.
Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.
Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.
Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.
Faktai
UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.
2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.
1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.
1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.
Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.
